BFL

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Matematikos studijas iš medikų dinastija garsėjančios šeimos kilęs Konstantinas Pileckas sakosi pasirinkęs todėl, kad negalėjęs ramiai, kaip tikram gydytojui dera, žvelgti į žmogaus kraują. Paradoksas, bet gyvenimas viską apsuko taip, kad šiandien jo plėtojami klampaus skysčio dinamikos matematinių modelių tyrinėjimai itin domina medikus, nes gali padėti išsiaiškinti kraujotakos sistemoje vykstančius fizinius procesus.

Anksčiau žymūs matematikai mėgdavo fotografuotis šalia didelės lygtimis išmargintos lentos. Šiandien jas galima pamiršti: matematikams lentas pakeitė kompiuteriai. Akademikas K.Pileckas tvirtina, kad teoretikams nereikia nė ypatingų programų, o štai taikomojo pobūdžio uždaviniams spręsti tenka pasitelkti brangiai atsieinančias kompiuterinių skaičiavimų programas.

Tačiau tokios programos vartotojas dažniausiai nesužino komercine paslaptimi laikomos vykdomų skaičiavimų grandinės, taigi pats turi spręsti, verta pasitikėti jos pateikiamais rezultatais ar ne. Kas kita – visiems prieinamos atvirojo kodo programos, kurių sukūrimą finansavo ES: jos nuo mokslininkų neslepia nieko.

K.Pileckas – pirmasis nepriklausomos Lietuvos mokslininkas, pagal aukštus vakarietiškus reikalavimus apgynęs habilituoto daktaro disertaciją Vakarų Europoje – Paderborno universitete (Vokietija). Vokietijoje matematikas su šeima praleido šešerius metus, vėliau pusmetį dirbo mokslinį darbą Japonijos mieste Kiote. Taip pat po keletą mėnesių darbavosi Feraros (Italija), Lisabonos (Portugalija), Ciuricho (Šveicarija), Neapolio (Italija) ir kituose pasaulio universitetuose.

Plonieji kraujo vamzdeliai

Savo lygčių tyrinėjimus akademikas K.Pileckas skirsto į keletą krypčių. Pirmoji iš jų bando apibrėžti klampių skysčių judėjimą plonųjų vamzdžių sistemomis. Vamzdžio plonumas šiuo atveju suprantamas kaip ilgio ir skersmens santykis, todėl tokie tyrinėjimai gali būti aktualūs ir chemijos gamyklų bei naftotiekių projektuotojams. Vis dėlto labiausiai jie domina gerokai plonesnių „vamzdelių“ – žmogaus kraujagyslių „remonto“ specialistus.

„Kraujas yra sudėtingas, daugybę individualių parametrų turintis neniutoninis, t.y. priklausomai nuo poveikio pobūdžio savo fizines savybes kaitaliojantis, skystis. Apibrėžti jas matematinėmis lygtimis sudėtinga, todėl ligšioliniuose skaičiavimuose pasitelkdavome įprastus klampius niutoninius skysčius, pavyzdžiui, paprasčiausią vandenį. Mokslinį projektą vykdėme kartu su Sent Etjeno universitete Prancūzijoje dirbančiu rusų kilmės profesoriumi Gregory Panasenko. Pernai paskelbėme tyrinėjimų rezultatus, kartu apibendrinome anksčiau panašioms problemoms spręsti taikytus matematinius modelius. Skirtumas toks, kad iki mūsų tebuvo nagrinėjami stacionarūs, nuo laiko koordinatės nepriklausantys skysčių tekėjimai, o mes atsižvelgėme ir į tekėjimo periodiškumą“, – aiškina K.Pileckas.

Šiuos tyrinėjimus, sutelkus dėmesį į medikams aktualiausias problemas, planuojama tęsti tuomet, kai mokslininkų projektams bus pagaliau paskirstytos 2014–2020 m. ES finansinio laikotarpio lėšos. Komandon ketinama pasitelkti ir medikus, mat matematikams sudėtinga nepasiklysti fiziologinių procesų subtilybėse.

„Jau nustatėme, kad kraujagyslių susijungimo taškuose atsiranda vadinamasis slėgio šuolis. Tačiau kodėl jis atsiranda ir nuo ko priklauso – dar nežinome“, – sako K.Pileckas.

Šimtamečio uždavinio gliaudymas

Pagrindinis hidrodinamikos paradoksas: dažniausiai reiškinių, kuriuos žmonės stebi kasdien, mokslininkai nesugeba paaiškinti, o reiškinių, kuriuos jie teoriškai paaiškinti gali, niekas nemato.

Vienas iš panašių analitiniams metodams nepasiduodančių hidrodinamikos uždavinių yra vadinamoji Leray problema, kurią 1933 m. suformulavo prancūzų matematikas Jeanas Leray.

„Apie Leray uždavinį žinau nuo studijų laikų. Dėstytojai mus įspėdavo, kad daug mokslininkų šiam uždaviniui paaukojo dešimtmečius, tačiau pasiekė palyginti nežymių, konkrečias sąlygas tenkinančių dalinių rezultatų. Bet prieš septynerius metus susitikę su panašioje srityje dirbančiu Neapolio universiteto profesoriumi Remigio Russo nusprendėme, jog esame jau pakankamai seni ir pakankamai žinomi, kad galėtume sau leisti rizikingą tyrimą. Keliskart nuvažiavau Italijon, kartu išryškinome perspektyviausias idėjas, tačiau supratome, kad joms vystyti stokojame žinių. Būtinai reikėjo trečio žmogaus, geometrinės mato teorijos specialisto. Ilgai jo ieškojome, kol atradome dar nė 40-ies metų neturintį, tačiau Rusijos mokslo premijas spėjusį pelnyti profesorių iš Novosibirsko Michailą Korobkovą. O tada darbas pajudėjo“, – pasakoja K.Pileckas.

Trijulės atradimus pernai vainikavo publikacija svarbiausiame pasaulio matematikos mokslo žurnale „Annals of Mathematics“. Tarptautinė matematikų komanda tikisi ir toliau lukštenti Leray uždavinį savo pasiūlytais metodais, tad ateityje dienos šviesą išvys ir žymiajai hidrodinamikos problemai skirta platesnė mokslinė monografija.

Asimptotiniais modeliais sudomino korėjiečius

Abstraktūs matematiniai metodai dažnai pasitelkiami ten, kur „nesiekia“ fizikų laboratoriniai tyrimai arba kompiuteriniai skaičiavimai. Tarkim, jei vienas prie kito liečiasi du rutuliai, tiksliai išmatuoti konkrečius jų sąlyčio parametrus laboratorijoje sudėtinga. Tuomet pasitelkiami asimptotiniai matematiniai metodai.

Tokius teorinius uždavinius K.Pilecko vadovaujama vilniečių matematikų grupė ketverius metus sprendė kartu su Ciuricho universiteto mokslininkais. Asimptotiniais lietuvių matematikų metodais jau susidomėjo ir Pietų Korėjos atstovai, ketinantys juos taikyti elektrotechnikoje. Neseniai Vilniuje dvi savaites viešėjo šios šalies atstovas Hi Jun Choi, turintis sutartį su valstybine elektrotechnikos kompanija.

„Tai unikalus žmogus, iš fizikų persikvalifikavęs į matematikus ir todėl gebantis matematikams suprantama kalba formuluoti aktualias pramonės užduotis. Lietuvoje tokių žmonių dabar itin stinga“, – pasiguodžia akademikas.

Po svečio viešnagės buvęs K.Pilecko doktorantas dr. Mindaugas Skujus vasarą pakviestas mėnesio trukmės stažuotės į Pietų Korėją. Pats akademikas prisipažįsta nebesiveržiantis į panašias keliones – namie jam patogiau dirbti, nei apsistojus mažame nuomotame bute kur nors užsienyje.

Pasitiko nemalonios staigmenos

Vis dėlto pašnekovas sako, kad 1996-aisiais, su šeima grįžęs į Vilnių iš Vokietijos, netrukus savo sprendimo pasigailėjo. Lietuvos mokslo tarybos nostrifikacijos komisija dėl biurokratinių priežasčių net dvejus metus delsė pripažinti Vokietijoje K.Pilecko apgintą habilituoto daktaro laipsnį.

Kita Vilniuje laukusi „staigmena“ – po matematiko šeimos butu Gedimino prospekte įsikūręs naktinis baras. Dvi dukras auginę Pileckai greit įsitikino: kovoti su triukšmingo baro savininkais teisinėmis priemonėmis – ne tik tuščias, bet ir rizikingas užsiėmimas.

„Pradėjome dairytis kito buto. Tačiau centre neradome tokio, dėl kurio galėtume būti ramūs, kad kaimynystėje neįsikurs kitas baras. Tada tapau vienu pirmųjų, nepriklausomoje Lietuvoje gavusių banko paskolą namo statybai. Mat galėjau oficialiais dokumentais pagrįsti savo uždirbtas vakarietiško lygio pajamas, o tokių žmonių šalyje buvo reta“, – šypsosi mokslininkas.

Akademiką stebina efektingas, bet paviršutiniškas Vyriausybės mostas daugiau valstybės finansuojamų studijų vietų skirti informacines technologijas pasirinkusiems jaunuoliams. „Ne­suprantu, kas jiems dėstys, nes visi mūsų doktorantai, nebelikus mokslininkų stipendijų, bėga arba į verslą, kur kukliausia siūloma alga bent tris kartus didesnė už jauno dėstytojo atlyginimą, arba į užsienio universitetus. Jei renkasi verslą – po trejų metų netenka docento vietos, nes nebeįstengia parengti reikalaujamo skaičiaus mokslinių publikacijų. Dirbti eiliniais lektoriais jiems nebelieka motyvacijos. Todėl jaunų dėstytojų mes neturime, o vyresnieji vienas po kito tampa emeritais“, – konstatuoja K.Pileckas.