Šeštadienį Vilniuje vykusiame neeiliniame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos suvažiavime ne tik patvirtintas naujasis partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis, bet ir nuspręsta, kaip partijos pirmininkas bus renkamas ateityje.

Suvažiavime nutarta nuo 2019 m. kandidatus į partijos pirmininkus, Respublikos prezidentus rinkti atviruose rinkimuose, kuriuose balsuoti turės teisę ne tik visi TS-LKD nariai, bet ir partijai nepriklausantys žmonės. Kaip balsuoti, nustatys TS-LKD taryba. Toks sprendimas grindžiamas kitų valstybių patirtimi, kai didžiausių partijų vadovai, kandidatai į svarbius valstybės politinius postus išrenkami visų piliečių balsais.

Partija taip pat nutarė, kad visuotiniuose rinkimuose bus renkami kandidatai į Seimą vienmandatėse rinkimų apygardose, į Lietuvos savivaldybių merus, tokiu pat būdu bus sudaromi TS-LKD kandidatų sąrašai į Europos Parlamentą.

TS-LKD suvažiavimas taip pat pritarė įstatų pakeitimui, kad TS-LKD pirmininkas aktualiais partijai klausimais gali inicijuoti visuotinį TS-LKD narių plebiscitą. Kaip sakė G.Landsbergis, pirmasis plebiscitas, kurį jis organizuos, būsiąs dėl partijos pavadinimo keitimo.

Plebiscitas bus laikomas įvykusiu, kai jame dalyvaus ne mažiau kaip pusė visų TS-LKD narių, o jame priimtas sprendimas bus patvirtinamas artimiausiame partijos suvažiavime.

R.Urbonaitė

3 klausimai apie vidines kovas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijoje politologei Rimai Urbonaitei

– Kas vyksta TS-LKD viduje, kodėl partijos nariai tarsi skyla į dvi stovyklas?

– Akivaizdu, kad partijoje nėra vidinio dialogo, kuris atsispindėtų ir išorinėje TS-LKD komunikacijoje. Skirtingos žinutės leidžia identifikuoti, jog partijoje nėra vienybės, atsirado tam tikri blokai, o partijos lyderis Gabrielius Landsbergis veikiausiai nesugeba konsoliduoti visų partijos narių ir įgyvendinti strategijos, kad partija turėtų vieną stuburą. Dabar matome krikdemiškąjį sparną ir G.Landsbergį, kalbantį apie nuosaikų konservatizmą, kad ir kas tai būtų. Net ideologiškai matome tam tikrus nesutarimus, ką jau kalbėti apie tai, kad pačių partiečių atlikti moksliniai tyrimai rodo jų požiūrių skirtumus. Pavyzdžiui, ekonominėje dimensijoje skirtumas akivaizdus – partijos narių požiūriai išsiskiria praktiškai nuo dešinės iki kairės ir tik bendras vidurkis yra arčiau dešinės.

Takoskyrų partijoje atsiranda daugiau, nei buvo iki šiol, o tai – natūrali dermė vystytis konfliktui, juolab kad situacija įtempta. Jei konservatoriai būtų laimėję rinkimus, galbūt tokio virsmo, tokių batalijų nematytume, nes nugalėtojų niekas neteisia. Dabar G.Landsbergis šiek tiek piktinasi, kad nėra palaikymo, kad kiekvienas pradėjo kovoti už save, nors anksčiau tokios diskusijos nebuvo. Bet juk diskusijos nebuvo tada, kai matėme konservatorių kilimą. Gal pasitikėjimo kreditas, kuris G.Landsbergiui buvo duotas labai dideliu avansu, vis dėlto nebuvo pateisintas.

Dabar konservatoriams reikėtų susėsti, užsidaryti, pasitraukti iš viešosios erdvės ir kalbėtis partijos viduje, nes dialogo per feisbuką, televiziją ar radiją su partiečiais palaikyti negali. Partijai reikia sutarti modelį, kurio ji laikysis, ir tada siųsti atitinkamas žinutes rinkėjams.

– Gal G.Landsbergis turėjo prisiimti atsakomybę dėl rinkimų rezultatų, derybų dėl koalicijos?

– Jis bent šiek tiek sakė, kad prisiima atsakomybę, tačiau kyla klausimas, ar jo žodžiai sutampa su veiksmais. Veiksmuose yra daug emocijų. G.Landsbergis neturėjo vizijos, kas bus, jei rinkimai susiklostys kitaip, o politikai turi turėti planą B, jei reikia – ir planą C. Manau, jog G.Landsbergis su tuo nesusitvarkė, jis iš tiesų manė, kad TS-LKD bus tie, kurie ves koaliciją. Staiga prieš pat antrąjį turą situacija kardinaliai pasikeitė, ir pamatėme, kad debatuose, kuriuose Ramūnas Karbauskis kalbėjosi ne su G.Landsbergiu, bet su rinkėjais, TS-LKD lyderis sutriko. Galbūt tai lėmė patirties trūkumas, per daug emocijų. Be to, jis nesugebėjo sutelkti partiečių, kurie teiktų jam paramą, rato. Normalaus vidinio dialogo nebuvo, todėl jo situacija pradėjo

klibėti.

Pats G.Landsbergis dabar kalba apie tai, kad jau prasideda partijos pirmininko rinkimai, kurie vyks gegužę. Akivaizdu, kad esama abejonių ir jo atsakomybė nėra matoma veiksmais, jis dar nesugebėjo tuo įtikinti savo partijos narių.

– Kokie gali būti skilimo scenarijai?

– Sunku pasakyti, bet manau, kad tokie dariniai taip lengvai neskyla. Juolab neturime pakankamai informacijos apie tai, kas iš tiesų vyksta partijoje, galime matyti tik tam tikrus išorinius požymius. Gali būti, kad „nutekės“ keli ryškesni asmenys, bet tai nereiškia, kad gali įvykti visiškas skilimas. Abejoju ar „atskylantis“ krikdemų

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Saulius Skvernelis, DELFI nuotr.

Rytas po rinkimų – pilnas staigmenų ir spėliojimų. Ar Skvernelio-Karbauskio Naisiai jungsis su konservatoriais? O gal konservatoriams šiąnakt pavyko susikalbėti su liberalais ir turėsime dešiniųjų premjerą?

Kaip vakar ryte sakė Gabrielius Landsbergis, niekam nebus sakoma “ne”. Svarbiausia – kam bus pasakyta “taip”. Bet kuriuo atveju šiąnakt jokie susitarimai nebuvo pasirašyti, o kaip rinkimų naktį vis kartojo S.Skvernelis, reikalus reikia spręsti šviesia galva ir būnant geros formos.

Daug kas priklausys ir nuo to, kuo baigsis dvikova (taip galima vadinti konservatorių ir valstiečių-žaliųjų susigrūmimą) vienmandatėje po poros savaičių.

Na, o kol niekas netrukdo panagrinėti, kokių netikėtumų vienmandatė jau spėjo pateikti.

Vilniaus Justiniškių apygardoje kandidatavęs Kristupas Krivickas iš antikorupcinės koalicijos – tik penktas su 12,03 proc.. Čia pirmauja konservatorius Paulius Saudargas su 23,10 proc. balsų, aplenkęs socialdemokratą Gediminą Kirkilą, kuris surinko 14,4 proc. balsų.

Lazdynus kaip Donaldas Trumpas pakelti į padebesius ir nemokamais butais rinkėjus apipilti žadėjęs Jonas Pinskus patyrė fiasko – jis tėra šeštas su 3,49 proc. balsų. Čia pirmą vietą užėmė konservatorius Algis Strelčiūnas su 29,62 proc., ir aplenkė liberalę Aušrinę Armonaitę su 19,23 proc.

Pastaraisiais metais skandaluose besimurkdžiusi Švietimo ministrė Audronė Pitrėnienė Kuršo rinkimų apygardoje buvo tik ketvirta su 13,61 proc. balsų. Šioje apygardoje dėl mandato varžysis konservatorius Gediminas Anužis (22,01 proc.) ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatė Levutė Staniuvienė (18,83 proc.)

Panerių rinkimų apygardoje pirmauja konservatorė Aistė Gedvilienė su 18,02 proc., ji lenkia Žaliųjų sąjūdžio lyderį Liną Balsį, kuris surinko 13,26 proc.

Senamiesčio rinkimų apygardoje konservatorius Mykolas Majauskas (37,02 proc.) pirmauja prieš buvusį Vilniaus merą Artūrą Zuoką (18,14 proc.), tiesa, dar nesuskaičiuoti balsai Užupio ir kitose didelėse rinkimų apylinkėse ir akivaizdu, kad abu kandidatai turės susigrumti antrajame ture.

Šeškinės apygardoje dėl mandato grumsis Audronius Ažubalis (surinko 23,68 proc.) ir „valstietis“ Virginijus Sinkevičius (16,08 proc.). Agnė Zuokienė liko trečia.

Gargždų apygardoje užtikrintai gali jaustis skandalingasis tvarkietis Petras Gražulis, surinkęs 30,24 proc. balsų, o antras liko liberalų sąrašo lyderį Eugenijų Gentvilą aplenkęs „valstietis“ Bronius Markauskas su 21,26 proc.

Rinkimų rezultatai daugiamandatėje:

Partija/Balsų (proc.)/Mandatų

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga 21.68/ 20

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai 21.49 / 19

Lietuvos socialdemokratų partija 14.45/ 13

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis 8.97 / 8

Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga 5.47 / 5

Antikorupcinė N. Puteikio ir K. Krivicko koalicija (Lietuvos centro partija, Lietuvos pensininkų partiją) 6.1 / 0

Partija Tvarka ir teisingumas 5.37 / 5

Darbo partija 4.72 / 0

Rezultatai vienmandatėje:

Partija/Išrinkta/Pateko į antrą turą

Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga 2/2

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai 2/41

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga 0/42

Lietuvos socialdemokratų partija 0/21

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis 0/11

Partija Tvarka ir teisingumas 0/5

Šaltinis: VRK

Rinkimai, BFL nuotr.

Nors šie Seimo rinkimai bus pirmi, kai gali kandidatuoti jau po nepriklausomybės atkūrimo gimusi karta, modernių politikos vizionierių ir jų rėmėjų sąjūdžių neatsirado, tik, kaip visuomet, prieš rinkimus iš letargo miego pabudo daug metų populizmą išpažįstančios politinės jėgos.

Aušra LĖKA

Ant rinkimų nugalėtojų pjedestalo, pagal šios dienos rinkėjų nuotaikas, turėtų būti trys partijos – Socialdemokratų (LSDP), Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Sociologinių apklausų lyderių trejetukas jau gerą pusmetį, po to, kai susimovė Liberalų sąjūdis (LLS), nesikeičia. Tačiau nors rinkimai jau čia pat, per trečdalį rinkėjų dar nežino, už ką balsuos ir apskritai ar balsuos.

Maža to, partiniai pasjansai, o iš tikrųjų tiesiog partinis turgus, gali gerokai pakoreguoti net rinkimų rezultatų seką. Ideologiniai skirtumai trinasi, tad su kuo gali dėtis rinkimų favoritai, dabar jau lemia labiau savigarba, su kuo gali sau leistis dėtis, su kuo ne, nei deklaruojamas ideologinis panašumas. O valdančiajai daugumai reikės bent trijų keturių politinių jėgų.

Rinkimų kartelė gali būti per aukšta pusei iš 14 sąrašų

A.Butkevičius, BFL nuotr.

Jei nenutiks kokių force majeure, pirmą vietą rinkimuose, o su ja ir teisę formuoti Vyriausybę, turėtų vėl gauti socialdemokratai. Socialdemokratai nepralenkiami visą kadenciją – unikalus atvejis, kai visuomenės meilę sugeba išsaugoti esantieji valdžioje. Tačiau, pasak „Vilmorus“ visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro vadovo dr. Vlado Gaidžio, nebūtų unikalu, jei jie ir vėl būtų valdančiosios koalicijos ašis: pastarojo meto tendencijos tokios, kad kadenciją valdo konservatoriai su sąjungininkais, paskui dvi kadencijas – socialdemokratai su sąjungininkais. Tik jų socialdemokratams šįsyk prireiks naujų, nes dabartinių populiarumas – praeityje.

Tačiau iš „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ naujausioje apklausoje socialdemokratams tekusių 25,2 proc. turinčiųjų nuomonę balsų, V.Gaidžio vertinimu, spalį gali likti šiek tiek mažiau: šio tyrimų centro liepą atliktos apklausos duomenimis, 52,4 proc. socialdemokratų elektorato neigiamai vertina Darbo kodeksą, kurį socialdemokratų premjeras vadino svarbiausiu kadencijos darbu.

Porą metų kilusi aukštyn LVŽS dabar įsitvirtinusi tikrai aukštame reitingų lygyje, nors Seimo rinkimų 5 proc. barjerą jie peržengė vienintelį kartą, kai partijai dar vadovavo Kazimira Prunskienė.

Sociologas V.Gaidys mano, kad prie dabartinio LVŽS populiarumo prisidėjo šios partijos neutrali, „auksavidurkiška“ pozicija. Šią partiją tiek socialdemokratų, tiek konservatorių elektoratas nurodo kaip potencialų antrąjį pasirinkimą. Kaip anksčiau antroje pozicijoje buvę liberalai tiko į partnerystę ir socialdemokratams, ir konservatoriams, taip dabar LVŽS praktiškai garantuota vieta tiek kairesnėje, tiek dešinesnėje valdančiojoje koalicijoje.

G.Landsbergis, BFL

Permainos konservatorių elektorate: V.Gaidys atkreipia dėmesį, kad, „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ atliktos apklausos duomenimis, rugsėjį pirmą kartą balsuojančiųjų už konservatorius dalis tarp jaunimo didesnė nei tarp vyresnio amžiaus žmonių, vadinasi, ji liberalėja, jaunėja.

Pasak sociologo, per birželio, liepos apklausas akivaizdžiai buvo matoma, kad nusivylusiųjų liberalais balsai nuėjo konservatoriams. Tad, tikėtina, atjauninti elektoratą konservatoriams labiau padėjo liberalų fiasko, nei jų naujo lyderio Gabrieliaus Landsbergio jaunesnė komanda, iššlavusi iš rinkimų sąrašų nemažai vyresnių konservatorių.

Pagal apsisprendusiųjų, už ką balsuos, nuomonę, rugsėjį į Seimą turėtų patekti Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“, tačiau ne vienas politologas yra išreiškęs abejonę, ar „tvarkiečiams“ tai pavyks. Be to, pasak V.Gaidžio, šių partijų elektoratas – vienas silpniausių. Pavyzdžiui, į klausimą, ar tikrai balsuosite per rinkimus, teigiamai atsako 76 proc. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) ir 75 proc. konservatorių rinkėjų, o tarp „tvarkiečių“ rinkėjų tokių daugiau nei perpus mažiau – vos 35 proc., panašiai ir tarp „darbiečių“. Tad pastarųjų realių rėmėjų rinkimų dieną gali būti mažiau, nei rodo sociologinės apklausos, o konservatorių, LLRA-KŠS gautas balsų procentas turėtų būti didesnis. Pastarųjų dar ir todėl, kad jų rinkimų sąraše – ir Rusų aljansui atstovaujantys kandidatai.

Du dar didesni nežinomieji – ar peržengs rinkimų barjerą Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija (koalicijai jis – 7 proc.) ir ilgą laiką reitingų aukštybėse, net antroje pozicijoje, laikęsis Liberalų sąjūdis, kuriam jau prognozuota garantuota vieta valdančiojoje koalicijoje.

Du dar didesni nežinomieji – ar peržengs rinkimų barjerą Antikorupcinė Naglio Puteikio ir Kristupo Krivicko koalicija (koalicijai jis – 7 proc.) ir ilgą laiką reitingų aukštybėse, net antroje pozicijoje, laikęsis Liberalų sąjūdis.

„Abejonių, kad liberalai sugebės peržengti 5 proc., dar vasaros pabaigoje buvo nedaug, o dabar tokios galimybės gerokai sumenkusios. Jei Eligijus Masiulis toliau reikšis su savo „prisipažinimais“ ir versijomis, liberalai gali ir 5 proc. barjero neperžengti. Daug priklausys nuo rinkėjų aktyvumo“, – liberalų šansus vertina Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Algis Krupavičius.

Naujausios „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausos duomenimis, paramos gali ir pritrūkti: skaičiuojant nuo turinčiųjų nuomonę, rugsėjį už juos ketino balsuoti 4,2 proc. Apklausa kaip tik sutapo su E.Masiulio pasirodymais per televiziją, aiškinant savo keistą versiją, kodėl privačios verslo bendrovės atstovas automobilyje jam davė didžiulę sumą eurų.

Beje, pasak V.Gaidžio, liberalų korposte Klaipėdoje šios partijos palaikymo lygis tebėra labai aukštas. Sociologas, lygindamas, kaip į partijų skandalus reaguoja rinkėjai, pastebi, kad liberalų elektoratas idealistinis – jis nusisuko nuo korupcija įtartų politikų. O štai „darbiečiai“ tiek metų murkdosi vadinamosios juodosios buhalterijos skandale, per 2012 m. Seimo rinkimus ši byla buvo pačiame įkarštyje, vyko teismo posėdžiai, o daugiamandatėje apygardoje Darbo partija buvo pirmoje vietoje, po rinkimų net gavo Seimo pirmininko postą.

N.Puteikio ir K.Krivicko šuolis per vieną mėnesį – įspūdingas: rugpjūtį pirmą kartą „Vilmorus“ įtraukus juos į apklausą (ji atlikta „Diena Media News“ užsakymu) net 4,9 proc. turinčiųjų nuomonę pareiškė, kad jų pasirinkimas – naujoji koalicija. O per „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ apklausą po poros savaičių juos palaikė jau 7,4 proc.„Matyt, šįsyk jie bus tie, kurie atitiks prieš kiekvienus rinkimus vis atsirasdavusios protesto balsus susirinkdavusios partijos savybes. Dalis žmonių vis nori naujumo, esantieji valdžioje įkyri“, – sako V.Gaidys.

Beje, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, nors ir nenauja partija, šįsyk irgi prisistato kaip nauja, ne partijos narių, o susibūrusių profesionalų politinė jėga, tad protesto balsus teks dalytis.

Kitoms tik prieš rinkimus į viešumą išlendančioms partijoms sociologinės apklausos nieko gera nežada.

Vienmandatėse naujokai konkurencijos neatlaiko

Viena vertus, sociologinės apklausos gali tiksliau parodyti partijų sėkmę daugiamandatėje apygardoje, kurioje balsuojama už partijas, bet, pasak A.Krupavičiaus, rezultatai ir joje, ir vienmandatėse, kuriose varžosi personalijos, koreliuoja, ypač pirmos trys populiariausios partijos pasiekia labai panašias proporcijas.

„Bet yra ir išimčių. Pirma, jei susiklosto kokios specifinės aplinkybės prieš antrąjį rinkimų turą. 2012 m. Seimo rinkimuose buvo dvi savaitės antiagitacijos prieš Darbo partiją ir ji nesugebėjo laimėti tiek, kiek daugiamandatėje apygardoje. Antra išimtis – sėkmės lydimi politikos naujokai: jie vienmandatėse pasirodo blogiau, pavyzdžiui, Tautos pažangos partija 2008 m. jose laimėjo du, „Drąsos kelias“ 2012 m. – nė vieno mandato. Vienmandatėse apygardose naujokai nekonkurencingi, nes jiems trūksta žinomumo, jie orientuoti į protesto balsus, bet tokių nėra dauguma, kurios reikia pergalei vienmandatėje apygardoje“, – aiškina A.Krupavičius.

Vienmandatėse apygardose naujokai nekonkurencingi, nes jiems trūksta žinomumo, jie orientuoti į protesto balsus, bet tokių nėra dauguma, kurios reikia pergalei vienmandatėje apygardoje.

Politologo prognozėmis, Antikorupcinė N.Puteikio ir K.Krivicko koalicija pretenduoja į maždaug 8 proc. elektorato, kurį 2012 m. turėjo „Drąsos kelias“. Iššūkis – kad jie rinkimuose dalyvauja kaip koalicija, tad reikės peržengti 7 proc. barjerą, o šis, A.Krupavičiaus vertinimu, gali būti per aukštas: „Pagrindinėje žiniasklaidoje N.Puteikio ir K.Krivicko nematyti, o ką mačiau per debatus, tai jie kalba banalybes. Žinoma, jie orientuojasi į tam tikrą rinkėjų segmentą, daliai jų rinkėjų primityvių teiginių užtenka. Bet ar tokių rinkėjų, kuriems užtenka pasakyti, kad visi vagys, korupcija – masinė ir panašiai, bus pakankamai 7 proc. barjerui peržengti?“ – svarsto A.Krupavičius.

Beje, vienmandatėse šiai koalicijai jis prog-nozuoja šiek tiek daugiau sėkmės, nei per praėjusius rinkimus sulaukė „Drąsos kelias“.

Kiek kas gali tikėtis mandatų

Taigi susumavus pastarojo pusmečio sociologinių apklausų vektorius ir ankstesnių rinkimų patirtis galima bandyti sudėlioti būsimą Seimą.

Tiesa, nors iki rinkimų beliko dešimt dienų, į tikslumą pretenduoti sunku, nes mūsų rinkėjai vis labiau apsisprendžia paskutinę akimirką. Gal todėl iki rinkimų likus vos kelioms savaitėms mūsų viešojoje erdvėje turbūt dažniau buvo matomi kandidatai valdyti JAV, o ne Lietuvą. Tad šiuo atžvilgiu gal ir teisingą strategiją pasirinko tos partijos, kurios reklamos kampaniją suplanavo paskutinėms savaitėms, nors laiko rimtoms diskusijoms, kokios turėtų vykti demokratinėje valstybėje, praktiškai neliko.

Prognozių tikslumą gali iškreipti ir tai, kad dar per trečdalį rinkėjų nežino, už ką balsuos ir apskritai ar balsuos. Tačiau, pasak sociologo V.Gaidžio, tai nėra unikali situacija: „Ore sklando nuotaikos, kad dabar kaip niekad anksčiau žmonės nežino, už ką balsuoti. Bet rugsėjį 2012 m. sakė nebalsuosią 12, dabar 12,9 proc.; nežinančiųjų, už ką balsuos, prieš ketverius metus buvo 25, dabar 20,7 proc.; tada neatsakė 2, dabar 2,7 proc. Taigi neapsisprendusiųjų 2012 m. buvo apie 37, dabar yra apie 36 proc., taigi labai panašiai.“

Dar vienas galėjęs būti šių rinkimų išskirtinumas – rinkimai be naujų gelbėtojų partijos. Labai tikėtina, kad buvusio liberalų lyderio korupcijos skandalas ne tik pakenkė šiai partijai, bet ir atvėrė kelią populistams, nors iki to laiko pirmą kartą prieš rinkimus nebuvo susikūrusi kokia neogelbėtojų partija.

„Tas įvykis su liberalais sukėlė pokyčių ne tik partijų scenoje. Pavyzdžiui, gegužės 20–30 d., iš karto po to įvykio, vyko Eurobarometro apklausa. Patenkintų gyvenimu žmonių skaičius, palyginti su pernai pavasariu, sumažėjo 9 procentiniais punktais (nuo 75 iki 66 proc.), nors pastaruosius 15 metų šis rodiklis visą laiką kilo, išskyrus krizės laikotarpį. Dabar nei ekonomikoje kas smarkiai pasikeitė, nei buvo kokių kitų neigiamų pokyčių. Tai galima sieti su tuo šoku, kuris ištiko paskelbus apie tuomečio liberalų lyderio poelgį“, – mano V.Gaidys.

Kol trys iš keturių buvo patenkinti gyvenimu, naujiesiems pranašams auditoriją rasti buvo sunkiau, nei dabar po tokio korupcijos skandalo į Seimą veržtis su antikorupciniais šūkiais.

Didelės įtakos partijų mandatų kraityje neturėtų sukelti ir šių rinkimų naujovė – Konstitucinio Teismo paliepimu perbraižytos rinkimų apygardos. Lig šiol maždaug penktadaliu menkiau nei vidutinis statistinis Lietuvos pilietis atstovauti vilniečiai rinks dviem parlamentarais daugiau, o sumenkęs Kaunas, kuriame paprastai pirmavo konservatoriai, – vienu mažiau. Bet gal po liberalų fiasko jie atsigriebs Vilniuje?

Sociologinės apklausos kažkokių revoliucijų šiuose Seimo rinkimuose irgi nežada. Nors jie bus pirmieji, kai gali kandidatuoti jau po nepriklausomybės atkūrimo gimusi karta, modernių politinių vizionierių ir jų rėmėjų sąjūdžių neatsirado, tik, kaip visuomet, prieš rinkimus atbudo iš letargo miego daug metų populizmą išpažįstančios politinės jėgos.

Prognozuotinas mandatų Seime skaičius

■ LSDP: 25,2 proc. „Vilmorus“/„Lietuvos ryto“ rugsėjo apklausoje, stabilūs rezultatai vienmandatėse apygardose, minus užpykę dėl Darbo kodekso rinkėjai, tad prognozuotini 30–35 mandatai (2012 m. – 38);

R.Karbauskis, BFL nuotr.

■ LVŽS: 19,8 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotina 25–30 mandatų (2012 m. laimėjo vieną);

■ TS–LKD: 14,4 proc. sociologinėje apklausoje, plius dėl savo drausmingo elektorato paprastai laimi kelis procentus daugiau balsų, stabilūs rezultatai vienmandatėse apygardose, nors dabar dėl savo ne ką nuveikusių partijoje kandidatų gali ir prarasti vieną kitą apygardą, prognozuotina 25–30 mandatų (2012 m. – 33);

■ Darbo partija: 8 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 8–10 mandatų (2012 m. – 29);

■ LLRA-KŠS: 3,1 proc. sociologinėje apklausoje, bet dėl drausmingų rinkėjų gali gauti daugiau, be to, prisidės rusų balsai, garantuota pergalė „lenkiškose“ vienmandatėse apygardose – apie  8 mandatus (tiek pat 2012 m. rinkimuose);

■ „Tvarka ir teisingumas“: 7,6 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 1–7 mandatai (2012 m. – 12);

■ Antikorupcinė N.Puteikio ir K.Krivicko koalicija: 7,4 proc. sociologinėje apklausoje, prognozuotini 2–7 mandatai (per 2012 m. rinkimus N.Puteikis laimėjo vienmandatėje apygardoje);

■ Liberalų sąjūdis: 4,2  proc. sociologinėje apklausoje, jei E.Masiulis nepuls dar ko nors viešai aiškinti, prognozuotini 1–7 mandatai (2012 m. – 10);

■ Likę mandatai – vienmandatėse laimėję kitų partijų atstovai, save išsikėlę kandidatai (2012 m. – 11).

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijoje suskaičiavus balsus paaiškėjo, kad konservatoriai ateinančius dvejus metus bus vadovaujami 56-erių metų amžiaus  ekspremjero Andriui Kubiliui, kuris antrame ture nugalėjo 80-ies sulaukusį europarlamentarą Vytautą Landsbergį.

TS-LKD vykdomasis sekretorius Raimundas Alekna DELFI sakė, kad galutiniais duomenimis A. Kubilius surinko 4635 balsus, o V. Landsbergis – 3891.

A. Kubiliaus štabas priskaičiavo, kad už A. Kubilių atiduota 5017 balsų, o už V. Landsbergį – 4357.

Kaune V. Landsbergis pirmavo prieš A. Kubilių, kaip ir pirmame ture: už V. Landsbergį balsavo 577 žmonės, už A. Kubilių – 565.

Klaipėdoje už A. Kubilių atiduoti 122 balsai, už V. Landsbergį – 180.

Vilniuje už A. Kubilių balsavo 531 partijos narys, už V. Landsbergį – 610.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, opozicijos lyderis Andrius Kubilius atsako į „Žinių radijo“ laidos „Opozicija“ vedėjos Ugnės Naujokaitės klausimus apie partijos pirmininko rinkimus ir šios savaitės politines aktualijas.

Ugnė Naujokaitytė.  Baigėsi slidžių sezonas, ko gero, laikas iš sandėliuko išsitraukti dviratį?
Andrius Kubilius. Jau apie tai svajoju, tačiau soduose, ten, kur gyvename, sniego dar daug, dar savaitėlę reikės palaukti.
U.N.  Šiuo metu vyksta partijos pirmininko rinkimai, pastebėjau – važinėjate po Lietuvą, susitinkate su žmonėmis, ar turite palaikymą tarp partijos skyrių ir ar pasiseks Jums laimėti partijos pirmininko rinkimuose?
A.K. Parodys balandžio 22-23 dienomis vyksiantys rinkimai. Iš tiesų daug važinėjama, diskutuojama, tam ir buvo mano iniciatyva prieš 8 metus pasiūlytas toks rinkimų variantas, kad partijos pirmininką galėtų rinkti visi partijos nariai. Tai sukuria gerą erdvę diskutuoti apie svarbiausius iššūkius valstybei, apie partijos reikalus, apie tai, kas pavyko padaryti, ko ne, ką reikia taisyti. Turime 4 labai stiprius kandidatus, ir partijos nariai balsuodami išrinks jiems tinkamą  pirmininką. Tuo mes skiriamės nuo visų kitų partijų. Kaip pavyzdį galiu paminėti – socialdemokratų suvažiavimas artėja, vyks gegužės 4 dieną, o apie tai, kas kandidatuos į pirmininkus, ar yra konkurencija, niekas nekalba ir niekas nežino.
U.N. Galbūt jie jau žino, ką išrinks?
A.K. Galbūt jie jau žino, tai reiškia, kad rinkimų kaip ir nėra. Šiuo požiūriu mes esame sukūrę tokią procedūrą, ir ją stipriname, kaip partijos vidaus demokratinę vertybę, kaip pamatinę vertybę, kuri  mus išskiria ir daugelio kitų partijų, veikiančių Lietuvoje.
U.K. Pirmininko rinkimuose dalyvauja ir prof. Vytautas Landsbergis. Kaip manote, kokį jis palaikymą turi? Daug kam buvo netikėta, kad jis kandidatuoja. Išplatintame pranešime jis teigė, kad tikrai nesitrauks iš partijos rinkimų.
A.K. Aš jau sakiau, kad džiaugiuosi, jog  partijos rinkimuose dalyvauja stiprūs kandidatai, jų tarpe – ir prof. Vytautas Landsbergis. Man, kaip vienam iš kandidatų, būtų neetiška nagrinėti, kas kokį palaikymą turi. Žinau savo strategiją ir viziją, kurią norėčiau matyti įgyvendintą partijoje. Su savo vizija ir einu į partijos pirmininko rinkimus. Tenka partijai vadovauti jau 10 metų, per tą laiką pavyko nemažai pasiekti. Taip pat matau ir problemas, kurias reikia spręsti. Turime žmonių palaikymą miestuose, sunkiau yra mažesniuose miesteliuose. Turime pertvarkyti ir partijos vidaus vadybą, komunikaciją. Taip pat turime ieškoti naujų idėjų, naujos regionų politikos strategijos, tokios regionų politikos, kurios, deja, iki šiol Lietuvos politikoje neturėjome, neturėjo nė viena partija. Tai štai apie tai kalbu su visais partijos nariais. Tos diskusijos yra vertingos.
U.K. Praeitą savaitę patvirtintoje Jūsų Šešėlinės Vyriausybės sudėtyje nematyti Irenos Degutienės, ji taip pat atsiėmė kandidatūrą į partijos pirmininko rinkimus. Ar tai reiškia, kad ji mažiau dalyvauja partijos veikloje, nes mažiau matoma ir viešojoje erdvėje, kas nutiko?
A.K. Nemanau, kad mažiau dalyvauja, dalyvauja tikrai aktyviai. Nuo pat pradžių, kai perėjome į opoziciją, tam tikra prasme mes labai aiškiai pasidalijome darbų atsakomybę. Vieni užsiimame Šešėlinės Vyriausybės formavimu, kiti, kaip ir Irena Degutienė, rūpinasi darbu Seime, kuris yra ne mažiau svarbus būnant opozicijoje. Irena Degutienė yra Seimo pirmininko pavaduotoja, ji rūpinasi parlamentinės veiklos priežiūra. Tai, kas vyksta Seime, yra ta atsakomybė, kurią Irena Degutienė labai atsakingai atlieka.
U.K. Kalbant apie Seimo darbą ir valstybės aktualijas… štai Darbo partijos Seime nariai siūlo didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį didinti iki 620 litų. Kaip tai vertinate, kaip tai paveiks valstybės biudžeto surinkimą?
A.K. Panašius dalykus mes siūlėme savo rinkimų programoje, taigi negaliu čia daug ginčytis ir diskutuoti. Pati idėja, kad reikia mažinti mažai apmokomo darbo apmokestinimą, yra visiškai racionali. Mes siūlėme neapmokestinamų pajamų dydį kelti iki minimalaus atlyginimo, žinoma, jeigu jo toliau nedidins tokiais šuoliais, kaip valdžia didino pačioje šių metų pradžioje. Be abejo,  taip keičiant neapmokestinamų pajamų dydį valstybės biudžetas netektų gana didelės sumos, ir tą sumą reikėtų subalansuoti kitomis apmokestinamomis pajamomis. Darbo partijos siūlymas tūrėtų būti lydimas ir kitų pasiūlymų, iš kur, padidinus neapmokestinamų pajamų dydį, reikės paimti tą pinigų skirtumą, kuris tikrai būtų nemažas. Manyčiau, gal ir nevertėtų svarstyti atskirų partijų iniciatyvų, reikėtų sulaukti Vyriausybės sudarytos darbo grupės, kuriai vadovauja Premjero patarėjas p. Jakeliūnas, išvadų. Iš Premjero kalbų suprantu, kad pasiūlymai ir išvadų paketas, apie kurį daug kalbama nuo pat metų pradžios, turėtų būti parengtas gegužės pradžioje. Iš kai kurių kalbų, taip pat ir paties p. Jakeliūno, atrodo, kad vienas iš pasiūlymų gali būti labai panašus, apie kurį mes dabar ir kalbame.
U.K. Vidaus reikalų ministras p. Barakauskas prieš keletą mėnesių žadėjo, kad nuo gegužės pirmos kels algas policininkams, dabar jau sako, kad pažadų laikytis nepavyks, nes reikia įsivesti eurą ir laikytis fiskalinės drausmės. Birutė Vėsaitė prieš savaitę sakė, kad galbūt galėjom Europos Sąjungos III energetikos paketą vykdyti lėčiau, dabar sako, kad vykdyti reikia be atidėliojimų. Kaip Jums atrodo, kodėl ministrai taip keičia nuomonę?
A.K. Jūsų klausimą kaime paprasčiau įvardintų: kodėl ministrai nusikalba. Čia nenorima ką nors įžeisti, bet iš tiesų tokį reiškinį matom. Vakar susitikime su Birute Vėsaite frakcijoje norėjome paklausti, ką reiškia jos žodžiai, nuo kurių atsiribojo Premjeras Butkevičius, o Prezidentė įvardijo kaip valstybės diskreditaciją. Ministrė Vėsaitė labai skubiai atsiribojo nuo visų savo pasisakymų ir jų atsižadėjo, – ir ne tik nuo to, ką ji yra prikalbėjusi praėjusią savaitę, bet ir per praėjusius metus ir netgi per visus praėjusius dvejus metus.
U.K. Na, ji sako, kad čia žiniasklaida blogai interpretuoja.
A.K. Kad aplinka kalta, tokių pasisakymų jau girdėjome ne vieną, tai yra kai kurių lietuvių politikų gan prastas elgesio ir kalbų standartas. Manyčiau, kad aiškėja, jog kai kurie ministrai yra labai blogai pasirengę tokioms pareigoms ir atsakomybėms, kurias dabar jiems tenka užimti. Ir ypač pradiniu laikotarpiu, – gal apimti džiugesio, kad tapo ministrais, kalbėjo daug visiškų niekų, nematydami platesnio vaizdo. Tas pats ministras Barakauskas prisišnekėjo, kad didins atlyginimus pareigūnams. Galėjo pasižiūrėti į kitą Vyriausybės programos skyrelį, kuriame ji buvo įsipareigojusi laikytis fiskalinės drausmės ir siekti euro įvedimo. O tai reiškia, kad atpalaiduoti išlaidų nėra jokios galimybės, ir tai jau supranta net mokyklos gimnazistas, besimokantis ekonomikos ir finansų  pradmenų. Tai kodėl tampama ministrais, nesuvokiant tokių elementarių dalykų? Taigi šis klausimas jau ne man, o partijoms, kurios nepasirengusios eina į valdžią. Todėl mes ir ėmėmės Šešėlinės Vyriausybės formavimo ne tik tam, kad efektyviau prižiūrėtume valdžios darbą, kuri kartais nuklysta į lankas, bet ir tam, kad, kurdami savo idėjas ir programas, telkdami žmones didesnei atsakomybei, būtume tinkamai pasirengę atsakomybei, kurios neišvengiamai ateis.
U.K. Valstybės vadovė Dalia Grybauskaitė buvo susitikusi su energetikos ministru ir atkreipė jo dėmesį į neskaidrią biokuro (šilumos gamyboje) pirkimo procedūrą, kuri leidžia piktnaudžiausi nesąžiningiems šilumos tiekėjams. Ir štai paaiškėjo, kad prieš pusmetį startavusi biokuro birža neveikia, ir teisinė bazė nėra reglamentuota. Ar jūs žinojote apie tokias problemas, ar teko susidurti, nes dar prieš pusmetį vadovavote Vyriausybei?
A.K. Mes ir ėmėmės iniciatyvos kurti biokuro biržą tam, kad įveiktume tą probleminę situaciją, kurią visi, dirbantys energetikos srityje, labai gerai žino. Ne tik Vilniuje, bet ir nemažoje dalyje Lietuvos šilumos ūkyje atsiranda dominuojančią padėtį turinčių ūkio subjektų, – turiu omenyje ir „Ikor “ grupę, kuri dėl įvairių priežasčių, anksčiau nesiėmus tinkamai reguliuoti biokuro rinkos, pradėjo dominuoti. Kaip ir bet kuriuo atveju, atsiradus tokiam dominavimui, biokuro kainos didėjimas yra to pasekmė. Tai sudaro nemažų problemų toliau projektuojant biokuro naudojimą šilumos ūkiuose. Iki šiol visi skaičiavimai buvo grindžiami tuom, kad biokuras leidžia turėti pigesnę šilumą, nei naudojant dujas, tačiau taip smarkiai kylant biokuro kainoms, tas skirtumas mažėja. O kainos kyla ir dėl to, kad nėra sukurta galimybių smulkiems pardavėjams ir pirkėjams sąžiningoje rinkoje gauti pačią geriausią kainą.
U.K. Dėkoju Jums už pokalbį
A.K. Geros dienos.

Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų rinkimų sąrašo reitingavimo lyderės fasadinė ir nefasadinė pusė kartais nesutampa.

Seimo narė Palangos J.Basanavičiaus gatvėje ieškojo vyro, tarėsi su praeiviais, ar vulgarūs drabužėliai padeda jį prisivilioti. Tokia „žinia“ bulvarinėje TV laidoje  apie save rinkėjams praėjusią savaitę priminė trisdešimtmetė parlamentarė Agnė Bilotaitė. Ta pati, kuri piktinasi kolegomis, dalyvaujančiais TV šou ir kuri reikalauja, kad įstatymais politikui ir valdininkui net laisvadienį šiukštu būtų draudžiama bet kokiu būdu duoti pagrindo menkinti savo reputaciją.
A.Bilotaitė – arši kovotoja už moralią politiką, prieš korupciją. Tačiau ji tikina iki išrinkimo Seimo nare nuoširdžiai triūsusi dviejų Seimo narių padėjėja-sekretore, nors jie patys arba jų tikrieji padėjėjai nemeluodami sako, kad ji niekada nedirbo šio darbo. Arba ją ištinka amnezija išgirdus klausimą, kokios pozicijos ji laikiusis dėl viešuosius ir privačius interesus supainiojusio partijos kolegos, tuomečio ūkio ministro Dainiaus Kreivio.
Ji neabejotinai darbšti. Tačiau ne tiek, kiek afišuojasi: sau prisiskiria ir kitų nuopelnus, o į žurnalistų mikrofonus kalba kur kas dažniau nei Seimo salėje svarstant įstatymus.
Kuri A.Bilotaitė tikroji?

Konservatorių reitingų lyderė
Kad Tėvynės sąjungos nariai, sudarydami Seimo rinkimų sąrašą, pirmuoju numeriu iškėlė jauną, vos pirmą kadenciją Seime baigiančią A.Bilotaitę, per praėjusius rinkimus teturėjusią 36-ą poziciją, buvo geroka sensacija. Ji nustūmė toliau ir savo politinį krikštatėvį Seimo konservatorių frakcijos seniūną Jurgį Razmą, kuris ją ir pakvietė etatiniam darbui į Tėvynės sąjungą, ir premjero Andriaus Kubiliaus dešiniąją ranką krašto apsaugos ministrę Rasą Juknevičienę. Tiesa, konservatoriai nereitingavo partijos pirmininko A.Kubiliaus ir Seimo pirmininkės Irenos Degutienės.
Taigi nauja politinė žvaigždė sužibo. Ar pelnytai? J.Razmos aplinkos konservatoriai giria jauną politikę. Švelniai vadindami Agnyte, pasakoja: „Ji labai darbšti, politiniam darbui aukoja net asmeninį gyvenimą. Ji dalyvauja visur, kur tik ją kviečia, pati sėda į automobilį ir važiuoja į Mažeikius, Plungę ar Klaipėdą. Jauna politikė pilna idėjų, kaip pasitelkti jaunimą, kitus žmones bendram darbui: organizuoja „smegenų šturmus“ su studentais, kviečiasi pasitarti politologus, specialistus, daug bendrauja su Vakarų regiono žmonėmis. Ji turi puikių organizacinių gebėjimų – puikiai paskirsto darbą, sugeba organizuoti įvairius renginius, konferencijas. Ji principinga, ne veltui partijos kolegos ją išrinko Priežiūros komiteto nare, be to, ji – partijos pirmininko pavaduotoja jaunimo reikalais, Klaipėdos rajono skyriaus pirmininkė.“
Jauna politikė neišeina iš televizorių ekranų kaip arši kovotoja su korupcija: ji – Seimo Antikorupcijos komisijos vicepirmininkė, Seimo Audito komiteto narė, ji siūlo nemažai antikorupcinių įstatymų pataisų.
Moteris ne tik garsėja darbštumu Seime, bet ir ką tik pelnė devintuką už magistro darbą „Politinių partijų finansavimas ir kontrolė Lietuvoje“. Tiesa, po politikos mokslų bakalauro studijų Klaipėdos universitete magistro studijos Mykolo Romerio universiteto Teisės fakultete užsitęsė net šešerius metus, tačiau politikė aiškina tiesiog neturėjusi tam laiko.
A.Bilotaitė ir pati savimi daugiau nei patenkinta: viešai giriasi, kad pavyko nuveikti kur kas daugiau, nei buvo užsibrėžusi kandidatuodama į Seimą. O paklausta apie klaidas, įžvelgia vienintelę – kad kadencijos pradžioje tikėdavosi per greito rezultato.
A.Bilotaitės gerbėjų Seime žodžiais tariant, jei ko jaunai politikei trūksta, tai nebent gyvenimiškos ir politinės patirties, nes kartais prasimuša jaunatviškas naivumas, nesuvokimas, kad gražiai skambanti idėja praktiniame gyvenime naudos neduos.
Tačiau ne visi kolegos parlamentarai taip žavisi jaunąja kolege. „Ar kada girdėjote, kad jos nuomonė skirtųsi nuo J.Razmos? Argi ji turi savo asmeninę nuomonę – tik stengiasi įtikti partijos vadovybei, ji kaip kareivis. Arba nugirsta kokią idėją ir pateikia kaip savo. Dvejus metus reklamavo savo grožybę, o dabar jau dedasi rimta politike“, – kritikuoja kolegos. (…)

Biografijos skylės
Iš pirmo žvilgsnio A.Bilotaitė – tiesiog idealas. Protinga, išsilavinusi, kukli, atvira, principinga ir darbe, ir po jo. Pavyzdžiui, Seime ji priklauso Maldos, „Už piliečių talką kuriant Lietuvą be korupcijos”, „Už tradicinę šeimą”, „Už vaiko teises” parlamentinėms grupėms, o tarp jos laisvalaikio pomėgių – sveika gyvensena.
Savo biografijoje A.Bilotaitė nurodo, kad gimė vairuotojo ir kirpėjos – paprastų žmonių šeimoje, tad teko matyti ir šilto, ir šalto. Ji pabrėžia, kaip tėvai išugdė pagarbą šeimai, nors nenurodo, kad ne asmeniniu pavyzdžiu, mat jie išsiskyrę. Politikė biografijoje mini turėtą šeimos verslą: 2003 m. įsteigta personalinė A.Bilotaitės įmonė, užsiimanti krovinių vežimu vidaus keliais, kurią ji spėdavo administruoti šalia studijų ir darbo Tėvynės sąjungos aparate. Jai tapus Seimo nare, verslą perėmė tėtis.
Jauna politikė biografijoje išsamiai motyvuoja, kaip pasirinko konservatorių partiją: „Ypatingai domėjausi moralios politikos problema: ar politika ir moralė – suderinami dalykai? Atsakymą į šį klausimą radau Tėvynės Sąjungos nuostatose: „Politika ir moralė privalo derėti!“ 24-erių ji tapo Tėvynės sąjungos nare, tais pačiais metais pakviesta dirbti etatine partijos darbuotoja – Tėvynės sąjungos Vakarų regiono vadybininke, o 26-erių, nors pralaimėjusi rinkimus vienmandatėje apygardoje, su konservatorių sąrašu pateko į Seimą ir tapo jauniausia parlamentare. (…)

Principingumas su išimtimis
Jaunos politikės deklaruojamas principingumas – taip pat su išimtimis. J.Razmos komandos nariai tikina, kad ji niekada nedirbo jo padėjėja, bet pripažįsta, jog etatas buvo paskolintas Klaipėdos skyriui. S.Pečeliūnas, paklaustas, kokia buvo A.Bilotaitė, kai dirbo jo padėjėja, nemelavo – pripažino, kad etatą buvo atidavęs partijos aparatui. Tačiau jaunoji politikė dievažijasi organizavusi šių parlamentarų vizitus ir susitikimus Klaipėdoje, nors jie patys apie tai nežino.
Garsėjanti kaip bekompromisių moralės normų įteisinimo įstatymais siūlytoja, ji niekaip neatsimena, kokios buvusi nuomonės dėl partijos kolegos D.Kreivio, kai dirbo konservatorių darbo grupėje, sudarytoje paaiškėjus, kad jis paskyrė ES paramą savo motinos įmonei. „Teisiškai žiūrint, tas dalykas akivaizdus – buvo parašas. Bet reikia pabrėžti, kad buvo įtarimų, jog kažkas norėjo šį ministrą pašalinti iš posto“, – filosofuoja teisininkės išsilavinimą turinti politikė.
A.Bilotaitė didžiuojasi parengusi daug antikorupcinių įstatymų projektų, tačiau ir čia neapsieita be skandalų. Politikė viešais pareiškimais neigia įtarimus, kad už mokesčių mokėtojų pinigus išleidusi savo darbų ataskaitą-kalendorių prisiėmė svetimus, net prezidentės nuopelnus, pavyzdžiui, dėl bausmių už korupcinius nusikaltimus griežtinimo, o kai kurie siūlymai, kuriais ji gyrėsi, buvo įgyvendinti dar iki jai tampant Seimo nare. Bet A.Bilotaitė aiškina, kad dažnai projektų idėjos iš dalies sutapdavusios, be to, ji supratusi, kad ne taip lengva vienai Seime prastumti projektą, reikia bendraminčių. A.Bilotaitės skaičiavimais, ji asmeniškai arba kartu su jos įkurtos parlamentarų grupės „Už piliečių talką, kuriant Lietuvą be korupcijos“ nariais įregistravo 61 antikorupcinę teisės aktų pataisą.
„Kokie ten projektai – „pokazucha“, – kritikuoja jauną kolegę vienas Seimo senbuvis. – „Prisišniūrijo“ prie Arvydo Anušausko, prisirašo sau kitų darbus, trimituoja apie kiekvieną savo krustelėjimą – daugiau triukšmo nei rezultato.“
Kai kurie politikės siūlymai – iš tiesų absoliutus populizmas, pavyzdžiui, ji kovoja, kad įstatymu būtų įteisinta, jog ir laisvalaikiu viešojo sektoriaus darbuotojai demonstruotų krištolinį moralumą, o jei ne – būtų atleidžiami iš darbo. Iš siūlymo šaipytasi, kad tokiu atveju beveik 400 tūkst. valstybės piliečių – mokytojų, medikų, valdininkų turėtų būti sekami, ar nepasirodė viešoje vietoje su taure šampano, nes tai jau gali gadinti jų reputaciją. (…)

Persistengia su savireklama
Jauna politikė garsėja kaip savireklamos mėgėja. Į klausimą, kodėl dažniau jos mintis galima sužinoti ne iš Seimo tribūnos, o per televiziją ar virtualioje erdvėje, ji atsako: „Nemanau, kad kalbėjimas Seimo tribūnoje, kaip dauguma kalba – tik kad kalbėtų, kai būna TV kamerų, duoda rezultatą. Aš – už realius darbus. O jei manęs žurnalistai paklausia, atsakau.“
Jauna išvaizdi politikė žino, kuo patraukti dėmesį: ji imasi rezonansinių antikorupcijos, sveikatos apsaugos temų, kadencijai einant į pabaigą ėmė dirbti ne tik Antikorupcijos, bet ir nuolat TV kamerų apgultoje Atominės energetikos komisijoje. Politikė moka save demonstruoti ne tik tiesioginiame darbe. Kaip kokia didelė įžymybė ji turi A.Bilotaitės vardo krepšinio turnyrą Gargžduose.
Politikė nevengia net bulvarinės žiniasklaidos. Nors dievažijosi, kad išaugo iš to amžiaus, kai dalyvavo konkurse „Mis Klaipėda“, kuklia besidedanti parlamentarė bulvarinėje TV laidoje  moteris prieš kameras apsitempusi sportiniu kostiumu mankštinosi, paskui sėmėsi patirties, kaip suvystyti vyrą, o laidos vedėjai kikeno, kad suvilios Palangoje kokį ir galės jį įdarbinti savo padėjėju Seime.
„Pati nesiveržiu į tokio pobūdžio laidas, bet stengiuosi laviruoti, kaip įmanoma mandagiau bendrauti su visomis žiniasklaidos priemonėmis, kiek leidžia mano įsitikinimai, nes manau, kad politikas taip turi elgtis. Pati atvirai nepasakoju apie savo asmeninį gyvenimą, nedarau iš jo šou“, – tikina A.Bilotaitė, ką tik vienam dienraščiui sakiusi, kad jau pagaliau tuoj bus jos žadėtos vestuvės.
ų dar naudingesnė valstybės piliečiams, jei būtų sau savikritiškesnė, jei nemėtytų mokesčių mokėtojų pinigų ir jų apmokamo jos darbo laiko populizmui. (…)

Į „Veido“ klausimus atsako konservatorė Agnė Bilotaitė
VEIDAS: Kas, jūsų pačios manymu, lėmė, kad sudarant konservatorių rinkimų sąrašą atsidūrėte aukščiausioje įmanomoje vietoje (A.Kubilius ir I.Degutienė nebuvo reitinguoti)?
A.B.: Toks pasitikėjimas man buvo netikėtas. Kitos partijos kalba apie kvotas jauniems žmonėms, kvotas moterims, o aš sakau – sudarykite sąlygas jaunam žmogui augti, tobulėti, atsiskleisti, dirbti, parodyti tam tikras savo savybes, užsitarnauti pagarbą, ir nereikės kvotų. Tačiau jaunam politikui reikia nemiegoti, kol kažkas tau kažką suteiks, duos. Visų pirma reikia daug dirbti.
VEIDAS: Kuriuos savo darbus, nuveiktus Seime, manote esant svarbiausius Lietuvos žmonėms?
A.B.: Naudodamasi parlamentinės kontrolės teise kėliau visuomenei aktualius klausimus, rengiau įstatymų projektus. Tikiuosi, dar šią kadenciją pavyks priimti Tarnautojų elgesio kodeksą, nors moralinių dalykų, antikorupcinių teisės aktų projektai ypač sunkiai skinasi kelią Seime. Tarp kitų svarbiausių – Liudininkų apsaugos įstatymo projektas, Baudžiamojo kodekso pataisos, sugriežtinančios atsakomybę už korupcinius nusikaltimus, Viešųjų pirkimų, Politinių partijų finansavimo ir kontrolės, Valstybės tarnybos ir kitų įstatymų pataisos.
VEIDAS: Tačiau dalies šių įstatymų projektų autorystė – ne jūsų ar bent jau ne vien jūsų.
A.B.: Politika nėra individualus darbas. Ateidama į Seimą tikėjausi, kad jei turi visuomenei reikalingą idėją, parengi įstatymo projektą, ir jis priimamas. Tačiau tam turi rasti palaikančių kolegų. Kai kurių projektų idėja ta pati, tad jie sujungiami. O kai kurie mano pasiūlytieji atmesti, tačiau panašų parengus Prezidentūrai, jis priimamas. Bet svarbiausia, kad pasiekiamas rezultatas.
VEIDAS: Kokių darbų planuojate nuveikti kitą kadenciją?
A.B.: Pirmiausia reikia būti išrinktai. Jei taip bus, sieksiu sutvarkyti antikorupcijos komisijų reglamentavimą savivaldybėse, užlopyti lobistinės veiklos, teisėtvarkos, teisėsaugos spragas, pavyzdžiui, įtvirtinti prisiekusiųjų ar tarėjų atsiradimą teismuose. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Užsitarnavusi ar tik išsitarnavusi aukštus postus partijoje ir Vyriausybėje? Nuomonės apie krašto apsaugos ministrę išsiskiria.

Kad ir kiek moterys skundžiasi, kad joms sunkiau nei vyrams pasiekti politikos viršūnę, Lietuvoje politikės iš vyrų perėmę ne tik prezidento ir Seimo Pirmininko regalijas, bet net „vyriškiausią“ krašto apsaugos ministro postą. 1990-aisiais, su Sąjūdžio banga į politiką atėjusi jauna provincijos vaikų gydytoja, tuomet Rasa Rastauskienė, dabar Juknevičienė, ir pati nė nesvajojo, kad po poros dešimtmečių vadovaus strateginei valstybės ministerijai.
Ką valstybės labui jau nuveikė 54-erių politikė Rasa Juknevičienė ir ar ministrės ir Tėvynės sąjungos vicepirmininkės postas – jos karjeros lubos?

Krašto apsaugoje keitė mažiau nei ketino
R.Juknevičienės pirmtakas krašto apsaugos ministro poste socialdemokratas Juozas Olekas ironiškai įvertino: „R.Juknevičienė pratęsė kai kuriuos mūsų kadencijos darbus, pavyzdžiui, paliko profesinę karo tarnybą, suvokusi, kad šių dienų krašto gynybai reikia profesionalų, o ne šauktinių. Galėjo mano pasirašytą įsakymą pakeisti per dieną, bet nepakeitė. Šnekėjo viena, o darė kita – tęsė gerus darbus. Bėda, kad neapgynė susitarimo dėl krašto apsaugos finansavimo, nors mus nuolat dėl to kritikavo. Apleistas jaunimo pilietinis patriotinis auklėjimas – gal perpus sumažėjo Šaulių sąjungos stovyklų jaunimui. Perlenkė ir sureikšmindama teritorinę gynybą – nedidelį kiekį rezervininkų pateikė kaip labai svarbų dalyką.”
Bet opozicijai dera kritikuoti, o štai pati ministrė didžiuojasi savo laimėjimais, kad pavyko padaryti daugiau, nors lėšų buvo mažiau. Taip, grąžinti privalomos karinės tarnybos nė nebandė, nes tam Tėvynės sąjunga nerado nė vieno politinio sąjungininko, bet bent jau atkūrė rezervo rengimą, ir dar savanoriškais pagrindais.
Ir konservatoriams artimi gynybos ekspertai aukština R.Juknevičienės indėlį, tikindami, kad jos užsienio vizitų geografija ir asmenų, kurie ministrę juose priėmė, rangas leidžia manyti, kad ji atliko ne tik savo, bet ir užsienio reikalų ministro, o iš dalies ir Prezidentės darbą.
O štai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narių nuomonė apie R.Juknevičienės indėlį į krašto apsaugos tobulinimą – kontroversiška. Kai kurie jų ministrę peikia, esą ji nuomonę, kuri nesutapo su jos, sutikdavo su  vadinamuoju saldofonišku pasipriešinimu, o į siūlymus ir pastabas parlamentarai atsakymų laukdavo mėnesius, kartais net devynis, kaip kad buvę svarstant nacionalinio saugumo koncepciją.
Karininkija ministrę vertina taip pat nevienareikšmiai – vieni džiaugiasi, kad krašto apsaugai vadovauja ne buvę komunistai, o sava, patriotė, iš šeimos su tremties patirtimi. Kiti neabejoja, kad kas beateitų toliau vadovauti ministerijai po R.Juknevičienės, metus dvejus teks kuopti jos palikimą, nes ministerijoje sumenko kompetencija, žmonės bijo išsakyti savo nuomonę, tvyro įtampa.

Jei yra lojalumas, kvalifikacijos nereikia
Ministrė viešai pripažįsta padariusi tik vieną klaidą, jei tai apskritai galima laikyti klaida: „Galėjau būti ryžtingesnė keisdama kai kurias personalijas. Štai atėjus naujam kariuomenės vadui 2009 m. dirbti tapo gerokai lengviau. Nuo pat pradžių į politinius postus reikėjo paskirti kuo daugiau jaunų žmonių. Patyrimo jie neturi, bet jo įgis, be to, jo turi departamentų vadovai, kurie nėra politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai.“
Ministrė aiškina, kad po socialdemokratų dviejų kadencijų valdymo krašto apsaugoje patyrimo turėjusi tik senoji nomenklatūra, nors daugybė jaunų žmonių baigė karo mokslus Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo tarptautinėse misijose. Bet jei jie netriūsė konservatorių aparate, postų jiems ir nesiūlė. Akivaizdu, kad R.Juknevičienė tebesivadovauja tuo pačiu principu, kuriuo dešinieji vadovavosi nepriklausomybės pradžioje – arba saviškis, arba priešas. Tad dabar, kaip ironizuoja kai kurie ministerijos darbuotojai, du viceministrai stažuojasi, vienas dirba už visus, o valstybė stažuotojams moka didžiules algas.
Net tarp konservatorių buvo ironizuojama, kad ministrės rankinukų nešiotoja tapo viceministre, o jos patarėjai – greičiau pritarėjai. Štai dvidešimt devynerių metų teisininkė Indrė Pociūtė-Levickienė, po studijų turėjusi vienintelės darbinės patirties – Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos referentės ir atstovės spaudai, iš pradžių ėmė patarinėti ministrei, o paskui karyba nelabai besidomėjusi konservatorė gavo viceministrės postą. Netrukus viceministru, atsakingu už finansus ir išteklius, tapo nei su finansais, nei su krašto apsauga nieko bendra neturėjęs 32-ejų konservatorius, politikos ir tarptautinės komunikacijos specialistas Mykolas Juozapavičius.

Politikė bando grąžinti politines skolas?
Galima daryti prielaidą, kad R.Juknevičienė, apsistatydama jaunais lojaliais, kad ir nekompetentingais kadrais, bando „susimokėti“ skolą už savo pačios analogišką politinę karjerą. Bet ji užmiršta, kad 1990-aisiais buvo visai kita situacija – tuomet visi dešinieji, išskyrus grupelę „persiorientavusių“ buvusių komunistų partijos narių, patirties dirbti valstybinėse institucijose neturėjo, kad istorinės aplinkybės buvo tokios, jog tikrai svarbiausia buvo ne kompetencija, o ideologinis lojalumas.
Gindama savo poziciją dėl nepatyrusios komandos R.Juknevičienė vis primena, kad ir pati, jauna Pasvalio centrinės ligoninės vaikų gydytoja, tapo Sąjūdžio nare. Vos 32-ejų, neturėdama jokios patirties politiniame darbe, tapo parlamentare, Kovo 11-osios akto signatare. Atrodė, kad politinė karjera bus trumpa: 1992 m. nebeišrinkta į Seimą jau ketino grįžti į Pasvalį gydyti vaikų, bet jai pasiūlyta likti dirbti frakcijoje referente ir atstove spaudai.
Į lojalią ir darbščią partijos narę buvo daug investuota – valstybės valdymo paslapčių ji siųsta mokytis į stažuotes Prancūzijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, vėliau JAV. Investicijos atsipirko – nuo 1996 m. ji renkama Seimo nare, tris iš keturių kartų sugebėjo laimėti rinkimus vienmandatėje apygardoje. Pirmoje kadencijoje jauna gydytoja iš provincijos dirbo Sveikatos reikalų ir Savivaldybių komisijose, o nuo 1996-ųjų partija jai patiki strateginę specializaciją Nacionalinio saugumo komitete, dešimt metų ji dirbo NATO parlamentinėje asamblėjoje.
Kodėl pasikeitė jos veiklos sritis? „1996 m. atėjau į Nacionalinio saugumo komitetą, suprasdama, kad jei nepriklausoma Lietuvos valstybė, už kurią balsavau, netaps NATO nare, nepriklausomybė, valstybingumas bus trumpalaikis. Nereikės nei sveikatos apsaugos, nei švietimo“, – prisimena R.Juknevičienė.
Tad galima sakyti, kad krašto apsaugos ministrės darbui R.Juknevičienė rengėsi ilgai ir nuosekliai, nors pati tikina apie postus negalvojusi. Paklausta apie savo politines ambicijas, ji sako: „Po aukštosios mokyklos baigimo nebeplanuoju savo ateities, kitus dalykus sutvarko Dievas, likimas, aplinkybės. Stengiuosi gerai dirbti tą darbą, kurį dirbu. Iki 2008 m. vasaros net nebuvo minčių tapti ir ministre, o kai A.Kubilius įrašė į kandidatų sąrašą, pirmas mano atsakymas buvo “ne”. Politikė sakė nesvajojanti tapti partijos pirmininke, nes apskritai kas galėtų svajoti apie tokį sunkų darbą, gal net sunkesnį už ministro.
Vis dėlto R.Juknevičienės likimą partijoje turbūt jau daug metų nusprendžia  partijos vadovai, o ji tam paklusdavo. Tobulas bruožas geram vykdytojui, bet, žinoma, ne strategui.

Ten, kur reikia partijai
Politikė kuklinasi ir dėl savo įtakos partijai: „Yra žmonių, linkstančių į sąmokslus, kurie mano, kad aš partijoje kažkokia ypatingai įtakinga.“ Vis dėlto pažįstantieji konservatorius iš vidaus tikina, kad ji – konservatorių partijos kelių žmonių branduolyje, kuris ir priiminėja sprendimus. Jai dažnai patikima „įgarsinti“ svarbius partijos sprendimus, kaip kad buvo po partijos prezidiumo verdikto FNTT skandale.
Politikė neabejotinai dešinioji premjero A.Kubiliaus ranka. Ji sako vertinanti jį kaip neeilinę asmenybę ir net abejoja, ar norėtų dirbti kurio nors kito premjero kabinete.Tačiau nors du konservatorių lyderiai – Vytautas Landsbergis ir A.Kubilius tarpusavyje ir nedega didele brolybe, akivaizdu, kad tiek vienas, tiek kitas vertina partijos veteranę, o ji – juos abu, nors neabejotinai šilčiau atsiliepia apie A.Kubilių. „Gerbiu V.Landsbergį, kuris buvo pirmas mano mokytojas politikoje. Tai žmogus, su kuriuo eičiau į žvalgybą. Būna požiūrių skirtumų, dabar taip pat yra keli, bet tai netrukdo šio žmogaus gerbti“, – sako R.Juknevičienė.
Politikės gebėjimas laviruoti tarp dviejų konservatorių lyderių ir būti dešiniąja ranka to, kuris tuomet partijos valdžioje, beatodairiškai paklusti partijos sprendimams kai kam kelia prielaidas, kad ministro postą, o gal ir partijos vicepirmininkės pareigas ji ne užsitarnavo savo gebėjimais, o išsitarnavo lojalumu. Politikė nuo 2000-ųjų konservatorių rinkimų sąraše buvo trejetuke ir tik šiemet ją į ketvirtą poziciją išstūmė Seimo debiutantė Agnė Bilotaitė. Bet ir šiuo šiokiu tokiu pralaimėjimu R.Juknevičienė sakosi labai besidžiaugianti, nes tuo konservatoriai esą įrodė, kad vertina kolegas už darbą politikoje – nepaisant amžiaus ar lyties ir be jokių kvotų. Tik klausimas, ar toks R.Juknevičienės džiugesys viskuo, ką partija nusprendžia dėl jos karjeros, apsimestinis, ar tikras kuklumas. Kai kas mano, kad ji tik laukia progos šauti kad ir į patį politikos olimpą.

Tikina postų nesiekianti
Kai kadencijos pradžioje R.Juknevičienė susitiko su JAV gynybos sekretoriumi Robertu M.Gatesu, pradėta svarstyti, gal tai preliudija į būsimus prezidento rinkimus, tačiau politikė kategoriškai tai paneigė ir savo kandidatūros nekėlė.  Tačiau vargu ar ją būtų lydėjusi sėkmė: ji niekada nebuvo iššovusi į visuomenės pasitikėjimo reitingų pirmąsias linijas.
R.Juknevičienė kategoriškai atmeta ir sklandančias versijas, kad subiuro jos santykiai su prezidente, o prezidentės kadencijos pradžioje vyravę dažni krašto apsaugos ministrės perėjimai per gatvę į kitapus jos esančią Prezidentūrą apretėjo po to, kai ministrė ėmė lipti lyg ir į jos daržą – daug važinėti po užsienio vizitus. „Nebuvo draugysčių – buvo ir tebėra tik dalykiniai santykiai su prezidente, kuri yra vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas“, – tikina R.Juknevičienė.
O kai kurie „Veido“ pašnekovai tarp dviejų politikių pastebėjo ne vieną paralelę: abi mėgsta tik joms palankius klausimus, daug dėmesio skiria savireklamai, sau prisiskiria nuopelnus dėl sėkmių, bet nepripažįsta savo klaidų, abi negirdi ir netoleruoja kitų nuomonės, abi ištaškė kadrus ir apsistatė savais, abi nepalieka nieko, kas ne laiku pasipainioja po kojomis, abi bet kokia kaina siekia, kad viskas būtų pagal jas.
Štai pati R.Juknevičienė savo nuopelnus krašto apsaugai vertina aukščiausiais balais – jais pasididžiuoti artėjant rinkimams išleido ataskaitą, kurios pusę sudaro jos pačios nuotraukos. Bet ji nė iš tolo nepriima net abejonių, kad atspindėti pokyčius krašto apsaugoje galima ne tik jos pačios nuotraukomis. „Jei valstybė skiria lėšų ir tos išlaidos prasmingos, aš jas darau, nes bendrauti su žmonėmis – politiko, ypač einančio pareigas, susijusias su užsienio politika, darbas. VTEK priėjo prie išvados, kad negalima riboti politikų siekio paaiškinti žmonėms apie savo darbą. O nuotraukos atspindi, ką dariau, nes tai mano darbas ir mano ataskaita. Jūsų žurnale taip pat yra nuotraukų. Girdžiu tik gerus atsiliepimus iš tų, kurie ataskaitą perskaitė. Aš pati rašiau tą tekstą”, – giriasi ministrė.
O ministrės pomėgis eksponuotis užkliūva ne pirmą kartą: jai teko grąžinti parlamentines lėšas, išleistas bukletui apie Kauno Prisikėlimo bažnyčią, bet su jos pačios nuotrauka. Beje, pomėgis fotografuotis – ne naujas: politinės karjeros pradžioje viename moterų žurnale R.Juknevičienė buvo nusifotografavusi net su maudymosi kostiumėliu. Ir tapusi ministre politikė pirmiausia tapo ne politikos, o gyvenimo būdo žiniasklaidos domėjimosi objektu, nes ėmė blizgėti ne politinėmis idėjomis, o vis naujais apdarais, ir dar tokios vertės, kad kai kuriuos net teko įtraukti į pajamų ir turto deklaracijas. „Man atrodo, skoningas apsirengimas – kiekvieno politiko pranašumas”, – atkerta ministrė.
Be politikos, R.Juknevičienės aistra – gėlių auginimas, darbas gimtoje močiutės sodyboje Tiltagalių kaime Panevėžio rajone, kur ji gimė lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų Urbonų šeimoje. Ir šiemet politikė atostogauja ne tolimuose kraštuose, o Tiltagaliuose, o praėjusią savaitę čia su vėdarais laukė dviračių žygin išsirengusio premjero A.Kubiliaus su kompanija.
Rudenį R.Juknevičienė neabejotinai grįš į Seimą. Kad ir kaip susiklostytų rinkimų rezultatai vienmandatėje apygardoje Kaune, ketvirta vieta partijos rinkimų sąraše tai garantuoja. Partijai reikalinga jos patirtis, darbštumas, besąlygiškas lojalumas. O valstybei? Vis dėlto modernioje politikoje labiau vertinami ne ištikimi kariai, o atviri diskusijoms ir kitai nuomonei politikos lyderiai strategai.

Užsitarnavusi ar tik išsitarnavusi aukštus postus partijoje ir Vyriausybėje? Nuomonės apie krašto apsaugos ministrę išsiskiria.

Į „Veido” klausimus atsako Rasa Juknevičienė
VEIDAS: Kurie, Jūsų pačios vertinimu, per kadenciją Jūsų, kaip krašto apsaugos ministrės, nuveikti darbai vertingiausi Lietuvai?
R.J.: Įrodėme, kad ir su mažiau lėšų galima padaryti kur kas daugiau. Pirmiausia priimta nauja strategija: iki 2011 m. krašto apsaugos kryptis buvo dalyvauti tarptautinėse operacijose, dabar priimtos valstybės ginkluotos gynybos ir nacionalinio saugumo naujos strategijos, jas atitinkantys mobilizacijos, karo prievolės įstatymai, nauja rezervo koncepcija. Lietuva įgijo abu sparnus – ne tik dalyvavimą NATO operacijose, bet ir mūsų pačių teritorijos gynybą. Rengiamas rezervas, kas buvo visai nutrūkę, tai daroma savanoriškais pagrindais – šiemet tokių apie 700. Lūžis įvyko ir NATO kontekste – 2010 m. patvirtinti NATO gynybos planai Baltijos regionui.
VEIDAS: Tačiau dėl NATO nuopelnus sau prisiskiria prezidentė.
R.J.: Prezidentės žodis labai svarbus, ji daug prisidėjo, bet pagrindinį darbą dirbo Krašto apsaugos ministerija kartu su Užsienio reikalų ministerija.
VEIDAS: Aukštus postus ministerijoje skyrėte jauniems, patirties krašto apsaugoje neturintiems konservatorių partijos aparato darbuotojams. Ar Jums svarbu tik lojalumas?
R.J.: Reikėjo iš pat pradžių į postus ryžtingai skirti jaunus žmones, o patirtis ateis. Jie pilni energijos, turi kritišką požiūrį į sistemą iš šalies, o patyrimo turi departamentų vadovai, kurie nėra politinio pasitikėjimo. Taigi taip, politinis pasitikėjimas svarbu.
VEIDAS: Kokių turite karjeros ambicijų partijoje ar valstybės vadovaujančiuose postuose?
R.J.: Nuo universiteto baigimo savo ateities neplanuoju, bet stengiuosi gerai dirbti tą darbą, kurį dirbu.
VEIDAS: Kodėl ataskaitoje apie ministerijos darbą apie pusę ploto skyrėte savo pačios nuotraukoms? Juolab ir anksčiau esate kritikuota, jog esate išlaidesnė už kitus ministrus leisdama reprezentacijai skirtas lėšas, save reklamuodama valstybės pinigais.
R.J.: Jei valstybė skiria tam lėšų ir tos išlaidos prasmingos, aš jas darau, nes bendrauti su žmonėmis – politiko, ypač einančio pareigas, susijusias su užsienio politika, darbas. O nuotraukos atspindi, ką dariau, nes tai mano ataskaita.
VEIDAS: Klausimas – iš paprasto piliečio gyvenimo. Pati turėdama medikės išsilavinimą, ar orientuojatės, kiek kainuoja gydytojo konsultacija sostinės neprivačioje poliklinikoje be siuntimo?
R.J.: Nesu susidūrusi su kainomis, nes moku sveikatos draudimą. Būčiau nesveika, jei galvoje laikyčiau tiek skaičių, užtenka ir iš krašto apsaugos. (Centro poliklinikoje specialisto konsultacijos kaina 42–75 Lt).

Dauguma valstybių paprastai stengiasi, kad jų raida nebūtų stichiška ar juo labiau chaotiška, todėl išsikelia nacionalinius tikslus ir jų siekia, numato kryptis ir jomis žengia. Pasak ministro pirmininko patarėjo Mykolo Majausko, tokių tikslų turi tiek prancūzai, tiek vokiečiai, tiek švedai, tiek galų gale estai.

Šiuos tikslus žino ir valstybių vadovai, ir politikai, ir mokslininkai, ir ekonomistai, ir apskritai visa visuomenė, tad visi jungtinėmis pajėgomis nesiblaškydami jų siekia.
Lietuva tokio bendro nacionalinio intereso dabar kaip ir nebeturi. Anksčiau turėjome tikslą tapti ES ir NATO nariais, ir reikia pripažinti, kad šių tikslų siekėme gana sutelktai, užsidegę ir daug dirbdami. Natūralu, kad tuomet Lietuvos pažanga buvo didžiausia per visus pastaruosius 22 metus. Dabar viešojoje erdvėje girdėti nemažai priekaištų ir kritikos, kad mes blaškomės, nežinome, ko norime, rašinėjame visokias strategijas, bet jos neturi visuotinio palaikymo, tad mums reikėtų kuo skubiau išgryninti naują nacionalinį savo tikslą (nėra gerai, kai jų labai daug).
Nors iš tiesų nieko čia gryninti nereikia. Turime mes tą nacionalinį interesą ir jį neabejotinai palaikytų visa visuomenė. Skambiai jį būtų galima pavadinti “Siekis per penkerius metus iškovoti Lietuvai energetinę nepriklausomybę”. Ir kalbame ne vien apie elektros energijos gamybą ar atominę energetiką, bet apskritai apie visą energetiką, įskaitant net ir daugiabučių namų renovavimą. Juk nenorinčių, kad Lietuva būtų energetiškai nepriklausoma, mūsų šalyje niekingai mažai, be to, jų reputacija nekokia ir juos nukenksminti nėra sudėtinga.
Politikai, kai nori, gali sutarti: tarkime, praėjusią savaitę dėl dujų terminalo statybos jie sutarė. Visuomenė už energetinės nepriklausomybės didinimą balsuoja visom rankom ir dar kojom (žinoma, jei tai kažkada išvirs mažesnėmis kainomis už skirtingos rūšies energiją arba mažesniu jos suvartojimu). Taigi, siekiant šio nacionalinio tikslo, didžioji dalis visuomenės tikrai neatliks stabdžio vaidmens. Didžiausi stabdžiai yra ir tikriausiai bus energetikos įmonės, užsienio kompanijos ir mūsų politikai.
Konservatoriai ir socialdemokratai dabar elgiasi kaip du apykvailiai bernai Strakalas ir Makalas iš Petro Cvirkos pasakos: vienas aiškina, kad statysime atominę elektrinę, ir visi, kas tam nepritaria yra niekšai ar papirkti “Grazpromo”, kitas įrodinėja, kad elektrinės mes nestatysime, o renovuosime daugiabučius namus. Ir abu savo įrodinėja taip idiotiškai užsispyrę, kad galiausiai nė vienas nieko nepadaro ir lieka it musę kandę.
Deja, toks elgesys mūsų politikams labai mielas ir įprastas visus 22 metus. Labiausiai juos žavi amžinas revanšizmas: aha, jūs šią kadenciją darote taip, o mes kitą kadenciją darysime priešingai ir dar tai, ką jūs padarėte, sugriausime. O ar negalima daugiau kurti ir mažiau griauti? Kitaip tariant, ar negalima ir atominę elektrinę statyti, ir sparčiai daugiabučių namų renovavimo programas vykdyti, taip užtikrintai bei sparčiai siekiant energetinės nepriklausomybės? Ką apie tai manote, konservatoriau Strakale ir socialdemokrate Makale?

Dar prie de jure gyvos ligšiolinės Vyriausybės politikai įnirtingai dėlioja naująją. Tėvynės sąjungos frakcijos Seime seniūnas Jurgis Razma sako, kad dabartinė koalicija praktiškai nebeegzistuoja, tad konservatoriai modeliuoja tiek mažumos, tiek naujos koalicijos, į kurią kviestų visus norinčiuosius, Vyriausybę.

Tačiau kitos partijos entuziazmo jungtis prie konservatorių nerodo. Tiesa, konservatorius išgelbėtų, jei liktų nors vienas iš keturių liberalcentristų ministrų, nes tada nebūtų pasikeitę daugiau kaip pusė.
Kai kurie teisininkai įžvelgia gelbėjimosi ratą konservatorių Vyriausybei Konstitucijos 98-ame straipsnyje. Ten parašyta: „Ministrą laikinai gali pavaduoti tik ministro pirmininko paskirtas kitas Vyriausybės narys.“ Nė žodžio nei apie Seimą, nei apie prezidentą, kaip ir neparašyta, ar „laikinai“ gali būti net kiek ilgiau nei pusmetis, arba ar gali keturi ministrai laikinai pavaduoti kitus keturis ministrus, tai yra pasėdėti pusmetį ant dviejų kėdžių.
„Šis straipsnis dabartinei situacijai spręsti netinka aiškiai ir nedviprasmiškai, nes jame kalbama apie išskirtines aplinkybes“, – aiškina konstitucinės teisės profesorius dr. Vytautas Sinkevičius. Tačiau skandalo įkarštyje vieni teisininkai skelbia, kad Vyriausybė gali atšaukti vieno ministro įsakymą, kiti siūlo ieškoti landų Konstitucijos sakinyje apie ministrų pavadavimą.
Išeitis iš padėties dar gali būti ir neeiliniai rinkimai. Tačiau bet kuriuo iš minėtų atvejų politikai artimiausią pusmetį, kaip ir pastarąjį mėnesį, valstybės reikalams laiko, atrodo, neturės.

Jurgiui Razmai, Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos seniūnui
VEIDAS: Ar konservatorių prezidiumo ultimatumai atsistatydinti vidaus reikalų ministrui, grąžinti į darbą FNTT vadovus nestumia koalicijos į griūtį?
J.R.: Prezidiumo siūlymai tikrai nėra radikalūs, jie netgi pavėluoti. Demokratinėse šalyse, jei atskiras ministras imtų nepaisyti premjero pozicijos, jei tos ministerijos departamento vadovas imtų viešai auklėti premjerą, kad šis bus apskųstas teismui, jeigu drįs panaikinti ministro įsakymą, būtų sekundžių reikalas priimti atitinkamus sprendimus.
Sakote, demokratinėse šalyse ir inicijuoti interpeliaciją koalicijos partneriui nėra įprasta? Tikrai nedažnas ir nelabai normalus atvejis. Bet prisiminkime, kad tas nenormalumas prasidėjo, kai prezidentė netenkino premjero teikimo. Jei premjeras, kuris yra kolektyvinės struktūros vadovas, pasako, kad su vienu nariu negali dirbti, koks čia gali būti prievartavimas jį versti tai daryti. Toks faktas kitoje demokratinėje valstybėje sunkiai įmanomas. Tad teko ieškoti kitų būdų išspręsti situacijai, į kurią esame įstumti.
Šiandien realesnė perspektyva – mažumos Vyriausybė ar koalicija su papildyta sudėtimi nei tolesnė koalicija su liberalcentristais, nes nematau nė menkiausio kompromiso požymio. Taip, ir mes neiname į kompromisą, bet gindami svarbius principus ir teisingumą dėl atleistų pareigūnų. Potencialūs koalicijos partneriai šalia Liberalų sąjūdžio – mažesnės frakcijos, nes didžiosios, tikėtina, prieš rinkimus brangins opozicinį būvį. Ar mums tiks bet kokie partneriai? Stabilumo vardan – taip. Jei paremia gerą veiksmą, neetiška kelti klausimą, kuri tai partija.
O santykiai su prezidente, nors sudėtingi, bet gal pasitarnaus demokratijos plėtrai. Išryškėjo rimtos takoskyros, požiūrių skirtumai, bet dėl svarbių valstybei reikalų sutarsime.
VEIDAS: Vis dėlto ar premjero reikalavimas per pakartotinį patikrinimą poligrafu tuomečiams FNTT vadovams klausimą formuluoti – ne ar jie nutekino informaciją apie „Snorą“, bet ar nutekino žiniasklaidai, nepatvirtina spėjimų, kad FNTT informacija dalijosi su premjero aplinka?
J.R.: Nors premjero raštą galima kiek kritikuoti, jo noras žinoti situaciją pagrįstas. Tačiau KAM pareigūnai turėjo tai priimti kaip dera pagal įstatymus, o ne nuleisti jį iki eilinio poligrafisto, nors ir šis turi nuo nieko nepriklausomai kvalifikuotai formuluoti klausimus. Tačiau daug rimtesnė problema buvo pirmasis tikrinimas, kai kažkodėl vieniems pareigūnams duoti labai konkretūs klausimai, o kitiems platūs, į kuriuos atsakyti kebliau. Beje, vidaus reikalų ministras sprendimus priėmė remdamasis pirmuoju tikrinimu.
VEIDAS: Ar balsuosite už pirmalaikius Seimo rinkimus ir kas galėtų sutrukdyti spėti priimti energetikos projektus?
J.R.: Tikiuosi, energetikos projektus priimsime, nes jais rūpinasi, ačiūdie, ne liberalcentristų vadovaujama Energetikos ministerija, o Seime pagrindinės frakcijos elgsis atsakingai, nes tie projektai kur kas didesnės svarbos nei sutrikdyta situacija koalicijoje. Už pirmalaikius rinkimus sutikčiau balsuoti, jei tuo momentu būtų aišku, kad spėsime priimti sprendimus dėl strateginių energetikos projektų.