J.Bikulčienė, BFL nuotr.

„Reklamuodami kraujo donorystę kartais nusileidžiame, lyg kalbėtume kažkokiems nelabai protingiems žmonėms. Tas man labai nepatinka. O ir padėka dažnai būna pageidavimų koncerto lygio. Juk kraują dažniausiai aukoja protingi, išsilavinę ir sąmoningi žmonės, todėl nesinori tokio sintetinio saldumo – trūksta kraujo, reikia, kad aukotumėte, ir pan.“, – pokalbį pradeda Nacionalinio kraujo centro (NKC), kuris tik ką atšventė 70-ąsias savo veiklos metines, direktorė Joana Bikulčienė.

Dovaidas PABIRŽIS

– Paminėjote 70-ies metų veiklos jubiliejų. Kokią konkrečiau datą minite kaip savo veiklos pradžią? Nejau tarpukario Lietuvoje nebuvo kraujo donorystės ir kraujo centrų?

– Manome, kad NKC pirmtakė buvo respublikinė kraujo perpylimo stotis, po II pasaulinio karo perkel­ta iš Kauno į Vilnių. Mums metų būtų žymiai ma­žiau, jeigu minėtume tik pavadinimo metines. Toks jis atsirado tik 2003 m., sujungus Vilniaus ir Pa­ne­vė­žio, o vėliau ir Klaipėdos centrus. Pavadi­ni­mai keitėsi dažnai, sovietiniais me­tais tai buvo kraujo perpylimo stotys, vėliau vyko reorganizacijos, vei­kė valstybinė įmonė „Kraujas“. Pavadinimai kito ir pa­­gal veiklos sritis – vienu metu iš kraujo buvo ga­mi­nami vaistai, dažniausiai kraujo krešėjimo problemoms gy­dyti. Nuo 2004 m. preparatų gamykla buvo uždaryta, nes įstojus į Europos Sąjungą, reikėjo gaminti tik Ben­drijos standartus atitinkančius vais­tus.

Lietuvos kraujo tarnybos istorija prasideda Kaune, tarpukariu. Raudonojo Kryžiaus ligoninė bu­vo pirmoji, kurioje pradėti kraujo perpylimai. Tuo metu kraujas buvo labai brangus – už vie­ną vienetą pacientas mokėdavo 100 litų. Gimdymas kainavo 30 litų, o jeigu su kraujo perpylimu – jau 130 litų. Aišku, jeigu moterys pinigų neturėjo, kviesdavo pribuvėjas, daug jų ir mirdavo…

Kraujo tarnybos išsivystymas, atrodo, įvyko ne­pastebimai. Pavyzdžiui, tarpukariu „pirmavome“ pagal naujagimių mirtingumą, vėliau situacija pastebimai pasikeitė į gerą. Ir ne todėl, kad sovietai buvo geri. Tiesiog kraujo tarnyba, kaip ir medicina, sparčiai žengė į priekį. Per tą laiką prie tarnybos veiklos pri­sidėjo daugelis žmonių, buvo surinkta šimtai tūks­tančių litrų kraujo ir išgelbėta tūkstančiai gyvybių.

– Šiuo metu Lietuvoje veikia trys kraujo centrai: be Nacionalinio, dar Santariškėse ir Kauno klinikose. Ar tikrai Lietuvai reikia trijų atskirų institucijų? Kokios yra kraujo surinkimo apimtys?

– 2015 m. Lietuvoje buvo atlikta daugiau nei 100 tūkst. donaci­jų, tai neblogas rodiklis pagal gyventojų skaičių. Iš jų 70 proc. su­renka NKC. Esame vieninteliai, kurie krauju ap­rū­pina visas gydymo įstaigas, taip pat ir tas, kurios pa­čios turi kraujo centrus. VUL Santariškių klinikos faktiškai apsirūpina pa­čios, kartais pristinga tik retos kraujo grupės, o LSMU Kauno klinikos yra antri pagal dydį mūsų už­sakovai.

Gal būtų ir geriau, jeigu būtų bendra sistema, bet tai nereiškia, kad reikėtų jungti mechaniškai. Buvo noras atpiginti kraujo surinkimo sąnaudas. Dabar būna taip, kad vienoje vietoje stovi dvi kraujo centrų palapinės, nors kraujas renkamas tiems patiems pa­cientams.

Dabar būna taip, kad vienoje vietoje stovi dvi kraujo centrų palapinės, nors kraujas renkamas tiems patiems pa­cientams.

Taip sąnaudos tampa jau didesnės: stovi du gydytojai, keturios slaugytojos, at­važiavo du automobiliai, dvi laboratorijos. Ma­nau, kad tai nėra ra­cio­­nalu. Kadangi ligoninės yra la­bai specializuoto pro­filio, jos turėtų išlaikyti savo kraujo donorystės įs­tai­gas, kurios rūpintųsi sudėtingesnėmis kraujo kom­po­nentų surinkimo procedūromis, švitinimu. O  NKC galėtų veikti pagal Austrijos, Vokietijos modelį, kur Raudonojo kryžiaus kraujo surinkimo punktai nau­dojami kraujo surinkimui net mažuose miesteliuose, rengia akcijas. Bet čia tik tokia svajonė ateičiai.

Prieš kraujo centrų reorganizaciją, kai veikė ir Klaipėdos, ir Šiaulių kraujo centrai, buvo daug įvairių sričių, niekam nerūpėjo ar kraujas naudojamas ekonomiškai.

Sovietiniais laikais reikia kraujo – atveža kokių kareivių, paskambina kolūkio pirmininkui, tas parūpina donorų. Arba esant trūkumui atsiveža do­norą tiesiai į operacinę, pasiguldo ir pila kraują tiesiai iš venos į vieną. Dabar taip nebūna, nes kraują reikia ištirti.

Centralizacija prasidėjo dėl dviejų priežasčių. Pir­­miausia atsirado brangūs kraujo ištyrimo metodai. Juos įsigyti rajono ligoninės neturėjo lėšų. An­tra, žmonės pradėjo vertinti kraujo do­no­rą ir jo duo­da­mą kraują. Varu suvaryti žmonių de­mo­kratinėje valstybėje nepavyksta. O išpilti atė­jusio žmogaus kraują yra neetiška ir brangu. Kiek­viena ligoninė stengia­si apsirūpinti iš esmės aštuonių krau­jo grupių krauju (kiekvienai grupei ir pagal re­zus antikūnį), tu­rėti savo atsargą, tai, be abejo, kažką vis tiek išpils, neįmanoma žinoti, kokį ligonį tau atveš.

– Kiek galima laikyti paaukotą kraują?

– Eritrocitai, pagrindinis raudonas daiktas, galioja 42 dienas. Kai sakome, kad trūksta kraujo, tai trūksta jų. Trombocitai galioja tik penkias dienas. O plazma galioja trejus metus, jeigu yra greitai užšaldoma iki  –80 laipsnių ir laikoma esant –30 laipsnių.

– Kaip įvertintumėte bendrą lietuvių kraujo kokybę? Kokios yra dažniausiai pasitaikančios problemos?

– NKC tiria kraują dėl infekcinių žymenų – žiūrime, ar donorai neturi hepatito B, C, sifilio, ar prieš do­na­ciją užtenka he­moglobino. Jeigu trūksta, tai gali būti momentinis silpnumas, poilsio stoka po sesijos studentams ir pan. Po dviejų dienų sveikata jau gali būti puiki. Žinoma, donorų atranką atliekantis gy­dy­tojas visuomet pakonsultuoja žmogų, kurio ro­dikliai pasirodo netinkami, gali rekomenduoti ir apsilankyti pas šeimos gydytoją. Tirdami dėl infekcinių žymenų, mes nepasakome ar žmogus serga. Jeigu nustatome, kad kraujyje yra infekcinių žymenų, kviečiame donorą pokalbiui ir siunčiame pas šeimos gydytoją konsultacijai. Ar jis nueina – neturimeteisės kontroliuoti, tokios sistemos valstybėje nėra, tik kraujo vėliau neimsime, kol nebus aiški situacija.

Per metus iš 70 tūkst. NKC surenkamų donacijų atmetama keli šimtai. Nebūtinai dėl kraujo – būna, kad pasislepia vena. Kam tuomet badyti žmogų? Jei­gu nesi sukurtas donorystei, tai nereiškia, kad ne­­si reikalingas. Gali atvesti kitus du ar 15 žmonių. Tai yra socialinis reiškinys. Kuo daugiau visuomenė supranta, kad donorystė nėra fabrikas, gaminantis vaistus iš neaiškios žaliavos, tuo geriau.

Kuo daugiau visuomenė supranta, kad donorystė nėra fabrikas, gaminantis vaistus iš neaiškios žaliavos, tuo geriau.

Pagal ES reikalavimus kraujo komponentais kiek­viena šalis privalo apsirūpinti pati – ir dėl to, kad tai yra biologinis daiktas, dėl mums įprastų genų ma­žesnė atmetimo reakcijų tikimybė.

– Ar pavyks iki 2020-ųjų įgyvendinti Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) nuostatą, kad 100 proc. kraujo turi būti surenkama iš neatlygintinų donorų?

– Šis planas sugalvotas ne šiaip sau. PSO tai sugalvojo, kad donorinis kraujas būtų saugesnis, žmogus nesiektų pasipelnyti, nuslėpdamas savo ligas ar gy­venimo būdą. Kaip ES valstybė, Lietuva iš viso turėtų labai pasistiebti, nes galbūt jau esame vieninteliai ES, kurie dar nepasiekė 100 proc. Bet į priekį einame dideliais žingsniais: 2004-ųjų sausį NKC buvo 25 proc. neatlygintinų donorų, dabar jau turime 88 proc. Jeigu ne vasaros sunkumai, kai dar esame priversti kviestis donorus už pinigus, tai būtų ir kokie 95 proc.

Kviesdami žmones aukoti kraujo, kartais atskleidžiame, kad vienoje ar kitoje įstaigoje yra labai sunkus ligonis, kuriam reikia konkrečios kraujo grupės kraujo, bet negalime elgtis neetiškai ir graudinti žmo­­nių, pranešdami konkretaus paciento, pvz. vaiko duomenis ir prašyti kraujo būtent jam. Tai yra ne­etiškas elgesys – donorystės reklama turi būti to­kia, kad nedarytų tiesioginio spaudimo žmogui, ne­keistų jo motyvacijos. Donoras turi aukoti kraują nededikuodamas jo kažkam konkrečiam. Buvo at­vejų, kai ateina žmogus ir sako – duosiu kraujo, bet tik tam, kur per televiziją rodė ligoninėje gulinčiam vaikui. O jeigu kraujas netiks? – tuomet klausia­me.

Kraujo donorystėje medicinos yra tik dalis – turi būti ir labai stipri laboratorija, ir socialiniai ryšiai. Jeigu į polikliniką žmogus ateina ieškoti pagalbos, jam nelabai įdomu, ar jos sienos gražios. Jis ieško specialisto ir jo pagalbos. O donoras iš kraujo centro nenori nieko, jis yra sveikas pilnametis žmogus, at­ė­jęs savo apsisprendimu. Turime padaryti taip, kad jis ateitų duoti kraujo, išeitų laimingas ir no­rė­tų sugrįžti. Tai reiškia, kad reikia patogios vietos ateiti, patogiu laiku dirbti, suteikti tam tikro komforto ir malonų aptarnavimą, garantuoti pagarbą visuomenėje. Visada sakau, kad mūsų aptarnavimas turi būti šimtą kartų geresnis nei banke, kuris laikomas aptarnavimo etalonu. Juk banke žmonėms irgi kaž­ko reikia, o pas mus jiems nereikia nie­ko, todėl jis ne­gali rasti uždarytų durų ar susiraukusių darbuotojų. Tačiau kraujo centras nėra ir SPA centras – donoras turi laikytis taisyklių ir būti supratingas.

– Ar už kraujo donorystę duodamoms dovanėlėms nėra išleidžiama daugiau lėšų, nei tiesiog mokant už kraują pinigais?

– Donorų dovanėlėms lėšų skiria valstybė iš PSDF biudžeto. Kažkada buvo labai aiškiai surašyta už kiek kraujo davimų kokios dovanos priklauso – už 15 kartų buvo duodamas dviratis. Bet toks smulkus reglamentavimas nėra gerai – ir dovanos neturėtų būti tokios, kaip užmokestis už kraują. Dovanėlės yra skirtos donorams padėkoti. Kartais ir bilietą į kiną duodi už 7 eurus, kitokią dovanėlę – viskas kainuoja. Bet svarbu motyvacija – tik taip žmogus, pildydamas anketą, nemėgins nuslėpti, kad neseniai pasidarė tatuiruotę ar pan. Jeigu jis atėjo tik pasiimti pinigų, jis net rizikuodamas savo sveikata darys viską, kad kraują iš jo paimtų.

– Ar galime kraujo donorystės srityje tikėtis kokio nors reikšmingo mokslinio proveržio, pavyzdžiui, sintetinio kraujo atsiradimo?

– Konferencijose jau dabar kalbama, kad randama penkta kraujo grupė. Vyksta mutacijos, žmonės ke­liauja po pasaulį, ir tie, kurie anksčiau neturėjo galimybių susitikti, šiandien susitinka. Proveržis kartais įvyksta: kalbėjome apie vaistus iš kraujo plazmos, dabar jau yra sintetinių medikamentų. O praeina kažkiek laiko, ir gydytojai vėl grįžta prie natūralių vaistų. Pasirodo, kad organiniame junginyje yra ir kitų gydomųjų medžiagų, jų veikimas visapusiškesnis. Apskritai proveržis būtų gerai, nes tai užkirstų kelią per kraują plintančioms ligoms.

Sintetinis kraujas yra sukurtas, bet jo kaina di­džiu­lė, su juo išgelbėtume ne tūkstančius, o tik vie­ną kitą gyvybę. Be to, jo savybes dar reikėtų tikrinti ir tikrinti. Yra ir kitų variantų – galimybė pačiam sau tapti donoru. Kol aš sveikas, kas kažkiek laiko duodu kraujo, jį užšaldo, moku už tai ir žinau, kad kai reikės, man panaudos mano kraują. Kitas va­rian­tas, ne toks egzotiškas ir brangus, buvo ir Lie­tu­voje, galbūt reikėtų tai atgaivinti: ruošiantis operacijai likus trims savaitėms duodama maišiuką kraujo, o per operaciją jis panaudojamas. Bet visada eg­zis­tuoja galimybė – o jeigu reikės daugiau? Iš princi­po reikia gyventi taip, kad visi, kas gali duoti kraujo, tai padarytų, o kas negali – paragintų kitus. Ir ti­kė­tis, kad žmogus bus sąžiningas atsakinėdamas į klausimus, todėl kraujas bus saugus ir jo bus pakankamai.

– Kokias pagrindines kraujo donorystės problemas matote šiandien ir kokia būtų ateities vizija?

– Kažkokių labai baisių problemų nėra, kiek tenka bendrauti su kolegomis iš įvairių valstybių. Atrodo, bėda – tik pinigai, bet taip tikrai nėra. Geri mūsų draugai ukrainiečiai, atrodo, visko turi, žmonės mo­tyvuoti, bet jie patiria sunkumų dėl kraujo ištyrimo, situacija, susijusi su infekcinėmis ligomis, ten nėra gera. Gruzinai turi kitą bėdą – nors faktiškai visa sveikatos sistema ten privati, kraujo tarnyboje tai nėra gerai – valstybė niekaip nenustato kraujo komponento ištyrimo standarto, todėl niekas nežino, kokios kokybės yra perkamas kraujo komponentas.

Lietuvoje tokių problemų neturime, bet yra kitų: norime, kad miestų centre būtų patogios kraujo su­rinkimo vietos. Dabar Vilniuje nuomojamės  prekybos centre CUP labai nedidelę patalpėlę. Tą patį turime Panevėžio „Babilone“. O reikėtų didelio donorų aptarnavimo centro, nes į Žolyno gatvę žmones prisikviesti sunku, susisiekimas prastokas. Esame valstybinė įstaiga, ir negirdėjau, kad kuri nors ligoninė priverstinai turėtų nuomotis kokią operacinę. Donoras turi turėti galimybę aukoti kraujo pakeliui iš darbo į namus arba iš mokymo įstaigų. Ši nuoma mums yra didelė našta, todėl ieškome galimybių gauti panaudai valstybei ar savivaldybėms priklausančias patalpas.

Matome, kur reikėtų pagerinti kraujo komponentų kokybę. Aišku, ją galima gerinti iki begalybės. Mums trūksta bendradarbiavimo su gydymo įstaigomis, tokį bendradarbiavimo poreikį pajautė ir pačios įstaigos. Daugumoje ES šalių kraujo centrai ir ligoninės kiekvieną savaitę planuoja kraujo komponentų poreikį, tik nedidelę dalį palikdami skubiems atsitiktiniams atvejams, o mes dažnai esame priversti tai atspėti.

Kartais į kraujo centrą žiūrima kaip į elementarų tiekėją ir pamirštama, kad ne iš chemijos tas kraujas daromas. Yra buvę tokių atvejų, kai prašome daktarų, kad jie primintų pacientams, jog jų artimieji galėtų paaukoti kraujo. Girdime atsakymus, kad esą ir taip daug mokame už kraują, lyg mes iš jo lobtume. Jei dirbtume visi kartu, atpigintume išlaidas kur nereikia ir įdėtume tuos pinigus į saugumo užtikrinimą.

Dabar atitinkame kraujo donorystės įstaigoms ES keliamus reikalavimus. Bet tas žodis „atitinka“ mū­­­­sų netenkina – standartas juk yra žemiausias. No­risi, kad per operaciją nusprendę perpilti kraują chi­rurgai nesijaudintų, jog pacientui perpylus kraują bus potransfuzinė reakcija.

Šiandien turime išmaniąją programėlę, per kurią pacientas mato, kur yra jo kraujas, ar ištirtas, į kokią ligoninę nukeliavo. Per feisbuką galima pakviesti draugus ir pan. Taip orientuojamės į jaunimą. O vizija būtų tokia: kraujo centrai, sujungti į sistemą su ligoninėmis, vientisas kraujo kelias, kuris šiuo me­tu nutrūksta ir elektroniniu būdu negalime at­sekti visų grandžių.

O kraujo užkrėtimų pasitaiko net Vokietijoje – pernai du kartus buvo užkrėsta ŽIV dėl mutavusio viruso. Visiškai panaikinti tokios rizikos neįmanoma. Organizmas – ne mechanizmas. Bet turėtų būti viskas padaryta, kad tokių atvejų išvengtume.

Be to, nuo šių metų įsigaliojo įstatymas, numatantis, kad kraujo centrai turi rūpintis kraujo donoro sveikata. Dar neaišku, kaip tai turi veikti, nes kai donoras ateina duoti kraujo, jis būna pavalgęs, atsigėręs, o kraujo tyrimai paprastai daromi nevalgius, iš ryto. Dar nežinia, kaip tai bus daroma. Apskritai, suprantame, kad turime rūpintis donoru, kelti jo prestižą visomenėje. Per nedidelį laiko tarpą padarėme nemažai, kad situacija pasikeistų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

BFL

Kraujas yra savas, neskolintas, neskolinamas, kol viskas gerai. Bet, pavyzdžiui, patekus į autoįvykį, gali susiklostyti situacija, kai nuosavybės teisė į kraują taps svarbi. Kažkas kraujo prarado ir stygių reikia papildyti. Kraujo suderinamumas – tiktai dalis problemos. Iš kur to kraujo paimti?

Klausimas apie neatlygintiną donorystę turėtų atskleisti tuos, kurie krauju neprekiauja, o duoda, kaip sakoma, iš idėjos. Ir tokių yra mažuma – vos 4,2 proc. Duodančiųjų kraujo artimiesiems – solidus trečdalis (33,8 proc.). Be papildomų klausimų sunku spręsti, ar tai liudija apie mūsų piliečių sveikumą/nesveikumą, ar apie altruizmą. „Savo kraujo nepagailėsiu giminaičiui“ – skamba gražiai, tačiau ar tai nėra priekaištas tiems 62 proc., kurie kraujo niekada neduoda? Gal jie ir duotų giminėms, tačiau neiškyla poreikio, bet ir tie, kurie giminėms duoda, gal mažiau nukraujuotų, jeigu būtų daugiau kraujo donorų.

Ar neatlygintinai aukojate kraujo donorystei?        (proc.)

1                    Taip              2,6

2                    Niekada       62,0

3                    Kasmet         1,6

4                    Nebent artimiesiems         33,8

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ 2015 m. birželio 11-14 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Gyventojų cholesterolio koncentracija kraujyje kyla ir krinta kartu su šalies ekonomika bei kvalifikuotos sveikatos priežiūros prieinamumu. Tokią išvadą daro naujausią tyrimą atlikę mokslininkai.

Šio tyrimo duomenimis, Lietuva pagal padidėjusios cholesterolio koncentracijos kraujyje paplitimą atsiduria antroje vietoje tarp autsaiderių.
Tyrimo metu Saint Luko Amerikos širdies instituto mokslininkai išnagrinėjo tūkstančių pacientų, kuriems praeityje jau buvo nustatytas per didelis cholesterolio kiekis (daugiau nei 200 miligramų viename decilitre), duomenis. Iš viso tirti 36 šalių pacientai. Analizė atskleidė, kad šalių, kuriose didesnis pajamų lygis, pigesnė sveikatos priežiūra ir aukštas jos sistemos lygis bei efektyvumas, padidėjusios cholesterolio koncentracijos paplitimas mažesnis.
Bendras didelio cholesterolio kiekio kraujyje paplitimas varijavo nuo 73 proc. tirtų pacientų Bulgarijoje iki 24 proc. Suomijoje.
Ypač didelis padidėjusios cholesterolio koncentracijos kraujyje paplitimas pastebėtas Rytų Europos šalyse. Pirmoje vietoje pagal šį rodiklį atsidūrė Bulgarija, antroje – Lietuva, toliau rikiavosi Ukraina, Rumunija. Visos šios šalys  atsidūrė gana žemai, vertinant pagal ekonomikos ir sveikatos priežiūros sistemos lygį bei prieinamumą. O palyginti mažas padidėjusio cholesterolio kiekio paplitimas užfiksuotas JAV, Suomijoje, Jungtinėje Karalystėje, Izraelyje, Australijoje, Kanadoje – šalyse, kuriose gyvenimo lygis aukštesnis.
Priminsime, kad padidėjus cholesterolio kiekiui žmogus rizikuoja susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis.

"Veido" archyvas

Išvysti kraujo sauskelnėse, puoduke ar atpiltame skrandžio turinuke – gerokai baisiau, nei pamatyti žaizdą. Tuomet bent jau aišku, kas atsitiko. Paslaptis baugina labiau, tačiau pati problema gali būti ir visai nedidelė.

Ne visada kraujavimą reikia įsivaizduoti kaip upes kraujo, nors toks irgi gali pasitaikyti ir jis išties yra pavojingas gyvybei. Dažnesnis yra lėtinis kraujavimas, kai kraujuojama pamažu ir po truputį.

Pagrindinės priežastys

• Naujagimystės periodu kūdikis gali kraujuoti dėl stemplės, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos erozijų. Šiuo amžiaus tarpsniu greitai didėja skrandžio rūgščių išsiskyrimas, o skrandukas dar nėra pakankamai brandus, todėl gana greitai atsiranda pažeidimų. Opų mažyliui gali greičiau atsirasti ir tuomet, jei mamytė trečiąjį nėštumo periodą patyrė stresą. Dažnai pasitaiko, kad mažylis kraujuoja dėl stemplės, skrandžio ir žarnyno uždegimų. Neretai kraujavimą sukelia dažnas ir gausus atpylinėjimas, maisto alergija, išangės pažeidimas, užsisukusi plonoji žarna ir kt. Naujagimiui gali pakenkti ir kai kurie vaistukai, pvz., nesteroidiniai uždegimą mažinantys vaistai, heparinas ir kt. Pakraujuoti kūdikis gali ir dėl plaučiams brandinti skirtų vaistų. Tačiau lygiai taip pat jam gali pakenkti ir vaistai, kuriuos vartojo mama, pvz., aspirinas, antibiotikai, kai kurie nervų sistemą veikiantys vaistai. Vis dėlto dažniausiai kraujo naujagimis atpila todėl, kad… praryja motinos kraujo – per gimdymą arba žįsdamas sutrūkusį spenelį.

• Mažylio iki metukų kraujavimo priežastys dažniausiai būna skrandžio ar žarnyno gleivinės uždegimas, kuris atsiranda dėl maisto netoleravimo (žindomam kūdikiui, jeigu netinkamai maitinasi mama) ir dėl karvės pieno baltymo netoleravimo (jei kūdikis maitinamas dirbtinai). Taip pat kraujuoti gali dėl tiesiosios žarnos ir išangės pažeidimų, infekcinio viduriavimo, užsisukusios plonosios žarnos, kraujagyslių anomalijos ir kt.  Dažnai šis negalavimas pastebimas atsiradus žarnų invaginacijai (žarnos dalies įsimovimui į kitą), tačiau tuomet kraujavimą lydi ūmūs pilvo skausmai.

• Vaikams nuo metukų kraujavimą dažniausiai sukelia dvylikapirštės žarnos opa, kraujavimai iš nosiaryklės, skrandžio gleivinės pažeidimai. Taip pat kraujo gali pasirodyti dėl Helicobacter pylori sukeltos opaligės, polipų, analinių įplėšų, kurios mažyliui atsiranda užkietėjus viduriukams, kai jis sunkiai pasituština. Metukų sulaukusiam mažyliui dažnesnės žarnyno infekcijos – salmoneliozė, dizenterija, žarnyno lazdelės ar pirmuonių sukeltas infekcinis viduriavimas. Kraujavimas gali atsirasti ir dėl hemorojinių mazgų, žarnų polipų (tokia gleivinė yra labai jautri ir dažnai pažeidžiama slenkančio žarnų turinio). Šiame amžiuje būtina itin atidžiai stebėti, kokius vaistukus geria mažylis, nes išgėrus hormoninių, nesteroidinių vaistų nuo uždegimo ar vartojant chemoterapinius vaistus ilgai laukti nereikės – po kiek laiko pasirodys kraujo.

Svarbu atpažinti

• Kraujo pėdsakai. Pastebėjus mažylio skrandžio turinyje ar išmatose kraujo pėdsakų, būtina atkreipti dėmesį, ar mažylis kraujuoja gausiai, kokia kraujo spalva, kokie kiti ligos požymiai. Kraujo spalva susijusi su tuo, kokioje virškinimo sistemos dalyje atsirado pažeidimas. Šviežias kraujas perspėja, kad pažeista apatinė virškinimo sistemos dalis, pvz., tiesioji žarna ar išangė. Kai kraujuojama iš viršutinės ir vidurinės dalies (apima nuo burnos iki storosios žarnos), tuomet raudono kraujo išmatose nesimatys, jis tiesiog patamsins (kartais iki juodumo) išmatas.

• Kiti požymiai. Kadangi netenkant kraujo pamažu vystosi mažakraujystė, mažylį gali kamuoti silpnumas, blyškumas, dusulys. Labai nukraujavus gali net kristi kraujospūdis, padidėti širdies susitraukimų dažnis, sutrikti sąmonė. Taip pat mažylis gali viduriuoti, o vyresnieji skųstis skausmais išangėje, dingsta apetitas. Jei kraujuojama iš viršutinės virškinimo sistemos dalies, tuomet atsiranda pykinimas, vėmimas šviežiu šviesiu krauju ar “kavos tirščiais” (hematinu, kuris susidaro paveikus kraują rūgščiu skrandžio turiniu), skausmas po kairiu šonkaulių lanku, maudimas už krūtinkaulio ir kt. Jeigu vaikas prieš kraujavimą vėmė, karščiavo, viduriavo ir aplinkui buvo kitų panašiai sergančių, galima drąsiai galvoti, jog mažylis užsikrėtė žarnyno infekcija.

Tyrimų lapeliai

Labai svarbūs laboratoriniai tyrimai – bendras kraujo tyrimas rodo mažakraujystę, tuomet būna sumažėjęs eritrocitų, hemoglobino kiekis, hematokritas. Taip pat iš šio tyrimo matyti, jei yra sutrikęs krešėjimas ir sumažėjęs trombocitų kiekis.

Jei kraujavimas iš virškinimo sistemos dar tik įtariamas, pirmiausia reikia nustatyti, ar tikrai tai kraujas. Tuomet atliekamas specialus testas kraujavimui išmatose ar skrandžio turinyje nustatyti – benzidino reakcija. Įtariant naujagimio kraujavimą, reikia ištirti, ar tai motinos kraujas, ar vaiko. Be to, kraujuojančiam vaikeliui būtina nustatyti gliukozės, elektrolitų kiekį (natrio, kalio) kiekį, nes gali būti jų pusiausvyros sutrikimas. Jeigu kraujavimą sukelia uždegimai, iš kraujo tyrimų bus matyti padidėjęs leukocitų skaičius ir kiti uždegimo rodikliai.

Pagrindinis tyrimas kraujavimui iš viršutinės virškinimo sistemos dalies nustatyti  turi prašmatnų pavadinimą – fibroezofagogastroduodendoskopija, paprasčiau tariant, zondas su akimi. Atlikdamas šią procedūrą gydytojas pamato kraujavimo vietą, pažeidimo pobūdį (erozijas, opas, stemplės mazgus, gastritą) – taigi tai labai informatyvus tyrimas. Apatinės virškinamojo trakto dalies kraujavimo priežastis (kolitus, polipus) padeda nustatyti kolonoskopija. Šiuos tyrimus vaikai sunkiai ištveria, todėl jie atliekami pritaikius bendrąją nejautrą. Tai šiek tiek rizikinga, todėl iš pradžių visuomet atliekama pilvo organų echoskopija, jeigu reikia, rentgenologinis pilvo organų tyrimas.

Kad daugiau kraujuko nematytume

Kraujavimo gydymas susideda iš kelių dalių – pirmiausia reikėtų jį stabdyti, gydyti kraujavimą sukėlusias priežastis. Galiausiai, žinoma, reikia atkurti viską, ko mažylis su krauju neteko.

• Stabdymas. Jeigu mažylis iš virškinimo sistemos kraujuoja gausiai, jam reikia suteikti pirmąją pagalbą: kviesti greitąją medicinos pagalbą, duoti jam gerti šaltų skysčių, jeigu krinta kraujospūdis – pakelti kojas, kad kraujo gautų gyvybiškai svarbūs organai – smegenys, plaučiai, širdis.

• Priežasties gydymas. Opaligė gydoma rūgštingumą mažinančiais vaistais, infekcija – antibiotikais, uždegiminės žarnų ligos – uždegimą mažinančiais vaistais (geriamaisiais arba klizmų pavidalu), stemplės varikoziniai mazgai – ant venų uždedami sutvirtinimai, jeigu reikia, šalinami kraujuojantys augliai, hemorojiniai mazgai.

• Atkūrimas. Jeigu būklė sunki, reikia lašelinės infuzijos ir kraujo sudėties atkūrimo. Jei nesunki, skiriama vaistų nuo mažakraujystės, juos gydytojas parenka pagal tyrimų rezultatus (kartais pakanka geležies, o kartais dar prireikia folio rūgšties ir vitaminų).

Kartais pernelyg jautri aparatūra gali nustatyti klaidingą diagnozę. Tai atsitiko dviem vyrams, kurie, sunkiai susirgus draugei, pasisiūlė duoti kraujo.

Į Vilniaus universiteto Santariškių ligoninės kraujo centrą atvyko šeši vilniečiai. Prieš tampant donorais, jiems buvo atliktas kraujo tyrimas. Vienam iš vyrų buvo pranešta, kad jis užsikrėtęs ŽIV, o kitam – kad turi hepatitą C. Tačiau kitoje laboratorijoje, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro, atlikus pakartotinį tyrimą paaiškėjo, kad tai nesąmonė ir šie vyrai yra visiškai sveiki. “Patyrėme baisų stresą”, – sako Darius Kirvaitis, kuriam Santariškių medikai buvo nustatę hepatitą C.

“Mūsų centre beveik kasdien pasitaiko atvejų, kai žmonėms randama hepatito C, rečiau – ŽI viruso antikūnų. Tokiems žmonėms tyrimai atliekami dar kartą. Jeigu įtariamas ŽIV, kraujo mėginiai siunčiami į AIDS centro laboratoriją, jei hepatito C – tiriama Santariškėse”, – tikina Laboratorinės diagnostikos centro vyr. ordinatorius dr. Dalius Vitkus.

Gydytojas pabrėžia, jog pirmasis teigiamas ŽIV tyrimas nereiškia, kad žmogus yra užsikrėtęs. Mat Santariškių klinikos turi labai jautrią aparatūrą, kuri reaguoja į menkiausius kraujo pakitimus. Todėl tokie pacientai tiriami dar kartą alternatyviais metodais. “Bet mes privalome žmones informuoti apie gautus pirminius rezultatus, taip pat ir apie tai, kad jie gali būti klaidingi”, – tikina D.Vitkus.

Tiesa, minėti du vyrai savaitę išgyveno didelį stresą bei nežinią, o paaiškėjus, kad jie sveiki, baisias ligas dianozavę specialistai jų net neatsiprašė.

Kraujo ląstelės – tai mūsų organizmo kariai, valytojai, maisto nešėjai, gyvybės sargybiniai. Paprasčiau tariant, tai mažyčiai “žmogučiai”, kurie kovoja dėl mūsų – didžiųjų žmonių – sveikatos ir išlikimo. Kaip pažiūrėti į mažųjų organizmo karių veidus ir sužinoti, ar jie vis dar stiprūs ir… laimingi?

Visai neseniai pažangūs mokslininkai nusprendė, kad dar tiksliau diagnozuoti galima patyrinėjus gyvą kraujo lašą. Tai yra sužinoti ne tik, kiek ir ko yra kraujyje, bet kaip tie maži kraują sudarantys elementai ten gyvena, ką veikia ir kaip jie jaučiasi. Taip atsirado visiškai naujas tyrimas, pavadintas gyvo kraujo lašo tyrimu.

Remiantis gyvo kraujo lašo tyrimu, galima spręsti apie medžiagų apykaitos procesus, imuniteto savybes, galimą žarnyno disbakteriozę, parazitų kiekį organizme. Jei trūksta organizme vitamino B, rūgšties ir geležies, galima ekrane pamatyti atskirus skirtingų dydžių eritrocitus, jei kraujyje yra laisvųjų radikalų, eritrocitai būna “apkandžiotais” kraštais.

Jei eritrocitai yra sulipę, jie dirba tik dešimtadaliu savo pajėgumo, ir organizmas negauna pakankamo kiekio maistinių medžiagų, vitaminų, deguonies, iš ląstelių nėra pašalinami apykaitos produktai. O jau tada prasideda ir nemiga, ir nuovargis, ir lėtinio nuovargio sindromas, susilpnėja imunitetas, žmogus suserga.

Visatoje reikėjo šviesmečių, kol susidarė žvaigždynai. Tačiau astronomai jau šiandien gali apskaičiuoti, kaip jie atrodys po tam tikro laiko. Tą patį galima padaryti ir naudojant tamsaus lauko mikroskopą. Įprastinė analizė laboratorijoje rodys normalius duomenis, nors organizme jau bus ligos užuomazgų. Tamsaus lauko mikroskopu galima pastebėti daugelio ligų vystymosi tendencijas. Šiuo tyrimu taip pat galima diagnozuoti bei gydyti ar koreguoti imuninę sistemą.