Lietuva kitoms valstybėms davė ne vieną iškilų politinį lyderį, tad netiesiogiai prisidėjo ir prie jų pažangos. Tiesa, kai kurie jų nuo lietuviškų šaknų nutolę jau per kelias kartas, nemažai tarp iš Lietuvos kilusių žymių politikų – ne etniniai lietuviai, o litvakai ar jų palikuoniai.

Aušra LĖKA

Tenka pripažinti, kad aukštojoje pasaulio politikoje lietuviškų pavardžių ar su Lietuva susijusių politikų kur kas mažiau nei tarp pasaulinių meno, sporto ar pramogų įžymybių.

Bet giliai ieškant galima rasti net Anglijos karalienės Elizabeth II lietuviškų šaknų! Pasirodo, Elizabeth II – kunigaikščio Gedimino 20-tos kartos palikuonė, arba Kazimiero Jogailaičio, kurio duktė Sofija nutekėjo į Hohencolernų dinastiją, 17-tos kartos palikuonė. Tai išsiaiškino net ne mūsų, o britų istorikas Stephenas Christopheris Rowellas, analizavęs šešis XIV a. pradžioje Gedimino rašytus laiškus Hanzos miestams.

Ką tik antrąją kadenciją baigęs JAV prezidentas Barackas Obama taip pat turi su Lietuva saitą, tiesa, ne kraujo. Jo tėvas turėjo keturias žmonas, viena jų – Ruth Ndesandjo-Baker gimė iš Lietuvos tarpukariu į Ameriką emigravusioje žydų šeimoje. Tad B.Obamos įbrolio mamos šak nys – Lietuvoje.

Popiežius, senatorius,  kongresmenas, ministras, merai

Turbūt aukščiausias lietuviško kraujo turintis kitos valstybės ir net daugiau vadovas – Vatikano galva buvęs popiežius Jonas Paulius II. Jo mama buvo lietuvė Emilija Kačerauskytė.

Lietuviško kraujo turi ir įtakingas JAV politikas Richardas Durbinas, vyresnysis pagal rangą JAV senatorius iš Ilinojaus valstijos, vienas iš Demokratų partijos lyderių. Tai bene aukščiausia politinė pozicija, kurią yra užėmęs lietuvių kilmės asmuo JAV. 2006 m. „Time“ žurnalas jį pripažino vienu iš dešimties geriausių Kongreso senatorių. Jo mama Ona Kutkaitė – iš Jurbarko. Beje, prieš porą savaičių jis viešėjo Lietuvoje, ir ne pirmą kartą.

Kitas aukštas JAV politikas – JAV kongresmenas, Respublikonų partijos atstovas Johnas Shimkus taip pat neužmiršta savo senelių gimtinės.

Du įtakingiausi lietuvių kilmės JAV politikai – tikri Lietuvos užtarėjai JAV valdžioje.

Vilniuje gimęs, bet jau daugiau kaip porą dešimtmečių Ukrainoje gyvenantis Aivaras Abromavičius 2014 m. sutiko būti šios valstybės ūkio ministru. Nors atsistatydino šiame poste išbuvęs vos metus su trupučiu, jo indėlis sukant Ukrainos ūkį vakarietiškėjimo ir skaidrėjimo link buvo pastebėtas ir kitose valstybėse.

Vienas garsiausių lietuvių kilmės politikų – Antanas Mockus. Filosofas, pacifistas, matematikas dukart yra buvęs Kolumbijos sostinės Bogotos meru, dukart varžėsi ir dėl šalies prezidento posto, deja, abukart nesėkmingai.

A.Mockus garsėjo ekscentriškais poelgiais. Jis susituokė cirko palapinėje sėdėdamas ant dramblio, o būdamas Bogotos nacionalinio universiteto rektoriumi nusimovė kelnes ir parodė užpakalį triukšmingų studentų pilnai auditorijai, kad patrauktų jų dėmesį, – ir jam pavyko. Jau būdamas Bogotos meru ragino turtinti miesto kultūrinį gyvenimą: išgalvojo į komiksų herojų panašų personažą Superpilietį ir mielai pozuodavo fotografams vilkėdamas glaudžiai aptemptą šio personažo kostiumą. Bet A.Mockus garsėjo ir kaip nepaperkamas politikas, pakeitęs Bogotos gyvenimą. Jis originaliai ir efektyviai mažino skurdą, smurtą, korupciją. Kai kurios jo Kolumbijos sostinėje įvestos priemonės, mažinančios nelaimingų atsitikimų, smurto atvejus, buvo sėkmingai pritaikytos ir kitose Lotynų Amerikos šalyse. Jo pastangomis Bogotoje smarkiai sumažėjo žmogžudysčių.

Lietuviškų pavardžių pasitaiko ir tarp kitų šalių merų. Argentinos politikas Ricardo Leonardo Ivoskus nuo 1999 m. triskart buvo perrinktas San Martino meru, taip tapdamas daugiausiai kartų perrinktu šio miesto vadovu. Jis yra buvęs ir Buenos Airių provincijos senatoriumi.

O Pranas Rimeikis aštuonerius metus buvo JAV Virdžinijos valstijos Kalpeperio miesto meras. Jis gimęs Vokietijoje nuo sovietų represijų iš Lietuvos pabėgusių lietuvių šeimoje.

Lietuvį merą turėjo ir kaimynai latviai: Vilniuje gimęs Romualdas Ražukas vadovavo Jūrmalai. Lietuvis prisidėjo ir prie latvių atgimimo judėjimo – Tautos fronto, 1990–1992 m. net buvo jo pirmininkas. R.Ražukas – Latvijos parlamento narys, buvo jo pirmininko pavaduotojas.

Lietuviai ar su Lietuva susiję asmenys – ir pasižymėję kariai. Antrojo pasaulinio karo dalyvis Frank J.Simokatis tapo JAV karo aviacijos generolu majoru, o Peteris Moncy (Moncevičius) tapo JAV karinio jūrų laivyno admirolu, 1942 m. apdovanotu aukščiausiu kariniu medaliu „Navy Cross“.

Prieštaringai vertinamas Lenkijos maršalas Juozas Pilsudskis – taip pat gimęs dabartinės Lietuvos teritorijoje Zalave Švenčionių rajone.

Litvakai kūrė žydų valstybę,   formavo SSRS užsienio politiką

Vadovaujantis šviesaus atminimo filosofo Leonido Donskio patarimu kiek plačiau suvokti, kas yra Lietuvos žmonės, galime didžiuotis, kad svariai prisidėjome netgi kuriant valstybę: litvakai (iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos kilę žydai) suvaidino istorinį vaid-menį kuriant Izraelį. Trys pirmi prezidentai, keturi premjerai – litvakai. Net ir dabar nemažai Izraelio politinio elito atstovų – litvakai ir jų palikuoniai. Tiesa, kaip pastebi istorikas dr. Algimantas Kasparavičius, tarp jų daugiau tokių, kurių tėvai ar seneliai – iš dabartinės Baltarusijos, Latgalos ar Lenkijos, nei Kauno ar Šiaulių, nors yra ir tokių.

Štai Dovas Šilanskis iš Šiaulių buvo Kneseto pirmininkas. Buvusio Izraelio premjero Ehudo Barako tėvas – iš Lietuvos. Mirijam Ben-Porat iš Kauno buvo pirmoji moteris Aukščiausiojo teismo narė, vėliau – pirmininko pavaduotoja, ji taip pat buvo valstybės kontrolierė. Mozė Arensas iš Kauno du kartus ėjo gynybos, taip pat užsienio reikalų ministro pareigas.

Vis dėlto kaip didžiausią įtaką politikai padariusį litvaką istorikas A.Kasparavičius išskiria Balstogėje gimusį Meirą Valachą Filkenšteiną, vėliau pasivadinusį Maksimu Litvinovu. 1929–1939 m. būdamas Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaru jis dėjo milžiniškas pastangas, kad būtų sustabdytas smarkiai ryškėjantis karas Europoje. Iš šio posto jis Stalino patrauktas pačiose Ribbentropo-Molotovo akto pasirašymo išvakarėse. „Gal paradoksaliai skamba, bet būtent jis iškėlė kolektyvinio saugumo doktriną, kurią vėliau transformavo ir perėmė NATO. Jis bandė tai įdiegti Europoje, bet dėl viso komp-lekto priežasčių to padaryti nepavyko“, – pasakoja A.Kasparavičius. M.Litvinovas 1945 m. nominuotas Nobelio taikos premijai.

Tarp litvakų buvo ne tik Izraelio, bet ir kitų šalių premjerų. 1957–1963 m. paskutinis dabar jau nebeegzistuojančios valstybės Rodezijos ir Njasalendo Federacijos (dabar – Zambija, Malavis) premjeras buvo Rolandas Roy Welensky, kurio tėvas buvo kilęs nuo Vilniaus. Afrikos dekolonizacijos prieaušriu jis buvo laikomas to regiono „baltųjų žmonių vadu“.

Kaune gimęs litvakas Joe Slovo vadovavo Pietų Afrikos Respublikos kompartijai, buvo Afrikos nacionalinio kongreso narys. 1994 m. jis buvo pagrindinis tarpininkas per baltųjų ir juodaodžių partijų derybas dėl valdžios perdavimo Nelsono Mandelos šalininkams.

O Žagarėje gimęs Sidney Hillmanas buvo žymus JAV profsąjungų veikėjas, net 33 metus vadovavęs JAV tekstilės įmonių darbuotojų profsąjungai. S.Hilmanas buvo Amerikos darbo partijos pirmininkas, Pasaulinės profsąjungų federacijos viceprezidentas.

Litvako, tiesa, iš dabartinės Baltarusijos, anūkas generolas Wesley Clarkas 1997 m. paskirtas į vienas aukščiausių JAV karinių pareigų – NATO suvienytųjų pajėgų vyriausiuosius vadus. Baigęs karinę karjerą jis pasuko į politiką – 2004 m. buvo vienas iš Demokratų partijos kandidatų į prezidentus. Beje, būdamas NATO pajėgų vadu W.Clarkas lankėsi ir Lietuvoje.

Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretoriaus, „Brexit“ rėmėjo Boriso Johnsono genealoginio medžio šaknys taip pat Lietuvoje. Jo proprosenelis iš motinos pusės buvo Žemaičių Kalvarijoje gimęs litvakas, garsus amerikiečių paleografas Eliasas Avery Loewas.

LRKM-logo1

atkurtailietuvai100_rgb

2014 m. Kovo 11-ąją Gedimino prospekte, atkarpoje nuo Katedros iki V. Kudirkos aikštės, bus eksponuojama Algimanto Aleksandravičiaus paroda „Genties veidografija“. Ji pratęs praėjusiais metais pradėtą iniciatyvą – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga vilniečiams ir miesto svečiams po atviru dangumi pristatyti lietuviškos tematikos fotografijų ekspoziciją.

Parodoje bus pristatomi 48 darbai, kuriuose vaizduojami Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjai, nusipelnę menininkai, sportininkai, žinomos personalijos, garsinusios Lietuvą pasauliniu mastu bei formavusios šalies visuomeninio gyvenimo veidą skirtingais istoriniais laikotarpiais: R. Adomaitis, V. Alekna, D. Banionis, Š. Bartas, V. P. Bložė, J. Budraitis, J. Domarkas, J. Erlickas, S. Geda, P. Geniušas, G. Girdvainis,  J. Ivanauskaitė, A. Kaušpėdas, V. Kernagis, O. Koršunovas, V. Landsbergis, A. Mamontovas, J. Marcinkevičius, M. Martinaitis, A. Matelis, E. Nekrošius, V. Noreika, P. Repšys, A. Sabonis, Š. Sauka, S. Sondeckis, J. Statkevičius, H. Šablevičius, E. Špokaitė, J. Vaitkus, T. Venclova, V. Vildžiūnas ir kiti.

Pasak parodos „Genties veidografija“ kuratoriaus, menotyrininko V. Kinčinaičio, dideli portretai gatvėse mums dažniausiai asocijuojasi su reklaminiais veidais arba politiniais rinkimų plakatais. Viešose gatvių erdvėse matome įtaigius komercinius reginius arba dirbtines galingųjų šypsenas. Vienaip ar kitaip susiduriame su vizualiomis dirbtinumo, gundymo ir apgaulės strategijomis, todėl ši monumentali Lietuvos kūrėjų portretų galerija sugriauna mums įprastas viešų vaizdų suvokimo tradicijas. Portretų galerijoje matome ne tuos mūsų veikėjus, kurie visais įmanomais būdais veržiasi į viešumą ir siekia būti matomi. Greičiau atvirkščiai – tai namų interjerų, kūrybinių celių ir tykių studijų žmonės. Daugelis iš jų labai mažai matomi, tačiau žinomi. Tai žmonės, mūsų gyvenimus praturtinę savo vaizdinių, garsų, simbolių pasauliais.

Algimantas Aleksandravičius (gim. 1960 m.) – Lietuvos nacionalinės  kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografas menininkas (AFIAP).

Ekspozicijos autorius surengė daugiau nei 90 personalinių ekspozicijų Lietuvoje ir užsienyje. Jis yra daugelio parodų, fotografijos albumų ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraščių sudarytojas,  14-os personalinių fotoalbumų autorius. 2003 metais jis buvo pripažintas geriausiu Europos portretistu, 2011 metais – Baltijos šalių geriausiu portretistu, „Lietuvos spaudos fotografija“ Auksinio kadro keturiskart nugalėtojas, Tarptautinių foto parodų keturiskart „Grand Prix“ laimėtojas.

Ekspozicija bus pristatoma 2014 m. kovo 11 d. 10-20 val.

Kodėl po 24-erių nepriklausomybės metų mūsų visuomenei trūksta ir pilietinės santarvės, ir skandinaviškos gyvenimo kokybės, ir pasitikėjimo savo valstybe.

„Žmonės pasakojasi išgyvenantys neviltį. Daugelis, ypač verslininkai, sako nežinantys, kaip elgtis: valstybė reikalauja labai daug – didžiuliai mokesčiai, biurokratizmas, visokių nesąmonių prisigalvota. Nesinori vogti iš valstybės – slėpti pajamų, nemokėti mokesčių, todėl paprasčiau išvažiuoti ir verslu užsiimti Anglijoje ar kitur“, – savo klientų nuotaikas apibūdina vienuolika metų klinikinės psichologijos praktika užsiimantis Andrius Kaluginas.

Visos Lietuvos visuomenės portrete – daug tokių nevilties atgarsių. 24-ąsias savo valstybės nepriklausomybės atkūrimo metines mininti Lietuvos visuomenė ne tik, kaip sakė interviu „Veidui“ iškilus rašytojas Grigorijus Kanovičius, praradusi „draivą“, bet ir užspeitusi savo ateitį nusivylimo, pesimizmo, nepasitikėjimo valdžia bei savo ateitimi šioje valstybėje spąstuose. Prigesusios viltys dėl klestinčios valstybės ateities jau tampa tokios ateities stabdžiu.

Per 42 proc. – psichologiniai emigrantai

Jokia naujiena – Lietuva pastaruoju laiku nuolat patenka tarp ES „lyderių“ pagal sparčiausiai mažėjantį gyventojų skaičių, procentiškai didžiausią emigracijos mastą, menko gimstamumo rodiklius, populiacijos senėjimo tempus. Daugiausia dėl emigracijos, taip pat menkstančio gimstamumo ir trumpesnės nei daugelio europiečių vidutinės gyvenimo trukmės per 24-erius nepriklausomybės metus mūsų valstybė jau prarado penktadalį piliečių.

Tačiau, kaip rodo „Veido“/„Prime consulting“ šių metų sausio pabaigos apklausa, per 42 proc. miestų gyventojų – psichologiniai emigrantai. O „PZU Lietuva“/„Spinter tyrimų“ pernai atliktos apklausos duomenimis, į klausimą, kur mato geresnę savo vaikų ateitį, net 42 proc. respondentų atsakė, kad tik svetur, ir tik 14 proc. šviesesnes perspektyvas mato Lietuvoje (44 proc. neteikia prioriteto gyvenimo vietai).

Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas. politinės antropologijos specialistas Saulius Matulevičius aiškina, kad žmonės, nuolat gyvenantys vienoje vietoje, bet mintimis save siejantys su kita, kurioje tikisi geresnio gyvenimo, vadinami psichologiniais emigrantais. „Kai kurie šių žmonių net neturi konkrečių planų, kada jie emigruos, bet išgyvena vidinę frustraciją, nuolat galvoja, kad reikėtų išvažiuoti. Tai lemia ir tam tikrą jų elgesio modelį. Žmogus ima mažai domėtis ne tik valstybe, kurioje gyvena, bet net ir artimiausia aplinka. Dažnai tokie žmonės neprisitaikę darbo rinkoje, o užuot kėlę savo kvalifikaciją ir ieškojęsi darbo, jie „atriša“ save nuo šios vietos manydami, kad jie čia nieko negali padaryti. Tad ieško, o dažnai – tik laukia galimybės kažkur išvažiuoti“, – psichologinių emigrantų tipologiją apibūdina S.Matulevičius.

Jo pastebėjimu, tokių žmonių įspūdis apie emigraciją labai fragmentiškas: jų svajonė apie geresnį gyvenimą susideda ne iš realių komponentų, o iš poreikio patenkinti gilią frustraciją, jie nuolat skaito portaluose ar stebi per televizijas emigrantų sėkmės istorijas ir tikisi jas pakartoti. Taip, sako S.Matulevičius, sėkmės istorijų yra. Tačiau studijuodamas Kembridžo universitete iš lietuvių emigrantų jis girdėjo ir daug kitokių. „Bet kai bandau kai kuriems apie emigraciją svajojantiems žmonėms perpasakoti kitas konkrečias istorijas – daug baisesnes, iki nužmogėjimo lygmens, jie sako, kad aš išsigalvoju“, – pasakoja S.Matulevičius, ragindamas atkurti informacijos balansą.

Psichologinių emigrantų būsena vis prastėja: dažniausias scenarijus, kad laikas bėga, o žmogus neturi jokio konkretaus projekto, kaip jis taikysis prie darbo rinkos, nei Lietuvoje (nes su ja savo ateities nesieja), nei svetur, pavyzdžiui, nemoka ir nesimoko užsienio kalbų. „O kai tokia psichologinė būsena, tokia frustracija, apima sentimentalios svajonės apie geresnę valdžią, kuri ateitų ir vienu smūgiui viską šioje šalyje sutvarkytų, nes joje labai sunku ar beveik neįmanoma gyventi“, – tipišką psichologinį emigrantą apibūdina S.Matulevičius.

Prisiminus „Veido“/„Prime consulting“ apklausos rezultatus, kad tokios būsenos žmonių didmiesčiuose – per 42 proc., tad mažesniuose miesteliuose ir gyvenvietėse, tikėtina, dar daugiau, nesunku prognozuoti ateitį valstybės, kurios beveik pusė gyventojų vegetuoja joje, bet ateities planų su ja nesieja. Tad, tikėtina, tokie dėl savo būklės ir savijautos ant viso pasaulio pikti psichologiniai emigrantai ir išrenka į valdžią tokius vienu smūgiu visas problemas išspręsti žadančius politinius veikėjus. O po mėnesio kito jau patys ant jų burnoja, nes stebuklo neįvyko.

Valdžią rinks ir prioritetus valstybei diktuos senoliai

Psichologas A.Kaluginas nevyniodamas žodžių į vatą žmonių kvailumo pasireiškimu vadina tai, kad visus politikus žmonės apšaukia vagimis, nepasigilinę, kas kur ką konkrečiai daro.

Užburtas ratas: beveik mažiausiai ES pasitikime politikais (nes tikrai daugelis jų pasitikėjimo neužsitarnavę), tačiau daug padorių žmonių į politiką ir neina todėl, kad išvengtų visuomenės paniekos. Naujausios tendencijos tai dar kartą patvirtina: Teisingumo ministerijos praėjusią savaitę pateiktais duomenimis, partijoms priklauso 112,2 tūkstančio (tai nesiekia 3,8 proc. šalies gyventojų, arba beveik 4,5 proc. rinkėjų). Partinių piliečių per vienus metus sumažėjo beveik 2 tūkst. Beje, kai kuriose Europos šalyse partijoms priklauso ir apie 11–12 proc. rinkėjų teisę turinčių gyventojų.

Kodėl tokia vis neįgalesnė Lietuvos politinė klasė, atsakymą diktuoja dalyvaujančiųjų rinkimuose analizė. Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, 2012 m. Seimo rinkimuose aktyviausia amžiaus grupė buvo senoliai, vyresni nei 75-erių, – iš jų balsavo beveik 72 proc., o jaunimo iki 24 metų – vos apie 16 proc., 25–34 metų – mažiau nei kas penktas. Kaip pastebi visuomenės pilietinio aktyvumo tyrėjai, jaunimas neturi vyresnei kartai būdingos pareigos balsuoti, rinkimus vertina pragmatiškesniu žvilgsniu: jei nemato, už ką balsuoti, tai prie balsavimo urnų ir neina. Nesunku prognozuoti, ką tai reiškia: žinant mūsų visuomenės demografines prognozes, senjorai vis labiau lems, kas valdys Lietuvą. Jų prioritetai – pensijos ir socialinės išmokos – bus ir valstybės prioritetai.

Jaunimo pilietinį ir politinį aktyvumą tyrinėjanti Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė dr. Rūta Žiliukaitė konstatuoja, kad ir kitų šalių jaunimui politika nelabai rūpi, net kelia tam tikrą pasipiktinimą, o pasidaro įdomesnė, kai jaunuoliai tampa brandesni, sukuria šeimą. Tačiau, pasak mokslininkės, vis dėlto kitų šalių kontekste pagal jaunimo domėjimąsi politika ir dalyvavimą joje, palyginti su vyresniais gyventojais, Lietuvoje skirtumas išties didelis – mūsų jaunimo politinė ir pilietinė apatija didesnė nei kitur.

Politinės antropologijos specialistas S.Matulevičius atkreipia dėmesį, jog jaunimo politinis svoris savaime mažėja ir todėl, kad Lietuvos visuomenėje ir dėl emigracijos, ir dėl mažesnio gimstamumo proporciškai smarkiai mažėja jaunų žmonių. O mažėjant jaunų žmonių kritinei masei, kuri visuomet yra stipri varomoji jėga, tai tampa dar vienu veiksniu, demotyvuojančiu jaunimą eiti į politiką ar bent jau būti aktyvesnį, nes jaunimas ima jausti, kad mažai ką gali pakeisti. Vis rimtesnė tampa problema, kad Lietuvos politikoje nėra šviežio kraujo, – galima sakyti, dvidešimt metų jis “neatskiedžiamas”.

S.Matulevičius neabejoja, jog ne tik prie jaunimo nenoro tapti politikais, bet ir prie visuomenės susvetimėjimo bei nusivylimo būsenos prisideda dar ir tai, kad politika labai smarkiai nutolusi nuo vertybių, kad nebuvo ir nėra teisingo santykio su istorija. „Po tokio istorijos laikotarpio, kokį išgyvenome, kaltieji turėjo atsiprašyti, nuskriaustieji turėjo atleisti ir kartu sutarti, kad einam pirmyn. Bet šių žingsnių nebuvo padaryta, tad ir toliau, atsiprašau už tokį žodį, riaugėjame ir riaugėsime savo negatyvumu. Štai Estija nedviprasmiškai įvardijo praeities etapą – kas tai buvo, ir po to sėkmingai ėjo pirmyn”, – lygina S.Matulevičius.

Kovo 11-osios eitynės Gedimino prospektu, kurios kadaise buvo nežymių jaunimo sambūrių pasirodymas, šiemet virto visos visuomenės protestu prieš valdžios pastangas nutautinti vieną svarbiausių tautos švenčių.

Prieš savaitę buvome reikšmingo visuomenės sąmonės lūžio liudininkai: Kovo 11-osios eitynės, 2000 metais prasidėjusios kaip visuomenės marginalų skustagalvių, vėliau virtusios politinių marginalų tautininkų eitynėmis, šiemet išsirutuliojo į visos visuomenės protestą prieš nacionalinės šventės šventimą slopinančią valdžią.
Bene taikliausiai didelės visuomenės dalies požiūrį į Vilniaus valdžios bandymus uždrausti pasididžiavimą savo tauta ir valstybe skatinančias eitynes išreiškė galiūnas Žydrūnas Savickas: „Tikriausiai net juodžiausiame sapne nebūtume susapnavę, kad po 23 metų nuo valstybės atkūrimo žmones su trispalvėmis rankose saugos ginkluota iki dantų Lietuvos policija. Gerai, kad sporto varžybose dar leidžia išeiti į areną su trispalve rankose. Nenustebsiu, jei ir tai po dešimt metų bus nacionalizmas.“
Čia būtina paaiškinti, kad ėjimas į sporto areną su valstybės vėliava rankose ir yra pats tikriausias nacionalizmas, tai yra pasididžiavimas savo valstybe. Mat nacija apibrėžiama kaip „žmonių bendrija, susidariusi istorijos, kultūros, kalbos, teritorijos ir ekonominio gyvenimo bendrumo pagrindu“ ir sukūrusi savo suverenią valstybę.
Prieškariu „nacija“ sulietuvintai buvo vadinama „tauta“, tačiau sovietmečiu pastarojo termino esmė buvo išplauta: tauta imta vadinti tai, ką specialistai vadina etnosu, – žmonių bendrija, kurią vienija kalba, religija, kultūra, bet kuri nėra suvereni. Pats žodis “nacija” sovietmečiu iš kasdienės kalbos praktiškai išnyko, o „nacionalizmas“, tai yra tautos siekis sukurti savo valstybę, buvo paskelbtas nusikalstama veika.
Kaip gerai per keturis okupacijos dešimtmečius suveikė sovietinė propaganda, pajutome Sąjūdžio metais, kai užsienio spaudoje Lietuvos valstybę siekiančius atkurti patriotus natūraliai pradėta vadinti lietuvių nacionalistais, o patį Sąjūdį – nacionalistiniu judėjimu. Šį terminą nedelsdama pasigavo Kremliaus propaganda, o Sąjūdžio vadovybė irgi nedelsdama viešai kreipėsi į užsienio žurnalistus, protestuodama prieš termino „nacionalistai“ ir „nacionalizmas“ vartojimą Lietuvos išsilaisvinimo judėjimui apibrėžti. Ne todėl, kad būtų slėpusi savo norą atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę (tai yra atkurti naciją, kaip XIX a. viduryje dainavo airių patriotai, siekę nepriklausomybės nuo Britanijos imperijos: „Vėl būsime nacija“), o todėl, kad nacionalizmą dėl sovietinės indoktrinacijos suvokė kaip šovinizmą ir, savaime suprantama, jį smerkė.
Kas galėjo pagalvoti, kad su šiomis sovietinės propagandos atrūgomis susidursime vėl, kai įvairiems kairiojo politinio sparno veikėjams prireiks žodžio, kuriuo būtų galima pasmerkti jau daugiau nei dešimtmečio tradiciją turinčias Kovo 11-osios eitynes?
Nebegalėdami kasmet didėjančiai eisenai, kurioje skustagalviai ar kitokie „grėsmingai atrodantys“ sudaro santykinai vis mažesnę dalį (na, nepavadinsi juk fašistėmis pensininkių iš tremtinių choro), toliau lipdyti „fašių“, „skinų“ ar „nacių“ etikečių, eitynių kritikai pagal klasikinius Kremliaus propagandos kanonus įvardijo jų dalyvius „nacionalistais“. Tiek jie, tiek šia etikete pasipiktinusi dalis eitynių dalyvių net nesusimąstė, kad tai ne tik visiškai tikslus, bet ir absoliučiai teigiamas pavadinimas: kiekvienas, kuris jaučiasi prisidėjęs prie savo valstybės atkūrimo, kiekvienas, kuris didžiuojasi savo valstybe, kiekvienas, kuris švenčia Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir Liepos 6-ąją, kiekvienas, kuris su pasididžiavimu prie savo namų kelia valstybės vėliavą ar per šventes išeina su ja į gatvę, savaime yra ir bus nacionalistas (taip pat ir patriotas, nors patriotizmas gali būti ne vien valstybinis, bet ir savo kiemo). Todėl ilgas ir įmantrus nacionalinės šventės pavadinimas – Lietuvos valstybės atkūrimo diena – galėtų (ir turėtų) būti pervadintas tiesiog į Nacijos dieną.
Nesu tikras, ar daugelis šiųmečių Kovo 11-osios eitynių dalyvių išmano visus skirtumus tarp tautiškumo, valstybingumo, nacionalizmo ir šovinizmo, bet nėra abejonių, kad visuomenė kažkokiu šeštuoju jausmu pajuto, jog kažkas čia negerai: negali sostinės valdžia drausti valstybės šventės dieną išeiti į gatvę jos švęsti nešiniems valstybės vėliava. Savo esme antivalstybinis mero Artūro Zuoko sprendimas uždrausti tautinio ir patriotinio jaunimo eitynes Gedimino prospektu suveikė visiškai priešingai, nei planuota: pareikšti savo protesto prieš bandymą nutautinti vieną svarbiausių (o dabartinei kartai – pačią svarbiausią) valstybės švenčių išėjo tūkstančiai vilniečių ir iš visos Lietuvos suvažiavusių sostinės svečių.
Nėra kito paaiškinimo, kodėl šiemet eitynėse dalyvavo, profesionaliu policijos vertinimu, per tris tūkstančius įvairaus amžiaus ir socialinės padėties žmonių. Kol eitynės buvo tik visuomenės marginalų demonstracija, jų dalyvių skaičius kasmet didėjo po 50–100 žmonių.
Šiemet eitynių dalyvių skaičiaus didėjimas buvo sprogstamasis – daugiau nei tris kartus, palyginti su pernai. Viena vertus, tokia stichinė patriotizmo ir nacionalizmo (jei šie žodžiai vis dar gąsdina, sakykime, valstybiškumo) apraiška džiugina: turime savo esme teigiamą visuomenės judėjimą, pakitusį, palyginti su pradžia, ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai: pirminis šūkis „Lietuva – lietuviams“ virto į „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai“, o šiemet jau daugiausia skanduota tiesiog “Lietuva, Lietuva!” Iš praeityje gausios pseudonacinės atributikos liko vos viena “skinų” vėliava, paskendusi trispalvių jūroje.
Bet yra ir pavojų keliančių ženklų: šio stichiško protesto sąjūdžio vedliais bando įsitaisyti visuomenei, tautai ir valstybei priešiški asmenys. Kadaise buvusius Kovo 11-osios eitynių pradininkus “skinus” iš pirmos eilės išstūmė politinės šiukšliadėžės dugno gyviai, pasižymintys daug aukštesniu, nei skustagalvių, intelektu ir beribiu cinizmu. Politikai tiesiog neturi teisės numoti ranka į šį visuomenės patriotiškumo ir valstybiškumo proveržį, palikdami jį visokiems songailoms, gražuliams, butkevičiams ar šustauskams. Jeigu šie nebus išstumti normalių vedlių ar marginalizuoti judėjimo viduje (kaip marginalizavosi tie patys “skinai”), šitai gali tapti tikru, o ne išpūstu (kaip lig šiol) pavojumi. Štai apie ką reikia kalbėti.
Privalu atminti, kad Kovo 11-osios eitynės Gedimino prospektu yra vienintelė masinė, iš apačių gimusi, o ne valdžios sugalvota ir iš viršaus nuleista šventinė iniciatyva, apie kurią ilgai valdžios vyrų ir moterų buvo svajota, bet susidūrus – išsigąsta. Nors bijoti čia tikrai nėra ko. Juoba kad patys eitynių dalyviai parodė savo neigiamą požiūrių į kai kurių pirmoje eitynių eilėje ėjusių veikėjų bandymą pasididinti politinį kapitalą, užgoždami jų šnekas dainomis.

Politikai neturi teisės numoti ranka į visuomenės patriotiškumo ir valstybiškumo proveržį, palikdami jį visokiems songailoms, gražuliams, butkevičiams ar šustauskams.

Ryškiausios atgimimo asmenybės, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko, de facto pirmojo nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovo prof. Vytauto Landsbergio nuopelnų Lietuvos nepriklausomybės byloje nevainikavo tiesiogiai piliečių išrinkto valstybės prezidento postas ar lyderystė visuomenės pasitikėjimo reitinguose. Ilgamečio Lietuvos, o dabar Europos parlamentaro poziciją didžiausio rezonanso sulaukiančiuose politiniuose įvykiuose vieni beveik dievina, kiti maišo su purvais.
Kaip pats V.Landsbergis iš šios dienos pozicijų vertina tik atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos pirmuosius kelerius metus, savo įtaką to meto sprendimams, koks jo požiūris į kai kurias šiandienos Lietuvos politinio gyvenimo kontroversijas ir kokios ateities prognozės?  V.Landsbergis raštu atsakė į šiuos “Veido” klausimus.

VEIDAS: Esate vadinamas Lietuvos nepriklausomybės architektu. Kuo labiausiai skiriasi jūsų prieš 23-ejus metus turėta nepriklausomos Lietuvos vizija nuo dabartinės mūsų valstybės? Kuo labiausiai didžiuojatės, o kas labiausiai kelia nerimą?
V.L.: Visą laiką panašūs, atleiskite, neįdomūs pirmieji klausimai. Priešingai, negu daugelis rašinėja, visai nesu linkęs didžiuotis. Džiaugiuosi vienu kitu savo muzikiniu darbu, viena kita politine sutartimi. Vizijos būna idealios, principinės, o dabartis – konkretybė. Jos negali nesiskirti, kartais ir daug.
VEIDAS: Lygindami Lietuvos ir Estijos laimėjimus atkūrus nepriklausomybę, esame atsilikėlių pozicijoje. Įvairių sričių tyrėjai tarp priežasčių nurodo klaidas pačiame pirminiame nepriklausomos valstybės kūrimo etape: privatizacijos klaidas, struktūrinių reformų (kad ir sveikatos apsaugos srityje) nevykdymą, neprileidimą prie valdžios jaunesnės kartos žmonių, visuomenės skirstymą į savus ir svetimus. Kodėl padėjome prastesnius valstybės pagrindus, nei tą sugebėjo padaryti kaimynai?
V.L.: Polinkį į atsilikimą lėmė tiek Sąjūdžio nepajėgumas dirbti visuose baruose iš karto, tiek ir buvusios nomenklatūros stabdomosios nuostatos.
Mūsų pagrinduose buvo kur kas didesnė, negu kaimynuose, vietinės kompartijos įtaka ir atviras aktyvus jos revanšizmas – žūtbūt kuo greičiau grįžti į valdžią. Taip pat – laikytis senų modelių, pavyzdžiui, jokiu būdu negrąžinti žmonėms žemės (1990 m. gruodžio LDDP deklaracija), o grąžinant – susišluoti kolūkių turtus. Atkreipkite dėmesį ir į pokomunistinės spaudos antisąjūdinę laikyseną. Grįžtantieji ir jau grįžusieji prie vairo garsiai peikė Lietuvos Sąjūdžio pradėtas reformas, net patį žodį rašydavo kabutėse, taip nuteikinėjo visuomenę. Kaip matote – ne pirmyn, tikrai ne Estijos keliu.
Kaimynų kompartijos tuoj pat dingo nuo scenos, ir to nesulaikė nė Algirdo Brazausko pastangos jas remti, kurti Baltijos erdvėje trijų pokomunistinių partijų bloką. Gal tyrėjai kada nors pradės visa tai realiai tirti, liausis kartoję tuščias žurnalistines klišes. Pavyzdžiui, apie tariamą “jaunesniųjų neprileidimą”. Arvydas Juozaitis pats atsisakė. O Aukščiausioji Taryba buvo jauniausia iš visų Seimų.
VEIDAS: Kuo paaiškintumėte, kad dešiniosios politinės jėgos, susiformavusios iš žmonių, kurių didžioji dalis buvo kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės pirmeiviai, jau 1992 m. prarado rinkėjų simpatijas, o per 23-ejus Trečiosios Respublikos metus apie vienuolika valdė dešinieji, kairieji – maždaug metais ilgiau, ir dabar vėl valdžioje? Beje, dešinieji dar niekad nėra laimėję rinkimų dvi kadencijas iš eilės. Kodėl neišsipildė Elvyros Kunevičienės pranašystė, kad konservatoriai atėjo į valdžią amžiams?
V.L.: Ministrės E.Kunevičienės žodžiai nuolat iškreipiami. Jei atsimenu mintį gana panašiai, tai ji pasakė bene 1997 m. pradžioje, kad atėjusi Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė rado darbo šimtui metų. Atseit viskas taip LDDP sužlugdyta arba nedaryta. Metafora. Už tą jai keršija, juolab kad ji reikalavo atlikti visų LDDP aferų auditą.
Beje, LDDP-LSDP taip pat nelaimėjo dvejų rinkimų iš eilės.
VEIDAS: Kodėl jums, kaip Čekijoje Vaclavui Havelui, nepavyko tapti piliečių išrinktu valstybės lyderiu, o jie labiau simpatizavo jūsų politiniam oponentui A.Brazauskui?
V.L.: Paklauskite piliečių. V.Havelo antrą kartą irgi nebenorėjo rinkti, laisvoji čekų spauda iš jo šaipėsi. Kai manęs neišrinko, tai išrinko antrajame rate mano paremtą Valdą Adamkų. A.Brazauskas tada atsisakė antrąsyk eiti į prezidento rinkimus, pasitikrinti piliečių simpatijas. Tiesiog pasiūlė Artūrą Paulauską savo paveldėtoju.
VEIDAS: Jūs ir A.Brazauskas buvote dviejų skirtingų politinių polių simboliai. Kas negerai Lietuvos politinėje arenoje, kad neužauga tokio pat politinio svorio naujų politinių lyderių?
V.L.: Ne simbolius reikia ugdyti, o žmones. Bet galima juos ir nuo lopšio žlugdyti, kad neužaugtų. Arba – kad užaugtų klounais. Pasiskaitykite Victoro Hugo romaną “Žmogus, kuris juokėsi”.
VEIDAS: Ko reikia Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, kad jie sulauktų didesnio populiarumo visuomenėje?
V.L.: Drebėjimas dėl populiarumo – menka laikysena.
VEIDAS: Jus iškėlė kandidatu į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkus. Ar kandidatuosite?
V.L.: Nežinia, ar tai rimti iškėlimai. Pats jokio noro nejaučiu.
VEIDAS: Kritikavote partiečius ir Andriaus Kubiliaus Vyriausybę, kad šie buvo per mažai socialiai jautrūs. Kokių konkrečių sprendimų, jūsų manymu, jie nepriėmė?
V.L.: Svarbu ne tik sprendimai (ir tie galėjo būti visapusiškesni), bet ir jų socialus, ne formalus, paaiškinimas.
VEIDAS: Sakėte, kad TS-LKD per mažai dėmesio parodė vienai mažai mergaitei. Ar jau priimti teismo sprendimai nekeičia jūsų pozicijos vadinamosios Garliavos istorijos atžvilgiu? Ar politikai, menkindami ir ignoruodami teismų sprendimus ar bandydami užbėgant jiems už akių patys pabūti Temide, nesilpnina valstybės?
V.L.: Dėmesio trūksta vaikams apskritai. Žinantys praneša apie itin baisoką padėtį vaikų namuose. Progai esant apie tai prasitaria net vaikų teisių kontrolierės. Jokių oficialių ir skelbiamų tyrimų: kodėl? Tik pačioje buvusio Seimo kadencijos pabaigoje ratifikavom Europos Tarybos vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo konvenciją. Dabar ją reikėtų įvesti į kodeksų straipsnius ir teismų praktiką. Bet ar tai kam nors rūpi? Štai šis abejingumas, žmoniškumo ir atsakomybės stoka labai silpnina valstybę.
VEIDAS: Kas šiandien negerai mūsų valstybėje, jei rinkėjus pakeri teisiami ar Konstituciją sulaužę asmenys?
V.L.: Pakirsti viešosios nuomonės ir dorovinio vertinimo pagrindai.
“Nepagautu” žinomu vagimi žavimasi dėl jo miklumo, ir jokios bemaž užuojautos nematome prievartautojų aukoms; priesaikos nevertina ir jos laužymo nesmerkia nė Seimo nariai. Balsavusieji, kad priesaikos laužytojas liktų Seime, vėl kandidatuoja ir gauna balsų.
Ar kas nors Lietuvoje bjaurėjosi “Snoro” sukčiais ir jų talkininkais bendraakcininkų laikraštyje?
VEIDAS: Jei susijungtų Darbo ir “Tvarkos ir teisingumo” partijos, kaip, jūsų manymu, tai pakeistų dabartinės valdančiosios daugumos darbą ir apskritai politinių jėgų galios centrus?
V.L.: Jeigu ant delno išaugtų plaukai, tai būtų letena.
VEIDAS: Kaip vertinate šiandieninę Lietuvos užsienio politiką? Ar jūs suprantate kai kurių politologų vertinamą kaip nesuprantamą prezidentės Dalios Grybauskaitės užsienio politikos liniją?
V.L.: Kai kuriems politologams patarčiau ramiai pagalvoti apie Lietuvos padėtį ir tarptautinių problemų esmę, ne apie užsakymus.
VEIDAS: Kaip vertinate Lietuvos ir Lenkijos santykių „perkrovimo“ idėjas? Kiek dėl santykių atšalimo jaučiatės prisidėjęs jūs pats asmeniškai ir konservatorių užsienio politika?
V.L.: Panašiai kaip dėl santykių krovyklos su Rusija. Negerai pasielgėme Kovo 11-ąją, ar ne? Pasisklaidykit naują knygą “Mūsų patriotizmas, jų šovinizmas?” ir pamatysite, ką esu daręs geriems santykiams su Lenkija kurti ištisą dešimtmetį, kol galėjau. Apskritai nei žmogus, nei valstybė negali be galo ir daug vienašališkai pagerinti, kai tau blogina ir meluoja. Darai, ką gali.
VEIDAS: Kaip manote, ar kada nors Lietuvos ir Rusijos santykiai išeis iš „šaltojo karo“ fazės? Beje, kas, jūsų manymu, bus koks naujas Rusijos projektas Lietuvoje?
V.L.: Tai turėtų būti žygis į Prezidentūrą. Anksčiau triskart nepavyko. Trys “P” – įdomi beveik mistika. Reikšminga šių laikų raidė.
O “šaltojo karo” nematau, tik energetinį ir informacinį.
VEIDAS: Kokią matote ateities Europą – labiau suvienytą ar labiau atskirų nepriklausomų valstybių sąjungą? Kokią vietą ir misiją joje turėtų turėti Lietuva?
V.L.: Prisiminkime Sąjūdį: Europa bus tokia, kokios norės jos žmonės. Jei nieko nenorės, tai gal jokios nebus.

Artėjant Kovo 11-ajai savaitraštis „Veidas“ paskelbė Lietuvos gyventojų apklausą, kuri parodė, kad beveik 90 proc. gyventojų bent kartais didžiuojasi esantys lietuviai.

Smagu girdėti, nors ir nebuvo klausiama ar didžiuojatės esantys Lietuvos piliečiai, bet lietuviai… O kaip atsakė mūsų šalies tautinės mažumos? Jau girdėti balsų, kad toks klausimas yra politiškai nekorektiškas ir gal net diskriminuojantis?! Gal tautybė – tai tėra išsigalvojimas ir praeities reliktas?
Daugelis valstybių – tautinės, bet ar tai blogai?
Šmaikštuolis apžvalgininkas ir visuomenės veikėjas Andrius Užkalnis (kurio mintims, beje, dažnai pritariu), neseniai parašė, kad tautybės pabrėžimas – tai necivilizuotumo požymis, atgyvena ir istorinis reliktas. Argumentuodamas šias mintis ponas Užkalnis dar pridėjo, kad kunigaikščiai lietuviai ir lietuviška istorija – tai mitas.
Tokia nuomonė nėra vieniša. Dažnai sutinkami žmonės, norėdami pasirodyti „moderniais liberalais” ar „mąstančiais globaliai” neigia tautybę, kaip primestą ir nereikalingą spaudą.
Tokios diskusijos Lietuvoje lyg tyčia kyla reguliariai vasario 16-ąją, kovo 11-ąją, liepos 6 dieną. Be to, tai nėra išskirtinis Lietuvos bruožas. Panašūs svarstymai, kas yra prancūziškumas, brito tapatybė ar katalonas yra ispanas ir taip toliau, būdingi visoms tautinėms valstybėms. O tautinių valstybių pasaulyje dauguma, išskyrus taip vadinamą „naująjį pasaulį” ir arabų valstybes.
Tautybės menkinimas versus tautybės aukštinimas
Siekis sumenkinti tautybės reikšmę atsirado lygiai tada, kai tautybė pradėjo būti sureikšminama. O tai sąlyginai galima datuoti XIX amžiumi, kai feodalines valstybes galutinai ėmė keisti tautinės.
XIX a. ir Lietuvoje reiškėsi dvi tendencijos. Viena jų žemino lietuvybę, kaip „valstietiškos prigimties“ tautiškumą, ir aukštino „bajorišką“ sulenkėjimą. Kita, atvirkščiai, romantizavo lietuviškąją pradą – tiek kalbinį, tiek istorinį, tiek charakterio.
Alternatyvą stiprėjančiam nacionalizmui pasiūlė Karlas Marksas ir komunistai. Jie skelbė, kad visų svarbiausia yra klasių kova, o tautos tėra buržuazijos išgalvojimas, ir kadangi „darbininkai neturi tėvynės”, tai jų pergalė ir „proletariato įsiviešpatavimas tik pagreitins tautų išnykimą”. Beje Vladimiras Leninas 1917 m. skelbė tautų apsisprendimo laisvę. Tačiau tai jis suprato savotiškai, kaip apsisprendimo „laisvę“ jungtis į kuriamą Sovietų Sąjungą, kurioje visų šalių žmonės ateityje bus „lygūs ir tautų nebeliks“. Lietuvoje tuo metu tokias idėjas puoselėjo Lietuvos komunistai, ypač nacionaliniam jos valstybingumui priešiškas Vincas Kapsukas. Vėliau, kai tautos nepanorėjo „laisvai jungtis“ į sąjungą, teko panaudoti Raudonąją armiją, kurią to meto jaunai Lietuvos valstybei teko išprašyti jėga.
Lygiai taip pat ir 1990-jų kovo 11-ąją kai pagaliau ištrūkome iš sovietinės vergijos, pirmiausia ko atsisakėme, – tai prievartinio nutautinimo, o pirmiausia ką atstatėme – tai reikšmingus tautiškumo ženklus.
Tautos bent jau artimiausioje perspektyvoje neišnyks
Globalistai gali skelbti, kad tautybė yra reliktas, kaip ir religija, šeima, valstybė, kalba, kultūra ir t.t. Net žmonių vardai ir pavardės gali būti traktuojami kaip reliktas, juk šiais laikais užtenka turėti asmens kodą…
Tačiau tautybės neigimas gali kelti ir kitą ypač svarbų klausimą, o kam tada reikalinga Lietuvos valstybė?
Lietuvos valstybė yra kuriama lietuvių tautos, ir jos misija yra puoselėti lietuvių kultūrą, kalbą, istoriją, meną, architektūrą ir kitas mūsų bendruomenę pasaulyje išskiriančias ypatybes. Jeigu nėra lietuvių tautos, tai kodėl Lietuvai netapus naujosios Federacinės Europos kokia nors 2001-ja valstija… (įdomu, ar tokias idėjas siūlantys žmonės švenčia kovo 11-ją?)
Tautinės savigarbos turėjimas, žinoma, negali būti pretekstas žeminti kitas tautas. Galima tik pavydžiai prisiminti, kaip tautininkų valdomoje Pirmojoje Lietuvos Respublikoje buvo gerbiamos tautinės mažumos.
Taigi, nors jau daugiau nei prieš 150 metų imta pranašauti apie tautinių valstybių pabaigą, tačiau tautybės reikšmę kol kas galima paneigti tik virtualioje erdvėje. Realybėje žmonėms tautiškumas yra svarbus kaip savo išskirtinumo ir tuo pačiu bendrystės su kitais žmonėmis ženklas.
Todėl visus, sveikinu tautinės valstybės atkūrimo šventės proga – su Kovo 11-ąja!

Dalį gyvenimo ant valstybės aukuro paaukojusio žmogaus gyvenimas ne mažiau vertingas nei naujojo lietuvio milijonai.

Valstybės atkūrimo dieną, Kovo 11-ąją, Seimo tribūna buvo suteikta disidentui, kovotojui dėl žmogaus teisių Antanui Terleckui. 83-ejų Lietuvos laisvės lygos atstovas už Lietuvos nepriklausomybės siekį buvo įkalintas Kolymoje ir Magadane. A.Terlecko gyvenimas – ne tik jo paties, bet ir jo šeimos, kuri užaugo valgydama kopūstus, auka mūsų laisvei.

Iki šiol lietuviai pasižymėjo tuo, kad vertinti tautai ir valstybei nusipelniusius asmenis pradėdavo tik po šių mirties. Išėjusieji tą akimirką vadinami mokytojais, traukiamos nosinės ir braukiamos ašaros. Tebesame mirties kulto valstybė.

Buvę A.Terlecko, sulaukusio 83 metų, bendražygiai priekaištauja jam dėl narystės Rolando Pakso partijoje “Tvarka ir teisingumas”. Tačiau tai negali nubraukti jo nuopelnų Lietuvai. Lietuvos laisvės lyga, sovietų režimo disidentai, pūdomi kalėjimuose, parengė kelią Sąjūdžiui, kurio rinkti deputatai ir paskelbė nepriklausomybę. Lietuvos laisvės lygos, kaip ir “Katalikų bažnyčios kronikos” platintojų vaidmuo Lietuvos istorijoje neginčijamas. Kaip A.Terleckui 1983 m. rašė Julius Sasnauskas, “žmogaus gyvenimas susideda ne iš datų, jo gyvenimas ne vien metais matuojamas”.

Tie, kurie priekaištauja A.Terleckui dėl žmogiškų silpnybių, turėtų prisiminti Biblijos frazę: kas nepadarė nuodėmės, tegul meta į mane akmenį.

Prieš metus liko neperskaitytas mirties patale gulinčio pirmojo nepriklausomybę atkūrusios valstybės prezidento Algirdo Brazausko sveikinimas iškilmingo Seimo posėdžio dalyviams. A.Terlecko kalba šiemet Kovo 11-ąją yra ženklas, kad pradedame vertinti ir suvokti žmonių, lipdžiusių valstybės pamatus, indėlį.

Tačiau ar bus apsiribota vien iškilminga Seimo tribūna? Gal A.Terleckas dar gali savo gyvenimo istoriją papasakoti moksleiviams, studentams?

Deja, daugumos žymių žmonių atminimo įamžinimas vyksta tik entuziastų ir giminaičių pastangomis. Nepriklausomos Lietuvos paskutinio užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio atminimu rūpinasi jo giminaitis, atsiminimų knygą išleidęs dviejų egzempliorių tiražu.

Pernai sostinėje buvo pastatytas riedulys pirmajam po Arkikatedros atšventinimo jos klebonui monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui atminti. Pievų gėlėmis ir popiežiaus lazda inkrustuotas lauko riedulys buvo nutupdytas prie Šv. Rapolo bažnyčios, kurioje K.Vasiliauskas dirbo prieš paskiriamas į Arkikatedrą. Skvero sutvarkymas ir skulptoriaus Jono Gencevičiaus kūrinys valstybei nekainavo nė lito. Monsinjoro K.Vasiliausko labdaros fondas išsiuntė begalę laiškų, vieną jų ir Lietuvos Respublikos prezidentei Daliai Grybauskaitei. Fondo direktorė labai nustebo gavusi Prezidentūros atsakymą, kuriame rašoma, kad Prezidentūra lėšų monsinjoro atminimui įamžinti lėšų neturi. Niekas neketina skaičiuoti prezidentės pajamų, čia kaip mėgėjų olimpiadoje – svarbu dalyvauti. Deja, istorijoje yra daugiau pavyzdžių, kai pirmieji asmenys bandė tapatintis su valstybe…

Išgirdusi apie prezidentei adresuotą, tačiau iš Prezidentūros gautą atsakymą, viena profesorė pasakė: taip gali elgtis tik žmonės be šaknų. Net ir nepažinodamas žymių, tautos gerbiamų ir mylimų asmenų, turėtum norėti prisidėti prie jų įamžinimo, nes tai – ne tik ryšys su rinkėjais, bet ir išėjusios asmenybės bei jos vertybių, kurios šiuolaikinėje visuomenėje beveik išplautos, priminimas.

Vyriausybės archyvuose saugomas ir Monsinjoro K.Vasiliausko labdaros fondo valdybos pirmininko Justino Marcinkevičiaus raštas dėl paramos. Neseniai amžinybėn išėjęs poetas spėjo praėjusį lapkritį atidengti riedulį. Premjeras, nors ir žadėjęs bent simboliškai paremti skulptūrą, pažado netesėjo.

Palyginti su didžiąja politika, skverų tvarkymas gal ir smulkmena. Tačiau iš pažiūros maži dalykai, padedantys priminti nežemiškuoju gyvenimu dvelkiančią K.Vasiliausko tarnavimo žmonėms istoriją, ir yra tas atspirties taškas, į kurį galima remtis krizių ir nuvertėjusių vertybių fone. Nesvarbu, kad kuklus rašytojo ar kunigo atminimo įamžinimo projektas niekada nesulauks tiek žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio, kiek nuo karsto nuimtos trispalvės perdavimas iš Andriaus Kubiliaus rankų velionio šeimai laidotuvėse, tiesiogiai transliuojamose per televiziją.

Nesakau, kad viskas tik blogai, o pirmieji asmenys neremia visuomeninių projektų. Prezidentas Valdas Adamkus paprašytas visuomet atveria piniginę, kaip ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė, kuri mielai atiduoda savo ir šeimos du procentus mokesčių įvairiems labdaros projektams.

Prezidentas A.Brazauskas ir neprašytas traukdavo piniginę bei remdavo daugumą prašančiųjų.

Buvęs JAV prezidentas Ronaldas Reaganas skaitydavo dalį jam adresuotų jautrių istorijų ir vėliau išsiųsdavo tiems žmonėms čekį. Buvęs JAV vadovas turėjo ne tik laiškų skaitytojų, kurie atrinkdavo įdomesnes istorijas, bet ir pagalbininkų, tikrinusių, ar visi čekiai išgryninti. Viena moteris, sujaudinta prezidento dėmesio, čekį įsirėmino ir pasikabino ant sienos. Apie tai sužinojęs R.Reaganas pasirašė dar vieną čekį, palikdamas pirmąjį kaboti kaip paveikslą. Štai kur bendravimas su rinkėjais!

Taigi ne pinigai svarbu, o dėmesys ir ryšys su istorija, žmonėmis. Dalį gyvenimo ant valstybės aukuro paaukojusio žmogaus gyvenimas ne mažiau vertingas nei naujojo lietuvio milijonai. Net jei ir krizė už lango.

Tad ar ne laikas atsigręžti į gyvuosius? Ar ne metas rasti laiko su jais pasikalbėti ir įsiklausyti į jų mintis? A.Terleckas gali papasakoti ne tik apie įkalinimą Sibire ir Urale, aktyvią savo disidentinę veiklą. Kalbu apie pareiškimus ir laiškus, kuriais per “Laisvės”, “Amerikos balso”, Vatikano radijo ir kitus laisvus balsus buvo raginama nutraukti Lietuvos okupaciją, pogrindyje leistus leidinius “Laisvės šauklys” ir “Vytis”. O kur dar 1979 m. rugpjūčio 23 d. kartu su bendraminčiais parašytas ir išplatintas 45 pabaltijiečių memorandumas, kuriuo raginta Baltijos valstybėse likviduoti Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmes.

Ar visi žino, kaip 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje buvo surengtas Lietuvos laisvės lygos mitingas Molotovo-Ribbentropo sąmokslui paminėti? 1989 m. rugpjūčio 6 d. Švedijos Gotlando saloje kartu su Sąjūdžio ir išeivijos atstovais jis pasirašė Gotlando komunikatą, apie kurį dauguma turbūt net negirdėjo.
Istorijų daug. Tik ar spėsim jas išgirsti?

Šeštadienį Vilniuje, prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, atidengtas Kovo 11-ajai skirtas paminklas “Žinia”. Prie jo atidengimo prisidėję Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) nariai sostinėje pasigedo paminklo žuvusiesiems už šalies laisvę.

“Vilnius – vienintelė Europos sostinė, kur nėra paminklo žuvusiesiems už Lietuvos laisvę”, – šeštadienį sakė Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos valdybos pirmininkas Jonas Burokas, dalyvavęs paminklo atidengimo ir pašventinimo ceremonijoje.

Anot jo, tinkamai įamžinti laisvės kovotojų atminimą yra užduotis ateičiai.

LLKS rūpesčiu Nepriklausomybės aikštėje, šalia Seimo rūmų, pastatytas paminklas Kovo 11-ajai.

Aštuonių metrų aukščio žalvarinė skulptūra vaizduoja moterį, stovinčią ant nuskeltos kolonos ir iš lanko šaunančią į dangų auksinę strėlę.

“Šią skulptūrą autorius Juozapas Kęstutis Patamsis pavadino “Žinia”. Jauna graži moteris, išraiškingai į dangų iškeltose rankose laikanti lanką ir šaunanti strėlę, praneša pasauliui žinią apie atkurtą Lietuvos nepriklausomybę”, – sakė J.Burokas.

Jo teigimu, simboliška, kad skulptorius natūralaus dydžio skulptūrą ėmė lipdyti 1990 metais, baigė 2005 metais.

Vyriausybė paminklui pastatyti skyrė per 360 tūkst. litų.