Padidinti mokesčiai, netoliaregiški įstatymai ir nemokama internetinė žiniasklaida privedė prie ketvirtosios valdžios kokybės nuopuolio. Kaip iš jo pakilti?

Turbūt aštriausiai žiniasklaidos kokybės klausimą iškėlė 2011-ųjų pabaigoje įvykęs banko „Snoras“ žlugimas ir jį apgaubęs „Lietuvos ryto“ grupės visuomenės informavimo priemonių propagandos debesis. Žvelgiant ciniškai, isteriška šio dienraščio reakcija visai suprantama – juk „Snoro“ antrinei įmonei „Snoras Media“ priklausė didžiausias akcijų paketas, sudarantis daugiau nei 35 proc., tad normalu, kad „Lietuvos ryto“ grupė puolė ginti ją maitinančios rankos. Šie įvykiai labai aiškiai parodė, iki kokio dugno nusiritusi dalis Lietuvos žiniasklaidos, kuri laikosi kertinių žurnalistikos principų tol, kol tai nesikerta su jos savininkų ar leidėjų interesais ir nepakvimpa dideliais pinigais. Tuomet eilinius žurnalistus bandoma paversti leidėjų marionetėmis.

O šviesioji „Snoro“ ir „Lietuvos ryto“ istorijos pusė – kad visuomenė, politikai ir patys žurnalistai tarsi atsikvošėjo ir pamatė, jog nemaža dalis stambiojo verslo yra daugelio visuomenės informavimo priemonių savininkai, kuriems žiniasklaida reikalinga tik kaip platforma asmeninei nuomonei apginti ar kaip gelbėjimosi ratas, ištikus negandoms. Tačiau šios dvi galimybės iš esmės kertasi su žurnalistikos misija bei visuomenės interesais. Kas kita skandinavams priklausanti žiniasklaida, kur akcininkai stengiasi kuo mažiau kištis  į mass-media turinio formavimą. Tai būdinga daugiausiai Skandinavijos spaudos savininkams , valdantiems nemažą dalį mūsų periodinių leidinių. Bbei vienam kitam spaudos  “organui”, kurių akcininkai lietuviai: dalis jų visiškai nesikiška į turinio formavimą, o tik metų pabaigoje paprašo dividentų nuo mizerno pelno, žinoma, jei jo lieka.

2011 m. buvo ir daugiau nemažo atgarsio sulaukusių įvykių, privertusių atkreipti visuomenės dėmesį į žiniasklaidos kokybės nuosmukį, iki kurio privedė sunkmečio problemos, visuomenės informavimo priemonių startegijos politikos nebuvimas, itin aktyvūs, o kartais ir perdėm agresyvūs komunikacijų agentūrųveiksmai  bei septynmyliais žingsniais link mūsų artėjančios interneto technologijos, iš esmes (dažniausiai į blogąją pusę) keičiančios žiniaskaidos sampratą. Mat interneto portalai giliai įnikę į kriminalų ir šuo verslo pasaulio liūną, o tai turi  mažai bendro su tikrąja žurnalistika.

Kita vertus, viena iš priežasčių, kodėl “Snorą” ištiko liūdnas likimas, buvo ta, kad bankas buvo palyginti uždaras, nežinia, ką veikė jo Komunikacijos departamentas su išpūstų etatų skaičiumi. Žodžiu “Snoro” komunikatoriai dirbo blogiau bei blogai. Jei būtų buvę daugiau skaidrumo, gal būt itin liūdnų pasekmių ir nebūtų nutikę, ar bent joms laiku būtų užkirstas kelias.

Kaip atsikratyti Rusijos pinigų?

Šiemet ir artimiausiu metu ketvirtoji valdžia gali pasinaudoti tik dviem galimybėmis: paskęsti verslo magnatų ar gerų dėdžių iš Rytų dosniai dalijamuose piniguose, taip sunaikindama pačią žurnalistiką, arba bandyti peržvelgti taisykles, pagal kurias iki šiol gyvavo žiniasklaida, ir atgimti. Tai bus nelengvas kelias, kadangi rimtoji žiniaskaida kaip verslas šiuolaikinėmis sąlygomis negali būti pelningas. Priežastis elementari – panaikinus PVM lengvatą, honorarus apmokestinus daugiau nei 50 proc. mokesčiais,  kieviena redakcija buvo prilyginta mėsos pardavėjui turgavietėse ar Kėdainių agurkų fabrikui.

Sunkiomis sąlygomis redakcijos kuriamus originalus tekstus neretai papildo PR agentūrų siūloma informacija, Pikčiausia yra tai, kad kelios dienos po pranešimo atsiuntimo, viešųjų ryšių agentūrų vadų paragintos asistentės skambinėja žurnalistams su primygtinimais klausimais, ar jie jau paskelbė jų siūlytą PR informaciją, nors tai ir buvo grynai reklaminis straipsnis. Mat PR agentūrai užsakovui reikia pateikti ataskaitą apie išspausdinų rašinių kiekį.  Manau, kad tai – įžūlumo viršūnė, peržengianti visas etikos ribas, kadangi žurnalistui iš principo net ir redaktoriai negali nurodinėti, kokius pašnekovus rinktis ir kokias išvadas iš rašinio padaryti. Kiekviena save gerbianti redakcija iš principo negali “copy-paste” perspasdinti agentūrų siūlomų informacijų (tai prilyginama šiurkščiam etikos pažeidimui), kadangi agentūros visada 100 proc. reklamuoja tą įmonę, iš kurios gauna atlygį. Kita vertus, impsyuvesni redakcijų žurnalistai su PR pranešimais elgiasi paprastai – nuspausdami “delete” mygtuką. Labai dažnai ta PR informacija būna parašyta “į vienus vartus”, net negalvojant, kad toje pačioje srityje veikia ir kitos kompanijos, kurių pasiekimai dažnai būna net geresni.

Normaliose redakcijose, žurnalistai, vien perrašinėjantys PR pranešimus yra baudžami, kad nesiteikė paklausti ir kitos nuomonės šia tema, nesurinko kitokių skaičių, neišsiaiškino bendrų vienai ar kitai sričiai būdingų tendencijų. Kas kita operatyvumo besivaikantys naujieniniai interneto portalai: rašinių kokybė čia dažniausiai trečio brolio vietoje, svarbu operatyvumas, mažai dėmesio kreipianti į kokybę. Kiek gilesni būna šių portalų komentarai, rašomi garsių žmonių. Nėra nė ko abejoti, kad autoriai jiems skiria ne po vieną valandą. Portalų žurnalistai mažai kada linkę tikrinti faktus, iš esmės pasikliauja prelegentų pateiktais faktais. Štai kodėl komunikacijos agentūroms internetiniai portalai yra tikras “rojus”, jų parengti PR pranešimai publikuojami nepakeitus nė žodžio. Neva, PR agentūros taip padeda formuoti turinį.

Savotikšos šiuolaikinės žiniaskaidos degradavimo priešačių keletas: visų pirma internetas, kuris publikavimui priima bet kokį šlamštą, todėl pagrįstai jau pramintas informacijos šiukšlynu. Dažniausiai ir su vogtu turiniu, nes vieni portalai be jokių skrupulų perrašinėja vieni kitus (BNS ir ELTOS žinių tai neliečia). Tai diskrimuojama tiriamoji žurnalistika, kuriai nelieka nei pakankamo finansavimo, nei laiko rimtai publikacijai parengti.  Mat parengti rimtą analitinį straipsnį dažnai užtrunka dvi – tris dienas, o ir jo kaina labai didelė.  Dažnai net dešimteriopa,  nei tarkime, fotografinė ataskaita (tas pasakė “tą”, o kitas “tą”)  iš kurios nors spaudos konferencijos, be jokių išvadų, be jokios analizės, o ir faktai dažnai būna pritempti. Tokį “opusą” praktikos turintis žurnalistas surašo per 20-30 min. Iš čia ir reklamos dempingas, ir abejotino turinio reklamos skelbimai be užsakymų numerių, nepaisant jokių etikos normų.

Yra ir keletas išimčių. Pavyzdžiui,”bernardinai.lt niekada nepriims apsinuoginusių merginų, apatinio trikotažo ar akloholio reklamos. Įsivazduolite, kuris redakorius žurnalistui per dieną privalančiam pateiti po 4-5 rašinius, leistų jam rinktis tyrimo medžiagą, jei tai užtruktų 2-3 savaites. Žinant, kad internetas tarsi informacijos liūnas, sugebantis praryti siaubingus miliniškus informacijos srautus, naujienų portalams tektų samdyti ne mažesnę nei kelių šimtų profesionalių žurnalistų ( o ne ką tik apsiplunksnavusių jaunuolių) armiją. Prisimenat juokingus reklamos įkainius internete, tai visiškai nerealu. pavyzdžiui, vokiečių “Der Spiegel” interneto vaqriante dirba du trečdaliai solidžių mokslo daktratų, iki nago juodymo išmanačių savo sritį ir tik trečdalis profesionalių žurnalistų su solidžiu stažu.

Kita prežatis – kuri žiniasklaidos priemonių, turinti ribotą skaičių žurnalistų ir jų honorarus prilyginus visų fabriko darbininkų algai mokestine prasme, gali išlaikyti tiek etatų, kad galima būtų oriai elgtis, rašiniui pasitelkti keletą rimtų vienos ar kitos srities ekspertų. Ne paslaptis, kad po naktinės vyriausybės reformos redakcijos darbuotojų skaičius sumažėjo daugiau kaip 30 proc., o atlyginimai “susitraukė” apie 40 proc. .

Grįžtant prie alternatyvių tradicinės spaudos būdų. Neseniai apie žinaskiados ateitį teko diskutuoti su “Verslo žinių” vyriasusiuoju redaktoriumi Romandu Barysu. Į mano provokuojantį klausimą “Kada spausdintinei spaudai ateis paskutinioji?”, mano kurso draugas R. Barysas buvo ramus: “Mes kuriame turinį, ir visai nesvarbu kaip jis bus pateiktas: internete, planšetiniame kompiuteruje, mobiliame telefone, o gal bus įsteigta speciali TV programa, ištisą parą skaitanti spaudos apžvalgas. Apie tai manęs nuolat klausinėja žurnalistikos studentai, jau dabar bijantys, kad jiems nebus kur dirbti. Jiems atsakau, kad visai nesvarbi žinių pateikimo forma, svarbu kurti kokybišką turinį”.

Gi žurnalistų, tiek ir viešųjų ryšių specialistų užduotis – kurti objektyvų, patikrintą ir įvairiapusišką turinį. Anot “Verslo žinių” redaktoriaus, ne ką mažiau svarbus yra publikacijos autorius – nesvarbu, ar jis redakcijos darbuotojas, ar viešųjų ryšių specialistas. Svarbu, kad skaitytojas juo tikėtų. Tai įtakoja ne vien tvirtos nuomonės laikymasis, bet ir atsispyrimas įvairioms dovanoms, dėl gardaus kąsnelio ar smulkios dovenėlės dalyvavimas korporatvyviniuose vakarėliuose, kuriuose žurnalistai pelnytai vadinami vienais didžiausių valgytojų. Tik nesusikompromitavusiu žurnalistu visomenė tikės, jų rašinius  laikys ne “antimis” o rimtais straipsniais, pagrįstais tikrais faktais.

Kam verslo magnatams reikia savos žiniasklaidos

Tradicinę žurnalistiką dar prislėgė reklamos užsakovų taupymas ir nemokamos internetinės žiniasklaidos alternatyva, tad teko labai stipriai optimizuoti savo sąnaudas ir susitraukti. Tai dar labiau išryškino ir nelygias sąlygas, kokiomis turi dirbti visuomenės informavimo priemonės: vienos privalo užsidirbti iš leidinių pardavimo ir reklamos, o kitoms lėšų skiria dosnūs savininkai, kuriems žūtbūt reikalingi svertai palankiai viešajai nuomonei apie save ar savo verslą formuoti. Šiandien Lietuvoje įstatymai teoriškai nedraudžia vienam stambiam magnatui turėti daugiau nei 40 proc. visos šalies žiniasklaidos.

Nėra jokių tarpšakinių apribojimų, todėl šiuo metu turime net kelis pavyzdžius, kai vienose rankose atsiduria ištisi žiniasklaidos „paketai“, aprėpiantys visas šiuolaikines informavimo priemones – laikraščius ir žurnalus, interneto portalus, televiziją bei radijo stotis. „Lietuvos ryto“ laikraščio, portalo ir televizijos pavyzdys – ne vienintelis. Ūkio bankas per savo antrinę įmonę valdo „Diena Media“ – tris dienraščius ir portalą. „Achemos“ grupė valdo dienraštį „Lietuvos žinios“, vieną nacionalinių televizijos kanalų „Baltijos TV“, radijo stotis „Radiocentras“, „Zip FM“, „Russkoje Radio Baltija“ ir dar keletą smulkesnių, spaustuvę. Nuo „Achemos“ grupės ne ką atsilieka ir koncernas „MG Baltic“, valdantis LNK, portalą alfa.lt, 51 proc. „UPG Baltic“, leidžiančios apie 30 žurnalų.

Žinoma, niekas nesako, kad minėtos žiniasklaidos priemonės nėra objektyvios, tačiau kas gali garantuoti, jog verslą ištikus negandoms skleidžiama informacija nevirs tam tikra propaganda?

Kokia viešųjų ryšių agentūrų informacija

Tam didžąja propogandos dalimi dažniausiai tarnauja tų pačių spaudos “magnatų” ( tiksliau tik žinaskaidos “mailaius”, kadangi tai remia ne vien mikroskopinė mūsų rinka, bet ir siauri provincialūs tikslai) įnoris turėti nuosavą Komunikacijos agentūrą, kuri vos ne kasdien “keptų” po pranešimą apie abejotinos reikšmės įvykius (Pvz. Balbieriškio spirito  varykla pasistatė naują spiralę spiritui aušinti ar Kelmės pieninė įsigijo naują šaldytuvą. Tokios žinios gal būt įdomios tik provincijos gyventojams.  Juk magnatams PR paslaugos kainuoja tik grašius. Suprantama , kad vietos po saule išliks tik toms Viešujų ryšių agentūros, kurios priklauso tarptautiniams tinkams ir atstovauja pasaulinio garso milžinams, tokiems kaip “Proctel&Gamble”, “Coca Cola”, užsienio kapitalo bankams, pasaulinio garsų automobilų ir elektronikos gamintojams, stambiems energetikams ir pan.

Kita vertus, su viešųjų ryšių kompanijomia verta palyginti reklamos agentūras, kurie skelbią vykdą skaidrią veiklą. Gal to priežastis ta, kad reklamos agentūros veikė dar tada, kai apie viešuosius ryšius niekas neišmanė. Per laiką tarp redakcijų ir reklamos komanijų nusistovėjo palyginti skaidrūs ryšiai: agentūros spaudai siūlo mokamą reklamą, už tarpininkavimą sau pasiimdamos proto ribas atitinkančius komisinius.  Tuo tarpu viešieji ryšiai deklaruoja, kad jie redakcijoms daro gerą darbą – “už dyką” teikia informaciją, tačiau tik tą informaciją, už kurią pačios komunikacijos agentūros ima pinigus… Taigi, su objektyvumu dažniausiai čia ir prasilenkiama. Yra ir antra medalio pusė: negali nuneigti, kad PR agentūros retsykiais pasiūlo gana įdomių temų žurnalistams, tačiau tokie faktai yra reti. Geriau parašyti vienpusišką pranešimą spaudai ir tikėtis, o gal kas nors jį išspausdins. Tada dividentai  prieš užsakovą garantuoti.

Nors ir reklamos rinkoje netrūksta kuriozų. Vienas gerai žinomas dienraštis susikūręs savotišką reklamos rinkimo schemą. Agentas sunčiams į bendrovę, kurio vadovui išrėžia: “Vienas tavo konkurentas už XX tūkst. Lt užsakė kompromituojantį staripsni prie tave. tad jei tu sumokėsi XXX tūkst. Lt, tai mes jo straipsnio nespausdinsime ir laikraščio puslapiuose parašysime teigiamą straipsni apie tavo firmą”… Tačiau tai – reta išimtis.

Mūsų magnatai (vadinti juos taip neapsiverčia liežuvis),  viešiesiems ryšiams atseikėję po kelis grašius, reikalauja kad jų pavardės vos ne kasdien figuruotų mass-media puslapiuose. Tačiaus supratę, kad tam reikia gero maišo pinigų, veržte veržiasi į nemokamas TV “šou” laidas, kurios iš esmės pilstoma iš tušio į kiaurą. Politikos ir verslo šoumetai supranta, kiek gali kainuoti jų rimta reklama rimtose spaudos priemonėse, todėl veržiasi tiek į R. Mikelkevičiūtės,  tiek į R. Grinevičiūtės pokalbių laidas, nepamirštant ir siaubą bei baimę propoguojančias K. Krivicko laidas.

Tiek Silvio Berlusconi, tiek Ruperto Murdocho pavyzdžiai rodo, kad didelė žiniasklaidos koncentracija vienose rankose ketvirtąją valdžią paverčia bene pačia svarbiausia, aukštesne už kitas valdžios pakopas. Abu minėti magnatai sėkmingai darė įtaką valstybėse, turinčiose senas demokratijos tradicijas, tad ką jau kalbėti apie Lietuvą, kurioje klestintis klientelizmas dar ilgai nebus išguitas. O tai gresia negerais dalykais. Tačiau Lietuvoje tai vargu ar atsitiks, kadangi tiek mūsų masteliai ne tie, tiek ir mūsų “oligarchėliai” nėra apsėdę furų,prigrūstų pinigų maišų. Čia net ir su keliais milijardais nieko nenuveiksi.

Spaudos įstatyme gausu landų

Po „Snoro“ ir „Lietuvos ryto“ peripetijų šalies įstatymų leidėjai susirūpino Visuomenės informavimo įstatymo pataisomis, dar griežčiau draudžiančiomis bankams ir jų antrinėms įmonėms dalyvauti valdant žiniasklaidos priemones. Tikėtina, kad pagaliau pastebėjus tokio verslo kišimosi į žiniasklaidą trūkumus šiais metais bus priimta daugiau žiniasklaidos magnatų veiklą ribojančių įstatymų. Tačiau tai nei rekamos, nei viešųjų ryšių agentūroms nuosmūkiu negresia. Iki spalio viešojoje erdvėje dažniausiai figuruos politinės peripetijos vėliau viešąją erdvę užkariaus verslo struktūros, taigi tos agentūros, kurios turi diserfikuotą klientūrą, visai nenukentės.

Kai kas teigia, kad dar šių metų pabaigoje sulauksime žiniasklaidos virsmo, nes prieš rinkimus plūstels politinių pinigų pliūpsnis. Deja, tai bus tik laikinas ir gana stichiškai atliekamas remontas, kuris iš esmės nepakeis sistemos – juk nedraudžiama banko savininkui, kaip privačiam asmeniui, įsigyti žiniasklaidos priemonių. Pavyzdžiui, šalies įstatymai politikams irgi draudžia turėti žiniasklaidos priemonių, tačiau peržvelgę regioninių laikraščių savininkų duomenis ten pamatysime ne vieną savivaldybės tarybos narį ar net merą. Antai Seimo narys Andrius Šedžius net neslepia, kad valdo Šiaulių televiziją”. Kaip priešnuodį rajonų klekrams galima būtų PR agentūrų pagalba provincijai patiekti bent jau iš dalies objektyvią informacija: apie didesnius pramonės objektus jų rajonuose, danų kiaulidžių išbujojimą, apie realią grėsmė gamtai, o kas svarbausia, kiek nauji verslininikai žada sukuti naujų darbo vietų. Tik neaišku, kas už tai mokės, nes provincijos verslininkų kišenės per kiauros prašomiems PR specialistų pinigams…

Europos Sąjungai nepavyksta išsiieškoti milijardų nesąžiningai panaudotų eurų, iki šiol nėra patikimų duomenų, kurie bent jau padėtų nustatyti sukčiavimo mastą, o kai kurios valstybės narės labai nenoriai teikia informaciją apie išaiškintus nesąžiningus lėšų panaudojimo atvejus, – tokius nerimą keliančius faktus išsiaiškinau rengdamas pranešimą Europos Parlamente apie kovą su sukčiavimu Europos Sąjungoje.
Sklaidant Europos Komisijos ataskaitas, tapo aišku, kad jau 1989 m. buvo konstatuojama, jog trūksta patikimų duomenų apie nesąžiningą lėšų panaudojimą, paradoksalu, tačiau praėjus daugiau nei dvidešimt metų, esu priverstas konstatuoti tą patį.
Pristatant pranešimą už biudžeto kontrolę atsakingame EP komitete, europinės kovos su sukčiavimu tarnybos OLAF generalinis direktorius G. Kessler reiškė pritarimą ir palaikymą išsakytoms mintims, kad nesugebėjimas susirinkti duomenų iš atskirų valstybių narių, neleidžia atsakingoms institucijoms ir tarnyboms veikti efektingai.
Nors  kovos su sukčiavimu tarnyba buvo įsteigta jau 1999 m., tačiau iki šiol jos veikimas konkrečių valstybių narių atžvilgiu yra labai ribotas, todėl tarnybos veikla pati savaime daro tik nedidelę įtaką, kad pinigai iš ES fondų ir biudžeto būtų panaudojami sąžiningai ir nepažeidinėjant galiojančių taisyklių.
Ši problema, mano manymu, nėra vien „nesugebėjimo sužiūrėti“, kas dedasi atskirose valstybėse narėse, problema, tai yra ir atsakomybės problema. Kai atsakomybė už nesąžiningą lėšų panaudojimą tenka tik atskiroms valstybėms narėms, jos nėra suinteresuotos apie tai informuoti, nes pranešusios apie didelį pažeidimų mastą būtų kritikuojamos ir netgi rizikuotų prarasti ES paramos lėšas.
Tokia situacija negali tęstis, nes Europos Sąjungai toliau plečiantis, „sužiūrėti, kas dedasi“ bus vis sunkiau, todėl, esant dabartinėms kovos su sukčiavimu spragoms, laukti geresnių rezultatų būtų naivu.
Savo pranešime raginu Europos Komisiją prisiimti atsakomybę dėl nesąžiningai panaudotų lėšų susigrąžinimo iš valstybių narių ir imtis lyderystės, nustatant vienodus pranešimų apie sukčiavimo ir pažeidimų atvejus metodus bei taisykles. Ši institucija turi būti atsakinga už tai, kad Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų pinigai būtų naudojami maksimaliai sąžiningai ir maksimaliai efektyviai.
Atrodytų trūksta tiek nedaug – tik taisyklių bei duomenų teikimo metodų suvienodinimo ES mastu, tačiau to nesugebama padaryti dešimtmečiais! Šį faktą galima interpretuoti plačiau. Tai rodo, kad galbūt ir Europos Komisijos galios ir atsakomybė turėtų būti peržiūrėtos.
Tačiau vilties, kad einame teisingu keliu, teikia tokie sprendimai, kaip ką tik Lietuvos pasirašyta finansinės drausmės sutartis, kuri ne tik leis bet ir įpareigos užtikrinti reikiamą drausmę ir atsakomybę naudojant atskiros valstybės, o tuo pačiu ir visos Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų pinigus.

Korupcijos mastas Lietuvoje nemažėja jau dešimtmetį. Kas šią situaciją gali keisti 2012-aisiais?

Kai likus kelioms savaitėms iki Kalėdų kilo panika dėl „Swedbank“ finansinės būklės, socialiniuose tinkluose išplito karikatūra, vaizduojanti pinigus atsiimti norinčius žmones. „Pažiūrėk, kokios eilės prie bankomatų“, – piešinyje sako vienas. „Kvailiai, gautų atlyginimus vokeliuose – dabar būtų ramūs“, – atsako kitas. Tada eina išvada: „Atlyginimų vokeliuose privalumai: nereikia mokėti mokesčių valstybei, norint išsigryninti pinigus nereikia mokėti mokesčių bankui, nieko neprarandi bankui „užsilenkus“, visuomet turi grynųjų, nereikia stovėti pašto eilėse norint įsigyti vokų kalėdiniams sveikinimams.“

Kiekviename juoke yra tiesos. Kaip parodė 2011 m. Lietuvos korupcijos žemėlapis, didelė dalis gyventojų išties sugeba įžvelgti korupcijos pranašumų: net 79 proc. pripažįsta, kad kyšiai padeda spręsti problemas, 57 proc. yra pasirengę duoti kyšį, jei tik prireiktų, 22 proc. yra jį davę per pastaruosius dvylika mėnesių. Dar penktadalis gyventojų kyšio nedavė tik dėl to, kad neturėjo tam pakankamai pinigų. Labiausiai paplitusiomis korupcijos formomis gyventojai laiko kyšininkavimą, piktnaudžiavimą tarnyba ir nepotizmą (giminių ir bičiulių protegavimą).

Galima guostis nebent tuo, kad gyventojai supranta, jog korupcija yra sunki visuomenės liga: 87 proc. pripažino, kad korupcija trukdo valstybės gyvenimui, respondentų manymu, už ją daugiau žalos Lietuvai daro tik prasta ekonominė padėtis (maži atlyginimai, nedarbas, didelės kainos) ir emigracija. Tačiau abi šios problemos taip pat glaudžiai susijusios su korupcija.

Tarptautiniame kontekste pagal korupcijos lygį Lietuva atrodo dvejopai: gruodį paskelbtas korupcijos suvokimo indekso (KSI) rezultatas – 4,8 balo iš dešimties – mus išrikiavo aukščiau už Latviją (4,2), leido dvigubai aplenkti itin korumpuotas kaimynes Rusiją ar Baltarusiją (abiejų KSI – 2,4), tačiau atsigręžę į Vakarus atsiduriame 22-oje vietoje tarp 30-ies ES ir jai nepriklausančių Vakarų Europos valstybių. Mūsų padėtis panaši jau dešimtmetį. 53 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad per pastaruosius penkerius metus korupcijos mastai Lietuvoje net padidėjo.

Smerkia, bet patys elgiasi nesąžiningai

Turime daugialypę problemą: žmonės, nors ir sutinka, kad korupcija kenkia visuomenei, pradėti taisytis nuo savęs nenori. Vos 7 proc. gyventojų mano, kad jie patys yra kalti dėl didelio korupcijos masto Lietuvoje, tik 15 proc. norėtų dalyvauti antikorupcinėje veikloje. Tik ketvirtadalis gyventojų žino, kur kreiptis norint pranešti pastebėjus korupcijos atvejį, o net jei ir žinotų, vis tiek nesikreiptų – kas antras respondentas netiki, kad korumpuoti asmenys būtų nubausti, beveik tiek pat yra manančių, jog pranešę galiausiai nukentės patys.

Politikai praėjusiais metais deklaravo, kad ima korupciją už gerklės: ši tema sulaukė daugiausiai dėmesio prezidentės metiniame pranešime, Vyriausybė žadėjo į biudžetą iš šešėlio ištraukti milijardą litų, Seimas vasarą patvirtino naują 2011–2014 m. nacionalinės kovos su korupcija programą su per 90 prevencinių priemonių.

Tačiau Lietuvos verslo konfederacijos „ICC Lietuva“, atstovaujančios per pusantro tūkstančio įmonių, generalinis direktorius Algimantas Akstinas programoje pasigenda jos vykdymo kontrolės. „Politikai įrodė, kad moka užsibrėžti tikslus ir planuoti jų įgyvendinimą, tačiau vis dar nesugeba įvesti atskaitingumo už atliktus darbus ir atsakomybės už tai, kas nepadaryta. Kol to nebus, apie realų korupcijos mažinimą mes visi tik kalbėsime“, – neabejoja A.Akstinas.

Antra vertus, kaip rodo naujausias Lietuvos korupcijos žemėlapis, nors verslininkai korupciją laiko didžiausia problema šalyje po mokesčių dydžio ir jų administravimo, patys nevengia elgtis nesąžiningai – 17 proc. prisipažįsta davę kyšį per pastaruosius 12 mėnesių. Prieš trejus metus tokių buvo 5 proc. mažiau.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Buvęs užsienio reikalų ministras ekonomistas Povilas Gylys sako, kad formalus Lietuvos politinis elitas negina valstybės interesų ir dėl to šalis tapo nereikšminga pėstininke Lenkijos rinkimų kampanijos kovose, – praneša naujienų agentūros.

Komentuodamas Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus poziciją esą Lietuva ir Lenkija iškilusias tarpusavio problemas gali išspręsti pačios ir Europos Sąjungos (ES) įsikišimas tikrai nesąs reikalingas, P. Gylys pabrėžė, kad šį, jau ilgai trunkantį, konfliktą reikėtų spręsti būtent europinėje arenoje.

“Manau, kad Premjeras Andrius Kubilius neadekvačiai reaguoja į esamą situaciją. Mūsų politikai apskritai užėmė ne tokio teisaus, mušamojo poziciją ir nuolat nuolaidžiauja. Lietuva tapo Lenkijos rinkimų proceso eiline figūra, “šaške”, kurią naudoja įvairios politinės jėgos. Praktiškai Lenkijoje sukelta antilietuviška isterija, ir ją sukėlė ne kas kitas kaip Lenkijos elitas”, – sakė P. Gylys ir pridėjo, kad neutralaus arbitro dalyvavimas leistų atremti nepagrįstus lenkų kaltinimus.

“Reikia ieškoti išeities, nes esame kaimynai. Kadangi Lenkija yra užėmusi teisiojo ir stipriojo poziciją, manau, kad Briuselis, neutrali trečioji šalis, mums padėtų išsiaiškinti, kaip iš tikrųjų yra”, – pabrėžė profesorius.

Pasak P. Gylio, lenkiškuose Lietuvos rajonuose vykstantys procesai ne tik kelia grėsmę lietuviškumui, bet ir pažeidžia valstybės suverenumą.

“Pats matau, mūsų spauda rašo, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose praktiškai vyksta etninis valymas. Valymas pasireiškia polonizacija ir lietuvių spaudimu. Pavyzdžiui, daromas akivaizdus spaudimas lietuviškoms mokykloms. Iš Varšuvos ateina pinigai, jais iš lietuviškų mokyklų į lenkiškas viliojami vaikai. Kyla klausimas – ar esame suvereni valstybė, ar ne?”, – sakė P. Gylys.

Jo teigimu, lenkai Europos Parlamente jau vykdo savo antilietuviškas kampanijas, todėl ir lietuviai turėtų reaguoti ir atkreipti dėmesį į situaciją Lietuvoje.

“Bijau, kad vienas prieš vieną lenkams nieko neįrodysime. Jie per daug įsuko antilietuvišką ratą. Įdomu, kad ponas Buzekas, Europos Parlamento prezidentas, to nenori. Bet lenkų parlamentarai jau žengė žingsnį, metas ir mums. Tada paaiškėtų, kas ir kaip. Nes šiandien Lenkijos elgesys yra grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui “, – pažymėjo P. Gylys.

Buvęs užsienio reikalų ministras teigė, jog nesutarimai nėra vienadieniai ir nesibaigs kartu su rinkimais.

“Tokia tendencija tęsiasi jau dešimt metų. Tam tikros jėgos Lenkijoje puoselėja planus, susijusius su Vilniaus kraštu. Taip mano vis didesnė Lietuvos inteligentijos dalis. Premjeras A. Kubilius sakė, kad pasibaigus rinkimams padėtis normalizuosis. Tačiau Premjeras turi ginti mūsų interesus, negalime būti smulkia, neteisingai išnaudojama Lenkijos rinkimų figūra. Toks dalykas apskritai neleistinas. Kad ir kaip ten būtų, esame formalūs ES ir NATO partneriai. Įvairios kaimyninės mūsų partnerės partijos išnaudoja lietuvišką kortą siekdamos gauti daugiau rinkėjų balsų. Juk karai prasideda nuo žodžių”, – sakė P. Gylys.

Premjeras Andrius Kubilius teigia, kad užsibrėžtas planas 2011 metasi iš šešėlinės ekonomikos atkovoti milijardą litų į biudžetą yra viršijamas. Jam antrina ir Valstybinės mokesčių inspekcija (VMI).

Klausiamas, ar tokie pasiekimai reiškia, kad nereikės peržiūrėti biudžeto, A.Kubilius sakė, kad šiuo metu to daryti tikrai neketinama.

“Planas mūsų jau yra su milijardu, įskaičiuotu į visą mokesčių surinkimo planą. Ir tas planas yra viršytas. Milijardas iš kontrabandos yra įdėtas į metinį biudžeto planą ir planas pagal atskiras eilutes, tas, kuriose galime pamatyti kovos su kontrabanda ir šešėliu sėkmę, tas planas buvo viršytas”, – žurnalistams trečiadienį sakė premjeras po susitikimo su VMI ir Muitinės departamento atstovais.

Pasak premjero, kovoje su kontrabanda yra “pozityvių rezultatų” – PVM surinkta 86 mln. daugiau nei planuota, tačiau “lieka ne mažesnės ambicijos žiūrint į ateitį”. A.Kubilius dėstė, jog svarbi yra kova tiek su stambia, tiek su smulkia kontrabanda.

“Dėmesys turi būti skiriamas ne tik stambios kontrabandos užkardymui, (…) dėmesys turi būti skiriamas ir tam, ką pavadinčiau “passatine” kontrabanda, nes čia, kaip muitinės vadovas įvardino, jų skaičiavimais, vienas “Passat” per metus gali pervežti tiek kontrabandos, kiek vienas didelis vilkikas vienu kartu. Tai žinant, kiek “Passat” yra populiarūs pastaruoju metu, turime suvoki, kad ir čia reikia atitinkamų pastangų”, – kalbėjo premjeras.

VMI viršininko pavaduotojas Artūras Klerauskas savo ruožtu aiškino, jog sėkmingą kovą su kontrabanda galima matyti iš konkrečių mokesčių surinkimo.

“Galima būtų atkreipti dėmesį, kad iš tiesų, jeigu kalbėtume apie pridėtinės vertės mokestį, į kurio planą kaip ir yra įskaičiuotas tas siekis mažinti šešėlinę ekonomiką, tai planas buvo ne tik įvykdytas, bet ir gana ženkliai viršytas. Kalbant apie akcizus, tam tikrų sumų iki plano trūko, tačiau surinktos sumos yra didesnės negu 2010 metais”, – dėstė jis.

A.Klerauskas taip pat pažymėjo, kad legali tabako gaminių apyvarta pirmo ketvirčio duomenimis yra 9 proc. didesnė negu praėjusiais metais.

“Jeigu kalbėtume apie benziną, tai nepaisant tokio radikalaus kainų šuolio benzino, pirmo ketvirčio duomenimis, yra parduodama ne mažiau, alkoholinių gėrimų parduodama irgi ne mažiau”, – aiškino VMI atstovas.

Muitinės departamento generalinis direktorius Antanas Šipavičius sakė, kad pastaruoju metu pastebimas šiek tiek didesnis kontrabandinių prekių srautas iš Baltarusijos.

“Mes pastebime, kad yra tam tikras kontrabandinių prekių padidėjimas iš Baltarusijos pusės, bet labiau galbūt susiję su tuo, kad bendros institucijų pastangos prie išorinės sienos su Kaliningrado sritimi lemia, kad pakankamai sudėtinga per tą sieną pervežti”, – svarstė jis.

Muitinės departamento vadovo teigimu, rūkalų kontrabandos atveju sulaikoma iki penktadalio visų įvežamų cigarečių.

“Kai kuriuose tyrimuose mes pastebime, kad sulaikome 20 proc., Europos ekspertai mano, kad bendrai ES masteliu institucijos sugeba sulaikyti nuo 5 iki 10 proc. kontrabandionių cigarečių”, – dėstė jis.

Izraelis sekmadienį pareikalavo, kad Jungtinės Tautos (JT) išmestų į istorijos šiukšlyną ataskaitą, kurioje kritiškai vertinamas kruvinas 2008-2009 metų puolimas Gazos Ruože, nes jos autorius pareiškė, jog suklydo sakydamas, kad tos izraeliečių operacijos taikinys buvo civiliai gyventojai.

“Atėjo laikas išmesti tą pranešimą į istorijos šiukšlyną”, – pareiškė Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu (Benjaminas Netanjahus). Jo žodžius cituoja laikraštis “The Jerusalem Post”.

Buvęs teisėjas iš Pietų Afrikos Respublikos (PAR) Richardas Goldstone’as (Ričardas Goldstonas) tuo laiku Izraelyje buvo labai smarkiai kritikuojamas dėl tos ataskaitos, kurioje potencialiais karo nusikaltimais to 22 dienas trukusio konflikto metu kaltinami ir Izraelis, ir Gazos Ruožą valdantis “Hamas”.

Tačiau šį šeštadienį R.Goldstone’as netikėtai pasakė, jog vėliau jo gauta informacija rodo, kad Izraelis tyčia nesitaikė į civilius gyventojus, nors tai buvo vienas svarbiausių kaltinimų minimoje ataskaitoje.

Pasak R.Goldstone’o, jo vertinimas taip pat pasikeitė – dėl to, kad Izraelis nuodugniai ištyrė jo komisijos susirūpinimą kėlusius klausimus, o “Hamas” to nepadarė.

“Jeigu būčiau žinojęs tai, ką žinau dabar, Goldstone’o ataskaita būtų buvęs kitoks dokumentas”, – rašė jis komentare laikraščiui “The Washington Post”.

Pranešime buvo pateikta kaltinimų galimais karo nusikaltimais abiem konflikto šalims – Izraeliui ir radikaliam palestiniečių judėjimui “Hamas”. Pasak R.Goldstone’o, tolesnio tyrimo, kurį atliko JT ekspertai, rezultatai keičia poziciją dėl Izraelio.

Ekspertai priėjo prie išvados, jog Izraelis dėjo daug pastangų, kad būtų ištirti 400 numanomų pareiginių nusikaltimų, padarytų vykstant kovos veiksmams. Tuo tarpu “Hamas” iš viso netyrė aplinkybių, kuriomis Palestinos kovotojai apšaudė raketomis Izraelio teritoriją.

Pasak R.Goldstone’o, nėra jokių abejonių, kad palestiniečių kovotojai sąmoningai apšaudė taikius gyventojus. Drauge buvęs teisėjas pripažįsta, kad Izraelio armijos smūgiai į civilinius taikinius Gazos Ruože nebuvo iš anksto apgalvoti.

Kaip pavyzdį R.Goldstone’as pateikė 29 palestiniečių, kurie žuvo per artilerijos smūgį, atvejį. Tas apšaudymas buvo neteisingos duomenų, gautų iš žvalgybos lėktuvo, interpretacijos išdava. Izraelio karininkas, įsakęs smogti smūgį, yra tardomas.

Minimoje ataskaitoje padarytos išvados nustatė toną kritikai Izraelio atžvilgiu, kurią tarptautinė bendrija reiškė dėl izraeliečių karinės operacijos “Išlydytas švinas” prieš “Hamas” valdomą Gazos Ruožą. To konflikto metu žuvo daugiau kaip 1,4 tūkst. žmonių, didžioji dauguma – palestiniečiai.

Izraelio pareigūnai sakė, kad Jungtinėms Tautoms dabar reikia ištaisyti klaidą.

“Tai itin svarbus pokytis ir šiuo metu mes intensyviname savo pajėgas, kad ši ataskaita būtų anuliuota”, – sekmadienį armijos radijui sakė gynybos ministras Ehudas Barakas.

Savo ruožtu B.Netanyahu pabrėžė, kad Izraelio armija nesmogė iš anksto apgalvotų smūgių taikiems gyventojams, tuo tarpu “Hamas” apšaudė taikius gyventojus ir po to nemėgino tirti šių faktų.

Libijos šiaurėje esantis Ras al Unufas, svarbus naftotiekių mazgas, sekmadienį vis dar yra sukilėlių rankose, praneša AFP korespondentai, kurių informacija prieštarauja valstybinės televizijos pranešimams, kad miestas buvo atgautas.

“(Libijos prezidentas Muamaras) Kadhafi (Muamaras Kadafis) sako, kad jie atsiėmė Ras al Unufą, bet mes vis dar esame čia, Ras al Unufe, ir ne tik čia, bet ir toliau (į vakarus)”, – prie vienintelio Ras al Unufo viešbučio žurnalistams sakė vienas vietos sukilėlių lyderis pulkininkas Bashiras al Moghrabi (Baširas Mograbis).

AFP korespondentai yra tarp užsienio žurnalistų, apsistojusių viešbutyje vakariniame Ras al Unufo pakraštyje. Naktį jie mieste negirdėjo jokių kovos garsų.

“Naktį nebuvo jokių susirėmimų, miestą mes kontroliuojame”, – žurnalistams sakė kitas sukilėlių kovotojas.

Vienas Libijos valstybinis televizijos kanalas anksčiau pranešė, kad prezidentui lojalios pajėgos atsiėmė Ras al Unufą, trečiąjį pagal dydį šalies miestą Misratą ir Tobruką, kuris kontroliuoja kelią, vedantį prie Egipto sienos.

Sukilėliai pažadėjo žygiuoti į Sirtą, M.Kadhafi gimtąjį miestą, esantį už maždaug 150 km nuo Bin Džavado – tolimiausio taško Viduržemio jūros pakrantėje, kur AFP žurnalistai šeštadienį matė sukilėlius.

Sekmadienį Kaliningrade vyko mitingas prieš valdžią, ir akcija pilietinėms teisėms ginti. Jų įkvėpėjai buvo keli opozicinių pažiūrų visuomenės veikėjai, pranešama BBC tinklalapyje.

“Mes manome, kad žiurkės turi pasitraukti, – sakė prieš mitingo pradžią vienas jo organizatorių Jevgenijus Labudinas. – Tai toks liaudinis mitingo šūkis. Na, o kalbant oficialiai, tai mes ketiname pareikšti nepasitenkinimą valdžios kovos su korupcija veiksmais”.

“Mes protestuojame prieš tarifų augimą, prieš žaliųjų zonų naikinimą, – paaiškino opozicionierius. – Dabar Kaliningrado srityje vyksta rinkimų kampanija. Kovo viduryje vyks rinkimai į srities dūmą. Mes esame įsitikinę, kad “Vieningoji Rusija”, kuri per ankstesnius metus visiškai save diskreditavo, nesugeba išspręsti minėtų problemų.

“Bet mes nesižavime ir kitomis partijomis, kurių atstovai eina į rinkimus, – pripažino J.Labudinas. – Susidaro įspūdis, kad kai kurios iš šių partijų – savotiški “Vieningosios Rusijos” filialai. Man atrodo, kad visi jie reikalingi tik tam, kad “Vieningoji Rusija” galėtų pasakyti: “Na, štai pažiūrėkite – pas mus demokratija, valdžios atstovaujamosiose institucijose yra įvairių pažiūrų žmonių”. Esant dabartinei situacijai, viltis galima sieti tik su nesistemine opozicija”.

Tačiau anaiptol ne visi kaliningradiečiai – “nesistemininkai” pritarė siūlymui surengti mitingą prieš “Vieningąją Rusiją”. Tam prieštaravo Visuomenės savigynos komiteto (VSK) lyderis Aleksandras Židenkovas.

VSK, pasak jo, – tai garsios Mandarinų revoliucijos, vienos iš daugybės praėjusių metų protesto akcijų, priverstų pakeisti valdžią regione, idėja.

“Po (2010 metų) kovo 20 dienos, kai tūkstančiai žmonių dalyvavo protesto akcijoje prieš gubernatorių, daugeliui tapo aišku, kad horizontali žmonių saviorganizacija galima , – mano A.Židenkovas.- Ir mes pagal galimybes mėginame panaudoti šį patyrimą. Po Mandarinų revoliucijos keli žmonės kas sekmadienį 14 valandą susirenka Pergalės aikštėje. Šie žmonės ir yra VSK”.

“Mes bendraujame, valgome mandarinus, aptariame naujienas, – pasakoja A.Židenkovas. – Mes nelaikome plakatų, neskanduojame jokių šūkių. Tačiau mus beveik kiekvieną kartą veža į miliciją įvairiomis dingstimis ir surašo mums administracinių pažeidimų protokolus. Bet mes nesirengiame trauktis, mums svarbu apginti mūsų, beje, konstitucijos garantuotą teisę susirinkti, kur norime, nepažeidžiant viešosios tvarkos. Mes norime gyventi pagal įstatymus, o ne pagal sampratas”.

J.Labudinas su vienminčiais surengė savo akcija viename parkų – ir tai netenkina A.Židenkovo: “Net ne visi kaliningradiečiai žino, kur jis yra. Ką jau kalbėti apie atvažiavusiuosius, kurie panorėtų dalyvauti mitinge? Pietų parkas – tai savotiškas sėsdintuvas, kur valdžia mėgina nustumti nepatenkintuosius, kad jų ten niekas nematytų ir negirdėtų”.

“Be to, mitingų Pietų parke šūkiai, mūsų nuomone, nelabai konkretūs, – priduria CSK lyderis. – Kova su korupcija – tai labai nekonkretus tikslas. Reikia reikalauti bent dabartinio ministrų kabineto, kuriam vadovauja Putinas, atsistatydinimo”.

Sekmadienį mitingas Pietų parke buvo nelabai gausus. Pareikšti savo protestą į miesto galinį kiemą atėjo vos du šimtai žmonių. J.Labudinas tai aiškino ne tiek tuo, kad parkas toli nuo centro, kiek tuo, kad buvo labai nelengva informuoti kaliningradiečius apie renginį.

“Buvo surengta informacinė blokada, – mano jis. – Prasiveržti į laikraščių puslapius ir televizorių ekranus beveik neįmanoma”.

“Mes rengėmės surengti “Vieningosios Rusijos” laidotuves, – prisipažino Galina Kuliš, dar viena protesto akcijos organizatorė.- Juk, mūsų nuomone, ši partija seniai mirė. Mes atsivežėme čia karstą, vainikų, bet milicija iš mūsų visa tai atėmė. Mes taip pat išspausdinome 40 tūkst. lankstinukų, bet didžiąją jų dalį iš mūsų taip pat paėmė. Ką daryti? Mūsų valdžia labai bijo liaudies ir daro viską, kad mes negalėtume susirinkti”.

Oratorių buvo daug, visi jie kalbėjo apie tai, kad kaliningradiečiams reikėtų ateiti į rinkimus ir balsuoti už ką jie nori, antraip valdžia priims sprendimą už juos.

Mitingas, kaip paprastai, baigėsi rezoliucijos, kurioje buvo daugiausia ekonominiai reikalavimai, perskaitymu.

Milicijos buvo labai daug – jeigu ne tiek pat, kiek pačių dalyvių, bet apsieita be incidentų.

Tuo tarpu Pergalės aikštėje, tiesiais prieš miesto administracijos langus įvykiai vyko pagal kitą scenarijų. Nespėjo keli VSK aktyvistai išsiimti mandarinų, kai prie jų priėjo milicininkai ir paprašė eiti į specialų automobilį.

“Sulaikoma buvo šiurkščiau nei paprastai, – skundžiasi Aleksandras Židenkovas. – Mus griebė už rankų, stūmė, nors mes nė nemanėme priešintis. Centrinio rajono milicijos skyriuje mums buvo surašyti protokolai. Mes buvome apkaltinti dalyvavimu neteisėtame, tai yra surengtame be leidimo, susirinkime. Vadinasi, norėdami tiesiog susitikti su draugais aikštėje žmonės turi pirmiausia paprašyti valdžios leidimo”.

A.Židenkovas neabejoja, jog teismas pripažins, kad jo organizacijos dalyviai teisūs, kaip jau buvo ne kartą.

“Susidarė absurdiška situacija, – sako jis. – Mus sulaiko, mes po to laimime teismus, bet kitą sekmadienį mus vėl sulaiko”.

“Tikriausiai mano, kad mums visa tai greitai atsibos”, – sako opozicionierius ir priduria: “Jeigu taip, tai veltui”.

Pernai Lietuvos parduotuvių lentynose sunku būdavo rasti jogurtų, silkių ar dešrų be skonio stipriklio E621. O šiais metais vaizdas kardinaliai pasikeitė – šio ir daugumos kitų sveikatai pavojingų priedų gamintojai atsisako.

Šiuos pokyčius lėmė didėjantis vartotojų sąmoningumas ir apsisprendimas nepirkti produktų su skonio stiprikliu E621, skatinančiu alkio jausmą, sukeliančiu vėžines ligas ir alergines reakcijas. Informaciją apie tai, kaip kenksmingi maisto priedai, žymimi raide E, nuodija mūsų organizmą, pirmieji visai visuomenei skleisti pradėjo Agnė Zakarevičiūtė ir Linas Šivis. Jie ėmėsi iniciatyvos aiškiai ir suprantamai sudėti visą informaciją apie konkretaus produkto sudėtį interneto puslapyje www.sveikasvaikas.lt.
“Nuo 2009 m. vasario mėnesio, kai pradėjo veikti ši svetainė, maisto produktų be E paklausa išaugo dvigubai, o ekologinių produktų – trečdaliu”, – teigia A.Zakarevičiūtė.
Džiugina tai, kad pajutę vartotojų norą sveikiau maitintis, gamintojai pradėjo siūlyti vis daugiau produktų be kenksmingų maisto priedų. Gamintojų požiūris pasikeitė būtent šiais metais. “Anksčiau jie įtikinėdavo, kad žmonės nepirks mėsos gaminių be E621, nes jie nepatraukliai atrodo, yra ne tokie skanūs. Taip pat sakydavo, kad išėmę šį priedą patirs didelių nuostolių, nes produktai be natrio glutamato greičiau sugenda. Tačiau verslininkai, tiekdami produktus be E, atvirkščiai, uždirba daugiau “, – tvirtina viena interneto puslapio sveikasvaikas.lt įkūrėjų.

Įdiegtos specialios linijos, tobulinamos technologijos

Kova su žalingaisiais E sėkminga buvo tik todėl, kad pirkėjai pradėjo rinktis kuo natūralesnius produktus. Būtent jie, atsisakę pirkti maistą su E621, privertė daugelį gamintojų išimti iš mėsos, pieno gaminių didžiausią šių dienų nuodą – natrio glutamatą. Tuo tarpu nei politikai, nei Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nieko negalėjo padaryti. Jų rankos surištos Europos Sąjungos teisinių aktų, leidžiančių kenksmingus priedus.
Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos tarybos pirmininkas Egidijus Mackevičius sako, kad gamintojai stengiasi patenkinti vartotojų norus ir jiems įtikti. “Tobulinamos technologijos, receptūros, kad būtų galima pagaminti skanius, gražiai atrodančius produktus ir be natrio glutamato bei kitų dirbtinių priedų. Kad būtų patenkintas vartotojų poreikis sveikiau maitintis, nemažai gamintojų įdiegė specialias linijas, kuriomis gaminami tokie produktai”, – paaiškina E.Mackevičius.
Neseniai paskelbus Lietuvos metų gaminio apdovanojimų laimėtojus, taip pat išryškėjo nauja tendencija – gamintojai siūlo pirkėjams kuo daugiau naujų gaminių be kenksmingų priedų. Aukso medaliais šiame konkurse buvo apdovanoti devyni gaminiai (iš keturiasdešimt penkių), kurių sudėtyje nėra dirbtinių priedų. Pernai maisto pramonės grupėje iš keturiasdešimt trijų pelniusių aukso medalius tik penki gaminiai buvo be E.
Deja, dar ne visi gamintojai skuba tenkinti vartotojų poreikius valgyti saugų, kokybišką ir sveiką maistą. Žinoma nemažai atvejų, kai ant pakuotės didžiausiomis raidėmis parašyta “Be jokių E” arba “Natūralus”, o atidžiau pastudijavus etiketę paaiškėja, kad produktas prikimštas įvairių priedų ir konservantų. Tačiau tokiems gamintojams jau taip pat suduotas smūgis. Vieni pirmųjų piktnaudžiavimo atvejus tame pačiame interneto puslapyje sveikasvaikas.lt ėmė skelbti A.Zakarevičiūtė ir L.Šivis.
Su pirkėjus klaidinančiais gamintojais jau kovoja ir Valstybinė maisto bei veterinarijos tarnyba. Per pastarąjį mėnesį ši institucija išsiaiškino, kad penkios įmonės klaidino vartotojus, septynių gaminių etiketėje nenurodžiusios, jog gamybos procese naudojami nenatūralūs maisto priedai.
“Kad Maisto ir veterinarijos tarnyba pradėjo tikrinti, ar produktai “Be E” tikrai yra be E, – didelis laimėjimas, nes ateityje gamintojai bijos rizikuoti”, – neabejoja A.Zakarevičiūtė.
Vis dėlto ir patys pirkėjai turėtų nepatingėti atidžiai išstudijuoti produktų etikečių. Tik taip jie gali priversti gamintojus liautis piktnaudžiauti ar net nuodyti.