Konkurencija. Daugiau kaip 9 mln. eurų finansinės naudos kasmet vidutiniškai valstybei duodančios Konkurencijos tarybos pirmininkas kiekvienai institucijai siūlo pamatuoti, kokią vertę ji sukuria visuomenei.

Konkurencijos taryba vėl smogė iš peties: nustatė kartelį energetikos sektoriuje ir pripažino, kad bendrovės „Lukrida“, „Envija“ ir „Manfula“ nuo 2010 m. ribojo konkurenciją kogeneracinių jėgainių statybos rinkoje. Jos susitarė nustatyti iš susijusios bendrovės „Envija“ perkamų vidaus degimo variklių kainos dalį ir taikyti ne mažesnę nei dešimties procentų maržą. Už dvejus su pusę metų trukusį draudžiamą susitarimą „Manfulai“ skirta 333 900 eurų, „Envijai“ – 303 600 eurų bauda. „Lukrida“, prisipažinusi apie dalyvavimą kartelyje, atleista nuo 656 600 eurų baudos.

VEIDAS: Paskelbus nutarimą dėl bendrovių „Lukrida“, „Envija” ir „Manfula“ konkurenciją ribojančios veiklos, viešojoje erdvėje pasigirdo advokatų abejonių dėl įrodymų tikrumo ir neva taikyto nepakankamai aukšto įrodinėjimo standarto. Kaip vertinate tokias abejones dėl Konkurencijos tarybos ekspertų kompetencijos?

Š.K.: Mano supratimu, abejonės reiškiamos ne dėl ekspertų kompetencijos, bet, anot advokato, dėl pernelyg žemo įrodinėjimo standarto. Atkreipiu dėmesį, kad advokatas,   kuris tai pareiškė, atstovauja įstatymą pažeidusiai įmonei. Tokiais atvejais mes nieko kito ir nesitikime, paprastai advokatų argumentai tokie ir būna. Dėl kompetencijos kritikos nebuvo, ir tai mane džiugina. O įrodinėjimo standartus palikime teismui. Mūsų nuomone, įrodinėjimo standartas buvo pakankamas, o kritikuojami ir skundžiami yra beveik visi mūsų sprendimai, ir tai nestebina.

VEIDAS: Priekaištų sulaukėte ir dėl socialinės atsakomybės kriminalizavimo po to, kai aludarių susitarimą negaminti tam tikro stiprumo alaus pripažinote draudžiamu. Paprasta akimi žiūrint, aludarių siekis iš tiesų atrodo teisingas, kaip, ko gero, ir Vilniaus savivaldybės noras sukurti aukštos kultūros taksi paslaugas?

Š.K.: Kuo grįstas kelias į pragarą, mes žinome. Bet priemonės turi būti proporcingos teisėtam tikslui. Tik diktatoriai sako, kad tikslas pateisina priemones, o teisinėje valstybėje priemonės turi būti proporcingos. Vilniaus savivaldybės tikslas – pagerinti taksi aptarnavimo lygį, matyt, yra pagrįstas, bet priemonės neteisėtos ir neproporcingos. Ypač todėl, kad pati savivaldybė reguliuoja šią veiklą. Jei norima pakelti lygį, galima nustatyti griežtesnį reguliavimą ir jį įgyvendinti. Bet tai nereiškia, kad pačiai savivaldybei reikia kištis į rinką ir pradėti joje veikti. Jei kažkam savivaldybėje nepatiktų kepyklų kepama duona, ar tai reikštų, kad reikia steigti savivaldybės kepyklą?

Jei grįšime prie aludarių, ten klausimas buvo dėl stipraus alaus gamybos, kurią aludariai bendru sutarimu buvo apriboję. Jei aludariai mano, kad stiprų alų gerti nesveika, kiekvienas jų individualiai galėjo priimti tokį sprendimą. Bet jie priėmė jį kartu, nes priimdami individualiai jie rizikuotų, kad kiti tokio sprendimo nepriims ir toks sprendimas bus nepelningas. Todėl jie kartu sutaria ir tai yra tipiškas kartelinio susitarimo pavyzdys, apribojant tam tikros prekės gamybą.

Kitas klausimas – jei stiprus alus yra nesveika, ką jau kalbėti apie stipresnius gėrimus? Galbūt vis dėlto nesveika yra gerti alkoholį arba gerti jį nesaikingai? Bet man neteko girdėti, kad alkoholio gamintojai skatintų blaivybę arba tokį saikingą vartojimą, kuris reikšmingai sumažintų jų pardavimus. Be to, tirdami atradome, ir tai buvo paskelbta viešai, visiškai kitokius aludarių motyvus. Byloje yra cituojamas įmonių atstovų susirašinėjimas, kuriame vienos įmonės atstovas rašo manantis, „kad dėl laipsnių turėtų būti lengva rasti kompromisą ir visi nuo to tiktai daugiau uždirbtume, o ir sukomunikuotume gerai“. Čia, matyt, ir aiškėja, kad tikri to sprendimo motyvai yra įvaizdis ir uždarbis. Tai tokia čia ir socialinė atsakomybė.

VEIDAS: Konkurencijos tarybos nutarimas, kad savivaldybės sprendimas įsteigti taksi bendrovę „Vilnius veža“ pažeidžia svarbiausius konkurencijos principus, apskųstas teismui, vyksta bylinėjimasis. Tačiau ar vos prieš mėnesį paskelbtas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad vežėjas ne konkurso būdu gali būti parinktas tik tuomet, jei privatūs vežėjai nenorėtų ir negalėtų suteikti paslaugos, nėra atsakymas šioje byloje?

Š.K.: Manau, kad tai plačiąja prasme yra atsakymas, nors konkreti byla buvo šiek tiek kitokia. Į Konstitucinį Teismą buvo kreiptasi siekiant išsiaiškinti, ar savivaldybės gali be konkurso parinkti transporto paslaugų teikėją ir ar tai neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pasakė, kad neprieštarauja, tačiau parinkti be konkurso galima tik išimtiniais atvejais, kai privatus verslas negali ar nenori to daryti. Bet net ir tuomet negalima privilegijuoti ar diskriminuoti kitų šios paslaugos teikėjų.

VEIDAS: Tyrimas dėl bendrovių „Lukrida“ ir „Manfula“ išskirtinis ir tuo, kad pradėtas vienam kartelio dalyviui įskundus savo konkurentą. Konkurencijos taryba, taip pat palankūs įstatymai, atleidžiantys apie susitarimą pranešusius nuo baudų, skatina tą daryti. Ar dažni tokie atvejai ir kiek tarp jų pasitaiko tikrovės neatitinkančių pranešimų, siekiant, pavyzdžiui, apšmeižti konkurentus? Kas vis dėlto priverčia kartelio dalyvius prisipažinti?

Š.K.: Tokia galimybė Lietuvos įstatymuose atsirado 1999 m. Tačiau ja nebuvo naudojamasi, kol 2008 m. neatsirado pirmųjų detalių taisyklių, apibrėžiančių prisipažinimo dėl kartelinio susitarimo procedūrą. Nuo tada mes jau turime bent keletą tokių atvejų. Norėtųsi, kad jie būtų dažnesni. Iš kitos pusės, mažoje valstybėje to, matyt, negali būti dėl labai artimų verslo bendruomenės santykių. Vis dėlto pastaruoju metu tokių atvejų šiek tiek padaugėjo. Ir tai nėra įskundimas – tai prisipažinimas.

Tokių atvejų, kai akivaizdžiai siekiama vien tik sužlugdyti konkurentą, mūsų praktikoje dar nebuvo. Yra galimybė būti atleistam nuo baudos, ir kol kas visi, kurie prisipažino, nuo baudų buvo atleisti. Tačiau įmonei tenka pripažinti, kad pažeidė įstatymą. Tai, žinoma, kenkia reputacijai, bet prisipažindami jie tą reputaciją ir ištaiso. Tikrai ne visi išdrįsta tai padaryti. Tačiau privalumas yra didžiulis: įmonė gali pasakyti, kad darė klaidų praeityje, bet dabar jas ištaisė, išvengdama baudų ir nutraukdama neteisėtą veiklą. Manau, tai ir skatina prisipažinti, ir tikimės, kad ateityje tokių prisipažinimų bus dar daugiau.

VEIDAS: Jūs sakote, kad tai nėra įskundimas, bet tai turbūt priklauso nuo požiūrio: vieni tai vadina prisipažinimu, kiti – įskundimu?

Š.K.: Tai dvi tos pačios monetos pusės. Visų pirma tai yra prisipažinimas ir, be abejo,   bendrininko įskundimas. Panašios taisyklės taikomos ir baudžiamojoje teisėje. Aš suprantu, kad mūsų posovietinėje valstybėje, kuri yra patyrusi, ką reiškia KGB persekiojimas, įskundimai yra tam tikra stigma. Nors iš tiesų tai pilietiškas elgesys. Nes žmogus, daręs žalą visuomenei, arba, paprastai sakant, vogęs iš vartotojų pinigus, nusprendžia to nebedaryti ir padėti išaiškinti pažeidimą. Tai tikrai pagirtina.

VEIDAS: Natūralu, kad verslas nesutinka su jūsų sprendimais, juos skundžia teismams. Kokia yra ši statistika: ar dažnai skundžia, kiek bylų laimėta, kiek pralaimėta?

Š.K.: Didžioji dalis Konkurencijos tarybos nutarimų yra skundžiami teismuose ir bylinėjimasis dėl nustatyto pažeidimo bei paskirtos baudos pagrįstumo kartais trunka net kelerius metus. Didžiąją dalį bylų mes laimime. Pavyzdžiui, pernai buvo visiškai atmesti devyni skundai dėl mūsų nutarimų, du mūsų sprendimai buvo pakeisti sumažinant baudas, trys sprendimai panaikinti. Tačiau nereikia tikėtis šimtaprocentinių pergalių teismuose, nes tai galėtų reikšti, kad galbūt nesiimame itin sudėtingų atvejų, kurie galėtų duoti didelę naudą vartotojams, o imamės tik labai saugių bylų. Kartais, kai byla yra nauja ir sudėtinga, galima ir pralaimėti. Mes – taip pat žmonės ir galime klysti. Galų gale pažeidimas gali būti, tačiau gali nepakakti įrodymų.

VEIDAS: Kokiais principais vadovaudamasi Konkurencijos taryba atsirenka bylas?

Š.K.: Šaltinių yra ne vienas. Mes patys galime pradėti tyrimą, jei rinkoje pastebime kažkokių anomalijų, kurios negali būti paaiškinamos įprastais dalykais. Gauname skundų ir iš rinkos dalyvių, vartotojų. Gauname rinkos dalyvių prisipažinimų, taip pat valstybinės institucijos kartais atkreipia mūsų dėmesį į galimus pažeidimus, ypač kai tai susiję su viešaisiais pirkimais. O atsirenkame vadovaudamiesi dviem nuostatomis: pirmiausia – ar yra pagrindo įtarti, kad tai būtent konkurencijos teisės pažeidimas, ir, jei yra pažeidimas, sprendžiame klausimą, ar tai mūsų prioritetas.

Mes galime įsikišti ir tuomet, kai tos problemos sprendimas gali tapti precedentu. Kartais mažos bylos kuria didelius precedentus. Sakykim, aludarių byla precedento požiūriu buvo svarbi, nes buvo dangstomasi socialine atsakomybe. Vertinant mastą, vartotojus, kuriuos paliestų ši problema, tai nebūtų labai daug, bet mes norėjome parodyti, kad socialinė atsakomybė nėra tas figos lapas, kuriuo galima dangstyti kartelinius susitarimus.

VEIDAS: Už pažeidimus skiriate tūkstantines ir net milijonines baudas. Kiek tų baudų iš tiesų sumokama?

Š.K.: Taip, absoliutūs skaičiai gali atrodyti įspūdingai. Pavyzdžiui, bauda, skirta įmonei „Gazprom“ už koncentracijos vykdymo sąlygos pažeidimą, siekė daugiau nei 35 mln. eurų. Neseniai bendrovėms „Maxima LT“ ir „Mantinga“ už draudžiamus susitarimus, siekiant užsitikrinti didesnę pelno maržą vartotojų sąskaita, skirta bauda siekia beveik 20 mln. eurų. Bet žiūrėkime ne į absoliučius dydžius, o į santykinį dydį – kokią dalį įmonės apyvartos sudaro bauda. Ji turi ne tik atitikti pažeidimo sunkumą, bet ir būti pritaikyta konkrečiam pažeidėjui, kad jį atgrasytų. Jei baudos būtų fiksuotos, didelei įmonei su didžiule apyvarta bauda galėtų atrodyti labai maža.

Taip žiūrint mūsų skiriamos baudos nėra labai didelės. Dažniausiai jos svyruoja nuo dešimtųjų procento dalių iki kelių procentų nuo apyvartos. Yra retesnių atvejų, kai pasiekiama maksimali įstatymo numatyta riba – 10 proc. nuo apyvartos. Seniau Konkurencijos taryba privalėjo tirti praktiškai visus skundus, o dabar galime pasirinkti reikšmingesnius atvejus, tiriamos įmonės ir jų apyvartos paprastai būna didelės. Taigi net maža procentinė bauda gali atrodyti įspūdingai. Daugumą mūsų nutarimų įmonės skundžia, ir kol vyksta teismai, paskirtų baudų mokėti nereikia.

Bendra visų praėjusiais metais Konkurencijos tarybos skirtų baudų suma – 63 184 140 eurų, iš jų kol kas sumokėta 62 326 eurai. Pernai užfiksavome savotišką „greičio rekordą“, kai viena įmonė skirtą baudą sumokėjo per vieną dieną. Bendra visų 2013 m. skirtų baudų suma – 571 304 eurai, sumokėta 569 856 eurai.

VEIDAS: Pradėjęs vadovauti Konkurencijos tarybai kėlėte klausimą dėl nepakankamo institucijos finansavimo. Ar pavyko pralaužti ledus ir įrodyti, kad valstybė, norėdama turėti aukštos kvalifikacijos specialistų, turėtų jiems mokėti ir atitinkamo dydžio atlyginimus?

Š.K.: Deja, situacija nesikeičia, ir tai ne vien mūsų institucijos, o viso valstybinio sektoriaus problema. Nepopuliaru sakyti, kad valstybiniame sektoriuje dirbantys žmonės turi uždirbti daugiau. Politikams tai populiarumo taškų nesuteikia. Todėl šiuo klausimu nevyksta jokia pragmatiška diskusija. Vyksta, sakyčiau, pavydu grįsta dogmatinė diskusija. Viena iš dogmų, kad niekas valstybiniame sektoriuje negali uždirbti daugiau nei Seimo nariai. Dirbdamas Jungtinės Karalystės konkurencijos institucijoje šiek tiek aukštesnio nei vidutinio lygio valstybės tarnautoju, uždirbau tiek pat, kiek parlamento nariai. Institucijos vadovo atlyginimas buvo beveik dvigubai didesnis už Jungtinės Karalystės premjero.

Ir tai normalu. Nes konkurencijos institucijoje dirbantys specialistai yra profesionalai, dėl kurių reikia konkuruoti rinkoje su konsultacinėmis bendrovėmis, advokatų kontoromis, bankais. Žmonių, išmanančių konkurencijos teisę, nėra daug ir šių profesionalų atlyginimas turi atitikti rinkos sąlygas. Tačiau kiekvienas bandymas pasiekti, kad atlyginimai institucijose, prižiūrinčiose rinkas ir konkuruojančiose dėl specialistų su rinkos dalyviais, būtų šiek tiek didesni, atsiremia į klausimą, o kodėl kitiems turėtų būti mokama mažiau. Bet Lietuvos viešajame sektoriuje turi dirbti mažiau žmonių ir jiems turi būti daugiau mokama. Tada galėsime turėti ir išsaugoti geriausius ekspertus, jie dirbs efektyviau. Tačiau tai nepopuliarūs sprendimai, kurių priimti politikai neturi drąsos, todėl valstybės sektoriuje, neskaitant dirbančiųjų „iš idėjos“, mes turime daug nelabai kvalifikuotų žmonių, užuot turėję gerokai mažiau aukštesnės kvalifikacijos specialistų.

Neturiu didelių vilčių, kad ši problema būtų greitai sprendžiama visos valstybės mastu. Tačiau bent jau dalinis sprendimas būtų kai kurioms institucijoms suteikti didesnį nepriklausomumą, kad galėtume mums skirtą finansavimą panaudoti savo nuožiūra, turėti didesnį savarankiškumą. Tokioms rinką prižiūrinčioms institucijoms turėtų būti suteikta daugiau savarankiškumo ir faktinio nepriklausomumo. Tuomet galima reikalauti ir didesnio efektyvumo. Dabar valstybiniame sektoriuje yra lygiava, dogmatiniai principai ir labai griežta hierarchija. Nesvarbu, kad esi profesionalas, – tu negali uždirbti daugiau nei politikai. O tai reiškia, kad kai kurių profesionalų mes arba negalėsime pritraukti, arba negalėsime išlaikyti, nes jie bus išgraibstyti privataus sektoriaus.

VEIDAS: Ar taip įsivaizdavote darbą Konkurencijos taryboje, sutikdamas imtis jos vadovo pareigų?

Š.K.: Šiek tiek daugiau, nei galėjau įsivaizduoti, teko administracinio darbo, kuris nebuvo susijęs su mano ankstesne patirtimi Jungtinėje Karalystėje, kur dirbau konkurencijos teisininku. Šiuo požiūriu buvo daug naujų dalykų, tiek gerų, tiek ir nelabai gerų. Bet pastarieji mane tik skatina veikti ir keisti situaciją. Galbūt tikėjausi, kad bus šiek tiek lengviau skleisti konkurencijos kultūrą viešajame sektoriuje, bet ten pokyčiai vyksta labai lėtai. Iš kitos pusės, aš, matyt, gavau daugiau, nei tikėjausi, iš tos komandos, kurią čia radau ir kuri vėliau prie mūsų prisijungė. Tai tikrai geras kolektyvas, su kuriuo lengva dirbti.

VEIDAS: Kokio pobūdžio konkurencijos pažeidimai vyrauja Lietuvoje? Gal esame kažkuo išskirtinė šalis?

Š.K.: Jei kalbame apie verslo daromus pažeidimus, Lietuva niekuo neišsiskiria. Bet mes labiau išsiskiriame tuo, kad Lietuvoje daug konkurencijos pažeidimų padaro viešojo administravimo subjektai. Jų konkurencijos kultūra tikrai žema. Čia ypač pasižymi savivaldybės. Yra tiesiog tokia standartinė schema, kai savivaldybė be konkurso paskiria įmonę teikti tam tikras paslaugas. Ką tai reiškia? Mes skundžiamės, kad Lietuvos gyventojai nėra pakankamai verslūs, ypač regionuose, o savivaldybės, užuot skatinusios privačią iniciatyvą, pačios užima tas rinkas, kuriose galėtų veikti privatūs subjektai. Tai didžiulė problema. Jei kažkam suteikiama išskirtinė teisė veikti, sukuriama monopolija, ir iš to plaukia visos kitos problemos: neefektyvi veikla, galimos per didelės kainos, politiniai ryšiai tarp valdžios ir privilegijuotų įmonių.

Mūsų bendras tikėjimas konkurencija ganėtinai silpnas, nemažos dalies žmonių instinktai dar sovietiniai. Jei yra problema, tai geriausia ją spręsti viską paimant į savo rankas ir reguliuojant. Jei nepatinka taksi paslaugų lygis – steigiama  savivaldybės taksi įmonė, jei nepatinka bankų veikla – įsteikime valstybinį banką. Taip greitai galime suvalstybinti daugelį rinkų. O reikėtų siekti rinkų atvirumo ir tinkamai prižiūrėti tose rinkose veikiančius subjektus, tuomet konkurencija duos rezultatų ir jie valstybei bei mokesčių mokėtojams kainuos kur kas mažiau. Nes visus tuos valstybinius verslus finansuoja mokesčių mokėtojai.

VEIDAS: Konkurencijos taryba iš tiesų yra nustačiusi nemažai savivaldybių pažeidimų, o Vilniaus savivaldybė, ko gero, – apskritai pažeidimų rekordininkė. Ar valstybė turi pakankamai teisinių svertų tokiems piktybiniams pažeidėjams sutramdyti?

Š.K.: Juokaujant galima būtų pasakyti, kad Vilniaus savivaldybė yra mūsų VIP klientas. Per pastaruosius septynerius metus esame priėmę devynis nutarimus dėl konkurenciją ribojančių Vilniaus savivaldybės sprendimų. Kodėl taip yra? Politikai gyvena pagal tam tikrą rinkimų ciklą, jiems reikia greitų rezultatų, todėl, užuot kūrę geresnę konkurencinę aplinką privačiam verslui, jie imasi trumpalaikių sprendimų.

Jei kalbame apie teisinius svertus, mes galime įpareigoti nutraukti neteisėtus veiksmus, tačiau viešojo administravimo subjektams negalime skirti baudų, pavyzdžiui, kaip verslo atstovams. Tai, matyt, ir atpalaiduoja. Bet jei diskriminuojamos įmonės, Konkurencijos tarybai nustačius pažeidimą ir jį patvirtinus teismui, pasinaudotų teise kreiptis į teismus ir reikalauti žalos atlyginimo, situacija pasikeistų. Jei savivaldybėms ar kitoms institucijoms tektų atlyginti žalą, ji galėtų būti gerokai didesnė nei bet kuri bauda. Tuomet pradėtų veikti atgrasymo mechanizmas. Bet apie tokius ieškinius dėl žalos atlyginimo kol kas man nėra tekę girdėti.

O politikai, kurie vadovauja institucijoms, turėtų prisiminti Konstituciją, kuri sako, kad mūsų ūkis yra grindžiamas privačia iniciatyva, todėl valstybė užsiima tam tikra ūkine veikla tik išskirtiniais atvejais, kai privačios įmonės negali ar nenori tuo užsiimti. Jei tokio principo būtų laikomasi, būtų kur kas mažiau valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų įmonių, daugiau erdvės privačiam verslui ir didesnė atsakomybė reguliuoti ten, kur reikia tą daryti. Tai yra kelias į priekį.

VEIDAS: Pažeidėjus griežtai baudžiate, bet nemažai pastangų dedate ir rinkos dalyvius mokydami sąžiningai konkuruoti – rengiate gaires, mokymus, seminarus. Ar Lietuvoje požiūris į konkurenciją keičiasi? Gal užtektų „apšviesti“, ir problemų neliktų?

Š.K.: Dalies pažeidimų galima būtų išvengti, jeigu žmonės žinotų, kaip reikia elgtis. Tačiau švietimas nėra viską gydantis vaistas, kai kada reikia taikyti ir sankcijas. Mes turime derinti tuos abu įrankius.

VEIDAS: Ar pastebite, kad griežta, bekompromisė Konkurencijos tarybos veikla duoda rezultatų?

Š.K.: Mes jau kelerius metus atliekame tam tikrą savo veiklos vertinimą, naudodamiesi Jungtinės Karalystės ekonomistų parengta metodika, kuri leidžia pasakyti, kokią tiesioginę finansinę naudą gauna vartotojai dėl mūsų įsikišimo į rinką ir mūsų sprendimų. Neseniai šiems skaičiavimams pradėjome taikyti Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos priimtą rekomendacinę metodiką, pagal kurią mūsų institucijos 2012–2014 m. sukurta vidutinė tiesioginė nauda kasmet sudarė 9,31 mln. eurų. Konkurencijos tarybos biudžetas 2014 m. buvo 1,36 mln. eurų.

Esame sau įsipareigoję, kad vienas į mūsų instituciją investuotas euras duotų vartotojams bent penkis eurus naudos. Taigi tą įsipareigojimą vykdome ir kasmet visuomenei naudos duodame bent penkis kartus daugiau. Būtų gerai, kad visos valstybės institucijos pasimatuotų savo kuriamą vertę.

Žinoma, metodika pagrįsta tam tikromis prielaidomis, tačiau poveikis akivaizdus ir realiame gyvenime. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus nustatėme ortopedinių priemonių gamintojų kartelinį susitarimą. Vėliau pastebėjome, kad kainos sumažėjo. Priežastingumą įrodyti būtų sudėtinga, bet faktas tas, kad kainos sumažėjo. Kitas pavyzdys – regis, prasidėjęs kainų karas mažmeninės prekybos maisto produktais rinkoje. Šį karą galėjo lemti daug veiksnių, bet vienas jų galėjo būti ir mūsų tyrimas dėl bendrovių „Maxima LT“ ir „Mantinga“ konkurenciją ribojančio susitarimo.

O jei kalbėsime bendrai, Lietuvos visuomenė vis dar gana mažai žino apie konkurenciją. Visuomenės tikėjimas konkurencijos nauda yra labai trapus. Jei tik jos netenkina prekių kainos, iš karto žiūrima į valdžią: kodėl ji nieko nedaro dėl to, kad pakilo kažkokio produkto kaina. Bet netikima konkurencija, kuri ir turėtų užtikrinti prekių pasirinkimą, gerą kokybę ir geras kainas. Daug ką dar reikia padaryti ne tik mums – reikia bendrų ir kitų institucijų pastangų. Ypač gerą pavyzdį turi rodyti politikai, aiškindami konkurencijos naudą, nes dažniau aiškinama, kodėl reikia kurti įvairias valstybines įmones, o ne saugoti konkurenciją. Tenka pripažinti, kad konkurencijos kultūra Lietuvoje dar nėra aukšta. Bet ji gerėja.

VEIDAS: Kokie yra šių metų Konkurencijos tarybos veiklos prioritetai?

Š.K.: Svarbiausias prioritetas visada tas pats – kad mūsų įsikišimas į rinką vartotojams duotų kuo daugiau naudos. Šitą klausimą visada užduodame sau prieš pradėdami bet kurį tyrimą. O jei kalbame apie atskiras sritis, į kurias koncentruosime dėmesį, tai svarbus sektorius išliks energetika. Šioje rinkoje dalyvių nedaug, gana didelis reguliavimas, įeiti į rinką kliūčių irgi netrūksta, todėl konkurencijos problemų, tikėtina, taip pat yra daug.

Kita sritis – maisto prekės. Praėjusių metų gruodžio mėnesį pradėjome pieno sektoriaus tyrimą, kuriuo norime išsiaiškinti, ar toje rinkoje yra struktūrinių problemų ir kaip jas būtų galima spręsti. Pasižiūrėję į savo bylų praktiką matėme ne vieną tyrimą, susijusį su pieno sektoriumi, todėl nusprendėme patyrinėti, kaip veikia ši rinka. Juo labiau kad ir visuomenės susidomėjimas šia sritimi yra didelis. Kasmet stengiamės atlikti po vieną tokį atskiros srities tyrimą.

Mūsų dėmesio centre išliks ir viešojo administravimo subjektai, nes čia pažeidimų nustatome statistiškai daugiausiai. Pernai beveik pusė Konkurencijos tarybos tyrimų vyko dėl konkurenciją ribojančių viešųjų subjektų veiksmų. Ypatingą dėmesį skirsime ir viešiesiems pirkimams, kur gana dažnai pasitaiko kartelinių susitarimų, kai konkursų dalyviai tarpusavyje derina veiksmus, kas taps laimėtoju.

VEIDAS: Kaip manote, ar Konkurencijos taryba verslui jau yra tapusi baubu?

Š.K.: Aš manau ir tikiuosi, kad ne. Tos didelės baudos absoliučiais skaičiais imant  atkreipia verslo dėmesį. Bet noriu tikėtis, kad mes netapome baubu, nes visų pirma verslas mums yra svarbus sąjungininkas, o ne priešininkas. Būtent iš verslo gauname daug informacijos apie tai, kas vyksta rinkoje. Viešojoje erdvėje dažnai kalbama, kad verslas nukenčia nuo Konkurencijos tarybos, bet niekas neužsimena apie tą tyliąją  verslo daugumą, kuri nukenčia nuo konkurenciją pažeidžiančių kolegų. Kartais mes dirbtinai esame parodomi kaip verslo baubai. Bet jei pažeidėjai ar potencialūs pažeidėjai mūsų bijo ir dėl to nedaro pažeidimų, tai yra gerai.

BFL

Geometrine progresija didėjantis Konkurencijos tarybos tyrimų skaičius rodo, kad Lietuvos verslas įžengė į naują – rizikos įsivertinimo pasaulį.

Tokia mintis nuskambėjo prieš savaitę Lietuvos verslo konfederacijos surengtoje konferencijoje, skirtoje verslo konkurencijos kultūrai aptarti. Visų Konkurencijos tarybai atstovavusių pranešėjų skaidrėse buvo nurodyta, kad išsakomos mintys – tik jų pačių asmeninė nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su oficialia Konkurencijos tarybos nuomone. Tai ir suprantama, nes Konkurencijos taryba – kolegialus organas, ir jos sprendimai taip pat kolegialūs, tačiau vadinamoji baudų nustatymo diskrecija (institucijos ar pareigūno laisvė veikti savo nuožiūra bei priimti sprendimus) ir su tuo susijęs Konkurencijos tarybos veiksmų nenuspėjamumas iš tikrųjų baugina.

Dėl diskrecinės galios veikti savo nuožiūra gali susidaryti situacija, kai pareigūnas ar institucija nuklysta nuo deklaruojamų bendrųjų tikslų, o priimami sprendimai netgi šiuos tikslus pažeidžia. Nauja konkurencijos priežiūros situacija susiklostė priėmus Konkurencijos įstatymo pataisas. Bausmių griežtinimo poreikis atsirado, siekiant suderinti baudų skaičiavimo tvarką su dabartinėmis Europos Komisijos baudų skaičiavimo gairėmis. Pokyčiai baudų srityje radikalūs: bauda bus dauginama iš metų skaičiaus, kurį truko pažeidimas, už kiekvieną ankstesnį Konkurencijos įstatymo pažeidimą bauda didinama iki 100 proc. Baudos galės siekti iki 30 proc. įmonės pardavimo vertės, padaugintos iš metų skaičiaus, per kuriuos vyko pažeidimas.

Gyvenimas rodo, kad priėmus naujas baudų skaičiavimo gaires Europos Komisijos skiriamos baudos už konkurencijos taisyklių pažeidimus gerokai padidėjo. Matyt, taip atsitiks ir Lietuvoje. O čia jau esama absurdiškų situacijų, kai kartelio nėra, bet Konkurencijos taryba vis tiek tiria, apie tai daug kalbama žiniasklaidoje, minimos konkrečios įmonės.

Charakteringa prekiautojų naftos produktais situacija. Benzino kainoms kylant politikai juos ragino atskleisti degalų kainos sudedamąsias dalis, t.y. parodyti, kokią kainos dalį sudaro žaliavų kaina, kokią mokesčiai, degalinių darbo sąnaudos ir kokia dalis lieka pelnui. Tačiau iš Konkurencijos tarybos pasigirdo perspėjimas, kad toks viešumas gali būti traktuojamas kaip kartelinis susitarimas dėl kainų, nes bus paskelbta jų formulė. Dėmesio sulaukė ir kai kurios įmonės, pasikeitusios informacija apie žaliavų kainas.

Dėl to verslininkams susidaro įspūdis, kad Konkurencijos taryba kartais tampa politinės jėgos, tuo metu esančios valdžioje, įrankiu ir valdžiai nepatinkantis vienas ar kitas verslo sektorius gali būti labai skaudžiai nubaudžiamas vien dėl to, kad Konkurencijos įstatymas nėra aiškus. Laimė, kol kas dar negirdėti apie 30 proc. pajamų dydžio bauda, padauginta iš metų skaičiaus, nubaustas asociacijas už tai, kad rinko duomenis apie įmonių – savo narių pardavimo apimtis, analizavo kainodarą, nors tyrimų ir kratų jau būta.

Baudų skyrimo diskrecijos principas sunkiai dera su teisinio tikrumo principu, pagal kurį baudų skaičiavimo taisyklės turėtų būti aiškios, tačiau motyvuojama tuo, kad konkurencijos taisyklių pažeidimai yra sunkūs. Įmonės gali būti nubaustos netgi tada, jei iš pažeidimo negavo realios naudos, nes Konkurencijos taryba nėra įpareigota kiekvienu atveju nustatyti iš pažeidimo gauto pelno. Tačiau negalima pamiršti, kad verslui skiriamos baudos reiškia nuostolius įmonei, jos veiklos sutrikdymus, sumažėjusį mokesčių mokėjimą, darbuotojų atleidimą, gal net bankrotą, o tai stabdo ūkio plėtrą ir galiausiai yra žalinga pačiai valstybei. Todėl labai svarbu užtikrinti pažeidimų prevenciją, o Konkurencijos tarybą verslas norėtų matyti kaip partnerę, kuri padeda spręsti problemas.

Taigi verslo ir Konkurencijos tarybos dialogas būtinas ir naudingas, nes tai padeda ūkio subjektams suvokti sąžiningos konkurencijos svarbą, konkurencijos supratimą bei kultūrą. Tačiau vis tiek jau gyvename rizikos įsivertinimo pasaulyje, ir verslininkai turi tai suprasti.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva parengtos ir registruojamos Seime Konkurencijos įstatymo pataisos, kuriomis įmonėms už kartelinius susitarimus ir nesąžiningą konkurenciją leidžiama skirti didesnes baudas, numatyti asmeninę tokių įmonių vadovų atsakomybę, prailginami sankcijų skyrimo senaties terminai.

„Baudos už kartelinius susitarimus, dėl kurių nepagrįstai kyla būtiniausių produktų kainos, turi būti atgrasančios ir proporcingos visuomenei daromai žalai. Bausmės turi sulaukti ne tik tokį susitarimą sudariusios įmonės, bet ir jų vadovai”, – teigia prezidentė.

Įmonės vadovui, prisidėjusiam prie draudžiamų susitarimų, siūloma skirti baudą ir 3-5 metams apriboti teisę eiti viešosios ar privačiosios įmonės vadovo pareigas, būti valdymo organo nariu. Asmenų, kuriems paskirtos tokios sankcijos, sąrašą siūloma skelbti Konkurencijos tarybos interneto tinklalapyje.

Pataisos taip pat leis patvirtinti naują baudų apskaičiavimo metodiką, pagal kurią Konkurencijos taryba galės skirti didesnes, proporcingas visuomenei padarytai žalai baudas.

Konkurencijos tarybos pirmininkas prašo stiprinti Konkurencijos tarybos galias ir nori, kad politikai nesikištų į jos veiklą.

“Svarbiausias arba vienas veiksmingiausių būdų būtų stiprinti Konkurencijos tarybos galias, nedaryti jokio politinio spaudimo, leisti tirti draudžiamus susitarimus, ir tokiu būdu Konkurencijos taryba sugebės vykdyti savo funkcijas”, – antradienį atsakydamas į parlamentarų klausimus dėl maisto ir degalų kainų augimo, Seime sakė Jonas Rasimas.

“Mums didžiausią meškos paslaugą daro politikai, lenktyniaujantys, kuris pirmas paskelbs apie galimą kartelį ir klausia, ką veikia Konkurencijos taryba. Bent kiek protaujantys ūkio subjektai gali manyti: ryt ar poryt, ar užporyt taryba ateis. Tokioje situacijoje protingiausias sprendimas būtų palaukti, o tada kitiems atrodo, kad Konkurencijos taryba nieko neveikia. Štai tokia politikų įtaka yra labai dažnai”, – Seime kalbėjo tarybos vadovas.

Jis priekaištavo politikams, kad tarybai paskyrus baudas, jie ima advokatauti verslininkams, kurie priekaištauja Konkurencijos tarybai, kad ji tikrina “taip sunkiai dirbančius verslininkus”.

“Pasigirsta įvairiausios aimanos, kad Konkurencijos taryba baudžia už įprastą verslo praktiką, kuri galbūt yra draudžiami susitarimai”, – aiškino J.Rasimas.

Konkurencijos tarybos vadovas mano, kad leidimas prekybos centrams “tokiu mastu kurtis ir kurtis miestuose – politikų netoliaregiškumo problema”.

“Reikėjo pasižiūrėti, kas darosi kitose šalyse, gal būtų buvę protingesni sprendimai”, – pareiškė J.Rasimas.

Konkurencijos taryba, tirdama maisto produktų kainų didėjimo priežastis, kol kas nepateikė konkrečių išvadų ir savo iniciatyva pradėjo atskirą tyrimą dėl galimų kartelinių susitarimų duonos, pieno produktų gamybos bei mažmeninėje rinkose. Tuo tarpu į asociaciją susibūrę trys didelės pieno bendrovės teigia, kad Konkurencijos tarybos veikla yra politizuota.

Konkurencijos taryba patvirtino, kad jos pareigūnai jau atliko patikrinimus bendrovėse “Kauno grūdai”, “Malsena plius”, “Vilniaus duona”, “Mantinga” ir “Fazer kepyklos”, taip pat pieno perdirbimo įmonėse “Pieno žvaigždės”, Vilkyškių pieninė, “Rokiškio sūris”, “Rokiškio pienas”, “Marijampolės pieno konservai”, “Žemaitijos pienas” bei Lietuvos pieno perdirbėjus vienijančios asociacijoje “Pieno centras”.

Konkurencijos taryba, ištyrusi duonos ir pieno produktų kainų pokyčius, teigia, jog mažmeninėje kainoje pastaruoju metu nuolat didėjo prekybininkų dalis.

“Vis dėlto būtina išskirti bendrą tendenciją, kad per minėtą laikotarpį mažmenininkų dalyje įvyko didžiausias padidėjimas – prekybos antkainio, ir būtent šioje vienintelėje grandyje visais atvejais pastebimas padidėjimas, ypač nuo 2009 metų pradžios”, – nustatė Konkurencijos taryba.

Anot tarybos, tai gali signalizuoti apie susilpnėjusią konkurenciją tarp prekybos tinklų.

“Kai kurių produktų, pavyzdžiui, miltų, geriamojo pieno didžiausią mažmeninės kainos dalį sudaro būtent prekybos antkainis – 2010 metų rugpjūtį atitinkamai 31 proc. ir 37,2 proc.”, – rašoma išvadose.

Nustatyta, kad vidutinė pieno supirkimo kaina per metus padidėjo 50 proc., o vidutinė didmeninė pieno produktų kaina – tik 6,2 proc., eksporto – 43,8 procento.

Anot Konkurencijos tarybos, vadovaujantis šiais duomenimis ir darant prielaidą, kad pieno produktų savikainos struktūroje žaliavos dalis nesikeitė ir vidutiniškai sudaro apie 55 proc, vidutinės didmeninės pieno produktų kainos padidėjimas nėra neįprastas.

“Tai taip pat leidžia manyti, kad vidutinė didmeninė pieno produktų kaina Lietuvoje galėjo didėti daugiau, tačiau supirkimo kainos didėjimo įtaka buvo nemaža dalimi neutralizuota dėl gerokai didesne dalimi padidėjusių eksporto kainų”, – rašoma Konkurencijos tarybos darbo grupės ataskaitoje.

Analizuojant duonos kainas Konkurencijos taryba pastebėjo, jog nuo 2008-ųjų pavasario iki 2009 metų rudens javų supirkimo kainos smuko trečdaliu, o šiemet rugpjūtį maistinių kviečių vidutinė supirkimo kaina jau viršijo praėjusių metų kainą 52,5 proc., maistinių rugių – net 88,9 procento.

“Atsižvelgiant į tai, kad grūdų supirkimo kaina, nepaisant jos žymaus padidėjimo rugpjūtį, visą laikotarpį nuo 2009 metų laikėsi panašiame lygyje ir šiuo metu vėl prognozuojamas jos mažėjimas, be to, miltų vidutinė didmeninė kaina iki rugpjūčio taip pat mažėjo, Konkurencijos tarybos turimi duomenys neleidžia pagrįsti teiginio, kad dėl grūdų supirkimo kainų augimo turėtų didėti duonos gaminių didmeninės kainos”, – teigiama tyrimo išvadose.

Konkurencijos taryba pradėjo atskirą tyrimą dėl galimų kartelinių susitarimų duonos, pieno produktų gamybos bei mažmeninėje rinkose.

„Lietuvos rytas“ praneša:

Rudenį gerokai pasikeitė dalies maisto produktų kainos parduotuvių lentynose. Deja, į pirkėjams nepalankią pusę. Brangsta pieno produktai, makaronai, aliejus, o kruopų kainos pakilo kelis kartus.

Lentynose atsiradus naujojo derliaus grikiams, etiketėje įraityta net iki keturių kartų didesnė jų kaina.

Pardavėjai viliasi, kad gamintojai ir tiekėjai bus priversti ją mažinti, mat daliai pirkėjų šios kruopos tapo nebeįperkamos.

„Grikių kainos turėtų nusistovėti ir paskui kristi. Pirkėjai jau renkasi kitas kruopas, pavyzdžiui, ryžius. Akivaizdu, kad jie pirks tai, kas pigiau”, – sakė „Norfos” atstovas Darius Ryliškis.

Vos prieš kelias savaites parduotuvėse stigo grikių. Tiekėjai guodėsi, kad išseko senojo sezono likučiai, pardavėjai įtarinėjo, kad gamintojai ir tiekėjai linkę palūkėti, mat tikisi parduoti brangiau.

Taip elgtis juos skatino prastas grikių derlius ir Lietuvoje, ir užsienyje.

Pasak D.Ryliškio, ir dabar tiekėjai neskuba vežti grikių – viliasi dar aukštesnių kainų.

Tuo tarpu mažmeninės prekybos tinklo „Maxima” atstovė Renata Saulytė tikino, kad grikių lentynose nebestinga: „Tiekėjai jau pradėjo vežti naujo derliaus grikius. Jų kainos dar nesikeitė. Viliamės, kad jos sumažės, nes jau pasiekė neįsivaizduojamas aukštumas. Bet kol kas tiekėjai nuleisti kartelės neskuba.”

Kitos kruopos „Maxima” parduotuvėse irgi pabrango – apie 20 proc.

„Grikių kainos per pastaruosius mėnesius pakilo 2–4 kartus dėl to, kad rinkoje jų pradėjo trūkti. Tikimės, kad prasidėjus naujo derliaus produkcijai jų kainos jau nebedidės”, – vylėsi ir „Iki” atstovas Valdas Lopeta.

Paprastai rudenį padidėja ir pieno kainos.

„Iki” tinkle kai kurie pieno produktai pabrango 2–7 proc. Į „Maxima” parduotuves tiekiamos produkcijos dalį jau pabrangino „Pieno žvaigždės” – iki 5 proc.

„Visi kiti pieno produktai dar nebrango. Nors pranešimų apie didesnes kainas jau esame gavę iš bendrovių „Žemaitijos pienas”, „Rokiškio pienas”, „Pieno žvaigždės”, „Varėnos pienelis”, Kelmės pieninės, Vilkyškių pieninės, Lukšių pieninės.

Jie savo produktus ketina branginti vidutiniškai 5 proc.”, – sakė R.Saulytė.

Nuo 4 iki 20 proc. ketina kelti savo produkcijos kainas ir duonos kepėjai.

Pasak R.Saulytės, pirmoji (dar rugpjūčio pabaigoje) apie ketinimą iki 10 proc. branginti dalį savo tiekiamos produkcijos paskelbė „Vilniaus duona”.

Rugsėjo pabaigoje brango „Gudobelės” ir mažų regioninių tiekėjų – „Ukmergės duonos”, „Mažeikių duonos”, „Jurbarko duonos”, „Laragio” – produkcija.

„Mentoros”, „Mantingos”, „Plungės duonos” apie trečdalį produkcijos brango rugsėjo pabaigoje.

„Maxima” tinkle prieš tris savaites apie 15 proc. brango pigiausi makaronai.

„Tarkim, populiariausius „Gintarinius” makaronus tiekėjai pabrangino 13 procentų, o makaronus „Pasaka” – 22 proc.”, – sakė R.Saulytė.

Savo produkciją – miltus – už aukštesnę kainą jau parduoda ir „Kauno grūdai” bei „Malsena”.

Prekybos tinkle „Iki” rugsėjį tiekėjai miltų, aliejaus ir kavos kainą padidino apie 15 proc.

„Maxima” prekybos centruose taip pat stryktelėjo aliejaus kaina – 10–12 proc., o kavos – iki 20 procentų.

Neseniai šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė prakalbo, kad reikia reguliuoti ir kontroliuoti kainas, kad stinga konkurencijos. Tyrimą, ar prekybininkai nepiktnaudžiauja antkainiais, atliko Konkurencijos taryba. Rezultatus ji skelbs šią savaitę.

„Mes manome, kad konkurencija niekur nedingo ir dingti negalėjo. Vartojimas Lietuvoje vis dar 2003–2004 metų lygio. Pardavimas vis dar mažesnis negu buvo 2009 metais.

Vis dar kovojame dėl kiekvieno pirkėjo ir didesnės kainos mums nėra palankios, jos neskatina vartojimo”, – aiškino R.Saulytė.

„Maxima” atstovė tikino, kad prekybininkų dalis pieno produktų, duonos gaminių, miltų ir makaronų kainoje nekito. Tą patį tvirtino ir kitų didžiųjų šalies mažmeninės prekybos tinklų atstovai.

„Iki” dabar aiškinasi su tiekėjais, dėl kokių priežasčių rugsėjį brango produktai.

„Mes savo sąskaita kompensuojame pavienių produktų brangimą: pavyzdžiui, tiekėjams vieną miltų rūšį pabranginus 6 proc., parduotuvių lentynose jų kaina padidėjo tik 2 proc. Daugelio konditerijos ir duonos gaminių „Pagaminta „Iki” kainos, net ir brangstant žaliavoms, išlieka nepakitusios”, – aiškino V.Lopeta.

„Respublika.lt“ rašo:

„Konkurencijos taryba (KT), baigusi Ministro Pirmininko prašymu atliktą tyrimą dėl maisto produktų kainų pokyčių, daro išvadą, kad su maisto produktų kainų kilimo tendencija susiduria ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių vartotojai, todėl tai nėra specifinė Lietuvos problema.

Šiuo tyrimu siekta įvertinti, kas sąlygojo mažmeninių maisto produktų kainų pokyčius pastaruoju metu.
Išvadose atkreiptas dėmesys į tai, kad ženklus mažmeninių kainų kilimas kylant gamybos išteklių kainoms ir lėtas mažmeninių kainų mažėjimas sumažėjus gamybos išteklių kainoms nėra neįprastas konkurencinėms rinkoms ir nebūtinai reiškia oligopolijos veikimo ypatumus ar draudžiamų susitarimų egzistavimą. Šie pokyčiai, be kita ko, priklauso ir nuo maisto produktų grandinėje veikiančių tarpininkų skaičiaus, konkurencinės grandžių struktūros, sandorio šalių derybinės galios skirtumų, nors įtaką kainoms gali daryti ir antikonkurenciniai veiksmai.

Svarbu tai, kad šio tyrimo metu įvertinus pagrindinių gamybos išteklių kainų pasikeitimus ir pieno bei grūdų produktų didmeninių bei mažmeninių kainų pokyčius, nustatyta, kad vien šių išteklių kainų pasikeitimai nepaaiškina per metus įvykusio pieno ir duonos produktų mažmeninių kainų padidėjimo.

Atsižvelgusi į tai, kad surinkta informacija neleidžia daryti išvados, jog maisto produktų kainos pastaruoju metu didėjo išimtinai dėl objektyvių ekonominių priežasčių, o ne dėl susilpnėjusios konkurencijos, Konkurencijos taryba savo iniciatyva pradėjo atskirą tyrimą, kad būtų įvertinta, ar maisto produktus gaminantys ir (ar) juos parduodantys ūkio subjektai nėra arba nebuvo sudarę tarpusavio susitarimų, nederino veiksmų, dėl kurių būtų padidėjusios kainos.

Konkurencijos tarybos turimi duomenys pagrįstai leido įtarti, kad ūkio subjektai savo veiksmais galimai pažeidė Konkurencijos įstatymą. Toks tyrimas pradedamas motyvuotu Konkurencijos tarybos nutarimu, kuris gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, jei ūkio subjektai, dėl kurių pradėtas tyrimas, mano, jog toks Konkurencijos tarybos sprendimas yra nemotyvuotas. Tik atlikdami tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo, Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, gavę teismo leidimą, gali atlikti netikėtus patikrinimus įmonių naudojamose patalpose.”

„vz.lt“ informuoja:

Konkurencijos taryba neturi pakankamai informacijos, kad maistas pastaruoju metu brango tik dėl objektyvių ekonominių priežasčių, todėl dabar imamasi ieškoti kartelinių susitarimų.

Tokias tyrimo dėl maisto kainų augimo išvadas pirmadienį paskelbė Konkurencijos taryba (KT).

„Vz.lt“ dar penktadienį rašė, kad dabar taškai antkainių istorijoje dar nebus sudėlioti – tyrėjams kilo papildomų klausimų, į kuriuos atsakyti reikės naujų tyrimų.

Taryba tvirtina, kad įvertinus pagrindinių gamybos išteklių kainų pasikeitimus ir pieno bei grūdų produktų didmeninių bei mažmeninių kainų pokyčius, nustatyta, kad vien šių išteklių kainų pasikeitimai nepaaiškina per metus įvykusio pieno ir duonos produktų mažmeninių kainų padidėjimo.

KT savo iniciatyva imasi tirti, ar maisto produktus gaminančios ir juos parduodančios bendrovės nepažeidė Konkurencijos įstatymo sudarydamos tarpusavio susitarimus, derindamos veiksmus, dėl kurių būtų padidėjusios kainos.

KT priminė ir kad Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija paskelbė prognozę, jog per ateinantį dešimtmetį žemės ūkio produktų kainos augs apie 15-40% dėl didėjančios paklausos besivystančiose šalyse, biodegalų gamybos bei energijos išteklių augimo.

Išvadose atkreiptas dėmesys į tai, kad žymus mažmeninių kainų augimas kylant gamybos išteklių kainoms ir lėtas mažmeninių kainų mažėjimas sumažėjus gamybos išteklių kainoms nėra neįprastas konkurencinėms rinkoms ir nebūtinai reiškia oligopolijos veikimo ypatumus ar draudžiamų susitarimų egzistavimą.

Šie pokyčiai, be kita ko, anot KT, priklauso ir nuo maisto produktų grandinėje veikiančių tarpininkų skaičiaus, konkurencinės grandžių struktūros, sandorio šalių derybinės galios skirtumų, nors įtaką kainoms gali daryti ir antikonkurenciniai veiksmai.

„alfa.lt“ skelbia:

Atlikdama maisto kainų tyrimą Konkurencijos taryba naudojosi Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinės sistemos (ŽŪMPRIS) duomenimis apie žaliavos supirkimo ir produktų didmenines bei mažmenines kainas pieno ir grūdų produktų sektoriuose šių metų birželio 1 d. – rugsėjo 17 d., Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) analize apie kainų tendencijas minėtuose sektoriuose 2007 – 2010 metais.

Tyrime taip pat buvo panaudoti pieno ir grūdų produktų sektoriuose veikiančių įmonių duomenys apie pirkimo (pardavimo) kainų pasikeitimus 2010 m. birželio 1 d. – rugsėjo 20 d. ir tokių pasikeitimų priežastis, bei kiti statistiniai duomenys.

ŽŪMPRIS duomenimis, 2010 m. birželio – rugsėjo mėn. laikotarpiui būdingas kai kurių pieno ir grūdų produktų mažmeninių kainų augimas didžiuosiuose prekybos tinkluose. 2,5 proc. riebumo geriamasis pienas tetrapak pakuotėje atskiruose prekybos tinkluose brango 1,23-2,05 proc., „Tilsit“ tipo sūris – 0,83-12,07 proc., batonas – 2,1-3,47 proc., duona ruginių miltų pagrindu – 2,45-11,56 proc.

Kitų ŽŪMPRIS stebimų pieno ir grūdų produktų mažmeninių kainų pokyčių esą neužfiksuota (pavyzdžiui, grietinės, aukščiausios rūšies kvietinių miltų) arba jų kainos atskiruose prekybos tinkluose minėtu laikotarpiu mažėjo (pavyzdžiui, sviesto, varškės).

Vertindami atitinkamų produktų mažmeninių kainų pokytį per metus (t.y., 2010 m. rugsėjo mėnesio duomenis palyginus su 2009 m. rugsėjo mėn.) tyrėjai pastabėjo šių produktų kainų didėjimą visuose prekybos tinkluose.

Daugiausiai brango keletas būtiniausių produktų: 2,5 proc. riebumo geriamasis pienas vidutiniškai pabrango 25,1 proc., grietinė (30 proc. riebumo) – 26,3 proc., sviestas – 21,9 proc., varškė – 12,3 proc., „Tilsit“ tipo sūris – 14 proc., duona ruginių miltų pagrindu – 10,8 proc.

Savo ruožtu vidutinė pieno supirkimo kaina per metus padidėjo 50 proc., vidutinė didmeninė pieno produktų kaina Lietuvoje padidėjo 6,2 proc., eksporto – 43,8 proc. Lietuvoje parduodamo geriamojo pieno vidutinė didmeninė kaina per metus išaugo 13 proc., grietinės – 20 proc., sviesto – 27 proc., varškės – 10 proc.

Žemės ūkio ministerija žada, jog šią savaitę pradės veikti puslapis produktukainos.lt, kuriame bus skelbiamos tam tikrų maisto produktų kainos didžiuosiuose prekybos centruose.

Norėdami įrodyti, jog jiems mesti kaltinimai dėl pernelyg didelių prekybos antkainių maisto produktams kai kurie prekybininkai ėmė viešinti dalies produktų antkainio sudedamąsias dalis.

Pavyzdžiui, „Norfos“ prekybos centrų mėsos skyriuose pasirodė etiketės „Skaidri kaina“, kur prie kai kurių produktų nurodoma išskaidyta kaina: grynoji, mėsos perdirbimo, prekybinis antkainis, mokesčiai ir, žinoma, galutinė.

Prekybininkai sako, jog pareiškimai dėl antkainių tėra tik politiniai žaidimai prieš rinkimus. Esą Lietuvoje maisto produktų mažmeninės prekybos konkurencija yra didžiausia Baltijos šalyse ir viena didžiausių ES, tad karteliniai susitarimai neįmanomi.

Šią savaitę premjeras Andrius Kubilius rengia specialų pasitarimą dėl neproporcingai didelių degalų kainų Lietuvoje. Konkurencijos tarybos pirmininkas Jonas Rasimas lyg ir žada pateikti pirmuosius atsakymas dėl įtarimų naftininkams, esą kainos kyla dėl jų kartelinių susitarimų.

Tuo tarpu prieš savaitę akciją dėl degalų brangimo surengusio “Audi” klubo prezidentas Ričardas Pūkas tik šypsosi girdėdamas tokius pranešimus. “Jei mes nebūtume suorganizavę vairuotojų piltis degalinėse degalų tik už litą ir taip sudaryti spūsties bei nepatogumų, niekas ir toliau nieko nebūtų darę. Tik po mūsų įsikišimo pagaliau sukruto ir Konkurencijos taryba, ir Vyriausybė, ir patys naftininkai kalbėti ėmė”, – ironizuoja R.Pūkas.

Konkurencijos tarybos atstovė spaudai Palmira Kvietkauskienė sako, kad žmonės klaidingai supranta jų institucijos atliekamų tyrimų eigą ir funkcijas. “Tyrimą dėl degalų kainų mes pradėjome seniai, bet apie tai negalime viešai skelbti, mes galime visiems paskelbti tik atliktų patikrinimų datas. Juos atlikome kovo 15 ir 17 d.”, – aiškino P.Kvietkauskienė.
Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius su įvairiais skundais dėl galimo pienininkų kartelio šios institucijos duris varsto jau aštuntus metus. “Dažniausiai iš tarybos gaunu atsakymą, kad viskas gerai. Ši institucija neatlieka savo darbo iki galo. Laimei, dėl ūkininkų turgelių bei kooperatyvo “Pienas LT” atsiradimo padidėjo konkurencija, taigi pieno perdirbėjai vien dėl to buvo priversti mažinti kainas”, – sakė ministras.

Nacionalinės vartotojų konfederacijos prezidentas Kornelijus Papšys tik ranka numoja, paklaustas apie Konkurencijos tarybos veiklą. “Mes esame trišalės tarybos nariai. Kad jūs girdėtumėte, ką verslininkai kalba apie šią instituciją – nieko ji negina ir jokių iniciatyvų nerodo, o tik laukia, kad kažkas atneštų jau surinktus visus faktus ir parengtus dokumentus. Bet juk ji pati turėtų inicijuoti tyrimus ir visas išvadas dėl viešojo intereso gynimo perduoti prokuratūrai”, – piktinasi K.Papšys.

Beje, šiuo metu jis pastebi dar vieną užgimusį kartelį – dėl statybinių medžiagų, skirtų namams šiltinti. Girdi, kokybiškesnės ir ilgaamžės statybinės medžiagos “ignoruojamos”, nes atskiros interesų grupės, dalyvaujančios namų šiltinimo programose, susijusios su verslininkais, prekiaujančiais šiltinimo vata, tinku ir dažais. “Bet Konkurencijos taryba tų susitarimų nemato”, – kritikuoja K.Papšys.

P.Kvietkauskienė teigia, kad neretai įvairios institucijos neturėdamos jokių pagrįstų argumentų į juos kreipiasi su prašymu pradėti konkretų tyrimą, bet taryba dėl savo kompetencijų ribų to daryti negalinti.