Ar virtuvėje laikydami kiaušinius prie ką tik iškepto pyrago susimąstome apie maisto saugą? O tikrai vertėtų.

Rimas Paltanavičius

Atidžiau įvertinę maisto kokybę ir jo ruošimo kultūrą Lietuvoje, galėtume drąsiai konstatuoti, kad per pastarąjį dešimtmetį šis procesas gerokai progresavo. Tai nevyko savaime. Žinoma, negalime atmesti maisto ruošimo įmonių ar maitinimo įstaigų vadovų ir darbuotojų sąmoningumo, tačiau atsakingiau elgtis virtuvėje paskatino tiek Europos, tiek Lietuvos teisinė bazė, kurioje konstatuojama, kad prioritetas – maisto sauga.

Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto skyriaus vedėjos Aušros Išarienės, Lietuvos maisto įstatyme pabrėžiamas maisto saugos kontrolės prioritetas. Maisto sauga reiškia tai, kad suvalgę kokį nors produktą negalime susirgti ūmiomis žarnyno infekcinėmis ligomis nei šiandien, nei rytoj, nei kada nors vėliau. Maisto saugai keliami ir ilgalaikiai reikalavimai. Tai reiškia, kad ilgą laiką valgant tą patį produktą nustatytas kenksmingų medžiagų likučių kiekis neturėtų pakenkti sveikatai.

„Pastarąjį dešimtmetį turime bendrą ES rinką, laisvą prekių judėjimą. ES maisto saugos institucija teigia, kad 97 proc. maisto produktų, parduodamų penkiems šimtams milijonų ES vartotojų, yra saugūs. Lietuvoje pagal mūsų atliktus stebėsenos, laboratorinius tyrimus saugūs yra net 99 proc. maisto produktų. Mūsų kontrolė organizuojama ir atliekama pagal principą, kad maisto sauga žmonių sveikatai – besąlygiškas prioritetas“, – pabrėžia A.Išarienė.

Pažeidimas kerta ir per kišenę, ir per reputaciją

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad maisto gamybos ar viešojo maitinimo verslas susijęs tik su produkcijos gamyba, tačiau iš tiesų tai labai didelė moralinė bei materialinė atsakomybė. Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, taikoma didelė finansinė atsakomybė už į rinką patiektą nesaugų produktą. Pagal Produktų saugos įstatymą ekonominės sankcijos gali būti labai didelės, o jų dydis įvairus: nuo tūkstančio iki 80 tūkst. Lt, jei žmogus nuo užkrėsto produkto mirtų.

A.Išarienė pateikia konkrečių pavyzdžių, kaip brangiai gali atsieiti atsainus požiūris į maisto saugą. Šiemet viename konditerijos ceche pagaminti pyragaičiai salmonelioze susargdino 18 žmonių. Įmonei teko prisiimti atsakomybę, padengti žalą vartotojams ir sumokėti 5 tūkst. Lt baudą. Lopšelis-darželis, kuriame susirgo 38 asmenys, gavo 12 tūkst. Lt baudą. Šiuolaikinę įrangą turintis ir skanius patiekalus gaminantis restoranas nesugebėjo užtikrinti maisto saugos – suvalgę jo virtuvėje pagamintų patiekalų susirgo 18 žmonių. Šiai maitinimo įstaigai skirta 8 tūkst. Lt bauda.

Kai susiduriama su jautria vartotojų grupe, pavyzdžiui, vaikais, jų apsinuodijimo atveju gali būti taikomos 5–8 tūkst. Lt baudos.

Be šių ekonominių sankcijų, apie įmonių nusižengimus Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba skelbia viešai. Jei dėl įmonės kaltės kilo ligos protrūkis, tai padidina nepasitikėjimą ja, kerta reputacijai ir, žinoma, negalima tikėtis gerų veiklos rezultatų. To verslas labiausiai ir vengia – viešų kontrolės įstaigų pranešimų apie objektus ar produktus, kurie yra nesaugūs.

Maisto ir veterinarijos tarnyba parengė naują tvarką visoms maisto prekybos įmonėms, kad radusios nesaugų produktą informacinėje lentoje skelbtų produkto nuotrauką, pavadinimą, kitą reikiamą informaciją ir praneštų, jog jo pardavimas atšaukiamas. Pirkėjas žinotų, kad tokio produkto negalima vartoti, o jį nusipirkęs gali pareikalauti grąžinti už jį pinigus. Jei nebeturėtų produkto įsigijimo dokumentų, bent jau nesuvalgytų jo ir nepakenktų savo sveikatai.

„Norime žengti dar vieną žingsnį vartotojo link, užtikrindami jo apsaugą. Tam nesipriešina ir sąžiningas verslas, suprasdamas, kad atidaro langą ir parodo pirkėjui neturintis ko slėpti ir netgi prisipažįstantis klydęs“, – pabrėžia Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovė.

Tokią naują praktiką įvesti paskatino ir Lietuvos VMVT patirtis, ir bendradarbiavimas su analogiškomis kitų šalių įstaigomis. ES yra vykdomi mokymai, kad būtų išlaikyta vieninga vartotojų apsauga, ieškoma bendrų reikalavimų verslui ir siekiama, jog rinkoje būtų tik saugūs produktai.

Ugdo maisto gamintojų atsakomybę

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba neatlieka vien kontroliuotojo ar baudėjo funkcijos. Šios tarnybos svarbiausias tikslas – kad verslas, pradėjęs su maisto gamyba, tvarkymu ar tiekimu susijusią veiklą, suprastų, kokia jo atsakomybė ir pareigos. Tarnybos interneto svetainėje labai daug nurodymų ir patarimų, ką privalo padaryti pradedantysis ir jau veikiantis verslas. Įstaiga atvira konsultacijoms.

Tarnyba nuo 2004 m. yra įdiegusi nemokamą vartotojų skundų ir verslo konsultacijų telefono liniją. 2013 m. nemokamu telefonu suteikta daugiau nei 3200 nemokamų konsultacijų. Šiemet per aštuonis mėnesius jau suteikta daugiau nei 3 tūkst. konsultacijų. Tai rodo, kad verslininkai tikrai aktyviai naudojasi šia informacijos teikimo paslauga.

VMVT atsako ir į visus klausimus internetu. 2013 m. jų gauta daugiau nei 1400. Šiemet jau dabar tokių klausimų gauta daugiau nei 1100. Klausimai labai įvairūs:  technologiniai, dėl alergenų, produktų sudedamųjų dalių ženklinimo ir kitokie.

Dar viena tarnybos veiklos sričių – mokymai. Kasmet atliekama analizė, kokiame sektoriuje nustatyta daugiausiai pažeidimų: mėsos, maisto pramonės, prekybos įmonių ar kituose. Rengiami susitikimai su verslo atstovais, sprendžiamos kylančios problemos, analizuojamos nusižengimų priežastys.

„Vykdant nuoseklią kontrolę viešojo maitinimo įstaigose per metus įvykdavo vidutiniškai 10–12 ligų protrūkių. Tai ne tiek ir daug, kai tokių įmonių – devyni tūkstančiai. Tačiau norėjosi, kad jų būtų dar mažiau. Kai 2012 m. atlikome viešojo maitinimo sektoriaus įmonių kelerių metų dinamikos analizę, padarėme išvadą, kad mūsų tarnybos keliami maisto saugos ar higienos reikalavimai neįgyvendinami. 2008–2010 m. ekonominės krizės laikotarpiu iš verslininkų negalima buvo reikalauti pirkti naujos įrangos ar daryti kapitalinio remonto. Pamatėme, kad vien baudomis nieko nelaimėsi“, – pasakoja A.Išarienė, atkreipusi dėmesį, kad didžioji dalis tokių protrūkių kildavo todėl, kad maitinimo įstaigos į renginius ir pobūvius užsakovams leisdavo atsinešti savo pyragų ar kepinių. VMVT direktorius 2013 m. tai uždraudė, ir ligų protrūkių sumažėjo perpus.

Pernai su Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija buvo nuspręsta vykdyti bendrą projektą, kurio metu sutarta pagal septynis kriterijus vertinti kavines ir restoranus. Kriterijai apima bendrąją higieną, žmonių sveikatą, produktus, galimybę atsekti jų kilmę. Per metus buvo parengta tvarka bei reikalavimai, suderinti ir su verslu, ir su tarnyba.

„Bendras darbas su verslu parodė, kad nėra ko kritikuoti, kai visi sutartinai priėmė bendras kontrolės taisykles. Verslas surado pinigų ir smulkiam inventoriui, ir remontui. Lapkričio 1 d. jau bus metai, kai įsigaliojo ši tvarka, ir ji neabejotinai pasiteisino, nes verslas tikrai pasitempė. Viešumoje maitinimo įstaigos ženklinamos balais ir puodeliais“, – pasakoja A.Išarienė.

Pagal planinę tvarką patikrinus 1700 kavinių ir restoranų net 63 proc. gavo aukščiausius 4–5 balus. A.Išarienė neslepia, kad tarnyba manė, jog tokius balus gaus  vos 35–40 proc. įmonių.

„Tai rodo, kad bendras skaidrus ir sąžiningas darbas duoda rezultatų. Verslą paskatinome dirbti sąžiningai, ir dėl to išlošė vartotojas. Įmonių reitingai pagal balus įvesti į bendrą informacinę sistemą ir kiekvienas klientas gali pamatyti, kokiais balais įvertinta tam tikra viešojo maitinimo įstaiga“, – teigia VMVT Maisto skyriaus vedėja.

Reikia paprasčiausiai plautis rankas

VMVT sistemingai kontroliuoja viešojo maitinimo įstaigas, maisto parduotuves. Tačiau Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras pateikia gana šokiruojančius duomenis, kad užkrečiamųjų ligų protrūkis 90 proc. atvejų įvyksta šeimose, 5 proc. – lopšeliuose-darželiuose, 2 proc. – mokyklose, 1 proc. – viešojo maitinimo įmonėse. Skaičiuojant nuo visų užkrečiamųjų ligų protrūkių, tik 0,3 proc. jų įvyksta dėl prekybos įmonėse parduodamų produktų.

Dešimtmetį apimantys tarnybos 2003–2013 m. duomenys rodo, kad verslas sugebėjo suvaldyti užkrečiamųjų ligų protrūkius. Verslininkai jau suvokia, kokia yra rizika, moka maistą gaminti saugiai, atpažįsta rizikingus produktus ir vengia kryžminės taršos, kai, pavyzdžiui, prie kiaušinių padeda žalią mėsą ir padidina salmoneliozės protrūkio riziką. Pavyzdžiui, 2011–2013 m. ūmių infekcinių ligų protrūkių sumažėjo atitinkamai nuo 25 iki 11. Tarnyba kontroliuoja 9 tūkst. viešojo maitinimo, 1500 – gamybos , 20 tūkst. – prekybos įstaigų. Reikia pripažinti, kad mūsų versle maisto saugos supratimo laipsnis labai aukštas, jei iš 30 tūkst. subjektų nustatyta tik 11 infekcinių ligų protrūkio atvejų.

Statistika rodo, kad žmonės dažniausiai suserga namie, šeimoje, ir tik vėliau susirgimą išplatina į išorę. Akivaizdu, kad reikia kuo labiau šviesti žmones, kaip laikyti produktus, kaip juos transportuoti, kaip laikyti karštuoju metų laiku, kaip namie išmokti tvarkyti rizikingus produktus – paukštieną, kiaušinius ir kitus. Žmones reikia išmokyti elementarių higienos reikalavimų. Ir vienas jų – kuo dažniau plautis rankas, kad sumažintume sergamumą ūmiomis žarnyno infekcinėmis ligomis. Rankos – didžiausias jų platinimo šaltinis. Pavyzdžiui, sirgdami salmonelioze, bet nuolat plaudamiesi rankas neužkrėsite šia liga šeimos narių ir aplinkinių, nes ji plinta tik nuo rankų kontakto. Plautis rankas – elementaru, tai nieko nekainuoja, bet sutaupo daug pinigų ir tausoja sveikatą.

PR

Lietuvos krašto apsauga po 2001 m. rugsėjo 11-osios pasikeitė iš esmės: dabar turime ne kariuomenę, o misijų junginį, kuris neturi nieko bendro su tikrąja krašto apsauga nei ginkluotės, nei pasirengimo požiūriu.

Lietuva tarptautinėse taikos palaikymo misijose pradėjo dalyvauti dar 1995-aisiais, kai dar nebuvo NATO narė ir kai prioritetas dar buvo savo krašto apsauga: į šalies gynybą tuomet buvo orientuota tiek ginkluotė, tiek karių pratybos. Tokia strategija mūsų šalis vadovavosi iki pat 2001 metų.
Po Rugsėjo 11-osios padėtis iš esmės pasikeitė: apie gynybos reikalus beveik pamiršome, o visą dėmesį nukreipėme į tarptautines misijas. Nors tuometis Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Kronkaitis pasisakė už “normalią” kariuomenę, tačiau krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius buvo linkęs visą dėmesį skirti NATO užduotims.

Susitelkė į tarptautines misijas

Netrukus po Rugsėjo 11-osios, lapkričio mėnesį minint Jėgerių dieną, J.Kronkaitis Pirmojo specialiųjų pajėgų eskadrono “Erelis 02″ vadui majorui (dabar pulkininkui leitenantui) Valerijui Šereliui tarė: “Ruošk vyrus, netrukus būsime Afganistane.” Vėliau, paklaustas, iš kur žinojo apie būsimas misijas, atsakė, kad geras vadas turi žvelgti į priekį.
Jo žodžiai išsipildė su kaupu. Iki šiol jau tūkstančiai mūsų karių dalyvavo misijose Afganistane bei Irake. Nedaug trūko, kad dalinys būtų pasiųstas ir į Libiją.
Tačiau kokios po Rugsėjo 11-osios pasirinktos strategijos – orientuotis į tarptautines misijas – pasekmės?
Viena vertus, galima džiaugtis, kad visos iki šiol vykdytos misijos buvo sėkmingos, nors 2008-aisiais per misiją Goro provincijoje žuvo pirmasis Lietuvos karys – seržantas Arūnas Jarmalavičius.
Be to, Lietuvai mokami ir politiniai dividendai – pelnėme patikimų tarptautinių partnerių vardą. Kartu dėl tarptautinės kovos su terorizmu Lietuvos kariuomenė įsigijo ginklų, kurių kitu atveju tikrai neturėtų. Pavyzdžiui, buvo perkami šarvuočiai, šaunamieji ginklai, o amerikiečiai Lietuvai pardavė technologiniu požiūriu unikalius stebėjimo prietaisus, kurių nebūtume galėję įsigyti net norėdami: amerikiečiai tokių neparduotų jau vien dėl technologijų slaptumo.

Patys krašto neapgintume?

Vis dėlto tai – tik viena medalio pusė. Galima teigti, kad dėl persiorientavimo į tarptautines misijas mūsų ginkluotė dabar jau nebetinkama koviniams veiksmams Lietuvoje. Pavyzdžiui, turimi šarvuočiai, kurie puikiai tinka Afganistane, yra per platūs Lietuvos miškams. Be to, išleidome milijonus technikai, kurią paprastai galima pavadinti transportine: pavyzdžiui, lėktuvai “Spartan” arba C-17 skirti būtent gabenimui, o ne koviniams veiksmams. Svarbu ir tai, kad bene 70 mln. Lt išleista sunkvežimiams, kurie irgi naudingi tik vykdant tarptautines misijas. Iš viso, apytiksliais skaičiavimais, per dešimt metų Lietuva įvairiai transporto technikai išleido apie 600 mln. Lt.
Kita problema – karių parengimas. Dabar sunkiai rastume aukštesnio rango karį, kuris nebūtų dalyvavęs tarptautinėse misijose. Žinoma, dalyvavimas tokiose misijose pakeičia karių požiūrį, praplečia jų suvokimą. Tačiau kita vertus, turime daugybę misijose profesionaliai dalyvaujančių karių, bet kovinės brigados, kuri esant reikalui gintų Lietuvą, de facto neturime.
Tiesa, dabartinė Lietuvos kariuomenės vadovybė bei Vyriausybė susizgribo ir jei dar nesiėmė veiksmų, tai bent prabilo apie tai, kad būtina daugiau dėmesio skirti krašto gynybos pajėgų stiprinimui.
Vis dėlto kol kas, stebint dešimt metų Lietuvos kariuomenėje vykusius pokyčius, galima konstatuoti, kad iš esmės vietoje kariuomenės turime misijų junginį. Šiuo požiūriu niekuo neišsiskiriame: ta pačia linkme keičiasi ir visos Europos gynybos strategija. Kaip ir kitose šalyse, Lietuvoje mažinama kariuomenė, ginkluotei skiriama vis mažiau pinigų, o svarbiausias kariuomenės uždavinys – dalyvauti karinėse misijose.
Palyginti su Europa, JAV kariniu požiūriu kur kas pranašesnės: jos turi stiprias ir oro, ir sausumos pajėgas, ir laivyną. Europoje naudojami ginklai, likę dar nuo šaltojo karo laikų, o naujos ginkluotės iš esmės neperkama.

BFL

Valstybės kontrolės nuomone, krašto apsaugos institucijos daugiau kaip 1 mlrd. Lt vertės valstybės nekilnojamąjį turtą valdo nepakankamai efektyviai. Valstybės kontrolieriaus pavaduotojas Arūnas Keraminas teigia, kad dėl teisinio reglamentavimo trūkumų nesavalaikiai priimami Vyriausybės ir krašto apsaugos sistemos institucijų sprendimai dėl tinkamo naudoti, tačiau nereikalingo krašto apsaugos funkcijoms vykdyti nekilnojamojo turto perdavimo kitoms institucijoms, o funkciškai nusidėvėjęs ir pripažintas netinkamu naudoti turtas nelikviduojamas ir nenurašomas jau beveik 10 metų.

Auditoriai nustatė, kad daugiau kaip ketvirtadalis kariškių valdomų patalpų nenaudojamos krašto apsaugos funkcijoms vykdyti. Nenaudojamų patalpų išlaikymui praėjusiais metais buvo išleista daugiau kaip 0,5 mln. Lt. Daugiau negu pusė nenaudojamų patalpų yra nusidėvėję ir nebetinkamos naudoti. 2002-2004 metais priimtuose Vyriausybės nutarimuose kariškiams buvo nurodyta tą turtą likviduoti ir nurašyti, tačiau iki šiol tai nepadaryta.

Auditoriai taip pat pastebėjo, kad Lietuvos kariuomenėje nenustatytos administracinių patalpų ir darbo kabinetų ploto normos, todėl nėra objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų racionaliau skirstomos patalpos. Pavyzdžiui, Krašto apsaugos savanoriškųjų pajėgų rinktinių kuopose yra maždaug vienodas karių savanorių skaičius, tačiau joms skirtas administracinių patalpų plotas skiriasi iki 5 kartų.

Krašto apsaugos institucijos valdo 33 tūkst. kv. m ploto gyvenamąsias patalpas, iš kurių sistemos reikmėms naudojama tik kiek daugiau negu pusė. Nuo 2009 m. Krašto apsaugos ministro įsakymu kariams nebeskiriami tarnybiniai butai ir įgyvendinama butpinigių mokėjimo sistema. Todėl kariams, kurie galėtų būti apgyvendinti tarnybiniuose butuose, mokami butpinigiai. Dalyje butų gyvena su krašto apsaugos sistema šio metu nesusiję asmenys, kurie moka neadekvačiai mažą nuomos mokestį. Pavyzdžiui, asmuo, gyvendamas dviejų kambarių tarnybiniame bute Vilniuje, moka nuomos mokestį nuo 66 Lt iki 216 Lt per mėnesį, o privačiame sektoriuje analogiškų patalpų nuomos kaina svyruoja nuo 600 iki 1500 Lt per mėnesį.

Valstybės kontrolė rekomendavo Vyriausybei priimti sprendimus dėl krašto apsaugos sistemos institucijoms pavestoms funkcijoms atlikti nereikalingo nekilnojamojo turto perdavimo kitoms institucijoms. Taip pat pasiūlyta spręsti, ar tikslinga atsisakyti karių aprūpinimo tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis sistemos ir pereiti prie butpinigių sistemos. Krašto apsaugos ministerija raginama imtis priemonių, kurios padėtų sumažinti nekilnojamojo turto valdymo sąnaudas.

Krašto apsaugos ministerija artimiausiu metu Vyriausybei pateiks projektą, kaip ateityje turėtų būti atliekama karo prievolės funkcija.

“Po kelių savaičių Vyriausybės svarstymui, derinimui pateiksime naują Karo prievolės įstatymą, kuriame išdėstysime savo požiūrį į įvairius būdus, kaip ateityje mūsų visuomenė bus rengiama krašto gynybai”, – antradienį spaudos konferencijoje sakė ministrė Rasa Juknevičienė.

Pasak jos, projekte bus įgyvendintos Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų programoje įrašytos nuostatos – rengti kelių savaičių trukmės visuotinius karinius apmokymus.

“Du būdai – savanoriškas arba privalomas bazinis karinis rengimas jauniems žmonėms. Vyrams plačiau, o moterims savanoriškumo principas bus įrašytas būti apmokytiems iki 50 dienų bazinių karinių dalykų”, – sakė konservatorė R.Juknevičienė.

Ministrės teigimu, svarstoma naują tvarką iš pradžių įgyvendinti vadovaujantis savanoriškumo principu, už atliktą tarnybą pasiūlant įvairių paskatinimų.

“Nežinau, kaip pavyks kalbėtis su kitomis ministerijomis, bet stojant į aukštąją mokyklą tam tikrų balų sistema galėtų būti įdiegta. Tam tikras finansavimas, jeigu leis galimybės, pirmais metais mokantis aukštojoje mokykloje”, – vardijo KAM vadovė.

Ji pakartojo, kad planų artimiausiu metu grįžti prie šauktinių kariuomenės nėra.

“Tačiau kaip ir dabar galiojančiose įstatymuose, taip ir ateityje tokia galimybė išliks. Jei situacija keistųsi, grėsmės didėtų, Seimas galėtų priimti sprendimą grįžti prie privalomosios karo tarnybos. Projekte numatoma 9 mėnesių”, – kalbėjo R.Juknevičienė.

2008 metų kovą Seimas priėmė rezoliuciją, kuria remiantis tuometinis krašto apsaugos ministras socialdemokratas Juozas Olekas pasirašė įsakymą dėl šaukimo į privalomąją pradinę karo tarnybą sustabdymo. Konservatoriams ši rezoliucija sukėlė abejonių ir 2009-ųjų pavasarį buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą dėl jos atitikimo Konstitucijai.

Praėjusių metų rugsėjį Konstitucinis Teismas išaiškino, kad teisės aktai, kuriais atsisakoma šauktinių kariuomenės, neprieštarauja Konstitucijai, bet pareiškė, jog Seimas privalo nustatyti kitokias veiksmingas karo prievolininkų rengimo ginti valstybę priemones.