Sveikatos apsaugos sistemoje daugelį metų niekas nesikeičia. Vis dar turime monopolinį valstybinį sveikatos draudimą, milžinišką korupciją, nepatenkintus pacientus ir medikus su mažomis algomis. Sveikatos apsaugos ministerija pasižymi spartumu, tačiau gaila, kad ne reformų, o tik ministrų kaitos.

Dovilė Sujetaitė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė

Dirbantis žmogus Lietuvoje šiandien už sveikatos paslaugas sumoka gana daug. Pavyzdžiui, 600 eurų į rankas per mėnesį uždirbantis asmuo per metus sumoka 840 eurų sveikatos draudimo. Iš viso per metus mokesčiams atseikėja daugiau nei 5 tūkst. eurų (šaltinis: mokumokescius.lt).

O svarbiausia – nėra jokio ryšio tarp to, kiek sumoki ir ką gauni. Gali sumokėti daug, mažai ar apskritai nieko – gausi tą pačią paslaugą. Ar klientas paslauga yra patenkintas – valstybinei sistemai nelabai svarbu.

Pažangios šalys, kaip ir Lietuva, susiduria su tais pačiais sveikatos iššūkiais – pinigų trūkumu, didėjančiu sveikatos paslaugų poreikiu, visuomenės senėjimu ir kt. Dėl to jos pasitelkia privatų sektorių, pritraukdamos daugiau lėšų į sistemą ir palengvindamos valstybės naštą. Tačiau kad privati medicina galėtų sėkmingai funkcionuoti, o jos nauda būtų matoma, reikia visiems vienodų taisyklių. Deja, Lietuvoje privataus sektoriaus potencialas nėra išnaudojamas.

Kodėl bijome privačių paslaugos teikėjų?

Kad privataus sektoriaus dalis Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje pernelyg maža, patvirtina ir iškalbinga statistika. Lietuvos verslo konfederacijos duomenimis, pažangiose ES šalyse per 90 proc. šeimos medicinos paslaugų suteikia privatūs paslaugų teikėjai, o Lietuvoje – tik apie trečdalį. Iš viso Europoje privačių gydytojų konsultantų yra daugiau kaip pusė, Lietuvoje – tik 8 proc. Pavyzdžiui, Olandijoje privačios ligoninės sudaro 88 proc., Belgijoje – 70 proc., Prancūzijoje – 66 proc., Vokietijoje – 34 proc., o Lietuvoje – vos 1 proc. Tai rodo, kad Lietuvoje konkurencijos viešojo sektoriaus gydymo įstaigoms trūksta.

Lietuva daug metų negali pajudėti iš šio paslaugų kokybės reitingo galo.

Tai, kad konkurencija lemia geresnę sveikatos sistemą – efektyvesnę įstaigų veiklą, geresnę paslaugų kokybę ir aptarnavimą, mažesnes eiles ir kt., rodo ir šių šalių labai geras įvertinimas Europos sveikatos paslaugų naudotojų indekse. O Lietuva daug metų negali pajudėti iš šio paslaugų kokybės reitingo galo.

Privatus sektorius motyvuotas dirbti geriau ir efektyviau, nes jam reikia išsilaikyti. Tai verčia viešąsias gydymo įstaigas pasitempti. Kadangi konkurencija skatina pačių gydymo įstaigų efektyvumą, tai prisideda ir prie efektyvesnio išteklių naudojimo, ir prie didesnių pajamų, kurias būtų galima panaudoti atlyginimas didinti, generavimo.

Kas trukdo konkurencijai tarp įstaigų?

Pirma, neadekvačiai maži įkainiai už sveikatos paslaugas. Vienas didžiausių ribojimų yra neadekvatus finansavimas už suteiktas paslaugas. Tiek valstybinių, tiek privačių įstaigų vadovai teigia, kad valstybės nustatytos sveikatos paslaugų kainos nepadengia realios paslaugos sąnaudų. Pasak jų, už gydytojo specialisto konsultaciją mokama apie 15 eurų, už metinę psichikos sveikatos priežiūrą pirminiame lygyje vienam žmogui skiriama vos 3 eurai, o šeimos gydytojas už metų trukmės paciento priežiūrą gauna nuo 20 iki 100 eurų. Akivaizdu, kad net mažesnės kvalifikacijos kitų profesijų atstovai uždirba daug daugiau nei kelis dešimtmečius sunkų mokslą kremtantys medikai.

Siekiant visoms įstaigoms sudaryti vienodas sąlygas veikti reikia tikslinti sveikatos priežiūros paslaugų kainodarą ir nustatyti pagrįstus paslaugų įkainius.

Antra, bazinių kainų apskaičiavimo metodika. Šiuo metu skaičiuojant valstybės kompensuojamų bazinių sveikatos priežiūros paslaugų kainas vertinamos ne visos šioms paslaugoms teikti patiriamos sąnaudos, pavyzdžiui, nevertinamas ilgalaikio turto nusidėvėjimas. Sveikatos priežiūros paslaugų bazinės kainos nustatytos pagal valstybinių įstaigų vykdomą buhalterinės apskaitos praktiką: jos neapskaito ilgalaikio turto nusidėvėjimo, todėl nepatiria dalies išlaidų. O privačios gydymo įstaigos apskaito ilgalaikį turtą ir patiria papildomų sąnaudų. Siekiant visoms įstaigoms sudaryti vienodas sąlygas veikti reikia tikslinti sveikatos priežiūros paslaugų kainodarą ir nustatyti pagrįstus paslaugų įkainius.

Trečia, ribojamas paslaugų teikimo sutarčių sudarymas. Ligonių kasos riboja konkurenciją nesudarydamos paslaugų teikimo sutarčių su tam tikromis privačiomis įstaigomis. Tai reiškia, kad už suteiktas paslaugas šioms gydymo įstaigoms ligonių kasos nieko nesumoka. Apribojamas ir paciento pasirinkimas, nes jis negali savo sumokėtų mokesčių neštis ten, kur nori. Pasirinkęs tą įstaigą, su kuria ligonių kasa nesudarė sutarties, pacientas privalės sumokėti visą paslaugos kainą. Tai nesąžininga visų atžvilgiu.

Neaišku, kodėl vienos įstaigos proteguojamos kitų atžvilgiu. O pacientas paverčiamas neįgaliu nuspręsti, kam patikėti savo mokesčius, kas geriau pasirūpins jo sveikata susirgus. Sąžininga konkurencija turėtų remtis principu, kad visos įstaigos galėtų konkuruoti dėl sveikatos paslaugų finansavimo apdraustajam.

Skirstymas į nacionalinei sveikatos sistemai priklausančias ir nepriklausančias gydymo įstaigas, į ,,savus“ ir ,,svetimus“, – absurdiškas ir atgyvenęs. Tos įstaigos, su kuriomis ligonių kasos sudaro sutartis, tampa ,,sistemos dalimi“. Jei ligonių kasos nesiteikia sudaryti sutarties, sveikatos priežiūros įstaigos lieka užribyje.

Ketvirta, neproporcingas lėšų paskirstymas. Remiantis Valstybinės ligonių kasos duomenimis, privačios gydymo įstaigos už suteiktas valstybės finansuojamas paslaugas gauna apie 9 proc. viso finansavimo. Likusi finansavimo dalis atitenka valstybinėms gydymo įstaigoms. Panaši situacija ir dėl ES struktūrinių fondų lėšų – viskas nubyra valstybiniam sektoriui, o privatus negauna nieko. Tai irgi prisideda prie to, kad turime mažai privačių gydymo įstaigų.

Penkta, nesutvarkyta sveikatos apsaugos finansavimo tvarka. Dabar iš esmės draudžiama legaliai prisimokėti už sveikatos paslaugas, finansuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Draudimas prisimokėti yra gerai paslėptas užmojis eliminuoti privatų sektorių iš Lietuvos sveikatos sistemos.

Kad ir į kokį sektorių žiūrėtume, konkurencija yra tas variklis, kuris gerina paslaugų kokybę ir didina jų teikėjų efektyvumą. Kon­kurencija gali veikti ir medicinoje, tik nereikia jai trukdyti. Priešingu atveju, valdžiai toliau proteguojant tik „savus“, engiant kitus ir blokuojant sveiką konkurenciją, iš mirties taško niekur nepajudėsime.

Žilvinas ŠILĖNAS

Didžiąją mūsų sunešamų mokesčių dalį suvalgo trys sritys – pensijos, švietimas ir sveikatos apsauga. Apie šeštadalį viso biudžeto išlaidų sudaro išlaidos švietimui – apie 1,6 milijardo. Taigi, norint mokytojams padidinti atlyginimus, efektyvinti reikia pačią švietimo sistemą. Klausimas – kaip.

Konkurencija. Efektyvumo galima siekti dviem labai skirtingais modeliais. Pir­mas – konkurencija. Leisti (ar net skatinti) mokyklas konkuruoti tarpusavyje.

Taikant šį modelį būtų svarbūs du principai. Pir­miausia valstybė (mokesčių mokėtojai) fi­nan­­suoja ne mokyklas, o moksleivio išsilavinimą. Tai galima padaryti taikant krepšelio ar ko­kį kitą mechanizmą, kurio esmė – mokykla gau­­­­na pinigus už moksleiviui suteikiamą išsila­­­vi­ni­mą. Antra, moksleiviai (tiksliau – jų tė­vai) tu­ri pasirinkimo laisvę, kurioje mokykloje mo­kytis.

Geresnes švietimo paslaugas teikiančios mo­­kyklos pritrauktų daugiau mokinių ir daugiau lėšų. Turėdamos daugiau lėšų jos galėtų samdyti geresnius mokytojus, turėtų gražesnes klases. Ir atvirkščiai. Prastesnės mokyklos prarastų geriausius mokytojus, moksleivius, bankrutuotų ir užsidarytų. Bankrutavusių mo­kyklų moksleiviai rinktųsi likusias geresnes mokyklas. Ilgainiui išliktų tik geriausios.

Neatmestinas ir kitas variantas: prastos, ban­­krutuojančios mokyklos taptų sėkmingai vei­­kiančių mokyklų padaliniais. Nauji šeimininkai pakeistų vadovus, dalį darbuotojų ar kitaip pertvarkytų prastą mokyklą.

Konkurencijos sąlygomis būtent tėvai renkasi geresnę paslaugą teikiančias mokyklas. Ir būtent tie pasirinkimai lemia, kurios mokyklos suklesti, o kurios – užsidaro.

Tinklo valdymas. Kitas būdas – savivaldybei valdyti visą mokyklų tinklą. Silpnesnes mo­­kyklas priversti pasitempti, pustuštes mo­kyklas pertvarkyti ar uždaryti be didesnių ce­re­mo­ni­jų. Jei reikia, mokyklas jungti, specializuoti, vers­ti dalytis patalpomis (pvz., sporto salėmis). Gal­būt mokyklą iškelti į kitą pa­statą. Reikalui esant iš vienos mokyklos į kitą perkelti mokytojus ar net administraciją, net juos atleisti.

Tokioje sistemoje individuali mokykla nėra svarbi, svarbiau, kad efektyviai veiktų visas tink­­las. Ši sistema gali veikti ir su moksleivio krepšeliu, bet gali ir be jo. Tačiau svarbu, kad gerai savo mokyklų tinklus tvarkančios savival­dybės sutaupytus pinigus galėtų pasilikti sau ar bent toliau investuoti į švietimą, o ne tie­­­­siog atiduotų atgal į valstybės biudžetą.

Žinoma, efektyviai valdant visą tinklą pustuš­čių mokyklų irgi neliktų. Tiesiog šiuos spren­­­­­dimus priimtų ne tėvai, o tinklo valdytojas. Pavyzdžiui, savivaldybės administracija.

Kuris modelis geresnis? Abu turi ir privalumų, ir trūkumų. Simpatijas vienam ar kitam mo­deliui veikia ir politinės pažiūros, ir įsivaizdavimas, kaip veikia pasaulis. Tačiau rezultatas būtų labai panašus – jokių pustuščių ar pras­tas paslaugas teikiančių mokyklų.

Kaip yra Lietuvoje? Prieš puolant ginčytis, kuris modelis labiau tinka Lietuvai, geriau išsiaiškinkime, kokią sistemą mes turime šiandien. Viena vertus, Lietuvoje veikia mokinio krepšelio sistema, būdinga konkurencijos mo­deliui. Mokyklos, pritraukiančios daugiau moks­leivių, pritraukia ir daugiau lėšų. Ir at­virkš­­čiai, moksleivių nesurenkančios mokyklos lėšų ugdymui pritraukia mažiau. Prielaidų vienoms mokykloms klestėti, o kitoms užsidaryti yra.

Kita vertus, mokinio krepšelis – nevienodo dydžio. Per dešimtmetį mokinio krepšelio sistema tapo iškreipta. Pavyzdžiui, daugiau lėšų ski­riama prastai moksleivius surenkančioms mo­kykloms, mokykloms kaimuose ir pan. (ski­­­riant didesnius mokinio krepšelio koeficientus mažesnėms mokykloms). Absurdiška, bet šiuos krepšelio sistemos iškraipymus politikai įdiegė bandydami apsaugoti kai kurias mokyklas kaip tik nuo krepšelio poveikio!

Be to, dabar aplinkos lėšos, t.y. pinigai, ku­riuos pati savivaldybė (ne Švietimo ir mokslo ministerija) skiria pastatų išlaikymui ir aptarnaujančiam personalui, skiriami ne krepšelio principu. Pinigų pastatams išlaikyti mokyklos gauna ne pagal tai, kiek turi moksleivių, bet pagal tai, kiek pinigų reikia pastatui. Tai yra efek­tyvumo trukdis. Nepriklau­somai nuo to, ku­rį modelį esame pasirinkę taikyti.

Pinigų dalijimas pagal pastato poreikius ker­­tasi su konkurencijos principu, nes mokyklos gauna pinigus ne pagal tai, kiek jos pritraukia mokinių. Kaip ir aplinkos pinigų kišimas į pustuštę mokyklą yra ne­efektyvus tinklo valdymo požiūriu. Ne­efek­ty­vios tinklo dalys „nu­trau­kia“ pinigus nuo ge­riau veikiančių mo­­kyk­lų ir mažina viso tinklo efektyvumą.

Tai patvirtina rezultatai. Konkurencijos są­lygomis mokyklos, kuriose vienam moksleiviui tenka daugiau kaip 50 kv. metrų, paprasčiausiai neišsilaikytų ir jau seniai būtų ban­krutavusios. Jų moksleiviai dabar mokytųsi kitose mo­­kyklose, kur pinigai būtų skiriami ugdymui, o ne pustuštėms patalpoms šildyti.

Neegzistuotų tokios mokyklos ir jei būtų efek­­­tyviai valdomas visas tinklas. Nė vienas kom­­­­­­pe­tentingas tinklo valdytojas to netoleruotų. To­kia mokykla būtų pertvarkyta, su­jungta, pa­­­­­­keisti va­dovai ar galų gale uždaryta. Tokių mo­­­­­kyklų, kur vienam moksleiviui tenka daugiau kaip 30 kv. metrų ploto, Lietuvoje yra apie penk­­tadalį.

Švietimas valdomas pagal abiejų modelių blogiausius bruožus. Prastai veikiančios ir se­niai bankrutuoti turėjusios mokyklos palaikomos finansinėmis injekcijomis. Savivaldy­bės ki­­ša pinigus į pustuščius pastatus. Švietimo mi­­nis­te­rija vis labiau iškreipia moksleivio krep­še­lio me­todiką, kad tik pateisintų didesnių lėšų skyrimą veikti nebeturinčioms mo­kyk­loms. Vie­tiniai po­litikai sutartinai kaltina krepšelio sis­temą, sabotuoja neefektyvių mo­kyklų uždary­mą, postringauja, kad konkurencijai švietime ne vieta, ir pa­sakoja, kad reikia matyti ne atskiras mokyklas, o visą tinklą.

Bet vos tik kas nors nori pradėti rūpintis mokyklomis kaip tinklu, t.y. prastas mokyklas sujungti, reformuoti, iškelti į kitą pastatą (ar, neduokdie, uždaryti), politinė retorika staigiai apsiverčia. Pradedama kalbėti apie mokyklų teisę veikti, primenamas mokyklos ar jos pa­sta­to unikalumas. Staiga visiems tampa būtina mokytis toje ir tik toje mokykloje. Argu­men­tai, kad moksleiviams nieko nenutiks, jie galės mokytis kitose mokyklose – ignoruojami. Kal­bos apie tinklą – išgaruoja. Prasideda vietos po­­­litikų akcijos „išgelbėkime mokyklą“. Stai­ga atsiranda labai susirūpinusių Seimo narių.

Beveik kiekvieni metai yra ikirinkiminiai: turime Sei­mo, savivaldybių ir dar prezidento bei Europos Parla­men­to rinkimus. Reikalingi, bet nepopuliarūs sprendimai atidedami ateičiai. Bet ateityje vėl bus rinkimai.

Ar įmanoma pabėgti iš šio užburto rato?

Valios pastangomis. Kaip sakė išmintingas žmogus: „Politikai galvoja apie ateities rinkimus, valstybės žmonės – apie ateities kartas.“

Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas.

Scanpix

Ekonominės krizės užkluptos įmonės greitai perorientavo produkcijos eksportą Vakarų rinkų link, nes suprato, kad konkurencingumą galima pasiekti tik diegiant inovacijas.

Austė MERKYTĖ

Naujos žinios ir inovacijos tampa konkurencingumo įrankiu versle. Tai suprasdamos vers­lininkams atstovaujančios didžiausios šalies verslo konfederacijos aktyviai įsitraukė į Ūkio ministerijos inicijuotą projektą „Mokslas ir technologijos inovatyviam verslui“ kartu su Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra, Lietuvos inovacijų centru bei mokslo ir technologijų parkais.

Ūkio ministerija, skatindama įmones deklaruoti iš­laidas, skiriamas moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP), dar praėjusiais metais inicijavo naujos apskaitos sistemos „InoSkaita“ atsiradi­mą. Ši veikla apima plačią paslaugų, teikiamų vers­­lui, pasiūlą: informavimą apie inovacijų kūrimo ir deklaravimo svarbą, konsultacijas MTEP išlaidų aps­kaitos, inovacinių ir technologinių auditų, ataskaitų pildymo klausimais, taip pat MTEP veiklų iden­tifi­kavimą, re­ko­mendacijų parengimą ir pritaiky­mą.

Pasak Ūkio ministerijos Inovacijų departamento direktoriaus Dimitrijaus Kucevičiaus, ge­rai tai, kad kurti bendrą apskaitos sistemą panoro valstybinės or­ganizacijos, mokslo institucijos, o ypač verslo or­ga­nizacijos, ir pirmą kartą Lie­tuvos istorijoje tiek įvai­rių organizacijų susijungė į vienijantį klasterį, kad veiktų bendram labui.

Suvienijusios pajėgas organizacijos informuoja ir konsultuoja įmones mokslinių tyrimų, eksperi­men­ti­­nės plėtros ir inovacijų plėtojimo, finansavimo klau­­­simais. Šiomis paslaugomis jau pasinaudojo dau­giau kaip 1000 šalies bendrovių, dalyvavusių projekte. Jį vykdant nustatyta, kad iš 1009 projekte dalyvavusių įmonių į MTEP 2014 m. investavo 991 įmonė.

Vyriausybės siekis – veiksmingai naudojant iš­skir­tines kompetencijas ir naujas žinias kurti pridėtinę vertę. Optimistiškai nuteikia tai, kad Lietuvoje ino­vatyvios įmonės sukuria 2,4 karto daugiau dar­bo vietų nei neinvestuojančios į šią sritį ir užima 3,9 karto didesnę rinkos dalį nei įprastos bendrovės.

Jei tikėtume oficialia statistika, šiuo metu Lie­tuvoje inovacijas diegia apie 30 proc. įmonių. Vers­lo investicijos į inovacijas dažniausiai apsiriboja įrangos atnaujinimu, o ne naujų produktų kūrimu, moks­­liniais tyrimais ir eksperimentine plėtra.

Tarp projekte dalyvavusių įmonių, nepaisant to, kad 98 proc. jų vykdė MTEP veiklas, 33 proc. at­ve­­ju tokių veiklų išlaidos nesiekė 10 tūkst. Lt per me­­tus, dar 24 proc. – nesiekė 20 tūkst. Lt. Smul­ku­sis ir vidutinis verslas į MTEP investavo vidutiniškai po 6,3 proc. nuo apyvartos. MTEP išlaidų struk­­tūroje dominuoja išlaidos, susijusios su darbuo­tojų, vykdančių MTEP veiklas, darbo užmokes­čiu ir jų komandiruotėmis bei išlaidomis MTEP veiklose su­naudotoms žaliavoms arba medžiagoms.

Projekte dalyvavęs ir valstybės teikiamomis mo­kesčių lengvatomis pasinaudojęs MB „Rin­ko­da­ra“ direktorius Žilvinas Freigofas drąsina kolegas dek­laruoti inovacijas ir pasinaudoti valstybės parama.

„Rinkodara“ investuoja kurdama inovatyvius pro­jektus, kuriais po to naudojasi tam tikri verslo sektoriai. „Mūsų kuriami produktai mums pa­jamas pradeda generuoti tik po 2–3 metų, to­dėl valstybės teikiamos mokesčių lengvatos la­bai padėjo“, – pabrėžia projekte dalyvavęs Ž.Frei­­gofas, kolegas drąsinantis pasinaudoti projekto sudėtine dalimi – „InoSkaita“ sistema.

„InoSkaita“ – inovatyvus informavimo ir apskaitos metodas

Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK), Lie­tuvos verslo konfederacija, Lietuvos darbdavių konfederacija kartu dalyvauja įgyvendindamos iniciatyvą „Mokslas ir technologijos inovatyviam verslui“. Versl­o organizacijų tikslas – in­for­muoti ir konsultuoti verslą dėl MTEP ir inova­cijų plėtojimo galimybių. Ypač reikš­mingas pro­­jekto elementas – sistema „InoSkai­ta“, su­teikianti galimybių įmonėms gauti konsultacijas investicijų efektyvinimo ir valdymo MTEP srityje, mokesčių lengvatų taikymo MTEP, susijusių išlaidų apskaitos ir deklaravimo bei kitais klausimais.

Savo ruožtu valstybinės institucijos, pasitelkdamos sistemą „InoSkaita“, siekia surinkti objektyvią in­for­maciją, kiek realiai Lietuvos įmonės investuoja į MTEP, ir parodyti verslui, kad efektyvus išlaidų moks­liniams tyrimams, eksperimentinei plėtrai ar ino­vacijų diegimui valdymas bei deklaravimas gali bū­­­ti svarbus veiksnys, sukuriantis konkurencinį prana­šumą.

„Lietuvoje veikia daug inovatyvių įmonių, kurios vykdo MTEP veiklas, tačiau to jos ne­identifikuoja ir nedeklaruoja. Todėl vykdant iniciatyvą „Inoskaita“ įmonėms suteikiama žinių apie MTEP veiklas, šiai veiklai skiriamas išlaidas, jų deklaravimą ir su tuo su­sijusių praktinių įgūdžių“, – sako D.Kucevičius.

Pasak Lietuvos inovacijų centro vadovo Kęs­tučio Šet­kaus, didelė dalis Lietuvos įmonių investuoja į MTEP ir inovacijas, tačiau to nepanaudoja rin­ko­da­ros tikslams. Tai puiki galimybė potencialiems part­ne­­­riams ir vartotojams demonstruoti, kad jų produk­­tai ir paslaugos yra grįsti naujausiomis technologi­­jomis bei intelektiniais sprendimais, o ne pigia dar­bo jėga.

Pasak Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos ge­neralinio direktoriaus pavaduotojo Vaidoto Le­vickio, konfederacijos įmonės narės gana aktyviai dalyvauja projekte. Daugiau nei 500 smulkiųjų ir vi­dutinių įmonių pageidavo verslo konsultacijų, da­­ly­vavo „Inoskaitos“ renginiuose didžiuosiuose mies­­­tuose. „N­auda nariams akivaizdi: suteikta daugy­bė nemokamų konsultacijų, įmonėms suteikta pa­­­galba deklaruojant MTEP veiklą, paaiškinta apie mo­­­kesčių lengvatas, naujo investicijų laikotarpio prio­­­ritetus“, – primena V.Levickis.

LPK Ekonomikos ir finansų departamento di­rek­­toriaus Sigito Besagirsko teigimu, smulkiose įmo­­­nėse eksperimentinė plėtra leidžia sukurti inovatyvius produktus ar paslaugas, didinti investicijas ir darbo vietų skaičių, auginti verslą. Tai tarsi aukštyn kylanti spiralė – kuo dau­giau uždirbama, tuo dau­giau galima investuoti į MTEP, sukurti dar naujų produktų ir daugiau uždirbti.

Tačiau įmonėms vis dar sunku peržengti kai ku­riuos barjerus. Kaip parodė projekto analizė, smul­kusis ir vidutinis verslas neturi pakankami lėšų ir nėra pasirengęs investuoti į MTEP veiklas, kurios ge­­­­neruotų didesnio masto naujus produktus ar pa­slaugas ir kurių sukūrimas yra rizikingesnis, nes bankai nefinansuoja MTEP; egzistuoja rizika negauti fi­nan­sinės grąžos; sudėtingas planavimo procesas.

Kaip ir daugelyje didelę pridėtinę vertę generuo­jančių verslų, MTEP srityje sudėtinga rasti ir iš­laikyti aukštos kvalifikacijos nuolatinių darbuotojų, o pritraukti laikinų darbuotojų praktiškai neįmanoma (mokslininkai ir tyrėjai nėra suinteresuoti įsidarbinti įmonėse pagal trumpalaikes darbo sutartis).

Praktinė paskata rodyti inovatyvumą

Finansų ministerijos 2014–2020 m. ES fondų in­vesticijų veiksmų programos stebėsenos komiteto po­sėdyje buvo svarstomi projektų atrankos kriterijai. Pir­mą kartą dvi ministerijos – Ūkio bei Švietimo ir moks­­­lo – pateikė bendrą projektą ,,Bendri mokslo ir verslo projektai“. Ketinama atsižvelgti į tai, ar įmo­nė investuoja į MTEP ir ar tai deklaruoja Statistikos de­­partamentui, priimant sprendimą skirti finansavimą pagal SF 2014–2020 m. finansinius instrumentus.

Stebėsenos komiteto atstovai suprato, kad reikia skatinti įmones deklaruoti Lietuvos statistikos departamentui MTEP veiklas. Numatyti 9 kriterijai, pagal kuriuos įmonės turi deklaruoti Lietuvos statistikos departamentui tokią veiklą. Jeigu įmonė to nepadaro, norėdama gauti ES lėšų gali pralaimėti, nes neteks papildomų vertinimo balų.

Konfederacijų atstovai patvirtina, kad ,,Ino­Skai­tos“ projektas leido rasti būdų įmones supažindinti su moksliniais tyrimais ir eksperimentine plėtra, padėti joms atpažinti šias veiklas ir paskatinti jas dek­l­aruoti tai Statistikos departamente.

Iki projekto pradžios Mokslo, inovacijų ir techno­logijų agentūra buvo įregistravusi tik apie 1000 įmo­nių, kurios Lietuvoje vykdo mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą. Po šio projekto tikimasi išvysti kita tiek įmonių, kurios identifikuos savo veikloje MTEP ir ją deklaruos.  n

Užs. Nr. VPL 1015

Scanpix

Konkurencija. Nepaisant kelerius metus trukusio JAV atkalbinėjimo, Kinijos iniciatyva įsteigtu vadinamuoju Azijos banku patikėjo kone visos svarbiausios Amerikos sąjungininkės.

Ką tik baigėsi terminas, iki kurio prie Kinijos „kūdikio“ – Azijos infrastruktūros investicinio banko (AIIB) – valstybės galėjo jungtis steigėjų statusu. Pietų Korėja, Ispanija, Australija, Nyderlandai ir Suomija – paskutinės valstybės, spėjusios įšokti į šį AIIB steigėjų traukinį, kursuosiantį panašiu maršrutu kaip ir Vašingtone įsikūręs Pasaulio bankas.

Naujojo traukinio, kuriame pagrindiniu smuiku grieš Kinija, sąstate nėra vienintelės svarbiausios JAV sąjungininkės – Japonijos, kuri pati drauge su JAV ir Europa iki šiol dominavo svarbiausiose pasaulio finansų institucijose: Pasaulio banke, Tarptautiniame valiutos fonde ar Azijos plėtros banke. Pastarosiose institucijose Kinijos įtaka iki šiol buvo palyginti menka (atitinkamai 5,17, 3,81 ir 6,47 proc.), užtat AIIB steigimas pasaulio finansų galios centrą pastūmės gerokai arčiau Šanchajaus.

Per šį banką ketinama dosniai, maždaug po 8 trln. JAV dolerių kasmet, investuoti į regiono infrastruktūrą, o tai neabejotinai prisidės prie Azijos ekonomikos plėtros.

Tačiau svarbiausia ne tai. JAV labiau nerimaujama, kad naujasis Azijos bankas gali tapti iššūkiu nusistovėjusiam JAV dominuojamam finansų pasauliui.

Dar 2013 m., kai Kinija paskelbė apie savo planus įkurti tokį banką, JAV ėmė įkalbinėti sąjungininkus boikotuoti šią instituciją. Tikrasis motyvas neabejotinai jau tada buvo kova dėl įtakos pasaulio finansams, nors JAV aiškino, esą Azijos bankas nepatikimas, nes naudosis ne tokiais griežtais kreditavimo standartais kaip Pasaulio bankas, pradedant tarptautiniu skaidrumu, skolos tvarumu, baigiant aplinkos ir visuomenės saugos standartais.

Pirmosios banko steigėjos – Indija, Singapūras, Vietnamas, Filipinai, Mongolija, Bangladešas, Kambodža, Kuveitas, Laosas, Malaizija, Mianmaras, Nepalas, Omanas, Pakistanas, Kataras, Šri Lanka, Tailandas ir Uzbekistanas – pasaulio supergalybėms gal ir neatrodė patikimiausios finansų partnerės. Todėl iš pradžių ne tik Japonija, bet ir Pietų Korėja, Australija, taip pat visos didžiosios Europos valstybės AIIB vertino labai atsargiai. Tačiau banko steigėjų sąrašas ilgėjo, o lūžio tašku, susilpninusiu skeptikų gretas, tapo naujiena apie tai, kad banko steigėja ketina tapti Didžioji Britanija. Pasidarė akivaizdu, kad pagrindinis – nepatikimumo – argumentas netenka prasmės. Juk kuo daugiau šalių prisijungs prie banko, tuo labiau tikėtina, kad AIIB laikysis tarptautinių standartų. Be to, kuo daugiau narių, tuo mažesnė santykinė Kinijos įtaka ir tuo mažiau daugiašalių institucijų, galinčių daryti poveikį regionui, Kinija turės savo rankose.

Iki šių metų kovo pabaigos paraiškas būti AIIB steigėjomis po Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Šveicarijos pateikė ir kitos pagrindinės Europos valstybės – Austrija, Danija, Suomija, Islandija, Švedija, Olandija, Ispanija. Tai padarė netgi Izraelis ir Norvegija, su kuria Kinija nesutaria nuo 2010 m. Nobelio premijos teikimo, ir netgi Taivanas. Logiška, kad tai padarė ir Brazilija, Egiptas, Rusija, Turkija, bet paraiškas pateikė ir ištikima JAV satelitė Pietų Korėja, ir netgi Gruzija bei Kirgizija.

„Pekinas siekia įtikinti šalis, kad Kinijos stiprėjimas nekelia joms jokios grėsmės ir kad jos tik laimi iš Kinijos turtėjimo. Atrodo, kad daugelis Kinijos kaimynų, taip pat ir britai, kurie tikisi pritraukti investicijų iš Kinijos, suprato, jog paleisti tokį šansą būtų kvaila“, – aiškina „Financial Times“ apžvalgininkas Gideonas Rachmanas.

Na, o pačiai Kinijai ekonomika yra pagrindinis galios svertas, nes amerikiečių koziris – karinė jėga ir saugumo srities sutarčių kompleksas. Tad tos šalys, kurios patenka per vidurį, susidūrė su dilema, ką pasirinkti. Pavyzdžiui, Japonija, Australija, Filipinai ir Pietų Korėja yra pasirašiusios saugumo sutartis su JAV, bet kiekviena jų su Kinija šiandien prekiauja daug intensyviau nei su JAV.

Pietų Korėja tikisi karinės amerikiečių pagalbos Šiaurės Korėjos, o galbūt ir pačios Kinijos puolimo atveju, tačiau į Kiniją eksportuojama daugiau nei ketvirtadalis Pietų Korėjos produkcijos, o štai į Ameriką iškeliauja tik maždaug 12 proc.

Dar vienas argumentas valstybėms pasiduoti šiai ekonominei Kinijos pagundai yra tikėjimas, kad stambus kiniško kapitalo tarptautinis kreditorius gali tapti skaidresne alternatyva šiuo metu tiesiogiai pačios Kinijos finansuojamiems plėtros projektams.

Taigi galiausiai AIIB steigėjų sąraše atsidūrė ir daugelis tų šalių, iš kurių JAV to nelaukė: Australija, dalis Europos valstybių ir net Pietų Korėja.

Na, o Kinijai tai – tikras savimeilės paglostymas. Mat užimdama vis agresyvesnę poziciją ginčuose dėl teritorijų su kaimynais Kinija ką tik išgyveno porą nesėkmingų metų, kovodama su Amerika dėl valdžios ir įtakos Azijoje, nes tokios šalys, kaip Filipinai, Japonija, Australija ir Indija, buvo ėmusios stiprinti ryšius su JAV diplomatijos ir saugumo srityje.

Pastaruoju metu Kinija apskritai mažiau konfrontuoja su kaimynais, demonstruoja savo siekį plėtoti ekonominius ryšius, įskaitant naująjį prekybos ir infrastruktūros Šilko kelią, kuris drieksis per Centrinę Aziją ir kurio projektas bus vykdomas kartu su jūros Šilko keliu per Pietryčių Azijos jūras. Tad tiek Kinija, tiek jos partnerės, įgyvendindamos bendrus projektus, puikiai suvokia, kad AIIB gali labai pasitarnauti finansuojant šias iniciatyvas.

„Tad šiandien vienintelės stiprios AIIB varžovės yra Japonija ir JAV. Amerikai tai atrodo nekaip. Užuot suvienijusios savo draugus ir kolektyviai užėmusios poziciją prieš, Jungtinės Valstijos šioje istorijoje su AIIB atrodo izoliuotos ir įžeistos“, – konstatuoja G.Rachmanas.

O JAV finansų ministras Jackas Lew perspėja, kad JAV dominuojamoms tarptautinėms finansinėms organizacijoms gresia prarasti dalį pasitikėjimo.

Žinoma, tai nereiškia, kad JAV tiesiog nuleis rankas. AIIB sustiprėjimas, be jokios abejonės, paskatins atsakomuosius JAV ir Japonijos veiksmus, pavyzdžiui, jų norą pasirašyti Ramiojo vandenyno prekybos partnerystės sutartį, kuri turėtų vienyti 12 Ramiojo vandenyno regiono šalių, išskyrus demonstratyviai neįtrauktą Kiniją.

Beje, amerikiečiai tvirtina, kad šiuo atveju kuriami ekonominio atvirumo standartai, o ne antikiniškas blokas. Tačiau tokiomis kalbomis netiki net kai kurie JAV sąjungininkai, mat sudarinėti naują Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono prekybos sutartį, neįtraukiant šio regiono lyderės Kinijos, iš tiesų gana keista.

Kaip pastebi „Financial Times“, šioje azijietiškoje dvikovoje tarp Vašingtono ir Pekino svarbu tai, kas bus stipresnis – amerikietiška karinė jėga ar kiniška ekonominė galia. Koks bus atsakymas – matysime vėliau. Tačiau kuo labiau kuri nors šalis jaus grėsmę iš Kinijos pusės, tuo labiau ji bus linkusi palaikyti Ameriką. Štai kodėl Japonija greičiausiai liks paskutinis Azijos bastionas, pasisakantis prieš AIIB.

Ir, priešingai, jei Kinija parodys pakankamai sveiko proto ir taip dažnai nedemonstruos savo kumščių, ji turi nemažai šansų savo ekonominę galią pamažu transformuoti į augantį politinį ir diplomatinį svorį, netgi Amerikos sąjungininkų atžvilgiu.

Kaip sako G.Rachmanas, kažkada buvo kalbama, kad pasaulis nuolankiai lenkia galvą prieš visagalį dolerį. Tačiau AIIB istorija rodo, kad šiandien net pačių artimiausių Amerikos sąjungininkų akyse atsispindi juanis.

Kinija jau dabar yra didžiausia eksportuotoja ir gamintoja pasaulyje. Antra pagal dydį pasaulio ekonomika alsuoja į nugarą Jungtinėms Valstijoms. Kinijos įtaka pasaulio ūkiui didėja, vis labiau įsiklausoma ir į šios šalies balsą. Ji aktyviai dalyvauja tarptautinių ekonominių institucijų G-20, Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko, Pasaulio prekybos organizacijos veikloje.

Žinoma, esamose institucijose lyderiauja pažengusios ekonomikos: europiečiai turi nemažą įtaką TVF, o amerikiečiai – Pasaulio banke. O tokios besivystančios šalys kaip Kinija minėtose institucijose susiduria su kliūtimis, reformos užtrunka ilgai.

Tačiau „Project-Syndicate“ analitiko Kennetho Rogoffo teigimu, Kinija savo galią siekia išnaudoti naujai pasaulio tvarkai sukurti. Prie to neabejotinai prisidės ir Azijos infrastruktūros investicijų bankas – AIIB.

Nors jo įstatinis kapitalas yra dukart mažesnis nei Pasaulio banko ir siekia 100 mlrd. JAV dolerių (Pasaulio banko pradinis kapitalas yra 220 mlrd., Azijos plėtros banko – 175 mlrd. dolerių), tačiau jo reikšme jau neabejojama. Juk šiuo metu banko narių yra 34, dar 23 šalys yra pateikusios paraišką.

Manoma, kad šis bankas padės plėsti Kinijos įtaką ir pagerins šalies įvaizdį tarptautinėje arenoje. Be to, sustiprins jos ryšius su kitomis besivystančiomis valstybėmis. Regione padaugės investicijų į infrastruktūrą, o tai svarbu ilgalaikiam ekonomikos augimui.

AIIB: kokia tai institucija?

Naujoji institucija koncentruosis į ekonomikos augimui svarbiausių sektorių – kelių, geležinkelių, elektrinių ir telekomunikacijų tinklų statybos projektų finansavimą.

Pradinis banko kapitalas sudaro 100 mlrd. JAV dolerių Palyginimui, Pasaulio banko pradinis kapitalas yra 220 mlrd., Azijos plėtros banko – 175 mlrd. JAV dolerių.

Šiuo metu banko narių yra 34, dar 23 šalys (tarp jų ir Lenkija) yra pateikusios paraišką.

Pirmosios sutartį pasirašė Indija, Singapūras, Vietnamas, Filipinai, Mongolija, Bangladešas, Brunėjus, Kambodža, Kuveitas, Laosas, Malaizija, Mianmaras, Nepalas, Omanas, Pakistanas, Kataras, Šri Lanka, Tailandas ir Uzbekistanas.

BFL

Dar rugsėjo pabaigoje išgirdęs, kad Konkurencijos tarybos tyrimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės taksi įmonės „Vilnius veža“ steigimo krypsta pastarosios nenaudai, meras Artūras Zuokas ne tik prarado motyvaciją dirbti Vilniaus ir vilniečių labui, bet net ir pasijuto „žudomas“.

Sunkią minutę merą bandė paguosti vienos radijo stoties apžvalgininkas, mestelėdamas mintį, kad už tokių Konkurencijos tarybos sprendimų gali kyšoti kažkieno nešvarios ausys. Užjausdamas merą bei gailėdamas savęs, kad vėl gali tekti  važinėti „senais kledarais“, kuriuos vairuoja treninguoti, prisirūkę, rusiškų žodžių daug mokantys lietuviai, graudenosi ir vieno dienraščio apžvalgininkas.

Deja, Konkurencijos taryba, nepaisydama verkšlenimų, spalio 22 d. priėmė sprendimą, kuriuo įpareigojo (o ne pasiūlė, kaip džiūgauja savivaldybė savo tinklalapyje) Vilniaus miesto savivaldybę pašalinti Konkurencijos įstatymo pažeidimą ir nebeteikti taksi bei su jomis susijusių paslaugų.

Pagrindinė Konkurencijos tarybos sprendimo žinia – valdžios institucijos neturi spręsti konkurencingos rinkos problemų, tokių kaip vartotojų netenkinanti paslaugų kaina, netinkama kokybė, vokeliai, šešėlis, pačios įsteigdamos verslo subjektą ir pradėdamos joje veikti. Valdžios institucijos, įskaitant savivaldybę, turi daugybę įrankių problemoms rinkoje spręsti: jos nustato žaidimo taisykles, jas keičia ar pildo esant poreikiui, prižiūri, kaip taisyklių laikomasi, ir turi teisę taikyti sankcijas, jeigu jų nesilaikoma.

Verslas juk kuriamas privačių subjektų iniciatyva, tai yra jų teisė. Ką daryti, jeigu tokios iniciatyvos nėra? Pirmiausia valdžios institucijos turi pasiaiškinti, ar jų pačių nustatytos žaidimo taisyklės yra tinkamos privačiai iniciatyvai atsirasti, ar jos padarė viską, kad privati iniciatyva nebūtų žlugdoma, kad jos būtų daugiau.

Pavyzdžiui, ką Vilniaus miesto savivaldybė padarė, kad Vilniuje nevažinėtų nelegalūs taksi? Ką Vilniaus miesto savivaldybė nuveikė, kad ne vien tik savivaldybės įmonė, bet ir privatūs vežėjai galėtų teikti viešojo transporto paslaugas Vilniuje? Ar tik nuvariusi privačias įmones bankroto link savivaldybė turėjo galimybę įsitikinti, kad net ir gavęs išimtines teises veikti rinkoje „Vilniaus viešasis transportas“ be privačių vežėjų nesugeba patenkinti nei kiekybinių, nei kokybinių vilniečių poreikių? Ar savivaldybė, kaip viešojo administravimo institucija, padarė viską, kad šiais metais skelbtame viešųjų pirkimų konkurse pirkti susisiekimo paslaugas savivaldybės reikmėms dalyvautų daugiau nei viena įmonė?

Meras Artūras ir kartu su juo verkiantieji tiki, kad padarė viską, ko savivaldybei nedraudžia įstatymai, ir niekaip nesupranta, kodėl Konkurencijos taryba neįvertina mero pastangų išvesti taksi verslą iš šešėlio ir bandymų parodyti, kaip verslas turi prisidėti prie miesto įvaizdžio gerinimo, kaip turi būti kuriamos darbo vietos bei pavyzdingai mokami mokesčiai į biudžetą.

O gal meras Artūras vis dėlto teisus? Gal įmanoma panaudojant Vilniaus miesto savivaldybės išbandytus būdus kovoti ne tik su taksi šešėliu, bet ir su visos Lietuvos bėda – nelegaliais alkoholio bei tabako verslais, mokesčių slėpimu, kitomis negandomis? Jeigu savivaldybės įmonės įkūrimas padėjo taksi įmonėms išeiti iš šešėlio, tai Lietuvos valdžios moterys ir vyrai turėtų rimtai apsvarstyti, ar nepasekus mero Artūro pėdomis.  Juk valstybinė alkoholio įmonė ar valstybinė tabako gamykla galėtų būti pavyzdžiu naminukę varančioms močiutėms bei Lietuvos pasienyje gyvenantiems cigarečių kontrabandininkams, kaip šiomis pelningomis veiklomis užsiimti legaliai: mokant mokesčius į biudžetą, kuriant darbo vietas, gerinant Lietuvos įvaizdį pasaulyje.

Konkurencijos taryba, matyt, taip pat turėtų pagalvoti, kaip veiksmingiau panaudoti joje dirbančių konkurencijos ekspertų žinias, patirtį ir parodyti pavyzdį verslui, kaip laikantis konkurencijos teisės reikalavimų sėkmingai veikti rinkoje. Pavyzdžiui, įkurta VšĮ „KT konsultuoja“ parodytų pavyzdį advokatams, kaip kompetentingai teikti klientų konsultavimo konkurencijos teisės klausimais paslaugas. Konkurencijos tarybos įkurta verslo subjektų asociacija taptų pavyzdžiu kitoms verslo asociacijoms, nes jų sprendimai neretai patenka į tarybos akiratį kaip konkurenciją ribojantys draudžiami susitarimai.

O dar geriau būtų įkurti po pavyzdinę įmonę visuose konkurencijos teisės požiūriu rizikinguose sektoriuose ir parodyti pavyzdį, kaip konkuruoti rinkose nepažeidžiant konkurencijos teisės. Tik kažin ar pastarajam pasiūlymui įgyvendinti pakaktų kuklaus Konkurencijos tarybos biudžeto – savivaldybė šiuo požiūriu turtingesnė ir, nepaisant skylėto biudžeto, dosnesnė.

Matote – fantazijos, polėkio ir gerų norų netrūksta ne tik Vilniaus miesto merui. Tačiau, kaip sako lietuvių liaudies patarlė, vien tik gerais norais ir kelias į pragarą grįstas.

Gaila nuvilti visus raudančiuosius, tačiau meras Artūras savo sprendimais dėl „Vilnius veža“ visiškai neprisidėjo prie taksi rinkos šešėlio legalizavimo, ir net priešingai – sukūrė dar didesnį šešėlį. Tik šiame šešėlyje tūno ir valdžios institucijos ausys, ir mokesčių mokėtojų piniginė. Šešėlis toks tamsus, kad net Konkurencijos tarybai sunkiai pavyko atskleisti, kiek vilniečiams kainuoja nenumaldomas mero Artūro noras vežti.

Kartu su meru Artūru verkiantieji noriai sėdasi į rožinius taksi, tačiau išlipdami net nesusimąsto, kad už mero Artūro taksi sumoka ne tik tą kainą, kurios paprašo taksi vairuotojas, bet dar ir priedą, kurį „Vilnius veža“ gauna savivaldybės dotacijų pavidalu ir be kurių mero Artūro rožinės idėjos tiesiog bankrutuotų.

Merui Artūrui ir jo sprendimams prijaučiantiesiems derėtų žinoti, kad rinkos ekonomikoje renkasi vartotojai. Rinkos ekonomikoje įmonės, siekdamos pelnyti vartotojų palankumą, varžosi naujomis technologijomis, paslaugos kaina ir kokybe, patraukliausiomis vartotojams. Rinkos ekonomikoje nei vartotojams, nei įmonėms, deja, nereikia nei mero, nei kitų valdžios institucijų patarimų, pavyzdžiui, rožinių idėjų ar tik šiaip gerų norų, nes jie dažniausiai veda rinkos sąlygų iškraipymo, konkurencijos ribojimo, vartotojams žalingų sprendimų, nekonkurencingų rinkų bei didesnės korupcijos link.

Merui Artūrui ir jo sprendimams prijaučiantiesiems taip pat derėtų žinoti, kad kritinei masei vartotojų rūpi ne tik įsodinti savo sėdynę į naujus rožinius taksi automobilius, kurių vairuotojai kvepia ne WC gaivikliu ir kalba ne tik slavų kalbomis, – jiems rūpi kaina ir galimybė rinktis tai, ko jie nori patys.

Beje, kritinė masė tokių vartotojų yra ne tik Afrikoje, nuo kurios gręžiasi meras Artūras, bet ir Vokietijoje, Belgijoje ar Ispanijoje – ir ten dėl jų vyksta arši kova. Ne taip seniai Frankfurte sukilo senojo kirpimo taksi įmonės, nenorinčios atiduoti savo rinkos dalies naujam moderniam konkurentui, pasiūliusiam patrauklesnę kainą. Dėl rinkos dalies su naujokais grumiasi Briuselio bei Barselonos miestų taksi senbuviai. Galbūt jums įdomu, ar į šias grumtynes minėtų miestų savivaldybės reaguoja kurdamos savo verslo įmones? Ne. Brandžios demokratijos šalyse gerbiama ir rinkos ekonomikos laisvė, ir vartotojų teisė rinktis.

O Lietuvoje? Norėčiau nuraminti visus, kuriuos pravirkdė Konkurencijos tarybos sprendimas: neverkite, į senus kledarus tikrai neturėsite sėstis. JŪS GALĖSITE RINKTIS. Konkurencijos taryba nėra ir nebuvo prieš rožinius taksi, kuriais norėtų būti vėžinamas meras Artūras ir su juo verkiantieji. Konkurencijos taryba yra už vartotojo teisę rinktis, už privačią iniciatyvą, už savivaldybių pareigą ir teisę nustatyti tokias žaidimo taisykles, kad privačios iniciatyvos, suteikiančios vartotojams galimybes rinktis, būtų daugiau. O tokioje konkurencingoje rinkoje, kaip taksi paslaugos, vargu ar galime kalbėti apie privačios iniciatyvos kurti verslą trūkumą. Tačiau jei neišmanome, kaip verslui padėti, tai bent jau netrukdykime ir neiškraipykime rinkos grumtynių dotacijomis ir privilegijomis.

O kaip meras Artūras? Merą Artūrą Konkurencijos tarybos sprendimas kaip tik turėtų motyvuoti daryti gerus darbus: gerbti Konkurencijos įstatymą, sąžiningai vykdyti savivaldybės prievoles. Pavyzdžiui, valdyti ir organizuoti keleivių vežimą Vilniaus mieste; neužsimiršti, kad savivaldybė vis dėlto yra valdžios institucija, o ne verslo įmonė, kad jai, priešingai nei privatiems asmenims, yra taikomas principas „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“.

Be abejo, daug dirbant Vilniaus ir vilniečių labui galima ir suklysti. Pasitaiko. Konkurencijos taryba jau ne pirmą kartą, beje, kartu su Lietuvos administraciniais teismais, bando motyvuoti merą Artūrą. Ar šįkart pavyks?

Ar meras Artūras ir toliau laikysis, jo įsitikinimu, neginčijamos privilegijos: neatsitraukiant nuo biurokrato kėdės ir naudojantis mokesčių mokėtojų pinigais įgyvendinti rožines verslo idėjas: vežti, skristi, perti, šluoti, statyti, remontuoti? Ar ir toliau matys Konkurencijos tarybą kaip nekompetentingą priešą, nesuprantantį gerų savivaldybės ketinimų, vykdantį kažkieno slaptus užsakymus ir kišantį koją savivaldybių norams įgyvendinti naujas verslo idėjas bei toliau puoselėti nuosavus „pensionatus“, vadinamus UAB?

O gal vis dėlto peržengęs savo ambicijas meras Artūras sugebės įžvelgti Konkurencijos taryboje pagalbininką, kurio sprendimai gali padėti sukurti palankesnę verslo aplinką, pagerinti savivaldybės konkurencingumą, pritraukti investicijas bei veiksmingai kovoti su korupcija (kurios klestėjimas, žinia, atvirkščiai proporcingas konkurencijos ribojimams)?

… Pamatysime jau netrukus. O kol kas gerų norų vedami kiekvienas dirbkime savo darbą!

Dėl galimo kartelinio susitarimo tarp šalies degalinių kilęs triukšmas priminė, kad sveikas protas ir įstatymo raidė ne visada eina kartu. Paskelbta, kad pagrindo tyrimui nėra.

Nors Konkurencijos taryba nuolat užverčiama daugybe skundų dėl galimų Konkurencijos įstatymo pažeidimų ar galimų kartelinių susitarimų Lietuvoje, viso to atomazga būna labai nyki: nei verslas, nei visuomenė apčiuopiamos naudos negauna. Ir visai nesvarbu, kad ši institucija darbuojasi jau du dešimtmečius ir kad pagrindinė jos misija – duoti naudos vartotojams.
„Paprastai mus pasiekia informacija, kad kažkas patrauktas atsakomybėn, kad kažkam paskirtos baudos, tačiau apskritai matome tam tikrą Konkurencijos tarybos bejėgiškumą: mato, konstatuoja, bet nieko padaryti negali“, – komentuoja Verslo darbdavių konfederacijos pirmininkas Danas Arlauskas.
Konkurencijos tarybos darbu nepatenkintas ir Nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ vadovas Algimantas Kondrusevičius. „Nežinau, kuo jie ten užsiima, tačiau verslas rezultatų nemato, – teigia jis. – Konkrečiai mums skausmingiausi du dalykai – degalų ir privalomosios civilinės atsakomybės rinka, kurioje mums draudimo įkainiai keliskart didesni nei kitose regiono valstybėse. Taigi iš karto ir klausiame: kiek Konkurencijos taryba prižiūri šias rinkas ir kodėl nematyti rezultatų?“
O Nacionalinės vartotojų konfederacijos prezidentas Kornelijus Papšys dar kategoriškesnis: jis atvirai sako, kad Konkurencijos taryba yra viena iš tų prie Vyriausybės sukurtų butaforinių institucijų, į kurias žmonės kreipiasi turėdami problemų, tačiau vietoj pagalbos tegauna ilgai trunkančius susirašinėjimus. „Galiausiai žmonėms viskas nusibosta, jie nusispjauna, ir viskas lieka kaip buvę“, – kritikuoja pašnekovas.
„Iš esmės jų darbą vertinu neigiamai, tai niekam nereikalinga, parazitinė institucija“, – piktų žodžių negaili ir Buitinių vartotojų sąjungos vadovas Antanas Algimantas Miškinis. Pasak jo, vartotojai jokios teigiamos naudos nesulaukia ir piktinasi, kad nors ši institucija skelbiasi pirmiausia galvojanti apie vartotojus, iš tikrųjų taip nėra. Paprastai Konkurencijos taryba elgiasi labai formaliai.
Panašiai apie Konkurencijos tarybą atsiliepia ir šalies politikai. Buvęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, daug kartų susidūręs su šia institucija, sako niekada laukiamų rezultatų taip ir nesulaukęs: „Daug apsukų – mažas rezultatas. Prisidengiama neviešumo skraiste, ir nuolat tegirdi: „Laukite, tiriame, tuoj bus rezultatai.“ O tie rezultatai nuvilia, nors tiriama metų metais.“
Seimo Audito komiteto narė Loreta Graužinienė taip pat sako su šia institucija siejusi kur kas daugiau vilčių, bet jos, deja, nepasiteisino.
Taigi matome visišką prarają: Konkurencijos tarybos vadovas ir darbuotojai aiškina, kad jie dirba labai daug ir iš širdies, bet skirtingi visuomenės atstovai tvirtina nematantys jokių apčiuopiamų šios institucijos darbo rezultatų.

Nemažai įžūlių ekscesų net nenagrinėjami

Daug ką papiktino ar bent jau galvą kraipyti privertė naujausias Konkurencijos tarybos vadovo Šarūno Keserausko pareiškimas, kad nėra pagrindo tirti galimo kartelinio susitarimo šalies degalų rinkoje. Nors naftos kainos pasaulyje krinta bent porą mėnesių, didmeninės benzino kainos šalyje mažėjo, tačiau, pasirodo, šalies degalinių tai niekaip neveikia. Negana to, vienu metu kainos netgi kilo. Konkurencijos tarybos nesujaudino net premjero Algirdo Butkevičiaus pasipiktinimas degalinių valdytojų elgesiu.
„Mūsų didmeninės prekybos rinkoje „Orlen Lietuva“ vienareikšmiškai diktuoja savo sąlygas, ir čia jokios konkurencijos nėra, – įsitikinęs A.Kondrusevičius. – O ir kitose šios rinkos dalyse situacija tikrai nenormali. Nenoriu daryti toli einančių išvadų, bet Lietuvoje degalų akcizas vienas mažiausių ES, PVM – vidutinis, tačiau marža mažmeninės prekybos tinkluose viena didžiausių Europoje. Net lyginant absoliučiaisiais dydžiais ji didesnė negu Švedijoje ar Austrijoje. Ir vėl klausiu: o kur Konkurencijos tarybos išvados apie tai?“
Ir tokių pavyzdžių daugybė. Niekas mums taip ir nesugebėjo paaiškinti, kas pražiūrėjo, kad Vilniaus šilumos ūkyje susiformavo monopolija. “Veidas” jau rašė, kad koncernas „Icor“ išsikerojo ne tik šilumos tiekimo, bet ir atliekų tvarkymo, taip pat biokuro rinkoje. Sveikas protas čia jau turėtų rėkte rėkti, kad tendencijos labai negeros. Bet, pasirodo, formaliai “Icor” nėra monopolininkas, nes, kaip teigia Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotojas Elonas Šatas, reikia išskaidyti „Icor“ veiklos sritis ir atskirai žiūrėti, kokią rinkos dalį koncernas užima. Nors taip dingsta bendras vaizdas ir išsivadėja visa ko esmė, tačiau būtent taip Lietuvoje ir žiūrima į konkurencinius dalykus, todėl teisinė logika neretai užgožia sveiką protą. Galiausiai turime tai, ką turime.
K.Starkevičius mano, kad tokia Konkurencijos taryba, kokia yra dabar, apskritai nėra pajėgi pažaboti esamų monopolijų ir oligopolijų ar užkirsti kelio susidaryti naujoms. Ir jis teisus. Daugiausia, ką ji gali padaryti kovodama su rinkų koncentracija, tai suteikti leidimus arba jų nesuteikti vienoms įmonėms įsigyti kitas. Taigi gyventojams, puoselėjusiems viltis, kad Lietuvoje kada nors nebeliks oligopolijų ar kad šildymas sostinėje atpigs, telieka prisiminti kalambūrą, jog viltis – kvailių motina.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į “Veido” klausimus atsako Konkurencijos tarybos vadovas Šarūnas Keserauskas.

VEIDAS: Konkurencijos tarybos veikla sulaukia daug priekaištų, o kaip patys vertinate savo darbą?
Š.K.: Daug Konkurencijos tarybos veiklos vertinimų – emociniai, kai kažkas negavo to, ko tikėjosi. Kritikuojantieji dažnai neįsivaizduoja, kaip atrodo pati virtuvė, t.y. kaip viskas vyksta, kokio masto darbus tenka nuveikti.
Atsispirkime nuo faktų – pagal naudos vartotojams vertinimo metodiką suskaičiuota, kad investicijos ir grąžos santykis yra 1 su 13. Tai reiškia, kad pastaruosius trejus metus turėdama vidutiniškai apie 3,6 mln. Lt biudžetą Konkurencijos taryba vidutiniškai kasmet duodavo apie 45 mln. Lt naudos. Tai mažų mažiausiai rodo, kad mūsų buvimas valstybei apsimoka.

VEIDAS: Vis dėlto nepaneigsi, kad dėl daug visuomenei aktualių problemų tyrimai nėra pradedami. Kodėl taip yra?
Š.K.: Bėda ta, kad iš Konkurencijos tarybos reikalaujama daug to, ko net neįmanoma pasiekti mūsų šiuo metu turimais instrumentais. Į priekaištus, kad patys tyrimų pradedame nedaug, atsakyčiau paprastai: nuolat gauname labai daug skundų, klausimų, prašymų paaiškinti įvairius dalykus (kai ką privalome aiškinti ir daug kartų), tad vien tam sugaištame tikrai daug laiko. Natūralu, kad mūsų iniciatyvumas tiesiogiai susijęs su turimų skundų skaičiumi.
Visų gaunamų skundų ištirti neįmanoma. Anksčiau įstatymiškai privalėjome tirti visus mus pasiekiančius skundus. Tada mus kaltino, kad užsiimame smulkmenomis, o ne rimtais tyrimais, bet ką reikėjo daryti, jei gaudavome tokių skundų, o atsisakę juos tirti būtume padarę pažeidimą? Dabar jau turime galimybę nusistatyti savo veiklos prioritetą ir tuo pagrindu kai kurių dalykų netirti. Tai leidžia veiksmingiau panaudoti turimus išteklius.

VEIDAS: Kaip atremtumėte priekaištą, kad visi Konkurencijos tarybos tyrimai vyksta neišpasakytai ilgai?
Š.K.: Tokie tyrimai dėl savo pobūdžio trunka ilgiau, nei žmonės norėtų. Taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir kitų šalių analogiškose institucijose. Kiekvienu atveju būtina atlikti išsamią analizę, surinkti daug informacijos, o įmonės ne visada ją teikia. Aišku, galima bausti už informacijos neteikimą, bet tai irgi užtrunka. Taip suinteresuotos pusės gali stipriai užvilkinti tyrimus.
Kita vertus, privalome kruopščiai atlikti savo darbą ir dėl to, kad nubaustos įmonės paprastai apskundžia mūsų sprendimus, samdosi stiprius advokatus, kurie gali išnaudoti visas silpnąsias vietas. Galiausiai atsimušame ir į tai, kad trūksta patyrusių, konkurencijos teisę išmanančių ekspertų.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, ar nederėtų daugiau dėmesio skirti nerimą keliančių rinkų analizei?
Š.K.: Atlikti ne tik pažeidimų, bet ir rinkų tyrimus – didelė prabanga. Tam galima sugaišti porą metų, o apčiuopiamų rezultatų negauti. Privalome rinktis: jei atliekame daugiau rinkos tyrimų (tai yra milžiniškas darbas), automatiškai galime tirti mažiau pažeidimų. Juolab kad privalome nagrinėti dar ir derinti pateikiamus teisės aktus. Kai pagalvoji, kad esame pateikę pastabų 171 teisės aktui, o tame skyriuje dirba vos šeši žmonės, kartu atliekantys ir tyrimus, galima įsivaizduoti tenkantį krūvį. Geriausiu atveju per metus padarome vieną rinkos tyrimą, o ateityje gal ir porą pavyks atlikti.

Aiškėja, kad rugsėjo viduryje arba antroje pusėje sėkmingiausiai dirbanti pasaulio bendrovė „Apple“ pristatys naujausią savo išmanųjį telefoną „iPhone 5“.

Nors informacijos apie įrenginį nėra daug, IT rinkos analitikai prognozuoja, kad ekrano įstrižainė padidės iki keturių colių ir dėl to pasikeis telefono forma, be to, jis bus plonesnis. Svarbu ir tai, kad „iPhone 5“ turės keturių branduolių procesorių, galingesnį grafikos lustą, daugiau atminties bei ketvirtosios kartos LTE ryšio modemą.
Šis „Apple“ telefonas turėtų duoti atkirtį pagrindine konkurente tapusiai bendrovei „Samsung“, kurios išmanusis telefonas „Galaxy S3“, pasirodęs vasaros pradžioje, savo galimybėmis lenkia prieš mažiau nei metus pristatytą „iPhone 4S“. Pasak rinkos tyrimų kompanijos IDC, per antrąjį šių metų ketvirtį korėjiečių milžinė pardavė beveik 50 mln. išmaniųjų telefonų, o „Obuolio“ telefonų parduota apie 26 mln. vienetų.
Vis dėlto neginčijama lydere „Apple“ išlieka planšečių srityje, kurios „iPad“ užima daugiau nei 68 proc. visos rinkos. Antrą vietą išsikovojusi „Samsung“ tenkinasi tik 9,6 proc. dalimi, o trečioje vietoje su vos 5 proc. lieka didžiausios el. parduotuvės „Amazon“ planšetė „Kindle Fire“. Tiesa, padėtį turėtų pakeisti birželį pristatyta „Google Nexus 7“ planšetė, kuri galimybėmis ir kokybe prilygsta „Apple“, be to, yra beveik perpus pigesnė nei „iPad“.

Padidinti mokesčiai, netoliaregiški įstatymai ir nemokama internetinė žiniasklaida privedė prie ketvirtosios valdžios kokybės nuopuolio. Kaip iš jo pakilti?

Turbūt aštriausiai žiniasklaidos kokybės klausimą iškėlė 2011-ųjų pabaigoje įvykęs banko „Snoras“ žlugimas ir jį apgaubęs „Lietuvos ryto“ grupės visuomenės informavimo priemonių propagandos debesis. Žvelgiant ciniškai, isteriška šio dienraščio reakcija visai suprantama – juk „Snoro“ antrinei įmonei „Snoras Media“ priklausė didžiausias akcijų paketas, sudarantis daugiau nei 35 proc., tad normalu, kad „Lietuvos ryto“ grupė puolė ginti ją maitinančios rankos. Šie įvykiai labai aiškiai parodė, iki kokio dugno nusiritusi dalis Lietuvos žiniasklaidos, kuri laikosi kertinių žurnalistikos principų tol, kol tai nesikerta su jos savininkų ar leidėjų interesais ir nepakvimpa dideliais pinigais. Tuomet eilinius žurnalistus bandoma paversti leidėjų marionetėmis.

O šviesioji „Snoro“ ir „Lietuvos ryto“ istorijos pusė – kad visuomenė, politikai ir patys žurnalistai tarsi atsikvošėjo ir pamatė, jog nemaža dalis stambiojo verslo yra daugelio visuomenės informavimo priemonių savininkai, kuriems žiniasklaida reikalinga tik kaip platforma asmeninei nuomonei apginti ar kaip gelbėjimosi ratas, ištikus negandoms. Tačiau šios dvi galimybės iš esmės kertasi su žurnalistikos misija bei visuomenės interesais. Kas kita skandinavams priklausanti žiniasklaida, kur akcininkai stengiasi kuo mažiau kištis  į mass-media turinio formavimą. Tai būdinga daugiausiai Skandinavijos spaudos savininkams , valdantiems nemažą dalį mūsų periodinių leidinių. Bbei vienam kitam spaudos  “organui”, kurių akcininkai lietuviai: dalis jų visiškai nesikiška į turinio formavimą, o tik metų pabaigoje paprašo dividentų nuo mizerno pelno, žinoma, jei jo lieka.

2011 m. buvo ir daugiau nemažo atgarsio sulaukusių įvykių, privertusių atkreipti visuomenės dėmesį į žiniasklaidos kokybės nuosmukį, iki kurio privedė sunkmečio problemos, visuomenės informavimo priemonių startegijos politikos nebuvimas, itin aktyvūs, o kartais ir perdėm agresyvūs komunikacijų agentūrųveiksmai  bei septynmyliais žingsniais link mūsų artėjančios interneto technologijos, iš esmes (dažniausiai į blogąją pusę) keičiančios žiniaskaidos sampratą. Mat interneto portalai giliai įnikę į kriminalų ir šuo verslo pasaulio liūną, o tai turi  mažai bendro su tikrąja žurnalistika.

Kita vertus, viena iš priežasčių, kodėl “Snorą” ištiko liūdnas likimas, buvo ta, kad bankas buvo palyginti uždaras, nežinia, ką veikė jo Komunikacijos departamentas su išpūstų etatų skaičiumi. Žodžiu “Snoro” komunikatoriai dirbo blogiau bei blogai. Jei būtų buvę daugiau skaidrumo, gal būt itin liūdnų pasekmių ir nebūtų nutikę, ar bent joms laiku būtų užkirstas kelias.

Kaip atsikratyti Rusijos pinigų?

Šiemet ir artimiausiu metu ketvirtoji valdžia gali pasinaudoti tik dviem galimybėmis: paskęsti verslo magnatų ar gerų dėdžių iš Rytų dosniai dalijamuose piniguose, taip sunaikindama pačią žurnalistiką, arba bandyti peržvelgti taisykles, pagal kurias iki šiol gyvavo žiniasklaida, ir atgimti. Tai bus nelengvas kelias, kadangi rimtoji žiniaskaida kaip verslas šiuolaikinėmis sąlygomis negali būti pelningas. Priežastis elementari – panaikinus PVM lengvatą, honorarus apmokestinus daugiau nei 50 proc. mokesčiais,  kieviena redakcija buvo prilyginta mėsos pardavėjui turgavietėse ar Kėdainių agurkų fabrikui.

Sunkiomis sąlygomis redakcijos kuriamus originalus tekstus neretai papildo PR agentūrų siūloma informacija, Pikčiausia yra tai, kad kelios dienos po pranešimo atsiuntimo, viešųjų ryšių agentūrų vadų paragintos asistentės skambinėja žurnalistams su primygtinimais klausimais, ar jie jau paskelbė jų siūlytą PR informaciją, nors tai ir buvo grynai reklaminis straipsnis. Mat PR agentūrai užsakovui reikia pateikti ataskaitą apie išspausdinų rašinių kiekį.  Manau, kad tai – įžūlumo viršūnė, peržengianti visas etikos ribas, kadangi žurnalistui iš principo net ir redaktoriai negali nurodinėti, kokius pašnekovus rinktis ir kokias išvadas iš rašinio padaryti. Kiekviena save gerbianti redakcija iš principo negali “copy-paste” perspasdinti agentūrų siūlomų informacijų (tai prilyginama šiurkščiam etikos pažeidimui), kadangi agentūros visada 100 proc. reklamuoja tą įmonę, iš kurios gauna atlygį. Kita vertus, impsyuvesni redakcijų žurnalistai su PR pranešimais elgiasi paprastai – nuspausdami “delete” mygtuką. Labai dažnai ta PR informacija būna parašyta “į vienus vartus”, net negalvojant, kad toje pačioje srityje veikia ir kitos kompanijos, kurių pasiekimai dažnai būna net geresni.

Normaliose redakcijose, žurnalistai, vien perrašinėjantys PR pranešimus yra baudžami, kad nesiteikė paklausti ir kitos nuomonės šia tema, nesurinko kitokių skaičių, neišsiaiškino bendrų vienai ar kitai sričiai būdingų tendencijų. Kas kita operatyvumo besivaikantys naujieniniai interneto portalai: rašinių kokybė čia dažniausiai trečio brolio vietoje, svarbu operatyvumas, mažai dėmesio kreipianti į kokybę. Kiek gilesni būna šių portalų komentarai, rašomi garsių žmonių. Nėra nė ko abejoti, kad autoriai jiems skiria ne po vieną valandą. Portalų žurnalistai mažai kada linkę tikrinti faktus, iš esmės pasikliauja prelegentų pateiktais faktais. Štai kodėl komunikacijos agentūroms internetiniai portalai yra tikras “rojus”, jų parengti PR pranešimai publikuojami nepakeitus nė žodžio. Neva, PR agentūros taip padeda formuoti turinį.

Savotikšos šiuolaikinės žiniaskaidos degradavimo priešačių keletas: visų pirma internetas, kuris publikavimui priima bet kokį šlamštą, todėl pagrįstai jau pramintas informacijos šiukšlynu. Dažniausiai ir su vogtu turiniu, nes vieni portalai be jokių skrupulų perrašinėja vieni kitus (BNS ir ELTOS žinių tai neliečia). Tai diskrimuojama tiriamoji žurnalistika, kuriai nelieka nei pakankamo finansavimo, nei laiko rimtai publikacijai parengti.  Mat parengti rimtą analitinį straipsnį dažnai užtrunka dvi – tris dienas, o ir jo kaina labai didelė.  Dažnai net dešimteriopa,  nei tarkime, fotografinė ataskaita (tas pasakė “tą”, o kitas “tą”)  iš kurios nors spaudos konferencijos, be jokių išvadų, be jokios analizės, o ir faktai dažnai būna pritempti. Tokį “opusą” praktikos turintis žurnalistas surašo per 20-30 min. Iš čia ir reklamos dempingas, ir abejotino turinio reklamos skelbimai be užsakymų numerių, nepaisant jokių etikos normų.

Yra ir keletas išimčių. Pavyzdžiui,”bernardinai.lt niekada nepriims apsinuoginusių merginų, apatinio trikotažo ar akloholio reklamos. Įsivazduolite, kuris redakorius žurnalistui per dieną privalančiam pateiti po 4-5 rašinius, leistų jam rinktis tyrimo medžiagą, jei tai užtruktų 2-3 savaites. Žinant, kad internetas tarsi informacijos liūnas, sugebantis praryti siaubingus miliniškus informacijos srautus, naujienų portalams tektų samdyti ne mažesnę nei kelių šimtų profesionalių žurnalistų ( o ne ką tik apsiplunksnavusių jaunuolių) armiją. Prisimenat juokingus reklamos įkainius internete, tai visiškai nerealu. pavyzdžiui, vokiečių “Der Spiegel” interneto vaqriante dirba du trečdaliai solidžių mokslo daktratų, iki nago juodymo išmanačių savo sritį ir tik trečdalis profesionalių žurnalistų su solidžiu stažu.

Kita prežatis – kuri žiniasklaidos priemonių, turinti ribotą skaičių žurnalistų ir jų honorarus prilyginus visų fabriko darbininkų algai mokestine prasme, gali išlaikyti tiek etatų, kad galima būtų oriai elgtis, rašiniui pasitelkti keletą rimtų vienos ar kitos srities ekspertų. Ne paslaptis, kad po naktinės vyriausybės reformos redakcijos darbuotojų skaičius sumažėjo daugiau kaip 30 proc., o atlyginimai “susitraukė” apie 40 proc. .

Grįžtant prie alternatyvių tradicinės spaudos būdų. Neseniai apie žinaskiados ateitį teko diskutuoti su “Verslo žinių” vyriasusiuoju redaktoriumi Romandu Barysu. Į mano provokuojantį klausimą “Kada spausdintinei spaudai ateis paskutinioji?”, mano kurso draugas R. Barysas buvo ramus: “Mes kuriame turinį, ir visai nesvarbu kaip jis bus pateiktas: internete, planšetiniame kompiuteruje, mobiliame telefone, o gal bus įsteigta speciali TV programa, ištisą parą skaitanti spaudos apžvalgas. Apie tai manęs nuolat klausinėja žurnalistikos studentai, jau dabar bijantys, kad jiems nebus kur dirbti. Jiems atsakau, kad visai nesvarbi žinių pateikimo forma, svarbu kurti kokybišką turinį”.

Gi žurnalistų, tiek ir viešųjų ryšių specialistų užduotis – kurti objektyvų, patikrintą ir įvairiapusišką turinį. Anot “Verslo žinių” redaktoriaus, ne ką mažiau svarbus yra publikacijos autorius – nesvarbu, ar jis redakcijos darbuotojas, ar viešųjų ryšių specialistas. Svarbu, kad skaitytojas juo tikėtų. Tai įtakoja ne vien tvirtos nuomonės laikymasis, bet ir atsispyrimas įvairioms dovanoms, dėl gardaus kąsnelio ar smulkios dovenėlės dalyvavimas korporatvyviniuose vakarėliuose, kuriuose žurnalistai pelnytai vadinami vienais didžiausių valgytojų. Tik nesusikompromitavusiu žurnalistu visomenė tikės, jų rašinius  laikys ne “antimis” o rimtais straipsniais, pagrįstais tikrais faktais.

Kam verslo magnatams reikia savos žiniasklaidos

Tradicinę žurnalistiką dar prislėgė reklamos užsakovų taupymas ir nemokamos internetinės žiniasklaidos alternatyva, tad teko labai stipriai optimizuoti savo sąnaudas ir susitraukti. Tai dar labiau išryškino ir nelygias sąlygas, kokiomis turi dirbti visuomenės informavimo priemonės: vienos privalo užsidirbti iš leidinių pardavimo ir reklamos, o kitoms lėšų skiria dosnūs savininkai, kuriems žūtbūt reikalingi svertai palankiai viešajai nuomonei apie save ar savo verslą formuoti. Šiandien Lietuvoje įstatymai teoriškai nedraudžia vienam stambiam magnatui turėti daugiau nei 40 proc. visos šalies žiniasklaidos.

Nėra jokių tarpšakinių apribojimų, todėl šiuo metu turime net kelis pavyzdžius, kai vienose rankose atsiduria ištisi žiniasklaidos „paketai“, aprėpiantys visas šiuolaikines informavimo priemones – laikraščius ir žurnalus, interneto portalus, televiziją bei radijo stotis. „Lietuvos ryto“ laikraščio, portalo ir televizijos pavyzdys – ne vienintelis. Ūkio bankas per savo antrinę įmonę valdo „Diena Media“ – tris dienraščius ir portalą. „Achemos“ grupė valdo dienraštį „Lietuvos žinios“, vieną nacionalinių televizijos kanalų „Baltijos TV“, radijo stotis „Radiocentras“, „Zip FM“, „Russkoje Radio Baltija“ ir dar keletą smulkesnių, spaustuvę. Nuo „Achemos“ grupės ne ką atsilieka ir koncernas „MG Baltic“, valdantis LNK, portalą alfa.lt, 51 proc. „UPG Baltic“, leidžiančios apie 30 žurnalų.

Žinoma, niekas nesako, kad minėtos žiniasklaidos priemonės nėra objektyvios, tačiau kas gali garantuoti, jog verslą ištikus negandoms skleidžiama informacija nevirs tam tikra propaganda?

Kokia viešųjų ryšių agentūrų informacija

Tam didžąja propogandos dalimi dažniausiai tarnauja tų pačių spaudos “magnatų” ( tiksliau tik žinaskaidos “mailaius”, kadangi tai remia ne vien mikroskopinė mūsų rinka, bet ir siauri provincialūs tikslai) įnoris turėti nuosavą Komunikacijos agentūrą, kuri vos ne kasdien “keptų” po pranešimą apie abejotinos reikšmės įvykius (Pvz. Balbieriškio spirito  varykla pasistatė naują spiralę spiritui aušinti ar Kelmės pieninė įsigijo naują šaldytuvą. Tokios žinios gal būt įdomios tik provincijos gyventojams.  Juk magnatams PR paslaugos kainuoja tik grašius. Suprantama , kad vietos po saule išliks tik toms Viešujų ryšių agentūros, kurios priklauso tarptautiniams tinkams ir atstovauja pasaulinio garso milžinams, tokiems kaip “Proctel&Gamble”, “Coca Cola”, užsienio kapitalo bankams, pasaulinio garsų automobilų ir elektronikos gamintojams, stambiems energetikams ir pan.

Kita vertus, su viešųjų ryšių kompanijomia verta palyginti reklamos agentūras, kurie skelbią vykdą skaidrią veiklą. Gal to priežastis ta, kad reklamos agentūros veikė dar tada, kai apie viešuosius ryšius niekas neišmanė. Per laiką tarp redakcijų ir reklamos komanijų nusistovėjo palyginti skaidrūs ryšiai: agentūros spaudai siūlo mokamą reklamą, už tarpininkavimą sau pasiimdamos proto ribas atitinkančius komisinius.  Tuo tarpu viešieji ryšiai deklaruoja, kad jie redakcijoms daro gerą darbą – “už dyką” teikia informaciją, tačiau tik tą informaciją, už kurią pačios komunikacijos agentūros ima pinigus… Taigi, su objektyvumu dažniausiai čia ir prasilenkiama. Yra ir antra medalio pusė: negali nuneigti, kad PR agentūros retsykiais pasiūlo gana įdomių temų žurnalistams, tačiau tokie faktai yra reti. Geriau parašyti vienpusišką pranešimą spaudai ir tikėtis, o gal kas nors jį išspausdins. Tada dividentai  prieš užsakovą garantuoti.

Nors ir reklamos rinkoje netrūksta kuriozų. Vienas gerai žinomas dienraštis susikūręs savotišką reklamos rinkimo schemą. Agentas sunčiams į bendrovę, kurio vadovui išrėžia: “Vienas tavo konkurentas už XX tūkst. Lt užsakė kompromituojantį staripsni prie tave. tad jei tu sumokėsi XXX tūkst. Lt, tai mes jo straipsnio nespausdinsime ir laikraščio puslapiuose parašysime teigiamą straipsni apie tavo firmą”… Tačiau tai – reta išimtis.

Mūsų magnatai (vadinti juos taip neapsiverčia liežuvis),  viešiesiems ryšiams atseikėję po kelis grašius, reikalauja kad jų pavardės vos ne kasdien figuruotų mass-media puslapiuose. Tačiaus supratę, kad tam reikia gero maišo pinigų, veržte veržiasi į nemokamas TV “šou” laidas, kurios iš esmės pilstoma iš tušio į kiaurą. Politikos ir verslo šoumetai supranta, kiek gali kainuoti jų rimta reklama rimtose spaudos priemonėse, todėl veržiasi tiek į R. Mikelkevičiūtės,  tiek į R. Grinevičiūtės pokalbių laidas, nepamirštant ir siaubą bei baimę propoguojančias K. Krivicko laidas.

Tiek Silvio Berlusconi, tiek Ruperto Murdocho pavyzdžiai rodo, kad didelė žiniasklaidos koncentracija vienose rankose ketvirtąją valdžią paverčia bene pačia svarbiausia, aukštesne už kitas valdžios pakopas. Abu minėti magnatai sėkmingai darė įtaką valstybėse, turinčiose senas demokratijos tradicijas, tad ką jau kalbėti apie Lietuvą, kurioje klestintis klientelizmas dar ilgai nebus išguitas. O tai gresia negerais dalykais. Tačiau Lietuvoje tai vargu ar atsitiks, kadangi tiek mūsų masteliai ne tie, tiek ir mūsų “oligarchėliai” nėra apsėdę furų,prigrūstų pinigų maišų. Čia net ir su keliais milijardais nieko nenuveiksi.

Spaudos įstatyme gausu landų

Po „Snoro“ ir „Lietuvos ryto“ peripetijų šalies įstatymų leidėjai susirūpino Visuomenės informavimo įstatymo pataisomis, dar griežčiau draudžiančiomis bankams ir jų antrinėms įmonėms dalyvauti valdant žiniasklaidos priemones. Tikėtina, kad pagaliau pastebėjus tokio verslo kišimosi į žiniasklaidą trūkumus šiais metais bus priimta daugiau žiniasklaidos magnatų veiklą ribojančių įstatymų. Tačiau tai nei rekamos, nei viešųjų ryšių agentūroms nuosmūkiu negresia. Iki spalio viešojoje erdvėje dažniausiai figuruos politinės peripetijos vėliau viešąją erdvę užkariaus verslo struktūros, taigi tos agentūros, kurios turi diserfikuotą klientūrą, visai nenukentės.

Kai kas teigia, kad dar šių metų pabaigoje sulauksime žiniasklaidos virsmo, nes prieš rinkimus plūstels politinių pinigų pliūpsnis. Deja, tai bus tik laikinas ir gana stichiškai atliekamas remontas, kuris iš esmės nepakeis sistemos – juk nedraudžiama banko savininkui, kaip privačiam asmeniui, įsigyti žiniasklaidos priemonių. Pavyzdžiui, šalies įstatymai politikams irgi draudžia turėti žiniasklaidos priemonių, tačiau peržvelgę regioninių laikraščių savininkų duomenis ten pamatysime ne vieną savivaldybės tarybos narį ar net merą. Antai Seimo narys Andrius Šedžius net neslepia, kad valdo Šiaulių televiziją”. Kaip priešnuodį rajonų klekrams galima būtų PR agentūrų pagalba provincijai patiekti bent jau iš dalies objektyvią informacija: apie didesnius pramonės objektus jų rajonuose, danų kiaulidžių išbujojimą, apie realią grėsmė gamtai, o kas svarbausia, kiek nauji verslininikai žada sukuti naujų darbo vietų. Tik neaišku, kas už tai mokės, nes provincijos verslininkų kišenės per kiauros prašomiems PR specialistų pinigams…

Trečią kartą „Veido“ sudarytas didžiųjų prekybos centrų reitingas atskleidė, kad vienas nuo kito jie mažai skiriasi. Viliodami išpardavimais, panašiomis pramogomis ir vienodomis paslaugomis, prekybos centrai praranda savo veidą. Tad pirkėjui dažniausiai nesvarbu, kuriame pirkti ir pramogauti.

Šiandien daugeliui pirkėjų patraukliausias tas prekybos centras, kuriame mažiausios kainos ir dažnos išpardavimų akcijos, o ne retesni prekių ženklai, išskirtiniai restoranai, įdomios pramogos ar patogiai išdėstytos parduotuvės. Štai prieš mėnesį paskelbus nuolaidų iki 70 proc. akciją, 42 tūkst. pirkėjų minia užtvindė prekybos ir pramogų centrą „Ozas“, o po kelių savaičių dvigubai daugiau pirkėjų apgulė Vilniaus „Akropolio“ parduotuves. Jau po savaitės išgirdę apie išpardavimą kitame prekybos centre, jie veršis ten.
Tiesa, ir įprastais savaitgaliais prekybos centrai bando prisivilioti pirkėjus nemokamais koncertais, parodomis, ūkininkų turgeliais, net jogos ar šokių pamokomis. Tačiau visi jie orientuojasi į tai, kad vienoje vietoje apsipirktų visa šeima ir tuo pačiu metu galėtų papramogauti, susimokėti mokesčius už komunalines paslaugas, išsiųsti laiškus, susitaisyti batus ir pan. Tokia ir yra prekybos centro paskirtis, tačiau Lietuvoje vos keli turi susikūrę koncepciją ir nuosekliai laikosi savo krypties.
Daugelis centrų, stengdamiesi išsilaikyti, patalpas nuomoja visiems prekybininkams, kurie tik sutinka ateiti, o ar jie nedarkys įvaizdžio, ne taip ir svarbu. Tad dažnas pirkėjas nežino, kodėl turėtų eiti į vieną ar kitą prekybos centrą, kai visur randa tą patį.
Vis dėlto ne tik pirkti, bet ir pramogauti prekybos centruose daugeliui lietuvių jau tapo įpročiu, ir ieškoti kitų vietų jie nesivargina. Visuose didžiuosiuose miestuose centrinės gatvės apmirusios, o prekybos centruose stumdosi minios žmonių. Nors nemaža jų dalis čia neišleidžia nė lito – užsuka tik pasivaikščioti, pasižvalgyti ar pasišnekučiuoti prisėdus ant suoliukų. Dalis prekybos centrų po keletą metų dirba nuostolingai, tačiau kol kas nė vienas jų Lietuvoje nebankrutavo.
Beje, pagal prekybos centrų plotą, tenkantį tūkstančiui šalies gyventojų, Lietuva jau senokai lenkia Europos Sąjungos vidurkį. Skelbiama, kad mūsų šalies rinka visiškai užpildyta, tačiau kai kam atrodo kitaip, todėl ir dabar plėtojama pora naujų projektų. Štai Vilniaus Pašilaičių mikrorajone vasarą planuojama pradėti prekybos centro „Olinda“ statybą. Po dvejų metų jame turėtų įsikurti apie septyniasdešimt įvairių parduotuvių.

Konkuruoja tik kaina

Nors šiuo metu prekybos centrai turi gerokai pakovoti dėl pirkėjų, be to, per pastaruosius dvejus metus didelė jų dalis patyrė nemažai nuostolių, šiandien dauguma jau skaičiuoja didėjančias apyvartas, didesnius pirkėjų srautus, mažėja neišnuomotų plotų. „Bendras centrų neužimtumo rodiklis krizės laikotarpiu buvo išaugęs, tačiau šiemet artėja prie normalios ribos. Kaimynystės tipo centruose, tokiuose kaip „Big“ Vilniuje, šiuo metu neužimta 5–9 proc. ploto, regioniniuose – 1–3 proc.“, – tvirtina prekybos ir verslo centrų valdytojos „Resolution Property Management LT“ nuomos departamento vadovė Rida Tamkovidaitė.
Ji tvirtina, jog prekybos centrų savininkai ar valdančios kompanijos reagavo į rinkos pokyčius, stengėsi, kad jų centrai taikytųsi prie pakitusių klientų poreikių, keitė rinkodaros strategijas, koregavo nuomininkų struktūras. Tą patį darė ir nuomininkai – peržiūrėjo savo prekių grupes, kainodarą. „Kad ir kaip staiga krizė užklupo, tačiau didžioji dalis prekybininkų sugebėjo reorganizuoti veiklą ir netgi pasinaudoti sumažėjusiomis nuomos kainomis plėsdami savo tinklus. Pavyzdžiui, plėtėsi „Vičiūnų“ grupės „Charlie Piza“ ir „La Crepe“ kavinių, avalynės parduotuvių „Deichmann“ tinklas“, – teigia R.Tamkovidaitė.
Ekonominio sunkmečio laikotarpiu stengdamiesi išlaikyti pirkėjus, prekybos centrai bandė išsiskirti, prisistatydami mados, pramogų ar šeimos prekybos centru. Vis dėlto skirtingi maisto, restoranų ar pramogų segmentų operatoriai nesugebėjo sukurti akivaizdaus vieno ar kito centro išskirtinumo. Pavyzdžiui, ir Vilniaus „Akropolyje“, ir „Oze“ įsikūrusiuose kino teatruose rodomi tie patys filmai, panaši ir prekių ženklų produktų bei paslaugų pasiūla.
Mažesni prekybos centrai, tokie kaip „Big“ Vilniuje, „Molas“ Kaune, „Big I“ ir „Big II“ Klaipėdoje, pasipildė specializuotomis maisto, gėrimų parduotuvėmis, kepyklėlėmis, šviežių konditerijos gaminių skyriais, pradėjo orientuotis į mažesnėmis kainomis prekiaujančius nuomininkus. Tačiau visi žaidė tomis pačiomis rinkodaros priemonėmis.
„Šiandien daugelis prekybos centrų konkuruoja tik kaina, o ne išskirtiniu įvaizdžiu. Įsileisti visus nuomininkus, kurie tik ateina, – trumparegiškas požiūris. Pirkėjui sunku susigaudyti, kodėl jis turėtų vykti apsipirkti į vieną ar kitą centrą“, – tvirtina bendrovės „Eika“ turto valdymo departamento direktorė Viktorija Venclovaitė.

Prekybos centrai patrauklesni nei centrinės gatvės

V.Venclovaitės nuomone, Lietuvoje šiek tiek išsiskiria vos keli prekybos centrai, į kuriuose pirkėjai eina žinodami, ką ten ras, o ko ne. Tai „Europa“, besiorientuojanti į stilingą, didesnes pajamas gaunantį pirkėją, kuriam pirkimas teikia malonumą, aiškią kryptį turi išparduotuvių centras „Parkas Outlet“ ir „Panorama“. „Laisvalaikio ir prekybos centras „Panorama“ net sunkmečiu išlaikė savo kryptį pirmenybę teikti „premium“ klasės parduotuvėms ir bet kokių nuomininkų neįsileidžia“, – pastebi V.Venclovaitė.
„Panoramos“ generalinė direktorė Birutė Kalanovaitė pabrėžia, kad šis prekybos centras orientuojasi į moterį, kuri prekybos centre lankosi viena, su šeima ar su draugėmis. Tad parduotuvės ir paslaugų centrai išdėstyti pagal pirkėjų poreikius. Pavyzdžiui, antrame aukšte įsikūrusios „premium“ klasės parduotuvės. O pirmasis prekybos centro aukštas labiau pritaikytas šeimai.
Tuo tarpu „Akropoliai“, pasak bendrovės „Akropolis LT“ nuomos skyriaus vadovės Renatos Jakubčionienės, orientuojasi į visus pirkėjus. Šio centro tikslas – kad po vienu stogu pirkėjas rastų viską. Daugelio kitų prekybos centrų atstovai pabrėžia tą patį.
„Pasiūlymas „viskas visiems“ gana patrauklus, tačiau kai yra daug prekybos centrų, siūlančių tą patį, pirkėjus tai veikia silpniau. Šiandien nemažai prekybos centrų bando patraukti pigesnių prekių ženklų parduotuvėmis, kiti stengiasi prisivilioti pro šalį važiuojančius žmones, kaip „Mega“ Kaune“, – dėsto Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Marketingo katedros vedėjas Sigitas Urbonavičius.
Per ekonominį sunkmetį išryškėjo ir dar vienas pokytis prekybos centrų rinkodaros žaidimuose: jie siūlo vis daugiau ir įvairiapusiškesnių pramogų, kad pirkėjas čia praleistų kuo daugiau laiko. „Prekybos centro sėkmę lemia pirkėjų srautas ir jų buvimo laikas. Šešios praleistos valandos, kai žmogus net nepastebi, kad tiek laiko užsibuvo pirkdamas ir pramogaudamas, – geras rodiklis. To ir siekia prekybos centrai“, – atskleidžia bendrovės „Ogmios Real Estate“ valdybos pirmininkas Arūnas Žemaitis.
Beje, prekybos centrų idėja sutraukti kuo daugiau pramogų bei paslaugų po vienu stogu patraukli ir pirkėjams, todėl centrinės miestų aikštės bei gatvės ištuštėjusios, o centruose visada daug žmonių. „Kai atsirado galimybė rinktis, kur leisti laiką – lauke ar po stogu, žmonių srautai išsiskirstė. Prekybos centrai, ypač šaltuoju metų laiku, daugeliui tapo patrauklesne vieta nei viešosios miestų erdvės, nes po stogu ne tik nelyja, bet ir vienoje vietoje galima pažiūrėti filmą, išgerti kavos, apsipirkti. Tai ir patogi vieta susitikti su draugais“, – mano S.Urbonavičius.
Tokiai nuomonei pritaria ir prekybos centrų valdytojai. „Šiuolaikiniai pirkėjai turi mažai laiko, tad jie nori vienu apsilankymu atlikti daug darbų – sumokėti mokesčius, apsipirkti, papietauti. Dažnai apsisprendimui, kur visa tai padaryti, turi įtakos ir automobilio pastatymo klausimas“, – tvirtina B.Kalanovaitė.

Šiemet žmonės pirko daugiau

Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai pabrėžia, kad tiek didžiųjų prekybos centrų, kiek šiuo metu yra, Lietuvai pakanka, ir daugiau jų neturėtų atsirasti. „Konkuruoti su veikiančiais prekybos centrais galėtų tik modernus projektas, pavyzdžiui, suteikiantis galimybę apsipirkti naudojantis mobiliuoju telefonu, navigacija. Keičiantis pirkėjų lūkesčiams, populiarėjant elektroninei komercijai, keisis ir prekybos centrai“, – neabejoja V.Venclovaitė.
Vis dėlto artimiausius porą metų tokių naujovių nesulauksime – dabar prekybos centrams svarbu tiesiog išgyventi, tad didesnė plėtra kol kas neplanuojama. Tiesa, ženklų, rodančių, kad kuris nors galėtų užsidaryti, taip pat nėra. R.Tamkovidaitė pastebi, kad šiemet žmonės perka daugiau nei pernai – didėja tiek pirkinių krepšelis, tiek pirkėjų srautai. Štai R.Jakubčionienė skaičiuoja, kad pernai „Akropoliuose“ per dieną vidutiniškai apsilankydavo 123 tūkst. pirkėjų, o šiemet lankytojų pagausėjo iki 130 tūkst.
„Prekybos centrai turi pirkėjų ratą, generuoja pajamas. Sunkiausias laikas jiems jau praėjo. Tad jeigu išgyveno pastaruosius dvejus metus, tai laikysis ir toliau. Jeigu prekybos centras užsidarytų, patirtų daugiau nuostolių, net jeigu šiandien ir dirba nepelningai. Mat investuota daug lėšų į pastatą, sukurtos darbo vietos. Be to, ir pirkėjai įpratę leisti laiką prekybos centruose“, – apibendrina S.Urbonavičius.

Revoliuciją universitetų tinkle pasiūliusi premjero darbo grupė neatsakė į esminius klausimus, ar iš vienuolikos jų palikus du pagerės studijų kokybė ir ar sumažės valstybės išlaidos.

Kas tik neragino Lietuvos optimizuoti aukštųjų mokyklų tinklo: prieš penkiolika metų – čia tyrimą atlikusi Norvegijos mokslo taryba, prieš aštuonerius – Pasaulio bankas, kuris analogišką išvadą dar kartą pakartojo prieš dvejus metus, kai tokią pat paskelbė tyrimą atlikęs Nacionalinės plėtros institutas. Tačiau kol politikai ir valdininkai kompostavo rekomendacijas stalčiuose, prioritetai pasaulyje pasikeitė.
„Prieš porą savaičių paskelbtoje ES aukštojo mokslo modernizavimo strategijoje numatyta didinti turinčiųjų aukštąjį išsilavinimą skaičių. Laikai, kai milijonui gyventojų buvo vienas universitetas, jau praėjo. Dabar Europos Sąjungoje, kurioje gyvena pusė milijardo gyventojų, yra 4 tūkst. universitetų, tai yra vienas universitetas 125 tūkst. gyventojų. Prognozuojama, kad 2020 m. ES net 35 proc. darbo vietų reikės aukštojo išsilavinimo, o šiuo metu jį turi 26 proc.“, – su naujausiomis tendencijomis supažindina Mykolo Romerio universiteto (MRU) kancleris doc. dr. Saulius Spurga.
Išlaikyti keturiolika kokybiškų valstybinių universitetų Lietuvai gal ir per daug, juolab yra dar devynios privačios universitetinio statuso aukštosios mokyklos. Siekinys buvo valstybinių universitetų sumažinti iki vienaženklio skaičiaus. Keturis mėnesius dirbusi premjero sudaryta nepriklausomų ekspertų darbo grupė universitetų tinklui optimizuoti, galima ironizuoti, net pralenkė lūkesčius – pasiūlė Vilniuje ir Kaune palikti po vieną universitetą, kaip ir Klaipėdoje bei Šiauliuose. Tačiau kiek nuo to pagerės mokslo kokybė ir kiek bus sutaupyta valstybės lėšų?

Iki siektino standarto – toli
Darbo grupė teisingai pastebi, kad universitetų lygis labai nevienodas. Valstybė biudžeto lėšų skirdavo tolygiai, to nesiedama su studijų ir mokslinių tyrimų rezultatais, absolventų integracija į darbo rinką, o tai neskatino universitetų tobulėti. Ekspertų manymu, Lietuvoje nėra nė vieno universiteto, atitinkančio siektino parametrus: kad būtų universalus – bent su penkiomis šešiomis studijų sritimis, kokybiškas – atitinkantis tarptautinius mokslo ir studijų kokybės standartus, tarptautiškas – vykdantis tarptautines studijas ir mokslinius tyrimus, tarpdiscipliniškas – vykdantis paklausias mokslo, verslo rinkoje tarpdisciplinines programas. Bent iš dalies tokius požymius atitinka vos keturi – Vilniaus, Kauno technologijos, Vytauto Didžiojo ir Gedimino technikos universitetai.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

“Regione dominuos tas, kieno gaminama elektros energija vartotojams bus patrauklesnė”, – mano politikas.

“Manau, kad Baltijos atominės elektrinės perspektyvos Vokietijos rinkoje yra vienas iš pagrindinių argumentų, darančių lemiamą įtaką šios elektrinės statybai. Juk srities vidaus poreikiams patenkinti tokios galingos elektrinės nereikia. Tai reiškia, kad ji iš pat pradžių pusiau buvo orientuota į išorės rinką. O šiandien tokia patrauklia rinka tampa Vokietija”, – pridūrė jis.

Vienas iš “LEO LT”, kurios panaikinimu 2008 m. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pradėjo ekonomikos energetikos sektoriaus pertvarką, “tėvų” įsitikinęs, kad Baltijos atominė elektrinė bus pastatyta nustatytu ir patvirtintu laiku. Lietuvos atominės elektrinės projektą Gediminas Kirkilas vertina gana atsargiai.

“Klausimas, ar Seimas sutiks su tokio sudėtingo projekto įgyvendinimu? Akivaizdu, kad Baltijos atominės elektrinės statyba Kaliningrado srityje šiandien daro poveikį vyriausybės pozicijai ir darys poveikį Seimo pozicijai rudenį, kai jam teks priimti įstatymą dėl savo atominės elektrinės. Tačiau tas poveikis gali būti ir teigiamas, ir neigiamas. Rudenį parlamente prasidės diskusijos, susidurs įvairių grupių interesai. Visai neatsitiktinai iš Prezidentės D. Grybauskaitės lūpų nuskambėjo žodžiai apie tai, kad tik Lietuvoje vėl nesusiklostytų padėtis, panaši į tai, kas buvo privatizuojant Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą – o tai buvo nesėkmingiausias Lietuvos ekonominis projektas per dvidešimtmetį”, – pareiškė buvęs ministrų kabineto vadovas.

“Galiausiai įmanomi du variantai: arba bus statomos ir Baltijos atominė elektrinė, ir Visagino atominė elektrinė, arba tik Baltijos atominė elektrinė”, – mano Gediminas Kirkilas.

“Pakartosiu: kaip besiklostytų padėtis, pergalę konkurencinėse varžybose lems vienos kilovatvalandės kaina”, – dar kartą pabrėžė RBMC pašnekovas. Tačiau į klausimą, kas tiksliai, jo nuomone, nugalės konkurencinėse varžybose, jis neatsakė, užsiminęs, kad “viskas dar ateityje ir šiandienos padėtis dar nėra “pradžios pabaiga”".

Nekomercinė partnerystė “Tarptautinės žurnalistikos plėtros paramos centras Rusijos-Baltijos žiniasklaidos centras” (RBMC) atlieka atominės energetikos perspektyvų Baltijos jūros regione tyrimą. Viena iš tyrimo dalių susijusi su Lietuvos politikų, energetikų ir ekonomistų nuomonių rinkimu ir nagrinėjimu.