Sovietų Sąjungos griūtis komunizmui sudavė galingą smūgį, tačiau ši ideologija dar neplanuoja sudėti ginklų. O kai kuriose šalyse transformavęsis komunizmas netgi siekia mesti pirštinę vakarietiškai valstybės ir visuomenės sampratai.

„Iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“, – taip skamba turbūt geriausiai žinomas utopinės pasaulį pertvarkyti siekiančios ideologijos – komunizmo šūkis. Nepaisant to, kad tokią Karlo Marxo aprašytą visuomeninę bei ekonominę santvarką nesėkmingai bandė statyti ne vienas diktatorius, ši dešimtis milijonų aukų pareikalavusi ideologija, turėjusi pasauliui duoti beklasę, susvetimėjimą ir išnaudojimą panaikinusią visuomenę, tebėra gaji iki šiol. Nors teigta, kad su Sovietų Sąjungos griūtimi komunizmas „bankrutuos“, nuo jo susiformavimo atsirado daug skirtingų jo atmainų, tad jis gyvas ir šiandien.
Bene ryškiausias šiandien tebeegzistuojančio „komunistinio rojaus“ statybų pavyzdys yra labiausiai pasaulyje izoliuota, skurde ir nepritekliuje gyvenanti, tačiau itin arši Šiaurės Korėja, pasižyminti tikriausiai ryškiausiu asmeniniu vado kultu, itin griežtu piliečių lygybės principu (pavyzdžiui, sudarytas vyrams ir moterims galimų šukuosenų sąrašas, nors dėl informacijos apie Šiaurės Korėją trūkumo sunku atskirti, kas tiesa, o kas pramanas) bei priešprieša kapitalistiniams Vakarams. Tačiau ši bei kitos komunistinį rytojų žadančios diktatūros visame pasaulyje labiau panėšėja į George’o Orwello aprašytą valstybę, kurioje viską ir visada stebi „didysis brolis“.
Tiesa, komunizmo „veidų“ pasaulyje dabar gana daug, tad pasižvalgykime, į ką jis išvirto.
Per šimtmetį komunizmo šmėkla išplito stebėtinai plačiai: nuo Centrinės Amerikos iki Tolimųjų Rytų. Nors kiekvienos šalies ar regiono komunizmas pasižymėjo skirtingomis idėjomis, paprastai priklausančiomis nuo revoliucijos lyderio, bendru vardikliu galima įvardyti priešpriešą Vakarams ir ypač kapitalizmui.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo dr. Mažvydo Jastramskio teigimu, tik keliose valstybėse komunistų partijos išliko mažai pakitusios. „Standartiškai transformacijos procesas apėmė kadrų kaitą, drastišką narystės sumažėjimą ir ideologinio įvaizdžio reformą, paprastai priimant vieną ar kitą centro kairės etiketę. Daliai partijų taip pavyko tapti reikšmingomis partijomis ir sugrįžti į valdžią (Lenkijoje, Vengrijoje, Lietuvoje), dalis jų sunyko (Latvijoje, Estijoje). Iš mažai besireformavusių paminėtini Slovakijos komunistai KSS (į parlamentą buvo patekę 2002 m.), Čekijos (nuolat patenka į šalies parlamentą ir pagal gautus balsus užima 3–4 vietą), Moldovos (galingiausia šalies partija)“, – teigia politologas.
Čia verta panagrinėti porą įdomesnių komunistų partijos raidos atvejų.

Menkai reformuoti Čekijos komunistai

Posovietinėje erdvėje dažnas požiūris, kad komunistų partija bei ideologija numirs kartu su paskutine jos paveiktų piliečių karta, vyravęs ir Čekijoje, iki galo nepasitvirtino. Nuolatiniai Čekiją krečiantys skandalai nepalietė joje veikiančios Bohemijos ir Moravijos komunistų partijos (KSČM), kuri yra viena iš nedaugelio Vidurio ir Rytų Europoje po Aksominės revoliucijos nereformuotų komunistų partijų. Per 25 nepriklausomybės metus ją buvo stengiamasi kuo labiau išstumti iš politinio gyvenimo, bet nepavyko, be to, ji neįsivėlė į jokius korupcijos skandalus.
Kaip tik didelė korupcija bei stringanti šalies ekonomika lėmė padidėjusį KSČM partijos populiarumą prieš šių metų rinkimus į žemuosius parlamento rūmus. Per visą nepriklausomybės laikotarpį komunistai surinkdavo 12–14 proc. balsų, ir nors šiais metais jiems buvo žadama arti 20 proc., KSČM gavo mažiau, nei tikėjosi: surinkę 15 proc. – 33 vietas iš 200.
Prahoje įsikūrusio „Transparency International“ skyriaus vadovo Davido Ondračkos teigimu, Čekijos komunistai 1968-aisiais buvo nusiteikę gana reformistiškai, todėl per vadinamąjį Prahos pavasarį, kai sovietų kariai sutriuškino demokratizacijos Čekoslovakijoje idėją, ir jie buvo smarkiai paveikti. Būtent todėl KSČM iš principo liko vienintelė regione nereformuota partija ir, kitaip nei daugelyje regiono valstybių, komunistai čia nesusiliejo su vyraujančiais socialistiniais judėjimais. „Bloomberg“ apžvalgininkų teigimu, KSČM skyriuose tebėra daugybė marksistinių plakatų, partija pasisako prieš JAV dominavimą pasaulyje ir siekia, kad Čekija pasitrauktų iš NATO.
Kartu KSČM siekia didesnių mokesčių turtingiesiems, didesnių valstybės išlaidų socialiniams reikalams. „Iš tiesų mūsų darbotvarkė labai panaši į socialdemokratų“, – tvirtina šešėlinis komunistų finansų ministras Jiri Dolejšas.
Vis dėlto prognozės nepasitvirtino: socialdemokratai po rinkimų nepanoro formuoti koalicijos su komunistais, dėl centro kairės koalicijos mieliau derėdamiesi su populistine milijardieriaus Andrejaus Babišo įkurta Nepatenkintų piliečių partija bei čekų krikščionimis demokratais.

Tragiški įvykiai Vilniuje 1991 metų sausį prisidėjo prie galutinio komunizmo žlugimo Vidurio ir Rytų Europoje, ketvirtadienį teigė buvęs Lenkijos prezidentas ir šalies išsivadavimo simbolis Lechas Walesa (Lechas Valensa).

Laiške Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei Nobelio premijos laureatas taip pat išsakė viltį, kad bus išspręstos problemos dėl lenkų tautinės mažumos Lietuvoje.

“Šią dieną, kuri tokia svarbi Lietuvai, perduodu savo solidarumo išraišką drąsiems Lietuvos žmonėms, kurie turėjo drąsos prieš 20 metų reikalauti nepriklausomybės prieš galingą Sovietų Sąjungą, vadovaujamą Maskvos”, – rašoma laiške, kurio kopiją gavo BNS naujienų agentūra.

“Ši drąsa buvo sumokėta krauju. Tragiški 1991 metų sausio įvykiai Vilniuje plačiai nuskambėjo pasaulyje, prisidėdami, kartu su kitais įvykiais, prie galutinio komunizmo žlugimo Vidurio ir Rytų Europoje”, – rašo L.Walesa.

Laiške jis palinkėjo Lietuvai ir jos gyventojams sėkmės politikoje, ekonomikoje ir socialinėje srityse.

“Tuo pat metu tikiuosi, kad problemos, su kuriomis susiduria lenkų mažuma, šimtmečius gyvenanti Lietuvoje, bus išspręstos, ir tai leis toliau kurti draugiškus santykius tarp mūsų žmonių, kurie tokie artimi istoriškai”, – teigia buvęs Lenkijos vadovas.

Antikomunistinę laikyseną deklaravusiam prezidentui Antanui Smetonai persekioti komunistus nei labai sekėsi, nei labai norėjosi.

Prieš 70 metų, sovietų kariuomenei okupavus Lietuvą, mūsų šalyje buvo “legalizuota” komunistų partija. Iki tol Lietuvoje ši partija buvo uždrausta ir persekiojama.

Šiandien žvelgiant iš laiko perspektyvos matyti, kad nors prezidento A.Smetonos režimas turėjo visus galimus svertus komunizmo idėjų plitimui sustabdyti, vis dėlto to pasiekti jam nepavyko: komunistinis pogrindis likviduotas nebuvo ir netgi ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje nepavyko užkirsti kelio komunistinėms idėjoms plisti tarp kairiosios inteligentijos.

Kodėl labai aiškią antikomunistinę programą turėję tautininkai jos nesugebėjo įgyvendinti?

1936 m. A. Smetonos karikatūra, kurią išleido Lietuvos komunistų partija

Už raštelį “Šalin fašistų diktatūrą. Lai gyvuoja Lietuvos komunistų partija (LKP)” – keleri metai sunkiųjų darbų kalėjimo ir griežtos bausmės tiems, pas kuriuos pavykdavo rasti tokio pobūdžio komunistinių atsišaukimų. Tačiau skaityti ir laikyti komplektus Maskvoje išleistų komunistinių laikraščių, pasirodo, buvo legalu ir teisėta. Tokį ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos vaizdelį nupiešė A.Smetonos bendražygis tautininkas Valentinas Gustainis valdančiųjų tautininkų ideologiniame žurnale “Vairas”.

Čia kyla klausimas, kaip įmanoma suderinti draugišką laikyseną šalies, kuri rėmė Lietuvoje veikiantį judėjimą, norėjusį sunaikinti mūsų valstybę, atžvilgiu. Ir kaip komunistinė SSRS galėjo palaikyti draugiškus santykius su valstybe, kurios valdžia persekiojo komunistus? Antai pats A.Smetonos biografas Aleksandras Merkelis taip pat pastebėjo, kad ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje “susidarė savotiška paradoksali būklė: kas komunistiška – draudžiama ir persekiojama, o kas prosovietiška – legalu ir net kai kurių kultūrininkų proteguojama.”

“Lietuvių spauda vengia rašyti aštrius straipsnius prieš komunizmą, klaidingai bijoma tokiais straipsniais Sovietuose sukelti nemalonaus ūpo. Tikrovėje gi reikia labai griežtai skirti tarptautinius santykius nuo vidaus santykių ir Lietuvos komunizmą nuo Sovietų komunizmo”, – 1936-aisiais rašė tautininkas V.Gustainis. Ir čia pat klaidingai pridūrė, kad Lietuva santykius su Sovietų Sąjunga “brangina ir turi branginti ir kad SSSR politikai patys supranta, jog Lietuvoje komunistinė santvarka būtų pražūtinga. <…> Dar kartą pabrėšiu, kad negalima SSSR įtarti aktyviai remiant komunistinį judėjimą Lietuvoje.”

Žinoma, tarpukario Lietuvos galingieji suvokė ir LKP laikė neabejotinai vienu pavojingiausių valdžios ir valstybės priešų, vis dėlto jie negalėjo, o ir nenorėjo šios partijos visiškai sunaikinti, nes manė, kad tai pakenktų santykiams su SSRS. Taigi A.Smetonos režimas tarsi balansavo tarp kūjo ir priekalo.

Baudė tik už aktyvią propagandą

“Nebuvo baudžiama už narystę LKP partijoje ir dalyvavimą susirinkimuose. Baudžiama buvo “tik už aktyvią propagandą, – vadovavimą įvykusiai demonstracijai, raudonosios vėliavos iškabinimą, kurstymą streikuoti ir t.t.”, – tautininkų ir A.Smetonos paradoksalią laikyseną atskleidžia buvęs Tautininkų partijos generalinis sekretorius Vincas Rastenis, liudijęs sovietiniams tardytojams.

“Nieko nuostabaus. Tai buvo tipiškas atvejis. Sovietų Sąjungos politika buvo dvilypė. Ji palaikė normalius diplomatinius santykius su daugeliu šalių, bet rėmė jose veikusias komunistų partijas. Sovietai niekada neprisipažino, kad teikia paramą kitose šalyse veikiantiems komunistams. Maskva net neleisdavo, kad tokie kaltinimai būtų pateikti”, – aiškina istorikas prof. dr. Zenonas Butkus.

Jis siūlo prisiminti vieną faktą: 1924 m. gruodžio 1-ąją Taline įvyko sovietų remiamas komunistų pučas. Ir kai kurie estai, kad ir nedrąsiai, Maskvai už tai priekaištavo. Dėl šių priekaištų Maskva pareiškė kategorišką protestą ir grasindama jėga privertė Estiją atsiprašyti bei pareikšti, kad dėl pučo Maskvai neturi jokių pretenzijų ir jos jokiu būdu nekaltina.

“Taigi tarpvalstybiniai santykiai buvo viena, o komunistų veikla – visai kas kita. Aišku, sovietai buvo nepatenkinti, kad Lietuvos valdžia represuoja komunistus ir kartais neoficialiai nusistebėdavo: kaip jūs galite palaikyti su mumis normalius santykius, jei persekiojate tuos, su kuriais mes esame vienoje partijoje? Po 1926 m. perversmo, kai Lietuvoje buvo sušaudyti keturi komunarai, sovietai tik iš pradžių reiškė nepasitenkinimą, bet vėliau su tuo susitaikė – jiems tautininkai buvo parankesni nei, pavyzdžiui, krikščionys demokratai”, – neabejoja istorikas Z.Butkus.

Tautininkas V.Gustainis atkreipė dėmesį ir į tai, kad to meto spauda nepagrįstai bijojo komunizmą smerkiančiais  straipsniais “Sovietuose sukelti nemalonaus ūpo. Tikrovėje gi reikia labai griežtai skirti tarptautinius santykius nuo vidaus santykių ir Lietuvos komunizmą nuo Sovietų komunizmo.”

Istorikas Ramūnas Labanauskas daro prielaidą, kad “komunistai tautininkų ideologų ir vadovų galėjo būti laikomi savotiška “tautine” bendrija (nors ir labai agresyvia), kuria rūpintis buvo suteikta teisė SSRS, kaip kad vokiečiais leista rūpintis Vokietijai”, ir nurodo, kad greičiausiai LKP buvo leidžiama veikti sluoksniuose, kuriuose ji jau buvo spėjusi įsitvirtintinti – visų pirma žydų visuomenėje. Tuo tarpu bandymas veikti lietuvių visuomenėje (ypač kaimo) buvo griežtai varžomas ir net baudžiamas – “tautininkų režimas, monopolizavęs sau teisę atstovauti lietuvių visuomenę, konkurentų nepakentė.”

Išties, siekiant užkirsti kelią žalingai sovietinės propagandos įtakai, diktatoriškų kovos su komunistais metodų smetoninėje Lietuvoje nebuvo matyti. Antai prezidento ketvirtajame dešimtmetyje viešai sakytose kalbose, sveikinimuose ar rašytiniuose pareiškimuose žodžiai “komunistas”, “komunizmas” ar “bolševikai” – labai reti. Apskritai galime tvirtinti, kad šios temos vengta – laikytasi gana subalansuotos retorikos.
Apibendrinti A.Smetonos viešąją poziciją formuojant visuomenės nuomonę savo kalbomis galime ir tautininko Domanto Cesevičiaus žodžiais, anot kurio, A.Smetona buvęs “klasikas”, nemėgęs visokių “-izmų”, taip pat ir komunizmo, tačiau tai išreikšdavęs gana nuosaikiai.

Sekė ir stebėjo visus

Istorikas Arvydas Anušauskas, remdamasis archyviniais dokumentais, yra nustatęs, kad kas dešimtas komunistų partijos narys buvo etatinis saugumo policijos agentas, o iš viso Lietuvos komunistų partiją sekė maždaug du šimtai agentų. Valdžiai buvo gana aiški LKP struktūra, sudėtis, o iš to aiškėdavo ir komunistinio judėjimo veiklos tendencijos. Pavyzdžiui, net CK sekretoriaus žmona Stasė Trakimaitė buvo VSD agentė.

Istoriko Mindaugo Tamošaičio teigimu, naujausiuose istorikų tyrimuose tarpukario LKP veikla nesureikšminama, tiesiog ji įvardijama kaip negausi ir neturėjusi didesnės įtakos to meto Lietuvos politiniams įvykiams. Istorikai daugiausiai dėmesio skiria Lietuvoje rezidavusiai sovietų pasiuntinybei ir diplomatams, dirbusiems žvalgybinį darbą, kontaktavusiems su kairiųjų pažiūrų inteligentais, kurie buvo skeptiškai nusiteikę A.Smetonos autoritarinio režimo atžvilgiu. “Pagal naujausią istoriografiją daroma išvada, kad ne LKP, bet sovietų pasiuntinybė išpureno dirvą sovietizacijai Lietuvoje”, – tvirtina M.Tamošaitis.

2 tūkst. – tiek narių turėjo LKP nepriklausomybės praradimo išvakarėse 1940-aisiais, ir dauguma jų buvo lietuviai, tiesa, labai jauni. Dar tūkstantį narių turėjo komjaunimas, 6 tūkst. žmonių vienijo Raudonosios pagalbos organizacija.

Tačiau iš tiesų LKP nebuvo pagrindinė komunistinių, prosovietinių idėjų skleidėja. Lietuvių draugija SSRS tautų kultūrai pažinti – būtent aplink šią 1929-aisiais įkurtą draugiją spietėsi prosovietiškai, kai kurie ir prokomunistiškai nusiteikę asmenys: Vincas Krėvė-Mickevičius, Justas Paleckis, rašytojai Petras Cvirka, Liudas Gira, Balys Sruoga, Kostas Korsakas, Kazys Boruta ir kt.

“Oficialiai tai draugijai komunistai nevadovavo. Komunistų veikla buvo maskuojama demokratinių jėgų priedanga. Tai buvo Josifo Stalino sugalvota taktika. Per demokratiją į komunizmą ir į prijungimą prie SSRS. Su komunistais VSD ir apskritai Lietuvos valdžia mokėjo dorotis, tačiau visiškai nemokėjo reaguoti į apgaulingą komunistinės valdžios taktiką”, – apibendrino istorikas Z.Butkus.

Iš Vinco Rastenio, buvusio Tautininkų sąjungos generalinio sekretoriaus, parodymų sovietų tardytojams (šie parodymai saugomi Lietuvos ypatingajame archyve)

“Lietuvos tarptautinės politikos vadovai noriai naudojosi Sovietų Sąjungos parama sunkiais Lietuvai tarptautinės padėties momentais, bet savo ruožtu stengėsi draugiškumą apriboti diplomatinėmis frazėms, visada palikdami sau laisvą kelią Lietuvos politikai perkelti į antitarybinę liniją, kai tik bus tinkamos aplinkybės. Tokia buvo pagrindinė tautininkų pažiūra į šį klausimą, tokia dvasia tai kartais aiškino ir partijos pirmininkas A.Smetona.”

“Gyventojų tarpe visuomet palaikoma neigiama nuomonė apie gyvenimą Tarybų Sąjungoje ir apie jos vadovų nuoširdumą, nors tų pačių gyventojų akyse Tarybų Sąjungai buvo daromi diplomatiniai gestai.”
“Kiti tautininkų veikėjai šios politikos smulkmenų nežinojo. Jiems buvo paliekama antroji veiklos šiuo požiūriu pusė – palaikyti neigiamą nuomonę apie Tarybų Sąjungą, kuri ir suteikdavo diplomatiniams santykiams laikino įsiteikimo priešininkui pobūdį.”

Įkirta
Prof. dr. Z.Butkus: “Su komunistais VSD ir apskritai Lietuvos valdžia mokėjo dorotis, tačiau visiškai nemokėjo reaguoti į apgaulingą komunistinės valdžios taktiką”.

"Veido" archyvas

Korėjos vadovą šlovinantys komunistai gerokai skiriasi nuo taip pat besivadinančių partijų Vakarų Europos šalyse ir net Rusijoje

Jei būtų nuverstas Šiaurės Korėjos režimas, pasaulyje liktų vos keturios senojo komunizmo šalys. Tačiau modernių komunistinių partijų pasaulyje vis daugėja, o jų įtaka politikai stiprėja.

Praėjusį ketvirtadienį, komunistinės Šiaurės Korėjos įkūrimo metinių dieną, šioje šalyje grojo orkestrai ir nepaliaujamai skambėjo liaupsės “amžinajam” diktatoriui Kim Jong Ilui. O tuo pat metu kaimyninėje Pietų Korėjoje nuo komunistinio režimo besislapstanti Šiaurės Korėjos opozicija surengė vaidinimą, kuriame imituotas Kim Jong Ilo nužudymas.

Planai nuversti jo režimą bręsta jau ne vienus metus, bet jokių apčiuopiamų rezultatų kol kas nėra. Tačiau dabar imama manyti, kad vienos iš penkių pasaulyje likusių komunistinių valstybių – Šiaurės Korėjos – padangėje tvyro perversmo nuotaikos. Nors šioje šalyje komunistai yra bene labiausiai užčiaupę burnas opozicijai, ši rado prieglobstį kaimyninėje Pietų Korėjoje ir iš ten grasina jėga nuversti Šiaurės Korėjos komunistinį režimą.

Štai rugsėjo 6-ąją apie 200 buvusių Šiaurės Korėjos karių, perbėgusių į Pietų Korėją, įkūrė organizaciją, pavadintą Šiaurės Korėjos liaudies išvadavimo frontu, kuri kaip tik ir sieks nuversti Pchenjano komunistinį režimą. Pagalbos jie tikisi ir iš Šiaurės Korėjoje tebetarnaujančių kolegų karių.

Priminsime, kad po 1950–1953 m. vykusio Korėjos karo iš komunistinės šalies į Pietų Korėją pabėgo apie 19 tūkst. žmonių. Dauguma jų perbėgo pastarąjį dešimtmetį ir įkūrė nemažai prieš komunistinį režimą nukreiptų judėjimų, tačiau šis bus pirmasis, vienijantis buvusius karius ir remiamas karių Šiaurės Korėjoje. Ir jei bent dalis iš didžiulėje Šiaurės Korėjos armijoje tarnaujančių 1,2 mln. karių stos prieš režimą, tai gali būti iš tiesų galinga ir stipri jėga, kurios Kim Jong Ilui atlaikyti gali ir nepavykti.

“Iki šiol palaikome ryšius su daugeliu buvusių karinės tarnybos draugų, o daugelis jų gerai suvokia nebegalėsiantys ilgai išgyventi Kim Jong Ilo režimo sąlygomis. Teiksime pagalbą, kad jie nuverstų režimą Šiaurės Korėjos žmonių bei kariuomenės rankomis”, – sakė organizacijos generalinis sekretorius Jang Ce-Yulas, kuris ir pats yra buvęs kariškis, perbėgęs į Pietų Korėją prieš dvejus metus.

Be to, tikimasi kaip įmanoma labiau sumažinti ištikimų režimui karių lojalumą vykdant pogrindinę jų švietimo programą. Pasak Jang Ce-Yulo, jo organizacija padės slapta gabenti leidinius, vaizdo įrašus ir kitą medžiagą į griežtai kontroliuojamą šalį bei platins ją tarp Šiaurės Korėjos karių.

Komunistai keičiasi

Iš tiesų tikrosiomis komunistinėmis šalimis dabar vadinamos Šiaurės Korėja, Laosas, Vietnamas ir Kuba savo režimais mažai kuo skiriasi nuo klasikinio sovietinio komunizmo. Čia nėra laisvosios rinkos, taip pat negalioja ir kapitalizmo dėsniai. Čia nėra nuomonių laisvės, mirtimi teisiami politiniai kaliniai, o komunistų partijos vadovas laikomas kone Dievu, kuriam reikia rodyti tik pritarimą ir nuolankumą.

Šiek tiek kitaip yra nebent Kinijoje, kur komunistų partijos lyderiai labiau suinteresuoti ne ideologinių komunizmo vertybių puoselėjimu, o ekonomine savo bei šalies gerove. Tad čia esama kur kas daugiau laisvės, kuri gali reikštis ir rinkoje, ir bent iš dalies – kasdieniame žmonių gyvenime. Tiesa, ir Kinijoje teisiama už “netinkamas” politines pažiūras, ir čia varžoma žiniasklaida, ir čia išskirtinėmis teisėmis naudojasi diktatoriui lojalūs kariškiai. Tačiau Kinija iš visų penkių komunistinių valstybių labiausiai nutolusi nuo komunizmo, gyvavusio XX amžiuje.

Kartu egzistuoja ir kitoks – XXI amžiaus komunizmas. Jis nėra diktatoriškas, nesiekia atriboti valstybių nuo išorinio pasaulio ir valdžioje nesudaro daugumos. Toks nuosaikus komunizmas savo sekėjų turi daugelyje pasaulio šalių. Iš viso šiuo metu pasaulyje suskaičiuojama apie šimtą komunistų partijų. Juk komunistų partijos veikia ne tik, tarkime, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachstane, Filipinuose ar Pietų Afrikos Respublikoje, bet ir Japonijoje, Vakarų Europoje ar JAV. Tokie komunistai net turi savo puslapius socialiniame tinkle “Facebook” ir juos palaiko tūkstančiai gerbėjų. Jų propaguojamos idėjos neneigia nei tarptautinės prekybos, nei technologijų pažangos, nei nuomonių laisvės.

Iš esmės XXI amžiaus komunizmas yra gana artimas tiek dabartinių socialdemokratų, tiek socialistų idėjoms apie kuo didesnę lygybę visuomenėje, kuo mažesnį skurdą ir nedarbą. Galima apibendrinti, kad “modernusis” komunizmas daugiausia liečia ekonomiką, o ne kokias kitas gyvenimo sritis, ir neturi nieko bendro su žmogaus laisvių bei teisių ribojimu. Galiausiai tokio komunizmo dažniausiai niekas nebelaiko grėsme ir vis rečiau sieja su komunistų nusikaltimais XX amžiaus viduryje.

Tarkime, Nyderlanduose, Austrijoje ar Danijoje komunistai reikalauja progresinių mokesčių ir atstovauja darbininkų luomui. O JAV komunistai siekia kuo daugiau socialinių garantijų pensininkams, studentams, darbininkams ar jaunoms šeimoms, taip pat kovoja dėl nemokamo mokslo ir sveikatos apsaugos.

O štai Švedijos komunistai labiausiai susitelkę ties feminizmo ir ekologijos klausimais, be to, aktyviai reikalauja išvesti Švedijos karius iš Afganistano. Beje, po rinkimų su jais koalicijos sudaryti nė kiek nesibodėjo Švedijos žalieji ir socialdemokratai.

Graikijos komunistai savo ruožtu provokuojamai klausia: negi, žiūrėdami į Kiniją ar vis sparčiau ekonomiškai augantį Vietnamą, nesuvokiate, kad komunizmas – jei tik nebūtų toks iškreipas ir represinis – būtų teisingiausias kelias, kuriuo turi eiti kiekviena demokratinė valstybė? Jie aiškina, esą jei Graikijos valdžioje būtų komunistai, šalis būtų nė kiek ne mažiau laisva ir vakarietiška nei dabar, tačiau esą niekada nebūtų priėjusi iki tokios beviltiškos finansinės krizės, į kokią pateko šiais metais.

Ekonominis modelis nepasiteisino

Dabartiniame laikmetyje įdomus dar vienas aspektas: ar komunistinis ekonomikos modelis pasiteisino ir ar pasiteisina šiais laikais? Tad nekalbėkime apie Sovietų Sąjungos represijas ir nusikaltimus žmogiškumui. Nekalbėkime apie trėmimus, politinių kalinių šaudymą, turto konfiskavimą praėjusio amžiaus viduryje. Atskaitos tašku imkime dabartį ir pamėginkime atsakyti, ar komunizmas pasiteisina iš pragmatinės, racionaliosios perspektyvos.

Komunistai Vakarų Europoje mėgsta skelbti, kad komunistinių šalių (vėlgi neliečiant kitų šio režimo aspektų, kuriuos jie ir patys kritikuoja) užsienio skolos yra labai nedidelės. Nedidelis čia ir nedarbas, o šie rodikliai esą svarbesni už eksporto ar importo apimtis, kurių didinimu taip rūpinasi kapitalistinės šalys.

Tačiau reikia pabrėžti, kad iš esmės komunistinės šalys pralobsta tik tada, kai atveria sienas tarptautinei prekybai, kai “išmoksta” vakarietiškų rinkos dėsnių, kai jose išplėtojamas bankinis sektorius. Tarkime, Kinija savo augimu visus ėmė stebinti tada, kai šalies rinkoje padvelkė laisvės vėjai. Vietnamas laikomas viena labiausiai augsiančių ekonomikų, jei tik dar labiau atvers savo sienas tarptautinei prekybai. Na, o Kuboje, Laose, Šiaurės Korėjoje ekonominis proveržis negresia. BVP vienam gyventojui jose dešimtis kartų mažesnis nei kapitalistinėse šalyse, net jei nedarbas čia mažas ar jo, bent kaip skelbiama, iš viso nėra.

O kur dar didžiulė korupcija, pagal kurią komunistines šalis lenkia nebent mažiausiai išsivysčiusios bei kitokių diktatorinių režimų prispaustos šalys.

Galiausiai užtenka pažvelgti į turtuose skęstančius komunistų diktatorius vienoje pusėje, ir lūšnynus bei juose vegetuojančius vargetas kitoje, kad įsitikintume, jog komunizmas klasinių skirtumų nepanaikino iki šiol.