Aistros dėl miškų urėdijų pertvarkos neblėsta. Seimui svarstant miškų urėdijų pertvarkos planą, dėl kurio kyla nesutarimų valdančiojoje koalicijoje, Vyriausybė ketina prašyti Konstitucinio Teismo įvertinti, ar Konstitucijai neprieštarauja dabar galiojančio įstatymo nuostata, įteisinanti 42 miškų urėdijas. Pasak kreipimosi rengėjų, Miškų įstatyme numatytas konkretus urėdijų skaičius apriboja Vyriausybei suteiktus įgaliojimus tvarkyti krašto reikalus, vykdyti jos programą, spręsti valstybės įmonių klausimus.

Reforma numato, kad vietoj šiuo metu esančių Generalinės urėdijos ir 42 regioninių urėdijų bus įsteigta 25 skyrius turinti viena valstybės įmonė „Lietuvos valstybiniai miškai“. Jos šalininkai sako, kad įgyvendinus pertvarką valstybinių miškų turtas bus naudojamas efektyviau. Kritikai teigia, kad panaikinus rajonines urėdijas išnyks darbo vietos regionuose.

Prieš 23-ejus metus spalio 25-ąją Lietuvos piliečių valia priimtą Lietuvos Respublikos Konstituciją nuo jos pažeidimų ar iškraipymų sergintis Konstitucinis Teismas (KT) šiandien sulaukia politikų iniciatyvų apriboti jo kompetenciją, kaltinimų uzurpavus valstybės valdymą, o kartais net tokio epiteto, kaip teisinė chunta. Kiek tokiuose vertinimuose esama objektyvaus pagrindo, aiškinamės su KT pirmininku prof. dr. Dainiumi Žalimu.

Aušra LĖKA

– Kaip vertinate Seimo Biudžeto ir finansų ko­mi­teto siūlymą panaikinti KT kompetenciją vertinti teisės aktus, reguliuojančius valstybės fi­nan­sinę ekonomikos politiką? Kokios kitų šalių KT galios šiose srityse?

– Iniciatyvos riboti KT kompetenciją nėra nau­jos ir jų nevertinu kaip itin perspektyvių. Kiek žinau, taip padaryta tik Vengrijoje, ir tai nė­r­a sektinas pavyzdys. Galiu paaiškinti kodėl.

Ekonominiai ir socialiniai klausimai taip pat reguliuojami įstatymais, vadinasi, galimi jų teisiniai vertinimai. Jei, kaip siūlo kai kurie politikai, KT kompetencija šiais klausimais būtų ap­ri­bota, tam tikri įstatymai ar politiniai sprendimai, iš­reiš­­kiami įstatymų forma, turėtų imunitetą nuo bet kokios kontrolės, vadinasi, būtų ga­lima nu­spręsti bet ką. Tad ar to norima?

Pavyzdžiui, neseniai KT priimtas nutarimas dėl savivaldybių biudžeto: ar norima, kad būtų visiškai savavališkai, absoliučiai be jokių kriterijų nustatoma, kiek kuriai savivaldybei skirti pro­­­­­­centų gyventojų pajamų mokesčio? Aš ne­ma­nau, kad tai būtų teisinga. Tokios iniciatyvos ves­tų prie tam tikros laisvės nuo kontrolės šiose srityse. Būtų galima savo nuožiūra nustatinėti teisinį reguliavimą, kuris tikrai galėtų būti ir ne­tei­sin­gas, ir neteisėtas.

Lietuvos KT ekonominių klausimų nenagrinėja. 2006 m. KT net labai aiškiai pasakė, kad tir­damas teisės aktų konstitucingumą nevertina vals­­tybės ekonominės politikos turinio, prioritetų, metodų, pagrįstumo ir tikslingumo. Net jei pa­­­aiškėtų, kad ekonominiu požiūriu buvo ge­res­nių alternatyvų, KT to nevertina, nes tai eko­­no­minės politikos klausimas, o KT, noriu pa­brėž­­ti, vertina tik teisinius klausimus.

Pavyzdžiui, remdamiesi doktrina, kad KT na­­grinėja tik teisinius, o ne ekonominės politikos ir jos galimų alternatyvų klausimus, šių me­tų liepą at­sisakėme nagrinėti vieno iš teismų pra­­­šymą iš­tirti, ar dabartinis politikų, teisėjų, val­s­­tybės tar­­­nautojų atlyginimų bazinis dydis ati­­­tinka Kons­tituciją. Mes suprantame, kad ga­li­mos įvairios al­ter­natyvos, bet nustatant konkretų bazinį dy­dį tu­ri būti atsižvelgiama į ekonominę būklę ir

prio­­­ri­tetus. O prioritetų nustatymas – tikrai ne KT kom­petencijos klausimas.

Vertindami krizės laikotarpiu priimtus teisinius aktus taip pat pasitikėjome vykdomąja ir įs­­­tatymų leidžiamąja valdžia, kuri konstatavo tam tikrą ekonomikos būklę. Gal krizę buvo ga­lima įveik­ti ir ki­tomis priemonėmis, bet tai ne KT reika­las. Ver­ti­no­me tik tai, kas pamatuojama teisiniu ma­tu, t.y. ­prie­monių proporcingumą. Jei kai ku­rios jų ir bu­vo pripažintos prieštarau­­jančiomis Kons­titu­ci­jai, tai tik dėl proporcin­gumo principo pa­­žeidimų.

– Vis dėlto ar priimdami nutarimus prognozuojate jų pasekmes? Pavyzdžiui, kaip bus realizuo­ja­mas nu­­­tarimas dėl gyventojų pajamų mo­kes­čio pa­­­skirs­­­tymo savivaldybėms, ar kaip at­si­­liepia vals­­­­­ty­bės biudžetui ir būtinoms šiandienos reikmėms kri­­zės laikotarpiu sumažintų algų aukštiems valsty­­bės tarnautojams ir teisėjams kompen­sacijos.

– Be abejo, galvojame apie pasekmes. KT, ma­­­­­­­tydamas, kad tam tikri nutarimai gali iš­kreip­­­ti biudžeto balansą, turi galimybę atidėti savo nu­­ta­ri­mų įsigaliojimą. Puikiai suprantame: jei KT nu­tarimas dėl savivaldybių būtų įsigaliojęs ne­del­siant, šiandien jų būtų neįmanoma fi­nan­suoti. Tad šis nutarimas įsigalios tik nuo kitų fi­nan­sinių me­­­tų, nes įstatymo leidėjui da­vėme lai­ko, per ku­­­rį jis turi nustatyti aiškius kriterijus, ko­dėl mies­­­­tų sa­vivaldybėms tenka mažiau nei 100 proc. gyventojų pajamų mokesčio.

KT nesiūlo, kokie turi būti kriterijai, tačiau jie tu­­­ri būti aiškūs. Tai ekonominės politikos klau­­­­­­si­mas, bet negali būti taip, kad savivaldybei ski­ria­ma gyventojų pajamų mokesčio dalis, kuri ryš­kiai ma­­­žesnė nei 100 proc., ir net neaišku, kuo re­mian­tis.

Kitas pavyzdys: neseniai KT pripažino neatitinkančiu Konstitucijos Vyriausybės nutarimą, ku­­­­­riuo reguliuojamos pagal darbo sutartį biudže­­­ti­nė­se įstaigose dirbančių asmenų algos. Jei šis KT nu­tarimas būtų įsigaliojęs nedelsiant, da­bar ne­­bū­tų galimybės šiems asmenims mokėti al­­gų. Tad lai­­ko šiai problemai spręsti davėme net iki 2017 m.

Jei grįšime prie KT nutarimo dėl krizės laiko­­tarpiu sumažintų atlyginimų kompensacijų, KT konstatavo, kad turi būti kompen­­suo­jamas ne visas atlyginimas, o tik ta dalis, ku­­ri su­mažinta neproporcingai. Antra, kompen­­­­­sa­vi­mo poreikis turi būti formuojamas atsižvel­giant į tai, kad valstybė turi ir kitų įsipareigo­jimų, ir į fiskalinės drausmės reikalavimus, ku­­­rių kompensacijomis jokiu būdu negalima pa­­žeisti, todėl KT nenurodė, per kokį laikotarpį ir kokiu mastu reikė­tų tai padaryti. Čia įstaty­­­mų leidėjas turi labai didelę diskreciją.

– Ar jums asmeniškai svarbu, kad KT priimtas spren­dimas būtų ne tik teisėtas, bet ir teisingas? Pa­­vyzdžiui, ar manote, kad teisinga kompen­suoti su­­mažintą atlyginimą daugiausiai už­dirbantiems valdininkams, kai dar didesnių pra­­radimų patyrė visi dirbantieji, ypač privačiame sektoriuje?

– Siekiame ir teisėtumo, ir teisingumo. Ma­nau, kad sprendimas buvo ir teisingas. Šiuo at­ve­­ju daug priklauso, kaip viešumoje keliamas klausimas. Vilniaus universitetas atliko tyrimą „Kri­­zė, teisės viešpatavimas ir žmogaus teisės“, ku­ria­­me į gyventojų apklausos klausimą, ar teisinga atlyginimą daugiau sumažinti tiems, kurie dau­giau už­dir­ba, vienareikšmiai atsakoma „taip“.

Bet jei klausiama, ar teisinga atlyginimą ma­žinti didesniu procentu tiems, kurie dirba atsakingesnį ir sudėtingesnį darbą ir kurių kvalifika­cija geresnė, tada atsakymai priešingi. Teismas turi būti teisingas visiems, taip pat ir tiems, ku­rie dirba sudėtingesnį ir didesnės kvalifikacijos reikalaujantį darbą.

Maža to, KT nutarimo dėl atlyginimų kompensacijų kritikai paprastai nemato jo konkretikos. O ji tokia, kad mažinant atlyginimus nebuvo jokios sistemos. Pavyzdžiui, buvo valstybės tar­nautojų, kurie turėjo imunitetą nuo mažinimo, o kai kuriems krizės viduryje atlyginimai bu­vo ne tik grąžinti iki ikikrizinių, bet dar ir pa­­di­dinti. Negali būti tokios situacijos, kad vieniems valstybės pa­rei­gūnams krizė yra, o ki­tiems jos staiga nebėra.

Galų gale netiesa, kaip buvo sakoma, kad at­­­ly­­­­gi­­nimai mažinti proporcingai, kad iš daugiau gau­­­nan­čiųjų buvo ir atimama daugiau. Pa­vyz­džiui, tei­­sėjų atlyginimai mažinti visiems vienodu pro­cen­tu, nors skirtinguose teismuose jie ženkliai skiriasi. Arba ironiška, bet KT pirmi­ninkui al­ga su­­mažinta net vos mažiau nei ki­tiems KT teisė­jams.

Beje, į klausimą, kiek būtų reikėję sumažinti atlyginimus, jei būtų visiems mažinama vienodu pro­centu, byloje buvo atsakymas – 4,5 proc. O juk kai kuriems mažėjo 29–30 proc.

Tai rodo, kad sistemos, kuri mėginta pavaizduoti, nebuvo. Tad KT nieko kito neliko – tik priimti tokį verdiktą, kokį priėmė. Beje, nedrįstu spėlioti, koks būtų buvęs KT nutarimas, jei sistemos būtų laikytasi.

– Ką atsakytumėte tiems, kurie kritikuoja KT, kad priėmėte sprendimą ir dėl savo pačių algų?

– Teisėjai taip pat žmonės, jie neturi jokių kitų teisinės gynybos priemonių, nei kreiptis į teis­mus, o teisingumas turi būti visiems, taip pat ir tei­sėjams. Keli teisėjai (beje, tarp jų nebuvo iš KT) buvo kreipęsi į teismus ir jų skundai pasiekė KT per bendrosios kompetencijos ir administracinius teismus.

– Po KT nutarimų susidaro įspūdis, kad An­driaus Kubiliaus krizės įveikimo planas daugeliu aspektų buvo antikonstitucinis. Ką tik pripažinote antikonstituciniu ir šeimos diskriminavimą dėl nekilnojamojo turto mokesčio.

– Atvirkščiai, KT pripažino, kad krizės laikotar­piu situacija buvo sudėtinga, o priemonės – bū­­­­tinos ir pagrįstos. Statistika rodo, kad iš ap­skųs­­­tų antikrizinių sprendimų nuostatų nepriešta­raujančiomis Konstitucijai pripažintos 94 arba 65 proc., vadinasi, dauguma nuostatų neprieštara­­vo Konstitucijai. Pavyzdžiui, buvo apskųstas vi­sas 2009 m. biudžetas ir su juo susiję įstatymai. Jie visi buvo pripažinti neprieštaraujančiais Kons­­­­­­­ti­tu­cijai.

Nekonstitucinėmis pripažintos tam tikros de­talės, kurios nepaneigia nei pačių taupymo prie­mo­­nių būtinumo, nei jų pagrįstumo. Pa­vyz­džiui, mo­tinystės pašalpos ar kai kurios pensijos ma­žin­tos dukart, vadovaujantis principu, kad tie as­me­nys ir taip gauna daug. Tad kai kuriais at­vejais priešta­raujančiu Konstitucijai pripažintas ne pats ma­žinimas, net ne jo mastas, o tik pro­po­r­cingumas.

Jei kalbama apie naujausią šia tema KT nu­ta­­rimą dėl nekilnojamojo turto mokesčio, keistai atrodo reguliavimas, kai tas pats dydis taikomas ir vienam asmeniui, ir dviem, jei jie gyvena su­si­tuokę, ir trims, jei jie susituokę ir turi vaikų, ar­ba vienam asmeniui, auginančiam vaiką. Va­di­­­­­nasi, as­menys, kurie  gyvena santuokoje ar vie­ni augina vaikus, yra diskriminuojami. To negali bū­ti.

Tik retorinis klausimas, ką galvojo priimdami įstatymą tie, kurie garsiai propaguoja šeimos vertybes. Tokiu įstatymu žmonės mokestiniu požiūriu kaip tik skatinami gyventi ne šeimoje.

– Ar sergate profesine liga – ar klausydamasis žinių apie naujus teisės aktus  pagalvojate, kad tuoj bus darbo KT?

– Ne. Kartais KT kaltinamas, kad uzurpuoja val­džią, kad viską sprendžia ir t.t. Bet tie kritikai užmiršta, kad KT bylas sprendžia ne savo ini­­­ciatyva, o tik tada, kai į jį kreipiasi arba Sei­mo na­riai, arba Prezidentas, arba teismai.

– Ar politikai neoficialiai nepaprašo išankstinių įstatymų projektų vertinimų?

– Neturime teisės tuo užsiimti, o jei tai darytume, galėtų reikšti išankstinę KT nuomonę. Kai kalbama apie KT įgaliojimus, kai kam atrodo, kad jie labai dideli, bet taip anaiptol nėra. Pa­vyz­džiui, neturime išankstinės teisės aktų atitikties Kons­ti­tucijai  kontrolės, iniciatyvos teisės, įgaliojimų tirti žemesnių teisės aktų nei Vy­riau­sybės nutarimų konstitucingumo, politinių par­tijų veik­los teisėtumo klausimų, nėra individua­lių pe­ticijų.

Lietuvos KT įgaliojimai anaiptol neatrodo įs­­pūdingi kitų šalių KT kontekste.

– Ar pasisakytumėte už individualaus piliečių skundo KT įteisinimą?

– Esu už, nes tai papildoma priemonė žmogaus teisėms ginti. Lietuva čia kol kas išimtis iš eu­ropinės tendencijos, nes daug kur žmonėms suteikiama teisė tiesiogiai kreiptis į KT. Tas trūkumas šiek tiek kompensuojamas tuo, kad teis­mai labai aktyvūs – apie 80 proc. prašymų KT atei­na būtent iš teismų.

Palyginti su kai kuriomis posovietinėmis šalimis, Lietuvos teismai aktyvūs, neturi ypatingų filtrų kreiptis į KT (kai kuriose šalyse tai galima daryti tik per Aukščiausiąjį teismą). Tai suteikia galimybę žmonėms, nors ir netiesiogiai, apginti savo teises.

Manau, šis klausimas Lietuvoje vieną dieną subręs ir individuali peticija bus įvesta. Bet ne­tu­rėtų būti ypatingų iliuzijų, nes, kaip rodo kitų šalių praktika, apie 90 proc. peticijų pripažįstamos nepriimtinomis. Mat jų negali pateikti pi­lie­tis, kuris tiesiog mano, kad kažkoks įstatymas ne­atitinka Konstitucijos, – įstatymas turi pa­žeis­ti konkrečiai to piliečio teises ir iki peticijos KT jis turi būti išeikvojęs kitas teisines priemones, t.y. KT turi būti paskutinė instancija, iki jos asmuo turi būti perėjęs kitus teismus ir jie turi būti jau priėmę sprendimus tuo klausimu.

Bet Europos Tarybos šalių praktika rodo, kad tose šalyse, kuriose egzistuoja individualaus skundo KT teisė, mažėja skundų Europos žmogaus teisių teismui. Šis teismas taip pat yra pripažinęs individualų skundą kaip efektyvią prie­monę, kurią būtina išnaudoti. Tiesa, Lie­tu­va šiuo aspektu nėra probleminė valstybė, bet in­dividuali peticija vis tiek būtų papildomas filtras prieš atsirandant skundams Europos žmogaus teisių teisme.

– Kaip jaučiatės, kai politikai KT pavadina teisine chunta, kai sako, kad KT uzurpavęs visą val­džią, ar net siūlo KT uždaryti? Antra vertus, pi­lie­čių pasitikėjimas KT – didesnis už pasitikėjimą teis­mų sistema, Seimu („Vilmorus“ rugsėjo ap­klausos duomenimis, KT pasitiki 39,5, ki­tais teis­mais – 23,8, Seimu – 11 proc.).

– Su teismais būtų nekorektiška lygintis, bet pa­­sitikėjimas KT tikrai didesnis nei politine valdžia, išskyrus prezidento instituciją. Tačiau aš to nesureikšminu.

Kai kurie politikai gal ne visai sąžiningomis priemonėmis nori kelti savo reitingus, vartoja to­kius posakius, kurie neturėtų būti vartojami, ypač žinant, kad teismai tikrai nėra politinės ko­­vos dalyviai ir neturi galimybės atsakyti į kiek­­vie­ną tokį kaltinimą ar epitetą.

Bet tai politikų duona pasirinkti vienus ar ki­tus epitetus, ir tikrai to nesureikšminu, kaip ir ini­­ciatyvų panaikinti KT ar apriboti jo galias. Vi­sa­da bus politikų, kurie, turbūt nerasdami rimtes­nių idė­jų, tokiomis priemonėmis bandys di­din­ti savo po­puliarumą. Beje, čia Lietuva – ne iš­imtis.

– Ar politikai spaudžia KT? Ar skambina, prašosi puodelio kavos, bando „patarti“, kokį nutarimą priimti?

– Nebent spaudimu laikytume replikas apie chuntą. Neskambina, kavos nekviečia. Galiu pa­si­­­­džiaugti, kad matant tam tikrą europinį kontekstą, ypač posovietinių šalių, Lietuvos KT pagal tai, kaip jis formuojamas, ir pagal santykius su politinės valdžios institucijomis, yra realiai vienas labiausiai nepriklausomų teismų.

– Beje, ar sumažėjo darbo, kai pagrindinis pa­reiš­kėjas Vytenis Andriukaitis tapo eurokomisaru ir išvyko į Briuselį?

– Kreipimųsi gal šiek tiek ir mažiau, bet, kaip minėjau, apie 80 proc. kreipimųsi ateina iš teismų, o ne iš politikų. Beje, ir tai padeda KT iš­veng­­ti dalyvavimo ne savo noru tam tikrame po­litiniame gyvenime.

– Kokie, jūsų vertinimu, kelerių pastarųjų metų KT sprendimai buvo svarbiausi valstybės raidai?

– 2012 m. KT išvados dėl demokratinių rinkimų principo pristabdė rinkėjų papirkinėjimą. 2011 m. KT patvirtino narystės NATO konstitu­ci­n­gumą. 2014 m. priimtas svarbus nutarimas, įt­vir­­tinęs, kad Konstitucijos pataisos negali būti bet kokios – turi atitikti aukštesnius konstitucinius principus, patvirtintą šalies geopolitinę orien­ta­ciją. Taip pat priimtas nutarimas dėl reika­­lavimų referendumui išaiškino, kad Kons­ti­tucijos nuos­tatos apie nepriklausomybę, de­mo­k­ra­tiją, aukščiausias vertybes nekeičiamos net referendumu. Dar vienas svarbus 2014 m. nutarimas – dėl ge­nocido nusikaltimų aiškinimo ir šalies okupacijos laikotarpio vertinimo.

Naujausia ir viena reikšmingesnių pastarojo meto bylų – dėl vienmandačių rinkimų apygardų sudarymo. KT konstatavo, kad būtina užtikrinti lygią rinkimų teisę.

– Kokia jūsų nuomonė apie Konstitucijos pataisas? Ar jų kiekis per didelis, optimalus ar per ma­žas?

– Konstitucija turi būti maksimaliai stabilus ak­­tas. Jei Konstitucijos tekstas atviras pažangiam interpretavimui, kur galima jo nekeisti, ge­­­riau nekeisti.

Ukraina – iliustracija, kas būna, kai Kons­ti­tu­cija kaitaliojama kas penkeri metai: šalyje nė­ra nei stabilumo, nei stabilios geopolitinės orien­­tacijos, nei nuoseklios kovos su korupcija, nei demokratinės santvarkos įtvirtinimo. Kai Kons­titucija kiekvienąkart kaitaliojama pagal tuo me­tu valdančios politinės valdžios pageidavimus, šalis nesivysto kryptingai ir nuosekliai.

Didžioji dalis Lietuvos Konstitucijos pataisų buvo susijusios su tuo, kas neišvengiama – reikė­jo pataisų, susijusių su naryste ES, kai kurios ki­tos buvo praktinė būtinybė, pavyzdžiui, pailgin­ti savivaldybių kadenciją. Kai kurios kitos jau su­laukė prieštaringų vertinimų, pavyzdžiui, ge­ne­ra­linio prokuroro nepriklausomybės didinimas keičiant jo skyrimo tvarką.

– Bet kai kurios pataisos, pavyzdžiui, dėl pilietybės ar šeimos koncepcijos, seniai perbrendo.

– Viskas politikų rankose: skelbti ar neskelbti referendumą ir kokią formuluotę pasirinkti. KT tik mato, kad pagal Konstitucijos tekstą, pras­­mę ir pagal konstitucinę tradiciją tai, ką va­diname dviguba ar daugybine pilietybe, yra reta išimtis. Dabartinę konstitucinę normą galima pakeisti tik referendumu.

Tačiau norėtųsi, kad diskusijose dėl Kons­titucijos šios nuostatos galimo keitimo vyrautų ne tik emocijos, ku­­­­riose dažnai painiojama tautybė su pilietybe, bet ir visumos matymas: absoliučiai liberalizavus daugybinę pilietybę reikia matyti ir iššūkius na­cio­­naliniam saugumui, ir galimą įtaką kitoms Kons­­titucijos nuostatoms. Pavyzdžiui, pagal Kons­­tituciją Seimo nariais ar kitais valstybės pa­reigūnais gali būti tik Lietuvos valstybės pi­lie­čiai. Jei bus leista visiems turėti daugybinę pi­lie­tybę, reikėtų galvoti, ką daryti su šia nuostata.

KT nutarimą dėl šeimos priskirčiau prie reikš­­­­mingesnių sprendimų, jis užkirto kelią tam tikram diskriminavimui. Nederėtų šeimos painioti tik su santuoka. Dėl santuokos – viskas aiš­ku: Konstitucijoje pasakyta, kad tai vyro ir mo­ters sąjunga, ir negirdėjau, jog kas inicijuotų šios nuostatos keitimą.

Bet šeima juk yra gerokai plačiau. Kai skelbiama, kad šeima gali būti tik santuokos pagrindas, ignoruojama, kad tikrai nemažai Lietuvos pi­­liečių gyvena kaip šeima, turi bendrų vaikų, nors ir be santuokos, arba yra vieniši tėvai su vai­kais, ar emigravę tėvai palieka vaikus prižiūrėti se­­neliams, – ar čia ne šeima? Keista girdėti visiškai nepagrįstus kaltinimus KT, kad jis legalizuoja kažkokias iškreiptas šeimos formas.

– Nepaminėjote seksualinių mažumų.

– Šiuo klausimu susilaikyčiau, nes negarantuoju, kad kada nors partnerystės klausimas ne­bus nagrinėjamas KT. Tad nenoriu turėti kokių išankstinių nuostatų.

– Ar įžvelgiate tikrai pribrendusių Konstitucijos pataisų?

– Daryti Konstitucijos pataisas – politikų, ne KT, kompetencijos reikalas. Bet kartais girdi ne­pa­grįstų kaltinimų KT, neva jis gina vieną ar kitą valstybės pareigūną, – esame sulaukę kaltini­mų, kad giname generalinį prokurorą, net kon­­kretų. Bet Konstitucijoje įtvirtinta Gene­ra­li­nės prokura­­tūros nepriklausomybė, kuri prilygsta teismų ne­­priklausomumui. Jei kas nepaten­kintas kai ku­­rių valstybės pareigūnų nepriklausomumu, ga­li teikti pataisą dėl Generalinės prokuratūros mo­­­delio.

– Norą keisti Konstituciją kartais gal užkirsdavo itin platūs išaiškinimai, peržengę kreipimosi pagrindinę temą. Ar, jūsų manymu, pagrįsti prie­kaištai KT, kad jis kartais imasi aiškinti ne Kons­titucijos raidę, o dvasią?

– Norint pamatuoti, ar įstatymas atitinka Kons­­tituciją, reikia išaiškinti visą Konstitucijos esmę, nes Konstitucijos nuostatos būna labai la­­ko­niškos. Pavyzdžiui, „Valstybė remia šeimą“. O ką tai reiškia, reikia išaiškinti, nes formos gali bū­ti labai įvairios ir niekas neturi būti diskriminuojamas. Manau, tai padeda įstatymų leidėjui ir ap­skritai visiems paaiškinant, kad Konsti­tu­cija bū­tų taikoma visiems vienodai.

O dėl kaltinimo, kad KT vadovaujasi Kons­ti­tucijos dvasia, turėčiau nuvilti okultizmo gerbė­­jus, nes terminas „teisės dvasia“ toks pat se­nas kaip se­na teisės doktrina. Konstitucija – vien­tisas teks­tas ir kiekvieną jos nuostatą reikia ma­tyti kaip su­si­jusią su kitomis. Tik Kons­ti­tu­ci­jos vertybių konteks­te galima išsiaiškinti jos tikrąją esmę – tai ir reiškia aiškinimą pagal Kons­ti­tucijos dvasią.

Pavyzdžiui, buvo Seimo narių, kurie kvestionavo, kad Lietuvoje negali būti jokios kitos ša­lies, taip pat ir NATO, karinių pajėgų, nes tai ne­va draudžia Lietuvos Konstitucija. Ištraukus iš kon­teksto nuostatą, kad Lietuvoje draudžiamos už­­sienio valstybių karinės bazės, būtų galima gauti tokį rezultatą. Bet jei matome Kons­tituciją kaip instrumentą tautai ir valstybei saugoti, atsižvelgdami į Konstitucijos esmę, jos vi­su­mą, tikslus, turime pasakyti, kad tai nėra šiaip draudimas, o draudimas tokių karinių bazių, ku­rios kel­tų pavojų Lietuvos saugumui.

– Kada sutrumpės bylų nagrinėjimo laikas? Dabar neretai eilės KT sulaukęs klausimas jau būna užgesusi aktualija.

– Anksčiau kai kurios bylos trukdavo ir trejus, ir ketverius metus, bet dabar realu kitų me­tų pirmąjį pusmetį pasiekti, kad byla bus išnagrinėjama per metus. Dabar baiginėjame 2013 m. bylas, realu kitų metų pradžioje nagrinėti 2015 m. by­las, juolab pasibaigus krizei sumažėjo kreipimųsi dėl tuo metu priimtų teisės aktų socialiniais ir ekonominiais klausimais.

Neseniai KT reglamente įtvirtinome, kad KT nuožiūra kai kurias bylas nagrinėjame ne eilės tvar­ka: matome, kurių sprendimų reikia skubiau­siai. Pavyzdžiui, klausimą dėl Seimo rinkimų apy­gardų nagrinėjome ne eilės tvarka, kad niekam nekiltų klausimų ar noro abejoti Seimo rinkimų teisėtumu, jei ta byla būtų buvusi nagrinėjama eilės tvarka, jau vykstant rinkimų kampanijai ar po rinkimų.

Paankstiname bylų nagrinėjimą ir tuo atveju, kai tam tikru klausimu susikaupia labai daug pa­reiškimų, pavyzdžiui, dabar turime jų apie 16 dėl atlyginimų kompensavimo tvarkos. Kai ku­riuos kreipimusis privalome išnagrinėti operatyviai, pavyzdžiui, per penkias dienas turime pateikti iš­vadas dėl Seimo ar prezidento rinkimų. Įtvirtino­me tam tikrą bylų prioritetiškumą, kai kreipiasi visas Seimas ar prezidentas. Prio­ritetą įgyja bylos dėl ankstesnių nutarimų išaiškinimo.

– Kas dar, jūsų vertinimu, taisytina KT darbe?

– Šiuo metu gerokai didesnis, nei buvo, KT viešumas, nauja KT svetainė internete, tikiuosi, operatyviau ir suprantamiau pateikiame informaciją, dalyvaujame socialiniuose tinkluose.

Daug aktyviau bendradarbiaujame ir tarptau­tiniu lygiu. KT nesišalina nuo valstybės už­sie­­nio po­litikos tikslų realizavimo, tik daro tai pa­gal sa­v­o kompetenciją. Bendradarbiaujame su Uk­rai­nos, Moldovos, Gruzijos KT, šį bendradarbiavimą net ketiname įtvirtinti tam tikra asociacijos forma Vilniuje Konstitucijos dienos proga vyksiančioje konferencijoje.

2017 m. Lietuvoje vyks pasaulinis KT suvažiavimas, kuriame dalyvaus apie 100 pasaulio KT atstovų. Tai ir Lietuvos KT tarptautinis pripažinimas.

Norisi, kad žmonės suprastų, jog KT yra ne vien bylų nagrinėjimas, bet ir tarptautinis  bendradarbiavimas, ir visuomenės informavimas, konstitucinių vertybių propagavimas.

– Kodėl Lietuvos KT buvo tarp mažumos pasaulio KT, pasmerkusių Rusijos KT dėl Krymo aneksijos įteisinimo?

– Ukrainiečių pareiškimą mes parėmėme pirmieji, paskui prisijungė dar penkios šalys –  Mol­do­va, Azerbaidžanas, Gru­zija, Lenkija ir Kipras. Nustebino, kad kitos šalys buvo linkusios neturėti jokios nuomonės, o daugeliui kolegų buvo net naujiena, jog Rusijos KT buvo panaudotas tarptautiniam nusikaltimui įvykdyti: jis per vieną die­ną legalizavo Krymo aneksiją. Tai daugiau nei iš­kalbingai byloja apie tikrą to KT „nepriklausomu­mą“ ir jo vertybes.

– Koks, jūsų prognozėmis, Lietuvos KT bus po 10 metų?

– Tikiuosi, kad jau bus individualios peticijos ga­limybė, kad tai bus europinis, tarptautinį autori­tetą turintis, mūsų visuomenei ir valstybėms partnerėms atviras teismas.

Kas dirba Europos Žmogaus Teisių Teisme? Ar šį teismą pasiekiančios peticijos iš Lietuvos išsiskiria kitų Europos valstybių piliečių kreipimųsi kontekste? Teismo veiklą savo išskirtiniame interviu „Veidui“ nušviečia teisėjas prof. Egidijus Kūris.

Algimantas Šindeikis

VEIDAS: Baigiasi pirmieji jūsų teisėjavimo Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) metai. Kaip juos apibūdintumėte?

E.K: Keliais žodžiais apibūdinti nelengva: kai ko tikėjausi, kai ko ne. Strasbūro teismas ypatingas vien dėl to, kad yra tarptautinis – jame dirba teisėjai iš visų 47 Europos Tarybos valstybių narių. Todėl, jei lyginsime su nacionaliniais teismais, negali nesiskirti beveik viskas. Kita vertus, kreipimųsi į šį teismą skaičius yra tiesiog neįsivaizduojamas: šiuo metu nagrinėjimo laukia beveik aštuoniasdešimt tūkstančių kreipimųsi, bet tai dar ne itin blogai, nes prieš keletą metų jų buvo beveik dvigubai daugiau. Šiuo atžvilgiu tendencija yra labai pozityvi – ir ji išlieka.

Jei kalbėsime apie malonius nustebimus ar nusivylimus – buvo ir vieno, ir kito. Bet stengiuosi nedaryti skubotų išvadų, o ir nenorėčiau viešai komentuoti vidinės teismo virtuvės, juo labiau kad malonių nustebimų ir nusivylimų būna kiekviename naujame darbe, ir ne vien man.

Didžiausias iššūkis? Šiandien tai turbūt buvimas pranešėju Didžiosios kolegijos byloje, kurios pagal EŽTT taisykles, deja, negaliu įvardyti, taigi negaliu ir pasakyti, ar ji jau buvo, ar dar tik bus nagrinėjama viešame teismo posėdyje. Tik, žinoma, tai byla ne prieš Lietuvą. Va ir šioks toks nusivylimas: pranešėjų pavardės neskelbiamos, kitaip nei nacionaliniuose teismuose. Bet tam esama šiokio tokio pagrindo, ypač atsižvelgiant į tarptautinį teismo pobūdį ir galimus kai kurių valstybių atstovų stereotipus teisėjų iš kai kurių kitų valstybių atžvilgiu.

VEIDAS: Kuo skiriasi darbas Europos Žmogaus Teisių Teisme nuo darbo Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme?

E.K.: Konstitucinis Teismas tiria teisės aktų atitiktį Konstitucijai. Europos Žmogaus Teisių Teismas tiria, ar Europos Tarybos valstybės narės nepažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintų asmens teisių, tačiau jei toks pažeidimas nustatomas, tai paprastai būna padariusios administracinės arba teisėsaugos institucijos, arba teismai, o kad pažeidimas kiltų iš bendro pobūdžio teisės akto – tai retas dalykas, nors nesakau, kad nepasitaikantis.

Bet skirtumų yra kur kas daugiau nei šie, atrodo, formalūs kompetencijos skirtumai. Pirma, nepalyginamas tų teismų dydis: Strasbūro teisme vien teisėjų yra tiek, kiek turbūt visame Konstituciniame Teisme yra darbuotojų, – nuo pirmininko iki ūkininko, o teismo kanceliarijoje dirba labai margas apie pusseptinto šimto žmonių internacionalas (jame, be manęs, yra tik keturi lietuviai – tikrai labai mažai, jei palyginsime net su kaimynais latviais, kurių yra dešimt, o ir estų čia daugiau nei mūsų).

Antra, vien tai, jog tenka dirbti ne tiek su savos, kiek su kitų valstybių bylomis, lemia, kad turi būti labai bendradarbiaujama su teisininkais, besispecializuojančiais tų kitų valstybių teisės srityje. Sekcija, kuriai priklausau (kol nepasikeitė jos sudėtis, o tai kartkartėmis įvyksta), nagrinėja bylas prieš Turkiją, Italiją, Vengriją, Šveicariją, Belgiją, Daniją, Juodkalniją, Islandiją ir Lietuvą (šiek tiek anksčiau – dar prieš Portugaliją ir Serbiją). Juokais galiu pasakyti, kad sunkiausia nesupainioti turkiškų pavardžių.

VEIDAS: Gyvenimas Strasbūre ir Vilniuje: kuo skiriasi ir kuo panašūs šie Europos miestai?

E.K.: Jie ir skiriasi, ir panašūs. Panašūs pirmiausia dydžiu, Strasbūras net šiek tiek mažesnis. Labai gražus ir jaukus, nors ne šiuo metų laiku. Bet gyvenimo ritmas čia nepalyginti lėtesnis nei Lietuvoje. Jokios skubos. Džiaukis gyvenimu. Tai ir malonu, ir kartais labai nepatogu: tai, ką kontorose ar prekybos įmonėse Vilniuje sutvarkai per pusdienį, čia gali trukti savaites.

VEIDAS: Ar sekate Lietuvos politinį, ekonominį, visuomeninį gyvenimą? Kaip atrodo Lietuva iš Strasbūro?

E.K.: Žinoma, seku. Bet esu teisėjas ir komentuoti nenorėčiau. Galiu tik pasakyti, kad vieta, kurioje dirbu, uždeda tam tikrą antspaudą. Antai kai dirbau Konstituciniame Teisme, skaitydamas apie kokią nors įstatymu galinčią virsti politinę iniciatyvą nejučiomis pagalvodavau, ar tik tas įstatymas neatsidurs Konstituciniame Teisme. O dabar kartais pagalvoju, ar tam tikras ginčas, apie kurį skaitau Lietuvos interneto portaluose, negali iš Lietuvos persikelti į Strasbūrą. Keli tokie prašymai, kuriuos galėjau prognozuoti, iš tikrųjų pasiekė EŽTT. Prašau suprasti teisingai: sukonkretinti, kokie tie prašymai, neturiu teisės.

Teisėjo darbas Europos Žmogaus Teisių Teisme

VEIDAS: Kas sudaro EŽTT teisėjų korpusą? Kokių teisės sričių, profesijų, patirties teisėjai čia dirba?

E.K.: Teisėjai yra įvairių profesinių patirčių. Žinoma, daugelis yra buvę teisėjais savo valstybėse ar net (labai retai, šiuo metu, atrodo, vienas – teisėjas iš Norvegijos) tarptautiniame teisme. Bet yra ir buvusių advokatų, ir teisės mokslininkų. Ankstesnis darbas savo šalies Konstituciniame Teisme laikomas ypatingu pranašumu. Mūsų tokių yra, atrodo, net dešimt: tai teisėjai iš Maltos, Rumunijos, Ispanijos, Makedonijos, Slovėnijos, Azerbaidžano, Bosnijos ir Hercegovinos, Estijos, Kipro (šiose dviejose  valstybėse Konstitucinio Teismo funkcijas atlieka Aukščiausiasis Teismas), na, ir aš.

VEIDAS: Europos Tarybą sudaro daug politiškai, teisiškai, kultūriškai skirtingų valstybių. Didžioji Britanija labai skiriasi nuo Azerbaidžano. Ar bendro Europos Tarybos valstybių žmogaus teisių apsaugos standarto sukūrimas yra „misija įmanoma“?

E.K.: Galima manyti, kad tai „misija neįmanoma“, bet to „neįmanomo“ siekiama. Kai kada sėkmingai. Negaliu komentuoti atskirų valstybių vertinimo, bet vien metus akį į viešai skelbiamą teismo statistiką matyti, kad iš kai kurių valstybių kreipimųsi ateina daug daugiau nei iš kitų (turiu galvoje ne vien absoliučius skaičius, bet kreipimųsi skaičiaus ir gyventojų skaičiaus santykį). Taip pat matyti, kad tam tikrose šalyse esama rimtų sisteminių, arba struktūrinių, problemų, kai yra daug – net tūkstančiai – bylų dėl beveik identiškų pažeidimų.

Vienas iš būdų tokiai situacijai pagerinti – prieš keletą metų įvesta vadinamojo pilotinio sprendimo procedūra, kai nustačius pažeidimą vienoje byloje atitinkamai valstybei nurodoma, kad tam tikra problema turi būti išspręsta nacionaliniu lygiu, o kitos bylos tuo laiku sustabdomos. Net terminas nustatomas, paprastai vienų metų. Žinoma, toks terminas ne visuomet realus. Bet būna ir tikrų sėkmės istorijų. Pavyzdžiui, nesena pilotinio sprendimo procedūra Italijos atžvilgiu dėl sulaikymo ir kalinimo sąlygų, atrodo, buvo labai efektyvi.

Grįžtant prie jūsų klausimo pasakytina, kad tai, kas vienose valstybėse yra tarsi išspręsta, kitose gali būti bent kol kas neįveikiama problema – ir dėl lėšų trūkumo, ir dėl politinių valdžių pozicijos, bet taip pat ir dėl mentaliteto bei kultūros ypatumų. Taigi į jūsų klausimą galiu atsakyti ir taip: tai, kas tinka senos, įsitvirtinusios demokratijos šalims, turėtų tikti ir visoms kitoms valstybėms, bet šiandien tai veikiau siekis nei tikrovė. Kita vertus, nemanykime, jog tose senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse viskas taip šaunu, kad neturėtų būti pakeista.

VEIDAS: Kaip teismas reaguoja į pasipiktinimą ir nedraugišką Didžiosios Britanijos spaudos reakciją nusprendus, kad ir šioje senos demokratijos šalyje pažeidžiamos žmogaus teisės.

E.K.: Oficialiai – niekaip. Teismas yra teismas. Bet kai vyksta vieša diskusija (pavyzdžiui, kokiame nors renginyje), yra dėstoma teismo pozicija. Taip pat ir žiniasklaidai, jei teiraujasi. Antai prieš keletą mėnesių EŽTT pirmininkas dalyvavo BBC „Hard Talk“ laidoje – turbūt vienoje iš pašnekovams nepatogiausių pokalbių laidų. Kita vertus, nors Didžiojoje Britanijoje iš tikrųjų išsakoma daug kritikos teismo ir apskritai Europos Tarybos atžvilgiu, yra ir nemažai tai kritikai oponuojančių balsų – ir žiniasklaidoje, ir tarp politikų. Be to, negalėčiau pasakyti, kad kai kada teismo sprendimai iš tikrųjų neduoda pagrindo rimtai kritikai – ir ne tik Didžiojoje Britanijoje.

VEIDAS: Ar ET šalys narės turi savo „charakteristikas“ teisme žmogaus teisių apsaugos požiūriu?

E.K.: Man jų neteko girdėti. Bet yra vidinis žargonas, pavyzdžiui, pasakai „italų ilgo nagrinėjimo bylos“ arba „rusų sulaikymo sąlygų bylos“, ir visi žino, kokio turinio bylos turimos galvoje. Bet tas žargonas reiškia tik tai, kad tam tikros rūšies bylų iš atitinkamos šalies ateina santykinai daug.

VEIDAS: Kaip po metų darbo EŽTT vertinate žmogaus teisių apsaugos padėtį Lietuvoje?

E.K.: Tie metai mano vertinimus iš esmės nedaug pakeitė. Turime problemų, bet turime ir pasiekimų. Be to, vertinimas iš toliau – ne visada pats patikimiausias. Vis dėlto jei į ką šiandien tenka atkreipti dėmesį labiau, tai į sulaikymo ir įkalinimo sąlygas, kuriomis būdamas Lietuvoje ne itin domėjausi, o Strasbūre dėl šių dalykų yra daug kreipimųsi.

VEIDAS: Ar dėl įvykių Ukrainoje teismas laukia bylų antplūdžio dėl žmogaus teisių pažeidimo karo regione?

E.K.: Pusiau juokais (jei tokiame nelinksmame kontekste galima juokauti) galiu atsakyti, kad teismas antplūdžio tikrai nelaukia, bet numato jį būsiant. Kaip bus iš tikrųjų – pamatysim.

VEIDAS: Ar teismas susiduria su tokiais atvejais, kai Europos Tarybos šalys narės nereaguoja į teismo sprendimus? Kokiu žingsnių imamasi tada?

E.K.: Žingsnių imasi ne pats teismas, o Ministrų komitetas. Tam yra nustatyta vykdymo priežiūros procedūra. Žinoma, teismo sprendimų nevykdymas, taip pat ir Strasbūro teismo, yra rimta problema. Kartais naujuose EŽTT sprendimuose būna konstatuojama, kad tam tikri sprendimai nebuvo įvykdyti, bet tai gana reta praktika.

VEIDAS: Kokį žmogaus teisių apsaugos laikmetį išgyvena Europos Tarybos šalys narės? Kur tokia apsauga klesti? Kur jaučiamas nuosmukis?

E.K.: Ir vėl: įvairiose valstybėse padėtis nevienoda. Tačiau apskritai žmogaus teisės šiandien patiria didelių iššūkių. Vieni jų kyla iš naujų technologinių galimybių skverbtis į asmens privatų gyvenimą. Kiti susiję su terorizmo ir nusikalstamumo grėsme. Dar kiti kyla iš Europą, ir ne vien ją, keletą metų siaubusios ekonominės krizės, kai paaiškėjo, kad nebepajėgiama užtikrinti tam tikri lūkesčių, anksčiau gintų kaip subjektinės teisės. Galiausiai nepamirškime politinio populizmo ir radikalizmo, kuris kai kuriose valstybėse yra labai sustiprėjęs, o populistinė, dažnai į ultrakonservatyvumą linkusi valdžia dažnai turi esą paprastą receptą įvairioms problemoms išspręsti, tik tas receptas paprastai apima naujus žmogaus teisių suvaržymus.

Bet nenoriu visko vaizduoti vien juodai, nes tai neatitiktų tikrovės. Juk visi tie iššūkiai ir žmogaus teisių suvaržymai ypač išryškėja išaugusio bendro žmogaus teisių suvokimo fone.

Bylos iš Lietuvos

VEIDAS: Ar EŽTT pasiekiančios peticijos iš Lietuvos kuo nors išsiskiria bendrame Europos Tarybos valstybių piliečių peticijų kontekste?

E.K.: Kol peticijos nėra komunikuotos Vyriausybei, nenoriu jų nei komentuoti, nei įvardyti. O tos, kurios jau komunikuotos, ne itin išsiskiria iš bendro konteksto. Problematika „tradicinė“: teisė į teisingą teismą, sulaikymo ir kalinimo sąlygos, nuosavybė, privataus gyvenimo apsauga… Bet ir praeityje buvo, ir ateityje bus bylų, kurios neturi analogų kitose šalyse. Tačiau ir šiuo atžvilgiu mes ne išskirtiniai.

VEIDAS: Ką reiškia Lietuvai tai, kad LR teisingumo ministras Juozas Bernatonis 2014-aisiais pasirašė konvencijos 15-ąjį ir 16-ąjį protokolus?

E.K.: Tai svarbūs protokolai. Antai 15-ajame protokole pabrėžiama valstybių nuožiūros laisvė joms užtikrinant konvencijoje įtvirtintas teises ir laisves. Ši sąvoka yra seniai įsitvirtinusi EŽTT jurisprudencijoje, bet konvencijoje jos kol kas nėra.

Keičiami ir kai kurie teisėjų korpuso formavimo elementai. Taip pat iki keturių mėnesių trumpinamas terminas, per kurį galima pateikti peticiją teismui, nors, manau, galiausiai tai neturės didelės įtakos bylų skaičiui: kas nori ir sugeba pateikti peticiją per šešis mėnesius, sugebės ir per keturis. Nustatoma, jog šalys nebegalės prieštarauti, kad septynių teisėjų kolegija bylą perduotų septyniolikos teisėjų Didžiajai kolegijai. Manau, tai būtų labai svarbi novela.

Antai neseniai Didžioji kolegija, kurios sudėtyje buvau ir aš, nagrinėjo bylą, kurią septynių teisėjų kolegija dar pernai siūlė perduoti Didžiajai kolegijai, nes byloje iškilęs ypač sudėtingas teisės klausimas. Valstybės, prieš kurią buvo paduota peticija, vyriausybė su tuo nesutiko. Ką gi, „septynetukas“ bylą išnagrinėjo. Kolegija skilo: rezultatas – 4:3, kad valstybė pažeidė pareiškėjo teises. Tie trys prieš balsavę teisėjai parašė atskirąją nuomonę. Vienas iš balsavusiųjų už taip pat parašė – bet prieštaraujančią ne dėl dėl bylos baigties, o tik dėl argumentų, kuriais remiantis tas rezultatas buvo gautas. Tada jau pralaimėjusiosios šalies vyriausybė pati paprašė perduoti bylą Didžiajai kolegijai.

O 16-asis protokolas ne ką mažiau svarbus. Kai jis bus pasirašytas ir ratifikuotas nustatyto skaičiaus valstybių, Lietuvos ir kitų valstybių teismai galės kreiptis į Strasbūro teismą patariamosios nuomonės, kuri, nors formaliai neprivaloma, būtų jiems paspirtis sprendžiant bylą, kurioje atitinkamas klausimas iškilo. Tai institutas, panašus į prejudicinio sprendimo institutą Europos Sąjungos Teisingumo Teisme, kurio naudingumą yra patyręs ne vienas Lietuvos teismas.

Bet pasirašymas tėra tik pasirašymas. Protokolus dar reikia ratifikuoti, o tai rimta parlamentinė procedūra. Labai tikiuosi, kad šis procesas neužtruks labai ilgai.

VEIDAS: Kiek peticijų iš Lietuvos laukia nagrinėjimo?

E.K.: Keli šimtai – nelygu kaip skaičiuosi. Juk daug akivaizdžiai nepagrįstų peticijų nagrinėja ir atmeta vienas teisėjas (ne aš – aš vienasmeniškai nagrinėju peticijas prieš kitą valstybę, ne prieš Lietuvą). Būna, kad tokių nepriimtinų peticijų susikaupia daugiau, o būna, kad ta lentyna, jei taip galima sakyti, „prasivalo“. Bet peticijų, kurios nepripažintos nepriimtinomis, šiuo metu yra daugiau nei trys šimtai. Tai nemažai, atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų skaičių. Kita vertus, su Lietuva Strasbūro teisme bylinėjasi ne vien Lietuvos Respublikos piliečiai ir ne vien jos gyventojai.

VEIDAS: Numatoma, kad šiemet net dvi bylos prieš Lietuvą bus nagrinėjamos Didžiosios kolegijos – dėl genocido ir dėl kelių blokavimo. Gal galite pakomentuoti, kuo jos svarbios?

E.K.: Pirmoji, „Vasiliauskas prieš Lietuvą“, jau buvo nagrinėjama 2014 m. – birželio pradžioje. Asmuo Lietuvos teismų buvo nuteistas už dalyvavimą Lietuvos gyventojų genocide šeštojo dešimtmečio pradžioje, tačiau jis mano, kad buvo nuteistas už veiką, kuri tuo metu nebuvo kriminalizuota. Labai įdomi ir sunki byla. Beje, į bylą kaip trečioji šalis prieš Lietuvą įstojo Rusija. Ta byla tikrai labai svarbi Lietuvos valstybei. Koks bus priimtas sprendimas ir kada jis bus priimtas, negaliu prognozuoti, gal ir 2015 m. Bet žinodamas šios bylos svarbą negaliu nesistebėti, kad jokia Lietuvos žiniasklaidos priemonė net neparašė, jog ta byla apskritai buvo nagrinėjama viešame posėdyje. O teismo salė buvo sausakimša. Delegacijų ir žurnalistų buvo iš, atrodo, aštuoniolikos valstybių. Tik tarp tų valstybių nebuvo Lietuvos.

O vadinamoji kelių blokavimo byla – tai „Kudrevičius ir kiti prieš Lietuvą“. Turbūt dar daug kas prisimena tuos keliolikos metų senumo įvykius. Septynių teisėjų kolegijoje pareiškėjai laimėjo bylą santykiu 4:3. Tačiau Lietuvos Vyriausybė paprašė tą bylą perduoti Didžiajai kolegijai, ir prašymas buvo patenkintas. Ši byla tikriausiai bus nagrinėjama 2015 m.

VEIDAS: Kodėl Lietuvoje taip ir nebuvo įgyvendinta individualaus konstitucinio skundo idėja? Ar taip būtų galima sumažinti peticijų EŽTT skaičių iš Lietuvos?

E.K.: Kodėl ta idėja nebuvo įgyvendinta, galima būtų pasakoti labai ilgai. Individualaus konstitucinio skundo idėjos, 2006–2007 m. jau pradėtos įgyvendinti, užblokavimo istorija turi savo juoduosius didvyrius, o jie turėjo savo motyvų, anaiptol ne teisinių. Bet šiandien nebūtų labai produktyvu (nors nesakau, kad šiaip jau nenaudinga) gręžiotis atgal. Verčiau pabandyti grįžti prie šios idėjos ir ją pagaliau įgyvendinti. Lietuva šiuo metu yra tarp nedidelės mažumos Europos valstybių, kuriose yra Konstitucinis Teismas, bet į jį negalima kreiptis tiesiogiai. Jei individualus konstitucinis skundas pagaliau būtų įvestas, tai Europos Žmogaus Teisių Teisme, be abejo, būtų vertinama (gal su išlygomis, o gal ir ne, nelygu ką mes nustatytume) kaip nacionalinė teisinės gynybos priemonė, kurią turi išnaudoti pareiškėjas, prieš kreipdamasis į Strasbūro teismą. Taip, Konstituciniam Teismui darbo padaugėtų, tačiau daug ginčų galėtų būti išspręsta Lietuvoje ir jie nekeliautų į Strasbūrą, kur kartais atsakymo laukti tenka, deja, ne vienus metus.

VEIDAS: Kaip atrodo Lietuvos teismų sistema žvelgiant iš EŽTT perspektyvos? Kas keistina?

E.K.: Na, šia tema galima būtų ir ilgą paskaitą skaityti. O jei trumpai, ji atrodo tikrai ne blogiau nei daugelio kitų Europos Tarybos valstybių narių. Žinoma, tai nereiškia, kad nėra ydų. Mačiau ir tokių teismų sprendimų, kurie negali, švelniai tariant, nenustebinti, bet mačiau ir puikių.

Tačiau galėjote paklausti: kas nekeistina? Atsakyčiau: nekeistinas profesinis teisių sistemos pobūdis, kai teisingumą vykdo profesionalūs teisėjai. Čia galimos nedidelės išimtys, sietinos su tam tikromis bylų kategorijomis, kur gali būti pageidaujamas tarėjų ar prisiekusiųjų tarėjų dalyvavimas, netampantis taisykle.

BFL

Iš pradžių aiškino, kad nėra skubos jį keisti, paskui pavymui opozicijai irgi surinko parašus neeilinei sesijai sušaukti. Tačiau ir joje valdantieji įstatymą tik šiek tiek papudravo, kai kur ir vėl prieštaraudami KT nutarimui.
Socialdemokratas Vytenis Andriukaitis, KT atstovavęs Seimo narių grupei, kuri kreipėsi dėl Mokslo ir studijų įstatymo atitikties Konstitucijai, piktinasi, kad aukštųjų mokyklų valdymas pakoreguotas tik iš dalies. Dėl nemokamų studijų rotacijos Seimas ir vėl priėmė normą, besikertančią su KT nutarimu. KT nurodė, kad tai turi būti kas semestrą, o Seime nubalsuota, kad dažnumą gali rinktis aukštosios mokyklos, tačiau laikotarpis turi būti ne ilgesnis nei studijų metai. V.Andriukaičio pastebėjimu, filologiniu požiūriu pasakymas „studijų metai“ gali reikšti ir visus ketverius.
KT dar 2008 m. yra nurodęs, kad gero mokymosi kriterijus yra aštuoni balai, tačiau Seimas nubalsavo, kad valstybės finansavimą studentas praras, jei jo vidurkis bus daugiau kaip 20 proc. mažesnis už bendrakursių vidurkį. Be to, neišspręsta problema dėl valstybinių ir privačių aukštųjų mokyklų finansavimo santykio, abiturientų priėmimo studijuoti pagal valstybės užsakymą taisyklių ir sąlygų.
Opozicijai kyla įtarimų, kad bandoma vilkinti nekonstitucinėmis pripažintų nuostatų keitimą, o kai kurias ir visai apeiti. „Nutarta sudaryti darbo grupę naujam įstatymui parengti. Tai kaip bus su mūsų pateiktu projektu, kurio svarstyme padaryta pertrauka? Atrodo, valdantieji nori jį numarinti. Žinau, jog valdantieji vis dar nori išsukti, kad dabartinės tarybos būtų praplėstos akademinės bendruomenės nariais, ir dar kartą bandyti išsaugoti dabartinį valdymo modelį“, – tikina V.Andriukaitis.
Valdančiųjų bandymus gudrauti dėl šio įstatymo pastebėjo ir Vilniaus universiteto profesorius, buvęs KT pirmininkas Egidijus Kūris. Dar 2009 m. KT išaiškino savo 2002 m. nutarimą analogišku klausimu. Tačiau premjeras, užuot į tai atsižvelgęs, sudarė darbo grupę, kuri nusprendė, kad į KT išvadas galima nekreipti dėmesio, mat jos buvo ne dėl naujo Mokslo ir studijų įstatymo. „Jie ten mus visus kvailais laiko, ar ką?“ – piktinasi E.Kūris.
Beje, Mokslo ir studijų įstatymą valdantieji lopė be opozicijos: ši boikotavo posėdį, kai valdantieji balsavo prieš Seimo komisijos dėl „Snoro“ steigimą. Šiam klausimui neeilinė sesija šaukiama sausio 30 d.

Apie pusšimtį nuostatų daugiau nei trisdešimtyje teisės aktų prieštarauja Konstitucijai ar kitiems įstatymams. Tačiau kai kurios jų taip vegetuoja jau keliolika metų.

Konstituciniam Teismui (KT) valdantieji paskelbė karą – kaip kitaip pavadinti tai, ką užvirė valdančiosios koalicijos politikai, pralaimėję konstitucinį ginčą dėl Mokslo ir studijų įstatymo. Valdantieji apsimeta nepastebėję KT nutarimo nuorodos, kad „įstatymų leidėjui kyla pareiga nedelsiant užpildyti teisinio reguliavimo vakuumą, kitaip gali būti sutrikdytas valstybinių aukštųjų mokyklų valdymas“, ir sakė svarstysią, kaip pakeisti įstatymą, neskubėdami, sulaukę pavasario. Tačiau opozicijai pradėjus rinkti parašus dėl neeilinės sesijos ir patys suskubo ją inicijuoti. Lig tol skubesnis darbas jiems atrodė prašyti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apsvarstyti KT teisėjus, mat keli jų patys dėsto universitetuose, tad neva galėję būti šališki. Bet ir čia įstatymų leidėjai pasirodė neišmanėliai: KT teisėjų veikla ir elgesys gali būti vertinamas vieninteliu Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme numatytu būdu – per apkaltos procesą, kurį pradėti gali tik tik jie patys Seime.
Tačiau bandymas bent jau atitolinti sprendimą dėl Mokslo ir studijų įstatymo nekonstitucinių nuostatų – jokia išimtis. Politikai ignoravo ir tebeignoruoja ne vieną mūsų valstybėje neginčijamo statusą turinčio Konstitucinio Teismo išbrokuotą teisės aktų nuostatą. Dabar tokių – apie pusšimtį per trisdešimtyje teisės aktų.

Mokslo ir studijų įstatymo likimas buvo aiškus

KT nutarimas dėl Mokslo ir studijų įstatymo sukėlė stebėtinai daug aistrų, nors KT poziciją buvo lengva prognozuoti.
Vilniaus universiteto profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris aiškina, kad kartais įstatymus būtina taisyti dėl to, kad suformuluojama nauja KT doktrina, kurios iki tol nebuvo. Tačiau politikai dažnai apsimeta jos nepastebintys.
„Kad šis įstatymas bus pripažintas antikonstituciniu, buvo aišku nuo 2002 m., ką ten – net nuo 1994 m. Bet Konstitucija sau, o politinė valia sau. 2009 m. Konstitucinis Teismas išaiškino savo 2002 m. nutarimą analogišku klausimu. Aiškiau nebūna. Atrodo, imk ir taisyk įstatymą. Tai ne. Premjeras sudarė savų žmonių „darbo grupę“, tik vienas kitas iš šalies. O grupė parašė išvadą „kaip reikia“, atseit naujasis įstatymas dar nebuvo tirtas, o anas nutarimas buvo dėl kito įstatymo, taigi viskas gerai. Jie ten mus visus kvailais laiko, ar ką?“ – piktinasi E.Kūris.
Tačiau net tais atvejais, kai KT pirštu parodo, ką pataisyti, politikai metų metais delsia pakeisti įstatymo normą. Seimo vicepirmininkas Česlovas Juršėnas, vienintelis parlamentaras, dirbantis Seime nuo pat pirmosios kadencijos, sako, kad pernai vienu ypu pavyko panaikinti kelis Seimo dokumentus, dar 1993–1994 m., pirmaisiais KT darbo metais, pripažintus nekonstituciniais. Politikos senbuvis džiaugiasi, jog pavyko perlaužti klaidingą nuomonę, kad kai kuriais atvejais po KT nutarimo apskritai nereikia priiminėti jokių papildomų teisės aktų, mat antikonstitucinis įstatymas ir taip negali būti taikomas.

Seimo ir Konstitucinio Teismo pingpongas
Vis dėlto kai kurie teisės aktai kaip stalo teniso kamuoliukai skraido tarp Seimo ir Konstitucinio Teismo keliolika metų. Č.Juršėnas prisimena tokius buvus nuosavybės atkūrimo klausimus reglamentuojančius teisės aktus. Lig šiol nepavyko tinkamai sutvarkyti Medžioklės įstatymo, kurį Seimas taisė, bet vėl ne taip, kaip reikėjo, ir dabar jis vėl – tarp KT išbrokuotų, bet lig šiol Seimo nepataisytų. Vis į KT grįžtantis akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymas lig šiol nepataisytas taip, kad neprieštarautų kitiems teisės aktams.
Būna, kad Seimas kelerius metus nieko ar beveik nieko nedaro, o kai galiausiai imasi taisyti įstatymą, tai padaro blogai, nes labai skuba. „Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatos pripažintos antikonstitucinėmis dar 2007 m. pradžioje. Įstatymą ėmė taisyti likus pusmečiui iki naujų rinkimų. Ir vėl jo nuostatos pripažintos antikonstitucinėmis. Po tų rinkimų praėjo beveik metai, bet, atrodo, pataisomis niekas neužsiima“, – konstatuoja E.Kūris.
Jis primena ir Teismų įstatymą: 1999 m. antikonstitucinėmis buvo pripažinta daug jo nuostatų, tačiau naujas įstatymas atsirado tik 2002 m. „Švelniai tariant, vėl prastas, nes po kelerių metų daug jo nuostatų taip pat neišlaikė konstitucingumo patikros egzamino“, – teigia E.Kūris.
Autoritetingas teisininkas pripažįsta: Seimas – marga, fragmentuota politinė institucija, todėl sutarimo paieškos užtrunka. Juk dažnai nepakanka vien panaikinti antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų – vietoje jų turi atsirasti kitos. Vadinasi, reikia susitarti, kaip taisyti tokį įstatymą.
Bet dažnai tiesiog nenorima taisyti antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų. „Pernai panaikino vieną kitą 1993–1994 m. antikonstitucinį Seimo nutarimą – po tiek metų! Kažko vis laukiama. Ko? Antai pernai antikonstitucinėmis buvo pripažintos kelios Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatos. KT buvo beveik pusmečiui atidėjęs nutarimo oficialų paskelbimą, taigi ir įsigaliojimą, kad nesusidarytų teisinis vakuumas ir Seimas turėtų laiko pataisyti įstatymą. Tai išskirtinis atvejis, tik ketvirtas per du dešimtmečius. Pavyzdžiui, 2002–2003 m. Seimas tokiomis aplinkybėmis suskubo per porą mėnesių pakeisti Vietos savivaldos įstatymą. O dabar ar pataisė įstatymą? Ne. Juodžiausias teisinis nihilizmas. Nežinau, kokiu įstatyminiu pagrindu buvusiems teisėjams šiandien skaičiuojamos pensijos. Kam rūpi“, – Seimu piktinasi E.Kūris.

Teisines bakchanalijas lemia požiūris
Advokatas Kęstutis Lipeika sako negalįs suvokti, kaip galima ignoruoti nekvestionuojamą taisyklę: jei KT pripažįsta teisės aktą ar jo dalį neatitinkančiais Konstitucijos, institucija, kuri jį priėmė, privalo jį keisti. „Dabar dėl Mokslo ir studijų įstatymo vyksta labai keistos diskusijos: premjeras, švietimo ir mokslo ministras sako – kam skubėti. Jei įstatymo dalys prieštarauja Konstitucijai, negalima sakyti, kad nėra jokios skubos, – tai didelė bėda taikant įstatymą“, – pabrėžia K.Lipeika.
Nekonstituciniu pripažintas teisės aktas neturi būti taikomas, vykstant ginčui teisme juo nesivadovaujama. Tačiau paprasti „teisės vartotojai“ klaidinami, nes skaitydami aktą dažniausiai mato tekstą be atitinkamų išlygų. O, kaip rodo teisėjų pensijų atvejis, kartais net kelerius metus vadovaujamasi nežinia kuo.
Pagal mūsų Konstituciją Konstitucinis Teismas, kitaip nei kai kuriose kitose šalyse, nepanaikina paties akto, bet tas aktas netenka galios ir negali būti taikomas. „Tai tarsi negyvėlis, kurį dar reikia palaidoti: jame teisės nebėra, bet pats antikonstitucinis aktas ar jo nuostata formaliai yra“, – taikliai įvardija buvęs KT pirmininkas E.Kūris.
Seimo statute nurodyta: įsigaliojus KT nutarimui parlamento Teisės ir teisėtvarkos komitetas ar kuris nors kitas jo pavedimu ne vėliau kaip per tris mėnesius turi pateikti tokio teisės akto pakeitimo projektą. Tačiau, žinoma, baigtinio termino, per kiek turi būti priimtas pataisytas įstatymas, nėra. „Būna, kad komitetas pasiūlo, Seimas atmeta, ir sukasi ratas“, – aiškina Seimo vicepirmininkas Č.Juršėnas. Jis tikisi, kad tik ką paskelbtas Seimo valdybos raginimas komitetams ieškoti laiko pataisyti nekonstituciniams teisės aktams bus išgirstas.
Tačiau „Veido“ pašnekovai teisininkai sako, kad KT nutarimų ignoravimas – tik viena šios dienos politikų požiūrio į teisėkūrą iliustracijų. Advokatas K.Lipeika atkreipia dėmesį į nevykusių teisės aktų kiekio didėjimą. Štai pernai KT nekonstitucinėmis pripažino tris kartus daugiau teisės aktų normų nei 2010 m.
„Tokios nekokybiškos teisėkūros, kaip dabar, Lietuvoje nėra buvę per visą nepriklausomybės laikotarpį. Atrodo, kad politinei valdžiai teisė kelia alergiją, jai teisės nebereikia. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas paverstas politinių nurodymų vykdytoju, ne patarėjais, bet pritarėjais. O Ministro Pirmininko tarnyboje iš viso neliko Teisės departamento, tik skyriukas. Tai nėra ko stebėtis, kai imama kliedėti apie neteisėtų statybų Neringoje įteisinimą, o mokesčių reforma virsta bakchanalija. Kur ėjome, ten ir nuėjome“, – piktinasi E.Kūris.

Buvęs KT pirmininkas prof. E.Kūris: „Politinei valdžiai teisė kelia alergiją.“

Nepakeisti antikonstituciniais pripažinti įstatymai – nepalaidoti negyvėliai

Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, tačiau nepakeisti teisės aktai ar jų dalys

Teisės aktas ar jo dalis    KT nutarimo data
1. Įstatymo dėl Aukščiausiojo, Apeliacinio, apygardų teismų įsteigimo, prokuratūros reformavimo nuostata    1994 m.
2. AT 1990 m. gegužės 10 d.nutarimo nuostata dėl Lietuvos radijo ir TV statuto    1995 m.
3. Seimo nutarimo dėl V.Nikitino atleidimo iš generalinio prokuroro pareigų nuostata    1998 m.
4. 1998 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto nuostata    1999 m.
5. AB „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“, „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo nuostatos    2000 m.
6. Administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo nuostatos    2000 m.
7. Seimo statuto nuostata dėl posėdžio pirmininko sprendimų    2001 m.
8. Valstybinių pensijų įstatymo nuostatos    2002 m.
9. Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinis įstatymas    2002 m.
10. AB „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“, „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo nuostatos    2003 m.
11. Medžioklės įstatymo nuostatos    2005 m.
12. AB „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“, „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo nuostatos    2005 m.
13. Peticijų įstatymo nuostatos    2006 m.
14. Konstitucinio Teismo įstatymo nuostata    2006 m.
15. Civilinio kodekso nuostata    2007 m.
16. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostata    2007 m.
17. Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos    2008 m.
18. Tabako kontrolės įstatymo nuostata    2008 m.
19. Notariato įstatymo nuostata    2010 m.
20. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatos    2010 m.
21. Valstybinių pensijų įstatymo nuostata    2010 m.
22. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostata    2010 m.
23. Elektros energetikos įstatymo nuostatos    2010 m.
24. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo nuostata    2010 m.
25. Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostata    2011 m.
26. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatos    2011 m.
27. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo nuostata    2011 m.
28. Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostata    2011 m.
29. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatos    2011 m.
30. Vidaus tarnybos statuto nuostata    2011 m.
31. Aukštojo mokslo ir studijų įstatymo nuostatos    2011 m.

Šaltinis: Seimas, Konstitucinis Teismas

Teisės aktų ar jų normų, Konstitucinio Teismo pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, skaičius*
23    97    15    18    14    18    57
2005 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.    2010 m.    2011 m.
* Iš viso 1993–2011 m. – 554
Šaltinis: Konstitucinis Teismas

Šie metai prasidėjo aistromis dėl Konstitucinio Teismo verdikto, kad Mokslo ir studijų įstatymas prieštarauja Konstitucijai.

Tuo ypač susirūpino socialdemokratai, kol kas tik viešais pareiškimais pareikalavę sušaukti neeilinę Seimo sesiją ir pamiršę, kad per ankstesnę kadenciją būtent jie analogiškas naujoves įdiegė reformuodami kolegijas. Šiuo metu aukštosios mokyklos labiausiai sunerimusios dėl sutarčių su studentais, nes jas reikės keisti, bet kol kas neaišku kaip. Savo ruožtu į valstybės lėšomis finansuojamas vietas įstoję studentai nebėra užtikrinti, kad po pusmečio jų padėtis nepasikeis.
Apie tai, ar vėl teks reformuoti reformą, kalbamės su Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininku Valentinu Stundžiu.

VEIDAS: Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Mokslo ir studijų įstatymas kai kuriais aspektais prieštarauja Konstitucijai, mat sudaro prielaidas valstybei paneigti universitetų autonomiją ir nustato ydingą studentų vertinimą. Ar tai reiškia, kad reikės keisti reformos nuostatas iš esmės, ar tik taisyti atskiras jos dalis?
V.S.: Nors Konstitucinio Teismo nutarimas interpretuojamas įvairiai, pati reforma nestabdoma, tiesiog reikės tikslinti kelias įstatymo nuostatas. Įgyvendinant Mokslo ir studijų įstatymą sudarytos institucijos, kurios Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, savo veiklą vykdys iki kadencijos pabaigos. Nors Teismas pripažįsta, kad universiteto taryba nėra aukštosios mokyklos valdymo institucija ir negali rinkti rektoriaus, tačiau išrinktojo įgaliojimai nenutrūksta iki kadencijos pabaigos. Šiuo požiūriu Teismo nutarimas nesukelia sumaišties.
Kitas aspektas, jei neskubame taisyti įstatymo, – ar Teismo nutarimas turės įtakos būsimiems priėmimams. Švietimo ir mokslo ministerijos, ekspertų nuomone, tokios įtakos nebus jau vien todėl, kad aukštosios mokyklos pagal Mokslo ir studijų įstatymo normas stojimo sąlygas privalo skelbti prieš dvejus metus. Kitaip tariant, šių metų abiturientai stojimo sąlygas žinojo prieš beveik trejus metus. Vadinasi, jiems jokios naujienos nėra ir sistema lieka toliau veikti.
Bet tai nereiškia, kad įstatymo nereikės taisyti. Apie 30 Konstitucinio Teismo nutarimo dalių skirta valdymo temai. Autonomija yra ne tik akademinė laisvė, bet ir galimybė aukštajai mokyklai pačiai nustatyti organizacinę, savo valdymo struktūrą. Teismo nutarime sakoma, kad Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtinta tarybos samprata tokias ribas peržengia.
VEIDAS: Mokslininkai kritikuoja, kad rengiant aukštojo mokslo reformą per mažai buvo bendradarbiaujama su akademine visuomene, įtvirtinta dar didesnė Švietimo ir mokslo ministerijos įtaka, priklausoma nuo politinių skersvėjų, per universitetų tarybas išrinkti ministerijai palankūs kišeniniai vadovai.
V.S.: Politinių interpretacijų paskleidžiama įvairių. Centrinė vadybos figūra aukštojoje mokykloje išlieka, be abejo, rektorius.
Konstitucinis Teismas dar 2009 m. paaiškino, kad autonomija nėra visiškai savitikslis dalykas. Jos prasmė, paskirtis ir turinys pirmiausia susaistyti su aukštosios mokyklos atskaitomybe ir atsakomybe visuomenei. Diskutuodami kaip tik ir ieškojome atskaitomybės ir atsakomybės būdų, formų, kad būtų galima įveikti labai hierarchizuotų akademinių institucijų uždarumą ir įleisti šiek tiek gaivesnio oro. Beje, prieš priimant šį įstatymą, mūsų komitetas sulaukė maždaug tūkstančio įvairių pasiūlymų. Taigi diskusijoms erdvės užteko.
Universitetams pritaikytas valdymo modelis buvo iš esmės lygiai toks pat, kokį kolegijoms įtvirtino galiojimą baigęs 2000 m. Aukštojo mokslo įstatymas. Pagal jį kolegijos vadovą renka taryba, kurioje daug atstovų iš išorės. Konstitucinis Teismas ir šią dalį pripažino prieštaraujančia Konstitucijai – taigi savo darbus reformą kritikuojantys socialdemokratai pamiršta.
Diskutuodami apie universitetų valdymo modelį rėmėmės kolegijų patirtimi. Šių direktoriai džiaugėsi, kad galų gale gali veikti labiau kaip vadybininkai, nepataikaudami savo akademinėms bendruomenėms.
VEIDAS: Kaip turės elgtis universitetai – perrašyti sutartis su studentais?
V.S.: Remiantis Konstitucinio Teismo nutarimu, privalomosios studentų rotacijos kas dvejus metus nebelieka. Grįžtama prie ankstesnės reguliaraus studentų pasiekimų vertinimo tvarkos. Teisinis klausimas, kaip bus su tais studentais, kurie įstojo pernai ir pasirašė sutartis su universitetais, iškyla. Į jį turės atsakyti specialistai.
Seimo statutas nustato procedūrą, kad Seimo Teisės departamentas per mėnesį parengia siūlymus, kaip įgyvendinti Konstitucinio Teismo nutarimą. Po to jį teikia Teisės ir teisėtvarkos komitetui, kuris taip pat per mėnesį priima sprendimą.
VEIDAS. Ši reforma – jau ketvirta. Ar jų ne per daug ir ar prieš pradedant reformą tam iš tiesų pasirengiama?
V.S.: Esminės švietimo reformos jau seniai buvo laukiama. Niekas negali pasakyti, ar ši bus paskutinė, nes Europoje vyksta labai spartūs šios srities kaitos procesai. Kad ir kiek sulaukdavome tarptautinių ekspertų vertinimų dėl mūsų mokslo ir studijų sistemos, vienas svarbiausių priekaištų būdavo aukštojo mokslo fragmentacija – labai smulkios institucijos ir išskaidytas mokslinis potencialas. Kitas nuolat kritikuotas aspektas – mokslo, studijų ir verslo sąveika. Tai ir šiandien tebėra aktualu, nes pagal inovatyvumą esame 25 vietoje iš 27 ES šalių. Švietimas – ta sritis, kurioje kaita yra kasdienė būsena. Šis įstatymas paklojo pagrindus sisteminei reformai, apie kurią kalbėta jau dešimtmetį, bet nesiryžta veikti.
VEIDAS: Ar universitetų sujungimas ir įsteigimas po vieną jų Vilniuje ir Kaune pagerintų aukštųjų mokyklų kokybę?
V.S.: Mokslo ir studijų įstatymas aukštųjų mokyklų optimizacijos tiesiogiai nemodeliuoja. Nors tam tikra motyvacija buvo. 150 mln. Lt ES fondų lėšų skirta aukštųjų mokyklų restruktūrizacijai. Ryžtingiau žengti pasiryžo tik du universitetai: Kaune Veterinarijos ir Medicinos akademijos, sukūrusios Sveikatos mokslų universitetą. Tai pavyzdys, kai universitetai ėmė telkti jėgas siekdami naujos kokybės ir pridėtinės vertės.
Vienintelių universitetų Vilniuje ir Kaune viziją suformulavę ekspertai universitetams pateikė labai rimtą provokaciją patiems pasvarstyti apie savo perspektyvą. Ateityje jų lauks bent du iššūkiai: demografinė duobė, padidinsianti kovą dėl kiekvieno studento, ir globalizacijos nulemta konkurencija, kai universitetai telkiasi, kuria tinklus bei kooperuoja mokslines pajėgas ir išteklius.
VEIDAS: Ar nesibaiminate, kad tokia neapibrėžta padėtis mūsų jaunuolius dar labiau paskatins rinktis studijas užsienio universitetuose?
V.S: Pakeisti tam tikrus visuomenės stereotipus pernelyg sunkus ir ne vienų metų darbas. Dažnai nors ir žemo lygio studijos užsienio universitete tampa prestižo požymiu. Manau, kad mūsų aukštosios mokyklos galėtų stipriau konkuruoti, siekdamos studijų tarptautiškumo.
Kelerių metų statistikos analizė rodo, kad daugiau kaip 80 proc. geriausius balus gavusių abiturientų renkasi studijas Lietuvos aukštosiose mokyklose.
VEIDAS: Ne mažiau bėdų ir bendrojo ugdymo srityje. Kai kurie mokyklų direktoriai iš savo darbo vietos nepajudinami per 40 metų, klasės neužpildytos. Akivaizdu, kad mokyklų optimizavimo darbas iki galo nebaigtas.
V.S.: Apie mokyklų vadovų rotaciją buvo mąstoma, tačiau toks pokytis turi būti siejamas su visų valstybės sektoriuje dirbančių vadovų rotacija ar kadencijomis.
Iš demografinės duobės jau lipame – naujagimių skaičius užtikrintai peržengia 30 tūkst. Vis dėlto dar apie porą metų jausime pirmokų mažėjimą. Iki 2000-ųjų mokyklų tinklas visiškai neatitiko demografinės padėties, finansavome daug tuščių vietų. Per septynerius–devynerius metus mokyklų sumažėjo gana smarkiai. Ugdymo įstaigos stambėjo natūraliai spaudžiant demografiniams pokyčiams ir su mokinio krepšeliu atsiradusiems ekonominiams veiksniams.
VEIDAS: Ar pelnytai nuvertinta pagrindinė mokykla? Dabar turime stiprių pradinių mokyklų ir stiprių gimnazijų, bet 5–8 klasių mokinių rengimas ir pati sistema išties žemo lygio.
V.S.: Vienu metu dėmesys pagrindinei mokyklai buvo skiriamas, aiškiai pasakyta, kad tai centrinis švietimo sistemos segmentas ir kad čia kuriami asmenybės pamatai. Tačiau vėliau susikoncentravome į vidurinio ugdymo programas ir pasirengimą studijoms aukštosiose mokyklose. Pagrindinė mokykla tapo tarsi neprestižinė. Tai klaidingas tiek visuomenės, tiek kartais net ir pačių pedagogų požiūris.
VEIDAS: Šiandien daug kalbama apie pažangią mokyklą, bet ar šiuo metu moksleiviams sudaromos galimybės išlaisvinti kūrybiškumą, ar, priešingai, jie tik kala ir žengia vis didėjančio krūvio keliu?
V.S.: Turi būti suformuluoti labai aiškūs ugdymo standartai: į ką mes orientuojamės ir kokio tikslo turėtų siekti moksleivis. Viena mūsų švietimo sistemos bėdų yra perdėta orientacija į akademizmą. Nuošaly lieka savo gyvenime sėkmę kuriančiam žmogui privalomi dalykai – emocinis intelektas, motyvacija, socialiniai įgūdžiai ir t.t. Bendrąja prasme ugdymo turinys peržiūrimas ir mažinamas, suteikiant daugiau galimybių praktinei veiklai, kurioje formuojasi tam tikros žmogaus kompetencijos.
Visi tarptautiniai tyrimai rodo, kad mūsų vaikai atsilieka gamtos mokslų srityje, nes dėstoma pernelyg teoriškai ir akademiškai, prastėja skaitymo įgūdžiai. Tai rimtas iššūkis visai švietimo sistemai galvoti apie kokybę. Mokytojai atsakys – kaip sieksime kokybės, jei ugdymo turinys per platus. Štai čia ir yra valstybės uždavinys keisti ugdymo prioritetus.
VEIDAS: Viena vertus, ugdymo turinys per platus, kita vertus, poetas Marcelijus Martinaitis pasibaisėjo, kad iš pagrindinio lavinimo programų išgujami jau net ir lietuvių literatūros klasikai.
V.S.: Susiduriame su nuolatine įtampa tarp turinio, kuris kiekvienos srities specialistui labai svarbus, apimčių, bendrųjų ugdymo siekių ir mokinio krūvio bei jo fizinių galimybių. Ši dilema kartais išbalansuoja ir patį ugdymo procesą. Vis dėlto tam tikri teigiami poslinkiai vyksta, tik mūsų lūkesčiai visuomet būna didesni.

Vokietijos Federalinis konstitucinis teismas vakar Karslrue mieste pripažino pagrįstomis Federalinės vyriausybės veiksmus teikiant finansinę paramą nuo krizės kenčiančiai Graikijai ir teigiamai įvertino bendro Europos stabilizavimo fondo (European Financial Stability Facility, EFSF) įsteigimą. Apie tai praneša „Focus“.

Tačiau kartu teismas priėmė keletą išlygų, kurių viena svarbiausių ta, kad ateityje šios šalies Bundestagas kaip didžiausias euro donoras turėtų didesnes galias sprendžiant apie asignacijų skyrimą nuo krizės kenčiančioms šalims palaikant euro stabilumą, parama gali būti neskiriama ir į gilią duobį įkritusioms labiausiai prasiskolinusioms euro zonos šalimis.

Savo nutartyje konstitucinis teismas taip pat pabrėžė, kad skiriant finansinę paramą negali būti jokio niveliavimo ir automatizmo, kurie pažeistų Vokietijos Bundestago narių teises, bet kokios paramos skyrimas turi būti svarstomas parlamento biudžeto komitete.

Bundestago vaidmuo šiuo atveju turi būti ne paviršutiniškas slydimas ledu ir neturi būti įsprausats į rėmus, Vienvaldiškai sprendima jau priėmė bundeskanclerės aparatas. Kita vertus, nors iš esmės sprendimą apie finansinę paramą pagal konstituciją iš esmės gali priimti Angelos Merkel vyriausybė ir tik apie tai pranešti Bundestago biudžeto kabinetui. Konstitucinio teismo nuomone, priimant labai svarbius sprendimus bent jau apie tai turi būti informuoti Bundestago nariai ir turi būti gautas jų pritarimą.

Savo sprendimu Konstitucinis teismas atmetė grupės deputatų skundą, kuriuo buvo Graikijai suteikta solidi finansinė paramą, Oponentai kartu reikalavo pripažinti  neteisėtais Vokietijos finansines injekcijas į europinius finansinio stabilizavimo fondus. Šiuo atskaitymus Krikščionių demokratų Sąjungos atstovas Peteris Gauweileris, laikęsis nuomonės, kad finansinė parama Graikijai buvo didžiulė klaida ir kad Vokietijos injekcijos į europinius stabilizavimo fondus yra neteisėtos.

Kaip praneša agentūra AFP, ES valdžia su pasitenkinimu sutiko Kalrsrue mieste priimtus Konstitucinio teismo sprendimus.

Verta priminti, kad dar rugpiūčio pabaigoje Vokietijos Federalinė valdžia priėmė sprendimą dėl modernaus finansinio europinio stabilizavimo fondo (European Financial Stability Facility, EFSF) modernizavimo. Iš viso fonde žadama sukaupti 780 mln eurų, o Vokietijos dalį nuo dabartinių 213 mln. žadama padidinti iki 211 mln. eurų.

"Veido" archyvas

Praėjus daugiau nei 20 metų po nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos visuomenė tebegyvena ne pagal stojimo į ES įpareigojančią Vakarų Europos sukurtą teisinę sistemą, bet pagal savo iš sovietmečio paveldėtą pilną korupcijos ir teisinio nihilizmo socialinę tvarką, kuri yra rimta tolesnio valstybės ekonominio ir socialinio vystymosi kliūtis.

Konstituciniam Teismui teks suktis sparčiau

Šiuo metu Lietuvos Konstituciniame Teisme nagrinėjimo laukia 179 prašymai. Dalis prašymų yra panašaus teisinio turinio ir juos sujungus Teismo nagrinėjimo lauktų 53 bylos.

Priminsime, kad Konstitucinio Teismo sudėtis keičiasi kas treji metai. 2005–2008 m. jam vadovavo profesorius Egidijus Kūris. Šios sudėties Teismas per trejus metus priėmė 63 nutarimus, sprendimus ir išvadas. 2008–2011 m. Teismui vadovavo Kęstutis Lapinskas. Jo kadencijos metu priimtos 52 įvairios nutartys.

Jei nuo šiandien Teismas nebegautų jokių naujų bylų, tai dabar susikaupusių užtektų trejiems metams, tai yra visai ką tik paskirto dabartinio Teismo pirmininko Romualdo Kęstučio Urbaičio kadencijai. Bet vien 2010 m. gauti 159 nauji prašymai. Jei Teismas ir toliau dirbs tokiu tempu, tikėtina, kad jo primininko R.K.Urbaičio kadencijos pabaigoje bylų eilė bus kelis kartus ilgesnė.

Dar liūdnesnė padėtis dėl Konstitucinio Teismo aktų, kuriais pripažintas vieno ar kito įstatymo, Vyriausybės nutarimo ar prezidento dekreto prieštaravimas Konstitucijai ar įstatymams. Seimas, Prezidentūra ir Vyriausybė dar nesugebėjo įgyvendinti daugiau nei pusšimčio Konstitucinio Teismo sprendimų ir pataisyti antikonstitucinių ar įstatymams prieštaraujančių teisės aktų.

Prieš keletą metų prasidėjusią viešą diskusiją dėl piliečių galimybės kreiptis į Konstitucinį Teismą (dabar tokią galimybę turi Seimas, Vyriausybė, prezidentas ir teismai), skundžiantis dėl žmogaus teisių pažeidimo, Seimas numarino argumentuodamas didesnėmis Konstitucinio Teismo išlaikymo išlaidomis. Toks Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko Armino Lydekos argumentas negalėtų būti laikomas labai rimtu, nes pasitikėjimas Lietuvos bendraisiais teismais yra itin mažas. 2011 m. balandžio 1–5 d. “Vilmorus” atlikto sociologinio tyrimo duomenimis, Lietuvos teismais pasitiki tik 13,8 proc. gyventojų.

Nepaisant to, kad nušalinto prezidento Rolando Pakso dalinė reabilitacija Europos Žmogaus Teisių Teisme Strasbūre metė šešėlį ant aktyvistinės ir neproporcingos KT pozicijos siekiamam prezidento nušalinimo tikslui, pasitikėjimas Lietuvos Konstituciniu Teismu gerokai didesnis – juo pasitiki 35,2 proc. apklaustųjų.

Jei žmogaus teisių byloms spręsti Lietuvoje atsirastų dar viena instancija – Konstitucinis Teismas, tikėtina, kad pasitikėjimas teismais galėtų didėti, nes būtent piliečių bylų nagrinėjimas žmogaus teisių aspektu darė teisingumą labiau suprantamą ir skaidrų. Tai patvirtina ir lietuviškų bylų gausėjimas Strasbūro teisme. Bet dėl skurdžios šalies politikų teisinės kultūros sunku tikėtis, kad Seimas artimiausiu metu galėtų realiai imtis šios reformos.

Dauguma Lietuvos politikų nuolat reiškia nepasitenkinimą, kad jų priimtus įstatymus KT pripažįsta prieštaraujančiais Konstitucijai. Iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų stovyklos pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta teiginių, kad valdžios sprendimai dėl mokesčių ar biudžeto išlaidų neturėtų būti laikomi teisės ar konstitucinės doktrinos dalimi. Siūloma abejoti ar siekti apriboti KT kompetenciją vertinti įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių ekonominio pobūdžio sprendimus dėl jų atitikties Konstitucijai. Tokias diskusijas įplieskė KT doktrina dėl pensijų ir viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų mažinimo ekonominio sunkmečio laikotarpiu.

Teisės projektų ir tyrimo centro tarybos pirmininkas advokatas Kęstutis Čilinskas teigia, kad premjero Andriaus Kubiliaus ir Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Kęstučio Glavecko pareikšti teiginiai apie KT galių ribojimą rodo, jog Lietuvos politikai vis labiau tolsta nuo teisinės valstybės principų.

Ekonominis sunkmetis buvo ir tebėra rimtas iššūkis tiek šalies įstatymų leidėjams, tiek Konstituciniam Teismui. Naujos socialinės ir ekonominės realybės sąlygomis pagrįstų kontroversijų kelia KT pensijų doktrina, pagal kurią pensijos yra laikomos nuosavybe. Nors ekonominėje ir socialinėje realybėje pensijos yra mokamos iš dirbančių asmenų socialinio draudimo įmokų. Tos įmokos ekonominio sunkmečio laikotarpiu kasmet keliais milijardais litų mažesnės, nei reikia norint mokėti ankstesnio dydžio pensijas. Ši praraja tarp socialinių įmokų ir išmokų ateityje dar labiau padidės dėl milžiniško emigracijos masto. Didžioji dalis šalyje likusių gyventi 2,9 mln. piliečių bus išlaikytiniai.

Ar vyks tolesnė Lietuvos teismų kompromitacija

Šiuo metu šalies teisėjų bendruomenėje vyksta tam tikros permainos. Teismuose rengiami susitikimai su advokatais, žurnalistais. Seime rengiamos konferencijos, kuriose nagrinėjama pasitikėjimo teismais problema. Galima drąsiai tvirtinti, kad teisininkų bendruomenė subrendo tam, kad pamirštų aroganciją ir pradėtų rūpintis tikruoju savo įvaizdžiu visuomenėje. Šios prestižinės profesijos gildija anksčiau į tai nekreipdavo dėmesio.

Aišku viena, kad požiūris į teismus pasikeis, jei teisėjai savo bendruomenėje ras ir iškels į viešumą teisėjus asmenybes, kurie galės ne verkšlenti ar skųstis dėl nuolatinės nekvalifikuotų teismų darbo kritikos, o kaip lygūs su lygiais rimtai diskutuoti su kitų gildijų nariais – žurnalistais, intelektualais, politikais dėl visuomenės problemų ir sugebėti bent dalį visuomenės įtikinti, kad ir teismuose dirba puikių profesionalų bei savo profesijai atsidavusių žmonių.

Kita vertus, iki šiol galima tik stebėtis, kokios primityvios problemos neleidžia tinkamai nagrinėti bylų. Dažnas teismo posėdis neįvyksta todėl, kad vienas ar kitas advokatas neatvyksta į paskirtą posėdį, nes tuomet dalyvauja kitoje byloje. Iki šiol vis dar nesukurta duomenų bazė, kurioje būtų galima sužinoti, ar tikrai tas advokatas tuo metu dalyvauja kitoje byloje, ar tiesiog vilkina teismo procesą.

Tai, kaip gyveno ir dirbo kolegų darbštuoliu vadinamas teisėjas Zenonas Birštonas, iki jam neblaiviam pasirodant prieš televizijos kameras, yra dėsninga išvada to, į kokią padėtį šiandien yra patekę Lietuvos teismai. 2010 m. kiekvienas apylinkės teismo teisėjas vidutiniškai išnagrinėjo po 611 civilinių, baudžiamųjų ir administracinių teisės pažeidimų bylų. Pirmojoje instancijoje 2010 m. išnagrinėta daugiau nei 205 tūkst. civilinių, beveik 18 tūkst. baudžiamųjų ir daugiau nei 88 tūkst. administracinių teisės pažeidimų bylų. Toks krūvis penkiems šimtams teisėjų yra visiškai neadekvatus ir ne pagal jų galimybes. Taigi teisingumas mūsų šalyje vykdomas konvejeriu, nuolat pažeidinėjant procedūras, procesinius terminus. Teismų sekretoriai nuolat dirba viršvalandžius. Tiek teisėjai, tiek teisėjų padėjėjai dirba ir savaitgaliais, ir švenčių dienomis.

Tad kyla pagrįstas klausimas, kodėl teisėjų bendruomenė šios problemos rimtai nekelia politikams ir nereikalauja normalizuoti jų darbo krūvio, didinant teisėjų ir jų padėjėjų skaičių ar atiduodant dalį dabar teismuose nagrinėjamų ginčų kitoms institucijoms. Jei priėjusių psichologinę ribą teisėjų “birštonų” viešojoje erdvėje matysime dar daugiau, akivaizdu, kad ypatingą reikšmę demokratijai ir piliečių pasitikėjimui savo valstybe turinti teismų sistema ir toliau bus kompromituojama, ir toliau bus naikinamas piliečių pasitikėjimas valstybe.

BFL

Įstatymų nuostatos, leidžiančios kandidatų sąrašus vietos valdžios rinkimuose kelti išimtinai tik politinėms partijoms, prieštarauja Konstitucijai, trečiadienį paskelbė Konstitucinis Teismas (KT).

Antikonstitucinėmis taip pat pripažintos įstatymų nuostatos, numačiusios, kad išsikėlusių kandidatų jungtinis sąrašas gali gauti savivaldybės tarybos narių mandatų tik tuo atveju, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 6 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų, o politinės partijos kandidatų sąrašas dalyvauja skirstant mandatus, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 4 proc. dalyvavusių rinkėjų.

Nutarime pažymėta, kad pagal Konstituciją įstatymu reguliuojant rinkimų santykius turi būti užtikrinta lygi visų rinkėjų teisė rinkti ir būti renkamam. “Negali būti ignoruojami esminiai rinkimų dalyvių skirtumai ir įtvirtintas vienodas rinkimų slenkstis iš esmės skirtingiems pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems subjektams, taip pat negali būti nustatytas skirtingas rinkimų slenkstis iš esmės vienodiems pasyviąją rinkimų teisę į savivaldybės tarybos narius įgyvendinantiems subjektams”, – pažymi KT.

Be to, pagrindiniam šalies įstatymui prieštaraujančia pripažinta šiuo metu egzistuojanti tvarka, kad kandidatų sąrašais dėl mandatų varžosi su pavieniais asmenimis pagal mandatų skirstymo kvotą, apskaičiuojamą pagal rinkėjų balsus, paduotus ne tik už šiuos kandidatų sąrašus, bet už visus išsikėlusius kandidatus.

Nutarime taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad išsikėlusių kandidatų jungtiniai sąrašai pagal juos sudarančius subjektus yra artimesni vienos partijos sudaromam kandidatų sąrašui, o ne partijų jungtiniam kandidatų sąrašui, kurį sudaro kelios partijos, sujungdamos savo kandidatų sąrašus.

Tačiau KT pabrėžė, jog “nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme įtvirtinta savivaldybių tarybų rinkimų sistema iš esmės neleidžia demokratiškai sudaryti atstovaujamųjų savivaldos institucijų, įgyvendinti savivaldos teisės, kad tokiu teisiniu reguliavimu yra iš esmės paneigiama konstitucinė vietos savivaldos samprata”.

Į KT išaiškinimo kreipėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sprendžiantis bylas, susijusias su šiemet vykusiais savivaldybių tarybų rinkimais.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) siūlo nenagrinėti valstybinės našlės rentos skyrimo velionio prezidento Algirdo Mykolo Brazausko našlei Kristinai Brazauskienei, kol savo žodžio šiuo klausimu netars Konstitucinis Teismas (KT).

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas pirmadienį šį pasiūlymą teikia Vyriausybės pasitarimui.

Į KT dėl Prezidento valstybinės rentos įstatymo atitikimo Konstitucijai šių metų sausį kreipėsi grupė Seimo narių. Jiems kilo abejonių, ar valstybinė našlės renta gali būti skiriama neatsižvelgiant į prašančiojo amžių, gaunamas pensija ar nuolatines pensinio pobūdžio išmokas, ar neturi būti atsižvelgta į asmens turimą turtą, santuokos trukmę, nuopelnus valstybei ir kitas sąlygas.

K.Brazauskienė prašymą skirti prezidento našlės rentą, kuri siekia apie 6 tūkst. litų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pateikė dar praėjusių metų vasarą.

Sprendimą dėl rentos skyrimo turi priimti Vyriausybė.

Kitą savaitę pirmą pavasario sesijos dieną parlamentarams bus pateikti trys kandidatai į Konstitucinio Teismo teisėjus. Nutarimų projektų dėl KT teisėjų skyrimo pateikimas įtrauktas į kovo 10 dienos plenarinio posėdžio darbotvarkę.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė į Konstitucinio Teismo teisėjus siūlo Lietuvos aukščiausiojo teismo (LAT) teisėją Egidijų Bieliūną.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė į šias pareigas teikia Vilniaus universiteto ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentą, VU Teisės fakulteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorių Dainių Žalimą.

LAT pirmininkas Gintaras Kryževičius į KT skirti siūlo MRU Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros vedėją, profesorių Gediminą Mesonį.

Kovą baigiasi trijų KT teisėjų, tarp jų ir Teismo pirmininko Kęstučio Lapinsko, kadencija. Be K.Lapinsko, kadencijas dar baigia KT teisėjai Armanas Abramavičius ir Zenonas Namavičius.

Kandidatus į KT teisėjus teikia prezidentas, Seimo pirmininkas ir LAT pirmininkas. Į KT teisėjai skiriami devyneriems metams.

Pretendentai į atsilaisvinančias Konstitucinio Teismo vietas atsisako vertinti, ar reikės keisti Konstituciją dėl Europos žmogaus teisių teismo išaiškinimo (EŽTT), jog draudimas Rolandui Paksui dalyvauti rinkimuose pažeidžia žmogaus teises.

Antradienį Žmogaus teisių stebėjimo institute įvyko susitikimas su kandidatais į Konstitucinį Teismą Egidijumi Bieliūnu, Gediminu Mesoniu ir Dainiumi Žalimu.

“Yra sudaryta darbo grupė, pateiks visas alternatyvas ir atsakys į šitą klausimą, nes čia iš tiesų yra parlamento prerogatyva. Iš kitos pusės galiu atsakyti, kad Europos žmogaus teisių sprendimas turi būti vykdomas tiek bendromis, tiek individualiomis priemonėmis”, – sakė D.Žalimas, paklaustas apie EŽTT išaiškinimo pasekmes.

Mykolo Romerio universiteto profesorius G.Mesonis taip pat tiesiai neatsakė, nurodydamas, kad “mes neturime nei intelektualinių, nei fizinių jėgų ignoruoti Strasbūro teismo sprendimą”.

“Reiškia vienokia ar kitokia forma turėsime atsižvelgti. Vokiečiai, italai, gal dar čekai gal kai ką leistų sau (…), mes turėsime realizuoti ir gerbti tą sprendimą, sakyčiau, netgi besąlygiškai”, – teigė konstitucinės teisės ekspertas.

Tuo metu Aukščiausiame Teisme šiuo metu dirbantis E.Bieliūnas sakė, jog Konstitucinis Teismas “labai greitai” išreiškė savo nuostatą dėl minėto sprendimo.

“Galvoju, kad tai yra kolektyvinių pastangų darbas to visrakčio suradimas”, – teigė pretendentas į Konstitucinį Teismą.

Konstitucinis Teismas sausio pradžioje, praėjus savaitei po EŽTT sprendimo paskelbimo, pareiškė, kad įgyvendinant Strasbūro teismo sprendimą Rolando Pakso byloje būtina keisti Lietuvos Konstituciją.

Konstitucinis teismas 2004 metais paskelbė nutarimą, kuriuo konstatuojama, jog asmuo, kuris apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš pareigų ar jam buvo panaikintas Seimo nario mandatas, niekada negali eiti tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.

Strasbūro teismas šiemet paskelbė, kad Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją, uždrausdama Rolandui Paksui būti renkamam į parlamentą. Jis pareiškė, kad įstatyme įtvirtintas “nuolatinis” ir “neatšaukiamas” draudimas yra neproporcingas.

EŽTT sprendimą paskelbė praėjus daugiau nei šešeriems metams po apkaltos, kai R.Paksas buvo pašalintas iš Respublikos prezidento posto, o Seimas įstatymu apribojo galimybę jam būti renkamam į Seimą.

Šiuo metu R.Paksas yra Europos Parlamento narys ir vadovauja opozicinei partijai “Tvarka ir teisingumas”.