P.Porošenka BFL nuotr.

Ir Ukrainos, ir Rusijos retorika praėjusią savaitę priminė rengimąsi naujam ginkluoto konflikto proveržiui: Rusija viešai apkaltino Ukrainą siekiant jėga atsiimti Krymą, o Ukrainos valdžia Rusiją apkaltino provokacijomis.

Nors Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as šią savaitę paragino neeskaluoti dviejų šalių konflikto, Rusijos ir Ukrainos veiksmai neatsilieka nuo žodžių. Nuo rugpjūčio pradžios Kryme netoli Ukrainos žemyninės dalies telkiama rusiška karinė technika, o Ukrainos Donbaso regione įvesta aukščiausia karinė parengtis.

Rusijos versija tokia: šalies specialiosios tarnybos, remiamos kitų jėgos struktūrų dalinių, esą sutrukdė diversinei teroristinei grupei įsiveržti į Krymą iš Ukrainos teritorijos. Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) pranešime nurodoma, kad vykdant operatyvines paieškos priemones naktį iš šeštadienio į sekmadienį prie Armiansko miesto, kurį Krymo totoriai vadina Ermeni Bazaru, buvo tariamai aptikta grupė diversantų. Sulaikant juos per susišaudymą, žuvo vienas FST pareigūnas.  Taip pat pranešama, kad kitą naktį į rugpjūčio 8-ąją esą Ukrainos gynybos misterijos specialiosios pajėgos mėgino surengti du diversinių teroristinių grupių įsiveržimus, tačiau jiems sutrukdė Rusijos FST ir su ja bendradarbiaujančių žinybų jėgos padaliniai. Pasak FST, įsiveržimą mėginta užmaskuoti masiniu apšaudymu iš gretimos valstybės ir Ukrainos šarvuotųjų ginkluotųjų pajėgų pusės.

Ukrainos valdžios atstovų teigimu, tokie kaltinimai – prasimanymai, kuriais mėginama eskaluoti konfliktą.

Ukrainos generalinio štabo nuomone, jokio apšaudymo nebuvo – Pietų Ukrainoje šalies kariuomenė paprasčiausiai vykdė planuotas karines pratybas.

„Kad toliau kaitintų konfliktą, V.Putinas nusprendė surengti pigų vaidinimą“, – komentavo Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos pirmininkas Oleksandras Turčinovas.  Ukrainos ambasadorius prie Europos Sąjungos Dmytro Kuleba socialiniame tinkle „Facebook“ rašė, jog „Rusija aktyviai kuria pasakojimus, kad pateisintų karą“.

Priminsime, kad Rusija Krymą aneksavo 2014 m. Nuo tada pačiame Kryme situacija buvo palyginti rami. Tačiau Rytų Ukrainoje mūšiuose tarp Rusijos kariuomenės remiamų separatistų ir Ukrainos pajėgų nuo tada žuvo daugiau nei 9,5 tūkst. žmonių.

Analitikai perspėja, kad konfliktas po pastarosios savaitės įvykių gali vėl įsiliepsnoti. „Įvykiai klostosi pagal gana blogą scenarijų. Situacija Rytų Ukrainoje gali eskaluotis, o tai yra labai pavojinga“, – teigė Maskvos politinių technologijų centro vadovo padėjėjas Aleksejus Makarkinas

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Iš pradžių paskubomis nulėkę į Maskvą, o paskui keliskart kampus gludinę telefonu, praėjusią savaitę į Minską tartis su Rusijos ir Ukrainos prezidentais Vladimiru Putinu ir Petro Porošenka atskridę Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Francoise Hollandas dideliu optimizmu nespinduliuoja.

Jau „atsikandę“ panašių derybų, kurios Minske vyko ir praėjusį rudenį, jiedu puikiai supranta, kad Rusija ne tik nenori tartis, bet ir susitarusi – laikytis įsipareigojimų.

Juk praėjusį rugsėjį Minske buvo pasirašytas susitarimas, kuriuo buvo numatyta 30 kilometrų saugumo zona tarp Ukrainos karių ir prorusiškų separatistų. Tačiau šis planas taip niekada ir nebuvo įgyvendintas.

Vis dėlto šiokia tokia viltis, kad koks nors kompromisas gali būti surastas, rusena, o ją iš už Atlanto palaiko ir JAV prezidentas Barackas Obama. Jis, kaip ir Europos vadovai, suinteresuotas, kad kuo greičiau pasibaigtų Ukrainoje įsismarkavęs karas, jau nusinešęs daugiau nei 5 tūkst. gyvybių ir privertęs bėgti daugiau nei 1 mln. ukrainiečių ir tapęs didžiausiu konfliktu Europoje nuo Balkanų karų.

Derybas apsunkina ne vien Rusijos kietakaktiškumas, bet ir eižėjanti Europos šalių vienybė, ir sunkėjanti Ukrainos ekonominė situacija.

Analitikų vertinimu, neįmanoma apibrėžti net to, ką reikėtų laikyti derybų sėkme. Pavyzdžiui, A.Merkel ir F.Hollande’o derybos galėtų būtų laikomos pasisekusiomis, jeigu būtų sutarta dėl Minsko pasiūlymo ir sėkmingo dvylikos punktų programos, į kurią įtrauktas Rusijos karių išvedimas iš Ukrainos ir separatistų nuginklavimo, įgyvendinimo. Tačiau Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai aiškina, kad turi būti pasiekta dar daugiau – esą svarbu užtikrinti visišką Ukrainos neutralumą ir įšaldyti konfliktą šalies Rytuose.

Irake stiprėjanti teroristinės grupuotės, pasivadinusios „Islamo valstybe“, įtaka kelia nerimą ir europiečiams: dabartinė situacija vertinama kaip pavojingiausia po Rugsėjo 11-osios.

Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barackas Obama dažnai prisimena krepšinį. Šių metų sausio mėnesį duodamas interviu „New Yorker“ žurnalui jis pasitelkė šią sporto šaką kaip analogiją vertindamas „Islamo valstybės“ (IS), tuo metu žinomos ilgesniu „Irako ir Levanto islamo valstybės“ (ISIS) pavadinimu, stiprėjimą: „Kalbėdami apie ISIS dažnai sakome, kad tie, kurie užsivelka Los Andželo „Lakers“ komandos marškinėlius, dar tikrai netampa Kobe Bryanto lygio žaidėjais. Yra didelis skirtumas tarp Osamos bin Ladeno vadovauto „Al Qaeda“ tinklo pajėgumų, ryšių ir pasirengimo rengti teroristinius aktus bei džihadistų, kurie vykdo vietinio lygio išpuolius.“

Nepaisant vaizdingumo, B.Obama, atrodo, smarkiai suklydo nuvertindamas augantį radikalų islamistų judėjimą: jau po pusės metų, rugpjūčio 7 dieną, jis sušaukė specialią spaudos konferenciją, per kurią paskelbė, kad JAV siunčia į Iraką karo naikintuvus ir bepiločius lėktuvus, turinčius sukliudyti IS plėsti kontroliuojamą Irako teritoriją. Nors B.Obama savo prezidentavimo laikotarpiu pabrėžė būtinybę baigti pirmtako George‘o W.Busho pradėtą misiją Irake, nauja įvykių eiga privertė JAV pradėti pirmą tiesioginę karinę operaciją Irake nuo 2011 m. „JAV ateina į pagalbą“, – sakė prezidentas, atsakydamas į oficialų Irako valdžios pagalbos prašymą.

Džihadistai, kurie dar neseniai vykdė tik nedidelio masto išpuolius, bejėgės Irako valdžios akivaizdoje tapo grėsme viso regiono stabilumui, o kartu – ir Vakarų pasauliui.

Ekstremistų stiprėjimas

Sunitų radikalus vienijanti IS per daugiau nei dešimtmetį iš santykinai nedidelės teroristinės grupuotės virto jėga, vienijančia, neoficialiais duomenimis, apie 7–10 tūkst. kovotojų iš viso pasaulio ir valdančia turtą, kurio vertė siekia apie du milijardus JAV dolerių. Finansinį stiprėjimą lėmė ne tik milijoninės įvairių asmenų dotacijos, bet ir karinės pergalės Irake bei Sirijoje, po kurių IS perėmė keliolikos bankų turtą ir ėmė valdyti gamtinių išteklių turtingas teritorijas. Bene didžiausią atgarsį sukėlė faktas, kad IS perėmė antrą pagal dydį Irako miestą Mosulą ir jau kontroliuoja teritoriją, dydžiu prilygstančią Belgijai.

Tokią įtaką IS įgijo per trumpą laiką: organizacijos ištakos skaičiuojamos maždaug nuo 2003 m., kai ji susibūrė keldama tikslą priešintis Vakarų įtakai regione ir stiprinti šarijos teisę, tačiau dėl radikalių metodų sunkiai rado bendrą kalbą su kitomis kovotojų grupėmis ir buvo marginalizuota. Jos stiprėjimas prasidėjo tuomet, kai JAV atitraukė karines pajėgas iš Irako ir perleido valdžią vietos politikams. IS greitai pasinaudojo tuo, kad statistiškai sunitų dominuojamame Irake valdžia ne itin demokratišku būdu atiteko šiitams, kurių premjeras Nouri al-Maliki ne tik atsisakė dalytis įtaka, bet ir skatino susidoroti su sunitais. Tai sukūrė palankią galimybę IS nesunkiai perimti sunitų dominuojamų Irako šiaurinių teritorijų kontrolę.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 312014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-31-2014-m

Negyvenamas salas, dėl kurių ėmė vaidytis Kinija ir Japonija, akmenų krūva gali pavadinti bet kas, tik ne patys japonai ar kinai. Senkaku japoniškai, Diaoju kiniškai – taip vadinasi 1972-aisiais JAV Japonijai perduotos salos Rytų Kinijos jūroje, dėl kurių niekaip nerimsta Kinija, o iš dalies ir Taivanas, šį sykį likęs konflikto užribyje.

Iš pažiūros šios salos neturi jokios didesnės vertės (išskyrus neprastą geografinę padėtį ir šiek tiek naudingųjų iškasenų). Tačiau jos gali priversti minias plūsti į gatves, politikus grasinti kariniais veiksmais, o verslininkus – uždaryti dar ką tik vienų pas kitus pelningai dirbusias gamyklas.
Senkaku, arba Diaoju, salos dėmesio centre šiemet atsidūrė tada, kai Japonijos valdžia pradėjo supirkinėti šias salas iš privačių savininkų, siekdama, kaip spėjama, apsaugoti jas nuo potencialių pirkėjų iš Kinijos.
Dar prisidėjo keletas aštresnių Kinijos valdžios atstovų pasisakymų Japonijos adresu, ir ilgai snaudęs konfliktas taip įsisiūbavo, kad Kinija ėmė skaičiuoti lėktuvnešius, o šios šalies žiniasklaidoje pasirodė apklausų, skelbiančių, kad esą daugiau nei pusė kinų mano, jog kitais metais Kinijos ir Japonijos gali laukti karinis konfliktas.

Priklausomybė didėja

Analitikas Peteris So, kaip ir kiti ne emocijomis, o sveiku protu besivadovaujantys tarptautiniai ekspertai, įsitikinęs, kad karinis konfliktas tarp ne kartą kariavusių Kinijos ir Japonijos iš esmės nebeįmanomas: Japonija ir Kinija viena nuo kitos vis labiau priklausomos ekonomiškai.
“Kinijos ir Japonijos ekonomika tapo neatsiejama. Dabar net ir žodinis konfliktas turi neigiamų ekonominių padarinių, ką jau kalbėti apie galimus karinius veiksmus”, – pabrėžia Long Hanhua Wangas, Tokijuje įsikūrusio “RBS Securities Japan Ltd.” analitikas.
Priminsime, kad Kinija dabar yra svarbiausia Japonijos prekybos partnerė, 2007-aisiais aplenkusi JAV ir daugiau joms šios pozicijos nebeužleidusi: prekyba su Kinija sudaro apie 20 proc. visos Japonijos prekybos – dvigubai daugiau nei su JAV.
Savo ruožtu Japonija yra antra svarbiausia prekybos partnerė Kinijai: prekybos su Japonija apimtis siekia net 345 mlrd. JAV dolerių per metus, arba 9 proc. visos Kinijos užsienio prekybos.
Nuo tokios vis intensyvėjančios prekybos priklauso ne tik abiejų šalių ekonomikos augimas ar nedarbo lygis. Ekonomistų teigimu, jei sutriktų ekonominiai santykiai tarp Japonijos ir Kinijos, bemat sušlubuotų ir viso regiono finansai.
Pavyzdžiui, “Citibank Global Markets Inc.” duomenimis, beveik 60 proc. žaliavų, kurias Kinija importuoja iš Japonijos, vėliau yra reeksportuojamos kaip galutiniai produktai. Ir jei japoniškų žaliavų srautas sutriktų, iš karto sušlubuotų ir Kinijoje pagamintos produkcijos tiekimas.
Juk jau dabar juntami pirmieji konflikto, kol kas žodinio, padariniai. Pavyzdžiui, dėl staiga sumažėjusios japoniškų prekių paklausos Japonijos automobilių gamintojos “Toyota Motor Corp” ir “Nissan Motor Co” ketina mažinti gamybą Kinijoje. O juk automobilių “Toyota” pardavimas Kinijoje didėjo kiekvieną mėnesį nuo pat sausio ir tikėtasi, kad šiemet Kinijoje bus parduota net milijonas šios markės automobilių.
O tokias ambicijas pažaboti dabar kur kas sudėtingiau, nei apmalšinti niekam nereikalingas politines aistras.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rusijos parama Sirijos režimui stumia šią šalį į dar nuožmesnį pilietinį karą ir taip siutina Ameriką, kad verčia prisiminti šaltojo karo laikus.

Prieš savaitę JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton itin aštriais žodžiais sukritikavo Rusijos ir Kinijos paramą Sirijos režimui, o tiksliau – trukdymą pulti Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą.
Kalbėdama „Sirijos draugų“ konferencijoje Paryžiuje, Rusijos ir Kinijos lyderius ji paragino trauktis į paraštę, o kitas daugiau nei šimtą Jungtinių Tautų (JT) narių aiškiai pasakyti, kad Kinija ir Rusija sumokės už tokią savo poziciją.
„Raginu ne prašyti, o pareikalauti iš Rusijos ir Kinijos, kad jos nedelsiant trauktųsi mums iš kelio. Esu tikra, kad kol kas jos nemano, jog parama Assadui joms atsirūgs”, – griežtai kalbėjo H.Clinton, rinkdamasi šaltojo karo terminologiją ir atvirai grasindama JT milžinėms, kurių vadovai net nesiteikė atvykti į Paryžių patys to paklausyti.
Ameriką labiausiai ir siutina tai, kad Kinija ir Rusija, dvi per amžių amžius su Sirija prekybinius (ypač – prekybos ginklais) santykius puoselėjančios, o dabar ir vėl ginklais B.al-Assadą remti susimokiusios valstybės, arba vetuodavo visus ankstesnius JT užmojus pasmerkti kraujo liejimą Sirijoje ir jėga nuversti kraugerį diktatorių, arba neatvykdavo į svarbius balsavimus.
Beje, ši konferencija Paryžiuje, kurią inicijavo Vakarų ir arabų šalys, buvo surengta kaip tik tam, kad būtų pasitarta, kaip elgtis su Rusija ir Kinija, kaišiojančiomis pagalius į planų smogti Sirijos režimui ratus.
Viena išeičių – taikyti Kinijai ir Rusijai griežtesnes ekonomines sankcijas. Kita – dar uoliau remti prieš diktatūrą kovojančią Sirijos opoziciją. Pasibaigus oficialiajai daliai, H.Clinton pasiūlė ir trečią kelią: suteikti JT Saugumo tarybai teisę taikyti papildomas sankcijas pagal JT chartijos 7-ąjį skyrių – tą patį, kuriuo buvo pagrįstas įsikišimas į Libiją. Paprastais žodžiais kalbant, H.Clinton neformaliai pasiūlė apeiti Rusiją bei Kiniją ir panaudoti jėgą – fizinę ar bent jau ekonominę.
JAV ir Rusijos bei Kinijos konfrontacija, įgaunanti vis aiškesnius kontūrus ir tiek žodžiais, tiek darbais vis labiau grąžinanti šaltojo karo prisiminimus, įtraukia vis daugiau valstybių. Iš esmės Sirija tampa pretekstu pasidalyti į stovyklas „už“ ir „prieš“ ir pareikšti, su kuriais esi. Ir svarbiau ne tai, ar palaikai Sirijos režimą, ar opoziciją, bet tai, ar esi su amerikiečiais, ar prieš juos.
„Pasaulis dėl Sirijos gali sugrįžti į šaltojo karo laikus, o kadangi pasaulis nėra vieno žmogaus šou ir šiame kare dalyvauja ne vien JAV, Rusija ar Kinija, bet ir visi Artimieji Rytai, tai gali turėti nenuspėjamų padarinių“, – aiškina anonimiškumą išsaugoti pageidaujantis aukšto rango Izraelio kariškis.

Skirtingi interesai

Artimuosiuose Rytuose šiai situacijai abejingų iš tiesų nėra. Sirijos diktatoriaus pusėje – Iranas ir iki dantų ginkluotas “Hesbollah” judėjimas Libane. Turkija aktyviai remia pasipriešinimo judėjimą.
„Iranas tiekia ginklus alavitams – diktatūrą ginančiai daugumai. Turkija, Saudo Arabija ir Kataras remia sunitus, sudarančius Sirijos opozicijos branduolį“, – aiškina Turkijos analitikas Canas Kasapoglu.
Savo ruožtu šios Sirijai vienaip ar kitaip neabejingos valstybės vis akyliau stebi ir viena kitą. Izraeliui ir Iranui Sirija – dar viena priežastis galąsti ginklus (tikėkimės, bent jau ne branduolinius) vienai prieš kitą.
O kadangi visos šios valstybės nori, kad chaosas Sirijoje kuo greičiau baigtųsi, jų pastangos remti vieną ar kitą pusę itin aktyvios. Juk Turkijai problemos Sirijoje reiškia nesibaigiantį galvos skausmą dėl pabėgėlių iš šios kaimyninės valstybės. Libano lyderiai būgštauja, kad jų šalis gali tapti Sirijos pilietinio karo fronto linija. Jordanijos režimas baiminasi, kad, pašonėje griuvus tokiai didelei diktatūrai, toks pat likimas gali ištikti ir jį patį, ką jau kalbėti apie tokių pat baimių kankinamą Saudo Arabijos diktatūrą ir net patį Iraną. Šiitų vyriausybė Irake bijo, kad jei pergalė bus Sirijos diktatoriaus pusėje, sunitų teroristai įgis praėjimo į Irako teritoriją „tunelį“ ties siena su Sirija.
Beje, Izraelio ekspertų vertinimu, Sirijos klausimas Artimuosiuose Rytuose pirmą kartą per pastaruosius dešimtmečius „užkūrė“ tokią aštrią sunitų ir šiitų kovą dėl įtakos regione, kai svarbiau ne pragmatiniai išskaičiavimai, o principinė kova dėl įsitikinimų.
Racionaliausios šioje vis labiau kunkuliuojančioje pasidalijimo į stovyklas arenoje yra dvi JT atskalūnės – Rusija ir Kinija, kurioms labiau nei paerzinti Ameriką rūpi savi ekonominiai reikalai. Pavyzdžiui, Rusijai labai aktualus klausimas dėl jos laivyno Sirijos uoste Tartuse – vienintelio, kurį jai pavyko iki šių dienų išlaikyti Viduržemio regione.
Tad Rusijos atstovas NATO Sergejus Lavrovas nedviprasmiškai užsimena, kad remia ne chaosą, o „tvarką“ – tiksliau, tą pusę, kuri vėl viską suims į griežtą kumštį ir leis Rusijos laivams toliau bazuotis ten, kur jiems ir vieta, bei su džiaugsmu tęs Rusijai labai naudingą prekybą ginklais ir nafta. Rusija žino: jei pergalę švęstų sunitai, iš Sirijos ji neatgautų kelių milijardų šiai valstybei suteiktų paskolų, be to, galėtų pamiršti apie sutartis dėl ginklų ir naftos, nes sunitai su Rusija į kalbas nesileidžia visuose Artimuosiuose Rytuose.
„Sirija ir Iranas – paskutiniai Rusijos įtakos Artimuosiuose Rytuose bastionai. Juos prarasti šiai šaliai itin nenaudinga, nes sulig diktatūrų pabaiga šiose valstybėse baigtųsi ir Rusijos galimybės daryti bent minimalią įtaką jų lyderiams“, – konstatuoja „Stratfor“ analitikas Robertas D.Kaplanas.
Tad Rusijos mėginimus kryžium gultis prieš JT bandymus nuversti B.al-Assadą yra ne kas kita, kaip mėginimas išsaugoti pozicijas regione ir neužleisti jų amerikiečiams bei šių sąjungininkams.
„Tai ir vadinama šaltojo karo diplomatija“, – pasikartojančius Rusijos veto per JT balsavimus ar tylų pasišalinimą, kai sprendžiamas Sirijos likimas, komentuoja JAV analitikas Kamranas Bokhari, pabrėždamas, kad svarbiausias šaltojo karo požymis yra ne tiesioginė supergalybių konfrontacija, o būtent netiesioginės grumtynės dėl įtakos periferiniuose regionuose.

Sąskambis su XX amžiumi

Ekspertai primena, kad tokia pati šaltojo karo diplomatija buvo vykdoma ir pokario metais: galingosios valstybės ne pačios ėmėsi ginklų, bet ginklavo savo sąjungininkes ir viena su kita kovojo svetimomis rankomis. Bet tik tol, kol neperžengdavo patogių sau ribų.
Tokie netiesioginiai susirėmimai tarp Rusijos ir Amerikos po 1945 m. kartojosi ne kartą ir pačiose įvairiausiose pasaulio valstybėse: Graikijoje, Korėjoje, Vietname, Libane, Afganistane, Angoloje, Mozambike, Kuboje, Salvadore ir Nikaragvoje.
Vis dėlto Rusija susilaikė nuo bet kokių veiksmų, kurie būtų reiškę tiesioginę konfrontaciją su NATO pajėgomis. Pavyzdžiui, Rusija nesiėmė jokių karinių veiksmų, kai Vakarų sąjungininkai 1999 m. bombardavo jos sąjungininkės buvusios Jugoslavijos narę Serbiją, prasidėjus pilietiniam karui dėl Kosovo. Arba kai 2003-iaisiais Vašingtono vadovaujami sąjungininkai įžengė į Rusijai draugišką Iraką.
Lygiai taip pat santūriai elgėsi ir tebesielgia JAV. Juk Rusijos ir Gruzijos karas galėjo nesunkiai baigtis NATO atakomis prieš Rusiją, o ši turėjo savų priežasčių karinėmis priemonėmis sukliudyti NATO veiksmams Libijoje pernai vasarą.
Atrodo, kad susirėmimų nebus ir šį kartą, bent jau artimiausiu metu. Ir nors Rusijos ir JAV santykiai pastarosiomis savaitėmis atšalo tiek, kad juos galima vadinti net naujo šaltojo karo pradžia, Rusija, regis, nedrįs žengti kokio nors kito žingsnio, nei Sirijos režimo rėmimas.
Juk net po griežtų H.Clinton pareiškimų, kad Rusija savo atsiims, šios prezidentas Vladimiras Putinas ne tik neatsikirto, bet ir apskritai neišdėstė jokios naujos pozicijos Amerikos atžvilgiu. Vienintelis šiokiu tokiu atsaku kvepiantis žingsnis – praėjusio ketvirtadienio rytą paskelbta žinia, kad Rusija nenutrauks senos sutarties su Sirija dėl priešlėktuvinių gynybos sistemų.
„Rusija turi įsipareigojimų Sirijai, susijusių su senomis sutartimis, – sutartimis, kurios buvo pasirašytos 2008 metais, ir vėlesnėmis dėl priešlėktuvinės gynybos sistemų. Jos yra vykdomos ir bus įvykdytos. Tačiau šiuo metu mes nepasirašinėjame jokių naujų sutarčių“, – diplomatiškai Rusijos ketinimus tiekti Sirijai priešlėktuvinės gynybos sistemas aiškina Rusijos federalinės tarnybos direktoriaus pavaduotojas bendradarbiavimo karinių technologijų srityje klausimais Viačeslavas Dzirkalnis.
Ir, žinoma, taip pat diplomatiškai priduria: Rusijos sprendimas nepasirašinėti naujų sutarčių su Sirija, kol joje vyksta susirėmimai, jokiu būdu nereiškia, kad pasikeitė Rusijos politika arba kad Maskva nusprendė paklusti Vakarų sprendimui taikyti ginklų embargą B.al-Assado režimui.

Scanpix

Rugsėjo antrąją vykusio lenkiškų mokyklų moksleivių streiko, nukreipto prieš sustiprintą lietuvių kalbos dėstymą, organizatoriai jį pristatė taip, kad iki galo suvokti streiko esmę ir tikslus galėjo tik Lenkijos gyventojai.
Lietuvoje tikriausiai vienos rankos pirštais galima suskaičiuoti tuos Lenkijos istorijos specialistus, kurie, nelįsdami į Vikipediją, galėtų pasakyti, ką reiškia, kad lenkiškų mokyklų moksleivių streiko iniciatoriai ragina streikininkus laikytis “didvyriškai, kaip Vžesnios vaikai 1901 metais”. Tuo tarpu Lenkijoje šio tuo metu Vokietijos imperijai priklausiusio Vžesnios miestelio gyventojų moksleivių atsisakymas mokytis kalbėti “Tėve mūsų” vokiškai tapo kovos prieš suvokietinimą ir nutautinimą simboliu. Ypač po to, kai tuometė Vokietijos valdžia griežtai kalėjimu ir piniginėmis baudomis nubaudė streiko dalyvių tėvus. Tai paskatino tarptautinio masto intelektualų protestus ir moksleivių streikus, kurių dalyvių per ketverius metus padaugėjo nuo 25 asmenų iki 75 tūkst. asmenų visoje Prūsijoje.

Siekia išprovokuoti represijas

Siedami save su Vžesnios streikininkais Vilniaus miesto ir rajono mokyklų streiko organizatoriai, viena vertus, prisistato Varšuvai kaip kovotojai dėl lenkybės išsaugojimo jėga atplėštose Lenkijos žemėse, kita vertus, bando per pačią jautriausią – vaikų mokymo – vietą įsiūbuoti į protesto akcijas visą Vilniją.
Tokia masinė protesto akcija, jeigu ji pavyktų, organizatoriams duotų dvejopos naudos. Pirmiausia suteiktų finansiniams rėmėjams Varšuvoje galimybę pasirodyti “skriaudžiamų lenkų mažumų gynėjais”. Ne veltui streiko išvakarėse Lenkijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Marcinas Bosackis paragino Vilnių aktyviai bendradarbiauti su lenkų bendruomene švietimo klausimais. “Tikimės, kad Lietuvos valdžia bus pasirengusi sustiprinti dialogą su lenkų bendruomenės atstovais”, – sakė M.Bosackis, kartu žadėdamas, kad Varšuva suteiks papildomą paramą lenkiškoms mokykloms Lietuvoje.
Jei prisiminsime, kad Lenkijos URM vadovas Radoslawas Sikorskis jau daugiau nei dešimtmetį save pateikia kaip vieną pagrindinių lenkų išeivijos globėjų, kaip ir tai, jog didžioji jo rinkėjų dalis yra tarp persikėlėlių iš Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos žemių, tokie “sutapimai” visai neatrodys atsitiktiniai, ypač kad iki Lenkijos Seimo rinkimų liko mažiau nei du mėnesiai.
Ir antra, nereikia pamiršti, kad Lietuvoje taip pat prasideda kitų metų Seimo rinkimų kampanija, ir Valdemaro Tomaševskio vedamas lenkų bei rusų aljansas bandys pakartoti sėkmę per savivaldybių rinkimus, tik šį sykį jau visos Lietuvos mastu – peržengti 5 proc. barjerą ir Seime turėti visavertę frakciją. Turėdamas dešimtį parlamentarų balsų jis jau galėtų tapti tokiu pat svarbiu žaidėju sudarant Vyriausybę, koks šiandien yra sudarant Vilniaus savivaldybės administraciją. Visuotinė vaikų ir tėvų protesto akcija tikrai prisidėtų prie rinkėjų mobilizacijos, kuri V.Tomaševskiui ypač reikalinga Vilniaus mieste, kuriame už jį (priešingai nei Vilniaus rajone) balsuoja mažiau nei ketvirtadalis balso teisę turinčių lenkų.
Tam, kad V.Tomaševskis ir jo organizacijos finansiniai donorai pasiektų savo tikslus, reikia atitinkamai neadekvačios Vilniaus valdžios reakcijos. Remiantis pačių streikininkų minimu Vžesnios precedentu, blogiausia dabar būtų pasekti Prūsijos valdžios pavyzdžiu ir imtis griežtai bausti akcijos dalyvius ar jų tėvus. Trumpalaikį efektą tai duotų, bet paskui dešimteriopai atsirūgtų per kitas protesto akcijas (kurių, Seimo rinkimams artėjant, tik gausės) ir per pačius rinkimus.

Lenkijos prezidentūra siunčia ženklą

Svarbiausia, griežtos Vilniaus represijos prieš lenkų mažumą leistų Lenkijos nacionalistams toliau žaisti “polonofobų lietuvių” korta, formuojant neigiamą Lietuvos ir lietuvių įvaizdį, kuris, kaip rodo neseniai vykusių apklausų duomenys, Lenkijoje tebėra labiau teigiamas, nei neigiamas.
Beje, neatmestina galimybė, kad pastarųjų mėnesių kai kurių Varšuvos politikų bei Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veikėjų išpuoliai prieš Lietuvą ar bandymai išprovokuoti antilenkišką lietuvių reakciją, kaip ir lietuvių kraštutinių tautininkų veiksmai, buvo sukelti būtent šio fakto – nepaisant trejų metų nuolatinio santykių kaitinimo, tiek vidutinis lenkas, tiek vidutinis lietuvis vis dar palankiai žiūri vienas į kitą.
Daugiausiai vilties teikia tai, kad aukščiausi Lenkijos pareigūnai ne tik nedalyvauja pastarojo meto išpuoliuose prieš Lietuvą, bet nuolat siunčia signalus, jog Varšuva supranta padėtį ir daro viską, kas jos jėgoms, kad ataušintų karštas galvas.
Pastarojo skandalo dėl lenkiškų mokyklų streiko įkarštyje Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio patarėjas užsienio politikos klausimais Romanas Kuzniaras padarė labai svarbų pareiškimą. Ramiu tonu pranešęs, kad Lenkija stengiasi daryti viską, kad nesusigadintų santykių su Lietuva, R.Kuzniaras taip pat priminė, jog “dalis šiandienių problemų gali turėti istorinį kontekstą, nes lenkų mažuma ne visai lojaliai elgėsi su atgimstančia Lietuvos valstybe – išreiškė simpatijas Rusijai, siekė autonomijos. Kaip atsako į šiuos siekius Lietuvos valdžia labai greitai ėmėsi veiksmų, kurių tikslas buvo susilpninti tautinių mažumų tapatybę.”
Regis, tai bus pirmas kartas bent jau per pastaruosius kelerius metus, kai tokio rango Lenkijos pareigūnas primena, kad lenkų bendruomenės Lietuvoje veikėjai nėra be nuodėmės. Ir kad Lietuva turėjo tam tikrą valstybinį interesą imtis atitinkamų priemonių jų atžvilgiu. Menant, kad kadaise autonomininkų teismą itin įdėmiai stebėjo Lenkijos diplomatai, taip tarsi parodydami, jog šie asmenys naudojasi jų globa, galima kalbėti apie rimtus Varšuvos elgesio pokyčius.
Beje, taip manyti leidžia ir rugsėjo pradžioje į Lietuvą neplanuoto vizito atvykęs Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, kuris, viena vertus, visiems kalbėjo tai, ką jie norėjo išgirsti, kita vertus, pabrėžė ir tai, kad “Lietuvoje gyvenantiems lenkams valstybinės lietuvių kalbos mokėjimas yra ne mažiau svarbus negu lenkų kalbos”.
Antilenkiškos isterijos Lietuvoje kurstytojams turėtų nepatikti ir Lenkijos laikraščio “Gazeta Wyborcza” išvada, kad Nnaujasis Lietuvos švietimo įstatymas nediskriminuoja tautinių mažumų.

Tinklaraščio “Inna Wileńszczyzna jest możliwa” (Vilnija gali būti kitokia) autorius apie Lietuvos lenkų akcijas ir protestus:
“Atvirai sakant, sunkiai tikiu, kad pastarojo streiko (su moksleiviais) iniciatyva kilo iš apačios. Jau senokai žinoma, kad Vilnijoje visokiausios lenkiškos iniciatyvos “iš apačios” paprastai kyla iš vietos savivaldybių ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) bei Lietuvos lenkų sąjungos (LLS) biurų. Netiesiogiai tai patvirtina toji neatidėliotina parama streikui, kurią suteikė LLRA pirmininkas V.Tomaševskis, anksčiau skambėję mokytojų draugijos “Macierz Szkolna” kvietimai ignoruoti Švietimo įstatymo pataisas, taip pat – konkrečių streikuojančiųjų reikalavimų bei streiko laikotarpio nenurodymas streiko komitetų pareiškime.
Iš tiesų streikuotojų pareiškimas – tai gražių, nors kartais vienas kitam prieštaraujančių šūkių rinkinys (jeigu iš tiesų “valstybinę kalbą mokame puikiai”, tai kodėl protestuojama prieš Švietimo įstatymo pataisas? Iš principo? Tačiau per bandomąjį lietuvių kalbos egzaminą, kurio metu lietuvių ir nelietuvių mokyklų moksleiviai vykdė vienodas užduotis, tautinių mažumų mokyklų auklėtinių rezultatai buvo bene du kartus prastesni nei lietuviškų mokyklų auklėtinių).
Deja, nežinoma, kiek ilgai organizatoriai ketina streikuoti ar pusiau streikuoti (dabar esą streikas nutrauktas dviem savaitėms). Taip pat nežinia, koks streiko rezultatas juos tenkins (valdžios dialogo su streikuojančiaisiais pradžia? Įstatymo pataisų atšaukimas? Atšaukimas taisyklių, kenkiančių tautinių mažumų mokykloms?). Atrodo, kad streikas ar grasinimai streikuoti tęsis tol, kol LLRA ir LLS veikėjai manys esant tai reikalinga.
Dar prieš kelis mėnesius pažįstami mokytojai iš Pavilnio mokyklų man tiesiai sakė: “Jeigu rajono švietimo skyrius lieps streikuoti – streikuosime.” Bet kartu baiminasi ir galimų sankcijų už dalyvavimą tokiame streike. Tikriausiai dėl šio mokytojų nenoro buvo nutarta atsisakyti mokytojų streiko. Tuo tarpu mokiniai visuomet linkę praleisti pamokas, ypač dėl teisingo reikalo.
Dabar laukiama lietuvių ėjimo, nors nemanau, kad lietuvių politikai pasiduotų protestuojančių tėvų ar streikuojančių moksleivių spaudimui. Lietuvos politikai jau ne kartą žadėjo, kad yra pasirengę diskutuoti visais tautinių mažumų keliamais klausimais (dvikalbiai vietovardžiai, pavardžių rašymas originalo kalba, lengvatos per baigiamuosius egzaminus), išskyrus švietimo reformos atsisakymą. Švietimo ministras Gintaras Steponavičius kelis kartus patvirtino, kad sustiprintas lietuvių kalbos mokymas tautinių mažumų mokyklose yra absoliutus prioritetas, o kvietimai streikuoti – “neadekvatūs”.
Problema ta, kad nežinia, ką valdžia darys su streikavusiais ar ateityje streikuoti žadančiais moksleiviais. Lietuvos teisės požiūriu streikas yra paprasčiausiai nelegalus. Premjeras Andrius Kubilius siūlo, kad streike dalyvaujančių mokinių tėvai būtų baudžiami administracine tvarka. Toks sprendimas labiausiai atitiktų streiko organizatorių ir už jų stovinčių asmenų planus, nes jie tiesiog veržiasi į tolesnę konfrontaciją. Jeigu Lietuvos valdžia atsakys jiems tuo pačiu ir pradės prieš streiko dalyvius represijas, tolesnis lenkų ir lietuvių konflikto pakurstymas taps neišvengiamas. Ar abiem pusėms užteks geros valios ir sveiko proto, kad nebūtų galutinai sudeginti visi tiltai?”

P.S. Tinklaraščio “Inna Wileńszczyzna jest możliwa” autorius buvo prašomas bendrauti su “Veidu” ne anonimiškai, bet jis, regis, turi priežasčių nenurodyti savo tapatybės.

Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A) kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą (FNTT) ir Valstybinę mokesčių inspekciją (VMI) dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo bilietų platinimo bendrovei „Tiketa“ ir koncertų organizatoriui „CRG-9“. Manoma, kad dėl galimai nusikalstamų šių bendrovių veikų LATGA-A atstovaujami autoriai negavo mažiausiai 15 tūkst. Lt autorinio atlyginimo.

LATGA-A ir bendrovė „CRG-9“ š.m. gegužės mėn. pasirašė sutartį dėl asociacijos administruojamų autorių muzikos kūrinių panaudojimo viešam gyvam atlikimui grupės „Scorpions“ koncertinėje programoje. Pagal ją kūrinių naudotojas įsipareigojo mokėti LATGA-A autorinį atlyginimą – dalį nuo pajamų, gautų už parduotus bilietus.

Tačiau įvykus koncertui, LATGA-A atstovams per klaidą buvo persiųstas bendrovių „Tiketa“ ir „CRG-9“ darbuotojų susirašinėjimas, iš kurio akivaizdu, kad minėtos bendrovės galėjo nuslėpti daugiau nei 423 tūkst. Lt gautų pajamų už „Scorpions“ koncertą. Po šio incidento LATGA-A nusprendė kreiptis į Prokuratūrą.

„Iš mums perduotos informacijos matyti, kad bendrovės tarėsi, kaip apgauti autorius ir jiems sumokėti mažiau autorinio atlyginimo. Tokie bandymai apgauti Lietuvos ir užsienio kūrėjus ne tik sukrečia, bet ir skatina mus dar aktyviau ginti autorių interesus ir siekti, kad jiems būtų išmokėtas teisėtai priklausantis atlygis“, – teigia LATGA-A generalinis direktorius Edmundas Vaitekūnas.

Įtariama, kad nuslėpę tikrąsias už bilietus gautas pajamas nuo VMI ir tokiu būdu nesumokėję pridėtinės vertės bei pelno mokesčio, bendrovės siekė išvengti mokestinių prievolių ne tik LATGA-A, bet ir valstybei.

„Iš susirašinėjimo galima daryti prielaidą, kad bendrovė „Tiketa“ elgėsi neteisėtai teikdama ir kitas ataskaitas apie už bilietų pardavimą gautas pajamas, tad kreipdamiesi į Prokuratūrą, paprašėme ištirti ir dar dviejų koncertų organizatorių veiksmų teisėtumą“, – teigia Andrius Iškauskas, LATGA-A advokatas.

Pareiškimuose kompetentingoms institucijoms prašoma ištirti, ar bendrovių „Tiketa“ ir „CRG-9“ veiksmai gali būti įvertinti kaip sukčiavimas, turtinės žalos padarymas apgaule, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas, apgaulingas apskaitos tvarkymas, dokumentų suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu.

Ikiteisminio tyrimo metu nustačius, kad informacija apie dalį pajamų, gautų už parduotus bilietus, buvo nuslėpta, LATGA-A teiks civilinį ieškinį dėl padarytos žalos atlyginimo.

Pirmaujanti prekybos bilietais bendrovė “Tiketa” griežtai atmeta Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) viešai paskelbtas abejones dėl neva neteisingos informacijos apie parduotus bilietus į grupės “Scorpions” koncertą bei tokiu būdu ” galimai nuslėptą” autorinį atlyginimą.

“Tiketa” su LATGA-A neturi jokių sutartinių santykių, o visus autorinius atlyginimus už kūrinių panaudojimą koncertų metu moka renginių organizatoriai ir patys atlikėjai.

“Tiketa” renginių organizatoriams jų prašymu, pagal sutartį, gali pateikti daug ir įvairaus tipo ataskaitų apie bilietų pardavimus į vieną ar kitą renginį, kokių tik paprašo renginių organizatoriai ar atlikėjai. Tačiau, kurias jų koncertų rengėjai pateikia trečiosioms šalims, “Tiketa” nei privalo, nei gali kontroliuoti”, – pastebi “Tiketos” generalinis direktorius A.Žiauberis.

“Toms institucijoms, kurioms “Tiketa” yra atskaitinga, visa informacija yra pateikiama ir mokesčiai mokami įstatymų numatyta tvarka”, – sako A.Žiauberis.

“Kita vertus, būtų gerai, jei vidinių nesutarimų krečiama LATGA-A į kovas su autoriais bei renginių organizatoriais neįtraukinėtų trečiųjų šalių, su kuriomis neturi jokių sutartinių santykių”, – sako “Tiketos” generalinis direktorius.

“Tiketa” yra pirmaujanti bilietų pardavimo bendrovė Lietuvoje pagal pardavimus ir interneto prekybos apimtis. 2011 m. pirmąjį pusmetį “Tiketa” pirkėjams pasiūlė bilietus į daugiau kaip 1600 įvairių muzikos, teatro, kino, sporto ir šeimai skirtų renginių bei festivalių, o bendrovės pajamos už parduotus bilietus siekė beveik 29,5 mln. litų. 2011 m. sausio-birželio mėnesiais “Tiketa” išplatino 344 tūkst. bilietų. Bendrovė valdo populiariausią prekybos bilietais internete sistemą www.tiketa.lt bei turi 64 kasų tinklą dešimtyje didžiausių Lietuvos miestų.

REUTERS

Miesto gyventojų teigimu, šeštadienį Sirijos vyriausybė pasiuntė į Derą daugiau tankų, mieste girdėjosi šaudymai. Saugumo pajėgos bando palaužti sukilimą prieš prezidentą Bašarą al Asadą (Bashar al-Assad), rašo “Reuters”.

Pirmą kartą Sirijos kariai ir tankai įsiveržė į Derą pirmadienį, kad numalšintų antivyriausybinius protestus, išplitusius visoje 20 mln. gyventojų turinčioje šalyje. Vakarai jau ėmėsi taikyti sankcijas Sirijos vadovui.

Pietuose esanti Dera yra šešias savaites trunkančių neramumų lopšys. Protestuotojai iš pradžių reikalavo daugiau laisvės ir pažaboti korupciją šalyje, vėliau tai peraugo į judėjimą nuversti prezidentą B. al Asadą. Judėjimui palaužti šalies valdžia panaudojo smurtines priemones.

Deros gyventojai teigia girdėję sunkiosios artilerijos šūvius, daugiausiai miesto senuosiuose kvartaluose netoli Jordanijos sienos.

Scanpix

Popiežius Benediktas XVI sekmadienį paragino diplomatija ir dialogu, o ne ginklais spręsti konfliktą Libijoje ir meldėsi už tai, kad “žmogiškasis orumas įveiktų nesutarimų tamsą” Artimuosiuose Rytuose.

“Kristaus spindesys tepasiekia Artimųjų Rytų tautas, taikos ir žmogaus kilnumo šviesa tenugali susiskaldymo, neapykantos ir smurto sutemas, – tradiciniame Velykų kreipimęsi “Urbi et Orbi” (“Miestui ir pasauliui”) sakė popiežius. – Libijoje ginklų vietą teužima diplomatija ir dialogas, o kol vyksta konfliktas tebūnie sudarytos sąlygos suteikti humanitarinę pagalbą kenčiantiems jo pasekmes”.

Kreipdamasis į dešimtis tūkstančių maldininkų, susirinkusių Šv.Petro aikštėje Vatikane, ir milijonus televizijos žiūrovų visame pasaulyje, popiežius pridūrė: “Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalyse visi piliečiai, o ypač jaunimas, tesidarbuoja bendram labui”.

Pontifikas paragino juos “tokią visuomenę, kurioje nebūtų skurdo ir visi politiniai pasirinkimai būtų įkvėpti pagarbos žmogui”.

“Tesidžiaugia dangūs ir žemė liudijimų tų, kurie dėl savo tikėjimo į Viešpatį Jėzų kenčia priešiškumą ir netgi persekiojimus. Žinia apie jo pergalę tepripildo juos drąsos ir pasitikėjimo”, – sakė jis.

Kovo 27 dieną popiežius jau paskelbė “nuoširdų prašymą” pradėti dialogą dėl ugnies nutraukimo ir “paramos net ir silpniausiam atvirumo ir noro susitaikyti signalui” Libijoje.

Vasario mėnesį Libijoje vykę masiniai protestai, kuriuos įkvėpė ilgamečius autokratus nuvertę sukilimai Egipte ir Tunise, virto tikru karu, kai Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) pajėgos pradėjo šaudyti į demonstrantus, o protestuotojai užėmė kelis miestus šalies rytuose.

Savo kreipimesi pontifikas taip pat paminėjo Dramblio Kaulo Krantą, kurį po rinkimų tebekrečia smurtas, ir gaivalinę nelaimę patyrusią Japoniją.

“Tebūnie atkurtas taikus gyventojų sambūvis Dramblio Kaulo Krante, kur reikia nedelsiant imtis susitaikinimo ir atleidimo, idant užgytų pastarojo meto smurtingų įvykių paliktos gilios žaizdos. Tesuranda paguodą ir viltį Japonija, šalinanti neseniai vykusio žemės drebėjimo dramatiškas pasekmes”, – sakė jis.

Aukso spalvos drabužiais vilkintis 84 metų popiežius sekmadienį atrodė atsipalaidavęs, bet jo balsas truputį trūkinėjo jam giedant mišių maldas. Šeštadienį vakare, popiežiui Šv.Petro bazilikoje aukojant Velyknakčio mišias, jo balsas kartais atrodydavo užkimęs.

Sekmadienį Šv.Petro aikštėje žiedų buvo vos ne tiek pat, kiek tikinčiųjų. Tiekėjai olandai paskelbė, kad aikštėje buvo išdėliota maždaug 41 tūkst. vazonų su gėlėmis. Tarp jų buvo 500 hiacintų vazonėliuose, 150 lelijų, tūkstantis šviesių rožių, azalijų ir tulpių, 10 tūkst. narcizų, daugiausia geltonų ir baltų – oficialių Vatikano spalvų.

Perskaičius Evangelijos ištrauką, atrinkti tikintieji priėjo prie sėdinčio popiežiaus, kuris priėmė jų simbolines aukas.

Benediktas XVI šiltai šypsojosi, kai mergaitės italės, vilkinčios idealiai išlygintas Velykų sukneles, stengėsi grakščiai priklaupti prieš jį. Popiežiui jas pristatė jų tėvai.

Benediktas XVI garsiai meldė, kad Velykos padėtų tikintiesiems liudyti savo tikėjimą “žodžiais ir gyvenimu”. Beveik visame Vakarų pasaulyje silpstančio tikėjimo stiprinimas yra svarbus Vatikano tikslas, kuris vienu prioritetų tapo dar popiežiaujant Benedikto XVI pirmtakui Jonui Pauliui II.

“Kristus prisikėlė, jis yra gyvas ir eina su mumis. Dėl to einame giedodami, ištikimi savo pareigoms šiame pasaulyje, bet į dangų pakeltomis akimis.Visiems džiugių Velykų!”, – sakė popiežius.

Lygiai po savaitės Benediktas XVI Šv.Petro aikštėje vadovaus lenkų tautybės Jono Pauliaus II paskelbimo palaimintuoju ceremonijai, į kurią, kaip tikimasi, susirinks bent dvigubai daugiau žmonių nei per Velykas.

Libijos lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) sūnus Saif al Islamas Kadhafi (Saif Islamas Kadafis) pareiškė, kad jų režimas “neįvykdė jokių nusikaltimų prieš mūsų žmones”.

38 metų Saif al Islamas, duodamas interviu JAV dienraščiui “The Washington Post”, kuris buvo paskelbtas sekmadienį, sakė, kad visi įrodymai, jog Libijos pajėgos šaudė į demonstrantus, protestuojančius prieš vyriausybę, yra suklastoti. Lyderio sūnus juo lygino su ataskaitomis, skelbtomis prieš karą Irake apie esą Bagdado režimo slepiamus masinio naikinimo ginklus (MNG).

“Viskas tiksliai kaip (ataskaitose) apie MNG, – sakė jis. – MNG, MNG, MNG, pulkite Iraką. Civiliai, civiliai, civiliai – pulkite Libiją. Viskas lygiai tas pats”, – pabrėžė Saif al Islamas.

NATO šiuo metu įgyvendina Jungtinių Tautų (JT) mandatą, palaikydama Libijoje neskraidymo zoną, kuria siekiama apsaugoti šios šalies civilius gyventojus. Be to, Vakarų šalys pareiškė, kad keturis dešimtmečius trukęs M.Kadhafi valdymas turi būti nutrauktas.

Saif al Islamas Kadhafi, kuris kalbėjo sklandžia anglų kalba, sakė įtraukęs į Libijos vyriausybę daug reformų šalininkų. Tačiau keli iš jų perėjo į sukilėlių pusę ir užima vadovaujančius postus jų Laikinojoje Nacionalinėje Taryboje (LNT).

M.Kadhafi sūnus pareiškė, kad šį sukilimą kursto tarptautinis teroristų tinklas “al Qaeda” ir neigė JT, gydytojų, užsienio žurnalistų ir kitų pranešimus, jog Misratos mieste atakuojami ir žudomi taikūs gyventojai.

“Neketinu sutikti, kad Libijos armija žudė civilius gyventojus. To nebuvo. To niekada nebus”, – sakė jis.

Saif al Islamas pridūrė, kad Jungtinės Valstijos turėtų padėti Libijai kovoti su “al Qaeda” ir kad išvijus “teroristus” iš Misratos ir sukilėlių tvirtovės Bengazio jo tėvo vaidmuo bus sumažintas pagal naują konstituciją.

“Didžiausia problema – teroristai ir ginkluotos grupuotės, – sakė jis. – Kai mes jų atsikratysime, viskas bus išspręsta.”

Libijos lyderio Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) pajėgos apšaudžius raketomis sukilėlius šalies rytuose, o artilerijai toliau bombarduojant apsiaustą Misratos miestą, Prancūzija ir Didžioji Britanija paragino NATO šalis, įskaitant JAV, suintensyvinti karinę kampaniją prieš Tripolio režimą.

Išblėsus viltims, kad sukilėliams pavyks iškovoti karinę pergalę, todėl stiprinamos pastangos ieškant šio konflikto diplomatinio sprendinio. Trečiadienį Libijos kontaktinės grupės, kuri siekia koordinuoti tarptautinį atsaką į šią krizę, diplomatai susirinks Persijos įlankos valstybėje Katare.

Pirmadienį Afrikos šalių lyderiai pasiūlė abiem konflikto pusėms sudaryti paliaubas, tačiau šis sumanymas iškart žlugo, nes opozicija, pareikalavo, kad M.Kadhafi nedelsiant pasitrauktų iš valdžios ir išvyktų iš šalies.

Tuo tarpu Libijos vyriausybės atstovas Moussa Ibrahimas (Musa Ibrahimas) antradienį tvirtino, kad bet kokios kalbos apie M.Kadhafi atsistatydinimą, kurio taip pat reikalavo kai kurie Europos šalių pareigūnai, atskleidžia “imperialistinę” mąstyseną. Jis taip pat sakė apgailestaujantis, kad sukilėliai nepriėmė Afrikos Sąjungos (AS) pasiūlymo skelbti paliaubas.

Libijos sukilėlių pajėgos pasirodė esančios daug silpnesnės ir mažesnės negu M.Kadhafi, o be NATO aviacijos palaikymo jos gali patirti triuškinamą karinį pralaimėjimą. Dėl šios priežasties bet kokios realistinės sukilėlių viltys pašalinti M.Kadhafi iš valdžios priklauso tik nuo tarptautinio politinio spaudimo, derinamo su nuosekliais NATO kariniais smūgiais.

Prancūzijos užsienio ministras Alainas Juppe (Alenas Župė) sakė, kad Aljansas nepakankamai stengiasi sumažinti M.Kadhafi pajėgų spaudimą Misratai. Pasak jo, Aljanso aviacija turi smogti Tripolio pajėgų sunkiesiems ginklams, iš kurių apšaudomi civiliai gyventojai vieninteliame vakarų Libijos mieste, kurį iki šiol iš dalies kontroliuoja sukilėliai.

Tarptautinės organizacijos perspėjo, kad Misratoje, kuri yra trečias didžiausias Libijos miestas, bręsta didelė humanitarinė krizė.

Paryžius priekaištavo dėl riboto JAV karinio indėlio Libijoje ir peikė Vokietiją, nusprendusią nesiųsti savo pajėgų į šį konfliktą. Prancūzijos gynybos ministras pripažino, kad be amerikiečių didelio masto dalyvavimo kovinėse operacijose Vakarų šalims tikriausiai nepavyks nutraukti M.Kadhafi armijos atakų prieš sukilėlių kontroliuojamus miestus.

Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Williamas Hague’as (Viljamas Heigas) taip pat sakė, jog sąjungininkai privalo “intensivinti” savo pastangas.

Tuo tarpu vienas NATO generolas atmetė kritiką ir pareiškė, jog Aljansas veikia gerai ir pajėgia apginti civilius gyventojus.

Nyderlandų brigados generolas Markas Van Uhmas (Markas Van Umas) sakė, kad NATO sėkmingai įgyvendina Libijai paskelbtą ginklų tiekimo embargą, užtikrina patruliavimą neskraidymo zonoje ir gina taikius gyventojus.

“Manau, kad su turimais ištekliais mums puikiai sekasi”, – nurodė jis.

NATO vadovavimą karinėms operacijoms Libijoje perėmė iš tarptautinės koalicijos kovo 31 dieną.

Aljansas antradienį paskelbė, kad jo lėktuvai sunaikino keturis tankus netoli az Zintano, esančio už 120 kilometrų į pietvakarius nuo sostinės Tripolio. Per atskirą smūgį taip pat buvo sunaikinta ginklų saugykla į pietvakarius nuo Sirto, kuris yra M.Kadhafi gimtasis miestas.

Britų naikintuvai, patruliuojantys netoli Misratos, taip pat raketomis sunaikino vieną tanką, nurodė Jungtinės Karalystės kariškių atstovas generolas majoras Johnas Lorimeris.

JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) antradienį sakė esantis įsitikinęs, kad Libijos autoritarinis lyderis Muamaras Kadhafi (Muamaras Kadhafi) “galiausiai” pasitrauks iš valdžios, taip pat neatmetė galimybės aprūpinti ginklais jį norinčius nuversti sukilėlius.

B.Obama pabrėžė, kad “kilpa” aplink Libijos lyderį veržiasi, bet pastebėjo, kad kol nepastebima ženklų, jog M.Kadhafi siekia susitarti dėl savo išvykimo iš Libijos, nors jo pajėgas įnirtingai bombarduoja tarptautinė koalicija.

Prezidentas davė interviu tris televizijos kanalams, siedamas sustiprinti visuomenės pasitikėjimą jo strategija Libijoje. Pirmadienį jis taip pat kreipėsi į tautą ir susitiko su savo nacionalinio saugumo komanda Kongrese.

B.Obamos komentarai atspindėjo JAV ir sąjungininkų pajėgų siekį didinti spaudimą M.Kadhafi ir jo ginkluotosioms pajėgoms, siekiant priversti Libijos lyderį atsisakyti valdžios.

“Tikimės, kad mums toliau nuosekliai spaudžiant – ne vien karinėmis, bet ir kitomis priemonėmis – Kadhafi galiausiai pasitrauks”, – B.Obama sakė duodamas interviu televizijai NBC.

Tačiau prezidentas pirmadienį savo kalboje perspėjo amerikiečius, jėga gali būti naudojama, siekiant apsaugoti civilius gyventojus, tačiau mėginimai nuversti M.Kadhafi jėga gali pareikalauti daug aukų ir finansinių išlaidų, panašiai kaip per karą Irake.

Prezidentas sakė televizijai “ABC News”, kad M.Kadhafi šalininkams taip pat suteikiama laiko apgalvoti savo poziciją, kai jo režimui stiprinamas spaudimas iš išorės.

“Manau, kad Kadhafi aplinka supranta, jog kilpa veržiasi ir kad jų dienos tikriausiai suskaičiuotos; jie apgalvos, kokie bus tolesni jų žingsniai”, – pabrėžė B.Obama.