Be festivalio „Kino pavasaris“ filmų, ryškiausia kovo premjera bus Russello Crowe režisuotas „Vandens ieškotojas“ („Oskaro“ laureatas atliks ir pagrindinį vaidmenį). Beje, ši drama – ilgai atidėliotas R.Crowe režisūrinis debiutas. Australijos ūkininkas, turintis dovaną surasti vandenį, 1919 m., po Galipolio mūšio, keliauja į Turkiją išsiaiškinti trijų sūnų likimą. Jis sužino, kad du iš jų žuvę, tačiau vilčių teikia, kad vienas jų buvo paimtas įkaitu ir gal tebėra gyvas. Juosta ypač patiks mėgstantiems gražią kinematografiją – ne veltui ją kūrė „Oskarą“ pelnęs, prie trilogijų „Žiedų valdovas“ ir „Hobitas“ dirbęs Andrew Lesnie.

Kalbant apie trilogijas, pasirodys ir „Maištininkė“ – „Insurgentė“ (rež. Robertas Schwentke), „Divergentės“ tęsinys. Tai antroji dalis, pasakojanti distopiniame ateities pasaulyje, padalintame į skirtingomis savybėmis pasižyminčias bendruomenes, gyvenančios merginos (akt. Shailene Woodley) istoriją. Ji ypatinga, nes peržengia vienos kastos ribas, tad Aljansas ją medžioja. Juk kitokia – pavojinga. Vis dėlto šįkart Beatrisės laukia sunkiausia kova – prieš save pačią.

Atrodo, režisieriaus Gabe Ibáñezo „Automata“ pradėjo robotų madą: sulauksime „Čapio“ (rež. Neillas Blomkampas) ir „Ex Machina“ (rež. Alexas Garlandas). Čia vėlgi pamatysime įprastus komponentus: dirbtinį intelektą, panašėjantį į žmogaus, keistus santykius su mašinomis bei augančią baimę dėl žmonijos ateities. Kita vertus, filme „Čapis“ vaidina populiariosios Pietų Afrikos muzikos grupės „Die Antwoord“ nariai Ninja ir Yolandi Visser, tad nesvarbu, koks neoriginalus būtų šis filmas, savo žiūrovą ras.

Malonia atgaiva taps Prancūzijos aktualijas atspindinti komedija „Samba“ (rež. Olivieris Nakache, Ericas Toledano), kurioje vaidina iš „Nimfomanės“ pažįstama Charlotte Gainsbourg. Samba, imigrantas iš Senegalo, siekiantis gauti darbo dokumentus, Alice – sėkmingą karjerą padariusi, tačiau persidirbusi ir pasimetusi baltaodė moteris. Kai jie susidraugauja, kuriozai prasideda. Dėmesio verta ir komedija, pasakojanti apie jaukiame viešbutyje apsistojusių senjorų meilės ir kitokias intrigas, „Geriausias egzotiškas Marigold viešbutis 2“ (rež. Johnas Maddenas). Na, o štai trilerių mėgėjai sulauks „Vaikinas iš gretimo namo“ (rež. Robas Cohenas) su Jennifer Lopez.

Premjeros. Kovą teatrų žiūrovai turės iš ko rinktis: į premjeras pakvies Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, Paulius Ignatavičius ir svečias iš Lenkijos Krystianas Lupa.

Kam reikia, tas žino: virš mieguisto Gedimino prospekto, pranašaudamas sąmyšį lietuvių protuose, brėkšta Thomo Bernhardo mėnuo. Brėkšta, ir tiek: jokių kompromisų. Nebesulaikysi jo, kylančio, įsikabinęs lietpaltin.

Klausimas: kodėl būtent čia, būtent dabar? Kas bendra tarp savo tėvynę su tuberkuliozininko aistra beatodairiškai smerkusio austro ir mūsų, vaikštančių trispalvėmis nukabinėtu prospektu? Nes pasiteisinimai Vilniaus mažojo teatro jubiliejumi ar įtempta lenkų režisieriaus Krystiano Lupos darbotvarke nėra jokie pasiteisinimai.

„Iš tiesų ši šalis dabar pasiekė absoliučią krizę, pasakė Rėgeris, ir greitai ji išleis savo paskutinę dvasią, praras prasmę ir tikslą. Ir visur šie pasibjaurėjimą keliantys demokratijos tauškalai! Jūs einate į gatvę, kalbėjo jis, ir nuolat turit užsidengti akis, ausis ir net nosį, kad išgyventumėt šioje šalyje, kuri galiausiai tapo labai pavojinga visuomenei valstybė, pasakė Rėgeris. Kiekvieną dieną jūs netikite savo akimis ir savo ausimis, pasakė jis, kiekvieną dieną su augančiu siaubu jūs patiriate šitos sugriautos šalies ir šitos korumpuotos valstybės, ir šitos sukvailėjusios tautos smukimą. O žmonės šioje šalyje ir šioje valstybėje nieko nesiima, pasakė Rėgeris, būtent tai be perstojo ir kamuoja tokį žmogų kaip aš.“ (Ištrauka iš Th.Bernhardo „Senųjų meistrų“, vertė Jurgita Mikutytė.)

O gal mums, dabar demonstratyviai susirūpinusiems laužomais vaikų likimais ir jų ateitimi, aiškinant rašytojo neapykantos savo valstybei ir jos kultūrai fenomeną labiau tiktų prisiminti daug metų eksploatuotą psichoanalitinę reikalo versiją: vargšelis Thomas – nelauktas, tėvo atstumtas ir motinos nemylėtas nesantuokinis vaikas, dar paauglystėje susirgęs visą gyvenimą jį persekiojusiomis širdies ir plaučių ligomis. Štai kodėl išgarsėjęs ir praturtėjęs jis gyvendavo rūpestingai aptvertose provincijos pilyse, prie kurių vartų budėdavo dėmesio ištroškę žurnalistai. Kaimynai juos įsileisdavo, pardavinėdami savo sočias kaimiškas gėrybes, o Th.Bernhardas įsileisdavo tik ypatingais atvejais, nusiteikęs sustiprinti savąją legendą. Maža to – tose pilyse rašytojo dažnai net nebūdavo, nes kurti jam labiau patikdavo viešbučiuose.

Sudėlioti daugmaž patikimą šio atsiskyrėlio biografiją – iki šiol nepavykusi užduotis: pats rašytojas tikrovę taip meistriškai mistifikavo prasimanymais, kad jos nebeįmanoma atskirti nuo hiperbolizuotų jo fantazijos vaizdinių.

„Th.Bernhardui būdingas nuolatinis nepasitenkinimas. Nepasitenkinimas tuo, ką daro jis pats, ir tuo, kas vyksta aplinkui. Aš taip pat esu kupinas nevilties. Nevilties, kurią turiu nugalėti per žaidybos meną ir vėl pakilti į tikėjimą. Kad ir kur būčiau – Lietuvoje, Anglijoje, Izraelyje ar Rusijoje, visuomet pradedu teatrą nuo nevilties ir einu į viltį“, – teigia režisierius Rimas Tuminas.

Pagrindinį „Minečio“ personažą, seną aktorių, statantį savo svajonių „Karalių Lyrą“, pirmuose kovo premjeriniuose spektakliuose vaidins Arvydas Dapšys, vėliau scenoje išvysime ir Vladą Bagdoną. Klausydamiesi prieš tris dešimtmečius iš teatro išvaryto Minečio liejamų nuoskaudų, žiūrovai pamažu supranta, kad tai ne šiaip sau vaidinimas: šis Lyras puikiausiai žino, kad aplodismentams jis nebeprisikels…

Manoma, kad Th.Bernhardui (1931–1989) Minečio prototipu pasitarnavo vokiečių aktorius Werneris Kraussas (1884–1959), pasirodydavęs Berlyno „Deutsches Theater“ spektakliuose, tačiau tikrojo populiarumo sulaukęs tuomet, kai suvaidino pagrindinį vaidmenį nebylioje siaubo juostoje „Daktaro Kaligario kabinetas“ (1920). Filmas po filmo, ir W.Kraussas tapo „žmogumi su tūkstančiu veidų“ – tokią pravardę kritikai jam prilipdė už gebėjimą persikūnyti.

Tačiau aktoriaus karjera sutapo su Trečiojo reicho iškilimo laikotarpiu. W.Kraussas palaikė nacionalsocialistų idėjas ir paties Adolfo Hitlerio buvo vertinamas kaip nacistinės Vokietijos kultūros ambasadorius. Aktoriui už palankumą atsidėkota premijomis, svarbiais postais ir atleidimu nuo karinės tarnybos, tačiau visa tai truko neilgai: po karo W.Kraussui uždrausta vaidinti tiek teatre, tiek kine, o jo ankstesni filmai Vokietijoje kurį laiką nebuvo demonstruojami. Gyvenimo pabaigoje jį retkarčiais vėl prisimindavo pakviesdami dalyvauti vokiško kino festivaliuose, aktorius netgi pelnė juose kelis apdovanojimus. W.Kraussas spėjo išleisti ir savo autobiografiją, kurią pavadino „Mano gyvenimo pjesė“ (1958).

Minetis nusižudo pjesės pabaigoje, o paskutinės Th.Bernhardo pjesės „Didvyrių aikštė“ veikėjas profesorius Jozefas Šusteris tą padaro dar pasakojimo pradžioje. Žydų kilmės filosofas, nuo nacių persekiojimo pabėgęs į Oksfordo universitetą, Vienos burmistro kvietimu po daugelio metų sugrįžta gyventi tėvynėn, tačiau ši jam tebeatrodo priešiška: pro šalia Didvyrių aikštės esančio buto langus aidi tie patys nacistiniai sveikinimo šūksniai. Pasak režisieriaus K.Lupos: „Visuomenė, kurioje įvyko nusikaltimas, mutavo, čia negalima grįžti, įleisti šaknų, rasti savo gyvenimo prasmę, savo tėvynę. Pagedimo čia niekas neištaisė, visuomeniniuose procesuose ir žmonių sielose jis sukėlė paslaptingas permainas – mirtis yra kaip lakmuso popierėlis, atskleidžiantis pabaisos veidą.“

„Didvyrių aikštė“ pirmąkart buvo parodyta Vienoje 1988-ųjų lapkritį, likus vos trims mėnesiams iki Th.Bernhardo mirties. Tais metais garsus Vienos teatras „Burgtheater“, kuriame kadaise vaidino ir W.Kraussas, minėjo šimtmečio jubiliejų, o visa Austrija – prieš pusę amžiaus, 1938-aisiais, įvykusį „anšliusą“ – Austrijos prijungimą prie nacistinės Vokietijos, apie kurį A.Hitleris, džiūgaujant miestiečiams, skelbė būtent Vienos Didvyrių aikštėje.

Vis dėlto režisierius K.Lupa, repetuojantis šią pjesę Nacionaliniame dramos teatre, užsimena, kad lietuviškame „Didvyrių aikštės“ pastatyme galbūt regėsime visai ne Vieną: „Vilniuje ieškosime konkrečių peizažų, kurie tiktų spektaklio projekcijai. Th.Bernhardas visuomet yra truputį kontroversiškas, tačiau mano kurti jo pastatymai Lenkijoje buvo priimti palankiai, jie vertinami kaip vieni geriausių. O kaip „Didvyrių aikštę“ sutiks Lietuvos publika – didelė mįslė.“

Lenkų režisierius taip pat negailėjo komplimentų mišriai lietuvių aktorių komandai, surinktai šiam spektakliui: Valentinui Masalskiui, Eglei Gabrėnaitei, Vytautui Rumšui, Arūnui Sakalauskui, Vytautui Anužiui, Viktorijai Kuodytei, Eglei Mikulionytei, Doloresai Kazragytei, Rasa Samuolytei.

Dvylikos metų Th.Bernhardas, karui įpusėjus, buvo atiduotas į nacionalsocialistinį valstybinį internatą ir mokyklą. Ten jautėsi vienišas, silpnas, nevisavertis. Po karo mokykla pervadinta katalikiškąja, uniformuotus kareivas joje pakeitė sutanoti kunigai, tačiau auklėjimo metodai išliko labai panašūs… Nenuostabu, kad rašytojo požiūris į Katalikų bažnyčios veikėjus vėliau buvo panašus kaip ir į valstybės veikėjus (1972 m. Th.Bernhardas išstojo iš Katalikų bažnyčios).

O kaip tikėjimo klausimus sprendžia nūdienos paaugliai? Tai bandys parodyti kita Nacionalinio dramos teatro premjera, režisuota Oskaro Koršunovo. Vokiečių dramaturgas bei režisierius Marius von Mayenburgas pjesę „Kankinys“ parašė 2012-aisiais ir tais pačiais metais ją pastatė Berlyno „Schaubühne“ teatre.

Pjesės centre – paauglys Benjaminas, kurį augina vieniša motina. Pradėjęs skaityti Bibliją, moksleivis Šventąjį Raštą paverčia aplinkinių kankinimo priemone, nes manosi vienintelis žinąs, kas gerai, o kas blogai. Į motinos ir mokytojų pastabas jis atsakinėja žodžiais iš Evangelijų, netgi mokyklos pastorius nebesugeba atsikirsti į jo citatų tiradas. Benjaminui iššūkį meta tik pati į Bibliją pradėjusi gilintis biologijos mokytoja. Tuomet užverda žiauri mokytojos ir mokinio dvikova.

„Vakarietiškos vertybės yra savotiška migla, savotiška šizofreniška situacija. Vertybės tarsi aprėpia labai didelį spektrą, bet to spektro spalvos tarpusavyje labai disonuoja. Tai buvo puikiai parodyta mano statytame M.von Mayenburgo „Ugnies veide“. Visuomenė nekonfliktiška, nes ji tiesiog per silpna realiai pripažinti savo ligą – šį nesuderinamumą. Būtent abejotinas vakarietiškos visuomenės vertybes, jos silpnus pamatus ir atskleidžia naujoji M.von Mayenburgo pjesė „Kankinys“.Nustebau, kad atsirado nauja pjesė, kuri taip aiškiai, ryškiai tai parodys. Visuomenė, kuri save laiko krikščioniška, iš esmės meluoja. Šioje visuomenėje neįmanoma iki galo būti krikščioniu. Pati visuomenė to netoleruoja. Ji netoleruoja jokio fundamentalizmo. Jeigu tik atvirai ir tiksliai įvardiji šiuos reiškinius, viskas griūva. Visi gyvena stengdamiesi neįvardyti reiškinių jų tikraisiais vardais“, – samprotauja O.Koršunovas.

Iš 27 trumpų ir konkrečių scenų sudėliotas „Kankinys“ primena kino scenarijų: vyksta idėjų kova, svarstoma apie ekstremizmą ir religijos vaidmenį visuomenėje. Benjamino vaidmenį O.Koršunovas patikėjo savo studentui Kęstučiui Cicėnui, motiną pasikeisdamos vaidins Nelė Savičenko ir Jolanta Dapkūnaitė, o įsisiautėjusį paauglį bandančią sutramdyti mokytoją – Monika Vaičiulytė. Taip pat spektaklyje išvysime Algirdą Dainavičių, Marių Repšį, Džiugą Siaurusaitį, Remigijų Bučių.

Dar viena kovą laukianti bernhardiškos tematikos premjera – „Hefecas, arba visi nori gyventi“ Panevėžio J.Miltinio dramos teatre. Ir nesvarbu, kad pjesės autorius šiuo atveju – Izraelio dramaturgas ir režisierius Hanochas Levinas (1943–1999): jis, kaip ir Th.Bernhardas, nuolat kritikavo savo šalies visuomenę ir jos konformistines ideologijas, jo, kaip ir Th.Bernhardo, dramaturgija persmelkta juodojo humoro ir nihilistinių nuotaikų. Po H.Levino kūrybiniu „skalpeliu“ taip pat paprastai gula tamsiosios, nuvertinamos bei nepastebimos žmogaus sielos pusės. Jo pjesėse justi ciniškas, ironiškas požiūris į žmogaus savižudybę, mat mirtį H.Levinas dažnai traktuoja kaip būtinybę kitų kartų gerovei.

Ne išimtis ir pjesė „Hefecas“, kurioje pagrindinio personažo mirtis tampa ką tik ištekėjusios merginos būsimos šeimos  gerovės pagrindu ir kartu visų personažų geidžiamu spektakliu.

„Patyčios ir savižudybė – dvi didelės temos Lietuvoje: abi jos susijungia juodojo absurdo komedijoje „Hefecas, arba visi nori gyventi“, atskleidžiančioje nemalonią tiesą: žmogaus savižudybė globaliame kontekste nieko nereiškia ir tėra jo paties egocentrizmo ir susireikšminimo rezultatas. Ankstesniame savo spektaklyje „Žaidimo pabaiga“ mėginau parodyti, kad gyventi – reiškia žaisti suvokiant, jog žaidimas neturi prasmės. Šiame spektaklyje klausiu savęs, kas yra mūsų taip siekiama laimė, vardan kurios tampame pernelyg reikšmingi patys sau ir pamirštame apie tą kitą, artimą, kuris yra šalia ir laukia trupučio mūsų dėmesio. Visi nori būti centre, ir dėl to yra labai nelaimingi, visi nori gyventi – ir tie, kurie tyčiojasi, manydami, kad jų laimės pagrindas yra kito nelaimė, ir tie, kurie žudosi. Jie gal net labiausiai iš visų nori gyventi“, – svarsto spektaklio režisierius Paulius Ignatavičius, vaidinti Panevėžyje, šalia šio miesto teatro aktorių, pakvietęs ir savo studijų laikų bendramokslį Tadą Gryną.

Tačiau ne visos kovo mėnesio premjeros bus tokios „sunkiasvorės“. Nes, kaip vėlgi rašė kovo teatriniam paradui vadovaujantis Th.Bernhardas: „Nesijuokiama iš juokdario, kuris visiškai normalus. Ne, jis turi būti šlubas arba vienakis, arba kas trečiame žingsnyje griuvinėti, arba kad jo subinė sprogtų ir iš jos iššautų žvakė, arba dar kas nors. Iš to žmonės juokiasi – visad iš trūkumų ir baisiausių ydų.“

Ką lietuviams tai primena? Visų pirma populiarųjį „Domino“ teatrą. O jame dabar statoma lenkų dramaturgo Andrzejaus Saramonovicziaus pjesė „Testosteronas“ – pasak anonsų, nejuokinga komedija apie juokingus vyrus, arba juokinga komedija apie nejuokingus vyrus.

Prabangiame restorane kelneris rūpinasi paskutinėmis iškilmingos šventės detalėmis, laukdamas bet kurią akimirką užgriūsiančių vestuvininkų. Tačiau į restoraną įsiveržia tik įsiutęs jaunikio tėvas, lydimas jaunikio draugų. Maža to – su savimi jie atsitempia vargšą sumuštą vyrą, neleisdami pratarti jam pasigailėti maldaujančio žodžio… Po kelių burnelių emocijoms nuraminti pradeda aiškėti, kad vestuvės neįvyko nuotakai pabėgus nuo altoriaus. Paliktas ir šoko ištiktas jaunikis, guodžiamas šešių artimiausių bičiulių, bando išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko. Tačiau jo pastangos netrukus išvirsta į karštakošiškas muštynes, kurias pertraukia vis girtesni tostai ir diskusijos, atskleidžiančios daugybę praeities paslapčių…

Po palyginti subtilių ir nekaltų „Vyrų laiškų“ šįkart režisierius Olegas Šapošnikovas žada „atleisti vadžias“ ir įspėja, kad vyriškos diskusijos be cenzūros intymiausiomis temomis scenoje tikrai bus vertos indekso N-18. Vaidins rinktinis, iš įvairių teatrų ir ne teatrų suburtas vyriškas ansamblis: Algis Ramanauskas, Andrius Bialobžeskis, Andrius Žiurauskas, Algirdas Gradauskas, Julius Žalakevičius, Gytis Ivanauskas, Eimutis Kvoščiauskas, Nerijus Gadliauskas, Dalius Skamarakas ir Jokūbas Bareikis. Kadangi „Domino“ pastatymai ištisai keliauja po Lietuvą ir visur sulaukia dosnaus  publikos dėmesio, nebeverta stebėtis, kad visus šiuos vyrus premjerai ir vėl aprengs Juozas Statkevičius.

Kažką panašaus (tik be griežtų indeksų) turėtų išvysti ir Kosto Smorigino režisuojamos Sigito Parulskio komedijos „Darius ir Girėnas per Atlantą skrido“ žiūrovai. Pagrindinius vaidmenis kuriantys „Humoro klubo“ vyrukai Mantas Stonkus ir Justinas Jankevičius ragina palikti istorijos vadovėliams ir bibliotekų pelėms viską, ką iki šiol buvote skaitę apie Lietuvos didvyrius Steponą Darių ir Stasį Girėną. Mat legendiniai didvyriai taip pat buvo žmonės, veikiami gyvenimiškų kuriozų ir moteriškų kerų (juos tarp pilotų uniformomis aprengtų vyrukų skleis aktorė Rasa Marazaitė). Publikos laukia sąmojų dangoraižiai ir kvatojimas, prilygstantis pasivažinėjimui per duobėtas Kauno gatves.

Į panašią publikos juokinimo pusę vis dažniau krypsta ir Keistuolių teatro jaunimas. Šįkart jauna režisierė, Aido Giniočio kurso auklėtinė Giedrė Kriaučionytė Keistuolių scenoje, pakeitusi keletą aktorių, pristatys savo diplominį darbą „Moteris“ pagal Rolando Schimmelpfennigo pjesę „Moteris iš praeities“. Šis vienaveiksmis veikalas apie pirmąją meilę, visai netinkamą dieną po poros dešimtmečių ryžtingai pastuksenančią į duris, gali būti vienodai sėkmingai paverstas tiek meilės trikampio drama, tiek iš tos pačios situacijos išplaukiančia banalia komedija. Tačiau turbūt geriausiai nuskamba tuomet, kai tragiški ir komiški momentai jautriai sustyguojami tarpusavyje.

Prieš devynerius metus ją interpretuodamas „Menų spaustuvėje“ panašiu keliu suko tada dar pradedantis režisierius Agnius Jankevičius – gaila, jo bandymas taip ir nevirto repertuariniu spektakliu. Tačiau žiūrovai iki šiol prisimena žaviąją ano spektaklio Romi – aktorę Severiją Janušauskaitę. Keistuolių teatre savo praeities meilę nusprendusią susigrąžinti gražuolę Romi vaidins Aldona Vilutytė.

Baleto gerbėjų dėmesys kovo mėnesį bus sutelktas į Kauno valstybinį muzikinį teatrą, kuriame savo pirmąjį savarankišką pastatymą profesionalioje scenoje rengia dabar San Diege (Kalifornijoje) įsikūrusi žinoma balerina Eglė Špokaitė. Ji neslepia, kad kurti „Žydrojo Dunojaus“ choreografiją irgi padėjusi Ramiojo vandenyno pakrantė: ja kasdien vaikštinėdama vienoje bangoje aiškiai išvydo Anos ir Franco dueto suktukus.

„Pati spektaklio idėja buvo nepaprastai populiarų, bet saldoką, naivių štampų persotintą baletą bandyti pastatyti šiuolaikiškai. Ne moderniai, bet šiuolaikiškai, nes nūdienos balete daugiau simbolizmo, daugiau perkeltinių prasmių. Tikrai nebandome iš melodramos padaryti gilaus filosofinio veikalo – ne, tik šiuolaikine šokio kalba pasakojame apie menininko savęs ieškojimus ir meilę“, – teigia spektaklio statytoja.

E.Špokaitė prikišo ranką ir prie muzikinės spektaklio kompozicijos, nes „Žydrasis Dunojus“ nėra paties Johanno Strausso sukurtas baletas: kompozitoriaus kūriniai baleto spektakliui buvo atrinkti ir pritaikyti vėliau. Kiekvienas baletmeisteris tą „komplektą“ savaip perskirstydavo, įtraukdavo arba išbraukdavo atskiras muzikines dalis. E.Špokaitė stengėsi J.Strausso polkų ir valsų rinkiniui suteikti daugiau siužetinio pasakojimo bruožų. Mat „Žydrojo dunojaus“, kaip ir „Moters iš praeities“, libretas koncentruojasi į meilės trikampį, o pagal susitarimą su teatro vadovais spektaklis neturėjo kardinaliai nutolti nuo įprastos versijos. Vienam pagrindinių vaidmenų choreografė pakvietė klaipėdietę baleriną Beatą Molytę.

Nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyks Sigito Mickio operos vaikams „Zuikis Puikis“ premjera. Spektaklis garsios Eduardo Mieželaičio poemos motyvais bus rodomas teatro Kamerinėje salėje, kurioje vaikai drauge su operos veikėjais dainuos, žais ir mokysis zuikių mokyklos pamokose. Zuikį Puikį vaidins aktoriai Tomas Dapšauskas ir Tomas Pukys, o dainuos jaunieji teatro solistai: Šarūnas Šapalas, Rokas Šveisteris, Aistė Miknytė ir Vilija Mikštaitė. Režisierės Jūratės Sodytės statomame spektaklyje taip pat dalyvaus būrys šokėjų ir Vaikų operos studijos choristai (vadovė Samanta Bielskytė). Iš teatro orkestro muzikantų suburtam instrumentiniam ansambliui diriguos Juozas Mantas Jauniškis.

Vaikams skirtų premjerų kovą laukiama ir dramos teatruose. Štai Vilniaus kameriniame teatre Vidas Fijalkauskas stato spektaklį „Princesė ant žirnio, arba laimė ir triufeliai“ Hanso Christiano Anderseno pasakų motyvais. Režisierius neketina jų „restauruoti“, o bando pažvelgti į pasakas šiuolaikinio vaiko akimis. Princo svajonės apie tikrą princesę, jos pasirodymas audros metu, minkščiausi žąsų pūkų patalai, įsiliepsnojusi karšta princo meilė ir net mažutis žirnis – viskas alsuoja poezija ir subtilia ironija… Be to, visiems žinoma istorija spektaklyje įgyja netikėtą tęsinį.

O Valstybiniame Šiaulių dramos teatre Arvydas Lebeliūnas stato Daivos Čepauskaitės pjesę „Kaštonė“ pagal to paties pavadinimo Antono Čechovo apsakymą. Pasak režisieriaus, tai spektaklis apie grįžimą namo, net jei dėl to tenka atsisakyti brangios draugystės, atkakliu darbu pasiekto populiarumo ir tikėtinos šlovės.

Veiksmas A.Čechovo apsakyme buvo perteiktas kalytės Kaštonės akimis. Benamę ją priglaudžia cirko artistų šeima. Kaštonei puikiai sekasi triukai, ji susiranda naujų draugų: žąsiną Ivaną, katiną Fiodorą ir kiaulę Chavronją. Jaudinantį debiuto vakarą lyg tyčia cirko pasirodymo ateina žiūrėti buvę kalytės šeimininkai. Kaštonei tenka rinktis: likti cirke ar grįžti pas išsiilgtą šeimą…

Spektaklio inscenizacijos autorė Daiva Čepauskaitė išsaugojo tik A.Čechovo apsakymo veikėjų vardus ir charakterius. Todėl kalaitė Kaštonė, žąsinas Ivanas, katinas Fiodoras ir kiaulė Chavronja spektaklyje – tai vaikai, dėl kokių nors priežasčių praradę savo namus, pamesti, pabėgę ar paklydę, o galiausiai priglausti cirke. Tačiau progai pasitaikius visi jie tikisi sugrįžti į savo namus, apie kuriuos niekada nesiliovė svajoti.

Ir kaipgi čia vėl neprisiminsi Th.Bernhardo bei Lietuvoje rengiamų vaikų globos įstaigų reformų… „Dar prieš penkiasdešimt metų Europa buvo išvien pasaka, o visas pasaulis – pasakų pasaulis. Šiandien dar daug žmonių gyvena šiame pasakų pasaulyje, bet tai miręs pasaulis ir viskas sukasi jame apie mirtį. Tas, kas dar nemirė, gyvena, bet ne pasakoje; ir jis pats nėra pasaka.“ (Ištrauka Th.Bernhardto teksto „Aiškumas tik stiprina šaltį“, vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė.)

Renata Baltrušaitytė

Vienuolika kovo mėnesio premjerų

5, 6 d. 19 val. Keistuolių teatre – „Moteris“. Rež. Giedrė Kriaučionytė

5, 6, 17 d. 18 val. Kauno „Girstutyje“, 27 d. 18 val. „Compensa“ koncertų salėje – „Darius ir Girėnas per Atlantą skrido“. Rež. Kostas Smoriginas

5, 6, 27, 28 d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre – „Minetis“. Rež. Rimas Tuminas

6, 7, 8, 13 d. 18 val. Kauno muzikiniame teatre – „Žydrasis Dunojus“. Rež. Eglė Špokaitė

6, 17, 24 d. 19 val., 7 d. 16 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Kankinys“. Rež. Oskaras Koršunovas

11, 15 d. 13 val. Vilniaus kameriniame teatre – „Princesė ant žirnio, arba laisvė ir triufeliai“. Rež. Vidas Fijalkauskas

13, 14, 28 d. 18 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Hefecas, arba visi nori gyventi“. Rež. Paulius Ignatavičius

14, 15 d. 15, 19 val. Vilniaus „Domino“ teatre, 28 d. 14, 18 val. Kauno „Girstutyje“ – „Testosteronas“. Rež. Olegas Šapošnikovas

14, 28 d. 12 val., 15 d. 16 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Zuikis Puikis“. Rež. Jūratė Sodytė

22 d. 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – „Kaštonė“. Rež. Arvydas Lebeliūnas

27, 28 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Didvyrių aikštė“. Rež. Krystianas Lupa

Kovo mėnuo kino gurmanams bus ypač dosnus – kino centrai pasiūlys net 17 premjerų.

Vasario mėnesio gigantas “Valentinas vienas” iškėlė 2013 m. rezultatyvumo kartelę ypač aukštai (lietuviškos komercinės komedijos pajamos jau peršoko 2 mln. Lt slenkstį, bet filmas nesustoja). Kovo mėnesio repertuaro sudėtį sustiprins tradiciniai renginiai – Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris”, vokiško kino dienos su įvairaus skonio filmais iš Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos ir “Šeršėliafam” moterų kino festivalis.
Bet platintojai nesirengia miegoti ir atostogauti. Jie dirbs panašiu grafiku ir aprūpins įvairiausių žanrų pramogomis tuos žiūrovus, kurie neketina domėtis festivaliniais seansais.

Didžiojo Maestro portretas
Pirmasis pavasario mėnuo kalendoriuose pasižymės nebūtinai romantinių komedijų gausybe. Santykinai linksmiems ir ironiškiems filmams teks atlaikyti milžinišką konkurenciją, nes kiekvieną savaitgalį į apyvartą numatoma išleisti bent po vieną naują giminingo žanro premjerą.
Nuoširdi ir žaisminga kino genijų meilės istorija “Hičkokas” atskleis detektyvų maestro Alfredo Hitchcocko ir jo žmonos scenaristės Almos Reville gyvenimo etapą per siaubo trilerio “Psichopatas” kūrybinį laikotarpį. Jie buvo priversti užstatyti namą, kad gautų pinigų (800 tūkst. JAV dolerių) filmo gamybai ir reklamai. Studijai “Paramount” nepatiko režisieriaus siūlomos košmariškos idėjos apie vyrą žudiką, tad liko vienintelė galimybė – finansuoti filmo kūrimą asmeninėmis lėšomis. Neįtikėtinomis aplinkybėmis atsiradęs filmas tapo kino istorijos klasika, o sunkiausiomis akimirkomis įtakingasis režisierius neprarado puikios nuotaikos ir sunkumus užglaistydavo sąmojais.
Šarminga komiška drama labiausiai domina aktorių ansambliu: neatpažįstamai nugrimuotas seras Anthony Hopkinsas, šauni dama Helen Mirren ir būsimojo filmo žvaigždę Janet Leigh įkūnijanti Scarlett Johansson vaidina nepriekaištingai. Kinomanams ir Hičo fanams pamatyti būtina.

Šeimyniniai reikalai
Vyro ir žmonos tandemas dominuoja komedijoje “Tik 40″, kurioje režisierius Juddas Apatow (“40-ies ir vis dar skaistus”) leidžia pasireikšti nuostabiai aktorei Leslie Mann. Tai netiesioginis sėkmingiausios šio autoriaus ir prodiuserio romantinės komedijos “Užkibo” (23 tūkst. žiūrovų Lietuvoje) tęsinys. Ankstesnio filmo pagrindinių veikėjų Katherine Heigl ir Setho Rogeno čia nepamatysite, nes visą dėmesį pasigrobia antrame plane plaukiojusi idealių sutuoktinių pora, kuriuos vaidina geri bičiuliai L.Mann ir Paulas Ruddas. Jų santuokos idiliją pradeda griauti netikėtai išnyrančios paslaptys. Komedijos formatą stabiliai valdantis režisierius sugeba išprovokuoti juoką net paprasčiausiose situacijose, naudoja visiems suprantamą humorą, subtiliai pokštauja apie meilę draugams, tėvams, vyrui, žmonai, vaikams ir kuria smagius personažus.
J.Apatow gaujos narė Melissa McCarthy (“Nuvytusios pamergės”) gavo įsimintiną epizodinį vaidmenį, bet visu gražumu charizmatiškąją aktorę pamatysime režisieriaus Setho Gordono ir scenaristo Craigo Mazino kriminalinėje komedijoje “Tapatybės vagilė” apie bjaurią keikūnę, pasisavinusią nepažįstamo vyro, dviejų vaikų tėvo, tapatybę, ištuštinusią sąskaitas ir nepadoriai kaupiančią jam skolas. Šis filmas dar kartą kels klausimą, kiek mes, lietuviai, suprantame banalų amerikietišką humorą. Daugelis situacijų atrodo nejuokingos ir nuobodžios, tačiau humoras yra specifinis dalykas, todėl būtent iš “Tapatybės vagilės” galima tikėtis geriausio lankomumo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Teatrai kovą sutartinai nutarė vaidinti mažiesiems: šių laukia net keturių spektaklių premjeros.

Jei knygų mugėje pripirkote knygų savo atžaloms, o šios anaiptol nepuola jų vartyti ir skaityti, turite aplinkinį kelią sudominti vaikus literatūra. Tas šansas – teatro spektakliai, kuriems režisieriai šįkart rinkosi stiprią, laiko išbandytą literatūrą.
Šiuo požiūriu nepranokstamas žada būti Vilniaus mažasis teatras, kuriame Paulius Ignatavičius žada „Dostojevskį vaikams”. Spektaklis kuriamas pagal garsiojo rusų klasiko romanus „Vargo žmonės”, „Netočka Nezvanova”, „Jaunuolis”, „Broliai Karamazovai” bei rašytojo dienoraštį. Skirtingų kūrinių ištraukas vienija jose veikiantys vaikai bei bendražmogiškos temos, aktualios ir šiandienos jaunimui: atsakomybė mylimam žmogui, riba tarp meilės ir neapykantos, ambicijų ir norų atsižadėjimas vardan kito, garbė, orumas, stipri meilė artimajam.
Mokyklinio amžiaus moksleiviams skirtame vaidinime režisierius žada atsisakyti scenos ir žaisti atvirą teatrą: viskas vyks šalia žiūrovų, prie didžiulio apvalaus stalo, prie kurio galima virsti įvairiais personažais, tai nukeliaujant į tolimus Rusijos miestelius, tai vėl sugrįžtant į Lietuvą. „Man žavus šis gana įprastas, bet klasikinis teatro iliuzijos principas, kada stalas tampa miesteliu, vaiko lova ar bendravimo su žiūrovais vieta. Fiodoras Dostojevskis pasitikėjo vaikais, jis tikėjo, kad jie pajėgūs suprasti sudėtingus jo kūrinius. Todėl noriu atvirai, be palinksminimų, triukų ar žaidimų kalbėtis su vaikais svarbiomis temomis”, – naujo spektaklio sumanymą atskleidžia P.Ignatavičius.
Šiaulių dramos teatro režisierius Algimantas Pociūnas spektaklyje „Mikė“ žada teatro kalba prikelti išradingąjį Mikę Pūkuotuką iš Aleno Aleksandro Milne’o knygos „Pūkuotuko pasaulis“. O Kauno valstybinis lėlių teatras prisiminė Charleso Dickenso „Kalėdų giesmę“ – prisiminė, nes prieš dvidešimtį metų to paties kūrinio motyvais pastatytą spektaklį šiame teatre žiūrėjo dabartinių vaikų tėvai. Tuomet Elenos Žekienės režisuotoje „Kalėdų nakties istorijoje“ buvo naudojamos didelių gabaritų lazdelinės lėlės (Ateities, Praeities ir Dabarties dvasios), o pagrindinio veikėjo Skrudžo sapnas rodytas šešėlių teatro priemonėmis. Dabar spektaklį ,,Skrudžas, arba diena, kai galima atverti savo širdį“ režisuoja Arvydas Lebeliūnas.
Verta atkreipti dėmesį į išskirtinę, lėlių teatrui anaiptol nebūdingą visą kūrėjų komandą: tekstą rengė poetė ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė, scenografiją kūrė žymus šios srities meistras Sergejus Bocullo, o muzika rūpinosi neįtikėtinai visur mokantis spėti baritonas ir kompozitorius Jonas Sakalauskas.
O štai Aidas Giniotis inscenizacijai rinkosi latvių rašytojos Anos Saksės „Pasakas apie gėles“. „Dar vaikystėje skaičiau šias pasakas, kurios savo gilumu, jautrumu palietė mano širdį ir liko atmintyje. Pagalvojome, kad jas žaidimo forma vertėtų perkelti į teatro sceną. Pasirinkome keturias, kuriose rašoma apie meilę, karą ir kiškio kopūstus. Nepavadinome spektaklio „Pasakomis apie gėles“, nes iš tiesų tai yra pasakos apie žmones, apie jų jausmus, tarpusavio mūšius, meilę ir net… priklausomybę nuo maisto. Nėra vieno pagrindinio veikėjo, visi – lygiaverčiai. Aktoriai kurs po kelis skirtingus personažus, pasakos įvairias istorijas. Spektaklis – tai tarsi žaisminga kelionė į įvairias šalis: Prancūziją, Persiją, Japoniją“, – pasakoja režisierius.
Spektaklyje „Apie meilę, karą ir kiškio kopūstus“ daug dėmesio skiriama muzikai, kurią siūlė ir netgi kūrė patys „Atviro rato“ teatro aktoriai. Dainų tekstai išversti į tą kalbą, kurios šalyje vyksta veiksmas, tad žiūrovai girdės japonų, persų, prancūzų kalbas. O vaizduotė – puikus būdas keliauti ir kartu įsitikinti, kad dažnai priešinguose pasaulio kraštuose vyksta tapatūs dalykai: visur yra godžių ir gerų žmonių, visur vaikai myli savo tėvus. Net zuikių, bandančių važiuoti be bilieto, yra visame margame pasaulyje.

„Lohengrinas“ primins Lietuvos istoriją

Pasaulis šiais laikais toks mažas, kad apskritai nelabai reikšminga, kuriame pasaulio krašte vyksta veiksmas. Bent jau taip mano Latvijos nacionalinės operos vadovas režisierius Andrejus Žagaras, didžiausioje Vilniaus scenoje statantis Richardo Wagnerio „Lohengriną“. Wolfgango Amadeaus Mozarto „Don Žuano“ veiksmą šis režisierius yra perkėlęs į šiuolaikinį kruizinį laivą, o Georges’o Bizet „Karmen“ – į Kubą.
R.Wagnerio „Lohengrinui“ geografiniu požiūriu taip toli keliauti neteks, bet keturias valandas trunkančios operos veiksmo epocha iš „žilos senovės“ bus perkelta maždaug į 1940-uosius, į politinius sukrėtimus išgyvenančią Lietuvą.
Operos repertuaras Vilniuje pastaruoju metu negalėjo pasigirti išsamiu R.Wagnerio kūrinių repertuaru – galėjome stebėti tik „Skrajojantį olandą“ bei prieš šešerius metus Eimunto Nekrošiaus režisuotą „Valkiriją“. Jubiliejiniais Wagnerio metais (gegužės 22-ąją minėsime šimtmetį nuo kompozitoriaus gimimo) nutarta šį sąrašą papildyti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Trys klausimai Zenonui Vaigauskui, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkui

VEIDAS: Kovo 3 d. trijose rinkimų apygardose vyks pakartotiniai rinkimai į Seimą. Kiek jie kainuos? Ir ar tiesa, kad kandidatų šiose apygardose užsiregistravo labai daug?
Z.V.: Šie rinkimai kainuos per 1,6 mln. Lt, iš jų 795 tūkst. Lt teks apygardų ir apylinkių komisijoms. O kandidatų iš pradžių būta tikrai daug – bent jau Ukmergės rinkimų apygardoje apie savo ketinimus buvo pranešę per 20 pretendentų. Tai iš tiesų didelis skaičius. Tačiau pamatę, kokia formuojasi grūstis, dalis pretendentų savo ketinimų atsisakė, dalis nesurinko būtinų tūkstančio rėmėjų parašų, tad prognozuočiau, kad realiai visose trijose apygardose konkuruos vidutiniškai po dešimt kandidatų.
VEIDAS: Kokias išvadas po praėjusių Seimo rinkimų pasidarė pati Vyriausioji rinkimų komisija? Ar pakartotiniai rinkimai jau vyks kitaip, ar bus didesnė kontrolė, ar bus daugiau policijos? Ar ir per šiuos rinkimus vyks baltųjų pirštinių akcija?
Z.V.: Mes viliamės, kad baltųjų pirštinių akcija per šiuos rinkimus tikrai bus. Taip pat manome, kad ir policija imsis aktyvesnių veiksmų, juolab kad dabar ji turės daugiau galimybių. Jei bus gauta signalų apie balsų pirkimą, policija jau galės naudoti kriminalinės žvalgybos priemones. Ir dabar atsakomybė grės ne tik balsų pirkėjams, bet ir šios veiklos organizatoriams. Taigi manyčiau, kad šį kartą norint pirkti balsus reikės beatodairiškos drąsos.
Permainų, žinoma, bus ir pačioje Rinkimų komisijoje. Mes jau važiavome ir dar važiuosime į susitikimus su rinkimų apylinkių pirmininkais, rengiame jiems mokymus, aiškiname, į ką reikia kreipti dėmesį, nuo ko saugotis, kaip išvengti klaidų. Planuojame ir visiškai naują akciją: kiekvieno rinkėjo bus prašoma anonimiškai užpildyti lapelį, kuriame bus teiraujamasi, kaip jis vertina rinkimų apylinkės darbą, patalpas, ar niekur nematė, negirdėjo balsų pirkimo atvejų. Tą lapelį bus galima įmesti į pašto dėžutę, o mes visus tuos vertinimus perskaitysime ir padarysime išvadas. Na, ir patys važiuosime iš Vilniaus, stebėsime rinkimų eigą aptariamuose trijuose regionuose.
VEIDAS: Praėjusią savaitę prezidentė Dalia Grybauskaitė Danijoje užsiminė, kad jei politinės partijos sutartų dėl naujos atominės elektrinės statybos Visagine, reikėtų iš naujo rengti referendumą ir atsiklausti tautos nuomonės. Kiek toks referendumas kainuotų, kada jį būtų galima rengti ir ar būtų formuluojamas kitoks klausimas, nei buvo per pastarąjį referendumą?
Z.V.: Šis klausimas labiau ne man, o politikams. Nors aš manau, kad klausimą derėtų suformuluoti gerokai tiksliau, nei jis buvo suformuluotas per praėjusį referendumą. Taip pat reikėtų išvengti ir kitų klaidų, kurių nemažai buvo padaryta prieš šį referendumą, ir jis vyko labai jau spontaniškai. Rinkėjai, tiesą sakant, nežinojo, kokios bus 2012 m. referendumo pasekmės.
Kažkodėl nemanau, kad toks referendumas galėtų įvykti šiemet, nes jo rezultatai ne itin skirtųsi nuo ką tik buvusio referendumo. O štai jei referendumas būtų surengtas kitais metais, kalba jau būtų kita. Juolab kad kitais metais vyks prezidento rinkimai, taip pat Europos Parlamento narių rinkimai, tad referendumą būtų galima surengti daug pigiau. Tada jis kainuotų 2–3 mln. Lt, o jei būtų rengiamas atskirai, jo kaina siektų 15–16 mln. Lt.
Bet kokiu atveju referendumui reikėtų pradėti ruoštis daug anksčiau ir kitaip, nei tai buvo daroma 2012 m. Taip pat reikėtų kažkokią pinigų sumą skirti referendumo agitacijai.

KALBA VYRAI

Įdomu stebėti, kaip vystosi vieno ar kito teatrinio veikalo biografija konkrečioje šalyje. Ir spėlioti, kuo jie privilioja skirtingus kūrėjus, kodėl būtent dabar, būtent čia ir būtent šis kūrinys išnyra iš gelmių.
Kovo mėnesį tokią progą apmąstymams siūlo panevėžiečiai, po metų pertraukos lietuviams priminsiantys Aleksandro Ostrovskio dramą „Audra“. Pernai pavasarį Dalios Ibelhauptaitės vadovaujami „Bohemiečiai“ kvietė į Leošo Janačeko operos „Katia Kabanova“, kurios libreto pagrindas – ta pati A.Ostrovskio drama, premjerą.
Manoma, kad „Audroje“ atspindėti paties dramaturgo išgyventi jausmai žymiai rusų aktorei Liubovei Kosickajai, kuri ir tapo pirmąja Katerinos vaidmens atlikėja: drama 1859 m. išvydo sceną Maskvos mažajame teatre. Po premjeros publika plodama verkė. Devyniolikto amžiaus vidurio Rusijos visuomenėje užstoti į nesantuokinės meilės ryšius įklimpusią ir tai atvirai pripažįstančią moterį reikėjo drąsos. Režisierius Valius Tertelis žada „Katerinos“ personažams suteikti naujovišką dvasią, o pačiam spektakliui – šiuolaikišką skambesį.
Klasikines šaknis turi ir Leonardo Bernstaino miuziklas „Kandidas“, jau šį savaitgalį skambėsiantis Nacionaliniame operos ir baleto teatre. „Kandidas, arba optimizmas“ – taip vadinosi aštuoniolikto amžiaus prancūzų mąstytojo Voltero satyrinė novelė. Pasak spektaklio muzikos vadovo Martyno Staškaus, ironiški Voltero teiginiai puikiausiai tinka nūdienos lietuviškajai realybei. Kalbiniuose miuziklo intarpuose leidžiama laisvai improvizuoti, tad galbūt išgirsime įdomių minčių apie dabartinę Lietuvos politiką…
Į klasiką Kaune darsyk žada atsigręžti ir režisierius Arūnas Areima, šįkart besiimantis Friedricho von Schillerio „Plėšikų“. Spektaklio raktas – šiuolaikinio žmogaus ironiškas požiūris į viską, kas kažkada būdavo suherojinama, iškeliama virš kasdienybės, laikoma Dievo apsireiškimu ar likimu. Juokiamasi ir iš teatro, iš pjesės, iš vaidinančių aktorių.

Jaunoji dramaturgija

O štai režisierius Agnius Jankevičius Nacionaliniame dramos teatre grįžta prie Oskaro Koršunovo Lietuvoje išpopuliarinto („Ugnies veidas“, „Šaltas vaikas“) šių dienų Vokietijos teatro klasiko Mariaus von Mayenburgo. Jo pjesės „Akmuo“ veiksmas klaidžioja tarp 1935-ųjų ir 1993-iųjų. Istorija pasakojama šeimos, įsikūrusios žydų šeimai prieš karą priklausiusiame name Drezdene, lūpomis. Pavadinimo „Akmuo“ – tai akmuo, iš gatvės atlekiantis į vieną iš namo langų. Gyventojai sukrunta: ar kažkas akmenį metė, nes mano, kad jie prielankūs žydams? „Kolektyvinė kaltė tampa didele gėda mažo žmogaus gyvenime. Kaltė gimdo gėdą, gėda gimdo melą, melas falsifikuoja istorinius faktus ir kuria iškreiptą šiandienos paveikslą“, – tvirtina A.Jankevičius.
O Šiauliuose premjerai rengiama pirmąkart Lietuvoje pristatomo amerikiečių dramaturgo Adamo Rappo pjesė „Inertiškos dujos“, prabylanti apie šių dienų jaunimo dvasinę būseną, socialinius ir moralinius prieštaravimus. Keturi iširusios roko grupės nariai beprasmiškai leidžia laiką prišnerkštame bute. Jie postringauja apie nieką ir ryja „užsimiršimo“ tabletes… Staigmeną Tomo Jašinsko spektaklyje žiūrovams rengia Šiaulių roko grupė „Colours of Bubbles“.

Juoko pasiilgusiems

„Šiek tiek gaila nebyliojo kino. Koks būdavo malonumas žiūrėti į moterį, kai ji išsižiodavo, o balsas taip ir nepasigirsdavo“, – sakė kino klasikas Charlie Chaplinas. Bet Klaipėdos muzikinio teatro spektaklyje „Sveikas, Čarli!“ atlikėjams išsižiojus garsas pasigirs! Pirmą kartą Lietuvos teatro scenoje skambės paties Ch.Chaplino filmams sukurtos dainos. Jas atliks jo filmų personažai: bankininkas Džonas, vagis Bilas, naivi gražuolė Ana, dainininkė Estera, liūdnoji ponia Liza. Antroje spektaklio dalyje matysime šokio spektaklį pagal Valterio Mnacakanovo baleto siuitą „Čapliana“.
„Domino“ teatras pristato komediją „Apie ką kalba vyrai?“, nusižiūrėtą nuo Rusijos trupės „Kvartet I“. Tai puiki proga vyrams pasižiūrėti, kaip jie atrodo iš šono, o moterims sužinoti, apie ką galvoja jų vyrai. O galvoja jie, žinoma, apie moteris, kurios čia apie save išgirs nemažai naujo. Dar – apie darbą, pinigus, vidutinio amžiaus krizę, ištikimybę, automobilius, futbolą… Ir visi šie apmąstymai – su gera doze sveiko humoro.

Kovo premjerų repertuaras
2, 3 d. 18.35 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – „Kandidas“. Dirigentas Martynas Staškus
3 d. 18.30 val. Klaipėdos muzikiniame teatre, 16 d. 18 val. Rusų dramos teatre – „Sveikas, Čarli!“. Rež. Rūta Bunikytė
8, 12, 14 d. 19 val., 11 d. 15, 19 val. „Domino“ teatre – „Apie ką kalba vyrai?“. Rež. Olegas Šapošnikovas
16, 17 d. 19 val. Nacionaliniame dramos teatre – „Akmuo“. Rež. Agnius Jankevičius
16, 17, 24, 25 d. 18 val. Kauno dramos teatre – „Plėšikai“. Rež. Artūras Areima
17, 18 d. 17 val. Panevėžio J.Miltinio dramos teatre – „Katerina“. Rež. Valius Tertelis
25 d. 18 val. Šiaulių dramos teatre – „Inertiškos dujos“. Rež. Tomas Jašinskas

2010 m. ES muitinės prie ES išorės sienų konfiskavo daugiau nei 103 mln. produktų, pagamintų pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises. Šiandien paskelbtos Komisijos metinės ES muitinės vykdomo intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo ataskaitos duomenimis, palyginti su praėjusiais metais, muitininkų sulaikytų siuntų skaičius kone padvigubėjo – nuo 43 500 (2009 m.) iki beveik 80 000 (2010 m.). Šiais metais sulaikoma vis daugiau pašto siuntų.

Lietuvos muitinė 2010 m. sulaikė penktadaliu daugiau gaminių nei 2009 m. (2010 m. sulaikyta 757 990 vnt. prekių, o 2009 m. – 637 194 vnt.), o pačių sulaikytų siuntų skaičius per metus padvigubėjo (nuo 80 iki 198).

Už mokesčius, muitų sąjungą, kovą su sukčiavimu ir auditą atsakingas Komisijos narys Algirdas Šemeta sakė: “Nuo praėjusių metų Europoje labai pagausėjo sulaikomų pašto siuntų: atvejų padaugėjo net tris kartus – nuo 15 000 iki daugiau nei 48 000. Sulaikyta daug vaistų ir kūno priežiūros produktų. Ši tendencija susijusi su tuo, kad vis daugiau perkama internetu. Gegužės mėn. pasiūliau priimti naujas taisykles, kad būtų sugriežtinta kova su klastotėmis. Europos vartotojai, kaip ir teisių turėtojai, tikisi, kad prekės nuodugniai tikrinamos ir saugios. Dėsime daugiau pastangų Europos Sąjungoje ir toliau bendradarbiausime su tarptautiniais partneriais, kad veiksmingiau apsaugotume vartotojus ir teisėtai veikiančių įmonių intelektinės nuosavybės teises.”

Daugiausia visos ES muitinėse sulaikyta cigarečių (34 proc.), biuro reikmenų (9 proc.), kitų tabako gaminių (8 proc.), etikečių, ženklų ir emblemų (8 proc.), aprangos (7 proc.) ir žaislų (7 proc.). 14,5 proc. visų sulaikytų prekių buvo namų apyvokos gaminiai, pavyzdžiui, šampūnai, muilas, vaistai ar namų apyvokos prietaisai (plaukų džiovintuvai, skustuvai, kompiuterių dalys), kurie gali turėti neigiamą poveikį vartotojų sveikatai ir saugai.

Lietuvoje didžiąją dalį sulaikytų prekių sudaro žaislai, kvepalai ir kūno priežiūros priemonės, mobiliųjų telefonų aksesuarai, rūbai.

Kalbant apie kilmės šalis, Kinija tebėra pagrindinis prekių, pagamintų pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, šaltinis – joje pagaminta 85 proc. visų ES sulaikytų prekių. Kitose šalyse, kaip antai Turkijoje, Tailande, Honkonge ar Indijoje, pagaminta dauguma sulaikytų tam tikrų kategorijų prekių (atitinkamai maisto produktų, nealkoholinių gėrimų, atminties kortelių ir vaistų). 90 proc. visų sulaikytų gaminių buvo sunaikinta arba buvo pradėtas teismo procesas siekiant nustatyti, ar padarytas pažeidimas.

Ataskaitoje taip pat pateikiama statistinė informacija apie ES pasienyje sulaikytų prekių, pagamintų pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, rūšis, kilmę ir gabenimo būdus. Pirmą kartą ataskaitoje nurodoma ir sulaikytų prekių vertė – daugiau nei 1 milijardas eurų.

Pagrindiniai faktai

Kaip pabrėžiama 2020 m. ES strategijoje, intelektinės nuosavybės teisių apsauga – ES ekonomikos pagrindas ir pagrindinė jos tolimesnio augimo varomoji jėga tokiose srityse kaip moksliniai tyrimai, inovacijos ir užimtumas. Veiksmingas intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimas taip pat labai svarbus aspektas, nes tam tikri nekontroliuojamoje aplinkoje pagaminti suklastoti gaminiai (maisto produktai, kūno priežiūros ir vaikams skirtos prekės ir pan.) gali kelti didelį pavojų ES piliečių sveikatai ir saugai.

Užtikrinant, kad pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises pagamintos prekės nepatektų į Europos vidaus rinką, labai svarbų vaidmenį atlieka ES muitinė. Komisija imasi tam tikrų veiksmų, kad pagerintų muitinės galimybes kovoti su tokia prekyba. 2011 m. gegužės 24 d. Komisija priėmė pasiūlymą dėl naujo reglamento dėl muitinės vykdomo intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo, kuris yra išsamaus intelektinės nuosavybės teisių apsaugos priemonių paketo dalis.

Glaudus bendradarbiavimas su tarptautiniais prekybos partneriais taip pat gali būti naudingas siekiant užtikrinti, kad prekės, pagamintos pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, būtų aptinkamos ir nepatektų į ES. 2009 m. ES su Kinija pasirašė veiksmų planą, kuriuo siekiama stiprinti muitinių bendradarbiavimą užtikrinant intelektinės nuosavybės teises. 2010 m. šis veiksmų plano vykdymas pratęstas iki 2012 m. pabaigos. Be to, siekiant tinkamai nustatyti, kurios prekės pagamintos pažeidžiant intelektinės nuosavybės teises, labai svarbu bendradarbiauti su pramonininkais. Įmonės gali prašyti muitinę imtis konkrečių veiksmų, jei kyla įtarimų, kad jų intelektinės nuosavybės teisės pažeidžiamos; be to, pramonės atstovų teikiama informacija padeda muitinei kontroliuoti tikslingiau. Komisija parengė vadovą teisių turėtojams, kad jiems būtų lengviau pateikti tokius prašymus; ji ir toliau palaiko glaudžius ryšius su privačiuoju sektoriumi, siekdama nustatyti, kuriose srityse kontrolę būtų galima dar pagerinti.

Visa ataskaita pateikta: http://ec.europa.eu/taxation_customs/customs/customs_controls/counterfeit_piracy/statistics/index_en.htm

Klausimai ir atsakymai: http://europa.eu/rapid/pressReleasesAction.do?reference=MEMO/11/506&format=HTML&aged=0&language=EN&guiLanguage=en

Vaizdo siužetą galima pasižiūrėti internetu per EbS palydovą: http://ec.europa.eu/avservices/video/videoplayer.cfm?ref=I070427&sitelang=en