"Lietuvos ryto" nuotr.

3 klausimai apie galimą korupciją Kauno tardymo izoliatoriaus buhalterinės apskaitos skyriaus viršininkei Rasai Kazėnienei

– Kaip vertinate Lietuvos institucijų požiūrį į svarbią su korupcija susijusią informaciją teikiančių ar suteikusių asmenų saugumą? Ar jaučiatės apsaugota tiek fiziškai, tiek psichologiškai?

– Pirminė STT reakcija, tiesą sakant, pribloškė, tačiau rankų nenuleidau. STT sprendimą apskundusi generalinei prokuratūrai, tęsiu sunkų kelią teisingumo link. Džiaugiuosi, kad Generalinei prokuratūrai užteko valios pradėti ikiteisminį tyrimą. Šiuo metu tikrai nesijaučiu saugi nei fiziškai, nei psichologiškai. Įstaiga, kurioje dirbu, yra susiskirsčiusi į dvi stovyklas: viena – teisybės gynėjai, kita – suinteresuotieji, kurie pradėjo jausti baimę tiek dėl atsakomybės, tiek dėl ateities perspektyvų.

– Socialiniuose tinkluose jūs jau tituluojama didvyre, kai kurie komentatoriai siūlo jums skirti „Lietuvos garbės“ apdovanojimą. Ar laikote savo poelgį išskirtiniu ir kada, jūsų nuomone, tai taps elgesio ir požiūrio norma?

– Tiesą sakant, mane labai slegia man klijuojami titulai ir etiketės. Mano tikslas yra ne sau asmeninės garbės gauti, o apginti valstybės interesą, mokesčių mokėtojų pinigus ir užtikrinti teisėtą jų panaudojimą. Prieš beveik 11 metų daviau pareigūno priesaiką valstybei ir iki šiol puikiai atsimenu tai, ką prisiekiau. Priesaikoje nebuvo nė vieno žodelio apie asmeninę naudą ir savų interesų gynimą. Prisiekiau tarnauti Lietuvai ir jos interesams, tad šiuo atveju aš elgiuosi taip, kaip turėtų pasielgti kiekvienas pareigūnas. Drąsių žmonių tikrai nėra daug, mūsų sąmonė vis dar užvaldyta baimės ir sovietinės santvarkos likučių.

– Ar informacijos apie galimus kolegų, vadovų nusižengimus atskleidimas nenuteikė prieš jus kitų darbuotojų? Ar žmogus, išdrįsęs paviešinti jam žinomus faktus, Lietuvoje nėra laikomas skundiku, išdaviku?

– Toks poelgis, kokį padariau aš, Lietuvoje tikriausiai yra smerkiamas ir traktuojamas kaip skundimas. Tačiau kitose pažengusiose šalyse tai vadinama pilietiškumu. Aš tai taip pat laikau pilietiškumu – tai padariau dėl geresnio mūsų, mūsų vaikų ar net anūkų gyvenimo. Tarp kolegų tikrai yra ir mane smerkiančių, ir mane palaikančių. Labai tikiuosi, kad palaikančiųjų procentas didesnis, antraip dirbti toliau ir tęsti tarnybą būtų neįmanoma. Tik laikas parodys, kurių žmonių persvara yra didesnė.

Gytis KAPSEVIČIUS

Praėjusių metų pabaiga ir šių metų pradžia visuomenei pateikė geresnę galimybę atidžiau pasižiūrėti į kartais abstrakčią, tačiau neretai labai konkrečią problemą – korupciją. Per tris pastaruosius mėnesius viešai pristatyti net trys korupcijos tyrimai. Naujausiame iš jų, Korupcijos suvokimo indekse, nukritome keletu vietų, tačiau apskritai yra ir teigiamų ženklų.

Korupcijos suvokimo indekse šalis nukrito šešiomis vietomis ir liko 38-ta tarp 178 tyrime dalyvavusių šalių. Lietuvai skirti 59 balai iš 100. Indekse pirmaujančios šalys Danija ir Naujoji Zelandija surinko po 90 balų. Lietuvos atsilikimas nuo Danijos, vertinamas balais, yra toks pat kaip Nigerijos atsilikimas nuo Lietuvos – tai gana ryškiai iliustruoja, kiek dar reikėtų pasistengti.

Nuo 2012 m. didėjęs, šiame indekse šaliai skiriamų balų skaičius šiais metais buvo sumažintas. „Transparency International“ Lietuvos skyriaus projektų vadovės Rugilės Trumpytės nuomone, pernelyg dramatizuoti šio rezultato, bent jau kol kas, nereikėtų. Tyrime dalyvaujančių šalių skaičius kiekvienais metais yra skirtingas, šiemet jų įtraukta daugiau nei pernai, todėl norėdami įvertinti savo rezultatą turėtume vertinti gautą balą. Šiais metais mūsų šalis gavo dviem balais žemesnį įvertinimą nei 2016 m. „Tai reiškia, kad Lietuvoje reikšmingų pokyčių neįvyko ir progresas yra šiek tiek sustojęs, išsikvėpėme kaip šalis, tačiau tai nereiškia, kad einame blogu keliu. Bus labai įdomu pažiūrėti, kiek balų mes gausime kitais metais, – tai priklausys nuo dabartinės Vyriausybės, nuo dabartinės valdančiosios partijos veiksmų ir žingsnių“, – teigia ji.

Kita vertus, Korupcijos suvokimo indeksas nėra vienintelis ar lemiamas veiksnys vertinant korupcijos mastą šalyje. Šiame tyrime yra apklausiami verslininkai ir srities ekspertai, be to, duomenys buvo renkami 2015–2016 m. pradžioje, todėl jame svarbesnis bendrų priemonių taikymas, verslo ir valdžios santykiai ir kliūčių verslui nebuvimas bei viešojo sektoriaus skaidrumas.

„Korupcijos suvokimo indeksas atspindi, ar lengva plėtoti verslą, vienas iš pavyzdžių – gauti leidimus, ar, pavyzdžiui, kokia situacija viešajame sektoriuje yra su nepotizmu, darbo vietos naudojimu asmeniniams tikslams, politine įtaka, interesų grupių daroma įtaka ir kiek skaidriai tai vyksta“, – paaiškina R.Trumpytė.

Pavyzdžiui, aukščiau nei Lietuva atsidūręs Kataras, turintis prastesnę žmogaus teisių reputaciją, didesnį įvertinimą gavo dėl lengvesnių sąlygų verslui, nes ten gana lengva jį plėtoti ir gauti reikiamus leidimus.

Kitu kampu korupcijos mastą atskleidžia du kiti metų pabaigoje pristatyti tyrimai: Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) inicijuotas gruodį pristatytas Lietuvos korupcijos žemėlapis bei kitas, lapkritį pristatytas „Transparency International“ vykdytas Pasaulinis korupcijos barometras. Abu tyrimai atliekami pasitelkiant visuomenės apklausas. Šių tyrimų rezultatai rodo, kad korupcijos šalyje mažėja, tiesa, ne visose srityse vienodai, be to, Europos šalių kontekste vis dar atrodome nekaip.

Lietuvos korupcijos žemėlapio tyrime korupcija gyventojų įvardyta kaip penkta svarbiausia šalies problema – tarp alkoholizmo ir nedarbo. Taip mano, net 56 proc. respondentų. Verslas ir valstybės tarnautojai į šią problemą žvelgia šiek tiek kitaip: tik kiek daugiau nei 30 proc. šių sektorių respondentų korupciją įvardijo kaip labai rimtą problemą Lietuvoje.

Faktinės korupcijos rezultatai turėtų nuteikti ne taip neigiamai. Tyrimo duomenimis, aiškinantis, kiek gyventojų per pastaruosius metus davė kyšį, taip pasielgę prisipažino 16 proc. respondentų. Ankstesnio tyrimo metu šis skaičius siekė 24 proc. Verslo sektoriuje kyšininkavimo rodikliai gerokai mažesni ir dar mažėjantys: kyšininkavimo atvejų tarp įmonių sumažėjo nuo 6 iki 5 proc.

Verta pabrėžti, kad kyšio, kaip problemos sprendimo būdo, galimybę teigiamai vertina 40 proc., neigiamai – 37 proc. respondentų. Tai yra ne tik smarkiai pagerėję rodikliai, palyginti su 2014 m. (atitinkamai 48 ir 26 proc.), bet kartu ir mažiausias skirtumas apskritai per tyrimo vykdymo metus. Verslo atstovai tokia galimybe naudotis nebūtų linkę: 20 proc. apklaustųjų pasinaudotų proga duoti kyšį, tačiau tam nepritariančiųjų – 56 proc.

Palyginti su ankstesniu tyrimu, skaičiai taip pat pasikeitę teigiama linkme. 2016 m. 68 proc. apklausoje dalyvavusių gyventojų atsakė, kad kyšis padeda išspręsti problemas. Manančiųjų, kad jis nepadeda, per dvejus metus padaugėjo trimis procentais ir dabar yra 18 proc.

Pasaulinio barometro duomenimis, kyšį per metus davė 24 proc. Lietuvos gyventojų, tiesa, šis tyrimas atliktas 2015–2016 m. sandūroje. Tai vienas didžiausių rodiklių Europos Sąjungoje – daugiau kyšių duodama tik Rumunijoje (29 proc.). Mažiausi rodikliai – Kipre ir Portugalijoje (po 2 proc.).

BFL

Saga, kaip tarp beveik 22 tūkst. savo narių socialdemokratai ilgai negalėjo rasti vieno kandidato į teisingumo ministrus, kurio biografijos netemdytų istorijos apie įtartinus ryšius ir sandorius ar keista vairavimo išgėrus epopėja, išryškino, kokia papuvusi mus valdžiusi ir vėl valdysianti partija.

Aušra LĖKA

Kandidato į ministrus paieškos ir apskritai per pastarąsias sa­vaites socialdemokratus vienas po kito krečiantys neskaidrumo skandalai at­skleidžia ne tik šios partijos pakrikimą pralaimėjus rinkimus, bet ir giluminį sugedimą.

Ydingos teisingumo etalono paieškos

Ironiška, kad socialdemokratai susimovė siūlydami būtent teisingumo – tos srities, kurioje įstatymų lai­kymasis turėtų būti etaloninis, – ministrą.

Pirmas dublis: Darius Petrošius pats pasitraukė po to, kai Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narys Povilas Urbšys priminė apie anksčiau viešai skelbtus įtarimus dėl jo galimų ryšių su nusikalstamo pasaulio atstovu ir kontroversiškos žemės pirkimo istorijos.

Tačiau D.Petrošius praėjusią kadenciją buvo Sei­mo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Kriminalinės žvalgybos parlamentinės komisijos pirmininkas, vadinasi, tikrintas pertikrintas spe­cialiųjų tarnybų (norisi tikėti, kad jos savo darbą at­liko atidžiai), turėjo leidimą dirbti su itin slapta in­formacija. Tad kai kurie politinio gyvenimo analitikai suabejojo, ar politikui, jei jis ir jo partija neabejoja esantys tiesūs, reikia trauktis. Juk taip galima iš posto pašalinti beveik kiekvieną.

Tačiau žodelis „beveik“ čia labai svarbus: kažin ar tokių kaip D.Petrošiui pavojų galėtų kilti būsimam socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Ku­kuraičiui ar daugeliui kitų į Vyriausybę LVŽS pa­siūlytų žmonių? Antra vertus, tokios politinės etikos taisyklės: kilus įtarimų – pasitraukti, kad nekenktum visai partijai, ir toliau įrodinėti savo teisumą.

Antru dubliu per savo ydingą įpratimą nepaisyti po­litinės kultūros socialdemokratai į tikrai nepatogią padėtį pastatė savo partietį Julių Sabatauską. Kaip pratę, nederinę ne tik su premjeru ir valdančio­sios koalicijos partneriais, bet net ir iki sprendimo savo partijos prezidiume, kai kurie socialdemokra­tai paskelbė, kad partija į ministrus siūlo J.Sa­ba­tauską.

Jei ne šis socialdemokratų nenoras laikytis Kons­ti­­tucijos (o joje aiškiai pasakyta: „Ministrus skiria ir at­­leidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Pre­zidentas“), ši Vyriausybė būtų buvusi unikali pa­v­yzdingu procedūrų laikymusi. Saulius Skvernelis vis p­abrėždavo, jog ją formuojantys asmenys pirma ran­da konsensusą dėl personalijų, o tik tada jas paskelbia, kad atkritusių kandidatų vardai be reikalo ne­būtų tąsomi viešojoje erdvėje. Tačiau socialdemokra­tai savo įprastomis manieromis unikalumą sugadino. Žinoma, koalicijos partnerių teisė – parinkti jiems skirtos ministerijos vadovą, bet ji ne absoliuti: pa­gal Konstituciją jis turi tikti ir premjerui, ir preziden­tui.

Trečias dublis dar kartą atskleidė socialdemokratų įprotį užglaistyti ar net bandyti nuslėpti savo bend­­ražygių nuodėmes. Julius Pagojus įeis į Lietuvos po­li­tikos istoriją kaip trumpaamžiškiausias paskirtasis ministras: jo „kar­jera“ truko vos vieną dieną. So­cial­demokratų vir­­šūnės dievažijasi nežinoję buvusio teisingumo vi­ce­ministro promilių epopėjos, kurią nu­­slėpė jo bu­vęs vadovas ligšiolinis teisingumo mi­nis­tras, įtakingas socialdemokratas Juozas Berna­to­nis.

Tačiau kaip galėjo nutikti, kad neblaivus vairuojant sugautas, o dar ir galbūt bandęs išsisukti politikas nebuvo svarstomas partijos Etikos ir procedūrų komisijoje? Kodėl ministras nekėlė klausimo, ar po tokio fakto jis gali toliau eiti viceministro pareigas?

Na, į pirmą klausimą atsakyti lengva: juk pats J.Pa­gojus – socialdemokratų etikos sargų komisijoje.­ Pats nuslėpęs savo pražangą, jis toliau drįso būti k­itų moralės vertintoju.

Visą savaitę – korupcijos purvyne

Teisingumo ministro paieškos – ne vienintelis so­cialdemokratų pastarosios savaitės fiasko. Per kelias dienas viešumon iškilo dar dvi socialdemokratų galimos korupcijos istorijos.

Po STT ikiteisminio tyrimo dėl galimos korupcijos viešuosiuose pirkimuose, siekiant asmeninį na­mą statyti už viešuosius pinigus, įkliuvo Kauno rajono socialdemokratai: savivaldybės administracijos di­rektorius Ričardas Pudževelis ir vicemeras Kęs­tu­tis Povilaitis. Specialiuoju liudytoju apklaustas ir me­ras Valerijus Makūnas. Visų trijų narystė So­cial­demokratų partijoje suspenduota.

Dar painesnė socialdemokratų linija praėjusią sa­vaitę BNS paviešintoje „Lietuvos geležinkelių“ dos­­numo istorijoje. Atskleisti keisti sutapimai: iš­skir­tinio „Lietuvos geležinkelių“ dėmesio sulaukė dvie­jų regionų lopšeliai-darželiai ir sporto mokyklos: Vilkaviškio, kur jau dešimtmetį vienmandatėje apy­gardoje kandidatuoja socialdemokratų pirmi­nin­­kas Algirdas Butkevičius, ir Mažeikių, kurių savivaldybės tarybos narys yra ligšiolinio premjero patarėjas susisiekimo klausimais Darius Jarmantavičius. Stabiliai remta ir su ligšioliniu susisiekimo viceministru, „Lie­tu­vos geležinkelių“ valdybos pirmininku „darbiečiu“ Sau­liumi Girdausku susijusi įstaiga.

Be to, paviešinta, kad „Lietuvos geležinkeliai“ per savo antrinę įmonę Vilniaus lokomotyvų re­mon­­to depą be konkurso iš Rusijos bendrovės „Tran­s­mashholding“ pirko lokomotyvus.

Penktadienį „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Stasys Dailydka pareiškė atsistatydinąs. Gal pagaliau Lietuvoje tikrai atsirado viltis, kad su ne­skai­­drumu nebus taikstomasi ir tam nebus parsiduo­da­ma? Juk „Lietuvos geležinkeliai“ metų me­tais su­­lauk­davo kritikos dėl savo abejotinų sandorių ir spren­­­dimų, bet dešimtmetį bendrovei vadovavusiam S.Dailydkai tai buvo nė motais.

2008 m. susisiekimo ministru tapęs liberalas Eli­gijus Masiulis buvo užsimojęs suvaldyti valstybę vals­tybėje, kaip „Lietuvos geležinkelius“ yra pavadinu­si Dalia Grybauskaitė. Bet netrukus liberalų mi­nistrui ši bendrovė stebuklingai ėmė patikti.

2008–2012 m. premjeras Andrius Ku­bi­lius taip pat bandė šią bendrovę priversti dirbti pa­gal valstybės valdomos įmonės principus ir mokėti vals­­tybei nustatytus dividendus. Bet „Lietuvos ge­le­žin­­keliai“ savo vals­tybėje elgėsi pagal savo taisykles ir net krizės įkarš­­tyje pasiskirdavo sau solidžias premi­jas.

„Lietuvos geležinkeliai“ kritikos sulaukdavo ne tik iš Lietuvos vadovų, bet ir iš Europos Komisijos – ir dėl „Rail Baltica“ įgyvendinimo vilkinimo, ir dėl sa­­vavališkai išardytų bėgių į Latviją, dėl ko Lietuvai gresia dešimčių milijonų eurų bauda ir pašlijusi re­putacija.

Viešųjų pirkimų tarnyba šiemet taip pat nurodė „Lietuvos geležinkeliams“ nutraukti porą konkursų, įtariant, kad jų sąlygos pritaikytos vienam konkrečiam pardavėjui.

Kritikos dėl skaidrumo stygiaus būta nuolat, bet valstybės įmonę valdančios Susisiekimo ministerijos va­­­­­dovai ją gynė. Juk ne veltui „Lie­­­tuvos geležinkeliai“ buvo vadinami socialdemok­­­ratų darbo bir­ža ir lesyklėle. Bet valdžia keičiasi.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m

Kijevas

Net ir labai priekabiu žvilgsniu dairantis po rudeninį Kijevą, jis atrodo geriau, nei galima tikėtis. Neigiamus lūkesčius kuria tiek nešališkos žinios apie Ukrainos ekonominius sunkumus, tiek labai šališka Rusijos propaganda – net ir atsiribojus nuo jos melagysčių galima tikėtis, kad Kijeve vyraus niūri nuotaika. Tačiau tai gyvas miestas, kuriame apstu nesuvargusių žmonių.

Arūnas BRAZAUSKAS, Specialiai „Veidui“ iš Kijevo (Ukraina)

Ukrainos sostinės centras savo švara, matyt, nenusileidžia Doneckui. Separatistų kontroliuojamose (faktiškai Rusijos okupuotose) teritorijose įsivyravo švaros manija. Donecko gyventojai giriasi savo miesto tvarka, ir nepriklausomi liudininkai tai patvirtina – kiemsargių tenai netrūksta. Nesant galimybių normaliai plėtoti okupuotų sričių ekonomiką, Rusijos kontroliuojami vietiniai vadukai prasimanė užimti bedarbius viešaisiais darbai – šlavimas vienas iš jų.

Silicio slėnyje Kalifornijoje prasigyvenusi pažįstama iš Donecko, kurios motina pasiliko nuo Ukrainos atplėštame mieste ir garbsto vietinę tvarką, į tokias nuotaikas žiūri atlaidžiai. Anot jos, kai žmonės nežino, kokiu pleistru užlipdyti karo sukeltų traumų, jie ima ieškoti privalumų neesminiuose dalykuose. „Niujorkas labai nešvarus – na, ir kas?“ – svarsto ji.

Vis dėlto gatvių švaros klausimas nėra svarbiausias. Politikų finansinė nešvara, t.y. korupcija, gali sukelti bjauresnių pasekmių nei nenuvalytos gatvės.

Politikų finansinė nešvara, t.y. korupcija, gali sukelti bjauresnių pasekmių nei nenuvalytos gatvės.

JAV žurnalas „Foreign Affairs“ spalio pradžioje išspausdino Marko Pfeifle‘o straipsnį „Ukraina bus didelė problema kitam JAV prezidentui“. Autorius pradeda nuo kulinarinių palyginimų: „Tarp daugelio pamirštų užsienio politikos puodų ir keptuvių, paliktų ant kito JAV prezidento viryklės, toji su užrašu „Ukraina“ rengiasi užvirti. Šalies problema yra tiršti barščiai iš vagysčių, oficialios korupcijos ir netgi žmogžudysčių – pridurkime, kad viskas yra kitaip, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.“

Pirmas žvilgsnis apgaulingas – tai, matyt, galioja ir simpatingiems meškučiams, Maidano aikštės persirengėliams, kurie puola glėbesčiuotis, siūlydami kartu nusifotografuoti už pinigus. Esu girdėjęs, kad su jais galima derėtis, jei nori įsigyti narkotikų. Eksperimentui nėra laiko, tačiau jo pakanka, kad prisiminčiau elementarią schemą: jeigu meškučiai užsiima dar ir nelegalia veikla, jie turi „stogą“ – nesitiki, kad Kijevo centre būtų galima veikti be kokių nors pareigūnų žinios.

„Organizuotas nusikalstamumas mus labai jaudina. Sąžiningai jums pasakysiu: organizuotas nusikalstamumas mūsų šalyje jaučiasi kaip rojuje. Visų pirma tai susiję su liberalia įstatymų leidyba ir korupciniais ryšiais. Taip pat ir su istoriškai glaudžiais ryšiais tarp teisėsaugos sistemos ir nusikalstamo pasaulio“, – tai citata iš Ukrainos nacionalinės policijos viršininkės Chatijos Dekanoidzės (g. 1977 m.) neseno interviu Ukrainos žiniasklaidai.

Ch.Dekanoidzė, buvusi Gruzijos policijos akademijos vadovė, paskui Gruzijos švietimo ir mokslo ministrė, nuo pernai vadovauja Ukrainos policijai.

Kijevo centrine gatve Kreščiatiku žingsniuoju į susitikimą su „Transparency International Ukraine“ valdybos pirmininku Andrejumi Marusovu – istoriko išsilavinimą turinčiu žurnalistu, kuriam korupcija rūpi ne mažiau nei policijos viršininkei. Už kelių žingsnių nuo Maidano aikštės leisdamasis į aludės rūsį traukiu iš atminties esminius klausimus.

Ar korumpuota Ukrainos aukščiausioji valdžia? Tai skamba naiviai. 2015-aisiais Ukrainos žiniasklaida išspausdino Aukščiausiosios Rados Mokesčių ir muitų politikos komiteto žinutes tuometiniam Odesos gubernatoriui, Michailo Saakašvilio pirmtakui šiame poste. Parlamentaras vardijo kyšių tarifus – kiek muitinės pareigūnai prašo už prekių įvežimą be muito. Tai nebuvo didelė sensacija, tačiau šiek tiek nuvertino tuometinio premjero Arsenijaus Jaceniuko pareiškimus dėl to, kad šalyje nėra korupcijos – mat premjero duktė nebuvo atrinkta į TV dainų konkursą, vadinasi, ryšiais nesinaudota. Tačiau A.Jaceniuko atsistatydinimo išvakarėse būta kalbų, kad jis atšventė pirmojo milijardo dolerių sukaupimą – tokį mastą pasiekė jo asmeninis turtas.

Ar A.Jaceniukas neparodė netakto Ukrainos prezidento Petro Porošenkos atžvilgiu? Žurnalas „Forbes“ teigė, kad 2015-aisiais prezidento turtas pasiekė 858 mln. dolerių – mažiau nei neoficialiai kalbėta apie ekspremjero turtus. Kita vertus, „Forbes“ žiniomis, P.Porošenka buvo vienintelis Ukrainos oligarchas, kurio turtas pernai padidėjo. Nors ir buvo žadėjęs parduoti savo aktyvus, kol kas to neįvyko.

Iš vadinamųjų „Panamos dokumentų“ žinoma, kad P.Porošenka ar jo patikėtiniai atidarinėjo sąskaitas lengvatinių mokesčių zonose tuo metu, kada Ukrainos kariuomenė sunkiai kovėsi prie Ilovaisko ir Debalcevo. Šaltiniai teigia, kad su P.Porošenka susijusios įmonės susižėrė nemažai karinių užsakymų. Ar kas galėtų paneigti, kad P.Porošenka dirba tėvynės labui ir kaip aukščiausias šalies pareigūnas, ir kaip kapitalistas? O kas ukrainiečiams svarbiau – karas ar korupcija?

M.Pfeifle‘as rašo, kad Rusijos kurstomas karas jau nusinešė tūkstančius žmonių gyvybių, vien Ukrainoje yra daugiau nei pusantro milijono vidinių pabėgėlių. Jo nuomone, jeigu pačių ukrainiečių paklaustume, kas svarbiau – kova su separatistais, ar kova su korupcija, jie pasirinks pastarąją santykiu 2:1.

Išklausęs ką tik paminėtų dalykų A.Marusovas man pabandė išaiškinti Ukrainos korupcijos „politinę ekonomiją“: „Pas mus tokia pati klasika kaip Rusijoje. Oligarchinis kapitalizmas atsirado iš privatizacijos už grašius. Ūkiniai objektai būdavo pusvelčiui įsigyjami mainais už kokias nors paslaugas – nebūtinai pinigines. Visa tai vyko praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Tokiu būdu atsirado maždaug apie dešimt oligarchinių grupuočių.“

Pasak žurnalisto, kuris ne vienus metus domėjosi viešųjų pirkimų problemomis, dauguma oligarchų savo turtus augino veikdami žaliavų sektoriuje. Ukraina dar sovietmečiu garsėjo savo metalurgijos pramone, tačiau šioje šakoje nebuvo kuriama pridedamoji vertė. „Pažvelgę į Rusijos oligarchus, kurie turtėjo iš metalurgijos, matome, kad jie prieš 10–15 metų suprato, jog grumtis su kinais beprasmiška. Nėra prasmės imtis modernizacijos ir investuoti į pridedamosios vertės kūrimą. Net ir Donecko gamyklų bei šachtų savininkas Rinatas Achmetovas šioje srityje nepersistengė. Vienintelis oligarchas, kuris nevengė modernizacijos, buvo Sergijus Taruta“, – aiškino A.Marusovas.

Jo nuomone, nuo požiūrio į modernizaciją priklauso ir požiūris apskritai į nuosavybę. Dauguma oligarchų į ją žiūri kaip į tai, kas gauta visiškai veltui arba užgrobiant reideriniu būdu. Tai reiškia, kad keičiantis valdžiai tokią nuosavybę galima labai lengvai prarasti.

Ukraina

„Visos tos nuosavybės statusas, nepaisant to, koks jos dydis – milijonai ar milijardai dolerių, yra labai trapus. Kas investuos į tai, dėl ko nesi tikras, kad pas tave tai pasiliks?“ – sakė „Transparency International Ukraine“ valdybos pirmininkas.

Sovietų valdžios laikais Ukrainoje buvo galinga naftos perdirbimo pramonė, tačiau šiuo metu didžiuma kokybiškų naftos produktų importuojama iš užsienio – Baltarusijos, Baltijos valstybių, o ukrainietiški pajėgumai yra sunykę, nugyventi. Tarp jų ir tai, kas priklauso oligarchui Igoriui Kolomoiskiui, nors jis yra užvaldęs tiek, kad galėtų būti vos ne monopolistas arba priklausyti naftos perdirbimo pajėgumus pasidalijusiai oligopolijai. Tačiau jis visa tai gavo abejotinu būdu, todėl nėra tikras dėl savo turto ateities ir tuos pajėgumus užleido.

Pasak A.Marusovo, naftos ir dujų srautų kontrolė buvo šalies prezidento bei premjero ir jo aplinkos prerogatyva. Vykdytojų tinklas apėmė žemesnes valdžios grandis – ministerijas. Ten nusėsdavo dalis korupcinių pinigų. Tarpininkai, perkantys energetinius išteklius iš gamintojų ir kelis kartus tai perparduodantys, kol pasiekiamas galutinis vartotojas, tam ir buvo „pastatyti“, kad būtų galima imti korupcinę maržą – tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje.

„Visais laikais tai buvo viršūnėlės reikalas. Ukrainoje tai keli žmonės, nesvarbu, ar Kučma, ar Tymošenko, ar Juščenka, – vardijo žinomus Ukrainos politikus A.Marusovas. – Visi tie iš perpardavimų uždirbti pilkieji pinigai grįždavo atgal į šalį. Velniai nematė, jeigu tai būdavo nors kiek investuojama į ekonomikos vystymą, pajėgumų plėtrą, tačiau nemaža dalis pinigų eidavo pareigūnų, pavyzdžiui, teisėjų, papirkinėjimui.“

Žurnalistas pasakoja, kad Rusijos agresija privertė atsisakyti tarpininkų, taigi šis korupcinių pinigų kanalas išseko dėl objektyvių aplinkybių. Svarbiu dalyku raunant korupcijos šaknis jis laiko dujų kainos suvienodinimą juridiniams ir fiziniams asmenims.

Rusijos agresija privertė atsisakyti tarpininkų, taigi šis korupcinių pinigų kanalas išseko dėl objektyvių aplinkybių. Svarbiu dalyku raunant korupcijos šaknis jis laiko dujų kainos suvienodinimą juridiniams ir fiziniams asmenims.

Dabartinio Ukrainos premjero Volodimiro Groismano vyriausybė vienodus dujų tarifus įvedė nuo š.m. gegužės 1-osios. Viešojoje erdvėje tai buvo sutikta palankiai, tačiau ekonomistai iškart suabejojo, ar naujos kainos gyventojams pagal kišenę. Pripažinta, kad iš oligarchų atimtas įrankis, kuriuo jie pelnydavosi iš gyventojų, ir kartu imta reikalauti subsidijų fiziniams asmenims. Politikai ėmė spręsti apskaitos lygtį: būtina žinoti, kiek dujų parduota, kiek nupirkta, kiek išleista energijai taupyti, namams šiltinti, kiek ir kam subsidijų išmokėta.

Spalio pradžioje aludės rūsyje šilta, tačiau neaišku, ar spustelėjus šalčiams savininkai netaupys. Tęsiant pokalbį reikėtų dar užsakyti alaus, tačiau padavėjas praneša, kad sutriko jo tiekimas, ir siūlo gerti arbatą. Nežinia, koks pokalbis apie politiką turiningesnis: blaivia galva, tačiau nuobodus, ar atskiestas alumi ir stipriais posakiais.

Arbata neslopina atminties, ir A.Marusovas ima lyginti du Maidanus – „oranžinį“ (2004–2005 m.) ir vadinamąjį Euromaidaną (2013–2014 m.): „Po Oranžinės revoliucijos išvis nieko nevyko. Daugybė herojų, kurie po to puolė į politiką, ten ir ištirpo. Visa energija pradingo. O po Euromaidano didelė pilietinės visuomenės dalis pasijuto visiškai savarankiška, nepriklausoma nuo valdžios. „Transparency International“ – visuomeninė organizacija. Ji bendradarbiauja su Rados Antikorupciniu komitetu ir dalimi verslininkų. Visi trys vieni kitais patikėjo. Pasitikėjimas yra cementas, be to viskas žlunga. Ir mes jaučiamės statantys valstybę. Tai bene svarbiausia Euromaidano pasekmė.“

Tačiau padangė nėra visiškai skaidri. Visuomenė siejo didelius lūkesčius su jaunais politikais, kurie iš Euromaidano pateko tiesiai į Radą. Vienas jų – žurnalistas Sergijus Leščenka (36 m.), išrinktas nuo Petro Porošenkos bloko. Parlamente jis dirbo būtent Antikorupciniame komitete. 2013–2014 m. išleido dvi knygas apie ekspremjero Pavlo Lazarenkos ir eksprezidento Viktoro Janukovyčiaus korupcinę veiklą. 2011 m. gavo ES Rytų partnerystės žurnalistinę premiją už tyrimą apie įtartinas V.Janukovyčiaus finansines veiklas, 2013 m. pelnė premiją „Rytų Europos laisvoji spauda“.

Šį rudenį kilo skandalas dėl S.Leščenkos naujai įsigyto buto. Nors kol kas nėra duomenų, kad S.Leščenka būtų pažeidęs įstatymus, jam vargiais sekėsi paaiškinti pirkiniui reikalingų pinigų kilmę.

Šį rudenį kilo skandalas dėl S.Leščenkos naujai įsigyto buto. Nors kol kas nėra duomenų, kad S.Leščenka būtų pažeidęs įstatymus, jam vargiais sekėsi paaiškinti pirkiniui reikalingų pinigų kilmę.

Jo teiginiai, kad pinigų gavo iš savo gyvenimo draugės ir dar vienos žurnalistės, nepatvirtinti dokumentais. Sklinda gandai, kad butas nupirktas vienai iš šių moterų, tačiau dokumentai sutvarkyti S.Leščenkos vardu.

Kažin kas skaudžiau reaguoja į šį skandalą – ukrainiečiai ar užsienio patarėjai, su naujaisiais politikais sieję daug vilčių? Minėtas M.Pfeifle‘as rašo: „Kitas JAV prezidentas pamatys Ukrainą apsuptą iš visų pusių: Rusijos kariuomenė ir separatistai, o iš vidaus šalį graužia korupcija. Jeigu jis su tuo nesusitvarkys, 25 metus vykstantis eksperimentas baigsis sprogimu.“

Iki šiol kovą su oligarchais apmokėdavo kiti oligarchai. S.Leščenka siejamas su Viktoru Pinčuku, eksprezidento Leonido Kučmos žentu, vienu turtingiausių Ukrainos žmonių. Esą jis ne vien apmokėdavo žurnalisto užsienio keliones, bet ir aprūpindavo faktine medžiaga, kuri sugulė į korupciją demaskuojančias knygas. V.Pinčukas 2009–2013 m. yra paaukojęs Clintonų šeimos labdaros fondui per 8,6 mln. dolerių – vargu ar kandidatė JAV prezidento rinkimuose Hillary Clinton dėl to labai nepatenkinta. Apskritai iš Ukrainos 1999–2014 m. į „Clinton Foundation“ įplaukė 10 mln. dolerių. Ši šalis yra didžiausia tarp fondo užsienio donorų – lenkia trečioje vietoje esančią Saudo Arabiją (7,3 mln. dolerių).

Daužiant bokalą su A.Marusovu (pokalbio pabaigoje aludėje atsirado alaus) nesijautė, kad pašnekovas per daug dramatizuotų padėtį. Jis mano, kad po Euromaidano žengtas nedidelis žingsnis brandesnės pilietinės visuomenės link nėra bergždžias. Pridurkime nuo savęs – Kijeve neatrodo, kad šalies raida labai priklausytų nuo JAV prezidento.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

„Mėgstamiausias Masiulio muzikantas – Johnny Cash (angl. cash – grynieji)“,  „Kaip Masiulis būtų pirkęs nekilnojamąjį turtą? Išsimockėtinai (byloje figūruoja „MG Baltic“ vadovas Darius Mockus)“. Tokias ir panašias internautų pašaipas sukėlė buvusio Liberalų sąjūdžio vadovo Eligijaus Masiulio paskelbtas viešas laiškas.

Kyšininkavimu stambiu mastu įtariamas E.Ma­siulis savo laiške paneigė kaltinimus, esą jis iš „MG Baltic“ viceprezidento Raimondo Kur­lianskio paėmė 106 tūkst. eurų kyšį, ir iškėlė sa­vo „ori­ginalią“ įvykių versiją, neva pinigus skolinosi šei­mos investicijoms pajūryje. Tiesa, dėl „beprotiškos gyvenimo skubos“ tai nebuvo patvirtinta notariš­kai.

E.Masiulis

„Tikrai aš tuo nepatikėjau, nors E.Masiulis, kaip jūs ir sakote, pateikė savo versiją viešojoje erdvėje. Kaip ministras pirmininkas noriu pasakyti, kad vyksta ikiteisminis tyrimas, ir aš tikrai negaliu komentuoti jo veiksmų ir pasakymų“, – „nepatikėjo, bet ir nekomentavo“ E.Masiulio versijos premjeras Al­gir­das Butkevičius Žinių radijo eteryje.

„Manęs tai visiškai neįtikina ir iš tikrųjų net ne­smagu klausyti tų visų paaiškinimų. Mes gyvename XXI amžiuje ir visi žinome, kad pinigai skolinami per notarą, registruojant sutartis, pasirašant dokumentus“, – BNS sakė konservatorių lyderis Gab­rielius Landsbergis.

„E.Masiulis nukėlė mus į gūdžius viduramžius Ita­lijoje, kai pirmieji bankai jau buvo susikūrę, ta­čiau kas yra bankinis pavedimas ir negrynieji, dar nie­­kas nežinojo“, – teigė ekonomistas Gitanas Nau­sė­da.

E.Masiulis

„Mano vertinimas yra aiškus – politinės ateities E.Ma­siulis neturi“, – apibendrino dabartinis Li­be­ra­lų sąjūdžio lyderis Remigijus Šimašius.

O tauta savo nuomonę apie E.Masiulio versiją iš­reiš­kė anekdotais ir vadinamaisiais memais, kurių dalį pateikiame.

E.Masiulis

Pabaigoje – dar keli juokeliai: „Kodėl Masiulis įsi­dėjo pinigus į gėrimo dėžę? Nes norėjo investuoti į butelius (nuo žodžio butai)“, „Pagal ką Masiulis ir Kurlianskis skaičiuos paskolos palūkanas – pagal VILIBOR ar EURIBOR? Pagal PEREBOR“. O viso šio skandalo galutinė išvada: „Liberalai klausytų ir klausytų, kaip Masiulis tyli.“

Visą naują “Veido” numerį rasite ČIA

A.Brazauskas

Arūnas BRAZAUSKAS

Prieš kamerą E.Masiulio prisipažinimai  atrodė kaip gerai išmokto teksto kartojimas. Įdomu, kokios intonacijos iš jo sklinda, kai jis kalbasi su artimiausiais politiniais bendražygiais? Juk tai viską suprantančių žmonių būrelis.

Pavydas – viena stipresnių aistrų, nors ir kenkianti sveikatai. Pikt­džiū­gys­tė dėl kito žmogaus nesėkmių savaip tą pavydą neutralizuoja – kaip šarmas rūgštį. Tada galima ir ašarą nuvarvinti, ir iš E.Masiulio besityčiojančius nenuoširdžiai sugėdinti – ne­sidžiauk dėl to, kad kitas turi ne­malonumų „per valdiškus namus“, nes ir pats gali būti iškviestas į Ge­ne­ralinę prokuratūrą, tą namą su kreivais langais.

E.Masiulio bylojimai – politinės tautosakos kūrinėliai. Jie apaugę komentarais, šnabždesiais, galvų lingavimais… Taip, visi ima, kad finansuotų rinkimų kampanijas… Tą pagavo, o anų nepagavo… O kainos krito, ir politikams duoda vis mažiau… Ar tu matei, kaip toks ir toks drebėjo, kai buvo pasakyta, kad visi pokalbiai įrašyti?

Bet ir šimtą kartų girdėtos liaudies pasakos įdomu klausytis. Juolab kad beveik aišku, kas bus toliau. Vei­kiausiai bus nutekintos telefoninių įrašų išklotinės. Gal net ir teismas bus. Ir truks jis veikiausiai ne vienus metus. O rezultatas greičiausiai bus toks: ir kas galėtų paneigti, kad žmogus išties kaupė pinigus kojinėje ir skolinosi grynaisiais? Juk negalima net ir išmaniam politikui uždrausti elgtis kaip neišmaniam senoliui. Kas laisvalaikiu puodus žiedžia, kas vyžas pina, o kas, žiūrėk, su­si­lieja su liaudimi, laikydamas kokiame nors plyšyje grynuosius pinigus.

Užtat pats šios istorijos herojus gali guostis, kad tapo panašus į Do­mi­ni­que’ą Straussą-Kahną. Pastarąjį visi be­veik pamiršo, o juk jis galėjo būti Pran­cūzijos prezidentas vietoj Francois Hol­lande’o. Niujorko viešbutyje D.Straus­sas-Kahnas kažkada atsidūrė vienoje erdvėje su kambarine. Kaip vėliau paaiškėjo, D.Straus­sas-Kah­nas vei­kiau­siai nedarė to, kuo jį apkaltino kam­barinė. Tačiau šis veikėjas dabar ne šalies prezidentas, o tiktai paskaitininkas, kartais patariantis Pietų Sudano vyriausybei.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL. nuotr.

12

Maždaug tiek procentų Lietuvos kapitalo įmonių teigia sulaukusios užuominų ar net konkrečių kyšio prašymų iš valdininkų per pastaruosius penkerius metus.

6

Tiek procentų užsienio kapitalo įmonių teigia sulaukusios užuominų ar net konkrečių kyšio prašymų iš valdininkų.

19,2

Tiek procentų verslininkų pripažino gavę užuominą duoti kyšį Alytaus regione.

17,7

Tiek procentų verslininkų pripažino gavę užuominą duoti kyšį Vilniaus regione.

15,8

Tiek procentų verslininkų pripažino gavę užuominą duoti kyšį Kauno regione.

18

Tiek procentų gamybos įmonių pripažino gavusios užuominą duoti kyšį.

5

Tiek procentų intelektinių paslaugų įmonių pripažino gavusios užuominą duoti kyšį.

Šaltinis: „Spinter tyrimai“ /„Citadele“ banko užsakymu atliktas tyrimas

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Trys klausimai Liberalų sąjūdžio valdybos narei Julijai Mackevič.

– Esate viena iš tų, kurie liberalų vedlius ragino praskaidrėti. Ar dar tikite, kad ši partija gali laimėti rinkimus?

– Visuomenėje išlikęs liberalios partijos poreikis, todėl netikiu, kad jos nebeliks. Neabejoju, kad po visų skandalų jau pa­siekėme lubas. Kristi nebėra kur, todėl dabar reitingai vėl augs, jei tik komanda veiks tiksliai kaip laikrodis, pasirinks teisingą strategiją ir bus orientuota į tradicinių pažiūrų liberalų rinkėją.

Liberalai dėl buvusio lyderio nuopuolio vis dar jaučia didelį spaudimą, bet tai sistemos klaida.

Po šį savaitgalį vykusio suvažiavimo galima sakyti, kad liberalai atsinaujino, sakau, kad „restartą“ pradėjo. Daug palaikymo ir iniciatyvos jaučiame iš mūsų skyriaus narių. Bet, kaip ir minėjau per partijos suvažiavimą, žmonės jaučia, kad tai nėra vien liberalų lyderių klaida. Vadinčiau tai partinės sistemos klaida. Esu įsitikinusi, kad nėra Lietuvoje partijos, kuri nebūtų susijusi su šiomis problemomis. Žinoma, liberalai dėl buvusio lyderio nuopuolio vis dar jaučia didelį spaudimą, bet tai sistemos klaida. Vyksta partijos atsinaujinimas, turime naują valdybą. Joje daugiau lyderių iš regionų skyrių ir, kiek aš girdžiu, yra tikrai labai gerų idėjų. Žmonės nusiteikę veikti, priimti reikiamus sprendimus, už juos atsakyti. Manau, šie pokyčiai sukels gerą permainų gūsį, padės pasiekti norimų rezultatų. Lietuvai reikia liberalų – tai faktas.

– Viešojoje erdvėje nuskambėjo ne vienas raginimas uždaryti liberalams savo partijų skyrius ir bent jau per šiuos rinkimus nieko nebesitikėti. Ar nesvarstėte į juos įsiklausyti?

–  Mūsų partijoje 8 tūkst. žmonių, kurie vis dar dega liberalizmo idėja. Norime visuomenei pasakyti, kad mūsų žmonės, nepaisant užgriuvusių skandalų, ir toliau vieningai dirbs. Jei nusikaltimas ir buvo padarytas tam tikrų partijos lyderių, mes neturime kentėti už juos: esame pasiruošę dirbti dėl šios idėjos, žadame eiti į rinkimus ir įrodyti rinkėjams, kad galime susigrąžinti jų pasitikėjimą. Liberalų sąjūdis – didelis visuomeninis padalinys, nereikėtų visų jo narių tapatinti su buvusiais partijos lyderiais.

– Tačiau žmonės nusivylę: jūsų partijos nariai deklaruoja viena, o daro visai ką kita. Kodėl rinkėjai turėtų rizikuoti dar kartą ir jumis patikėti?

– Jaunesnioji karta, kuriai ir aš atstovauju, yra pasiruošusi aktyviai dirbti. Mes patikėjome, kad galėsime prikelti Vilnijos kraštą naujam gyvenimui būtent su šios partijos pagalba. Turime nemažai idėjinių žmonių, kuriems svarbiausia partija. Mes ja tikime ir neįsivaizduojame savęs kitur. Nesiejame savęs su buvusiais šios partijos lyderiais ir nesivaikome jokių postų.

Reikėjo daug ką daryti kitaip, pirmiausia visos partijos narius buvo galima suburti anksčiau.

Žinoma, praeityje reikėjo daug ką daryti kitaip, pirmiausia visos partijos narius buvo galima suburti anksčiau, nelaukiant birželio 11 dienos, taip pat – išreikšti visos partijos poziciją. Buvo komunikacijos spragų, artimiausiu metu bus liberalų sąskrydis, kuriame ir taryba dalyvaus, ir valdybos posėdžiai vyks. Tikiu, kad naujai į Liberalų sąjūdį įsilieję žmonės mokės kovoti už savo idėjas argumentuotai ir pelnys žmonių pasitikėjimą.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

D.Radzevičius / BFL/V.Skaraičio nuotr.

Šiandien jau žinoma mažiausiai dvi dideles žiniasklaidos kompanijas, kurių vadovai ar esminius sprendimus priimantys asmenys minimi nusikaltimų tyrimuose – tai R.Kurlianskis ir G.Vainauskas. Viešai aptariant sudėtingus ir, matyt, labai rimtus nusikaltimus kol kas turime tik tarpinius teisinės sistemos rezultatus ir labai daug nepatikrintos informacijos viešoje erdvėje.

Dainius Radzevičius, dainius.org

Tačiau jau šiame etape buvęs populiarus politikas Eligijus Masiulis atsisakė visų įtakingų postų ir pažadėjo gintis kaip privatus asmuo. Nes jis yra įtariamas rimtu nusikaltimu.  Nes jo partija aiškiai atsiribojo nuo jo veiklos, kuri sukėlė teisėsaugos įtarimus. Ir jis pats aiškiai pasakė, kad jo veikla šioje situacijoje niekaip nesusijusi su partija. Visgi savo postus jis paliko.

Beveik analogiškoje situacijoje esantis politikas R.Paksas elgiasi kaip visada – viską neigia ir jokių postų neatsisako. Priešingos reakcijos ir dvigubi politikos standartai. bet tai jau nieko nauja. Tiesa, jo partija, panašu, kol kas jo irgi neatsisako. Tai irgi labai iškalbinga.

Tačiau šiame kontekste žymiai įdomesnis ir svarbesnis yra ir žiniasklaidos priemonių elgesys. Turiu omenyje tas, kurių valdymo organuose ar kitose įtakingose pozicijose yra nusikaltimuose minimi asmenys. Logika sako, kad jei būtų laikomasi bent minimalių, politikams taikomų, standartų, nuo pareigų turėjo pasitraukti ne tik minėti asmenys, bet krizinės komunikacijų veiklos turėjo imtis ir pačios bendrovės, ir gal net jų darbuotojai.

Jei žiniasklaidos priemonių vadovai, savininkai ar turinio redaktoriai įtariami padarę nusikaltimus, turi būti labai aiškios taisyklės, kaip likusieji redakcijos darbuotojai turėtų dirbti.

Juk turi būti paskleista kokia nors aiški žinia – palaikoma, smerkiama, laukiama kažko ir tada bus pasakoma pozicija. Taip pat turi būti aiškiai pasakyta, ar minėti asmenys turėjo kokios nors įtakos tiems klausimams, dėl kurių vyksta tyrimai. Dar svarbiau, kad tų žiniasklaidos priemonių žurnalistams turėtų būtų užtikrinta jų profesinė teisė tinkamai dirbti savo darbą. kaip tai buvo ar yra daroma? Ar tyrimuose minimi asmenys daro kokią nors įtaką kasdieniniam žurnalistų darbui? Logika sako, kad neturėtų turėti jokios įtakos, dar geriau, jei net fiziškai nebūtų greta žurnalistų.

Tačiau jei jau visai rimtai sprendžiant šį klausimą, panašu, jog ateityje gali tekti tokiems atvejams numatyti ir elgesio etikos standartus. Jei žiniasklaidos priemonių vadovai, savininkai ar turinio redaktoriai įtariami padarę nusikaltimus, turi būti labai aiškios taisyklės, kaip likusieji redakcijos darbuotojai turėtų dirbti ir veikti nekeldami visuomenei nė menkiausio įtarimo, jog ne tik atskiras žmogus, bet ir visa redakcija nesusijusi su nusikaltimu. Jei redakcija nesusijusi, turi kuo greičiau ir aiškiau viešai atsiriboti.

O gal verta padiskutuoti, kaip apskritai turi elgtis redakcijos, jei jų darbuotojai įtariami padarę nusikaltimus?

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje dainius.org 2016 m. gegužės 30 d.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kodėl brangs? Todėl, kad duoti didelį kyšį ir jį paimti teks išmaniau, o šiais laikais tai susiję su papildomomis išlaidomis.

Eligijaus Masiulio politinė savižudybė priminė „Euroviziją“. Įsivaizduokime, kad visi laukė aukščiausių balų, gal net pirmųjų vietų. Ir še tau kad nori – planuotas efektingas šuolis į politikos aukštumas baigėsi nesėkme. Atlikėjas vertėsi per galvą ir plojosi į grindis. Kol kas nežinia, kas kaltas dėl katastrofos – ar atlikėjas batraiščius blogai susivarstė, ar konkurentai keliais centimetrais į šoną patraukė efektingam triukui skirtą kilimėlį. Beje, tie konkurentai gali būti labai artimi saviškiai.

Palyginimą su „Eurovizija“ lydi nuostaba dėl banknotų. Atmintis išplukdo pavardę – Koreika. Tai personažas iš kultinio romano „Aukso veršis“, kurį rusų kalba parašė ankstyvo sovietmečio autoriai Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas.

E.Masiulis ir galbūt jam pinigus perdavęs Raimondas Kurlianskis dabar medituoja kartu su brangiais advokatais būtent todėl, kad elgėsi kaip tas Koreika – laikė pinigus lagamine. Yra lagaminas – atsiras ir Ostapas Benderis, arba Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), kurie ateis pinigų paimti. Tiesa, E.Masiulį įklampinusias sumas galima iškaišioti į švarko kišenes pluoštais po 500 eurų.

Apgailėjus iškilaus liberalo politinį saulėlydį  gerklėje tvenkiasi ištarmė: „Kaltas ne Eligijus, kalta aplinka!“ Žinoma, galima stebėtis, kodėl grynaisiais, kodėl paliekant pirštų atspaudus (negi su pirštinaitėmis paėmė kaip mėsos pardavėjai – dabar net ir turguje?). Tačiau tas pinigų grynumas tik argumentas, kad veikiausiai ne sau ėmė, o partijai. Vienam kandidatui duos, kitam duos – žiūrėk, koncertų, alaus ir dovanėlių bus daugiau ir brangesnių, nei rodo rinkimų kampanijos sąskaitos-faktūros. Skirtumą planuota padengti tais koncerno „MG Baltic“ darbuotojų kruvinu prakaitu uždirbtais eurais.

Koks vidutinis kyšis, kurį gavo šios besibaigiančios kadencijos Seimo nariai?

Pažvelkime į reiškinį sistemiškai. Duomenys iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimo, kuris paskelbtas prieš porą savaičių: „Šešėlyje vis dar yra daugiau kaip ketvirtadalis šalies ekonomikos, t.y. nelegalioje rinkoje sukuriama 26 proc. visos pridėtinės vertės. Plačiausiai šešėlis paplitęs akcizais apmokestinamų prekių rinkoje: nelegalus alkoholis sudaro 22 proc. stipriojo alkoholio rinkos, nelegalios cigaretės – 20 proc., kuras – 15 proc. rinkos.“

Kitas skaičius – ne mažiau kaip 2 mlrd. eurų, kurie išmokami vokeliuose. Jų visų į švarką nesukiši – tikrai reikės ne vieno lagamino. Pinigai toje sferoje keliauja ne per bankus. Buhalteriai kasmet išgrynina tuos milijardus, kurie nukeliauja į šešėlį, tad parūpinti E.Masiuliui vieną ar daugiau šimtų tūkstančių banknotais tikrai nėra techninė problema.

Mokamos politinės paslaugos – šešėlis šešėlyje. STT ištyrė, kad, pavyzdžiui, „Kauno vandenims“ organizuojant viešuosius pirkimus už 1,3 mln. eurų, vidutinis kyšis sudarė apie 2 tūkst. eurų (pernykščiai duomenys). O koks vidutinis kyšis, kurį gavo šios besibaigiančios kadencijos Seimo nariai? Kas apskaičiuos? Kitas klausimas – kokios politinės jėgos ir kokiu mastu susijusios su kontrabanda. Šis klausimas atsiremia į tokias politines aukštumas, iš kurių vargu ar kas pargrįš su antrankiais.

Prekyba įtaka atsirado ne šiandien, ji neišnyks rytoj. Išmanesnis žiūrovas, mėgstantis filmus apie italų mafiją, per tuos kelis dešimtmečius, kol jie rodomi Lietuvoje, turėjo susiprotėti, kad pasipriešinti aukščiausio lygio korupcijai gali tik nepriklausomos teisėsaugos institucijos. Lietuvoje tai ir vyksta. Ar STT kas nors iš aukščiau pataria, ką griebti? Šoviniai brangūs, todėl nenustebkime, kad politikos aukštumose atsiranda ugnies koreguotojų.

Naująjį savaitraščio “Veidas” numerį galite įsigyti ČIA

Rytis Juozapavičius / BFL / K.Vanago nuotr.

Didžiausiu istorijoje tituluojamas mokestinių dokumentų nutekinimas „Panama Papers“ kasdien padeda atskleisti mokesčių vengusių ir turtus slėpusių politikų, sporto ir pramogų pasaulio veikėjų pavardes. Kaip į šią informaciją reaguojama pasaulyje ir Lietuvoje, tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakojo buvęs „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas, mokymų ir diskusijų fasilitatorius Rytis Juozapavičius.

Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt

„Ar „Panama Papers“ kažką pakeis Lietuvoje, priklauso nuo oficialių institucijų reagavimo. „Wikileaks“ atvejis parodė, kad jeigu pilietinės visuomenės, žurnalistų atskleidžiamos informacijos nepatvirtina teismai, tai jokios permainos nevyksta“, − skeptiškai į tokios informacijos kaip „Panama Papers“ reagavimą Lietuvoje vertina pašnekovas.

Kuo pažangesnė šalis, tuo jautriau reaguojama į informaciją.

R.Juozapavičius sektinu pavyzdžiu laiko Islandiją, kurioje paskelbus nutekintą mokestinę informaciją išaiškėjo, kad šalies premjeras turi nepaviešinto ofšorinio turto. Antradienį jis atsistatydino. Pašnekovas pamini, kad Islandija yra viena iš laimingiausių pasaulio šalių. Islandija pasižymi puikiais gerovės kriterijais, tai įrodo, kaip rimtai žiūrima į pasitikėjimo kultūros ir pasitikėjimo santykių kūrimą.

„Kuo pažangesnė šalis, tuo jautriau reaguojama į informaciją.  Žinoma, pažengusiose valstybėse informacija daug kokybiškesnė, nes yra labiau tikrinama“, − šalių reagavimą į dokumentų paviešinimus vertina pašnekovas.

Šią mintį jis iliustruoja palyginimu, kad Rusijoje į „Panama Papers“ reaguojama neigiamai, o Rytų Europoje su daliniu pripažinimu.

„Nutekinta informacija turi tokią savybę, kad ji turi būti tikrinama. Be oficialių institucijų patikrinimo su ja galima žaisti sakant, kad tai tiesa, o gal netiesa. Todėl dabar yra svarbiausia oficialių institucijų, turinčių tyrimo galią, pozicija“, − vertina R.Juozapavičius.

Anot Finansinių nusikaltinimų tyrimų tarnybos vadovo Kęstučio Jucevičiaus, šiuo metu informacija vertinama ir analizuojama siekiant nustatyti, ar per šias sąskaitas vykdytos finansinės operacijos nėra susijusios su pinigų plovimu.

Reakcija Rusijoje

Kalbėdamas apie Rusijos reakciją į paviešintus dokumentus, R.Juozapavičius sako: „Ten tiek visko buvo paviešinta, kad jau darosi nebesvarbu. Pirma, tokie dalykai dar atrodo svarbūs, o paskui jau nebe, nes atrodo, kad tai priešai tave juodina ir tada faktai ir jų skaičius nebetenka reikšmės. Įvairūs paviešinimai pradedami vertinti kaip eilinis priešų antpuolis.“

Jeigu tik piliečiai kalba, o valdžia į tai nereaguoja, tada ir lieka tarpusavio nepasitikėjimas ir pokyčiai visuomenėje nevyksta.

Pašnekovas dar pastebi, kad keisti žmonių požiūrį yra labai sunku. „Visiems sunku priimti neigiamą informaciją apie sau svarbius žmonės. Todėl ir atrodo, kad paviešinta informacija greičiausiai yra netiesa. Tai čia gal būtų Rusijos atvejo paaiškinimas“, − vertina R. Juozapavičius.

Demokratinėse šalyse, pasak buvusio Vyriausiosios etikos komisijos tarnybos nario, informacijos viešinimas pastiprinamas pilietinės visuomenės ir valdžios bendradarbiavimu. „Jeigu tik piliečiai kalba, o valdžia į tai nereaguoja, tada ir lieka tarpusavio nepasitikėjimas ir pokyčiai visuomenėje nevyksta“, − bendradarbiavimo svarbą įvardija pašnekovas.

Ar išviešinta informacija turi neigiamą poveikį?

Vystoma dar keletas panašių projektų į „Panama Papers“. „LuxLeaks“, „SwissLeaks“ irgi tiria mokestinę informaciją. Atrodo, kad šie projektai veda prie teisingesnės visuomenės, didesnio atskaitingumo, bet visgi Ryčio Juozapavičiaus klausiu, ar jis įžvelgia tam tikro neigiamo poveikio nutekinant informaciją.

Atkūrus nepriklausomybę aš irgi galvojau, kad reikia kautis ieškant tiesos, bet naivu galvoti, kad laimi stipresnis argumentas, laimi tas, kuris garsiau ir greičiau rėkia.

„Viešinama informacija yra gerai, bet ji turi būti apmąstoma, kritiškai įvertinama. Kai dirbau Vyriausioje tarnybinės etikos komisijoje, kuri atlikdavo tyrimus remdamasi spaudos pranešimais, tai apie du trečdalius pranešimų pasirodydavo nepagrįsti. Verslas pelnosi iš to mesdamas kam nors įtarimą ir taip išlaiko dėmesį, pelningumą. Įtarimai yra „gerai“, bet jie turi būti analizuojami, tam reikia dialogo tarp teisėsaugos institucijų, kurios turi tyrimo galią, ir pilietinės visuomenės“, − remdamasis patirtimi aiškina pašnekovas.

Pasak jo, viešinimas be dialogo neduoda rezultatų. Kai nėra dialogo, informacija patenka į propagandinio karo kontekstą, kuriame pralaimima, kai pradeda atrodyti, kad tiesos nėra. „Pasakymas, kad tiesos nėra, yra baisiausias pralaimėjimas, nes viskas patampa propaganda“, − sako R. Juozapavičius.

„Atkūrus nepriklausomybę aš irgi galvojau, kad reikia kautis ieškant tiesos, bet naivu galvoti, kad laimi stipresnis argumentas, laimi tas, kuris garsiau ir greičiau rėkia. Dialogui reikia kitų įgūdžių: nuostatos, kad turime laimėti kartu“, − kalba R. Juozapavičius. Pasak jo, dialogo link Lietuvoje dar tik einama.

„Esu fasilitatorius – padedu diskusijose, matau, kad viešojo sektoriaus organizacijos vis labiau linkusios atsiverti, įtraukti visuomenę netgi į savo strateginių planų svarstymą. Pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministerija, vadovaujama Sauliaus Skvernelio, kurdama strategiją siekė įtraukti ir visuomenės atstovus“, − teigiamą pavyzdį įvardija pašnekovas.

Grįžtant prie „Panama Papers“ paskelbimo, buvęs „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas apibendrina, kad paviešintos informacijos tyrimas bus efektyvesnis tik tokiu atveju, jei vyks tiriamąją galią turinčių valdžios institucijų dialogas su visuomene.

„Reikia saugotis ministrų, kurie be pinigų nesugeba padaryti nieko. Ir ministrų, kurie už pinigus gali padaryti bet ką“, – yra pasakiusi ilgametė Indijos premjerė Indira Gandhi. Tačiau šiandien ji nesidžiaugtų – Indijos korupcijos suvokimo indeksas vis dar labai žemas (38 iš 100), o ši valstybė tebėra tarp planetos autsaiderių ir užima 76 vietą. Ministrai reikalus ten tvarko po senovei.

Rima JANUŽYTĖ

Užtat Lietuva gali džiūgauti. Pas mus jau tik viena kita ministrė ar ministras tebemano, kad nusikaltimo mastas priklauso nuo pakišos dydžio. O vis daugiau dalykų, nors ir ne visus, jau galima nuveikti ir be „otkatų“.

Nors mažos dovanėlės dažnai vis dar labai efektyviai sustiprina draugystę ar padeda susiorganizuoti vieno langelio principą ten, kur juo nė nekvepia, vis dažniau galima apsieiti ir be saldainių, konjako ar mažulyčio balto vokelio. Lietuvos portaluose net  atsiranda stulbinančių istorijų, kurių herojės prisipažįsta, kad net gimdyti į ligoninę vyksta iš anksto „nesusitarusios“.

Jei tai nepakankamai džiugina, galime džiaugtis, kad jau penkerius metus sugebame teisingai suprasti „Transparency International“ kasmet skelbiamų korupcijos suvokimo indeksų reikšmes. Anksčiau visi džiaugdavosi, jei Lietuvos indeksas sumažėdavo, – manė, kad tai gerai.

Paskui A.Račas visus besidžiaugiančiuosius išvadino dundukais, ir dundukai iš karto atsitokėjo. Jų atsitokėjimas sutapo su tuo, kad Lietuva iš tiesų peržengė Rubikoną – jos indeksas visiems laikams perkopė 5 balų ribą ir mūsų šalis atsidūrė kitoje lygoje: tarp valstybių, kurios pajėgios kontroliuoti savo korupcijos lygį. Gal Rubikono Lietuvos korupcijos kontekste minėti ir nederėtų – galėtume sugalvoti kažką mums neutralesnio, pavyzdžiui, Skai­drukoną ar Nekyšinikoną.

Bet atsirasti anapus tvoros dar nereiškia nebūti patvory. Naujausiame korupcijos tyrime Lietuvai skirtas 61 balas iš 100 galimų ir 32 vieta 168 šalių sąraše. Skamba lyg ir neblogai. Sparčiais žingsniais tolstame nuo Ruandos, kuri pagal korupcijos lygį dabar lenktyniauja su 1999-ųjų Lietuva, tačiau 2015-ųjų Lietuvą užtikrintai lenkia Botsvana.

Vėlgi galime džiaugtis, kad korupcijos Lietuvoje mažiau nei vidutiniškai G-20 valstybėse: jų vidurkis – tik 54. Dar geriau pasijustume, jeigu pažvelgtume į save visos planetos kontekste: tada galėtume girtis, kad pasaulio vidurkis – tik 43, o tai reiškia, kad maždaug 6 mlrd. kitų planetos gyventojų gyvena didesnės korupcijos sąlygomis negu mes, lietuviai.

Tačiau mes esame Europoje, todėl lygiuotis turėtume ne į Haitį ar Šiaurės Korėją, o į Daniją, Suomiją ir Švediją. Šis nepajudinamas pirmūnių trejetukas bado akis visam pasauliui, o mums turėtų badyti labiausiai.

Bet dažniausiai pasidžiaugiame, kad labai blogai, vertinant Europos matais, sekasi Bulgarijai, Vengrijai, Ispanijai, Turkijai. Kad Lenkijos korupcijos suvokimo indeksas pablogėjo, o Estijos – beveik nepagerėjo. Kad Lietuvai vėl pavyko aplenkti Latviją. Žodžiu, savi provincijos vargai ir džiaugsmai.

Viena neseniai gatvėje sutikta mama panašiai pasidžiaugė, kad jos vaiko, kuriam neatsirado vietos valstybiniame darželyje, niekaip nepriėmė net už kyšį, nors vieną dieną ji direktorei nunešė tūkstantį, kitą – jau du tūkstančius litų. Direktorė nukirtusi: „Nesityčiokite su tokiomis sumomis.“

Štai ta mama ir džiaugiasi, kad korupcijos Lietuvoje mažėja. Bent jau nebe visi ją gali sau leisti, nes „stavkės“ auga, o kontrolė didėja. Koks policininkas rizikuos būti sučiuptas dėl niekingų 50 eurų? Matyt, dėl to pastaruoju metu tiek daug sulaikoma prie vairo girtų įžymybių.

Arba tiek daug blogai besimokančių studentų. Juk koks profesorius parašys gerą pažymį už vieną kitą šimtą? Dar prieš dešimt metų vienas dėstytojas mūsų kursui viešai paskelbė: „Taip, aš esu paperkamas. Bet jei pasiūlysite man mažiau negu 100 tūkst. litų už įskaitą, pranešiu apie jus administracijai ir būsite pašalinti iš universiteto.“

Visi skaniai pasijuokė, nes tokia suma už įskaitą kursui, kuriame ir taip dauguma mokosi dešimtukais, pasirodė, švelniai kalbant, per didelė.

Tai štai, „mažosios“, varguoliui įperkamosios, kasdienės korupcijos pas mus bent santykinai tikrai mažėja, o stambiomis kupiūromis švaistytis sau gali leisti tik stambios žuvys. Tačiau jos mūsų vandenyse vis dar tokios slidžios, kad dažniausiai praslysta pro pirštus. Ir akis. Netgi ekspertų, kurie dalyvauja „Transparency International“ apklausose ir padeda sudaryti gerą ir vis gerėjantį šalies indeksą.