Naujausią korupcijos suvokimo indeksą (2015 m.), kurį rengia „Transparency International“, vainikavo bent trys „šiaurės žvaigždės“: Danija, Suomija, Švedija. Būtent šia tvarka rikiuojasi mažiausiai korumpuotos šalys. Toliau eina Naujoji Zelandija, Nyderlandai, Norvegija, Šveicarija.

Arūnas Brazauskas

Indekso dėlionė gundo komentuoti fragmentus, ypač jeigu tai klibina įprastas nuomones. Korupcijos indeksas vienodas Airijoje, Honkonge ir Japonijoje, šios šalys užima 18 vietą. Estija, Prancūzija ir Čilė dalijasi 23 vietą, jas lenkia 21 vietoje esantis Urugvajus. Lietuva gali guostis, kad nėra prastesnė už Izraelį, su kuriuo stovi ant 32-os pakopos.

Pavyzdinės „šiaurės žvaigždės“ giriamos už visuomenės ir ypač politinių lyderių nepakantumą korupcijai. Atkreipiamas dėmesys į piliečiams reikšmingos informacijos skaidrumą. Tai vertinama ir biudžeto atvirumo indeksu (Open Budget Index), kurį rengia Tarptautinė biudžeto partnerystės organizacija. Skaidriausių biudžetų penketukas 2015 m.: Naujoji Zelandija, Švedija, Pietų Afrika, Norvegija, Jungtinės Valstijos. Greta dviejų ryškių „šiaurės žvaigždžių“ matome blausią Pietų Afriką. Šalis 2015 m. korupcijos laiptuose buvo 61-a.

Sakoma, kad „šiaurės žvaigždės“ atsparios korupcijai dėl spaudos laisvės.

Paraštėje rašome pastabą: vien gerai sutvarkyta statistika ir jos prieinamumas yra būtina, tačiau nepakankama priemonė korupcijai įveikti. Antai Peru ir Rusija (atitinkamai 88 ir 119 vieta korupcijos indekse) pagal biudžeto atvirumą 2015-aisiais lenkė Vokietiją (10 vieta). Deja, Lietuvos biudžeto atvirumas kol kas neįvertintas, nes indekso rengėjai raidei „L“ tepaskyrė tris vietas: Libaną, Liberiją ir Lesotą.

Sakoma, kad „šiaurės žvaigždės“ atsparios korupcijai dėl spaudos laisvės. Didžiuodamiesi 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija, kuria anarchiška Abiejų Tautų Respublika pabandė tvarkyti pati save, neturėtume pamiršti, kad pirmasis pasaulyje įstatymas, užtikrinantis spaudos laisvę, buvo priimtas Švedijoje 1766 m. Jis garantavo ir kiekvieno piliečio teisę gauti informacijos apie civilinių įstaigų veiklą – visa, ką valdininkai rašo, tapo prieinama visuomenei (išimtis – karinės paslaptys). Laisvė Švedijoje buvo politinės raidos pasekmė. Parlamentas tapo galios centru. Dėl poleminių spaudinių gausos nebuvo įmanoma gerai organizuoti cenzūros. Todėl ji buvo palikta tiktai teologijos srityje – prašom laisvai diskutuoti apie politinius ir visuomeninius reikalus, bet šiukštu ne apie liuteronybės pamatus.

Korupcijos suvokimo indekso aukštumose greta demokratinių kraštų spinduliuoja autoritarinė teisinė valstybė, kurioje spaudos laisvė, „Reporterių be sienų“ vertinimu, didesnė nei Baltarusijoje, bet mažesnė nei Tadžikistane (2016 m. spaudos laisvės indeksas). Tai Singapūras, kuris korupcijos laiptuose eina iškart po Šveicarijos.

Kaip kadaise liuteroniškoje Švedijoje, Singapūre dabar nediskutuojama dėl moralės pagrindų, tik tie pagrindai tenai ne Šv. Raštas, o Konfucijus. Kitaip nei „šiaurės žvaigždėse“, fizinės bausmės Singapūro kalėjimuose, armijoje ir mokyklose vis dar tebėra auklėjimo priemonė.

Su korupcija besigalynėjanti komunistinė Kinija (83-ia korupcijos indekse) pasirinko santykinai mažą Singapūrą politiniu pavyzdžiu. O ir iš Honkongo, kadaise labai korumpuoto miesto, komunistai galėtų pasimokyti. Nepriklausomos antikorupcinės tarnybos pastangas ten papildo pasakėlės vaikams – Honkongo darželinukams diegiama mintis, kad teisingieji visuomet nugali.

Nors iš viršaus diegiamas konfucianistinis drausminimas kartais net labai gerai „dezinfekuoja“ valstybę nuo korupcijos, vis dėlto manoma, kad pilietiškumu ir laisve pagrįstas „šiaurės žvaigždžių“ modelis yra gerokai pigesnis.