Septintoje iš šešiolikos Vyriausybių dirbsiantis politikas rengiasi keisti nemažai savo pirmtakės R.Juknevičienės padarytų sprendimų.

Aukščiausi postai labai arti, bet nepasiekti
57-erių Juozas Olekas – paradoksalus politikas. Viena vertus, jo karjeros galėtų pavydėti dauguma varžovų: talentingas mikrochirurgas, 1988-aisiais nuėjęs kartu su Sąjūdžiu, iš karto šoktelėjo į valstybinį olimpą ir ilgam įsitvirtino tarp tų kelių dešimčių politikų, kurie priiminėja valstybės gyvenimą lemiančius sprendimus.
Kita vertus, J.Olekui per visą buvimo politikoje laiką nė karto nepavyko užlipti ant aukščiausios pakopos. Jis visados būdavo minimas ir tarp kandidatų į partijos pirmininkus, ir tarp kandidatų į ministrus pirmininkus, teko girdėti jo pavardę ir tarp partijos kandidatų į valstybės vadovo postą, nors buvo aišku, kad tai būtų labiau principinis dalyvavimas, bet ne reali kova. Tačiau vienas dalykas būti minimam tarp kandidatų, kitas – kandidatuoti ir dar kitas – laimėti.
Jo biografija – ideali politikui. Sibire gimęs tremtinių vaikas, po grįžimo į Lietuvą augęs tautiškumo bastionu dar nuo XIX a. esančioje Suvalkijoje, vien savo gabumais mokslui ir darbštumu prasimušęs į žmones ir ne bet kur, o vienoje labiausiai gerbiamų sričių – medicinoje. Vos persiritęs per trisdešimtmetį – jau Vilniaus universiteto Mikrochirurgijos laboratorijos vyresnysis mokslinis bendradarbis, mokslų daktaras, 1988-aisiais – Valstybinės premijos laureatas. Tų pačių metų rudenį su atgimimo banga pasuka į politiką, išrenkamas Sąjūdžio Seimo nariu, kaip Sąjūdžio iškeltas kandidatas laimi rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Įstoja į tuo metu atkurtą Socialdemokratų partiją.
Po dvejų metų, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, tampa pirmosios Vyriausybės sveikatos apsaugos ministru. Bet 1992-ųjų pabaigoje, rinkimus laimėjus Algirdo Brazausko LDDP, atsisako siūlymų likti dirbti valstybiniame poste ir grįžta į mediciną. Daro unikalias operacijas, po dvejų metų – jis jau prestižinės universitetinės „Žalgirio“ ligoninės vyr. gydytojas, vienas garsiausių šalies chirurgų, įvairiausių šalies ir tarptautinių medikų organizacijų narys ir vadovas. Geresnę profesinę karjerą sunku ir įsivaizduoti, perspektyvos, tiek profesinės, tiek finansinės, pačios šviesiausios.
Vis dėlto 1996-aisiais J.Olekas iš esmės baigia gydytojo karjerą ir vėl grįžta į politiką. Sėkmingai. Nors tai buvo visuotinio balsavimo už konservatorius metai, savojoje Suvalkijos apygardoje (kurioje laimėjo rinkimus ir dabar) J.Olekas įveikia konservatorių kandidatą, ateina į Seimą kaip socialdemokratų atstovas ir nuo tol aukštosios politikos nebepalieka. Jis – penkta kadencija paeiliui Seimo narys, sveikatos apsaugos ministras penkiose Vyriausybėse, krašto apsaugos ministru tapo antrąkart.

Kai reikia rizikuoti, sėda skaičiuoti
Partijoje jis taip pat buvo labai arti aukščiausio posto, bet jo taip ir nepasiekė. Viena vertus, nuo pat 1999-ųjų jis – su nedidele pertrauka vienas aukščiausios vadovybės narių pirma „grynoje“, arba, kaip ją dar vadina, tikrųjų socialdemokratų, partijoje, o vėliau, šiai įsiliejus į LDDP, ir naujoje, jungtinėje partijoje. Kita vertus, visi bandymai palypėti aukščiau baigdavosi nesėkme: iš pradžių trukdė socdemų patriarcho Aloyzo Sakalo autoritetas ir Vytenio Andriukaičio energija, vėliau – A.Brazausko autoritetas, su kuriuo apskritai niekas nedrįsdavo varžytis.
Prieš trejetą metų, kai pagaliau pasitraukus A.Brazauskui ir galutinai susikompromitavus Gediminui Kirkilui socialdemokratų vadovybėje įvyko ilgai lauktas perversmas, J.Olekas nebedrįso kandidatuoti. Regis, šis apsisprendimas  buvo viena rimčiausių J.Oleko politinių klaidų. Artėjant partijos pirmininko rinkimams tiek A.Butkevičius, tiek J.Olekas, tiek visi jų rėmėjai buvo įsitikinę, kad šansų laimėti neturi jokių. Vis dėlto bičiuliams pavyko prikalbinti A.Butkevičių kandidatuoti. O slaptas balsavimas davė netikėtą rezultatą – A.Butkevičius su trenksmu laimėjo. Tad jeigu J.Olekas tuomet būtų surizikavęs, tikimybė, kad šiandien jis būtų socialdemokratų lyderis, būtų labai didelė. Bet jis vėl liko antras.
Kodėl taip atsitiko? „Sunku pasakyti. Juozas apskritai keistokas politikas. Jis vienu metu tarsi ir yra, ir tarsi jo nesimato, – sakė vienas senųjų socialdemokratų. – Gal tam tikros charizmos jam trūksta? Nors kas iš Lietuvos politikų po to, kai pasitraukė Brazauskas, gali pasigirti jos turintis? Juozui veikiau trūksta politinės drąsos, jis pernelyg viską skaičiuoja, tarsi norėtų šimtaprocentinės sėkmės garantijų, lemiamu momentu nesiryžta eiti iki galo.“
Tiesa, J.Olekas yra bandęs mesti iššūkį netgi pačiam A.Brazauskui. 2005-ųjų pavasarį, kai vienas buvo neginčytiną autoritetą valstybėje ir partijoje turintis Vyriausybės vadovas, o kitas – Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas, J.Olekas suorganizavo balsavimą dėl Vyriausybės pasiūlytos mokesčių reformos projekto. Frakcija premjero siūlymams nepritarė, nes šie buvo neva nepakankamai socialdemokratiniai. Tai buvo J.Oleko paraiška dalyvauti tuo metu artėjusiuose partijos pirmininko rinkimuose.
Tačiau netrukus socdemai susitaikė ir J.Olekas surengęs spaudos konferenciją pareiškė: jei A.Brazauskas nuspręs vėl kandidatuoti į partijos vadovus, su juo niekas nesivaržys. Socdemus tuomet suvienijo baimė, nes jų tuometis koalicijos partneris Viktoras Uspaskichas sėkmingai augino savo ir savo partijos populiarumą, o Darbo partija taikė į tą patį rinkėją, kaip ir jie. Jeigu „senieji“ socdemai ir ypač J.Olekas tuomet būtų numatę, kad netrukus V.Uspaskichas turės bėgti į Maskvą, iš kurios grįš 2007-aisiais su antrankiais, gal viskas būtų pakrypę kitaip. Bet J.Olekas ir tuomet nesurizikavo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Interviu BNS Premjeras Andrius Kubilius tvirtina, kad apie didesnį gynybos finansavimą leidžia kalbėti papildomos investicijos į Viešojo saugumo tarnybos ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų karinį rengimą. Vyriausybė skaičiuoja, kad kitąmet Lietuva gynybai skirs 0,95-0,97 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

- Kokia yra oficiali Vyriausybės pozicija – kokią dalį BVP gynybos išlaidoms Lietuva skiria ir ketina skirti ateityje?

- Labai teisingai klausiate – kokią dalį skiriame gynybai. Reikia nepainioti sąvokų – gynybos biudžetas ir KAM biudžetas. Šis skirtumas yra ir šiemet patvirtintoje Valstybės ginkluotos gynybos koncepcijoje. Pagal ją, įvedus karo padėtį, agresijos metu ginkluotosioms pajėgoms taip pat priskiriama VSAT ir VST.

Siekiame, kad šios dvi struktūros būtų pasirengusios įgyvendinti iškeltus uždavinius. Todėl svarstydami gynybos biudžetą, skaičiuojame kariuomenės biudžetą, VST biudžetą ir VSAT biudžetą. Pagal dabar svarstomą biudžeto projektą ir BVP projekcijas, kitąmet gynybai skirsime 0,95-0,97 proc. BVP.

KAM biudžetas lieka, deja, toks pat, koks buvo šiemet. Iššūkius matome ir ieškome būdų, kaip padėti spręsti kariuomenei finansines problemas. Todėl nusprendėme panaudoti 50 mln. litų ES lėšų įsigyti sraigtasparnius įvairiems tikslams, taip pat ir susijusiems su krašto apsauga. Taip pat pavedėme iki lapkričio 1 dienos KAM kartu su Finansų ir Ūkio ministerijomis parengti pasiūlymus dėl krašto apsaugos sistemos nekilnojamojo turto – turto atnaujinimo programų, viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės programų panaudojimo, pavyzdžiui, tobulinant Zoknių oro uostą.

- Kaip vertinate prezidentės teiginį, kad Lietuva ir iki šiol skyrė gerokai daugiau nei 1 proc. BVP gynybai?

- Prezidentė pasakė svarbų dalyką, kad skaičiuodami gynybos biudžetą, turime skaičiuoti ne tik KAM biudžetą, kariuomenės biudžetą, bet ir papildomus dalykus.

Galbūt prezidentė dar tiksliai nežinojo tų skaičių. Iš pradžių irgi galvojome, kad gali viršyti 1 procentą. O dar tiksliau suskaičiavus išėjo 0,95 procento. Bet tai nepridėjus tų 50 mln. litų sraigtasparniams – jų neįtraukiame, nes jie yra ir aplinkos apsaugos, gelbėjimo tikslams.

Turėtume suprasti kai kurių skaičiavimų viešoje erdvėje skirtumų atsiradimo priežastis. Nuo 2004 metų Lietuva nemažai diskutavo su NATO ekspertais, ne visada sutardama dėl NATO siūlomų koncepcijų, kas yra NATO standartas kalbant apie karines pajėgas.

2004 metais NATO formulavo, kad karinės pajėgos turi būti parengtos tarptautinėms NATO misijoms, ir tai yra pagrindinis uždavinys. Dalyvavome tose diskusijose ir mes, kariuomenės vadas generolas Jonas Kronkaitis aiškiai dėstė požiūrį, kad negalime apsiriboti vien tik tokiu tikslų iškėlimu savo karinėms pajėgoms – šalia to turi būti ir mūsų teritorinės gynybos prioritetai. Šiuo požiūriu galbūt kai kurie skirtumai vertinimuose ir yra likę.

VSAT turi apie 3,5 tūkst., VST - 900 personalo. Kalbant apie teritorinės gynybos potencialią, nematyti rezervo ir neplanuoti jo panaudojimo mums būtų neišmintinga.

- Kam apskritai reikalingas toks gynybos išlaidų perskaičiavimas ir naujas pateikimas viešojoje erdvėje? Ar taip tikitės sušvelninti NATO kritiką dėl nepakankamo finansavimo?

- Ne procentais mes ginsimės. Nors procentai padeda palyginti vienus su kitais, bet mums labai svarbu racionaliai ir efektyviai įgyvendinti ginkluotos gynybos koncepciją. Savo, kaip Vyriausybės vadovo, matau labai didelę atsakomybę, kad turimą potencialią būtume tinkamai parengę tokiam atvejui, kurio, tikėkime, išvengsime. Todėl ir patvirtinome veiksmų planą, kokie turi būti karinės taktikos mokymai.

Tuo pačiu turime racionaliai skaičiuoti, kokios lėšos skiriamos gynybai ir patys savęs nemenkinti.

- Siekdama narystės NATO Lietuva irgi bandė “atrodyti geriau”, tačiau 2005 metais NATO ekspertai pareikalavo pasiaiškinti dėl nesusijusių išlaidų įtraukimo į pateikiamą gynybos finansavimą, ir išlaidų didinimo per kitas institucijas buvo atsisakyta. Ar Lietuva vėl neužlips ant to paties grėblio?

- Tai du skirtingi dalykai. Tikrai nepučiame jokių skaičių. Galbūt buvo klaidų 2003-2004 metais, kai bandyta pridėti ir kompiuterius mokykloms, ir dar ką nors. Tų klaidingų nuodėmių tikrai nesirengiame kartoti, apie tai negalvojame. Bet jei turime nuostatas, kad į ginkluotas pajėgas įtraukiamos tos dvi struktūros, tai turime įgyvendinti – su labai racionaliais pasirengimo planais, o į planų įgyvendinimą, mokymą riekia investuoti.

- Sąjungininkai NATO, visų pirma JAV, sako suprantančios, kad Europoje ir JAV yra ekonominė krizė, bet prašo aiškaus plano, kaip bus siekiama 2 proc. BVP gynybai atsigaunant ekonomikai. Ar Lietuva turi tokį planą?

- Iš tikrųjų, net jei skaičiuojame, kad išleidžiame 1 procentą, tai nėra NATO standartas 2 procentai. Akivaizdu, kad turime bendrą rūpestį.

Seime rengiamas partijų susitarimas, kad atsigaunant po krizės rastume galimybių skirti daugiau lėšų ir artėtume prie NATO naudojamo ginkluotųjų pajėgų finansavimo vertinimo kriterijų. Tam ir toliau skirsime dėmesį. Deja, šiandieninės aplinkybės neleidžia labai greitai numatyti didesnių pinigų.

Mūsų partneriai gerai supranta, kad saugumas mūsų regione šiuo metu priklauso nuo trijų pagrindinių dalykų – pirma, kaip įveikiame finansinę ir ekonominę krizę, antra, kaip sprendžiame energetinio saugumo iššūkius, kur turime didžiulius projektus, ir trečia, tai pasirengimas tiesioginei karinei gynybai. Nekuklu vertinti patiems save, bet pagal šiuos tris svarbiausius saugumą užtikrinančius dalykus darome tikrai nemažai.

O 2 proc. BVP gynybai lieka labai aiškus tikslas.

- Ačiū už interviu.