Premjeras Andrius Kubilius, atsakydamas į prezidentės Dalios Grybauskaitės pastabas dėl ją nustebinusių korupcijos mastų, sako matantis šio srityje neblogų permainų, o šalies vadovės kritiką, kad kova su šiuo reiškiniu per daug fragmentuota, pirmiausia aiškina per didele teisėsaugos institucijų autonomija.

“Dėl fragmentacijos aš pritariu prezidentei, bet, mano manymu, čia ne tiek su vykdomąja valdžia yra susieta, kiek su teisėsaugos institucijų veikla. Teisėsaugos institucijų tam tikras autonomiškumas arba sąsajų ir galimybių koordinuotai veikti vykdomajai valdžiai ir teisėsaugos institucijoms yra ne tiek daug. Yra susiklostę, kaip aš sakau, kai kurios autonomijos arba tam tikra prasme hipertrofuotai suvokiamo nepriklausomumo tendencijos ir tradicijos”, – Žinių radijui ketvirtadienį sakė Vyriausybės vadovas.

Jis tvirtino matantis būtinybę ieškoti naujų būdų, kaip bendrai koordinuoti šią veiklą, tačiau pastebi ir teigiamų poslinkių.

“Tie, kurie esame politikoje, esame valdžioje ne pirmi metai stebime situaciją, tai kažin, ar galima dalykus vadinti taip, kad jie mus nustebina. (…) Aš tik galiu pasidžiaugti, kad praėjusiais metais išrinkus prezidente Dalią Grybauskaitę kai kurie dalykai bendromis pastangomis pradėjo keistis gana sparčiau į gerą pusę”, – teigė A.Kubilius.

Jis taip pat sakė matantis, kad korupcija pirma pasireiškia tinkamai nesutvarkytose srityje ir kaip tokias išskyrė energetiką, valstybės turto valdymą, pačios teisėsaugos veiklą.

“Mes dirbame nuosekliai kasdieninį darbą turėdami labai aiškią programą, ką turime pasiekti. Ne viską pavyksta padaryti taip, kaip suplanuojame, bet tikrai nuosekliai einame į priekį”, – tikino premjeras.

Pirmadienį per spaudos konferenciją apibendrindama metus prezidento poste D.Grybauskaitė pareiškė, kad vienas iš nemalonių pirmųjų kadencijos metų atradimų buvo valdininkų inercija. Valstybės vadovė taip pat prisipažino nesitikėjusi tokio korupcijos masto.

Įtakingi konservatoriai Vytautas Ališauskas, jo krikštasūnis Mantas Adomėnas bei jų kolegos, susibūrę aplink leidyklą “Aidai”, per įvairias viešąsias įstaigas tapo didžiausiais valstybės pinigų, skirtų švietimui ir kultūrai remti, siurbikais.

"Veido" archyvas

M.Adomėnas mokėsi “melžti” valstybės pinigus iš savo draugo ir mokytojo, filosofo, leidyklos “Aidai” ir viešosios įstaigos “Naujasis Židinys-Aidai” įkūrėjo Vytauto Ališausko, kuris dabar ambasadoriauja

Kiekvienas leidėjas pasakys – 2009-ieji, pirmieji krizės metai, buvo žiaurūs. Smukusi paklausa, pjaustomas biudžetas ir per vieną naktį pakelti mokesčiai knygų leidybos verslui smogė negailestingai. Leidėjai metėsi paramos į Vyriausybę, o šioji, regis, suvokusi, ką daro, nutarė paremti bent jau kultūrininkus. Per Kultūros ministeriją knygų leidybai remti buvo skirta daugiau nei milijonas litų, dar maždaug 2 mln. Lt leidybos dotacijoms premjeras Andrius Kubilius leido skirti iš Privatizavimo fondo.

Daugiausiai pinigų – “Aidams”

Didžiausią dalį šio Vyriausybės skirto pyrago – net 504,4 tūkst. Lt – per viešąją įstaigą “Naujasis Židinys-Aidai” 2009-aisiais atsiriekė kone mažiausią knygų leidybos rinkos dalį užimanti leidykla “Aidai”.

Iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo (SRTV) fondo trims projektams įgyvendinti ši leidykla gavo 175 tūkst. Lt:

– Knygos kaip kultūros proceso dominantė: analizė “Knygų aiduose” – 30 tūkst. Lt;

– Europietiškųjų vertybių refleksija ir sklaida Lietuvos viešajame ir akademiniame gyvenime – 132 tūkst. Lt;

– Kultūros procesų analizė internetinėje svetainėje – 13 tūkst. Lt.

67 tūkst. Lt ši leidykla gavo iš Kultūros rėmimo fondo, iš jų už projektą “Kultūrai reikšmingos leidybos analizė “Knygų aiduose” – 35 tūkst. Lt. Kaip nesunku pastebėti, šis leidinys tėra iš SRTV fondo jau 30 tūkst. Lt paremto projekto dublis.

Dar 71,4 tūkst. Lt ši leidykla gavo iš Privatizavimo fondo per Kultūros ministeriją ir 156 tūkst. Lt tiesiog iš Kultūros ministerijos.

“Veido” žiniomis, pernai “Aidų” leidykla ar jos įkurtos viešosios įstaigos dar gavo pinigų ir iš Lietuvos tūkstantmečio programos, ir iš Mokslo bei studijų fondo, todėl galima teigti, kad, kolegų leidėjų vertinimu, pagal apyvartą vos kelis procentus Lietuvos knygų leidybos rinkos užimanti “Aidų” leidykla pernai susišlavė arti penktadalio visų knygų leidybai skirtų valstybės dotacijų. Iš kur toks dosnumas?

Krikštasūniai ir krikštatėviai

Daug kas paaiškėja, kai pažvelgi, kokios pavardės figūruoja UAB “Aidai”, UAB “Aidai Echoes”, UAB “Aidai Echoes ir partneriai”, viešosios įstaigos “Naujasis Židinys-Aidai”, “Knygų aidai” vadovybėje. Jų įkūrėjas ir ilgametis vadovas – filosofas, buvęs Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos valdybos narys, dabar ambasadorius prie Šventojo Sosto Vytautas Ališauskas.

Redakcinės kolegijos narys – Vilniaus konservatorių vadovas, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys, vienas Demokratinės politikos instituto steigėjų ir vadovų, buvęs partijos pirmininko, o dabar – premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas Mantas Adomėnas. Nors šiuo atveju tikriausiai svarbiau, kad M.Adomėnas dar yra V.Ališausko krikštasūnis, mokinys ir nekilnojamojo turto bendrasavininkis.

Redakcinės kolegijos narys Paulius Subačius – iš Švietimo ir mokslo ministerijos lėšų finansuojamos Katalikų mokslo akademijos prezidentas, švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus visuomeninis konsultantas. Nors šiuo atveju tikriausiai svarbiau, kad P.Subačius dar yra ir G.Steponavičiaus dukters krikštatėvis.

Redakcinės kolegijos narys – profesorius Alfredas Bumblauskas, šiuo metu įeinantis į premjero A.Kubiliaus sudarytą darbo grupę Lietuvos valstybės strategijai iki 2030-ųjų metų rengti.

Redakcinės kolegijos narė profesorė Irena Vaišvilaitė – ilgametė prezidento Valdo Adamkaus patarėja, dabar dėstanti iš Baltarusijos demokratijos plėtrai skiriamų pinigų išlaikomame Europos humanitariniame universitete.

Tarp redakcijos bendradarbių nurodomas ir dar vienas įtakingas konservatorius – Seimo Europos reikalų ir Užsienio reikalų komitetų narys Egidijus Vareikis.

Finansinių ataskaitų neteikia

Turint tokį politinį ir visuomeninį užnugarį bei itin artimus ryšius su Lietuvos katalikų bažnyčia (“Naujasis Židinys-Aidai” skelbiasi esąs katalikų intelektualų mėnraštis) sau galima daug ką leisti. Pavyzdžiui, neteikti Registrų centrui privalomų metinių finansinių ataskaitų, rodančių bendrovės apyvartą. “Veidas” norėjo patikrinti, ar tiesą sako kiti knygų leidėjai, tvirtinantys, kad “Aidų” leidyklos apyvartoje Vyriausybės per viešąsias įstaigas skiriama parama sudaro ne mažiau nei pusę lėšų (kai kurie tikina, esą “Aidai” apskritai gyvena tik iš biudžeto pinigų).

Deja, paaiškėjo, kad viešosios įstaigos savo finansinių duomenų Registrų centrui teikti neprivalo, o įvairūs “Aidų” “uabai” nuo 2004-ųjų be pateisinamos priežasties nepateikė nė vienos metinės finansinės veiklos ataskaitos! Taip yra turint galvoje, kad pagal įstatymą Registrų centras turi teisę inicijuoti finansinės veiklos ataskaitų neteikiančių bendrovių likvidavimą.

Bet kas drįs pyktis su tokia įtakinga įmone? Juolab kad net nežinia, kam oficialiai tas pretenzijas reikšti. Iki 2008-ųjų “Aidų” direktorius buvo V.Ališauskas, jam išvykus ambasadoriauti į Romą, pareigos perėjo Pranui Vildžiūnui, o pastaruoju metu leidykla oficialiai neturi jokio vadovo. Bet juridinė netvarka, kaip matome, nė kiek netrukdo reguliariai misti iš mokesčių mokėtojų pinigų, nors finansinis ir teisinis švarumas – viena būtinų sąlygų valstybės teikiamai paramai gauti.

Vyriausybių (ne vien A.Kubiliaus, bet ir ankstesnės Gedimino Kirkilo) malonė “Naujajam židiniui-Aidams” tikrai stulbinama. Štai 2008 m. vidutiniškai vienam leidybos projektui Kultūros ministerija skirdavo 12,6 tūkst. Lt, o “Aidų” projektams – vidutiniškai po 18,1 tūkst. Lt. 2009-aisiais, kriziniais metais, Kultūros ministerija vidutiniškai vieną knygą remdavo 9,8 tūkst. Lt., bet “Aidų” leidiniams vidutiniškai teko po 14,2 tūkst. Lt. Iš Privatizavimo fondo pernai vienam leidiniui vidutiniškai skirta po 12,4 tūkst. Lt, o štai “Aidų” leidiniams – vidutiniškai po 23,8 tūkst. Lt.

Normali “Aidų” praktika tapo vieniems ir tiems patiems leidiniams finansavimą gauti kelerius metus paeiliui, nors įstatymai reikalauja, kad knyga turi būti išleista tais pačiais metais, kuriais jai išleisti skirti pinigai. O, tarkime, prof. A.Bumblausko “LDK enciklopedijos” pirmasis tomas, kuriam “Aidai” 2008 m. gavo 60 tūkst. Lt iš Lietuvos tūkstantmečio fondo, pernai – dar 30 tūkst. Lt iš to paties fondo, dar 39 tūkst. Lt iš Kultūros ministerijos bei nežinomą sumą iš Lietuvos istorijos instituto, iki šiol neišleistas!

Jei gauna mažiau – skundžiasi

Šiemet balansuodama biudžetą Vyriausybė paramą leidėjams sumažino iki 910 tūkst. Lt. “Aidams” iš jų teko 120 tūkst. Lt. Iš Kultūros ministerijos lėšų, iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo – dar 120 tūkst. Lt ir dar 92 tūkst. Lt iš Kultūros rėmimo fondo. Išeina, kad visoms leidykloms skiriamų pinigų dalis santykinai sumažėjo, vieninteliems “Aidams” padidėjo.

Nepaisant to, sausio mėnesį, kai SRTV fondas paskirstė rėmimo pinigus, “Aidai” apskundė jį Seimui, esą jiems duota per mažai. Nieko stebėtina, kad netrukus Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, kuriame, priminsime, posėdžiauja “Naujojo Židinio-Aidų” redakcinės kolegijos narys ir leidžiamų knygų autorius M.Adomėnas, išsikvietė pasiaiškinti SRTV fondo vadovą Mykolą Karčiauską ir fondo tarybos pirmininkę Vaivą Žukienę. Tiesa, numatytas fondo skalbimas už per menką paramą “Aidams” gėdingai žlugo – kiti Seimo komiteto nariai, pamojavę “Aidų” leidiniais su M.Adomėno tekstais, priminė šiam nepainioti viešųjų ir privačių interesų.

Nors šiuo atveju, manytume, svarbus yra pats faktas, kad kitus doro ir sąžiningo gyvenimo mokyti nevengiantis, vakarietišku išsilavinimu besididžiuojantis politikas nesibodi savo finansinių reikaliukų tvarkyti taip, tarsi būtų banalus korumpuotas sovietmečio nomenklatūrininkas.

Į “Veido” tyrimą, kaip įtakingas konservatorius Mantas Adomėnas su grupe Švietimo ir mokslo ministerijoje sėdinčių draugų ketina išsidalyti 2,5 mln. Lt “valdiškiems” aukštųjų mokyklų reitingams rengti, sureagavo vienintelė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Valstybės vadovės patarėja švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų klausimais Virginija Būdienė pareiškė, kad geriausia būtų, jei Švietimo ir mokslo ministerija ir vienintelis jos skelbto konkurso sukurti aukštųjų mokyklų reitingus dalyvis bei nugalėtojas – M.Adomėno vadovaujamo Demokratinės politikos instituto (DPI) sukurtas konsorciumas pats, nieko nelaukdamas, kreiptųsi į Etikos komisiją. Mat vieno iš konsorciumo dalyvių – Katalikų mokslo akademijos prezidentas dr. Paulius Subačius kartu yra švietimo ir mokslo ministro konsultantas, o viceministrė Nerija Putinaitė – sena M.Adomėno kolegė ir nuolatinė Demokratinės politikos instituto projektų dalyvė.

Vis dėlto pats geriausias sprendimas būtų panaikinti paties pseudokonkurso rezultatus, nes, kaip teisingai pastebėjo V.Būdienė, jokioje kitoje valstybėje aukštųjų mokyklų reitingai nėra daromi už valstybės pinigus, o daugumą duomenų, kuriuos žada surinkti M.Adomėno kompanija, valstybė jau turi. Tad naujos reitingavimo sistemos kūrimas už mokesčių mokėtojų ir Europos Sąjungos pinigus – tik beprasmis lėšų švaistymas.

Nerimą kelia, kad, be valstybės vadovės, visi kiti politikai ar apie kovą su korupcija papostringauti šiaip mėgstantys visuomenės veikėjai nuduoda, esą nieko neatsitiko.

Tyli premjeras Andrius Kubilius. Gal todėl, kad pats kadaise kartu su M.Adomėnu kūrė DPI, o dabar savo patarėju yra įdarbinęs vieną pagrindinių “reitinguotojų”? Tyli švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Gal todėl, kad anksčiau pats maitinosi iš DPI ir M.Adomėno rengiamų projektų? Tyli didysis “pilietininkas” Darius Kuolys, šiaip nepraleidžiantis progos pabaksnoti į įvairias korupcijos apraiškas. Gal todėl, kad anksčiau pats su M.Adomėnu surengė ne vieną projektą ir kartu su DPI mito iš įvairių fondų pinigų? Tyli pagrindinis “kovos su korupcija ekspertas” Rytis Juozapavičius. Gal todėl, kad DPI rengiamuose projektuose vedė mokymus baltarusių studentams pagal Užsienio reikalų ministerijos finansuotą liūdnai pagarsėjusią Baltarusijos demokratizacijos programą? Tyli opozicija Seime. Bet kaip netylės, jeigu būdama valdžioje lygiai taip pat neskaidriai dalijo programinius pinigus tam pačiam visuomenės veikėjų rateliui, kuriam priklauso ir M.Adomėnas? Tyli netgi kolegos žurnalistai, kurių matomiausius M.Adomėno institutas su “šviečiamąja misija” gausiai pavežiojo po Lietuvą.

Inteligentiška korupcija įsišaknijusi daug plačiau, nei atrodo.

– Sakykite, ar gali Seimo nario įsteigta viešoji įstaiga dalyvauti konkurse ministerijoje, jeigu tas Seimo narys yra ministerijos veiklą prižiūrinčio Seimo komiteto narys?

– Tikriausiai neklystu, kad klausiate apie Mantą Adomėną? Jeigu jis Demokratinės politikos institutą (DPI) tikrai kadaise įsteigė, bet dabar neužima jame jokių vadovaujamų pareigų, tai gali. Dar 2004-aisiais šiuo klausimu buvo išsamus Konstitucinio Teismo išaiškinimas. Buvo pasakyta aiškiai – jeigu žmogus dar iki tapdamas Seimo nariu turėjo įkūręs kokią įmonę ar įsigijęs akcijų, tai jų atimti iš jo negalima.

Tačiau jis privalo atsisakyti bet kokių vadovaujamų pareigų toje įmonėje, įstaigoje ar bendrovėje, negali pats nei kontrakto sudaryti, nei pinigų pervesti –  absoliučiai nieko. Tam laikui, kol jis yra Seimo narys, turi būti paskirtas visiškai nepriklausomas valdytojas.

– Tačiau DPI veiklos 2009 metais ataskaitoje M.Adomėnas pristatomas kaip instituto prezidentas, o per šiųmetį Aukštųjų mokyklų reitingų pristatymą spauda jį titulavo DPI valdybos pirmininku.

– Tokiu atveju, jeigu M.Adomėnas ir būdamas Seimo nariu tebevadovauja tam institutui, tai DPI tikrai negalėjo dalyvauti ministerijos skalbtame konkurse. Juo labiau kad jis dar ir profilinio Seimo komiteto narys.

– Tai dar ne viskas. Vienas konkurse dalyvavusio DPI suburto konsorciumo narių yra Katalikų mokslo akademija, kurios prezidentas Paulius Subačius – švietimo ir mokslo ministro visuomeninis konsultantas, pernykštis DPI reitingų autorius Liutauras Kazlavickas – dabar premjero patarėjas, kitas premjero patarėjas Kęstutis Škiudas – vienas DPI steigėjų.

– Na, čia jau mano galva neišneša! Tokius dalykus neabejotinai turėtų tirti Vyriausioji tarnybinės etikos komisija! Jei jau VTEK ėmėsi tirti prezidentės patarėją vien už tai, kad ši dirbo vienoje katedroje su kandidatu į teisėjus, tai čia, mano galva, tiesiog privalu pradėti tyrimą. Beje, pagrindas tam gali būti ir “Veido” publikacija. M.Adomėnas – tai mano “klientas”, o ministrų ir premjero patarėjus tiria VTEK.

"Veido" archyvas

Demokratinės politikos instituto vykdomuose projektuose susikerta Gintaro Steponavičiaus, Manto Adomėno ir Andriaus Kubiliaus keliai

Pinigus aukštųjų mokyklų reitingams kurti pa(si)skirstė bendraminčių kultūrininkų grupė, šiuo metu įsitvirtinusi ne tik Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, bet ir ministro pirmininko bei švietimo ir mokslo ministro pašonėje.

Pakako “Veidui” užkabinti įtakingą konservatorių, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narį dr. Mantą Adomėną, kurio įsteigtas ir vadovaujamas Demokratinės politikos institutas laimėjo 2,5 mln. Lt vertės Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) konkursą dėl Aukštųjų mokyklų reitingavimo sistemos kūrimo, ir pasipylė mūsų skaitytojų skambučiai bei laiškai, siūlantys atidžiau pasidomėti šia tema.

M.Adomėnas melavo?

“Pirmiausia noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad M.Adomėnas nėra vien tik Demokratinės politikos instituto (DPI) narys steigėjas, – sakė “Veidui” vienas šaltinis Švietimo ir mokslo ministerijoje. – Jis tebėra ne tik faktinis, bet ir oficialus DPI vadovas ar bent jau toks buvo pernai rudenį, kai ministerija paskelbė Aukštųjų mokyklų reitingų sudarymo konkursą. Pasižiūrėkite, jei netikite, į 2009-ųjų DPI veiklos ataskaitą – ten juodu ant balto parašyta, kad “2009 m. rugsėjo 14 d. DPI kartu su Seimo Užsienio reikalų komitetu bei Užsienio reikalų ministerija surengtame apskritajame stale Lietuvos iš Portugalijos perimto pirmininkavimo Demokratijų bendrijai ir Tarptautinės demokratijos dienos proga” dalyvavo Demokratinės politikos instituto prezidentas dr. Mantas Adomėnas”.

Pasižiūrėjome. Iš tikrųjų – mūsų informatorius buvo teisus: iš DPI ataskaitos išeina, kad pernai rugpjūčio mėnesį ŠMM paskelbtame konkurse dalyvavo ne šiaip sau tą ministeriją prižiūrinčio Seimo komiteto nario kadaise įsteigta viešoji įstaiga, bet jo vadovaujama įstaiga. Negana to, Seimo tinklalapyje paskelbtoje oficialioje M.Adomėno viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje aiškiai nurodyta: “Demokratinės politikos instituto prezidentas, steigėjas ir valdybos narys”. Jei taip, tuomet M.Adomėno vadovaujamos įmonės dalyvavimas ŠMM konkurse – tiesioginis Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo pažeidimas. Kartu išeitų, jog M.Adomėnas du kartus melavo “Veidui”, jo žurnalistams teigdamas, kad jis nėra DPI valdybos narys. Tikėkimės, atsakymus į šiuos klausimus duos Seimo Etikos ir procedūrų komisija.

Bet tai, pasirodo, dar ne viskas. Pradėdami narplioti 2,5 mln. Lt įvertintą ir daugių daugiausiai keliasdešimties tūkstančių vertą aukštųjų mokyklų reitingų kūrimo istoriją manėme, kad vienintelio konkurso dalyvio DPI pergalę lėmė vien jo prezidento M.Adomėno pareigos Seime ir tai, kad tiek DPI, tiek konsorciume su juo dalyvavusio Žinių ekonomikos forumo vienas steigėjų kadaise buvo premjeras Andrius Kubilius. O Švietimo ir mokslo ministerijos klerkai tiesiog neatsispyrė įtakingoms pavardėms, kurios šmėžavo už paraiškos autorių.

“Naujojo židinio-Aidų” grupuotė

"Veido" archyvas

Švietimui ir mokslui skirtų pinigų pyragas nėra didelis, tad jį dalijantis pasiseka tiems, kas yra arčiau valdžios

Pasirodo, tikrovė daug paprastesnė ir bjauresnė. Paprastesnė, nes atrodo, kad pinigus pagal klasikinį korupcinį principą susiveikė grupė senų dragų ir bendraminčių. Bjauresnė, nes šiame korupciniame žaidime dalyvavo ne kokie suplėkę provincijos politikieriai ar trumpam į Seimą savo reikalų pasitvarkyti užsukę verslininkai, o garbingi akademinio pasaulio atstovai – mokslų daktarai, profesoriai ir akademikai.

“Negi jūs tokie akli, kad nematote, jog visi šios, nepabijosiu tokio žodžio, aferos “herojai” – tai grupė senų draugų ir idėjinių bendraminčių, kadaise susibūrusių aplink dešinės ir katalikiškos pakraipos žurnalą “Naujasis židinys-Aidai”, – klausė į “Veidą” paskambinęs akademiniuose sluoksniuose garsus profesorius, prašęs šiuo atveju neminėti jo vardo, nes nemėgstąs kritikuoti kolegų “ad homini”. – Šio žurnalo redaktorius Nerijus Šepetys, redakcinės kolegijos nariai ir nuolatiniai bendradarbiai – DPI prezidentas bei Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys M.Adomėnas, jo mokytojas, dabar ambasadorius prie Šventojo Sosto filosofas Vytautas Ališauskas, šiuo metu švietimo ir mokslo viceministrė filosofė Nerija Putinaitė, Katalikų mokslo akademijos prezidentas, šiuo metu švietimo ir mokslo ministro visuomeninis konsultantas dr. Paulius Subačius. Tai seniai ir gerai akademiniame pasaulyje žinoma grupuotė, puikiai mokanti užsiimti politika ir įtaisyti savo atstovus į aukštus postus, leidžiančius daryti įtaką visai švietimo politikai, o kartu – ir pinigų švietimo sričiai skirstymui. Taip, kadaise šios grupuotės atstovė Irena Vaišvilaitė buvo prezidento patarėja kultūros, švietimo ir mokslo klausimais, jai grįžus į universitetą pareigos Prezidentūroje perėjo N.Putinaitei, o kai švietimo ir mokslo ministru tapo Gintaras Steponavičius, jis pasiėmė šią “asabą” viceministre. Ir jūs dar stebitės, kad konkurse dėl tų milijonų aukštųjų mokyklų reitingams sudaryti buvo tik vienas dalyvis, kuris ir laimėjo?

Pasižiūrėkite, kiek šie asmenys dar turi prikūrę visokių fondų ir viešųjų įstaigų, gaunančių valstybės paramą. Vien pats “Naujasis židinys-Aidai” jau daugybę metų yra nuolatinis ir vienas didžiausių pinigų gavėjų iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo”.

Savų konkursas saviems

Iš tiesų įdomu: dr. M.Adomėno vadovaujamas DPI konsorciume su dr. P.Subačiaus vadovaujama Katalikų mokslo akademija, Žinių ekonomikos forumu, kurį kadaise kūrė A.Kubilius, Viešosios politikos ir vadybos institutu, kurio partneris ir programų vadovas dr. Vitalis Nakrošis yra Saulėlydžio komisijos prie Vyriausybės narys, atneša paraišką konkursui Švietimo ir mokslo ministerijoje, kurios vadovui patarinėja dr. P.Subačius, kurios viceministrė yra sena dr. M.Adomėno ir dr. P.Subačiaus kolegė, nuolatinė DPI projektų dalyvė dr. N.Putinaitė.

Pridurkime, kad, sprendžiant iš DPI ataskaitų, dabartinis ministras G.Steponavičius anksčiau irgi yra dalyvavęs bendruose projektuose su DPI, vienas pagrindinių premjero patarėjų Kęstutis Škiudas yra ir vienas DPI steigėjų, kad pagrindinis DPI aukštųjų mokyklų reitingų ekspertas Liutauras Kazlavickas, baigęs skaičiuoti šiųmetį reitingą, kovo mėnesį taip pat tapo premjero patarėju.

Kokį gauname vaizdą? Grupė inteligentų, mokslų daktarų, senų bičiulių ir bendradarbių patenka į valdžią. Vieni sėdi Seime, kiti – ministerijoje, treti – viešosiose įstaigose. Vieni sugalvoja projektą, kaip gauti pinigų, kiti paskelbia konkursą dėl tų pinigų panaudojimo, treti parašo paraiškas ir sudalyvauja konkurse. Laimi visi, nes visi tarpusavyje jau seniai susiję per visokiausius fondų įsisavinimo projektus. Juk kaip toliau su ŠMM konkurse laimėtais 2,5 mln. Lt elgsis DPI? Atsidėjęs sau keletą šimtų tūkstančių “projektui administruoti”, DPI savo ruožtu skelbs konkursus dėl “išorinių ekspertų paslaugų pirkimo”. Kertam lažybų, kad tarp tų konkursų laimėtojų vėl šmėžuos tos pačios pavardės.

Kaip tai pavadinti? Mano požiūriu, tai gryniausia “inteligentiška” korupcija, saviškių akademinis ratas, į kurį patekęs nuolatos suksiesi visokiuose biudžeto pinigais apmokamuose projektuose. Su sąlyga, jeigu laikysi liežuvį už dantų ir neneši šiukšlių už akademinės bendruomenės ribų. Tai, beje, netiesiogiai patvirtina ir faktas, kad vienas iš “Veido” informatorių atvirai pasakė: “Mielai pasidalyčiau tuo, ką žinau, tik vengčiau viešai prisistatyti, nes teikiu projektus Lietuvos mokslo tarybai, kuriai taip pat didžiulės įtakos turi M.Adomėnas”.

BFL

Praėjus dvejiem metams nuo Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) tyrimo pradžios, teismą pagaliau pasiekė kyšininkavimu arba kita neskaidria finansine veikla įtariamų Vilniaus savivaldybės vicemero Evaldo Lementausko ir tarybos narių Gintaro Kazako bei Audriaus Butkevičiaus bylos. Teisme jau atsidūrė ir buvusio Trakų rajono mero Vytauto Petkevičiaus, vicemero Sauliaus Raščiausko, administracijos direktoriaus Leonardo Karnilos, taip pat buvusios Birštono merės Nijolės Dirginčienės, administracijos direktoriaus Valentino Vinco Revucko ir vicemero Sigito Bertlingo bylos.

Iki rudens teismą turėtų pasiekti ir buvusio Panevėžio vicemero Kastyčio Vainausko ir savivaldybės administratoriaus Sauliaus Karčinsko bylos. Šiuo metu ši byla tebėra Generalinėje prokuratūroje. Prokuratūra dirba ir su Panevėžio miesto tarybos nario Gintaro Byčiaus byla. O prieš keletą dienų kaip įtariamasis buvo apklaustas ir buvęs Panevėžio miesto meras Povilas Vadopolas.

Teismą taip pat jau pasiekė buvusio Teisingumo ministerijos sekretoriaus Dainiaus Narkevičiaus ir Vidaus reikalų ministerijos Ūkio departamento valdininko Lino Pukio bylos.

Šiemet iki balandžio pabaigos STT pareigūnai pradėjo dar 42 naujus ikiteisminius tyrimus. Juose figūruoja ne tik aukštų savivaldybių ir viešųjų įstaigų, bet ir valstybės įmonių valdininkų pavardės. Be to, šiuo metu STT dar tebevyksta 159 pernai pradėti tyrimai. Į teismą šiemet STT jau perdavė 15 bylų. Iš viso šiemet pagal STT pradėtus tyrimus teismas nuteisė 41 asmenį, o du išteisino.

Viena garsiausių šiemet pradėtų ir jau baigtų bei teismo išnagrinėtų bylų – kyšininkavusio Sveikatos apsaugos viceministro Artūro Skiko nuteisimas.

Priminsime, kad pernai STT tyrė 226 ikiteisminio tyrimo bylas, o 2008 m. – 229 ikiteisminius tyrimus. Pernai kaltinamojo akto surašymu, pareiškimu dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ar pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka buvo baigtos 38 ikiteisminio tyrimo bylos, užpernai – 52.

Iš viso pernai baudžiamosiose bylose, kuriose ikiteisminį tyrimą atliko STT, nuteisti 52 asmenys, penki asmenys išteisinti, užpernai nuteista 30 asmenų ir šeši išteisinti.

Kaip pabrėžė STT atstovė spaudai Julija Antanaitienė, realia laisvės atėmimo bausme baudžiama labai retai. “Per pastaruosius porą metų tokių atvejų nebuvo, – sakė J.Antanaitienė. – Mat Baudžiamasis kodeksas tokią bausmę numato tik keliais atvejais. Tačiau šiuo metu reali laisvės atėmimo bausmė gresia Šiaulių miesto tarybos nariams Romanui Čokovui ir Igoriui Strupeikiui, kurių byla nagrinėjama Šiaulių apygardos teisme, taip pat šiuo metu teisiamam buvusiam Klaipėdos savivaldybės Miesto ūkio departamento direktoriui Alfonsui Šimkui ir antstoliui Albinui Zenkevičiui”.

BFL

Mėnesiui suimtas buvęs “Vilniaus vandenų” vadovas D.Norkus įtariamas paėmęs 22 tūkst. litų kyšį

Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams sulaikius “Vilniaus vandenų” vadovus turėtų išaiškėti painūs didelių projektų užkulisiai.

Kitą dieną po STT operacijos, kai visa Lietuva TV ekranuose pamatė, kaip pareigūnai už parankių išveda UAB “Vilniaus vandenys” generalinį direktorių Darių Norkų, Aplinkos ministerijos ES paramos departamento direktorius Inesis Kiškis pareiškė: “Tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus”. Be D.Norkaus, ikiteisminiame tyrime dėl galimo kyšininkavimo, papirkinėjimo ir dokumentų klastojimo dar buvo sulaikytas pardavimo ir rinkodaros direktorius Nerijus Laurinaitis, aprūpinimo ir ūkio tarnybos viršininkas Tomas Biknevičius bei konsultantas viešųjų pirkimų klausimais. Kaip paaiškėjo, bendrovės patalpose rasta aparatūra, galinti neutralizuoti kitą – pokalbių pasiklausymo – aparatūrą.

Vienintelis konkurso dalyvis

Finansų ministerijoje guli jau beveik baigtas rengti dumblo apdorojimo įrenginių statybos projektas, kurį vandens tiekimo ir nuotekų valymo bendrovė “Vilniaus vandenys” kartu su savivaldybe stumia į priekį jau trečius metus.

Projektas iš brangiųjų, todėl paskui naujieną apie sulaikytus įmonės vadovus iš karto pasklido versija, kad ponai tikriausiai įklimpo į vandens nuotekų dumblą. Šis projektas visada kėlė nemažai klausimų, bet jis buvo pradėtas rengti 2007-aisiais, kai įmonei dar vadovavo Bronius Miežutavičius, dabartinis Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidentas. D.Norkus projektą, galima sakyti, paveldėjo su visais įtarimais.

Kad Vilniui reikia tvarkyti dumblą, buvo žinoma seniai. Lazdynų gyventojai choru šaukė apie nuotekų dumblo smarvę. Prieš trejus metus Aplinkos ministerija, tada dar vadovaujama Arūno Kundroto, kartu su Finansų ministerija nutarė parengti dumblo apdorojimo projektą anksčiau, negu bus sulaukta europinės paramos lėšų. Tai buvo tie pinigingi laikai, kai atrodė, kad užteks ir savų lėšų. Sostinės savivaldybė ir “Vilniaus vandenys” paskelbė įrenginių statybos rangovo konkursą, į kurį atsiliepė vienintelis konsorciumas “WTE Wassertechnik”. Jis ir laimėjo konkursą, bet užsiprašė daug didesnės kainos, negu buvo tikėtasi – 204 mln. Lt. Taigi Aplinkos ministerija gavo akibrokštą, nes jau buvo parengta dumblo tvarkymo studija, aprėpianti visą Lietuvą. Joje buvo numatyt, kiek pinigų galėtų tikėtis kiekviena vandens tiekimo įmonė. “Vilniaus vandenims” – 105 mln. Lt ir ne daugiau.

Paskutines savaites ministro pareigas eidamas A.Kundrotas mėgino įtikinti savivaldybę, kad derėtų skelbti kitą konkursą, kaip ir Šiauliuose, kur buvo susiklosčiusios panašios aplinkybės: tenykštis konkurso laimėtojas irgi labai brangiai įvertino savo darbus. Šiauliečiai kito konkurso norėjo, o vilniečiai – ne.

Savivaldybės ranka

“Veido” žiniomis, tvarkant projekto reikalus pirmu smuiku grojo net ne įmonės direktorius B.Miežutavičius, o savivaldybės atstovai – buvęs vicemeras “tvarkietis” Evaldas Lementauskas, į visuomenės atmintį įsirėžęs byla dėl kyšininkavimo, ir buvęs administracijos direktorius socialdemokratas Gintautas Paluckas, neseniai stojęs prieš teismą byloje dėl žiurkių naikinimo. A.Kundrotą ministro kėdėje pakeitęs Artūras Paulauskas irgi mėgino įtikinti savivaldybę ir “Vilniaus vandenis” skelbti kitą konkursą. Bet neįtikino.

Užuot skelbę konkursą, ponai pasirinko neskelbiamų derybų kelią ir nusiderėjo… 2 mln. Lt. Sunerimusi Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) pabandė kreiptis į Viešųjų pirkimų tarnybą, mėgindama iškvosti, ar viskas teisingai padaryta, bet tarnyba atsakė, kad priekaištų neturi. Taip neliko jokių kliūčių “Vilniaus vandenims” ir savivaldybei pasirašyti sutartį su “Wassertechnik” ir gauti iš ministerijos laikinąjį finansavimą, kurio užteko sumokėti rangovui avansą. Rangovas ėmė darbuotis Vilniaus nuotekų teritorijoje.

Kadangi iš ministerijos projektui buvo galima tikėtis 105 mln. Lt, likusius pinigus įsipareigojo skirti “Vilniaus vandenys” (31 mln. Lt) ir savivaldybė (34,7 mln. Lt). Tuo pat metu buvo rengiama paraiška ES paramai gauti. I.Kiškis tikino, kad tai buvo skausmingas procesas, nes suma – didelė, o konsultantai iš Briuselio vis nurodinėjo projekto trūkumus. “Vilniaus vandenys” susiderėjo dėl 10 mln. Lt paskolos su Šiaurės investiciniu banku, bet savivaldybė vis delsė atsakyti, kaip ir kada dengs savo dalį.

Savivaldybei pateikus atsakymą, projektas turėtų pajudėti Briuselio link, nors jau abejojama, ar Finansų ministerija ryšis jį ten siųsti. Kilus skandalui dėl korupcijos “Vilniaus vandenyse”, į projektą bus žiūrima per elektroninį mikroskopą.

Projektas stringa dar ir dėl to, jog artėjant šių metų pavasariui iš “Wassertechnik” pasipylė laiškai, kad rangovas nesutinka toliau dirbti už dyką.

Kodėl didės tarifas

Ar visiems vilniečiams svarbi naujiena, kad vanduo jiems gali brangti 50 proc., susijusi su savivaldybei trūkstamais pinigais dumblo įrenginių projektui? Vieni specialistai sako, kad vanduo neišvengiamai turi brangti, nes jo kaina sostinėje nedidinta dešimt metų. Kiti tikina, esą kaltas tik projektas, ir niūriai juokauja, kad greitai sostinės gyventojai už vandenį mokės brangiau negu Egipte. Juokas pro ašaras: gerai žinome, kad vienam skaičiui padidėjus, iš paskos ta pačia trajektorija velkasi ir kiti – neišvengiamai brangs karštas vanduo ir viskas, kas mūsų gyvenime susiję su vandeniu. O kas nesusiję?

“Veidas” praėjusiais metais jau rašė, koks nežmoniškai brangus ir sudėtingas tas dumblinas reikalas. Ne tik Vilniui, bet ir visai Lietuvai. Nuotekų valymo įrenginius pasistatėme, dabar atėjo dvokiančio dumblo etapas. Tik kaip su tuo dumblu tvarkytis? Nuo to, ar šitas uždavinys bus sėkmingai išspręstas sostinėje, daug priklausys ir sprendimai provincijoje. Deja, Vilniuje buvo pasirinktas vienas brangiausių variantų.

Dabar miesto nuotekų valykloje per parą išvaloma apie 110 tūkst. kub. m nuotekų (per metus – 40 mln. kub. m). Kasdien susidaro apie 185–205 t nusausinto dumblo, kuriame yra maždaug penktadalis sausos medžiagos. Dalis jo naudojama kaip trąša, dalis kompostuojama tiesiog nuotekų valykloje. Taip pernai rudenį “Vilniaus vandenų” generalinis direktorius D.Norkus savo rašte aiškino Sveikatos apsaugos ministerijai, nes Lazdynų mikrorajono gyventojai, priversti kariauti nesibaigiantį karą dėl dumblo skleidžiamų kvapų, ieško užtarimo visose įmanomose institucijose.

Jos nuo gyventojų atsišaudo painiais ir nieko gera nežadančiais atsakymais. Neva lazdyniečiai patys kalti, jeigu ne taip suprato poveikio aplinkai vertinimo dokumentus. Mat su jais “visuomenė buvo tinkamai supažindinta”. Taip rašoma aplinkos viceministro dr. Aleksandro Spruogio rašte Lazdynų bendruomenei. O “visuomenė per nustatytą terminą pasiūlymų persvarstyti atrankos išvadų nepateikė”. Kad nori, tapk aukščiausios kvalifikacijos ekologu, chemiku ir dar nežinia kuo – ir diskutuok. Blogiausia, kad net ir tai nepadės.

Įtartini taršos leidimai

“Vilniaus vandenys” pasirinko variantą iš pūdomo dumblo išgauti metano dujas. Skamba beveik patraukliai – štai dar vienas energetinis šaltinis, kurį būtų galima panaudoti ir butams šildyti, ir elektros energijai gaminti.

Apie metaną būtų atskira istorija, bet jis iš dujų dar negaminamas, “Vilniaus vandenų” konkursą utilizuoti ir kompostuoti dumblą yra laimėjusi nedidelė bendrovė “Biastra plius”. Jos paslaugos “Vilniaus vandenims” kainuoja 8 mln. Lt per metus.

Kompostuoti skirtam dumblui “Vilniaus vandenys” savo teritorijoje išskyrė aikštelę. Buvo padarytas poveikio aplinkai vertinimas, pagal kurį tarša tokia menka, kad į ją neverta kreipti dėmesio. Bet gyventojams, kurie skundžiasi blogu kvapu, atrodo kitaip.

Pernai naują taršos leidimą užsakė jau nebe “Vilniaus vandenys”, o pati “Biastra plius”. Besidomint, kas šiai bendrovei buvo leista kompostuoti, paaiškėjo, kad leista labai daug – net galvijų ekskrementus, įvardytus kaip struktūrinė medžiaga. Nei Aplinkos ministerija, nei savivaldybės Ekologijos komitetas, vadovaujamas Vido Urbanavičiaus, nesipriešino. Iki šiol neaišku, kodėl ši veikla atsidūrė pačiame Vilniuje? Pasirodo, gretimuose rajonuose “Vilniaus vandenys” rasti vietos nesugebėjo. Atkaklūs gyventojai reikalauja panaikinti taršos leidimą ir rengiasi prašyti kompensacijų už sugadintą sveikatą.

Beje, dumblo istorija turi dar vieną posūkį: “Vilniaus vandenys” įsiskolino “Biastrai”, o sostinės savivaldybėje kilo mintis parduoti 30 proc. “Vilniaus vandenų” akcijų. Savivaldybė jau nurašė nuo “Vilniaus vandenų” beveik 16 mln. Lt, nes jos įstaigos įsiskolino už šildymą “Vilniaus energijai”, kuri liko skolinga už vandenį. Savivaldybėje buvo priimtas sprendimas padaryti užskaitą “Vilniaus energijos” naudai.

Visa ši dumblina istorija – tik dalis “Vilniaus vandenų” veiklos. Bendrovė turi daugybę projektų, dėl kurių likimo šiandien suklusę nemažai žmonių. Užtenka atsiversti Aplinkos projektų valdymo agentūros tinklalapį. Antai šiomis dienomis viena Kauno bendrovė baigia atlikti “Vilniaus vandenų” užsakymą – projektavimo darbus, įvertintus 5 mln. Lt. Projekto nekantriai laukia žmonės sostinės Pilaitės mikrorajone. Bet neseniai paaiškėjo, kad projektas nežinia kada bus vykdomas. Kauniečiai projektuotojai “Veidui” sakė, kad jų rūpestis atlikti užsakymą, o toliau – “Vilniaus vandenų” reikalas.

Versle bendrovės reputacija yra vienas svarbiausių kriterijų renkantis partnerius, o viešiesiems pirkimams galioja kitos – biurokratinės taisyklės. Paaiškėjo, kad viešuosiuose konkursuose dalyvaujančioms bendrovėms nė kiek nekliudo tai, kad apie jas jau kone garsiai kalbama kaip apie nesąžiningas.

“Teisinė sistema veikia nekaltumo prezumpcijos principu: kol kaltė neįrodyta, esi nekaltas”, – teigia bendrovės “Panevėžio keliai” atstovė ryšiams su visuomene Rasa Čepienė. Tai reiškia, kad tik įsiteisėjęs teismo sprendimas ar nutartis gali sukliudyti nesąžiningam tiekėjui dalyvauti konkursuose ir juos laimėti. Nepaisant to, kad dėl tokios sistemos nukenčia svarbiausias – viešasis interesas.

Pasak “Panevėžio kelių” atstovės, atvejų, kai viešųjų pirkimų konkursuose perkančioji organizacija sudaro išskirtines sąlygas vienam tiekėjui, pastaraisiais metais daugėja, ypač savivaldybėse. “Ir būsimieji viešųjų įstatymų pažeidimai būna užprogramuoti jau konkurso sąlygose”, – teigia R.Čepienė.

Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Adakras Šeštakauskas pastebi, kad kai kurios bendrovės viešųjų pirkimų konkursuose atvirai piktnaudžiauja tiek įstatymų spragomis, tiek biurokratų godumu, ką jau kalbėti apie sąžiningos konkurencijos principus.

“Viešųjų pirkimų įstatyme spragų iš tiesų daug”, – tvirtina “Transparency International” Lietuvoje vadovas Sergejus Muravjovas. Jis pabrėžia, kad nors viešųjų pirkimų tikslas yra įsigyti kuo geresnių paslaugų ar prekių už kuo mažesnę kainą, tačiau galioja dvigubi standartai, kurie iš kitos pusės privalo užtikrinti kuo didesnę konkurenciją – kad konkurse galėtų dalyvauti kuo daugiau įmonių, kurios nebūtinai siūlo kokybiškiausias paslaugas, bet kurioms tai yra galimybė augti. “Vadinasi, piktnaudžiauti atsiranda galimybė ne tik įmonėms, bet ir biurokratams”, – aiškina S.Muravjovas.

Pavyzdžiui, ne vieną viešąjį konkursą laimėjusi Vilniuje registruota bendrovė “Pireka” jau seniai yra užsitraukusi konkurentų rūstybę ir į neviltį varo tuos, kuriems teikia per viešųjų pirkimų konkursus laimėtas paslaugas, tačiau klerkai, regis, jai jokių didesnių priekaištų neturi.

Dar prieš keletą metų “Pirekos” darbu skundėsi Šilutės Vydūno gimnazijos vadovybė. “Savivaldybei nepasisekė ir dėl rangovo”, – tuomet sakė gimnazijos renovaciją kuravęs Jonas Purlys, kuris ir dabar su nuoskauda prisimena bendardarbiavimą su “Pireka”. – Sąlygas diktavome ne mes, o rangovai – buvome lyg jų įkaitai”.

Ši bendrovė, dėl kurios paramos vienam sporto klubui FNTT vykdo ikiteisminį tyrimą, o prokuratūra tiria galimą sukčiavimą, yra sulaukusi priekaištų ir dėl nelaiku atliktų Plungės kultūros centro bei Plungės M.Oginskio dvaro renovacijos darbų.

Viešumo turėtų būti daugiau

Minėtos aplinkybės vis dėlto netrukdė bendrovei sėkmingai dalyvauti viešame konkurse “Vandentiekio ir nuotekų tinklai Raseinių mieste, Ariogalos mieste ir Viduklės miestelyje”, kuriame ji greičiausiai bus paskelbta laimėtoja, nors pasiūlė bene 4,3 mln. Lt didesnę kainą nei kiti aštuoni konkurso dalyviai. Dėl šio konkurso laukiama Viešųjų pirkimų tarnybos išvadų.

Bendrovė verčia su ja bylinėtis ir Panevėžio rajono savivaldybę (ši per praėjusius metus iš “Pirekos” yra prisiteisusi per 37 tūkst. Lt delspinigių), tačiau kompanija šiuo metu vykdo Panevėžio rajono Miežiškių pagrindinės mokyklos rekonstrukciją ir yra užbaigusi Paįstrio vidurinės mokyklos, Velžio gimnazijos bei Ėriškių pagrindinės mokyklos rekonstrukciją.

Savivaldybės atstovai iš savo klaidų mokytis neketina ir tik skėsčioja rankomis – jokių priekaištų “Pirekai” neturime, o delspinigiai dar nieko nereiškia, juk krizė.

Teisus jaučiasi ir “Pirekos” direktorius Linas Piliponis. “Visi tie teismai ir panašūs dalykai – konkurentų veiksmai”, – aiškina jis ir priduria manąs, jog stambiuosius rangovus erzina tai, kad konkursus dažnai laimi mažesnė, jaunesnė kompanija.

Bet net jei šios, vienos iš daugelio konkursuose laiminčių, o vėliau nusiskundimų dėl darbų kokybės sulaukiančių bendrovių vadovas teisus, konkurentai nesąžiningi, o valdininkai nekorumpuoti, tai atvejų, kai viskas kitaip – daugybė.
“Todėl Lietuvoje turėtų būti skelbiamas ne tik stambiausių viešųjų pirkimų konkursų dalyvių sąrašas, bet ir visa informacija apie juos, jų reputaciją bei konkursų eigą”, – neabejoja S.Muravjovas, linkėdamas, kad Lietuvoje atsirastų daugiau viešumo ir skaidrumo.

"Veido" archyvas

Praėjusiais metais viešųjų pirkimų apimtys Lietuvoje siekė 9 mlrd. Lt

“Ekonominė krizė – palankiausias laikas kyšininkauti viešųjų pirkimų konkursuose”, – įsitikinęs “Transparency International” Lietuvoje vadovas Sergejus Muravjovas. Jis pabrėžia, kad ekonominio nestabilumo laikotarpiu nesąžiningų konkursų paprastai pasitaiko daugiau, o jų organizatoriai ir dalyviai tampa vis įžūlesni.

Apie viešųjų pirkimų skaidrumą su S.Muravjovu kalbamės kaip tik tuo metu, kai Lietuvoje ima skambėti varpai dėl “Vilniaus vandenų” skandalo, teikiančio vilties, kad šį sykį paprasti vartotojai dar labiau nenukentės ir bus apsaugoti nuo didesnių mokesčių, kuriems įtakos, išankstiniais Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, bent iš dalies turėjo kaip tik viešųjų pirkimų taisyklių pažeidimai. Jie, pasak ūkio ministro Dainiaus Kreivio, buvo nuolatiniai ir sistemingi. Po tokių pareiškimų lyg ir esama pagrindo tikėtis, kad šį kartą susitepusiems uodegos išsukti nepavyks.

Deja, tokia laiminga (kad ir pavėluota) pabaiga Lietuvoje ne tokia jau dažna. Daugeliu atvejų korumpuoti biurokratai ir nesąžiningi viešųjų pirkimų konkursų dalyviai dažniausiai lieka nenubausti, o visus nuostolius apmoka mokesčių mokėtojai.

Korupcija bado akis

Praėjusią savaitę Viešųjų pirkimų tarnyba pagaliau paskelbė šimto dažniausiai viešuosiuose pirkimuose dalyvaujančių kompanijų ir organizacijų sąrašą, o įstatymų leidėjai vis negali atsidžiaugti neseniai atnaujintu Viešųjų pirkimų įstatymu. Taip, čia šioks toks žingsnis į priekį – bent jau žinome, kas organizuoja ir laimi viešųjų pirkimų konkursus.

Tačiau paradoksas – tai viešųjų pirkimų skaidrumo ir korupcijos mažinimo srityje, regis, ir viskas, kuo galėtų pasigirti jau pusantrų metų valdžioje esanti Vyriausybė. “O juk jos “arkliukas” buvo išsamiausia nepriklausomos Lietuvos istorijoje antikorupcinė programa”, – apgailestauja “Transparency International” Lietuvoje vadovas S.Muravjovas. Ir užverčia skaičiais.

Pasirodo, 37 proc. apklaustų Lietuvos verslininkų korupciją įvardija kaip pačią didžiausią viešųjų pirkimų problemą. Tai oficialaus Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos, Viešųjų pirkimų tarnybos ir pačios “Transparency International” atlikto tyrimo rezultatas. O kaip jis bus kitoks, jei viešieji pirkimai yra visiškai ne viešieji, o greičiau slaptieji, ir korupcija čia įsišaknijusi bene labiausiai iš visų sričių. Vien per pirmąjį praėjusių metų pusmetį apie 20 proc. viešųjų pirkimų vyko neskelbiamų derybų būdu. “Tai puiki terpė piktnaudžiauti, nes visi viešųjų pirkimų dalyviai savo nuožiūra gali pasirinkti konfidencialumą”, – įstatymų spragas nurodo S.Muravjovas.

Priminsime, kad praėjusiais metais viešųjų pirkimų apimtys Lietuvoje siekė 9 mlrd. Lt. Svarbu paminėti, kad įvairių instancijų teismus pasiekė net keli tūkstančiai skundų, kuriuose viešųjų pirkimų organizatoriai kaltinami nesąžiningų konkursų organizavimu, o juos laimėję rangovai – kyšininkavimu, nekokybišku darbų atlikimu, nesugebėjimu laiku ar už pasižadėtą kainą baigti užduoties.

Čia kyla natūralus klausimas, kodėl perkančiosios organizacijos pamiršta svarbiausią viešųjų pirkimų paskirtį – efektyviai naudoti pinigus – ir biudžeto lėšomis finansuojamus darbus paveda prie bankroto slenksčio atsidūrusioms, partnerių pasitikėjimą praradusioms prastos reputacijos bendrovėms. O paskui metų metus bylinėjasi teismuose, mat paaiškėja, kad kurioje nors Lietuvos mokykloje vietoj parketo grindys išklotos laminatu, kuri nors ligoninė nesusitvarko su vandentiekio problemomis, o kažkur darbai apskritai nebevykdomi, nes nepagrįstai konkursą laimėjusiems rangovams baigėsi pinigai.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas trečiadienį vienam mėnesiui leido suimti buvusį “Vilniaus vandenų” vadovą Dainių Norkų, kuris yra įtariamasis kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo tarnyba byloje.

Prokurorai siekė, kad jis būtų suimtas trims mėnesiams.

BNS šaltinių teigimu, trims mėnesiams teisėsaugininkai prašo suimti ir įmonės pardavimų ir rinkodaros direktorių Nerijų Laurinaitį bei konsultantą viešųjų pirkimų klausimais Saulių Lukošių.

Aprūpinimo ir ūkio tarnybos viršininko Tomo Biknevičiaus suimti teismo neprašoma.

Ikiteisminį tyrimą kontroliuoja Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorai.

Kaip pranešė Specialiųjų tyrimų tarnyba, ikiteisminis tyrimas pradėtas surinkus duomenų, kad “Vilniaus vandenų” vadovai galimai kyšininkavo ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, rengiant viešuosius konkursus.

Pagal Baudžiamąjį kodeksą, už kyšininkavimą gresia laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų, o už piktnaudžiavimą pareigomis asmuo baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimu, bauda, areštu arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

Viešųjų pirkimų tarnybos preliminarios išvados skelbia, kad “Vilniaus vandenys” nuolat pažeidinėdavo viešųjų pirkimų tvarką. Prieš mėnesį skelbta, kad iš 31 patikrinto viešojo pirkimo 26 buvo su rimtais pažeidimais.

"Veido" archyvas

Lietuvių gabenamos gėlės stringa Rusijos pasienyje

Nors prokurorai nerado pakankamai įrodymų, kad Valstybinės augalų apsaugos tarnybos vadovas Edmundas Morkevičius protegavo Rusijos asociaciją, žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius nežada nuleisti rankų.

“Vyksta struktūros pertvarka, įstaigos jungiamos, mes šį vadovą pakeisime”, – tvirtina ministras Kazys Starkevičius ir priduria, kad Edmundo Morkevičiaus darbas jo, kaip ministro, netenkino nuo pat darbo pradžios.

Priminsime, kad į Generalinę prokuratūrą žemės ūkio ministras K.Starkevičius kreipėsi po to, kai iš ministerijos tarnautojų sudaryta speciali komisija, ištyrusi ministeriją pasiekusius skundus, nustatė, jog Valstybinė augalų apsaugos tarnyba ir jos vadovas E.Morkevičius piktnaudžiauja tarnybine padėtimi ir galimai užsiima šešėliniu verslu.

Tačiau, Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Giedriaus Tarasevičiaus teigimu, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes atlikus tyrimo veiksmus surinktų duomenų nepakako, kad bylą būtų galima perduoti į teismą.

Nori vežti – mokėk

Kyla klausimas, kas sukėlė šį konfliktą ir ministro nepasitenkinimą. Paaiškėjo, kad tai viena nešvari istorija su gėlėmis. Tiesa, šie gležni augalėliai čia niekuo dėti, o dėti čia pinigai ir interesai.

Lietuvos įstatymuose juodu ant balto parašyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, norėdamas į trečiąsias šalis iš Lietuvos išvežti augalus ir jų produktus, privalo gauti Valstybinės augalų apsaugos tarnybos fitosanitarinį sertifikatą, kurį išduoda tarnybos regioniniai augalų apsaugos ir karantino punktai. Už tokį sertifikatą nustatytas 60–483 Lt mokestis.
Tačiau kiekvienam vežėjui, norinčiam reeksportuoti gėles iš ES per Lietuvą į Rusiją, tenka kreiptis ne tik į minėtą valstybinę instituciją, bet ir į organizaciją, besivadinančią Tarptautine agropramonininkų asociacija (TAA) ir gauti dar ir jos išankstinės fitosanitarinės kontrolės aktą. Žinoma, ne veltui. Toks aktas kainuoja 350 eurų, jei vežami vaisiai ir daržovės, o jei keliauja gėlės ar sodinukai, tenka mokėti 700 eurų už vieną sunkvežimį. Iš viso per metus asociacija Lietuvos vežėjams išduoda maždaug 20 tūkst. tokių aktų ir susirenka apie 24–31 mln. Lt.

Asociacijos prezidentė Marija Dubickienė aiškina, kad ši organizacija tikrina krovinius pagal Rusijos veterinarijos ir fitosanitarijos priežiūros tarnybos reikalavimus, kurie griežtesni nei ES. Todėl asociacijos, kaip nepriklausomo eksperto, išduotą patikros aktą vežėjai gali pateikti Rusijos muitinėse dirbantiems fitosanitarijos pareigūnams. Tuo tarpu vežėjų tikinimu, tokio dokumento niekam nereikia.

Tiesa, ir pati M.Dubickienė pripažįsta, kad jų aktas neapsaugo vežėjų nuo patikros. Negana to, buvo nemažai atvejų, kai rusų pareigūnai net patikrintuose kroviniuose rado kenkėjų. Tačiau tada, pasak prezidentės, vežėjams esą lengviau ginčyti Rusijos pareigūnų išvadas. “Mano klientai patenkinti, nes žino, kad iš Lietuvos išvažiuoja neturėdami kenkėjų”, – priduria M.Dubickienė.

Ji tvirtina, kad vežėjams kreiptis į asociaciją neprivalu. “Mūsų teikiama paslauga vežėjai gali naudotis arba nesinaudoti”, – sako ji. Taigi kyla klausimas, kodėl vežėjai kreipiasi į TAA.

“Jeigu mes negausime TAA kontrolės akto, tuomet Valstybinė augalų apsaugos tarnyba ims laikytis įstatymo raidės. O ten parašyta, kad patikrinti krovinį ir išduoti patikros sertifikatą ji privalo ne tuoj pat, o per penkias darbo dienas. Vadinasi, savo krovinį mes galime iš karto versti į šiukšlyną”, – “Veidui” guodėsi skintas gėles į Rusiją reeksportuojantis vežėjas, nenorėjęs skelbti savo pavardės.

Kai kam gėlės – valgomos

Vežėjai tikina turį įrodymų, kad E.Morkevičius uždraudęs Valstybinės augalų apsaugos tarnybos darbuotojams išduoti sertifikatus, jei vežėjai neturi TAA kontrolės akto. Ir taip padaryta neva dėl to, kad 2008 m. kovą Europos Komisijos generalinis sveikatos ir vartotojų teisių apsaugos direktoratas bei Rusijos veterinarijos ir fitosanitarijos priežiūros tarnyba pasirašė memorandumą. Susitarta, kad ES šalys užtikrins nuolatinę augalinės kilmės krovinių, gabenamų į Rusiją, stebėseną bei kontrolę. Mat Rusija nepatenkinta, jog iš kai kurių ES šalių, tarp jų ir iš Lietuvos, nuolat vežami užteršti produktai.

Tačiau “Veido” kalbinti vežėjai tikino, kad minėtas memorandumas negali būti taikomas skintoms gėlėms, vazoninėms gėlėms ir sodinukams, nes jame kalbama apie užterštumą pesticidais, nitritais ir nitratais, kurių leidžiamos normos Rusijoje mažesnės nei ES. Tuo tarpu gėlėms tai netaikytina, nes jos nevalgomos. Ir pati M.Dubickienė pripažįsta, kad memorandumo reikalavimų negalima taikyti gėlėms, ir pabrėžia, jog TAA gėlių vežėjams memorandumo ir netaikė. Jo nuostatas asociacija perkėlė į savo vidinį memorandumą, kuris taikomas gėlėms.

“Pasienyje buvo sulaikoma daug Lietuvos krovinių, nes jie buvo užteršti tripsais. Kad tokių krovinių būtų mažiau, sumanytas eksperimentas: mūsų asociacija su “Rosselchoznadzor” (Rusijos augalų apsaugos tarnyba – R.S.) pasirašė sutartį, pagal kurią mums, kaip nepriklausomiems ekspertams, buvo leista tikrinti krovinius”, – dėstė M.Dubickienė. O kad šią patikrą pereitų kuo daugiau vežėjų, pasirūpino E.Morkevičius.

Paklaustas, ką mano apie ministro nepasitenkinimą juo, E.Morkevičius “Veidui” išrėžė, kad tai šmeižtas ir melas, ir jis nenorįs “daugiau nervintis dėl kažkokių šūdų”.

Priminsime, kad TAA Lietuvoje dirba nuo 2006 m. Iš pradžių – Vilniuje ir Kaune, o nuo 2008 m. jie teikia paslaugas ir kituose Lietuvos miestuose: Alytuje, Marijampolėje ir Palangoje.

STT Vilniaus valdybos pareigūnai, atlikdami ikiteisminį tyrimą dėl galimo kyšininkavimo, papirkimo, piktnaudžiavimo ir dokumento suklastojimo, sulaikė keturis UAB „Vilniaus vandenys“ vadovus. Sulaikyti buvo generalinis direktorius Darius Norkus, pardavimų ir rinkodaros direktorius Nerijus Laurinaitis, aprūpinimo ir ūkio tarnybos viršininkas Tomas Biknevičius ir konsultantas viešųjų pirkimų klausimais.

Bendrovės “Vilniaus vandenys” valdyba antradienį paskirs laikinąjį įmonės vadovą. Tai pranešė sostinės meras Vilius Navickas.

Ikiteisminis tyrimas pradėtas pareigūnams surinkus duomenų, kad UAB „Vilniaus vandenys“ vadovai galimai kyšininkavo ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, UAB „Vilniaus vandenys“ organizuojant bei vykdant viešuosius darbų ir paslaugų pirkimus.