Atsargos

Arūnas BRAZAUSKAS

Pirmąkart nuo Šaltojo karo pabaigos Vo­kie­tijos valdžia parengė naują civilinės saugos koncepciją. Tai maždaug 70 puslapių apimties dokumentas, kuriame nušviečiama, kaip gyventojai bus apsaugoti karo, kibernetinių atakų ir kitų ypatingų situacijų atvejais. Dokumentą rugpjūtį paskelbė laikraštis „Frank­fur­ter Allge­meine Sonntagzeitung“. Didžiausią visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį patraukė rekomendacija sukaupti maisto atsargų net dešimčiai dienų, turėti geriamojo vandens penkioms dienoms – skaičiuojant po 2 l vienai gerklei per dieną.

Džiūvėsius kaupti privalu

Vokietijos civilinės saugos koncepcija pradėta rengti 2012 m., kaip ir karo reikalams skirta Bal­toji knyga. Įdomiausia tai, kad, civilinės saugos strategų požiūriu, įprastas karas laikomas mažai tikėtinu. Dokumente rašoma, kad nesitikima tokio Vokietijos teritorijos puolimo, kuris pareikalautų tradicinės gynybos. Orientuojamasi į hi­bridinius konfliktus, kuriuose dalyvauja tiek vals­tybinės pajėgos, tiek nevalstybiniai subjektai.

Pasak koncepcijos autorių, šiuolaikinės infrastruktūros trapumas ir visuomenės priklausomybė nuo resursų išplečia atakų galimybę – pa­žeidžiamų vietų smarkiai pagausėjo. Pagal naująją civilinės saugos koncepciją valstybė privalo kaupti antibiotikų ir vakcinų (pavyzdžiui, nuo raupų) atsargas, aprūpinti gyventojus apsauginiais kostiumais, kaukėmis ir pan. Valdžia turėtų pasirūpinti, kad miestuose, gyvenvietėse būtų šulinių bei vandens talpyklų, kurios įgalintų tiekti vandenį bent dvi savaites.

Koncepcijoje aptakiai rašoma, kad gyvenamosios ir darbo patalpos turėtų būti labiau at­sparios sprogimams ir cheminėms medžiagoms. Tai sukėlė klausimų, kokiu būdu ir už kokius pinigus to ketinama siekti.

Vis dėlto vokiečių politikai ir visuomenės veikėjai daugiausia diskutuoja būtent dėl maisto atsargų kaupimo. Kairiosioms partijoms atstovaujantys Bundestago deputatai kritikavo koncepciją dėl to, kad jos įgyvendinimas sukelsiantis paniką ir ažiotažinę produktų paklausą. Atseit nėra tokio scenarijaus, pagal kurį didelės atsargos pasirodytų reikalingos. Suabejota ir tuo, ar vokiečiai rimtai atsižvelgs į grėsmes. Spėjama, kad tik dalis jų paklausytų instrukcijų, o dauguma jas ignoruotų.

Lietuvos krašto apsaugos ministerija yra pa­rengusi rekomendacijas „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremalioms situacijoms ir karo metui“. Kad skaitytojai nenuobodžiautų, pa­rengtas rekomendacijų variantas su linksmais paveikslėliais. Lietuviški kariniai patarimai civiliams: sukaupkite maisto ir geriamojo vandens atsargų trims dienoms.

Vidaus reikalų ministerijos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pareigūnas Ernestas Trunovas, vadovaujantis Pasirengimo nelaimėms ir perspėjimo skyriui, „Veidui“ sakė, esą kiek jam teko susipažinti su informacija apie naująją Vokietijos civilinės saugos koncepciją, ten akcentuojamos teroristinės grėsmės.

Pasak E.Trunovo, patarimai tiek vokiečiams, tiek lietuviams nėra direktyvos – tai tik rekomendacijos. Galima sukaupti ir didesnes atsargas, jeigu žmogus dėl to jaustųsi saugesnis. „Įvertinę Lietuvos situaciją, mes nematome reikalo rekomenduoti žmonėms kaupti atsargas ilgesniam nei trijų dienų laikotarpiui“, – sakė E.Tru­novas.

Patarimai tiek vokiečiams, tiek lietuviams nėra direktyvos – tai tik rekomendacijos. Galima sukaupti ir didesnes atsargas, jeigu žmogus dėl to jaustųsi saugesnis.

Valstybei parodžius dėmesį ir išleidus knygelę su piešinėliais, verslas irgi nelieka visiškai abejingas. Internete galima rasti ne vieno tiekėjo siūlomų išlikimo rinkinių – nuo porą eurų kainojančio kreditinės kortelės matmenų pjūklelio, atsuktuvo, liniuotės ir kitų įnagių derinio iki daugiau nei 30 eurų vertės komplekto, be viso kito, apimančio žibintuvėlį, kompasą, ugnies skeltuvą, švilpuką, veidrodį, vielinį pjūklą, žvejybos rinkinį ir netgi kontraceptinę priemonę.

Verslo elemento esama išgyvenimo programose, į kurias kviečiama pasimokyti pavieniui ir šeimomis. Mokomieji dalykai: kaip rengtis ir ko­kių daiktų reikia turėti, kaip orientuotis vietovėje, rišti mazgus, išgauti ugnį automobilyje esan­čiomis priemonėmis ir panašiai.

Patriotiškai nusiteikę piliečiai, bent jau tie, kurie organizuoja ir lanko išgyvenimo kursus, – valstybės talkininkai ekstremaliose situacijose. Tą pilietiškumo spindulį gal reikėtų nukreipti į kasdienio gyvenimo sritis, kuriose mūsų tyko pavojai net ir taikos atveju.

Skęstančiųjų gelbėjimas – skęstančiųjų reikalas

Lankydamasis pas pažįstamus, gyvenančius de­šimtame aukšte, susirūpinau, kaip jie elgtųsi kilus gaisrui. Gal iškištų nosį į laiptinę ir pamatę tenai tirštus dūmus susiprotėtų nerizikuoti – nebandytų veržtis laiptais žemyn? Juk dauguma žmonių per gaisrūs žūva ne nuo ugnies, o uždusę nuo dūmų. Dėl viso pikto pažįstamų paklausiau, kur yra atsarginiai išėjimai. Jie tiktai gūžtelėjo pečiais. Supratau, kad tokiais dalykais jie nesirūpina, nes tas avarinis išėjimas veikiausiai užrakintas arba užverstas daiktais. Bet ir visas jų gyvenamasis rajonas dvelkia nesaugumu. Jau vien tai, kad kiemas užgrūstas automobiliais, ke­lia abejonių, kad čia lengvai privažiuos ugniagesių automobiliai.

Baigęs svečiuotis patariau jiems pasirūpinti evakuaciniais gobtuvais. Tai visą ar dalį veido dengiantys daiktai, kuriuose įtaisyti respiratoriai. Geri dalykai nėra pigūs – skafandrą primenantis gobtuvas kainuoja per 300 eurų. Žinoma, galima tenkintis puskauke už maždaug 10 eurų. Pirmuoju atveju gal nenusvils plaukai, tačiau abiem atvejais gali nudegti kojos.

Truputis statistikos apie šalį, kurioje, tikėkimės, į gaisrus žiūrima rimtai. 2014 m. Jungtinėse Valstijose, kur ugniagesiai iškviečiami kas 24 sek., įvykusiuose gaisruose žuvo 3275 žmonės, daugiau nei 15 tūkst. apdegė ar buvo kitaip sužeista. Su­pleškėjo daugiau nei 11 mlrd. dolerių vertės tur­to. Niujorke, kur daugybė gyvenamųjų namų ap­sta­tyta išoriniais evakuaciniais laiptais, 2014 m. gaisruose žuvo 68 žmonės. Beje, dauguma gaisrų Amerikoje prasideda užsidegus elektrinėms ar dujinėms viryklėms, o ne žaidžiant su degtukais. Automobilių gaisrai – 13 proc. viso skaičiaus.

Kita mintis apie pavojus, nuo kurių tik maža dalimi gali apsaugoti valstybės pareigūnai, kilo stebint daugiakovininkus, kurie per treniruotę dviračiais atvažiavo prie ežero. Ten jie perėjo prie plaukimo rungties. Greitai virš ežero paviršiaus tolumoje buvo matyti tik jų galvos. Paskui kiekvieną vilkosi oranžinis pripučiamas plūduras. Tai tas pats, kas tempti paskui save gelbėjimo ratą. Ir treneris geriau mato, ir patiems sportininkams saugiau – už plūduro, kurio virvė tvirtinama prie juosmens, galima nusistverti, jeigu imsi skęsti.

Įsivaizduoju, kaip atrodytų ežeras, jeigu visi, kurie plaukia toliau nuo kranto, temptų paskui save plūdurus. Spalvų būtų daug, tačiau kiekvienas toks besimaudantis žmogus atrodytų kaip apsidraudėlis. Ar besimaudantieji įveiktų psi­cho­loginius barjerus?

Utopinis vaizdas iš galbūt netolimos ateities – visi vyriški ir moteriški maudymosi kostiumai parduodami tik su savaime prisipučiančiais plūdurais, kurie užima mikroskopiškai mažai vietos. Nežinia, kokios reikėtų socialinės reklamos, kad visi brendantieji į vandenį – nuo mažutėlių iki senolių – panorėtų įsigyti tokius daiktus.

Kad ir kaip atgrasiai tūlam poilsiautojui atrodo neutopiniai gremėzdiški plūdurai, kurių virvės tvirtinamos prie juosmens, niekas netrukdo į automobilio bagažinę įsimesti kietą plastikinį gelbėtojo plūdurą ar net gelbėjimo ratą, brangiausiu atveju kainuojančius kelias dešimtis eurų. Nelaimės atveju turint tokius reikmenis gelbėtojas rizikuoja daug mažiau. Daiktai bagažinėje akių niekam nebado.

Jei galima propaguoti sveiką gyvenseną, matyt, įmanoma propaguoti priešgaisrinę saugą namuose ar apdairumą vandens telkiniuose. Vals­tybė kaupia maisto ir kitokias atsargas karo atvejui, bet pasirūpinti savimi ir artimaisiais – piliečių reikalas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

BFL nuotr.

2 proc. BVP gynybai dar nereiškia, kad Lietuvos gynyba taps nepriekaištinga. Kita vertus, kažkada sidabrines, o dabar auksines šakutes kariuomenės virtuvėje galėsime pakeisti platininėmis.

Rima JANUŽYTĖ

Lietuvos kariuomenė prieš kelias dienas sudėliojo ir į socialinį tinklą „Facebook“ įkėlė svarbią ir reikšmingą chronologiją. Ne, ne karinių apmokymų, įsigytos technikos ar naujų tarptautinių susitarimų. Laiko juostoje buvo išdėliotos… šakutės: kada susiruošta pirkti virtuvės įran­kius ir už kiek. Kada gautas pasiūlymas ir koks. Kada šakutės nusipirktos ir kiek sumokėta. Chronologijoje didžiosiomis raidėmis surašyta, kiek kartų nuo 2014 m. Lietuvos kariuomenė inicijavo patikrinimus dėl virtuvės įrangos pirkimo sutarties ir kiek kartų nieko nepešė, kol galiausiai pagal 174 tūkst. eurų vertės sutartį su tiekėja bendrove „Nota bene“ įsigyta pirmoji įrankių partija už 4 tūkst. eurų.

Toje laiko juostoje nematyti Viešųjų pirkimų tarnybos išvadų, kad įvairių virtuvės įrankių iš bendrovės „Nota bene“ kariuomenė nusipirko aštuonis kartus brangiau nei rinkoje. 2014-aisiais kariuomenė pjaustymo lentelę įsigijo už 180 eurų, kai identiška lentelė parduotuvėje tuo metu kainavo 28 eurus, duonriekį peilį – už 142 eurus, jo kaina parduotuvėje – 13 eurų. Kepsniams naudojama šakutė pirkta už 184, kiaurasamtis – už 70, galąstuvas – už 103, peilis mėsai kapoti – už 250 eurų. Sietelis įsigytas už 161 eurą, skirtingų dydžių samteliai – už 243 ir 258 eurus.

Be to, chronologija pateikiama tik nuo 2014 m., nors šakutėmis vandenį sudrumstusi Viešųjų pirkimų tarnyba sisteminių pažeidimų nustatė viso pastarojo dešimtmečio viešuosiuose krašto apsaugos sistemos pirkimuose.

Be to, virtuviniai Krašto apsaugos ministerijos (KAM) nuotykiai prasidėjo gerokai seniau – prieš daugiau nei dešimtmetį. Dar 2002 m. KAM iš tos pačios bendrovės „Nota bene“ įsigijo labai įdomų pirkinį: konkurso būdu už 7,5 mln. litų buvo nupirktos 35 vokiškos lauko virtuvės.

Nors suabejota ne tik pirkinio kokybe, bet ir apskritai reikalingumu, KAM atstovai savo pasirinkimą gyrė išsijuosę, tikindami, kad šias virtuves tai jau tikrai naudos, nors kai kurios senosios lauko virtuvės buvo panaudotos vos po vieną kartą.

„Lauko virtuvėse sumontuota moderni įranga – dvi dyzeliniu kuru kaitinamos orkaitės, skrudintuvas, vandens valymo sistema. „Lauko sąlygomis kareiviai valgo geresnį maistą nei kariuomenės virtuvėje, nes vokiškose lauko virtuvėse maistas ruošiamas ant garų“, – prieš 14 metų „Kauno dienos“ žurnalistui aiškino tuometis Logistikos kuopos autotechnikas Žydrūnas Ramanauskas.

Kaip matome, per tiek laiko nesikeičia nei užsakovas, nei tiekėjas, nei komentarai – keičiasi tik užsakymai.

BFL nuotr.

Ar KAM „pavežtų“ 2 proc. BVP gynybai?

Kaip teigia Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė Diana Vilytė, viešųjų pirkimų kontrolės sistema KAM yra klampi, pasenusi. Pavyzdžiui, krašto apsaugos sistemos viešuosius pirkimus vykdo itin daug organizacijų – 65, o penkiolikos žmonių etatų Įsigijimų departamentas KAM, „matyt, nevaldo nei finansų, nei turimų įsigijimų“.

Nors Lietuvos kariuomenė turėtų rūpintis kitais reikalais, auksinių šakučių istorija pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje buvo labiau aptarinėjama negu partijų susitarimas gynybai skirti 2 proc. BVP ar ką tik sudarytas istorinis sandoris su Vo­kietijos gamintojais dėl kovos mašinų „Boxer“ už beveik pusę milijardo eurų.

Šakutės nurungė krašto apsaugos ministro Juozo Oleko pareiškimą, kad ir 2 proc. – dar ne riba, ir premjero Algirdo Butkevičiaus pažadus, jog kitąmet gynybai bus skirta papildomai 150 mln. eurų. Ne tik nurungė, bet ir tapo priežastimi kelti klausimą, kur bus išleisti papildomi gynybai skirti pinigai – gal vėl šakutėms?

Į šakučių reikalus įsitraukė ir politikai, ir analitikai, ir „į atsargą išėję“ ekspertai (taip „Veidui“ pareiškė gynybos ekspertas Aleksandras Matonis, tikindamas, kad jau mėnesį jis, kaip analitikas, yra nusišalinęs nuo bet kokių karinių reikalų ir apie juos daugiau niekam nieko nebesakys). Savo mintis pradėjęs reikšti tik raštu feisbuko socialinėje paskyroje, pavadintoje „Lietuvos gynybos blogeris“, A.Matonis įsigijimų procedūras vadina marazmu ir dėl šios istorijos netiesiogiai, bet labai aiškiai kritikuoja ministrą J.Oleką, tuo pat metu reikšdamas palaikymą kariuomenės vadui.

„Ministre, jei neradote reikalo pasitraukti iš posto per pastaruosius ketverius metus, kai buvote rimtai įklimpę į neskaidrių ryšių su privačiomis struktūromis, darančiomis įtaką krašto apsaugai, liūną, tikrai nereikia to daryti likusį iki rinkimų mėnesį. Nes dar Kazlų Rūdos ir Sūduvos gyventojai tikrai patikės, kad tai kariuomenės vadas kaltas dėl neskaidrių įsigijimų. Man žymiai svarbiau tai, kad Valstybės vadovė tikrai neras menkiausios priežasties jus vėl skirti ministru po rinkimų, net jei LSDP pasiektų įtikinamą pergalę. Ir kaip čia neiškelsi nykščio aukštyn?“ – rašo „Lietuvos gynybos blogeris“ A.Matonis.

O kitame įraše, reaguodamas į kariuomenės vado pareiškimus apie galimą atsistatydinimą, kreipiasi į jį patį: „Vade, nedarykite klaidos ir leiskite parlamentinėms priežiūros institucijoms bei garbingajai žiniasklaidai prisikapstyti prie tikrosios „šakučių istorijos“ esmės – KAM viešųjų pirkimų sistemos.“

Kad KAM viešųjų pirkimų sistema yra supuvusi, kalba ir Prezidentūra, ir Viešųjų pirkimų tarnyba, ir Valstybės kontrolė. Pastaroji dar kovo mėnesį buvo informavusi krašto apsaugos ministrą apie „nepakankamą pasirengimą įsisavinti didėjantį finansavimą“.

Valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys žada, kad šį rudenį Valstybės kontrolė pateiks ataskaitą, kaip Krašto apsaugos ministerija naudoja savanoriams skirtas valstybės lėšas.

Tokių klausimų – begalė. Pavyzdžiui, rugpjūtį paskelbta apie naują pirkimą – lėktuvo nuomos paslaugos. Lėktuvas, kurį tektų valdyti ir prižiūrėti Karinėms oro pajėgoms, skirtas valstybinių delegacijų skraidinimui į užsienį ir donorų organų gabenimui. Sprendžiant iš projekto dokumentacijos ir techninių reikalavimų, ketinama nuomotis verslo klasės transatlantiniams skrydžiams pritaikytą reaktyvinį 19 vietų (iš jų dvi – didesnio komforto) lėktuvą.

Valdžios atstovus daugelyje šalių iš tiesų skraidina karinės oro pajėgos. Bet kad šios pajėgos skraidintų donorų organus (ir ne tik tarp miestų, bet ir tarp skirtingų žemynų), nėra tekę girdėti net karybos ekspertams.

Visame šiame fone šiaip jau visuotinai sveikinamas, nors ir eilinis, partijų susitarimas po rinkimų siekti, kad šalies gynybai būtų skirti 2 proc. BVP, gali atrodyti kaip susitarimas išmesti pinigus į klampią KAM viešųjų pirkimų balą, o ne šalies gynybos efektyvinimas. Nebent susiimsime ir, kaip sako Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ištaisysime sistemines klaidas, kurios, kaip ir KAM atsipalaidavimas, didėjant gynybos finansavimui ryškėja vis labiau.

Abstraktūs pažadai

Iki 2004-ųjų, kai Lietuva tik rengėsi stoti į NATO, požiūris į krašto gynybą buvo kur kas rimtesnis nei vėlesniais metais. Antai 2003–2004 m. Lietuva gynybai skyrė 1,36 proc., o kai tik įstojome į NATO, kreivė iš karto ėmė leistis žemyn. Tai aiškinta valstybės nepritekliais, o ypač dažnai toks pasiteisinimas buvo minimas vadinamuoju kriziniu laikotarpiu, nuo 2009-ųjų iki 2013-ųjų. Tačiau tuo metu, kai Lietuvos krašto apsauga buvo visiškai prastai finansuojama, estai pasiekė net 2 proc., latviai ir lenkai gynybos finansavimą didino. Dabar sukruto ir Lietuva.

NATO duomenimis, šiemet Lietuva pirmą kartą pateko į geriausiai gynybą finansuojančių Aljanso šalių dešimtuką, o kitų metų biudžeto projekte išlaidos gynybai sudarys 1,79 proc. BVP ir sieks 725 mln. eurų. Tai reiškia, kad finansavimas gynybai kitais metais didės apie 150 mln. eurų.

Tačiau ar 2018 m. gynybos finansavimas pasieks 2 proc., kaip žada dabartinė Vyriausybė ir į rinkimus einančios partijos, sunku pasakyti. Kaip kažkada yra pasakiusi Prezidentė, vyriausioji gynybos pajėgų vadė, kol 2 proc. „niekur neįrašyti“, tol jie nėra joks įsipareigojimas.

Apie šį skaičiuką kalbėjome dar 2004-aisiais, bet 2012 m. partijos pasirašė gynybos susitarimą… 2016 m. pasiekti 1 proc. 2013–2014 m. net ir nuo šio pasižadėjimo buvome pradėję atsilikti.

Jei vis dėlto 2018-aisiais pasieksime 2 proc. BVP gynybos biudžetą, ne mažiau svarbus klausimas, kaip ir kam šie pinigai bus leidžiami: virtuviniams įrankiams iš platinos ar kariuomenės aprūpinimui išties reikalingomis priemonėmis.

Viena, ką tikrai žada KAM, – išlaidų pasiskirstymo pokyčiai. Mūsų krašto apsaugos sistemoje šiuo metu net 50 proc. lėšų išleidžiama personalo išlaikymui, o įsigijimams, karinei technikai – 21,5 proc. visų krašto apsaugai skirtų asignavimų. Tiesa, formalius NATO reikalavimus Lietuva atitinka (pagal NATO reikalavimus personalo išlaikymo išlaidos turėtų būti ne didesnės kaip 50 proc., o pagrindinių įsigijimų ir ginkluotės išlaidos – ne mažesnės kaip 20 proc. visų krašto apsaugai skiriamų asignavimų), tačiau tobulėti tikrai yra kur. Ministras žada, kad krašto apsaugai skyrus 2 proc. BVP išlaidos personalui išlaikyti sumažėtų iki 40 proc., nes padidėtų išlaidos pagrindiniams įsigijimams ir ginkluotei – jos sudarytų apie 30 proc.

Na, o kaip atrodys didėsianti įsigijimų dalis, priklausys nuo viešųjų pirkimų „marazmo“ lygio.

Paklaustas, kam būtų skiriami papildomi pinigai, ministras J.Olekas „Veidui“ gana aptakiai paaiškino, kad lėšų trūksta įvairioms sritims, o prioritetas bent šiuo metu teikiamas karių aprūpinimui modernia ginkluote, ekipuote ir apranga, kurios sustiprins individualų saugumą: „Taip pat bus siekiama įgyvendinti vykdomus kariuomenės modernizacijos projektus, orientuotus į kariuomenės kovinės galios didinimą. Tai pėstininkų kovos mašinų, netiesioginės ugnies paramos sistemų (savaeigių haubicų) įsigijimas, oro gynybos sistemų modernizavimas, prieštankinės ginkluotės, ryšio įrangos, transporto priemonių įsigijimas, vidutinio nuotolio oro gynybos sistemų NASAMS įsigijimas kariuomenės kovinio rengimo sąlygoms gerinti. Lėšų būtų skirta Pabradės ir Gaižiūnų poligonų teritorijų plėtrai, tinkamų sąlygų sukūrimui atvykstantiems sąjungininkams – sandėliavimo, apgyvendinimo ir karinio rengimo infrastruktūrai, Karinių oro pajėgų aviacijos bazės infrastruktūrai, kibernetinio saugumo užtikrinimui.“

Ar tai detalus, ar abstraktus atsakymas? Pri­klau­so, žinoma, nuo požiūrio.

Daugelyje NATO šalių susitarimas pasiekti tam tikrą procentą gynybos finansavimui skamba šiek tiek kitaip nei Lietuvoje. Tarkime, Belgijoje iki mažiausių smulkmenų buvo detalizuota, ką partijos sutaria už tuos 2 proc. įsigyti krašto apsaugai – nurodyti konkretūs įsigijimai, terminai, netgi sumos. Tas pats Danijoje, Nyderlanduose. Lietuvos partijų susitarime tik lakoniškai minima prieštankinė ginkluotė, pėstininkų kovinės mašinos, rezervo rengimas.

O štai kaip skamba savaitgalį Lenkijos vyriausybės kitiems metams patvirtintas preliminarus gynybos biudžetas, peržengsiantis 2 proc. BVP slenkstį, o tiksliau – sieksiantis 2,01 proc. BVP.

Numatytos išlaidos – 37,35 mlrd. zlotų (tai maždaug 9,33 mlrd. eurų). Iš jų 9,5 mlrd. zlotų (maždaug 2,4 mlrd. eurų) bus skirta įsigijimams, iš šios sumos 7,06 mlrd. zlotų (1,77 mlrd. eurų) – Lenkijos ginkluotųjų pajėgų technologinio modernizavimo programai. Prioritetai – „Narew“ ir „Wisla“ oro ir priešraketinės gynybos sistemos, kibernetinė gynyba, laivynas, šarvuota technika, teritorinė gynyba. Trumpai, aiškiai ir konkrečiai.

Į Lenkiją, seniai sugebėjusią rasti biudžete 2 proc. BVP gynybai (ir didžiąją dalį reikalingos įrangos pasigaminančią, o ne importuojančią), lygiuotis norėtų daugelis NATO šalių, nes tik kelios gynybai skiria tiek, kiek yra įsipareigojusios.

Nors pagal sutartis organizacijos narės yra įsipareigojusios kasmet ne mažiau kaip 2 proc. savo BVP išleisti gynybos reikmėms, vos penkios šalys – JAV, Graikija, Jungtinė Karalystė, Estija ir Lenkija šį reikalavimą tenkina.

Žinoma, kiekviena irgi savaip. Antai Graikija pernai net buvo paraginta… mažinti išlaidas gynybai. Mat šios šalies gynybos finansavimas toks neefektyvus ir neskaidrus, kad bado akis net Tarptautiniam valiutos fondui.

Tikėkimės, su šia šalimi nebūsime lyginami, nors pastarųjų savaičių virtuviniai užkulisiai verčia pagalvoti ir apie tokią riziką.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Ignas Meškauskas

Mūsų tauta patyrė gyvenimą be savo namų du kartus: kai ją žudė, trėmė, draudė  raštą. Užsimezgus valstybei, jos gynėjai gynė, kas kuo turėjo, daugiausia krūtinėmis, 300 šaulių kamikadzių saugojo parlamentą.

Vėliau, krašto gynybos rūpestis  perduotas įkurtai Krašto apsaugos ministerijai, kurios pagrindinis uždavinys  buvo ir  yra krašto saugumo sistemos jėgų kaupimas plėtojimas.  Parlamentinės partijos, vadovaujantis protingumo, tikslingumo principais, suvokdamos, kad nuo nacionalinio saugumo, nuo laisvės, priklauso visų kitų vertybių išlikimas, be diskusijų sutarė ir  partijų pirmininkų parašais patvirtino, kad nacionalinis saugumas vidaus į užsienio politikos prioritetas

Kiek uždirbam pinigų, tiek turime kariuomenės, rezervo. Patys kalti. Bet kodėl  sunyko nebiudžetinės gynybinės jėgos, kurioms nereikia  pinigų nei pastogei, nei išlaikymui,  tik proto, tinkamų politinių sprendimų, sąlygų, tinkamos aplinkos  joms bręsti. Iš armijos SKAT liko Krašto apsaugos saugumo pajėgų KASP apie 4500 kovotojų. Jei tikėti, Lietuvos kariuomenės Vyriausiasis ekspertas, atsargos pulkininkas,  buvęs karo aviacijos vadas  Zenonas Vegelevičius  pastebi, kad „turėjome ganėtinai svarias Krašto apsaugos savanorių pajėgas /KASP/, kurios per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo daugiau kaip per tris  kartus.“ Iš  sėkmingai atsikūrusių   šaulių,  liko tiek, kad nedrįsta išeiti rikiuote į gatvę.

Tai pripažino pats buvęs Šaulių sąjungos  vadas A. Plieskis: „ Nemažai kas įsivaizduoja, kad šauliai tai kažkoks klubas, kad tai naftalininė senukų  organizacija.“..  O koks įvaizdis formavosi, kai pažymėdami Šaulių sąjungos 75–ąsias atkūrimo metines, marširavom po Vilnių drebinom Gedimino prospekto grindinį“.

KAM leido šauliams tiesiog  išmirti. Tradicinėje.  rugsėjo 8 d. kariuomenei skirtai dienai Šiluvoje,  šaulių rikiuotės  nebematyti. Vaikšto  po vieną rezignuoti šauliai. Tik  ačiū,  Panevėžio atskirąjam   būriui, kuris atliko prie generolo J. Žemaičio paminklo keletą  partizaninių dainų, reiškėsi, skaitė patriotines eiles.

Ministerija trimituoja – pasipildė naujų šaulių ypač Vilniuje Tūkstantis naujų šaulių dar ne armiją, tik blankus šešėlis, kurią turėjo mūsų tėvai ir seneliai.  Už nežymų krustelėjimą turime dėkoti ne Ministerijai, o piliečių nerimui.

Kas turi atsakyti, prieš tautą  ir valstybę, kad atsidūrus padidintos rizikos zonoje, iš armijų  liko tik likučiai. Saugumo sistemai užtikrinti, kuri remiasi valstybės institucijų veikla, vadovauja Krašto apsaugos ministerija. Krašto apsaugos ministerijos ir viso krašto apsaugos sistemos veiklai vadovauja Krašto apsaugos ministras. Jis atsako už gynybos politikos įgyvendinimą, krašto apsaugos sistemos plėtrą ir jos parengimą ginti valstybę.  Kaip gynybines jėgas generavo, kokie pasiekimai,  turėtų atsakyti jėgos struktūrų vadovai, Taip jau susidėjo, kad per demokratines grimasas atsitiktinai pakliuvę įvairių specialybių žinovai  – inžinieriai, partinių mokyklų auklėtiniai, komjaunuoliško darbo meistrai, pediatrai, chirurgai ir… nei vieno kareivėlio.

Lietuvos kariuomenės Vyriausiasis ekspertas, buvęs karinių oro pajėgų vadas, atsargos pulkininkas Zenonas Vegelevičius, perskaitęs Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės straipsnį „Kariuomenės mažinti negalima, nustebęs  pareiškė: „eilinį kartą iškyla klausimas ar yra supratimas kas yra kariuomenė, kariuomenės rezervas ir kas yra valstybės gynybos sistema“.

Vertinant  susidariusią  gynybos situaciją,  verta rimtu veidu mokesčių mokėtojui tiesmukai  KAM kurioje dirba 221 darbuotojas. paklausti: „Ką gi  jūs nuveikėte?“. Kodėl sėkmingai susikūrusios ir atsikūrusios savanoriškos, ne biudžetinės armijos per ketvirtį amžiaus neaugo, ar bent nestovėjo vietoje, o leista akivaizdžiai sunykti? Ir kaip galima tylėti, garsiai nekalbėti, nesikišti, būti abejingam akivaizdžiai tikrovei  Neobjektyvu visą kaltę suversti NATO snūduriuojančiam ramybės faktoriui.

Po politikų galvas, visuomenėje pastoviai vaikščiojo šmėkla – meška alsuoja į nugarą. Neprognozuojama  kiek miegos ir ko  pareikalaus prabudus, santarvininkų įspėjimas ruoštis gintis  ir  patiems pagrįstas.

Tarpukaryje įsikūrę šauliai nuo plyno lauko per dvidešimtmetį pasiekė 62 tūkst. narių, kurie tapo ne tik gynybinė jėga, bet ir didžiulė  patriotinio auklėjimo industrija, paruošusi jaunimą kautis miškuose ir kloniuose beveik dešimtį metų. Sėkmingai atsikūrusi,  Šaulių sąjunga saugojo parlamentą, kaip gaivus pavasario vėjas sklaidė nulietuvėjusią dvasią,bet vėliau Krašto apsaugos ministerijai, nesirūpinant sudaryti palankią aplinką,   nustumta nuo aktyvios veiklos į paraštes, neturėdama pamainos, savivaldybių dėmesio ne augo, bet nyko. Valdant Klaipėdą ir Vilnių per didesnį laikotarpį, neatmestina galimybė turėti šaulių ne šešias, o dešimt divizijų. O išėjo priešingai: KAM ministras J. Olekas, vardydamas  gynybinius pajėgumus, šaulių neprisimena.

KAM, užuot pasinaudojusi Ukrainos įvykiais, sušaulinti Lietuvą, ruošė įstatymo pakeitimus, susiaurinusius šaulių funkcijas. Tik patriotinei visuomenei ir Prezidentei  Daliai Grybauskaitei griežtai protestavus, kad  „Grėsmių akivaizdoje Krašto apsaugos  ministerijos parengtos Šaulių organizacijos  įstatymų pataisos, uždraudžiančios šauliams dalyvauti ginkluotoje valstybės gynyboje,  pilietiniame pasipriešinime, prieštarauja valstybės interesams, menkina šalies žmonių patriotizmą, valstybės gynybinę galią“.

Krašto apsaugos ministerija neįvertina, kad hibridiniame kare šaulys yra stichija, daugiabriaunis karys, stovėdamas su automatiniu ginklu prie kiekvieno namo ar krūmo, nuramintų ne tik kiekvieną išlindusį vietinį  gaivalą,  bet ir atgrasintų  potencialų agresorių Argi pas mus nėra rajono, kur trūksta tik neatsargiai numesto degtuko.

Šaulių veikla domisi ir tie, kurie neatsisako vienokiu ar kitokiu būdu mus valdyti.  Sąjunga  pradėjo kirmyti iš vidaus. Krašto apsaugos ministerija 2011 m. vasario 19 d. gavo signalą dėl trūkumų Šaulių sąjungoje. Atsakymo nėra. Du kartus šaulių delegacija, susidedanti iš rezistento ir dviejų Sąjūdžio veikėjų, vyko pas ministre Rasą Juknevičienę.

Ministrė suko veidą į šoną – nieko negalinti padėti: šauliai turi savo statutą, savo vadą. Atsakymas tik po vienerių metų ir aštuonių mėnesių, kai Seimo kontrolierius R. Valentinavičius pažymoje, nurodė, kad „Sąjungos vadas  yra pavaldus  ir jo pavaduotojai ir rinktinių vadai atskaitingi Krašto apsaugos ministrui“.

Nurodė, kad Ministerija turi reikiamus  teisinius svertus vertinti  Sąjungos veiklą, nagrinėti skundus dėl galimai netinkamai atliekamų Sąjungos funkcijų. Nežiūrint Seimo kontrolieriaus pažymoje išdėstytų nurodymų, ministerija su jais nesutiko, viceministrė Indrė Pociutė  tirti signalus atsisakė. Į pakartotus skundus  atsisako tirti Danguolė Bičkauskienė, pažymėdama: „ LŠS  šaulių kuopos vado skyrimas, jo veikos vertinimas ir skundo dėl LŠS  kopos veiklos nagrinėjimas nėra Krašto apsaugos ministerijos kompetencija“.

Ministerijai nesvetima praktika susirūpinusių piliečių į skundus, pareiškimus visai neatsakyti, tylėti. Nors Viešasis administracinis įstatymas įpareigoja atsakyti per mėnesį Dėl tos priežasties ministerija Vilniaus administraciniame teisme tapo atsakove. Jai nurodyta: „įpareigoti Krašto apsaugos ministeriją atsakyti….“   .

KAM supratusi, kad pagal Šaulių statuto šeštą skyrių priklauso signalus, skundus tikrinti, siunčia  atsakymus, kad skundus tikrino, tačiau, jie be įstatymu nustatytos tikrinimo procedūros, be paskyrimo asmens tikrinimui, be išvykos į vieta, be įrodymų rinkimo. Apie tuos pačius trūkumus, prieštaraujant  viceministrės Indrės Pociutės ir Danguolės Bičkauskienės  pasirašytiems raštams, kad skundų netirs,  atsakyta su   ministro Juozo Olekos ir  viceministro Antano  Valio parašais, kad skundai patikrinti ir įvertinti. Nesuderinti keturi atsakymai. Pareikalavus susipažinti su tikrinimo rezultatais -atsakymo nėra.

Prieštaraujantys atsakymai dėl keliamų trūkumų, rodo nejautrumą, kuriam neatmestina galimybė kartotis, sprendžiant gynybines problemas, aukštesnio lygmens,  ne tik materialine, moraline bet ir  piliečių neįkainojama vertybe – laisvė. Krašto apsaugos ministerijos funkcijos sureikšmintos –  priklauso prioritetui. Veikla su neįkainojamomis vertybėmis „reikalauja padidinto atidumo, tikslingumo, atsakomybės.

Savivaldybės kurios yra arčiausiai žmogaus, liko nuošaliai, be jokių šauliams  įpareigojimų. Joms galva neskauda, kad silpsta gynyba, prioritetas. Paradoksas: aukštuose valstybės ir visuomeniniuose lygmenyse  trimituojamas visų partijų sutarimas , kas yra prioritetas, o savivaldybės, kuriose vyksta prioriteto įgyvendinimas, jokių įpareigojimų neturi. Prioritetas nenuoseklus,  atsidūrė už vietos valdžios įstatymų ribos, nors Nacionalinio saugumo pagrindų ketvirtas skirsnis nurodo, kad „Valstybė remia savaveiksmes visuomenines organizacijas, kurių veikla prisideda prie pasirengimo ar gynybinės galio stiprinimo.“ Savivaldybės yra visos valdymo sistemos dalis, kuri būdamas arčiausiai žmonių, užtikrina įstatymų vykdymą. Ko Vyriausybė negali perduoda savivaldybėms, bet tuo reikia pasirūpinti Aktyvesni šauliai, nematydami KAM iniciatyvos patys kreipėsi tris kartus į Seimo  Peticijų komisiją, kad savivaldybės būtų suinteresuotos padėti šauliams.

Didelis Šaulių sąjungos trūkumas – nėra  inteligentijos,  valstybės tarnautojų, savivaldybių darbuotojų, mokytojų, gydytojų, teisėjų, prokurorų, advokatų ir jų padėjėjų. Tarpukary šauliais tapo inteligentija, rašytojai, tarnautojai ministrai, KAM  galimai trūksta  iniciatyvos  greitai ir veiksmingai prisitaikyti prie kintančių aplinkybių įtraukti piliečius į nebiudžetinę armiją,  veiksmingai keisti žmoniškųjų išteklių valdymą  rengtis pasipriešinimui neatsitraukus nuo pareigų.

Šauliai neturi tokių privilegijų, kurias turi atlikusieji privalomąją karo tarnybą arba baigę  bazinius  karinius mokymus. Jei konkurse į valstybinę tarnybą keli pretendentai vertinami vienodai suteikiama jiems pirmenybė, bet KAM nesirūpina tokia pat teise šauliams.

Šaulys kaunasi su informacinio karo įrankiais, apmokamais ir neapmokamais komentatoriais, kurie  dirba be pertraukų kiekvienoje vietoje ir kiekvienu laiku. Šaulys patriotinio auklėjimo guru, etnoso sargas kryžius prie kelio.  Kodėl šauliai tapo posūniais?

Suprastinta,  tradicinė šaulio uniforma, su  kuria kovėsi miškuose ir kloniuose dešimtį metų. Tyliai nuimtos perpietės, diržai, kuriuos nudrasko priešai tik patekus į nelaisvę. Šauliai nušalinti nuo aktyvios veiklos ir palikti ramiai stovėti baltomis pirštinėmis po kryžiais ir paminklais. Jie negali užkirsti kelio akivaizdžiai darančiam nusikaltimą, negali dalyvauti kare keliuose, kuriuose Europoje  pagal  žuvusių skaičių pirmaujame.

Periodiškai vyksta šaulių ataskaitiniai suvažiavimai, kuriuose už garbingo  stalo sėdi ministrai. Ar jie nemato baltų galvų delegatų salės? Jokio susirūpinimo, rezoliucijų, diskusijų ir siūlymų.

Juodąjį  birželį, kai rusų tankai raižė mūsų žemę, ardė miestelių grindinį, mūsų kariai užrakinti kareivinėse veržėsi į mūšį kaip  briedžiai ištroškę vandens, Lietuvą būtų išgelbėjęs vienas kraujo lašas.

Lemtinga klaida, kai sėkmingai atsikūrę, per ketvirtį amžiaus neturim šešių divizijų, nacionalinės gvardijos, kurią mūsų tėvai ir seneliai buvo pradėję nuo plyno lauko.

Scanpix

2008 m. Rusijos ir Gruzijos karas galėjo būti ne 5, o 8 ar net 15 dienų karas, jeigu Gruzija būtų turėjusi gerą priešlėktuvinę gynybą ir naikintuvų. Galingos oro erdvės apsaugos ir gynybos pajėgos galbūt būtų kitaip pakreipusios ir įvykius Kryme. Oro erdvės apsauga po šių įvykių sukėlė ažiotažą ir Lietuvoje.

Rima JANUŽYTĖ

Karo ekspertai, politologai, politikai primena, kad viešojoje erdvėje tarpusavyje pešasi „seni artileristai“ ir „jaunieji pacifistai“, tikri karo ekspertai ir žinovais pasijutę komentatoriai. Vieni aiškina, kad mums reikia ne tik melstis dėl kiekvieno papildomo NATO naikintuvo, kurį sąjungininkai atsiunčia mūsų padangėje vykdyti oro policijos misijos, bet ir rautis plaukus, kad neturime pakankamai radarų, o dalis oro erdvės visai nestebima, kad negalime įpirkti naikintuvų, o NATO priešraketinė bazė Lietuvoje nežinia kada bus pastatyta, jei apskritai čia ją turėsime.

Kiti piktinasi, kad pasiduodame visuotinei panikai ir nepagrįstai didiname gynybos išlaidas, o priešraketinė NATO bazė Lietuvoje būtų bereikalingas masalas ir potencialus taikinys priešui.

Šią sumaištį puikiai atskleidžia neseniai „Veido“ užsakymu atlikta apklausa. Respondentų, norinčių, kad šalyje būtų dislokuota priešraketinė NATO bazė, yra bemaž tiek pat, kiek ir tokios bazės nenorinčių. Dar trečdalis apklaustųjų aiškios nuomonės neturi. Matyt, jiems klausimų kyla daugiau nei atsakymų.

Baimė ir prieštaringi vertinimai dažnai kyla dėl nežinojimo ir nesusigaudymo, tačiau praskleisti paslapties uždangą nėra taip paprasta: oro erdvės gynyba susijusi su gausybe karinių paslapčių, kurios, neduokdie, patektų į priešo rankas. Rengiant šią publikaciją ne sykį teko išgirsti patarimą, pavyzdžiui, pasikalbėti su Jungtiniu štabu, „kuris jums pasakytų, kad, deja, nieko pasakyti negali“.

Detektoriai ir efektoriai

Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Pajėgumų ir ginkluotės generalinis direktorius plk. Darius Užkuraitis pripažįsta, kad oro erdvės gynybos klausimas yra kompleksinis – čia egzistuoja įvairūs lygiai, įvairios sistemos dalys, tad susigaudyti paprastam mirtingajam tikrai nėra taip paprasta.

Svarbu suprasti, kad mūsų oro erdvės gynyba vykdoma nacionaliniu, regioniniu ir NATO lygiu, ir kiekviename jų tarpusavyje sąveikauja trys svarbiausios grandys: detektoriai, kuriais vadinamos įvairios objektų aptikimo priemonės, tokios kaip radarai ir sensoriai; efektoriai, kurie reaguoja į pastebėtą objektą (tai gali būti naikintuvai ir kitos aktyvios oro gynybos priemonės), o detektorių ir efektorių ryšį koordinuoja vadovavimo ir valdymo grandis.

Kiekviename oro gynybos lygyje, pradedant nacionaliniu, baigiant NATO, egzistuoja savi detektorių, efektorių ir jų veiklos koordinavimo pasiekimai bei iššūkiai.

Nacionaliniu lygiu labai svarbi yra savigyna, kai kiekvienas karinis vienetas privalo apsiginti nuo grėsmės iš oro. „Jie negina valstybės oro erdvės, bet gina save, savo mūšio rajoną nuo lėtai skrendančio lėktuvo, naikintuvo, sraigtasparnio“, – aiškina D.Užkuraitis.

„Štai atskrenda iš už miško septyni sraigtasparniai, prikrauti raketų, ir tada svarbiausia, ar padalinys sugebės apsiginti, ar jo karas jau baigtas“, – aiškina KAM Ginkluotės valdymo sistemų departamento direktoriaus pavaduotojas Arturas Plokšto.

„Žinoma, Lietuvos oro erdvės gynyba pirmiausia turėtų užtikrinti, kad tokie orlaiviai visai neatskristų. Tačiau 100 proc. uždengti oro erdvės nepajėgia nė viena pasaulio valstybė. Tai būtų Lietuvos biudžetą viršijanti ambicija“, – aiškina D.Užkuraitis ir primena Irako pavyzdį, kai vieną galingiausių oro erdvės sistemų vis tiek subombardavo Izraelio pajėgos. Be to, šiuo atveju nepaprastai svarbų vaidmenį vaidina ir vadovavimas bei valdymas, kurių funkcija – koordinuoti veiksmus ir greitai priimti sprendimus.

Ginkluotės ir valdymo sistemų departamento patarėjas Jamesas Josephas Grybovskis primena ir kitą pavyzdį, kai 1987 m. vokietis Mathiasas Rustas sugebėjo iš Vokietijos nuskristi iki pat Raudonosios aikštės, nors Rusija turėjo neva geriausią oro gynybos sistemą pasaulyje.

Tuomet kilo diskusijos, kodėl ši sistema nesuveikė. Ar jo nematė? Jį matė. Ar neturėjo priemonių jam numušti? Turėjo. Tačiau vadovavimo ir valdymo grandyje buvo per ilga procedūra, kad kažkas priimtų sprendimą, ar oro erdvės pažeidėją numušti, ar leisti skristi. Biurokratinė grandinė buvo tiesiog per ilga.

O štai prieš gerą dešimtmetį Baltarusijoje ta grandinė pasirodė esanti net per trumpa: šalies pajėgos numušė oro balioną, kurį vėjas atsitiktinai atpūtė virš Baltarusijos teritorijos.

Žinoma, vien susekti ir nuspręsti, ar tai agresorius, ar niekuo dėtas turistas, nepakanka.

Nacionaliniu lygiu, pasak D.Užkuraičio, mes turime pakankamai efektorių – trumpo arba labai trumpo nuotolio antžeminių oro gynybos sistemų. Pavyzdžiui, nuo 2000 m. Lietuvoje naudojami raketiniai oro gynybos kompleksai „Stinger“, taip pat švedų gamybos RBS70. Be to, su Lenkija pasirašyta sutartis dėl sistemų „Grom“. Šios antžeminės oro gynybos sistemos sąveikauja su Švedijoje pagamintais apžvalgos radarais „Giraffe“ bei amerikietiškais „Sentinel“.

„Jei pamenate, dar prieš kokius penkerius metus oro erdvė virš Ignalinos atominės elektrinės buvo saugoma. Jeigu būtų kažkoks orlaivio užgrobimas siekiant jį nukreipti į atominę elektrinę, jis būtų susektas pasinaudojant nacionaline oro erdvės stebėjimo sistema ir numuštas pasitelkiant labai trumpo nuotolio efektorius – „Stinger“ arba trumpo nuotolio sistemas RBS70“, – primena D.Užkuraitis.

Trumpas ir labai trumpas nuotolis yra susitarimo reikalas, jis skirtingose šalyse gali gerokai skirtis. KAM Pajėgumų planavimo departamento direktorius pulkininkas leitenantas Mindaugas Steponavičius atkreipia dėmesį, kad labai trumpu iš esmės visose šalyse laikomas  nuotolis iki 3,5–4 km, o štai vidutinis nuotolis priklauso nuo valstybės pozicijos. Antai nuotolis iki 15 km NATO šalyse vadinamas trumpu. Užtat Izraelyje trumpu atstumu laikomas nuotolis iki 100 km, nors NATO šalyse toks pat nuotolis jau vadinamas ilgu.

Bendra Baltijos šalių gynyba

Kai kalba pasisuka apie vidutinį nuotolį, svarbiausias yra bendradarbiavimo su kitomis regiono valstybėmis aspektas, nes tik dėl bendrų projektų šiandien galima kalbėti apie aktyvių vidutinio nuotolio antžeminių oro gynybos sistemų plėtrą.

Neseniai trijų Baltijos šalių gynybos ministrų susitikime kaip tik buvo priimtas politinis sprendimas, kad šios trys valstybės vidutinį oro gynybos nuotolį plėtos kaip bendrą regioninį projektą.

J.J.Grybovski pripažįsta, kad vidutinio nuotolio efektoriaus kol kas neturime, tačiau tai tik laiko klausimas, nes jam atsirasti sąlygas sudarys minėtas regioninis sprendimas.

Ar tas dar tik planuose egzistuojantis vidutinio nuotolio efektorius kada nors bus panaudotas praktiškai, niekas negali pasakyti, tačiau vien mūsų regione atsiradusi tokio lygio priemonė priešininko lėktuvus „pakels“ bent į 10 km aukštį.

Kitaip sakant, jau nė vienas orlaivio pilotas nesijaus saugiai, nepakilęs į 10 km aukštį, o iš tokio aukščio atakuoti ant žemės esantį, be to, manevruojantį ir besimaskuojantį taikinį nebus lengva. Lėktuvas jau negalės pataikyti į taikinį tiesiog praskrisdamas: jam reikės paleisti raketą iš 60 km, gal net didesnio atstumo, o raketos paleidimo nepaneigsi, sakydamas, kad įvyko klaida ar kad tai „ne mūsų orlaivis“. Be to, raketos paleidimui iš, tarkime, Kaliningrado jau reikalingi politiniai sprendimai – tai reikštų atvirą karą.

„Galbūt tokioms valstybėms kaip Didžioji Britanija vidutinio nuotolio raketos nėra reikalingos, nes jų geografinė padėtis visiškai kitokia nei mūsų. Mums jos labai prasmingos, pirmiausia dėl atgrasymo funkcijos“, – pabrėžia D.Užkuraitis.

Oro erdvės gynybos srityje Lietuva bendradarbiauja ne vien su Latvija ir Estija, bet ir su Lenkija, kuri turi puikią vidutinio nuotolio detektorių sistemą. „Lietuvai, kaip mažai valstybei, vienai tai būtų nepakeliama našta, – neabejoja D.Užkuraitis. – Patys neturėdami tokios galingos sistemos, per vadovavimo ir valdymo grandinę galime prisijungti prie bendros bazės ir matyti tokį patį oro erdvės paveikslą, kokį mato ir jie.“

„Tiesa, turime ir savo oro erdvės stebėjimo sistemą, plėtojamą nuo pat nepriklausomybės pradžios. Tiek trumpo, tiek vidutinio, tiek ilgo nuotolio radarai šiandien yra tobulinami, keičiama jų dislokacijos vieta: dar sovietų okupacijos metais pagaminta įranga nurašoma, keičiama modernia, NATO standartus atitinkančia įranga“, – aiškina pulkininkas.

Galimybė bendradarbiauti su užsienio partneriais atveria visiškai naujas galimybes. Kaip atrodo Lietuvos oro erdvės gynyba, palyginti su mūsų partneriais? Ekspertų teigimu, esame panašūs, ypač lyginant turimus sensorius arba radarus.

„Gal vienas ar kitas ilgo nuotolio radaras pas vienus atsirado anksčiau, pas kitus vėliau, gal skiriasi jų gamintojai, bet techninės galimybės yra labai panašios, todėl oro erdvės taikinių aptikimo tinklas irgi labai panašus“, – sako D.Užkuraitis.

Jei ir yra reikšmingesnių skirtumų, tai tik finansinių. Kaip pastebi prof. Tomas Janeliūnas, Latvijos gynybos biudžetas per krizę buvo mažesnis, Estijos – proporcine dalimi didesnis, o nominalia dalimi panašus į Lietuvos: „Tačiau estai gynybos sektorių finansavo nuosekliau, todėl ir jų galimybės atnaujinti techniką buvo kur kas geresnės. O mūsiškiai per krizę jokių naujų įsigijimų negalėjo daryti. Kaip kariškiai kalbėdavo, to vieno procento iš biudžeto net nepakako esamiems pajėgumams išlaikyti. Taigi klausimas, ar per krizę mes nesumažinome savo galimybių stebėti oro erdvę, ar neatsirado „skylių“, potencialių landų.“

T.Janeliūno nuomone, tą patį aiškinasi ir Rusija, o padažnėję Rusijos vykdomi mūsų oro erdvės pažeidimai yra tikslingai nukreipti informacijai rinkti, sužinoti, kur yra mūsų silpniausios vietos: „Juk jie per tokius pažeidimus sužino, kada ir ką mes užfiksuojame, per kiek laiko sureaguojame.“

D.Užkuraitis pabrėžia ir dar vieną regiono valstybių skirtumą, apie kurį per daug atvirai kalbėti nevalia. Tai susiję su vadinamąja valstybės ambicija stebėti oro erdvę tam tikrame aukštyje. „Galima stebėti 50 metrų, bet tada reikės daugiau trumpo nuotolio radarų. Jeigu pasitenkinsi 300 m, radarų prireiks mažiau, bet padidės rizika, kad tam tikra erdvės dalis bus nematoma. Lietuva irgi turi nacionalinę ambiciją, bet ji pažymėta grifu „neviešinti“, – atskleidžia D.Užkuraitis, primindamas, kad šioje ir kitose su oro gynyba susijusiose srityse didesnes ambicijas įgyvendinti labai padeda su įstojimu į NATO atsiradę nauji finansavimo ištekliai.

NATO suneštinis

Dar svarbesnė oro gynybos grandis – NATO lygis. Jame naudojamos priemonės, kurios ne tik valstybei, bet ir visam mūsų regionui būtų finansiškai nepakeliama našta. Šios priemonės – visų NATO valstybių „suneštinis“. Pavyzdžiui, tokia yra AVAKS (angl. „Airborne Warning And Control System“) – įspėjamoji ir kontrolinė oro sistema, paremta aukštai skraidančiais žvalgybiniais lėktuvais.

„Viešojoje erdvėje dažnai keliamas klausimas, ar turėsime ilgo nuotolio raketų, pavyzdžiui, amerikiečių zenitinių raketų kompleksus „Patriot“, kurie viršija net regioninio lygio galimybes“, – pavyzdį pateikia D.Užkuraitis, atkreipdamas dėmesį, kad „Patriot“ sistemos su 196 raketomis ir 100 juos prižiūrinčių kariškių Lenkijoje buvo dislokuotos dar 2009 m., o Lenkijos ir JAV sutartis dėl to buvo pasirašyta metais anksčiau, per patį Rusijos ir Gruzijos karą.

Ar tokių sistemų dislokavimas, pavyzdžiui, Lietuvoje nesukeltų nepageidaujamos Rusijos reakcijos? Ko gero, tai neišvengiama. Pavyzdžiui, Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo atsakas į Lenkijoje dislokuotus „Patriot“ buvo greitas: Kaliningrado srityje pasirodė mažo nuotolio raketos „Iskander“.

Ar jos įveiktų „Patriot“? Karo ekspertų nuomone, jei lyginsime amerikiečių ir rusų raketas, didelių skirtumų tarsi nebus. Trys raketų kompleksų „Patriot“ versijos yra skirtos zenitiniams pabūklams, tai yra paleidžiamos nuo galingų vilkikų. Jos skrenda dvigubai trumpiau negu dviejų tipų „Iskander“, kuriomis gali būti apšaudyti kariniai štabai, radarai ir didelės ginkluotųjų pajėgų susitelkimo vietos. „Iskander“ Kaliningrado srityje galėtų pasiekti ir amerikietiškų raketų dislokavimo prie Gdansko vietą, ir, žinoma, visą Lietuvos teritoriją.

Tad vienas svarbiausių NATO efektorių tikslų – užtikrinti, kad į NATO oro erdvę nepatektų ne tik orlaiviai, bet ir raketos, įskaitant ir balistines. Nors tai labai didelės ambicijos, pasaulio pavyzdžiai įrodo, kad tai nėra neįmanoma.

„Tokią ambiciją yra realizavęs Izraelis, kuris disponuoja geriausia pasaulyje apsauga nuo žemai skrendančių raketų ir kitų sviedinių, taip pat yra beveik realizavęs apsaugą nuo balistinių raketų, nors toks taikinys reikalauja ypatingų pajėgų“, – pavyzdį pateikia A.Plokšto.

Jo teigimu, sunkiausias gynybos uždavinys – balistinės ir manevruojančios raketos, o baisiausias – jų derinys: „Blogiausias scenarijus, kai tokios raketos iššaunamos kartu. „Iskander“ kaip tik dvi tokias turi, ir jeigu rimtai užsimos, tai viena skris iš viršaus, o kita iš šono. Tada apsiginti bus jau tikrai didelis iššūkis.“

Žinoma, taikiniai turi būti verti tokių išlaidų, tačiau žinant, kad rusai pirmiau šaudo, o paskui susigriebia, kad, žiūrėkite, raketos baigėsi, juokauti gyvendami taip arti balistinių raketų negalime.

D.Užkuraitis papildo, kad galima investuoti į gynybą visą Lietuvos biudžetą, bet efekto gali ir nebūti. Tačiau veikiant racionaliai, investuojant ne tik į aktyvią gynybą, bet ir pasyvią – maskavimą, dalinių perdislokavimą, manevravimą, kad taikinys taptų sudėtingas, galima pasiekti puikių rezultatų.

„Pirmiausia reikia stengtis, kad priešininkas taikinio negalėtų aptikti, o jei jau jis iššovė, svarbiausia – nelaikyti visų kiaušinių viename krepšyje, kad nors dalis padalinių išliktų“, – apie racionalius sprendimus realaus pavojaus akivaizdoje pasakoja pulkininkas.

Na, o ar apskritai racionalu savo šalies teritorijoje dislokuoti ilgo nuotolio oro erdvės gynybos bateriją ar padalinį? Juk nuogąstaujama, kad jis pats tampa potencialiu taikiniu. D.Užkuraitis to neneigia: „Toks dalinys neabejotinai atsidurtų priešininko prioritetų sąraše. Akivaizdu, kad tai būtų taikinys ir jį patį reikėtų ginti.“

Vis dėlto tai nėra priežastis tokio dalinio nedislokuoti. „Tai filosofinis klausimas, kas kainuoja brangiau: turėti savo brangias pajėgas, kurių priešui neapsimoka užpulti, ar jų neturėti, o po šimto metų suskaičiuoti, ar ką praradome užpuolimo atveju“, – svarsto A.Plokšto.

Gudriausi – bepiločiai

Realesne grėsme nei raketų ataka karo ekspertai šiandien vis dėlto laiko palyginti naują ginklą – bepiločius orlaivius. Pasak specialistų, jie beveik nepalieka pėdsakų, o turimi radarai nebuvo konstruojami taip, kad aptiktų tokius mažus taikinius. Kita vertus, net jei ir būtų galimybė juos aptikti, turėtų egzistuoti efektorius, galintis tokį bepilotį numušti. Juolab kad kyla ir ekonominis klausimas – ar apsimoka milijoną dolerių kainuojančią raketą paaukoti tūkstančio dolerių nekainuojančiam bepiločiam lėktuvui numušti.

D.Užkuraitis tikina, kad kartais apsimoka: „Jeigu priešo bepilotis orlaivis koordinuoja artilerijos ugnį, tai neiššovus į jį milijoną kainuojančios raketos savų pajėgų nuostoliai gali būti labai dideli. Juo labiau kad žmogaus gyvybės negali įvertinti pinigais.“

Galima pasiguosti, kad bepiločių orlaivių susekimo ir neutralizavimo spraga egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tarp NATO valstybių daugiausia į šios problemos sprendimą yra investavę amerikiečiai, bet galutinės išeities net ir jie nėra radę.

„Tai taktinis klausimas. Yra įvairių būdų pasiekti efektą. Bepiločius lėktuvus galima numušti, galima elektromagnetinėmis bangomis nutraukti jų valdymą, galima tą valdymą perimti. Yra valstybių, kuriančių lazerinius ginklus, kuriais tokie orlaiviai būtų sudeginami“, – dėsto A.Plokšto.

Ir patys bepiločiai yra labai skirtingi. Vieni iš už kampo „pažiūrės“, ar tavęs ten nėra, kiti skrenda aukščiau negu lėktuvai ir sugeba stebėti kitas valstybes. „Šiandien tai didelis iššūkis, ir negalima pasakyti, kuris efektorius yra pats geriausias šiai problemai spręsti“, – pripažįsta D.Užkuraitis.

Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad šioje srityje Lietuva turi visai neblogų galimybių pasitelkti savo mokslą ir sukurti ne tik bepiločių orlaivių stebėjimo ir neutralizavimo sistemas, bet galbūt ir savo sunkiai aptinkamą bepilotį orlaivį. „Mes glaudžiai bendradarbiaujame su MITA, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra, kur dabar vyksta konkursas, – norime, kad nacionaliniai gamintojai sukurtų sunkiai aptinkamo orlaivio prototipą. Vėliau galbūt galėsime kalbėti apie mūsų mokslinio techninio potencialo panaudojimą kuriant priemones priešininko bepiločiam orlaiviui sunaikinti, pasitelkiant tą patį lazerį ar mikrobangų prietaisą“, –  apibendrina D.Užkuraitis.

NATO oro policijos misija – tikras išsigelbėjimas

Kariuomenės vado generolo leitenanto Jono Vytauto Žuko komentaras

NATO užtikrina minimalų oro policijos misijos poreikį Baltijos valstybėse. Be to, šalia egzistuoja vadinamosios „Assurance Measures“ – patikinimo priemonės. Tai Velso susitikimo pagrindu priimti nutarimai, kad reikia sustiprinti Baltijos šalių oro erdvėje vykdomą oro policijos misiją. Paprastai sakant, tai savanoriškai sąjungininkų generuojami pajėgumai atgrasymui užtikrinti.

Rugpjūtį, kai savo misiją baigs Italijos pajėgos, mūsų padangėje misiją vykdys 8 naikintuvai, tačiau tai nereiškia, kad šis skaičius nedidės: viskas priklausys nuo to, kaip mums pavyks susitarti su partneriais – kitomis 27 valstybėmis.

Dar vienas dalykas, kad dažnai oro policijos misija painiojama su oro erdvės gynyba ir kontrole. Oro policijos misija – išimtinai taikos metu vykdoma misija. Jeigu situacija keistųsi, atsirastų išorės iššūkių,  pradėtų veikti NATO Baltijos šalių gynybos planai. Atsiradus tokiam pavojui NATO pajėgų kontingentas Baltijos šalyse būtų stiprinimas tiek, kiek reikia ir kiek numatyta operaciniuose planuose.

Na, o savų naikintuvų įsigijimo klausimas keliamas jau seniai. Lietuva viena gal ir nepajėgtų to padaryti, nes tai labai brangu. Bet mes tai galime daryti su savo Baltijos partneriais. Apie tai jau ne kartą diskutavome prieš metus ir prieš dvejus. Kai baigėsi vienas oro policijos ratas, sprendėme, kaip pasielgti: ar kooperuotis su kitomis Baltijos šalimis ir išlaikyti vieną eskadrilę – 12 lėktuvų, ar toliau prašyti NATO pagalbos. Vyko daug konsultacijų. NATO mums patarė, nes tai yra labai brangūs projektai, kad galbūt verta išlaikyti kitus prioritetus, o NATO sudarys grafiką, pagal kurį mūsų oro erdvėje patruliuos kitų šalių partnerių pajėgos.

Kol kas taip ir yra, bet diskusija tebėra atvira. Iki 2020 m. ši problema neegzistuoja, nes oro policijos misijos vykdymas numatytas keleriems metams į priekį.

"Scanpix" nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Ramus biuras netoli Krašto apsaugos ministerijos. Jei ne įvairiomis kalbomis leidžiamų karinių žurnalų krūvelė, gulinti laukiamajame, ir karius vaizduojantys plakatai ant sienų, niekas neišduotų, kad čia – privačios kariuomenės, dirbančios Afrikoje ir Indijos vandenyno regione, o ne įmonės, prekiaujančios kava ir šokoladukais, biuras.

„Andrejus, ukrainietis, kuris baigė tarnybą Prancūzijos svetimšalių legione ir dabar gyvena Paryžiuje. Mums jis padeda Afrikoje“, – dėdamas ant stalo mobiliojo ryšio telefoną, kurio ką tik kalbėjosi, paaiškina bendrovės „Rae LT“ direktorius Robertas Jurgelaitis.

Pagrindinė įmonės veiklos sritis – siųsti žmones su ginklu rankoje saugoti laivų, plaukiojančių prie tokių valstybių, kaip Somalis, kur iki šiol siaučia piratai. Vieni mūsiškiai šalia Afrikos krantų neįsitvirtintų, todėl bendradarbiauja su didžiausiomis pasaulinėmis saugos tarnybomis.

Lietuviai, važiuojantys į visomis prasmėmis karštus kraštus, – laisvai samdomi paukščiai. Kai „Rae LT“ gauna užsakymą, surenka žmones, paprastai atsargos kariškius ar policininkus, ir siunčia į tolimus kraštus. Šiandien už­sienyje, daugiausia Afrikoje ir Indijos vandenyno regione, dirba nuo 70 iki 100 mūsiškių. Estų, kurie į šį verslą atėjo keleriais metais anksčiau nei mūsiškiai, Juodajame žemyne gali būti iki 200.

Gyvenimas atsargoje

Paties R.Jurgelaičio kelias į šią rinką panašus kaip daugumos kariškių, kurie tapo saugos tarnybų ar privačių kariuomenių darbuotojais. Atsargos karininkas, dalyvavęs taikos misijose buvusioje Jugoslavijoje ir Afganistane, išėjęs į atsargą 2011 m. kartu su kolegomis įkūrė tarptautinį verslą. Pasinaudojo tarptautinėse misijose įgyta patirtimi ir ryšiais, nes ši rinka gana uždara.

Nors ginkluoti lietuviai, latviai, estai ir ukrainiečiai dirba netoli Somalio plaukiojančiuose prekybiniuose laivuose, apie dalyvavimą karo veiksmuose nėra net kalbos. Pagal tarptautines normas, kariauti tokių tarnybų darbuotojams būtų nusikaltimas. Misijų tikslas – būtent išvengti konflikto. Piratai, žinodami apie ginkluotą palydą, paprastai nepuola.

„Rae LT“ pagrindinė veikla – siųsti žmones į Indijos vandenyne plaukiojančius laivus, kad jie ir įgulos būtų saugomi nuo išpirkos reikalaujančių plėšikų. Jei nėra ginkluotos apsaugos, kai kuriuose regionuose laivai paprasčiausiai nedraudžiami, todėl krovinius gabenančios bendrovės priverstos ieškoti profesionalų apsaugininkų.

„Užsienio saugos kompanijos pamėgo lietuvius, kurie tampa saugos komandos lyderiais. Mūsiškių pavaldiniai iš „pigesnių“, tokių kaip Ukraina, valstybių“, – aiškina R.Jurgelaitis.

Taip elgiamasi dėl paprastos priežasties – piratavimas mažėja, norinčiųjų dirbti šioje rinkoje daugėja, todėl paslaugų kainos, o drauge ir atlyginimai, mažėja. Didžiosios privačios kariuomenės mėgino formuoti komandas iš senųjų europiečių, kurie buvo komandos vadovai, ir indų bei Šri Lankos gyventojų. Tačiau mentaliteto skirtumas buvo per didelis, kartu dirbti sudėtinga.

Parduoda patirtį

R.Jurgelaitis su kolegomis parduoda per 20 tarnybos metų įgytą kvalifikaciją. Lietuvoje ir daugumoje aplinkinių valstybių į atsargą išeina tvirti keturiasdešimtmečiai, kuriems rasti savo vietą civiliniame gyvenime kartais sudėtinga. Anksčiau tokia struktūra, kaip „Rae LT“, mūsų valstybėje negalėjo susikurti, nes tik prieš keletą metų į atsargą pradėjo masiškai eiti nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kūrėjai. Iki tol paprasčiausiai nebuvo iš kur surinkti profesionalios komandos.

„Mums ne visada reikalingi kariškiai. Pavyzdžiui, į Malį išsiuntėme civilį aukštos kvalifikacijos paramediką. Tačiau 99 proc. klientų prašo atsargos kariškių ar policininkų“, – sako R.Jurgelaitis.

Nepaisant karinės patirties, saugoti laivo gali važiuoti tik žmonės, kurie baigia specialius papildomus kursus ir gauna sertifikatą. Buvusiam pėstininkui ar patruliui reikia prisitaikyti prie jūrinės specifikos.

Artimiausi tokie kursai rengiami Estijoje, kur panašios saugos tarnybos veikia nuo 2008 m. Lietuvoje kol kas nė viena valstybinė institucija nenori prisiimti atsakomybės ir išduoti leidimų, nes privalomas egzaminas – praktinis šaudymas. Reikalingi ne tik karininkai, kurių kvalifikacija kur kas aukštesnė nei paprasto apsaugininko, – laivuose pakanka darbo ir eiliniams kariams.

Tyko įvairūs pavojai

Karinė patirtis ir ryšiai šiame versle būtini. Tai gana uždara sritis, kurioje daug pavojų, rizikos, todėl žmonės, neturintys profesionalų rekomendacijos, nelaukiami. Netgi menka klaida gali baigtis rimtais nemalonumais.

„Prieš metus viena saugos kompanija, kurioje buvo trys estai, be leidimo kateriu įplaukė į Indijos teritorinius vandenis. Jie norėjo prisipilti nelegalių degalų. Ginkluoti apsaugininkai buvo suimti. Teismas dar nesibaigė, dalis komandos iki šiol laikoma kalėjime“, – apie galimą riziką aiškina R.Jurgelaitis.

Kitas pavyzdys: italų komanda įplaukė į uostą Indijoje, ir muitininkai rado penkiais šoviniais daugiau, nei buvo deklaruota dokumentuose. Italai apkaltinti tuo, kad rengė valstybinį perversmą.

„Rae LT“, kai reikia komandą aprūpinti reikalinga įranga, ginklus dažnai nuomojasi iš tame regione veikiančių bendrovių. Taip tiesiog paprasčiau, nes amunicijos ir ginkluotės nereikia gabenti per keletą valstybių ir rengti galybės dokumentų.

Darbas – nesudėtingas

Kalbėdami apie darbą laivuose, specialistai sako, kad tai santykinai paprasta operacija. Žmogus nuskrenda į šalį, iš kurios uosto plauks laivas, gauna ginklą, suformuojama komanda. Paprastai plaukiama nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Pasak R.Jur­gelaičio, saugomi netgi tokie laivai, kaip žemsiurbės: „Piratų taikinys – ne tik krovinys, bet ir žmonės. Jei tai ekipažas iš turtingų valstybių, kurios savo piliečių nepalieka likimo valiai, tai banditams patrauklu.“

Papildoma apsauga būtina ne tik jūroje. Pavyzdžiui, europiečių grobimas dabar išpopuliarėjo ir Nigerijoje. Vietinės plėšikų gaujos čiumpa pirmą pasitaikiusį baltaodį ir prašo už jį 2–3 tūkst. eurų išpirkos. Tai gana maža suma,  pagrobto žmogaus tautiečiai ją gali surinkti per kelias valandas. Pagrobtajam tai būna vienos nakties nuotykis ir pamoka, kad pasaulyje grėsmių kur kas daugiau, nei galima laukti. Jei pinigai nesumokami, įkaitas gali ir žūti. Todėl verslininkų, keliaujančių į neramias šalis, apsauga – papildomas tokių bendrovių kaip „Rae LT“ pajamų šaltinis.

„Mes ne tik saugome laivus. Gana populiari paslauga – vadinamasis grėsmių vertinimas. Neseniai tokį projektą vykdėme Zimbabvėje“, – prisimena R.Jurgelaitis.

Tolimoje valstybėje britai, olandai ir prancūzai valdė telekomunikacijų bendrovę ir susidūrė su sunkumais. Vietinė valdžia, į užsienio investuotojus žiūrinti ne visada draugiškai, europiečius pradėjo spausti, kad jie bendrovę pigiai perleistų konkrečiai įmonei. Be to, savininkai bendrovę planavo ir taip parduoti, veikla buvo optimizuojama, mažinamos sąnaudos.

„Kai vietoj 30 vietinių kaimo vyrų, kurie saugojo telekomunikacijų bokštą, pastatoma signalizacijos sistema, šie žmonės pyksta, nes Afrikoje nedarbo lygis milžiniškas. Prasideda grasinimai ir kenkimas“, – pasakoja „Rae LT“ vadovas.

Dėl to teko organizuoti ne tik objektų, bet ir įmonės vadovų apsaugą, nes spaudimo sulaukta ne tik iš vietinių, bet ir iš vyriausybės. Lietuvių darbu užsakovai buvo patenkinti. Įmonę jiems pavyko sėkmingai parduoti ir pasitraukti iš šalies.

Kartu su svetimšalių legionu

R.Jurgelaitis sako, kad praradę Rusijos rinką vis daugiau lietuvių verslininkų eina į Afrikos rinką, nes ten mato perspektyvą ir ateitį. Nors daugelis šalių gana skurdžios, ten vis tiek yra itin turtingų žmonių sluoksnis. Be to, maržos dėl patiriamos rizikos ten kur kas didesnės nei Europoje.

„Mūsų darbas – įmonėms, kurios nori ten eiti, surinkti reikalingą informaciją, užtikrinti saugumą. Jei Juodajame žemyne sėkmingai dirba prancūzai, britai, amerikiečiai, galime ir mes“, – aiškina saugos tarnybos vadovas.

R.Jurgelaitis paaiškina ir iš kur tokie platūs ryšiai: bendradarbiaujama su ukrainiečiais ir lietuviais, kurie tarnavo Prancūzijos svetimšalių legione. Šiame dalinyje užsimezga ilgalaikiai ryšiai. Tuo labiau kad Prancūzijos pozicijos Afrikoje tradiciškai visada buvo stiprios. Be to, dalis karių, su kuriais dalyvauta įvairiose tarptautinėse taikos palaikymo misijose, taip pat nuėjo į privačias saugos tarnybas.

„Legione tarnauja žmonės iš 170 pasaulio valstybių, tačiau branduolys yra iš buvusių Sovietų Sąjungos šalių. Ten be sunkumų gali susikalbėti rusiškai.“ Pastaruoju metu ten padaugėjo ukrainiečių“, – sako R.Jurgelaitis, pajuokaudamas, kad kinai, patekę į šį dalinį, pirmiausia išmoksta rusiškai, tik po to prancūziškai.

„Rae LT“ duomenų bazėse yra lietuvių, tarnavusių tiek Lietuvos kariuomenėje, tiek legione.

„Šiandien, jei reikia bet kokios informacijos Afrikoje, pavyzdžiui, tiesiog pažiūrėti, ar viešbutis, kurį užsakai, yra saugiame miesto rajone, kreipiamės į buvusius legionierius. Jie gyvena ir dirba visame žemyne“, – aiškina R.Jurgelaitis ir pripažįsta, kad be vietinio bendradarbio dirbti Afrikoje neįmanoma.

Pagrindiniai klientai – ne lietuviai, o užsienio bendrovės, dirbančios Afrikoje. „Kiek mums pavyks išplėsti veiklą, kol kas sunku prognozuoti“, – sako R.Jurgelaitis.

Pavyzdžiui, lietuviai kartu su partneriais iš Maltos Džibutyje mėgino įkurti didelę bazę, kuri aptarnautų kitas privačias saugos tarnybas, dirbančias Indijos regione. Tačiau įvyko perversmas, ir plėtrą bei dešimtis tūkstančių JAV dolerių, kurie buvo sumokėti už licencijas, veiklai įsigytus nekilnojamojo turto objektus teko pamiršti.

Dirba ir Europoje

„Rae LT“ turi nuolatinių darbuotojų Kenijoje, Džibutyje. Pastarojoje valstybėje lietuviai kartu su partneriais maltiečiais kom­plektuoja laivuose plaukiančioms apsaugos komandoms reikalingą ginkluotę ir įrangą.

„Dirbame ne tik Afrikoje. Pavyzdžiui, Latvijoje sustabdėme naftos produktus vagiančią gaują. Nuostoliai siekdavo milijoną eurų per metus“, – pasakoja R.Jurgelaitis.

Pasak jo, tai būta palyginti paprasto darbo. Naftos bazės direktorius buvo kone vienintelis žmogus visoje organizacijoje, kuris nevogė iš įmonės. Lietuvių darbas buvo surinkti duomenis, užfiksuoti nusikaltimą ir medžiagą perduoti policijai. Į vagystes buvo įtrauktas visas be išimties įmonės kolektyvas. Kai direktorius išvažiuodavo, apsauga paleisdavo šunis, kad šie įspėtų, jei vadovas grįš, ir eidavo iš cisternų leisti dyzelino.

„Tai buvo aukščiausias lygis, nes kaip nusikalstama grupė dirbo visas kolektyvas. Formaliai dokumentuose vagystės nefiksuotos, todėl direktorius net negalėjo skųstis policijai. Buvo pavagiamas toks kiekis, kiek pagal reglamentą degalų gali išgaruoti“, – subtilumus aiškina R.Jurgelaitis.

Kai lietuviai per mėnesį surinko informaciją, policija vagis pagavo nusikaltimo vietoje.

„Vagysčių, grasinimų, piktnaudžiavimo užtenka ir ramiose šalyse – nereikia važiuoti į Afriką“, – verslo perspektyvą mato „Rae LT“ vadovas.

.

Scanpix

„Jeigu pavėlavote išvykti automobiliu – eikite pėsčiomis“, – vienas iš daugelio mūsų karinės žinybos patarimų, kaip elgtis ginkluoto konflikto atveju. Tačiau piliečiams svarbu ne vien žinoti, ką pataria šalies valdžia, bet ir numatyti, kada vis dėlto prireiks instrukcijų, kurių pastaruoju metu pagausėjo. Labiausiai tikėtinas priešininkas – Rusija. Tačiau kada ji užpuls, jeigu iš viso užpuls, Lietuvą ar jos NATO sąjungininkes?

Arūnas BRAZAUSKAS

Krašto apsaugos ministerija (KAM) gruodžio pabaigoje pristatė pakartotinai išleistą patarimų rinkinį „Ką turime žinoti apie pasirengimą eks­tremaliosioms situacijoms ir karo metui: rimti patarimai linksmai“. Prieveiksmis „linksmai“ atsirado dėl piešinėlių, kurie penkių asmenų šeimos (įskaitant kačių padermės gyvūną) rūpesčius kare vaizduoja kaip nuotykingą iškylą. Kadangi nuolatinė civilių parengtis karui – pavyzdžiui, Izraelio, o ne Lietuvos visuomenės bruožas, galimos agresijos data mums tampa itin svarbi.

Rusijoje eskaluojamos kalbos apie karą

2015 m. gruodžio 18 d., kai KAM pristatė savo civilinės saugos komiksą, Rusijos leidinio „Nezavisimaja gazeta“ karybos skiltyje pasirodė gana keistas tekstas „Jeigu kils karas“.

KAM knygelėje duodami konkretūs patarimai civiliams, o minėtame rusiškame straipsnyje pažerta abs­trakčių patarimų Rusijos karinei vadovybei, kaip kariauti su NATO šalimis. Patariama naudotis silpnąja JAV vieta – įpročiu kariauti spaudant mygtukus, Vokietijos kariuomenę galima įveikti išmaniai suplanuotomis operacijomis, Didžioji Britanija pakertama iš vidaus – skatinant islamistų ekstremizmą, prieš prancūzus reikia sutelkti pranašesnes aviacijos pajėgas, Italijos kariuomenė sumušama intensyvia artilerijos ir raketų ugnimi.

Karybos ekspertai iškart įvertino šį tekstą kaip kliedesius – apie tai tą pačią dieną kalbėta radijo „Svoboda“ laidoje rusų kalba. Tačiau panašių kliedesių platintojai to ir siekia – kad apie juos būtų kalbama kuo plačiau.

Bent jau Rusijos visuomenė sistemingai pratinama prie minties apie karą. 2015 m. gruodį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad prieš islamistus Sirijoje jis kol kas neketina panaudoti branduolinio ginklo (įvardis „jis“ šiuo atveju tikslus, nes Rusijoje dėl svarbiausių politinių ir karinių dalykų sprendžia vienas žmogus). Netrukus jis viešai prasitarė, kad į konfliktą Sirijoje įsivėlusi Rusija gali panaudoti ir papildomas priemones. Kokias? Sausumos pajėgas? Vis dėlto branduolinį ginklą?

Sun Tzu priesakai

Prieš gerą tuziną metų, kai buvo išleistas Ričardo Gavelio romanas „Sun Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“, pavadinime paminėtas karvedys, tariamai gimęs VI a. prieš Kristų, dar nebuvo tapęs Lietuvos masinės kultūros vardu.

Sun Tzu, kurio traktatas vis dar privalomas daugelyje karo mokyklų, rašė: „Aukščiausias karo menas – sužlugdyti priešininko karo planus, toliau eina jo sąjungų išardymas, trečioje vietoje – sumušti jo kariuomenę, blogiausia – apgulti tvirtoves.“

Dabar apie šį karvedį turėtų žinotis kiekvienas nors kiek vadybos baruose praprusęs pilietis, nes Sun Tzu įžvalgas mielai skleidžia strategijos mokovai – juk verslas irgi karas, tiktai verslo taisyklės nenumato smurto. Tinklalapyje suntzu.lt parašyta:  „Sun Tzu koncepcijos pagrindą sudaro priešo valdymas, kuris suteikia nesunkios pergalės galimybę. Pagal senovės kinų karo meną pagrindiniu tikslu turėtų tapti kitų valstybių užkariavimas neįsiveliant į karinį konfliktą, t.y. ideali pergalė. To reikia siekti diplomatiniu spaudimu, priešo, verslo atveju – konkurentų – užmačių ir sąjungų, strateginių aljansų suardymu ir svarbiausia – jų strategijos sugriovimu.“

Pamokos, kurių nevalia pamiršti

Lengva pasakyti – „priešo valdymas“, „nesunkios pergalės galimybė“. Jeigu viskas būtų taip paprasta, istorijoje matytume vien lengvas pergales. Tam, kad būtų sugriauta priešo strategija, reikia ją perprasti.

Lietuviams derėtų nuolat analizuoti tragišką 1940 m. pamoką. Jeigu visi tie, dėl kurių dvejonių Lietuvos kariuomenė tada nepasipriešino okupantams, būtų perpratę stalininio režimo prigimtį ir nesikliovę naivia viltimi, kad šalis, nors ir tapusi SSRS satelite, išsaugos nepriklausomybę, – veikiausiai būtų pasiryžta priešintis.

Ryžtą būtų sustiprinusi aiškiaregė būsimos inkorporacijos, ūkio sugriovimo, deportacijų nuojauta. Masiškai pasipriešinta, kai užėjo antroji sovietinės okupacijos banga, tačiau partizaninis karas neturėjo tokių tarptautinių politinių pasekmių, kokių buvo galima tikėtis, jei 1940 m. Lietuvos valstybė būtų atsakiusi ginklu.

Galima guostis, kad ir didžiausios pasaulio galybės JAV vadovai neretai suglumdavo bandydami perprasti SSRS veiksmus. Atsakyti į vadovybės paklausimą ėmėsi Maskvoje dirbęs JAV diplomatas George’as Kennanas. Jo 1946 m. vasario 22 d. pranešimas įėjo į istoriją kaip 8 tūkst. žodžių „Ilgoji telegrama“ ir paklojo pamatą amerikiečių strategijai šaltajame kare. G.Kennanas teigė, kad sovietų vadovybė pripažįsta vien jėgą, ji netiki, jog su JAV galima nuolatos taikiai sugyventi, SSRS iš prigimties agresyvi ir linkusi į ekspansiją. Diplomato rekomendacijos: nereikia tikėtis iš Sovietų Sąjungos partnerystės, būtina priešintis bet kokioms SSRS pastangoms išplėsti savo įtakos sferą.

Ar G.Kennano diagnozė tinka V.Putino valdomai Rusijai?

Chuligano taktika

Nors JAV diplomatai vengia kalbų, kad grįžtame į šaltojo karo laikus, idėjų kalvėse (angl. „think tanks“) kuriamos strategijos, paremtos tų laikų principais. Toks yra „Heritage Foundation“ dokumentas „Visapusė JAV strategija Rusijos atžvilgiu“ („U.S. Comprehensive Strategy Toward Russia“, heritage.org).

Autoriai pripažįsta, kad ant molinių kojų stovinti Rusija – silpnėjanti galybė visais atžvilgiais, išskyrus teritoriją, kuri yra savotiškas pasaulio geopolitinis centras, šalies energetinius išteklius, branduolinį arsenalą, atnaujintą įprastinės ginkluotės dalį ir svarbiausią vadovybės bruožą – ryžtą pulti.

Tekste Rusija dažnai apibūdinama anglišku žodžiu „spoiler“ – gadintoja. Negalėdama būti stipriausia pasaulio galybe, Rusija tikisi išsiderėti mokestį už tai, kad negriauna JAV pastangų tvarkyti pasaulį. Gadintojos strateginis tikslas – užsitikrinti sau deramą vietą pasaulio politinėje sąrangoje, o taktika panašėja į chuliganiškus veiksmus. Strateginiai siekiai panašūs į nusikaltėlio norą susitarti su policija – esą jis tvarkysiąs tam tikrų teritorijų nusikaltėlius, neleisiąs jiems peržengti ribų, užtat jam bus leista iš jų imti duoklę. Susitarimą bandoma pasiekti tikintis mokesčio už tai, kad gadintojas liausis kenkti. Todėl jis nuolatos demonstruoja savo galias, bandydamas priversti priešininką derėtis, nors priešininkas ir turi jėgų persvarą.

2015-ųjų paskutiniai mėnesiai buvo paženklinti smurtu: Rusijos lėktuvo žūtis virš Sinajaus spalio 31 d., teroro aktas Paryžiuje lapkričio 14 d. Neliko nepastebėta, kad po lėktuvo katastrofos ilgai tylėjęs V.Putinas prabilo tik po įvykių Paryžiuje. Jis ir kiti aukšti Rusijos pareigūnai transliavo Vakarams žinią: susivienykime prieš teroristus kaip kažkada prieš Hitlerį ir pamirškime Ukrainą.

Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas, lapkričio antroje pusėje nuvykęs į Manilą, svarstė apie Rusiją ir Vakarus: „Mes kaip ir anksčiau vieni priešinsimės terorui ir laimėsime toje kovoje. Tikriausiai ir Vakarai gali atlaikyti. Klausimas, kokia kaina. Bet mano gilus įsitikinimas – šioje kovoje mes privalome būti kartu.“

Susidarė įspūdis, jog Rusija bando įtikinti JAV ir sąjungininkes, kad gali garantuoti „stogą“ – nusikaltėlių (dažnai ir politikų) kalba tai reiškia apsaugą. Kitas klausimas, kiek tokios pretenzijos pagrįstos – net ir darant prielaidą, kad Rusija per savo agentūrą kažkiek kontroliuoja tam tikras islamistų pajėgas.

Rusija ir NATO – asimetriška priešprieša

Kad ir kaip vadintume dabartinę JAV (kartu ir NATO) konfrontaciją su Rusija – naujuoju šaltuoju karu ar ne, Baltijos šalys atsidūrė prie fronto.

Nors NATO deklaruoja pasirengimą ginti Baltijos šalis, joms svarbu nuspėti, kada gali būti užpultos ir paverstos derybų įkaite šaliai gadintojai Rusijai bandant šantažuoti Vakarus.

Dėl Baltijos šalių nuogąstaujama, kad V.Putinas čia pritaikys Ukrainoje naudotus hibridinio karo metodus. Rusų ir Rusiją palaikančių lietuvių, latvių, estų pilietinės akcijos gali būti derinamos su ginkluotų pajėgų skverbimusi. Manoma, kad tokių operacijų tikslas – suskaldyti NATO: paralyžiuoti Aljanso veiksmus sukuriant situaciją, kai sąjungininkai nepajėgs pasiekti konsensuso, kaip atsakyti į Rusijos agresiją. Hibridinis antpuolio pobūdis apsunkina reakciją: neaišku, ar tai kurios nors Baltijos šalies vidaus problema, ar kaimyninės šalies agresija.

„Minkštasuolių strategų“ mėgstamas karinės technikos skaičių lyginimas mažai naudingas. NATO armija gausesnė ir techniškai pranašesnė, tačiau Rusija gali sutelkti galingas pajėgas siauruose fronto baruose, kaip tai nutiko Rytų Ukrainoje. JAV įsipareigojimai globalūs – Jungtinės Valstijos palaiko pusiausvyrą Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, remia Izraelį, garantuoja Japonijos, Pietų Korėjos, Taivano saugumą. Gadintojos Rusijos taktika – griauti pusiausvyrą viename ar keliuose taškuose.

Pasak JAV leidinio „Military Times“ ekspertų, JAV ir Rusijos armijų gretinimas panašus į minkšto daikto lyginimą su šiltu. Stangrumas ir temperatūra – kokybiškai skirtingos savybės.

JAV ir Rusija siekia skirtingų tikslų. Rusija nebando prilygti JAV ir galynėtis su jomis, tarsi abi valstybės priklausytų tai pačiai svorio kategorijai. Pavyzdžiui, JAV karinis laivynas pranoksta Rusijos, ir ši neturi jokių vilčių kada nors pasivyti amerikiečių.

„Military Times“ vertinimu, Rusija šiuo metu turi tarsi dvi skirtingas armijas. Du trečdaliai maždaug 800-tūkstantinės kariuomenės – prastai apmokyti šauktiniai, užtat kokie 200 tūkst. – jau neblogai parengti daliniai, kuriuose nemažai tarnaujančiųjų pagal sutartis.

Rusijos karinės oro pajėgos techniškai atsilikusios, tačiau rusai vėlgi nesiekia simetrijos. Radarams iš dalies nematomų Rusijos karinių lėktuvų charakteristikos prastesnės nei amerikiečių „stealth’ų“ (angl „stealth“ – slaptas, nematomas), bet rusai plėtoja technologijas, leidžiančias tuos „stealth’us“ aptikti ir numušti.

Priešą pažinsi mūšyje

Bandantiems įvertinti JAV ir Rusijos galias derėtų nepamiršti, kad priešininko pajėgumai galiausiai pažįstami mūšyje. Viena iš karo meno taisyklių – neatskleisti savo galimybių. Nesvarbu, ar tai legenda, kad britai per Antrąjį pasaulinį karą leido vokiečiams subombarduoti Koventrį, nes oro antpuolio prevencija būtų atskleidusi, jog britai „nulaužė“ vokiečių radijo šifrą ir gali perskaityti pranešimus.

Ši populiari versija primena, kad nė viena pusė, jei tik vadai nėra kvaili, neatskleidžia savo išteklių, kol neprireikia jų panaudoti.

Ir „Heritage Foundation“, ir „Military Times“ ekspertai vertina rusus kaip nelygų sau priešininką, su kuriuo reikia skaitytis. Pabrėžiamos JAV pajėgų silpnosios pusės. Panašiai ir Rusijos kariniai ekspertai, vadinantys save nepriklausomais, nevengia menkinti savo šalies galimybių. Abiem atvejais siunčiamas signalas atitinkamai JAV ir Rusijos sprendėjams – galių nepakanka, ginkluokimės.

Pasak vieno iš JAV instruktorių, apmokančių Ukrainos armiją, amerikiečiai turi mažo intensyvumo konf­liktų patirties, kur prieš juos kariauja partizanai, o Ukrainoje jie susidūrė su beveik lygiu sau priešininku. Instruktoriai iš JAV kruopščiai renka duomenis apie rusišką karybą: artilerijos ugnies koregavimą, radioelektroninės žvalgybos ir jos slopinimo priemones.

Nuo 2014 m. kovo, kai Rusija aneksavo Krymą, iki maždaug 2015 m. spalio JAV išleido Ukrainos pajėgų mokymams ir jų aprūpinimui nemirtinais ginklais (pavyzdžiui, radijo žvalgybos priemonėmis) apie 244 mln. dolerių. Maždaug tiek kainuoja trys savaitės JAV karo veiksmų (daugiausia ore) Irake ir Sirijoje.

Amerikiečius neva nustebino tempai, kuriuos parodė rusai, kai 2015-ųjų antroje pusėje sukūrė placdarmą Sirijoje: nuskraidino dešimtis lėktuvų, sraigtasparnių, aptarnaujantį personalą, apsaugos dalinius, priešlėktuvinius įrenginius.

Avantiūristas ar blaivus strategas?

Ginkluotąsias pajėgas modernizuoja visos šalys, pretenduojančios į kokią nors lyderystę, tad ir Rusijos ginklavimosi programos pačios savaime nereiškė agresyvių kėslų. Karas tėra politikos tęsinys kitomis priemonėmis – karines užduotis formuluoja politinė šalies vadovybė.

V.Putino veiksmai užgrobiant dalį Ukrainos, paskui įsiveliant į daugialypį konfliktą Sirijoje, kur rusai parėmė diktatoriaus Basharo al Assado pajėgas, neretai apibūdinami kaip iracionalūs. Rusijos prezidentas laikomas nenuspėjamu avantiūristu, kurio užsienio politikos tikslas – nukreipti visuomenės dėmesį nuo vidaus problemų ir taip pratęsti savo režimo gyvavimą.

Kitas požiūris: Rusijos politika 2014–2015 m. yra ilgalaikės strategijos išdava. Pačioje Rusijoje neoficialiai buvo skleidžiama informacija, kad šalis rengiasi grumtynėms dėl išteklių, į kurias apie 2020 m. įsivels NATO valstybės, Japonija, Kinija.

Viena Rusijos perginklavimo prielaidų – veiksnus karinis-pramoninis kompleksas, kurio nemenka dalis po Sovietų Sąjungos subyrėjimo liko Ukrainoje. Pavyzdžiui, Ukrainoje gamintos sovietų tarpžemyninės raketos. Tos šalies prezidentas Leonidas Kučma (1994–2005 m.) kadaise buvo sovietinės raketų gamyklos Dniepropetrovske vadovas.

Kai Ukrainos prezidentu 2010 m. buvo išrinktas Viktoras Janukovyčius, Rusija ketino pasinaudoti juo kaip Trojos arkliu ir prastumti konstitucinę reformą, kuri suteiktų daugiau teisių regionams. Kartu tikėtasi, kad Ukraina daugiau skolinsis iš Rusijos. Konstitucinė reforma turėjo kloti pamatus dalies regionų „atkabinimui“ nuo Kijevo ir susiejimui su Maskva – ar autonomijų pavidalu, ar netgi visiškai atsiskiriant. O Ukrainos karinių įmonių akcijas Rusija ketino perimti dėl tos šalies skolų. Tokią strateginę schemą sugriovė 2013 m. pabaigoje prasidėjęs Maidanas, ir Rusija ryžosi agresijai, dabar pramintai hibridiniu karu.

Užspeistos valstybės pasirinkimas

Jau prasidėjus Krymo krizei kai kas lygino Rusijos veiksmus su Japonijos antpuoliu prieš JAV 1941 m. gruodžio 7-ąją. Kadangi 1941 m. pavasarį JAV ir Didžioji Britanija įvedė embargą naftos tiekimui į Japoniją, ši galiausiai užpuolė amerikiečių laivyno bazę Perl Harbore, degalų atsargų japonams būtų užtekę 8 mėnesius.

Pasibaigus degalams japonams būtų tekę nutraukti karą Kinijoje, į kurį jie buvo įsivėlę nuo 1937 m. Tai būtų reiškę visos ankstesnės Japonijos politikos žlugimą. O plėsti valdas žemyne japonus vertė žaliavų poreikis ir gyventojų perteklius pačioje Japonijoje. JAV ir Japonijos ekonomikos santykis buvo maždaug 20:1, ir japonai  nesitikėjo laimėti prieš JAV. Jų tikslas buvo prasimušti prie žaliavų šaltinių – visų pirma naftos. Ir galiausiai išsiderėti sau palankias paliaubas arba taiką.

Japonijos veiksmai buvo labai rizikingi, tačiau japonų politikai ir kariškiai nebuvo iracionalūs. Jie suvokė, kad sėkmės tikimybė maža, tačiau kitos išeities nebuvo. Alternatyva – ilgamečio politikos kurso keitimas, kitaip tariant, kapituliacija. Kitas klausimas, ar JAV pagal Sun Tzu priesakus nebuvo pavertusios Japonijos iš išorės valdoma valstybe – užspeistiems į kampą japonams liko viena lengvai nuspėjama išeitis.

V.Putino režimo veiksmai – racionalus JAV šantažas, tikintis, kad Amerika kažkuriuo konfrontacijos momentu nuspręs, jog labiau apsimoka derėtis, ir tam tikromis sąlygomis sutiks su Krymo okupacija, ilgainiui panaikins Rusijai taikomas ekonomines sankcijas. Paskui JAV seks ir ES, kurios kai kurios narės nelinkusios pyktis su Rusija.

Kita vertus, galima spėlioti, kiek JAV prezidento Baracko Obamos regimai neryžtinga  politika Rusijos atžvilgiu tėra priešininko valdymas pagal Sun Tzu priesakus. Kadenciją baigiantis B.Obama, kuriam rūpi jo Demokratų partijos kandidato pergalė JAV prezidento rinkimuose 2016-aisiais, gali būti pasilikęs efektingo užsienio politikos žingsnio galimybę.

2015 m. lapkričio 24-osios incidentas, kai Turkija numušė Rusijos lėktuvą, bombardavusį Turkijos remiamų Sirijos turkų (dar vadinamų Sirijos turkmėnais) pozicijas, parodė, nuo ko gali prasidėti rimtas konfliktas, į kurį įsiveltų branduolinį ginklą turinčios valstybės.

Branduoliniai žaisliukai

Oficiali Rusijos propaganda 2014–2015 m. veikia taip, tarsi šalis būtų prie branduolinio karo slenksčio arba jis jau vyktų. V.Putinas yra viešai pareiškęs, kad  gindamas aneksuotą Krymą būtų nedvejojęs įsakyti branduolinėms pajėgoms būti visiškos parengties, – kitaip tariant, esant reikalui būtų panaudojęs branduolinį ginklą.

Tiesa, Rusijos viešojoje erdvėje esama tokių, kurie tikina, kad Rusijos vadinamosios kosminės pajėgos yra beviltiškai atsilikusios, tad ir jų parengtis nieko nepakeistų. Esą 2015 m. gruodį nepavyko paleisti palydovo, kuris turėjęs signalizuoti apie tarpžemyninių balistinių raketų startą iš JAV aikštelių.

Taigi Rusijos galimybės susekti jos kryptimi paleistas raketas yra mažos. O ir ištekliai, leidžiantys Rusijai bauginti pasaulį branduoliniu karu, menki. Iš šachtų paleidžiamos raketos apleistos, neprižiūrėtos ir nepatikimos. Vienintelis veiksnus ginklas – Europos taikinius siekiančios taktinės raketos, paleidžiamos iš mobiliųjų įrenginių. Bet ir jos gali neprasimušti pro NATO prieš­lėktuvinės ir priešraketinės gynybos užkardas.

Bandant konflikto šalių pajėgumus pagal žinias­klaidos pranešimus nereikėtų pamiršti, kad savo pajėgumų menkinimas – įprasta dezinformacijos priemonė, minima ir Sun Tzu traktate. Kad ir koks išpūstas būtų Rusijos branduolinis potencialas, nė viena NATO šalis nenorėtų, kad į ją pataikytų nenumušta rusų raketa. Ypač tokios šalys, kaip Lietuva, Latvija ar Estija.

Rusijos politologas Andrejus Piontkovskis kadaise yra svarstęs apie tokį scenarijų: rusų gyvenamose teritorijose Estijoje kilus neramumams ar, pavyzdžiui, surengus tenai referendumą dėl Narvos apylinkių prisijungimo prie Rusijos, ši paremia rusus savo kariuomene. Estija tokią hibridinę ataką traktuoja kaip agresiją ir kreipiasi į NATO pagalbos.

Rusija atsakanti taškiniais taktinio branduolinio ginklo smūgiais. A.Piontkovskio vaizduotėje taikiniais tapo Varšuva ir Vilnius. Tolesnis scenarijus: NATO neatsakytų branduoliniu smūgiu, nes tai reikštų žmoniją naikinantį branduolinį karą, bet suskiltų – to ir siekia V.Putinas. Reikalus tektų tvarkyti JAV su negausiais sąjungininkais, bet vargu ar Amerika iškart atsakytų ginklu.

Rusijos pajėgos 2015 m. rudenį atsidūrė Sirijoje. Tos šalies dykumos – vieta, kur Rusija labiau tarptautinio šantažo, o ne kariniams tikslams gali panaudoti taktinį branduolinį ginklą. Tokio ginklo esama regione: Izraelis – nevieša branduolinė valstybė, akylai sekanti, kad kaimynės nepasigamintų atominės bombos.

Daug kalbėta apie galimą Izraelio antpuolį prieš Irano branduolines jėgaines. O štai Sirijos įrenginius, kurie neva galėjo būti panaudoti branduoliniam ginklui gaminti, Izraelis subombardavo 2007 m. rugsėjį.

2012 m. gruodį per spaudos konferenciją Stambule turkų žurnalistas V.Putino paklausė, ar Sirija nepanaudosianti prieš Turkiją branduolinio ginklo. V.Putinas klausimą nuleido juokais – pasiteiravo, ar teisingai išversta, ir pareiškė, kad Sirija nėra branduolinė valstybė. 2015 m. gruodį V.Putinas viešai pareiškė, kad Rusija kol kas neketinanti panaudoti branduolinio ginklo prieš teroristus.

Branduolinio smūgio temos viešinimas – informacinio karo priemonė. Kita vertus, jeigu Rusija, nepaisydama savo pačios karinės doktrinos, panaudos branduolinį ginklą Sirijoje – karo su NATO dėl to tikimybė tikrai mažesnė nei konvencinio ar branduolinio antpuolio prieš Baltijos šalis atveju.

Kodėl tad nesusprogdinus dykumoje mažo galingumo užtaiso? Tai pakurstys V.Putino rėmėjų euforiją Rusijoje, išgąsdins europiečius, gal paskatins daugiau sirų bėgti į ES. Kita vertus, toks scenarijus duoda galimybę griežtam JAV atsakui, kurio taip reikia Demokratų partijai prieš 2016-ųjų rinkimus, pavyzdžiui, įvedant Rusijai dar žiauresnes sankcijas arba netgi blokuojant Rusijos pajėgas Sirijoje.

2015 m. pabaigoje JAV ir Rusija panėšėjo į du automobilius, kurių vairuotojai lekia vienas į kitą kaktomuša, bandydami priešininko nervus – kuris pirmas pasuks į šoną.

Kalbant tiksliau, situacija buvo tokia: sunkiasvoris JAV vilkikas manevravo, vengdamas susidūrimo su gerokai lengvesne transporto priemone, kurios nereikėtų nuvertinti ir vaizduoti kaip V.Putino kažkada turėtos mažo litražo mašinos „Zaporožec“. O rusiškas automobilis, kuriam susidūrimas su vilkiku būtų mirtinas, savo manevrais bandė nustumti tą nuo kelio.