Režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis „Vaidinant auką“ pagal brolių Presniakovų pjesę palieka sceną. Balandžio 13 d. spektaklis bus parodytas paskutinį kartą. Tačiau atsisveikinimas bus linksmas – po spektaklio žiūrovai turės galimybę sudalyvauti aukcione ir įsigyti jiems patikusius daiktus iš spektaklio.

„Vaidinant auką“ – tai kūrinys apie Valią, veikėją, susiduriantį su jį supančio gyvenimo idiotizmu ir Hamletiškose situacijose vaidinantį nusikaltimų aukas. Nusikaltimo vieta – nuo įprasto buto, baseino, iki japoniško restorano, nusikaltėliai – riboto mąstymo, šiuolaikinės estrados ir televizijos suformuoto mentaliteto tipai, tikrovė – šiandieninė, šiek tiek rusiška, ir visa tai juosiama stilizuotų muzikinių štrichų, sudėliojančių viską į vientisą teatrinį kūną.

Kas gautųsi sudėjus kriminalines laidas, Freudą ir visa tai lydintį juoką pro ašaras? Spektaklio žiūrovai yra kviečiami pasijuokti iš šiandieninės visuomenės ydų ir paklaidžioti kartu su stereotipinėse ir tragikomiškose gyvenimo situacijose pasiklydusiais herojais.

Septintus metus skaičiuojančiame spektaklyje žiūrovai išvys gausybę teatro pasaulyje žymių aktorių, tokių kaip Darius Gumauskas, Dainius Gavenonis, Eglė Mikulionytė, Dalia Michelkevičiūtė, Arvydas Dapšys ir kt. Tarp jų ir Vaidotą Martinaitį, kuris už antraplanį vaidmenį O.Koršunovo spektaklyje „Vaidinant auką“ 2006 m. įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Apie spektaklį aktorius atsiliepia taip: „Oskaro Koršunovo interpretacija – išskirtinė – tai šiuolaikinis epinis anekdotas apie laike pasiklydusią buitį, bei žmogaus santykį su ta buitimi. Spektaklyje ryški „tarybinių“ vertybių griuvimo tragedija, ypač įdomios emocijos, kaip šią tragediją išgyvena senąja sistema aklai tikėję rusai. Be to, lietuviškoji „Vaidinant auką“ interpretacija išsiskiria vaizdinga Jūratės Paulėkaitės scenografija, specialiai šiam spektakliui paruoštu Gintaro Sodeikos muzikiniu takeliu, nuteikiančiu gerai mums pažįstamoms kultūrinėms aliuzijoms.“

Balandžio 13 d. 19 val. Ūkio banko teatro arenoje spektaklis paskutinį kartą dalins žiūrovams gerą nuotaiką, aktoriai – savo profesionalią bei laiko patikrintą vaidybą, o pabaigoje – suteiks galimybę norintiems įsigyti ir vieną kitą materialų prisiminimą. Daugiau informacijos apie galimus įsigyti daiktus bei patį aukcioną žiūrovai sužinos jau kitą savaitę.

D.Matvejevo nuotr.

Tai, prie ko dabar dirbu, akivaizdžiai vyksta miesto gatvėse, todėl spektaklis tampa ypač aktualiu”, – pasakojo režisierius, gyvenantis ir kuriantis pačiame įvykių epicentre.
Anot O.Koršunovo, stovėjusio gatvės mūšio priešakinėse gretose, teko bėgti nuo vieno – ašarinių dujų, kurioms niekaip nepasipriešinsi.
Nuo sausio mėnesio O.Koršunovas dirba Atėnų nacionaliniame teatre, kur stato W.Shakespeare’o pjesę “Troilas ir Kresida”. Teatras taip pat stovi pačiame miesto centre, aplink pastatą sekmadienį sudegė nemažai kitų namų, tad nedaug trūko iki jo paties sunaikinimo. Anot režisieriaus, taip ir visas miestas gali lengvai sudegti, nes gaisrinės negali pravažiuoti pro minias žmonių.
“Neįtikėtinas barbariškumas. Pro mano langą matosi marmurinio Akropolio griuvėsiai, o išėjus iš namų – sugriautas ir išsprogdintas marmurinis Atėnų verslo centras”, – rūkstantis, sudaužytas, purvinas miestas O.Koršunovą pasitiko pirmadienio rytą. Vis dėlto, režisierių stebina turistų, paskubomis paliekančių Graikiją, panika. Anot jo, jei nesi riaušių epicentre, gali net nežinoti, kad kažkas vyksta. Jis pats sekmadienį vakarieniavo restorane ir būtų nieko neįtaręs, jei ne įspėjanti draugo žinutė nekišti nosies į miesto centrą. Ją gavęs režisierius O.Koršunovas iš smalsumo iškart ten nuskubėjo.
Per kelis mėnesius režisieriaus darbą ne vieną kartą buvo nutraukę streikai. Nors teatras priverstas streikuoti, aktoriai dega noru dirbti, todėl per riaušes taip pat buvo repetuojama: “Aktoriai į riaušes neina. Molotovo kokteiliais svaidosi anarchistai, radikalai ir šiaip pikti žmonės, o kiti renkasi streiką, prie laužų sėdi.”
O.Koršunovas pasakojo, kaip kartą pabandė repetuoti ir per streiką: “Užrakinome teatro duris, uždarėme langines. Deja, kažkas mus įskundė, tad teatras gavo velnių nuo sindikalistų ir daugiau nebeleido taip elgtis. O aktoriai taip nori repetuoti, kad siūlo eiti pas vieną ar kitą į namus ir ten dirbti. Tačiau neįmanoma: mums reikia scenos, scenografijos, erdvės.”
Pirmadienį režisieriui laisvadienis, o rytojus – neaiškus. Spektaklio “Troilas ir Kresida” premjera numatyta kovo 7 dieną. Anot O.Koršunovo, jei nebus daugiau streikų, spektaklį pastatyti pavyks.

D.Matvejevo nuotr.

O Ūkio banko teatro arenoje vasario 1 dieną prasideda režisieriaus O.Koršunovo Šekspyriada, kurios pažiba – naujausias spektaklis „Miranda“.

Smalsaujantiems ir nekantraujantiems galime pasakyti, kad A.Areimos repeticijų rezultatus žiūrovai galės pamatyti labai greitai – jau gegužės mėnesį. O iki tol šaltą žiemą praleiskite ir pavasarį sutikite su publikos pamėgtais O.Koršunovo spektakliais: „Vasarvidžio nakties sapnu“, Ugnies veidu“, „Įstabiąja ir graudžiąja Romeo ir Džuljetos istorija“, „Shopping and Fucking“, „Vaidinant auką“ bei naujausiais kritikų ir žiūrovų įvertintais spektakliais „Dugne“ pagal Maksimo Gorkio pjesę ir„Miranda“ pagal Williamą Shakespeare‘ą. Taip pat jau vasarį bus galima pamatyti ir vieno įdomiausių jaunosios kartos režisierių A.Areimos spektaklį “Prakeiktieji” pagal E.O’Neillo pjesę “Gedulas tinka elektrai”. O pavasarį OKT Studijoje vėl sulauksime svečio iš Korėjos – budistų vienuolis Bohegas grįš su savo monospektakliu „Auksinė šventykla“.

Tik praėjusiais metais sukurtas spektaklis „Miranda“ypač didelės sėkmės ir įvertinimo sulaukęs ivairiuose Europos festivaliuose šiemet bus rodomas dažniausiai, ir pagaliau jį pamatyti galės ne tik Vilniaus, bet ir Kauno bei Rokiškio gyventojai.

„Stebėdamas tokį meną, patiri dvasinę pilnatvę, tarsi sėdėdamas šalia seno draugo ir tylomis galvodamas su juo apie tą patį“, – apie „Mirandą“ rašė teatro kritikas Konstantinas Borkovskis.

„Koršunovui pavyko neįtikėtinas dalykas: naudodamas kamerines priemones ir remdamasis Shakespeare‘o tekstu režisierius sukūrė ne tik nuostabų spektaklį, bet ir sukrečiantį bei itin tikslų komunistinio režimo paveikslą“, – sužavėtas spektakliu buvo lenkų kritikas Miroslawas Baranas.

„Mirandos“ kūrybinės grupės šį pusmetį lauks ir ilgos gastrolės: spektaklis keliaus į du Lenkijos miestus, į Bukareštą ir Krajovą Rumunijoje, Švediją, Rusiją, Baltarusiją. Rumunijoje kovo-gegužės mėn. taip pat bus parodytas „Dugne“, „Hamletas“, „Romeo ir Džuljeta“, „Meistras ir Margarita“. „Dugne“ dar keliaus į Vokietiją, Lenkiją, Rusiją bei Baltarusiją, o virš dešimt metų po visą pasaulį sėkmingai keliaujantis “Vasarvidžio nakties sapnas” birželio mėnesį nukeliaus net iki Sibiro, kur bus parodytas Krasnojarske ir dar poroje miestų.

2012 metais OKT/Vilniaus miesto teatro repertuarą ketina papildyti ne tik minėtoji A.Areimos premjera, bet dar trys įdomūs projektai. Artimiausias O.Koršunovo projektas – monospektaklis pagal Samuelio Becketo pjesę „Paskutinė Krepo juosta“, kuriame vaidins aktorius Juozas Budraitis. Anot režisieriaus, darbas su J.Budraičiu – svarbi šio spektaklio kūrimo dalis. Šis aktorius, ilgą laiką gyvenęs Maskvoje, buvo nepelnytai pamirštas Lietuvos teatro scenoje ir daugiau dirbo kine. O.Koršunovo nuomone, dabar vėl atėjo laikas J.Budraičiui imtis didelio jo talento verto vaidmens, kokiu ir taps Krepas būsimame monospektaklyje.

Lietuvoje gerai žinomas režisierius Agnius Jankevičius OKT teatre statys spektaklį pagal švedų dramaturgo Niklaso Rådströmo pjesę “Monstrai”, kuris žiūrovus įtrauks į aktyvią diskusiją apie moralines šiuolaikinės visuomenės žaizdas.

Žiūrovams O.Koršunovas ruošia ir vieną staigmeną, apie kurią jau buvo kartą užsiminęs. Galime išduoti tik tiek, kad tai bus labai įdomus projektas. Sekite naujienas apie OKT/Vilniaus miesto teatrą internetinėje svetainėje okt.lt, kuri netrukus kardinaliai pakeis savo išvaizdą.

Po „Išvarymo“: keli pastebėjimai apie žiūrovų ausų skaistybę.

Margame Oskaro Koršunovo ir Mariaus Ivaškevičiaus spektaklio vertintojų orkestre ryškiai skimbtelėjo „Respublikos“ senbuvis Ferdinandas Kauzonas. „Po pusšimčio ar šimto metų dėl globalaus klimato atšilimo kilsianti pasaulinė katastrofa, kaip ir kitais metais majų pranašaujama pasaulio pabaiga, man darosi nebaisios po to, ką „Išvaryme“ mačiau, o tiksliau, klausiausi, kol buvau iš ten išvarytas“, – teigia dienraščio apžvalgininkas.
Tirštas penkių valandų keiksmažodžių srautas iš Nacionalinio dramos teatro salės tikrai „išvaro“ nemažai žiūrovų. Link tokio senosios teatro publikos išvarymo naujoji teatro vadovybė, anksčiau prie teatro durų rengiamomis akcijomis gąsdinusi ištikimus Adolfo Večerskio komedijų lankytojus, šį sezoną judėjo kryptingai. Gelsvų plytų siena, su trenksmu virtusioji ankstesnėje šio teatro premjeroje, buvo tik proceso pradžia.

„Zero 2“ pamokos

Tačiau nepamirškime, kad tiek „Išvarymą“, tiek „Visuomenės priešą“ kol kas tematė keli tūkstančiai sostinės žiūrovų. Jie ir užkaitė burbuliuojantį argumentų ir kontrargumentų puodą: kas iš teatro išvaromas, o kam atlapojamos durys.
O vos tik nukanki toliau nuo Vilniaus, žmonės atkakliai tavęs klausinėja: palauk, o kaip su filmu „Zero 2“, per šventes transliuotu Lietuvos nacionalinės televizijos kanalu? Kaip tai reikėtų įvardyti – gal „išvarymu iš namų“?
Juk įsigydamas teatro bilietą tam tikra prasme pareiški ir asmeninį sutikimą tapti sąmokslo arba meninio eksperimento dalyviu. Pats kaltas, jei atveri piniginę nepasidomėjęs nei spektaklio turiniu, nei kūrėjais. O televizija įsiprašo į namus tavojo sutikimo neklaususi. Vienintelis pranašumas – gali ją „išvaryti“, pačiam niekur eiti nereikės.
Čia vertėtų priminti, kad „Zero 2“, keiksmažodžių koncentracija nenusileidžiantis „Išvarymui“, o nešvankybių gausa jį gerokai pranokstantis, 2010-ųjų nacionalinio kino apdovanojimuose vieną po kitos šlavė „Sidabrines gerves“. Ir štai išminčių pagarbintasis kino kūrinys demonstruojamas tautai, kad ši turėtų galimybę pažinti savo didvyrius. Rodomas, teisybės dėlei, nebe pirmą kartą, bet pirmąkart – tokiu metu, kai po namų svetaines tebesisukioja švenčių dienomis vėliau gulantys vaikai. Ir staiga visiems tampa akivaizdu, kad kažkas mūsų nacionalinio kino vertinimo kriterijuose yra papuvę.
Ar po „Zero 2“ patirties „Išvarymas“ ką nors begali šokiruoti? Vargiai.

Vandalas jau toks

Išėjimas iš teatro, kuriame skamba keiksmažodžiai – tai etinės žiūrovo pozicijos pareiškimas, kurį privalu gerbti.
Kita vertus – prisiminus „vyresniąją“ lietuvių dramaturgiją, autentiškai perteikta kalba retai nustebindavusią, galima suprasti ir Marių Ivaškevičių, nusprendusį pribaigti savyje vidinį cenzorių. Kas literatūrine klausa nėra pajutęs, kaip lietuviškuose spektakliuose ar filmuose aktorių tariamos frazės net „girgžda dantyse“ nuo dirbtinumo?
Nesakau, kad tokio „girgždėjimo“ visiškai pavyko išvengti „Išvarymo“ autoriams. Bet šiame spektaklyje dažniau „girgžda“ netgi ne keiksmažodžiai, o pertekliniai dviejų pasakotojų (jaunojo ir senojo) komentarai, kartais bylojantys apie nepasitikėjimą žiūrovo nuovoka. Tarkim, ar tikrai naktinio baro scenos pradžioje būtina mus informuoti, kad buvusi Beno mylimoji tapo viena iš daugelio, kasnakt ateinančių „prisilakti“? Argi tolesnis scenos veiksmas nepakankamai kalba už save?
Tuo tarpu sodriausias keiksmažodžių tiradas beriantis Mariaus Repšio vaidinamas Vandalas galiausiai pelno nuoširdžiausias ištvermingų spektaklio žiūrovų simpatijas. Buvęs treninguotasis kriminalinės Lietuvos elementas, Anglijoje duoną pelnantis sunkiu fiziniu darbu, atrodo patenkintas gyvenimo pokyčiais. Tūno savo pašiūrėje, tyliai mąsto apie Dievą ir svajoja išvysti Anglijos karalienę. Kartu turi pakankamai naivumo uždirbtus pinigus siųsti į Lietuvą kažkam, parodžiusiam neva jam statomo namo paveiksliuką.
Taikliai kūrėjų pagautas Vandalo tipažas žiūrovų be vargo atpažįstamas. Neįmanoma būti užaugusiam Lietuvoje ir nesutikusiam nė vieno vandalo. Ir, ko gero, neįmanoma būtų autentiškai atkurti šio personažo be keiksmažodžių – nebent nebyliose scenose.
Tad ar verta kategoriškai saugoti Nacionalinio dramos teatro žiūrovų ausų skaistybę skelbiant, kad su Mariumi Ivaškevičiumi atėjo pasaulio pabaiga? Nenorėčiau, kad visas Nacionalinio dramos teatro repertuaras būtų formuojamas pagal vienintelį kurpalį. Tačiau ir išvaryta – nesijaučiu.

Po daug dėmesio ir palankių įvertinimų sulaukusio spektaklio “Išvarymas” premjeros Nacionaliniame dramos teatre režisierius Oskaras Koršunovas šiandien išvyksta į Graikiją.

Atėnų nacionalinis dramos teatras kūrėją pakvietė statyti spektaklį pagal W.Shakespeare’o pjesę “Troilas ir Kresida”. Dar  šį sezoną laukia  “Pero Giunto”  pastatymas Nacionaliniame Oslo teatre Po to – Rejkjavikas, Ryga, Berlynas, Paryžius ir t.t. O.Koršunovo darbotvarkė sudaryta septyneriems metams į priekį.
Paklaustas, gal ketina emigruoti ir Lietuvoje nebestatyti spektaklių, režisierius atsako: “Seniai jaučiuosi pusiau emigravęs. Bent jau kūrybiškai, nes dalį geriausių savo spektaklių pastačiau ne Lietuvoje ir žiūrovai čia niekada nėra matę pilnos mano darbų retrospektyvos”.
Anot O.Koršunovo, jis turi tiek pasiūlymų, kad jeigu visus priimtų, tektų išvažiuoti su visam. “Nenorėčiau to daryti. Nenorėčiau paleist savo teatro ir išvažiuoti iš mylimo miesto Vilniaus. Tačiau atsisakyti dalies savo projektų užsienyje galėčiau tik tuomet, jei pasikeistų situacija mūsų teatre. Jeigu į mūsų teatrą atkreiptų dėmesį valdžia ir suteiktų galimybę mums tapti pilnaverčiu Vilniaus miesto teatru”, – teigė režisierius.
Kūrėjas stebisi, kad OKT, 13 metų veikiantis kaip repertuarinis teatras, statantis rimtus klasikos kūrinius, garsinantis Lietuvos vardą žymiausiuose Europos teatruose ir festivaliuose, inicijavęs tarptautinį teatro festivalį “Sirenos” ir Lietuvos geriausių spektaklių festivalį Druskininkuose, subūręs didžiulę auditoriją šį teatrą mylinčių žmonių, vis dar nesulaukia atinkamo dėmesio iš Lietuvos valdžios.
Tuo metu užsienyje O.Koršunovo teatras yra pelnęs didelį pripažinimą. Geriausias to įrodymas – režisieriui 2006 metais įteiktas vienas svarbiausių teatro apdovanojimų Europoje Naujosios teatro realybės prizas. Tokį patį apdovanojimą  Lietuvoje yra pelnęs tik Eimuntas Nekrošius ir kaimynai  latvių režisierius Alvis Hermanis bei žymus lenkų režisierius Krzysztofas Warlikowskis. Priešingai nei Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje šis garbingas apdovanojimas buvo įvertintas valstybinių struktūrų: pavyzdžiui, specialiai K.Warlikowskiui Lenkijoje yra statomas teatras, kuris savo dydžiu ir modernumu galės drąsiai varžytis su žymiais Europos teatrais.
“Suprantu, kad mūsų požiūris į kultūrą ir ekonominė situacija neleidžia lygiuotis su Lenkija, kurioje teatrai dygsta kaip grybai. Tačiau nuo 1920 metų Vilniuje nebuvo pastatytas nė vienas modernus teatras, ir tai yra be galo keistas reiškinys”, – teigia O.Koršunovas, kurio teatras jau daugiau nei dešimtmetį yra be namų.
“Tokia situacija nepalieka nei vilčių, nei noro, nei jėgų likti ir toliau kovoti. Ypač tuomet, kai užsienyje tau yra suteiktos tokios geros sąlygos dirbti, esi ten visuomet laukiamas. Kita vertus, matau ir gerų poslinkių: džiugina, kas dabar vyksta Nacionaliniame dramos teatre, kitokio požiūrio į kultūrą tikiuosi ir iš pasikeitusių Vilniaus Savivaldybės vadovų. Jei tie pokyčiai įvyks, o tai reiškia, kad bus galima čia realizuoti savo kūrybines idėjas, stengsiuosi likti”, – prieš kelionę į Atėnus pasakoja režisierius O.Koršunovas ir priduria, kad jis mieliau kurtų Lietuvoje.

Laukiame Oskaro Koršunovo ir Mariaus Ivaškevičiaus kūrybinio dueto premjeros.

Prasiskleidžia uždanga, pasirodo veikėjai. Kas vaidins paskutiniame 2011-ųjų veiksme?
Pamatę Maskvos akademinio dailės teatro spektaklį „Vasa Železnova“, kuriame garsi Rusijos aktorė Marina Golub sukūrė visus šeimos narius ir įnamius kietame kumštyje iki paskutinio atodūsio tvirtai suspaudusios dvarininkės paveikslą, turėsim progą šią Vasą palyginti su Eglės Gabrėnaitės rengiamu analogu Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Motina“.
„Pirmiausia ji yra motina, trisdešimt metų krovusi turtus savo vaikams ir galiausiai pamačiusi, kad tie palikuonys – niekam tikę. Nes, rūpindamasi savo atžalų ateitimi, nespėjo pasirūpinti jų dabartimi. Vasai neliko laiko juos auklėti, ji negalėjo suteikti jiems to, ką vertingiausio vaikams gali suteikti motina: užuojautos, šilumos, stiprybės, mokėjimo aukoti save“, – teigia spektaklio režisierius – to paties teatro aktorius Kirilas Glušajevas. Ir priduria manąs, kad E.Gabrėnaitė šiandienos Lietuvos teatre vienintelė tegali suvaidinti Vasą Železnovą.

Seniai lauktas duetas

Oskaras Koršunovas, raginamas atsigręžti į lietuvių dramaturgiją, ne kartą minėjo, kad teatriniai vingiai anksčiau ar vėliau jį suves su dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi. Ir štai sulaukėme: Nacionaliniame teatre netrukus pasirodys jų bendro spektaklio „Išvarymas“ premjera. „Šitas masinis išvarymas ir neprigijimas nė viename iš pasaulių turi nepaprastai stiprų emocinį užtaisą, kuris, pasitelkus meninę ekspresiją ir teatro kalbą, atvers naują teminį lauką šiuolaikiniame Lietuvos teatre“, – žada režisierius.
Pjesę M.Ivaškevičius parašė pagal Londone girdėtus lietuvių ir kitų Rytų europiečių pasakojimus. „Toks metropolis kaip Londonas – idealiausia emigracijos reiškinio stebėjimo vieta. Nes tikroji emigrantų realybė, kurią išgirdau, išvydau ir atskleidžiau pjesėje, yra mažai kam žinoma. Įsitikinau, kad ji nežinoma net londoniečiams britams, – jie tokio Londono net neįtaria egzistuojant. O aš domėjausi pačiomis dramatiškiausiomis istorijomis“, – neslepia dramaturgas.

Mokiniai ir mokytojai

Šiauliečiai jau šį savaitgalį turės galimybę stebėti rečiau nei „sesutės“ scenoje pasirodančią, o Lietuvoje apskritai pirmą kartą statomą Tennessie Williamso pjesę „Iguanos naktis“. Pavadinimas siejamas su meksikiečių papročiu visą naktį laikyti pagautą iguaną ir po tam tikro ritualo iškilmingai ją suvalgyti. O pagrindinis pjesės herojus, atvykęs į džiunglių viešbutį pasisemti vidinės ramybės, bet ir vėl pasiklystantis moterų pinklėse, išlaisvina viešbučio tarnų sumedžiotą iguaną, simbolizuojančią jo paties nenusisekusį gyvenimą. Pastatymo režisierius – Gytis Padegimas.
O štai Jonas Vaitkus metų pabaigoje ketina pristatyti „oberiuto“ Aleksandro Vvedenskio pjesę „Eglutė pas Ivanovus“. Vėlgi įdomūs mokytojo ir mokinio kelių susikirtimai: pagal tą pačią pjesę žymiausias režisieriaus mokinys O.Koršunovas prieš aštuoniolika metų statė spektaklį „Labas Sonia Nauji metai“. Panašumo tiek, kad abiejuose pastatymuose svarbus vaidmuo tenka muzikai. Tik O.Koršunovo spektaklyje ja rūpinosi nuolatinis jo komandos narys Gintaras Sodeika, o J.Vaitkus pasitelkia kompozitorių Algirdą Martinaitį ir dirigentą Vytautą Lukočių. Intriguoja, tiesa?

Renata Baltrušaitytė

Septynios gruodžio teatrų premjeros

3, 4, 9, 12 d. 12 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Murkšlinas ir Turkšlinas“. Rež. Evaldas Jaras
3, 4 d. 18 val. Šiaulių dramos teatre – „Iguanos naktis“. Rež. Gytis Padegimas
3 d. 18 val. Klaipėdos koncertų salėje, 10 d. 18 val. Kauno „Girstučio“ rūmuose – „Tik kūdikiai būna dori“. Rež. Ridas Žirgulis
9, 16, 27 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – „Motina (Vasa Železnova)“. Rež. Kirilas Glušajevas
9, 17 d. 18 val., 11, 31 d. 17 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Vedybos“. Rež. Rolandas Atkočiūnas
30 d. 18 val. Rusų dramos teatre – „Eglutė pas Ivanovus“. Rež. Jonas Vaitkus
31 d. 19 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Žydrasis dunojus“. Choreografas Andrejus Melanjinas

Režisierius Oskaras Koršunovas ką tik grįžo iš Maskvos, kur jo spektaklis “Dugne”, pernai išrinktas geriausiu Lietuvoje, atidarė tryliktus metus vykstantį svarbų Naujojo Europos teatro (NET) festivalį. “Maskvos numylėtinis atveža spektaklį-išpažintį”, – skelbė rusų spauda, nekantriai laukdama pasirodymo.

“Maskvoje buvome ne pirmą kartą ir ten rodėme labai daug spektaklių – pradedant pirmaisiais “Ten būti čia”, “Senė” ir baigiant “Hamletu”, tačiau dar niekada nesulaukėme tokio ažiotažo ir susidomėjimo. Ant kojų buvo sukelta visa žiniasklaida, nepamenu, ar kada buvau davęs tiek daug interviu, o bilietai į spektaklį, kuris buvo suvaidintas ne tokioje kamerinėje erdvėje kaip Vilniuje, o trijų šimtų vietų salėje, buvo išpirkti jau prieš mėnesį”, – pasakojo O.Koršunovas.

Tokioje didelėje salėje dar garsiau skambėjo ovacijos aktoriams, kurių žiūrovai nenorėjo paleisti ir vis kvietė nusilenkti. “Maskvos teatralai paprastai labai įtartinai priima užsieniečių darbus, sukurtus pagal rusų dramaturgiją. Tačiau “Dugne” buvo priimtas labai gerai, džiugu buvo girdėti, kad mūsų M.Gorkio interpretacija yra nauja, gyva ir šiuolaikiška. Po šito spektaklio pagaliau pajutome, kad Maskva mums atsivėrė”, – džiaugėsi režisierius. Anot jo, po šių gastrolių pasipylė kvietimai “Dugne” rodyti kituose Rusijos miestuose, į Maskvą buvo pakviestas naujausias O.Koršunovo spektaklis “Miranda”.

Jau dabar akivaizdu, kad apie “Dugne” Maskvoje bus daug kalbama ir rašoma. “Žaviuosi, kaip jie perskaitė spektaklį, kaip surado tokių prasmių, kurios Lietuvoje nebuvo net įvardintos”, – teigė O.Koršunovas.

Geriausias tokios interpretacijos pavyzdys – žymios rusų kritikės Marinos Davydovos “Dugne” recenzija, pasirodžiusi dar prieš NET festivalį, po to, kai kritikė pamatė spektaklį OKT Studijoje Vilniuje: “Vienas labiausiai pamėgtų Rusijoje režisierių iš artimojo užsienio Oskaras Koršunovas Vilniuje pastatė spektaklį „Dugne“ ir ne tik sukūrė geriausią savo pastarojo meto spektaklį, tačiau ir visiškai neįprastai perskaitė chrestomatinę pjesę. <…> Čia į pirmą planą patenka ne teatro išteisinimas, o paties gyvenimo išteisinimas. Teatras čia tampa ne tiek savirealizacijos (ir iš dalies savimeilės – nuo šito nepabėgsi) būdu, kiek būdu rasti būties prasmę per meninę kūrybą. Regis, tik tai ir suteikia būčiai bent šiokią tokią prasmę”.

Grįžę iš Maskvos OKT aktoriai kitą savaitę iškart vyksta į gastroles Belfaste Šiaurės Airijoje ir Pontederoje Italijoje, kur bus parodytas “Hamletas”. Porą dienų pailsėję po kelionių lapkričio 2 d., 3 d. jie vėl sės prie ilgo spektaklio “Dugne” stalo OKT Studijoje Vilniuje, kur žiūrovų laukia susitikimas akis į akį aktoriais

Miranda 86 photo-D.Matvejevas©

Aktorė Airida Gintautaitė laiko poilsiui neturi. Iš karto po Oskaro Koršunovo spektaklio “Miranda” premjeros ji išlėkė į “Oskaro” laureato Gabriele Salvatoreso juostos “Sibirietiškas auklėjimas” filmavimą (angl. Siberian Education“). Jame A.Gintautaitė vaidina kartu su garsiu amerikiečių kino aktoriumi Johnu Malkovichiumi.

Filmavimas aktorei prasidėjo jau ketvirtadienį, ankstyvą rytą po spektaklio premjeros. Per naktį aktorė iš neįgalios 7 dešimtmečio bute įkalintos Mirandos persikūnijo į Padniestrėje 1985-1995 metais gyvenančią Aną. A.Gintautaitė vaidina pagrindinio filmo herojaus, be tėvo likusio Kolymos motiną, o J.Malkovichius – jo senelį Kuzią. Abu jie jaunuolį moko gyvenimo tiesų, o svarbiausia – kaip nepasiduoti sovietų valdžiai.

Aktorius J.Malkovichius yra filmavęsis tokiuose garsiuose filmuose kaip „Perskaityk ir sudegink“, „Transformeriai: tamsioji mėnulio pusė“, „Laumės vaikas“ su Angelina Jolie, 1999-aisiais buvo sukurtas filmas „Būti Džonu Malkovičiumi“ (angl. „Being John Malkovich“), kur jis vaidina savo netikrą versiją.

Italų režisieriaus G.Salvatoreso filmas Vilniuje pradėtas filmuoti rugsėjo mėnesį, o ekranuose turėtų pasirodyti kitų metų pabaigoje. Filmavimas gali trukti iki žiemos pabaigos, tad A.Gintautaitei teks derinti darbą teatre su kinu.

Jau kitą savaitę ji vėl sės į sovietmetį menantį fotelį Ūkio banko teatro arenoje Vilniuje, kur rugsėjo 29, 30 d. bus parodytas naujausias režisieriaus O.Koršunovo spektaklis “Miranda”. Belaukiant filmo tai vienintelė galimybė išvysti puikią aktorės A.Gintautaitės vaidybą.

Naujausias O.Koršunovo spektaklis rodomas rugsėjo 29, 30 d.d., lapkričio 22, 24 d.d., gruodžio 1, 2 d.d. Bilietus platina “Tiketa”. Daugiau informacijos www.okt.lt