„Rusijos užsienio politika pasižymi dviem neatsiejamais refleksais: blogi dalykai nutinka, kai Rusijai nebeleidžiama saugoti savo kaimynių; dar blogesni dalykai prasideda, kai Rusijos kaimynės nebenori, kad Rusija jas gintų“, – „Foreign Policy“ rašo Frankas Jacobsas.

Žemėlapių serija – pirmasis jų buvo publikuotas Maskvoje leidžiamame laikraštyje „Express Gazeta“ dar 2012 m. liepą, gerokai prieš Rusijos invaziją Ukrainoje – iliustruoja Maskvos sumanymus. Jei tikėtume šiais žemėlapiais, Rusija iki 2035 m. bus užgrobusi ne tik Krymą (jau padaryta!) ir Donbasą. Kremlius taip pat bus užgrobęs Pietų Ukrainą, kurios sritys susisiekia su Padniestre, taigi Ukraina bus netekusi priėjimo prie Juodosios jūros.

Žemėlapį reikėtų vertinti kaip kartografinę Rusijos svajonių iliustraciją, atspindinčią dalies Rusijos visuomenės viltis ir nusivylimus. Pagal šį žemėlapį išeina, kad Rusijoje tikimasi, jog Europa 2035-aisiais bus susiskaldžiusi, stipriai „islamizuota“ ir kenčianti nuo atgimstančios Vokietijos. Straipsnyje užsimenama, kad to nenutiktų, jeigu Rusija vis dar būtų tokia supervalstybė, kokia ji buvo iki Sovietų Sąjungos žlugimo.

1899 m. išleistoje knygoje „Svajonių interpretacija“, Sigmundas Freudas norų išsipildymą vadina užslopintų troškimų patenkinimu per pasąmonėje vykstantį mąstymo procesą, pavyzdžiui, sapnus, svajones ir haliucinacijas. Šis žemėlapis kaip tik ir yra Rusijos svajonė, kylanti iš frustracijos dėl mažėjančio vaidmens pasaulyje, įgyvendinama pasitelkus geopolitines fantazijas apie savo kaimynes.

Vakarų Europa

Rusijos požiūriu, kuris nuo komunizmo laikų iš esmės ne tik nepasikeitė, bet galbūt netgi sustiprėjo, Vakarų Europa yra moraliai ir ekonomiškai bankrutavusi ir atsidūrusi ties žlugimo riba. „Po 2013 m. referendume Škotijos priimto sprendimo žengti nepriklausomybės keliu Šiaurės Airija pajunta valstybės trauką ir prisijungia prie suvienytos Airijos, gerokai sumažindama Jungtinę Karalystę iki Anglijos ir Velso“, –  rašo „Express Gazeta“.

Pasak šio leidinio, rašančio, tarsi jau šiandien būtų 2035-ieji, pastarųjų metų ekonomikos krizė paspartino ir Ispanijos decentralizaciją, kuri neišvengiamai baigiasi Katalonijos ir Baskijos atsiskyrimu. Kaimyninė Prancūzija savo ruožtu praranda dalį teritorijos baskų naudai, tačiau pagrindinė jos žlugimo priežastis – visai kita. Ją ištinka „multikultūrinis kolapsas“ dėl nesugebėjimo įsisavinti „laukinių spalvotų žmonių“ – imigrantų iš buvusių Prancūzijos kolonijų.

Pagal putiniškos dvasios žemėlapį, Prancūzija bus priversta deportuoti tautines mažumas į Prancūzijos pietryčiuose esančias teritorijas, vadinamas Arabų Pjemontu. Ten įsitvirtins islamas, o Marselis bus jo sostinė. Korsika atsiskirs, o Vokietija vėl aneksuos Elzasą ir Lotaringiją.

Belgija taip pat pasmerkta: Flandrija šiaurėje įsilies į Olandų Sąjungą, tik prancūziškai kalbančiai Valonijai pavyks nepakliūti į Prancūzijos rankas.

Italija taip pat skyla į dvi dalis, o pasidalijimą lemia ekonominis faktorius: Šiaurės lyga kontroliuoja šalį iki Toskanos ir Lacijaus pasienio. Roma patenka į Pietų Italijos teritoriją, kuri yra pernelyg neturtinga, kad sugebėtų užkirsti kelią Sardinijos ir Sicilijos atsiskyrimui.

Vidurio Europa

Bosnija ir Hercegovina nušluojama nuo žemės, o jos žemes išsidalija Kroatija ir Serbija. Turkija pasiglemžia Albaniją su Kosovu, taip pat Serbiją ir Makedoniją. Revanšistinė Vengrija atgauna kai kurias teritorijas, prarastas po Austrijos-Vengrijos imperijos žlugimo 1918 m., ir iš naujo aneksuoja Serbijos Voivodiną bei dalį Rumunijai priklausančios Transilvanijos.

Užtat vargšelė Lenkija, anot rusų svajonių, už savo neištikimybę motinai Rusijai nubaudžiama dezintegracija. Vokietija pasiglemžia Pomeraniją ir Sileziją. Berlynas netgi priglaudžia Rytprūsius, priversdamas pačią Rusiją atsisakyti šiaurinės jų dalies. Atrodo keista, kad Rusija noriai atsisveikintų su savo teritorija, tačiau tai tampa precedentu, svarbesniu net už Rusijos sienų šventumą: Varšuvai parodoma, ką reiškia pasitraukti iš po globėjiško Rusijos skėčio.

Rytų Europa

Estija praranda Narvą. Latvija netenka Daugpilio. Baltarusija paverčiama Rusijos gubernija. Ukraina baudžiama už savo vakarietiškas nuodėmes: Rusija ne tik aneksuoja jos rytinę ir pietinę dalis, bet ir mėgaujasi skylančių Ukrainos vakarų vaizdu. Nuo Ukrainos atplyšta nepriklausoma Galicijos teritorija, kuriai netgi pavyksta prigriebti ir rytinį Lenkijos kampelį.

Kad Rumunijai būtų kompensuota Transilvanijos netektis, ji gauna Moldovą – išskyrus, žinoma, tą jos dalį, kuri atitenka Rusijai. Bulgarija už neištikimybę Rusijai nubaudžiama Turkijos rankomis. Ši atsikanda Bulgarijos gabalą aplink Burgaso uostą, kuriame apgyvendinama Bulgarijos turkų mažuma.

V.Putino kritikas Andrejus Piontkovskis neseniai pavadino Kremliaus šeimininką durininku. Tokios tat Kremliaus durininko ir nemažos dalies jo valdomos Rusijos svajonės ir troškimai.

Sovietų Sąjungos žlugimas, arba didžiausia geopolitinė amžiaus katastrofa, kaip pasakytų V.Putinas, atvėrė skylę Rusijos gyventojų savimonėje. Nebeliko to, ką būtų galima pavadinti „didžiąja strategija“, šalį vienijančia ir prarastą šlovę galinčia sugrąžinti ideologija. Dabar viskas keičiasi?

„XX a. turėjome įvairių periodų: monarchizmą, totalitarizmą, “perestroiką” ir galiausiai demokratiją. Kiekvienas jų turėjo savo ideologiją, bet dabar jos nėra“, – kadaise konstatavo buvęs Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas. Netgi specialiai jo iniciatyva suburta akademikų bei ekspertų grupė, kuriai duota užduotis sukurti Rusijos idėją, liko nieko nepešusi.
Šiandien šį vakuumą pretenduoja užpildyti Maskvos valstybinio M.Lomonosovo universiteto politologas, Eurazijos ideologas, artimas įtakingų Kremliaus veikėjų draugas Aleksandras Duginas. Devyniomis užsienio kalbomis kalbantis 52 metų akademikas, kurį noriai kalbina tokie žiniasklaidos milžinai, kaip „Der Spiegel“ ir BBC, skelbia „rusų tautos pavasarį“ bei atvirą kovą su Jungtinių Amerikos Valstijų įtaka Europoje, kurią esą gali pažaboti tik atgimstanti bei stipri Rusija.
Analitikų teigimu, A.Duginas tapo mažų mažiausiai labai matoma figūra Rusijos politinėje kasdienybėje, o galbūt ir mąstytoju, kurio darbai įkvepia politinius sprendimus. Tačiau pastarieji įvykiai atskleidžia, kad kliautis vien jo darbais prognozuojant Rusijos veiksmus gali būti pavojinga.

Įtaka didėja
A.Dugino karjera – spalvinga. Gimęs Maskvoje, aukšto rango KGB karininko šeimoje, jis iš pradžių dirbo žurnalistu, bet jau devintojo dešimtmečio pabaigoje įsitraukė į politiką dalyvaudamas įvairių nacionalistinių grupių veikloje. 1993–1998 m. jis pats su bendraminčiais įkūrė Nacionalbolševikų judėjimą ir tapo jo ideologu, netradiciškai derindamas ultradešiniąsias bei socialistines idėjas.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 282014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-28-2014-m

JAV diplomatai mano, jog buvusio “Jukos” vadovo Michailo Chodorkovskio bylos procesas rodo, kad Kremlius remia “cinišką sistemą, leidžiančią nebaudžiamai susidoroti su politiniais varžovais”.

Kaip rašo britų visuomeninio transliuotojo BBC naujienų svetainė, tai matyti iš dar vieno nutekėjusio JAV diplomatų susirašinėjimo pluošto, kurį Britanijos laikraštis “The Guardian” paskelbė tą pačią dieną, kai Maskvos Chamovnikų teismas pradėjo skelbti nuosprendį antrojoje baudžiamojoje byloje buvusiam “Jukos” vadovui Michailui Chodorkovskiui ir buvusiam tarptautinio finansinio susivienijimo vadovui Platonui Lebedevui.

Remiantis išviešintu tinklalapyje “Wikileaks” pranešimu, išsiųstu į Vašingtoną iš JAV ambasados Maskvoje 2009 metų gruodį, Rusijos valdžios mėginimai parodyti, jog M.Chodorkovskio procesas vyksta laikantis įstatymų, panašūs į “lūpdažį politinei kiaulei”.

JAV diplomatiniame susirašinėjime pateikiama nuomonė, kad buvusio “Jukos” vadovo procesas – politiškai motyvuotas ir kad “Chodorkovskis tikriausiai liks už grotų tol, kol valdžioje yra Putino administracija”.

Kaip laikraščio straipsnyje pažymi “The Guardian” korespondentas Maskvoje Tomas Parfittas (Tomas Parfitas), “nors Amerikos oficialūs asmenys atvirai kritikavo (M.Chodorkovskio) procesą, negali nestebinti žodžių, vartojamų diplomatų susirašinėjime šiuo klausimu aštrumas”.

Tinklalapyje “Wikileaks” paskelbtame pranešime JAV ambasados Maskvoje darbuotojas pažymi, kad “Chodorkovskis pažeidė žaidimo taisykles, pagal kurias “jeigu nesikiši į politiką, gali nebaudžiamai prisikimšti savo kišenes”.

Toliau pranešimo autorius rašo apie “dvejopus standartus”, kuriuos taikė Rusijos valdžia dešimtojo dešimtmečio oligarchams: “priešingu atveju, bet kuris oligarchas turėtų atsidurti teisiamųjų suole greta Chodorkovskio ir Lebedevo”.

Kremlius, prie kurio sienų praėjusį savaitgalį vyko didelis smurto protrūkis su ksenofobiniais šūkiais, trečiadienį reagavo į įtampos visuomenėje didėjimą raginimais suteikti prioritetą darbo rinkoje Rusijos piliečiams, o nešvarius darbus palikti imigrantams.

Politikai sako, kad daugybė korupcijos teisėsaugos institucijose ir biurokratų savivalės pavyzdžių drauge su pajamų kritimu ir nedarbo didėjimu kelia susierzinimą visuomenėje, kurios didelė dalis pasiryžusi remti valdžią kritikuojančius nacionalistus.

Apie 7 tūkst. daugiausia jaunų žmonių susirinko praėjusį šeštadienį Maniežo aikštėje Maskvos centre, skanduodami “Rusija rusams” ir šūkaudami įžeidimus išeiviams iš Kaukazo bei tamsiaodžiams.

Minia, kurios ilgai negalėjo sulaikyti milicija, mušė metropolitene ir gatvėse atvykėlius iš Kaukazo ir Centrinės Azijos, iš kur tradiciškai eksportuojama mažai kvalifikuota darbo jėga.

D.Medvedevas, kuris tai, kas vyko, pavadino pogromu ir pažadėjo išsiaiškinti “su visais, kurie darė kiaulystes”, trečiadienį susitikime su profsąjungomis mėgino įsiteikti nepatenkintiesiems, sakydamas, kad atvykėliai uždarbiautojai “įsiviešpatavo”.

“Drauge su regionų valdžia profsąjungos turi siekti, kad užsienio darbininkų panaudojimas nedarytų žalos mūsų piliečiams. Kad jie užimtų savo nišą, kuri galbūt mūsiškiams nėra patraukli”, – sakė prezidentas.

Jis pridūrė, kad “be papildomų darbo išteklių iš užsienio kai kuriose šakose negalima apsieiti”.

“Mes žinome, kad yra tokių darbų, kurių mūsų piliečiai iš viso nedirba… Pagal mūsų žmonių gyvenimo lygį, mentalitetą, šie darbai laikomi neprestižiniais”, – pažymėjo jis.

Po 17 metų trukusių derybų kitais metais Rusija tikisi prisijungti prie Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO). Tada bus pašalinti ekonominiai barjerai, taip pat laisvam darbo jėgos judumui.

Analitikai sako, narystė PPO Rusijos ekonomikai bus naudinga ilgalaikėje perspektyvoje, bet artimiausiu metu gyventojai gali pajusti konkurencijos padidėjimo visose srityse skausmingus padarinius.

Ginti “vietinių Rusijos gyventojų interesus” darbo rinkoje po įnirtingų susirėmimų etniniu pagrindu, kurie 2006 metais sukrėtė Kondopogos miestą Karelijoje, paragino ir D.Medvedevo pirmtakas prezidento poste Vladimiras Putinas.

Po to vyriausybė uždraudė užsieniečiams prekiauti turgavietėse, bet vėliau buvo priversta pripažinti, kad draudžiamosios priemonės prekeiviams ir uždarbiautojams iš užsienio prisidėjo prie infliacijos padidėjus išlaidoms.

Ekonomikos krizė, palikusi be darbo daugiau nei milijoną Rusijos gyventojų, padidino jų nepasitenkinimą pigios darbo jėgos iš buvusių SSRS šalių konkurencija. Tai leido tvirčiau jaustis rasistinės pakraipos ekstremistinių judėjimų nariams.

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas apdovanojo buvusį Lietuvos prezidentą ir premjerą Algirdą Brazauską Garbės ordinu už indėlį plėtojant santykius tarp Lietuvos ir Rusijos, pranešė Kremlius.

“Apdovanojimas skiriamas už indėlį stiprinant bendradarbiavimą ir gerus kaimyninius santykius tarp Lietuvos ir Rusijos”, – skelbiama Rusijos prezidento interneto svetainėje.

77 metų A.Brazauskas šiuo metu kovoja su sunkia liga.