J.Bikulčienė, BFL nuotr.

„Reklamuodami kraujo donorystę kartais nusileidžiame, lyg kalbėtume kažkokiems nelabai protingiems žmonėms. Tas man labai nepatinka. O ir padėka dažnai būna pageidavimų koncerto lygio. Juk kraują dažniausiai aukoja protingi, išsilavinę ir sąmoningi žmonės, todėl nesinori tokio sintetinio saldumo – trūksta kraujo, reikia, kad aukotumėte, ir pan.“, – pokalbį pradeda Nacionalinio kraujo centro (NKC), kuris tik ką atšventė 70-ąsias savo veiklos metines, direktorė Joana Bikulčienė.

Dovaidas PABIRŽIS

– Paminėjote 70-ies metų veiklos jubiliejų. Kokią konkrečiau datą minite kaip savo veiklos pradžią? Nejau tarpukario Lietuvoje nebuvo kraujo donorystės ir kraujo centrų?

– Manome, kad NKC pirmtakė buvo respublikinė kraujo perpylimo stotis, po II pasaulinio karo perkel­ta iš Kauno į Vilnių. Mums metų būtų žymiai ma­žiau, jeigu minėtume tik pavadinimo metines. Toks jis atsirado tik 2003 m., sujungus Vilniaus ir Pa­ne­vė­žio, o vėliau ir Klaipėdos centrus. Pavadi­ni­mai keitėsi dažnai, sovietiniais me­tais tai buvo kraujo perpylimo stotys, vėliau vyko reorganizacijos, vei­kė valstybinė įmonė „Kraujas“. Pavadinimai kito ir pa­­gal veiklos sritis – vienu metu iš kraujo buvo ga­mi­nami vaistai, dažniausiai kraujo krešėjimo problemoms gy­dyti. Nuo 2004 m. preparatų gamykla buvo uždaryta, nes įstojus į Europos Sąjungą, reikėjo gaminti tik Ben­drijos standartus atitinkančius vais­tus.

Lietuvos kraujo tarnybos istorija prasideda Kaune, tarpukariu. Raudonojo Kryžiaus ligoninė bu­vo pirmoji, kurioje pradėti kraujo perpylimai. Tuo metu kraujas buvo labai brangus – už vie­ną vienetą pacientas mokėdavo 100 litų. Gimdymas kainavo 30 litų, o jeigu su kraujo perpylimu – jau 130 litų. Aišku, jeigu moterys pinigų neturėjo, kviesdavo pribuvėjas, daug jų ir mirdavo…

Kraujo tarnybos išsivystymas, atrodo, įvyko ne­pastebimai. Pavyzdžiui, tarpukariu „pirmavome“ pagal naujagimių mirtingumą, vėliau situacija pastebimai pasikeitė į gerą. Ir ne todėl, kad sovietai buvo geri. Tiesiog kraujo tarnyba, kaip ir medicina, sparčiai žengė į priekį. Per tą laiką prie tarnybos veiklos pri­sidėjo daugelis žmonių, buvo surinkta šimtai tūks­tančių litrų kraujo ir išgelbėta tūkstančiai gyvybių.

– Šiuo metu Lietuvoje veikia trys kraujo centrai: be Nacionalinio, dar Santariškėse ir Kauno klinikose. Ar tikrai Lietuvai reikia trijų atskirų institucijų? Kokios yra kraujo surinkimo apimtys?

– 2015 m. Lietuvoje buvo atlikta daugiau nei 100 tūkst. donaci­jų, tai neblogas rodiklis pagal gyventojų skaičių. Iš jų 70 proc. su­renka NKC. Esame vieninteliai, kurie krauju ap­rū­pina visas gydymo įstaigas, taip pat ir tas, kurios pa­čios turi kraujo centrus. VUL Santariškių klinikos faktiškai apsirūpina pa­čios, kartais pristinga tik retos kraujo grupės, o LSMU Kauno klinikos yra antri pagal dydį mūsų už­sakovai.

Gal būtų ir geriau, jeigu būtų bendra sistema, bet tai nereiškia, kad reikėtų jungti mechaniškai. Buvo noras atpiginti kraujo surinkimo sąnaudas. Dabar būna taip, kad vienoje vietoje stovi dvi kraujo centrų palapinės, nors kraujas renkamas tiems patiems pa­cientams.

Dabar būna taip, kad vienoje vietoje stovi dvi kraujo centrų palapinės, nors kraujas renkamas tiems patiems pa­cientams.

Taip sąnaudos tampa jau didesnės: stovi du gydytojai, keturios slaugytojos, at­važiavo du automobiliai, dvi laboratorijos. Ma­nau, kad tai nėra ra­cio­­nalu. Kadangi ligoninės yra la­bai specializuoto pro­filio, jos turėtų išlaikyti savo kraujo donorystės įs­tai­gas, kurios rūpintųsi sudėtingesnėmis kraujo kom­po­nentų surinkimo procedūromis, švitinimu. O  NKC galėtų veikti pagal Austrijos, Vokietijos modelį, kur Raudonojo kryžiaus kraujo surinkimo punktai nau­dojami kraujo surinkimui net mažuose miesteliuose, rengia akcijas. Bet čia tik tokia svajonė ateičiai.

Prieš kraujo centrų reorganizaciją, kai veikė ir Klaipėdos, ir Šiaulių kraujo centrai, buvo daug įvairių sričių, niekam nerūpėjo ar kraujas naudojamas ekonomiškai.

Sovietiniais laikais reikia kraujo – atveža kokių kareivių, paskambina kolūkio pirmininkui, tas parūpina donorų. Arba esant trūkumui atsiveža do­norą tiesiai į operacinę, pasiguldo ir pila kraują tiesiai iš venos į vieną. Dabar taip nebūna, nes kraują reikia ištirti.

Centralizacija prasidėjo dėl dviejų priežasčių. Pir­­miausia atsirado brangūs kraujo ištyrimo metodai. Juos įsigyti rajono ligoninės neturėjo lėšų. An­tra, žmonės pradėjo vertinti kraujo do­no­rą ir jo duo­da­mą kraują. Varu suvaryti žmonių de­mo­kratinėje valstybėje nepavyksta. O išpilti atė­jusio žmogaus kraują yra neetiška ir brangu. Kiek­viena ligoninė stengia­si apsirūpinti iš esmės aštuonių krau­jo grupių krauju (kiekvienai grupei ir pagal re­zus antikūnį), tu­rėti savo atsargą, tai, be abejo, kažką vis tiek išpils, neįmanoma žinoti, kokį ligonį tau atveš.

– Kiek galima laikyti paaukotą kraują?

– Eritrocitai, pagrindinis raudonas daiktas, galioja 42 dienas. Kai sakome, kad trūksta kraujo, tai trūksta jų. Trombocitai galioja tik penkias dienas. O plazma galioja trejus metus, jeigu yra greitai užšaldoma iki  –80 laipsnių ir laikoma esant –30 laipsnių.

– Kaip įvertintumėte bendrą lietuvių kraujo kokybę? Kokios yra dažniausiai pasitaikančios problemos?

– NKC tiria kraują dėl infekcinių žymenų – žiūrime, ar donorai neturi hepatito B, C, sifilio, ar prieš do­na­ciją užtenka he­moglobino. Jeigu trūksta, tai gali būti momentinis silpnumas, poilsio stoka po sesijos studentams ir pan. Po dviejų dienų sveikata jau gali būti puiki. Žinoma, donorų atranką atliekantis gy­dy­tojas visuomet pakonsultuoja žmogų, kurio ro­dikliai pasirodo netinkami, gali rekomenduoti ir apsilankyti pas šeimos gydytoją. Tirdami dėl infekcinių žymenų, mes nepasakome ar žmogus serga. Jeigu nustatome, kad kraujyje yra infekcinių žymenų, kviečiame donorą pokalbiui ir siunčiame pas šeimos gydytoją konsultacijai. Ar jis nueina – neturimeteisės kontroliuoti, tokios sistemos valstybėje nėra, tik kraujo vėliau neimsime, kol nebus aiški situacija.

Per metus iš 70 tūkst. NKC surenkamų donacijų atmetama keli šimtai. Nebūtinai dėl kraujo – būna, kad pasislepia vena. Kam tuomet badyti žmogų? Jei­gu nesi sukurtas donorystei, tai nereiškia, kad ne­­si reikalingas. Gali atvesti kitus du ar 15 žmonių. Tai yra socialinis reiškinys. Kuo daugiau visuomenė supranta, kad donorystė nėra fabrikas, gaminantis vaistus iš neaiškios žaliavos, tuo geriau.

Kuo daugiau visuomenė supranta, kad donorystė nėra fabrikas, gaminantis vaistus iš neaiškios žaliavos, tuo geriau.

Pagal ES reikalavimus kraujo komponentais kiek­viena šalis privalo apsirūpinti pati – ir dėl to, kad tai yra biologinis daiktas, dėl mums įprastų genų ma­žesnė atmetimo reakcijų tikimybė.

– Ar pavyks iki 2020-ųjų įgyvendinti Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) nuostatą, kad 100 proc. kraujo turi būti surenkama iš neatlygintinų donorų?

– Šis planas sugalvotas ne šiaip sau. PSO tai sugalvojo, kad donorinis kraujas būtų saugesnis, žmogus nesiektų pasipelnyti, nuslėpdamas savo ligas ar gy­venimo būdą. Kaip ES valstybė, Lietuva iš viso turėtų labai pasistiebti, nes galbūt jau esame vieninteliai ES, kurie dar nepasiekė 100 proc. Bet į priekį einame dideliais žingsniais: 2004-ųjų sausį NKC buvo 25 proc. neatlygintinų donorų, dabar jau turime 88 proc. Jeigu ne vasaros sunkumai, kai dar esame priversti kviestis donorus už pinigus, tai būtų ir kokie 95 proc.

Kviesdami žmones aukoti kraujo, kartais atskleidžiame, kad vienoje ar kitoje įstaigoje yra labai sunkus ligonis, kuriam reikia konkrečios kraujo grupės kraujo, bet negalime elgtis neetiškai ir graudinti žmo­­nių, pranešdami konkretaus paciento, pvz. vaiko duomenis ir prašyti kraujo būtent jam. Tai yra ne­etiškas elgesys – donorystės reklama turi būti to­kia, kad nedarytų tiesioginio spaudimo žmogui, ne­keistų jo motyvacijos. Donoras turi aukoti kraują nededikuodamas jo kažkam konkrečiam. Buvo at­vejų, kai ateina žmogus ir sako – duosiu kraujo, bet tik tam, kur per televiziją rodė ligoninėje gulinčiam vaikui. O jeigu kraujas netiks? – tuomet klausia­me.

Kraujo donorystėje medicinos yra tik dalis – turi būti ir labai stipri laboratorija, ir socialiniai ryšiai. Jeigu į polikliniką žmogus ateina ieškoti pagalbos, jam nelabai įdomu, ar jos sienos gražios. Jis ieško specialisto ir jo pagalbos. O donoras iš kraujo centro nenori nieko, jis yra sveikas pilnametis žmogus, at­ė­jęs savo apsisprendimu. Turime padaryti taip, kad jis ateitų duoti kraujo, išeitų laimingas ir no­rė­tų sugrįžti. Tai reiškia, kad reikia patogios vietos ateiti, patogiu laiku dirbti, suteikti tam tikro komforto ir malonų aptarnavimą, garantuoti pagarbą visuomenėje. Visada sakau, kad mūsų aptarnavimas turi būti šimtą kartų geresnis nei banke, kuris laikomas aptarnavimo etalonu. Juk banke žmonėms irgi kaž­ko reikia, o pas mus jiems nereikia nie­ko, todėl jis ne­gali rasti uždarytų durų ar susiraukusių darbuotojų. Tačiau kraujo centras nėra ir SPA centras – donoras turi laikytis taisyklių ir būti supratingas.

– Ar už kraujo donorystę duodamoms dovanėlėms nėra išleidžiama daugiau lėšų, nei tiesiog mokant už kraują pinigais?

– Donorų dovanėlėms lėšų skiria valstybė iš PSDF biudžeto. Kažkada buvo labai aiškiai surašyta už kiek kraujo davimų kokios dovanos priklauso – už 15 kartų buvo duodamas dviratis. Bet toks smulkus reglamentavimas nėra gerai – ir dovanos neturėtų būti tokios, kaip užmokestis už kraują. Dovanėlės yra skirtos donorams padėkoti. Kartais ir bilietą į kiną duodi už 7 eurus, kitokią dovanėlę – viskas kainuoja. Bet svarbu motyvacija – tik taip žmogus, pildydamas anketą, nemėgins nuslėpti, kad neseniai pasidarė tatuiruotę ar pan. Jeigu jis atėjo tik pasiimti pinigų, jis net rizikuodamas savo sveikata darys viską, kad kraują iš jo paimtų.

– Ar galime kraujo donorystės srityje tikėtis kokio nors reikšmingo mokslinio proveržio, pavyzdžiui, sintetinio kraujo atsiradimo?

– Konferencijose jau dabar kalbama, kad randama penkta kraujo grupė. Vyksta mutacijos, žmonės ke­liauja po pasaulį, ir tie, kurie anksčiau neturėjo galimybių susitikti, šiandien susitinka. Proveržis kartais įvyksta: kalbėjome apie vaistus iš kraujo plazmos, dabar jau yra sintetinių medikamentų. O praeina kažkiek laiko, ir gydytojai vėl grįžta prie natūralių vaistų. Pasirodo, kad organiniame junginyje yra ir kitų gydomųjų medžiagų, jų veikimas visapusiškesnis. Apskritai proveržis būtų gerai, nes tai užkirstų kelią per kraują plintančioms ligoms.

Sintetinis kraujas yra sukurtas, bet jo kaina di­džiu­lė, su juo išgelbėtume ne tūkstančius, o tik vie­ną kitą gyvybę. Be to, jo savybes dar reikėtų tikrinti ir tikrinti. Yra ir kitų variantų – galimybė pačiam sau tapti donoru. Kol aš sveikas, kas kažkiek laiko duodu kraujo, jį užšaldo, moku už tai ir žinau, kad kai reikės, man panaudos mano kraują. Kitas va­rian­tas, ne toks egzotiškas ir brangus, buvo ir Lie­tu­voje, galbūt reikėtų tai atgaivinti: ruošiantis operacijai likus trims savaitėms duodama maišiuką kraujo, o per operaciją jis panaudojamas. Bet visada eg­zis­tuoja galimybė – o jeigu reikės daugiau? Iš princi­po reikia gyventi taip, kad visi, kas gali duoti kraujo, tai padarytų, o kas negali – paragintų kitus. Ir ti­kė­tis, kad žmogus bus sąžiningas atsakinėdamas į klausimus, todėl kraujas bus saugus ir jo bus pakankamai.

– Kokias pagrindines kraujo donorystės problemas matote šiandien ir kokia būtų ateities vizija?

– Kažkokių labai baisių problemų nėra, kiek tenka bendrauti su kolegomis iš įvairių valstybių. Atrodo, bėda – tik pinigai, bet taip tikrai nėra. Geri mūsų draugai ukrainiečiai, atrodo, visko turi, žmonės mo­tyvuoti, bet jie patiria sunkumų dėl kraujo ištyrimo, situacija, susijusi su infekcinėmis ligomis, ten nėra gera. Gruzinai turi kitą bėdą – nors faktiškai visa sveikatos sistema ten privati, kraujo tarnyboje tai nėra gerai – valstybė niekaip nenustato kraujo komponento ištyrimo standarto, todėl niekas nežino, kokios kokybės yra perkamas kraujo komponentas.

Lietuvoje tokių problemų neturime, bet yra kitų: norime, kad miestų centre būtų patogios kraujo su­rinkimo vietos. Dabar Vilniuje nuomojamės  prekybos centre CUP labai nedidelę patalpėlę. Tą patį turime Panevėžio „Babilone“. O reikėtų didelio donorų aptarnavimo centro, nes į Žolyno gatvę žmones prisikviesti sunku, susisiekimas prastokas. Esame valstybinė įstaiga, ir negirdėjau, kad kuri nors ligoninė priverstinai turėtų nuomotis kokią operacinę. Donoras turi turėti galimybę aukoti kraujo pakeliui iš darbo į namus arba iš mokymo įstaigų. Ši nuoma mums yra didelė našta, todėl ieškome galimybių gauti panaudai valstybei ar savivaldybėms priklausančias patalpas.

Matome, kur reikėtų pagerinti kraujo komponentų kokybę. Aišku, ją galima gerinti iki begalybės. Mums trūksta bendradarbiavimo su gydymo įstaigomis, tokį bendradarbiavimo poreikį pajautė ir pačios įstaigos. Daugumoje ES šalių kraujo centrai ir ligoninės kiekvieną savaitę planuoja kraujo komponentų poreikį, tik nedidelę dalį palikdami skubiems atsitiktiniams atvejams, o mes dažnai esame priversti tai atspėti.

Kartais į kraujo centrą žiūrima kaip į elementarų tiekėją ir pamirštama, kad ne iš chemijos tas kraujas daromas. Yra buvę tokių atvejų, kai prašome daktarų, kad jie primintų pacientams, jog jų artimieji galėtų paaukoti kraujo. Girdime atsakymus, kad esą ir taip daug mokame už kraują, lyg mes iš jo lobtume. Jei dirbtume visi kartu, atpigintume išlaidas kur nereikia ir įdėtume tuos pinigus į saugumo užtikrinimą.

Dabar atitinkame kraujo donorystės įstaigoms ES keliamus reikalavimus. Bet tas žodis „atitinka“ mū­­­­sų netenkina – standartas juk yra žemiausias. No­risi, kad per operaciją nusprendę perpilti kraują chi­rurgai nesijaudintų, jog pacientui perpylus kraują bus potransfuzinė reakcija.

Šiandien turime išmaniąją programėlę, per kurią pacientas mato, kur yra jo kraujas, ar ištirtas, į kokią ligoninę nukeliavo. Per feisbuką galima pakviesti draugus ir pan. Taip orientuojamės į jaunimą. O vizija būtų tokia: kraujo centrai, sujungti į sistemą su ligoninėmis, vientisas kraujo kelias, kuris šiuo me­tu nutrūksta ir elektroniniu būdu negalime at­sekti visų grandžių.

O kraujo užkrėtimų pasitaiko net Vokietijoje – pernai du kartus buvo užkrėsta ŽIV dėl mutavusio viruso. Visiškai panaikinti tokios rizikos neįmanoma. Organizmas – ne mechanizmas. Bet turėtų būti viskas padaryta, kad tokių atvejų išvengtume.

Be to, nuo šių metų įsigaliojo įstatymas, numatantis, kad kraujo centrai turi rūpintis kraujo donoro sveikata. Dar neaišku, kaip tai turi veikti, nes kai donoras ateina duoti kraujo, jis būna pavalgęs, atsigėręs, o kraujo tyrimai paprastai daromi nevalgius, iš ryto. Dar nežinia, kaip tai bus daroma. Apskritai, suprantame, kad turime rūpintis donoru, kelti jo prestižą visomenėje. Per nedidelį laiko tarpą padarėme nemažai, kad situacija pasikeistų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

BFL

Lietuvoje kraujo kasdien prireikia maždaug 200 žmonių, todėl būtina, kad kiekvieną dieną atsirastų apie 400 žmonių, kurie sutiktų juo pasidalyti. Kraujas nepakeičiamas, jo nepasigaminsi, o galiojimo laikas trumpas, todėl juo būtina nuolat dalytis. Dažniausias šių dalybų matas yra 450 miligramų, kurių prikapsi per standartinę 10 min. trukmės procedūrą.

Inga NECELIENĖ

Neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti nuo 2006-ųjų jau išleista beveik 3,5 mln. eurų. Nuo 2020 m. Lietuvoje už kraują nebebus mokama, todėl per artimiausią penkmetį šiai idėjai apsigyventi kiekvieno mūsų sąmonėje dar bus pridėta.

Kiek – nežino net Sveikatos apsaugos ministerija, patvirtinusi 2016–2020 m. neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo programą, bet finansinės išraiškos nenurodžiusi. Aptariami tik lėšų planavimo ir naudojimo bendrieji kriterijai, bet ir jie apipinti šaradomis, o tikslumo – jokio.

„Neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti vienai donacijai skiriama suma negali būti daugiau kaip 10 proc. didesnė nei iš Valstybės biudžeto lėšų vienam kraujo donorui mokama kompensacija; kiekvienais metais koordinavimo tarybos protokoliniu nutarimu iš kraujo donorų kompensacijoms ir neatlygintinai kraujo donorystei propaguoti skirtų lėšų numatoma lėšų suma bendroms kraujo donorystės propagavimo priemonėms organizuoti ir vykdyti“, – tokį atsakymą apie konkrečias sumas, tai yra išrašą iš viešai pateikiamo įstatymo, pavyko gauti per kelias dienas.

Vien Santariškėms – po 100 donorų kasdien

Maloniau bendrauti su Kraujo centro darbuotojais, kurie ne tik suteikia žinių apie kraujo donorystės naudą, bet ir gali pamokyti žodžių vartosenos subtilybių. „Kraujo ne trūksta, bet jo visą laiką reikia. Nėra retų kraujo grupių, rečiausia yra ta, kurios kraujo tuo metu reikia“, – paaiškina nedidelio kraujo centro Santariškėse darbuotojas ir priduria, kad patys savanoriškai duoda kraujo pirmiausia dėl to, kad jiems patartina praktiškai žinoti, kaip šis procesas vyksta.

Donoras ateina duoti, bet kartu ir gauna: rečiau serga peršalimo, širdies ir kraujagyslių, onkologinėmis ligomis, o kartu su naujai pasigaminamu krauju atsinaujina ir ląstelės, tvirtėja imunitetas.

„Manoma, kad susirgimą vėžinėmis ligomis gali lemti ir geležies perteklius. Duodamas kraujo žmogus šio pertekliaus netenka. Kartu su nauju krauju paskatinama ir vadinamojo laimės hormono endorfino gamyba, taigi nuolatiniams donorams svetima depresija. Duodamas kraujo sudegini daug kalorijų – galima sakyti, kad tai ir lieknėti padeda“, – vardija Santariškių klinikų Kraujo centro vedėja Lina Kryžauskaitė.

Pagrindinės kraujo centrų, kurių šalyje liko trys, užduotys yra kelios: rasti donorų, juos išlaikyti, paversti nuolatiniais ir užsiauginti jaunąją kartą, kurią reikia šviesti, mokyti, skatinti. Pasak Santariškių klinikų Kraujo centro direktorės, donorystė – jautri tema, tad į ją įmaišytas šaukštas deguto gali nubraukti ne vienus metus dėtas pastangas.

2013-ieji šiuo požiūriu – bene juodžiausias laikas. Anuomet Santariškių klinikos  sulaukė vos 30 proc. neatlygintinų kraujo donorų. 2014 m. atlygio neprašančių donorų atėjo per 60 proc., o pernai peržengta 90 proc. riba. Vadinasi, Santariškėms iki siekiamybės beliko visai nedaug?

Penkerius metus Kraujo centrui vadovaujanti L.Kryžauskaitė viliasi, kad šimtaprocentinė neatlygintina donorystė bus pasiekta jau kitais metais, kai nebebus skaičiuojami trombocitų donorai, kurie į dvi valandas trunkančias procedūras važinėja kas porą savaičių ir gauna nustatytą 12 eurų kompensaciją, bet teisės aktais prilyginami neatlygintiniems donorams.

„Kad galėtume ramiai savaitgaliais ilsėtis, per dieną mums reikia po 100–120 donorų. Jei neturėtume atskirai trombocitų donorų ir juos reikėtų išgauti iš bendro kraujo, reikėtų bent 200–300 donorų kasdien. Didžiausias poreikis – onkohematologiniams ligoniams, organų, kaulų čiulpų transplantacijoms. Tarkime, po kaulų čiulpų transplantacijos žmogus savaitę, o kartais ir dvi yra palaikomas donorų kraujo elementų, šios operacijos be donorų kraujo apskritai nevyktų“, – pabrėžia gydytoja hematologė L.Kryžauskaitė.

Jai pačiai, kaip donorei, papildomas maišelis kraujo reiškia pasitenkinimą, o kaip centro vadovei – ramybę, nes žino, kad kuriam laikui jo užteks. „Kas tie šimtas žmonių kasdien, juk mūsų trys milijonai. Daug ką galima padaryti nemokamai, tereikia žmones įtikinti“, – neabejoja gydytoja hematologė.

Kad nemokamas nebūtų brangesnis

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) dokumentuose nurodoma, kad nuo 2020 m. visose šalyse kraujo komponentai būtų ruošiami tik iš neatlygintinų donorų kraujo. Pagrindinis PSO nurodomas motyvas neatlygintinai donorystei skatinti – kraujo saugumo užtikrinimas. Asmenys, duodantys kraujo ar jo sudėtinių dalių ne dėl piniginės kompensacijos, neturi tikslo slėpti savo gyvenimo būdo, rizikos veiksnių ir sveikatos būklės.

Žmones įtikina ne tik reklama. Šį vaidmenį atlieka ir nelaimės – asmeninės ar artimuosius ištikusios. Būna, kad patys laiku gavę donorų kraujo ir taip išsigelbėję, vėliau ateina ir aukoja kitiems. Arba gydytojai atsargiai užsimena, kad štai jūsų artimajam teks panaudoti nemažai donorų kraujo, galbūt kažkas iš artimųjų galėtų nueiti ir jo paaukoti.

Apie 80 kg sveriančio žmogaus visam kraujui perpilti reikia maždaug 5,5–6 litrų, arba 12–13 paaukotų donacijų, kraujo. Bet paimti kraujo – tik proceso pradžia: jį dar reikia ištirti, papildomai apdoroti, saugoti. „Kraujo saugumas – aukščiausioje vietoje, jis pereina daug saugumo etapų, kad nebūtų potencialių grėsmių“, – pabrėžia L.Kryžauskaitė.

Vienos mokamos donacijos kaina – 12 eurų. Tiems, kurie kraujo paaukoja nemokamai, atsilyginama dovanėle, kurią donoras išsirenka. Tai gali būti tušinukas, puodelis, šokoladas, marškinėliai ar jaunimo ypač pamėgti kvietimai į kiną. Tam, kad neatlygintina donorystė netaptų brangesnė nei atlygintina, nustatyta, jog donorui paskatinti ar smulkiomis dovanėlėmis atsidėkoti galima išleisti ne daugiau nei vienai mokamai donacijai numatyta suma – 12 eurų.

„Iš pinigų donorystei propaguoti perkama viskas: šokoladukai donorams, bilietai į kiną, įvairūs suvenyrai, rengiami jų apdovanojimai, Pasaulinė donorų diena, turai per Lietuvą. Tikrajam neatlygintinos donorystės viešinimui lieka labai nedidelė dalis“, – sako Nacionalinio kraujo centro (NKC) direktorė Joana Bikulčienė.

Kažin ar reikėtų dabar skirti milijonus ir kalbėti apie neatlygintiną kraujo donorystę, jei 1996 m. nebūtų buvusi įstatymais įteisinta tik mokoma kraujo donorystė Lietuvoje. Nuo nepriklausomybės atkūrimo iki 1995 m. Lietuvoje kraujo donorystė buvo grindžiama neatlygintinos donorystės principu.

1995-ųjų pabaigoje pakeitus Valstybinio socialinio draudimo įstatymą buvo įteisinta tik mokama donorystė. Nuo 2004 m. šalia galimybės donorui Vyriausybės nustatyta tvarka iš valstybės biudžeto gauti kompensaciją vėl grąžinta galimybė duoti kraujo ar jo sudėtinių dalių neatlygintinai.

Kodėl buvo nuspręsta mokėti už tai, ką žmonės aukojo nemokamai? NKC direktorės J.Bikulčienės svarstymu, pakeitus Darbo kodeksą darbdavys nebuvo įpareigotas mokėti donorui, išleisti jį papildomų poilsio dienų, prie ko šis buvo pratęs sovietų okupacijos metais, todėl ėmus stigti kraujo donorų buvo įteisinta mokama donorystė.

Ar visada kraujo upės gražiai tekėjo?

2006–2015 m. neatlygintinos kraujo donorystės (NKD) programai viešinti buvo skirta per 12 mln. Lt, kuriuos ne visada dalijosi dabartiniai trys kraujo donorystės centrai: du savo ligoninių pacientus krauju ir jo komponentais aprūpinantys Santariškių klinikų Kraujo centras bei Kauno klinikų Kraujo centras ir liūto dalį atsiriekiantis Nacionalinis kraujo centras.

Prieš paminėdami dar vieną nebeegzistuojantį ketvirtąjį centrą pasakysime, kad prieš kelerius metus prie kraujo donorystės centrų patirto nuosmukio prisidėjo ir jie patys. Vieni labiau, kiti niekuo neprisidėjo, bet galiausiai nukentėjo visi.

Daug sumaišties sukėlė Kaune veikęs privatus Kraujo donorystės centras, 2012-ųjų pabaigoje sulaukęs STT vizito dėl neteisėtai išvežamos ir parduodamos kraujo plazmos. 2013 m. šio centro licencija buvo panaikinta. Piktnaudžiavimu, sukčiavimu bei dokumentų klastojimu kaltintam uždarosios akcinės bendrovės Kraujo donorystės centras direktoriui Artūrui Jonui Venslauskui skirta pusantrų metų laisvės atėmimo bausmė.

Iki pat 2012-ųjų, kol nebuvo sukurtas Kraujo donorų registras, kraujo donorystės įstaigos turimais duomenimis apie donorus ir kraujo donacijas nesidalydavo, tad jei nuolatinis donoras užsukdavo ne į įprastą, o į kitą kraujo centrą, čia jis buvo traktuojamas kaip naujokas ir jam atliekami atitinkami pirminiai kraujo tyrimai.

Tais pačiais metais pasirašytas visų kraujo donorystės įstaigų ir nevyriausybinių donorų organizacijų susitarimas dėl bendradarbiavimo propaguojant neatlygintiną kraujo donorystę, skleidžiant neatlygintinos kraujo donorystės idėją ir ją skatinant visomis priimtinomis priemonėmis.

Šiame susitarime nuostatoms „bendrauti etiškai, teikti tik teisingą informaciją“ atsirasti pasitarnavo ne tik tuo metu ne pati geriausia visuomenės nuomonė, bet ir minėto privataus kraujo centro istorija. 2013-ųjų pabaigoje dėl įtartų finansinių nusikaltimų NKC vadovo postą turėjo palikti Vytenis Kalibatas, o ilgą laiką A.J.Venslausko, liūdnai pagarsėjusio privataus Kauno kraujo centro, dešiniąja ranka buvusi, teisininkės ir centro pavaduotojos valdymui pareigas ėjusi J.Bikulčienė atėjo dirbti į Nacionalinį kraujo centrą ir tapo jau didžiojo kraujo centro vadove.

Visi šie skandalai neatlygintinos kraujo donorystės gerbėjų gretas sumažino, o milijonų, kurių dabar reikia jai propaguoti, poreikį neabejotinai padidino.

Propaguoti – tai ir dėkoti, skatinti, apdovanoti

Vienas pagrindinių savanoriškos neatlygintinos kraujo donorystės skatinimo motyvų yra etinis. Bet kokia sveikatos apsaugos veikla, kai prekiaujama žmogaus kūno dalimis, tarp jų ir krauju, yra morališkai nepriimtina.

Ne taip toli, į Rytus nuo mūsų, artimieji, sužinoję, kad jų artimojo laukia operacija, laksto ieškodami donorų ir perka kraują. Ir stovi mėlynanosiai prie kraujo centrų – gal ateis kas nors, kam reikia jo grupės kraujo, ir nupirks.

Pastarųjų metų neatlygintinos kraujo donorystės rezultatai sparčiai kopia aukštyn. Jei ir toliau tai vyks tokiais tempais, regis, nebereikės nė to numatyto penkmečio 100 proc. nemokamai donorystei pasiekti (NKC 2015 m. šis rodiklis pasiekė beveik 80 proc.).

Žiniasklaidai plačiąja prasme išleidžiama išties daug. Remiantis 2014 m. NKC pateiktomis ataskaitomis, regioninei ir nacionalinei spaudai, televizijai, radijo laidoms, reklaminių bukletų, informacinių leidinių spausdinimui, interneto svetainei, reklaminiams leidiniams, reklamai lauko ekranuose ir pan. išleista per 350 tūkst. Lt.

L.Kryžauskaitė pabrėžia, kad viešinti vis tiek reikia, nes žmonės nežino, kam tas kraujas, kad jo nei pasigaminsi, nei didžiulių atsargų prikaupsi, nes jo galiojimo laikas nėra beribis: trombocitinis kraujas galioja 5, eritrocitinis – 42 dienas.

„Nesiekiame pelno, bet mums reikia krauju aprūpinti 73 gydymo įstaigas. Visuomenė sensta, kraujo reikia vis daugiau, o žmonių, galinčių jo duoti, mažėja. Nėra kraujo centrų donorų, yra visos Lietuvos kraujo donorai, todėl jau antri metai donorus pagerbiame visi centrai kartu“, – sako J.Bikulčienė.

Šios pagerbimo ceremonijos taip pat finansuojamos iš tų pačių programos propagavimo lėšų. Kaip ir renginiai, koncertai, maitinimo ar net taksi paslaugos (trejų metų taksi paslaugų sutartis – 58 155 Lt).

Ar tuos pagerbia?

Pasisukinėkime po NKC organizuojamus renginius, kurių aprašų galima rasti spaudoje, ypač rajoninėje – toje, į kurios miestus ir miestelius vyksta mobilieji centrai rinkti kraujo. Miestelyje šurmulys, šventė, vietos gyventojai bendrauja, aukoja kraujo, klausosi vietinio ar atvežtinio atlikėjo.

Sukiojasi ir gražių ponų – kuris nors Seimo narys (juk rinkimai artėja), ministras, savivaldos politikai. Vieni neužsimiršta kur atėję, tad raitojasi rankovę ir duoda kraujo, kiti ima tik tai, kas šalia kraujo taip pat greičiausiai duodama neatlygintinai – nemokamą reklamos kampaniją. Juk apie gražią akciją neabejotinai parašys vietos laikraštis, visus ponus suminės, tai kodėl nenuėjus, kodėl nepasisukiojus?

Štai pačioje praėjusių metų pabaigoje Alytaus spauda mirgėjo straipsniais apie vieno Seimo nario aplankytą kraujo donorystės akciją. Idėja graži. Lyg netyčia didelis Seimo nario indėlis aprašytas ir vietinėje rinkėjų skaitomoje spaudoje, ir internete.

Nors pati Nacionalinio kraujo centro vadovė papasakojo, kad niekam spaudoje neįdomios geros naujienos ir už kiekvieną pasirodžiusį straipsnį tenka mokėti žiniasklaidos priemonei, brangiai mokesčių mokėtojams atsieinančiuose reklaminiuose straipsniuose vietoje informacinės medžiagos liaupsinami politikai, ministrai. Panašių liaupsių galima rasti ir kituose regioniniuose bei nacionalinio lygmens leidiniuose.

Per 25-erius nepriklausomybės metus žmonės subrendo, suprato, kad ne viskas už pinigus duodama, kai ką galima ir paaukoti. Tik ar visi subrendo? Ir dėl ko tų aukštų ponų kviečiamasi? Kažin ar dėl papildomų 450 miligramų kraujo. Galbūt ir iš jų tikimasi neatlygintinos paslaugos – reikiamos reformos ar kraujo plazmos reikalų nereguliavimo.

Pastaruoju metu pranešimuose apie neatlygintiną donoryste lyg tarp kitko užsimenama ir apie NKC pagrindu ketinamą steigti vieną visą šalį apimsiančią Nacionalinę kraujo tarnybą, kuri darbą turėjo pradėti dar Vytenio Andriukaičio ministravimo laikais. Šio keliams pasukus į Briuselį, idėja sugriauti dabartinę funkcionuojančią sistemą buvo primiršta, o mažesnieji kraujo centrai – Santariškių ir Kauno klinikų – palikti ramybėje. Kas žino, ar ši V.Andriukaičio išdėstyta iniciatyva iš trijų centrų padaryti vieną toli nukišta į stalčių?

Neatlygintinai donorystei skatinti skirtais biudžeto pinigais ne tik propaguojant donorystę, bet ir perkant straipsnius bei pelnant įvairių politikų palankumą, tyliai galima įgyvendinti net ir absurdiškiausias idėjas.