Šeštadienį 18 val. Vilniaus planetariumas pradeda koncertų ciklą „Bardai tarp žvaigždžių“. Nuo šiol vilniečiai ir miesto svečiai kartą per mėnesį bus kviečiami stebėti dangaus ir klausytis Lietuvos bardų atliekamos dainuojamosios poezijos. Pirmajame koncerte pasirodys Andrius Kulikauskas, didelę savo kūrybinio kelio atkarpą keliavęs kartu su maestro Vytautu Kernagiu. Kovo mėnesį po žvaigždėmis dainuos Kostas Smoriginas, balandį – Aidas Giniotis, gegužę – Gediminas Storpirštis.

2012 m. vasario 12 d., sekmadienį, 15 val. Užutrakio dvaro sodybos rūmuose – Koncertas „MEILĖS SVAJOS“

Atlikėjai:
Judita Leitaitė (mecosopranas)
Robertas Beinaris (obojus)
Birutė Asevičiūtė (fortepijonas)

Kad ir kaip sakytume, jog meilės šventę galime susikurti kada tik panorėję, jog jai nereikia ieškoti ar laukti progų, pažvelkime į kalendorių – artėja data, kuri taip pat gali padovanoti mažą stebuklą. Pabėgę nuo miesto šurmulio į žavingame gamtos prieglobstyje stovinčius rūmus, stabtelėkime, nurimkime, šilčiausiais jausmais apglėbkime mylimą žmogų ir įsiklausykime, kaip skamba meilės spalvos. Lietuvos nacionalinės filharmonijos solistė J. Leitaitė, kartu su žinomu Lietuvos obojininku R. Beinariu, kviečia į romantikos pripildytą koncertą. Skambės įvairių epochų kompozitorių klasikinės arijos, populiarios dainos bei balso ir obojaus lyriniai dialogai. Jus pasitiks švelni prieblanda, vyno taurė ir muzika išreikšti nemirštantys jausmai.

Garsi solistė, 2004 m. apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi, Judita Leitaitė baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Vėliau tobulinosi Zalcburgo Mocarteume pas žymius vokalo pedagogus E. Švarzkopf, K. Bergoncį, T. Krauzę. Dainininkės repertuarą sudaro įvairių stilių kamerinė muzika ir monumentalių vokalinių instrumentinių kūrinių solo partijos. Ji pirmoji atliko A. Šenderovo, O. Balakausko ir kitų lietuvių kompozitorių kūrinius. Koncertavo įvairiose Europos šalyse, JAV, PAR, Izraelyje, dalyvavo daugelyje muzikos festivalių.

R. Beinaris Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo meno aspiranto laipsnį. 2002-2003 m. stažavo Lyono nacionalinėje muzikos konservatorijoje prof. Jean-Louis Capezzali ir Jerome Guichard obojaus klasėse. Atlikėjas grojo solo su Toscanos, Tirolio Insbrucko, Lvovo filharmonijos, LVSO simfoniniais orkestrais, Hundisburgo tarptautinės akademijos orkestru, Lietuvos, Kijevo solistų, „Šv. Kristoforo“, Klaipėdos bei Šiaulių miestų kameriniais orkestrais, Baroko muzikos orkestru, „Musica Humana“. Kaip solistas dalyvavo daugelyje Lietuvos ir užsienio kamerinės muzikos festivalių, koncertavo Vokietijoje, Italijoje, Austrijoje, Latvijoje, Estijoje, Danijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Lenkijoje. Yra daugelio tarptautinių konkursų laureatas. R. Beinaris dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Vilniaus Tallat-Kelpšos konservatorijoje, B. Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Veda kursus Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ rengiamose stovyklose, nuo 2005 m. organizuoja Lietuvos obojininkų čempionatą.

B. Asevičiūtė baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio meno mokyklą ir Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Stažavosi Štutgarto aukštojoje muzikos mokykloje prof. C. Witthoeft „Lied“ klasėje. 2010 m. LMTA baigė Meno aspirantūros studijas. Pianistė aktyviai koncertuoja, tobulinasi interpretacijos meistriškumo kursuose, dalyvauja tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose ir pati organizuoja bei įgyvendina įvairius projektus.

Kelionių organizatorius „Kiveda“ į šį renginį siūlo nuvykti bei parvykti patogiu autobusu, kartu pasidomint ir papildoma „Kivedos“ siūloma ekskursine programa su gidu Trakų Vokės, Užutrakio dvaruose bei Trakuose. Plačiau apie tai: www.kiveda.lt

Koncerto partneris – Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija.

Vasario 6 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje koncertuos industrinio roko pirotechnikai „Rammstein“, vadinami geriausia Vokietijos grupe.

Jau tampa tradicija, kad šaltuoju metų laiku Lietuvos publikos sušildyti atvyksta industrinio roko grupė „Rammstein“, kuri tikrąja to žodžio prasme scenoje užkuria ugnį. Beje, karšta būna ne tik dėl pačių išradingiausių pirotechnikos užtaisų, kurie dega, rūksta ir sproginėja viso koncerto metu – „Rammstein“ koncertai neapsieina be šokiruojančių ir provokuojančių sceninių vaidinimų, kurie labai išraiškingai papildo dviprasmiškus dainų tekstus.
„Rammstein“ gyvuoja jau daugiau nei 17 metų ir per visą šį laiką nepasikeitė nė vienas grupės narys – ir šiandien joje groja charizmatiškasis vokalistas Tillis Lindemannas, gitaristai Richardas Kruspe, Paulas Landersas bei Oliveris Riedelis, būgnininkas Christophas Schneideris ir klavišininkas Christianas Lorenzas. Grupė studijoje yra įrašiusi septynis albumus ir išleidudi daugybę singlų. Tiesa, praėjusį lapkritį išleistame albume „Made in Germany 1995–2011“ yra vos viena nauja daina, visa kita – geriausiai grupės kūrybinį kelią atspindintys ankstesni kūriniai. Todėl Kaune turėtume išgirsti labiausiai uždegančias „Rammstein“ dainas.
Beje, „Rammstein“ jau du kartus yra koncertavę Vilniuje – 2001-ųjų ir 2010-ųjų rudenį, ir abu kartus Lietuvos publika iš koncerto išėjo prisišėlusi ir laiminga. „Kitos grupės groja, o „Rammstein“ – dega!“ – toks šios grupės šūkis. Tad įdomu sužinoti, koks „kuras“ varo šio šešetuko variklį.

Į šlovę – per penkerius metus

Visi „Rammstein“ nariai yra kilę iš Rytų Vokietijos – jų vaikystė ir jaunystė prabėgo socialistinio nepritekliaus laikais, kai vienas nepasitenkinimo išraiškos būdų buvo groti pogrindyje, pavyzdžiui, pankroko grupėje. Apie 1994 metus R.Kruspe’s iniciatyva į naują grupę susibūrė anksčiau kitur muzikavę O.Riedelis, Ch.Schneideris ir T.Lindemannas. Po kurio laiko ketvertukas sudalyvavo ir laimėjo jaunų grupių konkursą, kurio prizas buvo galimybė įsirašyti keletą dainų profesionalioje garso įrašų studijoje. Išgirdęs jų kūrybą, prie „Rammstein“ prisidėjo P.Landersas, kuris įkalbėjo paskui save sekti ir moksliuko įvaizdį palaikantį klavišininką Ch.Lorenzą.
Pirmasis grupės albumas „Herzeleid“ (vok. sielvartas) pasirodė 1995 m. – iš karto po to grupė ėmė intensyviai koncertuoti Vokietijoje. 1996 m. industrinio roko grupės „Nine Inch Nails“ siela Trentas Reznoras atrado „Rammstein“ ir atrinko du jų kūrinius žymiojo režisieriaus Davido Lyncho psichodelinio trilerio „Pamirštas greirkelis“ garso takeliui. Šis įvykis tapo tikru greitkeliu į ugningųjų vokiečių sėkmę – daugybė pasirodymų Europoje, antras albumas „Sehnsucht“ bei koncertinis turas JAV. Jau 1998 m. „Rammstein“ gavo MTV geriausios roko grupės apdovanojimą, o 1999 m. šiai grupei įteikta ir „Grammy“ statulėlė.
2001-aisiais išėjo trečias albumas „Mutter“, kuris, pasak pačių atlikėjų, tapo išbandymu – tuo metu grupę buvo ištikusi krizė, su kuria jiems vis dėlto pavyko susidoroti ir toliau tęsti muzikinę karjerą.
Muzikologai „Rammstein“ kartu su tautiečiais „Oomph!“ dažnai vadina muzikos žanro „Neue Deutsche Härte“ pradininkais. Šiame stiliuje susipina groove ir alternatyvusis metalas, vokiškas rokas, elektronika bei technomuzika, tačiau „Rammstein“ nevengia į šį ugninį užtaisą primaišyti ir popmuzikos, gotikinio roko bei pankroko. Tai, kas iš to išeina, dažnai vadinama industriniu metalu, o grupės sceninis įvaizdis tai tik patvirtina. Savo įkvėpėjais „Rammstein“ laiko tokias grupes, kaip „Laibach“, „Ministry“ ar „Die Krupps“.

Ne visada subtilios provokacijos meistrai
Nuo pat susibūrimo ši grupė visada linko į provokacijas: kolektyvo pavadinimas susijęs su Ramšteino miesteliu, kurio oro uoste 1988-aisiais vyko tragedija pasibaigusi aviacijos paroda (jos metu virš žiūrovų susidūrė keli lėktuvai ir žuvo keliasdešimt žmonių). Tokios ir dar prieštaringesnės provokacijos šią grupę lydi nuolatos: jų dainose ir jas papildančiuose pasirodymuose paliečiamos prieštaringos ir šokiruojančios temos: sadomazochizmas, homoseksualumas, kanibalizmas, incestas ar pornografija. Tačiau muzikantai, net ir skandalingiausiai elgdamiesi scenoje, už jos išlieka santūrūs ir prispažįsta, kad tai tik šou.
„Suprantame, kad apie 90 procentų publikos mūsų koncertuose nesupranta žodžių, todėl mes turime kažką sugalvoti, kad užimtume juos. Todėl į pagalbą pasitelkiame humorą, teatrą, ugnį – visa tai tik šou, papildantis tekstus“, – grupės pasirodymus apibūdina gitaristas R.Kruspe.
Beveik visi „Rammstein“ kūriniai atliekami vokiškai. Tai leidžia muzikantams, o ypač vokalistui T.Lindemannui, kuris dažniausiai rašo ir žodžius, žaisti prasmėmis ir palikti daugybę interpretacijų tarp eilučių. Tarkime, vienoje labiausiai žinomų dainų yra žodžiai „du hast mich“ (tu mane turi), kurie fonetiškai visai nesiskiria nuo „du hasst mich“ (tu manęs nekenti).
„Vokiečių kalba tobulai tinka sunkiajai muzikai. Prancūzų kalbą galima vadinti meilės kalba, o vokiečių – tai pykčio kalba“, – juokauja bosistas O.Riedelis. Ir iš tiesų vienas Kanados žurnalo „Jam Showbiz“ apžvalgininkas „Rammstein“ muziką yra apibūdinęs kaip „tinkamą klausytis, okupuojant Lenkiją“.
Tiesa, įvairūs kritikai „Rammstein“ dažnokai apkaltina nacistinių ir ultradešiniųjų pažiūrų propagavimu. Grupė nuo tokių kaltinimų griežtai atsiriboja ir netgi specialiai sukūrė dainą „Links 2 3 4“, kuri yra tiesioginė užuomina į žymaus vokiečių socialdemokrato Oskaro Lafontaino knygą „Das Herz Schlagt Links“.
Ko gero, ir „Žalgirio“ arenoje „Rammstein“ surengs įspūdingą pasirodymą, į kurį muzikantai žiūri labai rimtai ir profesionaliai – kiekvienam koncertui grupės nariai būna pasirinkę kokį nors įvaizdį, o vokalistas T.Lindemannas beveik kiekvienai dainai turi po skirtingą kostiumą. Visiems efektams atlikti samdomos profesionalų komandos, o vokalistas T.Lindemannas dalyvavo specialiuose mokymuose ir gavo pirotechniko licenciją. Tiesa, ji nedaug padeda pačiam muzikantui, per koncertus ne kartą apdegusiam ausis, rankas ir plaukus.

Vasario viduryje į Lietuvą pirmą kartą atvyksiantys britų regi karaliai „UB40“ žada surengti ypač spalvingą ir ryškų beveik 3 valandų trukmės koncertą, kuris, pasak organizatorių, turėtų priminti nuotaikingą 90-ųjų diskoteką, tačiau perkeltą į šiuolaikines erdves ir papildytą moderniausiuose šou naudojamais šviesos efektais.

„Prieš keletą dienų iš grupės atstovų gavome techninių reikalavimų sąrašą, kuris, tiesą sakant, net ir mus truputėlį nustebino. „UB40“, kaip ir visi mūsų į Lietuvos arenas vežami atlikėjai, reikalauja geriausios kokybės, tačiau vaikinai taip pat pabrėžė, jog jų koncertui reikės itin daug žemų dažnių bei „aštrios“ šviesos. Žvelgdami į nurodymus apšvietimui, galime pasakyti viena – tai bus išties ryškus, spalvingas šou, kuriame nuotaiką kurs ne tik ritminga muzika, bet ir įmantrūs šviesos efektai“, – prognozuoja „SEVEN Live“ vadovas Juras Vėželis.

Iš viso į Lietuvą atvyks iš 28 asmenų sudaryta „UB40“ komanda, 13 iš jų – grupės nariai.

Koncerto organizatoriams arenų užkulisiuose teks įrengti 6 atskiras patalpas grupės nariams bei aptarnaujančiam personalui. Tiesa, užkulisių patalpoms įmantrių ar sudėtingų reikalavimų nėra.

„Prašymai paprasti – kad kambariuose būtų stalai, kėdės, sofos, dideli veidrodžiai, pakabos rūbams. Turėsime parūpinti ir apie 150 įvairiausių rankšluosčių – didelių baltų, scenai skirtų juodų, mažesnių rankoms“, – vardina J. Vėželis.

„UB40“ vasario 18 d. koncertuos Vilniaus „Siemens“ arenoje, o vasario 19 d. – Panevėžio „Cido“ arenoje. Bilietus į grupės koncertus platina „Tiketa“.

„UB40“ koncertai Lietuvoje – tai jų naujausio 2012 metų turo, kurio metu skamba geriausios grupės dainos, dalis. Šių metų koncertinį turą britai pradeda koncertu Taline. Po to lankysis Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Olandijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Rusijoje.

„UB40“ koncertą Lietuvoje organizuoja didžiausiai šalyje pramogų verslo kompanijų grupei „SEVEN Entertainment“, vienijančiai įvairiose pramogų srityse pirmaujančias Lietuvos bendroves, kurios užsiima arenų valdymu, renginių organizavimu ir bilietų platinimu, priklausanti bendrovė „SEVEN Live“.

8-ojo dešimtmečio pabaigoje Didžiojoje Britanijoje į muzikos grupę susibūrusi aštuonių vyrukų kompanija pasirinko keistą, tačiau itin aktualų tuo metu šalyje vyravusiam ekonominiam nuosmukiui pavadinimą. UB40 – tai bedarbystės simbolis – paraiškos bedarbio pašalpai gauti kodas.
Sunkiu ekonominiu laikotarpiu, 1978 metais, susijungę jaunuoliai susivienijo vedini meilės jamaikietiško regio muzikos ritmams. Pasak jų, grupės pavadinimas gimė jiems visiems esant bedarbiais ir stovint eilėje šalies darbo biržoje. Todėl ir neilgai trukus po grupės susikūrimo išleistas pirmasis albumas buvo pavadintas „Signing Off“, o jo viršelis vaizdavo bedarbystės pašalpos formą.
Jau išleistas pirmasis „UB40“ albumas pateko į Didžiosios Britanijos muzikos topų aukštumas. Na, o dar po keleto metų išleista daina „Red Red Wine“ pakerėjo visą pasaulį ir įsitvirtino pirmose topų vietose. Grupė dideliais šuoliais kilo į pasaulinės aukštumas.
Šiandien „UB40“ gali pasigirti ne viena dešimtimi populiarių kūrinių, pagal kurių melodiją juda ne tik vyresnioji karta, bet ir jos vaikai. Pasak „UB40“ koncertų turo Lietuvoje organizatorių, tai bus didžiausia 90-ųjų diskoteka visoje Lietuvos istorijoje.
Pirmą kartą į Lietuvą atvykstantys „UB40“ vyrukai surengs du nepakartojamus, ritmingus ir į Jamaikos gatves nukeliančius koncertus. Jų taip vadinama meilės ir taikos muzika vasario 18 d. skambės Vilniaus „Siemens“ arenoje, o vasario 19 d. džiugins į Panevėžio „Cido“ areną susirinkusiųjų ausis ir širdis. „UB40“ koncertai Lietuvoje įtraukti į grupės gastrolių po Europą tvarkaraštį.
„UB40“ koncertą Lietuvoje organizuoja didžiausiai šalyje pramogų verslo kompanijų grupei „SEVEN Entertainment“, vienijančiai įvairiose pramogų srityse pirmaujančias Lietuvos bendroves, kurios užsiima arenų valdymu, renginių organizavimu ir bilietų platinimu, priklausanti bendrovė „SEVEN Live“.

Gintaro Maciulio nuotr.

Skambės „Pro musica“ ir „Gaudeamus“ atliekamas didingasis J. S. Bacho „Magnificat“, choras „Virgo“ atliks F. Poulenco „Litanies à la Vierge Noire“, B. Britteno „Missa brevis“ ir B. Chilcotto „A Little Jazz Mass“.

Vargonuos garsus šalies vargonininkas Vidas Pinkevičius, solo partijas atliks įžymūs Lietuvos ir užsienio solistai: sopranas Gunta Davidčuka, mecosopranas Nora Petročenko, tenoras Mindaugas Zimkus ir bosas Nerijus Masevičius.

Klausytojai taip pat turės galimybę išgirsti lapkričio mėn. gastrolių Paryžiuje metu garsiojoje šv. Magdalenos bažnyčioje skambėjusias chorų „Gaudeamus“ ir „Virgo“ programas. Choras „Gaudeamus“ koncerto programą papildys A. Parto irZ. Kodaly kūriniais. „Pro musica“ atliks fragmentą iš šiuolaikinio olandų kompozitoriaus Jacob de Haan simfonijos „The Book of Urizen“ ir skandinavų kompozitoriaus L. Janssono Brazilijos motinoms dedikuotą „Salve Regina“.

„Keičiantis metams, susimąstome, kas laikina ir kas amžina, kas svarbu, o kas tik kasdienybės dulkės. Koncerte skambės itin šiai šventiškai progai tinkantis, spindinčiai prakilnus J. S. Bacho „Magnificat“, – sako VU chorų meno vadovė ir dirigentė Rasa Gelgotienė.

2004 m. susikūręs choras „Pro musica” nuolat rengia naujas programas, gilinasi į įvairius muzikos stilius ir orientuojasi į didelės apimties chorinės klasikos šedevrų ar originalių tematinių programų atlikimą. Choras aktyviai koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje: spalio pradžioje Kopenhagos katedroje atliko G. Verdi „Requiem“, o „Norvegijos dienų Lietuvoje 2011“ programoje Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje kartu su Oslo universiteto choru pristatė M. K. Čiurlionio ir E. Griego kūrinių programą.

1980 m. įkurtame chore „Virgo“ dainuoja virš 60 VU studenčių. Jau pirmąjį savo veiklos dešimtmetį „Virgo“ pažymėjo gausiais diplomais ir laureato vardu Lietuvos chorų konkursuose, koncertais su Lietuvos kameriniu orkestru, žymiais solistais. Nuo 1990-jų kolektyvas nuolat kviečiamas į įvairius tarptautinius renginius užsienyje. Net po keletą kartų „Virgo“ dainavo Prancūzijos, Šveicarijos, Italijos, Ispanijos, Rusijos klausytojams, tris kartus surengė didelius turnė po JAV ir Kanadą, dainavo Danijoje, Belgijoje, Lenkijoje, Anglijoje, Portugalijoje, Kanarų salose, Graikijoje, Turkijoje, Meksikoje, Japonijoje, Norvegijoje. Laimėta per 10 tarptautinių konkursų.

Pernai 70 metų jubiliejų atšventę choras „Gaudeamus“ – vienas seniausių ir žinomiausių Lietuvos studentų kolektyvų. Choro vadovais buvo daug įžymių Lietuvos chorvedžių: K. Kaveckas, P. Sližys, P. Gylys, R. Zdanavičius. „Gaudeamus“ aktyviai dalyvauja Lietuvos bei tarptautiniuose festivaliuose ir konkursuose, iškilminguose Vilniaus universiteto renginiuose. Koncertuoja Lietuvos dainų šventėse, Baltijos šalių studentų chorų festivaliuose bei Lietuvos muzikų sąjungos, Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų savivaldybių projektuose.

Vilniaus universiteto vargonininkas ir Nacionalinės vargonininkų asociacijos prezidentas Vidas Pinkevičius magistro studijas baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 2003 m. Rytų Mičigano universitete (JAV) įgijo Humanitarinių mokslų magistro diplomą, o 2006 m. Nebraskos-Linkolno universitete (JAV) apsigynė Muzikos menų daktaro laipsnį. V. Pinkevičius šiuo metu taip pat dėsto Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje bei yra aktyvus vargonų ir improvizacijos jais meno populiarintojas.

Šis koncertas priklauso VU Kultūros centro organizuojamam koncertų ciklui „Muzikos valanda Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje“. Bilietai parduodami prieš koncertą. Bilieto kaina 15 Lt, studentams ir senjorams – 10 Lt.

Vakar, antradienį, vakare apie 21.30 val. Vilniaus oro uoste iš Londono nusileido lėktuvas, kuriuo drauge su vyru Raineriu Haasu į Vilnių atskrido roko karaliene tituluojama Suzi Quatro. Atlikėja į Lietuvą atvyksta su naujametinių koncertų turu.

Jau šiandien, trečiadienį, Suzi Quatro su grupe surengs koncertą Vilniaus „Siemens“ arenoje, gruodžio 29 d., ketvirtadienį, koncertuos Panevėžio „Cido“ arenoje, o gruodžio 30 d., penktadienį, sudrebins Kauno „Žalgirio“ areną. Atlikėjos koncertų metu skambės visiems puikiai pažįstamos, nesenstančios ir hitais tapusios dainos.

Pasak Suzi Quatro koncertų Lietuvoje organizatorių, atlikėja pageidavo atvykti anksčiau, nes norėjo ne tik atsakingai pasiruošti koncertui, bet ir skirti laiko pažinčiai su Vilniumi, jo senamiesčiu.

„Atlikėja labai paprasta. Jokių ypatingų reikalavimų nebuvo nei maistui, nei gėrimams. Ji tiesiog teiravosi mūsų, ką galėtų ir ką vertėtų pamatyti Vilniuje, kur apsilankyti. Mes jai nurodėme keletą lankytinų objektų bei jaukių restoranėlių senamiestyje. Esame paruošę ir keletą žemėlapių, jei ji su vyrų po Vilnių pageidautų pasivaikščioti be mūsų palydos“, – atskleidžia „SEVEN Live“ vadovas Juras Vėželis.

Vos tik įsėdusi į oro uoste jos laukiantį automobilį ir važiuodama per Vilnių, roko karalienė džiaugėsi grįžusi į Lietuvą ir puikiai prisiminė sostinę bei ja grožėjosi. „Kai atvežėme ją į viešbutį, pamatėme, jog Suzi puikiai orientuojasi mieste. Ji mums parodė, kur yra senamiestis ir sakė šiandiena būtinai po jį pasivaikščiosianti“, – pasakoja J. Vėželis.

Suzi Quatro iš Vilniaus išskris gruodžio 31 d. Atlikėja su grupe pageidavo surasti jai kiek įmanoma ankstesnį rytinį skrydį, kad visi nariai spėtų grįžti pas šeimas ar draugus sutikti Naujųjų metų.

Operos solistas Rafailas Karpis ir pianistas Darius Mažintas gruodžio 11 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje ir gruodžio 27 d. Vilniaus paveiklų galerijoje pristatys koncertus „Laiškai iš praeities“, kuriuose skambės retai atliekamos aranžuotos žydų dainos balsui ir fortepijonui jidiš kalba, M. Ravelio žymusis „Kaddish“ bei A. Šenderovo dainų ciklas „Puslapiai iš užmirštos knygos“. Artimiausiu metu dienos šviesą išvys ir to paties pavadinimo kompaktinė plokštelė.

Pasak pianisto Dariaus Mažinto, koncerte skambėsiančios dainos skirtos visiems žmonėms, kadangi jos yra apie bendruosius dalykus, kurie suprantami kiekvienam žmogui. Jos labai kontrastingos, kupinos tiek lyrikos, tiek sveiko humoro jausmo bei dramatizmo. Ryškūs jaunosios muzikų kartos atstovai šiuo projektu siekia įprasminti iki Antrojo pasaulinio karo egzistavusią žydų kultūrą, o Rafailas Karpis tuo pačiu nori prisiliesti prie savo šaknų ir prisiminti kadaise egzistavusią jidiš kalbą, kuri yra ties išnykimo riba. „Tai ganėtinai svarbus socialinis ir istorinis reiškinys – pagerbimas, paminėjimas tų Lietuvos piliečių, kurių mes nebegalime matyti. Dainas rinkau pats – tai man artima, tai man įdomu, tai – sąsajos su mano šaknimis”,- teigia Rafailas Karpis. Atlikėjai mano, kad tautoms geriausiai gali tarpininkauti muzikos kalba, kuri yra universali ir suprantama visiems.

Balsui ir fortepijonui aranžuotose žydų dainose atsispindi tuo metu gyvenusių žmonių jausmai, socialinės problemos. Dainos tarsi byloja apie tai, kad norint sukurti ir išlaikyti stiprią kultūrą nebūtinai reikia turėti savo žemę. Daugelio dainų tekstų autoriai yra glaudžiai susiję su Vilniaus ir tuometinės Lietuvos istorija, jie buvo aktyvūs kultūros veikėjai, tad  šių renginių metu klausytojai turės unikalią galimybę išgirsti retai atliekamus nepaprasto grožio ir turinio kūrinius.

Koncerte skambėsiančios dainos įrašas: http://www.youtube.com/watch?v=vQheGzm3u_0

64 metų Eltonas Johnas – iš tų retų atlikėjų, kurie sugeba visą koncertą gerbėjų širdis virpinti vienais hitais.

Spalio 8 dieną seras Eltonas Johnas Las Vegase paminėjo ypatingą sukaktį – surengė 3000-ąjį savo koncertą. Daugiau nei keturis dešimtmečius koncertuojantis atlikėjas laukiamas visuose žemynuose. Skaičiuojama, kad E.Johnas yra koncertavęs 74 šalyse – daugiausiai koncertų surengė Amerikoje (per 1600), Didžiojoje Britanijoje (497), Australijoje (138), Vokietijoje (133) ir Kanadoje (102).
Antrą kartą Lietuvoje apsilankysiantis E.Johnas lapkričio 4 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje atliks garsiausius savo kūrinius. O tokių kūrinių jo muzikinėje kolekcijoje netrūksta – net 50 dainų yra tapusios hitais ir patekusios į geriausių kūrinių sąrašus. Be to, E.Johnas pardavė daugiau kaip ketvirtį milijardo įrašų kopijų, devyni jo kūriniai užkopė į geriausių dainų sąrašų pirmąją vietą. Jis taip pat įrašė ir visų laikų geriausiai parduodamą singlą – „Candle in the Wind“, kurio tiražas siekia 37 mln. kopijų. Kritikų vertinimu, E.Johnas sugebėjo niekada neiškristi iš mados ribų, bet kartu ir niekada visiškai jos neatitikti.

Talentu stebino nuo vaikystės

Tokie muzikiniai E.Johno laimėjimai nėra atsitiktinumas – jau vaikystėje jaunasis Eltonas išsiskyrė ypatingu talentu. Pianinu groti jis pradėjo būdamas trejų, ir jau po metų mama išgirdo jį bandantį iš klausos atkurti vieno valso melodiją. Sulaukęs septynerių pradėjo lankyti pianino pamokas, o būdamas vienuolikmetis laimėjo stipendiją Karališkojoje muzikos akademijoje – pasak vieno jo mokytojo, Johnas greitai atkūrė keturių puslapių Georgo Friedricho Handelio kūrinį, kurį girdėjo pirmą kartą.
Kaip išsivystė toks stebėtinas talentas, nežinia, tačiau abu E.Johno tėvai su muzika turėjo šį tą bendra: tėvas grojo trimitu, o mama mėgo pirkti muzikos įrašus. E.Johnas prisimena, kaip 1956 m. jį paveikė mamos parneštos Elvio Presley ir „Bill Haley & His Comets“ plokštelės.
Nors laimėjęs stipendiją muzikai gabus jaunuolis penkerius metus lankė šeštadienines pamokas Karališkojoje muzikos akademijoje, klasikinė pianisto karjera jo netraukė. Sulaukęs 15 metų savaitgaliais jis pradėjo groti pianinu netoli namų esančiame bare, o po septynerių metų išleido pirmąjį albumą. Tiesa, kai E.Johnas pradėjo rimtai svarstyti apie muzikinę karjerą, jo tėvas, tarnavęs karališkosiose oro pajėgose, stengėsi jį pakreipti įprastesnės karjeros link ir skatino rinktis bankininkystę.

Išsikapstė iš priklausomybės

Kaip ir didžiosios dalies įžymybių, E.Johno gyvenimas nebuvo lengvas – jam teko patirti išsiskyrimų, išdrįsti viešai prisipažinti, kad yra gėjus, pakliūti į alkoholio ir narkotikų liūną. Tačiau, kaip jis pats tvirtina, visa tai jam padėjo ištverti meilė muzikai.
Kartą žurnalistų paklaustas, kokį laimėjimą laiko pačiu svarbiausiu savo gyvenime, E.Johnas netikėtai atsakė: „Išblaivėjimą.“ Dainininkas yra pasakojęs, kad per keletą pirmųjų blaivybės metų 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 10-ojo pradžioje jis nuėjo į 1500 anoniminių alkoholikų ir narkomanų susitikimų ir galiausiai liovėsi supratęs, kad patys susitikimai gresia tapti priklausomybe.
Galbūt griežtos savianalizės laikotarpis reabilitacijos laikotarpiu leido atlikėjui suprasti, kad problemų šaknys siekia pasitikėjimo savimi trūkumą vaikystėje. Jo tėvas apskritai nelabai domėjosi sūnumi, dažnai nebūdavo namie, o grįžęs nepritardavo beveik niekam, ką Eltonas darė. Kai būsimasis dainininkas buvo 14 metų, tėvai išsiskyrė.
Nepasitikėjimą didino ir tai, kad Eltonas nuo mažens buvo putlus. „Niekada negalvojau apie save kaip apie gražuolį ar gerai atrodantį. Visada jaučiausi kaip autsaideris. Ir manau, kad dėl to pradėjau vartoti narkotikus – norėdamas būti vienas iš būrio“, – prisimena E.Johnas. Kaip pats pasakoja, kokaino pirmą kartą pabandė 1974 m., kai įrašinėjo albumą „Caribou“ ir užtiko studijoje savo vadybininką bei dar keletą žmonių su baltais milteliais. Iki to laiko jis jau buvo įrašęs septynetą albumų, kurie pavertė baruose grojusį pianistą E.Johną superžvaigžde. Tačiau jam vis tiek norėjosi būti vienu iš vaikinų.
Nelengva E.Johnui buvo atlaikyti ir užgriuvusios šlovės naštą. 1975 m. lapkritį jis surengė keletą koncertų „Dodger“ stadione JAV ir gavo savo pirmąją žvaigždę Holivudo šlovės alėjoje. Bet tuo pat metu jis bandė nusižudyti – išgėrė nerimą slopinančių vaistų ir šoko į baseiną savo mamos bei močiutės akivaizdoje. Atlikėjas pripažįsta, kad tuomet jį įveikė stresas, – juk be pertraukos dirbta penkerius metus.
Alkoholio ir narkotikų liūnas E.Johną traukė vis giliau. Jo gyvenime buvo laikotarpis, kurį dabar atlikėjas prisimena kaip visišką miglą. Jis pasakojo, kad tuo metu vaikščiodavo po namus nesiprausęs kelias dienas ir kasdien išgerdavo po butelį škotiško viskio. Jis taip pat sirgo bulimija, tad kelias dienas nieko negalėdavo valgyti, o po to sukimšdavo viską, ką rasdavo po ranka, ir išvemdavo. Vienintelis tuo metu jam visiškai nugrimzti neleidęs dalykas buvo muzika. „Daugelis žmonių, kurie vartoja narkotikus, nustoja koncertuoti ir dingsta dvejiems, trejiems metams. Aš vis dar jaučiau meilę muzikai, norėjau koncertuoti. Jeigu būčiau nenorėjęs, tikriausiai būčiau sėdėjęs namie su kalnu kokaino ir patyręs širdies smūgį“, – viename interviu prisipažino garsusis atlikėjas, 1990-aisiais galiausiai įstengęs iš viso to išsilaisvinti.
Tuo metu, kol jo namas buvo remontuojamas, jis išsinuomojo kitą, pasiėmė šunį iš šunų prieglaudos ir kas rytą keldavosi šeštą valandą, kad galėtų eiti pasivaikščioti prieš anoniminių alkoholikų susitikimą. Tai buvo pirmas kartas jo gyvenime, kai jis buvo visiškai nepriklausomas ir jautėsi labai gerai.

Šeiminis gyvenimas

Dabar E.Johnas atrodo suradęs ramybę. 1992 m. jis susipažino su Davidu Furnishu, o 2005 m. jie susituokė. Per praėjusias Kalėdas garsioji pora tapo tėvais – vadinamoji surogatinė motina jiems pagimdė sūnų Zachary Jacksoną Levoną Furnishą-Johną.
E.Johnas mėgaujasi tėvyste. O kitos jo didžiosios silpnybės – porcelianas, menas ir fotografija. Fotografijos darbus jis pradėjo kolekcionuoti prieš 20 metų ir sako, jog nepraeina nė savaitė, kad nenusipirktų fotografijos.
Beje, E.Johnas ne tik popmuzikos žvaigždė – nuo 1980-ųjų jis įsitraukė į aktyvią kovą su AIDS, o 1992 m. įsteigė Eltono Johno AIDS fondą. Atlikėjui didelį įspūdį padarė ir kovoti su šia mirtina liga paskatino pažintis su Ryanu White’u – hemofilija sergančiu berniuku, kuris 13 metų buvo užkrėstas ŽIV per kraujo perpylimą. Jo šeima įsitraukė į ilgą mūšį, kovodama su mokytojais ir moksleivių tėvais, siekusiais neleisti berniukui lankyti mokyklos. E.Johnas tapo artimu R.White’o, kuris mirė 1990-aisiais būdamas 18 metų, šeimos draugu ir rėmėju. Būtent ši tragiška istorija paskatino atlikėją įkurti AIDS fondą, jame sukaupta jau daugiau kaip 150 mln. svarų.
1998 m. karalienė Elizabeth II už nuopelnus muzikai ir labdaringai veiklai E.Johnui suteikė sero vardą.

Nebesiekia sukurti hitų

Įvairių šlovės akimirkų ir nuopuolių patyręs E.Johnas pripažįsta, kad dabar geriausių dainų sąrašas jau nebėra tas tikslas, kurį jis turi žūtbūt pasiekti. Pernai atlikėjas išleido albumą „The Union“, kurį įrašė su legendine Amerikos roko figūra – 68-erių metų Leonu Russellu. Išsiskiriantis jo pianino stilius, susiliejantis su gospelo, ritmenbliuzo ir kantri muzika, jaunajam E.Johnui darė didelę įtaką.
Be to, E.Johnas dabar kasmet surengia po 50–90 koncertų – ekstravagantiškų spektaklių Las Vegase, koncertuoja su simfoniniu orkestru ir savo senąja grupe. 41 metus koncertuojantis atlikėjas, pianistas ir dainų kūrėjas seras E.Johnas per šį laikotarpį ant scenos išbandė įvairius derinius – koncertavo vienas, su grupe, su orkestru, su choru ar tik dviese su perkusininku. Jis taip pat atliko daugybę duetų su garsiausiais atlikėjais, pradedant Ericu Claptonu, Chrisu Rea, George’u Michaelu, baigiant Lady Gaga ir Eminemu.

Įdomūs faktai apie Eltoną Johną
Per savo karjerą E.Johnas du kartus tą pačią dieną koncertavo dviejuose miestuose: 1971 m. rugsėjo 18 d. grojo Ouklande ir San Diege, o 2005 m. liepos 2 d. – Londone ir Dubline.
Septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį E.Johnas surengė 616 koncertų, aštuntąjį – 537, devintąjį – 590, dešimtąjį – 1064, o pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį – 193 koncertus.
E.Johnas turi namus Nicoje, Atlantoje, Venecijoje, o jo pagrindinė rezidencija – Vindzore. Tai karalienės Anos stiliaus namas su aštuoniais miegamaisiais, stovintis 37 akrų žemės plote.

E.Johnas sukūrė per 50 hitų
Iš viso per savo karjerą atlikėjas surengė 3 tūkst. koncertų
E.Johno jaunystė pažymėta pražūtinga kvaišalų žyme, o dabar jis paniręs į ramų šeimos gyvenimą – 2005 m. susituokė su D.Furnishu, pernai surogatinė motina jiems pagimdė sūnų
E.Johnas duetu dainavo ir su Lady Gaga

Talentinguosius jų pralaimėjimai išgarsina labiau nei kitus sėkminguosius – pergalės. Pavyzdys – šiandien Nacionalinėje filharmonijoje koncertuojantis pianistas Ivo Pogoreličius.

Garbanius vaikinukas, vilkintis rudais marškiniais ir mėlynais džinsais. Nors 1980-aisiais džinsai Rytų Europoje buvo gerbiami gerokai labiau nei dabar, tokia dalyvio apranga Varšuvoje vykusio tarptautinio F.Chopino pianistų konkurso vertinimo komisijai pasirodė provokuojanti. Dar įžūlesnė, į jokius tradicinių interpretacijų rėmus nebetelpanti jiems pasirodė „laisvamaniška“ Ivo Pogoreličiaus atlikimo maniera.
Užtat konkurso publika pirmojo turo pasirodymuose kvietė pianistą nusilenkti net aštuonis kartus, o džinsų ir rudų marškinių derinys konkursui pasibaigus tapo itin madingas tarp išsilavinusių to laikotarpio jaunuolių. Tačiau žiūrovų simpatijos nepadėjo jugoslavui patekti į finalinį konkurso turą. Kaip ir žymios Argentinos pianistės, minėto konkurso žiuri narės Marthos Argerich simpatijos: ji, protestuodama prieš I.Pogoreličiaus pasirodymo vertinimus, atsisakė savo vietos komisijoje.
Varšuvoje įvykęs skandalas suintrigavo muzikinį pasaulį. Netrukus komisijos supeiktasis I.Pogoreličius buvo kviečiamas skambinti rečitalius Niujorko „Carnegie Hall“ ir kitose prestižinėse salėse, o jo šlovė ir koncertų honorarai užtemdė minėto konkurso laureatų karjeros laimėjimus.

Žaidžia kūrinių tempais

Kuo kultinis pianistas tapo po trijų dešimtmečių? Tai smalsiausi Vilniaus žiūrovai išvys šiandien Nacionalinės filharmonijos salėje. Beje, ne tik Vilniaus: žymaus pianisto vardas pritraukė muzikos profesionalus iš Latvijos ir Estijos, todėl bilietų į vienintelį pianisto pasirodymą Baltijos šalyse jau nebeliko. Tuo labiau kad keliomis dienomis anksčiau Varšuvoje turėjęs vykti I.Pogoreličiaus pasirodymas dėl neaiškių priežasčių atšauktas. Panašių akibrokštų koncertų organizatoriams pianistas yra pateikęs ne vieną. Pasak jo gastroles Vilniuje rengiančio viešosios įstaigos „Culture Live“ meno vadovo Dariaus Mažinto, sąlygas prodiuseriams I.Pogoreličius seniai įprato diktuoti pats. Būna ir taip, kad koncertas staiga atšaukiamas iki jo pradžios likus valandai.
Savaime suprantama, kiekvieno rečitalio programą pianistas taipogi sudėlioja pats. „Tačiau buvom laimingi, sužinoję jo pasirinkimą: Vilniuje skambės du Frederyko Chopino (Sonata b-moll ir Noktiurnas c-moll) ir du Ferenzo Liszto („Mefisto valsas“ ir Sonata h-moll) kūriniai. Šią programą galima vadinti pianisto vizitine kortele“, – teigia D.Mažintas.
Pasak jo, I.Pogoreličiaus karjerą galima suskirstyti į tris laikotarpius. Pirmasis pasižymėjo superperfekcija: pianistas jaunystėje stebindavo neprilygstama Maskvos pedagogų ištobulinta skambinimo technika. Vėliau didžiausią dėmesį atlikėjas sutelkė į muzikos spalvas: jo klausantis atrodydavo, kad fortepijonas – ne plaktukinis klavišinis, o styginis instrumentas, kuriame įmanoma plastiška garsų kaita. Trečiasis laikotarpis, prasidėjęs po I.Pogoreličiaus žmonos ir pedagogės Alizos Kezeradzės ankstyvos mirties 1996-aisiais, vadinamas siurrealistiniu: jis išsiskiria ne visiems klausytojams priimtinu ekscentriškumu, tempų žaisme. „Pavyzdžiui, F.Liszto Sonata h-moll, kurios įprasta trukmė – maždaug 20 minučių, atliekama I.Pogoreličiaus gali trukti beveik valandą. Lėtas kūrinio dalis šis atlikėjas dar labiau išplečia, o greitas – dar labiau „suspaudžia“, – aiškina D.Mažintas.

Padeda prasimušti jauniesiems

Beje, po žmonos mirties I.Pogoreličius keletui metų buvo beveik sustabdęs savo muzikinę karjerą. Nors privatus atlikėjo gyvenimas saugomas po devyniais užraktais, viešumon išlindo informacija, neva tuo laiku jis vietoj muzikos interpretacijų kurdavo juvelyrinius dirbinius ir juos dovanodavo artimiems draugams.
Savo kailiu patyręs, kad jaunųjų talentas ne visada noriai pripažįstamas, I.Pogoreličius stengėsi rūpintis jaunaisiais Kroatijos, kurios pilietybę pasirinko po Jugoslavijos skilimo, ir kartu viso pasaulio perspektyviais menininkais. Jis organizavo pianistų konkursą, kurio piniginei premijai nebuvo lygių – 100 tūkst. JAV dolerių. Tiesa, toks konkursas tebuvo surengtas vienintelį kartą. Užtat Bavarijoje įvyko aštuoni pianisto vardo muzikos festivaliai, skirti jauniems atlikėjams garsinti. Šiuose festivaliuose keturis kartus viešėjo ir tuomet dar Sauliaus Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras. Be to, I.Pogoreličiaus įkurtas fondas kaupė pinigus Sarajevo kare nukentėjusiems žmonėms. Tai pianistui padėjo tapti UNESCO geros valios ambasadaroriumi. Šiuo metu I.Pogoreličius nuolat gyvena Šveicarijoje, Lugano mieste.

Šį šeštadienį, spalio 15-ąją, Lietuvos nacionalinė filharmonija kviečia į koncertą, skirtą 2001 m. Pakistane nužudyto JAV žurnalisto Danielio Pearlo atminimui. Su Filharmonijos simfoniniu orkestru pasirodys du menininkai: garsiems Europos, Azijos ir Pietų Amerikos orkestrams diriguoti kviečiamas prancūzų maestro Olivier Grangeanas ir jaunosios kartos lietuvių violončelininkas Povilas Jacunskas.
Sekmadienį Filharmonijoje vyks Šiaulių muzikos mokyklų smuikininkų ir ansamblio „Fiori Musicale“ renginys visai šeimai bei Latvijos orkestro „Sinfonietta Riga“ baroko ansamblio koncertas.

Nuo lapkričio 7 d. penkiuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose savo koncertus surengs grupė “The Orchestra”, kurią sudaro grupių “Electric Light Orchestra” ir “Electric Light Orchestra Part II” muzikantai.

Lapkričio 7-ąją grupė “The Orchestra” koncertuos Vilniuje, lapkričio 8 d. – Šiauliuose, lapkričio 9 d. – Panevėžyje, lapkričio 11 d. – Kaune ir lapkričio 12 d. – Klaipėdoje.
Priminsime, kad šią grupę sudaro buvę “Electric Light Orchestra” (toliau – ELO) ir po išsiskyrimo trumpam susibūrusio ansamblio “ELO Part II” nariai. Koncerte muzikantai žada pagroti visų laikų žinomiausius ELO kūrinius: “Evil Woman”, “Livin’ Thing”, “Can’t Get You Out Of My Mind”, “Rockaria!”, “Telephone Line”, “Mr. Blue Skye”, “Calling America” ir daugelį kitų.
Deja, ELO pradininkų Jeffo Lynne’o, Roy’aus Woodo, Bevo Bevano ir Richardo Tandy scenoje nepamatysime. Iš orginaliųjų ELO grupėje “The Orchestra” išliko tik smuikininkas Mikas Kaminskis bei klavišininkas Louisas Clarkas.

Orkestrinio roko užgimimas
Prisiminkime, kaip gimė tiek hitų sukūrusi grupė ir dėl kokių priežasčių ilgainiui beveik visi jos nariai išsiskirstė.
ELO susikūrė 1970 m. Birmingame, Didžiojoje Britanijoje. Ją sudarė Jeffas Lynne’as (vokalas ir gitara), Roy’us Woodas (vokalas ir kiti instrumentai), Bevas Bevanas (mušamieji), buvę psichodelinio roko grupės “The Move” nariai bei Richardas Tandy (klavišiniai). Pavadinimas “Electric Light Orchestra” reiškė, kad grupėje esama elektrinių instrumentų, kurie derėjo su tuo metu Didžiojoje Britanijoje populiariais nedideliais klasikinės muzikos orkestrais (angl. “light orchestra”).
R.Woodas turėjo idėją sukurti tokią roko grupę, kuri šį muzikos stilių praturtintų klasikinėje muzikoje naudojamais instrumentais – violončelėmis, smuikais ar pučiamaisiais. Kaip yra pareiškę grupės nariai – pratęsti tai, ką 1967-aisiais pradėjo “The Beatles” savo orkestriniu kūriniu “I Am The Walrus”.
Kad ELO iš tiesų ėmėsi įgyvendinti savo siekį groti orkestrinį roką, rodė ir pirmasis jų koncertas Kroidono bare Londone – jame į sceną užlipo net devyni muzikantai su įvairiais instrumentais.
Svarbu tai, kad savo kūriniais grupė visada eksperimentuodavo ir peržengdavo roko ribas. Įprastas skambesys buvo maišomas su sintezatorių garsais, aidais bei kitais efektais, dažnai pridedant nemažai popmuzikos ir disko stiliaus melodijų. 1971 m. ELO išleido savo debiutinį albumą “The Electric Light Orchestra”, kuris ypatingo pasisekimo nesulaukė. Užtat ketvirtasis grupės darbas “Eldorado, A Symphony” tapo pirma auksine ELO plokštele. Tuo metu J.Lynne’as koncertams buvo pasamdęs gana didelį 30 žmonių orkestrą bei chorą – tad nuo scenos skambėjo tikras orkestrinis rokas.
Nors JAV ši grupė sulaukė nemažo populiarumo, gimtojoje šalyje ELO buvo pripažinta tik pasirodžius šeštam albumui “A New World Record”. O 1977 m. pasirodė dvigubas albumas “Out Of The Blue”, kuris žymėjo grupės populiarumo apogėjų. Deja, 1983 m. ELO karjera ėmė sparčiai smigti žemyn, ir paskutiniu šios grupės pilnu albumu tapo “Balance Of Power”, išleistas 1986 m. Deja, jame orkestriškumo jau nerasime nė kvapo – klasikinių instrumentų vietą užėmė sintezatoriai.

Nuolatinių išsiskyrimų virtinė
Grupės sudėtis keitėsi nuo pat pradžių – po debiutinio albumo išleidimo ir pirmųjų koncertų dėl nesutarimų su J.Lynne’u iš grupės pasitraukė R.Woodas, su savimi išsivesdamas du muzikantus. Jis vėliau sukūrė glem roko grupę “Wizzard”. ELO lyderiu tapo J.Lynne’as, kuriam iki šiol priklauso ELO vardas, todėl į Lietuvą atvažiuojanti grupė vadinasi tik “The Orchestra”.
Po antrojo albumo ELO palikus smuikininkui, jo vietą užėmė naujas muzikantas M.Kaminskis, žinomas dėl savo mėlynos spalvos smuiko. Jis ir yra vienas iš senųjų ELO narių tarp Lietuvoje koncertuosiančios “The Orchestra”. Beveik po kiekvieno naujo albumo išleidimo ir po to vykstančių sekinančių koncertinių turnė grupę palikdavo vienas ar keli muzikantai. Iš viso per ELO gyvavimo laikotarpį grupėje yra groję 25 nariai, neskaitant samdomų muzikantų. 1986 m., subūrusi keturis senbuvius ir sukūrusi paskutinį albumą, grupė iširo.
Tiesa, 1989 m. B.Bevanas surinko dalį senųjų narių ir įkūrė grupę “ELO Part II”, kuri išleido du albumus ir aktyviai koncertavo iki pat 1999 m. Tuo metu B.Bevanas pardavė savo teisių į ELO pavadinimą dalį J.Lynne’ui, kuris 2001 m. ne itin sėkmingai pabandė prikelti legendinę ELO su nauju albumu “Zoom”.