Paaiškėjus, kad garsus krepšininkas Žydrūnas Ilgauskas, ilgą laiką žaidęs NBA krepšinio lygoje, tapo JAV piliečiu ir dėl to praras Lietuvos pilietybę, atsinaujino diskusijos, ar neatėjo laikas liberaliau žiūrėti į tai, kad Lietuvos piliečiai galėtų turėti ir kitos valstybės pilietybę.

Rasa Vaitkevičienė

Norint leisti plačiam ratui

asmenų būti Lietuvos ir kartu kitos valstybės piliečiais, teks keisti Konstituciją. Apie dvigubos pilietybės reikalus, Konstitucijos keitimą „Veidas“ kalbasi su Mykolo Romerio universiteto profesoriumi, buvusiu Konstitucinio Teismo teisėju Vytautu Sinkevičiumi.

VEIDAS: Kodėl Lietuva taip stipriai riboja dvigubą pilietybę? Kitos valstybės į galimybę turėti dvigubą pilietybę žiūri daug atlaidžiau – gal metas ir mums pakeisti savo įstatymus taip, kad nesusidarytų tokia padėtis, į kokią pateko Žydrūnas Ilgauskas?

V.S: Pakeisti vien Pilietybės įstatymo nepakaks, nes dvigubos pilietybės ribojimai kyla iš Konstitucijos. Konstitucinis Teismas yra daug kartų konstatavęs, kad pagal Konstituciją dvigubos pilietybės atvejai gali būti labai reti. Seimas kelis kartus bandė plėsti šiuos atvejus keisdamas tik Pilietybės įstatymą, tačiau Konstitucinis Teismas pakeitimus pripažindavo prieštaraujančiais Konstitucijai.

Tad be Konstitucijos pataisos neišsiversime, o ją galima padaryti tik referendumu. Kadangi referendumu pakeisti Konstituciją nėra paprasta, neretai bandoma gudrauti: esą galima pakeisti tik Pilietybės įstatymą, o Konstitucijos keisti nereikia. Nieko gero iš to nebus.

Rengiant Konstitucijos projektą ilgai diskutuota, bet apsispręsta griežtai riboti dvigubą pilietybę. Prisiminkime, kad tuo metu Lietuvoje dar buvo dislokuota okupacinė Rusijos kariuomenė, dar buvo gajos atskirų Lietuvos regionų „autonomijos“ idėjos, Lietuvos valstybingumas nebuvo toks stiprus kaip dabar.

Leidus dideliam Lietuvos piliečių skaičiui tuo pat metu turėti ir kitos valstybės pilietybę, galėjo kilti pavojus Lietuvos nepriklausomybei, nes nebuvo aišku, ar balsuodami Seimo, Respublikos prezidento, savivaldybių tarybų rinkimuose jie besąlygiškai remtų tik tas politines jėgas, kurios stiprins Lietuvos nepriklausomybę ir valstybingumą, ar tarnautų kitoms, Lietuvai nedraugiškoms valstybėms, kurių pilietybę jie turės ir su kuriomis bus susaistyti politinio bei kitokio lojalumo reikalavimais. Buvo remtasi ir prieškario Lietuvos konstitucine tradicija: 1918–1940 m. galiojusios Konstitucijos taip pat gana griežtai ribojo dvigubą pilietybę.

Kol Konstitucija nepakeista, visi privalome jai paklusti. Kalbėdamas apie Ž.Ilgausko atvejį negaliu pritarti požiūriui, kad tam, kuris gerai žaidžia krepšinį, Konstitucija ir įstatymai negalioja, kad jam turėtų būti taikomos kokios nors specialios, kitokios taisyklės, nei tos, kurios taikomos visiems kitiems Lietuvos piliečiams.

Jeigu žmogus pats sąmoningai pasirenka kitos valstybės pilietybę, gerai žinodamas, jog dėl to neteks Lietuvos pilietybės, tai reiškia, kad jis pats netiesiogiai atsisako Lietuvos pilietybės. Ir nėra ko užsipulti Lietuvos pareigūnų, kurie šiuo atveju tik vykdo Konstituciją ir įstatymus.

Tuo labiau nėra jokio reikalo postringauti apie tai, kad Lietuva esą padarė klaidą, ir pan. Viešai duoti priesaiką Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kuria atsisakoma bet kokio lojalumo ir ištikimybės kitai valstybei, kurios pilietis asmuo yra, taigi ir Lietuvai, o po to kaltinti Lietuvą, neva ši jį atstūmė ir nuskriaudė, – tai primena krokodilo ašaras ir rodo nepagarbą Lietuvai bei jos Konstitucijai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Naujai susiklosčiusi Lietuvos geopolitinė situacija turėtų mus skatinti ne apriboti savo žemės ūkio paskirties žemės pardavimą užsieniečiams, o visais būdais stengtis, kad užsieniečiai žemės Lietuvoje įsigytų ir taip suteiktų mums didesnes saugumo garantijas Rusijos imperijos atžvilgiu, nes ji mūsų žemes ir miškus mielai pasiimtų ir be apribojimų.

Seimas, likus šešioms dienoms iki 10 metų galiojusio draudimo užsieniečiams įsigyti žemės Lietuvoje draudimo pabaigos (2014 m. gegužės 1 d.), pritarė naujiems žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo apribojimams. Parlamentarai Lietuvos piliečiams dar kartą įrodė, kaip prastai jie dirba, kokie menki jų sugebėjimai šaliai svarbius įstatymus svarstyti ir priimti laiku, o ne tuomet, kai rimtesnei esamos padėties, galimybių ir grėsmių analizei nelieka laiko ir tenka skubėti.
Pasigirdo parlamentarų balsų, pripažįstančių, kad teisės aktas parengtas labai skubant ir jį teks greitai taisyti ar net atšaukti. Belieka spėlioti, kur buvo mūsų parlamentas tuos 10 metų prieš parskrisdamas į realybę. Toks nerimtas parlamento požiūris į savo darbą, tinkamo atsakomybės jausmo neturėjimas pagimdė ir lunatikų paradą – referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams organizatorius bei vykdytojus.
Ką tik atšventę ES narystės 10 metų jubiliejų ir savęs nebevadinantys ES naujokais, sustiprėję ekonomiškai, praprusę teisiškai ir administraciškai, pasinaudoję penkiomis dešimtimis milijardų litų ES paramos ir turėdami galimybę 2014–2020 m. ES finansavimo laikotarpiu gauti savo atsilikimui likviduoti dar kone pusšimtį milijardų litų, net 300 tūkst. šalies piliečių įsirašė į lunatikų parado gretas ir taip pasisakė ne tik už referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams surengimą, bet ir už savo įsipareigojimų ES atšaukimą, o kartu – Lietuvos Konstitucijos sunaikinimą. Siekimas į Konstituciją įrašyti straipsnį, kuris prieštarautų kitiems, anksčiau priimtiems straipsniams, yra žengimas teisinio nihilizmo keliu, paneigimas teisės viršenybės principo ir kartu prisipažinimas, kad savo mentalitetu, išprusimu, gebėjimu laikytis partneriams ir rėmėjams prisiimtų įsipareigojimų, savo pačių priimtos Konstitucijos dar tebesame Bizantijos tamsos ir kvailumo liūne.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Teisingumo ministerija septintą kartą rengia Konstitucijos egzaminą, kurio metu piliečiai kviečiami patikrinti savo žinias apie pagrindinį šalies įstatymą. Pirmasis egzamino etapas įvyks jau šių metų spalio 1 d.
„Noriu pasidžiaugti, kad kiekvienais metais vis daugiau Lietuvos piliečių išbando savo Konstitucijos žinias. Tai yra labai svarbu, nes Konstitucija garantuoja mūsų pagrindines teises. Privalome jas žinoti, kad būtume laisvi ir pasitikintys savimi“, – sako teisingumo ministras Juozas Bernatonis.
Konstitucijos egzaminas šiais metais vyks dviem etapais, spalio 1 d. ir spalio 15 d., po kurių 28 geriausiai egzamino užduotis atlikę Lietuvos piliečiai spalio 29 d. bus iškilmingai apdovanoti Prezidentūroje. Nugalėtojams atiteks Teisingumo ministerijos ir projekto partnerių įsteigti prizai.
Šių metų Konstitucijos egzamino  komisijos pirmininkas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius teigia, jog Konstitucijos žinojimas yra vienas iš ryškiausių visuomenės teisinės kultūros lygmens indikatorių, todėl Konstitucijos egzaminas, tapęs gražia Konstitucijos dienos pažymėjimo tradicija, labai svarbus sekant ir akivaizdžiai pastebint visuomenės teisinio tobulėjimo raidą.
Konstitucijos egzamino dalyviai dėl geriausiai išmanančio pagrindinį šalies įstatymą vardo varžysis atskirose grupėse: pilnametystės sulaukę piliečiai; teisę studijuojantys ir teisinį išsilavinimą turintys asmenys; moksleiviai pagal amžiaus grupes: 1-4 klasių, 5-7 klasių, 8-10 klasių ir 11-12 klasių; taip pat atskira grupė išskiriama egzaminą laikančiųjų internete. Egzaminą laikyti bus galima Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybėse, mokyklose, universitetuose, Seime (Seimo nariai ir valstybės tarnautojai), įkalinimo įstaigose, o taip pat ir internete. 1–4 klasių moksleiviams bus skirta kūrybinė užduotis – piešinių konkursas „Ką man reiškia Konstitucija?“.
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano Tomo Davulio nuomone, Konstitucija yra  visuomenės sugyvenimo pamatas ir kiekvienos asmenybės laisvės garantija ir kartu tai bet kurio socialinio elgesio teisėtumo matas.
Spaudos konferencijoje Konstitucijos egzaminą visus kvietė laikyti ir visuomenės veikėjas, fotografas, keliautojas, albumo „Neregėta Lietuva“ autorius Marius Jovaiša.
„Konstitucija yra laisvos, nepriklausomos valstybės pamatas. Lietuviai šimtmečiais gynė ir iki šiol turi ginti savo kultūrą, kalbą ir valstybę, todėl pagarba pagrindiniam šalies įstatymui turėtų būti nuolat skiepijama ir stiprinama“, – pažymi M. Jovaiša.
Gražia tradicija tapusį projektą inicijuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, jo globėja – Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Egzaminą laikysiančių piliečių žinias vertins speciali komisija, kurios pirmininku šiais metais yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius. Komisijos nariai: Mykolo Romerio universiteto profesorius Darijus Beinoravičius, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas Tomas Davulis, Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius, teisingumo ministro patarėjas Julius Pagojus, Mykolo Romerio universiteto profesorius, buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjas Vytautas Sinkevičius, Lietuvos Konstitucinio teismo teisėjas Dainius Žalimas.
Egzamino eiga ir laikymo vietos:
•    I-asis etapas vyks 2013 m. spalio 1 d. 12 val. Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybėse, aukštojo mokslo įstaigose bei internete. Mokyklose ir gimnazijose moksleiviai egzaminą laikys specialiai surengtos Konstitucijos pamokos metu (pradžia 9 val.).
•    Į antrąjį Konstitucijos egzamino etapą pateks ne mažiau kaip į 25 klausimus kiekvienoje kategorijoje teisingai atsakę dalyviai.
•    II-asis etapas įvyks 2013 m. spalio 15 d. Moksleivių kategorijų pirmojo etapo nugalėtojai egzaminą laikys 9 val. mokyklose bei gimnazijose, o visi kiti piliečiai, tarp jų ir teisinį išsilavinimą turintys asmenys – 12 val. miestų bei rajonų savivaldybėse, universitetuose, Seimo rūmuose. Nuteistieji egzamino užduotis atliks įkalinimo įstaigose.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė “išbrokavo” per mažai būsimo Ministrų kabineto narių – duris derėjo parodyti dar mažiausiai trims pretendetams. Pusės viso pateiktojo ministrų kabineto narių kompentencija ir reputacija kertasi su Konstitucijoje įtvirtintu atsakingu valdymu.

Per keletą pastarųjų savaičių politinė atmosfera šalyje įkaito iki virimo temperatūros – visuomenė susiskirstė į dvi frakcijas: aukštus moralinius ir profesinius reikalavimus pretendentams į ministrus keliančios prezidentės Dalios Grybauskaitės šalininkus bei naujosios valdančiosios daugumos gerbėjus, kuriuos įtikina Darbo partijos verkšlenimai, girdi, D.Grybauskaitė ignoruoja tautos valią ir neleidžia rinkimus laimėjusioms partijoms skirti į ministrus politikų, kuriems mandatą suteikė tauta.
Pirmiausia derėtų aiškiai pasakyti, kad nei prezidentė, nei remiantieji jos principingą laikyseną dėl ministrų moralinio veido ir kompetencijos rinkimų rezultatų nekvestionuoja. Tauta turi teisę rinkti tuos, kuriuos mano esant geriausius atstovauti jos interesams. Ir šie išrinktieji tautos atstovai gali užimti bet kuriuos parlamentinių komitetų vadovų ar Seimo vadovybės postus, į kuriuos juos skiria jų frakcijos ir tam pritaria atitinkamas skaičius Seimo narių.
Tačiau visame demokratiškame pasaulyje reikalavimai, keliami parlamentarams, nėra tapatūs reikalavimams, kurie keliami pretendentams į ministrus. Parlamentarui taikomi kur kas žemesni kvalifikaciniai kriterijai nei Vyriausybės nariui. Seimo nariui užtenka atitikti minimalius – pilietybės, teistumo, amžiaus cenzo reikalavimus.
Mat parlamentarų, nelygu šalis, paprastai būna šimtai (Lietuvoje – 141), todėl vieno parlamentaro galima padaryti žala nėra tokia juntama, kaip ministro, kurių būna vos keliolika (nesvarbu, kokio dydžio valstybė) ir kurie kuruoja visą didžiulę kokią nors sritį. Todėl jei į ministrus pateks neišmanėlis (neturintis aukštojo mokslo diplomo, nemokantis pagrindinių ES darbinių kalbų), nesuvokiantis savo valdomos srities subtilybių, prastos reputacijos ar net korumpuotas asmuo, jis padarys didžiulę ar net nepataisomą žalą visai valstybei. Ir čia neužtenka kaip Viktorui Uspaskichui su partijos “bičais” pasakyti: “Mes žinome kaip.”
Su šituo, beje, visiškai sutinka ir ilgametę parlamentinio bei diplomatinio darbo patirtį turintis socialdemokratas, paskirtojo premjero dešinioji ranka koalicijos derybose Juozas Bernatonis. Paklaustas, ar skiriasi kvalifikaciniai reikalavimai eiliniam Seimo nariui ir ministrui, J.Bernatonis atvirai dėstė: “Be abejo, skiriasi. Seimo narys yra renkamas tautos: kas gali būti Seimo nariu, apibrėžta Konstitucijoje ir įstatymuose. O štai ministrai yra skiriami ir turėtų būti tokie, kurie sėkmingai vadovaus savo valdymo sričiai.”
Deja, paskirtasis ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius apie tai nešneka.

Premjeras A.Butkevičius prisiėmė atsakomybę ir už nevykėlius <…>

Dar bent keturi ministrai neatitinka konstitucinio atsakingo valdymo reikalavimų <…>

Konstitucinis Teismas kol kas nėra suformulavęs doktrinos, kas yra “atsakingas valdymas”, tačiau daugelyje ankstesnių Konstitucinio Teismo nutarimų yra aiškiai išdėstyta, kas yra “atsakingo valdymo” principas ir, kam jis taikomas.
Štai, Konstitucinio Teismo 1996 m. liepos 10 d. nutarime konstatuota, kad “dirbant sudėtingą darbą reikalinga tam tikra kvalifikacija, profesinės žinios ir įgūdžiai, todėl atitinkami reikalavimai asmenims, pretenduojantiems dirbti sudėtingą ar atsakingą darbą, laikomi natūraliais ir paprastai yra visuotinai pripažįstami” ir kad “profesinės kompetencijos reikalavimai neprieštarauja žmogaus teisei laisvai pasirinkti darbą ar verslą”.
“Iš tokių bendrųjų reikalavimų – stojimo į valstybės tarnybą bendrųjų sąlygų paminėtini: lojalumas Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, Konstitucijos ir teisės sistemos pagrindų (įskaitant žmogaus teisių ir laisvių katalogą) išmanymas, valstybinės kalbos geras mokėjimas, konflikto tarp siekiamų pareigų ir privačių interesų nebuvimas (arba tokio konflikto pašalinimas iki asmeniui pradedant eiti pareigas, kurių jis siekia) ir kt. Taip pat gali būti nustatyti bendri reikalavimai, susiję su stojančiojo asmeninėmis savybėmis, reputacija, išsilavinimu ir kt. Gali būti nustatytos ir konstituciškai pagrįstos bendrosios sąlygos, dėl kurių asmeniui neleidžiama stoti į valstybės tarnybą.
Valstybės tarnybai, kaip sistemai, keliami profesionalumo, kvalifikuotumo reikalavimai suponuoja ir atitinkamus reikalavimus asmenims, stojantiems į valstybės tarnybą. Minėta ir tai, kad valstybės tarnybos santykiai gali ir turi būti reguliuojami diferencijuotai, atsižvelgiant į valstybės (savivaldybių) institucijų bei jų vykdomų funkcijų ypatumus, šių institucijų vietą visų institucijų, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, sistemoje, jų kompetenciją, atitinkamiems valstybės tarnautojams būtinas profesines savybes, kitus svarbius veiksnius. Todėl teisės aktais gali būti nustatyti specialūs reikalavimai asmenims, siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje ar konkrečioje valstybės ar savivaldybės įstaigoje – specialiosios sąlygos siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje. Šios specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuojamos pagal atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje turinį. <…> Iš tokių reikalavimų – stojimo į valstybės tarnybą specialiųjų sąlygų paminėtini profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialių žinių ar įgūdžių ir pan. reikalavimai, taip pat reikalavimai, susiję su stojančiojo reputacija, asmeninėmis savybėmis ir kt. Priimant į tam tikras pareigas gali būti nustatomos labai įvairios specialiosios sąlygos, pavyzdžiui, susijusios su asmens sveikata, fizinėmis galimybėmis, ryšiais su kitais asmenimis ir kt.”, – sakoma Konstitucinio Teismo nutarime, aiškinančiame atsakingo valdymo principą, keliamą visiems visų lygių valstybės tarnautojams, ministrams, taip pat.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas, kurį paskelbė KT teisėjai: Armanas Abramavičius, Egidijus Jarašiūnas, Egidijus Kūris, Kęstutis Lapinskas, Zenonas Namavičius, Jonas Prapiestis, Vytautas Sinkevičius, Stasys Stačiokas yra galutinis ir neskundžiamas.
Todėl keista, kad vis dar kyla diskusijos, kad į ministrus gali pretenduoti Seimo girtuokliai, įtartinais korupciniais ryšiais ar ryšiais su svetimų valstybių politikais susiję asmenys, taip pat asmenys, neturintys kompetencijos tose srityse, kurioms jie pretenduoja vadovauti ar tinkamai nemokantys nė vienos ES darbinių kalbų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Išvalstybinti ekonomiką ir pereiti iš planinės į rinkos ekonomiką buvo nors ir skausminga, bet paprasta. Daug sudėtingiau su Konstitucija: jos tiesioginės naudos nematantys ir savo interesus arba ambicijas aukščiau kitų piliečių interesų iškeliantys tiek eiliniai piliečiai, tiek politikai, tiek teisėjai valstybės gyvenime lengva ranka kuria chaosą.

Beveik prieš šimtą metų viena visuomeniškiausių, pilietiškiausių mūsų praeities asmenybių, Atkuriamojo Seimo narė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė „Karo meto dienoraštyje“ rašė: „Vergijos pančiai per daug įsirėžę į mūsų tautos kūną, kad minia suprastų tą palaimą, kuri plaukia iš organizuoto tautos gyvenimo.“ Šiuos žodžius priminė profesorė Viktorija Daujotytė neseniai pasirodžiusioje knygoje „Nerimas“, kurioje bandoma analizuoti grėsmes, kylančias mums ir mūsų valstybei. Profesorės išvados optimistinės: jei visi rasime jėgų prisidėti prie bendrojo gėrio kūrimo, yra vilties, kad su grėsmėmis Lietuva gali susitvarkyti.
O teisės filosofas Saulius Arlauskas savo monografijoje apie šiuolaikinės teisės filosofiją rašo: „Teisės kūrėjas – ne gamta. Teisės kūrėjas – žmogus.“ Tęsiant toliau šio filosofo mintį galima sakyti, kad koks žmogus – tokia ir teisė. Toji teisė, Konstitucija, kuria šiandien bandome naudotis Lietuvoje, sukurta senosios Europos civilizacijos, tad nenuostabu, kad mums ne viskas tinka. Plėsti savo vidinės Konstitucijos suvokimą mums trukdė ilgi okupacijų ir represijų metai.
Beje, jie buvo daug ilgesni nei laisvės metai. Nors turėjome Europą ir pasaulį nustebinusius pažangius valstybės Statutus ir Gegužės 3-iosios Konstituciją, bet tolesnį mūsų konstitucinį progresą sunaikino užkariautojai ir pavergėjai.
Šiandien tuos darbus dažnai tęsiame patys. Nors nuolat save įkalbinėdami, kad esame senosios Europos dalis, dažnai net nesusimąstome, jog šiuolaikinės Europos civilizacija mums dažnai būna per ankštas rūbas, kuris vis kokioje nepatogioje vietoje ima ir praplyšta.
Galėtume būti ramūs, jei prieš mūsų Konstituciją, teisę, taisykles burnotų nenorintys jų laikytis marginalai, nesusipratėliai, žudikai, prievartautojai, vagys, sukčiai. Bet kai tuo užsiima kunigas, Seimo pirmininkas ir prezidentė – viskas daug rimčiau. Kas užduoda neteisinio elgesio toną?
Štai ką apie teisę ir įstatymų laikymąsi Lietuvoje 23-iaisiais nepriklausomos valstybės metais kalba kunigas, buvęs disidentas, aktyvus Sąjūdžio dalyvis Robertas Grigas, su svita užkopęs ant Garliavos scenos: „Bet gražiausi dalykai Lietuvos istorijoje yra kilę būtent iš įstatymų nevykdymo.“ Minią, kuri pasiryžusi gultis kryžiumi prieš mergaitės grąžinimą Laimutei Stankūnaitei, kunigas palygino su tais lietuviais, kurie per Antrąjį pasaulinį karą nuo nacių gelbėjo žydus ar kovojo prieš sovietinę santvarką, ir tais amerikiečiais, kurie grūmėsi su rasizmu: „Pati krikščionybė yra įstatymų nesilaikymas. Kristus apgynė moterį, kurią ano meto įstatymai reikalavo užmušti akmenimis už neištikimybę. Žmoniškumo įstatymai – aukščiau už raidinius įstatymus, neteisingas nutartis.“
„Dabartiniams jų vykdytojams mergaitė – lyg skiedra, kurią galima padėti iš vienos vietos į kitą“, – užtikrintai įrodinėja dvasininkas, ragindamas ir įkvėpdamas žmones priešintis teismų sprendimams, jei šie yra neteisingi.
Kunigui padeda Atkuriamojo Seimo pirmininkas, europarlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis. Jis rašo, kaip derėtų elgtis teismui, bet tas taip nesielgia, nes: <… deja, tiesos neieškančiam Teismui tai galėtų sutrukdyti, kaip ir viešumas, žodinis procesas.“
Šalies prezidentė toleruoja teisėją Neringą Venckienę, kuri ant Konstitucijos šoka pilvo šokį, kasdien žemindama savo kolegas teisėjus, bet dar ir šiandien tebevykdo teisingumą ir priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu. Ar galvoja prezidentė apie tai, kaip jaučiasi tie, kurie girdi Lietuvos Respublikos valią iš tokios teisėjos?

Elito spjūvis į Konstituciją

Kai Respublikos vardu veikianti Lietuvos Vyriausybė per naktį pakeičia mokesčius, tai Lietuvoje taip pat tampa teise. Nepaisant to, kad Mokesčių įstatyme aiškiai įrašyta, jog mokesčių pakeitimai įsigalioja tik po šešių mėnesių, pas mus, jei jie priiminėjami kartu su Biudžeto įstatymu, gali įsigalioti ir per naktį (ar tokia įstatymo norma neprieštarauja Konstitucijai, nė vienam parlamentarui neatėjo į galvą patikrinti, o verslas neišdrįso ieškoti būdų inicijuoti teismuose tokį konstitucinį patikrinimą).
Verslininkas, savo bendrovėje įdarbinęs dešimtis, šimtus, tūkstančius darbuotojų, susisaistęs verslo įsipareigojimais su didele verslo bendruomene tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, traktuojamas kaip aruodas, iš kurio galima bet kada pasisemti. Ar toks elgesys neprimena elementarios vagystės: man reikia – ateinu ir pasiimu? Juk taip pat elgiasi ir Vyriausybė.
Apie ES Konstitucijos ratifikavimo procesą Lietuvoje gėda ir kalbėti. Ratifikavome pirmieji, neturėdami net lietuviško teksto. Bet čia garsieji Antano Valionio „valstybininkai“ su savo komjaunuoliška teisine sąmone padėjo pamatą naujam politiniam veikimui: jei reikia Maskvai (atsiprašau, Briuseliui), mes turime būti pirmi. O mūsų Konstitucija nesvarbi. Kas ta mūsų Konstitucija, jei reikia Maskvai (vėl atsiprašau, Briuseliui).
Jei ant Konstitucijos spjauna elitas, kodėl jos turi laikytis kiti? Taip žmonių sąmonėje pamažu suformuojama nuostata, kad teisė nėra svarbu. Ji man reikalinga tada, kai turi apginti mano interesus, bet jei ji prieštarauja mano interesams, tai jos laikytis nereikia.
Toks konstitucinis ir apskritai teisinis nihilizmas jau duoda gražių vaisių, kurių tikrai nesiekė ir nesitikėjo nei profesorius V.Landsbergis, nei kunigas R.Grigas, nei prezidentė, nei Vyriausybė. Tuo, kad teismus reikia menkinti, jų sprendimų nevykdyti, teisę galima taikyti taip, kaip pačiam naudinga, jau pasinaudojo tie, kurie pagal Konstituciją niekada nesugebėjo ir neplanavo gyventi.
Štai Viktoras Uspaskichas ir Rolandas Paksas, abu sutrypę mūsų Konstituciją, šiandien ir vėl piliečių pasitikėjimo zenite. Nesvarbu, kad vienas apsivogęs dirbdamas ministru ir dabar dar su baudžiamosios bylos kupra, o kitas – trigubo Konstitucijos pažeidimo herojus. Kai Konstitucija, teisė, įstatymai nebesvarbu, gaivalas gali vėl sėsti ant balto žirgo ir bandyti dar kartą sukurti mitą apie tvarkos įvedimą. Tvarkos, pagal kurią jie patys neketina gyventi.
Žmonėms Lietuvoje nebesvarbu, kad taip jų atžvilgiu nusprendė teismai, teisėjai. Juk Lietuvoje gausu pranešimų, kad teismai yra žmonių ir valstybės priešai, jie korumpuoti ir neteisingi. Tą patį sako ir V.Uspaskichas su R.Paksu. Jiems taip reikia sakyti. Jiems tai patogu, o mums? Taip tokius politikus ir prikelia moralūs, bet savo veiksmų pasekmių nesuvokiantys politikai ir visuomenės veikėjai. O paskui stebisi, kaip čia yra, kad žmonės vėl pasitiki jau teistais asmenimis. Kaip netikės, jei tas teistumas paverčiamas fikcija, nesvarbiu ir nereikšmingu dalyku. Apie savo nekaltumą nuolat tvirtina ir Henrikas Daktaras, ir visi kiti Lietuvos kalėjimų gyventojai. Iš ko jie tai išmoko?

Teisė – tiek griovimo, tiek kūrimo įrankis

Profesorius Valentinas Mikelėnas kelių autorių bendrame veikale „Nerimas“ primena, kad teisė – žmonių (taip pat tautų ir valstybių) sugyvenimo ir išgyvenimo priemonė (įrankis). Teisė – tai žmogaus minties ir civilizacijos produktas, ilgainiui pakeitęs kitą žmonių socialinio reguliavimo instrumentą – paprotį. Bet ar teisė gali viską? Genocidas, rasinė segregacija, holokaustas, masiniai trėmimai, dauguma kitų su žmoniškumu nesuderinamų žiaurumų buvo vykdoma remiantis teise. Po 1990 m. kovo 11-osios teisė taip pat buvo ne tik kūrimo, bet ir neproporcingo, gerai nepasverto griovimo įrankis. Bet V.Mikelėnas yra optimistas. Nors perspėja dėl teisinio fanatizmo, kurį gimdo teisės fetišizavimas ir teisės bei moralės, aukštesniųjų teisės principų atskyrimas, bet teisė yra viena iš priemonių, su kurios pagalba ateities grėsmes galima įveikti ar užkirsti kelią joms atsirasti.
Dėl savo Konstitucijos referendume balsavome prieš 20 metų, tačiau šiandien mums vėl reikia tartis dėl taisyklių laikymosi. Jos svarbesnės nei mūsų malonumai ar ambicijos. Net ir tuo atveju, kai mums labai nesinori ir nepatogu laikytis taisyklių (Konstitucijos, teisės), jų laikytis vis vien verta. Vardan savo pačių gyvenimo harmonijos ir saugumo. Nes jei taisyklių, kurios mums reikalingos, nesilaikys kiti žmonės, mūsų gyvenimas niekada nebus saugus ir harmoningas.
Akademinė bendruomenė, dažnai užsižaidžianti norminiais ginčais, nors ir labai svarbiais teisės mokslui bei tolesnei teisinės sistemos plėtrai, bet turinčiais labai mažą poveikį visuomenei ir jai mažai suprantamais, turėtų skirti didesnį dėmesį teisės vertybiniam turiniui, teisės aksiologijai, padedančiai posovietinei, pototalitarinei visuomenei suvokti taisyklių laikymosi prasmingumą ir naudingumą. Nes taisyklių (teisės), moralės normų atmetimas arba selektyvus asmeninis taikymas stabdo tolesnį mūsų valstybės progresą. Ir to pasekmės mūsų valstybės ateičiai bus dramatiškai liūdnos.

Dar prie de jure gyvos ligšiolinės Vyriausybės politikai įnirtingai dėlioja naująją. Tėvynės sąjungos frakcijos Seime seniūnas Jurgis Razma sako, kad dabartinė koalicija praktiškai nebeegzistuoja, tad konservatoriai modeliuoja tiek mažumos, tiek naujos koalicijos, į kurią kviestų visus norinčiuosius, Vyriausybę.

Tačiau kitos partijos entuziazmo jungtis prie konservatorių nerodo. Tiesa, konservatorius išgelbėtų, jei liktų nors vienas iš keturių liberalcentristų ministrų, nes tada nebūtų pasikeitę daugiau kaip pusė.
Kai kurie teisininkai įžvelgia gelbėjimosi ratą konservatorių Vyriausybei Konstitucijos 98-ame straipsnyje. Ten parašyta: „Ministrą laikinai gali pavaduoti tik ministro pirmininko paskirtas kitas Vyriausybės narys.“ Nė žodžio nei apie Seimą, nei apie prezidentą, kaip ir neparašyta, ar „laikinai“ gali būti net kiek ilgiau nei pusmetis, arba ar gali keturi ministrai laikinai pavaduoti kitus keturis ministrus, tai yra pasėdėti pusmetį ant dviejų kėdžių.
„Šis straipsnis dabartinei situacijai spręsti netinka aiškiai ir nedviprasmiškai, nes jame kalbama apie išskirtines aplinkybes“, – aiškina konstitucinės teisės profesorius dr. Vytautas Sinkevičius. Tačiau skandalo įkarštyje vieni teisininkai skelbia, kad Vyriausybė gali atšaukti vieno ministro įsakymą, kiti siūlo ieškoti landų Konstitucijos sakinyje apie ministrų pavadavimą.
Išeitis iš padėties dar gali būti ir neeiliniai rinkimai. Tačiau bet kuriuo iš minėtų atvejų politikai artimiausią pusmetį, kaip ir pastarąjį mėnesį, valstybės reikalams laiko, atrodo, neturės.

Prezidentė paskelbė nusišalinanti nuo pareigų vykdymo. Ką dabar darysim? Kausimas rimtas, nes per du dešimtmečius nuo prezidento institucijos atkūrimo Lietuvoje dar taip nebuvo, kad valstybės vadovas nusišalintų nuo esminės pareigos – „užtikrinti, kad jo turimi įgaliojimai būtų panaudojami kuriant veiksmingą Vyriausybę“, kaip šitai formuluojama 1998-ųjų Konstitucinio Teismo nutarime.

Bet ir be šito išaiškinimo 1996-ųjų pavasarį prezidentui Algirdui Brazauskui net minties nekilo nusišalinti nuo per bankų krizę susimovusio premjero Adolfo Šleževičiaus atstatydinimo. Lygiai prezidentas Valdas Adamkus 1999-aisiais aktyviai dalyvavo tiek atstatydinant premjerą Gediminą Vagnorių, tiek vėliau, formuojant Rolando Pakso, Andriaus Kubiliaus Vyriausybes, laikinaisiais premjerais skiriant Ireną Degutienę ir Eugenijų Gentvilą, o antrosios kadencijos metu – parenkant A.Brazausko įpėdiniu Gediminą Kirkilą.
Mintis, kad prezidentas gali nusišalinti nuo Vyriausybės krizės sprendimo ar kad ministras gali nevykdyti Vyriausybės vadovo nurodymo atsistatydinti, Lietuvos Konstitucijos tėvams net į galvą neatėjo, tad kai kurie dalykai pagrindiniame šalies įstatyme surašyti darant prielaidą, kad jie skirti sveiko proto, atsakomybę už valstybę jaučiantiems žmonėms. Senų tradicijų demokratinėse šalyse savaime suprantama, jog reputaciją išsaugoti siekiantis politikas privalo trauktis neprašomas, jeigu pamato, kad jo požiūris nebesutampa su vadovų ar daugumos koalicijos partnerių požiūriu, juo labiau jeigu jo elgesys kompromituoja valstybės valdžios institucijas ar valstybės politikus in corpore. O jau paprašytas atsistatydina tą pačią valandą.
Nors Lietuvos demokratijai tik du dešimtmečiai (tai, palyginti su šimtametes tradicijas turinčiomis Europos demokratijomis, vaikiškas amžius), vis dėlto didžioji dalis aukštųjų valstybės politikų, ypač iš pagrindinių šalies partijų, šios nerašytos, bet tvirtos tradicijos laikėsi. Tegu ir ne visada savo noru, ne visada suvokdami kodėl, bet suprasdami, kad pagal europinę tradiciją „taip reikia“. Žinoma, būdavo išimčių. Jau minėtas A.Šleževičius iš premjero posto buvo stumiamas visu legendinio „LDDP buldozerio“ pajėgumu, dar sunkiau teko krapštyti iš prezidento posto Konstituciją sulaužiusį R.Paksą, nors laiku atsistatydinęs jis būtų išsprendęs ne tik valstybės, bet ir asmenines politines problemas.
Šiandien mes turime dvigubą bėdą: vieną – nagais ir dantimis ministro krėslo įsikibusį Raimundą Palaitį, kurį besąlygiškai remia lygiai taip pat postus labiau nei gerą vardą ir pareigą valstybei vertinanti Liberalų ir centro partija. Antrą – šią priešmirtinių konvulsijų (nes po Seimo rinkimų nustos egzistuoti) tąsomą partijėlę parėmusią prezidentę Dalią Grybauskaitę. Ši ne tik nesupranta, kad savo poelgiu susinaikino kaip įtakinga politikė, kurios žodis verčia drebėti pavaldžius pareigūnus, bet dargi įsivaizduoja, kad remdama destrukcija užsiėmusius liberalcentristus ji taip sugebės pakeisti premjerą A.Kubilių kokiu minkštakūniu, jai klusniu politiku ir pajus vienvaldystės malonumą.
Šios bėdos ištakos – D.Grybauskaitės politinės patirties stoka. Per visą savo karjerą tiek Vyriausybėje, tiek Europos Komisijoje ji bendraudavo tik su pavaldiniais, bet ne su lygiaverčiais partneriais. Lygiai taip pat jai nėra tekę priiminėti politinių sprendimų, kuriuos už ją darydavo premjerai A.Kubilius ir A.Brazauskas, vėliau – ES Vadovų Taryba. Kas yra politinių partnerių derybos ir interesų derinimas, argumentais grindžiant savuosius ir lygiai taip pat įsiklausant į kitų argumentus, D.Grybauskaitė nežino ir instinktyviai siekia bendravimą su Vyriausybe pervesti į viršininkės ir pavaldinių santykius. Ministras ar premjeras, turintis savo nuomonę ir nerodantis besąlygiško paklusnumo ženklų, iš karto tampa priešu. Ir dėl tų įsivaizduojamų priešų sunaikinimo ji pasirengusi paralyžiuoti Vyriausybės veiklą, juoba, kaip parodė jos skambučiai FNTT vadovui Vitalijui Gailiui, reikalaujant atleisti pavaduotoją Vytautą Giržadą, savo konstitucines pareigas, galias ir jų ribas D.Grybauskaitė vargiai išmano.
Prezidentei nusišalinus politinę krizę teks spręsti vieniems konservatoriams, o galios centras persikėlė į jų vadovo A.Kubiliaus kabinetą ir frakciją Seime. D.Grybauskaitė buvo reikalinga A.Kubiliui tam, kad krizės pradžioje stabilizuotų visuomenę („turi būti politikas, kuriuo žmonės pasitiki“), o po rinkimų šį rudenį, jei naują Vyriausybę tektų formuoti ne jam, savo baimę keliančiu autoritetu saugotų tuos energetinės nepriklausomybės „kuoliukus“, kuriuos šiandien kala konservatoriai.
Kadangi nusišalinusi prezidentė prarado galią ir tų kuoliukų apsaugoti nebegali, ji A.Kubiliui nebereikalinga. Kaip ir liberalcentristai, kurių pažadais balsuoti už Vyriausybės energetikos projektus niekas netiki. Pasak konservatorių prezidiumo posėdžio dalyvio, „ką galima sutarti su partija, kurios pirmininko kabinete Seime posėdžiams pirmininkauja ekssaugumietis Dainius Dabašinskas, o lygiomis teisėmis dalyvauja „valstybininkų“ smailytė Audrius Siaurusevičius“.
Nėra abejonių, kad liberalcentristai atmes konservatorių ultimatumą pašalinti R.Palaitį, atkurti status quo FNTT ir paremti energetikos projektus balsuojant Seime. Kaip krizė bus sprendžiama toliau, priklausys nuo to, ar D.Grybauskaitė pasirašys A.Kubiliaus teikimą atleisti kitus tris liberalcentristų ministrus, ar toliau bus „ne prie ko“.

Nuostata, pagal kurią dirbančių pensininkų pensijos sumažintos labiau nei nedirbančių, prieštaravo Konstitucijai; toks neproporcingumas neatitinka pagrindinio šalies įstatymo.

Teisės aktų nuostatos, kuriomis buvo sumažintos senatvės ir valstybinės pensijos, o 1995–2002 m. dirbusiems pensininkams neišmokėtų pensijų dalies išmokėjimas nukeltas iš 2010 m. į 2012 m., neprieštarauja Konstitucijai.

Tai, kad buvo nustatyta išimtis nemažinti pensijų 75–100 proc. darbingumo netekusiems asmenims (I grupės invalidumo pensininkams), bet jos netaikyti tokioje pat padėdyje buvusiems nuolatinės slaugos poreikį turintiems senatvės pensininkams, taip pat prieštaravo Konstitucijai.

Taip nusprendė nutarimą pirmadienį paskelbęs Konstitucinis Teismas.

Šiais metais priimta naujoji Vengrijos konstitucija sukėlė daugybę klausimų, pirmiausia – ar šios šalies vyriausybė nadeda pamatų autokratiniam šalies valdymui.

Naujieji metai Vengrijoje turėjo tapti dviguba švente – juk sausio 1 d. šalyje pradėjo veikti naujoji konstitucija. Vengrija buvo paskutinė posovietinė valstybė, kurioje 1989–1990 m., komunizmo griūties laikotarpiu, nebuvo priimta nauja konstitucija ir iki pat 2011 m. pabaigos galiojo pataisytas 1949-ųjų dokumentas. Deja, iš pirmo žvilgsnio džiugus faktas į gatves išvedė dešimtis tūkstančių šalies piliečių, protestuojančių prieš šią konstituciją, o Europos Komisija (EK) pradėjo tris teisines procedūras prieš Vengriją.
Jau antri metai iš eilės Vengrija atsiduria politinio šurmulio sūkuryje. 2011-ųjų pradžioje, kai Vengrija turėjo pradėti pirmininkavimą ES, šalies parlamentas priėmė prieštaringą spaudos reguliavimo įstatymą, kuris Briuselyje buvo interpretuojamas kaip grėsmė demokratijai.
Vengrija jau spėjo pajusti šio konflikto padarinius: praėjusių metų gruodžio viduryje Tarptautinio valiutos fondo (TVF) bei Europos centrinio banko (ECB) derybininkai sustabdė išankstinius pokalbius dėl 15–20 mlrd. eurų paskolos šaliai. O pinigų šiai beveik 10 mln. gyventojų turinčiai valstybei verkiant reikia – jos ekonomiką stipriai paveikė pastarųjų metų euro krizė: forinto vertė nukrito į rekordines žemumas, o nedarbas pasiekė 11 proc. Prie viso to pridėjus faktą, kad per pastaruosius keletą mėnesių trys tarptautinės reitingų agentūros sumažino Vengrijos skolinimosi reitingus iki spekuliacinio lygio, darosi aišku, kad jei premjero Viktoro Orbano vyriausybė nedarys išlygų, šalis gali bankrutuoti.
EK teisinių veiksmų ėmėsi paaiškėjus, kad kai kurie naujai priimtos konstitucijos punktai pažeidžia ES sutartis. Labiausiai užkliuvusios sritys – šalies centrinio banko, duomenų apsaugos tarnybos bei teisinės sistemos reformos, pakertančios šių institucijų nepriklausomybę nuo politikų. EK Vengrijai davė laiko iki vasario 17 d. atsakyti ir grasina, jei prireiktų, paduoti šalį į Europos teisingumo teismą.
Prabėgo daugiau nei dešimt metų, kai ES buvo ištikusi panaši dilema: tuo metu kitos šalys narės ėmėsi diplomatinių sankcijų Austrijai, kai į šalies vyriausybę pateko ultradešiniųjų pažiūrų Laisvės partija, kuriai vadovavo ksenofobiškomis ir antisemitinėmis pažiūromis pagarsėjęs Joergas Haideris.
Tačiau sausio 21 d. į Budapešto gatves išėjo daugiau nei 100 tūkst. žmonių, kurie išreiškė paramą šalies vyriausybei bei premjerui V.Orbanui ir pasmerkė ES bandymus „paversti Vengriją Vakarų kolonija“. Tiesa, kaip praneša „Reuters“, naujausių sociologinių apklausų duomenimis, 84 proc. šalies gyventojų mano, kad šalies politiniai sprendimai pasuko netinkama linkme. Todėl norint lengviau suprasti, kas gi dedasi Vengrijoje, reikia žvilgtelėti, kokia politinė situacija ten susiklostė per pastarąjį dešimtmetį ir kokie įstatymai veda šalį autokratinio valdymo link.

„Fidesz“ darbymetis – kasdien po įstatymą

Per 2010-ųjų rinkimus į Vengrijos parlamentą centro dešinės partija „Fidesz“ (Jaunųjų demokratų aljansas), kurios vadovas yra dabartinis premjeras V.Orbanas, surinko 53 proc. rinkėjų balsų. Tokią „Fidesz“ partijos sėkmę lėmė ne tinkamai išsidėsčiusios planetos, bet rinkėjų nepasitenkinimas socialistų vyriausybėmis, šalį valdžiusiomis nuo 2002 m. Kairiųjų valdymo laikotarpis Vengrijoje priminė Brežnevo laikų stagnaciją – korupcija ir valdančiojo elito asmeniniai interesai šalį privedė prie rimtų ekonominių ir finansinių problemų. Todėl 2010-ųjų rinkimai, per kuriuos nemažai balsų gavo ir ultradešiniųjų partija „Jobbik“, tapo piliečių protestu prieš Socialistų partiją, laikomą komunistų tradicijų perėmėja.
1988 m. įsteigta „Fidesz“ partija Vengrijoje laikoma visiška kairiųjų priešingybe – partija, vienijančia kovotojus prieš komunistinį režimą. Kaip sako jos pavadinimas, sovietinio režimo laikotarpiu ją sukūrė grupė jaunų studentų demokratų, kuriuos dėl liberalių pažiūrų tuo metu persekiojo komunistų valdžia. Vienas „Fidesz“ įkūrėjų buvo ir teisę baigęs garsus tų laikų disidentas V.Orbanas. 1993 m. jis tapo partijos pirmininku ir po metų transformavo ją iš liberalių pažiūrų į dešiniųjų konservatyvių. 1991 m. V.Orbanas gavo G.Soroso fondo stipendiją ir šešis mėnesius stažavosi Pembroko koledže, Oksforde. Beje, V.Orbanas jau yra buvęs premjeru – nuo 1998-ųjų iki 2002-ųjų, kai į valdžią atėjo socialistai.
Dėl neproporcingo vienmandačių ir daugiamandačių rinkimų apygardų pasiskirstymo 2010 m. iš pažiūros nedidelė „Fidesz“ persvara garantavo partijai 68 proc. vietų parlamente. Todėl nieko keista, kad turėdama dviejų trečdalių balsų persvarą „Fidesz“ nesėdėjo rankų sudėjusi: per daugiau nei devyniolika mėnesių buvo priimta ne tik nauja konstitucija, bet ir beveik 360 naujų įstatymų bei pataisų. Žinoma, visa tai daroma gan radikaliai ir greitai tam, kad, pasak V.Orbano, būtų sutvarkyta ekonominė suirutė, išgyvendinta korupcija ir su šaknimis išrauti komunistinės santvarkos likučiai.
ES ir TVF labiausiai šokiravo įstatymai, apribojantys Vengrijos centrinio banko nepriklausomybę, kuri būtina norint uždrausti populistinėms vyriausybėms įjungti pinigų spausdinimo mašiną. Naujos pataisos numato, kad premjeras gali skirti centrinio banko vadovo pavaduotojus, be to, ministrų kabineto atstovai iš anksto turi gauti būsimų banko posėdžių ataskaitas ir gali dalyvauti pačiuose posėdžiuose. Taip pat „Fidesz“ padidino Nacionalinės valiutų komisijos, lemiančios valstybės pinigų politiką, narių skaičių ir ten paskyrė lojalių partijai žmonių.

Teismų sistemos kastracija

Daugiausiai abejonių kelia naujojoje Vengrijos konstitucijoje įrašyti punktai bei kiti nauji įstatymai, kurie išbalansuoja demokratiją garantuojantį valdžių atskyrimo principą tarp teismų bei įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių.
Pirma, vyriausybė padidino Konstitucinio teismo (KT) teisėjų skaičių ir į naujas vietas pasodino „Fidesz“ lojalius teisėjus. Be to, KT nuo šiol negali svarstyti ekonominių įstatymų, susijusių su šalies biudžetu, pavyzdžiui, mokesčiais ar taupymo programomis. Taip pat apsunkintos kreipimosi į KT taisyklės – daug sudėtingiau kreiptis į šį teismą, kad būtų išsiaiškintas konkrečių įstatymų suderinamumas su konstitucija – prieš tai šalies piliečiams reikės pereiti įprastų teismų grandinę.
Antras, daug kritikos sukėlęs pakeitimas yra teisėjų pensinio amžiaus sumažinimas nuo 70-ies iki 62 metų – tai reiškia, kad sulaukę 62 metų teisėjai bus išleidžiami į pensiją. Nors šis įstatymas nedera su ES direktyva, draudžiančia diskriminaciją (šiuo atveju dėl amžiaus) darbe, didžiausia jo įtaka yra šiek tiek užslėpta: remiantis juo per šiuos metus iš Vengrijos teismų bus atleista daugiau nei 200 teisėjų.
Be to, neseniai buvo įkurtas Nacionalinio teisingumo biuras, kurio galios apims naujų teisėjų skyrimą ir bet kokio teisėjo perkėlimą į kitą teismą. Kaip tyčia šio biuro vadove paskirta premjero šeimos draugė ir įtakingo „Fidesz“ politiko žmona Tunde Hando. Beje, „Fidesz“ jau sugebėjo priimti naujosios konstitucijos pataisą, leidžiančią vyriausiajam prokurorui  ir Nacionalinio teisingumo biuro vadovui parinkti bylas teisėjams.
Yra ir smulkesnių Vengrijos teisinės sistemos „patobulinimų“, tačiau pakanka ir minėtų. Juk teismų nepriklausomybė valstybėje de facto baigiasi, kai vyriausybė pati paskiria teisėjus, gali juos savo nuožiūra kilnoti iš vieno teismo į kitą ir, lyg to būtų maža, gali netgi parinkti bylas, kurias turi svarstyti konkretūs teisėjai.

Dviejų trečdalių taisyklė

Dar vienas grėsmingas požymis – konstitucijoje patikslinama, kad didelė dalis svarbių politinių sprendimų turi būti priimta dviejų trečdalių parlamento narių balsų persvara. Tarkim, mokesčių ir fiskalinės politikos pokyčiai, rinkimų apygardų ribų keitimas bei įvairių kontrolės institucijų vadovų keitimas gali vykti tik pritarus dviem trečdaliams parlamentarų. Be to, net iki devynerių metų pailgintos į svarbius postus paskirtų, „Fidesz“ partijai lojalių vadovų kadencijos, pavyzdžiui, vyriausiojo prokuroro, Nacionalinio teisingumo biuro, Žiniasklaidos reguliavimo tarybos vadovų. Dėl šios priežasties ilga „Fidesz“ ranka pasieks ir ateities vyriausybes – mat norint pakeisti šiuos žmones, galinčius kontroliuoti daugumą viešojo ir politinio gyvenimo aspektų, reikės surinkti dviejų trečdalių balsų persvarą parlamente.
Pakeistas rinkimų įstatymas numato, kad Rinkimų komisijos nariai būtų keičiami prieš kiekvienus rinkimus, tad dabartiniai nariai buvo atleisti ir į jų postus susodinti „Fidesz“ lojalūs žmonės. Be to, rinkimų apygardų ribos perpaišytos taip, kad jokia kita partija negalėtų laimėti rinkimų. „Haza Es Haladas“ fondo politologai atliko teorinius modeliavimus, naudodamiesi trejų per pastaruosius 12 metų vykusių rinkimų duomenimis. Tyrimo išvadose teigiama, kad tokios apygardų ribos leistų „Fidesz“ laimėti visus trejus rinkimus, iš kurių dvejus ši partija pralaimėjo.
Šiame straipsnyje nepaminėjome dar keleto labai svarbių aspektų, keliančių nerimą tiek daugumai vengrų, tiek tarptautinei bendruomenei. Tarkim, Žiniasklaidos reguliavimo taryba, turinti galių skirti didžiules baudas ar net uždaryti žiniasklaidos priemones už tai, kad nesilaikoma miglotai apibūdinamo „politinės pusiausvyros“ principo.
Grėsmingai skamba ir naujosios konstitucijos preambulė, kurioje teigiama: „Mes nepripažįstame komunistų priimtos 1949 m. konstitucijos, nes ji tapo pagrindu tironiškam valdymui; todėl skelbiame ją negaliojančia.“ Europos Komisijos kovai už demokratiją (Venecijos komisija) ataskaitoje teigiama, kad ši formuluotė gali leisti anuliuoti visus įstatymus ir teisinius aktus, priimtus veikiant ankstesnei konstitucijai.

Buvęs švietimo ministras, „Fidesz“ narys Z.Pokorni: „Viktoras daugiau nei 20 metų yra bosas. Jam niekas niekada nėra nurodinėjęs.“

Kai V. Orbano vadovaujama „Fidesz“ ir KDNP koalicija laimėjo 2/3 vietų Vengrijos parlamente ir pakeitė šalies Konstituciją, Europoje kilo diskusijos dėl šios šalies posūkio autoritarizmo link.

Kartu su Konstitucijos pakeitimais atliekamos teismų, centrinio banko, žiniasklaidos kontrolės, rinkimų sistemos reformos yra vertinamos labai kontraversiškai.

Keista, kad protestų bangos Vengrijoje ir kritikos Europos Sąjungos sostinėse sulaukęs naujas pagrindinis šalies įstatymas Ministro pirmininko A. Kubiliaus įvertintas „be pagrindo smerkti“. Neva, Premjero teigimu, diskusijas kelia kairieji, kuriems nepatinka įtvirtinamos „dešiniosios vertybės“, o dokumente tarsi nėra nieko ypatingo, dėl ko verta nerimauti. Maža to, 25 TS–LKD Seimo nariai pasirašė rezoliuciją, palaikančią V. Orbano siekį pakeisti šalies Konstituciją.

Suprantama, labai naudinga išryškinti tuos skirtingų ideologijų pagrindu diskutuotinus Konstitucijos aspektus – visus prieštaravimus „primestit“ kairiesiems ir kartu nutylėti apie šiame dokumente gresiantį pavojų demokratijai ir laisvei. Neaišku, ką bendro su „dešiniosiomis vertybėmis“ turi atlikta rinkimų sistemos reforma, jei rinkimų komisija Vengrijoje sudaryta ne iš skirtingų partijų, kaip esama ir Lietuvoje, o iš vienos dabartinės valdančiosios daugumos atstovų. Be to, analitikų duomenimis, vienmandačių apygardų ribos pakoreguotos taip, kad, net perskaičiavus ankstesnių rinkimų rezultatus, pralaimėjusi dabartinė politinė dauguma buvo pripažinta laimėtoja.

Naujoji žiniasklaidą kontroliuojanti taryba, kurios pirmininką renka dabartinės daugumos atstovai, gali skirti baudas už žiniasklaidos priemonėse skelbiama „neobjektyvią“ informaciją. Kartais ypač sunku nustatyti, kas yra „objektyvi“ informacija, todėl yra nemažos galimybės bausti tariamai neobjektyvias žiniasklaidos priemones ir šitaip riboti žodžio laisvę. Žiniasklaidos padėtį geriausiai atspindi „Klubradio“ pavyzdys – dabartinę daugumą kritikuojanti radijo stotis nuo kovo mėnesio turės nutraukti savo veiklą, nes žiniasklaidos taryba nepratęsė jai licencijos.

Keisdamas Konstituciją Vengrijos parlamentas gerokai apribojo Konstitucinio teismo teises. Nuo šiol jis negalės nagrinėti bylų, susijusių su įstatymais, turėsiančiais įtakos biudžetui. Šie įstatymai galės būti nagrinėjami tik tada, jeigu jie prieštarautų žmogaus teisėms. Nuo šiol įstatymai negali būti teikiami Konstituciniam teismui nagrinėti kaip prieštaraujantys Konstitucijai iš esmės. Panaikinta galimybė piliečių byloms, peržiūrėtoms įprastai visų instancijų, pasiekti Konstitucinį teismą. Reformavus teismų sistemą, teisėjus skirs vienvaldis naujai įsteigtos Nacionalinės teisėjų tarybos vadovas, renkamas dabartinės daugumos.

Dalis šių pokyčių, žinoma, bus sustabdyta reaguojant griežtai Europos Komisijai, kuri jau pradėjo teisinį procesą prieš Vengriją dėl jos ginčytinų centrinio banko, teismų ir duomenų apsaugos tarnybos reformų. Tačiau faktas, kad A. Orbano reformoms palaikyti buvo surengtas šimtatūkstantinis mitingas, parodo grėsmę, kaip prisidengus kova už vadinamąsias dešiniąsias ir tradicines vertybes – kartu apribojant demokratiją ir žodžio laisvę, galima manipuliuoti žmonių minia.

Žvelgiant į šios situacijos vertinimą Lietuvoje ir remiantis TS–LKD lyderių ir Seimo narių atstovų pareiškimais, peršasi dvejopa išvada: arba TS–LKD atstovai nesupranta Vengrijoje vykdomų reformų esmės, arba, prisidengdami parama V. Orbano nacionalistams, įtvirtinantiems „dešiniąsias vertybes“, iš tikrųjų remia teisinės valstybės, spaudos ir laisvės suvaržymus. Bet niekaip negalima puoselėti dešiniąsias vertybes – demokratijos, žodžio laisvės, teismų sistemos nepriklausomybės sąskaita. Kita vertus, stebint pagreitį įgaunantį TS–LKD puolimą prieš Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, grėsmė politiniais sprendimais pakeisti teisę jau kyla ir Lietuvoje. Juk kartais būna taip patogu negirdėti kitokios, neva „neteisingos“ nuomonės.

Penktus metus iš eilės Teisingumo ministerijos rengiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos egzaminas vėl kviečia piliečius pasitikrinti savo žinias ir pagrindinio šalies įstatymo išmanymą.

Egzamino iniciatorė – LR Teisingumo ministerija, prie projekto įgyvendinimo prisideda Švietimo ir mokslo ministerija, miestų savivaldybės, Kalėjimų departamentas. Akciją globoja Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Šis tradicija jau tapęs Konstitucijos egzaminas yra puiki proga kiekvienam iš mūsų dar kartą prisiminti, kokiomis vertybėmis remdamiesi kuriame savo valstybę ir gerovę joje, ar gerai išmanome savo teises ir pareigas. Jei daugiau žinotume apie savo valstybę, savo teises, tikiu, kad būtų mažiau nusivylimo Lietuva, daugiau pasididžiavimo ja, optimizmo. Jei Konstitucija bus tik popierius, ji reikš nedaug, bet jei Konstitucija pasieks mūsų protus ir širdis, ji suteiks daugiau galimybių kiekvienam Lietuvos piliečiui. Todėl visus labai kviečiu aktyviai prisijungti prie šios visuotinės akcijos“, – sakė teisingumo ministras Remigijus Šimašius.

Šiais metais teisines žinias visi norintys galės patikrinti šalies miestų ir rajonų savivaldybėse, Konstitucijos egzaminas bus surengtas mokyklose ir gimnazijose, pataisos ir įkalinimo įstaigose. Savo žinias apie Konstituciją bus galima pasitikrinti ir internete.

„Graži tradicija kasmet rengti Konstitucijos egzaminą yra ne tik konstitucinių žinių pasitikrinimas, ar lokalios reikšmės dalykas. Esu įsitikinęs, kad pagrindinio šalies įstatymo, Konstitucijos, žinojimas, išmanymas yra kiekvieno žmogaus vidinės kultūros dalis. Lietuvos pilietis, nežinantis konstitucinių nuostatų, negali jaustis pilnavertis. Laikantieji Konstitucijos egzaminą demonstruoja inteligenciją, pilietiškumą, teisinį bei politinį išprusimą. Todėl kviečiu visus ir šiais metais jau į penktąjį Konstitucijos egzaminą ir visai nesvarbu ar jūs moksleivis, ar kvalifikuotas teisininkas“, – teigė prof. dr. Juozas Žilys, Konstitucijos egzamino pirmininkas, MRU Konstitucinės teisės katedros profesorius ir pirmasis Konstitucinio teismo pirmininkas.

„Manau, kad kiekvienas jaunas žmogus, nesvarbu, kokio išsilavinimo jis būtų ar kokio išsilavinimo jis norėtų siekti, turi žinoti bent pagrindinius Konstitucijos principus. Mus turi vienyti ne tik krepšinis, bet ir patriotiškumas. O tikras patriotas turi žinoti, kas rašoma pagrindiniame šalies įstatyme. Todėl nuoširdžiai kviečiu visus bendraamžius spalio šeštą dieną surasti valandėlę ir paskirti ją egzaminui“, ‑ aktyviai dalyvauti Konstitucijos egzamine jaunimą kvietė Pasaulio jaunimo krepšinio čempionas Jonas Valančiūnas.

Tiems, kurie neturės galimybės atvykti į numatytas egzamino vietas, testą bus galima spręsti internete. Šiemet internete savo žinias galės pasitikrinti ne tik piliečiai, neturintys teisinio išsilavinimo, bet ir teisinį išsilavinimą turintys ar jo siekiantys asmenys. Prizus laikantiesiems egzaminą internete įsteigė Europos parlamento nario Leonido Donskio biuras bei advokatų kontora „Bernotas ir Dominas Glimstedt“.

Apie Konstitucijos egzaminą

Egzamino užduotys bus skirstomos pagal tikslines dalyvių grupes. Atskiri klausimai parengti 5-7, 8-10 ir 11-12 klasių mokiniams, teisę studijuojantiems ir teisinį išsilavinimą turintiems asmenims, taip pat piliečiams. Nuteistieji asmenys įkalinimo įstaigose spręs visiems Lietuvos piliečiams skirtus testus. Patys mažiausi, 1-4 klasių mokiniai, varžysis atlikdami kūrybinę užduotį.

Piliečių žinių vertinimui sudaryta kompetentinga egzamino komisija, kuriai pirmininkaus MRU Konstitucinės teisės katedros profesorius, pirmasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas dr. Juozas Žilys. Komisijos nariai: komisijos pirmininko pavaduotoja MRU Teisės fakulteto dekanė doc. dr. Rima Ažubalytė, teisingumo ministro patarėjas Tomas Baranovas, švietimo ir mokslo ministro patarėjas Gytautas Damijonaitis, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos Teisės skyriaus viršininkė Rita Visockienė, advokatų kontoros „Bernotas ir Dominas Glimstedt“ partneris Remigijus Jakutis.

Darbų vertinimas. Egzamino komisijai susumavus rezultatus bus išaiškintas 21 prizininkas – kiekvienoje kategorijoje po 3.

Egzamino nugalėtojai bus pakviesti į Prezidentūrą, kur juos pasveikins egzamino globėja Jos Ekscelencija Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su teisingumo ministru Remigijumi Šimašiumi.

Egzamino eiga ir laikymo vietos:

• I-asis etapas vyks š.m. spalio 6 d. 12 val. visų miestų ir rajonų savivaldybėse. Lietuvos mokyklų ir gimnazijų moksleiviai egzaminą laikys per specialiai surengtą Konstitucijos pamoką (9 val.) savo mokymo įstaigose. Nuteistieji egzaminą laikys įkalinimo įstaigose.
• Internete egzaminas taip pat bus laikomas spalio 6 d. 12 valandą. Šios kategorijos nugalėtojai bus vertinami pagal atskirus kriterijus ir apdovanojami specialiais prizais, įsteigtais egzamino rėmėjų.
• Į kitą etapą pateks ne mažiau kaip į 25 klausimus savo kategorijose teisingai atsakę dalyviai.
• II-asis etapas vyks š.m. spalio 18 d. 9 valandą mokyklose ir gimnazijose, o 12 valandą į savivaldybes kviečiami atvykti į II etapą patekę piliečiai, teisinį išsilavinimą turintieji arba jo siekiantys asmenys. Nuteistieji testus spręs įkalinimo vietose. Patekusieji į antrąjį etapą apie tai bus informuoti asmeniškai.

Visi Lietuvos gyventojai kviečiami aktyviai dalyvauti nacionaliniame Konstitucijos egzamine ir patikrinti savo teisines žinias. Išsamesnės informacijos apie Konstitucijos egzaminą galima rasti specialioje projektui skirtoje interneto svetainėje http://konstitucijosegzaminas.lrytas.lt.

Scanpix

Vengrijos prezidentas Palas Schmittas (Palas Šmitas) pirmadienį pasirašė naująją šalies konstituciją, nors ją labai peikė ir piliečių grupės bei žmogaus teisių organizacijos, ir opozicijos partijos.

Oficialią pasirašymo ceremoniją prezidento rūmuose tiesiogiai transliavo šalies televizijos stotys, ir visuomeninės, ir privačios.

Pasirašius prezidentui, naujasis pagrindinis įstatymas, jau patvirtintas parlamente prieš dvi savaites, įsigalios nuo 2012 metų sausio 1 dienos.

Prezidentas P.Schmittas remia ministrą pirmininką Viktorą Orbaną, kurio centro dešiniųjų partija “Fidesz”, turi dviejų trečdalių daugumą parlamente, ir kuris konstitucijos pasirašymą Velykų pirmadienį pavadino “likimo ženklu”.

Pasak kritikų, naujasis pagrindinis šalies įstatymas yra diskriminuojantis, taip pat nerimaujama dėl kai kurių visuomenės grupių, tokių kaip netikinčiųjų, homoseksualių asmenų arba vienišų tėvų, statuso.

Naująją, tik valdančiosios partijos kurtą Vengrijos konstituciją kritikavo ne tik opozicija, bet ir tarptautinės organizacijos, – tokios kaip “Amnesty International”, pasak kurios, šis įstatymas “pažeidžia tarptautines ir Europos žmogaus teisių normas”.