Konfliktai. „Stratfor“ analitikai ateinantį dešimtmetį prognozuoja nuolatinį Rusijos silpnėjimą ir jos įtakos mažėjimą, tolesnę NATO plėtrą iki pat Azerbaidžano ir nė neužsimena apie pasaulinio karo grėsmę.

Kai kurie nepriklausomi Rusijos analitikai irgi abejoja, kad Vladimiras Putinas bandytų eskaluoti naujus konfliktus, nes tai būtų savižudiškas elgesys. Kiti, pavyzdžiui, Pavlas Felgenhaueris, priešingai, neabejoja, kad Rusija rengiasi akistatai su NATO, tik ne tučtuojau, o dar po kokių penkerių–dešimties metų, kai užbaigs kol kas dar prastai „šiuolaikiškam karui“ pasirengusios kariuomenės modernizavimą (išsamus jo komentaras publikuojamas  šio „Veido“ numerio 82 puslapyje). O Didžiosios Britanijos gynybos ekspertai sutartinai perspėja, kad pavojus yra jau dabar ir kad Rusija – ne tokia jau silpna ir nepavojinga.

Prieš kelias dienas vienu metu grėsmingai nuskambėjo Didžiosios Britanijos gynybos sekretoriaus Michaelo Fallono ir NATO pajėgų Europoje vado pavaduotojo iš Didžiosios Britanijos Adriano Bradshaw perspėjimai, esą laikas ruoštis blogiausiam įmanomam scenarijui – Rusijos veiksmams prieš Baltijos šalis.

M.Fallonas prisipažino neatmetąs galimybės, kad Rusija gali panaudoti prieš Baltijos šalis tokią pačią taktiką, kokią ji taiko padėčiai Ukrainoje destabilizuoti, todėl NATO turinti būti pasirengusi bet kokio pavidalo Rusijos agresijai, ypač nukreiptai prieš Aljansui priklausančias Baltijos šalis – Lietuvą, Latviją ir Estiją. „Egzistuoja labai realus pavojus, kad Rusija gali panaudoti prieš Baltijos valstybes tokius pačius slapto karo metodus, kuriuos, kaip yra kaltinama, ji naudoja Ukrainoje“, – gąsdina M.Fallonas, pridurdamas, kad tai joks naujasis šaltasis karas, nes situacija jau dabar yra „gana įkaitusi“.

Jis ragina prisiminti ir Rusijos bombonešius, skraidančius šalia Didžiosios Britanijos oro erdvės, ir Rusijos įvykdytą vieno Estijos saugumo pareigūno pagrobimą, dėl kurio smarkiai padidėjo įtampa tarp Maskvos ir Talino. „Per Ukrainos sieną plūsta tankai ir kitokia šarvuotoji technika, pagrobiamas Estijos pasienietis, virš Lamanšo sąsiaurio skraido kariniai lėktuvai, o Šiaurės jūroje plaukioja povandeniniai laivai. Visa tai rodo, kad padėtis kaista“, – savo perspėjimus aiškina britų gynybos sekretorius.

Generolas A.Bradshaw, nors ir neminėdamas konkrečiai Baltijos šalių, perspėja, kad Rusijos prezidentas gali bandyti užpulti NATO teritoriją. „Jis apskaičiuos, kad NATO į puolimą nereaguos, nes pernelyg bijos įsivelti į atvirą konfliktą“, – galimą scenarijų dėsto A.Bradshaw, perspėdamas, kad visa tai gali peraugti į atvirą, visuotinį konfliktą, keliantį grėsmę visai kolektyvinio saugumo sistemai.

„Rusija gali būti įtikėjusi, kad savo didelio masto konvencines pajėgas, kurias ji per labai trumpą laiką galėtų aktyvuoti ir permesti iš vienos teritorijos į kitą, galima panaudoti ne tik grasinimui, bet ir NATO teritorijos užėmimui“, – teigia Aljanso pajėgų Europoje vado pavaduotojas, anksčiau vadovavęs Jungtinės Karalystės sausumos pajėgoms.

Rusiją tokie perspėjimai gerokai trikdo. Gal dėl to, kad tokių kėslų ji išties neturi, o gal ir todėl, kad britai garsiai pasako tai, apie ką visi, įskaitant rusus, tik tyliai šnabždasi.

Rusijos užsienio reikalų ministerija, komentuodama šiuos pareiškimus, teigia, kad grėsmę kelia ne Maskva, o kaip tik NATO. „Tai Šiaurės Atlanto blokas kelia gana realią grėsmę, į kurią turime atsižvelgti savo kariniame planavime. O šalys, priimančios paramą iš Aljanso, neneigia, kad tai daroma atremti pramanytai Rusijos grėsmei, kuri niekada neegzistavo“, – sarkastiškai komentuoja Rusijos užsienio reikalų viceministras Aleksandras Lukaševičius.

Jo teigimu, A.Fallono žodžiai yra „žemiau diplomatinės etikos“, o visiškai nepriimtinas Rusijos Federacijos apibūdinimas jam primenąs tiesiog juokingą praėjusių metų JAV prezidento Baracko Obamos kalbą, kurioje šis Rusiją paminėjo kaip vieną iš trijų didžiausių grėsmių Amerikai.

Kad ir ką A.Lukaševičius sakytų, Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, iš britų perspėjimų, net jei ir nesinori tikėti jais paraidžiui, niekas nesišaipo: maža ką.

Tiesa, kai kurie politologai ramina, esą grėsmė Baltijos šalims pastaruoju metu yra netgi sumažėjusi. Tačiau net taip manantieji pritaria, kad geriau apsidrausti, negu per daug atsipalaiduoti.

„Tokie įspėjimai nėra naujiena, tačiau puiku, jeigu jie prisidės prie mūsų saugumo stiprinimo. Kuo daugiau Baltijos regione bus vadinamosios kietosios galios, tuo bus saugiau“, – įsitikinęs politologas Bernaras Ivanovas.

Iš tiesų, kaip jis ir sako, nors ir tyliai, nekeliant panikos, Lietuvoje ruošiamasi rusiškiems netikėtumams. Štai gruodžio pabaigoje Lietuvos Seimas priėmė Krašto apsaugos ministerijos (KAM) parengtą įstatymų pataisų paketą, kuriame numatytas karinės jėgos panaudojimas taikos metu. Nors tai niekur neparašyta, akivaizdu, kad šis dokumentas priimtas omenyje turint ne šiaip grėsmę nacionaliniam saugumui, o grėsmę, kurią gali kelti „žalieji žmogeliukai“. Dokumente konkrečiau negu iki tol reglamentuotas ir ginklų, sprogmenų bei karinės technikos panaudojimas.

Vasario pradžioje Vyriausybės nutarimu visoje Lietuvos teritorijoje įsigaliojo aukštesnis nei iki tol teroro akto grėsmės lygis: iki šiol galiojęs žemiausias grėsmės lygis buvo pakeistas į žemą. Kitaip sakant, iki šiol galiojusi nuostata, kad Lietuvoje teroro aktas galimas, bet nėra tikėtinas, pasikeitė: atsirado maža teroro akto tikimybė.

Ką tik baigėsi ir hibridinio karo grėsmėms skirtos lauko taktinės pratybos „Sąveika 2015“, kuriose dalyvavo apie 1800 karių iš brigados „Geležinis Vilkas“ ir kitų Lietuvos kariuomenės vienetų.

Beje, tiek A.Fallonas, tiek daugelis gynybos analitikų sutartinai tvirtina, kad hibridinis karas – naujas ir puikiai Ukrainoje prajodinėtas Rusijos „arkliukas“. A.Fallono teigimu, V.Putinas, bandydamas destabilizuoti NATO, pasitelktų kibernetines atakas, nereguliariuosius karius ir mėgintų sukelti įtampą tarp rusų mažumos.

Lenkijos geopolitikos ekspertas Piotras Maciążekas priduria, kad Lietuvoje pasitarnauti Rusijai gali net ir lenkų mažuma. Juk Rusija įvairiose šalyse jau ne kartą bandė išnaudoti ir kitas tautines mažumas. Tad ryšiais su Kremliumi įtariamos Lietuvos partijos, pavyzdžiui, Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) ar Socialistinis liaudies frontas, analitiko nuomone, gali tapti realia politinės strategijos dalimi.

„Šių partijų veikla hibridinio karo atveju gali pasitarnauti Rusijos interesams šalyje. Juk po Krymo aneksijos kuriami vis egzotiškesni scenarijai, pagal kuriuos Vilniaus rajone gyvenanti lenkų mažuma dėl autonomijos stoja kovoti lenkiško tipo ginklais, atvežtais iš Kaliningrado srities. Tokia situacija galėtų tapti rusiškos propagandos pergale“, – vieną iš scenarijų nurodo P.Maciążekas.

Juolab kad Rusijai ir iki šiol puikiai sekėsi naudotis lenkų mažuma Lietuvoje, o ši strategija gali būti plečiama toliau per vienpusišką žiniasklaidą ir partijų politinę veiklą.

Na, o į dažnai (ypač tų pačių Lietuvos rusų ar lenkų) užduodamą klausimą, ar visa tai nėra Lietuvos paranoja ir ar blogiausiam scenarijui nesiruošiame tik mes patys, puikiai atsako NATO veiksmai. Lietuvoje jau dabar veikia NATO energetinio saugumo kompetencijos centras ir NATO ryšių bataliono perdislokuojamas ryšių ir informacinių technologijų modulis.

Be to, tiek Baltijos šalyse, tiek Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje NATO toliau stiprina pozicijas ir steigia šiose šalyse NATO štabus, vadinamuosius pajėgų integravimo vienetus (angl. ~NATO Force Integration Unit~, NFIU). Lietuvoje toks vienetas, kuriame tarnaus apie 40 karių iš skirtingų NATO šalių ir maždaug tiek pat iš Lietuvos, veiklą pradės šiais metais. Šis NATO štabas bus atsakingas už Lietuvoje dislokuotų sąjungininkų pajėgų pratybų organizavimą bei ryšio tarp jų ir NATO operacinių vadaviečių palaikymą.

„Ši ir kitos iniciatyvos daugiausia skirtos įtikinti silpnesnėms ir labiau pažeidžiamoms NATO narėms, kad Aljansas rimtai vertina jų saugumo užtikrinimą“, – įsitikinę „Stratfor“ analitikai, nors nesuklysime sakydami, kad tiek pat svarbus motyvas – ir atgrasyti Rusija nuo veiksmų šiame regione.

Beje, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas vos prieš porą dienų kaip tik pasirašė susitarimą, reglamentuojantį NATO tarptautinių karinių vadaviečių Lietuvoje statusą, – šiuo susitarimu reglamentuojami į Lietuvą atvykstančio NATO personalo ir šeimos narių privilegijos bei imunitetas, judėjimo ir buvimo Lietuvoje, naudojimosi transporto, medicinos paslaugomis, vietos personalo įdarbinimo ir kiti klausimai. J.Oleko teigimu, šis susitarimas yra būtinas ne tik Lietuvoje jau veikiančių NATO tarptautinių vienetų statusui įtvirtinti, bet ir tam, kad būtų sudarytos sąlygos tolesnei Lietuvos integracijai į NATO struktūras ir intensyvesniam tarptautiniam bendradarbiavimui.

Žinoma, kuo Lietuva bus „giliau“ įsiliejusi į NATO ir kuo daugiau NATO bus pas mus, tuo mažiau Rusijai kils noro veltis į reikalus su mumis, suprantant, kad tai reiškia vėlimąsi į pasaulinio masto konfliktą.

O gal teisūs ir tie, kurie mano, jog Rusija yra tokia nusilpusi, kad to daryti net neketina?

Neseniai nepriklausomas dienraštis „Novaja gazeta“ išspausdino vieną metų senumo dokumentą, kuriame surašyta tuometė Kremliaus strategija Ukrainoje. Čia detaliai aprašoma, kaip bus atimamas Krymas, kaip turi būti destabilizuojama padėtis visoje Ukrainoje. Tiesa, dokumente numatyta, kad konfliktas įsiplieskia ne Donecke, o Charkove. Tačiau pasikeitus aplinkybėms planas, kaip rodo nesena istorija, buvo pakeistas, ir ne todėl, kad taip buvo naudingiau Rusijai, o todėl, kad Rusija Charkovo esą „nebeįkando“.

Yra ir nuomonių, kad net labai stipri Rusija į Baltijos pusę net nesidairytų. Esą jos prioritetai – Baltarusija, Moldova, okupuotos Gruzijos teritorijos, tad ji ir taip turi ką veikti.

Dar viena analitikų stovykla – tie, kurie aiškina, kad „mes patys prisišauksim bėdą“. Esą tampydami Rusiją už ūsų ir mosuodami NATO vėliava (o dar blogiau – vieninteliai visoje Europos Sąjungoje tiekdami ginklus Ukrainai) sulauksime rimtų nemalonumų ir patys būsime dėl to kalti.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius įsitikinęs, kad bėdos galiausiai sulauks tie „visi kiti“, kurie neremia Ukrainos ir vis glėbesčiuojasi su Rusija. Tačiau jis nebesako, kaip anksčiau, kad Rusija neturi finansinių išteklių konfrontacijai su NATO.

Nebesako to ir gynybos ekspertas, buvęs Lietuvos diplomatinės atstovybės Afganistane vadovas Aleksandras Matonis, anksčiau ne kartą raminęs, kad Rusijos kariuomenė – moraliai pasenusi ir visiškai nuskurusi, o dabar pripažįstantis, kad ji yra „pakankamai moderni“ ir puikiai ginkluota.

Žinoma, sprendžiama iš to, kas yra Ukrainoje. Tačiau tiek mums, tiek britams to pakanka, kad susidarytume puikų vaizdą apie Rusijos galimybes.

Štai neseniai Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija paskelbė „infografinį“ pranešimą, kuriame pateikiama detalių apie zenitinės artilerijos ir raketų kompleksą „Pancir S1“ (pagal NATO klasifikaciją – „SA-22 Greyhound“), taip pat žiniasklaidos ir vienos gynybos konsultacinės bendrovės paskelbtų nuotraukų, esą rodančių, kad ta sistema buvo naudojama Rytų Ukrainoje kelias pastarąsias savaites.

Britanijos pranešime „Kaip atpažinti Rusijos „Pancir S1“ (arba SA-22), kurio nenaudoja Ukrainos pajėgos“, nurodomi šio ant sunkvežimio sumontuoto komplekso skiriamieji požymiai.

SA-22 buvimas Rytų Ukrainoje yra ne tik dar vienas Rusijos tiesioginio karinio dalyvavimo tame konflikte įrodymas, kaip teigia Didžiosios Britanijos ambasadorius prie NATO Adamas Thomsonas, bet ir Rusijos pajėgumų įrodymas.

Beje, dar prieš keletą metų Suomijos valstybės gynybos universiteto tyrėjai, vertinę Rusijos karinius pajėgumus, paskelbė išvadą, kad visoje Europos Sąjungoje Rusijos puolimui galėtų pasipriešinti tik Didžioji Britanija. Tokią išvadą jie padarė atsižvelgdami į tai, kad iki 2020 m. savo kariuomenės perginklavimui ir stiprinimui Rusija ketina skirti 20 trilijonų rublių. Beje, V.Putinui, kuris 2011 m. paskelbdamas šį skaičių pasakė, kad jam net baisu jį ištarti, dabar turėtų būti dar baisiau, tačiau sumos mažinti jis neketina.

Ekspertai Rusijos pajėgas apibūdina kaip „modernų ir galintį greitai smogti kumštį“. Tai visiškai nepanašu į pasenusį įvaizdį, kad Rusijos kariuomenė – tik nesuskaičiuojamos pėstininkų pajėgos. „Neslepiama Rusijos kariuomenės užduotis – sutelkti savo pajėgas pasienyje su Europa, būti pasirengusiai pradėti įvairialypius kovinius veiksmus ir numatytiems taikiniams smogti per valandą nuo įsakymo gavimo“, – dar prieš keletą metų perspėjo Suomijos ekspertai, kurių prognozės pildosi paraidžiui ir net su kaupu.

Pasaulio banko duomenimis, jau 2013-aisiais Rusija gynybos reikmėms išleido 4,2 proc. BVP (perskaičiuojant doleriais). Iš 131-os šalies, kurių karinių išlaidų statistikos duomenis pateikia Pasaulio bankas, 2013 m. Rusija užėmė garbingą devintą vietą. Virš jos – sukarintos Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalys, tebekariaujantis Afganistanas ir dar Azerbaidžanas (rungtyniaujantis su šiek tiek nuo Rusijos atsilikusia Armėnija).

Pagal BVP dalį, tenkančią gynybai, Rusija jau tuomet aplenkė visas galingas pasaulio šalis ir net visas branduolines valstybes. Dar 2013 m. pirmą kartą savo naujausioje istorijoje Rusija aplenkė net JAV (3,9 proc. BVP), ką jau kalbėti apie Prancūziją (2,2 proc.) ir Vokietiją (1,3 proc.).

2014 m. Rusija pasistengė dar labiau – gynybai skyrė daugiau nei 5 proc. BVP.

Rusijos išlaidas kariuomenei apskaičiavo Gaidaro institutas (Rusija).

Tiesa, pagal realią karinėms reikmėms skiriamų pinigų sumą Rusijai iki Amerikos dar labai toli – Maskva tam turi dešimt kartų mažiau nei Vašingtonas (atitinkamai 70 mlrd. ir 740 mlrd. dolerių). Tačiau, ekspertų teigimu, kas šeštas Rusijos kariuomenei atitenkantis rublis yra skirtas reikmėms, paslėptoms po įrašu „slaptai“. Šių išlaidų dalis per pastaruosius kelerius metus padidėjo pusantro karto ir didėja toliau.

Gaidaro instituto karinės ekonomikos laboratorijos vedėjo Vasilijaus Zacepino teigimu, 2016 m. tokios slaptos išlaidos sudarys net 25 proc. visų kariuomenės išlaidų, vadinasi, įslaptintas bus kas ketvirtas jai skirtas rublis.

Ką su tokiais slapta į gynybą investuotais rubliais Rusija planuoja nuveikti? O gal tai tik antis, siekiant atgrasyti NATO, kuri pati tesiekia atgrasyti Rusiją?

Rima Janužytė

Scanpix

Rusijos liberalų demokratų partijos (RLDP) lyderis Vladimiras Žirinovskis pareiškė, kad dauguma Rusijos problemų yra dėl išorės priešo įtakos ir perspėjo, kad kariniais konfliktais Artimuosiuose Rytuose Vakarai rengiasi pradėti trečiąjį pasaulinį karą.

“Lygiai po mėnesio prasideda vasara, o pas mus dar šalta. Tai, kad mes negalime stovėti vasariniais drabužiais ir plačiau šypsotis, – tai problema”, – sakė V. Žirinovskis mitinge, kurį jo populistinė partija, nevengianti nacionalistinės retorikos, surengė A. Puškino aikštėje sekmadienį.

RLDP lyderio nuomone, nepalankus klimatas daro neigiamą poveikį ekonomikai. Be to, jis pažymėjo, kad nepaisant kelių režimų, rusai, kaip ir anksčiau gyvena skurdžiai.

“Mes nebuvome labai turtingi esant carui, taip yra ir dabar. Mes išgyvenome tris režimus per pastaruosius 100 metų, ir per tą laiką žmonėms niekas nepasikeitė”, – sakė V.Žirinovskis.

Jo nuomone, Gegužės 1-ąją turi būti solidarūs ir darbininkai, ir valstiečiai, ir tarnautojai, ir rusai.

“Jeigu mes negalėsime nugalėti išorės priešo, mūsų protėvių ir mūsų darbai bus visiškai veltui. Taip buvo, kai mes buvome įtraukti į Rusijos ir Japonijos karą, Pirmąjį pasaulinį ir kitus konfliktus”, – pažymėjo V. Žirinovskis.

Pasak jo, Rusijoje yra “penktoji kolona, kuriai vadovauja užsienio valstybės. Būtent jie išardė SSRS per tariamąjį demokratinį režimą”.

Jis sakė, kad šiandien Gegužės 1-ąją švenčia 142 pasaulio šalys. “Tuo tarpu Vakarų valstybės rengia karą. Jos subombardavo rūmus su Kadafi (Kadafio) jauniausiuoju sūnumi ir vaikaičiais. Ir naudojama ne atskira Prancūzijos armija, o visos NATO pajėgos”, – pabrėžė V. Žirinovskis.

Jo nuomone, ekonominę naudą iš tokių konfliktų gauna Vakarų šalys. “Šiandien jie atsisakė įsiveržti į Iraną ir pradėjo karą Libijoje. Libija – tai 1936 metų Ispanija. Iranas bus 1939 metų Lenkija”, – pridūrė V. Žirinovskis.

Jis pabrėžė, jog mano, kad šie “kariniai konfliktai yra pasirengimas galimai pradėti trečiąjį pasaulinį branduolinį karą”.

RLDP lyderio nuomone, pagrindinė karinių konfliktų sukėlimo priežastis yra Vakarų šalių ekonomikos krizė.

“Amerikos ekonomika – ties žlugimo riba, Obama – tai Amerikos Gorbačiovas”, – pridūrė jis.

Scanpix

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ateinančią savaitę kaip Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO) pirmininkaujančios šalies vadovė lankysis Pietų Kaukazo šalyse – Azerbaidžane, Gruzijoje ir Armėnijoje.

Numatyti Lietuvos vadovės susitikimai su šių valstybių vadovais – Azerbaidžano Prezidentu Ilhamu Alijevu, Gruzijos Prezidentu Michailu Saakašviliu ir Armėnijos Prezidentu Seržu Sargsianu.

Prezidentė, lankydamasi Pietų Kaukazo šalyse, skatins regiono valstybių lyderius būti atviresnius, siekiant esančių nesutarimų sprendimo.

“Tik taikus sprendimas, pasiektas konstruktyviose derybose, kai abi pusės rodo politinę valią ir tvirtą apsisprendimą rasti abipusiai tinkamą išeitį iš susidariusios situacijos, gali užtikrinti ilgalaikį stabilumą ir taiką”, – pabrėžė D. Grybauskaitė.

Susitikimuose su Pietų Kaukazo valstybių vadovais taip pat bus aptarti dvišaliai santykiai, ekonominis, kultūrinis bendradarbiavimas, bendradarbiavimo projektai su Europos Sąjunga.

Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose vienas po kito verčiami diktatoriai, po kurių į valdžią kėsinasi ne vien demokratijos šalininkai, bet ir radikalūs islamistai.

Tai, kas šiuo metu vyksta Libijoje, jau vadinama nusikaltimu žmoniškumui, o Prancūzijos žmogaus teisių ambasadorius Francois Zimeray skelbia, kad žuvusiųjų Libijoje gali būti per du tūkstančius, – tiek gyvybių pareikalavo diktatoriaus Muammaro Gaddafi smogikai, šaunamaisiais ginklais ir naikintuvais atakuojantys protestuojančius Libijos gyventojus. Nuo vasario 15 dienos Libijoje vykstančių protesto akcijų dalyvius, reikalaujančius, kad atsistatydintų 41 metus vadovaujantis M.Gaddafi, valdžia paprasčiausiai žudo. O dabar jau kalbama ir apie galimą pilietinį karą.

Tai pirmas toks iššūkis M.Gaddafi’o valdymui, trunkančiam nuo 1969 m. ir pagal trukmę nusileidžiančiam tik Kubos, Šiaurės Korėjos ir Gabono režimams. Tačiau gali būti ir paskutinis: “Broliškojo lyderio ir revoliucijos vado” titulą turinčiam pulkininkui M.Gaddafi’ui netrukus gali tekti pasekti savo kolegų Hosni Mubarako ir Ben Ali pėdomis.

Revoliucijų banga

Panašūs revoliuciniai procesai prasidėjo didelėje arabų pasaulio dalyje. O štai organizacija “Freedom House” svarsto, kad ši banga gali nuvilnyti per visą pasaulį. Tarkim, prognozuojama, kad po Libijos diktatoriaus nuvertimo eilė ateis ir Kim Jong Ilo dinastijai Šiaurės Korėjoje, ir brolių Castro režimui Kuboje, ir Robertui Mugabe’i Zimbabvėje, o galbūt arabų šalyse vykstantys procesai taps net ir paskutiniojo Europos diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos valdymo pabaigos pradžia.

Vakarų žiniasklaida vos spėja informuoti, kur ir kokia kaina nuverstas dar vienas arabų diktatorius.

Iš tiesų tai, kas šiemet, šiais mėnesiais, savaitėmis ir dienomis, vyksta arabų pasaulyje, primena domino efektą, nuvilnijusį per Europą 1989-aisiais. Ir tuomet, ir dabar, tik skirtinguose žemynuose, su vis didėjančiu pagreičiu griuvo įsisenėję režimai. Tuomet naujais buvo keičiami socialistiniai, dabar – autoritariniai lyderiai, kuriems nuversti reikia vis mažiau laiko, bet ir vis daugiau aukų.

Tarkim, anuomet sakyta, kad procesai Lenkijoje truko dešimt metų, Vengrijoje – dešimt mėnesių, Rytų Vokietijoje – dešimt savaičių, Čekoslovakijoje – dešimt dienų, o Rumunijoje – dešimt valandų. Dabar labai panašiai viskas vyksta ir arabų šalyse. Tai, kas Tunise buvo pasiekta per kelis mėnesius, Egipte – per mėnesį, Libijoje įvyks per kelias savaites. Tarsi domino kauliukai revoliucijos vienose arabų šalyse persimeta į kitas – su vis didesniu pagreičiu ir vis didesne jėga.

Šios revoliucijos arabų kraštuose iš tiesų sukrėtė pasaulį. Prieš įgrisusius diktatorius žmonės sukilo Tunise, Egipte, Libijoje, Maroke, Alžyre, Sudane, Jemene, Jordanijoje, Bahreine, Džibutyje ir Kuveite. Apie pirmuosius neramumus jau girdime Sirijoje ir Irane. Kalbama, kad tas pats gali kartotis ir Saudo Arabijoje.

Iš esmės tokios revoliucijų ar bandymų jas surengti bangos arabų pasaulyje dar niekada nebuvo.

Kuo visi šie kruvini perversmai baigsis? Demokratija? Naujų autokratinių lyderių atėjimu? Ar masiniu tautų genocidu?

Vakarai bijo islamistinių diktatūrų

Pirmoji Vakarų pasaulio reakcija į arabų revoliucijas buvo tyla. Tik kai kraujas pradėjo lietis upėmis, o Jungtinės Tautos ir žmogaus teisių organizacijos ėmė skambinti pavojaus varpais, JAV ir Europa pagaliau pralemeno, kad vykstantys procesai – pavojingi ir tragiški.

Klausimas, kodėl gi jie nedžiūgauja, jei arabų pasaulyje žmonės savo krauju siekia demokratijos, principinės Vakarų vertybės, ir mėgina nuversti diktatorius, – kitaip tariant, mėgina žengti Vakarų pasaulio pėdomis?

Pati svarbiausia priežastis, matyt, ta, kad Vakarų šalys labiau bijo ne dabartinių diktatorių, su kuriais santykiai per kelis dešimtmečius buvo gerokai apgludinti, bet to, kad po jų į valdžią gali ateiti dar blogesni – islamistai radikalai.

O juk istorinė patirtis rodo, kad dažniausiai po revoliucijų valdžios vairą kaip tik ir perima radikalai. Tad Vakarams būdinga nuostata, jog tik diktatoriai garantuoja, kad “Al Qaedos” įtaka nesustiprėtų Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje.

Tam yra realaus pagrindo. Vos nuvertus Egipto lyderį H.Mubaraką, iš pogrindžio išlindo prieštaringai vertinama Musulmonų brolija, o sukilimą Libijoje oficialiai pasveikino ir jai pagalbą pažadėjo “Al Qaeda”.

“Al Qaedos” įtaka sparčiai didėja ir kitose revoliuciškai nusiteikusiose šalyse – Jemene, Irane, Kuveite. Gyventojai čia linkę palaikyti radikalus, kurie žada pagalbą verčiant diktatorius, tad Vakarai iš tiesų pagrįstai baiminasi, kad radikalios nuotaikos arabų šalyse po šių perversmų sustiprės.

Ar aptariamuose regionuose galima demokratija? Analitikai sutaria, kad vargiai. Visų pirma visuomenėje nėra įsikiepytų demokratinių vertybių, o Vakarų autoritetas per silpnas, kad dabar, po revoliucijų, natūraliai ir ramiai būtų priimtos vakarietiškos vertybės. Galbūt, kaip mano “Financial Times” analitikai, yra galimybė, kad arabų pasaulyje susiformuos koks nors tarpinis tarp diktatūros ir demokratijos režimas: ateis nors ir geležinės rankos, bet daugmaž demokratiškai renkami lyderiai.

Kieno rankose atsidurs nafta

Labai svarbu, kad Vakarams nerimą kelia tai, kieno rankose atsidurs juodasis auksas – nafta, kurios esama iš esmės visose diktatorius šiuo metu verčiančiose valstybėse.

Juk diktatoriai buvo garantas, kad Vakarai turės nuolatinį naftos tiekimą, tad nieko keista, kad net Europos šalys be jokių skrupulų buvo sudariusios ne vieną sutartį su dabar kraugeriu vadinamu Libijos diktatoriumi M.Gaddafi, kuris su savo svita visai neseniai kaip garbingas svečias buvo priimamas Vakarų Europos sostinėse.

Politologas Marius Ėmužis primena ir tai, jog korupcija ir nešvariais sandoriais kvepia tai, kad Prancūzijos premjeras Francois Fillonas Egipte neseniai pramogavo už dabar jau nuversto H.Mubarako pinigus, o ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrė Michele Alliot-Marie palaikė draugiškus verslo santykius su taip pat nuverstu Tuniso diktatoriumi Zine’u al Abidine’u Ben Ali.

Svarbiausias – Izraelio klausimas

Kitas revoliucijų arabų šalyse padarinys – visiškai sugriauta ir taip nestabili padėtis Artimuosiuose Rytuose. Nors pernai dar tikėtasi 2011-aisiais sutaikyti Izraelį su palestiniečiais ir visu arabų pasauliu, dabar tai atrodo visiškai nebeįmanoma. Vienas iš nedaugelio Izraelio sąjungininkų H.Mubarakas – nuverstas, kiti taikos derybų tarpininkai ir šalių valdovai, esant tokiai jautriai situacijai, su daugelio paprastų arabų nekenčiamu Izraeliu net nedrįsta kalbėtis. Taigi, kaip skelbia “The Washington Post”, pusę amžiaus trunkantis Artimųjų Rytų konfliktas ir vėl pasmerktas kraujuoti negyjančia žaizda.

Europą užplūs pabėgėliai

Vis dėlto visi čia išvardyti galimi revoliucijų padariniai – tik spėlionės. Tačiau yra vienas faktas, kurio paneigti jau dabar nebeįmanoma, – tai iš arabų šalių į Vakarus masiškai plūstantys pabėgėliai.

Ir nors žmonės tūkstančiais į Vakarų Europą, ypač Italiją, plūsta siekdami išgelbėti savo gyvybę, kita vertus, Europai tai tampa sunkiai išsprendžiama problema. Teigiama, kad Italijoje perpildytos visos pabėgėlių stovyklos, ir atvykstančių Libijos gyventojų net nebėra kur priimti. Laivais jie gabenami į Italijos salas – Siciliją, Sardiniją, kur įkurtos laikinos pabėgėlių stovyklos.

Su panašiomis problemomis susiduria ir Graikija. Nors šioje šalyje irgi nėra ramu,vis dėlto pabėgėliai iš Afrikos ir Artimųjų Rytų čia ieško ramesnio prieglobsčio.

Pabėgėlių antplūdis juntamas ir Prancūzijoje, Vokietijoje, o dalis jų pasuko dargiliau į Europą. Jungtinių Tautų skaičiavimais, šiemet į Europą prašytis politinio prieglobsčio atvyks mažiausiai milijonas pabėgėlių – dešimt kartų daugiau nei įprastai. Štai Italija šiemet vien iš Libijos turėtų sulaukti per 300 tūkst. nelegalių imigrantų.

“Žinome, ko tikėtis, kai žlugs Libijos nacionalinė sistema, – nenormalios 200–300 tūkst. imigrantų bangos.Ji būtų dešimt kartų didesnė už albanų pabėgėlių fenomeną, kurį stebėjome praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje. Tokie yra kukliausi vertinimai. Tai biblinis išėjimas”, – apibendrina Romos diplomatijos vadovas Franco Frattini.

Lietuvos pirmininkavimo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO) prioritetus Vienoje pristatęs užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis pabrėžė, kad svarbiausia užduotimi laiko konfliktų sprendimą.

“ESBO erdvėje egzistuojančių konfliktų sprendimas taikiu ir derybų keliu turi būti svarbiausias mūsų įsipareigojimas, mūsų svarbiausias bendras įsipareigojimas”, – ESBO būstinėje susirinkusiems šalių narių atstovams ketvirtadienį sakė A.Ažubalis.

Jis teigė raginsiąs šalis gerbti tarptautinę teisę ir pabrėžė, kad ESBO kaip organizacija bus vertinama pagal savo veiksmus, o ne pagal deklaracijas.

“Sieksime atnaujinti formalias “5+2″ derybas Moldovos klausimu su rimta darbotvarke. Dėl konflikto Gruzijoje išnaudosime Ženevos procesą pasitikėjimui atkurti ir dirbsime, kad būtų atnaujinta prasminga ESBO veikla Gruzijoje. Remsime aktyvesnes Minsko grupės pastangas pagyvinti politines derybas dėl Kalnų Karabacho”, – kalbėjo ministras.

Kalbėdamas apie rinkimų procesus, jis pabrėžė, kad būtina užtikrinti susirinkimo teisę, vienodą ir laisvą prieigą prie žiniasklaidos, o taip pat laisvę kalbėti “nebijant būti sumuštiems, įkalintiems, ar žūti”.

Jis teigė apgailestaujantis, kad Baltarusijos valdžia nesutiko pratęsti ESBO biuro Minske veiklos, kai šios šalies prezidento rinkimai buvo pripažinti nedemokratiškais ir nelaisvais.

“Raginu persvarstyti šį sprendimą”, – sakė A.Ažubalis