Daugiau nei milijardą litų per metus paskirstančių Susisiekimo ministerijos ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos lėšos naudojamos neefektyviai. Tokią išvadą pateikė auditą atlikusi Valstybės kontrolė. Kauno miesto savivaldybė audito ataskaitoje pateikiama kaip sektinas kitoms šalies savivaldybėms pavyzdys.
Praėjusiais metais pagal Kelių priežiūros ir plėtros programą (KPPP) buvo paskirstyta daugiau nei 1 mlrd. Lt. Valstybinės reikšmės keliams buvo skirta 800 mln. Lt, tuo tarpu vietinės reikšmės keliams atiteko 211 mln. Lt. Auditą atlikę Valstybės kontrolės specialistai tyrė vietinės reikšmės keliams skirtų lėšų panaudojimo efektyvumą.
„Esama vietinės reikšmės kelių ir gatvių finansavimo iš KPPP lėšų sistema nesudaro sąlygų efektyviam lėšų naudojimui“, – teigiama audito išvadose.
Pasak audito rengėjų, esama finansuotinų projektų atrankos tvarka neužtikrina, kad finansavimas būtų skiriamas efektyviausiems projektams ir kad bent dėl dalies tikslinių lėšų konkuruotų skirtingos savivaldybės. Auditorių apklausų savivaldybių atstovų teigimu, vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros bei plėtros finansavimas turėtų būti padidintas nuo 1,7 iki 11 kartų.
Auditą atlikę Valstybės kontrolės atstovai kaip vieną iš didžiausių problemų įvardino tai, jog nėra apibendrintos ir patikimos informacijos apie vietinės reikšmės kelių būklę, ir kad nebaigta šių kelių inventorizacija ir teisinis registravimas. Šioje audito ataskaitos dalyje pavyzdžiu kitoms Lietuvos savivaldybėms įvardijamas Kauno miestas.

„Kauno miesto savivaldybės darbuotojai savarankiškai sukūrė miesto gatvių duomenų bazę, kurioje nurodyti ne tik gatvių parametrai, bet ir visi per pastaruosius maždaug 30 metų atlikti remontai. Nustačius atvejus, kai sąnaudos neduoda numatyto rezultato, tiriamos priežastys (pvz., gali būti blogas gatvių pagrindas, netvarkinga lietaus kanalizacija, ypatingos geologinės sąlygos – požeminis vanduo, rieduliai ir kt.). Gatvės reitinguotos pagal jų svarbą miestui, pagal kriterijų rinkinį (pvz., gatvės naudojimas viešajam transportui) ir kriterijų svarbą, t. y. ši bazė yra tinkama ne tik planuoti gatvių priežiūrą, bet ir įvertinti palyginti seniai atliktų remontų kokybę, tad ir geriau valdyti skiriamas lėšas“, – rašoma Valstybės kontrolės atlikto audito ataskaitoje.

„Pagal pateiktas valstybės kontrolės audito išvadas matome, kad  lėšos galėtų būti daug efektyviau naudojamos. Taip pat matome pateikiamus Kauno miesto gerosios praktikos pavyzdžius, apie Kaune vykdoma gatvių priežiūros stebėseną. Audito išvados tiktai patvirtina ką mes esame išsakę daug anksčiau. Eidami tuo keliu ir kalbėdami, jog vyrauja neteisingumas, neproporcingumas lėšų paskirstyme, pagaliau pasieksime, kad turės būti keičiama ši sistema. Taip pat neatsisakome savo ieškinių teismuose, į kuriuos įtrauksime audito išvadas“, – pabrėžė Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas.
Pasak audito rengėjų, 2013 m. savivaldybės teikė paraiškas finansuoti iš KPPP lėšų 145 projektus, kurių įgyvendinimo laikas treji ir daugiau metų. Šiems projektams savivaldybės prašė 216,6 mln. Lt, t. y. beveik tiek, kiek KPPP lėšų buvo skirta visiems vietinės reikšmės keliams per 2012 metus (266,7 mln. Lt). Buvo skirta 44,4 mln. Lt arba 20,5 proc. prašomo finansavimo. Audito ataskaitoje pabrėžiama, kad dėl užsitęsusių ir laiku nebaigtu projektų didėja darbų kainos, sensta projektinė ir kita dokumentacija, ją tenka papildomai koreguoti, padarytos investicijos iš esmės užšaldomos, o laukiamo rezultato nėra, dėl nebaigtų darbų užsitęsia nepatogumai gyventojams.

Šiame kontekste auditoriai aprašo šiuo metu statomo, tačiau reikiamo valstybės finansavimo nesulaukiančio Panemunės tilto projektą.
„Preliminariais skaičiavimais numatyta, kad jo atstatymui reikės apie 100 mln. Lt (savivaldybės dalis – 30 mln. Lt) per 3 metus. Tačiau finansavimas stringa: 2012 m. buvo skirti 5 mln. Lt, 2013 metams – irgi tiek pat, o sutartis su rangovu pasirašyta 5 metams. Vadinasi, arba turėtų būti skirta bent po 14 mln. Lt metams, arba, jei finansavimas išliks nepakitęs, tilto atstatymo darbai gali užsitęsti apie 15-20 metų“, – rašoma audito ataskaitoje.

Dvi valstybės įmonės turi parduoti beveik 1,3 tūkst. valstybei priklausančių nekilnojamojo turto objektų. Bet net radus pirkėją kartais gaunama penkiskart mažiau, nei turtas buvo įvertintas.

Kiek kainuoja pačiame sostinės centre 16 tūkst. kv m pastatai su 1,9 ha žemės – 100 mln. ar 20 mln. litų? Tai paaiškės, kai balandį Santariškių klinikų Centro filialas (buv. Raudonojo Kryžiaus ligoninė) išsikraustys iš Vilniaus centro į Santariškes, o Turto bankas ims pardavinėti šiuos fantastiškoje vietoje esančius pastatus su didžiuliu žemės sklypu.
Deja, kaip rodo ką tik baigto Valstybės kontrolės tyrimo išvados, nekilnojamojo turto „magnatei“ valstybei sunkiai sekasi nereikalingą nekilnojamąjį turtą ne tik pardavinėti, bet neretai net sutvarkyti pardavimui būtinus dokumentus. Už šį darbą atsakingos net dvi valstybės įmonės – Turto fondas ir Turto bankas. Abi rūpinasi nereikalingo valstybei jos nekilnojamojo turto pardavimu, tik Turto bankui patikėtų objektų pardavimo lėšos skiriamos naujiems valstybės pastatams statyti ar rekonstruoti, o Turto fondo – patenka į valstybės Privatizavimo fondą, tenka valstybei. Painoka? Tikrai taip. Bet siūlymai sujungti šias įmones atmesti, tad ir toliau triūsia dvi valstybės įmonės, kartais net konkuruodamos tarpusavyje.

Idėja patrauklesnė teoriškai, nei praktiškai
Turto banko „darbotvarkėje“ – 289 nekilnojamojo turto objektai. Vyriausybės nutarimu patvirtinta, kad juos aukcione pardavus už 399 mln. Lt bus pastatyta ar rekonstruota trisdešimt pastatų.
Turto banko generalinis direktorius Arnoldas Burkovskis giria šį finansinį instrumentą, leidžiantį užtikrinti ilgalaikį naujų objektų statybos finansavimą panaudojant lėšas, gaunamas pardavus kitus valstybės objektus. Taip stingant lėšų valstybės biudžete galima išvengti tokių amžinų statybų, kaip M.Mažvydo biblioteka ar užsitęsusios teatrų rekonstrukcijos.
Tačiau kad šis septintus metus galiojantis mechanizmas veiktų, reikia mažiausiai dviejų dalykų – sugebėti parduoti nebereikalingą pastatą ir realiai įvertinti jo kainą. Valstybės kontrolės auditoriai padarė išvadą, kad tai, deja, nelabai sekasi: nuo 2007 m. pastatyti ar atnaujinti tik du iš 30-ies numatytų objektų, dar trys – arti įkurtuvių, nors 2013 m. turėjo būti baigta keturiolika. Ir net tie keli baigti objektai ne tik suteikė įkurtuvių džiaugsmo, bet ir užkrovė neplanuotą finansinę naštą valstybės biudžetui – keturiems objektams Turto bankui teko skolintis 118 mln. Lt.

Kaina sumenksta net penkis–septynis kartus
Yra ir sėkmės pavyzdžių, tarkim, Lietuvos ambasados pastatas Londone. Planuota, kad jam reikės 13 mln. Lt, o seną pastatą pavyks parduoti už 16 mln. Lt. Nepriklausomas turto vertintojas galimybes įvertino kukliau – 11,2 mln. Lt, tačiau iš tikrųjų gauta 21,5 mln. Lt, tai yra 5,5 mln. Lt daugiau, nei planuota.
Deja, tai išimtis iš taisyklės. Etaloniniu turėjo tapti Generalinės prokuratūros pastato pavyzdys, kai senos neekonomiškos patalpos miesto centre parduodamos, o už gautą sumą pastatomos modernios, nors ir atokiau nuo centro. Iš tikrųjų tai tapo plačiomis žirklėmis tarp lūkesčių ir realybės: pardavus turtą, kurio verte numatyta finansuoti prokuratūros statybą, planuota gauti per 24 mln. Lt, o gauta vos 6,9 mln. Lt. Naujam pastatui statyti teko skolintis 21 mln. Lt.
Dar vienas pavyzdys: Lietuvos kariuomenės administracinis pastatas Varėnoje nupirktas, tačiau audito metu dar nebuvo parduotas nė vienas objektas, kuris turėjo kompensuoti šiam pastatui išleistas lėšas.
„Vyriausybės nutarimu būdavo patvirtinama preliminari kaina, tačiau labai optimistinė. Realiai gautos kainos kai kuriais atvejais būdavo net penkis–septynis kartus mažesnės. Jei pardavus turtą trūks lėšų, skirtumą gali tekti padengti iš valstybės biudžeto, nes juk pastatai – biudžetinių organizacijų”, – aiškina Valstybės kontrolės 6-ojo audito departamento direktoriaus pavaduotoja Romualda Masiulionienė.
Auditorė įspėja, kad reikia realiau vertinti galimą gauti pardavimo kainą, ypač kai naujai statybai ar rekonstrukcijai ketinama imti paskolą.
Nuo pernai kainos nustatomos pagal valstybės įmonės Registrų centro pateiktą preliminarią parduodamo turto vertę. Turto bankas papildomai inicijuoja nepriklausomą turto vertinimą. Tačiau nepriklausomi turto vertintojai nustato vidutiniškai beveik tris kartus, o kartais ir dar labiau mažesnę vertę. Pavyzdžiui, administracinius pastatus Klaipėdoje planuota parduoti už 2,8 mln. Lt, nepriklausomi turto vertintojai turtą įvertino 818 tūkst. Lt, o parduoti pavyko tik septynioliktame aukcione ir tik už 760 tūkstančių.
Skiriasi ir buv. Raudonojo Kryžiaus ligoninės, esančios Vilniaus centre, pastatų bei teritorijos kainos vertinimai. „Žinoma, galima skubėti ir parduoti ligoninę už 5 mln. Lt, o galima padirbėti ir gauti 50 mln. Lt. Turiu omeny, kad tokiu atveju reikia parengti ir suderinti detaliuosius planus, kitus reikalingus dokumentus. Tokių darbų trukmė skaičiuojama metais. Bet tai objekto vertę padidintų apie 10 mln. Lt. Kad objektas nevertas 100 mln. Lt, kaip kad manyta, – faktas, nebent tiek galėjo kainuoti 2007 m., bet nepatikėsiu, kad 16 tūkst. kv. m patalpos su 2 ha žemės sostinės centre kainuoja tik 20 mln. Lt, kaip kad įvertinta prieš metus“, – sako Turto banko vadovas A.Burkovskis.
Valstybės auditoriai taip pat siūlo, jog būtų iš karto keičiama žemės paskirtis, nes sunku patikėti, kad kas sostinės centre už didelę kainą pirktų sklypą, kuriame gali teikti tik gydymo paslaugas. Gal todėl fiasko patyrė bandymai parduoti net netoli Baltijos jūros ar miestų centruose esančius buvusių ligoninių pastatus ir teritorijas.
Užsitęsus nenaudojamų objektų pardavimui, papildomai kainuoja ir jų priežiūra, apsauga, šildymas, tačiau išnuomoti parduodamų valstybės nekilnojamojo turto objektų įstatymas neleidžia. O Turto banko vadovas kritikuoja ir tai, kad pirkėjui neleidžiama įkeisti perkamų pastatų, kas taip pat stabdo šiuos procesus.
Objektų, kurių kraustynių į naujas patalpas projektai atidėti penkeriems šešeriems metams, kai kurių jau triskart, – net aštuoniolika iš trisdešimties. Pavyzdžiui, Tuberkuliozės ir infekcinių ligų ligoninė iš prestižinio sostinės Žvėryno mikrorajono turėjo būti iškeldinta į naujas patalpas iki 2011 m., bet dėl turto atnaujinimo lig šiol nepasirašyta jokio susitarimo tarp Sveikatos apsaugos ministerijos ir Turto banko.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Atlikusi tyrimą šalies laisvosiose ekonominėse zonose ir pramoniniuose parkuose Valstybės kontrolė daro išvadą, kad šių zonų potencialas Lietuvoje nėra efektyviai išnaudojamas.

Ištyrę Lietuvos laisvųjų ekonominių zonų (LEZ) ir pramoninių parkų (PP) veiklą 2011 m. spalio – 2012 m. rugsėjo mėnesiais Valstybės kontrolės auditoriai nustatė nemažai problemų ir trūkumų: veikla nepakankamai reglamentuota, per menka atsakingų institucijų priežiūra, neatliekama išsami veiklos analizė. Visa tai ir lemia, kad LEZ ir PP potencialas miūsų šalyje nėra efektyviai išnaudojamas.
Trumpai tariant, aiškumo trūkumas ir viso vaizdo nematymas trukdo priimti geriausius sprendimus, kaip racionaliai išnaudoti turimus išteklius. O viso to pasekmės – mažiau į šalį pritraukiamų investuotojų, mažiau darbo vietų ir mažiau infrastruktūros
Tam tikrą skeptiškumą dėl LEZ ir PP efektyvumo stiprina ir tai, jog pagal tiesioginių užsienio investicijų (TUI), su kurių pritraukimu tiesiogiai susijusi ir jų veikla, rodiklį Lietuva gerokai atsilieka nuo kitų ES šalių. Štai Latvijoje, Statistikos departamento duomenimis, TUI vienam gyventojui tenka 1,1 karto daugiau, Estijoje – 2,9, Belgijoje – 8,4, o Airijoje net 13 kartų daugiau nei Lietuvoje. Tiesa, audito ataskaitoje pripažįstama, jog pastarųjų metų tendencijos lyg ir pozityvios: 2011-ųjų duomenimis TUI iš viso sudarė 37,1 mlrd. Lt, kai tuo tarpu 2007-aisais – 35,5 mlrd. Lt.
Nors, atlikus auditą, Klaipėdos LEZ neišvengė aibės priekaištų, tačiau pripažinta, kad dauguma jos rodiklių žymiai geresni nei Kauno: pavyzdžiui, Klaipėdos LEZ įmonės investavo 7,3 karto daugiau nei Kauno, pritraukė dvigubai daugiau investuotojų ir sukūrė devynis kartus daugiau naujų darbo vietų. Palyginus investicijas 2007 ir 2011 m., Klaipėda vėlgi pasirodė geriau: Kaune per šį laikotarpį jos išaugo 1,8 karto, o Klaipėdoje – triskart, o apskritai nuo veiklos pradžios Klaipėdos LEZ įmonės laisvojoje ekonominėje zonoje investuota apie 1,4 mlrd. Lt, o Kauno LEZ – 194,2 mln. Lt.

Ar visada daugiau yra geriau?

Priminsime, kad šiuo metu mūsų šalyje veikia dvi LEZ, tačiau netrukus jų gali gerokai padaugėti, nes Ūkio ministerija pateikė pasiūlymą šešiose savivaldybėse veikiančius pramoninius parkus pertvarkyti į LEZ. Su tokiu pasiūlymu nesutiko tik Alytaus savivaldybė, o Akmenės rajono, Marijampolės, Kėdainių, Panevėžio ir Šiaulių savivaldybėse veikiančių pramoninių parkų teritorijose bus steigiamos LEZ. Sprendimą steigti LEZ yra priėmusi ir Pagėgių savivaldybė. Taigi vietoj dviejų dabartinių ateityje gali veikti aštuonios.
Ką tai turėtų ar galėtų atnešti Lietuvai? Oficialiai skelbiama, kad LEZ taikomomis išskirtinėmis mokestinėmis lengvatomis valstybei pavyks privilioti gerokai daugiau investuotojų, be to, PP nepateisinus lūkesčių, siekiama raconaliai išnaudoti jų išvystytą infrastruktūrą, įsteigiant investuotojams patrauklesnes LEZ.
Kita vertus, LEZ auditą atlikusios valstybinių auditorių grupės vadovė Gražina Tarvydienė pažymi, kad šis argumentas nėra tinkamas visoms naujai steigiamoms LEZ, nes dalį jų rengiamasi įkurti dar neišvystytose teritorijose. Dėl to išreiškiamos abejonės ir kiekvienu atveju siūloma pasverti, ar tai atneš realios naudos.
Negalima nepaminėti ir to, kad dabar Lietuvoje veikiančių LEZ geografinė padėtis yra kur kas patrauklesnė nei naujai steigiamų. Klaipėda patraukli dėl ten esančio Klaipėdos valstybinio jūrų uosto, o Kauno – dėl arti esančio tarptautinio oro uosto. Panašių objektų naujai steigiamose zonose nebus, vadinasi, tikėtis tokių rezultatų kaip Klaipėdoje ar Kaune neverta. Taip pat abejojama naujai steigiamų LEZ aiškinamuosiuose raštuose pateikiamomis prognozės apie laukiamus rezultatus: Valstybės kontrolės vertinimu, prognozės yra „pernelyg optimistinės ir neparemtos istoriniais faktiniais jau veikiančių LEZ duomenimis“. Taip pat primenama, jog LEZ dėl mokestinių lengvatų investuotojams sukuria nevienodas sąlygas tą pačią veiklą vykdantiems ūkio subjektams Lietuvos teritorijoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

vaistai1552

Reorganizavus Valstybinę visuomenės sveikatos priežiūros tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Vilniaus visuomenės sveikatos centrui patikėta reikšminga visuomenės sveikatai funkcija – maisto papildų notifikavimas. Notifikavimas – tai pranešimas apie į rinką teikiamus produktus.

Pagrindinis maisto papildų notifikavimo tikslas yra informacijos apie maisto papildus kaupimas, stebėjimas ir savalaikis vartotojų, asmens sveikatos priežiūros įstaigų bei rinką prižiūrinčių institucijų informavimas. Rugsėjo mėnesį Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai, vertindami notifikuotų maisto papildų etiketes, aptiko Europos Sąjungoje maisto papilduose neleistinų maisto priedų: natrio fumarato (E365), kalcio steroil-2-laktato (E482), eritrozino (E127), anato (E160b). Ypač didelį susirūpinimą kelia, kad maisto priedo – dažiklio anato buvo rasta vaikams skirtame maisto papilde. Šis dažiklis siejamas su daugeliu maistinės alergijos atvejų. Jis laikomas vieninteliu natūraliu maisto dažikliu, kuris sukelia tiek pat daug alerginių reakcijų kaip ir dirbtiniai maisto dažikliai.

Nuo 2012 metų liepos 1 dienos ūkio subjektai į Lietuvos Respublikos rinką teikdami importuojamus iš trečiųjų pasaulio šalių maisto papildus, turi pranešti Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, kuris informaciją skelbia internetinėje svetainėje, adresu http://vsc.sam.lt/maisto-papildai. Visuomenės sveikatos saugos požiūriu itin svarbu, kad visa informacija apie notifikuojamus maisto papildus yra vieša, nes tai leidžia kiekvienam vartotojui kruopščiau pasidomėti rūpimu produktu dar prieš jį įsigyjant. Tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro interneto svetainėje vartotojas gali rasti informaciją tik apie tuos maisto papildus, kurie buvo notifikuoti, o notifikuojami yra, kaip jau minėta, tik iš trečiųjų šalių importuojami maisto papildai.

Dėl maisto technologijų pažangos sparčiai daugėja įvairių, ne tik iš trečiųjų šalių, bet ir iš Europos Sąjungos įvežamų, bakterijomis, amino rūgštimis, žoliniais komponentais bei kitomis aktyviomis medžiagomis praturtintų produktų, kurie dažnai vartotojams pristatomi kaip maisto papildai. Kadangi apie tokių produktų saugą ir poveikį žmogaus organizmui informacijos dažnai nepakanka, į gyventojų rankas gali patekti netinkama produkcija, todėl Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistų nuomone, tikslinga būtų notifikuoti ne tik iš trečiųjų šalių importuojamus maisto papildus, bet visus į Lietuvos Respublikos rinką pateikiamus maisto papildus.

Siekdami efektyvesnės visuomenės apsaugos nuo abejotinos sudėties maisto produktų, Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai parengė naują maisto papildų notifikavimo tvarkos projektą. Jei šis projektas bus patvirtintas, ūkio subjektai turės pranešti Vilniaus visuomenės sveikatos centrui apie visus į Lietuvos Respublikos rinką pateikiamus maisto papildus.

Apie nustatytus notifikuotų maisto papildų sudėties ir ženklinimo neatitikimus buvo informuota maisto papildų rinką šalyje kontroliuojanti institucija – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, kuri, gindama vartotojų interesus sveikatos aspektu, turėtų imtis tolimesnių veiksmų, t.y. taikyti rinkos ribojimo ar kitas administracinio poveikio priemones.

Nuo 2011 m. balandžio 1 d. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (toliau – Departamentas) teisės aktų nustatyta tvarka atlieka institucijų, įgyvendinančių tabako ir alkoholio valstybinę kontrolę, veiksmų priežiūros ir koordinavimo funkcijas šioje srityje. Apžvelgus 2012 m. I ketv. atliktų ūkio subjektų patikrinimų duomenis, matyti, kad 11,5 proc. patikrintų įmonių yra pažeidę Alkoholio kontrolės ar Tabako kontrolės įstatymus.

Dažniau klumpama ties Alkoholio kontrolės įstatymu

Apibendrinant visų kontroliuojančių institucijų pateiktus duomenis apie nustatytus  Alkoholio kontrolės įstatymo ir Tabako kontrolės įstatymo pažeidimus, už kuriuos juridiniams asmenims buvo taikytos ekonominės sankcijos, matyti, kad per 2012 m. I ketv. iš viso buvo atlikti 1397 patikrinimai. 24 iš šių patikrinimų buvo kompleksiniai: juos vykdė Departamento specialistai, savivaldybių, policijos pareigūnai ir/ar Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai. Daugiausiai ūkio subjektų, kurie verčiasi mažmenine prekyba tabako gaminiais ir alkoholiniais gėrimais patikrinimų atlikta sausio mėn. (533 patikrinimai), kiek mažiau vasario mėn. (518 patikrinimai) ir kovo mėn. (346 patikrinimai).
Per 2012 m. I ketv. nustatytas 161 pažeidimas, o ūkio subjektams paskirta 193 500 litų ekonominių sankcijų. Vidutiniškai ūkio subjektams taikytos ekonominės sankcijos siekia 1200 litų.
Dažniausiai (81,4 proc.) ūkio subjektai nesilaikė Alkoholio kontrolės įstatyme numatytų reikalavimų. Tarp pastarųjų dažniausiai fiksuotas pažeidimas – prekyba alkoholiniais gėrimais išsinešimui po 22 val. viešojo maitinimo įmonėse, turinčiose mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijas.

Pažeidimų prevencija išliks prioritetu

„Deja, ne visi ūkio subjektai yra linkę laikytis šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių naktinę prekybą ir stengiasi juos apeiti. Visgi, taikome praktiką, jog apie tokias įmones informuojame savivaldybes, kurios savo ruožtu gali sutrumpinti prekybos laiką. Manome, kad ši priemonė ilgainiui sudrausmins įmones. Be to, ūkio subjektų, norinčių konsultuotis, skaičius auga. Džiaugiamės šia tendencija, kadangi pažeidimų prevencijai savo veikloje skiriame prioritetą. Konsultuojant ūkio subjektus mums pavyksta išvengti didelės dalies pažeidimų, ypač susijusių su alkoholinių gėrimų reklama.“ -  patikrinimų rezultatus komentavo Departamento direktoriaus pavaduoja Gražina Belian.
Departamentas 2012 m. ir toliau didelį dėmesį skirs Alkoholio kontrolės ir Tabako kontrolės įstatymų pažeidimų prevencijai ir valstybinės kontrolės funkcijas turinčių institucijų koordinavimui bei tarpusavio bendradarbiavimui.

Trys klausimai Giedrei Švedienė, valstybės kontrolierei

„Veidas“: Kurioms sritims Valstybės kontrolė šiemet numato skirti didžiausią dėmesį?
G.Š.: 2012 m. bus atliekami 153 valstybiniai auditai: 40 veiklos auditų ir 113 finansinių (teisėtumo) auditų. Kiekvienais metais išskiriame prioritetinę sritį. 2012 m. prioritetas bus viešojo sektoriaus teikiamos paslaugos visuomenei. Tai reiškia, kad atlikdami auditus orientuosimės būtent į šią sritį – žiūrėsime, kaip paslaugas gyventojams teikia valstybės institucijos, įstaigos, kokia jų kokybė, prieinamumas, efektyvumas. Pernai prioritetine sritimi pasirinkome viešuosius pirkimus, tad šios srities taip pat nepaliksime nuošalyje.
„Veidas“:  Tad kokios Valstybės kontrolės išvados, kaip Lietuvoje veikia viešųjų pirkimų sistema?
G.Š.: Atlikdami finansinius (teisėtumo) auditus matėme, jog viešųjų pirkimų srityje per maža konstatuoti pažeidimo faktą, reikalinga nustatyti priežastinį ryšį – kodėl institucijose tiek daug viešųjų pirkimų pažeidimų ir ką reikėtų daryti, kad jų būtų mažiau.
Pernai identifikavome nemažai problemų, iš kurių išskyrėme keturias, mūsų manymu, svarbiausias, kurias audituosime šiais metais: supaprastintus pirkimus (tarp jų ir neskelbiamas derybas), sudarytų pirkimo sutarčių vykdymo kontrolę, centralizuotus viešuosius pirkimus, Privalomojo sveikatos draudimo fondo viešuosius pirkimus.
„Veidas“: O kokie auditai šiemet bus patys svarbiausi?
G.Š.: Žmonės dažnai susiduria su problemomis sveikatos priežiūros įstaigose, todėl turėsime keletą auditų šioje srityje – vienas jų yra sveikatos priežiūros organizavimas onkologijos srityje. Nors viešai skelbiama, kad Lietuvoje per didelis gydytojų skaičius, iš tiesų gyventojai skundžiasi, kad blogėja sveikatos priežiūros prieinamumas. Todėl atsakysime į klausimą, kaip organizuojamas žmogiškųjų išteklių valdymas sveikatos apsaugos sistemoje, kaip jis galėtų būti tobulinamas, ar jis efektyvus. Taip pat planuojame detaliau pasižiūrėti, kaip organizuojama vaiko teisių apsauga, ir pateiksime siūlymų, kaip ji turėtų būti tobulinama. Esame suplanavę auditus švietimo sistemoje – vertinsime, kaip vykdomos studijų programos, kaip jos organizuojamos ir vertinamos, kaip organizuojamas suaugusiųjų švietimas užtikrinant mokymosi visą gyvenimą galimybę, taip pat nagrinėsime mokinio krepšelio lėšų planavimą ir naudojimą. Kaip ir kasmet, daug dėmesio skirsime ES lėšų panaudojimui. Dar esame suplanavę Valdovų rūmų atstatymo auditą – norime pažiūrėti, kaip įgyvendinamos rekomendacijos, kurias pateikėme prieš kelerius metus.

Didaktinio auklėjimo sąlygomis sovietmečiu užaugusiems dabartiniams tėvams tenka krimsti efektyvaus auklėjimo pradžiamokslį.

Daugelis Lietuvos mokyklų jau džiaugiasi turėdamos elektroninius dienynus – interneto platformą, kurioje paprasta bendrauti mokiniams, mokytojams ir tėvams. Pastarieji gali realiu laiku matyti, ką gero – ar blogo – mokykloje per dieną nuveikė jų atžalos, kokius gavo pažymius, ar dalyvavo visose pamokose, sulaukė pastabų ar pagyrimų.
Kokių pranašumų turi toks naujas tėvų bendradarbiavimo su mokykla įrankis? Kaip juo naudotis, kad vaikas nesijaustų užspaustas nuolatinės tėvų kontrolės, bet justų dėkingumą jiems už pagalbą mokantis? Mokyklų psichologai vienareikšmiškai giria elektorinius dienynus – jie sudaro galimybes tėvams aktyviau domėtis savo vaikų mokykline veikla. Tačiau kartu ir perspėja, kad naujasis įrankis yra dar vienas iššūkis paauglių psichologijos neišmanantiems gimdytojams, kurie uoliai sekdami savo atžalų laimėjimus namus gali paversti pragaru.

Pradžia – pirmose klasėse

Vilnietės Loretos Mažeikienės šeimoje auga 11-metė duktė Marija, šį rugsėjį pradėjusi lankyti penktą klasę vienoje Vilniaus progimnazijų. Mergaitė guvi, linksma, jai patinka mokykloje, ją domina ir daugelis dalykų už mokyklos sienų – lanko muzikos, sporto būrelius. Mokslai taip pat sekasi gerai, tačiau tik tada, kai mergaitė sugeba ilgesniam laikui prisėsti prie namų darbų, susikaupti, kruopščiai atlikti užduotis, pasigilinti į dalykus, kurių ji nespėjo suprasti klasėje. Problemų kyla dėl to, kad pati mokinė tokio poreikio – nuosekliai gilintis į mokslus, kruopščiai atlikti mokyklines užduotis – visai neturi; namų darbus ji skuba padaryti bet kaip – svarbu, kad jie apskritai būtų padaryti, testams ir kontroliniams darbams rengiasi atmestinai. Kitaip yra tik tada, kai mokymosi procesą imasi kontroliuoti tėvai – tikrina namų darbus ar net padeda juos ruošti, atidžiai seka dukters mokyklinius laimėjimus elektroniniame dienyne. „Matau, kad priešingu atveju dukters mokslai mokykloje būtų kur kas blogesni. Tačiau nuolat sprendžiu dilemą – kur ta riba tarp mano kontrolės ir vaiko savarankiškumo? Kada dukra pati pajus visišką atsakomybę už savo laimėjimus mokykloje?“ – svarsto L.Mažeikienė. Ji supranta, kad palikti savo dukters likimo valiai negali – nors pati mama visada mokėsi tik labai gerai, buvo tikras uolumo ir pareigingumo pavyzdys, – jos vaikas yra kitoks, linkęs gyvenime ieškoti lengvesnių būdų.
Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros docentė Jolanta Sondaitė, kuri specializuojasi paauglių psichologijoje, pabrėžia, kad nėra vienodų vaikų, taigi nėra ir universalių, visiems vienodai tinkančių jų auklėjimo taisyklių. „Kaip rodo ir jūsų pateiktas pavyzdys – yra mokinių, kurie turi įgimtą pareigos, atsakomybės jausmą, jie patys, niekieno neraginami ir nekontroliuojami atlieka visas užduotis, stengiasi labai gerai mokytis. Tačiau turbūt kur kas daugiau yra tokių, kuriems tokius įgūdžius turi padėti suformuoti tėvai“, – sako specialistė.
Kaip tuos įgūdžius suformuoti? Pradėti reikėtų nuo pirmos klasės. Vilniaus Filaretų pradinėje mokykloje dirbantis mokytoja Daiva Vaičaitytė pataria jau nuo pirmųjų dienų mokykloje vaikus pratinti prie atsakomybės ir darbo, o to lengviau pasiekti, kai laikomasi tam tikros rutinos – pamokos atliekamos kiekvieną dieną tuo pačiu metu. Ji nepataria namų darbų atlikinėti kartu su vaikais – jiems tik reikia padėti suprasti užduotį, padrąsinti klausti, jei kas neaišku. „Bet reikia skatinti vaiką mąstyti pačiam, o ne klausinėti, ką jam daryti kiekviename žingsnyje“, – patirtimi dalijasi pradinukų mokytoja.

Suderinti jautrumą ir reiklumą

Psichologė J.Sondaitė sako, kad toks ydingas vaikų ir tėvų santykis, kai pastarieji prisiima atsakomybę už namų darbų kokybę, gali persikelti ir į vyresnes klases. „Blogai, jei net ir vyresniųjų klasių mokiniai sėdi ir laukia, kol po darbų grįš tėvai, ir tik tada, jų prižiūrimi, eina ruošti namų darbų. Tai – mokinių, o ne jų tėvų užduotis. Jei jau susiklostė tokia praktika, ją reikėtų keisti, nustatyti naujas taisykles – tarkime, kad mokiniai užduotis atlieka patys, o grįžę tėvai jas tik patikrina“, – pataria paauglių psichologijos specialistė. Ji drąsina tėvus nebijoti keisti nusistovėjusią tvarką – visada reikia prisiminti, kad tai jie, o ne vaikai, diktuoja taisykles, nes tik tėvai turi sukaupę gyvenimiškos patirties, yra atsakingi už savo atžalas. „Nereikia bijoti vadovauti, svarbu tik, kad jūsų auklėjimo stilius derėtų su dviem dalykais – ir reiklumu, ir jautrumu savo vaikams“, – sako pašnekovė.
Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos psichologė Vida Usnienė taip pat pataria medį lenkti, kol jaunas: jei tėvai vaiko mokyklos reikalais pradeda domėtis tik paauglystėje, kyla natūralus pasipriešinimas tokiai staiga atsiradusiai kontrolei. „Tačiau bijoti taip pat nereikėtų – tėvai visada turi teisę domėtis savo vaikų gyvenimu. Svarbu – kaip jie tai daro. Vien bausti, barti, žeminti vaiko taip pat negalima – tuo nieko nepasieksi. Išklausyti, suprasti, stengtis suprasti, dėl ko vaikui kyla sunkumų mokantis, jis nedrausmingai elgiasi – tokia turėtų būti tėvų pagalba“, – pataria mokyklos psichologė.
Darbo įvairiose Lietuvos mokyklose patirties sukaupęs psichologas Nerijus Ogintas pabrėžia, kad tėvams turi rūpėti vaikų mokslo įvertinimas. „Jei tėvai visai nesidomi vaiko pažymiais, jam atrodo, kad jis tėvams nerūpi“, – teigia jis. Tačiau svarbu ir neperlenkti lazdos: „Jei kas dieną nėra kitos temos, tik pažymiai ir mokymasis, jei vaikas pareina namo ir mato, kad mama sėdi prie elektroninio dienyno – ji tarytum gyvena ne savo, o vaiko gyvenimą.“
Psichologas įsitikinęs, kad net ir prasti vaiko pažymiai gali tapti gera proga šeimai bendrauti, kartu spręsti problemas. „Vaikas tuomet jaučiasi svarbus, jis įgyja naudingos patirties, kad nesėkmes galima išspręsti gražiai, konstruktyviai“, – sako N.Ogintas.

Elektroninis dienynas – ne iškrovai

Visi „Veido“ kalbinti mokinių psichologijos specialistai vienbalsiai sutaria: elektroninis dienynas yra puiki priemonė aktyvesniam tėvų dalyvavimui mokyklos gyvenime ir savo vaiko ugdymo procese.
„Mokymosi rezultatai visada geresni, kai tėvai bendradarbiauja su mokytojais, o ne visą atsakomybę užkrauna mokyklai, laukdami, kad tai ši visko išmokys“, – patirtimi dalijasi pradinukų mokytoja D.Vaičaitytė. Ji pataria dar pradinėse klasėse pripratinti vaiką pasipasakoti apie mokykloje prabėgusią dieną, skatinti jį, nesibaiminant dėl bausmių, patį prisipažinti ne tik apie gerus, bet ir apie blogus ten nutikusius dalykus – blogesnį pažymi, elgesio problemas.
Gimnazijos psichologė V.Usnienė sako, kad galimybė tėvams kasdien matyti, kaip jų vaikui sekais mokykloje, puiki pagalba šeimai. „Tačiau klausimas, kaip tėvai interpretuoja tą gaunamą informaciją. Puiku, jeigu matydami blogesnius rezultatus jie nori suprasti, dėl ko taip yra, sugeba išklausyti savo vaiką, drauge ieškoti išeičių. Blogai, jei dėl netenkinančių rezultatų yra tik barama ir baudžiama“, – tikina psichologė.
Daug su paaugliais dirbanti J.Sondaitė sako, kad elektroninis dienynas sudaro galimybes tėvams nepražiopsoti vaikų mokymosi spragų, padėti suprasti, dėl ko kai kurie dalykai mokykloje sekasi sunkiau. „Tačiau nereikia perspausti su kontrole – taip vaikui gali dingti motyvacija stengtis pačiam. Ypač, jei tėvai susikoncentruoja tik į sunkumus ir pamiršta pagirti, kai vaikui kas nors pasiseka“, – sako ji.
N.Ogintui lengva įsivaizduoti ir situaciją, kai elektroninis dienynas šeimoje atlieka meškos paslaugą: „Būna, kad mus kas nors supykdo, bet atsikirsti tam asmeniui negalime – gal jis, pavyzdžiui, darbdavys. Tačiau blogos emocijos nedingsta, vaikštai su jomis ir ieškai būdų jų atsikratyti. Ir štai toks suirzęs tėvas prisimena elektroninį dienyną, prisijungia, pamato blogus pažymius ir jam palengvėja – jis gali išsikrauti ant savo vaiko“, – kaip elgtis nereikėtų nurodo psichologas.
J.Sondaitė iš savo praktikos sako patyrusi, kad dauguma dabartinių tėvų dar tik mokosi tinkamai auklėti savo vaikus. „Juk mus augino sovietmečiu, auklėjimo stilius buvo didaktinis: tėvai, mokytojai pasakė – ir šventa. Vyravo autoritetingas auklėjimo stilius. Dabar nurodymai be argumentų nebeveikia – tėvai turi mokytis paisyti vaiko interesų, pagrįsti savo auklėjimą ir kartu neprarasti reiklumo, griežtumo“, – teigia psichologė.
Ji pripažįsta, kad išmokti subalansuoti šiuos du dalykus – jautrumą savo vaiko poreikiams ir reiklumą jo atsakomybei, darbštumui, pareigos jausmu yra labai nelengvas uždavinys. Tačiau tie tėvai, kuriems iš tiesų rūpi išmokti autoritetingo auklėjimo stiliaus, patarimų gali gauti ir iš šiuolaikinės psichologijos literatūros, ir iš psichologijos specialistų. Ir tam visai nebūtina mokėti už brangias individualias paauglių psichologo konsultacijas – tėvų savitarpio pagalbos grupės veikia prie kai kurių Lietuvos bažnyčių, užtektinai kvalifikacijos konsultuoti ne tik mokinius, bet ir jų tėvus turi mokyklų psichologai.

Psichologė J.Sondaitė: „Blogai, jei net ir vyresniųjų klasių mokiniai sėdi ir laukia, kol grįš tėvai, ir tik tada eina ruošti namų darbų.“

Pavasaris, vasara – atostogų metas, tačiau tai pats darbymetis bitėms. Bičių medus – išskirtinis produktas. Mūsų protėviai jį naudojo kaip maisto produktą, vartojo gydydami įvairiausias ligas ir negalavimus. Šiandieną bitininkai mums siūlo įsigyti įvairaus skonio ir savybių medaus.

Medus yra saldi medžiaga, gaminama naminių bičių iš augalų nektaro, augalų gyvųjų dalių išskyrų arba ant augalo gyvųjų dalių likusių augalais mintančių vabzdžių išskyrų, kurias bitės surenka, perdirba, papildydamos specifinėmis savo medžiagomis, suneša į korius, padeda išgarinti drėgmę ir palieka koriuose subręsti.

Vykdoma valstybinė medaus kontrolė
Siekiant užtikrinti, kad medus būtų ne tik skanus, bet ir sveikas bei tinkamas vartoti maisto produktas, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) laboratorijose atliekami medaus tyrimai.

Medaus mėginiuose tiriamas diastazės aktyvumas, drėgmė, rūgštingumas, hidroksimetilfurfurono (HMF susidaro skylant gliukozei ir fruktozei, jam susidarant padidėja drėgmės kiekis, HMF atsiradimą salygoja ilgalaikis medaus šildymas, laikymas ir invertuoto sirupo priemaišos), netirpių vandenyje medžiagų likučių masės kiekis, laidumas, veterinarinių vaistų liekanos, chloramfenikolio, organinių chloro pesticidų ir PCB (polichlorinti bifenilai), organinių fosforo junginių, švino, kadmio, arseno, gyvsidabrio, kitų metalų ir elementų, sacharozės, fruktozės, gliukozės kiekiai.

2010 m. NMVRVI laboratorijose tirti 663 bitininkystės produktų mėginiai, atlikti 1835 mėginių tyrimai. Keturių tyrimų metu buvo nustatyti viršijantys teisės aktuose numatytus reikalavimus tirtų medžiagų kiekiai: vieno tyrimo metu buvo nustatytas padidėjęs diastazės aktyvumas ir trijuose mėginiuose padidėjęs drėgmės kiekis. 2011 m. sausio-birželio mėnesiais Nacionalinės maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) laboratorijose atlikti 238 bitininkystės produktų mėginių tyrimai, buvo atlikti 643 tyrimai. Visi tirti mėginiai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavim

Medaus sudėtis
Šimte gramų medaus yra 324 kcal, 81,7 g angliavandenių (daugiausiai gliukozės ir fruktozės), 0,3 g baltymų ir visiškai nėra riebalų. Gausu mineralinių medžiagų: natrio, magnio, fosforo, kalio, kalcio, geležies, cinko, seleno, jodo. Taip pat meduje yra vitamino A, B grupės, C, D, E vitaminų, niacino, folio rūgšties. Taip pat meduje yra fermentų ir kietųjų dalelių, pvz., žiedadulkių, kurios patenka renkant medų. Žiedadulkės gali būti pašalinamos iš medaus jį filtruojant.

Pagal kilmę medus skirstomas į nektaro medų ir lipčiaus.

Nektaro medus gaunamas iš augalų nektaro, lipčiaus medus -medus, gautas iš augalais mintančių vabzdžių išskyrų, likučių ant augalų gyvųjų dalių arba iš augalų gyvųjų dalių išskyrų.

Pagal gamybos ir/arba pateikimo būdą:
Korinis medus-medus užakuotame koryje,
Medus su korinio medaus gabaliukais -jame yra vienas ar keli gabaliukai korinio medaus,
Nuvarvėjęs medus-jis gaunamas surinkus nuo korių nuvarvėjusį medų, paprastai toks medus yra supilamas į medsukį ir sumaišomas su pagrindiniu medumi,
Išsuktas medus-toks medus gaunamas medsukyje sukant atakuotus korius be perų (bičių auginami vikšrai),
Išspaustas medus-šis medus gaunamas presuojant nepašildytus arba pašildytus iki 45°C korius be perų,
Filtruotas medus-iš tokio medaus filtru yra pašalintos žiedadulkės,
Konditerinis medus-tai medaus rūšis , naudojama kaip sudedamoji kitų maisto produktų dalis.

Kiti bitininkystės produktai
Bičių duonelė
Tai maisto papildas, susidedantis iš žiedadukių, kurios yra bičių ,,supakuojamos’’ į granules, įdedant medaus ir nektaro. Bičių duonelė skiriasi nuo žiedadulkių ir tuo, kad joje yra monosacharidų, pieno rūgšties ir daugiau vitamino K. Pieno rūgštis bičių duonelę konservuoja ir neleidžia jai fermentuotis bei gesti. Manoma, kad bičių duonelė geriau pasisavinama nei pačios žiedadulkės, nes jau būna pašalintas apvalkalas nuo žiedadulkių.
Žiedadulkės
Žiedadulkėse yra daug nepakeičiamų amino rūgščių bei beveik visų vitaminų ir gausu mineralinių medžiagų.
Bičių pienelis
Cheminiais tyrimais nustatyta, kad bičių pienelyje yra daug biologinių medžiagų-hormonų, antibiotinių medžiagų, labai naudingų žmogaus organizmui. Jame tai pat yra daug B grupės vitaminų, aminorūgščių, monosacharidų, riebųjų rūgščių. Bičių pienelis yra sekretuojamas jaunų bičių darbininkių hipofizėje. Šiuo pieneliu yra maitinamos jaunos lervos.
Bičių pikis (propolis)
Bičių pikio pagrindą sudaro sakai, kuriuos surenka bitės nuo įvairių augalų žievės išskyrų, pumpurų ar ūglių ir praturtina savo seilėse esančiais fermentais. Propolio cheminė sudėtis ir aktyvumas priklauso nuo aplinkos augalijos. Propolio cheminį aktyvumą lemia jo sudėtyje esantys flavonoidai, benzoinė ir kofeino rūgštys bei kiti cheminiai junginiai, jų kiekybinė sudėtis ir sinergistinis poveikis. Propolyje esančios biologiškai aktyvios medžiagos slopina daugelio gramneigiamų bei kai kurių gramteigiamų mikroorganizmų augimą, skatina antikūnų sintezę, mažina skausmą bei uždegimą, gerina žaizdų bei opų gijimą, veikia prieš virusus ir grybelius.

Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas primena, kad bitininkystės produktai gali sukelti alergiją. Tai nėra labai dažnai pasitaikanti alergijos rūšis, kadangi medus ne itin dažnai įeiną į kitų maisto produktų sudėtį. Medaus sukelta alergija gali pasireikšti sloga, lūpų ar liežuvio patinimu, akių ašarojimu, gerklės niežuliu, odos pakitimais ar galvos skausmu.

Medui būdingos savybės
Medaus spalva
Mums įprasčiausia geltona medaus spalva, tačiau ji gali įvairuoti nuo bespalvės iki tamsiai rudos. Medaus spalva priklauso nuo to, iš kokių augalų nektaro jis yra pagamintas. Bespalvis medus būna surinktas iš baltųjų akacijų, aviečių, dobilų, barkūno žiedų. Šviesiai geltonos spalvos-liepų, liucernų, garstyčių žiedų. Gintarinės spalvos iš saulėgražų, gluosnių, agurklių žiedų. Tamsiai geltonos spalvos iš grikių, viržių, kaštonų, tabako, miško augalų žiedų. O tamsios spalvos medus, tai lipčiaus medus, citrusinių augalų ir vyšnių žiedų. Medaus spalva taip pat priklauso nuo metų laiko, bičių rūšies, korių senumo.
Konsistencija. Medaus konsistencija gali būti taip pat įvairi: nuo skysto iki klampaus, iš dalies ar netgi visiškai susikristalizavusio.
Skonis ir kvapas. Medaus skonis ir kvapas priklauso nuo augalų žiedų kvapo, iš kurių paimtas nektaras. Taip pat jis priklauso nuo bičių vaško ir kitų kvapų, kurie yra avilyje.
Kristalizacija. Medui būdinga kristalizacija. Dažnai kambario temperatūroje medus kristalizuojasi. Kristalizacija parodo, kad meduje daug cukraus, kuris ir suteikia kristalizavusiam medui baltesnę spalvą. Tačiau jei medus kristalizavosi, tai dar nereiškia, kad meduje yra papildomai įdėta cukraus. Temperatūra aukštesnė nei 25°C arba žemesnė nei 5°C yra nepalanki medaus kristalizacijai. Jei temperatūra yra apie 14°C susidaro palankios sąlygos medaus kristalizacijai. Šviežias natūralus medus skystas išlieka ne ilgiau kaip 3 mėnesius, vėliaus susikristalizuoja. Kristalizacijos procesas yra natūralus ir medaus sudėties neblogina.
Antibakterinis poveikis. Medus pasižymi antibakteriniu poveikiu, kuris jam būdingas dėl susidariusio vandenilio peroksido vykstant fermentinėms reakcijoms iš gliukozės susidarant gliukurono rūgščiai.

Medaus ženklinimas
Medaus tinkamumas vartoti vertinamas pagal Medaus techninį reglamentą, patvirtintą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 3D-333(Žin., 2003, Nr. 81- 3714). Šie reikalavimai taikomi Lietuvoje pagamintam ir į Lietuvą importuojamam medui ir jo reikalavimai privalomi visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, tiekiantiems medų į Lietuvos rinką. Pirkti reikėtų tokį medų, kurio kiekvienas įpakavimo vienetas yra suženklintas pagal Lietuvos Higienos normos HN 119:2002 ,,Maisto produktų ženklinimas“ reikalavimus ir yra nurodytas tinkamumo vartoti terminas.
Nuo seno žinoma, kad medų geriausia suvartoti per pusantrų metų, tačiau tinkamai laikomas medus išsaugo savo naudingąsias saybes ir žymiai ilgesnį laiką.

Kaip atskirti tikrą natūralų medų nuo medaus su priemaišomis ir dirbtinio medaus (cukraus sirupo):

Pirmiausia skaitykite etiketes ant produkto. Jei meduje yra kažkokių priemaišų, etiketėje turi būti nurodyta, kokia procentinė dalis medaus įeina į šį produktą;

Nedidelį kiekį medaus patrinkite tarp pirštų, sušilęs medus lengvai įsigeria į odą ir nėra toks lipnus kaip medus su priedais ar dirbtinis medus;

Uždėkite nedidelį lašelį medaus ant popieriaus, net ir skystas natūralus medus ilgesnį laiką nepersigers per popierių, nes jame yra labai nedidelis vandens kiekis, priešingai nei dirbtiniame meduje;

Dubenyje sumaišykite kiaušinio trynį su medumi, tada gerai išplakite šakute, jei medus tikras, suplakus kiaušinio trynys bus panašus į virto kiaušinio trynį. Jei naudojamas dirbtinis medus arba cukraus sirupas, kiaušinio trynys nepasikeis;

Įdėkite šaukštelį medaus į stiklinę su vandeniu. Natūralus medus padengs stiklinės dugną, o dirbtinis medus ar cukraus sirupas ištirps;

Užtepus natūralaus medaus ant duonos riekės, jis greitai sukietėja. Jei ant duonos užtepsite medaus su priemaišomis ar cukraus tirpalo, jis duonos paviršių padarys drėgną. Taip nutinka dėl didesnio vandens kiekio medaus pakaitaluose;

Valgant natūralų medų, prieš jį nuryjant, jaučiamas būdingas ,,dilgčiojimas’’ gerklėje, dirbtinis medus tokio jausmo nesukelia, jį tiesiog nurysite kaip paprastą cukraus tirpalą;

Laikui bėgant natūralus medus galiausiai kristalizuojasi, o dirbtinis medus visą laiką atrodo kaip cukraus tirpalas;

Įmerkite į medų medinį pagaliuką ir uždekite, natūralus medus lengvai dega šviesia liepsna. Jei tą patį bandysite padaryti su dirbtiniu medumi, dėl jame esančios drėgmės jis nedegs;

Kaitinant 2-3 arbatinius šaukštelius medaus mikrobangų krosnelėje, jis greitai karamelizuojasi ir jį kaitinant jame nesimato burbulų (tokių kaip verdant vandeniui). O kaitinant medų su priemaišomis ar cukraus sirupą, pirmiausia matomi burbulai, o pats produktas nesikaramelizuojasi.

Kaip tinkamai laikyti medų?
Patalpa, kurioje laikomas medus, turi būti sausa, gerai vėdinama, tai gali būti rūsys, šaldytuvas. Optimali medaus laikymo temperatūra 5-10 °C. Medaus negalima laikyti šviesioje, ypač medaus, kuris yra supilstytas į stiklinius indus. Geriausiai medus išsilaiko moliniuose ir stikliniuose induose, taip pat liepos, alksnio, drebulės, topolio medienos statinaitėse. Taip pat medaus saugojimui tinka emaliuoti ar plastikiniai indai. Kaip ir kitų maisto produktų, medaus negalima laikyti cinkuotuose ar metaliniuose induose, nes veikiant meduje esančioms rūgštims, susidaro cheminiai junginiai, nuo kurių galima apsinuodyti. Medus turi būti laikomas sandariai uždarytuose induose-sandarūs dangteliai apsaugo nuo pašalinių kvapų, nes medus juos labai greitai sugeria.

Kaip vartoti medų, kad jis neprarastų savo naudingųjų savybių?
Medų žmogaus organizmas geriausiai įsisavina su kitu maistu: košėmis, vaisiais. Medus daug saldesnis už cukrų, todės norint pasaldinti patiekalą, medaus sunaudojama mažiau nei cukraus, o tuo pačiu gaunama mažiau kalorijų. Galima medų gerti su vandeniu, su vaisių sultimis, su kava ar arbata. Geriant kavą ar arbatą, rekomenduojama pirmiausia įpilti pieno, o paskui dėti medų. Arbatoje ir kavoje yra taninų, kurie gali sunaikinti daug medaus fermentų ir kitų azotinių medžiagų, tačiau pirmiausia įpylus pieno, jis neutralizuoja taninus ir sumažina jų poveikį medui. Saldinant karštus gėrimus, rekomeduojama medaus įdėti tuomet kai jie šiek tiek atvėsta (iki 50°C), taip išsaugoma nemažai meduje esančių naudingųjų medžiagų. Per vieną minutę įkaitinto iki 75°C ir aukštesnės temperatūros medaus antibiotinis veikimas sumažėja, pakinta ir jo maistinė vertė.

Kas yra „dirbtinis medus“?
„Dirbtiniu medumi“ žmonės vadina cukraus sirupą, bet jis tikrai neprilygsta tikram medui. Galima cukrų paveikti specialiomis rūgštimis ir jo skonis bus panašus į medaus skonį. Tokį pagamintą
cukraus sirupą sumaišius su tikru medumi, gauto produkto skonį butų sunku atskirti nuo natūralaus medaus skonio.

Kaip atskirti skirtingų augalų medų?
Pavasario medus-tai obelų, kriaušių ir kiaulpienių šviesus medus, sukietėjęs dar labiau pašviesėja.
Aviečių medus-šviesus, stiproko skonio, kvapo
Dobilų medus-šviesus, gelsvas, beveik baltas, švelnaus skonio.
Grikių medus-tamsus, rausvas arba beveik rudas, skonis ir kvapas-aštrus.
Kiaulpienių medus-aukso spalvos, kvapnus, kartokas.
Liepų medus-šviesiai geltonas, liepžiedžių kvapo.
Lipčiaus medus-augalų lipčius tamsus, suneštas iš augalų lapų, spyglių išskirto skysčio. Vabzdžių lipčius tirštesnis už žiedų medų.
Miško medus-aitrus, tamsios spalvos.
Pievų medus-surinktas iš įvairiausių augalų žiedų, malonaus skonio, geltonas arba gelsvai rudas.
Rapsų medus-baltas arba šviesiai gelsvas, silpno kvapo, kartokas.
Vaismedžių medus-šviesus, geltonas, malonaus kvapo.
Viržių medus-tamsus, geltonas su rusvu atspalviu, stipraus kvapo, kartokas.

BFL

Prancūzija pageidauja, kad būtų palengvinta galimybė įvesti sienų su kitomis Europos Sąjungos (ES) šalimis kontrolę, siekiant pažaboti migrantų antplūdį, pranešė vienas prezidentūrai artimas šaltinis.

Ši problema tapo ypač aktuali, migrantams masiškai plūstant iš sukilimo apimto Tuniso ir Libijos.

“Mums atrodo, kad turėtume pagalvoti apie mechanizmą, kuris, esant sistemingiems pažeidimams prie vienos iš ES išorinių sienų, leistų įsikišti ir laikinai atšaukti (laisvo judėjimo režimą), kol šie pažeidimai tęsis”, – penktadienį vienas Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) kanceliarijai artimas šaltinis sakė naujienų agentūrai “Reuters”.

Italija nurodė, kad šiemet į jos teritorijas atvyko jau 26 tūkst. migrantų, bėgančių nuo smurto Libijoje ir neramumų Tunise bei Egipte.

Patekę į Šengeno erdvę, tarp kurios narių galioja laisvo judėjimo režimas, migrantai gali laisvai vykti į bet kurią iš 25 jos šalių.

Prancūzija neseniai buvo uždraudusi įvažiuoti traukiniams iš Italijos, vežantiems migrantus iš Afrikos, o Roma apkaltino savo kaimynę pažeidus Šengeno sutarties punktą dėl laisvo judėjimo.

Tačiau Europos Komisija pripažino, kad Paryžiaus sprendimas buvo teisėtas.

Šengeno sutartis leidžia laikinai atkurti sienų kontrolę, jeigu tai yra būtina saugumui užtikrinti – pavyzdžiui, olimpines žaidynes, taip pat kilus laikinoms grėsmėms.

Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas turėtų būti skiriamas Vyriausybės ir jai atsiskaityti, sako prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja. Prezidentūros Teisės grupės vadovė Solveiga Cirtautienė teigia, kad įstaigai siūlomas suteikti valstybės įstaigos statusas užtikrintų didesnį jos savarankiškumą.

“Viešieji pirkimai yra neatsiejamai susiję su ūkio ir finansų sektoriais, todėl kasdienė šios srities priežiūra, skirtingai nei teisėsaugos institucijų veikla, yra artimiausia toms vykdomosios veiklos sritims, kurios priskiriamos Vyriausybei, o tikrai ne Seimo ar prezidento kompetencijai. Todėl logiškas žingsnis būtų ir šios institucijos vadovo skyrimą bei pagrindinių organizacinių klausimų sprendimą pavesti būtent Vyriausybei, numatant aiškius pagrindus, kada galima vadovą už netinkamą darbą atleisti”, – antradienį interviu Žinių radijui sakė S.Cirtautienė.

Ji teigė nesutinkanti su pozicija, kad VPT vadovo skyrimas ir atskaitomybė Seimui būtų universali ir geriausia išeitis.

“Mūsų galva, siekiant ne populistinių, deklaratyvių tikslų, bet kad institucija veiktų efektyviai, profesionaliai, užtikrintų visų vykdomų viešųjų pirkimų teisėtumą, pirmiausia būtina užtikrinti realų jos nepriklausomumą ir sudaryti sąlygas, kad vadovas pirmiausia būtų profesionalas – tai yra jam turėtų būti keliami atitinkami profesiniai reikalavimai. Taip pat turi būti užtikrinta, kad jis ranka rankon dirbdamas kartu su Vyriausybe, galėtų dirbti sklandžiai. Tenka pripažinti, kad geriausia tokio vadovo veiklą galėtų vertinti tas asmuo, kuris kasdien su juo dirba – Vyriausybės vadovas”, – sakė prezidentės patarėja.

Todėl, jos teigimu, prezidentė Dalia Grybauskaitė ir siūlo įtvirtinti nuostatą, kad skiriant VPT vadovą, galutinį žodį turėtų tarti Vyriausybės vadovas: “Jis (VPT vadovas – BNS) tiesiogiai būtų atsakingas tam asmeniui, kuris jį skyrė ir kuris kiekvieną dieną su juo dirba”.

Pasak S.Cirtautienės, siūlomas VPT institucinis modelis yra taikomas ir kitose ES valstybėse.

“Prezidentės pateiktame įstatymo projekte Viešųjų pirkimų tarybai siūloma suteikti valstybės įstaigos statusą, kuris šiai institucijai užtikrintų didesnį savarankiškumą nei dabartinis įstaigos prie ministerijos statusas”, – sakė prezidentės patarėja.

Prezidentė D.Grybauskaitė inicijavo Viešųjų pirkimų įstatymo pataisas, siūlydama atskirti VPT nuo Ūkio ministerijos. Toks siūlymas sulaukė kritikos, esą visiškai savarankiška ši įstaiga galėtų būti tik tuomet, jeigu jos vadovą skirtų prezidentė arba Seimas.

Kovo 15-ąją Seimas po pateikimo pritarė Viešųjų pirkimų įstatymo pataisoms, kurias pateikė šalies vadovė D.Grybauskaitė, viešųjų pirkimų skaidrumo ir efektyvumo kontrolę įvardijanti vienu iš kovos su korupcija prioritetų.

Pataisomis siūloma griežtinti atsakomybę už viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimus ir atsisakyti Viešųjų pirkimų tarnybos pavaldumo Ūkio ministerijai.

Prezidentės teigimu, pirkimus prižiūrinti tarnyba turi veikti nepriklausomai nuo politikų valios ir turėti daugiau įrankių skaidrumui bei sąžiningai konkurencijai užtikrinti.

Taip pat siūloma įpareigoti pirkėją, prieš vykdant viešuosius pirkimus neskelbiamų derybų ar vidaus sandorių būdu, apie juos privalomai informuoti Viešųjų pirkimų tarnybą, o juos pradėti tik gavus šios tarnybos sutikimą. Taip pat bus būtina nurodyti priežastis, kodėl pasirinktas toks pirkimo būdas, o tai esą leis piktnaudžiavimo įstatymu atvejus atskirti nuo pagrįsto naudojimosi jame įtvirtintomis išimtimis.

Viešiesiems pirkimams kasmet valstybė išleidžia apie 10-11 mlrd. kitų.

Laimėti konkursą į svarbias pareigas neužtenka. Reikia, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) biografijoje nerastų nė dėmelės. Greitai bus jau du mėnesiai, kai Valstybinis turizmo departamentas laukia direktoriaus pareigas konkurse laimėjusios Raimondos Balnienės. Pretendentų buvo aštuoni, konkurse leista dalyvauti keturiems. Bet ir šiandien R.Balnienės departamente nėra. O Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Kelių katedros docentas Skirmantas Skrinskas, birželio pradžioje nurungęs 6+ kandidatus, laimėjo konkursą eiti Lietuvos automobilių kelių direkcijos generalinio direktoriaus pareigas. Jo direkcijoje taip pat dar nerasime. Mat STT tikrina ir jo reputaciją. Panašiai ilgai buvo tikrinami ir dabartinis Lietuvos darbo biržos direktorius Mindaugas Balašaitis, ir naujoji Valstybės tarnybos departamento vadovė Laima Tuleikienė.

STT Korupcijos prevencijos valdybos antikorupcinio vertinimo skyriaus viršininkas Audrius Bereišis “Veidui” sakė, kad įstatymu yra nustatyta informacijos apie asmenį, ketinantį eiti arba einantį pareigas valstybės įstaigoje, pateikimo tvarka. Tie asmenys, kuriuos į pareigas skiria prezidentas, Seimas, Vyriausybė, ministras pirmininkas, turėtų žinoti, kad STT gaus oficialų raštą iš Prezidentūros, Seimo pirmininko tarnybos ar kitos institucijos, o STT savo ruožtu kreipsis į operatyvinės veiklos subjektus. Bus patikrinta, ar asmuo nėra teistas, ar nėra padaręs administracinės teisės arba kitokių pažeidimų. Bet STT atkreipė dėmesį, kad kažkodėl nėra tikrinami valstybės įmonių vadovai, kai kurie kiti atsakingi asmenys. Atitinkamos įstatymo pataisos jau pateiktos Teisingumo ministerijai ir rudenį turėtų pasiekti Seimą. A.Bereišis sakė, kad yra buvę atvejų, kai kandidatas taip ir nebuvo paskirtas į pareigas.

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos narys Rytis Juozapavičius pabrėžia, kad šis patikimumo klausimas labai senas, o Lietuvai trūksta tam tikros nepakantumo kultūros. “Nepamenu, kad kada nors iki galo būtų buvęs išaiškintas staigaus praturtėjimo klausimas”, – sakė R.Juozapavičius.