R.Melnikienė

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė dr. Rasa Melnikienė įsitikinusi, kad perdėtas dėmesys vien ekonominei žemės ūkio veiklos pusei veda prie žmogiškojo veiksnio nuvertinimo. To pasekmės: prastėjanti demografinė situacija, besitraukianti vidaus rinka ir vangi alternatyvios veiklos kaime plėtra.

Arūnas BRAZAUSKAS

– Ar paramos nereikėtų visų pirma nukreipti tiems, kurie sunkiai įsitvirtina prekiniame ūkyje, – būtent smulkiesiems ūkininkams?

– Kai kalbame apie paramą smulkiesiems ūkininkams, nepamirškime, kad daugelyje mažų ūkių gy­vena ir dirba pensininkai. Tie vyresnės kartos žmonės – atskira kategorija. Dauguma jų nugyvens gyveni­mus kaip gyveno, ūkininkaus kaip ūkininkavo. Ta­čiau nemažoje dalyje smulkių ūkių galimos permainos. Ir čia yra visokiausių gerų pavyzdžių. Pa­vyz­džiui, vieno hektaro ūkis, kuriame ištisus metus au­gi­namos salotos, gali tapti perspektyviu šeimos verslu. Reikia propaguoti gerus pavyzdžius, remti tokius ūkius, siekti, kad žmonės pasiliktų dirbti ir gyventi kaime.

Jei panagrinėsime investicijas į žemės ūkį 2004–2014 m., matysime, kad stambieji ūkiai turėjo labai daug galimybių įsigyti žemės, o mažieji ūkiai negalėjo konkuruoti žemės rinkoje. Tačiau šiuo metu žemės ūkiui tinkami plotai jau pasidalyti. Smulkūs ūkiai gali konkuruoti kitaip. Panagrinėję standartinės produkcijos rodiklius įvairiose ES valstybėse matysime, kad produkcijos gamyba vienam hektarui mažuose ūkiuose yra gerokai didesnė negu dideliuose. Mažieji ūkiai geriau panaudoja išteklius, pasirinkdami tinkamą specializaciją: sėklininkystę, daržininkystę, gėlininkystę, uogų auginimą, kokio nors galutinio vartojimo produkto gamybą. Pa­vyz­džiui, jeigu ūkininkas turi penkias karves ir parduoda pieną perdirbimo įmonei, jis niekaip neišgyvens be papildomų pajamų.

Jeigu ateina sumanūs, išsilavinę žmonės ir žino, ką nori padaryti, jie neretai gali ir padaro.

Jeigu ūkininkas gamina sūrius ir sugeba juos parduoti galutiniam vartotojui, jis gaus visai neblogas pajamas. Pavyzdžiui, Kauno technologijos universiteto Maisto institutas ir Dargužių ūkininkas Valdas Kavaliauskas buvo įsteigę sūrių mokyklą, kurioje mokė apie 70 Lietuvos ūkininkų. Buvo tam tikra parama iš Lietuvos kaimo plėtros programos. Dabar V.Kavaliauskas turi privačią mokyklą, ir vietų joje mažiau nei norinčiųjų mokytis.

Žinoma, propaguojant gerus pavyzdžius negalima orientuoti, kad visi gamintų tą patį, nes taip skatinama perprodukcija, galiausiai paklausa krinta, o produkto kaina sumažėja.

– Kokios permainos šalies žemės ūkyje ryškiausios?

– Kalbant apie specializaciją reikia pasakyti, kad nuo gyvulininkystės pajudėjome prie augalininkystės. Maždaug pusė ūkių užsiima augalininkyste, didesnė jų dalis – javų ūkiai. Rizikos valdymo požiūriu siaurai specializuoti javų ūkiai yra silpna grandis. Tai labai rizikingi ūkiai, kurie labai priklauso nuo paramos, grūdų kainų ir klimatinių sąlygų. Kiti ūkiai diferencijuoja veiklą, gamina įvairius produktus. Pavyzdžiui, pienininkystės ūkiai iš pieno produkcijos gauna apie 50 proc. pajamų, o javų ūkiai iš pagrindinės veiklos gauna 80–90 proc. pajamų.

Kodėl susiformavo posūkis į javų sektorių? Nuo 2007 m. buvo įdiegtas naujas tiesioginės paramos mo­delis, imta mokėti tiesiog už hektarų skaičių, nepriklausomai nuo to, ką ūkininkas gamina. Ūkininkas ar kitas žemės ūkio produkcijos gamintojas,  nusipirkęs papildomą žemės sklypą, iškart pasididina gaunamų išmokų mastą. Pasinaudojęs parama įsigyja našios žemės ūkio technikos. Dėl to ūkyje sumažėja darbo jėgos poreikis. Skaičiavimai rodo, kad javininkystės versle, palyginti su kitomis veiklomis, reikia mažiausiai darbo ir kapitalo, skaičiuojant ha žemės ūkio naudmenų.

Taigi nuo 2007 m. mūsų ūkio specializacija gražiai nuvingiavo augalininkystės link. O Lietuva iki šiol buvo gyvulininkystės kraštas. Gyvulininkystė – gerokai darbui imlesnis ir daugiau žinių reikalaujantis verslas. Tokios Lietuvos gamtines sąlygas labiau atitinkančios žemės ūkio veiklos tradicijos buvo kuriamos tarpukariu.

– Kaip šios tendencijos paveikė kaimo visuomenę?

– Didėjant ūkių apsirūpinimui našia žemės ūkio technika, žemės ūkyje mažėja užimtumas. Pa­sta­ruo­ju metu procesas stabilizavosi, užimtumas žemės ūkyje dabar siekia apie 10 proc.

Keletą metų kaime mažėja gyventojų, nes trūksta alternatyvių veiklų, žmonės neturi kur įsidarbinti. Vienas iš sėkmingų alternatyvios žemės ūkiui veiklos kaimo vietovėse pavyzdžių yra turizmo sektorius, prie kurio plėtojimo Lietuvoje prisidėjo ir miesto gyventojai. Ne tik ūkininkai, bet ir miestiečiai, turintys žemės, registravosi kaip ūkininkai, panaudojo savo santaupas kaimo turizmo sodyboms steigti. Atsirado papildomų darbo vietų kaimo žmonėms ir galimybė vietiniams ūkininkams parduoti turistams ūkiuose pagamintą produkciją.

Alternatyvios žemės ūkiui veiklos yra labai svarbios siekiant išsaugoti kaimo vietovėse gyventojų tankį. Tai svarbu dar ir dėl tos priežasties, kad paslaugų ekonomikoje gyventojas svarbus ne vien kaip gamintojas, bet ir kaip vartotojas. Jei nėra vartotojo, tu negali plėtoti jokių verslų.

– Kokią veiklą galėtų vykdyti mažieji ūkiai?

– Geranoriški patarėjai dažnai sako: tegul mažieji ūkiai traukiasi iš žemės ūkio sektoriaus ir kuria alternatyvų verslą. Aš klausiu: kokį verslą jūs siūlytumėte jiems sukurti? Pasiūlykite kokią nors idėją. Standartinis atsakymas: mums reikėtų pagalvoti.

Įsivaizduokime situaciją, kad žmogus gyvena miestelyje, kuriame 600 gyventojų. Jis turi santaupų ir gali gauti paramą bandomam kurti verslui. Didelė miestelio gyventojų dalis yra pensininkai, todėl darbuotojų trūksta, teks jų ieškoti gretimuose miesteliuose. Gamybai reikalingą žaliavą taip pat reikės atsivežti. Pagamintos produkcijos pirkėjų vietinėje rinkoje mažai, todėl produkciją ir realizuoti reikės kitose rinkose. Logistika sudėtinga ir labai brangi. Ar kaimo gyventojas, išanalizavęs galimybes, kurs kokį nors verslą? Veikiausiai ne.

Dažnai smulkiems ūkiams nepasiseka dėl to, kad jie neįvertina savo turimų išteklių. Šį teiginį galėčiau iliustruoti konkrečiu pavyzdžiui, kurį papasakojo kolega iš Šiaulių universiteto. Jo buvęs studentas nusipirko netoli Šiaulių tris hektarus akmenuotos žemės ir pradėjo dekoratyvinių augalų verslą. Ankstesnis šeimininkas tame sklype bandė bulves auginti, bet derlius buvo menkas. Pamatęs, kad naujojo savininko verslą lydi sėkmė, jis apgailestavo žemės sklypą per pigiai pardavęs, nepagalvojęs, kad šioje žemėje yra tokia gero verslo galimybė.

Europos šalių patirtis rodo, kad tai ne atskiri pavyzdžiai, – dauguma nedidelių ūkių veikia pelningai. Jeigu verslo imasi sumanūs, išsilavinę žmonės ir žino, ką nori padaryti, jų veiklą dažniausiai lydi sėkmė. Norint išlaikyti kaimą gyvybingą, Lietuvoje būtina įgyvendinti paramos schemas, kurios leistų mažiems ir vidutiniams ūkiams rasti savo nišą vietos rinkoje, ir sekant senųjų ES šalių pavyzdžiu skatinti tipinių technologijų ir naujų veiklos organizavimo būdų diegimą mažuose ūkiuose.

Nuo to, kaip efektyviai bus pasinaudota tomis paramos schemomis, priklauso socialinis kaimo tvarumas. Nuo to labai priklauso ir migracijos iš kaimo mažinimas.

– Ar įmanoma suvaldyti migraciją ir kitus demografinius rodiklius?

– Lietuvoje per mažai žinoma ES bendrosios žemės ūkio politikos istorija. Viena svarbiausių šios politikos atsiradimo priežasčių – masinis ūkininkų kėlimasis gyventi į miestą. Kaip atsakas į šiuos procesus ir pradėta įgyvendinti bendroji žemės ūkio politika, kuria buvo stengiamasi padidinti kaimo gyventojų pajamas, nes žmonės kaime labai mažai uždirbo, palyginti su miestiečiais, ir palaikyti gyventojų tankumą kaimiškose vietovėse.

Lietuvoje nuo pat nepriklausomybės atkūrimo gyventojų išsaugojimas kaimo vietovėse niekada nebuvo svarbus žemės ūkio ir kaimo politikos tikslas. Lietuvoje buvo susitelkta į žemės ūkio gamybos apimčių didinimo tikslus. Be to, buvo pervertinamas investicijų vaidmuo ir neįvertinama žmogiškųjų išteklių svarba. Viešuose pasisakymuose ir apskritai visuomenės nuomonėje vyrauja du raktiniai žodžiai – investicijos ir eksportas. Į tuos dalykus susitelkiama kaip į svarbiausius tikslus. Tačiau investicijos ir ekspor­tas turėtų būti priemonės tam, kad žmonės Lietuvoje gyventų geriau.

Pagal BVP augimo tempus Lietuva lygiuojasi į ES lyderes, o pagal visus žmogiškųjų išteklių parametrus velkasi gale.

Lietuvai pradėjus gauti ES paramą ūkininkai akcentavo investicijas kaip svarbiausią poreikį. Bet prisipirkus brangių įrenginių ir nevisiškai juos išnaudojant tie įrenginiai pridarys nuostolių. Padidėjęs ilgalaikis turtas išaugina amortizacijos išlaidas, o jeigu pasirenkamas trumpiausias amortizacijos laikotarpis, didėja amortizaciniai atskaitymai, tada mažėja pelnas. Galima netgi nuostolių patirti. Jeigu įvyksta perteklinė kapitalizacija, apskaitoje matome nuostolį. Tai neatitinka viešosios politikos tikslų. Nors parama investicijoms buvo teikiama siekiant padidinti gamybos apimtis, skaičiavimai rodo, kad tuose regionuose, kur labiausiai sumažėjo kaimo gyventojų, mažėja ir produkcijos gamybos apimtys.

Pamenu, 1995 m. vienas Lietuvos politikas pasakė: „Iš pradžių rūpinsimės ekonomika, paskui socialiniais reikalais.“ Praėjo 20 metų ir matome socialinių veiksnių ignoravimo pasekmes: demografinę duobę, emigraciją, mažų atlyginimų kultūrą ir kitus neigiamus procesus. Ir tik dabar imame suvokti, kokia problema yra žmogiškųjų išteklių praradimas. Žemės ūkis įdomus tuo, kad didesnė gamybos dalis vyksta namų ūkiuose. Bet jeigu namai lieka tušti?

Kai Europos šalys susivokė, kad gimstamumas negrįžtamai mažėja, buvo atidarytos sienos, imta įsileisti migrantus. Lietuvos verslininkai taip pat sako: sudarykime galimybes Lietuvoje įsidarbinti darbuotojams iš trečiųjų šalių. Tačiau darbo rinkos atvėrimas sukurs integracijos problemų, kurias reikės spręsti mokesčių mokėtojų lėšomis.

– Viešojoje erdvėje netyla pienininkų balsai. Ar pieno sektoriui reikalingas išskirtinis dėmesys?

– Pieno sektorius gauna paramą, tačiau ji neatsveria problemų, kylančių pieno produktų tiekimo grandinėje. Žinome, kad daugelį metų Lietuvos ūkininkai gauna vieną mažiausių supirkimo kainų – apie 30 proc. mažesnę nei ES vidurkis. Kada kai kurie perdirbėjai aiškina, kad mažieji ūkiai – pagrindinė problema, didinanti žaliavos transportavimo sąnaudas, ir reikia juos paskatinti pasitraukti iš rinkos, aš su tokia nuomone nesutinku. Pa­vyzdžiui, Lenkijoje vidutinis pieno ūkis nedaug skiriasi nuo mūsiškio (Lietuvoje beveik šešios karvės, ten dviem karvėm daugiau), bet pieno supirkimo kaina ten gerokai didesnė.

Problema, kurią matau Lietuvos pieno sektoriuje, – mums nepavyksta įdiegti organizacinių inovacijų. Tradicinė kooperacija, kaip mes ją suvokiame, nelabai veikia. Yra labai keistų kooperacijos pavyzdžių. Pavyzdžiui, kelių narių kooperatyvas aptarnauja kelis šimtus pieno gamintojų, bet visas pelnas tenka tik kooperatyvo nariams. Pieno gamintojai ne­gauna dalies pelno, nes jie nėra kooperatyvo na­riai.

Žinoma, yra sėkmingai veikiančių kooperatyvų, yra kooperatyvų, sugebančių užsiimti perdirbimu. Viską lemia žmogiškieji ištekliai – ar žmonės yra sumanūs. Ukmergėje sėkmingas pavyzdys – penkios moterys, jos net kooperatyvo nesukūrė. Kiekviena turi savo ūkį, visos turi bendrą cechą, kuriame po vieną dieną perdirba pieną. Visą produkciją realizuoja kartu – pardavinėja turguje. Šitas modelis labai gerai veikia.

Kalbant apie bendras visam šalies pieno sektoriui problemas tenka pasakyti, kad dalis regionų neturi kitų alternatyvų – tik gyvulininkystę, nes augalininkystei ten netinkama žemė. Be pieno gamybos ir mėsinės galvijininkystės, ten beveik nėra kitų žemės ūkio alternatyvų. Gamybos požiūriu pienininkystė pati sudėtingiausia. Jeigu mes ją sunaikinsime, jai atkurti reikės didžiulių pastangų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Žilvinas ŠILĖNAS

Didžiąją mūsų sunešamų mokesčių dalį suvalgo trys sritys – pensijos, švietimas ir sveikatos apsauga. Apie šeštadalį viso biudžeto išlaidų sudaro išlaidos švietimui – apie 1,6 milijardo. Taigi, norint mokytojams padidinti atlyginimus, efektyvinti reikia pačią švietimo sistemą. Klausimas – kaip.

Konkurencija. Efektyvumo galima siekti dviem labai skirtingais modeliais. Pir­mas – konkurencija. Leisti (ar net skatinti) mokyklas konkuruoti tarpusavyje.

Taikant šį modelį būtų svarbūs du principai. Pir­miausia valstybė (mokesčių mokėtojai) fi­nan­­suoja ne mokyklas, o moksleivio išsilavinimą. Tai galima padaryti taikant krepšelio ar ko­kį kitą mechanizmą, kurio esmė – mokykla gau­­­­na pinigus už moksleiviui suteikiamą išsila­­­vi­ni­mą. Antra, moksleiviai (tiksliau – jų tė­vai) tu­ri pasirinkimo laisvę, kurioje mokykloje mo­kytis.

Geresnes švietimo paslaugas teikiančios mo­­kyklos pritrauktų daugiau mokinių ir daugiau lėšų. Turėdamos daugiau lėšų jos galėtų samdyti geresnius mokytojus, turėtų gražesnes klases. Ir atvirkščiai. Prastesnės mokyklos prarastų geriausius mokytojus, moksleivius, bankrutuotų ir užsidarytų. Bankrutavusių mo­kyklų moksleiviai rinktųsi likusias geresnes mokyklas. Ilgainiui išliktų tik geriausios.

Neatmestinas ir kitas variantas: prastos, ban­­krutuojančios mokyklos taptų sėkmingai vei­­kiančių mokyklų padaliniais. Nauji šeimininkai pakeistų vadovus, dalį darbuotojų ar kitaip pertvarkytų prastą mokyklą.

Konkurencijos sąlygomis būtent tėvai renkasi geresnę paslaugą teikiančias mokyklas. Ir būtent tie pasirinkimai lemia, kurios mokyklos suklesti, o kurios – užsidaro.

Tinklo valdymas. Kitas būdas – savivaldybei valdyti visą mokyklų tinklą. Silpnesnes mo­­kyklas priversti pasitempti, pustuštes mo­kyklas pertvarkyti ar uždaryti be didesnių ce­re­mo­ni­jų. Jei reikia, mokyklas jungti, specializuoti, vers­ti dalytis patalpomis (pvz., sporto salėmis). Gal­būt mokyklą iškelti į kitą pa­statą. Reikalui esant iš vienos mokyklos į kitą perkelti mokytojus ar net administraciją, net juos atleisti.

Tokioje sistemoje individuali mokykla nėra svarbi, svarbiau, kad efektyviai veiktų visas tink­­las. Ši sistema gali veikti ir su moksleivio krepšeliu, bet gali ir be jo. Tačiau svarbu, kad gerai savo mokyklų tinklus tvarkančios savival­dybės sutaupytus pinigus galėtų pasilikti sau ar bent toliau investuoti į švietimą, o ne tie­­­­siog atiduotų atgal į valstybės biudžetą.

Žinoma, efektyviai valdant visą tinklą pustuš­čių mokyklų irgi neliktų. Tiesiog šiuos spren­­­­­dimus priimtų ne tėvai, o tinklo valdytojas. Pavyzdžiui, savivaldybės administracija.

Kuris modelis geresnis? Abu turi ir privalumų, ir trūkumų. Simpatijas vienam ar kitam mo­deliui veikia ir politinės pažiūros, ir įsivaizdavimas, kaip veikia pasaulis. Tačiau rezultatas būtų labai panašus – jokių pustuščių ar pras­tas paslaugas teikiančių mokyklų.

Kaip yra Lietuvoje? Prieš puolant ginčytis, kuris modelis labiau tinka Lietuvai, geriau išsiaiškinkime, kokią sistemą mes turime šiandien. Viena vertus, Lietuvoje veikia mokinio krepšelio sistema, būdinga konkurencijos mo­deliui. Mokyklos, pritraukiančios daugiau moks­leivių, pritraukia ir daugiau lėšų. Ir at­virkš­­čiai, moksleivių nesurenkančios mokyklos lėšų ugdymui pritraukia mažiau. Prielaidų vienoms mokykloms klestėti, o kitoms užsidaryti yra.

Kita vertus, mokinio krepšelis – nevienodo dydžio. Per dešimtmetį mokinio krepšelio sistema tapo iškreipta. Pavyzdžiui, daugiau lėšų ski­riama prastai moksleivius surenkančioms mo­kykloms, mokykloms kaimuose ir pan. (ski­­­riant didesnius mokinio krepšelio koeficientus mažesnėms mokykloms). Absurdiška, bet šiuos krepšelio sistemos iškraipymus politikai įdiegė bandydami apsaugoti kai kurias mokyklas kaip tik nuo krepšelio poveikio!

Be to, dabar aplinkos lėšos, t.y. pinigai, ku­riuos pati savivaldybė (ne Švietimo ir mokslo ministerija) skiria pastatų išlaikymui ir aptarnaujančiam personalui, skiriami ne krepšelio principu. Pinigų pastatams išlaikyti mokyklos gauna ne pagal tai, kiek turi moksleivių, bet pagal tai, kiek pinigų reikia pastatui. Tai yra efek­tyvumo trukdis. Nepriklau­somai nuo to, ku­rį modelį esame pasirinkę taikyti.

Pinigų dalijimas pagal pastato poreikius ker­­tasi su konkurencijos principu, nes mokyklos gauna pinigus ne pagal tai, kiek jos pritraukia mokinių. Kaip ir aplinkos pinigų kišimas į pustuštę mokyklą yra ne­efektyvus tinklo valdymo požiūriu. Ne­efek­ty­vios tinklo dalys „nu­trau­kia“ pinigus nuo ge­riau veikiančių mo­­kyk­lų ir mažina viso tinklo efektyvumą.

Tai patvirtina rezultatai. Konkurencijos są­lygomis mokyklos, kuriose vienam moksleiviui tenka daugiau kaip 50 kv. metrų, paprasčiausiai neišsilaikytų ir jau seniai būtų ban­krutavusios. Jų moksleiviai dabar mokytųsi kitose mo­­kyklose, kur pinigai būtų skiriami ugdymui, o ne pustuštėms patalpoms šildyti.

Neegzistuotų tokios mokyklos ir jei būtų efek­­­tyviai valdomas visas tinklas. Nė vienas kom­­­­­­pe­tentingas tinklo valdytojas to netoleruotų. To­kia mokykla būtų pertvarkyta, su­jungta, pa­­­­­­keisti va­dovai ar galų gale uždaryta. Tokių mo­­­­­kyklų, kur vienam moksleiviui tenka daugiau kaip 30 kv. metrų ploto, Lietuvoje yra apie penk­­tadalį.

Švietimas valdomas pagal abiejų modelių blogiausius bruožus. Prastai veikiančios ir se­niai bankrutuoti turėjusios mokyklos palaikomos finansinėmis injekcijomis. Savivaldy­bės ki­­ša pinigus į pustuščius pastatus. Švietimo mi­­nis­te­rija vis labiau iškreipia moksleivio krep­še­lio me­todiką, kad tik pateisintų didesnių lėšų skyrimą veikti nebeturinčioms mo­kyk­loms. Vie­tiniai po­litikai sutartinai kaltina krepšelio sis­temą, sabotuoja neefektyvių mo­kyklų uždary­mą, postringauja, kad konkurencijai švietime ne vieta, ir pa­sakoja, kad reikia matyti ne atskiras mokyklas, o visą tinklą.

Bet vos tik kas nors nori pradėti rūpintis mokyklomis kaip tinklu, t.y. prastas mokyklas sujungti, reformuoti, iškelti į kitą pastatą (ar, neduokdie, uždaryti), politinė retorika staigiai apsiverčia. Pradedama kalbėti apie mokyklų teisę veikti, primenamas mokyklos ar jos pa­sta­to unikalumas. Staiga visiems tampa būtina mokytis toje ir tik toje mokykloje. Argu­men­tai, kad moksleiviams nieko nenutiks, jie galės mokytis kitose mokyklose – ignoruojami. Kal­bos apie tinklą – išgaruoja. Prasideda vietos po­­­litikų akcijos „išgelbėkime mokyklą“. Stai­ga atsiranda labai susirūpinusių Seimo narių.

Beveik kiekvieni metai yra ikirinkiminiai: turime Sei­mo, savivaldybių ir dar prezidento bei Europos Parla­men­to rinkimus. Reikalingi, bet nepopuliarūs sprendimai atidedami ateičiai. Bet ateityje vėl bus rinkimai.

Ar įmanoma pabėgti iš šio užburto rato?

Valios pastangomis. Kaip sakė išmintingas žmogus: „Politikai galvoja apie ateities rinkimus, valstybės žmonės – apie ateities kartas.“

Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas.

Trejus metus brandinta idėja steigti Lietuvos kooperatyvų konfederaciją tapo realybe.

Birželio 20-oji Lietuvos kooperacijos istorijoje bus pažymėta Lietuvos kooperatyvų konfederacijos įsteigimu. Nuo pačios idėjos iki konfederacijos steigimo sutarties pasirašymo nueitas nelengvas trejų metų kelias. Lietuvos kooperatyvų sąjungos (“Lietkoopsąjungos”) valdybos pirmininkas Robertas Miliauskas neslepia, kad pirmoji mintis steigti tokią konfederaciją kilo lankantis Italijos Trentino regione, kur kone kiekvienas gyventojas yra kokio nors kooperatyvo narys, o visi kooperatyvai susijungę į bendrą organizaciją.
Lietuvos kooperatyvų konfederacijos steigimo tikslas – plėtoti kooperatyvų (kooperatinių bendrovių) ir kredito unijų veiklą Lietuvoje, siekti glaudaus bendradarbiavimo tarp konfederacijos narių, deleguotais klausimais atstovauti nariams bendraujant su valstybės institucijomis, visuomeninėmis, tarptautinėmis ir kitomis organizacijomis.
Su dabar jau ir konfederacijos tarybos pirmininku R.Miliausku kalbamės apie kooperacijos Lietuvoje ištakas ir perspektyvą.
VEIDAS: Kodėl kilo mintis steigti Lietuvos kooperatyvų konfederaciją?
R.M.: Prieš trejetą metų lankiausi Italijos Trentino regione ir nustebau ten pamatęs plačiai išvystytą kooperacijos veiklą. Tai žemdirbių kraštas, daugiausia plėtojantis sodininkystę. Regione vieni kooperatyvai augina, kiti perdirba arba saugo produkciją, kurią padeda parduoti prekybos kooperatyvai, o kredito kooperatyvai teikia finansinę pagalbą. Regione gausu ir socialinių kooperatyvų, kuriuose dirba neįgalieji, taip pat veikia vaikų, senelių priežiūros kooperatyvai. Žmonės statosi kooperatinius namus ir jungiasi į bendrijas.
Europoje daug gražių pavyzdžių, kai kooperacija skaičiuoja šimtmečius. Lietuvoje kol kas negalime pasigirti taip plačiai išplėtota kooperacija.
Grįžęs iš kelionės pasikalbėjau su tuometiniais Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininku Edmundu Pupiniu, su žemės ūkio ministru Kaziu Starkevičiumi, Žemės ūkio rūmų pirmininku Andriejumi Stančiku, kurie nuoširdžiai palaikė Kooperatyvų konfederacijos steigimo idėją. Džiaugiuosi, kad galutinai ją įgyvendinti padėjo dabartinis Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius.
Jungtis į konfederaciją nusprendė Kooperatinė bendrovė Lietuvos kooperatyvų sąjunga, Asociacija Lietuvos kredito unijos, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacija “Kooperacijos kelias” ir Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacija.
Ketinama turėti bendrą duomenų bazę, koordinuoti savo ūkinę veiklą, skleisti kooperacijos idėjas, atstovauti valdžios institucijose. Ateityje planuojama netgi turėti bendrą spaudą, kooperacijos vystymo fondą. Sėkmingai veiklą plėtoja Vilniaus kooperacijos kolegija – aukštoji neuniversitetinė mokykla, rengianti finansų, verslo, įvairių paslaugų sektoriaus specialistus ir plečianti bendradarbiavimą su įsteigtos konfederacijos nariais. Yra daug idėjų, kaip dirbti ir koordinuoti savo veiksmus ir Lietuvoje, ir kitose Baltijos valstybėse.
VEIDAS: Šiuo žingsniu savotiškai grįžtama į prieškario Lietuvą?
R.M.: Galima ir taip sakyti, nes prieškario Lietuvoje buvo daugiau nei 1,6 tūkst. kooperatyvų. Jie užsiėmė įvairiomis veiklomis: prekybos, žemės ūkio, bankininkystės. Veikė kooperatyvus vienijanti taryba.
Pirmas kooperatyvas Lietuvoje įsteigtas dar 1869 m., Vilniuje. 1919 m. buvo priimtas kooperacijos bendrovių ir jų sąjungų įstatymas. 1923 m. įkurta Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga “Lietūkis”.
Analizuodamas prieškario kooperatyvų veiklą norėčiau akcentuoti valstybės vaidmenį ir paramą. Lietuvoje kooperatyvų ir valstybės tikslai dažnai sutapdavo – ekonominės organizacijos daugiausia siūlydavo įvairias žemės ūkio politikos priemones, o valstybė tas priemones paversdavo valdžios nutarimais ar įstatymais. Tarpukario Lietuvoje kooperacija buvo labai stipri dėl kryptingos valstybės paramos, aiškios strategijos.
Į kooperaciją buvo atkreiptas ir tarptautinis dėmesys. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2012-uosius paskelbė Tarptautiniais kooperatyvų metais. Šiuo gestu tikėtasi sulaukti didesnio valdžios institucijų ir visuomenės dėmesio kooperacijai.
VEIDAS: Kaip šiandien atrodo kooperacija Lietuvoje?
R.M.: Šiuo metu Lietuvoje yra 220 žemės ūkio, 39 vartotojų (prekybos) kooperatyvai ir 76 kredito unijos. Kooperacijos veikoje dalyvauja daugiau nei 300 didelių ūkio subjektų.
Galime parodyti tikrai gerų pavyzdžių. Tarkim, Kupiškio rajone veikia pačių žemdirbių iniciatyva įkurtas kooperatyvas “Pieno puta”, nusipirkęs Bagaslaviškio pieninę. Žemdirbiai ne tik gaminą pieną, bet ir jį perdirba, o vėliau parduoda pačių pagamintą produkciją. Aktyviai bendradarbiaujama su vietos kredito unija.
“Lietkoopsąjunga” yra septynių uždarųjų akcinių bendrovių steigėja. Įmonės verčiasi didmenine ir mažmenine prekyba, alkoholinių gėrimų gamyba, poilsio organizavimu, patalpų nuoma ir kita veikla.
Norime, kad Lietuvoje susidarytų natūrali grandinė: žemės ūkio kooperatyvai augina, gamina ir parduoda. Dabar jie neturi galimybės pateikti į didžiųjų prekybos tinklų parduotuves, bet veikia vartotojų kooperacija – “Liekoopsąjunga”, turinti 550 parduotuvių, 12 turgaviečių ir galinti beveik per visą Lietuvą išplatinti žemdirbių išaugintą bei pagamintą produkciją. Kredito unijos aptarnauja tiek žemės ūkio, tiek prekybos kooperatyvus. Mūsų vizija – sukurti tokią ūkio grandinę, kad neišeidami iš kooperacijos rėmų galėtume gaminti, pardavinėti, skolintis ir vykdyti finansines operacijas.

Prieš 90 metų, 1923 m. balandį, buvo įsteigta Lietuvos kooperatyvų sąjunga „Lietūkis“. Taip prasidėjo naujo tipo kooperacijos judėjimas, davęs daug naudos mūsų valstybei ir jos piliečiams.

Nepriklausomą Lietuvą 1918–1940 m. kūrė ir stiprino drąsūs žmonės, nevengę gana rizikingų sprendimų ir eksperimentų. Vienas reikšmingiausių buvo dvarų išdalijimas, plataus masto žemės reforma. Ypač ji buvo reikalinga politiniais sumetimais – kad būtų atimta galia iš labai priešiškai naujosios Lietuvos atžvilgiu nusiteikusių sulenkėjusių dvarininkų. Tačiau ekonominės ir socialinės jos pasekmės galėjo būti labai liūdnos, jeigu naujakuriai – smulkūs ūkininkai nebūtų pajėgę įsitvirtinti savo žemėje. Lietuvą tada būtų ištikęs badas, kuo ir gąsdino reformos priešininkai. Beje, tarp jų ir Antanas Smetona, 1926 m. pareiškęs: „Beprotiška žemės reforma sunaikino žemės ūkį, pridirbo elgetų bedarbių Lietuvoje.“
Tačiau tai buvo netiesa: mūsų žemės ūkis ne tik nežlugo, bet ir padarė didžiulę pažangą, smarkiai išaugo žemdirbystės produktų eksportas. Kaip pavyko to pasiekti? Visų pirma mūsų valstiečiai buvo nepaprastai darbštūs, atkaklūs, jie nepabūgo didžiulių sunkumų, kurie teko naujakurių daliai, o antra – jiems į pagalbą atėjo kooperatyvai, padėję įsikurti ir įsisavinti visai naujas žemdirbystės technologijas.
Maža to, be kooperacijos lietuviškas verslas nebūtų galėjęs atsirasti ir sustiprėti faktiškai tuščioje vietoje – o tai mūsų valstybei taip pat buvo natūralu ir būtina. Prof. Mykolas Römeris tada pabrėžė, kad tauta, „iki galo realizuodama savo teritorinę teisę, nori turėti prekybą ir pramonę ir savo miestus, ir savo žemdirbystę, ir savąjį proletariatą, ir savo buržuaziją, savo laisvąsias profesijas, savuosius valdininkus, savo stambią, vidutinę ir smulkią nuosavybę“.

Kodėl prireikė kitokių kooperatyvų

Priminsime, kad pirmieji kooperatyvai pas mus atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, bet šioje srityje dėl caro valdžios priespaudos mes gerokai atsilikome nuo kaimynų: tarkime, Estijoje šūkis „Padėkime patys sau per kooperaciją“ buvo labai populiarus jau XIX a. antroje pusėje. Tad mums teko estus vytis, bet tai sutrukdė karas, sunki vokiečių okupacija, kurios laikotarpiu visi kooperatyvai buvo likviduoti.
Nepriklausomos Lietuvos valdžia nuo pat pradžių rūpinosi kooperatinio judėjimo plėtra ir rėmimu, tik vietos verslininkai – žydai bandė tam priešintis, nes iš karto suprato, kad tai žada jiems pavojingą konkurenciją. Bandė priešintis ir kai kurie mūsų veikėjai ar politikai, skelbdami, kad kooperatyvai bus spekuliantų lizdai, trukdysiantys privačiai iniciatyvai. Nepaisant to, kooperatyvai Lietuvoje sparčiai plito: 1919 m. jų buvo jau 256, tai daugiausia vartotojų kooperatyvai, kurie padėjo įveikti prekių stygių rinkoje. 1922 m. įvedus nacionalinę valiutą litą labai pagausėjo kredito draugijų, nes ūkiui sunkiai atsigaunant po karo kreditų labai reikėjo.
Dar viena kooperatyvų rūšis – žemės ūkio draugijos. Jos rengė kursus ūkininkams, taip pat parodas, o vėliau ėmėsi ir komercijos.
Tačiau tai buvo tik pirmieji kuklūs ir atsargūs žingsniai: kooperatyvai buvo smulkūs, todėl silpni, jų susiskaldymas ir net priešiškumas reiškėsi tiek tautiniu, tiek politiniu pagrindu: buvo atskiros krikščionių demokratų, atskiros liaudininkų ar socialdemokratų pakraipos kooperatinės organizacijos. Vis dėlto savo vaidmenį jos atliko: įpratino žmones pasitikėti vieni kitais, dirbti bendrai. Bet netrukus kilo naujas klausimas: kaip tą veiklą tobulinti, kaip padaryti lietuviškus kooperatyvus stipresnius? O tai buvo svarbu norint, kad jie duotų daugiau naudos ir išliktų sunkioje konkurencinėje kovoje su labiau patyrusiais ir finansiškai stipresniais kitataučiais verslininkais.
Kito pasirinkimo kooperacijos entuziastams iš esmės ir neliko: reikėjo vienytis, sutelkti išteklius ir žengti pirmyn. Todėl pas mus ėmė kurtis kooperatyvų sąjungos, pirmoji, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga, garsusis „Lietūkis“, atsirado 1923 m. pavasarį, daugiausia Juozo Tūbelio pastangomis. Šis diplomuotas agronomas, puikus organizatorius, parengė sąjungos įstatus, traukiniais, arkliais, o kai kur ir pėsčiomis apkeliavo visą Lietuvą, aiškindamas tokių organizacijų tikslus ir pranašumus, taip pat ieškodamas bendraminčių.
Jis tapo ir naujos organizacijos valdybos pirmininku, o jos užmojai buvo labai platūs: koordinuoti atskirų žemės ūkio kooperatyvų ir draugijų veiklą, kelti žemdirbystės kultūrą, plėtoti maisto pramonę, aprūpinti ūkininkus reikalingomis prekėmis, supirkti jų produkciją, organizuoti jos perdirbimą ir pardavimą vidaus bei užsienio rinkose.
Netrukus, 1925 m., buvo įkurta dar viena kooperatyvų sąjunga, pavadinta  „Maistu“. Kaip tik tada dėl užsienyje patirtų nemažų nuostolių žymių mūsų verslininkų brolių Juozo ir Jono Vailokaičių mėsos perdirbimo įmonėms kilo bankroto grėsmė, todėl jas už 7 mln. Lt pasiūlyta parduoti kooperatyvų sąjungai, kurios žymią akcijų dalį valdė valstybė. Šis stambus ir rizikingas sandoris daug kam kėlė abejonių, nes ir tada (kaip ir mūsų laikais) netrūko laisvosios rinkos žinovų, kurie reikalavo: tegul žlunga tos įmonės, jei jos blogai dirba! Tačiau J.Tūbelis įtikino Vyriausybę, kad minėtos įmonės modernios, kad jos reikalingos ūkininkams ir valstybės ekonomikai, nes gamina produkciją, kuri eksportuojama.
Laikas parodė, jog J.Tūbelis buvo teisus dar ir todėl, kad kaip tik tuo metu, iš dalies jo paties siūlymu, mūsų žemės ūkyje vyko didžiulės permainos, galima sakyti – revoliucija. Pasikeitė, o tiksliau – sąmoningai buvo pakeista jo specializacija: gerokai didesnį vaidmenį ėmė vaidinti gyvulininkystė, pieno ūkiai, ūkininkai išmoko auginti bekonines kiaules vietoj lašininių. Visa tai geriau tiko mūsų gamtinėms sąlygoms, o nauja produkcija turėjo didesnę paklausą užsienyje. Šios permainos žemdirbystės srityje buvo reikšmingas veiksnys, padėjęs ūkininkams naujakuriams išlikti, išgyventi. Bet to įgyvendinti nebūtų buvę įmanoma be valstybės ir kooperatyvų paramos: juk reikėjo naujų žinių, naujų gyvulių ir žemės ūkio kultūrų veislių, naujos technikos, taip pat kreditų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.