Prasidėjus kalendoriniam pavasariui metas planuoti šiam metų laikui tinkamas pramogas. O jų visa gausybė ir Lietuvoje.

Pavasaris yra tas metų laikas, kai net didžiausi tinginiai pakyla nuo sofos, išjungia kompiuterį ir keliauja pasidžiaugti saulės spinduliais, žaluma ir žiedais. Tai metas, kai galima prisigalvoti pačių įvairiausių pramogų, kurioms neišleisite nė vieno lito. Pavyzdžiui, leistis į pėsčiųjų ar dviračių žygius, stebėti parskrendančius paukščius arba artimiausiame miške ar parke klausantis jų giesmių pabandyti atspėti, kokie tai paukščiai.
Na, o išsiilgusiems adrenalino verta traukti iš palėpių baidares ir leistis išvykon srauniomis upėmis, pasiryžti nakvynei miške ankstyvą pavasarį, apsilankyti pramogų parkuose arba užsisakyti skrydžius lengvaisiais lėktuvais, sklandytuvais ar oro balionais virš gražiausių Lietuvos vietų.

Kaip žydėjimas vyšnios
Perfrazuojant Salomėjos Nėries eilėraštį “Kaip žydėjimas vyšnios”, Lietuvoje žiedais pražydęs pavasaris – trumpas, ir reikia juo suskubti pasimėgauti. Mūsų šalyje nėra tokių gėlėmis garsių vietų, kaip olandiškasis Koikenhofas, tačiau nereikėtų ranka numoti į vietines žiedų šventes, sutraukiančias minias lankytojų. Bene garsiausia ir plačiausiai reklamuojama Burbiškio tulpių žydėjimo šventė sulaukia tiek žmonių, kad, rodos, prie vieno žiedo spiečiasi bent keli lankytojai. Tačiau tai per daug netrukdo – pašmirinėjus po tulpynus galima puikiai atsikvėpti jaukiame parke. Beje, tulpėmis pasigrožėti galima ir Vilniaus universiteto botanikos sode.
Lietuvoje organizuojama ir daugiau vadinamųjų žydėjimo švenčių, tačiau informacijos tenka gerokai paieškoti. Vis dėlto pasistengti verta.
Štai balandžio mėnesį Neries regioniniame parke, Dūkštų ąžuolyne, tradiciškai rengiama Plukių žydėjimo šventė. Tada ne tik vaikštinėjama ąžuolyne ir grožimasi gėlėmis bei pradedančiais žaliuoti ąžuolais, bet ir skaitoma poezija, skamba muzika, o aktyvaus poilsio gerbėjai gali leistis į dviračių žygį.
Balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje verta prisiminti Skinderiškių dendrologijos parką, ten tuo metu turėtų pradėti skleisti žiedus tūkstantis magnolijų. Nuo balandžio vidurio iki gegužės vidurio verta pasižvalgyti ir kaimyninėje Latvijoje: viename didžiausių Europoje Dobelės alyvų parke bus itin gražu – jau žydės daugiau nei dviejų šimtų rūšių įvairiaspalvės alyvos. Beje, ten nuvykusieji gali įsigyti ir įspūdingai žydinčių alyvų sodinukų.
Tiems, kurie pavydžiai žiūrinėja nuotraukas iš tolimosios Japonijos, vertėtų prisiminti, kad mes Vilniuje turime savo japoniškų sakurų, kurios pražydusios sutraukia minias vilniečių ir miesto svečių prie Baltojo tilto greta Nacionalinės dailės galerijos. Sakurų Vilniaus miestui dovanojo Japonijos vyriausybė japonų diplomato Čiunės Sugiharos, karo metais išgelbėjusio apie 10 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų gyvybių, šimtosiomis gimimo metinėms paminėti. Tačiau sakuros nežydi kiekvienais metais – visą įspūdingą savo grožį parodo tik kas kelerius metus ar dar rečiau. Na, o lietuviškų vyšnių žiedų verta ieškoti Žagarėje.
Nors birželis – vasaros mėnuo, tačiau verta savo kalendoriuose pasižymėti dvi žydėjimo šventes: Vilniaus botanikos sode bus pats margaspalvių rododendrų ir azalijų žydėjimo metas, o Verkių regioniniame parke tuo metu pakvimpa liepų medumi – sužydi galingi medžiai. Nepaprastai smagu pasivaikščioti po kvepiančias alėjas ir pasiklausyti bičių gaudimo.

Žvilgsnis iš paukščio skrydžio
„Įspūdingiausia, ką patyriau pavasarį, – tai skrydis oro balionu virš bundančios gamtos. Iš paukščio skrydžio galima pasigrožėti baltuojančiais sodybų kupstais, auksinėmis pienių pievomis, smaragdine žole ir sidabriniais telkšančių balų bei ežerų veidrodžiais“, – pasakoja Rūta Kavaliauskaitė.
Pasak Ramūno Navalinsko, Oreivystės centro karšto oro baliono piloto, iš didesnio aukščio žvelgiant nematyti žiedų, tačiau smaragdinė gamtos žaluma tikrai įspūdinga. Viskas paprastai sužaliuoja iki balandžio vidurio. „Man asmeniškai vienas gražiausių skrydžių būna, kai kylama anksti ryte iš Barbakano aikštelės Vilniuje ir skrendama į šiaurę link Molėtų ir Ukmergės plentų. Tuomet galima pasimėgauti unikaliais vaizdais – iš viršaus apžiūrėti Gedimino bokštą, Katedrą. Itin gražus vaizdas kairėje – Neris paskendusi rūke ir nuspalvinta saulės. Už Vilniaus ribų atsiveria miškų ir pievų panorama. Galima pamatyti besiganančias stirnas, liuoksinčius kiškius, išgirsti, kaip šakas laužo išsigandę skuodžiantys šernai“, – pasakoja Ramūnas ir priduria, kad kiekvienas skrydis unikalus ir išskirtinis.
Pavyzdžiui, skrendant Trakų link visuomet stengiamasi praskristi virš pilies, o jeigu šiaurinis vėjas papučia stipriau, galima pasiekti net Vievį. Įdomu pasižvalgyti iš viršaus į Neries regioninį parką, apžiūrėti vidury upės kyšančias saleles. O štai tarp Vievio ir Kernavės yra įdomi vieta: rodos, skrendama virš miško, tačiau staiga atsiranda savotiškas milžiniškas laiptas, ir miškas tarsi smenga žemyn.
Verta paminėti, kad šį sezoną numatoma mažesnė skrydžių oro balionu kaina – 299 Lt žmogui, tačiau rezervuoti skrydžio laiką verta prieš porą savaičių.

Laikas į žygį
Pavasarį Lietuvos miškai kvieste kviečia pasivaikščioti, pasimėgauti švariu oru, sprogstančiais medžių pumpurais ir pirmosiomis gėlėmis. Tokio pasivaikščiojimo metu galima praturtinti ir savo kasdieninį valgiaraštį – pasirinkti augalų, turinčių gydomųjų savybių. Štai šalpusniai – puiki priemonė nuo kosulio, beržų lapai ir pumpurai tinka egzemai gydyti, dilgėlės, balandos ir garšvos yra vitaminų šaltinis, puikiai tiksiantis sriuboms ir salotoms pagardinti.
„Išėjus pasivaikščioti galima prisivarvinti ir sulos. Jei nulaušite kelias beržo šakeles ir pakabinsite kokį nors indą, į kurį varvės sula, per kokį pusvalandį, kol, pavyzdžiui, verdate ant laužo sriubą, prikapsės puikaus gėrimo. Nepamirškite, kad šiuo metu dygsta kiškio kopūstai, nuostabaus rūgštoko skonio, jais tikrai verta pasimėgauti ir papildyti savo vitamino C atsargas“, – pasakoja visus Lietuvos miškus išvaikščiojęs ir darbą su pomėgiu suderinęs Nerijus Januškevičius, įstaigos „Kitokie projektai“ projektų konsultantas.
Pasak Nerijaus, nepatyrę žygeiviai gali rinktis nacionaliniuose parkuose įrengtus pažintinius takus, dažnai vingiuojančius įdomiausiomis vietomis – pro ypatingus akmenis, atodangas, paupiais ar ten, kur veši įdomūs augalai. Vienas gražesnių yra Varnikų pažintinis takas Gražutės regioniniame parke.
Mūsų pašnekovas pavasarį rekomenduoja pasivaikščioti ir tais pažintiniais takais, kurie vingiuoja upių pakrantėmis. „Pavasarinės upės ypač sraunios, triukšmingos ir gurguliuojančios, kartais net primenančios kalnų upes. Ištroškusiems tokių vaizdų reikėtų pasivaikščioti palei Vilnelę, aukščiau ties Pūčkorių atodanga, palei Dūkštos upę, žygiuojant Dūkštų pažintiniu keliu, taip pat Neries pakrante einant Karmazinų pažintiniu taku Neries regioniniame parke“, – vardija N.Januškevičius ir priduria, kad šie maršrutai itin tinkami pasivaikščioti šeimoms su vaikais.
Šeimos gali ir visokių pramogų prisigalvoti, pavyzdžiui, smagu surengti laivų lenktynes – iš anksto susimeistrautus ar iš popieriaus susilankstytus laivelius galima paleisti plaukti upeliu, o jų neturint tiesiog įmesti kelis pagalius ir stebėti, kaip srovė neša per slenksčius ar kuris pirmas kirs numatytą finišą.
Keliaujant po Lietuvos nacionalinius parkus nereikėtų turėti iliuzijų, kad pavyks pabėgti nuo civilizacijos ir jos apraiškų. Bet koks malonumas žygiuojant Aukštaitijos ar Dzūkijos nacionalinių parkų takais staiga atsidurti prie žiedais apsipylusių etnografinių kaimų ir pabendrauti su ten gyvenančiais žmonėmis. „Mane labiausiai stebina seni išlikę kaimai ir ten gyvenantys žmonės – senos močiutės, kurios išvydusios žygeivių grupę suskumba pavaišinti ką tik pamelžtu karvės pienu ir dar lauknešėlį įduoda – sūrio, lašinių, medaus, daržovių. Būna, kad ir naminukės pasiūlo. Susitikimai su močiutėmis, išminčiais senoliais, net nuoširdžiais ir mielai bendraujančiais kaimo girtuoklėliais yra be galo nuoširdūs, įdomūs ir netikėti“, – šypsodamasis pasakoja N.Januškevičius.
Keliaujant po Aukštaitijos nacionalinį parką verta aplankyti Salų, Varniškių, Strazdų, Kretuonių, Benediktavo etnografinius kaimus, o Dzūkijos nacionaliniame parke – savitus ir unikalius šilinių dzūkų kaimus: Musteiką, Žiūrus, Margionis ir Zervynas.
Vienas įdomesnių Dzūkijos turistinių objektų yra 21 drevėta pušis, kuriose buvo išskaptuotos pailgos landos ir drevės bitėms gyventi. Tai senosios bitininkystės paveldas. Turint laiko įdomu pasivaikščioti palei zigzagais ir vingiais skubantį Skroblaus upelį, Ūlą, nepamiršti Čepkelių raisto, tačiau ten pasižvalgyti galima tik po tas vietas, kurios aiškiai sužymėtos turistams. Žemaitijos nacionaliniame parke vienas įdomesnių objektų yra Platelių ežeras, jo pakrantės, Pilies sala.
Na, o patyrę žygeiviai gali leistis ir į kelias dienas trunkančius žygius, prisigalvodami neeilinių atrakcijų. Net ir nepatyrę gamtos stebėtojai, išsiruošę į kelių dienų žygį aplink kokį didesnį ežerą, nepaklys, nes visada galima eiti žvejų išmindžiotais takeliais, tačiau spės prisigrožėti pirmaisiais vieversiais, pamatys grįžtančias žąsis ar atokiose vietose krykščiančias gerves.

Per daugiau nei dvidešimt metų atliktos viešojo sektoriaus reformos padėjo modernizuoti mūsų valstybės tarnybą ir dabar pagal jos kokybę nelabai skiriamės nuo savo regiono valstybių. Tačiau norint išsivaduoti iš vis dar kamuojančio biurokratizmo ir posovietinio mentaliteto gniaužtų reikėtų rimtesnio proveržio ir pastangų į valstybės tarnybą pritraukti daugiau tikrų lyderių.

“Posovietines valstybes kilstelėti į kitą kokybės lygmenį yra tas pats, kas iš žigulių gamyklos padaryti modernią ir pažangią tojotų gamyklą. Tam reikia daug pastangų, daug pinigų, daug talentingų asmenybių ir nemažai laiko”, – mano parlamentaras, buvęs Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo fakulteto katedros vedėjas prof. Kęstutis Masiulis.
Taigi šiandien pas mus gaminami jau nebe žiguliai, bet dar ir ne tojotos. Palyginti su Rusija ar Baltarusija, mūsų valstybės tarnyba ir iš dalies visas viešasis valstybės sektorius jau atrodo neįtikėtinai pažangiai, bet jei lyginsime su Danija, Olandija ar Vokietija, – vis dar stipriai atsilikęs.
Jei mūsų valstybės tarnyboje daugumą sudarytų tokie asmenys, kokie patenka į šiame “Veide” publikuojamą valstybės tarnybos elitui priskiriamų žmonių sąrašą, ar tokie, kokie laimi “Veido” rengiamus Metų valstybės tarnautojų rinkimus, tada mūsų valstybės tarnyba ir apskritai valstybė atrodytų visiškai kitaip nei dabar, bet tokie profesionalai, deja, sudaro mažumą.

Sistema vis dar chaotiška

Kaip teoriškai turėtų atrodyti mūsų valstybės tarnyba? Pirma, kadangi dirbantieji joje vadinami ne valdininkais, ne biurokratais, o tarnautojais, tai jie iš tikrųjų turėtų tarnauti žmonėms. Antra, valstybės tarnyba turėtų būti lanksti, o valstybės tarnautojų darbas nukreiptas į rezultatus. Trečia, turėtų būti aiškiai apibrėžta, už ką konkretūs tarnautojai atsakingi ir kokių rezultatų iš jų tikimasi.
Ar Lietuvoje taip ir yra? Deja, ne. Sistema vis dar gerokai chaotiška, mažai efektyvi, vieni tarnautojai dirba labai intensyviai, kiti iš nuobodulio krapšto nosį. Vos tik ėmė rodytis krizės pabaigos ženklų – valstybės tarnyboje dirbančių žmonių skaičius vėl ėmė pūstis.
Tiesa, dalis institucijų Lietuvoje – jau gana pažangios. Prie pažangiausių galima paminėti Finansų ministeriją, Mokesčių inspekciją, Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, Statistikos departamentą, Registrų centrą, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą, Valstybės kontrolę, Lietuvos banką, Europos teisės departamentą ir dar keletą kitų. Bet jų nėra dauguma. O tai liūdina, nes sąlygos visiems buvo lyg ir vienodos. Juk Valstybės tarnybos įstatymas priimtas jau seniai. Jis gana pažangus ir kurtas atsižvelgiant į Vakarų Europos valstybių praktiką. Jei šis įstatymas būtų įgyvendinamas, skaidrumas mūsų šalyje būtų didžiulis, tarnautojai orientuotųsi į rezultatus, o ne į procesą, ir jau būtų sukurtas centralizuotas valstybės tarnautojų korpusas su aiškia atlyginimų ir karjeros bei kvalifikacijos sistema.
Viešojo administravimo mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad didžiausias pasitikėjimas tiek politikais, tiek valstybės tarnautojais fiksuojamas ekonomiškai labiausiai išsivysčiusiose šalyse, pavyzdžiui, Danijoje, Liuksemburge, Suomijoje ar Olandijoje. O Vidurio ir Rytų valstybėse, tarkim, Lenkijoje ar Čekijoje, vaizdas panašus kaip Lietuvoje: valstybės tarnyba čia atrodo labiau patikima nei politikai, tačiau abi šios grupės velkasi apačioje. 2009 m. duomenimis, Lenkijoje viešuoju sektoriumi pasitikėjo tik 38 proc. apklaustųjų. Panaši padėtis ir Lietuvoje.
Vidaus reikalų ministerijos užsakymu valstybės tarnybos įvaizdžio vertinimas Lietuvoje buvo atliktas 2003 ir 2008 m. Tyrimas parodė, kad valstybės tarnautojai vertinami atitinkamai 5,5 ir 5,7 balo, kai 10 reiškia „visiškai palankiai“. Žemesniais balais per apklausą buvo įvertinti tik politikai, gavę atitinkamai 4,4 ir 3,6 balo įvertinimą.
Nuo 2006 m. atliekami pasitikėjimo valstybės ir savivaldybės institucijomis bei aptarnavimo kokybės vertinimai leidžia stebėti valstybės viešojo sektoriaus dinamiką bei gyventojų požiūrį į vykdomas reformas.
2012 m. tyrimas parodė, kad labiausiai gyventojai nepatenkinti ilgomis eilėmis bei, jų nuomone, per lėtu problemos ar prašymo sprendimo greičiu. Nepaisant to, aštuoni iš dešimties respondentų nurodė, kad buvo patenkinti bendra valstybės ar savivaldybės institucijų aptarnavimo kokybe: 31 proc. – visiškai, o 50 proc. – greičiau patenkinti. Lenkijoje pasitenkinimą aptarnavimu išreiškia apie 71 proc. respondentų, tad padėtis panaši.
Vis dėlto kartais mūsų valstybės tarnyba ir valstybės tarnautojai kritikuojami be reikalo, o būna, kad ir visai nepagrįstai. Tarkim, Lietuvoje vis mėgstama pabrėžti, kad tarnautojų mūsų šalyje gerokai per daug, visa valstybės tarnyba pernelyg išpūsta ir yra didžiulė valstybės biudžeto siurbėlė. Tačiau iš tikrųjų ji kainuoja palyginti nedaug – valstybės tarnautojų algos tesudaro 3 proc. valstybės viešųjų pinigų. O jei lyginame su kitomis valstybėmis, paaiškėja, kad ir valdininkų skaičius nėra didelis: labiausiai valstybės tarnautojų sektorius buvo išpūstas iš skolų dėl to neišlipančioje Graikijoje – ten vienam tarnautojui tenka tik maždaug 18 gyventojų, o Lietuvoje vienas valstybės tarnautojas aptarnauja apie 60 piliečių.
Yra ir dar keletas teigiamų poslinkių: per krizę darbas mūsų valstybės tarnyboje ir apskritai viešajame sektoriuje tapo efektyvesnis, buvo atsisakyta nemažai nereikalingų etatų, žmonėms, norintiems dirbti valstybės tarnyboje, keliami vis didesni reikalavimai, konkurencija norint laimėti konkursus vis didesnė, o ir anksčiau tokios įprastos buvusios “švogeriškos” tradicijos pamažu traukiasi, tai yra valstybės institucijose įdarbinti nekvalifikuotus ir dirbti nenorinčius savo giminaičius vis sunkiau.
Tikriausiai pastebėjote, kad nagrinėjant permainas valstybės tarnyboje per pastaruosius 23 metus tenka pasitelkti priešpriešą “viena vertus…, kita vertus”. Kitaip tariant, šis tas pagerėjo, bet ydų vis dar daugoka, profesionalumo daugėja, bet abejingumo irgi nestinga ir pan. Nors normalioje valstybėje taip neturėtų būti, pas mus po kiekvienų rinkimų valstybės tarnyboje vyksta didžiuliai virsmai.

Valstybės tarnybos politizacija

Natūralu, kad valstybės tarnybos plėtros strategiją rengia politikai, todėl neteisinga būtų atskirti viena nuo kito. Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas politologas Lauras Bielinis pabrėžia, kad politika ir administravimas yra viena kitą palaikančios ir susipinančios sritys, todėl vertinant tiek politikos, tiek administravimo kokybę reikia žiūrėti į visumą.
Vis dėlto valstybės tarnybos politizacijos reiškinys gali tapti neigiamas ir ryškiausiai jis pastebimas pasikeitus valdančiosioms partijoms. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, viešosios politikos ir valdymo ekspertas Vitalis Nakrošius teigia, kad valstybės tarnyba Lietuvoje, palyginti su Vidurio ir Rytų Europos šalimis, nėra itin politizuota vadovų dalyvavimo politinėse partijose požiūriu. „Tačiau yra politizacijos tendencija, susijusi su valdančiosios daugumos pasikeitimu“, – teigia politologas.
Kadangi nei valstybės tarnautojai, nei politikai neprisiima asmeninės atsakomybės už savo veiksmus, pasikeitusi valdžia neretai lemia ir pokyčius valstybiniame sektoriuje: atsiranda naujos pareigybės, skirtos patenkinti į renkamas vietas nepatekusiems bendrapartiečiams ar suinteresuotoms grupėms. Toks „švogeriškas“ vastybės tarnybos suvokimas, anot K.Masiulio, iš Lietuvos traukiasi per lėtai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Domėjimasis Rytų Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorija mūsų šalyje įgauna vis didesnį pagreitį. Nors prūsiškas paveldas mūsų visuomenei vis dar svetimas, pasak Klaipėdos universiteto docentės dr. Nijolės Strakauskaitės, šiandien jau esama nemažai ženklų, rodančių, kad „neparankios istorijos“ sindromas po truputį įveikiamas.

Tai, kad domėjimasis Mažosios Lietuvos praeitimi didėja, patvirtina ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys. Dar prieš 15–10 metų jos istorija domėjosi daugiausia buvę krašto ir Klaipėdos gyventojai (memelenderiai), o pastaruoju metu šio krašto istorija jau domisi ne tik atvykstantys jų anūkai, vaikaičiai, kiti giminės, bet ir šaknų šiame krašte neturėję žmonės. Kaip rodo muziejaus lankytojų tyrimas, Mažosios Lietuvos istorija labai domisi ir iš Rusijos ar Ukrainos atvykę turistai.
Didėjantis susidomėjimas Mažosios Lietuvos praeitimi paskatino muziejininkus Prano Domšaičio galerijoje surengti ilgalaikę restauratoriaus, gintaro meistro, Kalvystės muziejaus įkūrėjo Dionyzo Varkalio surinktos kolekcijos parodą. Keramikos ir metalo dirbinių, plitusių Klaipėdos krašte XIX–XX a. pradžioje, ekspozicija mena Klaipėdos ir viso pamario krašto kasdienį žmonių gyvenimą, atskleidžia vidutinio luomo bei paprastų miestiečių estetinį skonį.
Entuziastų pastangomis vis garsiau skamba ir Kuršių neriją XIX amžiuje garsinusios Nidos dailininkų kolonijos vardas. Tuomet Nida vadinta „prūsiškąja Sachara“, XX a. buvo pakrikštyta ir „tapytojų rojumi“, „stebuklų žeme“. Klestint šiai kolonijai Nidoje lankėsi ne tik daugybė Europos dailininkų, bet ir literatų, tokių kaip Hermannas Sudermannas, Ernstas Wiechertas, Ludvigas Passarge, Thomas Mannas, psichoterapeutas Sigmundas Freudas, Vokietijos princas Joachimas Prinz von Preusen ir kiti.
Klaipėdoje įsikūrusios VšĮ „Nidden“ sukauptą Senosios Nidos dailininkų kolonijos ir pavienių Rytprūsių menininkų kūrinių – tapybos darbų parodą šiandien galima išvysti vienoje iš Smiltynėje esančių, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai priklausančių vilų. Joje eksponuojama daugiau nei šimtas paveikslų, atskleidžiančių šimtmečio senumo Kuršių nerijos ir Klaipėdos krašto dvasią. Visi meno kūriniai 2010–2013 m. įsigyti Europos dailės aukcionuose.
O ilgalaikę draugijos „Nidden“ surinktos Rytų Prūsijos dailės kolekcijos parodą planuojama atidaryti Prano Domšaičio galerijoje.

Neišnaudojamas istorinis potencialas

Deja, pačioje Nidos gyvenvietėje vokiečių dailininkų darbų ekspozicijai vietos nerandama. Gyvenvietės bendruomenės namų salę, kurioje šie darbai buvo eksponuojami, „užėmė“ Savicko paveikslų galerijos ekspozicija. Daugiau tinkamų patalpų vertingiems dailės kūriniams eksponuoti Nidoje ir visoje Neringoje nėra. Ir atrodo, kad dėl ilgų teritorijų planavimo bei plėtojimo procedūrų dar ilgai nebus: planai praėjusių metų rudenį rekonstruoti Nidos kultūros ir turizmo informacijos centrą „Agila“ žlugo dėl gamtosaugininkams ir paveldosaugininkams neįtikusios pastato architektūrinės koncepcijos.
Iki 1945 m. Nidoje veikusios garsios Nidos menininkų kolonijos kūrybinę nuotaiką siekia atkurti rudenį tarptautinius plenerus Kuršių nerijoje organizuojantis tapytojas Saulius Kruopis.
Sėkmingu pavyzdžiu, pratęsiant ir aktualizuojant istorinę tradiciją, galime laikyti Vilniaus dailės akademijos Nidos meno koloniją. Prieš keletą metų rekonstruotame sandėlyje įkurtoje įstaigoje, nepaisant sezoniškumo, šiandien buriasi kūrėjai iš viso pasaulio.
Tarp gamtosaugos, paveldosaugos reikalavimų ir kurorto plėtros vizijų besiblaškanti Neringa pamiršta XIX a. pabaigoje Juodkrantę garsinusias kurortines tradicijas. Šioje gyvenvietėje kurortinio verslo suklestėjimui įtakos turėjo gintaro gavybos bendrovė „Stantien&Becker“, kurios iškastas gintaras buvo eksportuojamas į Aziją, Afriką, Ameriką.
Poilsio pramonė paskatino Juodkrantėje atsirasti viešbučių, susiformuoti vilų kvartalui. Čia atsirado ir tais laikais modernus gydyklų kompleksas su angliarūgštės, purvo vonių bei kitomis procedūromis.
Kaip pabrėžia istorikė N.Strakauskaitė, jos gimtojoje Juodkrantės gyvenvietėje senojo kurorto dvasia išlikusi iki šių dienų. Neblogai išsilaikė senosios vilos, kai kurių pastatų išsaugoti ir senieji pavadinimai – „Vila flora“, viešbutis „Kuršių kiemas“, „Vila Elisabeth“ ir kt.
„Vila Elisabeth” – buvusio Juodkrantės kurorto įkūrėjo Eduardo Stellmacherio šeimos nuosavybė. Dabar ji naujai nudažyta, bet pavadinimą atkovojome, kad paliktų originalų. Pakovoti reikėjo, o tai ir yra pavyzdys vis dar pasitaikančio konfliktinio santykio su praeities paveldu, kuris turi vokiško atspalvio“, – paaiškina juodkrantiškė.

Prieš 690 metų, 1323 m. sausio 25 dieną, mūsų sostinė pirmą kartą paminėta rašytiniuose istorijos šaltiniuose, o tai pagal tradiciją ženklina jos įkūrimo datą.

Būtent 1323 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, besivadinęs Dievo malone lietuvių ir daugelio rusų karaliumi, Žemgalijos valdovu ir kunigaikščiu, gerbiamiems vyrams, rūpestingiems, gerbiamiems ir garbingiems Liubeko, Rostoko, Zundo, Greifsvaldo, Štetino ir Gotlando miestų reikalų valdytojams, tarėjams bei piliečiams ir bet kokios padėties amatininkams nusiuntė savo pasveikinimą ir savo karališką malonę bei palankumą. Savo laiškuose jis pakvietė įvairių šalių pirklius, amatininkus, gydytojus ir žemdirbius, taip pat riterius atvykti ir įsikurti jo valdomoje valstybėje, žadėdamas jiems kuo geriausias gyvenimo ir darbo sąlygas. O baigdamas tą raštą pabrėžė: „Duota mūsų mieste Vilniuje 1323 Viešpaties metais švento Povilo atsivertimo dienoje.“

Ar nesuklydo kunigaikštis Gediminas?
Šiandieną, žvelgiant į Lietuvos žemėlapį, geografinė mūsų sostinės padėtis jame atrodo keistoka ir gana nepatogi: nuo jos iki Baltarusijos sienos vos 17 km. Kita charakteringa aplinkybė: sostinės apylinkėse, gretimuose Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, mūsų tautiečių gyvena nedaug – tad gal vieta sostinei iš tiesų buvo pasirinkta netinkama?
Šis klausimas ypač aktualus mums buvo XX a. pirmoje pusėje, bet iš dalies ir dabar toks yra. Mat kaimyninėse šalyse niekada netrūko ir netrūksta tikrų ir tariamų istorikų, atkakliai tvirtinančių, kad Vilnija – nuo seno baltarusių ar lenkų žemė, kad lietuvių čia niekados nėra buvę. O ir pats Gediminas tikriausiai baltarusis, nes jis – baltarusių žemių vienytojas, vienas iš šimto garsiausių Baltarusijos istorijos asmenybių, kaip ir Mindaugas, Jogaila, Vytautas ar Švitrigaila…
Bet labiausiai čia nuo seno aktyvūs kaimynai lenkai, galbūt todėl, kad jų pozicijos, argumentai kur kas silpnesni – bent jau vertinant istoriniu požiūriu. Savo pretenzijoms į Vilniją pagrįsti jie yra sukūrę net ne vieną pseudoteoriją, o labiausiai paplitusi – apie lenkų belaisvius. Neva XIII–XIV a. lietuvių kariai paėmė į nelaisvę daugybę lenkų, kurie liko Vilniaus krašte, čia jų palikuonys, per šimtmečius gerokai pagausėję, gyvena ir dabar.
Tačiau istorijoje minimas ne vienas atvejis, kai tie belaisviai grįždavo į tėvynę. Pavyzdžiui, 1325 m. kunigaikštis Gediminas sudarė sąjungą, nukreiptą prieš kryžiuočius, su Lenkijos karaliumi Vladislavu Lokietka, o kad ji būtų tvirtesnė, išleido už jo sūnaus Kazimiero savo dukterį Aldoną, kuri iškeliavo į Lenkiją net su 24 tūkstančiais ta proga paleistų lenkų belaisvių.
Progų grįžti namo belaisviams buvo ir daugiau, pavyzdžiui, kunigaikščio Jogailos vedybos su Jadvyga 1385 m., ir pan. Todėl jų palikuonių versijos nepalaikė net dauguma lenkų istorikų, kalbininkų, tarp kurių ir Vilniaus Stepono Batoro universiteto mokslininkė Halina Turska, tarpukariu, 1934–1935 m., tyrinėjusi Vilniaus apylinkių gyventojų kilmę ir tautinę sudėtį: jeigu lenkų, senovėje užklydusių į LDK, ir buvo, tai jie, svetimoje aplinkoje gyvendami, seniai asimiliavosi, nutautėjo.

Vilnius buvo išimtis
Labai gaila, bet mes nežinome, kas buvo kunigaikščio Gedimino tėvai ir seneliai, nedaug geriau pasisekė ir karaliui Mindaugui: kad iš tikrųjų egzistavo ir Lietuvą valdė jo tėvas narsus kunigaikštis Ringaudas (ar Rimgaudas?), daugelis mūsų istorikų nenori tikėti. Bet mes ir vieną, ir kitą, o juo labiau Kęstutį ar Vytautą, laikėme ir visada laikysime saviškiais, lietuviais. Juo labiau kad ir archeologų nuomone, visa dabartinė Lietuva, Vilniaus kraštas ir net teritorijos iki Polocko ar Minsko nuo seno buvo gyvenamos baltų ar lietuvių. Archeologų žodžiais, vietos gyventojų laidojimo būdas, atrastos aprangos liekanos, papuošalai, įrankiai, ginklai, radiniai nesiskiria ir jų nebūtų galima priskirti kitam etnosui. Negana to, prof. Algirdo Gudavičiaus nuomone, „šių dienų Rytų Lietuva, ypač jos vidurinė ir iš dalies pietinė dalis, buvo lietuvių genties, išplitusios didesnėje šių dienų Lietuvos teritorijos dalyje, lopšys“.
Tą patį tvirtina ir daugelis kitų autorių, pavyzdžiui: „Šalčininkų kraštas priklauso teritorijai, kurios gyventojus jau XI a. metraščiai vadino lietuviais. Tarp Nemuno (nuo Merkio žiočių), Neries, Širvintos, Vilnios žemupio ir Merkio baseine gyveno gentis, kurios pavadinimas vėliau davė vardą valstybei ir tautai“ (Algirdas Buchaveckas). Arba: „Vilnius nuo žiliausios senovės buvo tirštai gyvenamoje srityje, kuri istorinių laikų pradžioje vadinama Lietuva. Čia buvo Lietuvos valstybės lopšys ir branduolys“ (Adolfas Šapoka). Ta proga ne pro šalį prisiminti, kad iki pat XIX a. pabaigos net nebuvo vartojamas Aukštaitijos pavadinimas, o kalbėta ir rašyta – Lietuva, nes Žemaitija buvo lyg ir visai kitas kraštas. Pavyzdžiui, katalikiškas laikraštis, leistas Tilžėje 1889–1896 m., vadinosi „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“.
Pagaliau apie neabejotiną šio krašto lietuviškumą praeityje kalba ir jo vietovardžiai, hidronimai – pačiame Vilniuje ir toli į Rytus nuo jo. Todėl priekaištauti Gediminui, kad LDK sostinę jis įkūrė netinkamoje vietoje, būtų naivu. Jis buvo išmintingas valdovas, puikus strategas, didžiulės Gediminaičių dinastijos pradininkas, o jo sostinei pasirinkta vieta XIV a. buvo patogi dėl daugelio priežasčių.
Pilį ir miestą, pastatytą Neries ir Vilnios santakoje, kuo toliau nuo Prūsijos, nuo Marienburgo, buvo patogiau ginti nuo nekviestų svečių, nes pavojingiausi tais laikais buvo kryžiuočiai: jie ne kartą kėsinosi į Gedimino sostinę, bet visada nesėkmingai. Antra vertus, ties Vilniumi tada kryžiavosi svarbūs prekybos keliai, jungę svarbiausius Rytų Europos prekybos židinius, todėl svetimšaliams pirkliams miestą pasiekti buvo nesunku.
Tiesa, žymiu prekybos centru Vilnius tapo ne iš karto – XIII–XIV a. labiau garsėjo Kaunas ir Polockas. Tačiau Lietuvos didieji kunigaikščiai daug nuveikė ugdydami sostinę, suteikė visokių lengvatų jos pirkliams. Jau XV a. Vilnius pralenkė Kauną pagal prekybos apimtis ir tapo pagrindiniu Lietuvos prekybos centru, o XVII a. jo prekybos laivynas buvo dvigubai didesnis nei Kauno.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-4-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Grįžęs iš užsienio ir iš šalies žvelgdamas į savo valstybę, dažnai supranti vieną paradoksalų dalyką: Lietuvos pažangą stabdo tai, kad absoliuti dauguma šalies gyventojų įsitikinę, jog klaidų jie nedaro ir visada yra teisūs.

Neteisūs būna kiti. Ir toks mąstymas būdingas tiek turtuoliams, tiek vargšams, tiek valdantiesiems, tiek valdomiesiems. Tarkime, “Vilniaus energijos” vadovai įsitikinę, kad jie viską daro teisingai, o neteisingai elgiasi prezidentė ir naivūs daugiabučių gyventojai. Pastarieji neabejoja savo teisumu, o neteisūs, arba, tiksliau tariant, vagys, jiems atrodo visi tie, kurie prisidėjo, kad už šildymą lapkritį ir gruodį tenka mokėti brangiai. Savaime suprantama, teisi jaučiasi ir prezidentė.
Ir taip galima kalbėti praktiškai apie visas temas ir visus socialinius sluoksnius. Valdžia įsitikinusi, kad per sunkmetį ji elgėsi teisingai, netgi tobulai, tuo tarpu verslininkai taip nemano – jų nuomone, esant tokiai neteisingai valdžiai teisingiausias sprendimas ieškoti išeičių, kaip sumokėti kuo mažiau mokesčių.
Šiuo metu Vyriausybė jau dėlioja pilkuosius ir juoduosius scenarijus, ir jei Europos ekonomika ims staigiai čiuožti žemyn, mūsų Ministrų kabineto vertinimu, teisingiausias kelias bus metų vidury persvarstyti biudžetą ir dviem procentais padidinti pridėtinės vertės mokestį. Nes jokio teisingesnio varianto tiesiog nesą. Dauguma Lietuvos gyventojų mano, kad tai nesąmonė, ir bet kuris kitas variantas teisingesnis. O ypač teisingos yra reformos, kurios mažina valstybės išlaidas ir kurių Lietuvoje taip stinga (tiesą sakant, jų dabartinė teisingoji Vyriausybė įvykdė iš tiesų minimaliai).
Kartais, žinoma, būna, kad vienas ar kitas veikėjas pasijunta neteisus, bet jis juodiems savo kėslams ir darbams kaipmat sugalvoja pateisinimą ir vėl tampa teisus. Tarkime, visi iki vieno Gariūnų prekeiviai jaučiasi teisūs, nesvarbu, kad vykdo šešėlinę veiklą, kad nemoka mokesčių. Jie seniausiai sugalvojo keletą pasitesinimų, iš kurių populiariausias, kad mokant mokesčius Lietuvoje išgyventi neįmanoma. Tiesą sakant, net ir kalėjimuose sėdi vien teisingi žmonės, tik neteisingai apkaltinti.
Kur veda toks visuotinis įsitikinimas savo teisumu? Į niekur. Nes visi tie, kurie mano esantys teisūs, nenori, o ir nemato reikalo keistis. Jų vertinimu, keistis turi visi kiti, tik ne jie. Todėl tiek reformos, tiek progresas mūsų valstybėje vyksta labai lėtai ir dažnai baigiasi visiškai kitaip, nei buvo planuota.
Kitose išsivysčiusiose valstybėse žmonės nėra taip besąlygiškai įtikėję savo teisumu, dauguma be didesnių problemų pripažįsta savo klaidas, jas taiso, patys gana noriai keičiasi ir siekia, kad jų valstybė irgi kuo greičiau keistųsi į gera ir progresuotų.
Neabejotinai atsiras teigiančiųjų, kad ir šio teksto autorius per dažnai jaučiasi teisus. Ne, nesijaučiu. Šioje vietoje net šešis kartus teko pripažinti savo klaidą ir atsiprašyti. Kartu – keistis. Ir tikėtis, kad keisis ir kiti.

Igno Jurkyno nuotr.

Visą vasarą ir rudens pradžioje „Utenos alaus“ daryklos vykdyta „Ežerų krašto“ ekologinė programa nepaprasto grožio Utenos, Molėtų, Ignalinos ir Zarasų rajonus išgelbėjo nuo tūkstančių tonų šiukšlių.

Beveik 2 500 kubinių metrų – tiek šiukšlių per keturis mėnesius buvo išvežta iš šešių Ekostotelių – specialių „Utenos alaus“ įkurtų poilsiautojų šiukšlių surinkimo centrų. Ekostotelėms įrengti ir prižiūrėti, tūkstančiams tonų šiukšlių išvežti „Utenos“ aludariai iš viso skyrė beveik 180 000 Lt.

Tai pusantro karto didesnis šiukšlių kiekis negu praėjusią vasarą, kai Ekostotelės veikė Utenos, Molėtų, Ignalinos ir Švenčionių rajonuose.

„Visuomet skauda širdį, kai važiuodamas mišku matai pakelėje išverstus šiukšlių kalnus, ypač tokių, kurios sunkiai yra – padangų ar senos buitinės technikos. Net sunku įsivaizduoti, kokia didžiulė tai žala nuostabaus grožio Ežerų krašto gamtai. Mūsų įrengtose Ekostotelėse šiukšles nemokamai galėjo palikti visi Ežerų krašto lankytojai. Esame tikri, kad gerokai didesnis iš Ekostotelių išvežtų šiukšlių kiekis liudija viena – vis didėjantį žmonių sąmoningumą, nuoširdų rūpestį savo krašto gamta ir mūsų inicijuotos programos aktyvų palaikymą“, – sako UAB „Švyturys-Utenos alus“ generalinis direktorius Rolandas Viršilas.

Visą vasarą Ekostotelės veikė Utenos rajone esančiame Sudeikių miestelyje – Alaušo ežero paplūdimyje, pakeliui į Labanorą esančiuose Mindūnuose – aikštelėje prie parduotuvės, Ignalinoje – aikštelėse prie Ilgio ir Miškinio ežerų, taip pat Zarasų rajone, Bikėnuose, aikštelėje prie Antalieptės marių.

Viename „karščiausių“ taškų – Molėtų plente, aikštelėje prie Luokesos ežero – Ekostotelės veikimas pasitarus su Molėtų rajono savivaldybės administracija, „Utenos regiono kelių“ ir „Molėtų švaros“ atstovais buvo pratęstas. Ekostotelė veikė ir pirmąjį rudens mėnesį.

Karščiausiais vasaros mėnesiais – liepą ir rugpjūtį – šiukšlės iš aktyviausių Ekostotelių (Mindūnuose, prie Ilgio, Miškinio ir Luokesos ežerų) buvo vežamos kasdien.

„Utenos“ alaus pradėta ekologinė „Ežerų krašto“ programa buvo aukštai įvertinta nevyriausybinių organizacijų. Šiemet balandį vykusiuose Nacionaliniuose atsakingo verslo apdovanojimuose už šią programą bendrovei „Švyturys-Utenos alus“ buvo suteiktas Metų aplinkosaugos įmonės apdovanojimas. Nacionaliniu atsakingo verslo apdovanojimu pagerbiamos tos įmonės, kurios labiausiai prisideda prie socialinės gerovės kūrimo ir jos stiprinimo, poveikio aplinkai mažinimo Lietuvoje.

Šiemet prie Ekostotelių iškilo ir specialūs stendai, kuriais „Utenos“ aludariai kvietė palaikyti Ekostotelių iniciatyvą, aktyviai jomis naudotis patiems ir paraginti draugus, bičiulius, šeimos narius. Ekostotelių ambasadoriais per keturis mėnesius panoro tapti beveik 20 žmonių. Iš jų nuotraukų Ežerų krašto svetainėje www.ezeru-krastas.lt sukurta Ekostotelių ambasadorių garbės lenta.

„Antrus metus įgyvendindami „Ežerų krašto“ ekologinę programą nė karto nesuabejojome jos reikalingumu. Drąsiai galime sakyti, kad aktyviai prisidedame prie poilsiautojų kultūros ugdymo. Ekostotelės įpratina žmones surinkti šiukšles ir išvežti jas iš poilsio zonų. Štai kodėl šį projektą planuojame tęsti ir ateinančią vasarą“, – teigia R. Viršilas.

„Utenos“ aludariai Ežerų krašto gamtos grožį puoselėja ir saugo jau daugiau kaip 30 metų – dar nuo tada, kai tik pradėjo veikti „Utenos alaus“ darykla. Aludariai ne tik rūpinasi šio krašto gamta, bet ir didina gamybos ekologiškumą – mažina energijos suvartojimą darykloje, didina pakuočių perdirbimą, siekia panaudoti kuo daugiau natūraliai gamtoje suyrančių pakavimo medžiagų.

Iškylautojus elgtis atsakingai aludariai ragina jau ne pirmus metus. Visą vasarą pirkusiems alaus pakuotes jie dovanojo nemokamus ekologiškus šiukšlių maišelius. Kartu su alumi gaunami patogūs, lengvai yrantys ekologiški šiukšlių maišai skatina poilsiautojus surinkti šiukšles ir jokiu būdu nepalikti jų gamtoje.

Daugiau informacijos apie „Utenos“ alaus vykdomą ekologinę programą ir kitas iniciatyvas rasite svetainėje www.ezeru-krastas.lt.