Dr. Ernstas Stuhlingeris – seseriai Mary Jucundai

1970 metų gegužės 6 diena

1970-aisiais Zambijoje gyvenanti vienuolė Mary Jucunda parašė laišką dr. Ernstui Stuhlingeriui, NASA Maršalo kosminių skrydžių centro moksliniam direktoriui, ir iškėlė klausimą, susijusį su jo vykdomais tyrimais dėl pilotuojamų skrydžių į Marsą. Ji pasiteiravo, kaip jis gali siūlyti išleisti milijardus dolerių tokiam projektui, kai čia, Žemėje, badauja tiek vaikų. Stuhlingeris seseriai Jucundai atsakė mąsliu, ilgu laišku ir pridėjo kopiją garsios nuotraukos „Tekanti žemė“ – ją 1968 metais iš Mėnulio nufotografavo astronautas Williamas Andersas. Stuhlingerio kolegos taip susižavėjo atsakymu, kad vėliau NASA paskelbė jį platesniam skaitytojų ratui pavadinimu „Kam tyrinėti kosmosą?“

1970-ųjų gegužės 6-oji

Brangi seserie Mary Jucunda,

jūsų laiškas buvo vienas iš daugelio kasdien man atkeliaujančių, tačiau mane sukrėtė labiau nei visi kiti, nes gimė iš klausiančio proto ir užjaučiančios širdies gelmių. Pamėginsiu į jūsų klausimą atsakyti kaip įstengdamas geriau.

Vis dėlto pirma norėčiau pareikšti, kaip žaviuosi jumis ir jūsų narsiomis seserimis, jūs aukojate gyvenimus kilniausiam žmogaus tikslui: padėti tiems, kuriems reikia pagalbos.

Laiške klausėte, kaip galiu siūlyti išleisti milijardus dolerių kelionei į Marsą tokiu metu, kai šioje Žemėje badauja daugybė vaikų. Žinau, nesitikėjote, kad atsakysiu: „Ak, nežinojau, kad vaikai miršta iš bado, bet nuo šios akimirkos iki tol, kol žmonija išspręs šią problemą, atsisakysiu visokių kosmoso tyrimų!“ Tiesą sakant, apie badaujančius vaikus sužinojau gerokai anksčiau nei tai, kad kelionė į Marsą techniškai įmanoma. Kaip ir daugelis mano draugų manau, kad bandymų keliauti į Mėnulį, galų gale į Marsą ir kitas planetas turime imtis dabar, ir net esu įsitikinęs: ilgainiui šis projektas prie tų rimtų problemų, su kuriomis susiduriame Žemėje, sprendimo prisidės labiau nei daugelis kitų galimų pagalbos projektų, kurie metų metus svarstomi ir aptarinėjami, bet apčiuopiamos naudos tenka laukti labai ilgai.

Prieš mėgindamas smulkiau nupasakoti, kaip mūsų kosminė programa prisideda prie žemiškų problemų sprendimo, norėčiau trumpai papasakoti tariamai tikrą istoriją; ji galėtų paremti mano argumentus. Maždaug prieš 400 metų mažame Vokietijos miestelyje gyveno grafas. Jis buvo vienas iš gerųjų grafų ir didelę savo pajamų dalį atiduodavo miestelio varguoliams. Žmonės tai labai vertino, nes viduramžiais skurdo netrūko ir šalį dažnai nusiaubdavo maro epidemijos. Vieną dieną grafas sutiko keistą žmogų. Namie jis turėjo darbastalį ir mažą laboratoriją, o dieną sunkiai dirbdavo, kad kiekvieną vakarą galėtų kelias valandas padirbėti savo laboratorijoje. Iš stiklo šukių jis šlifavo mažus lęšius, įtaisydavo juos į vamzdelius ir žiūrėdavo pro juos į labai menkučius daiktus. Grafą ypač sužavėjo stipriai padidinus matomi mažyčiai padarėliai, kurių jis niekada anksčiau nebuvo regėjęs. Jis pakvietė tą keistuolį su laboratorija persikraustyti į pilį, tapti grafo šeimynykščiu ir samdiniu, o tada visą laiką skirti optiniams prietaisams kurti ir tobulinti.

Tačiau miestelio žmonės įsiuto sužinoję, kad grafas švaisto pinigus, jų nuomone, visiškai betiksliam užsiėmimui. „Mes kenčiame nuo maro, – sakė jie, – o jis moka tam žmogėnui už nenaudingą užsiėmimą!“ Grafas nenusileido. „Atiduodu jums viską, ką įstengiu, – pasakė jis, – bet taip pat remsiu šį žmogų ir jo darbą, nes žinau: kada nors iš jo kas nors išeis!“

Iš tiesų iš šio ir panašių kitose vietose kitų žmonių nudirbtų darbų atsirado kai kas labai gero: mikroskopas. Gerai žinoma, kad mikroskopas prie medicinos pažangos prisidėjo daugiau nei bet kuris kitas išradimas, o marą ir daugelį užkrečiamųjų ligų didžiojoje pasaulio dalyje išnaikinti padėjo tyrimai, kuriuos atlikti įmanoma pasitelkus mikroskopą.

Taigi išsaugodamas dalį pinigų tyrimams ir atradimams grafas prie žmonių kančių palengvinimo prisidėjo daugiau, nei būtų galėjęs prisidėti atiduodamas viską, ką tik įstengė, kad apsaugotų savo maro kamuojamą bendruomenę.

Padėtis, su kuria susiduriame šiais laikais, daugeliu požiūrių panaši. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas kasmet išleidžia maždaug 200 milijardų dolerių metinio biudžeto. Šie pinigai atitenka sveikatos apsaugai, švietimui, rūpybai, miestams atnaujinti, keliams, transportui, užsienio pagalbai, gynybai, apsaugai, mokslui, žemės ūkiui ir daugybei tarnybų šalyje ir už jos ribų. Šiemet kosmoso tyrimams buvo skirta maždaug 1,6 procento metinio šalies biudžeto. Į kosmoso programą įeina projektas „Apollo“ ir daug kitų mažesnių projektų – kosmoso fizikos, kosmoso astronomijos, kosmoso biologijos, planetinių projektų, Žemės išteklių ir kosmoso inžinerijos projektų. Tam, kad išlaidos kosmoso programai galėtų būti skiriamos, vidutinis Amerikos mokesčių mokėtojas, per metus uždirbantis 10 000 dolerių, už kosmosą kasmet sumoka maždaug 30 dolerių mokesčių. Kita jo pajamų dalis – 9970 dolerių – atitenka jo pragyvenimui, pramogoms, santaupoms, kitiems mokesčiams ir visoms kitoms išlaidoms.

Dabar tikriausiai paklausite: „Kodėl iš tų 30 dolerių, kuriuos sumoka vidutinis Amerikos mokesčių mokėtojas, neatėmus penkių, trijų ar vieno dolerio ir nenusiuntus alkaniems vaikams?“ Kad atsakyčiau į šį klausimą, turėsiu trumpai papasakoti, kaip veikia šalies ekonomika. Kitose šalyse situacija labai panaši. Vyriausybę sudaro įvairios ministerijos (Vidaus reikalų, Teisingumo, Sveikatos, Švietimo ir socialinės rūpybos, Transporto, Gynybos ir kitos) ir valdybos (Nacionalinis mokslo fondas, Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija ir kitos). Visos jos metinius biudžetus rengia remdamosi skirtais uždaviniais ir kiekviena turi pagrįsti savo biudžetą itin griežtą tikrinimą atliekantiems Kongreso komitetams, be to, atlaikyti smarkų Biudžeto valdybos ir prezidento spaudimą riboti išlaidas. Kai Kongresas pagaliau lėšas paskiria, jos gali būti išleistos tik biudžeto nurodytoms ir patvirtintoms veikloms ir dalykams.

Taigi į Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos biudžetą gali įeiti tik dalykai, tiesiogiai susiję su aeronautika ir kosmosu. Jei Kongresas biudžeto nepatvirtintų, siūlomos lėšos negalėtų būti skiriamos kitkam; jų tiesiog nesurinktų iš mokesčių mokėtojų, nebent kitiems biudžetams patvirtintų daugiau lėšų, tokiu atveju jiems atitektų kosmosui neišleisti pinigai. Iš šio trumpo aiškinimo suprasite, kad parama badaujantiems vaikams, tiksliau sakant, parama, papildanti tai, ką Jungtinės Amerikos Valstijos jau skiria šiam garbingam tikslui kaip pagalbą užsieniui, gali būti gauta tik tuomet, jei atitinkama valdyba įtrauks į biudžetą atitinkamą eilutę ir Kongresas ją patvirtins.

Galbūt dabar paklausite, ar pats palankiai įvertinčiau tokį mūsų vyriausybės žingsnį. Mano atsakymas – tvirtas taip. Tikrai visiškai neprieštaraučiau, jei kasmet mano mokesčiai padidėtų tam tikra suma, skirta pamaitinti badaujantiems vaikams, kad ir kur jie gyventų.

Žinau, visi mano draugai galvoja taip pat. Vis dėlto negalime įgyvendinti tokios programos tiesiog liaudamiesi planuoti keliones į Marsą. Priešingai, aš net manau, kad darbuodamasis su kosmoso programa galiu kaip nors prisidėti palengvinant ir galiausiai išsprendžiant tokias sunkias problemas, kaip skurdas ir badas Žemėje. Bado problema susideda iš dviejų pagrindinių funkcijų: maisto gamybos ir maisto paskirstymo. Kai kurios pasaulio šalys maisto gamybą žemės ūkyje, gyvulininkystėje, vandenynų žvejyboje ir kituose stambiuose procesuose įgyvendina produktyviai, tačiau daugelyje kitų pasaulio šalių ji visai nepakankama. Pavyzdžiui, didelius žemės plotus galėtume panaudoti daug geriau, jei būtų taikomi veiksmingesni vandens baseinų, trąšų naudojimo, oro sąlygų prognozavimo, derlingumo vertinimo, sodinių planavimo, laukų parinkimo, sodinimo įpročių, kultivacijos laiko, pasėlių apžiūros ir derliaus nuėmimo planavimo metodai.

Neabejotina, kad geriausias įrankis visoms šioms funkcijoms pagerinti yra dirbtiniai Žemės palydovai. Jie skrieja aplink Žemę dideliame aukštyje ir gali per trumpą laiką apžvelgti didžiulius plotus; jie gali stebėti ir matuoti daugybę įvairių veiksnių, rodančių pasėlių ir dirvožemio padėtį ir būklę, sausras, lietų, sniego dangą ir t.t., ir perduoti šią informaciją Žemėje esančioms stotims, kurios ją tinkamai pritaikytų. Nustatyta, kad net naudojant negausią palydovų sistemą, aprūpintą Žemės ištekliais, jutikliais ir veikiančią pagal visuotinę žemės ūkio gerinimo programą, metiniai derliai išaugtų daugybe milijardų dolerių.

Maisto paskirstymas skurstantiesiems yra visiškai kitokia problema. Čia reikia gilintis ne tiek į gabenimo apimtis, kiek į tarptautinį bendradarbiavimą. Mažos valstybės vadovas gali jaustis labai nesmagiai, kad didelė valstybė į jo šalį įveža didelius kiekius maisto, nes jis tiesiog baiminasi, kad kartu su maistu atkeliaus įtaka ir svetima valdžia. Taigi bijau, kad veiksminga pagalba badaujančiųjų nepasieks tol, kol sienos valstybes dalys mažiau, nei yra dabar. Nemanau, kad skrydžiai į kosmosą pernakt padarys stebuklą. Vis dėlto kosmoso programa tikrai yra tarp daugiausiai žadančių ir galingiausių jėgų, dirbančių šia kryptimi.

Leiskite man tiesiog priminti neseniai įvykusią „Apollo 13“ tragediją. Priartėjus kritinei astronautų įėjimo į Žemės atmosferą akimirkai, Sovietų Sąjunga nutraukė visas savo radijo transliacijas „Apollo“ projekto naudojamais bangų dažniais, kad būtų išvengta visų įmanomų trikdžių, o rusų laivai užėmė pozicijas Ramiajame ir Atlanto vandenynuose tam atvejui, jei iškiltų būtinybė vykdyti gelbėjimo operaciją. Jei astronautų kapsulė būtų nusileidusi netoli rusų laivo, rusai neabejotinai būtų juos gelbėję taip pat rūpestingai ir negailėdami pastangų, kaip ir tuo atveju, jei iš kelionės į kosmosą būtų grįžę rusų astronautai. Jei į panašią kritišką padėtį patektų rusų kosmonautai, amerikiečiai neabejotinai pasielgtų taip pat.

Didesni derliai pasitelkus stebėseną ir vertinimą iš orbitos ir geresnis maisto paskirstymas gerinant tarptautinius santykius tėra du pavyzdžiai, kaip kosmoso programa paveiks gyvenimą Žemėje. Norėčiau pasiremti dviem kitais pavyzdžiais: tai technologijų vystymosi skatinimas ir mokslinių žinių gausinimas.

Inžinerijos istorija dar niekada neregėjo tokių didelių reikalavimų tikslumui ir patikimumui, kokius būtina taikyti į Mėnulį keliaujančio erdvėlaivio dalims. Sistemų, atitinkančių griežtus reikalavimus, kūrimas suteikė mums unikalią galimybę atrasti naujas medžiagas ir metodus, išrasti geresnes technines sistemas, gamybos procesus, pailginti instrumentų naudojimo trukmę ir net rasti naujus gamtos dėsnius.

Visas šias įgytas technines žinias taip pat galima pritaikyti Žemei skirtoms technologijoms. Kasmet kelią į Žemės technologijas randa maždaug tūkstantis techninių inovacijų, pagimdytų kosmoso programos. Geresni virtuviniai prietaisai ir žemės ūkio technika, geresnės siuvamosios mašinos ir radijo aparatai, geresni laivai ir lėktuvai, tikslesnės orų prognozės ir įspėjimai apie audras, tobulesnės komunikacijos priemonės, pažangesni medicinos instrumentai ir kasdieniam gyvenimui skirti reikmenys ir įrankiai – visa tai kosmoso programos dėka. Turbūt dabar paklausite: kodėl prieš sukurdami širdies ligomis sergantiems žmonėms skirtus nuotolinio stebėjimo daviklius turime sukurti į Mėnulį keliaujančių astronautų gyvybę palaikančią sistemą? Atsakymas paprastas: žymi pažanga sprendžiant technines problemas dažnai pasiekiama ne tiesiogiai, bet iš pradžių iškeliant tikslą įveikti didžiulį iššūkį, itin motyvuojantį kuriant inovacijas, nes toks iššūkis įplieskia vaizduotę ir paakina žmones stengtis iš visų jėgų, be to, veikia kaip katalizatorius, sujungiantis kitų reakcijų grandines.

Nėra nė menkiausios abejonės, kad kosminiai skrydžiai atlieka kaip tik tokį vaidmenį. Kelionė į Marsą tikrai nebus tiesioginis maisto alkstantiesiems šaltinis, tačiau ji pagimdys tiek naujų technologijų ir galimybių, kad vien šio projekto padariniai daugybę kartų atpirks į jo įgyvendinimą sudėtas lėšas.

Jei norime pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas Žemėje, be naujų technologijų poreikio, egzistuoja ir didžiulis nemažėjantis poreikis plėsti esmines mokslo žinias. Kad susidorotume su visomis žmonių gyvenimui pavojų keliančiomis problemomis, tokiomis kaip badas, ligos, maisto ir vandens užterštumas, aplinkos tarša, turime gilinti įvairių sričių žinias: fizikos ir chemijos, biologijos ir fiziologijos, o ypač medicinos.

Mums reikia daugiau jaunų vyrų ir moterų, kurie kaip profesiją pasirinktų mokslą, ir turime labiau remti talentingus mokslininkus, pasiryžusius produktyviai dirbti mokslinį tiriamąjį darbą. Turi netrūkti viliojančių tyrimų tikslų ir paramos tiriamiesiems projektams. Kosminė programa ir nuostabios jos teikiamos galimybės užsiimti iš tiesų didingais moksliniais mėnulių ir planetų, fizikos ir astronomijos, biologijos ir medicinos tyrimais yra beveik tobulas katalizatorius, sukeliantis reakciją tarp motyvacijos dirbti mokslo darbą, galimybių stebėti jaudinančius gamtos reiškinius ir materialių lėšų, reikalingų tyrimams atlikti.

Kosminė programa tikrai yra matomiausia ir labiausiai aptarinėjama iš visų veiklų, kurias finansuoja, kontroliuoja ir kurioms vadovauja Amerikos vyriausybė, tačiau kosminei programai tenka tik 1,6 procento viso nacionalinio biudžeto ir tik 3 ~per mille~ (mažiau nei trečioji procento dalis) bendro nacionalinio produkto. Jokia kita veikla neprilygsta kosminei programai kaip naujų technologijų plėtros ir mokslinių tyrimų katalizatoriui. Šiuo atžvilgiu net galėtume pasakyti: kosminė programa perima funkcijas, kurios tris ar keturis tūkstančius metų, mūsų nelaimei, buvo išimtinė karų privilegija.

Kiek žmonių kančių būtų galima išvengti, jei, užuot konkuravusios tarp savęs bombonešių eskadrilėmis ir raketomis, šalys varžytųsi į Mėnulį keliaujančiais erdvėlaiviais! Tokios lenktynės žada daugybę puikių pergalių, bet nepalieka vietos karčiai pralaimėjusiųjų lemčiai, gimdančiai tik kerštą ir naujus karus.

Nors atrodo, kad kosminė programa atitolina mus nuo Žemės ir artina prie Mėnulio, Saulės, planetų ir žvaigždžių, aš manau, kad nė vienas dangaus kūnas nesulauks tiek kosmoso tyrėjų dėmesio ir nebus taip tyrinėjamas, kaip Žemė, kuri taps geresnė ne tik todėl, kad gyvenimui joje pagerinti pritaikysime visas naujas technologijų ir mokslo žinias, bet ir todėl, kad išmoksime daug labiau vertinti pačią Žemę, gyvenimą ir žmogų.

Prie šio laiško pridedu nuotrauką, kurioje Žemė matoma iš „Apollo 8“, skriejančio orbitoje per 1968 metų Kalėdas. Šioji nuotrauka galbūt yra svarbiausia iš visų nuostabių rezultatų, kuriuos iki šios dienos atnešė kosminė programa. Ji atvėrė mums akis, ir mes išvydome, kad mūsų Žemė graži ir brangiausia salelė begalinėje tuštumoje ir kad daugiau neturime nė vienos vietos, kurioje galėtume gyventi, išskyrus plonytį mūsų planetos paviršiaus sluoksnelį, supamą atšiaurios kosminės tuštumos. Dar niekada taip daug žmonių nesuvokė, kokia maža ta mūsų Žemė ir kaip pavojinga kišti nagus prie jos ekologinės pusiausvyros. Nuo pat pirmo šios nuotraukos paskelbimo girdisi vis garsesni ir garsesni balsai, įspėjantys apie grėsmingas problemas, su kuriomis mūsų laikais susiduria žmonija: tai tarša, badas, skurdas, urbanistinis gyvenimo būdas, maisto gamyba, vandens reguliavimas, gyventojų perteklius. Iš tiesų neatsitiktinai milžiniškas mūsų laukiančias užduotis pradedame atpažinti tada, kai prasidedantis kosminis amžius leido mums pirmą kartą gerai įsižiūrėti į savo planetą.

Laimė, kosminis amžius ne tik ištiesia veidrodį, kuriame galime save išvysti, bet ir suteikia technologijas, iššūkius, motyvaciją ir net optimizmo su pasitikėjimu imtis šių užduočių. Manau, tai, ką išmokstame plėtodami kosminę programą, puikiai patvirtina Alberto Schweitzerio mintį ir ištartus žodžius: „Į ateitį žvelgiu apimtas susirūpinimo, bet viltingai.“

Linkiu jums ir jūsų vaikams visa ko geriausia.

Labai nuoširdžiai

Ernstas Stuhlingeris,

Mokslinis direktoriaus pavaduotojas

Mokslininkai skelbia atradę aštuonis naujus pasaulius, du iš jų – panašiausi į Žemę iš visų iki šiol atrastųjų.

Sausio pradžioje per Amerikos astronomijos draugijos susitikimą pranešta apie Keplerio kosminiu teleskopu užfiksuotus aštuonis naujus pasaulius.

Bent trijų šių egzoplanetų (t.y. esančių ne Saulės sistemoje) – nors gali būti ir visų aštuonių – orbitos išsidėsčiusios potencialiai gyventi tinkamoje zonoje. Paprasčiau tariant, jų atstumas nuo žvaigždžių yra toks, kad skysčiams įmanoma kauptis planetų paviršiuje ir taip sukurti tinkamas sąlygas gyvybei atsirasti. Čia ne taip karšta, kad vanduo išgaruotų, ir ne per šalta, kad jis suledėtų.

Du iš naujų pasaulių ypač panašūs į Žemę: ir dydžiu, ir paviršiaus „tinkamumu“ (yra uolėti), ir panašiu šviesos kiekiu, gaunamu iš savo žvaigždžių – raudonųjų nykštukių. „Esame arčiausiai to, kad surastume Žemės dvynę netoli kitos žvaigždės“, – patikino Keplerio mokslo biuro atstovas Fergalas Mullally.

Nors šios egzoplanetos atrodo daug žadančios galimo gyvybės egzistavimo požiūriu, ar ten tikrai yra gyvybė, mokslininkai negali pasakyti. Planetų paviršiaus temperatūra priklauso nuo atmosferos sudėties ir tirštumo, o apie tai nieko nežinoma. Taigi, nors egzoplanetos atrastos, astronomų dar laukia didžiulis darbas: atradus pasaulius, kuriuose galėtų egzistuoti gyvybė, JAV nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) superkompiuteriu atliekama sudėtinga duomenų analizė – bandoma apskaičiuoti tokio reiškinio tikimybę. Tyrėjai apie metus analizuoja duomenis, vaizdus, gaunamus iš didelės skiriamosios gebos kosminių teleskopų, kad patikrintų prognozes. Šiuo metu atrasta daugiau nei tūkstantis egzoplanetų.

Pirmojo lietuviško palydovo „LituanicaSAT-1“ kūrėjai padės JAV palydovo „TechEdSat-3p” projekto vystytojams gauti jų palydovo skrydžio duomenis. Vilniaus universitete įkurtoje „LituanicaSAT-1“ žemės stotyje gauti duomenys padės amerikiečiams surinkti daugiau duomenų, leisiančių tiksliau atlikti eksperimentus kosmose. Palydovą „TechEdSat-3p” kuria San Chosė (Kalifornijos valstija, JAV) ir Aidaho (Aidaho valstija, JAV) universitetų studentai, vadovaujami NASA Ames tyrimų centro mokslinio tyrėjo Marcus Murbach.

„TechEdSat-3p” palydovas į Tarptautinę kosminę stotį buvo pakeltas šių metų rugpjūčio 3 dieną iš Japonijos Tanegashima kosminių skrydžių stoties. Tai bus pirmasis 3 vnt. cubesat standarto dydžio (10x30cm) palydovo paleidimas iš Tarptautinės kosminės stoties, kuriuo planuojama atlikti du svarbius kosmoso pramonei eksperimentus.

„Jų palydovas kosmose misiją atliks vos dešimt dienų. Juo siekiama ištestuoti pasyvųjį kosminį parašiutą (angl. „exo-break“), šis eksperimentas svarbus tiriant galimybes kurti saugius ir pigius kosminių erdvėlaivių greito nusileidimo į žemę būdus“,- teigia misijos „LituanicaSAT-1“ technikos vadovas Laurynas Mačiulis. Antruoju eksperimentu „TechEdSat-3p” kūrėjai sieks išbandyti „Iridium“ modemo ir GPS imtuvo galimybes nustatyti tikslią palydovo poziciją orbitoje.

Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto prodekanas Linas Bukauskas teigia, kad palydovo telemetrijos duomenų rinkimas ir bendradarbiavimas su užsienio partneriais praktiškai parodys, ar esame visiškai pasiruošę rinkti ne tik „LituanicaSAT-1“, bet ir kitų palydovų perduodamus duomenis. „TechEdSat-3p” projekto sėkmės atveju, tikėtina, kad ateityje bus sukurtas greitas ir pigus būdas į žemę pargabenti nedidelius krovinius iš Tarptautinės kosminės soties. Tai galėtų būti svarbūs mokslo tyrimų rezultatai, tyrimams kosmose naudoti įvairūs elementai,- teigia L.Bukauskas.

Pasak L.Mačiulio, su kolegų projektu teko susipažinti dar stažuotės JAV, AMES tyrimų centre metu. Vėliau į lietuviškojo palydovo kūrėjus kreipęsis šio JAV projeko organizatoriai pasiūlė prisijungti prie žemės stočių tinklo, padedant rinkti skrydžio duomenis. Kadangi palydovas orbitoje skries vos 10 dienų, stengiamasi surinkti kiek galima didesnį svarbių duomenų kiekį tolesniems tyrimams ir išvadoms padaryti.

Video prie šio pranešimo: Komentuoja „LituanicaSAT-1“ žemės stoties vadovas Simonas Kareiva. http://www.youtube.com/watch?v=ZXI6x8BpqaY&feature=c4-overview&list=UUh6mJBwP6Tvzqvjf3o4khPA

Pirmojo lietuviško palydovo „LituanicaSAT-1“ kūrėjai dėkoja Lietuvos kosmoso asociacijai už atvirą laišką Lietuvos kosmoso industrijai ir kviečia atvirai diskusijai apie dviejų lietuviškų palydovų kokybinius ypatumus ir svarbą Lietuvai.

Primename, kad palydovai į konteinerį buvo sudėti kompanijos „NanoRacks LLC“ sprendimu ir pagal jų specialistų nustatytus kriterijus. Iš Tarptautinės kosminės stoties šie 5 palydovai bus „iššaunami“ atgal TKS judėjimo krypčiai, 45° kampu žemyn, o „LituanicaSAT-1“ yra sumontuotas pirmasis TKS judėjimo kryptymi.

„Skirtumas tarp palydovų patekimo į orbitą yra minimalus- nuo 0,2 iki 0,02 sekundės. Akivaizdu tai, kad į konteinerį buvome integruoti pirmieji, paskutiniai iš konteinerio pateksime į atvirą kosmosą ir iš šių penkių palydovų orbita skriesime pirmieji“,- teigia „LituanicaSAT-1“ Misijos vadovas Vytenis Buzas.

V.Buzas teigia, kad palydovai bus paleisti iš konteinerio TKS analogiškai šiam pavyzdžiui: penki automobiliai vienas po kito, atbuline eiga, išrieda iš juos vežančio sunkvežimio priekabos ir toliau patys važiuoja paskui sunkvežimį iš paskos. Tokiu atveju pirmasis keliu lieka važiuoti tas, kuris į sunkvežimį buvo pakrautas pirmutinis.

Pasak jo, skirtumas tarp palydovų jų paleidimo akimirką yra itin mažas ir svarbiausia susikoncentruoti į tai, ką šie palydovai sugebės kosmose atlikti ir iš kurio palydovo radijo mėgėjai ir kosmoso bendruomenė priims pirmąjį radijo signalą ir pirmuosius lietuviškus žodžius, pirmąją nuotrauką iš kosmoso.

„LituanicaSAT-1“ kūrėjai pabrėžia, kad šių metų lapkričio 12 dienos pranešime žiniasklaidai yra išdėstyta projekto kūrėjų nuomonė, tačiau nėra pateikta nei oficiali, nei neoficiali JAV kompanijos „NanoRacks LLC“ ir pačios NASA pozicija.

„Svarbiausias mūsų tikslas – kad „LituanicaSAT-1“ palydovas veiktų kosmose, su juo būtų užmegztas ryšys. Šį palydovą su kolegomis iš Vilniaus universiteto ir radijo mėgėjų bendruomenės pradėjome konstruoti pirmieji Lietuvoje“,- teigia V.Buzas. Pasak jo, toje komandoje buvo ir dabartinių „LitSat-1“ komandos narių, tačiau dėl Lietuvos kosmoso asociacijos ir Kauno technologijos universiteto sprendimų praeitą pavasarį buvo suburta atskira komanda, sukūrusi antrą palydovą „LitSat-1“.

Gruodžio 15 dieną į Tarptautinę kosminę stotį (TKS) iš Valopso salos JAV pakils krovininis erdvėlaivis „Cygnus“, kuriuo kosminę misiją pradės ir pirmasis lietuviškas palydovas „LituanicaSAT-1“.

Kartu į TKS bus nugabenti dar 32 mažieji palydovai, tačiau kada jie bus paleisti į atvirą orbitą, dar nėra aišku- tai paaiškės NASA specialistams išanalizavus kosminio eismo situaciją ir nusprendus, kad yra saugu paleisti mažuosius palydovus.

„LituanicaSAT-1“ į žemės orbitą bus paleistas drauge su kitais 5 nano palydovais. NASA specialistai itin griežtai vertina net mažiausius nukrypimus nuo palydovų techninių standartų, todėl itin preciziškai stebės visą palydovo gyvavimo orbitoje laikotarpį. Vienas svarbiausių techninių misijos etapų- aktyvavimosi protokolo idealus suveikimas, kuomet pirmąjį pusvalandį po atsiskyrimo nuo TKS palydovas negali aktyvuotis ir turi tiesiog sklęsti orbita. Šio protokolo pažeidimas grėstų sankcijomis ir komplikuotų tolesnį bendradarbiavimą su NASA ateityje.

„Tik po pusvalandžio orbitoje įsijungs „LituanicaSAT-1“ palydovo pirmosios gyvybinės funkcijos, automatiškai išsiskleis antenos ir palydovas Morzės kodu  pasiųs pirmuosius signalus į žemę. Šis pirmasis signalas prasidės palydovo radijo šaukiniu LY5N. Taip (radijo šaukiniu) save identifikuoti privalo kiekvienas palydovas, naudojantis radijo mėgėjiškus dažnius“,- teigia „LituanicaSAT-1“ misijos vadovas Vytenis Buzas.

Pasak V.Buzo, po radijo šaukinio paskelbimo, taip pat Morzės kodu, į žemę bus perduoti ir išanalizuoti svarbiausi palydovo energijos sistemų rodikliai ir kritinių elementų temperatūros. Kuomet palydovas pirmą kart priartės prie Lietuvos teritorijos, su juo bus užmegztas abipusis radijo ryšys iš Vilniaus Universiteto radijo klubo ir atliktas sistemų patikrinimas. Sprendimas apie tai, kada nuskambės pirmieji lietuviški žodžiai iš kosmoso „linkėjimai visiems lietuviams visame pasaulyje“, kuriuos ištarė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, bus priimtas palydovo misijos kontrolės centre, išanalizavus palydovo techninę būklę, orbitos parametrus ir  radijo eterio užimtumą kosmose tuo metu.

„LituanicaSAT-1“ Misijos technikos vadovas Laurynas Mačiulis teigia, kad palydovo balsinis pasisveikinimas, t.y. pirmieji lietuviški žodžiai iš kosmoso, įrašyti į specialią mikroschemą likus savaitei iki palydovo išsiuntimo į NASA. „Pirmųjų lietuviškų žodžių įrašymas buvo vienas paskutiniųjų svarbių techninių projekto darbų Lietuvoje. Atsižvelgiant į ekstremalias sąlygas kosmose, šiai užduočiai parinkta speciali, radiacijai atspari mikroschema“,- teigia L.Mačiulis.

Pasak V.Buzo, svarbu nepainioti skirtingų palydovo funkcijų: radijo švyturėlio (telegrafo), skaitmeninės telemetrijos ir pasisveikinimo (kuris taps pirmaisiais žodžiais iš kosmoso), su atskira palydovo funkcija- radijo retransliatoriumi, kurio veikimo principas yra kitoks: priimti iš žemės siunčiamus balso pranešimus ir juos retransliuoti atgal į žemę. Tokiu atveju palydovas atlieka tik tarpininko vaidmenį. Pasinaudoti retransliatoriumi galės asmenys iš viso pasaulio, turintys galiojančią radijo mėgėjo licenziją ir specialią įrangą.

Iš „LituanicaSAT-1“ palydovo nuskambėsiančius  pirmuosius lietuviškus žodžius galės išgirsti visi norintieji – jie bus tiesiogiai retransliuojami iš pagrindinės Vilniaus Universiteto radijo klubo stoties į tinklalapį www.kosmonautai.lt. Šiuos žodžius galėsime išgirsti ir savo radijo stotelėse nustatę palydovo FM retransliatoriaus dažnį: 435,180 MHz . Tam užtenka paprastos, vos 100-150 litų kainuojančios radijo stotelės, palaikančios nurodytą dažnių diapazoną, su kryptine antena. Daugiau apie signalo priėmimo būdus jau netrukus bus paskelbta svetainėje www.kosmonautai.lt

Vilniaus Universiteto Matematikos ir Informatikos fakulteto prodekanas Linas Bukauskas teigia, jog radijo mėgėjų aktyvus įsitraukimas į šį projektą ir ryšio užtikrinimo sprendimai daro „LituanicaSAT-1“ atviru visuomenei projektu. Šiuo projektu stengiamasi didinti susidomėjimą komunikacijos technologijomis, visiems prieinamu radijo ryšiu ir jo galimybėmis.

Video prie šio pranešimo: http://www.youtube.com/watch?v=di6qASvOjnA&feature=c4-overview&list=UUh6mJBwP6Tvzqvjf3o4khPA

Lietuvių komanda jau įpusėjo kurti pirmąjį lietuvišką palydovą “Lituanica SAT-1″. Kaip „Veidą“ informavo šio projekto vadovas ir vienas iniciatorių Vytenis Buzas, užsibrėžtas tikslas liepos pradžioje turėti veikiantį palydovą, o lapkritį ar gruodį jį paleisti į kosmosą.
Palydovas bus paleistas iš tarptautinės kosminės stoties. Į stotį palydovą iš JAV, J.F.Kennedy kosmoso centro Floridoje, nugabens raketa „Falcon-9“, pristatanti krovinius ten dirbantiems astronautams.
„Pasaulyje tai kone pirmasis entuziastų konstruojamas kosminis aparatas, atitinkantis tarptautinės kosminės stoties reikalavimus. Paprastai kosminius aparatus konstruoja organizacijos, turinčios didelius biudžetus, o mes lygiagrečiai ir konstruojame, ir rūpinamės biudžetu“, – pasakoja V.Buzas.
Idėja paleisti pirmąjį lietuvišką palydovą KTU magistrantūrą studijuojančiam V.Buzui ir jo kolegai Laurynui Mačiuliui kilo praėjusią vasarą besistažuojant NASA tyrimų centre. Į šią stažuotę jaunus inžinierius pakvietė į vieną konferenciją atvykę NASA tyrimų centro atstovai, susidomėję jų veikla. V.Buzas užsiėmė raketiniams mažiesiems palydovams skirtais varikliukais, o L.Mačiulis – termomedžiagomis.
“Iš pradžių dirbome su šiais dalykais, po to nusprendėme, kad turime galimybę pigiau ir greičiau paleisti pirmąjį lietuvišką palydovą tarpininkaujant kelioms amerikiečių bendrovėms”, – pasakoja V.Buzas. Apie pirmąjį lietuvišką palydovą kalbėta maždaug penkerius metus, kai vienas NASA atstovų per vykusią konferenciją pasiūlė tokią idėją. 2015 m. lietuviai kartu su belgais ketina paleisti palydovą pagal QB50 projektą.
„Paleidimo sutartis pasirašyta, pusė darbų atlikta. Pradedame integracijos stadiją – atskirų posistemių sujungimą į vieną didelę darnią sistemą“, – aiškina V.Buzas.
Šis palydovas kosmose išbus apie pusmetį ir padės atlikti keletą mokslinių ir technologinių eksperimentų: komanda ketina surinkti duomenis apie kosmoso erdvę, kuriuos iš mokslinės pusės interpretuos VGTU, KTU, VU, sužinos, kaip palydovo elektroniką veikia kosminė aplinka – saulės spinduliuotė, kosminės radiacijos ir pan., tirs Žemės magnetinį lauką. Palydovas iš kosmoso taip pat turėtų nufotografuoti Lietuvą.
Nors projekto pradžia buvo mėgėjiška ir dirbo suburti entuziastai, šiuo metu projekte dalyvauja jau 25 organizacijos. Bendras projekto biudžetas viršys 1,3 mln. Lt. V.Buzas pabrėžia, kad tai privatūs pinigai. Prie projekto prisideda ir universitetai – KTU, VU, Klaipėdos valstybinė kolegija.

Kadangi kosmoso srityje nedaug kuo galime didžiuotis, tai didžiuojamės tuo, kad Rusijos kosmonautas Aleksejus Jelisejevas yra lietuvių kilmės, mat jo tėvas – Stanislovas Kuraitis, o ir pats Aleksejus iš pradžių buvo gavęs Kuraičio pavardę, tik vėliau pasikeitė į mamos. Šis kosmonautas į kosmosą buvo pakilęs tris kartus ir jame praleido beveik devynias paras, be to, vieną kartą buvo išėjęs į kosmoso erdvę. Baigęs kosmonauto karjerą jis parašė knygą “Gyvenimas – lašas jūroje”, kuri ką tik pasirodė lietuvių kalba. O mes pateikiame porą ištraukų iš šios autobiografinės knygos.

Mūsų skrydis

Pakylame į viršutinę aikštelę. Prie laivo įėjimo liuko patiesta plėvelė. Šalia stovi žmogus su dideliu polietileniniu maišu mūsų viršutiniams drabužiams. Nusivelkame viską, kas turi pasilikti Žemėje, atiduodame jam ir įeiname į erdvėlaivį. Orbitinėje sekcijoje laukia jaunas vaikinas, mūsų gamyklos darbuotojas, kuriam pavesta kontroliuoti, kad liukas būtų uždarytas teisingai. Sveikinamės ir tuojau pat atsisveikiname. Jis apkabina mus paeiliui. Jo akyse pasirodo ašaros – jis taip pat stipriai jaudinasi.
Pereiname į nusileidimo aparatą ir kartu su šiuo vaikinu uždarome liuką. Nusileidimo aparatas tuo pat metu yra ir erdvėlaivio kabina. Iki iškėlimo į orbitą mes būsime čia. Įsitaisome krėsluose, prisitaikome pririšamuosius diržus. Kaip ir tikėjausi, krėslas man kiek mažokas, bet yra dar dvi valandos, ir aš suspėsiu jame kaip reikiant įsikurti.
Apsidairome aplink – viskas pažįstama. Tik pro iliuminatorius nepavyksta pažvelgti išorėn. Laivas iš išorės apdengtas dar vienu metaliniu korpusu, kuris saugos nuo priešpriešinio oro slėgio. Susirandame borto žurnalus, pradedame sekti ruošimąsi startui. Visi procesai valdomi iš Žemės. Mums lieka tik klausytis reportažo ir, žvalgantis į valdymo pultus, įsitikinti, kad visos komandos yra vykdomos.
Girdime pranešimą: „Atitraukta aptarnavimo sąrama.“ Mintyse įsivaizduojame, kaip dvi didžiulės konstrukcijos pusės, tarp jų ir ta, kurioje sumontuotas liftas, atsitraukė nuo raketos ir pasisuko į horizontalią padėtį. Dabar mūsų raketa matoma iš visų pusių. Jos nupoliruotas korpusas turbūt spindi dangaus fone. Ir kažkur jos viršūnėje sėdime mes. Nuostabu!
Po to skelbia: „Vienos minutės pasiruošimas!“ Vadinasi, viskas praėjo normaliai, dabar automatika laukia apskaičiuoto starto laiko. Dar kartą tikriname saugos diržus, kojų padėtį, standžiai įsitaisome į krėslus. Aš jau visiškai „įsikomponavau“ į jį. Galvoje – stambiu planu iškėlimo į orbitą ciklograma.
Ausinėse skamba: „Uždegimas!“ Girdime dirbančių variklių gaudesį.
Po to: „Tarpinė!“, „Pagrindinė!“ – tai praneša apie pakopas, į kurias perduodama variklių trauka. Ir štai: „Kilimas!“ Juntame tarsi postūmį į nugarą ir suprantame, kad raketa atsiplėšė nuo žemės. Kad tik niekas nesugestų!
Kas dešimt sekundžių mums praneša, kad skrydis vyksta normaliai. Iš lėto didėja perkrovos, girgžda konstrukcija. Sekame laiką. Pirma pakopa turi dirbti šimtą dvidešimt sekundžių. Yra! Staigiai sumažėja perkrova.
Girdime metalinį užraktų trinktelėjimą. Iš Žemės praneša: „Įvyko pirmosios pakopos atsiskyrimas.“ Pakopa sudaryta iš keturių kūginių raketinių blokų, kurie supo centrinę raketos dalį. Dabar jie atsiskyrė ir raketa įgavo ilgo cilindro, smailėjančio į viršų, formą. Dar po pusės minutės vėl pasigirdo užraktų trinktelėjimas – nuo erdvėlaivio atsiskyrė apsauginis korpusas. Iliuminatoriuose pasirodė dangus. Raketa pradėjo juntamai įsisiūbuoti. Juda lyg stangrus strypas, kuriuo kažkas mosikuoja. O mes tarsi esame šio strypo laisvame gale. Su kiekvienu mostu nuokrypis nuo normalios padėties darosi vis didesnis ir didesnis. Aš netgi pradedu baimintis, kad tik ji nesulūžtų. Bet viskas baigiasi gerai. Antroji pakopa, atidirbusi savo laiką, taip pat sėkmingai atsiskyrė. Dabar raketa žymiai trumpesnė ir kietesnė. Supimas baigėsi. Iš Žemės ir toliau praneša apie normalią skrydžio eigą. Perkrovos didėja. Laukiame tos brangiosios penki šimtai trisdešimt penktosios sekundės. Kai tik ją pasieksime – mes orbitoje.
Pasiekėme! Girdime iš Žemės: „Pagrindinė komanda įvykdyta!“ Vadinasi, laivas įgavo numatytą greitį ir variklis išjungtas. Mes tai pajutome, kadangi staigiai dingo perkrova. Ką tik ji didžiule jėga mus gniuždė į krėslus, o dabar šis spaudimas išnyko visiškai. Jausmas toks, tarsi mes kartu su laivu pradėjome kristi. Viskas, kas nebuvo pritvirtinta, pakilo į orą. Laisvi saugos diržų galai ir kabeliai, jungiantys šalmofonus, daugiau nebeguli ant mūsų, o kybo mums prieš akis. Tai – nesvarumas. Valio! Mes orbitoje! Sveikiname vienas kitą…
(…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/2012-nr-52 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šį pavasarį net kelios privačios kompanijos paskelbė savo planus vykdyti skrydžius į kosmosą bei tyrinėti asteroidų tinkamumą kasybai. Pažvelkime, ar realūs šie planai ir ką jie žada žmonijai.

Gegužės 22 dieną iš Kanaveralo kyšulio karinių oro pajėgų bazės Floridos pietuose pakilo erdvėlaivis „Dragon“, kurį į planetos orbitą išskraidino „Falcon 9“ raketa nešėja. Po kelių dienų, skriedamas orbitoje, erdvėlaivis priartėjo prie Tarptautinės kosminės stoties (TKS) ir susijungė su ja – robotinei rankai pagavus kapsulę, TKS astronautas Donas Pettitas vaizdžiai pareiškė, kad „pagavome drakoną už uodegos“.
Pirmu skrydžiu „Dragon“ erdvėlaivis į kosminę stotį atgabeno apie pusę tonos maisto produktų, drabužių bei kitų astronautams reikalingų daiktų. Dar po kelių dienų į kosminę kapsulę buvo sudėta apie 600 kg nereikalingos įrangos, ji buvo atskirta nuo TKS, grįžo į Žemę ir nukrito į Ramųjį vandenyną prie Meksikos krantų. „Šis sėkmingas pliūkštelėjimas bei kiti misijos rezultatai žymi naujos JAV komercinių skrydžių į kosmosą eros pradžią“, – džiaugiasi Charlesas Boldenas, Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) vadovas. Tad kuo gi išskirtinis šis, atrodytų, rutininis „Drakono“ skrydis į kosmosą?

Greičiau, lengviau, pigiau

Bene svarbiausias šios misijos skirtumas nuo buvusių – tiek „Dragon“ kapsulė, tiek „Falcon 9“ raketa yra pagamintos privačios kompanijos „SpaceX“ gamyklose ir laboratorijose, beveik be jokio NASA įsikišimo, išskyrus skirtą 400 mln. dolerių paramą. „SpaceX“ kompaniją įkūrė vienas žymiosios mokėjimų internetu sistemos kūrėjų Elonas Muskas, kuris kartu su kitais investuotojais į projektą įdėjo šimtus milijonų dolerių. „Kompanijoje gaminame viską – variklius, avioniką, pagrindinį korpusą, ir manau, kad mums pavyko sukurti juos lengvesnius bei pigesnius“, – teigia E.Muskas.
Tai didelis žingsnis į priekį, bandant atpiginti skrydžius į kosmosą bei pakeisti iki šiol galiojusį verslo modelį, pagal kurį privačios kompanijos atlikdavo NASA užsakymus. Joms būdavo žadama padengti visas raketos ar erdvėlaivio kūrimo išlaidas ir duodamos garantijos išmokėti pelną. „SpaceX“ bei jos pagrindinė konkurentė „Orbital Sciences“ gaus fiksuotą pagal kontraktą sutartą sumą už paslaugas – viršytas išlaidas turės padengti pačios kompanijos. Taip tikimasi gerokai sumažinti skrydžių į Žemės orbitą savikainą.
Tad „SpaceX“ projektui skirti pinigai nebuvo iššvaistyti tam, kad būtų patenkintos mokslinės fantastikos prisiskaičiusio IT milijardieriaus ambicijos. Pasisekusi misija tapo pirmu žingsniu link 1,6 mlrd. dolerių vertės kontrakto su NASA, pagal kurį „SpaceX“ turės atlikti 12 krovininių skrydžių į TKS. Juk „Dragon“ kapsulė ne tik nuskrido, bet ir sėkmingai grįžo į Žemę, todėl pretenduoja tapti daugkartinio naudojimo erdvėlaivių, vadinamųjų šatlų, įpėdine. Šių erdvėlaivių programa buvo sustabdyta pernai, kai iš paskutinio skrydžio į kosmosą nusileido erdvėlaivis „Atlantis“. Ir JAV liko be transporto priemonės, galinčios gabenti krovinius ar astronautus į TKS.
Krovinius į kosminę stotį gali nugabenti Europos ar Japonijos kosmoso agentūrų erdvėlaiviai, tačiau vienintelis rusiškasis „Sojuz“ gali skraidinti astronautus – ši paslauga per metus NASA atsieina apie 450 mln. dolerių. Žinoma, NASA jau kuria šatlo pakaitalą, tačiau pirmieji erdvėlaivio skrydžiai planuojami anksčiausiai 2020-aisiais. „NASA padedamas, „SpaceX“ bus pasirengęs į kosmosą nuskraidinti pirmuosius astronautus dar 2014-aisiais“, – viliasi E.Muskas. Pirminiais skaičiavimais, „Dragon“ kapsulėje tilps iki septynių astronautų ir viena vieta kainuos apie 20 mln. dolerių.
E.Musko kompanija ne vienintelė ketina rimtai įžengti į kosminių pervežimų verslą – NASA yra pasirašiusi kontraktus ir su kitomis bendrovėmis, kuriančiomis savo erdvėlaivius, tarkime, „Blue Origin“, „Sierra Nevada Corporation“, „Boeing“ korporacija ar sena partnere „Lockheed Martin“.
Beje, „Blue Origin“ prieš gerą dešimtmetį įsteigė kitas IT magnatas Jeffas Bezosas, didžiausios pasaulyje interneto parduotuvės „Amazon“ įkūrėjas ir direktorius. Norėdamas priminti apie savo kompanijos ambicijas, „Dragon“ starto dieną J.Bezosas į Sietlo skrydžių muziejų atsiuntė „Blue Origin“ sukurtą prototipinį erdvėlaivį „Charon“, pavadintą pagal graikų mitologinį keltininką, keliantį mirusiuosius į požemių karalystę Hadą. Vis dėlto „Amazon“ įkūrėjo kompanija gali nebespėti paskui „SpaceX“, mat iš NASA gavo tik 25 mln. dolerių paramą ir dar nėra surengusi nė vieno sėkmingo skrydžio į orbitą.

Kosmoso turistų pusryčiai

Tiesa, privačios kosminių skrydžių kompanijos rungiasi ne tik dėl TKS krovinių pervežimo ar astronautų skraidinimo verslo – nereikia pamiršti ir kosminio turizmo srities. „Per kelerius artimiausius metus pamatysime vis daugiau privačių kompanijų, skraidinančių žmones į kosmosą“, – prognozuoja Tomas Shelley, „Space Adventures“ prezidentas.
Jo bendrovė pirmoji 2001-aisiais į Žemės orbitą išsiuntė pirmą kosmoso turistą – multimilijonierių Dennį Tito. Pasak T.Shelley, kosmoso kelionės, skirtos paprastiems žmonėms, yra dvejopos. Vienos – tai ypač brangus, kainuojantis apie 50 mln. dolerių, daug laiko, specialaus pasirengimo bei treniruočių reikalaujantis skrydis į TKS. Tačiau dauguma kosmoso turistų rinksis pigesnį, apie 110 tūkst. dolerių kainuojantį skrydį į 110 kilometrų aukštį, iš kurio galima pamatyti Žemės išlinkį ir bent kelias minutes pasimėgauti besvore būsena.
Kaip tik gegužę ekscentriškojo verslininko Richardo Bransono kompanija „Virgin Galactic“ gavo JAV federalinės aviacijos administracijos leidimą pradėti bandomuosius skrydžius į žemąją orbitą (apie 110 km aukštį) naujuoju aštuonviečiu erdvėlaiviu „SpaceShip Two“. Tokia kelionė kompanijos klientams kainuos apie 200 tūkst. dolerių, tačiau kaina neatrodo gąsdinanti – jau dabar užstatus už tokią kelionę „Virgin Galactic“ yra palikę apie 500 žmonių.
Dar viena pelninga sritis privačioms kosmoso bendrovėms – palydovų skraidinimas į Žemės orbitą. Šiandien randasi vis daugiau komercinių palydovų kompanijų, kurių paslaugas ir produktus perka kariuomenė ir žvalgyba, – mat privačios įmonės geba teikti pigesnes paslaugas. Tad erdvėlaivių, reikalingų palydovams į orbitą iškelti, tikrai trūksta. Tarkime, ta pati „SpaceX“ didelę dalį pajamų gauna iš kontraktų su trimis palydovų kompanijomis „Orbcomm“, SES bei „Iridium“ ir JAV oro pajėgomis.

Pelninga kosmoso kalnakasyba

Vis dėlto ambicingiausia kosminio verslo idėja nuskambėjo balandžio pabaigoje: kompanija „Planetary Resources“ per artimiausius dvejus metus žada pradėti asteroidų kasybos misiją. Kad ir kaip fantastiškai skambėtų ši idėja, asteroidų kasinėjimas, nors ir reikalaujantis didžiulių investicijų, išties gali būti labai pelningas verslas. Mokslininkai yra nustatę, kad nemažoje dalyje asteroidų slypi didžiuliai klodai retųjų metalų, tarkime, aukso, rodžio, platinos, paladžio, kobalto ar molibdeno. Šiandien šie metalai ypač paklausūs dėl to, kad yra intensyviai naudojami elektronikos įrenginiuose bei jų baterijose ir akumuliatoriuose. Pavyzdžiui, kelių šimtų kilometrų skersmens asteroide „16 Psyche“ esama apie 170 milijonų trilijonų tonų nikelio ir geležies rūdos – pakankamai, kad būtų patenkinti visos planetos poreikiai keliems milijonams metų į priekį.
Taip pat kai kuriuose asteroiduose slypi daugybė sušalusio vandens, tai yra deguonies ir vandenilio – elementų, būtinų erdvėlaiviams skristi bei astronautų gyvybei palaikyti. Šiandien nugabenti vieną litrą vandens į TKS kainuoja apie 20 tūkst. dolerių, tad tokie asteroidai galėtų tapti savotiškomis degalinėmis, kuriose pasipildyti degalų stabtelėtų tolimesnes kosmines keliones atliekantys laivai.
Pagal „Planetary Resources“ planą iš pradžių į Žemės orbitą bus paleisti keliasdešimties centimetrų skersmens teleskopai „Arkyd 100“, kurie stebės beveik 9 tūkst. netoli Žemės skriejančius asteroidus. Jie atrinks tinkamo dydžio asteroidus, kuriuos vėliau tyrinės tobulesni „Arkyd 200“ serijos teleskopai, skriejantys aukštojoje Žemės orbitoje, o dar vėliau „Planetary Resources“ sukurti 300-osios serijos teleskopai tyrinės atrinktus asteroidus iš arti.
Apie tai, kaip vyks kasinėjimas – ar nuskridus iki asteroidų, ar juos atskraidinus, tarkime, į Mėnulio orbitą, kompanijos atstovai kol kas nekalba, nors neneigia svarstantys įvairias idėjas. Svarbiausia, kad visi „Arkyd“ teleskopai ir erdvėlaiviai bus gaminami masiškai, o tai leis sumažinti jų kainą.
„Panašiai buvo su kompiuteriais. Jie buvo dideli, laikomi steriliuose kambariuose ir juos aptarnavo vyrukai, vilkintys specialia apranga. Šiandien juos laikome kišenėse, ir nedidelė bėda, jei kuris iškrinta ant žemės“, – lygina Chrisas Lewicki, „Planetary Resources“ vadovas, anksčiau vadovavęs Marso zondų skrydžiams.
Jo kompanijos tikslas – tokį patį virsmą pasiekti robotizuotų kosmoso tyrimų srityje. Tarp šios kompanijos įkūrėjų, investavusių pinigus į kosminius tikslus, – itin nemažai IT pasaulio magnatų: „Google“ vadovas Larry Page’as, tarybos narys Ericas Schmidtas, „Microsoft“ milijardierius Charlesas Simonyi, režisierius ir nuotykių ieškotojas Jamesas Cameronas.
Tiesa, jei šiai kompanijai pavyktų kasinėti bent vieną asteroidą, galima tikėtis, kad kai kurie retieji metalai taptų nebe tokie reti ir kristų jų kaina. Be to, žmonijai tektų spręsti keblokus privačios nuosavybės kosmose klausimus. Bet kokiu atveju šį pavasarį verslas įrodė, kad kosmoso užkariavimo ambicijos nemirė kartu su valstybių biudžetų karpymu.

Andrius Jovaiša

Inžinierius: žvaigždėlaivį „Enterprise“ įmanoma pastatyti per artimiausius 20 m ©en.memory-alpha.org

Žvaigždėlaivio schema ©buildtheenterprise.org

Žvaigždėlaivio dydis ©buildtheenterprise.org

Projekto įgyvendinimo schema ©buildtheenterprise.org

Žvaigždėlaivių entuziastas tvirtina, jog žmonija galėtų pasistatydinti ne vieną „Enterprise“ kalibro žvaigždėlaivį. Iš principo įmanoma, jog po naują tokį kosminį laivą galima pastatyti kas 33 metus (maždaug kas vieną Žemės gyventojų generaciją).

„Vadinasi, trys žvaigždėlaiviai per 100 metų, – skaičiuoja sistemų ir elektros inžinieriumi prisistatantis, tačiau į elektroninius laiškus neatsakinėjantis BTE Dan. – Kiekvienas naujas egzempliorius būtų tobulesnis už pirmtakus. O šiuos taipogi būtų galima modifikuoti, renovuoti.“

Svetainėje buildtheenterprise.org pateikiami ne tik minėtojo BTE Dan samprotavimai tinklaraščio pavidalu, bet ir diskusijų skiltis bei rubrika „Klausimai – atsakymai“. Į vieną iš ten pateiktų klausimų „O ką, jeigu kas nors sugebėtų įrodyti, jog pastatyti žvaigždėlaivi „Enterprise“ technine prasme yra ne mūsų nosims?“, BTE Dan atsako:

„Jei kas nors pajėgtų mane įtikinti, jog techniškai tai yra neįmanoma (politinius ir finansinius klausimus palikime nuošalyje), tuomet šiame tinklalapyje aš viešai pareikšiu, jog aš klydau. Jei taip nutiktų, „Enterprise“ statybų pradžia būtų nukelta į ateitį – tarkim, kokiam pusšimčiui metų. Tačiau nemanau, kad kam nors pavyktų priremti mane prie sienos techniniais argumentais. Mano pozicija labai aiški: žvaigždėlaivį pastatyti mes jau galime – ir turėtume to imtis tučtuojau, nedelsdami.“

technologijos. lt

Dažnai retoriškai klausiama, kam reikalingi kosmoso tyrinėjimai, kai čia, Žemėje, tiek problemų. Pažvelkime, kiek kosminių technologijų virto kasdieniais daiktais.

Praėjusių metų rudenį Vokietijos buitinės technikos gamintoja „Miele“ pristatė naują dulkių siurblį, skirtą alergiškiems žmonėms, „Medicair“. Šiame siurblyje  įtaisytas specialus jutiklis, parodantis, ar siurbiamoje vietoje dar liko dulkių, ar ji jau švari. Labai naudingas patobulinimas, kuris, ko gero, netrukus bus diegiamas kiekviename dulkių siurblyje ir kiekviena namų šeimininkė juo naudosis, net nežinodama, kad šis išradimas gimė kosmose.
Na, ne visai kosmose: dulkių jutiklį daugiau nei prieš dešimtmetį sukūrė austrų mokslininkas Heinrichas Iglsederis. Šis įtaisas buvo skirtas tarpžvaigždinių dulkių cheminei sudėčiai, greičiui ir judėjimo krypčiai nustatyti. Tokios dulkės, dideliais greičiais skrisdamos beorėje erdvėje, gali pažeisti itin svarbias palydovų detales, pavyzdžiui, saulės elementų paviršių. Be to, jose gali slypėti ir gyvybės mūsų planetoje atsiradimo priežastys, tad astrochemikams ypač svarbu kuo geriau ištirti šias dulkes. H.Iglsederis, sukūręs dulkių jutiklį aplink Marsą besisukančioms dalelėms tirti, vėliau atsigręžė ir į Žemėje įprastas problemas.
„Keli mano draugai, kenčiantys nuo alergijos, jau seniai manęs prašė, ar negalėčiau rasti kokio sprendimo. Tad aš sumaniau patobulinti savo kosminių dulkių jutiklį, kad šis tiktų naudoti Žemėje“, – paprastai savo motyvaciją aiškina H.Iglsederis.
Ko gero, galima suskaičiuoti kelis tūkstančius tokių išradimų, kurie iš pradžių buvo sukurti mokslininkų bei inžinierių, dirbančių tokiose kosmoso tyrimų organizacijose, kaip amerikiečių NASA ar europiečių ESA. Šiandien dauguma jų palengvina kasdienį mūsų gyvenimą ar net gelbėja gyvybes, o mes net nesusimąstome, kad šios technologijos ar įrenginiai dar neseniai dalyvavo aukščiausio lygio kosminėse misijose.

Iš žvaigždžių į sapnus

Skrydžiai į kosmosą, šią nesvetingą žmogui aplinką, yra vienas stipriausių katalizatorių, priverčiančių įvairių sričių mokslininkus bei inžinierius pasukti galvą ir sukurti genialiausius išradimus bei technologijas, kurios vėliau „nuleidžiamos“ ant žemės. Vienas didžiausių pasaulyje tokių idėjų inkubatorių yra JAV esanti Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso tyrimų agentūra (NASA). Nuo 1976 m. NASA netgi leidžia specialų žurnalą „Spinoff“, kuriame aprašomi ryškiausi organizacijos mokslininkų išradimai, – jo puslapiuose jau publikuota daugiau nei 1,7 tūkst. idėjų, suradusių kelią į paprastų žmonių namus.
„Ir tai tik dalis visų idėjų, kurios gimsta NASA. Štai vien pernai buvo įregistruota apie 1400 išradimų – ne visi jie taps realiais produktais, tačiau šis skaičius rodo, kiek daug naujovių atsiranda šioje organizacijoje“, – pabrėžia NASA atstovas Danielis Lockney, atsakingas už naujų technologijų perkėlimą į pramonę.
Iš žvaigždžių į sapnus – taip galima būtų apibūdinti vieną seniausių NASA laboratorijose gimusių medžiagų „temper foam“. Šią medžiagą 1966 m. sukūrė aeronautikos inžinerius Charlesas Yostas – ji buvo skirta NASA lėktuvų sėdynėms bei kitoms erdvėlaivių dalims, kurios turėjo apsaugoti astronautus nuo smūgių bei perkrovų. Tai polimerinė elastinga medžiaga, kurią sudaro daugybę panašios formos ertmių, primenanti sustingusias putas. Išskirtinė tokios medžiagos savybė – ji puikiai sugeria kūno svorį ir paskirsto spaudimą, tačiau vėliau iš lėto sugrįžta į prieš tai buvusią formą, tad miegant prisitaiko prie individualių žmogaus formų.
Turbūt daugelis yra girdėję apie tarptautinę kompaniją „Tempur-Pedic“, kuri iš NASA perėmė šią technologiją ir pritaikė ją savo gaminamiems ortopedinėmis savybėmis pasižymintiems čiužiniams ir pagalvėms, – šiandien jų galima įsigyti ir Lietuvoje. Tačiau ši medžiaga naudojama ir kitose srityse, kuriose ypač svarbus jos gebėjimas sugerti smūgius: ugniai atsparūs šių putų variantai naudojami lenktyniniuose automobiliuose, taip pat jomis padengiamas apsauginių šalmų bei neperšaunamų liemenių ar karinių transporto priemonių vidus.

Dirbtinė širdis – be pulso
Skaitmeniniai fotoaparatai šiandien yra taip paplitę, kad jų rasime beveik kiekvieno žmogaus kišenėje – retas šiandien neturi mobiliojo telefono su fotoaparatu. Bene svarbiausia tokių įrenginių detalė – nedidukas puslaidininkis šviesai jautrus jutiklis, kuris „sugaudo“ į jį patenkančius šviesos fotonus ir paverčia juos vaizdu. Pirmą tokį prietaisą septintajame XX a. dešimtmetyje sukurė NASA reaktyvinių technologijų laboratorijoje (JPL) dirbęs inžinerius Eugene’as Lally, siekdamas sukurti nedidelį, lengvą ir ekstremalias kosmoso sąlygas ištveriantį fotoaparatą. 1990-aisiais JPL tokį sensorių pavyko patobulinti, pritaikius naujas puslaidininkes medžiagas.
Neapsikentęs lėto laboratorijoje vykstančių darbų tempo, mokslininkas Ericas Fossumas su žmona 1995 m. įkūrė kompaniją „Photobit Corporation“ ir ėmėsi gaminti vaizdo jutiklius. 2001 m. firmą nusipirko puslaidininkių milžinė „Micron“ ir pervadino į „Aptina Imaging“, kuri šiandien per dieną pagamina po 1 mln. vaizdo jutiklių, naudojamų daugelyje skaitmeninių fotoaparatų, nešiojamųjų kompiuterių, stebėjimo kamerų ir kitų prietaisų.
Tuo tarpu daugkartinio naudojimo erdvėlaivio, vadinamojo šatlo, programa žmonijai padėjo ne tik pastatyti Tarptautinę kosminę stotį, bet ir sukurti dirbtinę širdį, išgelbėjusią daugelį gyvybių.
Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje vieno NASA inžineriaus Dave’o Sauciero liga paguldė jį ant operacinio stalo – legendinis chirurgas Michaelas DeBakey jam atliko širdies transplantaciją. Pasveikęs D.Saucieras pradėjo domėtis dirbtinės širdies patobulinimais, mat prieš kelerius metus jis dirbo kuriant degalų siurblius šatlo varikliams. Kartu su daktaru M.DeBakey ir Budu Frazieru jis inicijavo bendrą Johnsono kosminių tyrimų centro ir Bayloro medicinos koledžo projektą – šio tikslas buvo sukurti dirbtinę širdį, kuri pumpuotų kraują ne ritmiškai, o tolygiai, tam panaudojant Archimedo sraigtą. Tokia dirbtinė širdis užima mažiau vietos krūtinėje, todėl ypač tinka implantuoti mažiems vaikams.
1996-aisiais gimė kompanija „MicroMed“, o 1998 m. buvo implantuota pirma dirbtinė širdis su Archimedo sraigtu. Dažniausiai šis įtaisas padeda dirbti tikrai širdžiai, tačiau yra žmonių, kurių tikroji širdis nustoja veikti ir kraują pumpuoja tik dirbtinė, – tada žmogus neturi pulso. Šiandien pasaulyje suskaičiuojama keliasdešimt tūkstančių žmonių, gyvenančių su tokiais prietaisais, tarp jų ir buvęs JAV viceprezidentas Dickas Cheney, kurį Amerikos spauda yra sarkastiškai pavadinusi „žmogumi be pulso“.
Dar viena NASA laboratorijose gimusi technologija paverčia realybe dalykus, aprašytus žymiojoje Franko Herberto mokslinės fantastikos serijoje „Kopa“. Šiandien naujausios technologijos astronautams, gyvenantiems Tarptautinėje kosminėje stotyje, leidžia išvalyti visą panaudotą vandenį – net ir iškvepiamą drėgmę bei šlapimą. Galima tikėtis, kad netolimoje ateityje ši technologija pravers valstybėms, kuriose dėl klimato atšilimo pradės trūkti geriamojo vandens.

„Formulė 1“ idėjos padeda medikams

Šiandien žmonėms padeda ne tik kosmoso tyrimų metu gimę atradimai. Štai dvi „Formulės 1“ lenktynėse dalyvaujančios komandos „McLaren“ bei „Williams“ yra įsteigusios inovacijų centrus, kuriuose bandomi aukščiausio lygio inžineriniai sprendimai už lenktynių trasos ribų.
Bene labiausiai paplitęs kasdienio gyvenimo patobulinimas – ypač lengvas ir ištvermingas anglies pluoštas. Tiesa, jį „Formulės 1“ inžinieriai perėmė iš tos pačios NASA, tačiau šiandien ši medžiaga naudojama ne tik lenktynių bolidams. Įvairus sporto inventorius, tarkim, dviračiai ar teniso raketės, jau yra gaminami iš šios patvarios medžiagos.
O štai „Formulės 1“ inžinierių darbo vaisiai labiausiai pritaikomi medicinoje: anglies pluoštas vis dažniau naudojamas neįgaliųjų vežimėliams ar vaikams iš greitosios pagalbos sraigtasparnio pernešti skirtiems „BabyPod“ įtaisams gaminti.
Tačiau medikams padeda ne tik apčiuopiami išradimai – kartais jiems prireikia ir patarimų. Štai prieš keletą metų „Great Ormond“ ligoninės Londone medikai paprašė „McLaren“ ir „Ferrari“ komandų narių peržiūrėti vaizdo įrašus iš operacinių ir įvertinti gydytojų bei personalo komandinį darbą. „Formulės 1“ komandų nariai pasirinkti ne veltui – juk boksuose viskas priklauso ne nuo bolido vairuotojo, bet nuo aptarnaujančios komandos. O ši turi dirbti ypač operatyviai ir susiderinusi – čia per keliasdešimt sekundžių atliekama daugybė sudėtingų darbų. Šis eksperimentas pasiteisino: „Formulės 1“ komandų patarimai padėjo beveik perpus sumažinti techninių bei informacijos perdavimo klaidų skaičių.
Dar viena ypač gerai „Formulės 1“ lenktynių profesionalų išnagrinėta sritis – telemetrinės sistemos. Visi lenktynių bolidai tiesiog prifarširuoti įvairiausių jutiklių – iš jų į komandų valdymo centrus tiesiogiai patenka daugybė informacijos. Čia ir vėl į pirmą eilę stoja medicina: „McLaren Applied Technologies“ inžinieriai jau atliko keletą bandymų su ligoniais, kurių sveikatos būklę nuolat matavo įvairūs jutikliai, o visa informacija iš karto buvo siunčiama gydytojui. „Anot mūsų bandymų programoje dalyvavusių ligonių, jie visada su savimi kišenėje nešiojosi savo gydytoją“, – juokauja „McLaren“ atstovas Geoffas McGrathas.
Šios srities žinios taip pat labai praverčia sportininkams: keli Didžiosios Britanijos kanojininkai treniruojasi irklais, kuriuose įmontuoti miniatiūriniai jutikliai. „Šie jutikliai padeda sportininkui žinoti, kokiu greičiu jis plaukia, kada jis irkluoja geriausiai, kada pavargsta, ir pagal tai planuoti bei keisti savo veiksmus“, – aiškina Scottas Draweris iš viešosios įstaigos „UK Sport“.

Felix Baumgratner (AUT) - Brooks Test

Vasario 7 diena visame pasaulyje žymi unikalaus projekto „Red Bull Stratos“ pradžią. Projekto herojus – Felixas Baumgartneris – profesionalus sportininkas, nusprendęs vienu kartu pagerinti keturis pasaulio rekordus ir parašiutu nusileisti tiesiai iš kosmoso.

Tai istorija apie vieno žmogaus drąsą ir pasiryžimą, įveikiančius visas suvokiamas galimybių ribas.

Keturiasdešimt vienerių metų atletas misijos dieną iššoks iš rekordinio 36 576 metrų aukščio. Į daugiau nei 3 kilometrų aukštį stratosferoje sportininkas pakils specialia kapsule, kuri bus pritvirtinta prie itin galingo oro baliono. Pasiekęs reikiamą aukštį, F. Baumgartneris paliks kapsulę ir leisis į sunkiausią bei pavojingiausią šuolį savo gyvenime.

F. Baumgartneris pretenduoja tapti pirmuoju žmogumi, be jokių papildomų techninių įrenginių aplenksiančiu garso greitį. Šis eksperimentas ypatingai svarbus tolimesnei mokslo raidai, tad sportininkui ruoštis padeda geriausi aeronautikos ekspertai.

„Red Bull Stratos“ misijos metu bus bandoma pagerinti keturis pasaulio rekordus, kurių niekam nepavyksta įveikti jau 50 metų: aukščiausias žmogaus pilotuojamas skrydis oro balionu (36 576 metrai), šuolis parašiutu iš didžiausio aukščio, pirmas žmogus, aplenkęs garso greitį laisvojo kritimo metu, ir ilgiausiai trunkantis laisvasis kritimas (maždaug 5 minutės 30 sekundžių).

Šis šuolis nuo visatos krašto – tai žingsnis į dar neatrastą dimensiją ir nežinomybę. Komandoje besidarbuojantys technikai ir mokslininkai pastaruosius penkerius metus tobulino ir pildė įrangą bei saugumo protokolus, kad užtikrintų maksimalią eksperimento saugą.

Prieš į istoriją įeisiantį šuolį, Felixas Baumgartneris jau buvo sumušęs rekordus įvairaus tipo šuoliais, iš kurių vienas žymiausių – nuo vieno aukščiausių pasaulio pastatų – Pasaulio finansų centro T101 Taipėjuje.

Sekite naujienas ir nepraleiskite galimybės tapti dar vieno žmonijos stebuklo liudininkais.