Nešvarioji diplomatija. Ką tik nugriaudėjęs FIFA skandalas – tik ledkalnio viršūnė. Jo papėdėje – viso pasaulio valstybes apraizgęs korupcijos tinklas.
Šveicarijos policija dėl JAV pareikštų kaltinimų korupcija suėmė kelis aukštus Tarptautinės futbolo federacijos (FIFA) pareigūnus. Jiems pareikšti kaltinimai dėl bene du dešimtmečius besitęsiančios korupcijos, be kurios, kaip įtariama, neapsieita tiek renkant pasaulio futbolo čempionato šeimininkus, tiek sudarant sandorius dėl varžybų transliacijų.
Tarp pareikštų kaltinimų – pinigų plovimas, reketavimas bei sukčiavimas. JAV įtaria, kad FIFA pareigūnai nuo 1990-ųjų galėjo paimti 100 mln. dolerių vertės kyšių. „JAV Niujorko Rytų apygardos prokuratūra tiria šiuos individus dėl įtarimų ėmus kyšius nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios iki dabar. Įtariamieji kyšininkavimu – sporto žiniasklaidos ir reklamos firmos, tyrimo duomenimis, galbūt mokėjo futbolo funkcionieriams, FIFA delegatams ir kitiems žemesnio lygio FIFA organizacijų atstovams, pinigų sumas, viršijančias 100 mln. dolerių. Mainais, įtariama, jie gaudavo futbolo turnyrų Lotynų Amerikoje žiniasklaidos, rinkodaros ir rėmimo teises. Kaip teigiama JAV paraiškoje, šie nusikaltimai buvo organizuoti ir rengiami JAV teritorijoje, o mokėjimai atliekami per JAV bankus“, – teigia šveicarų pareigūnai.
Tiesa, FIFA prezidentas Josephas „Seppas“ Blatteris ne tik nepateko tarp įtariamųjų, bet ir buvo perrinktas dar vienai kadencijai. 79-erių metų šveicaras pareiškė, kad jo paties dėl pastarųjų įvykių kaltinti negalima, nes jis negalįs nuolat stebėti kiekvieno pareigūno. Užtat įtariamųjų laukia labai dideli nemalonumai. Tarp tokių minimi FIFA viceprezidentas Jeffrey Webbas bei kiti FIFA darbuotojai: Eugenio Figueredo, Jackas Warneris, Eduardo Li, Julio Rocha, Costas Takkas, Rafaelis Esquivelis, José Maria Marinas ir Nicolás Leozas.
Vis dėlto daug analitikų mano, kad šie asmenys – tik atpirkimo ožiai, ir sunku patikėti, kad vadovas nežinojo to, kas du dešimtmečius badė akis net nepriklausomiems stebėtojams. Juk FIFA, ko gero, dažiau nei bet kuri kita pasaulinio lygio organizacija buvo kritikuojama, kad skirstydama lėšas vengia skaidrumo, o jos sprendimai dažnai pakurstydavo kalbas apie nešvarius sandorius.
Beje, reikia pabrėžti, kad FIFA – ne tik galinga sporto organizacija, bet ir stambi finansinė bendrovė, kurią galima palyginti su didžiausiais pasaulio bankais. Savo rezervuose ji turi sukaupusi 1,5 mlrd. dolerių, o organizacijos pajamos 2011–2014 m. sudarė 5,7 mlrd. dolerių.
Organizaciją sudrebinęs skandalas, žinoma, jos nenuskurdins, nors kai kurie svarbūs FIFA rėmėjai, tokie kaip „Visa“, „Coca-Cola Co“, „Adidas“ ir kiti, pareiškė nepasitikėjimą organizacija ir svarstys dėl tolesnio bendradarbiavimo.
Vis dėlto svarbiau tai, kad šis korupcijos skandalas išjudino tylų ledkalnį ir galbūt pakeis daugelį dešimtmečių pasaulyje galiojančią korumpuotą sistemą, kurioje veikia ne tik viešos organizacijos ar privatūs asmenys, bet ir valstybės. Juk su FIFA, kaip įtariama, nešvarius sandorius sudarė ne tik geresnių sąlygų siekusios kompanijos, bet ir tokios valstybės, kaip Rusija bei Kataras. Pirmoji tikriausiai paklojo nemenką sumelę, kad 2018 m. joje būtų surengtas pasaulio futbolo čempionatas, antrasis tokio renginio šeimininko teises, jei pasitvirtins įtarimai, nusipirko 2022-iesiems.
Šveicarijos federalinė prokuratūra, pradėjusi baudžiamąjį tyrimą dėl FIFA veiksmų suteikiant teisę organizuoti pasaulio čempionatus Rusijoje ir Katare, apklaus bent 10 FIFA tarybos narių, tarp kurių atsidūrė ir Rusijos sporto ministras Vitalijus Mutko.
Beje, 2010 m. priimtas sprendimas pasaulio futbolo čempionatus rengti Rusijoje bei Katare nuo pat pradžių buvo prieštaringas. Viena vertus, pirmą kartą savo istorijoje FIFA iš karto paskelbė du čempionato šeimininkus: Rusija laimėjo prieš jungtinę Ispanijos ir Portugalijos kandidatūrą bei Angliją, o Kataras per rinkimus įveikė JAV.
Tuomet fanai, komandos bei varžybų transliuotojai labiausiai buvo šokiruoti dėl Kataro laimėjimo. Atrodė keista, kad žaidėjams teks rungtis tvyrant milžiniškam karščiui, o konservatyviuose musulmonų stadionuose nebus parduodamas alus. Tačiau dar keistesnis toks sprendimas atrodė dėl to, kad 2010 m. Kataras dar neturėjo nė vieno stadiono.
Nors Rusijos pergalė tuomet neatrodė tokia prieštaringa kaip Kataro, Rusijos veiksmai Ukrainoje situaciją netrukus pakeitė. Vis dėlto dar balandį Rusijoje viešėjęs FIFA vadovas J.Blatteris pareiškė, jog „niekas nesukliudys Rusijai suorganizuoti geriausio pasaulio futbolo čempionato“. O dabar nieko nestebino, kad jo kandidatūrą FIFA prezidento rinkimuose uoliai rėmė Vladimiras Putinas.
Pati Rusija kaltinimus kokia nors korupcija, žinoma, neigia ir šią istoriją vadina JAV sąmokslu, siekiant pakenkti Maskvos reputacijai, bei mėginimu išplėsti savo jurisdikciją į kitas valstybes. Ir, matyt, toliau dirba čempionato klausimu, nes net FIFA sudrebinęs skandalas iš Rusijos greičiausiai neatims teisės po trejų metų surengti šią didžiulę ir daug pinigų pritrauksiančią sporto šventę.
Tačiau pastarasis skandalas – tik viena mažytė Rusijos korupcijos dėlionės dalelė.
Tokios pat smulkmenėlės – ir Kremliaus lėktuvų parkas, vertas milijardo dolerių, ir į V.Putino parankinių kišenes nusėdęs trečdalis Sočio olimpinių žaidynių biudžeto, siekusio 51 mlrd. dolerių. Tik nereikšmingos detalės yra paties V.Putino jachtos ar vila už milijardą. Visa tai nieko nestebina ir beveik nieko nepiktina. Rusija tiesiog tuo gyvena, tuo kvėpuoja, o kai kada atrodo – ir mėgaujasi tuo bei didžiuojasi.
Pernai metų pabaigoje tarptautinės organizacijos „Transparency International“ sudarytame korupcijos suvokimo indekse Rusija surinko 27 balus ir užėmė 136 vietą iš 175 pasaulio šalių, o lyginant su 2013 m. nukrito per devynias pozicijas ir šiuo metu yra greta tokių šalių, kaip Nigerija, Libanas, Kirgizija, Iranas ir Kamerūnas. Negana to, pelno nesiekiančios JAV organizacijos „Trace“, kuri įmonėms padeda išvengti korupcijos pinklių, vadovė Alexandra Wrage sako, kad net Nigerija jai kelia daugiau pasitikėjimo nei Rusija, ką jau kalbėti apie tokias šalis, kaip Indija ar Kinija. Ir štai kodėl.
Rusijos ir kitų besivystančių rinkų korupcijos lygio vertinimą atlikusi „Trace“ savo išvadose Kiniją apibūdina kaip apverstą piramidę, nes čia labiausiai korumpuoti yra aukščiausi valdžios sluoksniai. Situacija Indijoje – visiškai priešinga: ten daugiausiai kyšių duodama žemiausios grandies pareigūnams, o vadovų munduras lieka bent jau apyšvaris. Na, o Rusijoje kyšius duoda visi ir visiems – kiekvienais metais šioje šalyje kyšiams išleidžiama 300 mlrd. dolerių. Net pats Rusijos centrinis bankas yra suskaičiavęs, kad, pavyzdžiui, du trečdaliai 2012 m. iš Rusijos išplaukusių 56 mlrd. dolerių susiję su neteisėta veikla – kyšiais, narkotikų prekyba, mokesčių vengimu. O kokia yra tikroji į užsienį kyšių pavidalu išplaukianti suma, neįmanoma pasakyti, bet, ko gero, oficialiąją statistiką reikia padauginti iš dešimties.
„Rusija yra vientisas blokas, korupcija čia klesti visais lygiais. Žvelgiant iš teisinės pusės, čia tvyro visiško nebaudžiamumo atmosfera. Niekas nesiima kovoti su kyšininkavimu nei mažiausiuose, nei didžiausiuose valdžios kabinetuose“, – konstatuoja A.Wrage.
Kova su korupcija Rusijoje tik imituojama – labai dažnai oficiali Rusijos vyriausybės kova su kyšininkavimu tėra parodomasis procesas, o realią kovą su šia problema vykdo tik įvairios nepriklausomos organizacijos. Būtent jos, taip pat ir V.Putino oponentai, yra pagrindiniai šaukliai, iš kurių galima nugirsti nuotrupų apie korupcinius Rusijos reikalus.
Kaip analitiniame naujienų portale ~hvylia.net~ rašo Sergejus Daciukas, korupcija jau seniai nebėra vien tik Rusijos vidaus reikalas – ji išsiveržė į plačiuosius vandenis ir tapo pasauline problema. O tai, kad Vakarų politikai ir pasaulio verslo elitas nesuvokia šios problemos masto, kelia net pasaulinio karo grėsmę. „Mėginimas dozuoti informaciją, susijusią su korupcijos skandalais, Vakarų žiniasklaidai leis tik trumpam pristabdyti šį procesą“, – nuogąstauja apžvalgininkas.
Jis pabrėžia, kad tiek vidinės, tiek pasaulinės korupcijos Rusijoje esmė yra vadinamieji „blogi pinigai“. Šis primityvus posakis iš tiesų reiškia nuolat minimaliomis pastangomis gaunamas didžiules lėšas, kuriomis be jokios kontrolės siekiama netinkamų tikslų. Jei kalbėtume konkrečiau, „blogi pinigai“ yra lėšos, kurias Rusijos verslo elitas drauge su korumpuotu politiniu elitu uždirba iš energijos pardavimo. Už „blogus pinigus“ įsigyjami didžiuliai Rusijos oligarchų turtai. „Blogi pinigai“ leidžiami valdžiai palaikyti. „Blogi pinigai“ leidžiami imperinėms Rusijos ambicijoms kare prieš Gruziją ir Ukrainą. „Blogais pinigais“ paperkamos politinės partijos ir politikai visame pasaulyje, o mainais šie užsimerkia prieš tokias Rusijos ambicijas. Nedidelė dalis „blogų pinigų“ išleidžiama ir Rusijos piliečiams papirkinėti, kad šie netrukdytų oligarchų verslui ir politinei valdžiai.
Kovo mėnesį Garis Kasparovas interviu Ukrainos televizijos kanalui „1 + 1“ pareiškė, kad egzistuoja tam tikras socialinis susitarimas tarp Rusijos valdžios ir piliečių: geresnės gyvenimo sąlygos mainais už pilietines teises ir laisves. Pasak G.Kasparovo, Rusijos prezidento režimas perka lojalumą tiek šalies viduje, tiek užsienyje.
Be to, esą galima konstatuoti, kad Rusijos korupcija tapo svarbiu Vakarų politikos išsigimimo veiksniu. G.Kasparovo nuomone, Rusijos korupcija nelyginant rūdys ėmė ėsti Vakarų finansų institucijas. Ir viskas tik todėl, kad Vakarų lyderiai neįvertino korupcijos masto Rusijoje, – jis įveikė Vakarų demokratines institucijas ir jų politiką Rusijos atžvilgiu. Be to, Rusijos korupcija ima kenkti ne tik Vakarų finansų, bet ir valdžios institucijoms ir net Vakarų įmonėms.
Kaip antrina portalas „Politico“, įrodymai – po ranka. Rusijos elito atstovai viską, kas jiems brangu, laiko Europoje – nekilnojamojo turto ar sąskaitų bankuose pavidalu. Teoriškai ši Rusijos grietinėlė pažeidžiama: ES galėtų užversti rusus tyrimais dėl pinigų plovimo ir vizų draudimais. Bet rusai jau senokai įsitikino, kad europiečiai nesugeba priimti net ko nors panašaus į JAV galiojantį Sergejaus Magnickio įstatymą, draudžiantį daliai Rusijos pareigūnų atvykti į Ameriką.
Kai Rusijos kariai 2008 m. pasiekė Gruzijos sostinės Tbilisio priemiesčius, pranešimų ir pasipiktinimo nestigo. Bet niekas nė necyptelėjo apie rusiškus milijardus Vakaruose. Kai Rusijos opozicionieriai buvo užversti tiesiog juokingais kaltinimais, ES ėmė skelbti susirūpinimo kupinus laiškus, bet vėlgi apie Rusijos turtus Senajame žemyne net neužsiminė. „Kremlius įsitikinęs, kad Rusija dabar žino purvinas Europos paslaptis“, – rašo „Politico“.
Rusija dabar tiki, kad Briuselis tik kalba apie žmogaus teises, bet iš tiesų jomis nebesirūpina. Esą Europą valdo politikai, kurių moralė – kaip liūdnai pagarsėjusių ribotos rizikos fondų vadovų: bet kokia kaina užsidirbti, o „bloguosius pinigus“ pasidėti sąskaitose užjūryje.
Didžiąją dalį šių pinigų sumoka rusai. Tačiau vietoj bausmių dėl šių pinigų rusų oligarchams Londone britų bankininkai tiesia raudonus kilimus.
Dar detaliau Vakaruose veikiančios rusiškos korupcijos priežastis nagrinėja ekonomistas Sergejus Gurijevas, tapęs „Jukos“ veiklos Rusijoje liudininku. Jo nuomone, anksčiau Vakarai Rusijos korupciją vertino kaip kažką bent iš dalies naudinga, beje, ne tik teisininkams ir advokatams Londone, – bet ir kaip atgrasymo priemonę, kuri sulaikytų Rusijos režimą nuo izoliacijos ir padėtų išvengti jos agresijos. „Kai kurie Vakarų politikai manė taip: kadangi Rusijos politikai disponuoja sąskaitomis užsienio bankuose, o jų vaikai lanko Vakarų mokyklas, tai taps garantu, kad Rusija išliks civilizuoto pasaulio dalimi. Tačiau visa tai nesuveikė“, – konstatuoja S.Gurijevas.
S.Daciukas įsitikinęs, kad galiausiai korupcija pakenkė ir pačios Rusijos ekonomikos augimui, o juk būtent tai buvo V.Putino legitimumo šalies viduje pagrindas. Iki 2014 m. visi ekonomikos augimo ištekliai buvo išsemti, o reformoms, kurios būtų galėjusios situaciją bent kiek pagerinti, prieštaravo korumpuotas Rusiją valdantis elitas.
„Žmonės, kurie anksčiau jam sakė – tu valdyk, kaip nori, o mes už tai gauname pajamų ir vartojimo augimą, ėmė abejoti putininio režimo esme. Taigi V.Putinui teko ieškoti kito savo legitimumo šaltinio ir kito būdo išsaugoti populiarumą. Juo tapo svetimos teritorijos užgrobimas“, – teigia S.Daciukas.
Jo nuomone, atskaitomybės neegzistuojančiai pilietinei visuomenei nebuvimas ir rusiškos korupcijos keliamos grėsmės nuvertinimas dabar Rusijos valdžiai leidžia kurti blogį – griauti egzistuojančią pasaulio tvarką dėl didesnės korumpuotos įtakos.
Beje, perprasti rusiškos korupcijos schemą nesudėtinga. Jeigu viena ar kita valstybė yra sudedamoji pasaulio tvarkos dalis, tuomet kitų valstybių santykis su ja remiasi interesų visuma. Tačiau kai Rusija pradeda griauti pasaulio tvarką, savo kailiu patirdama sankcijas iš tų šalių, kurios už tą tvarką atsako, valstybinė lojalumo Rusijai sistema tampa jos korupcijos sistema.
Paprastai kalbant, S.Daciukas teigia, kad korumpuotos šalys yra tos, kurios pasisako už sankcijų Rusijai panaikinimą, nepaisydamos solidarios ES ir JAV pozicijos. Taip pat ir tos, kurių vadovai gegužės 9-ąją vyko į Maskvą paminėti Pergalės dienos, nepaisydamos pastaraisiais metais nusistovėjusios pozicijos to nedaryti.
Remiantis šia prielaida, korupcijos su Rusija saitais galima įtarti nemažai Europos valstybių: Austriją, Vengriją, Italiją, Kiprą, Čekiją, Slovakiją, Serbiją, Bosniją ir Hercegoviną, Makedoniją. Iš dalies korumpuotos (t.y. korumpuotos tik kai kurios politinės jėgos) gali būti ir Prancūzija, Vokietija bei Suomija.
Suomijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų valstybių politikai ar verslo atstovai nuo pat pradžių atvirai aiškino, kad „ieškos būdų“ išlaikyti ekonominius santykius su Rusija apeidami sankcijas, ir šiuos savo žodžius įgyvendino nepriekaištingai.
Pavyzdžiui, pagrindinė Suomijos pieno produktų gamintoja „Valio“ sankcijų, galima sakyti, net nepajuto: Rusija šiai bendrovei uždegė žalią šviesą tiekti Rusijos rinkai pieną be laktozės. Beje, šios bendrovės per metus Rusijai eksportuojamo pieno be laktozės vertė sudaro maždaug tiek pat, kiek per metus į Rusiją įvairios pieno produkcijos išveža visos Lietuvos įmonės kartu sudėjus. Tad nieko nestebina, kad Suomijos politikai nesivaržydami vadina ES sankcijas Rusijai nesusipratimu, kurio Europa šiuo metu finansiškai negalinti sau leisti.
Prisiminkime, kaip, vos paskelbus sankcijas Rusijai, Slovakijos ministras pirmininkas Robertas Fico puolė ginti su Rusija susijusių interesų, visu balsu šaukdamas, kad ketvirtadalis Slovakijoje pagaminamų automobilių keliauja į Rusijos Federaciją, tad esą galima tik įsivaizduoti, kokį katastrofišką poveikį sankcijos turės automobilių pramonei ir kokį pavojų tokie sprendimai kels ekonomikai bei žmonėms.
Tą patį šaukte šaukė Vengrijos vyriausybė, pasirašiusi sutartį su Rusija dėl jos atominės elektrinės Pakše rekonstrukcijos, ar Čekija, kurios prezidentas Milošas Zemanas gegužės 9-ąją buvo tarp V.Putinui malonią kompaniją sudariusių Vakarų vadovų.
Beje, šioje vietoje verta paminėti ne vien Vakarus, bet ir Kiniją. Nors jai nė motais skausmingi Vakarų prisiminimai iš Antrojo pasaulinio karo laikų, tačiau Kinijos lyderio Xi Jinpingo draugija Gegužės 9-osios renginiuose V.Putinui buvo ne tik maloni, bet ir naudinga. Kur nauda, ten, žinoma, ir pinigai. O kur rusiški pinigai, ten neapsieinama ir be korupcijos. Kinijos žiniasklaida apie tai tyli, Rusijos – rašo nenoriai, tačiau kai kurie nepriklausomi šaltiniai vis dėlto užsimena apie keistą „meškos ir drakono“ sąjungą.
Nekalbėsime apie politinius motyvus, pavyzdžiui, kad Rusijai Kinija reikalinga siekiant bent truputį sustiprinti savo įtaką, o Kinijai rusiška meškutė yra puiki atsvara JAV. Šie motyvai, žinoma, svarbūs, tačiau yra ir grynai pragmatinių reikalų. Tarkime, Rusija kaip įmanydama siekia iškišti savo gamtinius išteklius Kinijos pramonei. Kinija laukia, kada galės Rusijai pardavinėti savo karinę techniką, pavyzdžiui, laivus „Type 054A“.
Beje, keli įspūdingi sandoriai jau įvyko. Rusijos energetikos milžinė „Gazprom“ ir „China National Petroleum Corp“ (CNPC) praėjusių metų gegužę pasirašė sutartį, pagal kurią Rusija ateinančius tris dešimtmečius Kinijai kasmet parduos 38 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų, o šios nuo 2018 iki 2030 m. galiosiančios dujų tiekimo sutarties vertė – 400 mlrd. dolerių.
Dujos bus tiekiamos naujuoju dujotiekiu, sujungsiančiu Sibiro dujų telkinius tiesai su Kinijos vartotojais, – to pareikalavo Kinija, apsidraudusi nuo galimo dujų nukreipimo kur nors kitur.
Be to, deramasi ir dėl dar maždaug 30 mlrd. kub. metrų gamtinių dujų per metus. Ir nors atrodytų, kad šie sandoriai – nepaprastai naudingi abiem pusėms, daug klausimų kelia, pavyzdžiui, dujų kaina. Mat Rusija ne tik savo lėšomis pastatys didžiąją dujotiekio atkarpą, bet ir parduos dujas pigiau savikainos, tai yra maždaug po devynis dolerius už milijoną britų terminio vieneto (BTU), kuriuos dabar Kinija moka už Turkmėnijos dujas, nors mažiausia Rusijos siūlyta kaina buvo maždaug 9,67 dolerio už milijoną BTU.
Jei remsimės S.Daciuko teorija, toks sandoris – neabejotinas aukščiausiu lygiu veikiančio korupcijos tinklo įrodymas. Bet ne vienintelis. Ir čia vėl grįžkime prie Vakarų.
Korupciją, pasak S.Daciuko, išduoda ir vienos ar kitos šalies lyderių pasisakymai Ukrainos ir Rusijos konflikto klausimu (šiuo atveju į akis krinta Italijos pozicija) arba valdžios pozicija dėl korupcinių Rusijos verslo interesų (prisiminkime Austrijos teismo sprendimą dėl Ukrainos oligarcho Dmitrijaus Firtašo, daugelį metų atstovavusio Rusijos interesams pasaulinėje energijos gamintojų rinkoje).
D.Firtašo pavyzdys – išties įtikinamas. Austrijos teismas atsisakė išduoti D.Firtašą JAV, kur jam pareikšti įtarimai korupcija. Teismo nepaveikė net paties D.Firtašo parodymai, nors jis atvirai pasakojo apie korupcinį sandėrį su dabartiniu Ukrainos prezidentu, po 2013–2014 m. įvykių siekiant sutrukdyti į valdžią grįžti Julijai Tymošenko.
Beje, mums, lietuviams, Austrijos ryšiai su Rusija įtarimų kelia dar nuo Michailo Golovatovo sulaikymo laikų. Tuomet, nepaisydami Lietuvos prašymo išduoti KGB būriui „Alfa“ vadovavusį įtariamąjį Sausio 13-osios byloje, Austrijos pareigūnai leido jam išvykti. Nors pas mus apie tai buvo diskutuojama tik neoficialiuose pokalbiuose, Latvijos teisingumo ministras Aigaras Stokenbergas tuomet aiškiai pasakė, kad tokį Austrijos sprendimą lėmė ne kas kitas, kaip „Rusijos investicijos“.
Vis dėlto svarbiausia tarptautinės Rusijos korupcijos dedamoji Europoje – prekyba energijos ištekliais, kurią Ukrainos laikraštis „Savaitės veidrodis“ pernai pavadino „Gazokratijos pergale prieš demokratiją“. Žurnalistų atlikto tyrimo išvados skelbė, kad „lanksti Europos sąžinė“ nuo sankcijų apsaugo bene 70 proc. Rusijos pajamų, nors būtent Rusijos kainų politika į Europą eksportuojamoms dujoms labiausiai kalta dėl Europos ekonomikos stagnacijos. Rusijos energetinės korupcijos ašimi buvo įvardyta Berlynas–Ciurichas–Europa.
Beje, tyrimo autorių nuomone, Europos dujų korupcija jau seniai yra ne vien atskirų Europos valstybių reikalas – ji esą apraizgiusi net svarbiausias ES institucijas. Pavyzdžiui, atkreipiamas dėmesys, kad Europos Komisija jau seniai nebereikalauja iš Rusijos, kad būtų užtikrinta gamtinių dujų tranzito iš Centrinės Azijos į Europą laisvė, nors būtent tai turėtų būti Rusijos narystės Pasaulio prekybos organizacijoje sąlyga. „O kam tai daryti, jei Centrinės Azijos dujos pateka į ES pagal „elegantišką šveicarišką schemą“, – rašoma publikacijoje. Turimas omeny dujų perpardavimas ir manai – vietoj Centrinės Azijos dujų eina rusiškos.
Tiesa, tyrimo autoriai guodžia, kad globalios Rusijos korupcijos priešnuodis yra JAV. Tačiau užtenka prisiminti urano rūdos sandorių skandalą, į kurį neseniai įsivėlė Clintonų šeimos fondas, ir tampa aišku, kad Rusijos korupcija siekia ir už Atlanto, o ten apraizgo net politinį elitą.
2013 m. Rusijos kompanijai „Rosatom“ perėmus į savo kontrolę Kanados bendrovę, turinčią teisę išgauti uraną nuo Centrinės Azijos iki pat Amerikos vakarų pakrantės, Rusijos spauda trimitavo apie milžiniško masto pergalę, skelbdama, kad Rusijos branduolinė energetika užkariauja pasaulį. O „The New York Times“ atliktas žurnalistinis tyrimas atskleidė, kad Rusijos bandymas užvaldyti urano gavybos rinką buvo susijęs su Clintonų šeimos fondu.
Manoma, kad su šiuo fondu susiję asmenys padėjo V.Putinui paversti Rusiją didžiausia pasaulyje urano tiekėja. Juolab kad būtent Kanados urano gavybos bendrovės atstovai buvo vieni dosniausių Billo Clintono ir jo šeimos fondo rėmėjų. Tie patys žmonės vėliau pardavė Rusijai bendrovę, pavadintą „Uranium One“. Kartu su milžiniškais urano klodais Kazachstane Rusija gavo ir penktadalį JAV urano produkcijos.
Turint omenyje, kad B.Clintonas – ne tik buvęs JAV prezidentas, bet ir, ką gali žinoti, gal ir būsimos prezidentės vyras, ši istorija liudija, jog viena yra kalbėti apie mėginimus visose įmanomose srityse riboti Rusijos įtaką, o visai kas kita – iš tiesų ją riboti.
Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie kovą su Rusijos korupcija. Regis, net tarptautiniu mastu vykstanti kova su korupcija yra tik parodija. Net Jungtinių Tautų konvencija kovai su korupcija parašyta lyg specialiai Rusijai. Pirmoji šios konvencijos nuostata byloja, kad su korupcija privalo kovoti valstybės. Tačiau kaip kovoti, jei Rusijos korupcijos schemoje dalyvauja net JAV ar Kinija. Pirmojoje tai bent jau vertinama neigiamai, o štai Kinijoje Rusijos niekas nelaiko pernelyg dideliu blogiu, su kuriuo reikėtų kovoti.
Netgi priešingai – šios šalys tampa partnerėmis ne tik tiesdamos dujotiekius ir apsikeisdamos ginklais, bet ir… išvien kovodamos su korupcija. Mums galbūt kelia juoką, tačiau gegužės pradžioje Rusija ir Kinija pasirašė kovos su korupcija deklaraciją. Joje teigiama, kad Kinijos generalinio štabo komitetas ir Antikorupcijos tarnyba bendradarbiaus su V.Putino administracija kovoje su korumpuotaisiais.
Skamba taip pat, kaip, ko gero, skambėtų kokios Šveicarijos ir Liuksemburgo deklaracija išvien kovoti su šalyse gyvenančiais milijonieriais.
Rima Janužytė
Korupcijos suvokimo indeksas
Su kuo lygiuojasi Rusija?
Vieta Šalis Indeksas
136 Kamerūnas 27
136 Iranas 27
136 Kirgizija 27
136 Libanas 27
136 Nigerija 27
136 Rusija 27
142 Komorai 26
142 Uganda 26
142 Ukraina 26
145 Bangladešas 25
145 Gvinėja 25
145 Kenija 25
145 Laosas 25
145 Papua Naujoji Gvinėja 25
Šaltinis: „Transparency International“
Loading ...