BFL

Nors skolintis dabar pigu, įmonės neskuba imti paskolų. Apdairumą stiprina ir ūkio plėtros perspektyva, kuri nėra nei rožinė, nei juoda: šuoliško augimo nenumatoma, o į galimas negandas žvelgiama stojiškai – tiek valstybė, tiek verslas pasirengę išbandymams.

Arūnas BRAZAUSKAS

2009-aisiais užgriuvusiai pasaulinei finansų krizei apibūdinti vartoti vaizdingi palyginimai. Aptariant finansus kalbėta apie užsuktą kreditų čiaupą, klausta, kada gi pagaliau iš bankų pliūptelės paskolų srovė, kuri gaivins sumenkusią ekonomiką.

Elementari statistika, apimanti visas verslui išduotas paskolas ir vidutines palūkanas, prašosi kitokio palyginimo: bankai čiaupą atsuka vis labiau, bet iš ten į verslo kibirus prisipilama vis mažiau. Antai vidutinės metinės palūkanos už verslo įmonėms išduotas paskolas pastaraisiais metais mažėjo be didelių vingių, tas pat ištiko ir verslui naujai suteiktų paskolų sumas.

Akivaizdu, kad įmonėms nerodant noro skolintis didėja bankų ir kitų finansinių institucijų konkurencija siūlant palankesnes skolinimosi sąlygas. Dėl to mažėja palūkanos ir paraiškų vertinimo griežtumas. Tačiau iš Lietuvos banko (LB) nuolat atliekamų bankų atstovų apklausų matyti, kad bankai nelinkę dar labiau lengvinti kreditavimo sąlygų.

Kiekvienas gali būti didelis

Šiaip ar taip, dabartinis laikotarpis atrodo palankus smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) įmonėms.

Kreditų SVV rinkoje ryškiai matomas „Swedbank“, kurio užsakymu bendrovė „Spinter tyrimai“ liepą aiškinosi vartotojų nuostatas. Tyrimo duomenimis, pas smulkiuosius vietos gamintojus ir prekybininkus bent kartą per savaitę apsiperka dauguma mažesniuose miestuose gyvenančių žmonių. Nors šalyje gausėja prekybos tinklams priklausančių parduotuvių, regionuose SVV prekybos įmonės pajėgios konkuruoti su tinklais.

Juolab kad smulkieji verslininkai labiau nei didelės prekybos įmonės gali palaikyti artimus ryšius su klientais. Pagrindinė priežastis, kodėl žmonėsi perka iš smulkiųjų gamintojų ir prekybininkų, yra galimybė pasiderėti dėl kainos. Kitas patrauklus klientams dalykas (tai nurodė apie 50 proc. apklaustųjų) – smulkieji vietos gamintojai ir prekybininkai gali pasiūlyti geresnį kainos ir kokybės santykį.

Šįmet bankas įgyvendina SVV palaikymo projektą „Kiekvienas gali būti didelis“ – banko teigimu, pirmą tokį Lietuvoje. Svarbiausi projekto renginiai – smulkiojo verslo savaitgaliai, kurių metu vartotojai kviečiami pakeisti įprastus apsipirkimo kelius: norimų prekių, paslaugų įsigyti iš smulkiųjų vietos gamintojų ar prekybininkų. Smulkieji verslininkai skatinami pasiūlyti pirkėjams nuolaidų, ypatingų prekių.

Pagal projektą numatyta suteikti 12 prizų verslui plėtoti po 3 tūkst. eurų. Tokius prizus jau gavo 6 „Swedbank“ klientai – kelios parduotuvės, muzikinis baras, parduotuvė-kavinė.

Plėtra lėtėjo kartu su eksportu

Nuosaikumas, kuris kalbant apie valstybės finansus vadinamas griežtu taupymu, būdingas ir didžiajam verslui. Tai matyti iš ekonomikos flagmanų – stambiųjų pramonės įmonių lūkesčių, kuriuos Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) tiria kas ketvirtį – apklausia 150 didžiausių įmonių. Lapkričio pradžioje LPK paskelbė šių metų ketvirtojo ketvirčio apklausos duomenis. „Įmonės vis dar prieštaringai žiūri į papildomą skolinimąsi“, – konstatavo LPK Ekonomikos ir finansų departamento analitikas Juozapas Preikša.

Stambiojo verslo atsargumą vertėtų laikyti optimistiniu, nes nuosaikaus pasitikėjimo ateitimi teikia tiek šių metų ūkio būklė, tiek raidos prognozės.

Spalį vyriausiasis „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis konstatavo: „Šiemet Lietuvos ekonomika auga maždaug dvigubai lėčiau, nei prognozavo Finansų ministerija ir daugelis ekonomistų.“ To priežastis – sumažėjęs eksportas.

Rugsėjo pradžioje LB paskelbtoje šalies ūkio apžvalgoje teigiama, kad „grynojo eksporto indėlis į ūkio plėtrą yra daug prastesnis, nei laukta, todėl šių metų ūkio augimo prognozė sumažinama iki 1,6 procento (anksčiau prognozuota 2,0 proc.).“ Pagal LB numatymus, 2016 m. Lietuvos ūkio augimas paspartės iki 3,2 proc.

Pasidžiaugus, kad dėl lėtesnių ūkio augimo tempų šalies biudžetas kol kas nenukentėjo (eksporto svyravimai menkai veikė biudžeto pajamas – per tris metų ketvirčius valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų planai buvo viršyti 2 proc.), galima pasidžiaugti ir šalies ūkio gebėjimu prisitaikyti prie staigaus eksporto rinkų praradimo Rytuose – eksporto srautus pavyko perorientuoti į ES ir Šiaurės Ameriką.

Dėl politinės konfrontacijos su Rusija bet kokie svarstymai apie ES jai įvestų sankcijų ir atsakomųjų Rusijos priemonių žalą Lietuvos ūkiui atsiduria informacinio karo zonoje. Tačiau sprendimų priėmėjai privalo žinoti realią padėtį. Nenuostabu, kad spalio pabaigoje Seimui pateiktame pranešime LB daug dėmesio skyrė būtent Rusijos ekonomikos būklei ir jos poveikiui mūsų šalies ūkiui.

Nemažą Lietuvos eksporto į Rusiją dalį sudaro pervežimo paslaugos, kurios, palyginti 2014-ųjų pirmąjį pusmetį su 2015-ųjų, sumažėjo trečdaliu. LB konstatuoja, kad transportavimo ir saugojimo paslaugų teikėjai palengva persiorientuoja į kitas rinkas, pavyzdžiui, Vokietiją, Prancūziją, Latviją, tačiau tai kol kas nekompensuoja netekčių Rusijoje. Tarp transportavimo ir saugojimo veiklų didžiausių netekčių patiria sandėliavimo paslaugų teikėjai – vilkikus galima lengvai nukreipti į kitas šalis, o sandėliai stovi ant žemės.

N.Mačiulis yra atkreipęs dėmesį į teigiamas ES ir kitų šalių sankcijų Rusijai pasekmes Lietuvos biudžetui: dėl sumenkusių vilkikų srautų sumažėjo cigarečių bei degalų kontrabandos, ir tai didino akcizų įplaukas. LB analitikų teigimu, Rusijos veiksnys juntamas ir apdirbamojoje pramonėje, tačiau ten jis yra ribotas.

Rusija nebuvo pagrindinė Lietuvos apdirbamosios gamybos produkcijos rinka: 2014 m. į Rusiją buvo eksportuojama tik 2,5 proc. jos produkcijos, o 2015 m. pirmąjį pusmetį ši dalis sumažėjo iki 1,4 proc.

Rusijos embargas iš ES įvežamoms prekėms paveikė tik labiausiai su Rusija susijusias Lietuvos apdirbamosios gamybos šakas – pieno ir mėsos produktų gamybą. LB vertinimu, pieno produktų gamintojai kol kas nesugeba kompensuoti dėl Rusijos įvesto embargo smukusių pajamų. Mėsos produktų gamintojų padėtis geresnė, šios veiklos įmonės prarastas pajamas sugebėjo kompensuoti didesniu pardavimu Lietuvoje ir padidėjusiu eksportu į kitas rinkas.

Viską apimantis nuosaikumas

„Pagrindiniai neigiami pokyčiai matomi būtent maisto pramonėje. Didžiausią įtaką turėjo pieno perdirbimo įmonės, kurios vis dar kenčia dėl to, kad neatrasta rinkų po Rusijos rinkos uždarymo“, – pristatydamas metų ketvirtojo ketvirčio pramonės lūkesčių indeksą aiškino LPK analitikas J.Preikša, kartu pripažindamas, kad indekso reikšmė, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, padidėjo 6 punktais, nors nuotaikos apskritai vertintinos kaip nuosaikios.

Išvardyti veiksniai lemia atsargų požiūrį į skolinimąsi. Tai komentuoja J.Preikša: „Iš esmės visos skolinimosi paklausos perspektyvos vertinamos nuosaikiai. Išsiskiria galbūt metalų, mašinų ir įrengimų pramonė. Šios įmonės savo skolinimosi augimą sieja su inovacijų diegimu. Kitoje pramonėje, pavyzdžiui, medienos ir baldų, kur inovacijų ir šiaip gausu, tos įmonės iš esmės nežada didinti skolinimosi tempų. O metalų, mašinų ir įrengimų pramonėje, kur tikimasi naujų investuotojų ir užsakymų, įmonės tikrai didins savo skolinimąsi. Didesnis skolinimosi lūkesčių mažėjimas pastebimas maisto ir gėrimų pramonėje dėl jau minėtų priežasčių – nepavyko atrasti naujų rinkų. Galima tikėtis, kad įsitvirtinus naujose rinkose šios įmonės didins investicijas ir skolinimąsi.“

SEB banko Finansavimo paslaugų departamento direktorius Vaidas Žagūnis „Veidui“ aiškino didesnio skolinimosi sąlygas: „Aktyvesnį įmonių skolinimąsi lemia Lietuvos ekonomikos situacija. Lietuvos ekonomikos augimui teigiamą įtaką daro vidaus vartojimas, stiprėjantys vartotojų ir verslo lūkesčiai dėl ateities. Mažas ir vidutines įmones paveikė geopolitinė situacija, tačiau joms pavyko palyginti sklandžiai perorientuoti srautus į Vakarus. Tai įrodo didelį šalies įmonių lakstumą, greitą reakciją ir gebėjimą keistis. Be to, naftos kainų kritimas turi teigiamos įtakos didesnės dalies įmonių sąnaudoms ir pelningumui. Taigi visi esminiai SVV sektorių veikiantys veiksniai buvo labiau teigiami ir tai lėmė aktyvesnę įmonių plėtrą ir skolinimąsi šiemet. Ateityje spartesnio paskolų portfelio augimo lūkesčius siejame su nauju ES finansinės perspektyvos laikotarpiu, kuriuo turėtų pagyvėti investicijos ir darbo vietų kūrimas.“

Verslo finansavimo 2014–2020 m. ES lėšomis svarbą yra pabrėžęs Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas. Balandį viešame asociacijos komentare jis teigė, kad kredito įstaigų galimybės dalyvauti tokių programų kofinansavime nepelnytai nuvertinamos, neatsižvelgiant į itin palankias šiuo metu rinkoje esančias skolinimo sąlygas ir bankų sistemos finansines galimybes.

Komentuodamas „Veidui“ padėtį, S.Kro­pas sakė, kad paskolų garantijų tvarka, turinti palengvinti kredito įstaigų dalyvavimą projektuose, vis dar neparengta, ir išreiškė viltį, kad už tai atsakingos Finansų ir Ūkio ministerijos paspartins rengimo darbus.

Konstatuojant, kad Lietuvos ūkio raida 2015-aisiais vyko teigiama kryptimi, atsargiai žvelgiama į ateitį – ypač į eksporto plėtros perspektyvas.

LB veržlesnį eksporto augimą sieja su mažomis žaliavų kainomis ir gera besivystančių rinkų būkle. N.Mačiulis atkreipia dėmesį, kad grėsmė gali ateiti iš ten pat, iš kur tikimasi paskatų Lietuvos ūkio augimui: pasak jo, net ir nuosaikios Finansų ministerijos prognozės dėl BVP, atlyginimų, darbo vietų ir kainų pildysis, jeigu pasaulio nesukrės dar viena finansų krizė ir ekonomikos nuosmukis, šį kartą galintis prasidėti labai pažeidžiamose ir pakankamai svarbiose besivystančiose rinkose.

Nors šįmet daugumos vartotojų nuostata buvo laukti kainų kilimo, statistikos duomenys kol kas rodo kainų indekso mažėjimą. Metų pradžioje naftos kainų kritimas ir su tuo susijęs vartotojų kainų mažėjimas spaudė žemyn ir infliacijos rodiklius, suteikdamas jiems minuso ženklą, – kitaip tariant, vyko defliacija.

LB aptakiai prognozuoja, kad infliacija artimiausiu metu netaps teigiama: „Vartotojams palankią kainų raidą ir toliau palaikys atpigusi energija ir nedaug kylančios ne energijos kainos.“ LB dar prognozuoja, kad 2015 m. infliacija sudarys  minus 0,5 proc., o 2016 m. bus teigiama – sieks apie 1,5 proc., nes energija, lemianti kainų kritimą 2015-aisiais, kitąmet nebeturėtų pigti, o kitos kainos kils sparčiau.

„Swedbank“ vyr. ekonomistas N.Mačiulis spalį išdėstė nuomonę, kad blogam ūkio raidos scenarijui Lietuva šiuo metu pasirengusi geriau nei prieš sunkmetį, prasidėjusį 2009 m.

Pasak jo, tada biudžeto pajamos buvo dirbtinai ir laikinai išpūstos nekilnojamojo turto, kreditavimo ir vartojimo burbulų, o šiuo metu nėra nė vieno iš šių neigiamų veiksnių. Jeigu labai blogas pasaulio ekonomikos plėtros scenarijus taptų tikrove, N.Mačiulio nuomone, Lietuvai pavyktų išvengti skausmingų taupymo priemonių, kurių teko imtis 2009-aisiais.

Finansai. Estijos parlamentas antrą kartą atmetė siūlymą riboti smulkiųjų, arba greitųjų, kreditų palūkanas, o Japonijoje ir Baltarusijoje tokie kreditai iš viso uždrausti. Lietuvoje šis verslas taip pat griežtai ribojamas ir reguliavimą ketinama tik griežtinti.

Tokios niūrios perspektyvos gąsdina šio verslo atstovus, kurių teigimu, jau šiuo metu galiojantys apribojimai kreditais neleidžia pasinaudoti nemažai daliai žmonių, varžo ir silpnina pačias finansų įstaigas. O reguliavimą sugriežtinus dar labiau, šis verslas iš viso bus stumiamas iš rinkos,  vartotojai neteks galimybės pasiskolinti pinigų tuomet, kai to labiausiai reikia.

Estai atvirkščiai – nusprendė palikti neribotą metinę smulkiųjų vartojimo kreditų palūkanų normą ir atmetė įstatymo projektą, kuriuo siūlyta pakeisti Civilinį kodeksą ir numatyti, kad vartojimo kredito sutartis būtų pripažinta negaliojančia, jeigu joje numatyta metinė palūkanų norma daugiau nei tris kartus viršija vidutinę komercinių bankų gyventojams išduotų vartojimo kreditų metinę palūkanų normą. Šią normą kas šešis mėnesius apskaičiuoja Estijos bankas. Praėjusių metų pabaigoje Estijoje taip apskaičiuota riba siekė 101,5 proc.

Estijos parlamentas taip pat atmetė pasiūlymą dėl įstatymo, numatančio apribojimus sprendžiant ginčus tarp kredito bendrovių ir jų klientų arbitražo teisme. Bet estai vis dar svarsto galimybes apriboti smulkiųjų vartojimo kreditų reklamą per televiziją ir radiją, yra rengiamas kreditų teikėjų priežiūros įstatymas.

Maždaug prieš metus Estijos parlamentas atmetė suvaržymų projektą, remdamasis vyriausybės išvada, kuri nepalaikė pernelyg griežtų apribojimų verslui ir siekė užtikrinti sutarties laisvės principą, kad šalims turi būti palikta teisė susitarti dėl kainos ir sandorio, ir šis principas privalo galioti ir smulkiųjų vartojimo kreditų sektoriui.

Vytauto Didžiojo universiteto lektorius dr. Paulius Astromskis giria estus sakydamas, kad jie adekvačiai įvertino kreditų palūkanų normos ribojimo pasekmes, kurios Lietuvoje jau yra akivaizdžios. Šiuo metu Lietuvoje nustatyta maksimali bendra vartojimo kredito kainos metinė norma (BVKKMN) negali viršyti 200 proc., delspinigiai negali būti didesni nei 0,05 proc., o įmokos už kreditus negali viršyti 40 proc. mėnesio pajamų.

„Tokie ribojimai varžo verslą, mažina konkurenciją ir paslaugų pasirinkimą vartotojams. Siekiant laikytis nustatytų apribojimų teikiamos didesnės paskolos ilgesniam laikotarpiui ir žmonės galiausiai sumoka daugiau, nes yra priversti pasiskolinti didesnę sumą, nei jiems reikėjo“, – aiškina P.Astromskis, neseniai smulkiųjų kreditų tema parašęs disertaciją.

Gauti tokį kreditą šiais laikais labai paprasta, net nereikia išeiti iš namų. Galima skolintis internetu, trumpąja SMS žinute, spaudos kioskuose, prekybos centruose, pašte.

„Ar aš proto netekau?!“ – paklausti, ar prireikus skolintųsi pinigų iš greitųjų kreditų bendrovių, atsako daugelis žmonių ir purtosi vien nuo minties apie juos. Tačiau yra nemažai žmonių, besinaudojančių šia paslauga, nors už tai tenka mokėti tikrai didelę kainą. Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos (LSVKA) prezidento Liutauro Valicko duomenimis, maždaug 14 proc., arba apie 400 tūkst., Lietuvos gyventojų esant reikalui naudojasi šia paslauga.

Vienas tokių – 52-ejų metų vilnietis Modestas K. (vardas ir inicialas pakeisti) „Veidui“ papasakojo savąją istoriją. Greituoju kreditu jis susigundė tuomet, kai nedidelėje įmonėje dirbdamas darbų vadovu buvo pasiųstas į komandiruotę kitame mieste, kur netikėtai prireikė atsiskaityti už projekte nenumatytus žemės kasimo darbus. „Staiga prireikė 500 litų, o juos pervesti įmonė galėjo tik po tam tikro laiko. Laukti negalėjau, nes degė darbai, todėl prekybos centre esančiame bendrovės „SMS kreditai“ biure užpildžiau paraišką, ten pat esančiame banko skyriuje iš savo sąskaitos kredito davėjams pervedžiau reikalaujamą vieną centą ir kol parėjau namo, telefonu gavau pranešimą, kad į mano sąskaita jau pervesti 800 litų“, – pasakoja Modestas K.

Nors tiek jam nereikėjo, vyras pasiskolino daugiau, nes palūkanos nuo didesnės sumos buvo mažesnės. Paskolą jis paėmė pusės metų laikotarpiui, planavo vos gavęs iš įmonės 500 Lt iš karto atiduoti kreditoriams, tačiau, anot jo, reikėjo gyventi, todėl įmonės pervestus pinigus panaudojo savo reikmėms, o už kreditą kas mėnesį mokėjo beveik po 200 Lt. Kadangi vieną mėnesį nesumokėjo, paskola dar labiau pabrango, ir iš viso po pusmečio jis sumokėjo 1200 Lt, arba 400 Lt brangiau, nei pasiskolino.

„Ką darysi, reikėjo suktis iš padėties, tačiau tų pinigų kaina iš tiesų yra didžiulė. Kai geriau pagalvoji, tikrai nebuvo verta taip daryti, tačiau tuomet man atrodė, kad trumpam pasiskolinsiu ir gavęs iš karto atiduosiu. Tai nieko nekainuos. Bet gyvenime atsitinka įvairiausių dalykų, kurių negali numatyti, skolintojai primygtinai siūlo skolintis daugiau, nei reikia, nes neva pigiau. Taip ir įklimpsti“, – svarsto vyras, vėliau dar du kartus pasinaudojęs greitaisiais kreditais.

Mat greitųjų kreditų bendrovių tinkluose atsiradęs potencialus klientas tiesiog „užmėtomas“ pasiūlymais. Pasiūlymų jis gauna ne tik iš tos bendrovės, iš kurios skolinosi, tačiau ir iš kitų greitųjų kreditų įmonių.

Antrą kartą Modestas K. pusei metų skolinosi tūkstantį litų iš bendrovės „Vivus LT“, kai įmonėje, kurioje dirbo, vėlavo atlyginimas. Tačiau pranešimus apie pervestą kreditą Modesto K. elektroniniame pašte atsitiktinai perskaitė žmona, ir šeimoje kilo didžiulis skandalas. Žmona ir sūnus neteko žado sužinoję, kad vyras, negaudamas atlyginimo, pragyvenimui brangiai skolinasi iš greitųjų kreditų bendrovės. Tuomet suaugęs sūnus jam paskolino pinigų ir kreditas skubiai buvo grąžintas skolintojams, todėl nieko papildomai nekainavo. Tačiau tai vyro nesustabdė, ir po kurio laiko, vėl pritrūkęs pinigų, jis dviem mėnesiams pasiskolino 500 Lt, už kuriuos, kaip prisimena, sumokėjo 632 Lt.

„Visą laiką nuo šeimos slėpiau, kad skolinuosi. Buvo gėda, tačiau atlyginimas nuolat vėlavo, trūko pinigų, o gyventi reikėjo. Bet tai nėra išeitis, nes kreditai kainuoja brangiai ir problemą išsprendžia tik trumpam. Sukiesi užburtame rate, ir viskas“ – sako Modestas K. ir tikina daugiau neketinantis lipti ant to paties grėblio.

Beje, pasiūlymų skolintis į savo elektroninį paštą ir telefoną jis vis dar gauna ir šiandien. Kaip ir sveikinimų gimtadienio proga. Pavyzdžiui, neseniai apie save jam priminė „Paskolos LT“, siūlydamos vartojimo kreditus nuo 500 (1726,40 Lt) iki 3 tūkst. (10 358,40 Lt) eurų. Jei vyras pasiskolintų tūkstantį eurų (3452,80 Lt) dvejiem metams su fiksuota metine 55,76 proc. palūkanų norma, per mėnesį jis mokėtų 70 eurų (241,70 Lt) įmoką, o per dvejus metus sumokėtų 1680 eurų (5800,70 Lt). Bendra vartojimo kredito kainos metinė norma būtų 72,47 proc.

Taigi greitieji kreditai – gėris ar blogis, o juos siūlantys verslininkai – lupikautojai ar gelbėtojai? Kalbantis šia tema, vidurio nėra.

Ekonomikos analitiko, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo dr. Raimondo Kuodžio nuomonė šiuo klausimu griežta ir kategoriška: šią antisocialinę veiklą reikia uždrausti, ir taškas. Visuomenei nuo to būtų tik geriau. „Nuo žilos senovės lupikavimas buvo arba uždraustas, arba smarkiai reguliuojamas. Pagrindinis klausimas čia yra etinis. Paprastai greituosius kreditus ima tie žmonės, kurie iš esmės nebeturi kitos galimybės arba itin neturi valios. Natūralu, kad sektorius, kuris teikia tokias paskolas, išnaudoja tą žmonių silpnumą arba sudėtingas jų gyvenimo aplinkybes. Tokį išnaudojimą aš tiesiai šviesiai laikau antisocialine veikla, nes žmonės, kurie susiduria su šiuo sektoriumi, smarkiai nukenčia, prisidaro nepakeliamų finansinių įsipareigojimų. Kad jų nepersekiotų antstoliai, turi išeiti iš formalios darbo rinkos, ir tada jų išlaikymo sąnaudas turi prisiimti visuomenė. Tačiau problema niekur neišnyksta, ji perkeliama ant visuomenės pečių, o naudos gauna greitųjų kreditų skolintojai“, – aiškina R.Kuodis.

Jam pačiam teko ne kartą šnekėtis su jaunais žmonėmis, kurie neturėdami pajamų naudojosi greitaisiais kreditais, pavyzdžiui, prisipirko mobiliųjų telefonų, o paskui šią problemą užkrovė tėvams arba prasiskolino, įsisuko į skolų karuselę, skolindamiesi iš vienų, kad padengtų kreditus kitiems skolintojams. „Tai tik gražios pasakos, kad žmonės skolinasi investicijoms ar bėdai ištikus. Tokie atvejai yra reti, palyginti su tuo, kad žmonės praranda saiką, neturi valios ir prisidaro gyvenime didelių bėdų, o paskui nežino, ką su jomis daryti“, – šiuo klausimu R.Kuodis nepalenkiamas.

Jo teigimu, visuomenės švietimas ir moralizavimas tokiais atvejais retai padeda. Jei tai yra sisteminio lygio problema, ją geriau spręsti tiesiogiai. Vienos šalys visai uždraudžia greituosius kreditus, kaip antisocialinę veiklą, kitos renkasi reguliavimą nuo visiškai liberalaus iki labai griežto ir smarkiai riboja šį sektorių, kad žmonėms tokie kreditai būtų kuo sunkiau prieinami. „Sveiko proto žmogui akivaizdu, kad tai yra kilpa ant kaklo, nes mokėti po keliasdešimt ar šimtą procentų metinių palūkanų nėra pakeliama. Tokios veiklos žala yra gerokai didesnė nei nauda, todėl, mano nuomone, ją reikėtų uždrausti“, – įsitikinęs R.Kuodis.

Finansų ekspertas, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos finansų ir ekonomikos konsultantas Stasys Jakeliūnas smulkiųjų ir greitųjų kreditų verslą taip pat be užuolankų vadina lupikavimu. Šio verslo esmė – įtraukti žmogų į skolinimosi karuselę.

„Jie reklamuoja, kad pirma paskola ar pirmas paskolos pratęsimas – nemokami. Už to slypi sumanymas, kad paskola bus refinansuojama ir tuomet jau bus skaičiuojamos visai kito lygio palūkanos. Tai toks pat klientų viliojimas, koks vyko Jungtinėse Amerikos Valstijose antrarūšių būsto paskolų rinkoje, kai lengvatinėmis vieno procento metinėmis palūkanomis suviliotiems žmonėms po kurio laiko teko mokėti rinkos palūkanas (4–5 proc.). Taip ir greitųjų kreditų atveju: iš pradžių – nulinės palūkanos, o vėliau – siekiančios 50 ir daugiau procentų. Ir jei žmogus refinansuoja savo kreditą keletą kartų, o Lietuvos banko duomenimis, 2013 m. maždaug 30–40 proc. tokių paskolų buvo refinansuojamos ne po vieną kartą, jo kaina smarkiai išauga“, – aiškina S.Jakeliūnas.

Pasak jo, šioje grandinėje vyksta paskolų refinansavimas ir susidaro iliuzija, kad viskas lyg ir gerai, tačiau jei staiga ši grandinė būtų nutraukta, beveik pusė jos dalyvių nesugebėtų grąžinti kreditų. S.Jakeliūno teigimu, tie žmonės yra pakabinti ant kabliuko, kurį praryja, kai susivilioja, pavyzdžiui, reklama apie pirmą nemokamą paskolą. „Tai finansiniai narkotikai, prie kurių žmonės yra pratinami ir jaukinami. Jų reklamos apie pirmą paskolą nemokamai – tai pirmoji narkotikų dozė, kurią suvartojus, kai gyvenimas priverčia pratęsti paskolą, žmonės yra pasirengę mokėti 50 ir 100 proc. metinių palūkanų siekiančią kainą, kad vartotų toliau“, – su narkotikų verslu greituosius kreditus lygina S.Jakeliūnas.

Pasak jo, greitųjų kreditų skolintojų verslo modelis paremtas tuo, kad išduodama daug smulkių paskolų su didžiulėmis palūkanomis ir iš tos masės žmonių surenkama solidi palūkanų marža, nes pinigai rinkoje yra pigūs. „Net jei vidutinė jų gaunamų metinių palūkanų norma yra apie 50 proc., tos įmonės savo klientų atžvilgiu užsiima finansiniu lupikavimu, kurį Lietuvoje esame įteisinę“, – tvirtina S.Jakeliūnas, kurio teigimu, sveiko proto riba, kai kalbama apie tokių kreditų palūkanų normą, baigiasi ties 15–20 proc. Visa kita – lupikavimas.

Lietuvos banko duomenimis, mažųjų vartojimo kreditų (iki 1000 Lt) vidutinė metinė palūkanų norma praėjusių metų trečiąjį ketvirtį buvo 96 proc.

Prieš kurį laiką dirbęs vienoje iš kredito unijų finansų analitikas sako, kad ieškodami išeities greitųjų kreditų bendrovių klientai kreipiasi ir į kredito unijas, prašydami mažesnėmis palūkanomis refinansuoti jų greituosius kreditus. Taip žmonės trumpam tarsi išsprendžia savo problemas.

S.Jakeliūnas įsitikinęs, kad bet kokį skolinimą būtina licencijuoti ir griežtai prižiūrėti. Nevaldomas ir neprižiūrimas skolinimas sukelia pasaulines krizes, kaip tai atsitiko 2008 m., kai komerciniai bankai nežabotai dalijo paskolas gyventojams ir verslui. „Nevaldomas ir neprižiūrimas komercinių bankų skolinimas sukėlė pasaulinę finansų krizę, o skolinimas lupikavimo palūkanomis yra dar didesnė problema ir rizika. Potencialiai tai didelė socialinė bomba, nes jei tie žmonės nebūtų refinansuojami, taptų nemokūs“, – mano S.Jakeliūnas.

O mokslinį darbą apie smulkiųjų ir greitųjų kreditų rinką parašęs P. Astromskis, remdamasis savo tyrimais, teigia, kad tokia paslauga vartotojams yra reikalinga ir paklausi, tačiau netinkamai reguliuojama tampa vis labiau neprieinama.

Aiškindamasis, dėl kokių priežasčių žmonės skolinasi, kokių alternatyvų turi, kaip jiems sekasi grąžinti paskolas, ar skolindamiesi jie prasiskolina, mokslininkas apklausė 1700 greitųjų kreditų vartotojų. 800 iš jų sakė, kad kreditai padėjo jiems išspręsti problemas.

„Grietųjų kreditų rinkoje rasite ir gerų, ir blogų pavyzdžių, kaip ir bankiniame ar kredito unijų sektoriuose. Mano tyrimas atskleidė, kad didžioji dalis vartotojų yra patenkinti ir sakė, kad greitoji paskola jiems padėjo išspręsti esamas problemas. Be abejo, viena problema keičiama kita, tai yra įsiskolinimu. Bet įsiskolinimas daugeliu atvejų vartotojui buvo mažesnė problema nei ta, dėl kurios jis skolinosi pinigus“ – sako disertacijos autorius.

P.Astromskio teigimu, greitaisiais kreditais naudojamasi tada, kai pinigų reikia tuojau pat – ištikus finansiniam šokui ir kai nėra kitų alternatyvų. Tyrimas parodė, kad paskolos iš bankų ar kredito unijų kaip alternatyva vartotojams buvo neprieinamos. Didžioji dalis apklaustųjų kaip alternatyvą nurodė kaimynus ir artimuosius, tačiau paklausti, kodėl nesiskolino iš jų, žmonės sakė, kad buvo gėda ir nesmagu prisipažinti apie savo finansines problemas.

Tačiau kas baisiau: gėda ar didžiulė paskolos kaina?

„Žinote, tas greitųjų paskolų procentų skaičiavimas yra didžiulis nesusipratimas. Tiek metinės palūkanų normos, tiek bendrojo vartojimo kredito kainos metinės palūkanų normos yra metiniai rodikliai, preziumuojantys, kad žmogus kreditu naudosis mažiausiai metus. Bet greitųjų kreditų atveju skolinamasi kur kas trumpesniam laikotarpiui. Įskaičiuojant ir tipinius kreditų pratęsimus, didžioji dalis vartotojų juos grąžina po dviejų trijų pratęsimų maždaug per tris mėnesius. Todėl ta formulė, pritaikyta bankams, visiškai netinka greitiesiems kreditams ir neatspindi realybės“, – tikina P. Astromskis.

Jo teigimu, problema ta, kad į greitųjų kreditų sektorių žiūrima kaip į bankinį. Tačiau tai esą visiškai skirtingi produktai. Dabar turime situaciją, kai į vieną lentyną ir pomidorai, ir apelsinai sudėti tik todėl, kad jie apvalūs. Jų negalima dėti į vieną lentyną vien todėl, kad greitųjų kreditų skolinimosi priežastys, terminai, skaičiavimo ir valdymo principai, skolų išieškojimo būdai yra visiškai kitokie. Į banką ar kredito uniją žmogus eina siekdamas kažkokio pagerinimo, naujo daikto, būsto ar mašinos, o į greitųjų kreditų bendroves eina ne su plėtros, o su išgyvenimo strategija.

Mitas yra ir tai, kad greitaisiais kreditais žmonės naudojasi norėdami atostogauti ar pramogauti. Kaip parodė tyrimas, trys didžiosios priežastys – komunaliniai mokesčiai, maistas ir netikėtos išlaidos. „Žmonės taip išsprendžia einamąsias problemas. Turime tai, ką turime: oficialiais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 60–70 proc. namų ūkių neturi lėšų pakankamam pragyvenimo lygiui užtikrinti ir negalėtų padengti 230 eurų (800 Lt) netikėtų išlaidų“, – sako P.Astromskis.

Tačiau ar spręsdami šias savo kasdienes problemas žmonės nepatenka į dar didesnę bėdą, įsisukus skolų ratui?

P.Astromskis aiškina, kad vidutinė skola yra maždaug 100 eurų ir maždaug per tris mėnesius 90 proc. pasiskolinusių su pratęsimais kreditus grąžina. Kad tai būtų reguliuojama dar griežčiau, mokslininkas disertacijoje siūlo įvesti privalomą įmokų amortizaciją, tai yra reikalavimą kartu su pratęsimo mokesčiu dengti ir dalį pagrindinės skolos.

Viena svarbiausių jo disertacijos išvadų: smulkieji vartojimo kreditai turėtų būti reguliuojami atskiru teisės aktu ir kitaip nei bankinis sektorius, o pats reguliavimas turėtų būti grindžiamas ne emocijomis ir interpretacijomis, kaip yra šiuo metu, o racionaliu skaičiavimu ir moksliniais tyrimais.

„Lietuvos bankui yra pateikta mano disertacija, pasiūlymai, kaip galima būtų sureguliuoti šį sektorių, kad būtų užtikrintas kredito prieinamumas ir skolininko bei kreditorių interesų apsauga. Tačiau jokių diskusijų nėra. Užuot įsigilinus, kodėl vartotojai skolinasi, ar turi kitų alternatyvų, siekiama tik dar labiau riboti arba apskritai uždrausti smulkiuosius vartojimo kreditus. Bet tai nepanaikins poreikio, tik perkels į visiškai nereguliuojamą šešėlį, kuriame galioja jau visai kitos taisyklės“, – teigia P.Astromskis.

Dėl šiuo metu nustatytų apribojimų tenka ilginti skolinimo terminus ir didinti sumas. Todėl žmonėms tenka skolintis daugiau, nei jiems reikia, ir ilgesniam laikotarpiui. Paslauga tampa brangesnė ir neatitinkanti realių poreikių.

Be to, mokslininkas atkreipia dėmesį, kad visas reguliavimas yra sukoncentruotas į paskolų davėjus, visiškai užmirštant pačių paskolų vartotojų atsakomybę. Kreditavimas susideda ne tik iš atsakingo skolinimo, bet ir iš atsakingo skolinimosi. Todėl būtina imtis priemonių, kurios reikalautų vartotojo atsakomybės, teikiant informaciją apie save, ir, žinoma, priverstų prieš imant paskolą susimąstyti, ar iš tiesų jos reikia.

„Dar viena problema – reklama. Greitieji kreditai skirti problemoms spręsti, todėl jų reklamose negalima rodyti, kaip smagu yra skolintis. Nes iš tiesų skola nėra geras dalykas. Todėl, kaip ir dėl rūkalų, turėtų būti įspėjama, kad tai gali pakenkti, ir raginama skolintis atsakingai“, – apie tai, ką reikėtų tobulinti, kalba P.Astromskis.

O štai Lietuvos bankas patvirtina, kad nėra nusiteikęs diskusijoms. „Lietuvos bankas, kaip reguliuotojas, savo poziciją vartojimo kreditų rinkos atžvilgiu yra suformavęs dar 2013 m., parengdamas Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo projektą, ir ši pozicija nėra pasikeitusi“, – sako Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius Vilius Šapoka.

Pasak jo, reguliavimas bus griežtinamas, nes Lietuvos bankas mano, kad vartotojų interesų apsauga šiuo metu nėra pakankama. Parengtame įstatymo projekte Lietuvos bankas siūlo mažinti bendros vartojimo kredito kainos metinę normą, taip pat nustatyti vadinamąjį atvėsimo laikotarpį, kad vartojimo kredito sutartį norintys sudaryti asmenys negalėtų to padaryti nedelsiant. Jie pirmiausia turėtų pateikti prašymą suteikti kreditą ir tik po kelių dienų galėtų pasirašyti sutartį. Taip būtų siekiama, kad žmogus geriau apsvarstytų visus galimus finansavimo šaltinius (galimybes sutaupyti ar atsisakyti nebūtinų išlaidų) ir pagalvotų prieš apsispręsdamas imti paskolą.

Be to, pastaruoju metu visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, sparčiai populiarėja vadinamosios internetinės tarpusavio skolinimo platformos (angl. ~peer-to-peer lending~), sudarančios galimybę vartotojams pinigų skolintis tarpusavyje. Lietuvos bankas šią veiklą taip pat siūlo reglamentuoti, kaip ir vartojimo kreditus.

Šiuo metu vartojimo kreditų reguliavimo tobulinimu užsiima Seime sudaryta darbo grupė ir Lietuvos banko atstovai tikisi, kad į jų siūlymus dėl reguliavimo griežtinimo bus atsižvelgta.

Kol kas bendros kalbos su Lietuvos banku nerandančios smulkiųjų vartojimo kreditų įmonės, susivienijusios į asociaciją, pačios stengiasi siekti civilizuotų ir etiškų santykių su savo klientais. Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos prezidentas L.Valickas pripažįsta, kad tenka dėti daug pastangų, bandant atsikratyti įvairių šio verslo atstovams klijuojamų etikečių, ir, žinoma, keistis patiems.

„Asociacija, kuriai šiuo metu priklauso 11 įmonių (iš viso registruotų yra 60, aktyviai rinkoje veikiančių – apie 40), prieš šešerius metus, galima sakyti, šio verslo Lietuvoje ištakose, buvo įkurta, kad vienytų etiškai dirbančias įmones. Vienas pagrindinių mūsų uždavinių – rasti pusiausvyrą  tarp vartotojų ir kredito įmonių interesų“, – sako L.Valickas ir vardija asociacijos iniciatyva atsiradusius vartotojams skirtus projektus:  kredito akademiją, skirtą klientų mokymams, informacinius interneto puslapius ~www.apiekredita.lt~, ~www.skaidruskreditas.lt~.

Maždaug prieš metus įkurtas kreditų arbitražas, sprendžiantis tarp vartotojų ir kredito įmonių kylančias problemas. Asocijuotos įmonės yra įsipareigojusios pripažinti arbitražo sprendimus. Tačiau, pasak L.Valicko, arbitražui kol kas neprireikė susirinkti, nes visi klausimai buvo išnagrinėti ikiarbitražinėje komisijoje. „Tai reiškia, kad įmonės ieško sprendimų ir juos randa, konfliktai būna išsprendžiami“, – pabrėžia L.Valickas.

Į asociacija pernai kreipėsi apie du šimtus žmonių. Didžioji dalis jų buvo tretieji asmenys, kurie teiravosi, ar galėjo įmonės išduoti kreditus jų artimiesiems: vaikams, tėvams, žmonai, vyrui, seseriai ar broliui. Žmonės taip pat prašė tarpininkauti grąžinant kreditus, teiravosi, ar teisingai buvo skaičiuojamos palūkanos, ar laikomasi įstatymų. Buvo ir skundų dėl įstatymo pažeidimų, pavyzdžiui, taikant didesnius mokesčius. Asociacija vartotojams teikia ir nemokamas teisines konsultacijas.

L.Valickas tikina, kad smulkusis vartojimo kreditų sektorius keičiasi pats ir keičiasi jo įvaizdis. Todėl nerimą kelia nuožmus Lietuvos banko siekis dar labiau varžyti verslo įmones ir riboti paslaugų prieinamumą vartotojams.

„Lietuvos bankui įvedus 40 proc. pajamų ir išlaidų taisyklę, apie 70 proc. greitųjų paskolų klientų neteko galimybės skolintis. Kadangi kredito kainą valstybė yra apribojusi, o duomenų bazių, kuriose tikrinamas kliento mokumas („Sodros“, Gyventojų registro tarnybos, Hipotekos), įkainiai yra dideli, kredito davėjas nedidelės paskolos žmogui suteikti nebegali, nes jam neapsimoka. Suteikti 100 eurų (345 Lt)  mėnesiui įmonė gali ne didesne nei 9,5 euro (32,8 Lt) kaina, ir nė centu daugiau, nes yra nustatyta metinė norma. Įmonės už duomenų bazių informaciją moka didžiulius pinigus, o mėnesinės tokio kredito palūkanos sudaro maždaug 8 proc., arba vidutiniškai 96 proc. metinių palūkanų. Žodžiu, 100 eurų kreditas mėnesiui išeina minusinis, todėl įmonės atsisako jį suteikti. Tada žmogus priverstas imti 300 eurų dviem mėnesiams arba naudotis šešėlinio verslo paslaugomis“, – aiškina L.Valickas.

Jo teigimu, šiuo metu smulkiųjų vartojimo kreditų sektoriuje jaučiama stagnacija, rinka nesiplečia, naujų klientų neatsiranda. Dėl didžiulės konkurencijos kreditų kainos mažėja.

Asociacijos duomenimis, visame smulkiųjų vartojimo kreditų, išduotų per ketvirtį, portfelyje yra tik 7 proc. klientų, po 90 dienų vėluojančių grąžinti paskolas. Tačiau skolininkai, kurie bendrauja su kreditoriais, niekuomet nesulaukia antstolio.

Lietuvos antstolių rūmų valdytoja Dovilė Satkauskienė taip pat tvirtina, kad tarp visų antstolių išieškojimų greitųjų kredito įmonių skolininkai sudaro labai maža procentą. „Kol kas tikslių duomenų neturime, tačiau šie skolininkai tikrai sudaro nedidelį procentą. 60–70 proc. visų išieškojimų sudaro skolos valstybei (baudos, žyminiai mokesčiai, nepriemokos), likusi dalis – privačių kreditorių skolos (komunaliniai mokesčiai, pradelsti mokėjimai už telekomunikacines paslaugas, žalų išieškojimas). Tarp jų yra ir nedidelė dalis greitųjų kreditų skolininkų, tačiau didelio tokių bylų antplūdžio antstoliai tikrai nejaučia. Jei kyla problemų, pačios įmonės ieško būdų atgauti pinigus, ir jei žmonės siekia jas išspręsti, apsieinama be antstolių“, – tikina D.Satkauskienė.

Aušra Pocienė

Nors dažnai greitųjų kreditų verslas laikomas aukso kasyklomis, grynasis pelningumas, palyginti su bankais, neatrodo labai įspūdingai.

Bankų grynasis pelningumas (proc.)

2011 m.    58

2012 m.    36

2013 m.    38

Kredito unijų grynasis pelningumas (proc.)

2011 m.    –13

2012 m.    –44

2013 m.    –30

Mažųjų vartojimo kreditų teikėjų grynasis pelningumas (proc.)

2011 m.    24

2012 m.    25

2013 m.    26

Šaltinis: R.Astromskio pateikti duomenys

Pagal Lietuvos vartojimo lizingo ir kredito asociacijos (toliau – LVLKA) atliktą tyrimą net iki 400 000 vartotojų prarastų galimybę skolintis trumpam terminui, jei būtų nustatyti per dideli vartojimo kredito kainos ribojimai.
Asociacijos skaičiavimais, jei būtų nustatytos 36% bendros vartojimo kredito kainos metinės normos „lubos“, vartotojas negalėtų gauti mažesnio kaip 2000 Lt kredito trumpesniam kaip 24 mėnesių terminui, nes kredito kaina nepadengtų kredito išdavimo savikainos ir išduoti tokių kreditų tiesiog neapsimokėtų.
Jei bendros vartojimo kredito kainos metinė norma siektų 50%, vartotojas prarastų galimybę skolintis iki 1000 Lt 12 mėnesių terminui, nes net kai kurie bankai 1000 Lt 12 mėnesių terminui skolina už daugiau kaip 58% bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą.
Atitinkamai, Asociacijos skaičiavimu, nustačius 100% bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą – vartotojai prarastų galimybę skolintis 1000 Lt trumpesniam kaip 4 mėnesių terminui.

Remiantis Lietuvos banko skelbiamais vartojimo kredito rinkos statistikos duomenimis, priklausomai nuo nustatyto kainos ribojimų dydžio, galimybę skolintis trumpam terminui turėtų prarasti nuo 200 iki 400 tūkstančių vartotojų.
Pasak LVLKA direktoriaus Viktoro Milkevičiaus, akivaizdu, kad keli šimtai tūkstančių vartotojų, kuriems vartojimo kreditai iki 2000 litų trumpam terminui taps neprieinami, bus priversti skolintis didesnes nei 2000 litų sumas ilgesniam terminui arba skolinsis trumpesniam terminui šešėlyje iš nelegalių kredito davėjų. Yra nemažai užsienio pavyzdžių, kai nustačius per didelius kainos ribojimus, mažų trumpalaikių kreditų rinka tampa šešėline. Tokios kainos reguliavimo pasekmės buvo ryškiausios Japonijoje, kur po įvestų kainos ribojimų susiformavo Jakudzos valdoma juodoji skolinimo rinka. Šešėlinio sektoriaus mastą atspindi tai, jog per pastaruosius penkerius metus buvo įvykdyta daugiau kaip vienas milijonas areštų dėl naujausių kredito rinkos įstatymų pažeidimo.

„Jei nenorime, kad Japonijos pavyzdys pasikartotų Lietuvoje, įstatymo leidėjas privalo apskritai atsisakyti ribojimų konkurencingoje rinkoje arba rasti tinkamą būdą tai padaryti, – sako V. Milkevičius. – 2009 m. Europos Komisijos pavedimu atlikto tyrimo autoriai priėjo lygiai tokios pačios išvados, jog yra mažai tikėtina, jog palūkanų normos ribojimai gali turėti tiesioginės įtakos „prasiskolinimo“ lygiui, o jeigu visgi nepaisant išsakytų trūkumų ir abejonių būtų nuspręsta, kad reikia reguliuoti vartojimo kredito kainą, toks reguliavimas turi būti modernus ir atitinkantis rinkos sąlygas. O tai reiškia, kad vartojimo kredito kainos ribojimo diferencijavimas pagal terminą ir sumą yra daugiau žadantis nei vieningo metodo taikymas visiems vartojimo kredito produktams.“
Todėl LVLKA nuomone, dabar LRS Biudžeto ir finansų komitetui pateikti vartojimo kredito kainos ribojimo pasiūlymai yra ydingi, nes pirmiausia būtina kainos ribojimus diferencijuoti pagal kredito dydį ir terminą. Antra, kiekvienam išskirtam segmentui reikia nustatyti tokią kainą, kad vartotojams būtų užtikrintas kelias skolintis pagal jų poreikius, įskaitant ir mažas sumas trumpiems terminams.

Lietuvos kredito unijų narių asociacija (LKUNA) šiandien kreipiasi į Lietuvos banką dėl nesąžiningos greitųjų kreditų bendrovių veiklos. Greitųjų kreditų bendrovės reklamuoja savo paslaugas naudodamos kredito unijos pavadinimą, taip  klaidindamos vartotojus ir keldamos grėsmę kredito unijų reputacijai. Asociacija kviečia visuomenę atidžiau vertinti greitųjų kreditų pasiūlymus, siekia sustabdyti nesąžiningą finansinę veiklą, apsaugoti vartotojus ir išsaugoti pasitikėjimą licencijuotomis finansų institucijomis.
Kreipimasis Lietuvos bankui buvo įteiktas dėl interneto svetainės www.kredito-unija.com pavadinimo. Nors tai svetainė, kurioje reklamuojasi išskirtinai greitųjų kreditų bendrovės, jos pavadinime yra panaudoti žodžiai „kredito unija“. Tai gali suklaidinti vartotojus ir padaryti žalą sąžiningai dirbančių, licencijuotų bei atsakingo skolinimo nuostatų besilaikančių kredito unijų reputacijai.
Lietuvos kredito unijų narių asociacija siekia sustabdyti klaidinančią reklamą ir informuoti vartotojus, kad jie atidžiai įvertintų, kieno paslaugomis jie naudojasi ar ketina naudotis. Kredito unijos – kaip ir komerciniai bankai – Lietuvoje yra licencijuojami, jų veikla griežtai reguliuojama ir reglamentuojama. Tuo tarpu greitųjų kreditų išdavimui nereikia licencijos, įstatymai iš esmės nereglamentuoja, kokie asmenys gali užsiimti greitųjų kreditų išdavimu, nėra tikrinama greitųjų kreditų bendrovių reputacija, pinigų kilmė ir kiti finansų sektoriuje veikiančiai organizacijai svarbūs dalykai. Be to, greitųjų kreditų įmonės nėra įpareigotos tikrinti, ar kliento suteikiama informacija apie save – gaunamas pajamas, turimus finansinius įsipareigojimus ir skolas, yra patikima.
„Naudojimasis kredito unijų vardu gali pakenkti pirmiausiai kredito unijų, o kartu ir visos finansų sistemos reputacijai. Nusivylę ir praradę pasitikėjimą vartotojai bus neigiamai nusiteikę ir kitų finansinių institucijų atžvilgiu,“ – kalbėjo LKUNA tarybos pirmininkė Ernesta Ramaškaitė. Ji pabrėžė, kad ypač jautrūs ir reklamos įtakai labiau linkę pasiduoti yra jauni ir pagyvenę žmonės, juos greitųjų kreditų bendrovės įtikina lengviau. Lietuvos kredito unijų narių asociacija ragina Lietuvos banką kuo greičiau imtis dar aktyvesnio greitųjų kreditų reguliavimo ir pradėti šios veiklos licencijavimą, taip pat imtis papildomų priemonių, kad greitųjų kreditų bendrovių veiklos prieinamumas būtų ribojamas, o veiklos reguliavimas sugriežtintas.
Pareigūnų kredito unijos vadovas, teisininkas Vytautas Bakas apgaulingą greitųjų kreditų teikėjų tinklalapį vertina kaip itin nesąžiningą komercinę veiklą. „Šiuo tinklalapiu siekiama įtikinti vartotoją, kad greitųjų kreditų paslaugas teikia kredito unijos, – nors iš tiesų taip nėra. Tai ne tik nesąžininga reklama, bet ir nesąžininga komercinė veikla,“ – pabrėžė V.Bakas. Greitųjų kreditų bendrovės neturi teisės naudotis unijų, kurių veikla licencijuojama, vardu ir jų vardu siūlyti paslaugas. Tokia veikla vertintina, kaip nesąžininga ūkinė komercinė veikla ir kaip grubus reklamos įstatymo pažeidimas.
Šiuo atveju vartotojas apgaule skatinamas priimti sprendimą, kuris gali turėti skaudžių pasekmių jo asmeniniams finansams. Greitųjų kreditų paslaugos yra gerokai brangesnės, todėl šis atvejis yra ypač pavojingas vartotojui, nes jis skatinamas naudotis itin brangiomis (nuo kelių iki keliolikos lyginant su unijomis ar bankais) paslaugomis dangstantis licencijuojamų finansinių institucijų veikla. Jei į šį atvejį bus numota ranka, tūkstančiai žmonių Lietuvoje rizikuoja patekti į greitųjų kreditų bendrovių spąstus, iš kurių ištrūkti paprastai yra labai brangu. Už apgaulingą reklamą ir neteisėtą ūkinę veiklą, greitųjų kreditų bendrovės turi būti baudžiamos, o vartotojai apgaule sudarytą sutartį turi teisę siekti pripažinti niekine.
Tai jau ne pirmas kartas, kai greitųjų kreditų bendrovės vykdo klaidinančias, agresyvias reklamines kampanijas. Lietuvos kredito unijos 2012-2013 metais kreipėsi į Konkurencijos tarybą, tačiau taryba greitųjų kreditų bendrovių pažeidimus pripažindavo mažareikšmiais. Greitųjų kreditų bendrovių veikla vis agresyvėja – jei anksčiau jos tenkindavosi aktyvia reklama ir naudojosi patiklių vartotojų naivumu ir dalindavo paskolas pažeisdamos įstatymus, tai pastaruoju metu ima įžūliai naudotis kitų finansinių institucijų vardais. Nuo to yra nukentėjusios ne tik kredito unijos, bet ir bankai. Teismas neseniai pripažino, kad viena greitųjų kreditų bendrovė neteisėtai naudojosi „Bigbank“ banko vardu. Greitųjų kreditų bendrovės ne kartą yra sulaukusios Lietuvos banko baudų už skolinimo nuostatų pažeidimus, tačiau ir toliau tęsia agresyvią veiklą.
Lietuvos bankas 2012 metais yra atlikęs rinkos tyrimą, kuris parodo, kad tik 1 iš 10-ies greitųjų vartojimo kredito įmonių vadovaujasi atsakingo skolinimo nuostatais. Tyrimas taip pat rodo, kad penktadalis vartojimo paskolų teikėjų netaiko pajamų ir įsipareigojimų santykio taisyklės ir netikrina, ar klientas turi pakankamai pajamų kreditui grąžinti. Daugeliu atveju esą nėra vertinami ir kiti kliento turimi finansiniai įsipareigojimai.
Nuo 2013 m. liepos 1 d. Lietuvos bankas sugriežtino skolinimo reikalavimus greitųjų kreditų bendrovėms. Jos buvo įpareigotos laikytis atsakingo skolinimo nuostatų, sumažinti bendros vartojimo kredito kainos lubas, privaloma tvarka tikrinti paskolų gavėjų pajėgumą grąžinti kreditą, supažindinti paskolų gavėjus su kredito sąlygomis ir kaina. Tokios priemonės pristabdė beveik nevaldomą augimą: per antrąjį 2013-ųjų metų pusmetį iki tol nuolat augusi  greitųjų kreditų rinka pirmą kartą per 5-erių metų veiklos istoriją patyrė 12 proc. kritimą.

LSVKA komentaras dėl neetiškos svetainės:
Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacija (LSVKA) atkreipia dėmesį, jog pastaruoju metu atsiranda neoficialių bendrovių, kurios savo turinyje naudoja žinomus smulkiųjų kreditų prekės ženklus. Asociacija pažymi, kad  svetainė  kredito-unija.com nepriklauso jokiai smulkiųjų kreditų bendrovei ir atitinkamai bendrovės negali valdyti jų turinio. LSVKA pareikalavo, kad jau šiandien būtų išimti jų narių prekės ženklai iš neetiškai naudojamos svetainės arba sustabdyta svetainės veikla.
„Tai – nekorektiškas ir neetiškas pavyzdys, sukėlęs mums rūpesčių. Taip klaidinamas vartotojas, daroma žala mūsų verslui. Mes šiandien vos sužinoję apie šią problemą susisiekėme su domain‘o valdytoju ir reaguodami jie šią svetainę operatyviai uždarė. Keista, kodėl taip paprastai negalėjo šios problemos išspręsti ir LKUNA užuot kreipusis į žiniasklaidą ir Lietuvos banką“, – sako Liutauras Valickas, Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos valdybos pirmininkas.
Anot jo, jau yra buvę atvejų, kai tarpininkai, siekdami savo reklamos tikslų, naudojosi smulkiųjų kreditų bendrovių prekės ženklais be jų sutikimo.
„Neretai įmonės sužino, kad jų prekės ženklai buvo įdėti į tokių įmonių puslapius nesuderinus su įmonėmis, į tokius atvejus vos gavę žinių operatyviai reaguojame“, – apie nesąžiningą veiklą kalba p. Valickas.
Jis priminė, kad smulkiųjų kreditų bendrovės turi savo ekonominę ir socialinę paskirtį, teikdamos smulkias paskolas trumpam terminui, kurių paprastai neteikia kiti finansų rinkos dalyviai. Vidutinė kredito suma 383 litai, trukmė – vienas – du mėnesiai, kredito kaina per mėnesį – apie 32 litai. Šie kreditai skirti skubiems neplanuotiems finansų trūkumams padengti. RAIT tyrimo duomenimis, trys dažniausios paskirtys, kam smulkias paskolas sako naudojantys gyventojai, yra komunalinėms paslaugoms apmokėti, maistui ir kitoms namų ūkio reikmėms, taip pat automobilio remontui.
Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacija vienija 12 sektoriaus bendrovių, kurios apima apie 70 proc. smulkiųjų vartojimo kreditų rinkos. Visos asociacijos narės yra įtrauktos į oficialų Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, kasmet atlieka nepriklausomą auditą, jų veiklą prižiūri Lietuvos bankas, kuriam įmonės kas 3 mėn. teikia išsamias veiklos ataskaitas. Smulkiųjų kreditų veikla Lietuvoje yra reguliuojama griežčiausiai Europos Sąjungoje – galioja vadinamoji „40 proc. taisyklė“, asmenų mokumas tikrinamas 16 skirtingų duomenų bazių, ribojama bendra vartojimo kredito kaina.
2013 m. Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos narės į valstybės ir Sodros biudžetą sumokėjo daugiau nei 11 mln. lt mokesčių bei skyrė 1,5 milijono litų paramos projektams.

Lietuvos banko duomenimis, III ketvirtį smulkiųjų vartojimo kreditų (iki 1000 litų) šalyje išduota beveik penktadaliu mažiau (19,36 proc. kritimas) – apie 166 tūkstančius. Pozityvi tendencija – antrus metus mažėjanti paskolų metinių palūkanų norma: per šį ketvirtį ji smuktelėjo 2,65 proc. punkto iki 99 proc., taip pat mažėjo ir šių paskolų bendra vidutinė kredito kainos metinė norma (BVVKKMN).
Lietuvos banko III ketvirčio duomenimis, mažųjų vartojimo kreditų portfelis taip pat traukėsi – šių kreditų suma III ketvirčio pabaigoje buvo 63,39 mln. litų – 18,84 proc. mažiau nei praėjusį ketvirtį. Vidutinė kredito suma išlieka panaši – 380 litų.
„Rinkai tai labai reikšmingas kritimas. Manome, jog tokius rodiklius galėjo lemti apsunkintos sąlygos vartotojui pasiskolinti – nuo liepos mėn. pagal įsigaliojusias taisykles gyventojai nebegali pasiskolinti, jeigu jų prašoma suma viršija 40 proc. pastovių pajamų. Todėl dalis žmonių turėjo ieškoti kitų finansinių išeičių arba skolintis nekontroliuojamoje, šešėlinėje rinkoje“, – sakė Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos valdybos pirmininkas Liutauras Valickas.
Kaip rodo Lietuvos banko statistika, antrus metus mažėja smulkiųjų vartojimo kreditų kainos metinės normos rodiklis (BVKKMN) – per  ketvirtį jis nukrito beveik 4 proc. punktais iki 165 procentų. Šis rodiklis parodo, kiek per visus metus reikėtų sumokėti už smulkųjį vartojimo kreditą, jei jis būtų imamas metams. Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos duomenimis, dauguma sutarčių sudaroma trumpiems, iki 30 d., terminams.
Komentuodamas Lietuvos banko šiandien paskelbtus skaičius dėl pradelstų mokėjimų, asociacijos vadovas atkreipė dėmesį į tai, jog pateikiami duomenys skaičiuojami per visą veiklos laikotarpį. „Lietuvos bankas skaičiuoja pradelstus mokėjimus, kurie susidarė per visą smulkiųjų vartojimo kreditų sektoriaus veiklos gyvavimo istoriją, bet pradelstų mokėjimų procento neskaičiuoja nuo per visą vartojimo kreditų sektoriaus veiklos laikotarpį išduotų kreditų – taip gaunamas iškreiptas vaizdas. Lietuvos bankui siūlysime tobulinti statistikos apie smulkiųjų vartojimo kreditų sektorių surinkimo ir skaičiavimo metodiką“, – sakė L.Valickas.
L.Valickas pataria žmonėms, kurie dėl nenumatytų aplinkybių (pvz. netekus pajamų šaltinio (darbo), užklupus sunkiai ligai ir pan.) susiduria su sunkumais grąžinti kreditą,  – neatidėlioti ir kreiptis į kreditą išdavusią bendrovę bei kartu iešoti galimų išeičių (pvz., stabdyti palūkanas, sutarti dėl kredito gražinimo dalimis ir pan.). Atsakingai veikiančios bendrovės taiko šias priemones klientams, susidūrusiems su nenumatytais sunkumais grąžinti kreditą „Jeigu susitarti nepavyksta – kreipkitės į mūsų asociaciją ir mes tarpininkausime“, – informuoja asociacijos vadovas.
Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacija vienija 12 sektoriaus bendrovių, kurios apima 60 proc. rinkos. Visos asociacijos narės yra įtrauktos į oficialų Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, kasmet atlieka nepriklausomą auditą, jų veiklą prižiūri Lietuvos bankas, kuriam įmonės kas 3 mėn. teikia išsamias veiklos ataskaitas.
2012 m. Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos narės į valstybės ir Sodros biudžetą sumokėjo daugiau nei 20 mln. Lt mokesčių bei skyrė 1,5 milijono litų 2013 m. paramos projektams. Smulkiųjų vartojimo kreditų rinka, kurioje veikia per 40 bendrovių, suteikia darbą daugiau kaip 600 darbuotojų. Lietuvos finansų sektoriuje smulkiųjų vartojimo kreditų rinka užima apie 0,5 procento.

Didžiausios šalies greitųjų kreditų bendrovės džiaugiasi stulbinamu pelno augimu, kokį kitose verslo šakose, bent jau legaliose, retai tepamatysi.

Klaipėdietė Marija (vardas pakeistas) yra ribotai veiksnaus savo buvusio vyro rūpintoja. Nepaisant to, kad jis įtrauktas į Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registrą, greitųjų kreditų bendrovėms tai nesutrukdė suteikti jam ne vieną paskolą. Be abejo, dėl to jis netruko įklimpti į skolas.
„Nežinau, kaip išsikapstyti iš tokios padėties. Kai tik pagalvoju, plaukai šiaušiasi. Dažnai ateina laiškų su grasinimais, kad dėl įsiskolinimų bus kreiptasi į teismą ir areštuos turtą, o juk butas – jo vardu, – nerimauja ponia Marija. – Bet jis ir toliau mielai skolintųsi. Jo toks supratimas: nėra pinigų – reikia imti paskolą.”
Moteris sako ne kartą pati ėjusi į bendroves kalbėtis, siuntusi joms teismo dokumentus dėl buvusio sutuoktinio psichinės būklės, tačiau niekas nekreipė į tai dėmesio. O paklausus, kaip tokiam žmogui apskritai galėjo būti suteikta paskola, buvo atsakoma: jei asmuo turi banko sąskaitą, gali gauti ir paskolą.
„Nuo viso šito jam ir pačiam blogėja – naktimis nemiega, nervinasi, o ligai vis paūmėjant gana dažnai tenka gultis ir į ligoninę. Manau, tokiais vargšais tiesiog naudojamasi: juk yra butas – turtas, kurį gali areštuoti, o jei vis dar būtume susituokę, skolos būtų perėjusios man“, – svarsto pašnekovė.
Klaipėdos psichikos sveikatos centro socialinis darbuotojas Saulius Liekis patvirtina, kad dėl greitųjų kreditų prisiėmusių psichikos sutrikimų turinčių asmenų iš tiesų esama problemų. Į S.Liekį ir jo kolegas ėmė kreiptis vis daugiau tokių žmonių artimųjų ir rūpintojų. „Ligoniai taip neretai pridaro bėdų ir sau, ir rūpintojams“, – pastebi specialistas.
Vis dėlto greitieji kreditai įklampina ir sveikus, nebūtinai vargingai gyvenančius ar neišprususius žmones. Štai vilnietis Egidijus yra išsilavinęs, turi gerą darbą, tačiau ir jis pakliuvo į panašią padėtį. Būsto paskolą iš banko paėmusiam vyrui kartais pritrūkdavo pinigų, o greitieji kreditai jam pasirodė patraukli finansinė pagalba. „Į tai įsitraukiau pabandęs vos kartą, – tvirtina jis. – Kadangi pirmąjį kreditą atidaviau nesunkiai, paėmiau dar vieną ir tik vėliau supratau, kad pajamų kreditui grąžinti nepakanka, tad pasiskolinau ir iš kitos bendrovės. Viskas baigėsi tuo, kad tokioms išlaidoms kiekvieną mėnesį reikėjo skirti apie tūkstantį litų – panašiai tiek, kiek ir mano būsto paskolos įmokai.“
Viena bėda nevaikšto – Egidijus pataikė ant greitųjų kreditų versle gerą terpę klestėti radusių sukčių. Pasinaudojęs vienos greitųjų kreditų bendrovės paslaugomis – pasiėmęs paskolą internetu, jis suprato esąs apgautas. „Skaudžiai nusvilau. Skolinausi iš vienos bendrovės 4 tūkst. Lt, tačiau ji, pasinaudojusi mano duomenimis, iš kitos kredito bendrovės pasiskolino 6 tūkst. Lt, kuriuos pasiliko sau, o man teko mokėti palūkanas nuo tų 6 tūkst. Lt. Blogiausia, kad negaliu nieko įrodyti, nes pats padėjau parašą“, – dėsto Egidijus.
Panašių istorijų Lietuvoje daug, nes per keliolika minučių greitąjį kreditą gali gauti beveik bet kas – dažnai net neturintieji realių galimybių pinigus grąžinti. VšĮ „Kooperacijos sprendimai“ direktorė ir projekto „Atsisakyk greituko“ iniciatorė Aurelija Šataitė gali papasakoti ne vieną liūdną istoriją apie į skolas įklimpusius ir išeities nerandančius žmones. „Pats baisiausias dalykas, kai tau paskambina verkdamas žmogus ir sako, kad jei mes jam nepadėsime, jam beliks nusižudyti“, – sako A.Šataitė.
Greitaisiais kreditais neretai naudojasi ir smulkieji verslininkai, kai kurie jų per keletą bendrovių geba pasiskolinti įspūdingas sumas. Ne vieną tokį verslininką, spaudžiamą kosminių palūkanų, greitai gauti pinigai privedė iki bankroto, šeimos griūties ar net savižudybės.
„Greituosius kreditus galima palyginti su narkotikais, nes vieno kredito paėmimu istorija dažnai nepasibaigia. Kadangi palūkanos didelės (šiuo metu vidutiniškai 173 proc.), lengva įsisukti į ydingą ratą, kada bus imami nauji kreditai ankstesniųjų įmokoms ar pratęsimo mokesčiams mokėti. Kiek teko susidurti, didžiausia skola pagal tokią schemą siekė apie 160 tūkst. Lt“, – atskleidžia „Kooperacijos sprendimų“ vadovė.
Projektu „Atsisakyk greituko“ siekiama ne tik atkreipti visuomenės dėmesį į šią problemą, stengiantis paaiškinti, prie ko gali privesti neatsargus skolinimas, bet ir bendradarbiaujant su socialiniais partneriais teikti įsiskolinusiems žmonėms teisines konsultacijas ar padėti susitvarkyti su skolomis. „Daliai į mus besikreipiančių skolininkų mūsų partneriai – kredito unijos gali refinansuoti paskolas greitųjų kreditų bendrovėms. Tačiau jeigu žmogus jau spėjo susigadinti savo kredito istoriją, to padaryti nepavyks, nes jis nebeatitiks paskolos refinansavimo kriterijų“, – teigia A.Šataitė.
Neretai pasitaiko, kai prie didelių nemalonumų priveda ir neatsakingas požiūris į asmens duomenis, kada jais, siekdami pasipelnyti, pasinaudoja kiti asmenys. „Buvo taip, kad iš Didžiosios Britanijos grįžęs anūkas pripasakojo seneliui, jog turi sutvarkyti svarbius reikalus, todėl jam reikia senelio elektroninės bankininkystės duomenų. Ir kaipgi neduosi savo anūkui, jeigu jau reikia. Baigėsi tuo, kad tas anūkas senelio vardu prisiėmė greitųjų kreditų ir dabar šis turi tvarkytis, nes anūkas esą nieko nebežino“, – pavyzdį pateikia A.Šataitė.
Kad tokie atvejai toli gražu ne pavieniai, rodo ir atsiradusi nauja paslauga: jau galima apsidrausti, kad piktavaliai nepasinaudotų jūsų asmeniniais duomenimis ir neprisiskolintų jums nieko apie tai nežinant. Tokią galimybę suteikia kreditų biuro „Creditinfo“ paslauga „Nenoriu greito kredito“. Kaip teigia „Creditinfo“ generalinis direktorius Andrius Bogdanovičius, šiuo metu ją jau yra užsisakę 5362 asmenys.

Greitųjų kreditų bendrovės skaičiuoja neregėtus pelnus

Lietuvos banko (LB) analizė parodė, kad greitųjų kreditų versle sukasi vis didesni pinigai.
Tarkime, nuo 2011 m. vartojimo kredito teikėjų bendras paskolų portfelis išaugo net 2,5 karto – nuo 83,18 mln. iki 206,91 mln. Lt. 2012 m. pabaigoje šios bendrovės jau buvo išdavusios apie 621 tūkst. vartojimo paskolų, arba 70 proc. daugiau nei prieš metus, kada pasirašytų sutarčių skaičius dar neviršijo 366 tūkst.
Nors šiuo metu Lietuvoje suskaičiuojama daugiau nei 40 vartojimo paskolas teikiančių bendrovių, apie 80 proc. šios rinkos užima penki didžiausi greitųjų kreditų teikėjai. Stambiausias žaidėjas, užimantis apie pusę visos Lietuvos greitųjų paskolų rinkos, yra latviško kapitalo bendrovė „4 Finance“. Lietuvoje ji valdo tokius prekės ženklus, kaip vivus.lt ir smscredit.lt.
Įdomu, kad 2011–2012 m. ši įmonė galėjo džiaugtis 227 proc. – nuo 11,6 mln. iki 26,3 mln. Lt – padidėjusiu grynuoju pelnu. Brangias paskolas dosniai dalijančios įmonės „4 Finance“ grynasis pelningumas 2011 m. siekė 46 proc., o 2012 m. – 42 proc.
Antroje vietoje pagal užimamos rinkos dalį esančios „MCB Finance“ (valdančios prekės ženklą credit24.lt) pelnas išaugo maždaug pusantro karto. Jos pelningumas buvo šiek tiek mažesnis, tačiau taip pat įspūdingas: 2011 m. siekė 21 proc., 2012 m. – apie 20 proc.
Ekspertų teiravomės, kaip vertinti tokius rodiklius šių dienų verslo pasaulyje.
„Jei žiūrėtume į normalų investicijų pasaulį, tai dabartinių galingų investicinių fondų pasiekiami 4–6 proc. jau yra laikomi neblogu pelningumu. Sakykime, Lietuvoje įmonės geriausiu atveju pasiekia 12 proc., na, kartais – 15 proc. Jei investicinis fondas sugeba pasiekti 30 proc. pelningumą, tai jau aukščiausia lyga. Tiek paprastai pasiekti pavykdavo George’ui Sorosui“, – keletą pavyzdžių pateikia finansų analitikas Valdemaras Katkus.
Liepą įsigaliojo nauji reikalavimai, buvo įvestos vidutinės metinės greitojo kredito kainos normos „lubos“ – 200 proc., nors dar praėjusiais metais jos buvo kur kas aukštesnės ir siekė 216 proc. Koks tai dydis, galima nesunkiai suvokti palyginus su tradiciniais skolintojais – bankais ar kredito unijomis. Pernai bankų vidutinė metinė vartojimo paskolos kainos norma siekė 24 proc., o kredito unijų – 12 proc. „Matant rodiklius, greitųjų kreditų bendrovių veiklą galima vadinti paprastai – lupikavimu“, – sako V.Katkus.
Seimo narys ekonomistas Povilas Gylys dabar siekia, kad greitųjų kreditų palūkanų „lubos“ dar nusileistų ir būtų nustatyta 36 proc. riba. Jis tikina, kad jei nesuvaldysime situacijos, greitai sulauksime nemalonių socialinių ir ekonominių padarinių. „200 proc. palūkanos yra neabejotinai lupikiško kapitalo atmaina. Sakykime, mano pažįstamo žmogaus dukra pasiskolino apie 1,5 tūkst. Lt, tačiau dabar skola pasiekė apie 7 tūkst. Lt. Mergina nuo šių problemų bandė pabėgti emigruodama į Didžiąją Britaniją“, – prie ko gali privesti smaugiančios skolos, pasakoja P.Gylys.
Nepavykus laiku grąžinti greitojo vartojimo kredito, pradedami skaičiuoti delspinigiai, kurie, P.Gylio žiniomis, siekia vidutiniškai 2 proc. per dieną. „Vadinasi, jei pasiskolini 1 tūkst. Lt, kiekvieną dieną tau gali prisidėti po 20 Lt. Tarkim, jei žmogus per mėnesį gauna 1,5 tūkst. Lt, tai už tokio dydžio paskolą su delspinigiais jau po mėnesio jis turėtų sumokėti 1,6 tūkst. Lt“, – skaičiuoja Seimo narys.
Ekonomisto Žygimanto Maurico tai per daug nestebina – juk ne veltui greitųjų kreditų teikėjai vadinami paskolų rykliais. “Toks pelnymosi būdas, kada skolinama didžiulėmis palūkanomis, neretai – finansinių sunkumų turintiems gyventojams, nėra naujas. Visa šio verslo esmė ta, kad net esant gana didelei tikimybei, jog dėl milžiniškų palūkanų kai kurie jų iš tikrųjų nesugebės grąžinti paskolų, tai vis tiek bus pelninga”, – paaiškina ekonomistas.
Jis apskaičiavo, kad vien palūkanų už paimtus greituosius kreditus lietuviai 2012 m. turėjo sumokėti daugiau nei 228 mln. Lt. Tai yra daugiau nei visa iš greitųjų kreditų bendrovių pasiskolinta suma.

Jau šeštą mėnesį iš eilės Lietuvoje didėja gyventojų įsiskolinimai, kurie stipriai gadina jų asmenines kredito istorijas. Pagrindinė skolų dalis tenka jauniems 25–36 metų žmonėms.

Balandžio mėnesį Lietuvos gyventojų uždelstos skolos padidėjo 30,5 mln. Lt ir pasiekė 3,31 mlrd. Lt. Kreditų biuro „Creditinfo“ duomenimis, greičiausiai didėjo įsiskolinimas komunalinio sektoriaus įmonėms – 4 proc., o fizinių asmenų skolos bankiniam sektoriui šoktelėjo maždaug 1 proc. Šiuo metu bent vieną pradelstą skolą turi daugiau nei 254 tūkst. Lietuvos gyventojų. Vien per pastaruosius metus jų padaugėjo 15 tūkst. Tai reiškia, kad Lietuvoje sparčiai daugėja žmonių, kuriems ateityje bus sudėtinga palankiomis sąlygomis gauti paskolas ar net pirkti prekes išsimokėtinai.
Mūsų krašte daugybės žmonių finansinis raštingumas vis dar tebėra menkas, o naivuolių mąžta labai iš lėto. Ir šiandien tūkstančiai Lietuvos gyventojų tebemano, kad sąskaitas galima apmokėti kada nors po kelių mėnesių, ir viskas tuo pasibaigs. Deja, jie klysta. Iš tiesų neapmokėtų sąskaitų padarinius galima jaustis visą dešimtmetį. Ypač daug žalos daro negrąžinti itin lengvai paimami greitieji kreditai. „Creditinfo“ duomenimis, jiems vis populiarėjant, sparčiai didėjo ir jaunuolių įsiskolinimai.
Lino Gudo istorija – vienas tokių pavyzdžių. Pernai pristigęs pinigų jis susigundė gražia greitųjų kreditų reklama ir pasiėmė 4 tūkst. Lt kreditą. Nieko nenustebinsime pranešdami, kad dabar jis dėl šio savo sprendimo labai gailisi. “Palūkanos augo labai sparčiai ir šiandien net neįsivaizduoju, ką daryti”, – atsidūsta Linas.
Nors susidūrus su sunkumais padengiant skolas ekspertai pataria tartis su kreditoriumi ir ieškoti abiem pusėms tinkamo grąžinimo plano, tikrovėje tokios galimybės paprastai nebūna. „Nėra jokių tarimųsi, bent man nepavyko. Be jokių didelių ceremonijų buvo pasakyta, kad niekas į kalbas su manimi neis ir tai yra mano vieno reikalas“, – nusivylęs L.Gudas.
Šis pavyzdys – tikrai ne pavienis, o vienas iš dešimčių tūkstančių. Galima tik įsivaizduoti, kaip vien greitųjų kreditų bumas ir su tuo susiję didesni pradelsimai bei įsiskolinimai paveiks vidutinio lietuvio, ypač jaunesnio, kredito istoriją. Juolab kad daugybė juos imančiųjų nė nenutuokia apie galimas šio sprendimo pasekmes. „Nuo praėjusių metų fiksuojame stipriai padidėjusį skolinimosi poreikį, o augant šiam kreditavimosi aktyvumui, neišvengiamai daugėja ir skolų, – paaiškina „Creditinfo“ generalinis direktorius Andrius Bogdanovičius. – Jaunimo įsiskolinimo lygis Lietuvoje jau kelia susirūpinimą.“

Daug kas nežino pagrindinių taisyklių

Svarbu žinoti, kad asmenų kredito istorijos kaupiamos kreditų biure ir informacija apie turimus finansinius įsipareigojimus bei jų vykdymą saugoma dešimtmetį. Duomenis kreditų biurui perduoda patys kreditoriai. Informacija apie pradelstas skolas keičiasi visas finansų sektorius – bankai, kredito unijos, išperkamosios nuomos bendrovės, taip pat telekomunikacijų, draudimo, komunalinių paslaugų, vartojimo paskolų ir praktiškai visos greitųjų kreditų bendrovės. „Teisę įtraukti skolininką į kreditų biuro skolininkų sąrašą turi ir bet kuri Lietuvoje veikianti įmonė ar fizinis asmuo, galintis įrodyti skolos egzistavimą“, – komentuoja A.Bogdanovičius.
Kada pranešti apie pradelstas skolas, nusprendžia pats kreditorius, bet paprastai tokia informacija perduodama po 45 dienų nuo įsiskolinimo pradžios. 90 dienų – tai riba, nuo kurios asmuo pripažįstamas nesugebančiu vykdyti įsipareigojimų, ir tai patenka į kredito istoriją.
Dar vienas svarbus niuansas – žmogui darosi vis sunkiau pabėgti nuo blogos kredito istorijos ir savo įsiskolinimų, kurių jis sukaupė ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Jei asmuo kelerius metus gyveno Ispanijoje ar Airijoje ir ten paliko uodegų, jam grįžus į Lietuvą atseks ir uodegos: finansinės institucijos nesunkiai gali patikrinti asmens kredito istoriją, kai žmogus gyveno ne Lietuvoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Finansų įstaigos „General Financing“ užsakymu kovo-balandžio mėnesiais atliktas rinkos tyrimas parodė, kad šalies gyventojai vartojimo kreditus dažniausiai ima būsto remontui ar renovacijai, automobilio pirkimui ar jo remontui, taip pat stambiai buitinei technikai įsigyti. Tyrimą atliko rinkos tyrimų agentūra SIC.

Didžioji dalis – 41 proc. tyrimo metu apklaustų šalies gyventojų, kurie yra naudojęs vartojimo kredito paslaugomis, teigė skolinęsi būsto remontui, rekonstrukcijai ar renovacijai. 19 proc. už skolintus pinigus pirko automobilį, 18 proc. – įsigijo buitinės technikos. Vartojimo kreditus žmonės taip pat naudojo kasdienėms išlaidoms padengti (12 proc.), namų dekoravimui ar baldams (9 proc.), vaizdo ar garso technikai (7 proc.), kompiuterinei įrangai (6 proc.) pirkti bei tokiems poreikiams kaip kelionės, mokslai, sveikatos gerinimas ir kt.

Pasak finansų įstaigos „General Financing“ generalinio direktoriaus Konstantino Balakino, jau ne vienerius metus iš eilės žmonių poreikiai, kuriems jie skolinasi, iš esmės nekinta. „Vartojimo kreditus iki 40 tūkst. litų, kokius teikia mūsų bendrovė, o ir didesnius, žmonės ima paslaugoms ar stambiems pirkiniams, leidžiantiems gerinti jų gyvenimo kokybę, įsigyti. Ir tik nedidelė dalis gyventojų kreditus panaudoja kasdienėms išlaidoms, mokesčiams, maisto pirkimui ir pan.“, – teigia K. Balakinas.

Panašiai elgtis skolintis ketinantys šalies gyventojai planuoja ir toliau, nes paklausti, kam jie imtų vartojimo kreditą ateityje, net 33 proc. atsakė, kad būsto remontui, rekonstrukcijai ar renovacijai. 19 proc. ketina skolintis kasdienėms išlaidoms, o 15 proc. – pirkti stambią buitinę techniką. Vienintelis žymesnis pokytis ketinimuose skolintis, tai planavimas kreditą imti automobilio įsigijimui. Tik 7 proc. apklaustųjų nurodė, kad tokiu tikslu planuoja skolintis. Pasak K. Balakino, taip nutikti galėjo dėl to, kad pastaruoju metu žmonės automobilius perka ne paėmę įprastą vartojimo kreditą, o naudojasi pirkimo išsimokėtinai paslaugomis. Tokią tendenciją rodo ir stabiliai augančios „General Financing“ automobilių pirkimo išsimokėtinai paslaugos „Pirk autolizingu“ apimtys.

Nuo UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) administruojamo Atviro kreditų fondo (AKF) veiklos pradžios iki 2012 m. pabaigos labai mažos, mažos ir vidutinės įmonės investicijoms ir plėtrai jau panaudojo kiek daugiau nei 100 mln. litų. Pakeitus dalį paskolų teikimo iš Atviro kreditų fondo sąlygų, pratęsus skolinimo terminą ir sumažėjus kreditavimo kainai, atsivers daugiau galimybių verslo plėtrai Lietuvoje.

„Nuo 2010 m. ypač daug dėmesio skirta palankioms sąlygoms verslo plėtrai užtikrinti. Pradėtos įgyvendinti priemonės tikrai pasiteisino. Atviras kreditų fondas – tai viena patraukliausių priemonių smulkiajam ir vidutiniam verslui. Stebėdami pozityvius verslininkų planus ir investicijų prognozes 2013 metams, planuojame, kad iki 2014 metų vidurio bus panaudos visos AKF lėšos“, – tikisi INVEGOS generalinis direktorius Audrius Zabotka.

Dėl paskolų investicijoms ir apyvartinėms lėšoms iš AKF pagal atnaujintas kreditų teikimo sąlygas smulkiojo ir vidutinio verslo subjektai (SVV) gali kreiptis ir į UAB Medicinos banką. „Šis susitarimas leidžia SVV įmonėms pasiūlyti finansavimą patrauklesnėmis sąlygomis. Svarbu ir tai, kad priemonė apima tiek trumpalaikes paskolas apyvartiniam kapitalui, tiek ilgalaikes investicines paskolas“ – teigia Medicinos banko Verslo plėtros departamento direktorė Vaida Stamburaitė.

Šiuo metu jau pasirašyti susitarimai dar su keturiais bankais – AS „UniCredit Bank“ Lietuvos skyriumi, AB banku „Citadele“, AB banku „Finasta“ ir AB Ūkio banku.

2012 m. rugpjūčio mėn. buvo paskelbtas patikslintas kvietimas dalyvauti bankų atrankoje finansų inžinerijos priemonei AKF įgyvendinti. Atviro kredito fondui buvo papildomai skirta 50 mln. Lt ir šiuo metu fondą sudaro 150 mln. litų. Taip pat buvo pratęstas AKF lėšų naudojimosi terminas bankams iki 2018 m. gruodžio 31 d. ir sumažinta kreditavimo kaina SVV subjektams. Padidinto INVEGOS fondo papildomomis lėšomis galės pasinaudoti visi bankai, pasirašę Atviros kredito linijos sutartis su INVEGA pagal patikslintas sąlygas.

Atviras kreditų fondas – tai 2009 m. balandžio mėn. įsteigto INVEGOS fondo administruojama finansų inžinerijos priemonė „Atviras kreditų fondas“ (AKF). AKF tikslas – sudaryti atviros kredito linijos sutartis su atrinktais bankais, kurie, priėmę sprendimą suteikti nustatytus reikalavimus atitinkantį kreditą, kreipiasi į INVEGĄ dėl AKF lėšų (ne daugiau kaip 75 proc. kredito sumos) skyrimo SVV subjektui finansuoti. Kreditus iš AKF lėšų INVEGOS atrinkti bankai gali suteikti SVV subjektams, investicijoms ar apyvartiniam kapitalui finansuoti. AKF lėšų dalis banko suteikiamame kredite SVV subjektui negali viršyti 75 proc. ir 1,5 mln. Lt.

Ūkio bankas aktyviai bendradarbiauja su šalies verslo bei žemės ūkio bendrovėmis, valstybės įstaigomis, savivaldybėmis.

Per praėjusius metus gerokai padaugėjo kreditavimo sutarčių, kurios padeda įgyvendinti įvairius verslo projektus, taip pat buvo kredituojamos ir įvairių miestų savivaldybės.

Per 11 praėjusių metų mėnesių Ūkio bankas verslui paskolino 247 mln. Lt, o sandorių skaičius per šį laikotarpį išaugo 16 proc., palyginti su tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu. Daugiausiai paskolų Ūkio bankas suteikė Kauno ir Vilniaus miestų bei rajonų įmonėms, tačiau gana daug finansuota ir Panevėžio bei Klaipėdos įmonių projektų.
„Praėjusiais metais ekonominė situacija gerėjo, įmonės pradėjo atsitiesti po anksčiau patirto sunkmečio. Vis dėlto šiuo metu šalies verslas tikrai neturėtų atsipūsti, reikia atkreipti dėmesį į tuos iššūkius, kurių gali kilti dėl euro zonos šalių skolų problemų. Vadinasi, verslo plėtra turi būti racionali ir gerai apskaičiuota. Ūkio bankas savo klientams siūlo finansinius sprendimus, kurie būtų optimalūs atsižvelgiant į konkrečios įmonės situaciją ir leistų plėtoti verslą pasitelkus tinkamus finansinius instrumentus“, – pabrėžia Ūkio banko kredito tarnybos vadovas Mindaugas Pašvenskas.
Per praėjusius metus Ūkio bankas kreditavo ir padėjo įgyvendinti įvairių verslo projektų. Be daugelio kitų, per 2011 m. Ūkio bankas pradėjo bendradarbiauti ir teikti paslaugas tokioms šalies įmonėms, kaip UAB „Iceco“, UAB Mažeikių autobusų parkas, UAB Panevėžio autobusų parkas, UAB „Tez Tour“, UAB „Vaiskona“, taip pat buvo kredituojamos įvairių šalies miestų savivaldybės.
Pasak M.Pašvensko, šiuo metu kai kurioms įmonėms taip pat itin svarbu gauti lėšų savo veiklos stabilumui palaikyti. Tad šiuo atveju verslui aktualios Ūkio banko teikiamos apyvartinių lėšų finansavimo paslaugos, tokios kaip overdraftas, faktoringas, kredito linija ir kitos. Kai kurioms šių priemonių taip pat gali būti taikomos ir valstybės paramos verslui programos.

Aktuali valstybės parama
Ūkio banko kredito tarnybos vadovas žmonėms, kurie vis dar svarsto ir dvejoja, ar šiais laikais verta kurti naują verslą bei plėsti turimą, atsako paprastai – jeigu turite gerą idėją, esate kruopščiai viską apskaičiavę, tikrai neverta atidėlioti, nes delsimas naudos tokiu atveju tikrai neduoda.
„Jeigu yra pagrįstas ir gerai apskaičiuotas verslo planas, tikrai verta mąstyti apie verslo kūrimą ar jau esamo plėtrą. Galima pasinaudoti įvairiomis priemonėmis, taip pat ir verslui siūloma valstybės parama. Tai itin aktualu smulkiajam ir vidutiniam verslui, kuris yra lankstus, dinamiškas ir gali greitai prisitaikyti prie pokyčių“, – atkreipia dėmesį M.Pašvenskas.
Ūkio bankas verslo įmonėms teikia paskolas su valstybės garantija. Valstybės garantija leidžia paskolas gauti įmonėms, neturinčioms turto ar turinčioms nepakankamai, kuris gali būti užstatytas bankui ir užtikrinti paskolos grąžinimą. Valstybės garantija įmonėms taip pat leidžia sutaupyti, nes gali būti kompensuojama ir dalis palūkanų. Paskolos gali būti suteikiamos panaudojant INVEGOS fondo lėšas, skirtas priemonei „Atviras kreditų fondas“ įgyvendinti. Į jas gali pretenduoti smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės.
Ūkio banke taip pat suteikiamos paskolos panaudojant lėšas, gautas pagal priemones „Mažų kreditų teikimas – 1 etapas“ ir „Mažų kreditų teikimas – 2 etapas“, įgyvendinant Ekonomikos skatinimo planą. Minimoms paskoloms taip pat taikomos specialios palūkanos.

Aktyvūs smulkieji verslininkai ir savivaldybės
Smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms teko 82 proc. viso Ūkio banko verslo paskolų portfelio padidėjimo, pasiekto 2011 m. sausio–lapkričio mėn. Palyginti su tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu, smulkiųjų ir vidutinių įmonių paskolų portfelis Ūkio banke išaugo 5 proc. „Tai rodo, kad smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės yra itin aktyvios, jos ieško nišų ir įdeda daug pastangų, kad pasiektų savo tikslų. Šios įmonės ir po krizės atsigauna sparčiausiai, nors būtent jos susidūrė su didžiausiais sunkumais krizės metais“, – neabejoja M.Pašvenskas.
Pašnekovas teigia, kad dėl Europos šalių skolų krizės verslo lūkesčiai vis dar nėra visiškai nusistovėję, susiduriama su neapibrėžtumu dėl ateities. „Vis dėlto smulkiojo ir vidutinio verslo įmones ir šiemet matome kaip ekonomikos variklį, todėl tikimės, kad ir šių įmonių kreditavimas nuosaikiai didės“, – prognozuoja M.Pašvenskas.
Praėjusiais metais Ūkio bankas aktyviai bendradarbiavo ir su įvairiomis šalies savivaldybėmis. „Paskolas teikiame toms savivaldybėms, kurios nėra viršijusios skolinimosi limitų ir vykdo savo pajamų surinkimo planus“, – sako M.Pašvenskas.
2011 m. Ūkio bankas savivaldybėms paskolino beveik 80 mln. Lt. Tarp pernai Ūkio banko kredituotų savivaldybių buvo Vilniaus miesto, Raseinių, Šilutės, Šiaulių, Ukmergės ir kitos. Planuojama, kad ir šiais metais savivaldybėms kreditai išliks aktualūs.

Nuo balandžio 1 d. įsigaliojo seniai lauktas Vartojimo kredito įstatymas, turėjęs sudrausminti greituosius kreditus teikiančias bendroves. Tačiau, pasirodo, jis galioja ne visoms įmonėms.
Išnagrinėjus 35 į Valstybinės vartotojų teisių tarnybos (VVTAT) sąrašą įtrauktų vartojimo kreditus teikiančių įmonių tinklalapius, paaiškėjo, kad dvi iš jų iki šiol taiko per didelius kredito pratęsimo mokesčius, dvi skolina brangiau nei už 250 proc. metinių palūkanų, trys greitųjų kreditų įmonės ima didesnius nei leidžiama mokesčius už netesybas. Dar trys vartojimo kreditus teikiančios bendrovės nesilaiko įstatyme nustatytos prievolės aiškiai ir paprastai pateikti klientams vartojimo kredito sutartį.
Tuo tarpu VVTAT pastebėjo tik kelis iš šių pažeidimų. VVTAT Ekonominių interesų departamento vadovas Marius Mačiulskis teigia, jog gavus vieno vartotojo skundą ir įsitikinus, jog viena kreditų bendrovė kreditus teikia už per dideles palūkanas, šiuo metu laukiama jos pasiaiškinimo. Be to, VTAT iniciatyva pradėti 5 tyrimai dėl netesybų.
Tačiau lieka neaišku, kaip šios įstatymo neatitinkančios įmonės apskritai pateko į VVTAT sąrašą, kuriame jos turėjo užsiregistruoti iki liepos 1-osios, ir padaryti tai galėjo tik įvykdžiusios įstatyme išvardintus reikalavimus. VVTAT aiškina, jog registravimosi metu įstatymą šios įmonės iš tiesų atitiko, o pažeidimai esą galėję atsirasti vėliau.
Tačiau įstatymo besilaikančių vartojimo kreditus teikiančių įmonių atstovai tokius paaiškinimus vadina VVTAT neveiklumo įrodymu. “Tikėtina, kad tai sudarė palankesnes sąlygas rinkoje veikti įstatymą savaip interpretuojančioms įmonėms. Bet svarbiausia, kad pro pirštus žiūrima į tai, kad galbūt pažeidžiamos vartotojų teisės”, – konkurentų piktnaudžiavimu ir VVTAT abejingumu piktinasi Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos valdybos pirmininkas Liutauras Valickas.

BFL

Balandžio mėnesį naujų skolininkų, prieš tai neturėjusių uždelstų skolų, skaičius išaugo beveik 17,6 tūkst. Per šių metų keturis mėnesius, lyginant su atitinkamu laikotarpiu pernai, naujų skolininkų, prieš tai neturėjusių uždelstų skolų, padaugėjo beveik dešimtadaliu. Šiuo metu uždelstų įsiskolinimų turi 216 tūkst. gyventojų.

Asmeninės kredito istorijos sistemos Manocreditinfo.lt duomenimis, balandį šalies gyventojų uždelstos skolos išaugo 83 mln. litų ir siekė 2,31 mlrd. litų. Per praėjusį mėnesį gyventojai padengė 52 mln. litų uždelstų įsiskolinimų.

Pasak Manocreditinfo.lt projekto vadovo Mariaus Zaikausko, balandį gyventojų uždelstų skolų augimą lėmė padidėję įsiskolinimai bankams ir kredito unijoms. Per mėnesį šioms finansų įstaigoms fizinių asmenų skolos ūgtelėjo 5 proc., o naujų skolininkų padaugėjo daugiau nei dešimtadaliu. Balandį gyventojų uždelstos skolos nežymiai augo greitųjų kreditų ir telekomunikacijų įmonėms. Tuo tarpu uždelstų įsiskolinimų portfelis išperkamosios nuomos, lizingo bei vartojimo kredito ir komunalinių paslaugų įmonėms išliko nepakitęs.

M. Zaikausko teigimu, atsigaunant ekonomikai stabilizuojasi verslo tarpusavio atsiskaitymai, tačiau gyventojų uždelstų skolų mažėjimo dar teks palaukti.

Labiausiai įsiskolinę yra vilniečiai – 37 proc. visų skolų, kauniečiai – 25 proc., klaipėdiečiai – 13 proc. Mažiausios pradelstų skolų sumos tenka Pagėgių, Birštono ir Lazdijų gyventojams.

Per balandžio mėnesį, kreditoriams keičiantis informacija apie įsiskolinimus “Creditinfo” valdomoje skolininkų administravimo informacinėje sistemoje (SAIS), Lietuvos gyventojai apmokėjo 7,4 tūkst. uždelstų skolų, kurių suma siekė 4,8 mln. litų.