Saga, kaip tarp beveik 22 tūkst. savo narių socialdemokratai ilgai negalėjo rasti vieno kandidato į teisingumo ministrus, kurio biografijos netemdytų istorijos apie įtartinus ryšius ir sandorius ar keista vairavimo išgėrus epopėja, išryškino, kokia papuvusi mus valdžiusi ir vėl valdysianti partija.
Aušra LĖKA
Kandidato į ministrus paieškos ir apskritai per pastarąsias savaites socialdemokratus vienas po kito krečiantys neskaidrumo skandalai atskleidžia ne tik šios partijos pakrikimą pralaimėjus rinkimus, bet ir giluminį sugedimą.
Ydingos teisingumo etalono paieškos
Ironiška, kad socialdemokratai susimovė siūlydami būtent teisingumo – tos srities, kurioje įstatymų laikymasis turėtų būti etaloninis, – ministrą.
Pirmas dublis: Darius Petrošius pats pasitraukė po to, kai Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narys Povilas Urbšys priminė apie anksčiau viešai skelbtus įtarimus dėl jo galimų ryšių su nusikalstamo pasaulio atstovu ir kontroversiškos žemės pirkimo istorijos.
Tačiau D.Petrošius praėjusią kadenciją buvo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Kriminalinės žvalgybos parlamentinės komisijos pirmininkas, vadinasi, tikrintas pertikrintas specialiųjų tarnybų (norisi tikėti, kad jos savo darbą atliko atidžiai), turėjo leidimą dirbti su itin slapta informacija. Tad kai kurie politinio gyvenimo analitikai suabejojo, ar politikui, jei jis ir jo partija neabejoja esantys tiesūs, reikia trauktis. Juk taip galima iš posto pašalinti beveik kiekvieną.
Tačiau žodelis „beveik“ čia labai svarbus: kažin ar tokių kaip D.Petrošiui pavojų galėtų kilti būsimam socialinės apsaugos ir darbo ministrui Linui Kukuraičiui ar daugeliui kitų į Vyriausybę LVŽS pasiūlytų žmonių? Antra vertus, tokios politinės etikos taisyklės: kilus įtarimų – pasitraukti, kad nekenktum visai partijai, ir toliau įrodinėti savo teisumą.
Antru dubliu per savo ydingą įpratimą nepaisyti politinės kultūros socialdemokratai į tikrai nepatogią padėtį pastatė savo partietį Julių Sabatauską. Kaip pratę, nederinę ne tik su premjeru ir valdančiosios koalicijos partneriais, bet net ir iki sprendimo savo partijos prezidiume, kai kurie socialdemokratai paskelbė, kad partija į ministrus siūlo J.Sabatauską.
Jei ne šis socialdemokratų nenoras laikytis Konstitucijos (o joje aiškiai pasakyta: „Ministrus skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas“), ši Vyriausybė būtų buvusi unikali pavyzdingu procedūrų laikymusi. Saulius Skvernelis vis pabrėždavo, jog ją formuojantys asmenys pirma randa konsensusą dėl personalijų, o tik tada jas paskelbia, kad atkritusių kandidatų vardai be reikalo nebūtų tąsomi viešojoje erdvėje. Tačiau socialdemokratai savo įprastomis manieromis unikalumą sugadino. Žinoma, koalicijos partnerių teisė – parinkti jiems skirtos ministerijos vadovą, bet ji ne absoliuti: pagal Konstituciją jis turi tikti ir premjerui, ir prezidentui.
Trečias dublis dar kartą atskleidė socialdemokratų įprotį užglaistyti ar net bandyti nuslėpti savo bendražygių nuodėmes. Julius Pagojus įeis į Lietuvos politikos istoriją kaip trumpaamžiškiausias paskirtasis ministras: jo „karjera“ truko vos vieną dieną. Socialdemokratų viršūnės dievažijasi nežinoję buvusio teisingumo viceministro promilių epopėjos, kurią nuslėpė jo buvęs vadovas ligšiolinis teisingumo ministras, įtakingas socialdemokratas Juozas Bernatonis.
Tačiau kaip galėjo nutikti, kad neblaivus vairuojant sugautas, o dar ir galbūt bandęs išsisukti politikas nebuvo svarstomas partijos Etikos ir procedūrų komisijoje? Kodėl ministras nekėlė klausimo, ar po tokio fakto jis gali toliau eiti viceministro pareigas?
Na, į pirmą klausimą atsakyti lengva: juk pats J.Pagojus – socialdemokratų etikos sargų komisijoje. Pats nuslėpęs savo pražangą, jis toliau drįso būti kitų moralės vertintoju.
Visą savaitę – korupcijos purvyne
Teisingumo ministro paieškos – ne vienintelis socialdemokratų pastarosios savaitės fiasko. Per kelias dienas viešumon iškilo dar dvi socialdemokratų galimos korupcijos istorijos.
Po STT ikiteisminio tyrimo dėl galimos korupcijos viešuosiuose pirkimuose, siekiant asmeninį namą statyti už viešuosius pinigus, įkliuvo Kauno rajono socialdemokratai: savivaldybės administracijos direktorius Ričardas Pudževelis ir vicemeras Kęstutis Povilaitis. Specialiuoju liudytoju apklaustas ir meras Valerijus Makūnas. Visų trijų narystė Socialdemokratų partijoje suspenduota.
Dar painesnė socialdemokratų linija praėjusią savaitę BNS paviešintoje „Lietuvos geležinkelių“ dosnumo istorijoje. Atskleisti keisti sutapimai: išskirtinio „Lietuvos geležinkelių“ dėmesio sulaukė dviejų regionų lopšeliai-darželiai ir sporto mokyklos: Vilkaviškio, kur jau dešimtmetį vienmandatėje apygardoje kandidatuoja socialdemokratų pirmininkas Algirdas Butkevičius, ir Mažeikių, kurių savivaldybės tarybos narys yra ligšiolinio premjero patarėjas susisiekimo klausimais Darius Jarmantavičius. Stabiliai remta ir su ligšioliniu susisiekimo viceministru, „Lietuvos geležinkelių“ valdybos pirmininku „darbiečiu“ Sauliumi Girdausku susijusi įstaiga.
Be to, paviešinta, kad „Lietuvos geležinkeliai“ per savo antrinę įmonę Vilniaus lokomotyvų remonto depą be konkurso iš Rusijos bendrovės „Transmashholding“ pirko lokomotyvus.
Penktadienį „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Stasys Dailydka pareiškė atsistatydinąs. Gal pagaliau Lietuvoje tikrai atsirado viltis, kad su neskaidrumu nebus taikstomasi ir tam nebus parsiduodama? Juk „Lietuvos geležinkeliai“ metų metais sulaukdavo kritikos dėl savo abejotinų sandorių ir sprendimų, bet dešimtmetį bendrovei vadovavusiam S.Dailydkai tai buvo nė motais.
2008 m. susisiekimo ministru tapęs liberalas Eligijus Masiulis buvo užsimojęs suvaldyti valstybę valstybėje, kaip „Lietuvos geležinkelius“ yra pavadinusi Dalia Grybauskaitė. Bet netrukus liberalų ministrui ši bendrovė stebuklingai ėmė patikti.
2008–2012 m. premjeras Andrius Kubilius taip pat bandė šią bendrovę priversti dirbti pagal valstybės valdomos įmonės principus ir mokėti valstybei nustatytus dividendus. Bet „Lietuvos geležinkeliai“ savo valstybėje elgėsi pagal savo taisykles ir net krizės įkarštyje pasiskirdavo sau solidžias premijas.
„Lietuvos geležinkeliai“ kritikos sulaukdavo ne tik iš Lietuvos vadovų, bet ir iš Europos Komisijos – ir dėl „Rail Baltica“ įgyvendinimo vilkinimo, ir dėl savavališkai išardytų bėgių į Latviją, dėl ko Lietuvai gresia dešimčių milijonų eurų bauda ir pašlijusi reputacija.
Viešųjų pirkimų tarnyba šiemet taip pat nurodė „Lietuvos geležinkeliams“ nutraukti porą konkursų, įtariant, kad jų sąlygos pritaikytos vienam konkrečiam pardavėjui.
Kritikos dėl skaidrumo stygiaus būta nuolat, bet valstybės įmonę valdančios Susisiekimo ministerijos vadovai ją gynė. Juk ne veltui „Lietuvos geležinkeliai“ buvo vadinami socialdemokratų darbo birža ir lesyklėle. Bet valdžia keičiasi.
Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2016-m