Kauno savivaldybė puoselėja ambicingus planus jau šį rudenį turėti veikiantį vandens parką. Tiesa, ieškomo privataus investuotojo kol kas nėra, pranešė LTV laida “Šiandien”.

Girstučio centre Kaune numatytas vandens parkas, kurį sudarys dvi dalys: viena skirta sportui, kita – pramogoms. Kaip ir jau veikiančiuose parkuose Vilniuje ir Druskininkuose, čia irgi suplanuoti vandens masažai, pirtys, baseinas, galbūt treniruoklių salė ir nedidukas viešbutis.

Viso komplekso rekonstrukcija, skaičiuojama, atsieis 21 mln. litų, 5 mln. litų skyrė ES. Todėl miestas įnirtingai ieško privataus koncesininko, kuris valdytų parką. Jeigu tokio neatsiras, europines lėšas teks grąžinti. Paraiškų pateikimas baigiasi vasario 1-ąją.

“Atbaido tai, kad čia yra centralizuotas šildymas ir, vadinasi, dideli energetiniai resursai. Pinigų daug reikės, tačiau pasiskaičiavus, man atrodo, turėtų viskas apsimokėti”, – sako Kauno savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Zenonas Abramavičius.

Savivaldybė numačiusi, kad vandens parkas pradės veikti šį rudenį.

Daugelyje Europos šalių pažanga jau nebeįsivaizduojama be viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimo, o projektai vykdomi pagal valstybinio ir privataus kapitalo partnerystės principus (PPP).

Lietuvoje teturime vieną gerą pavyzdį – Balsių vidurinę mokyklą. Nekantriai laukiama, kol pajudės kiti penki bandomieji PPP projektai. Tačiau lūkesčiai atsimuša į politikų valios stygių ir lieka neįgyvendinti.

Apie tai, kodėl taip vangiai įsibėgėja PPP projektai, “Veidas” kalbasi su verslininkais, politikais ir akademikais. Mūsų apskritojo stalo diskusijoje apie PPP dalyvavo Seimo narys Algirdas Butkevičius, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Algimantas Vakarinas, ūkio ministro visuomeninis konsultantas Tadas Jagminas, “Tiltra group” koncesijų departamento vadovas Vitoldas Sapožnikovas, UAB “Merko statyba” generalinis direktorius Gediminas Tursa, VU Ekonominės politikos katedros docentas dr. Stasys Valentinavičius ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos valdybos narys Juozas Zykus.

“Veidas”: Lietuvoje PPP projektai kelią stumiasi kol kas vangiai. O kokia yra geroji jų praktika pasaulyje ir iš ko turėtume mokytis?

T.Jagminas: Šiuo metu daugelio šalių vyriausybės stengiasi pritraukti privataus sektoriaus finansavimą įvairiems infrastruktūros projektams. Skaičiuojama, kad privataus sektoriaus skolinimas viešiesiems projektams pasaulyje per pastarąjį dešimtmetį padidėjo penkiskart, o pastarųjų penkerių metų laikotarpiu įgyvendinant PPP projektus buvo mobilizuota 300 mlrd. JAV dolerių privačių investicijų.

J.Zykus: Toliausiai pažengusi yra Didžioji Britanija. Čia net 80 proc. infrastruktūros projektų įgyvendinama privačiomis lėšomis ir net nekyla abejonių, ar jie reikalingi, ar ne.

V.Sapožnikovas: Pažvelkime į artimesnius kaimynus – Lenkijoje iki 2012 metų PPP pagrindu už 6 mlrd. eurų bus pastatyta 590 km autostradų. Vengrijoje 2010 metais baigtas 1 mlrd. eurų vertės autostrados projektas, o Slovakijoje autostradai statyti krizės laikotarpiu buvo pasirašyta PPP sutartis ir gautas 1 mlrd. eurų finansavimas.

“Veidas”: Kokie didžiausi PPP projektų privalumai?

J.Zykus: Tyrimų duomenimis, Didžiojoje Britanijoje PPP projektų sąnaudos yra apie 30 proc. mažesnės. Ir kokybė tikrai bus garantuota – ji bus lygiai tokia pati tiek atlikus statybos darbus, tiek pasibaigus 25 metų trukmės sutarčiai.

V.Sapožnikovas: Visų pirma – tai kokybės ir kainos santykis. Privatus sektorius, kuris imasi PPP projekto, statys objektą žinodamas, kad eksploatacijos metu privalės užtikrinti sutartyje numatytą kokybę. Ir čia kalbame apie 20–25 metų laikotarpį, o ne porą metų. Be to, “Standard&Poors” studija parodė, kad 88 proc. PPP projektų yra baigiami laiku ir neviršijant numatyto biudžeto, palyginti su 30 proc. tradicinių kontraktų.

“Veidas”: Bet jei tai visiems naudinga, kodėl šie projektai neįsibėgėja Lietuvoje?

A.Vakarinas: Be jokių abejonių, čia tik politikų problema. Bijoma atsakomybės. Niekas jos nenori prisiimti tokiam ilgam laikui.

V.Sapožnikovas: Didžiausias iššūkis yra projektų ilgalaikiškumas, gerokai viršijantis sprendimus priimančių žmonių kadenciją. Kai pasakai, kokia bus projekto kaina per 25 metus, savivaldybė ima sakyti, kad jai pačiai statyti kainuoja keturis kartus pigiau. Pamirštama, kad reikės ne tik pastatyti, bet ir visus 25 metus objektą eksploatuoti ir remontuoti, o tai kainuos kur kas daugiau, nei patikėjus šias užduotis privačiam sektoriui.

S.Valentinavičius: 20 metų – ilgas laikotarpis, ypač kai nuolat girdime apie infliaciją, vėluojančius atsiskaitymus. Privatus sektorius bijo rizikuoti, o visuomenė, išgirdusi apie tokius projektus, dėl informacijos stokos pabūgsta, kad finansinė našta atiteks jai, ir ima tokius projektus blokuoti.

“Veidas”: Kiek tokių projektų įgyvendinimą apsunkina įstatymų spragos?

G.Tursa: Balsių mokyklos projektas pats kuria taisykles, kurių iki šiol nebuvo. Projektas buvo vykdomas pagal Viešųjų pirkimų įstatymą, o jo procedūros riboja šalių galimybes keisti sutartį tiek vykstant deryboms, tiek vėliau. Jei dalyviai būtų galėję teikti alternatyvius pasiūlymus, kuriuos savivaldybė būtų kompetentingai įvertinusi, kainos galėjo būti dar mažesnės, tačiau pasiūlymai buvo tiesiog lyginami pagal iš anksto nustatytą formą.

A.Butkevičius: Natūralu, kad viskas vyksta laipsniškai. Man būnant finansų ministru buvo parengtas įstatymo projektas, bet jis labai sunkiai skynėsi kelią. Dabar jau turime Koncesijų įstatymą, tačiau neturime struktūros, kaip turi būti vykdomi PPP projektai, kas už ką atsakingas. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje yra specialios PPP koordinuojančios agentūros. Negavusi jų pritarimo, nė viena savivaldybė ar ministerija negali pradėti PPP projekto.

Taip užtikrinama, kad bus vykdomi prioritetiniai projektai, duodantys didžiausią naudą.

J.Zykus: Koncesijos įstatymas yra gana palankus, sudarantis galimybes bendradarbiauti abiem sektoriams. Ir kas gi nutiko? Finansų ministerija parengė tokias taisykles, kurios, mano vertinimu, nėra geros. Didžiausia bėda yra PPP projektų patvirtinimo procedūros trukmė ir sudėtingumas – tai lemia mažą projektų skaičių.

T.Jagminas: Neužtenka vien tik teisinio reguliavimo, naujų įstatymų, kurie įsigalios nuo sausio 1 d. (LR investicijų įstatymo pakeitimas). Iki tol galiojo tik Koncesijų įstatymas (nuo 1996 m. jis porą kartų tobulintas). Jis reglamentavo tik vieną PPP modelį, kada investuotojas gali atsiimti investicijas iš trečiųjų ir galutinių vartotojų. Pasirašyta apie 30 koncesijos sutarčių, daugiausia turizmo, energetikos sektoriuose. Ne visi jie laikytini “gerąja praktika”, kai kuriais atvejais koncesijos naudotos ir projektams, kuriems turėjo būti pasitelktas visiškai kitoks teisinis reguliavimas, kurio iki šių metų nebuvo.

J.Zykus: Bet jei jūs paskaitysite šiuos dokumentus, pamatysite, kad su Koncesijos įstatymu dar kažką galėjote padaryti, o dabar rankos yra surišamos.

V.Sapožnikovas: Kad projektai pajudėtų, svarbiausia yra sutartys, būtent joms rengti politinės valios ir trūksta.

G.Tursa: Penki iš šešių bandomųjų projektų, esančių Ūkio ministerijos sąraše, turi būti vykdomi Vyriausybės. Ir tik vienas, jau pradėtas Balsių mokyklos projektas – savivaldybės. Bet juk Vyriausybės rizika – kur kas mažesnė nei savivaldybių. Tai rodo, kad egzistuoja aiškus politinės valios įgyvendinti PPP projektus trūkumas. Institucijos projektus nori įgyvendinti tradiciniu, o ne PPP būdu, tačiau tokiu atveju jos neatsiriboja nuo politinių srovių ir projektai netampa skaidresni.

A.Butkevičius: Tvirtos politinės valios nebus tol, kol nebus sukurta atskira tarnyba Finansų ministerijoje arba prie Vyriausybės. O tai nėra taip paprasta. Taip pat atsiminkime, kad valstybės finansinės galimybės ribotos. Sutartyje numatomi įsipareigojimai skaičiuojami kaip būsimos valstybės išlaidos. Reikia įvertinti, ar jos nedidina šalies fiskalinio deficito.

“Veidas”: O kaip finansavimas? Ar tai irgi viena iš problemų?

G.Tursa: Būtent kreditavimo klausimas kelia didžiausias diskusijas. Vykstant Balsių mokyklos projekto konkursui Vilniaus miesto savivaldybės kreditingumo reitingai buvo labai maži, tad bankai paskolą projektui teikti atsisakė. Todėl užsakovas rengdamas PPP projekto konkursą turėtų derinti išankstines sutartis ne tik su potencialiais investuotojais, bet ir su bankais. Dabar bankai yra pasiryžę finansuoti nebent tokiu atveju, kai projekto vykdytojas prisiima visą riziką dėl galimo užsakovo nemokumo.

V.Sapožnikovas: Viešasis sektorius neįsiklauso į plėtros bankus – EBRD, EIB, ŠIB, kurie konsultuoja, kaip parengti projektus, jų sąlygas taip, kad jie būtų pasiryžę pigiai skolinti pinigus. O pigūs pinigai reiškia pigų projektą. Mūsų įmonė dalyvauja konkurse dėl PPP projekto Latvijos kelių sektoriuje, kuris tęsiasi pustrečių metų, o sąlygos keitėsi jau tris kartus. Tačiau net ir trečia redakcija yra nepriimtina nei privačiam sektoriui, nei bankams.

“Veidas”: Tad ko labiausiai trūksta, kad aptariami projektai vis dėlto pajudėtų iš vietos?

V.Sapožnikovas: Reikia, kad valstybė suvoktų, jog tai, ko prašo privatus sektorius, yra įprasta pasaulinė praktika ir nieko nereikia išradinėti. Kaip sako didžiulę patirtį PPP srityje sukaupę anglai, Rytų Europa bando dviratį išrasti iš naujo. Juk galima paimti tas pačias sąlygas, kokios taikomos Didžiojoje Britanijoje, ir jos tiks.

J.Zykus: Reikia suvienyti jėgas – yra protingų žmonių, kurie PPP pradėjo domėtis, teikti pasiūlymus dar 2002 metais. Pernai iš tuometinio finansų ministro gavau dokumentą, kai kurias eilutes net pasibraukiau. Jame cituojamas Kennethas Clarke’as, 18 metų buvęs Didžiosios Britanijos ministrų kabineto nariu, teigiantis, kad privatus sektorius taps pagrindiniu augimo šaltiniu. Jis perspėja, kad iždas nepatvirtins projektų, jeigu prieš tai nebus išnagrinėtos privataus finansavimo galimybės, įskaitant ir sritis, kuriose anksčiau šis kapitalas negalėjo dalyvauti.

Ir jeigu pas mus toks žmogus ateitų į valdžią, o Dainius Kreivys savo padėjėjams pasakytų, kad jei nebus tūkstančio sutarčių, tai darbas bus neatliktas, projektai pajudėtų.

"Veido" archyvas

Klaipėdos areną statanti savivaldybė teismuose bylinėjasi su valdymo koncesijos konkursą pralaimėjusia bendrove

Kaip puikiausias valstybės paslaugų gerinimo šaltinis Vakaruose tarnaujanti koncesija Lietuvoje negali įsibėgėti dėl politikų ir valdininkų nesugebėjimo užtikrinti jos skaidrumo.

Dar net kaip reikiant neįsisiūbavusi, o jau suteršta nesibaigiančių skandalų ir teismų procesų, koncesijos schema labai sunkiai skinasi kelią Lietuvoje. Vakaruose privatus kapitalas jau yra pristatęs šimtus mokyklų, darželių, ligoninių, nutiesęs tūkstančius kilometrų kelių, tačiau Lietuvoje, nors valstybė šiuo metu itin stokoja lėšų infrastruktūrai šalyje plėsti, verslo pinigų ir valstybės bendradarbiavimo pavyzdžius galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais, o sėkmingų tarp jų tenka ieškoti su žiburiu. Tokių projektų koordinavimo patirties neturintys valstybės ir savivaldybių valdininkai nesugeba suformuluoti aiškių ir skaidrių taisyklių, tad iš karto pakvimpa korupcinėmis landomis, konkursų nelaimėję verslininkai puola skųsti laimėjusius, tad net ir geriausi projektai lieka pažymėti nešvaros dėme.

Dabartinės Vyriausybės programoje viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės (VPSP, angl. “public-private partnership”) plėtra numatyta tarp prioritetų, tačiau per dvejus metus jokių apčiuopiamų rezultatų šioje srityje neatsirado. Tiesa, jų galima tikėtis ateityje, nes bent jau teoriniai pamatai sklandžiam privataus kapitalo įliejimui į valstybės teikimų paslaugų ūkį yra klojami. Skaičiuojama, kad iki 2012 m. turėtų būti įsukta 30 naujų tokių projektų.

Laimėjo žmonių atkaklumas

Šiuo metu Lietuvoje vaikams trūksta mažiausiai 10 tūkst. vietų darželiuose, vien Vilniuje šis poreikis siekia 3 tūkst., arba 17 naujų darželių. O kiek jų statoma? Nė vieno, nes nėra pinigų. Apie kokius naujus darželius galime svajoti, jei savivaldybės, kurių ūkiui ir priklauso ugdymo įstaigos, savo biudžete neranda 15 proc. įnašo į europinį projektą, pagal kurį mažuose miesteliuose visoje Lietuvoje, daugiausia ES pinigais, būtų pastatyta 70 naujų daugiafunkcių kultūros centrų, kuriuose būtų ir darželio grupės. “Savivaldybės labai vangiai reaguoja į šį projektą – praktiškai visos neturi pinigų bendram finansavimui”, – apgailestauja Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė.

Pinigų stinga ir mokykloms plėsti. Nors bendras vietų skaičius mokyklose šiuo metu statistiškai tenkina poreikius, ryškėja dideli netolygumai: kai kur atokesnėse vietovėse nebėra ko sodinti į suolus, o sparčiai besiplečiantys Vilniaus, Kauno, Klaipėdos priemiesčiai ir rajonai vargsta be mokyklų. ŠMM skaičiavimu, pastatyti naują maždaug 300 mokinių mokyklą kainuoja apie 14 mln. Lt, o lėšų biudžete tam dabar itin sunku rasti.

Gerą pavyzdį visai Lietuvai, kaip nedejuoti ir spręsti problemas, rodo itin aktyvi Vilniaus priemiestyje įsikūrusios Balsių gyvenvietė bendrija. Jos aktyvistai sugaišo aštuonerius metus, mindami sostinės savivaldybės slenkstį ir propaguodami Vakaruose populiarią schemą, kai valstybės funkcijas atliekantys objektai – mokyklos, ligoninės, keliai – statomi pasirašius partnerystės sutartį su privačiomis įmonėmis, kurių investicijas valstybė vėliau grąžina per sutartą laiką.

“Nuo pat pirmųjų kartų buvome sutinkami labai draugiškai – savivaldybės politikai iš karto užuosdavo galimybę tokiu projektu pelnyti tautos simpatijas. Bet užsispyrimo eiti su mumis iki galo pakol kas vis pritrūkdavo”, – apgailestauja Balsių bendrijos pirmininkas Rimantas Micka. Tačiau balsiečių atkaklumas laimėjo: pagrindinės mokyklos statybos kapsulė buvo įkasta šią rugsėjo 1-ąją, o kitais mokslo metais jau žadama atverti klases.

R.Micka sako, kad jų mokyklos projektas yra puikus veidrodis to, kaip kritiškai Lietuvoje žiūrima į koncesijos iniciatyvas. Dėl statybos Balsiuose buvo skelbiami net trys konkursai, kelis kartus keitėsi projekto sąlygos, o ir dabar, kai jau prasidėjo darbai, vis skamba garsi kritika. “Pavyzdžiui, tyčia manipuliuojama skaičiais – skelbiama, esą už 30 mln. Lt vertės mokyklą savivaldybė konkursą laimėjusiai įmonei per 25 metus sumokės 200 mln. Lt. Bet juk šitoje sumoje – ir visos mokyklos kasdienio išlaikymo išlaidos, jos tokios pat bet kurioje mokykloje, tačiau kabinėjamasi tik prie šio projekto, jis nuolat po didinamuoju stiklu”, – apgailestauja gyvenvietės bendrijos vadovas.

Įsibėgėja nauja sistema

Advokatų profesinės bendrijos “Baltic Legal Solutions Lietuva” seniūnas Gytis Kaminskas mano, jog koncesija labai sunkiai skinasi kelią Lietuvoje todėl, kad keli iki šiol buvę bandymai diskreditavo visą šiaip jau labai gerą ir valstybei bei jos žmonėms naudingą sistemą. Jo manymu, taip nutiko dėl nepakankamai reglamentuotos koncesijos tvarkos – neapibrėžti koncesininko parinkimo kriterijai, nenustatytos jo pelno maržos, neišaiškinti abiejų pusių teisiniai įsipareigojimai ir garantijos. “Viskas palikta interpretacijai, o ten, kur nėra taisyklių, iš karto atsiranda neskaidrumo ir korupcijos landų”, – neabejoja teisininkas.

Jo manymu, dabar padėtį galėtų pataisyti tik Vyriausybė, ryžtingai ėmusis kelių parodomųjų koncesijos projektų ir užtikrindama visišką jų skaidrumą bei viešumą. Kad ir visuomenė, ir investicijoms lėšų turintys verslininkai pradėtų tikėti, jog valstybė sugeba įvertinti savo poreikius, suformuluoti užsakymus ir laikytis įsipareigojimų. “Deja, kol kas tokių pavyzdžių nėra”, – pabrėžia pašnekovas.

Ūkio ministro visuomeninis patarėjas investicijų skatinimo klausimais Tadas Jagminas ramina, kad Lietuvoje šiuo metu kaip tik įsibėgėja nauja VPSP tvarka. Iki šiol apskirtai galiojo tik Koncesijų įstatymas, apibrėžiantis schemą, kai privati bendrovė pastato visuomeninės paskirties objektą ir vėliau susigrąžina pinigus per valstybinę rinkliavą. O mechanizmas, kai pinigus verslui per sutartą laiką grąžina pati valstybė, nes objektas savaime pajamų negeneruoja (pavyzdžiui, mokyklos, ligoninės, nemokami keliai), įtvirtintas tik šių metų sausį.

T.Jagminas paaiškina, kad yra atrinkti šeši VPSP projektai, kuriuos planuojama finansuoti iš valstybės investicijų programos: Balsių mokykla, Palangos aplinkkelis, socialinio būsto pastatas Alytuje, Lukiškių kalėjimo perkėlimas į Pravieniškes, dviejų Vilniaus policijos komisariatų sujungimas ir Santariškių universitetinės vaikų ligoninės priestatas. Šiuo metu projektų realumą vertina Finansų ministerija, vėliau juos dar turės patvirtinti Vyriausybė. Bet jau dabar aišku, kad nebus tęsiamas vaikų ligoninės koncesijos projektas.

“Tuo koncesija ir gera – ji verčia apskaičiuoti projekto sąnaudas per visą jo gyvavimo laiką, o ne tik statybos išlaidas. Viską suskaičiavus paaiškėjo, kad ligoninės priestato statyba valstybei yra ne pagal išgales. Sveikatos apsaugos ministerija turės projektą kuklinti, skaidyti dalimis ar net visai atsisakyti”, – aiškina ministro patarėjas.
Pasak jo, be minėtų šešių, VPSP programoje iki 2012 m. numatyta pradėti įgyvendinti dar 24 projektus.

Pirmauja Didžioji Britanija

Per pastaruosius 20 metų, kai ES suformulavo viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės koncepciją, Sąjungos šalys jau yra įgyvendinusios 1340 tokių projektų, vertų 253 mlrd. eurų. Neabejotina šių procesų lyderė – Didžioji Britanija, kuriai tenka daugiau negu pusė visų valstybės ir privataus kapitalo bendradarbiavimo pavyzdžių, toliau rikiuojasi Ispanija, Prancūzija, Vokietija, Italija ir Portugalija.

Daugiausiai VPSP projektų Europoje vykdoma transporto srityje (daugiau nei 70 proc. visų darbų), dešimtadalis verslo investicijų tenka sveikatos apsaugai, po kelis porcentus – aplinkosaugai, viešajai tvarkai, švietimui, kultūrai, gynybai ir kitoms valstybės teikiamoms paslaugoms.

2005–2009 m. laikotarpiu VPSP projektai Didžiojoje Britanijoje sudarė maždaug ketvirtadalį visų valstybės vardu pradėtų naujų projektų, Ispanijoje koncesijos būdu buvo įgyvendinta maždaug 10 proc. visų naujų viešojo sektoriaus iniciatyvų.

Vienu brangiausių šiuo metu vykdomų VPSP projektų laikoma Vokietijos armijos sutartis su keliomis privačiomis IT bendrovėmis dėl modernios sistemos sukūrimo. 2008 m. pabaigoje pradėto ir dešimčiai metų suplanuoto projekto vertė – 7,1 mlrd. eurų. Daug diskusijų Vokietijoje sukėlusiai gynybos vadovų iniciatyvai galų gale buvo uždegta žalia šviesa, pritarus argumentams, kad nuo kasmetinio svyruojančio biudžeto finansavimo priklausomai kariuomenei sunku būtų pačiai įgyvendinti tokios apimties ilgametį projektą.

Šaltinis: Europos VPSP ekspertizės centras