Išskirtinis vasario įvykis – nacionalinės operos premjera.
Šiaip ar taip žiūrėsi, lietuviškais muzikiniais teatro veikalais nesame lepinami. Kas iškyla atmintyje iš pastarojo penkmečio? Giedriaus Kuprevičiaus miuziklas „Veronika“ ir baletas „Čiurlionis“, keletas kitų kompozitorių parašytų operų bei operėlių vaikams.
O apie tai, kad Onutė Narbutaitė rašo operą Nacionaliniam operos ir baleto teatrui, kalbėta jau irgi gerą penkmetį. Ir štai pagaliau – artėjantis vasaris žada neapvilti.
Ilgai lauktoji vadinasi „Kornetas“ ir tai – pirmoji pripažintos simfoninių ir oratorinių kūrinių autorės opera. Dviejų veiksmų, skirta devyniems solistams, chorui ir orkestrui. Įkvėpta Rainerio Maria Rilke’s poemos „Sakmė apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“, kurią, išleistą dar 1906-aisiais, kareiviai mielai skaitė abiejose Pirmojo pasaulinio karo fronto pusėse. O patį poetą savo ruožtu įkvėpė kuklus įrašas šeimyninėje kronikoje apie tolimo giminaičio mirtį karo lauke, patyrus pirmą meilės naktį.
Pasak O.Narbutaitės, „Kornetas“ nėra tiesioginis R.Maria Rilke’s teksto perdainavimas, greičiau – sakmės interpretacija. Į siužetą įsiterpia ir Korneto sapnai, kuriems pasitarnavo kitų rašytojų – Oskaro Kokoschkos, Georgo Traklio, Charles’o Baudelaire’o, Oskaro Milašiaus, Johanno Wolfgango Goethe’s, Paulio Celano bei Jacques’o Prévert’kūrinių eilutės.
Režisierius Gintaras Varnas, padedamas Juozo Statkevičiaus kostiumų meno, scenoje kurs dviejų skirtingų laikmečių pasaulius – praeito amžiaus pradžios secesijos ir septynioliktojo amžiaus baroko.
Operoje dainuos visas būrys jaunų solistų, sustiprintų keleto patyrusių meistrų. Korneto vaidmuo patikėtas Tomui Pavilioniui ir Mindaugui Zimkui, generolo – Tadui Girininkui ir Liudui Norvaišui, poeto Rilkės – Eugenijui Chrebtovui ir Jonui Sakalauskui.
Apie Sausio barikadas – kitaip
„Kornetas“ vasario repertuaruose nesijaus vienišas, nes nacionalinių veikalų jame apstu. Kone „tamsiausias arkliukas“, iš kurio nežinia ko laukti – jaunos dramaturgės Godos Dapšytės pjesė „Barikados“ Nacionaliniame dramos teatre. Ji žada naujai pažvelgti į 1991 m. sausio įvykius – akimis kartos, kuri pati vaikystėje regėtų barikadų vaizdą menkai tepamena. Kovų už Nepriklausomybę metu spektaklio kūrėjai buvo pradinių klasių moksleiviai, o kai kurie net nelankė mokyklos. Todėl jiems teko nemenkai pakiloti archyvus, ieškant iškalbių tuometinių įvykių detalių. Anot dramaturgės, stengtasi suformuoti tam tikrą faktų biblioteką, kuriai per repeticijas ieškota ne tiek dokumentinio, kiek emocinio tikslumo. Nagrinėdami Sausio įvykius, spektaklio kūrėjai siekia suvokti, kokį vaidmenį jie vaidina šiandieniniame gyvenime.
„Teko girdėti, kad Lietuvoje yra žmonių, sakančių, kad ne dėl tokios Lietuvos jie kovojo. Kuriu šį spektaklį tam, kad išsiaiškinčiau, dėl kokios gi Lietuvos kovojo lietuviai“, – atskleidžia „Barikadų“ režisierius, tos pačios kartos latvių teatralas Valteris Silis. Jis sėkmingai dirba dviejuose nepriklausomuose teatruose („Dirty Deal“ ir Gertrūdos gatvės teatre), kartais kviečiamas režisuoti spektaklių ir Latvijos nacionaliniame teatre. O „Barikadų“ vaidmenis kuria režisieriaus ir dramaturgės bendraamžiai, jau spėję tapti naująja Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaro „varomąja jėga“: Tadas Gryn, Elzė Gudavičiūtė, Martynas Nedzinskas, Marius Repšys, Vainius Sodeika, Ainis Storpirštis, Monika Vaičiulytė ir Toma Vaškevičiūtė.
Prieš aštuoniolika metų pirmą kartą „palytėjusi žemę“ tame pačiame Nacionaliniame dramos teatre, vasarį žada atgimti Sauliaus Šaltenio pjesė „Lituanica“, skirta Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui per Atlantą. Tiesa, šįkart pjesės veikėjai lietuviškais vardais į žiūrovus prabils rusiškai, nes naująja „Lituanica“ skrydžio aikštele taps Rusų dramos teatras, o pirmąjį S.Šaltenio pjesės režisierių Rimą Tuminą pakeis Jurijus Popovas.