Korsika – ketvirta pagal dydį Viduržemio jūros sala, tačiau įdomybių ir veiklos joje tiek, kad panorus apžiūrėti visus turistinius objektus, išbandyti visas aktyvias pramogas ir dar tingiai atsipūsti paplūdimyje tektų čia grįžti ne kartą.

„Vos iškėlęs koją iš lėktuvo supranti, kodėl Korsika vadinama Viduržemio jūros perlu. Čia iš tiesų daug savo grožiu bei pasakišku paslaptingumu užburiančių įlankų, saulėtų paplūdimių, visoje saloje stūksančių kalnų. Savotiškai traukia sunkiai apsakomas naktinis salos jaukumas su jūros toliuose plaukiančiais laivais, kurių šviesos nuo kranto primena mirksinčias žvaigždes. Šios salos tiesiog neįmanoma neįsimylėti“, – įspūdžiais iš kelionės po Korsiką dalijasi keliautoja Jevgenija Ignatovič.
Jai pritaria bendrakeleivis alpinistas Gintaras Čepas: „Salos gamta nuostabi: įdomūs miškai, nemaži kalnai.“
Iš tiesų šioje vulkaninės kilmės saloje yra kur akis paganyti. Peizažui rūstumo suteikia kalnai – aukščiausia Monte Činto kalno viršūnė kyla į daugiau nei 2,7 tūkst. metrų aukštį, o apie 20 viršukalnių siekia daugiau nei 2 tūkst. metrų. Saloje daug slėnių, kanjonų ir krioklių. Akį traukia ir paplūdimiai, kurių dauguma uolėti, padabinti gamtos ir laiko suformuotomis grakščiomis akmeninėmis arkomis ar aštriomis it milžiniškos mitinės pabaisos dantys uolomis. Tokiuose paplūdimiuose dauguma ne tik tingiai drybso, bet ir pasičiupę fotoaparatą traukia pasivaikščioti. Na, o turintieji laipiojimo uolomis įgūdžių gali išbandyti šią ekstremalią pramogą. „Viename paplūdimyje radome uolose įrengtą trasą ir laipiojome ten su virvėmis“, – sako Gintaras.
Negalima nepaminėti ir kitų gamtos objektų, pavyzdžiui, Korsikos spygliuočių miškų, stebinančių 500 metų amžiaus pušimis. Iš šio miško atsiveria puiki Spelunkos kanjono panorama, įdomu pasivaikščioti ir Agriatės dykuma – uolėta dykra. Ir, aišku, reikėtų neaplenkti Skandolos gamtos rezervato, saugomo UNESCO ir garsėjančio uolomis, kurias erozija pavertė įvairiausiomis skulptūromis, – net neįgudusi akis atpažins kaukolę ar žmonių figūras.

Gimtasis Napoleono miestas, menhyrai ir tvirtovės

Jevgenija ir Gintaras, Korsikoje praleidę beveik 12 dienų, daugiausiai dėmesio skyrė kanjonams, mat būtent dėl jų ir rinkosi kelionę į šią salą. Tačiau alpinistai neaplenkė ir sostinės Ajačo, vaikštinėjo bene gražiausio salos miesto Bonifacijaus gatvėmis, o važiuodami nuo vieno kanjono prie kito užsukdavo ir į pakeliui pasitaikiusius miestelius ar kaimus. Tokiai įspūdžių pilnai kelionei keliautojai išleido maždaug po pusantro tūkstančio litų.
Verta paminėti, kad viešbučio keliautojai dažnai net neieškodavo, o įsitaisydavo kur nors kalnuose, miegmaišiuose tiesiog po žvaigždėtu dangumi, ir puikiai išsimiegodavo. Nors naktimis keliautojus kartais išbudindavo didžiuliai, mėsingi, švytinčiomis žibintuvėlio šviesoje akimis vorai, užropoję ant patiesto kilimo.
Ir nors mūsų kalbinti keliautojai pirmenybę teikė gamtai, tačiau, pasak Gintaro, miestai jiems taip pat buvo įdomūs. Štai sostinėje keliautojai rugpjūčio 15 dieną netikėtai pateko į Napoleono gimtadienio minėjimą ir grožėjosi įspūdingais fejerverkais bei iškilmingomis procesijomis. Ajačas garsėja ir kaip Napoleono Bonaparto gimtasis miestas, tad buvusio Prancūzijos imperatoriaus statulų gausu visame mieste. Nemažai turistų užsuka į namą, kuriame gimė Napoleonas, katedrą, kurioje jis pakrikštytas, taip pat į genujiečių statytą XVI a. citadelę bei kitus įtvirtinimus.
Netoli sostinės yra unikali archeologinė vietovė – Filitosa. Pokario metais čia buvo aptikta priešistorinių statulų, vaizduojančių karius. Manoma, kad šie dviejų trijų metrų aukščio menhyrai pastatyti maždaug prieš 4 tūkst. metų. Skulptūros vaizduoja rūstokų bruožų karius, žvelgiant į juos galima atpažinti šarvų detales, ginklus. Mokslininkai spėlioja, kad šių menhyrų paskirtis greičiausiai buvo atbaidyti priešiškai nusiteikusias gentis.
Ne mažiau įdomūs ir apvalūs, iš akmenų sukrauti statiniai, pastatyti kiek vėliau nei akmeniniai kariai. Jie greičiausiai skirti sakralinėms apeigoms. Netoliese stūkso ir keli pilkapiai (tumulus).
Populiariausiuose kelionių giduose skelbiama, kad pats gražiausias Korsikos miestas – Bonifacijus. Tokiai nuomonei pritaria ir Gintaras. „Bonifacijus labai gražus ir prabangus miestas. Šalimais stūkso vaizdingos uolos, ant jų – galinga XII a tvirtovė, uostas pilnas prabangių jachtų“, – pasakoja keliautojas ir priduria, kad šiame mieste tvyro ypatinga laisvės dvasia. Beje, jo senamiestis pakibęs virš jūros ant 70–80 metrų aukštyje esančios uolos.
Dėmesio verti ir kiti miestai: ant uolų it kregždžių sulipdytas Sartene, vynuogynais viliojantis Saint Florent, įspūdingais viduramžiškais įtvirtinimais garsėjantis Calvi, nuo uolų kaskadomis besileidžianti buvusi Korsikos sostinė Corti ir daugelis kitų.