Pastaraisiais metais mokslininkai atranda vis daugiau į Žemę panašių planetų. Todėl tikimybė, kad bent vienoje jų gali egzistuoti gyvybė, yra išties nemaža.

Praėjusių metų gruodis buvo ypač dosnus visiems, bent retkarčiais pasvajojantiems apie nežemiškas civilizacijas. Mokslininkai, dirbantys su Keplerio kosminiu teleskopu, skirtu ne Saulės sistemoje esančių planetų (egzoplanetų) paieškai, patvirtino, kad Lyros žvaigždyne atrado dar kelias egzoplanetas. Šių atradimų išskirtinumas – pastebėtos egzoplanetos yra arba panašaus kaip Žemės dydžio, arba skrieja gyvybės zonoje, tai yra tokiu atstumu nuo savo žvaigždės, kad teoriškai paviršiaus temperatūra gali būti tinkama gyvybei.
Deja, „Kepler-20f“ ir „Kepler-20e“, nors ir yra uolingos bei panašiai tokio dydžio kaip Žemė, skrenda per arti savo žvaigždės, todėl jų paviršiuje temperatūra siekia iki kelių šimtų laipsnių Celsijaus. O gyvybės zonoje skrendanti „Kepler-22b“ yra 2,4 karto didesnė už Žemę ir mokslininkai nežino, ar jos paviršius kietas, skystas, ar dujinis. Bet kokiu atveju visos atrastos egzoplanetos yra labai toli nuo Žemės: „Kepler-20f“ ir „Kepler-20e“ – už 945, o „Kepler-22b“ – už 600 šviesmečių.
Iki šiol astronomų pastebėti dangaus kūnai būdavo daug didesni už mūsų planetą, žvaigždės, aplink kurias jos skrenda, – karštesnės arba šaltesnės nei Saulė, o orbitos ne tokios, kad paviršiuje būtų gyvybei tinkamos sąlygos. Pirmos egzoplanetos, besisukančios aplink neutroninę žvaigždę, tūkstančio šviesmečių atstumu nuo Žemės aptiktos dar 1992 m., o 1995 m. atrastos pirmosios planetos, besisukančios aplink įprastą, į Saulę panašią žvaigždę.
Šiandien pasaulio astronomai suskaičiuoja daugiau nei 700 patvirtintų egzoplanetų, tačiau dauguma jų – tai didelės dujinės planetos, primenančios Jupiterį ar Neptūną, mat stambias egzoplanetas lengviau pastebėti. Tačiau astronomų prietaisai ir metodai kasdien tobulėja, todėl pastaraisiais metais užfiksuojama vis daugiau Žemės dydžio dangaus kūnų, tarp jų trys, pagarsėję praėjusių metų gruodį.
O kur dar per pastaruosius dvejus metus Keplerio teleskopu pastebėtos, bet iki šiol nepatvirtintos egzoplanetos. Iš daugiau nei 2,3 tūkstančio tokių planetų dešimt sukasi gyvybės zonoje ir dydžiu yra artimos Žemei. Jei nors kelios jų galėtų „priimti“ Žemės kolonistus, astronomai jau dabar daro išvadą, kad visoje mūsų galaktikoje tokių planetų galėtų būti milijonai.
Todėl šiandien vėl entuziastingai užvirė tiek mokslinės, tiek spekuliatyvios diskusijos apie nežemiškos gyvybės egzistavimą. Su nauja energija atgijo ir moksliniais metodais nežemiškų civilizacijų paiešką vykdančio projekto „SETI Research“ atstovai. „Pagaliau mes neturime stebėti viso dangaus skliauto, ieškodami radijo signalų, kuriuos galėtų ištransliuoti kitos civilizacijos, – šiandien savo radijo teleskopus galime nukreipti į žvaigždžių sistemas, kuriose Keplerio teleskopu buvo pastebėtos į Žemę panašios planetos“, – džiaugiasi „SETI Research“ vadovė Jill Tarter.
Nors ateivių paieškos dažnam kelia šypseną, SETI (angl. Search for Extraterrestrial Intelligence) projekto iniciatore buvo JAV vyriausybė. Šiandien šį projektą finansuoja dažniausiai privatūs entuziastai – tarkim, Alleno radijo teleskopų tinklą pastatyti padėjo filantropas ir verslininkas, vienas „Microsoft“ įkūrėjų Paullas Allenas.
Natūralu, kad vis svarbesnė tampa astrobiologija ir šios srities mokslininkai bando atsakyti į kelis esminius klausimus: ar gali egzistuoti gyvybė ne tik Žemėje, ir jei taip, tai kaip tankiai ji gali būti paplitusi egzoplanetose?

Kaip atrandamos egzoplanetos
Planetos, priešingai nei žvaigždės, neskleidžia šviesos, todėl jas pastebėti už kelių šimtų šviesmečių ypač sudėtinga. Pats rezultatyviausias šiandien naudojamas egzoplanetų atradimo būdas gan paprastas – žvaigždžių skleidžiamos šviesos spektro ir šviesumo pakitimų stebėjimas. Spektras keičiasi, kai žvaigždė šiek tiek juda dėl to, kad ją šiek tiek traukia planetos gravitacijos laukas, o šviesumas nestipriai sumažėja, kai egzoplaneta, praskrisdama tarp stebėtojo ir žvaigždės, šiek tiek pridengia jos diską.
Tam, kad egzoplaneta būtų patvirtinta, ji turi būti pastebėta bent tris kartus, tad į Žemę panašioms planetoms patvirtinti prireikia laiko. Pavyzdžiui, „Kepler-22b“, skrendanti panašiu atstumu nuo savo žvaigždės, aplink ją apsisuka per 290 dienų (šios planetos metai). Todėl tam, kad Keplerio teleskopas tris kartus „pastebėtų“ šią planetą, prireikė beveik trejų Žemės metų.
Astronomams pastebėjus ir patvirtinus egzoplanetą, darbo imasi astrobiologai, kurie bando įvertinti jos tinkamumą gyvybei. Tam mokslininkai naudoja panašumo į Žemę koeficientą (angl. Earth Similarity Index, arba ESI), kuriuo įvertinamas planetos dydis, tankis, orbita, žvaigždės dydis bei temperatūra.
„ESI koeficientas leidžia greitai atrinkti į Žemę panašiausias egzoplanetas, o kadangi čia egzistuoja gyvybė, todėl ir tokiose egzoplanetose jos tikimybė gan didelė“, – aiškina Vašingtono valstijos universiteto astrobiologas Dirkas Schulze-Makuchas.
Taip pat naudojamas ir antras matas – planetos apgyvendinamumo koeficientas (angl. Planetary Habitability Index, arba PHI), kuriuo įvertinama, ar planetos paviršius kietas, ar yra pakankamas energijos šaltinis, ar joje esama pakankamai reikiamų cheminių elementų bei skysčių. PHI – universalesnis matas, mat neapsiriboja tik Žemės sąlygomis. Tarkim, kad planetoje egzistuotų gyvybė, nebūtinai turi būti vandens ar ji turi suktis aplink Saulės tipo žvaigždę.
Tarkime, Saturno mėnulis Titanas turi gan tankią atmosferą, sudarytą iš azoto ir metano, panašią į tą, kokia tvyrojo Žemėje ankstyvuoju jos formavimosi laikotarpiu. „Šiame palydove telkšo didžiuliai skystų etano dujų ir vandenilio bei anglies junginių telkiniai, kuriuose teoriškai galėtų egzistuoti skirtingos prigimties gyvybė“, – patikslina D.Schulze-Makuchas.
Žemiečių taip pamėgto Marso PHI žemesnis nei Titano, nors mokslininkai turi įrodymų, kad Raudonojoje planetoje dar prieš 500 mln. metų galėjo plūduriuoti vandenynas bei egzistuoti šiokia tokia atmosfera. Panašiai astrobiologai vertina ir Jupiterio palydovą Europą, kuriame NASA zondas „Galileo“ aptiko didžiulį užšalusį vandenyną, tiesa, paviršinis ledo sluoksnis ten siekia keliolika kilometrų.

Ekstremofilai – ateiviai tarp mūsų
Žinoma, jokiais būdais negalima sakyti, kad šiuose palydovuose ar į Žemę panašiose egzoplanetose egzistuoja protingos būtybės. Gali būti, kad ten nėra sąlygų susidaryti net ir kiek sudėtingesnėms gyvybės formoms, tačiau dauguma astrobiologų pripažįsta, kad teorinės galimybės mikroskopinei gyvybei egzistuoti gana didelės. Spėjama, kad Žemėje gyvybė atsirado prieš 3,4 mlrd. metų, bet sudėtingesni organizmai pradėjo formuotis tik prieš 500 mln. metų. Tad didesnę laiko dalį gyvybė Žemėje buvo mikroskopinė.
Tokios hipotezės neatrodo per drąsios, ypač žinant pastaraisiais metais biologų vis dažniau pateikiamus duomenis apie tai, kaip gerai kai kurie mikrobai yra prisitaikę gyventi pačiose ekstremaliausiose Žemės vietose. Šios mikroskopinės gyvybės formos mokslininkų vadinamos ekstremofilais.
Tarkim, Čilėje plytinčioje Atakamos dykumoje, kuri yra sausiausia planetos teritorija, vietoje, kur lyja vidutiniškai kartą per dešimt metų, biologai surado bakterijų, „gyvenančių“ tarp druskos kristalų, rūšį.
Kita bakterija Deinococcus radiodurans netgi įrašyta į Guinnesso rekordų knygą kaip pati ištvermingiausia bakterija pasaulyje – ji lengvai pakelia 5 tūkst. grėjų radiacijos dozę, nors žmogui pakanka momentinės 5 grėjų dozės, kad numirtų per 14 dienų. Beje, grupė Buenos Airių universiteto mokslininkų atliko eksperimentą, kurio metu buvo sukurtos Jupiterio palydove Europoje esančios sąlygos, ir ši bakterija jomis išgyveno.
Tarp ypač ekstremalių ekstremofilų patenka ir prieš porą metų Kalifornijos Mono ežere atrasta bakterija. Ji laikoma pirma žinoma gyvybės forma, naudojančia ypač nuodingą cheminį elementą arseną, kad išgautų savą DNR ir baltymus. Šios bakterijos atradimas kuriam laikui buvo sukėlęs mokslinių spekuliacijų bangą apie nežemišką jos prigimtį.
O kur dar mikroorganizmai, egzistuojantys karščiausiuose planetos ežeruose, kur temperatūra kartais siekia 96 laipsnius. Beje, šiandien mokslininkai jau galvoja apie tokių mikroorganizmų panaudojimą biokurui gaminti. Mat esant aukštai temperatūrai greičiau vyksta visos cheminės reakcijos, o ekstremofilai tokiomis sąlygomis padėtų skaidyti augalines medžiagas. Tarkim, Džordžijos universiteto mikrobiologas Barry Whitmanas atlieka eksperimentus su bakterijomis, kurios gamina metano dujas ir galėtų versti žmonių atliekas kuru.
Tačiau ekstremofilai nebūtinai turi būti vienaląsčiai. Štai prieš metus Pietų Afrikos platinos ir aukso kasyklose mokslininkas Gaetanas Borgonie iš Gento universiteto Belgijoje atrado daugialastį organizmą – apvaliąją kirmėlę (nematodą), gyvenančią ekstremaliomis sąlygomis iki 3 km gylyje.
„Artėjame prie istorinio pokyčio, kai klausimas apie gyvybės egzistavimą ne tik Žemėje po truputį perduodamas iš astronomų (kiek tinkamų gyvybei planetų egzistuoja) į astrobiologų (kokių sąlygų reikia gyvybei išsivystyti) rankas“, – teigia Oksfordo universiteto astronomas Chrisas Lintottas.
Tad jei dar kažkur visatoje, be Žemės, ir egzistuoja gyvybė, greičiausiai ji yra mikroorganizmų pavidalo, todėl radijo signalų iš jos kol kas laukti neverta.

Šių metų vasarą, po 30 metų gana sėkmingų skrydžių, sustabdyta daugkartinio naudojimo pilotuojamų erdvėlaivių, vadinamų „šatlais“, programa. Tad kokios ateities perspektyvos laukia žmonijos kosmose?

Liepos pabaigoje įvyko paskutinis daugkartinio naudojimo pilotuojamo erdvėlaivio – „šatlo“ (angl. shuttle – šaudyklė) „Atlantis“ skrydis. Nuo šiol joks „šatlas“ nebepakils savo variklių padedamas, o į galutinį tikslą – į muziejus Los Andžele, Vašingtone, Niujorke ir Kennedy kosminių tyrimų centre, Floridoje, juos nugabens specialiai tam pritaikytas „Boeing 747“ lėktuvas.
NASA, valstybinė JAV agentūra, atsakinga už nekarines kosmoso tyrimo programas, galutinai nutraukė „šatlų“ programą, kuriai šiais metais sukako 30 metų – pirmieji tokio tipo erdvėlaivio skrydžiai buvo atlikti dar 1981 m. Iš esmės „šatlai“ žymėjo antrąjį etapą pasaulinėse kosmoso lenktynėse – pirmąjį užbaigė sėkmingi „Apollo“ serijos erdvėlaivių skrydžiai į Mėnulį.
Iš viso per tris dešimtmečius atlikti net 135 skrydžiai, per kuriuos į Žemės orbitą buvo iškeltas Hablo kosminis teleskopas bei Tarptautinės kosminės stoties (angl. ISS) detalės.
Ne visi „šatlų“ skrydžiai buvo sėkmingi – du iš jų baigėsi tragiškai. 1986 m. kildamas sprogo erdvėlaivis „Challenger“ ir žuvo visi septyni juo kylantys astronautai, o 2003 m. leisdamasis sudužo „Columbia“, taip pat skraidinęs septynis žmones.
Pastaroji tragedija paskatino NASA sprendimą sustabdyti šio tipo erdvėlaivių skraidymą į kosmosą. Šis sprendimas net penkeriems metams paliko JAV be savos transporto priemonės, galinčios gabenti žmones į Žemės orbitą. Tiesa, tai ne pirma pertrauka kosmoso tyrinėjimo istorijoje – panašus laiko tarpas be aktyviai skraidančių erdvėlaivių buvo ir po paskutinio „Apollo-Soyuz“ skrydžio 1975 m. iki 1981-ųjų, kai buvo paleistas pirmasis „šatlas“. Kol kas astronautams, keliaujantiems į Tarptautinę kosminę stotį, NASA turės pirkti „bilietus“ į vienintelį veikiantį rusų erdvėlaivį „Sojuz“ – viena kelionė pirmyn ir atgal kainuoja apie 60 mln. dolerių. Vienas „šatlo“ skrydis, apytiksliais skaičiavimais, kainuodavo apie 450 mln. dolerių.
„Šatlų“ programos nutraukimas turi ne tik finansinę, bet ir simbolinę reikšmę. Kosmoso tyrinėjimo lenktynės nuo pat 1957 m., kai Sovietų Sąjunga paleido pirmąjį palydovą, iki pat šių dienų rodo šalies galią ir prestižą. Juk jei šalis gali skraidyti į kosmosą, vadinasi, kariniu požiūriu su ja irgi reikia skaitytis. Pasak vienos istorijos, kai 1983 m. JAV prezidentas Ronaldas Reaganas paskelbė apie apsaugos nuo balistinių raketų skydą, vėliau vadintą žvaigždžių karų programa, Sovietų Sąjungos vadovybė patikėjo šiuo gan sunkiai tuomet įgyvendinamu planu, kurį galima laikyti vienu sėkmingiausių blefų pasaulyje. Juk jei amerikiečiai nuskrido į Mėnulį, vadinasi, ir raketinį skydą gali įsirengti.
Šiandien supervalstybė JAV kuriam laikui pasitraukė iš kosminių lenktynių. Kokių permainų žada šis įvykis ir kokie nauji žaidėjai žada prisidėti prie šio ypač brangaus „sporto“?

Kitų šalių kosminės ambicijos

Paskutinis erdvėlaivio „Atlantis“ skrydis žymi ne tik vieno etapo pabaigą, bet ir kito pradžią. Šiandien naujos galimybės atsiveria kitoms valstybėms, anksčiau buvusioms JAV šešėlyje. Be jokios abejonės, Rusija dabar drąsiai gali save laikyti kosmoso užkariautojų lydere. Tačiau jai į nugarą grėsmingai alsuoja kita supervalstybė – Kinija. Ji jau nebeapsiriboja geolokacinių ar ryšių palydovų leidimu – rugsėjo pabaigoje į Žemės orbitą buvo pakeltas kosminės laboratorijos modulis „Tiangong-1“, o lapkričio pradžioje Kinija planuoja paleisti nepilotuojamą erdvėlaivį „Shenzhou-8“. Pakilęs į Žemės orbitą, jis turėtų susijungti su „Tiangong-1“ moduliu. Ir jei viskas pavyks, Kinijos Liaudies Respublika taps trečia pasaulio valstybe, sukūrusia sėkmingą erdvėlaivių susijungimo kosmose technologiją.
Šios šalies kosmoso programos ekspertas Yinas Jiangangas prognozuoja, kad iki 2016 m. turėtų būti surinkta nuosava Kinijos kosminė stotis, kurioje apsigyvens kinų astronautai. Tačiau šios valstybės planai kosmine stotimi neapsiriboja – po 2020 m. planuojama nusiųsti kinų astronautus į Mėnulį. Dėl tokių grandiozinių planų džiūgauja kai kurios Afrikos žemyno valstybės, kuriose Kinija pastaruoju metu daug investuoja, – jų pramonė gaus naujų užsakymų.
Be Kinijos, į šias lenktynes vis bando įsiterpti ir finansinės krizės kankinama Europa – kosmoso agentūra ESA (European Space Agency) turi raketų paleidimo aikštelę Prancūzijos Gvianoje, Pietų Amerikoje, iš kurios jau kurį laiką kyla „Ariane“ serijos raketos nešėjos. Pavyzdžiui, rugsėjį buvo sėkmingai paleista „Ariane 5“, kuri į orbitą pakėlė du televizijos palydovus. Tačiau vienas ambicingiausių ESA planų yra į Žemės orbitą paleisti visuotinę navigacijos sistemą „Galileo“, kuri konkuruotų su dabar plačiai naudojama amerikiečių GPS ir beveik jau veikiančia rusų GLONASS navigacijos sistemomis.
Deja, euro krizė gali pakišti koją ambicingiems ES planams tapti kosmoso užkariautoja – ES šalyse vis mažiau entuziastų, norinčių „Galileo“ programai skirti planuotus 20 mlrd. eurų. Ir nors 2011 m. ESA biudžetas siekia 4 mlrd. eurų, kitais metais Italijoje susirinkę ES šalių ministrai, atsakingi už kosmoso tyrinėjimų plėtrą, gali ir nebepritarti tokiam dosniam „rytdienos technologijų“ finansavimui.
Neteisinga būtų manyti, kad kosmoso tyrinėjimams skirti pinigai tiesiog išmėtomi beorėje erdvėje, – jie padeda atsirasti naujoms technologijoms ir sukurti daugybę darbo vietų. „Per visą Europą ESA sukuria apie 30 tūkst. darbo vietų, o dar 300 tūkst. žmonių įdarbinama ESA aptarnaujančiose bendrovėse. Todėl manau, kad ekonominė krizė kaip tik turėtų skatinti ateities technologijų finansavimą“, – skaičiuoja ESA komunikacijų skyriaus vadovas Doblas Fernando.
Jam pritaria ir Europos Komisijos atstovas kosmoso politikos klausimais Antonio Tajani, teigdamas, kad panašiai kaip valstybėms reikia išėjimo į jūrą, taip ir Europai reikia nepriklausomo išėjimo į kosmosą.

JAV taikiklyje – giliojo kosmoso tyrinėjimai

Jei grįšime prie JAV, svarbu pabrėžti, kad ši supervalstybė visai neketina ilgai mokėti Rusijai už savo astronautų keliones į kosminę stotį ar atidėti kosmoso tyrimų. NASA skrydžių rengimą į artimąją Žemės orbitą pavedė privačioms bendrovėms, pavyzdžiui, „Blue Origin“ gavo 22 mln. dolerių erdvėlaiviui „New Shepard“ tobulinti, o „Sierra Nevada Corporation“ iš NASA savo gaminamam septynviečiam „Dream Chaser“ moduliui gavo 80 mln. dolerių.
Beje, planuojama, kad šį erdvėlaivį į orbitą turėtų pakelti ekscentriškojo verslininko Richardo Bransono kosminiu turizmu užsiimančios bendrovės „Virgin Galactic“ lėktuvas-erdvėlaivis „WhiteKnight2“.
Bene riebiausias kąsnelis – daugiau nei 100 mln. dolerių – skirtas aeronautikos milžinei „Boeing“, kad galėtų tobulinti kapsulę CST-100, kurią planuojama išbandyti jau 2015 m.
Konkurencija tarp privačių bendrovių tik aštrėja – prie jau minėtų prisijungė ir karinių technologijų gamintoja „Lockheed Martin“ bei erdvėlaivius kuriančios kompanijos „Orbital Sciences Corporation“ ir „SpaceX“. NASA iš šio sprendimo ne tik laimės mažesnę astronautų kelionių kainą į Tarptautinę kosminę stotį, bet ir paskatins privačias bendroves užimti naujas nišas, kurias atveria kelionės į artimąjį kosmosą. Panaši situacija buvo jau ir po 1986 m. „Challenger“ sprogimo – tuo metu R.Reagano administracija pavedė vyriausybinėms organizacijoms pirkti privačių bendrovių teikiamas palydovų iškėlimo į Žemės orbitą paslaugas.
Tuo tarpu NASA ketina imtis tolesnių ir sudėtingesnių kosmoso tyrinėjimų. 2010 m. JAV prezidentas Barackas Obama atsisakė planų sugrįžti į Mėnulį ir paskelbė idėją apie 2025 m. pasiųsti astronautų komandą į netoli Žemės skriejantį asteroidą. Šios krypties pasirinkimas motyvuojamas tuo, jog asteroidų kasinėjimas gali tapti pelningu verslu: mokslininkai spėja, kad juose gali būti didelės retesnių ir todėl ypač brangių cheminių elementų sankaupos. Be to, kosminė bazė asteroide galėtų tapti tarpine stotele siunčiant žmones į Marsą.
Vis dėlto tarp šio plano vertintojų – nemažai skeptikų. Štai George’o Washingtono universiteto Kosmoso politikos instituto direktorius Scottas Pace’as mano, kad „nėra daug pakankamai didelių asteroidų, iki kurių kelionė pirmyn ir atgal užtruktų mažiau nei šešis mėnesius“. Šis laikotarpis laikomas ilgiausiu saugiu žmogaus kelionei į kosmosą – būnant ilgiau, šiuolaikinės technologijos negali užtikrinti pakankamos apsaugos nuo kosminės radiacijos poveikio. Be to, gana didelė tikimybė, kad pasiekę asteroidą astronautai neras ten jokių cheminių lobių, o tik paims mėginius ir atliks geologinius tyrimus.
„Tiek mokslo, tiek komerciniu požiūriu daug naudingesnė žmonijai būtų bazė arčiau esančiame Mėnulyje – joje galėtume plėtoti ilgesniam buvimui kosmose reikalingus įgūdžius bei technologijas, pavyzdžiui, kaip išgauti deguonį ir vandenį iš vietinių išteklių“, – JAV pasirinktos krypties pagrįstumu abejoja S.Pace’as.
Bet kokiu atveju, kas taps kosminių lenktynių lyderiu, kada žmonės užsiims asteroidų kasyba ir ar įmanoma gyventi Marse, sužinosime tik apie 2020 m. O iki to laiko galima pasvajoti…

1054-ųjų metų Kinijos (ir kai kurių kitų kraštų) metraščiai mini naują žvaigždę, suspindusią danguje. Ji buvo tokia ryški, kad nustelbė visų kitų žvaigždžių šviesą, ir netgi dieną švietė danguje, kone kaip antra Saulė.

Panašių įrašų galima aptikti ir kitų senovės civilizacijų paliktose relikvijose, taip pat dvi tokios pasirodė Renesanso laikais: pirmoji 1572-aisiais, o antroji – 1604-aisiais metais. Pirmoji iš šių dviejų kurį laiką buvo netgi ryškesnė už Venerą, bet per porą metų abi išblėso ir pranyko.

technologijos.lt

Scanpix

Vienas iš labiausiai patyrusių JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) astronautų penktadienį išėjo į atvirą kosmosą poroje su šių misijų naujoku atlikti paskutinių Tarptautinės kosminės stoties (TKS) išorinės priežiūros darbų per Amerikos daugkartinio naudojimo erdvėlaivių programą “Space Schuttle”.

Astronautai Mike’as Fincke’as (Maikas Finkas) ir Gregas Chamitoffas (Gregas Čamitofas) išskriejo iš orbitinės stoties oro šliuzo apie 4 val. 30 min. Grinvičo (7 val. 30 min. Lietuvos) laiku ir pradėjo ketvirtąjį bei paskutinį išėjimą į atvirą kosmosą per 16 dienų truksiančią erdvėlaivio “Endeavour” misiją.

Šis “Endeavour” skrydis yra priešpaskutinė misija 30 metų vykdytoje NASA daugkartinio naudojimo erdvėlaivių programoje.

Pusseptintos valandos truksiantis “pasivaikščiojimas” yra 159-oji TKS išorinės statybos ir priežiūros misija nuo 1998 metų, kai į orbitą buvo iškeltas Rusijoje pagamintas pirmasis bazinis blokas “Zaria” ir JAV sukonstruotas modulis “Unity”, kurį “Endeavour” įgula tąsyk prijungė naudodamasi erdvėlaivio manipuliatoriumi.

Nuo to laiko 16 valstybių pastangomis sukurta 10 mlrd. JAV dolerių kainavusi stotis išaugo iki daugiau nei 417 tonų sveriančios milžinės, skriejančios apie 355 kilometrų aukštyje virš Žemės.

Šis išėjimas į atvirą kosmosą M. Fincke’ui yra devintasis, o G. Chamitoffui – antrasis. Po šio išėjimo į atvirą kosmosą NASA astronautai TKS išorėje bus dirbę iš viso ilgiau nei tūkstantį valandų.

NASA planuoja liepą paskutinį kartą paleisti į orbitą “Space Shuttle” tipo erdvėlaivį, kuris nugabens TKS įgulai atsargų ištisiems metams. Po šio skrydžio erdvėlaiviai “Endeavour”, “Discovery” ir “Atlantis” taps muziejų eksponatais.

JAV kosmoso agentūra planuoja kasmet sutaupyti 4 mlrd. dolerių, skiriamų dabartinių erdvėlaivių eksploatacijai, ir panaudoti šias lėšas kuriant naujus erdvėlaivius, kurie galėtų skraidyti ne vien į TKS.

Penktadienį M.Fincke’as ir G. Chamitoffas perkels į TKS erdvėlaivio korpuso išorinei apžiūrai naudojamą 15 metrų ilgio manipuliatoriaus priedėlį, kuriuo bus pailgintas orbitinės stoties robotizuotas manipuliatorius. Sumontavus šį agregatą, NASA baigs savo indėlį į 11 metų trukusią TKS statybą.

“Endeavour” su šešių žmonių įgula atsiskirs nuo TKS sekmadienio vakarą.

Planuojama, kad erdvėlaivis trečiadienį 2 val. 32 min. vietos (9 val. 32 min. Lietuvos) laiku nusileis Kennedy (Kenedžio) kosminiame centre Floridoje.

Erdvėlaivis “Atlantis” turėtų startuoti liepos 8 dieną. Tai bus 135-asis ir paskutinis NASA “Space Shuttle” tipo erdvėlaivių skrydis.

Palydovas Aeolus 1

Lietuvos įmonė „Optolita“ gamins itin preciziškus optikos komponentus Europos kosmoso agentūros kuriamam palydovui. Žemės atmosferą lazeriu tyrinėsiančiame palydove „Aeolus“ bus naudojamos Lietuvoje iš kristalų pagamintos ir specialia danga dengtos optinės detalės. Planuojama, kad palydovas į kosmosą bus paleistas 2013 m.

„Kvietimas dalyvauti šiame projekte – ne tik didelis prestižas, bet ir akivaizdus įrodymas, kad Lietuva su savo sukurtomis technologijomis gali dalyvauti realiose kosmoso programose. Gamintojų atranka vyko net keletą metų, o palydovo kūrėjai kėlė itin aukštus produktų ir aptarnavimo kokybės reikalavimus“, – teigia įmonės „Optolita“ direktorius Rimantas Kraujalis.

Europos kosmoso agentūros palydovas „Aeolus“ bus pirmasis įrenginys, leisiantis stebėti vėjo reiškinius iš kosmoso. Palydovui skrendant 400 km aukštyje, Žemės atmosferos sluoksniai bus zonduojami lazeriu. Tikimasi, kad tokiu būdu surinkti duomenys padės kur kas tiksliau prognozuoti oro pokyčius ir tirti tokius svarbius gamtos reiškinius, kaip globalinis atšilimas.

„Palydovui skirtų optikos komponentų gamyba – itin sudėtingas, ilgas ir unikalių žinių reikalaujantis procesas. Pavyzdžiui, kristalų ruošinius auginame mūsų dukterinėje Novosibirske (Rusija) veikiančioje įmonėje, kurios laboratorijose sukuriamos specialios, daugiau nei tūkstančio laipsnių pagal Celsijų temperatūros sąlygos. Šią žaliavą apdirbame jau Lietuvoje: reikia ją preciziškai supjaustyti, nupoliruoti, padengti dangomis, atlikti testus ir t. t.“, – teigia „Optolita“ projekto vadovas Audrius Jakštas.

Palydovo „Aeolus“ kūrėjai kontaktus su Lietuvos įmone užmezgė prieš 7 metus. Rinkdamiesi tiekėjus, Europos kosmoso agentūros atstovai tikrino optinių detalių parametrus, vertino patikimumą. „Optolita“ specialistai nuolat bendravo su palydovo kūrėjais, lankėsi jų laboratorijose.

„Galime teigti, kad tai – tik bendradarbiavimo pradžia. Užsitikrinę reputaciją tarp kosmoso technologijų tyrėjų, tikimės sulaukti ir daugiau kvietimų dalyvauti tokiuose išskirtiniuose projektuose“, – pabrėžė įmonės plėtros direktorius Daugirdas Kuzma.

Rusija antradienį mini pirmojo kosmonauto Jurijaus Gagarino istorinio skrydžio 50-ąsias metines, o šis žmonijai pasiekiamos erdvės ribas išplėtęs žygdarbis, kuris buvo didi Sovietų Sąjungos mokslo pergalė, iki šiol laikomas vienu iš svarbiausių momentų Rusijos istorijoje.

1961 metų balandžio 12 dieną 9 val. 7 min. Maskvos laiku J.Gagarinas ištarė savo garsiąją frazę “Važiuojam!”, kai raketa “Vostok” su jos viršūnėje pritvirtintu ankštu kosminiu laivu startavo iš Kazachstano, tuometės pietinės Sovietų Sąjungos respublikos.

Vos per 108 minutes apskriejęs mūsų planetą 27 metų staliaus sūnus katapultavosi iš savo kapsulės ir parašiutu nusileido viename dirbamame lauke Saratovo srityje centrinėje Rusijoje.

Nuo tos akimirkos jo gyvenimas ir šiuolaikinių kosmoso tyrimų kryptis negrįžtamai pasikeitė.

“Tai buvo vienas iš didingiausių XX šimtmečio įvykių, – pareiškė Rusijos kosminės agentūros vadovas Anatolijus Perminovas. – Jos skrydis atvertė naują puslapį žmonijos raidoje.”

J.Gagarino skrydis tapo didžiausia Sovietų Sąjungos pergale Šaltojo karo metais vykusiose neoficialiose kosminėse lenktynėse su Jungtinėmis Valstijomis. Šis pasiekimas paskatino Vašingtoną skirti dar daugiau dėmesio ir lėšų JAV kosminei programai ir galiausiai pralenkti Maskvą, pirmiesiems pasiuntus žmones į Mėnulį 1969 metais.

Rusija prisimena ne vien J.Gagarino žygdarbį, bet ir žmogų, kuris sukūrė šią raketą, pirmąjį kosminį laivą ir vadovavo jo skrydžiui – vyriausiąjį Sovietų Sąjungos raketų konstruktorių Sergejų Koroliovą.

Šis genialus inžinierius, laikomas vienu iš iškiliausių kosminių skrydžių istorijos veikėjų, Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino buvo pasiųstas į GULAGo lagerį. Tačiau ir vėliau, kai S.Koroliovui buvo pavesta vadovauti sovietų kosminei programai, jo vaidmuo nebuvo viešinamas. Šio konstruktoriaus indėlis buvo atskleistas tik po jo mirties 1966 metais.

J.Gagarino skrydis buvo rizikingas žingsnis į nežinią. Pirmasis kosmonautas patyrė itin neramių akimirkų, kai jos kapsulė pradėjo nevaldomai suktis, grįždama į atmosferą.

“Jeigu tuo metu būtume vertinę šio laivo patikimumą pagal šiuolaikines normas, jokiu būdu nebūtume pasiuntę žmogaus”, – pirmadienį pareiškė 99 metų raketų inžinierius Borisas Čertokas, dirbęs su J.Gagarinu.

Rusijoje antradienį vyks daug iškilmingų renginių, skirtų pagerbti pirmajam į kosmosą pakilusiam žmogui Jurijui Gagarinui, kurio istorinis skrydis iki šiol yra vienas iš svarbiausių šios šalies kosminės programos laimėjimų bei nacionalinio pasididžiavimo šaltinis.

Rusijos pareigūnai rūpinasi, kad jokie nesklandumai nesutrukdytų paminėti 1961 metų balandžio 12 dieną įvykusio J.Gagarino istorinio skrydžio 50-ąsias metines, nors dabartinę Maskvos kosminę programą neseniai ištiko kelios nesėkmės.

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas antradienį vyks į Pamaskvėje esantį kosminių skrydžių valdymo centrą ir televizijos ryšiu kalbėsis su Tarptautinės kosminės stoties (TKS) įgula, sakė vienas Kremliaus pareigūnas.

Vėliau šalies vadovas įteiks apdovanojimus kosmonautams ir kosmoso veteranams, taip pat pasakys kalbą Kremliaus Didžiojoje palatoje.

Tuo tarpu antrasis valdančiojo tandemo narys – premjeras Vladimiras Putinas – planuoja susitikti su rusais ir ukrainiečiais kosmonautais Ukrainoje, kur jis taip pat dalyvaus derybose su Ukrainos prezidentu Viktoru Janukovyčiumi ir premjeru Mykola Azarovu.

“Tą dieną šios temos nepavyks išvengti”, – pareiškė V.Putino atstovas Dmitrijus Peskovas.

Pirmasis žmogaus skrydis į kosmosą buvo viena iš didžiausių Sovietų Sąjungos psichologinių pergalių Šaltojo karo metais vykusiose neoficialiose kosminėse lenktynėse su Jungtinėmis Valstijomis. Šis pasiekimas ir 1957 metais paleistas pirmasis dirbtinis Žemės palydovas “Sputnik 1″ buvo vieni iš svarbiausių tarybinės kosmoso programos pasiekimų.

Rusijos kosmoso agentūra “Roskosmos” pakvietė apie 40 kitų šalių kosminių programų vadovų ir atstovų, taip pat Rusijos ir Sovietų Sąjungos kosmonautus bei užsienio kosmoso pionierius dalyvauti iškilmėse, kurios pirmadienį vyks Maskvoje veikiančiame Kosmonautikos memorialiniame muziejuje.

“Pakvietėme visus pirmuosius astronautus iš visų šalių, kurie kada nors yra skridę (kosminiais laivais) “Sojuz”, – “Roskosmos” atstovas Aleksandras Vorobjovas sakė naujienų agentūrai AFP.

Rusijos kosminiai laivai “Sojuz” vėliau šiais metais taps vieninteliais aparatais, galinčiais skraidinti žmones į TKS, kai JAV Nacionalinė kosmoso ir aeronautikos administracija nurašys savo paskutinį tebenaudojamą “Space Shuttle” klasės erdvėlaivį. Po jo paskutinio skrydžio Jungtinių Valstijų pilotuojamų skrydžių programa taps visiškai priklausoma nuo Rusijos.

Kitaip nei kitos šalys, Rusija anksčiau nesuteikdavo specialių vardų savo kosminiams laivams, tačiau šiai tradicijai buvo nusižengta – J.Gagarino vardas buvo suteiktas “Sojuz” kapsulei, praeitą ketvirtadienį atskraidinusiai tris naujus įgulos narius į TKS.

“Neabejotina, jog taip išreiškiama pagarba žmogaus, kuris pakeitė pasaulį, žygdarbiui”, – V.Putinas sakė praeitą savaitę, turėdamas omenyje visoje šalyje vyksiančias iškilmes.

Šiuo metu Rusija moka nuomą Kazachstanui už naudojimąsi jo teritorijoje esančiu kosmodromu, iš kurio 1961 metais startavo ir J.Gagarino rakete, tačiau šiemet Maskva pradėjo statytis kitą kosmodromą Tolimuosiuose Rytuose, netoli sienos su Kinija.

V.Putinas pernai liepą sakė, kad vyriausybė naujojo kosmodromo “Vostočnij” (Rytinis) statybos pradiniam etapui numačiusi skirti 800 mln. JAV dolerių, o pirmasis pilotuojamas kosminis laivas iš jo turėtų startuoti 2018 metais.

Tačiau šalies dabartinė kosminėje programoje pastaruoju metu iškilo kai kurių kliuvinių.

Pernai gruodį Rusiją ištiko viena iš apmaudžiausių kosminių nesėkmių – raketa “Proton M”, turėjusi iškelti į orbitą tris navigacinės sistemos palydovus, tuojau po starto nukrito į Ramųjį vandenyną. Tuo tarpu pastarasis “Sojuz” skrydis į TKS buvo savaitei atidėtas dėl techninės problemos.

“Roskosmos” vadovas Anatolijus Perminovas dėl šių trikdžių spaudžiamas atsistatydinti ir tikriausiai paliks postą, pasibaigus J.Gagarino skrydžio metinių iškilmėms.

Nors pasitaikė kai kurių rimtų nesėkmių, V.Putinas praeitą savaitę sakė savo vyriausybei, kad Rusija turėtų išlaikyti lyderės vaidmenį kosmoso tyrimų srityje. Premjeras nurodė, kad vėliau šiais metais bus paleistas kosminis zondas, kuris tirs Fobą – vieną iš dviejų Marso palydovų.

V.Putinas pabrėžė, kad Rusija po ilgokos pertraukos planuoja atnaujinti tarpplanetinius tyrimus, taip pat paragino TKS projekto partneres suvienyti jėgas tiriant Mėnulį, Marsą ir kitas planetas.

“Turime padidinti savo dalyvavimą pasaulinėje kosmoso rinkoje, kuri nuo 2003 metų išaugo 2,5 karto ir šiuo metu siekia apie 200 mlrd. JAV dolerių”, – pridūrė premjeras.

Vienas paskutinių dalykų, apie kuriuos Jurijus Gagarinas kalbėjo prieš pat savo istorinį skrydį į kosmosą, buvo dešra.

Ši pikantiška naujiena yra tarp daugiau nei 700 archyvinės medžiagos puslapių, susijusių su pirmojo kosmose pabuvojusio žmogaus 108 minučių skrydžiu prieš 50 metų. Šią medžiagą Rusija paskelbė penktadienį.

Antradienį Rusijoje vyks daugybė šventinių renginių tam istoriniam skrydžiui paminėti ir visur vyks ceremonijos sovietinių laikų didvyriui J.Gagarinui pagerbti, pradedant Tarptautine kosmoso stotimi (TKS) ir baigiant Kremliumi.

Tarp ta proga skelbiamų dokumentų yra nedidelis pranešimas apie J.Gagarino, kuris tuo metu buvo prisegamas kapsulėje, pokalbį su vyriausiuoju raketų dizaineriu Sergejumi Koroliovu, kuris ir pats Rusijoje yra įgijęs legendinio žmogaus statusą.

Dažniausiai prisimenama, kad J.Gagarinas, erdvėlaiviui “Vostok” kylant nuo žemės, ištarė “Važiuojame!”. Tačiau rusiškame internete šį savaitgalį mirga pranešimai apie tai, ką J.Gagarinas pasakė kelios akimirkos prieš tą garsiąją frazę.

Atrodo, kad vienas didžiausių S.Koroliovo rūpesčių buvo tai, kad būsimasis didvyris turėtų pakankamai maisto, kai grįš į Žemę, rodo komentarai, kuriuos pirmoji paskelbė interneto svetainė lifenews.ru.

“Ten dėžutėje tūbos – pietūs, vakarienė, pusryčiai”, – radijo ryšiu J.Gagarinui sakė sovietinės raketų programos tėvas, kai buvo skaičiuojamos sekundės iki starto.

“Aišku”, – atsakė J.Gagarinas.

“Ten yra dešros, dražė ir uogienės arbatai. 63 vienetai, būsi storas, – toliau primygtinai sako vyriausiasis konstruktorius. – Šiandien atskrisi, iš karto viską suvalgyk”.

“Aha”, – atsako pirmasis kosmonautas ir neprarasdamas humoro jausmo priduria: “Svarbiausia – dešros yra naminukei užkąsti”.

“Bjaurybė, o juk viską užrašinėja, šunsnukis!” – juokais piktinasi S.Koroliovas, žinodamas, kad J.Gagarino mikrofonas fiksuoja kiekvieną žodį.

Rengiantis paleidimui, į juostelę patenka ir replika, rodanti, kad ne viskas ėjo sklandžiai.

“Gabalėlį pleistro atplėšk – mes pamiršome priklijuoti šį daiktą”, – sako kažkas, pažymėtas stenogramoje kaip “Nežinomasis”. Apie ką buvo kalbama, įrašuose nepatikslinama.

Dar po kelių minučių S.Koroliovas sako J.Gagarinui, kad įėjimo liukas bus nuimtas ir įstatytas iš naujo, nes “vienas kontaktėlis nepasirodė”.

“Supratau jus teisingai. Liukas atidarytas. Tikrinu signalizatorius”, – ramiai atsako J.Gagarinas.

Lifenews.ru priduria, kad per ryšio patikrinimą prieš skrydį pirmasis kosmonautas dainavo ir švilpavo įvairias melodijas – iš pradžių Marko Berneso dainą “Apie tolimą riestanosę vaikystę”, po to – “Katutes”, dar po to – “Tėvynė girdi, tėvynė žino”.

Paskutinė J.Gagarino atlikta daina likus dviem minutėms iki starto buvo “Skriskite balandžiai, skriskite”.

Po to prasidėjo variklių prapūtimas, įjungiamas degimas ir “Vostok” atitrūksta nuo žemės – J.Gagarinui pasakius savo garsųjį “Važiuojame”.

Po to 20 sekundžių įraše girdėti vien trukdžiai ir įvairus triukšmas, o tada užfiksuoti pirmieji jau skrydžio metu ištarti J.Gagarino žodžiai.

“Aušra -1″, aš “Kedras”. Viskas vyksta gerai. Triukšmas kabinoje silpnas. Savijauta gera, jaučiu perkrovą, vibracija, viskas gerai”, – praneša kosmonautas iš neįtikėtinu greičiu lekiančios raketos.

“Aš “Aušra-1″, – atsako S.Koroliovas – Mes visi linkime jums gero skrydžio. Viskas gerai?”.

Paskutiniai J.Gagrino žodžiai kosmose buvo apie įrenginių parametrus: slėgį stabdymo varikliuose, laivo salone.

“Savijauta gera, tęsiu skrydį”, – praneša J.Gagarinas likus pusei valandos iki nusileidimo.

Po to “Vostok” įskrieja į radijo ryšio šešėlį, ryšys su juo atsinaujina trumpam. O po pusės valandos – 10 val. 55 min. – J.Gagarinas nusileido netoli Saratovo.

Pokalbių stenogramą sudaro 247 dokumentai, išslaptinti artėjant J.Gagarino skrydžio 50 metų jubiliejui. Jo pokalbių įrašai pateikti iš keturių skirtingų šaltinių.

Iki garsiojo “Važiuojame” per startą 1961 metų balandžio 12-ąją yra dvi valandas trukusių pokalbių stenograma. Daugiausia jie techninio pobūdžio: J.Gagarinas ir S.Koroliovas tikrina ryšį įprasčiausiu būdu – skaičiuoja nuo 1 iki 10.

“Jurijau Aleksejevičiau, aš noriu jums tiesiog priminti, kad po pasirengimo minutės praeis maždaug šešios minutės, kol prasidės skrydis, taigi jūs nesijaudinkite. Priimu”, – dėl visa ko priminė J.Gagarinui S.Koroliovas.

“Jus supratau, aš visiškai ramus!” – atsakė pirmasis kosmonautas.

Dauguma duomenų pateikti tiesiai iš mikrofono, įrengto “Vostok” kapsulėje. Jį įjungdavo pats J.Gagarinas, padiktuodamas savo mintis skrydžio metu.

Kitas duomenų šaltinis – trijų radijo stočių, per kurias buvo palaikomas “Vostok” ryšys su Žeme, įrašai.

Rusija penktadienį išslaptino dokumentus, kurie suteikia naujos informacijos apie pirmojo kosmonauto Jurijaus Gagarino paslaptingas žūties aplinkybes ir rodo, jog 1968 metais per lemtingą mokomąjį skrydį jo pilotuojamas naikintuvas atliko staigų manevrą, tikriausiai mėgindamas išvengti susidūrimo su meteorologiniu balionu.

Aukštas Kremliaus archyvų pareigūnas Aleksandras Stepanovas spaudos konferencijoje sakė, kad Sovietų Sąjungos ekspertų komisija, kurios tyrimo išvados iki šiol buvo įslaptintos, nutarė, jog šis manevras buvo labiausiai tikėtina J.Gagarino žūties priežastis.

“Komisija padarė išvadą, jog labiausiai tikėtina šios katastrofos priežastis buvo staigus manevras, siekiant išvengti (susidūrimo) su meteorologiniu zondu”, – nurodė A.Stepanovas.

Lengvesni už orą balionai dažnai naudojami atliekant meteorologinius tyrimus.

Vyriausybinės komisijos atlikto J.Gagarino žūties tyrimo dokumentus Rusija išslaptino, ruošiantis minėti 1961 metų balandžio 12 dieną įvykusio pirmojo žmogaus skrydžio į skrydžio kosmosą 50-ąsias metines.

A.Stepanovas pridūrė, jog komisija taip pat pateikė kitą tikėtiną lemtingo lėktuvo manevro priežastį.

“Mažiau tikėtina priežastis – mėginimas išvengti įskridimo į pirmojo debesų sluoksnio viršutinę zoną”, – sakė pareigūnas.

Jis pridūrė turinti vilties, kad šių dokumentų paviešinimas išsklaidys gandus apie J.Gagarino žūties priežastis.

“Tikiuosi, jog tai paneigs daugelį prasimanymų, platinamų Rusijoje (leidžiamose) pseudoistorinėse knygose”, – pareiškė A.Stepanovas.

Šio tyrimo išvados buvo išdėstytos 1968 metų lapkričio 28 dieną patvirtintame Komunistų partijos Centrinio Komiteto ir Ministrų Tarybos dekrete, pažymėtame grifu “visiškai slaptai”.

Rusijos prezidento archyvas įtraukė Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo pasirašytas dviejų puslapių apimties išvadas į archyvinių dokumentų rinkinį, kuris buvo išleistas, minint pirmojo žmogaus skrydžio į kosmosą 50-ąsias metines.

J.Gagarinas ir instruktorius Vladimiras Serioginas žuvo 1968 metų kovo 27 dieną, kai jų naikintuvas MiG-15 sudužo per mokomąjį skrydį Vladimiro srityje netoli Maskvos.

Tyrimo komisija konstatavo, jog dėl J.Gagarino arba V.Seriogino atlikto manevro lėktuvas pateko į “superkritinį skrydžio režimą ir neteko aukščio, esant sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms”.

Daugelį metų buvo spėliojama, jog pirmasis kosmonautas žuvo, kai jo naikintuvas sudužo staigiai nerdamas žemyn mėginant išvengti susidūrimo su kokiu nors kitu objektu arba lėktuvu.

Taip pat manyta, jog katastrofą galėjo sukelti deguonies stygius pilotų kabinoje.

Šiandien pirmasis į kosmosą pakilęs kosmonautas Jurijus Gagarinas – vieniems neabejotinas didvyris, kitiems – eilinis ir net ne pats geriausias kosmonautas, kurio “nebuvo gaila pasiųsti į kosmosą”, o treti abejoja, ar toks skrydis apskritai įvyko. Tačiau jo reikšmė yra didžiulė tiek politikos, tiek mokslo istorijai.

Eilinis kosmonautas

“Bet kuriame aviacijos pulke buvo galima surinkti dvidešimt tokių lakūnų…” – yra sakęs Jurijų Gagariną skrydžiui į kosmosą rengęs Markas Galajus, kurio įsitikinimu, J.Gagarinas toli gražu nebuvo išskirtinis, o tiesiog puikiai atitiko “techninius” reikalavimus – buvo itin mažo ūgio ir nedaug svėrė. Mat kapsulė, kuria turėjo skristi kosmonautas, buvo nedidelė, nes projektuota ne žmogaus skrydžiui į kosmosą, o termobranduoliniam užtaisui, kuris turėjo būti nugabentas į JAV.

J.Gagarino skrydį nuvainikuoja ir britų istorikas Gerardas DeGrootas. Artėjant pirmo žmogaus skrydžio į kosmosą 50-mečiui, dienraštyje “The Daily Telegraph” jis tvirtina, kad J.Gagarino skrydis buvo niekam tikęs – Sovietų Sąjunga veltui leido pinigus “pasirodymui”, nors iki skrydžio 1961-ųjų balandį žmonija esą buvo padariusi kur kas reikšmingesnių atradimų kosmoso srityje.

Beje, visai neseniai atskleista, kad J.Gagarino skrydis sėkme, o ne katastrofa pasibaigė tik per plauką: Rusijos televizija paskelbė, kad J.Gagarinas teturėjo 50 proc. šansų grįžti iš kosmoso gyvas, be to, leidžiantis kapsulė nuo jo kabinos atsiskyrė tik paskutinę akimirką, ir tik todėl, kad atmosferoje įkaito ir perdegė jungiamasis laidas.

Įdomu, kad net patys rusai J.Gagarino ir jo skrydžio į kosmosą per daug neidealizuoja. Prieš porą metų atlikta Timūro Bekmambetovo tyrimų tarnybos ir Viešosios nuomonės fondo (VNF) apklausa atskleidė, kad didvyriu J.Gagariną laiko tik 4 proc. rusų (tuo tarpu kad herojaus vardo vertas filmo “Septyniolika pavasario akimirkų” pagrindinis veikėjas Štirlicas, mano 26 proc. apklaustųjų).

Nepaisant visų abejonių, J.Gagarinas neabejotinai yra viena žinomiausių pasaulio asmenybių, o jo skrydis į kosmosą vertinamas ne tik kaip žygdarbis, bet ir kaip vienas reikšmingiausių kosmoso eros laimėjimų, užbaigusių didžiąsias SSRS ir JAV varžybas kosmose.

Siekė pranašumo

Priminsime, kad po Antrojo pasaulinio karo JAV ir Sovietų Sąjunga kaip įmanydamos varžėsi dar karo metais prasidėjusiose “kosmoso lenktynėse”. Juk kosminių raketų epocha prasidėjo 1942 m. spalio 3 d. mažame Baltijos jūros pusiasalyje prie šiaurinių Vokietijos krantų, kur Pėnemiundės poligone nacistinė Vokietija pirmąkart sėkmingai išbandė artilerijos raketą A-4, vėliau pavadintą V-2. Vėliau V-2 buvo pradėtos gaminti masiškai, išnaudojant greta esančios Nordhauzeno koncentracijos stovyklos kalinių darbą. Tūkstančius šių raketų karo pabaigoje A.Hitleris pasiuntė į Londoną ir kitus Pietų Anglijos miestus.

Raudonoji armija vokiečių raketų poligoną užėmė 1944 m. rugsėjį. Rusams pavyko surasti V-2 variklį, o po dvejų metų sovietų specialistai kartu su vokiečių inžinieriais atstatė V-2 gamybos liniją ir pagamino apie dešimt raketų.

Tuomet vienuolika metų kosminėse varžybose nebuvo jokių didesnių laimėjimų, kol 1957 m. spalio 4 d. į kosmosą buvo paleistas pirmasis “Sputnikas”, rusų dirbtinis Žemės palydovas.

Beje, per tris mėnesius pagamintas “Sputnikas” buvo ne didesnis už krepšinio kamuolį, tačiau nušveistas iki blizgesio, kad geriau atspindėtų saulės spindulius ir neperkaistų. Be to, šis palydovas tik pypsėjo – nieko daugiau jis nesugebėjo. Tačiau politinis “mažylio” signalų, kuriuos galėjo priimti kiekvienas radijo mėgėjas, poveikis buvo triuškinamas. Vien faktas, kad “Sputnikas” periodiškai vis praskirsdavo virš JAV, labai erzino Amerikos vyriausybę.

Atsakant į šį rusų akibrokštą 1957 m. gruodį buvo paskubomis surengtas JAV palydovo startas. Tačiau jis baigėsi nesėkme – aparatas vos pakilęs nuo žemės užsiliepsnojo. Pagal anglišką žodį “flop”, reiškiantį žlugimą, Didžiosios Britanijos dienraštis “London Daily Herald” šį palydovą savo antraštėje net pavadino “flopniku”.

Jungtinėms Valstijoms pavyko pakartoti SSRS laimėjimą tik 1958 m. vasario 1 d., kai jos paleido antrą dirbtinį žemės palydovą “Explorer-1″. Tuo tarpu rusai kelis mėnesius prieš tai, tai yra 1957 m. lapkričio 3 d., į kosmosą iškėlė pirmą gyvūną – šunį Laiką, ir vėl mėgavosi sėkme.

Praėjus metams JAV buvo įkurta Nacionalinė aeronautikos ir erdvės tyrimų agentūra (NASA). Atsakydama į tai SSRS 1961 m. į kosmosą pasiuntė pirmąjį žmogų – J.Gagariną. Tai buvo dar vienas, daugelio manymu, didžiausias, Jungtinių Valstijų pralaimėjimas.

J.Gagarino “smūgis” amerikiečiams

Pirmas į kosmosą pakilęs kosmonautas leitenantas J.Gagarinas ir kiti sovietų kosmonautai atrodė didvyriai viso pasaulio akyse. Amerikiečiams su tuo susitaikyti buvo labai sunku. Iškart po J.Gagarino skrydžio JAV prezidentas Johnas Kennedy pareiškė, kad per dešimtmetį JAV nusiųs savo kosminę ekspediciją į Mėnulį ir sugrąžins ją atgal į Žemę. Pasitelkusi galingiausią raketą NASA sugebėjo tą pažadą tesėti netgi greičiau – per septynerius metus. Kai astronautas Neilas Armstrongas 1969 m. rugpjūčio 21 d. išlipo Mėnulyje, lenktynės dėl kosmoso “užkariavimo” praktiškai baigėsi.

Vis dėlto pirmaisiais kosmoso užkariautojais visada bus laikomi rusai ir J.Gagarinas. Beje, į kosmosą jis skrido būdamas vos 27-erių, o po trejų metų paslaptingai žuvo per lėktuvo bandymus. Prieš ketverius metus Kremlius uždraudė atnaujinti tyrimą dėl jo žūties, tačiau šiemet, 50-ųjų skrydžio į kosmosą metinių minėjimo proga, Rusija ketina šiek tiek praskleisti paslapties šydą ir išslaptinti kai kuriuos tiek su skrydžiu, tiek su J.Gagarino žūtimi susijusius dokumentus.

Ištrauka iš 50-osioms J.Gagarino skrydžio metinėms skirtos Jamie Dorano ir Pierso Bizony knygos “Starman” (“Žvaigždžių žmogus”)

Balandžio 12 d. Likus valandai iki skrydžio, inžinierius Sergejus Koroliovas telefonu pakalbino kapsulėje jau sėdintį Jurijų Gagariną.

– Jurijau Aleksejevičiau, kaip mane girdi? Turiu tau kai ką pasakyti.

– Girdžiu garsiai ir aiškiai.

– Primenu, kad po to, kai bus paskelbta, jog iki pakilimo liko minutė, iš tiesų bus šešių minučių prastova, nesijaudink.

– Supratau. Visiškai nesijaudinu.

– Šešios minutės visokiems techniniams reikalams, žinai.

Tuomet priėjo kosmonautas Pavelas Popovičius.

– Ar žinai, kas kalba?

– Žinoma, “Pakalnutė”.

– Jurijau, ar tau ten baisiai nuobodu?

– Jei grotų kokia muzika, būtų smagiau.

Norėdamas pasirūpinti kiekviena menkiausia detale, šio reikalo asmeniškai ėmėsi S.Koroliovas. Jis paprašė technikų surasti kelis įrašus ir paleisti juos J.Gagarinui. Po kelių minučių jis paklausė, ar muzika jau girdėti.

– Dar ne, – atsakė Jurijus.

– Prakeikti muzikantai. Bimbinėja ir viską pasako pirmiau, nei padaro.

– O, dabar jau groja. Uždėjo man meilės dainą.

– Sakyčiau, geras pasirinkimas.

Be devyniolikos devynios J.Gagarinas pajuto, kad raketos durys užtrenkiamos, o degalų žarnos ištraukiamos.

Dar po dešimties minučių muzika nutilo. Žemas ir šį kartą jau labai rimtas S.Koroliovo balsas pranešė: liko 15 minučių.

Tai buvo ženklas J.Gagarinui užsidėti pirštines ir šalmo dangtį. Paskutinėmis minutėmis prieš skrydį NASA stiliumi publikai buvo transliuojamas skaičiavimas: 5, 4, 3, 2, 1. Raketa turėjo pakilti 9 val. 6 min. Maskvos laiku.

Du Rusijos kosmonautai ir JAV astronautas antradienį išskrido į Tarptautinę kosminę stotį laivu, kuriam buvo suteiktas prieš 50 metų pirmąkart per istorinį skrydį į kosmosą pakilusio kosmonauto Jurijaus Gagarino vardas.

Kosminį laivą “Sojuz” nešanti raketa startavo iš Kazachstane esančio Rusijos Baikonūro kosmodromo. Ji pakilo nuo tos pačios aikštelės, iš kurios 1961 metų balandžio 12 dieną startavo J.Gagariną į orbitą iškėlusi raketa.

Kaip pranešė vienas naujienų agentūros AFP korespondentas, “Sojuz” pakilo paryčiais, o raketos variklių išmetamų įkaitusių dujų srautas paliko šviesų taką giedrame žvaigždėtame danguje virš bekraštės Kazachstano stepės.

Ši misija buvo susieta su istoriniu J.Gagarino skrydžiu, kuris tapo viena iš didžiausių Sovietų Sąjungos pergalių prieš Jungtines Valstijas Šaltojo karo laikais. Ant antradienį startavusios “Sojuz” kosminės kapsulės buvo užrašytas pirmojo į kosmosą pakilusio žmogaus vardas ir netgi pavaizduotas jo portretas, nors Rusijos kosminių aparatų ženklinimas paprastai būna labai santūrus.

“Skrydis vyksta normaliai”, – Rusijos kosminių skrydžių valdymo centras informavo įgulą, kurios nariai pamojavo ir parodė iškeltus nykščius prieš televizijos kamerą.

Kosmonautai Aleksandras Samokutiajevas ir Andrejus Borisenka į orbitą pakilo pirmąkart, o JAV astronautui Ronaldui Garanui ši misija jau antroji – jis skrido į kosmosą NASA erdvėlaiviu “Discovery” 2008 metais.

“Jaučiamės gerai”, – ištarė vienas įgulos narys, veikiausiai laivo vadas A.Samokutiajevas.

“Linkiu sėkmės ir gero skrydžio”, – atsakė Rusijos kosminės agentūros vadovas Anatolijus Perminovas.

“Sojuz” sėkmingai pakilo į Žemės orbitą ir turėtų susijungti su TKS trečiadienį 23 val. 18 min. Grinvičo (ketvirtadienį 2 val. 18 min. Lietuvos).

Ši misija tapo vienu iš svarbiausių pilotuojamų skrydžių pusės šimtmečio sukakties minėjimo renginių. Specialistai anksčiau nerimavo, kad kosminis laivas gali nespėti pakilti laiku, kai dėl techninio gedimo buvo atidėtas kovo 30 dieną planuotas “Sojuz” startas.

Rusijos valstybinė televizija pranešė, kad įgula pasiėmė prieš 50 metų padarytus istorinius radijo ryšio įrašus, kuriuose girdimi pokalbiai tarp mažytėje kosminėje kapsulėje skriejusio J.Gagarino ir Žemėje likusio Sovietų Sąjungos vyriausiojo raketų konstruktoriaus Sergejaus Koroliovo.

Į kosmosą taip pat buvo nuskraidinta ikona, padovanota Rusijos Ortodoksų Bažnyčios patriarcho.

Didelį dėmesį šiai misijai pabrėžė faktas, jog Rusijos rytuose ir Kazachstane patruliavo aštuoni lėktuvai ir 12 sraigtasparnių, turėjusių užtikrinti skrydžio saugumą, sakoma Rusijos federalinės aviacijos agentūros “Rosaviacija” pranešime.

J.Gagarino skrydis truko 108 minutes, o jo kosminio laivo “Vostok 1″ kapsulė išskleidusi parašiutą nusileido vienoje kaimo vietovėje centrinėje Rusijoje. Ši istorinė misija vyko tvyrant Šaltojo karo įtampai, tačiau dabar stengiamasi pabrėžti, kad kosminiai skrydžiai yra bendras buvusių priešininkų projektas.

Rusijos kosminiai laivai “Sojuz” vėliau šiais metais taps vieninteliais aparatais, galinčiais gabenti žmones į TKS, kai NASA nurašys savo paskutinį erdvėlaivį. Vėliau JAV astronautai taps priklausomi nuo paprastesnių Rusijos kosminių technologijų.

Laikydamiesi Baikonūro tradicijos, kosminio laivo “Gagarinas” įgulos nariai prieš skrydį žiūrėjo Sovietų Sąjungos kino klasika tapusį 1969 metų filmą “Balta dykumos saulė” (Beloe solnce pustyni).

“Gagarino” įgulą, kuri orbitoje planuoja praleisti šešis mėnesius, Tarptautinėje kosminėje stotyje pasitiks NASA astronautė Catherine Coleman (Ketrin Koulmen), italas Paolo Nespoli (Paolas Nespolis) ir Rusijos kosmonautas Dmitrijus Kondratjevas.

JAV astronautus pirmadienį pažadino aktoriaus Williamo Shatnerio (Viljamo Šatnerio) balsas ir muzika iš serialo “Žvaigždžių kelias” (Star Trek). Taip prasidėjo paskutinė diena Tarptautinėje kosmoso stotyje (TKS), prieš leidžiantis į kelionę namo – į Žemę.

“Kosmosas, galutinė riba. Tokios buvo erdvėlaivio “Discovery” kelionės”, – kalbėjo W.Shatneris, įrašytame įvade į kūrinį “Theme from Star Trek,” kuris buvo sugrotas astronautų pažadinimui 2 val. 23 min. (9 val. 23 min. Lietuvos laiku).

“Erdvėlaivio 30-metė misija – ieškoti naujo mokslo. Statyti naujas stotis. Sutelkti tautas prie galutinės ribos. Narsiai žengti ir daryti tai, ko nė vienas erdvėlaivis anksčiau nedarė”, – kalbėjo W.Shatneris, populiariame televizijos ir kino seriale vaidinęs kapitoną Kirką.

Muziką astronautams pažadinti buvo parinkta visuotinu balsavimu NASA konkurse.

“Discovery” – seniausias ir daugiausia kosminių kelionių atlaikęs JAV erdvėlaivis atsiskyrė nuo TKS, išbuvęs prijungtas prie jos aštuonias paras ir 16 valandų.

“8 val. 37 min. JAV rytų (15 val. 37 min. Lietuvos) laiku “Discovery” įjungė variklius ir atsiskyrė nuo Tarptautinės kosmoso stoties paskutinį kartą”, – pranešė NASA.

Numatytas erdvėlaivio tūpimas Kenedžio centre Floridoje – trečiadienį – 11 val. 58 min. (18 val. 56 min. Lietuvos laiku).

Pirmadienį dar numatyta “Discovery” apsaugos nuo karščio skydą pradėti tikrinti apie 11 val. 13 min. (18 val. 13 min.), o 13 val. 30 min. (20 val. 30 min. Lietuvos laiku) surengti spaudos konferenciją.

Kai “Discovery” baigs šį skrydį, jis bus seniausias ir daugiausiai misijų atlikęs iš išlikusių JAV erdvėlaivių, nuskraidinęs į kosmosą 180 žmonių, tarp kurių buvo pirmoji įgulai vadovavusi moteris ir pirmasis į atvirą kosmosą išėjęs afroamerikietis.

“Discovery” ne kartą įsiamžino istorijoje nuo pirmojo starto 1984 metais. Šis erdvėlaivis iškėlė į orbitą kosminį teleskopą “Hubble”, taip pat pirmasis susijungė su Rusijos orbitine stotimi “Mir” ir atskraidino į TKS dalį Japonijoje sukurtos kosminės laboratorijos “Kibo” modulio.

Šis erdvėlaivis taip pat pirmasis startavo po tragiškai pasibaigusių kitų dviejų erdvėlaivių misijų – kai 1986 metais kildamas sprogo “Challenger”, o 2003 metais grįždama iš orbitos sudegė “Columbia”.

“Discovery” per 352 kosmose praleistas dienas yra apskriejęs mūsų planetą daugiau nei 5 600 kartų, o bendras jo įveiktas atstumas – apie 230 mln. kilometrų.

Vėliau šiemet į orbitą planuojama paskutinį kartą paleisti kitus du erdvėlaivius: “Endeavour” turėtų startuoti balandžio 19 dieną, o “Atlantis” – birželio 28 dieną.

“Endeavour” įgulos vadas bus S.Kelly identiškas dvynys Markas. Jis yra demokratės Atstovų Rūmų narės Gabrielle Giffords (Geibriel Gifords), sveikstančios po pasikėsinimo, per kurį jai buvo peršauta galva, vyras.

Užbaigus programą “Space Shuttle”, JAV kosminėje programoje atsivers didelė spraga, kurios nepavyks užpildyti diržų veržimo ir lėšų įšaldymo laikotarpiu. Dėl šios priežasties žmonės į TKS ir iš jos galės būti skraidinami tik Rusijos kosminiais laivais.