Dešimt studijuojant Pietų Korėjoje praleistų mėnesių leido išvysti du visiškai priešingus šios šalies veidus.

Patys Pietų Korėjos gyventojai savo kraštą vadina Ryto ramumos šalimi. Vis dėlto negęstančios reklaminių stendų šviesos Pietų Korėjos miestuose tokios siurrealistinės ir eklektiškos, kad atrodo, jog norėdamas atrasti kampelį, kuriame galėtum pabūti ramus ir niekieno netrukdomas, turėsi gerai paieškoti. Gatvės čia nuolat pilnos žmonių. Korėjiečiai dirba labai daug, tad parduotuvės, restoranai ir barai atidaryti iki vėlaus vakaro, o dažnai – ir visą parą. Visą parą veikia ir daugelis bibliotekų, kuriose visada rasi besimokančių studentų.
Atrodo, kad ši šalis, kurios plotas vos pusantro karto didesnis nei Lietuvos ir kurioje sutelpa net 50 mln. gyventojų, niekada nemiega. Bet tai – labai apgaulingas įspūdis. Vos išvykus už miesto Korėjos vaizdai, kvapai ir garsai pasikeičia taip drastiškai, kad staiga suabejoji, ar tai tikrai ta pati šalis, kurioje buvai prieš keletą akimirkų.

Kas traukia turistus

Praėjo jau beveik šešiasdešimt metų po to, kai vykstant Korėjos karui buvo pasirašyta paliaubų sutartis tarp dabartinių Šiaurės ir Pietų Korėjų (Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos šiaurėje ir Korėjos Respublikos pietuose). Ši sutartis nutraukė kruvinas skerdynes ir krašto niokojimą, tačiau vieną tautą ir kultūrą padalijo į dvi, taip sukurdama amžiną nesantaiką.
Karas nutrauktas, bet susivienijimo ir susijungimo prošvaisčių nematyti – abi šalys žengia pernelyg skirtingais keliais, o ir žmonės jau beveik nebemato prasmės vienytis. Taigi istorinė praeitis pamažu tampa vis svarbesne turizmo industrijos dalimi. Pietų Korėja išskirtinę padėtį išnaudoja organizuodama keliones į vadinamąją demilitarizuotąją zoną – ir turistus tai išties domina.
Čia jų laukia Jungtinė saugumo zona, arba Taikos miestelis, su „žydraisiais nameliais“, kurių sienos tapo Pietų ir Šiaurės atstovų bei Jungtinių Tautų pasiuntinių susitikimų liudininkėmis. Šiandien čia sieną akylai sergi abiejų Korėjų kareiviai.

Istorinė praeitis – pramogų šešėlyje

Aplankyti galima ir bent vieną iš trijų Šiaurės Korėjos iškastų tunelių (iš viso  rasti keturi), einančių po demilitarizuota zona. Reikalui esant per vieną valandą tokiu tuneliu į Pietų teritoriją iš Šiaurės buvo galima įvesti ištisą pėstininkų diviziją. Neabejingiems istorijai įspūdį padarys ir daugelis kitų objektų, kaip antai „Negrįžimo tiltas“ (angl. Bridge of No Return), kuriuo 1953 m. abi šalys naudojosi keisdamosi įkaitais.
Tiesa, dabar prie šių objektų užsieniečiai laukiami labiau nei patys korėjiečiai, kurių daugelis turi pasirūpinti specialiais leidimais, kad galėtų patekti į demilitarizuotą zoną. O užsieniečiams pakanka pasų ir išankstinės rezervacijos per kelionių agentūrą.
Matyt, jiems skirti suvenyrų kioskai. Ko gero, dėl jų 2 mln. lankytojų per metus pritraukiančiu pramogų kompleksu virto ir teritorijos padalijimo išskirtas šeimas paguosti turėjęs parkas. Kiekvienas čia pats atsako į klausimą, ar nuolatinis šurmulys tinka vietoje, kuri tokia reikšminga daugeliui likimų.

Seulas – miestas, turintis daugybę veidų

Pietų Korėjos sostinėje Seule istorija pasimiršta. Tai vienas didžiausių pasaulio miestų, kurio metro naudojasi daugiau nei 23 mln. žmonių. Tuščias ar bent pustuštis Seulo metro traukinys – labai retas ir fotografiją mėgstančiųjų kadro išties vertas vaizdas.
Ne lengviau tuščias pamatyti ir Seulo gatves, kuriose nuolat banguoja minios žmonių. Vieni skuba į darbus ar iš jų, daugybė gatvės prekeivių, išrikiavę savo prekystalius, kviečia paragauti tradicinio korėjietiško gatvės maisto, parduotuvių darbuotojai įvairiais būdais bando privilioti pirkėjų.
Gatvių architektūra taip pat primena, kokio dydžio miestas yra Seulas: pastatai stiebiasi aukščiau vieni už kitus, atkartodami kitų didžiųjų pasaulio megapolių architektūrą. Nuolatinės statybos į aukštį – įrodymas, kaip maža šiame mieste vietos ir kokia brangi čia žemė.
Apžvelgti miestą gan greitai bus galima iš 123 aukšto – šiuo metu viename Seulo rajonų statomas aukščiausias pastatas vadinamajame pirmajame pasaulyje, tarp Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (angl. OECD) narių. „Lotte World Premium Tower“ aukštis sieks 556 metrus, o baigtas jis bus 2015 m.
Tame pačiame Seulo rajone toji pati „Lotte“ kompanija turi daugiaaukščių biurų pastatų, pramogų parką, milžinišką prekybos centrą, o ir keletas gyvenamųjų daugiaaukščių namų blokų taip pat pastatyti šios korporacijos. Kur pasisuksi – vienas vardas.
Tačiau statybų bumas paprastų miesto gyventojų interesų neužgožia – Seulo vadovai ypač daug dėmesio skiria viešosioms erdvėms, jų plėtrai ir tobulinimui.

Miestas, skirtas gyventojams

Ypač daug pokyčių mieste įvyko per pastarąjį dešimtmetį. Kai tik buvo pastebėta, kad itin sparti miesto plėtra pradeda atsiliepti gyventojų sveikatai, suskubta kurti naujus parkus ir rekonstruoti senus, imta dar labiau puoselėti įspūdingus karališkųjų rūmų parkus.
Pastarųjų Seule – net penki ir visi vadinami bendru Penkerių Didžiųjų rūmų vardu. Visi rūmai buvo pastatyti Joseon, paskutiniosios ir ilgiausiai Korėją valdžiusios dinastijos, valdymo metais.
Prie jų galima priskirti ir dar vieną objektą, pastatytą tuo pačiu laikotarpiu. Tai Jongmyo šventykla, kurioje atliekamos memorialinės ceremonijos, skirtos šį pasaulį palikusiems karaliams ir karalienėms atminti. Viena tokių ceremonijų, pati didžiausia, atliekama gegužės pradžioje ir yra atvira plačiajai visuomenei be jokio užmokesčio už įėjimą, tad sutraukia didžiules minias. Nors šis renginys trunka ne vieną valandą, bet pavargti verta – tai neeilinė galimybė susipažinti su senovinėmis Korėjos tradicijomis ir papročiais. Kasmet šis renginys sudomina vis daugiau žmonių, o ceremonijos rengėjus ypač džiugina gausėjantis ceremoniją stebinčio šiaip jau nuo tradicijų vis labiau tolstančio jaunimo būrys.
Didžiuosiuose rūmuose daugybę žmonių sutraukia bei ne ką menkesnį įspūdį daro ir kasdien vykstančios sargybinių pasikeitimo ceremonijos. Ilgai atmintyje išlieka vaizdas, kaip Seulo miestą supančių kalnų fone stovinčių didingų išskirtinės architektūros rūmų vidiniuose kiemuose vyksta senoviniais drabužiais vilkinčių sargybinių eisena.
Bet net ir tai pražiopsojus nusivilti neverta – visi Seulo karališkieji rūmai vidiniuose kiemuose slepia ne vieną reto grožio parką su lotosų pilnais tvenkiniais, prie jų derančiais princų anksčiau lankytais poilsio ir arbatos gėrimo ceremonijoms skirtais nameliais bei rūmų fone iškylančiais kalnais. Čia atsiskleidžia visiškai kitoks – ramus ir įkvepiantis, senove ir tradicijomis dvelkiantis Seulo veidas

Lietuvą surado kalno viršūnėje

Pietų Korėjos gyventojai mėgsta gamtą ir menkiausiai progai pasitaikius stengiasi ištrūkti iš miesto. Kartais atrodo, kad savaitgaliais į kalnus išsiruošia visi. Tiesa, nepamiršdami pasiimti savo išmaniųjų telefonų. Na, ir iš tikrųjų – kam gi juos palikti namie, kai kalno viršūnėje yra puikiausias ryšys, tad įveikus kelią į viršūnę galima ant jos nusifotografuoti ir iškart tą nuotrauką išsiųsti draugams… arba naudojantis telefonu pasitikrinti, kur yra Lietuva.
Kartą užkopę į vieną viršūnę išsitraukėme Lietuvos vėliavą – norėjome su ja nusifotografuoti amą atimančiame uolų fone. Uolos viršūnėje buvęs prižiūrėtojas paklausė, iš kur atvykome ir kokios šalies vėliavą laikome. Išgirdęs atsakymą nesutriko: prisipažinęs, kad jam neteko girdėti tokios šalies, išsitraukė savąjį telefoną ir internetinėje enciklopedijoje pasitikrino, kurgi vis dėlto ta Lietuva.
Telefonai praverčia ir todėl, kad sveria gerokai mažiau nei skaitmeninės kameros, o nuotraukos tikrai geros kokybės. Įamžinti čia tikrai yra ką – Korėjos kalnų peizažai įspūdingi ir puikiai atperka visą nuovargį, kurį tenka patirti įveikiant statų kelią į viršų.

Dailininkus įkvepianti ramybė

Budistų šventyklos ar vienuolynai kalnuose – ne retenybė. Tačiau būtent jų vaizdai įkvėpė geriausius Rytų dailininkus! Išvydęs iš tirštos miglos į viršų kylančias stačias uolas su ant jų stūksančiomis šventyklėlėmis, supranti, kodėl kalnų viršūnės Pietų Korėjoje aplipusios žmonėmis, o kelyje link jų susidaro spūstys.
O ir Seulas, į jį žvelgiant nuo granitinio monolito viršūnės, užburia. Sostinė – it sustingusi, o daugybė daugiaaukščių pastatų iš ten atrodo lyg degtukų dėžutės, keliaaukščiai greitkeliai – it stori siūlai. Iš esmės chaotiškas, be galo įvairiapusiškas, korėjietišku palli palli (liet. greitai greitai) ritmu gyvenantis miestas sustingsta, nutyla ir vaizdą matančiajam užgniaužia kvapą. Tuomet supranti, kad ramybė yra visai šalia.

Faktai apie Korėją
Sostinė – Seulas.
Gyventojų skaičius – 50 mln.
Pietų Korėjoje yra vienas specialusis miestas, vienas specialusis savivaldos miestas, 6 metropoliniai miestai ir 9 provincijos.
Korėjos istorija siekia 5000 metų ir yra viena seniausių pasaulio civilizacijų pasaulyje.

„Tiesos Ministerija stulbinamai skyrėsi nuo visų kitų aplink matomų objektų. Tai buvo milžiniška piramidės formos struktūra iš balto švytinčio betono – kylanti pakopa po pakopos tris šimtus metrų į viršų.

Buvo sakoma, kad Tiesos Ministerijoje yra trys tūkstančiai kambarių virš žemės ir atitinkamos atšakos po žeme“, – ši ištrauka iš 1949 metais anglų rašytojo George’o Orwello išleisto antiutopinio romano „1984-ieji“, regis, apibūdina ne išgalvotą ministeriją, o beveidį Šiaurės Korėjos sostinėje Pchenjane stūksančio pastato fasadą, pradėjusį kilti XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje.

Nežinia, ar paveikta šio romano, ar nusprendusi palenktyniauti su kapitalistiniu Vakarų pasauliu, 1987 metais Šiaurės Korėja, tiksliau – jos vadovai, griebėsi būtent tokio utopinio projekto – 1989 metais šioje šalyje turėjusiam įvykti XIII Pasaulio jaunimo ir studentų festivaliui Pchenjano centre pastatyti milžinišką viešbutį. Taigi lyg ir nieko bendra nei su Tiesos Ministerija, nei su kokia kita propagandos įstaiga, gal tai tik sutapimas, kad 105 aukštų piramidės formos Riugjono viešbučio sienos į dangų kyla būtent 330 metrų, o kambarių viešbutyje suprojektuota tiksliai 3 tūkstančiai. Dar galima paminėti ir trejetą po žeme pasislėpusių aukštų.

Yra tik vienas neatitikimas – iki jaunimo festivalio viešbutis nebuvo atidarytas. Neatidarytas jis iki šiol. Tiesa, vilčių atsirado: žadama, kad po 16 metų komos 2008-aisiais atnaujinta jo statyba iki 2012 metų pabaigos bus baigta – taip planuoja viena Egipto kompanija, kuri ėmėsi projekto.

1987-aisiais pradėti įgyvendinti kompanijos „Baikdoosan Architects & Engineers“ darbai įstrigo po dvejų metų. Iškilus problemoms dėl nekokybiškos statybos darbų pabaigą teko nukelti. O 1992 metais, po Sovietų Sąjungos griūties, dėl finansavimo problemų, elektros ir žaliavų trūkumo bei visuotinio nepritekliaus darbai buvo visiškai sustabdyti – 105 aukštai betono su rūdijančiu kranu ant stogo neapibrėžtą laiką liko styroti miesto horizonte kaip skaudus priminimas apie žlugusią totalitarinės valstybės ambiciją („BBC News“, 2009 m.).

Sausį vykusioje pasaulinėje Detroito automobilių parodoje vėl skambėjo viltingi pranešimai apie sektoriaus atsigavimą. Ką tai reiškia per pastarąjį dešimtmetį gan stipriai pasikeitusiai automobilių pramonei?

Sausio viduryje JAV Detroito mieste vyko viena didžiausių pasaulinių automobilių parodų, kurioje daugelis gamintojų džiaugėsi vis didėjančia prekyba ir gan drąsiai prognozavo besibaigiantį sunkmetį. Kai kurie bendrovių vadovai dabartinį prekybos atgimimą lygino su dešimtuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu, kai rinka išgyveno gerovės metus. Tarkim, JAV rinkoje, kurioje nuperkama daugiausiai automobilių ir kuri gali būti laikoma lakmuso popierėliu, 2011 m. parduota apie 13 mln. automobilių, o didžiausio pakilimo metais, 1998-aisiais, buvo nupirkta apie 16 milijonų.
„Per pastarąjį penkmetį ištvėrėme visus skaistyklos ir pragaro ratus. Manau, sumokėjome už savo klaidas ir dabar laikas gyventi toliau“, – vylėsi „Fiat“ koncerno direktorius Sergio Marchionne.
O mes žvilgtelėkime, kaip per pastarąjį dešimtmetį buvo perbraižytas automobilių pramonės žemėlapis: kas prarado lyderių vardą ir kokios naujos žvaigždės dar tik gimsta.

Brangios vakariečių klaidos

S.Marchionne minimos klaidos – tai trijų didžiausių JAV bendrovių, vadinamosios didžiosios trijulės, kuriai priklauso „Chrysler“, „Ford“ bei „General Motors“ (toliau GM), gaminami neekonomiški ir dideli SUV automobiliai ir pikapai. 2008-aisiais pasaulį sukrėtus sunkmečiui ir šoktelėjus degalų kainoms, tokie automobiliai tapo nebepaklausūs ir didieji gamintojai nesugebėjo konkuruoti su Japonijos bei Pietų Korėjos koncernais. Dėl šios priežasties 2009-aisiais GM ir „Chrysler“ atsidūrė ties bankroto riba, „Ford“ prireikė paskolų, o JAV vyriausybė turėjo gelbėti ne tik savo bankus, bet ir automobilių gamintojus – tam buvo skirta daugiau nei 17 mlrd. dolerių. Šiandien „Chrysler“ koncernas glaudžiasi po „Fiat“ sparnu, o JAV automobilių pramonės sostine vadintas Detroitas dažniau minimas, kai kalbama apie nedarbą ir nusikalstamumą.
Žinoma, sušelptos mokesčių mokėtojų pinigais, JAV bendrovės buvo priverstos taupyti, restruktūrizuoti savo veiklą, apkarpyti gaminamų modelių kiekį ir pradėti taupesnių automobilių gamybą – galbūt todėl šiandien didžioji trijulė dar turi šiokį tokį svorį tarptautinėje rinkoje. Kas prieš dešimt metų galėjo pagalvoti, kad GM šiandien bendradarbiaus su Pietų Korėjos elektronikos lydere LG ir kartu kurs naujas akumuliatorių technologijas savo gaminamiems elektromobiliams „Chevrolet Volt“ bei „Opel Ampera“. Ši JAV bendrovė „elektrifikuojasi“ iš peties – pernai jos vadovas Danielis Akersonas pranešė, kad planuojama pristatyti hibridinį limuzino „Cadillac“ modelį.
Ne tik JAV automobilių pramonė išgyvena pokyčių ir konsolidavimosi laikotarpį – bene didžiausius proveržius turėjome galimybę stebėti Azijoje. Tarkim, šių metų Detroito parodoje geriausiu Šiaurės Amerikos metų automobilių išrinktas Pietų Korėjoje gaminamas automobilis „Hyundai Elantra“. Indijos automobilių gigantas „Tata Motors“ per pastarąjį dešimtmetį nusipirko Didžiosios Britanijos pažiba laikytą „Jaguar Land Rover“ bendrovę ir Pietų Korėjos „Daewoo“.
Beje, šiandien Didžioji Britanija yra ketvirta automobilių gamintoja Europoje ir už išsaugotas darbo vietas britai turi dėkoti rytiečiams – naujaisiais senojo pasaulio kolonizatoriais galima vadinti „Nissan“ bei „Tata Motors“, kurių fabrikai maitina šalį.
Tuo tarpu didžiausias Vokietijos koncernas „Volkswagen Group“, kuriam priklauso „Audi“, „Bentley“, „Bugatti“, „Lamborghini“, „Seat“, „Škoda“ ir „Scania“, per artimiausius ketverius metus planuoja investuoti apie 18 mlrd. dolerių į naujas gamyklas Kinijoje. Euro krizės sukeltos bangos gali stipriai sukrėsti europiečių perkamąją galią – o tai reikštų, kad Europos gamintojai susidurs su perpildyta rinka. Štai „Ford Motors“ direktorius Europos regionui Stephenas Odellas prognozuoja, kad regione pagaminama iki 30 proc. daugiau automobilių, nei yra poreikis. Galbūt todėl prieš dvejus metus „Ford“ pardavė žymųjį švedų „Volvo“ kinų bendrovei „Zhejiang Geely Holding Group“.

Azijos lyderių dvikova

Vėjas į nugarą šiandien pučia automobilių gamintojams Tolimuosiuose Rytuose – Japonijos, Kinijos ir Pietų Korėjos bendrovės yra užėmusios solidžią automobilių rinkos dalį tiek Europoje, tiek už Atlanto. Tiesa, ne visų trijų šalių gamintojoms sekasi vienodai – Japonijos gamyklos susiduria su sunkumais, vydamosi ypač sėkmingai spurtavusias ir daug lankstesnes korėjiečių bendroves. Tuo tarpu Kinijai jau pabodo būti pigių kopijų „gamykla“, todėl šios šalies vyriausybė keičia politiką, kuri, tikėtina, leis įgyti daugiau pasitikėjimo vietiniams gamintojams. Tačiau apie visus iš eilės.
Japonijos gamintojams praėję metai buvo pilni radikalių išbandymų – pavasarį daugybę nuostolių pridarė žemės drebėjimas ir dėl jo kilęs cunamis, o rudenį gamybos tempus sustabdė potvyniai, kilę Tailande, kur Japonijos bendrovės taip pat turi fabrikus, gaminančius elektronines automobilių dalis. Labiausiai dėl 2011-ųjų stichinių nelaimių nukentėjo „Honda“, „Mazda“ ir „Mitsubishi“, o sėkmingiausiai pasirodė net ir nemažai nuostolių patyrusios „Nissan“ bei „Toyota“.
Lyg to būtų maža, euro ir dolerio atžvilgiu pabrangusi Japonijos jena tapo patrauklia valiuta investuotojams ir šiandien yra kaip niekad stipri – dėl to šalies fabrikuose gaminami automobiliai brangsta, ir didieji gamintojai svarsto, kaip perkelti gamybą į pigesnes šalis. Tarkim, „Nissan“ šiais metais Meksikoje statys 2 mlrd. dolerių vertės gamyklą, o „Toyota“ planuoja perkelti kai kuriuos fabrikus į JAV.
Pietų Korėjos koncernas „Hyundai-Kia“ pagal pajėgumus šiandien yra ketvirtoje vietoje pasaulyje – po vokiečių „Volkswagen“, amerikiečių GM ir japonų „Toyotos“. Korėjiečiams fortūna šiandien šypsosi – panašiai kaip ir elektronikos milžinai „Samsung“ bei LG, šis automobilių gamintojas po truputį lenkia japonų įmones. Pernai Pietų Korėjos bendrovės pagamino 6,3 mln. automobilių ir po truputį pradeda minti japonams ant kulnų – šios šalies gamintojai į rinką išleido apie 8,4 mln. vienetų.
Daug ką pasako faktas, kad per pastaruosius ketverius metus Pietų Korėjos automobiliai du kartus laimėjo aukščiausius Detroito parodos apdovanojimus. Tai reiškia, kad „Hyundai“ ir „Kia“ pagaliau pateikė tinkamą kainos ir dizaino derinį. Ir nors japonų automobiliai vis dar vertinami dėl geresnės pagaminimo kokybės, korėjiečių suteikiama dešimties metų garantija ir finansinių sukrėtimų laikais ypač aktuali kaina daro savo. „Lankydamasis Detroito parodoje pajutau, kad Pietų Korėjos „Hyundai“ po truputį lenkia japoniškus modelius. Ypač nustebino naujoviškas ir drąsus automobilių dizainas“, – parodos įspūdžius apibūdino apie automobilių pramonę rašantis japonų žurnalistas Toshifumi Watanabe.
Artimiausiu metu prie tolesnės Pietų Korėjos sėkmės turėtų prisidėti ir pernai su JAV bei ES pasirašytas laisvosios prekybos susitarimas. Jame numatoma per artimiausią penkmetį panaikinti daugybę apribojimų bei mokesčių tarp Pietų Korėjos ir kitų sutarties partnerių. Dokumentui labiausiai ir priešinosi būtent JAV automobilių pramonės atstovai – dar laisvesnė prekyba grasina padidinti korėjietiškų automobilių dalį šalyje.
Korėjiečiai taip pat atranda besivystančias rinkas (Indiją, Braziliją, Kiniją), kurios ilgainiui taps aukso kasyklomis automobilių gamintojams. Tarkim, žurnalo „Forbes“ duomenimis, tūkstančiui JAV gyventojų tenka per 800 automobilių, Europoje šis skaičius kuklesnis – apie 600 mašinų. O štai Indijoje tūkstančiui gyventojų tenka tik apie 20, Kinijoje – apie 50 automobilių.

Kinijos drakonas kelia galvą

Paskui Pietų Korėją automobilių rinkoje spurtuoti bando ir Kinija. „Žinoma, dabar kinai pirmiausia galvoja apie kainą, kaip ir mes, korėjiečiai, darėme prieš gerą dešimtmetį. Bet ilgainiui ateis ir geresnė kokybė“, – prognozuoja Hyoung-Keun Lee, „Kia Motors“ viceprezidentas.
Kinijos gamintojai po truputį ima suprasti, kad norint pritraukti pirkėjų vien tik mažos kainos nepakanka, supranta ir tai, kad negalima joti ant vakariečių ar japonų automobilių kopijų ar net plagiato arkliuko. Todėl kinų automobilių pramonės milžinai vis dažniau samdo patyrusius dizainerius iš Vakarų.
Tarkime, „Great Wall Motor“ pernai pasisamdė buvusį „Mecedes-Benz“ dizainerį Andreasą Deufelį, „Chongqing Changan Automobile“ įsidarbino buvęs GM automobilių architektas Dave’as Randas, o naujiems „Geely“ automobilių modeliams kurti iš „Volvo“ buvo pasiskolintas Peteris Horbury. „Kinijoje dizaineris gali atrasti save iš naujo ir atskleisti savo talentą. Čia aš turiu daug daugiau įtakos savo kuriamiems automobiliams“, – džiaugiasi Danas Darancou, buvęs GM dizaineris.
Tačiau Kinijoje bręsta ir šiek tiek kitokie pokyčiai, turėsiantys įtakos ir užsienio automobilių gamintojams. Pernai vyriausybė paskelbė, kad užsienio gamintojams nebebus taikomi sumažinti mokesčiai, neliks ir palengvintų biurokratinių procedūrų. Minėtos lengvatos, priimtos devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, turėjo pritraukti į Kiniją užsienio įmonių. Tokia strategija turėjo leisti kinų bendrovėms perimti užsieniečių žinias bei technologijas, tapti konkurencingoms tarptautinėje ir šalies rinkoje. Deja, dėl vietinių korporacijų vadovybės vangumo kinų gamintojai šiandien užima tik trečdalį vietinės rinkos, o štai, pavyzdžiui, „Volkswagen“ pernai Kinijoje pardavė daugiau nei 2 mln. automobilių.

Viliamasi, kad ilgainiui naujoji Šiaurės Korėjos valdžia imsis bent menkų permainų skurdo kamuojamoje branduolinėje valstybėje ir visame regione, nors naujasis vadas Kim Jong Unas prieš pokyčius kol kas stoja piestu.

2011-uosius palydėjusi širdį veriančiomis raudomis dėl pasimirusio šalies diktatoriaus Kim Jong Ilo, Šiaurės Korėja vėl grįžo į jai įprastą būseną: daugiau nei pusė šalies gyventojų toliau gyvena pusbadžiu, penktadalis milijono politinių nusikaltėlių dienas leidžia šiurpiuose kalėjimuose, o naujoji valdžia laido prakeiksmus kaimyninėms valstybėms.
Dar kojų neapšilęs naujasis šalies vadas, Kim Jong Ilo sūnus Kim Jong Unas, diktatoriaus karjerą pradėjo išties su trenksmu: kad bulvarinė pasaulio žiniasklaida (žinoma, tik ne Šiaurės Korėjos – šiai viskas draudžiama) neužsižaistų su pikantiškomis detalėmis apie mirusio tėvo gyvenimą ar vyresnio brolio nelegalias keliones į Disneilendą, o rimtesni analitikai nepradėtų svarstyti, kaip derėtų tvarkytis naujajam vadui, šis pats sugalvojo jiems antraštes.
“Mes atkeršysime Pietų Korėjai, bėrusiai druską ant žaizdų gedintiems Šiaurės Korėjos žmonėms. Ašarų jūra, išlieta Šiaurės Korėjos armijos ir liaudies, virs atsakomąja ugnimi, kuri sudegins visą išdavikų kliką”, – grasindamas dėl tariamo gedinčios tautos įžeidimo išrėžė Kim Jong Unas.
Jis bemat tapo naujuoju šių metų tarptautinės politikos “herojumi”, įdomesniu net už sparnuotąją raketą Ormuzo sąsiauryje išbandžiusį Irano diktatorių Mahmoudą Ahmadinejadą.

Kurso keisti nežada
Jau pirmosiomis diktatorystės dienomis Kim Jong Unas pareiškė, kad Šiaurės Korėjoje po jo tėvo mirties niekas nesikeis, o tai, ką savo rankomis pastatė tėtušis, bus toliau puoselėjama uolaus sūnaus.
Šios žinios nežadėtų nieko gero, turint omenyje, ką nuo infarkto miręs diktatorius Kim Jong Ilas buvo sukūręs ir ką perdavė į jaunojo sūnelio rankas. Tai komunistinė diktatūra, branduolinis ginklas, balistinės raketos, nesutarimai su kaimynėmis, o kur dar galutinai suluošinta žmonių sąmonė, šiurpą keliantis badas ir vieša paslaptimi laikomos dujų kameros.
Tačiau kitas klausimas – ar jaunajam Kim Jong Unui seksis šiuos tėvo “žygdarbius” paversti savais ir išsaugoti tokį pat autoritetą, kokį turėjo šį pasaulį ką tik palikęs diktatorius. Užsienio šalių politikai neabejoja, kad permainos, bent nedidelės, bus neišvengiamos. Juk šalies ekonomika byra į šipulius, nemaža dalis blaivų protą išsaugojusių Šiaurės korėjiečių mėgina sprukti iš šalies, be to, netgi kariuomenėje daugėja nelojalių valdžiai kariškių.
Nors Kim Jong Unas (beje, pats buvęs kariškis) laikomas despotišku seno sukirpimo lyderiu, manoma, kad jis vis tiek bus priverstas kažką savo šalyje keisti, o pirmomis dienomis jo laidomi žaibai – tik bandymas įtvirtinti savo autoritetą, bet ne realūs grasinimai.
“Šiaurės Korėja tik perspėja pasaulį nesikišti per valdžios perdavimo laikotarpį, o bet kokių provokacijų tikimybė iš tiesų yra menka”, – mano Seulo Dongguko universiteto analitikas Koh Yu-hwanas.
Beje, tokius grasinimus irgi galima vadinti tėvo politikos tąsa. Prisiminkime, kad Kim Jong Ilas irgi mėgdavo retsykiais pagrasinti ir pagrūmoti – tai Pietų Korėjai, tai JAV, ir tai darydavo vos pajutęs, jog santykiai su šiomis šalimis šyla ir jam bandoma daryti spaudimą.
Na, o tiek Japonija, tiek Amerika, tiek Kinija, tiek Rusija norėtų, kad periodiškai pasikartojantis santykių su Šiaurės Korėja ašilimas prasidėtų kuo greičiau, ir viliasi, jog iš pradžių pasispardęs, jaunasis Kim Jong Unas netrukus atsileis.

Vieni laukia nusiginklavimo, kiti – ekonomikos pokyčių
Kiekviena valstybė santykius su Šiaurės Korėja tikisi pagerinti vis dėl kitokių priežasčių. Amerikiečiams Šiaurės Korėja daugiausiai galvos skausmo kelia dėl šios konfliktų su Pietų Korėja: amerikiečiai kaskart siunčia savo karinį laivyną užtikrinti drausmės ir tvarkos regione. Japoniją į neviltį labiausiai varo Šiaurės Korėjos branduolinis ginklas. Mat Šiaurės Korėja virš Japonijos vis praskraidina kokią balistinę raketą, o 2006-aisiais ir 2009-aisiais gerokai išgąsdino japonus branduoliniais bandymais.
Štai kodėl diplomatinių santykių su Šiaurės Korėja nepalaikanti Japonija vis dėlto bando kalbėtis diplomatiškai ir yra viena aktyviausių dialogo dėl Šiaurės Korėjos branduolinio nusiginklavimo dalyvių. Tiesa, derybos dėl šio nusiginklavimo, kuriose dalyvauja Šiaurės ir Pietų Korėja, Japonija, Rusija, Kinija ir Amerika, buvo sustabdytos 2008-aisiais, bet Japonija tikisi, kad po trumpo Kim Jong Uno pasiautėjimo jos gali būti atnaujintos.
“Valdžios pasikeitimas Šiaurės Korėjoje gali būti naujas postūmis vėl prabilti apie būtinybę atsisakyti branduolinio ginklo – juk Kim Jong Unas tiesiai nepareiškė, kad tikrai neketina leistis į kalbas šia tema”, – vilties nepraranda Japonijos analitikas Hiroshi Tagami.
Savo išskaičiavimų dėl Šiaurės Korėjos turi ir Kinija. Jai būtų kur kas parankiau, jei kaimyninė Korėja pertvarkytų byrančią savo planinę ekonomiką ir taptų naudinga prekybos partnere. Deja, iki šiol Šiaurės Korėja nepasidavė Kinijos spaudimui imtis permainų, tačiau viliamasi, kad jaunas lyderis, kuris, neoficialiais duomenimis, slapta, pasivadinęs kitu vardu, yra studijavęs ekonomiką Šveicarijoje, pripažins tėvo klaidas ir imsis reformų.

Pietų Korėjos kariškiai ketvirtadienį pradėjo dideles pratybas, kuriose naudojami koviniai šaudmenys ir dalyvauja tankai, artilerija bei naikintuvai.

Seulas karinę galią demonstruoja praėjus mėnesiui po žmonių gyvybių nusinešusio Šiaurės Korėjos artilerijos smūgio prieš vieną pasienio salą.

Vašingtonas pareiškė palaikantis savo sąjungininkės organizuojamas karines pratybas, kurios yra jau antrosios šią savaitę, tačiau įtūžęs Pchenjanas pavadino Pietų Korėjos vyriausybę marionetiniais karo kurstytojais.

Vienos valandos trukmės šaudymo pratybos Pchočono kariniame poligone, esančiame už maždaug 30 kilometrų į pietus nuo budriai saugomos sausumos sienos su Šiaurės Korėja, prasidėjo 14 val. 43 min. vietos (7 val. 43 min. Lietuvos) laiku, pranešė Gynybos ministerijos atstovas.

Šios jungtinės sausumos pajėgų ir aviacijos pratybos yra didžiausios iš surengtų šiais metais.

Jose dalyvauja 800 karių, 30 tankų K1, 11 šarvuočių K200, du naikintuvai F-15K, keturi naikintuvai KF-16, 36 savaeigės haubicos K9, trys ilgojo nuotolio raketų kompleksai, keturi lengvieji sraigtasparniai MD-500, trys atakos sraigtasparniai “AH-1S Cobra” ir kita technika.

Pietų Korėjos karo laivynas trečiadienį taip pat pradėjo pratybas prie rytinių krantų, kurios truks keturias dienas.

Seulas teigia, kad šie manevrai yra gynybinio pobūdžio, tačiau įtampa Korėjos pusiasalyje tebėra didelė nuo lapkričio 23 dieną įvykusio incidento, kai Šiaurės Korėja apšaudė pietinei kaimynei priklausančią salą, esančią prie ginčijamos vakarinės jūrinės sienos.

Šiaurės Korėja pareiškė, kad ši ataka buvo atsakas į Jonpjongo saloje vykusias karines pratybas, kuriose naudoti koviniai šaudmenys.

Tuo tarpu Seulas pabrėžė, kad tokios artilerijos pratybos rengiamos jau 37 metus ir kad Šiaurės Korėja tenori rasti dingstį puolimui.

Pirmadienį Jonpjonge vėl vyko artilerijos mokymai, kuriuose taip pat dalyvavo naikintuvai ir karo laivai, tačiau Šiaurės Korėja neįgyvendino savo grasinimų smogti atgal.

Kai kurie analitikai mano, kad Pchenjaną sulaikė Seulo surengtas jėgos demonstravimas, o kiti sako, kad Pekinas nurodė komunistinei sąjungininkei elgtis santūriai prieš sausio 19 dieną prasidėsiantį Kinijos prezidento Hu Jintao (Hu Dzintao) oficialų vizitą Vašingtone.

Pietų Korėjos kariškiai pakvietė stebėti pratybas studentus ir kitus civilius gyventojus.

“Susidūrėme su krize dėl Šiaurės Korėjos, todėl atvykau pasižiūrėti šios aviacijos ir sausumos pajėgų operacijos”, – 70 metų interneto verslininkas Kim Tae-Dong (Kim Taedongas) sakė vienam žurnalistui.

Pasitraukus Pietų Korėjos bendrovei “Kepco”, Lietuvai nepavyko išrinkti strateginio investuotojo statyti naują atominę elektrinę, penktadienį patvirtino energetikos viceministras Romas Švedas. Jis pripažino, kad Lietuvai tai buvo netikėta, tačiau Vyriausybė žada derėtis su kitais galimais investuotojais. Jis nekomentavo priežasčių, kodėl Korėjos bendrovė pasitraukė iš konkurso ir koks čia galėjo būti Rusijos indėlis.

“Konkurso laimėtojas nėra atrinktas. Bus pradėtos koncesijos suteikimo tiesioginės derybos tokiomis pat sąlygomis”, – trumpoje spaudos konferencijoje sakė R.Švedas.

Kol kas jis negalėjo įvardyti su kuo bus deramasi, tačiau tikino, kad susidomėjusių projektu yra.

R.Švedas sakė, kad į kvietimą pateikti pasiūlymus iki lapkričio 10 dienos buvo gauti du potencialų investuotojų pasiūlymai, kurių vienas neatitiko reikalavimų. Jis nesutiko atskleisti antrojo dalyvio.

“Konkurso sąlygas atitinkantį įpareigojantį pasiūlymą pateikė “Kepco”. Jo esmė – investuoti į projektą ir patvirtintomis fiksuotos kainos sandorio sąlygomis pastatyti atominę elektrinę iki 2020 metų. Su jos pasiūlymu buvo supažindinti regioniniai partneriai Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje, tuo būdu kartu su “Kepco” ir Lietuvos įnašais užtikrinant visišką projekto finansavimą. Tačiau paprašius “Kepco” pateikti patikslintą galutinį pasiūlymą, po dviejų savaičių “Kepco” netikėtai pareiškė atsiimanti pasiūlymą. Premjeras Andrius Kubilius paprašė Pietų Korėjos prezidento paremti “Kepco” dalyvavimą projekte, tačiau tai nepakeitė “Kepco” pozicijos”, – kalbėjo R.Švedas.

Dabar, R.Švedo teigimu, Lietuva planuoja tęsti individualias derybas su kitais galimais investuotojais. Anot jo, dabar konkursas pereina į kitą etapą – derybas su visais potencialiais strateginiais investuotojais, įskaitant ir “Kepco”, tačiau viceministras abejoja, ar “Kepco” tęs derybas.

Jo teigimu, konkurso kvalifikaciją atitiko penkios įmonės: “Mes nedelsdami tęsime darbą”.

R.Švedas teigė tikintis, kad Lietuva vis dėlto turės atominę elektrinę, tačiau tikslių terminų kol kas neprognozavo.

“Apie terminus aš nenoriu sakyti, mūsų tikslas yra pasiekti, kad mes pastatytume atominę elektrinę, mes tą stengiamės padaryti kuo greičiau. Dabar nėra tokių terminų, kad yra galutinė data, iki kada mes tai turime padaryti”, – sakė viceministras.

Vis dėlto R.Švedas teigė, kad pastatyti atominę elektrinę iki 2020 metų yra realu: “Šiuo atveju priklausys nuo to, kiek mes laiko sugaišime deryboms ir procesui”.

“Kai mes kvietėme potencialų strateginį investuotoją, mes prašėme, kad jis dalyvautų finansiškai – kad jis įdėtų savo didelį finansinį indėlį į šį projektą, ir kartu su regioniniais partneriais tą projektą pastatytų, dalyvautų naujos jėgainės valdyme – tai yra pagrindinis iššūkis. Jeigu mes – keturi regioniniai partneriai – turėtume pakankamai galimybių pastatyti šį projektą savarankiškai galbūt tada reikėtų keisti koncepciją, neieškoti strateginio investuotojo, o skelbti konkursą technologijai pirkti”, – kalbėjo viceministras.

Vyriausybė strateginiam investuotojui siūlė 49 proc. naujos atominės elektrinės akcijų, o projekto vertė, pasak R.Švedo, siekia nuo 4 mlrd. iki 6 mlrd. eurų.

Jis teigė, kad visas Visagino atominės elektrinės veiklos biudžetas, įskaičiuojant projektus, atliktus tyrimus, preliminariais duomenimis, yra daugiau kaip 25 mln. litų.

Niujorko automobilių parodoje korėjiečiai pateikė naujus savo kozirius. “Kia” pademonstravo flagmano Magentis įpėdinį Optima. 4,85 m ilgio limuzinas Europos rinkoje pasirodys 2011 m. pavasarį ir turėtų būti itin taupus, nes turės visiškai naują dyzelinį variklį 1.7 CRDi. Tuo tarpu Hyundai rinkai pristatė Sonata hibridą, kuriame drauge “pluša” 2,4 litro benzininis (169 AG) motoras, elektrinis variklis (40 AG) ir ličio polimerų akumuliatoriai. Elektros pavaros turėtų pakakti įsibėgėti iki 100 km/h greičio. Japonai toje pačioje parodoje parodė atnaujintą legendą Subaru Impreza WRX, kuri netrukus bus siūloma ir su keturių durelių sedano kėbulu.

"Veido" archyvas

Kia Optima: kietas limuzinas, skirtas Europai. 2011 m. pasirodys versija su 1.7 turbodyzeliniu varikliu

"Veido" archyvas

Hyundai Sonata Hybrid: 4,82 m. ilgio limuzinas su ličio polimerų akumuliatoriumi. Bendra galia – 209 AG

"Veido" archyvas

Subaru Impreza WRX STi: ralio legenda su bagažine. Keturduris variantas perdarytas iš esmės

Šiaurės Korėjos kariškiai ketvirtadienį pranešė, kad jų šalis atšaukia paktą, turėjusį padėti išvengti atsitiktinių ginkluotų susirėmimų su Šiaurės Korėjos pajėgomis.

Apie šį sprendimą buvo paskelbta smarkiai padidėjus įtampai tarp Seulo ir Pchenjano dėl Pietų Korėjo karo laivo nuskandinimo.

Šiaurės Korėjos generalinis štabas Pietų Korėjos ginkluotosioms pajėgoms adresuotame pranešime taip pat perspėjo, kad Seulo laivai bus atakuojami, jeigu pažeis ginčijamą abiejų šalių sieną Geltonojoje jūroje, nurodė Pchenjano valstybinė naujienų agentūra.

Šiaurės Korėja penktadienį areštavo Pietų Korėjai priklausantį nekilnojamąjį turtą viename kalnų kurorte, taip pat perspėjo, kad abi šalys atsidūrė prie karo slenksčio dėl Seulo karinio laivo nuskendimo prie ginčijamos jūrinės sienos.

Komunistinė valstybė taip pat pareiškė, kad visam laikui nutraukiamos pietinės kaimynės turistų kelionės į vaizdingą Kumgango kalnų kurortą, laikytos svarbiu abiejų šalių dialogo simboliu, o Pietų Korėjos prezidentas Lee Myung-Bakas (Li Mjungbakas) buvo apkaltintas kurstantis “konfrontaciją” su Pchenjanu.

Pastaruoju Seulo ir Pchenjano santykiai buvo labai įtempti nuo praėjusio mėnesio, kai nuskendus vienam Pietų Korėjos karo laivui žuvo 46 jūreiviai.

“Padėtis pasiekė tokią ekstremalią fazę, kad prieita kryžkelė tarp taikos ir karo, (todėl) daug mažiau galvojama apie kelionių atnaujinimą, – pranešė Šiaurės Korėjos valstybinė naujienų agentūra. – Visiškai suprantama, kad esant tokiai padėčiai nebegalime demonstruoti dosnumo ir tolerancijos Pietums”.

Šiaurės Korėja praėjusią savaitę areštavo Seulo vyriausybei Kumgango kurorte priklausiančius pastatus ir išvarė jų darbuotojus, protestuodama prieš Seulo atsisakymą atnaujinti turistines keliones.

Penktadienį Pchenjanas pranešė perėmęs penkis pastatus ir areštavęs “visą likusį nekilnojamąjį turtą”, taip pat išsiuntęs iš šalies visus kurorto administracijos darbuotojus.

Šis pranešimas buvo paskelbtas tuojau po to, kai Pietų Korėjos naujienų agentūra “Yonhap”, remdamasi vienu aukštu kariuomenės šaltiniu, ketvirtadienį nurodė, jog esama įtarimų, kad Pietų Korėjos korvetę nuskandino Pchenjano povandeniniai laivai, paleidę galingą torpedą.

Tuo tarpu Šiaurės Korėja neigia esanti susijusi su tuo incidentu ir kaltina Seulą “tyčia” mėginant suversti jai kaltę dėl laivo nuskandinimo, o Lee Myung-Baką pavadino išdaviku.

Seulo “marionetinis režimas labai pasistengė, skelbdamas apie visišką Šiaurės ir Pietų ryšių nutraukimą ir trimituodamas, jog “neatmetamas karas”, tuo pačiu tyčia siekdamas susieti savo karo laivo nuskendimą su KLDR (Korėjos Liaudies Demokratine Respublika)”, sakoma Pchenjano pranešime.