Šį politikos veteraną vadina įtakingu, bet pilku; pilku, bet tikrai ne pilkuoju partijos kardinolu; protingu, bet kartais kietakakčiu.

Tokie politikai kaip 54-erių metų konservatorius Jurgis Razma partijai – tikras lobis. Jis yra itin kruopštus, o tai politikoje itin reta: prieš kiekvieną klausimo svarstymą Seimo arba frakcijos posėdyje ar kokioje tyrimo komisijose, į kurias J.Razma dažnai įtraukiamas, jis gilinasi į pirminę informaciją, projektus. Politikas nelipa per galvas, nesibrauna prie televizijų kamerų. Jei jį pamatysi kokioje TV laidoje, kaip kad praėjusią savaitę, vadinasi, laidos tema rizikinga konservatorių reitingams, tad į ugnies liniją diskutuoti apie naują atominę elektrinę visos partijos siunčia savo pirmininkus, o konservatoriai – ne už tai atsakingą energetikos ministrą ar partijos pirmininką ir premjerą, o, žinoma, J.Razmą. Jį partija gali statyti į bet kurio politinio mūšio priešakinę liniją, iš kurios politikas pats tyliai pasitrauks, kai tik ateis laikas gaudyti tautos mėtomas gėles mūšio nugalėtojams: nors Seime jis ketvirtą kadenciją, kol kas nė karto nepatyrė pergalės džiaugsmo vienmandatėje apygardoje.

Be abejonės, įtakingas, bet pilkas. Pilkas, bet tikrai ne pilkasis kardinolas. Protingas, bet kartais kietakaktis – negirdi niekieno argumentų. Taip J.Razmą vertina politiniai bendražygiai ir oponentai.

Sąjūdis pakeitė gyvenimo trajektoriją

Nesunku atsekti, iš kur plika akimi matomas J.Razmos kuklumas, užsispyrimas ir technokratiškas sausumas. Ko gero, vaikystė atokiame vienkiemyje Plungės rajono Žvirblaičių kaime, tėvo netektis, kai buvo dvylikos, užprogramavo būsimo politiko socialinį jautrumą ir kuklumą (kaip, beje, ir žemaitišką užsispyrimą). Beje, politikas ir dabar tebegyvena viename sostinės miegamųjų rajonų, daugiabutyje.

Nors mokėsi ne didmiesčių prestižinėse mokyklose, o aplinkinių kaimų ir miestelių pradinėje, aštuonmetėse, paskui Plungės vidurinėje, būsimasis politikas rimtai kibo į mokslus, ypač sekėsi tikslieji. Įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, kur taip pat pasirodė esąs stropus, tad baigusį jį pakvietė likti fakultete ir dešimtmetį ten dirbo iš pradžių vyriausiuoju laborantu, po to vyresniuoju inžinieriumi (beje, tuo pat metu čia dirbo ir dabartinis konservatorių lyderis premjeras Andrius Kubilius).

Bet 1988-ieji pakreipė fiziko gyvenimą kita kryptimi – jis įsitraukė į besikuriančio Sąjūdžio veiklą. Po 1990 m. Seimo rinkimų, kai Sąjūdžio politikai tapo valdančiąja dauguma, įtikintas Sąjūdžio bendražygio bei kolegos fiziko Tautvydo Lideikio, kad Sąjūdžio idealizmo turintiems žmonėms reikia eiti į valdžios aparatą ir pakeisti sovietinę nomenklatūrą, J.Razma nuėjo dirbti į Vyriausybę referentu, po to – premjero patarėju, vėliau – Seimo nario padėjėju. 1992 m., Sąjūdžiui pralaimėjus Seimo rinkimus, dirbo Sąjūdžio atsakinguoju sekretoriumi ir rengė jo reorganizavimą į konservatorių partiją. 1995 m. išrinktas į Vilniaus savivaldybės tarybą, o dar po metų prasidėjo be pertraukų lig šiol besitęsianti jo karjera Seime.

Tarp idealizmo ir rutinos

Jau pirmą savo kadenciją parlamente J.Razma tapo Seimo kancleriu ir su neprivėsusiu kaip daugelio kitų Sąjūdžio bendražygių idealizmu jis ėmėsi ne tik kovos su korupcija, bet ir užsimojo naikinti Seimo narių privilegijas, pasiekė, kad būtų panaikintos dotacijos Seimo maitinimo įstaigoms, sumažėtų kanceliarijos darbuotojų, privatizuoti bent jau didžiausi Seimo poilsio namai, taupiau naudojamos biudžeto lėšos. Nors kartais ir perdėtai smulkmeniškai, jis ėmėsi rutininių Seimo darbo organizavimo darbų. Beje, nors politikas savo pirmąją kadenciją buvo antras pagal pateiktų teisinių aktų projektų skaičių (357), vis dėlto dauguma jų buvo būtent rutininiai, o ne strateginiai. J.Razmai tai uždėjo antspaudą, kad jis ne plačių įžvalgų strategas, o politikos vadybininkas.

Kaip padorumo etalonas J.Razma nuolat renkamas į Antikorupcijos, įvairias specialiųjų tyrimų komisijas. Jis nemažai prisidėjo, kad valstybėje atsirastų STT ir kitos antikorupcijos institucijos ar viešųjų ir privačių interesų deklaravimas. Dirbdamas Teisės ir teisėtvarkos komitete, jis dėjo ir parlamentinės kontrolės pagrindus. Tačiau šiandien paklaustas, kaip vertina, kad tai išvirto į nuolatines komisijas su polinkiu perimti teisėsaugos institucijų darbą, politikas pripažįsta: toji trapi riba, kurios nevalia peržengti, kai kuriais atvejais pažeidžiama. “Nors kai teisėsaugos institucijose matomos tokios darbo spragos, sudėtinga susilaikyti. Be to, Seimo nariai jaučia ir visuomenės spaudimą keisti padėtį”, – teisinasi J.Razma.

Beje, ir jis pats, nors įprastai kalba ramiu tonu, FNTT skandalo metu niršo. Net paskyrus naują FNTT vadovą, J.Razma nenustojo reikalauti grąžinti į darbą ankstesniuosius, kol, kai kurių bendrapartiečių spėjimu, jį pristabdė premjeras A.Kubilius. J.Razma neslepia, kad šia tema teko su premjeru ir pakeltais tonais kalbėtis, bet tikina, kad nėra nuolankus, kai turi argumentuotą poziciją, tegu ir priešingą partijos vadovybei. Tačiau viešai nuomonių skirtumų partijoje politikas stengiasi neafišuoti, nors uždaruose posėdžiuose neretai premjeras iš J.Razmos išgirsta aštrios kritikos. Štai dabar vėl išsiskyrė jų nuomonės ir dėl minimalios mėnesinės algos, ir dėl PVM lengvatų spaudai.

Vis dėlto, opozicijos atstovo, kito politikos senbuvio socialdemokrato Juozo Oleko vertinimu, nors J.Razma – patyręs ir neabejotinai įtakingas Tėvynės sąjungos veikėjas, turintis pakankamai didelį svorį partijoje ir frakcijoje, jis labiau vykdytojas nei sprendimų priėmėjas. Kartais sunku suprasti, ar jis dėsto savo asmeninę poziciją, ar tik atstovauja partijos pozicijai. Kartais neįsiklauso į logiškus ne tik opozicinių frakcijų, bet ir savo bendrapartiečių argumentus, kaip kad buvo dėl mokesčių, švietimo, sveikatos reformų.

Tiesa, jam kyla, švelniai tariant, ir keistų idėjų. Pavyzdžiui, 2004 m. Seimo rinkimuose jis viliojo rinkėjus pažadu, kad pensijos bus padidintos tiems, kurių suaugę vaikai dirba ir moka socialinio draudimo įmokas, arba kad santuokoje gyvenantys šeimos nariai bus atleisti nuo pajamų mokesčio tais metais, kai jų vaikui sukaks 18 metų. Jei tai būtų ne J.Razmos siūlymai, būtų galima vertinti kaip nuogą populizmą, bet laikant jį vienu iš nedaugelio Seimo teisuolių tai galima priskirti ir idealizmui.

Vienmandatėse apygardose – vien nesėkmės

Nors konservatorių partijoje J.Razma nuo pirmos jos įsteigimo dienos, jis niekada nepretendavo tapti pirmininku, atsisakė siūlymo kandidatuoti net į pavaduotojus, nors tikrai būtų palaikytas. Štai per paskutinį partijos suvažiavimą partijų skyriai jį aukščiausiu reitingu pasiūlė ir išrinko į partijos prezidiumą.

Bet pats J.Razma sako neturįs partijos lyderiui reikalingų nei fizinių, nei dalykinių savybių – dėl žemo ūgio negalįs pakilti virš minios, taip pat nesigilinąs į užsienio politiką. “Žinau, kur galiu daugiausiai nuveikti. Kaip frakcijos seniūnas, manau, esu savo vietoje”, – sako J.Razma.

Tačiau šią kadenciją gavęs šį aukštą postą, J.Razma netruko sulaukti vidinio sukilimo. Seniūnas pripažįsta, kad suvaldyti tiek skirtingų asmenybių ir tiek įtampos nebuvo lengva, bet kadenciją baigia su maždaug tokiu pat frakcijos narių skaičiumi kaip pradėjo, tad, galima sakyti, seniūnas su pareigomis susitvarkė.

Nors J.Razma iš tų politikos dinozaurų, kurie atsakinėja į piliečių laiškus, pats nuolat važiuoja pas rinkėjus, o ne SMS žinutes prieš rinkimus siuntinėja, jam nė karto nepavyko laimėti Seimo mandato vienmandatėje apygardoje nei kandidatuojant Vilniuje, nei gimtoje Žemaitijoje. Nors J.Razma pats asmeniškai pasibeldė į gal kokį tūkstantį vilniečių rinkėjų durų su jurginu rankoje, kartu su vaikais gelbėjo medyje įstrigusį katiną, rinkimus vis pralaimi. 2008 m. gimtoje Plungėje gavo daugiau balsų, bet rietaviškiai kur kas labiau palaikė jo varžovą. J.Razma guodžiasi, kad jam ši apygarda atiteko vos pusmetis iki rinkimų, kai joje atsisakė kandidatuoti Gediminas Jaunius (vėl politikas pasielgė kaip geriau partijai, nors visą kadenciją tebuvo dirbęs vienoje Vilniaus apygardoje).

Tad pastaruosius ketverius metus kone kiekvieną savaitgalį J.Razma suka Plungės ir Rietavo link – veža ten ministrus ir specialistus, susitinka su gyventojais. Jei kam kokia bėda, politikas ne tik pats padeda, bet ir kitų paramos ieško. Labai prie jo prisidėdavęs plungiškis, dabar jau a.a. Bronislovas Lubys. Tačiau ir šįsyk J.Razma nelinkęs prognozuoti sau pergalės rinkimuose – žmonės visuomet sukaupia daug kritikos valdantiesiems. Išsiduoda, kad blaiviau už apsimestinį optimizmą demonstruojančius konservatorių pirmuosius asmenis vertina ir visos partijos šansus. Kalbėdamas apie balsavimą už naują atominę elektrinę sako labai norįs, kad jai pritartų nors viena rimta opozicinė partija ir taip būtų galima tęsti pradėtus darbus, suvokdamas, kad konservatoriai valdžioje nebebus.

Toks pat ir politikoje, ir asmeniniame gyvenime

Kam J.Razma visai netinka, tai glamūriniams žurnalams. Kol kiti politikai šoka televizijos projektuose ar intelektą “lavina” jų komisijose, jis rengia įstatymų projektus ar šnekasi su plungiškiais. Nors anketose nurodo mėgstąs roko ir džiazo muziką, bet pripažįsta, kad tam daugiau laiko rasdavęs anksčiau. Tiesa, Seimo narys, kad ir netiesiogiai, bet taip pat šou herojus – “Dviračio žynių” personažo Jurgio Marazmos prototipas.

J.Razma – nuoseklus konservatorių propaguojamos tradicinės šeimos rėmėjas ir pats su žmona Romualda, medicinos seserimi, savo šeimyniniu gyvenimu rodo pavyzdį. Tiesa, prieš dvylika metų juos buvo ištikęs didelis smūgis: kai pajūryje mirė narkotikų perdozavęs septyniolikmetis, toje pačioje kompanijoje narkotikais svaiginosi ir tokio pat amžiaus buvusi vyresnioji jų duktė. Dabar dukters jaunystės paklydimai – praeitis ir Razmos džiaugiasi jos padovanota anūkėle.

Taigi J.Razma asmeniniame gyvenime toks, koks ir politikoje – nors aplinkiniams nuobodokas ir pilkas, bet saviems labai patikimas ir reikalingas. Konservatoriai tikrai supranta politiko darbo svorį: 1996 m. rinkimų sąraše jis buvo 52-as, 2000-aisiais – jau šeštas, dar po ketverių metų – trečias, per praėjusius rinkimus – ketvirtas. Žinoma, politinis gyvenimas be ryškių lyderių su charizmos aureole būtų prėskas, o be strategų – bereikšmis. Bet juk kažkas turi ir tas strategijas analizuoti, paversti įstatymo raidėmis, svarstyti, priimti, kontroliuoti, ar jos vykdomos.

Politikoje visi lyderiais būti negali. Tačiau J.Razma to nė nenori. Sakoma, prastas tas kareivis, kuris nenori būti generolu. Bet, reikia pripažinti, J.Razma konservatorių partijoje – tarp generolų, tik ne tų, kurie mojuoja paraduose. Jis – mažiau matomo, bet labai reikalingo kasdienybės politinio fronto generolas.

Aušra Lėka

Trumpasis interviu

Į “Veido” klausimus atsako konservatorius Jurgis Razma

VEIDAS: Dėl kokių šią kadenciją nepadarytų valdančiosios koalicijos darbų labiausiai apgailestaujate?

J.R.: Turėjau daugiau optimizmo, kad mūsų pagrindinės programinės nuostatos bus kiek ryškiau įgyvendintos. Nuolat sulaukiame priekaištų dėl biurokratijos saulėlydžio programos nepakankamo įgyvendinimo. Nors anksčiau biurokratų kasmet daugėjo, o šią kadenciją sumažėjo 6–7 tūkst., biurokratizmas tebeįsigalėjęs daugelyje valdžios institucijų.

Kiekvienoje srityje galima rasti ne iki galo padarytų veiksmų – sveikatos apsaugos ne iki galo įgyvendintas siekis pagerinti paslaugų prieinamumą ir padaryti, kad rečiau reikėtų primokėti. Socialinės paramos sistemos reformos projektai parengti, bet tvirtas modelis neįteisintas. Tebesisprendžia, ar bus pritarta projektams dėl naujos atominės elektrinės.

VEIDAS: Kaip vertinate savo asmeninį indėlį į kadencijos darbus?

J.R.: Šią kadenciją man teko specifinė užduotis – esu didžiausios frakcijos, kuriai tenka atsakomybė už koalicijos išsilaikymą ir svarbiausių įstatymų priėmimą, seniūnas. Nelengva išlaikyti darbingą nuotaiką frakcijoje, dirbant su koalicijos partneriais ir Vyriausybe, bet, manau, daugmaž susitvarkiau.

VEIDAS: Ar ir dabar tebesilaikote savo pozicijos dėl FNTT vadovų?

J.R.: Taip, nes pagal abejotinus poligrafo duomenis atleidinėti pareigūnus, kurie pastebimai pagerino kovą su finansiniais nusikaltimais, manau, negerai. Nors dabar buvusiam FNTT vadovo pavaduotojui reiškiami įtarimai, bet tuomet nebuvo pagrindo jo atleisti. O savo poziciją, jei turiu ją pagrindžiančių argumentų,visuomet ginu maksimaliai, tačiau vengiu aštrių formų, viešų ginčų su kolegomis.

VEIDAS: Kodėl niekada nekandidatuojate į partijos pirmininko ar pavaduotojo postą?

J.R.: Nes neturiu tam reikiamų savybių. Pradėkime nuo fizinių – pageidautina, kad partijos pirmininko ūgis už manąjį būtų bent 20 cm didesnis, kad jis virš minios būtų gerai matomas, be to, jis turi būti pakankamai simpatiškas. Pažvelkime iš dalykinės pusės – partijos lyderis turi gerai išmanyti užsienio politiką, o aš tai sričiai neskiriu dėmesio. Suvokiu, kur geriausiai galiu atsiskleisti, ir manau, kad kaip frakcijos seniūnas esu savo vietoje.

VEIDAS: Paneikite, kad politikai atitrūkę nuo realybės. Kaip šeimos politikos proteguotojas, ar žinote, koks vidutinis mėnesio mokestis už “valdišką” darželį Vilniuje? Kokia vidutinė senatvės pensija? Koks nedarbo lygis Plungėje?

J.R.: Anūkė lanko darželį, manau, moka apie 150–200 Lt (iš tikrųjų 200–220 Lt). Vidutinė pensija apie 870 Lt ( iš tikrųjų 815 Lt). Nedarbas Plungėje apie 11–12 proc. (Darbo biržos duomenimis – 10,7 proc.).