BFL

Pirmadienį į pirmąją stovyklą Palangoje susirinkus 17 Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kandidatų, klausimų turime daugiau nei atsakymų. Kas pateks į rinktinės, kurią trečius metus iš eilės treniruoja Jonas Kazlauskas, dvyliktuką? Kas ir kaip pakeis Donatą Motiejūną, Liną Kleizą ir Martyną Pocių? Ar M.Kalnietis jau atsigavo po traumos taip, kad vėl galėtų vesti Lietuvą į pergales? Ar Jonas Valančiūnas jau bus tikras komandos lyderis? Ar Artūras Milaknis įrodys, kad sugeba taikliai svaidyti tritaškius ne tik „Žalgiryje“?

Inga JARMALAITĖ-NECELIENĖ

Palyginti su pernykščiu pasaulio čempionatu, šįmet jau į pirmąją stovyklą neatvyko  pusė komandos. „Labiausiai gaila, kad dėl traumos nebus šį sezoną NBA akivaizdžiai patobulėjusio Donato Motiejūno“, – atsidūsta praeityje garsus krepšininkas, o dabar Seimo konservatorius Sergejus Jovaiša.

Tačiau Vilniaus krepšinio mokyklos sporto konsultantas Rūtenis Paulauskas nesureikšmina fakto, kad šįmet nebus D.Motiejūno ir Lino Kleizos: „Visada būna taip, kad komandai kažko trūksta, bet čia kabliukų ieškojimas. Kitos rinktinės turi labai stiprų starto penketą, o mes norime ir tokio pat lygio keičiančių žaidėjų, tik kažin ar ateis tokie metai, kai visų pozicijų žaidėjų konkurencija bus tokia didelė, kad nežinosime, kur juos dėti.“

Įžaidėjas grįžta išalkęs?

Kalbėdamas apie įžaidėjus R.Paulauskas primena, kad pernai Lietuvos rinktinės treneris įrodė sugebantis išspręsti pagrindinio atakų organizatoriaus uždavinį net  ekstremaliomis sąlygomis, galbūt todėl šiemet akys nukrypo į žaidimo schemose ketvirtuoju numeriu pažymėtą poziciją.

Bet grįžkime prie pirmojo numerio. Mantas Kalnietis grįžta po pernai prieš pat pasaulio čempionatą patirtos sunkios traumos. Ar jis bus atsigavęs?

Buvę įžaidėjas ir treneris Tomas Pačėsas prognozuoja, kad šis čempionatas bus M.Kalniečio grįžimas į didįjį krepšinį, ir iš jo tikisi papildomo užtaiso: „Jis nėra tipiškas įžaidėjas – palyginti aukštas, 195 cm. Manau, jis bus atsigavęs ir tai leis jam būti agresyviam ir panašiai organizuoti žaidimą.“

Vilniaus krepšinio mokyklos direktorius Šarūnas Sakalauskas primena, kad prieš gaudamas traumą M.Kalnietis buvo ne tik geras įžaidėjas, bet ir vienas rezultatyviausių rinktinėje, bet mano, kad po metų pertraukos grįžti į aukščiausią lygį net šiam žaidėjui nebus lengva: „Jis patyręs, rinktinės reikalai jam nėra nauji, bet grįžti nebus lengva. Nors jei atsigręžtume atgal, kai išėjus Š.Jasikevičiui visi už galvų stvėrėsi, M.Kalnietis, kuris iki tol buvo šešėlyje, sužaidė taip, kaip geriausiai moka. Kai pernai jis gavo traumą, vėl ne vienas už galvos susiėmęs vaikščiojo, bet Adas Juškevičius puikiai jį pakeitė. Todėl pabrėžčiau, kad patyrę treneriai randa sprendimų.“

Dėl antrojo, o gal ir trečiojo įžaidėjo – klausimų daugiau nei atsakymų. Vėl A.Juškevičius? O gal jaunasis Kauno „Žalgirio“ įžaidėjas Lukas Lekavičius? Tretiems atrodo, kad šansų patekti į rinktinę turi ir psichologiškai sutvirtėjęs „Lietuvos ryto“ įžaidėjas Žygimantas Janavičius.

„Šiemet per LKL finalą A.Juškevičius žaidė nekaip, bet po gero pernykščio pasirodymo rinktinėje jis turi didelį pranašumą. Maloni staigmena – L.Lekavičius. Labai greitas ir kibus, o tai patinka visiems treneriams. Manau, Jonui Kazlauskui ypač patinka, kad jis gali aktyviai gintis visoje aikštėje. Nors jaunas, bet po gero sezono Eurolygoje įgavo patirties. Neatmetu ir Ž.Janavičiaus“, – vieno ryškaus lyderio neišskiria T.Pačėsas. Pasak jo, šįmet kaip tik ir bus didžiausia įžaidėjų konkurencija.

S.Jovaiša šalia M.Kalniečio mato tik A.Juškevičių: „Jeigu tik jis išlaikys tą lygį, kokį buvo pasiekęs pernai. Bet tai nereiškia, kad taip ir bus. Pernai pasirengimo metu Š.Vasiliauskas gerai žaidė, bet čempionatas parodė, kad jam pritrūko aukšto lygio rungtynių patirties ir jis neatlaikė įtampos“, – atkreipia dėmesį S.Jovaiša.

Pasak V. Masalskio, tik nežinantiems atrodo, kad L.Lekavičius išlindo tarsi iš niekur: „Tuo metu, kai kiti žaidėjai spokso į kompiuterį, Lukas dirba salėje. Dėl to ir atsidūrė tarp rinktinės kandidatų. Kiti dirba ketverius metus, kad įšoktų į tą patį traukinį, o jam pakako metų. Be to, praėjusį sezoną turėjo du ypač gerus trenerius – Gintarą Krapiką ir Š.Jasikevičių. Jis gavo visų situacijų knygą ir ją ne tik perskaitė, bet ir gerai išmoko.“

V.Masalskis neabejoja, kad jaunasis žalgirietis rinktinei yra visiškai subrendęs. Jis puikiai žaidžia du prieš du ir, pasak V.Masalskio, daug geriau už A.Juškevičių varosi kamuolį, be to, gerai ginasi.

V.Masalskis atkreipia dėmesį į šios pozicijos žaidėjų vaidmens kaitą moderniame krepšinyje: „Dabar įžaidėjas privalo turėti 70 proc. kuriamosios galios, o antroji pozicija, atakuojantis gynėjas, jos turi pridėti apie 30 proc., bet būti agresyvesnis ir  geriau mesti. Kita vertus, ir vadinamieji pirmieji numeriai dabar meta puikiai, pažiūrėkime, ką išdarinėja graikasVassilis Spanoulis.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-29-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

Penktą sezoną iš eilės stipriausios Lietuvos krepšinio ekipos vardą iškovojusio Kauno „Žalgirio“ direktorius Paulius Motiejūnas, prieš porą metų antrąsyk bridęs į tuos pačius finansinių bėdų gilyn tempiamo klubo vandenis, „Veidui“ pasakoja apie pamažu narpliojamą skolų kamuolį, nereikalingą konkurenciją ne krepšinio aikštelėje, klubo stabilumą galintį užtikrinti finansinį modelį ir nuolatinį vaikščiojimą peilio ašmenimis.

VEIDAS. Kodėl esama daug spekuliacijų „Žalgirio“ klubo skolų klausimais? Žiniasklaidoje ji svyruoja nemenka amplitude – skaičiuojant senąja valiuta, maždaug nuo 70 mln. iki 20 mln. litų.

P.M.: Sunku pasakyti, gal kelis kartus sudedami tie patys skaičiai, todėl sumos labai išsipučia ir atsiranda visokių spekuliacijų. Bet skolų visąlaik buvo, ir nemažai. To neneigiame. Tačiau stengiamės per daug garsiai jų neįvardyti dėl kelių priežasčių. Visų pirma tai konfidenciali informacija. Antra, mes nuolat deramės, kad skolas pavyktų sumažinti ir su tais, kuriems esame skolingi, atsiskaitytume bendru sutarimu. Ir trečias dalykas – kai kurios skolos apskųstos teismuose, jeigu konkrečiai įvardytume skaičių, patys sau pakenktume, o dabar dar klausimas, ar pralaimėtume visą, ar ne visą sumą, taigi stengiamės nepabloginti savo padėties.

Bet mes visada kalbėjome apie skolas žaidėjams, jas pripažinome ir pripažįstame. Tai siekdavo apie 20 mln. litų, o tokių skaičių kaip 70 milijonų niekada nebuvo. Bet po truputį bandome skolas kaip įmanoma mažinti ir kovoti, kad jų iš viso neliktų. Skolų esama ir nuo senų laikų – ir dešimties, ir dvylikos metų. Tiesiog sporte taip yra. Pažiūrėkime, kaip prasiskolinę futbolo klubai – kai kurie net ne milijonais, o šimtais milijonų eurų. Čia sportas, visko nesuplanuosi, bet svarbiausia neprisigalvoti ir neprisiplanuoti per daug. Svarbu, kad komanda gerai žaistų ir žmonės nenustotų eiti į rungtynes.

Kai mes kalbame apie savo biudžetą, svajojame, kad parduosime bilietų už 5 mln. litų, bet jei komanda žaidžia prastai, turi tenkintis puse šios sumos – 2–2,5 mln. litų. Tokių dalykų negali kontroliuoti, bet kai pasirašai sutartį su žaidėjais, iš anksto prisiimi įsipareigojimus. Dėl to kartais sunku prognozuoti, kiek pinigų pavyks surinkti ir kiek teks išleisti.

VEIDAS. Ar galima tvirtinti, kad blogiausio scenarijaus grėsmė išnyko, klubas ėmė gyventi pagal išgales, o nuo 2013-ųjų kovo, kai po pusantrų metų pertraukos grįžote į chaoso ir kracho apimtą klubą, „Žalgirio“ finansinė padėtis pasikeitė į gera?

P.M.: Kaip aš mėgstu sakyti, skolos niekur nepabėgo, taigi ir kracho grėsmė yra išlikusi, jeigu kartais kažkas neiškentėtų ar neišlauktų – ne tik žaidėjai, bet ir įmonės. Kita vertus, palyginti su tuo laiku, kai grįžau į „Žalgirį“, padėtį pavyko stabilizuoti, skolos ėmė mažėti. Gal ne taip greitai, kaip norėtume, bet jų apmažėjo – tai irgi faktas.

VEIDAS: Ar tarp laukiančiųjų uždirbtų pinigų esama ir tokių žaidėjų, kuriuos jau būtų sunku prisiminti, kada bežaidė „Žalgiryje“?

P.M.: Seniausia skola, kurią turime, turbūt būtų Kęstučio Marčiulionio (už 2000–2001 m. sezoną – I.J.-N.). Bet reikia pasakyti, kad prie šios skolos ilgaamžiškumo prisidėjo ilgai vykę įvairių instancijų teismai, o dabar esame su juo sudarę taikos sutartį ir po truputį įsiskolinimą mažiname. Be to, visąlaik ieškome sprendimų, kaip  tas skolas grąžinti visiems.

VEIDAS: Turime ne vieną pavyzdį, kai atėjęs naujas žmogus – akcininkas, savininkas, investuotojas, kaip netrukus paaiškėja, užsiima ne investicijomis, o griovimu, ir per metus ar dvejus klubo veiklą iš esmės paralyžiuoja. Ypač jautrių reakcijų sulaukiama, kai nugyvenamas ne vakar įkurtas, o ilgą ir turtingą istoriją turintis klubas, pavyzdžiui, FBK „Kaunas“, Vilniaus, Kauno „Žalgiris“. Kodėl taip įvyksta, galbūt trūksta kažkokios priežiūros grandies?

P.M.: Šitaip nutinka ne tik Lietuvoje – kitose šalyse irgi rastume neigiamų pavyzdžių. Dažniausiai taip nutinka tada, kai komanda paimama ir valdoma ne dėl sportinių tikslų, o tik dėl asmeninių ambicijų. Dabar stengiamės, kad pas mus visose grandyse dirbtų tik profesionalai – finansų, rinkodaros ir t.t. Mes nesikišame į komandos darbą, nes pasitikime treneriu, sporto žmonėmis – kiekvienas turi užduotis, kurias vykdo. Kai tai suvokiama, imama traktuoti kaip normalioje verslo struktūroje, kur kiekvienas atsakingas už save ir dirba už save. Bet kai ši nuostata paminama ir imama įsivaizduoti, kad štai aš atėjau iš verslo ir visur galiu kištis, tada ir užprogramuojama griūtis. Gaila, kad taip nutinka. Todėl stabilumui užtikrinti reikia kuo daugiau rėmėjų, nebūtinai didelių, bet kad kiekvienas žinotų, jog štai mano parama labai svarbi. Šnekamės su daugybe potencialių rėmėjų ir matome, kad kai kurie išsigąsta, sako – betgi jums reikia labai daug. Tokiems atsakome: taip, mums reikia daug, bet mes nesitikime, kad jūs vienas mums viską duosite.

Siekiant klubus apsaugoti nuo galimų blogųjų scenarijų, kai esi priklausomas nuo vieno akcininko verslo sėkmės ir malonės, Eurolygoje kuriamos naujos taisyklės. Jose bus numatoma, kad vieno žmogaus indėlis klube nesiektų daugiau nei 30 proc.: vienas rėmėjas ar akcininkas galėtų turėti 30 proc., kitus 30 proc. sudarytų parduoti bilietai ir kitos pajamos, dar 30 proc. galėtų prisidėti miestas, savivaldybė ar vyriausybė. Toks modelis garantuotų stabilumą. Tada blogiausiu atveju prarastum trečdalį, bet ne 90 proc., po kurio greičiausiai lauktų neišvengiamas krachas. Todėl einama prie tokių bendrų taisyklių. Kelerius pastaruosius metus esame pavyzdys ne tik sėkmingo arenos naudojimo, bet ir kaip tokia finansavimo schema galėtų užtikrinti klubo finansinį stabilumą. Einame koja kojon su naujovėmis, bandome dalytis informacija, kaip tai įgyvendinti.

VEIDAS: Kuris žodis geriausiai apibūdintų dabartinę jūsų profesinę veiklą: finansininkas, diplomatas, profesionalus gaisrų gesintojas, strategas?

P.M.: Tikrai nesu finansininkas. Tiesiog tikiu tuo, ką darau, tikiu vertybėmis. O man „Žalgiris“ yra vertybė. Tą visą laiką sakiau ir sakau. Ir kalbėdamasis su rėmėjais kartoju, kad visus klausimus galima išspręsti, tereikia, kaip mūsų himne giedama, vienybės ir supratimo, jog viskas daroma ne dėl kažko, o dėl komandos.

Grįždamas į šiek tiek senesnius laikus, kai vienas žmogus galėjo sau leisti vadintis „Žalgirio“ savininku, galiu pasakyti, kad mano vizijoje „Žalgiris“ yra mūsų visų. Ir mes ne kartą sakėme, kad septyniasdešimties metų istorijos niekas negali ateiti ir tiesiog nusipirkti. Juk per visus šiuos metus buvo daug akcininkų, direktorių, žaidėjų, darbuotojų ir visa Lietuva sirgalių už nugaros, todėl, mano manymu, niekada negali sakyti, kad esi savininkas. Gali būti vairininkas, strategijų kūrėjas, tėkmės prižiūrėtojas, bet ne savininkas.

VEIDAS: Kai apsisprendėte grįžti į ties žlugimo riba atsidūrusį „Žalgirį“, kokių aplinkinių reakcijų sulaukėte?

P.M.: Norinčiųjų ten eiti nelabai buvo. Bet pats vienas nieko nebūčiau nei padaręs, nei išsprendęs. Čia svarbiausia buvo komanda ir tikėjimas. Palaikymo sulaukiau daug. Nei su žaidėjais, nei su likusiais administracijos darbuotojais ryšys nebuvo nutrūkęs. Be to, žinojau, iš kur ir kaip tos skolos buvo padarytos. Patirties turėjau sukaupęs nuo pirmojo atėjimo, kai irgi buvo susiklosčiusi panaši padėtis – daug skolų, kurias reikėjo pabandyti kažkaip naikinti. Svarbiausia, kad buvo žmonių, kuriais galėjau pasitikėti. Bet pirmiausia esu čia dėl to, kad man šis darbas patinka, nors darbo specifika pareikalauja aukoti įprastą gyvenimo pusę: juk rungtynės savaitgaliais, vakarais, per šventes, negali kaip įprastoje įmonėje ateiti aštuntą ir išeiti penktą. Tačiau man tai priimtina ir įprasta.

VEIDAS. Sprendžiant pagal sritį, kurioje dirbate, būtų galima spėti, kad esate azartiškas, emocionalus žmogus. Galbūt dirbant klubo direktoriumi pasitarnauja ir krepšinio aikštelėje įgyti įžaidėjo įgūdžiai?

P.M.: Negaliu sau leisti būti nei azartiškas, nei emocionalus, nors viduje nuolat viskas verda, juk pats visą gyvenimą sportavau. Bet darbe stengiuosi nerodyti emocijų, nusiraminti, kad galėčiau priimti protingus, o ne emocijomis grįstus sprendimus. Prie turimų įgūdžių, sukauptos patirties prisidėjo daug dalykų, negalima išskirti tik sporto: ir krepšinis, ir universitetas, ir galimybė augti kartu su komanda. Iš to susideda gyvenimo būdas, kad be sporto negali ir visą laiką nori jausti emociją, adrenaliną.

VEIDAS: Be krepšinio, kokia galėtų būti kita sporto šaka, su kurios atstovais sutiktumėte dirbti?

P.M.: Yra ir kitų sporto šakų, dėl to nuo šio sezono šalia krepšinio dar turime futbolo komandą. Sportas – tai visų pirma didelis emocinis užtaisas. Jeigu tai suvoki ir perpranti, jeigu ši sritis yra priimtina, išmanai sporto rinkodarą, žinai, kad ne viską galima apskaičiuoti, ne viskas veikia pagal sukurtas verslo formules, gali eiti ir dirbti su bet kokia sporto šaka.

Pas mus ne tik krepšinis, bet ir kitos sporto šakos kuria sporto emocijas. Jei plaukikai gerai plaukia, visi serga už plaukimą, jei komanda kimba į atlapus lyderiams – palaiko futbolininkus, regbininkus ar rankininkus. Kauno „Žalgiris“, kaip lyderis Lietuvoje, mėgsta dalytis informacija ir padėti bei prisidėti prie kitų sporto šakų plėtros.

VEIDAS: Ar sprendimas turėti futbolo klubą jau duoda lauktų rezultatų?

P.M.: Jeigu atvirai, rezultatų tikimės ne anksčiau nei po penkerių metų, o realiai gal ir po dešimties. Didelės naudos greitai nebus. Dabar mums labai smagu, kad turime dar vieną piramidę, kad jaunimas žaidžia, o rezultatai stadione daug geresni, negu tikėjomės. Ginčai, nesutarimai su Vilniaus „Žalgiriu“ bando mums visą ūpą numušti, bet mes čia neatėjome per metus kalnų nuversti. Norime pasikloti didžiulį pamatą ir ramiai, kantriai viską daryti.

Šioje srityje nieko naujo sukurti nesiekiame. Kaip turbūt daug kam, mums irgi patinka „Barcelonos“ modelis, Miuncheno „Bayern“ panašiai dirba. Tik jie turi vienokių sporto šakų klubų, o mes galėtume turėti ir kitokių. Turime galvoti ir apie „Žalgirio“ areną, kurioje tiktų žaisti antrai komandai, tik, kaip sakiau, nebūtinai krepšinio – gali būti ir kitos sporto šakos, tik reikia, kad jos sugebėtų pritraukti žiūrovų. Bandome semtis patirties iš užsienio ir kantriai šį modelį bandyti įgyvendinti Lietuvoje, nors ne visi šį projektą nori palaikyti ir konkurencijos bijo. Bet mes nebijome.

Arena yra vienas tų veiksnių, kurie palengvino ir gyvenimą, ir planavimą. O pelną, kurį uždirbame iš arenos, skiriame „Žalgiriui“, ne kažkokiam kitam verslui, kaip įprasta ne tik Lietuvoje, bet ir visur kitur. Norime, kad čia būtų sudarytos geriausios sąlygos žaisti ir mes būtume lyderiai. Manome, kad esame tie flagmanai, kurie turi kurti teisingą teigiamą emociją, mokyti žmones patriotizmo, ištikimybės, meilės šaliai ir kitų svarbių dalykų.

VEIDAS: Be rūpesčių dėl skolų kupros, kitų išgyvenimo klausimų, kokias dar pagrindines problemas tenka spręsti?

P.M.: Problemų visada yra daug: yra ir komanda, ir arena, kuri nuolat turi būti pilna žmonių, dar viena nuolatinio rūpinimosi reikalaujanti veiklos sritis – jaunimas. Klubas – tai gyvas organizmas, todėl tenka žiūrėti, kad visos rankos ir kojos veiktų vienodai.

VEIDAS: Kokį sunkiausią sprendimą teko priimti?

P.M.: Sunkiausi sprendimai visąlaik susiję su žmonių atleidimu. Visada tikiu žmonėmis, jų sėkme, duodu šansą, bet jeigu jis nepasiteisina, tenka priimti sprendimą ir atsisveikinti – ar tai būtų žaidėjai, ar administracijos darbuotojai. Deja, kartais tiesiog nepavyksta.

VEIDAS: Žvelgiant į kai kuriuos komandos senbuvius, pavyzdžiui, šį sezoną pagaliau iššovusį Artūrą Milaknį, galima sakyti, kad suteikiate ilgą pasitikėjimo kreditą.

P.M.: Tokie sprendimai ne nuo vieno žmogaus priklauso. Įsiklausome, ką sako treneriai, bet 90 proc. priklauso nuo to, kaip pats žaidėjas į viską reaguoja. Ar stengiasi, ar kreipia dėmesį į pastabas, įdeda daugiau darbo. Jeigu matai, kad dirba, dažniausiai jam ir sekasi, o jeigu gavęs šansą galvoja – va, išsėdėsiu savo laiką ir ateis mano valanda, tada būna sunkiausia. Matai, kur bėda, bandai žmogui tą paaiškinti, bet ar dėl jaunystės, ar dėl kažkokių charakterio savybių lieki neišgirstas – nepasieki tos vietos, kuri leistų žmogui persilaužti. O kai nebepratęsi sutarties arba ją nutrauki, dažnas supranta, kad galėjo, norėjo ir reikėjo, – tada būna skaudu, ypač kai kalbame apie labai jaunus žaidėjus. Gaila, kad nematai tokio visų žaidėjų kilimo, kokį išgyvena A.Milaknis. Dėl jam suteikto šanso tikrai buvome keikiami sirgalių, bet jeigu matai, kaip žmogus užsispyręs siekia užsibrėžtų tikslų, negali tos galimybės nesuteikti. Užtat dabar, žiūrint į šią sėkmės istoriją, širdis džiaugiasi.

Turime daug jaunų žaidėjų, todėl laukiame, kas iš jų iššaus. Šį sezoną matėme ir Siimo Sanderio Vene‘s, Vytenio Lipkevičiaus blykstelėjimą, Artūrui Gudaičiui gal nebuvo pats sėkmingiausias sezonas. Bet smagu ne tik dėl jaunimo, bet ir dėl veteranų. Pavyzdžiui, Dariaus Songailos, kuriam sezonas nebuvo toks geras, kokio jis pats tikėjosi ir mes laukėme, bet finalo serijoje jis stipriai padėjo, todėl smagu, kai žmogus dirba, nenuleidžia rankų ir jam pavyksta pasiekti tikslą.

VEIDAS: Aną sezoną sportininko karjerą „Žalgiryje“ baigė ir pirmąkart Lietuvos čempionu tapo Šarūnas Jasikevičius, šį sezoną tą patį pakartojo D.Songaila. Gal dar koks veteranas jau užsirašė į šią eilę?

P.M.: Tokią tradiciją pradėjo Arvydas Sabonis. Bet po jo buvo ilga pertrauka – iki pernykščio Š.Jasikevičiaus triumfo LKL, dabar prie jų prisidėjo D.Songaila. Skaitėme, kad ir Linas Kleiza norėtų, bet jis dar jaunas, dar reikės palaukti šio žaidėjo karjeros pabaigos. Tikrai džiaugiamės, kad kiti seka tuo, ką pradėjo Arvydas.

O jeigu kalbėtume visai rimtai, kol kas nemačiau nė vieno, kuris atėjęs į „Žalgirį“ gailėtųsi tokio sprendimo, nes pabūti tokioje komandoje, pajusti sirgalių palaikymą, ypač tiems krepšinio mohikanams, kaip aš sakau, tiesiog privaloma.

VEIDAS: Tarsi įsikandę kartojame, kad esame krepšinio šalis, bet gal tokių kaip mes šalių Europoje pilna?

P.M.: Esu linkęs kritikuoti šį posakį. Kokia mes krepšinio šalis, jeigu krepšinį matome tik per mokamą kanalą ir nieko negalime padaryti, kad būtų kitaip. Kai kurių krepšinio renginių per televiziją irgi nematome. Mums dar daug ką reikia padaryti, ką jau daro kitos šalys, kad išties būtume krepšinio šalimi.

Turime geną, kurio mums visi pavydi, nes mūsų žmonės apskritai domisi sportu ir ypač krepšiniu. Ir daugelio krepšinio išprusimas gana didelis. Bet dar turime ką taisyti, kad pakiltume į aukštesnį lygį, kuriame buvome anksčiau, ir įtvirtintume šias savo pozicijas: reikėtų pradėti nuo televizijos ir pereiti prie sporto rėmimo, kad jis, kaip anksčiau, būtų garbės reikalas. Dar nedaug įmonių supranta emocinio rėmimo naudą. Sporto rezultatai gal nėra taip nukentėję, bet arenų lankomumas, susidomėjimas krepšiniu apskritai nėra toks didelis kaip anksčiau. Pakanka žiūrimiausiu laiku įsijungti televizorių ir įsitikinti, kad krepšinis iš ekranų apskritai yra dingęs.

VEIDAS: Kiek Lietuvoje galėtų būti stiprių krepšinio komandų?

P.M.: Visos LKL komandos vienodo pajėgumo niekada nebus. Ir tai nėra subjektyvi nuomonė, galima pažiūrėti į kitas šalis. Pavyzdžiui, ta pati Graikija, kuri daug didesnė, turi dvi stiprias vienodo pajėgumo komandas, Rusija irgi dvi. Ispanai turi tris keturias. Galbūt įgelia kažkas vieną ar kitą sezoną, bet iš esmės aukščiausio lygio klubai būna keli.

Pagal savo dydį mes niekada negalėsime turėti dviejų tokių klubų, kurie pretenduotų į Eurolygos finalinį ketvertą. Tai nerealu. O kad du Lietuvos klubai galėtų žaisti Eurolygoje – tai faktas. Ir tą buvo galima lengvai turėti, jeigu būtų dirbama vieningai, kryptingai, į tai investuojama ir einama vienu keliu, nekonkuruojant tarpusavyje ne krepšinio aikštelėje. Bet kai ir vieni, ir kiti tarpusavyje konkuruodami atskirai bandome kažką pramušti, šansas būna praleistas ir vėl iš naujo tenka dirbti. Konkurencija turi būti aikštelėje, bet ne už jos ribų.

VEIDAS: Kas padėtų greičiau atsitiesti Lietuvos sportui?

P.M.: Labiausiai mums reikia vienybės, reikia, kad visos lygos dirbtų viena linkme, visi vienodai gerai sutartų su savo sporto šakų federacijomis ir būtų mažiau ambicijų rodymo. Labai geras pavyzdys, kai LKL finalas žaidžiamas mažoje salėje. Visą laiką kalbame, kad Eurolygoje svarbiausia lankomumas, televizija ir sportiniai rezultatai. Daug miestų pasistatė arenas, kad turėtume kur žaisti, žiūrovams būtų kur ateiti, bet staiga vienas klubas sugalvoja, kad rungtyniaus mažoje salėje, ir tai iškart ima kenkti ne tam vienam klubui, o visam krepšiniui. Nežinau tokio sprendimo priežasčių, negalėčiau komentuoti, bet jos greičiausiai yra finansinės.

Jeigu klausimus spręstume visi kartu – visi klubai dirbtų tam, kad pritrauktų kuo daugiau žiūrovų, rėmėjų, visi žiūrėtume viena kryptimi, tada būtų ir rezultatai. Ne kartą įsitikinome, kad kai einame į Vyriausybę, Kūno kultūros ir sporto departamentą ar savivaldybę visi kartu ir netampome kiekvienas į save tos mažos paklodės, tada ir sprendimai daug lengviau priimami. O kai vieni paklodę tempia į save, nes nori būti svarbesni už kitus, kiti į save – tada pjaunam šaką, ant kurios patys sėdime. Ne vienam siūlau ateiti į areną ir paklausyti, kaip sirgaliai gieda „vienybė težydi“, – reikia įsiklausyti į šiuos žodžius ir vieningai siekti tų gerų tikslų krepšiniui.

VEIDAS: Ar stipriai keisis dabartinė komanda naująjį sezoną?

P.M.: Tikimės, kad nelabai stipriai, bet pakitimų, aišku, bus. Skaičiuojame, kad šeši septyni žaidėjai pretenduoja išeiti į stipresnius klubus. Kaip žinoma, A.Gudaitis vyksta į NBA dirbti ir rodyti savęs, Jamesas Andersonas irgi kelsis arba į NBA, arba kažkur aukščiau Europoje, taigi bus daug galimybių atsiskleisti kitiems žaidėjams.

Kartu tai rodo, kad gerai dirba mūsų treneriai ir sėkmingai veikia visa rengimo sistema, jeigu mūsų žmonės turi paklausą užsienyje. Vadinasi, mes laikomės savo vizijos ir esame tramplinas žmonėms atsiskleisti. Niekada nebūsime tie, kurie mokėsime didžiausias algas ir įkalbinėsime likti. Kaip tik sakome: jeigu gaunate siūlymų, važiuokite, užsidirbkite daugiau, o grįžti visada prašome kad ir karjeros baigti. Jų vietą turi užimti jaunimas, nes tik taip galime kažką padaryti: tikėti savais, sudaryti jiems sąlygas, kokias čia galime sukurti geriausias, turėti tokius trenerius, kurie palaiko šią idėją ir sėkmingai dirba su jaunais žaidėjais, ir laikytis šios linijos.

Mes visąlaik vaikštome peilio ašmenimis, puikiai žinome, kad rizika yra didžiulė, bet duodame šansą jaunimui. Šio sezono įžaidėjai Lukas Lekavičius į Eurolygą atėjo tiesiai iš Nacionalinės krepšinio lygos, Vaidas Kariniauskas – iš žemesnes pozicijas užimančios LKL komandos. Bet toks yra sportas: metei paskutinę sekundę, pataikei ir laimėjai. O kitą sykį gali nepataikyti, ir visas sezonas nueis perniek. Puikiai suprantame, kad paskutinėse šių metų reguliariojo sezono rungtynėse, kurias pavyko laimėti, buvo svarbi ne tik pergalė, bet ir po jos atsiradęs didesnis jaunimo pasitikėjimas savo jėgomis, motyvacija visiems toliau žaisti. Viso to galutinis rezultatas – geras ir sėkmingas sezonas. Tačiau galėjo būti ir kitaip. Vis dėlto mes tikime, dirbame ir darome viską, kad tie reikalingi metimai ir pergalės būtų mūsų.

Inga Jarmalaitė-Necelienė

BFL

Užribis. Ar įmanoma per tris savaites dviračiu numinti 3300−3500 km, per 3,5–4 val. įveikti 50 km sportinio ėjimo trasą arba per savaitę nubėgti 250 km Sacharos dykuma? Sporto daugiadienių gerbėjai dar galėtų pasiūlyti dvidešimtgubą ultratriatloną, susidedantį iš 76 km plaukimo, 3600 km važiavimo dviračiu ir 844 km bėgimo. Paprastam žmogui atrodo, kad tai greičiau žmogaus galimybių ribų išbandymas, o sportuojantieji tvirtina priešingai: tai yra sportas, tiesiog jam reikia tinkamai pasirengti.

Kokios mintys užplūsta pamačius sunkiai aplinkoje besiorientuojantį, tarkime, ilgųjų nuotolių bėgiką ar ėjiką, kuriam iki finišo iš 42 ar 50 km beliko vos keli šimtai metrų, bet į jį pažvelgus atrodo, kad jis sunkiai suvokia, kur šiuo metu yra. Medikai papasakotų daugybę panašių istorijų tęsinių: kaip tenka gaivinti išsekusius, neapskaičiavusius krūvio, tinkamai jėgų trasoje nepaskirsčiusius sportininkus arba kaip nuo persitempimo, per didelių krūvių lūžta kaulai, trūksta raiščiai, ilgainiui dėl atsiradusio raumenų disbalanso kinta žmogaus judesiai.

Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) gen. sekretorė Nijolė Medvedeva ramina, kad yra tam tikra kategorija sportininkų, kurie po kiekvieno finišo, trasoje atidavę visas jėgas, krinta ant žemės. „Tai momentinis sunkumas, kuris greit praeina ir po kelių minučių sportininkas jau pats eina šypsodamasis“, – sako buvusi šuolininkė į tolį.

Ji pamini, kad išsekus organizmui, ėmus stigti tam tikrų medžiagų, neapskaičiavus jėgų ir sportininkui gali kojas pakirsti, o tada nuo jo paties nebepriklauso, ar jis dar sugeba, tarkime, bėgti, ar tik šliaužti. „Bet kiti ir keturiomis finišuoja – čia jau nuo žmogaus charakterio, valios, ryžto priklauso. Labai svarbu, kaip sportininkas sugeba paskirstyti jėgas, ar, pavyzdžiui, ilgųjų nuotolių bėgikai ir ėjikai moka taisyklingai išsidėlioti krūvį: reikia ir tinkamai pradėti – nei per greitai, nei per lėtai, ir jėgų finišui pasilikti“, – perspėja buvusi lengvaatletė.

Sporto daugiadienės

Nesibaisėti iš pažiūros alinamomis ir, atrodytų, neįveikiamomis daugiadienėmis dviratininkų lenktynėmis ragina Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF) techninis direktorius Karolis Einikis. Nors per didžiuosius elitinių dviratininkų sezono iššūkius – daugiadienes lenktynes – jiems tenka įveikti po 3300–3500 km,  aukščiausiajai dviračių sporto lygai priklausantys sportininkai per sezoną numina dešimtkart daugiau – apie 35 tūkst. km. Betgi tiek per metus ne kiekvienas automobiliu nuvažiuoja.

K.Einikis primena, kad prie trejų didžiųjų daugiadienių lenktynių – „Giro d‘Italia“, „Tour de France“ ir „Vuelta a Espana“ dar reikėtų pridėti didžiąsias klasikines varžybas, tokias kaip neseniai vykusios Paryžius–Rubė („Paris-Roubaix“). Klasikinių lenktynių dalyviai varžosi vieną dieną, bet jiems reikia įveikti nemažą atstumą. Pavyzdžiui, nuo Prancūzijos sostinės iki Rubė dviratininkams teko numinti 253,5 km ilgio trasą.

„Didžiojo turo lenktynės trunka ilgiau nei tris savaites, nes paprastai būna trijų dienų pertrauka, per kurią organizatoriai, dviratininkai ir visas techninis personalas keliasi į kitą vietovę ar šalį. Visose 21 etapo lenktynėse sportininkams kasdien tenka įveikti bent po 160–180 km. Labai kalnuoti ruožai gali būti trumpesni, lygūs – ilgesni, siekti ir per du šimtus kilometrų“, – priduria K.Einikis. Pavyzdžiui, pernykščių „Tour de France“ dalyviai turėjo numinti 3663,5 km. Šiai distancijai įveikti nugalėtojui Vincenzo Nibali prireikė 89 val. 59 min. ir 6 sek.

LDSF specialistas kelissyk pabrėžia, kad dviračių sportas – komandinė sporto šaka, tad lenktynėms, ypač daugiadienėms, į komandą buriami įvairių savybių turintys plento lenktynininkai: be sprinterių lyderių, dar yra vadinamųjų darbininkų, kurie vėlgi skirstomi – vieni puikiai jaučiasi kalnuose, o kiti gerai važiuoja lygumomis. Pirmieji neretai būna mažesni ir lengvesni, antrieji – aukštesni ir sunkesni, todėl kažkokių ypatingų fiziologinių savybių renkantis dviračių sportą nereikia, čia visi atranda savo vietą, kryptį ir užduotį.

Didžiojo turo lenktynėse dalyvauja po devynis vienos komandos narius ir aštuoni dirba tam vienam lyderiui. Vienam sportininkui visą 21 etapą važiuoti priekyje ir vien savo jėgomis laimėti tokio sudėtingumo lenktynių neįmanoma. „Važiuoti grupėje, ne priekyje ir ne gale, maždaug 50 km/val. greičiu nereikia didelių pastangų. Patenki į tam tikrą vakuumą, tave veža priekyje dirbantys komandos draugai, o tu važiuoji ir ilsiesi. Lyderis dirba paskutinius 15–20 km. Komandos jėgos išsklaidomos – tik tada įmanoma kalbėti apie tokias lenktynes ir jų finišą, vienas žmogus šitiek nenuvažiuotų. Be to, dviratininkams dar dirba pagalbinis personalas – trasoje jie maitinami įvairiais energiniais užkandžiais, gėrimais ir panašiai“, – kaip ištveriamos šios lenktynės, pasakoja K.Einikis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Aštuoniolikos tapo LKL čempionu, devyniolikmetį pašaukė NBA naujokų biržoje, dvidešimties debiutavo olimpinėse žaidynėse, 21-erių su vyrų rinktine pelnė pirmąjį trofėjų, o 22-ejų sėkmingai pradėjo jau trečiąjį sezoną NBA – Jonas Valančiūnas nesirengia išsukti iš dar jaunučių rinktinėse pradėto pergalių kelio.

Inga Necelienė

Pradėti vardyti iki 213 cm išstypusio vidurio puolėjo laimėjimus derėtų nuo jaunučių ir jaunių rinktinių, bet turbūt užtenka pasakyti, kad kartu su bendraamžiais – 1992 m. gimusių vaikinų rinktine – jis pasiekė visų jaunimo amžiaus grupei rengiamų čempionatų apdovanojimų pakylos aukščiausią laiptelį. Šių vaikinų, vadovaujamų Kazio Maksvyčio, penkerių metų vien auksu grįstas kelias prasidėjo 2007 m. Belgrade vykusiu Senojo žemyno jaunimo olimpiniu festivaliu, o baigėsi 2012 m. Europos jaunimo iki 20 metų čempionatu – paskutiniu atskirai jaunimui rengiamu turnyru. Bet kaip tik šiuose dviejuose mūšiuose iš penkių J.Valančiūnas nedalyvavo: pirmajame dėl to, kad panašiu metu kaip Belgrade bendraamžiai varžėsi metais vyresnių krepšininkų – šešiolikmečių Europos pirmenybėse, iš kurių parsivežė bronzą, o paskutinį praleido dėl kitos svarbios priežasties – Londono olimpinių žaidynių. Bet ir prieš Londoną, ir prieš Torontą dar buvo Utena.

Ir dviratis nestojo, ir batų nebuvo

Aštuonmetį antroką iš pramoginių šokių į krepšinio salę atvedusi mama trenerei Sinilgai Bartaševičiūtei prasitarė, kad iš sūnaus šokėjas vargu ar išeis, todėl reikia iš jo padaryti krepšininką. Iš pradžių mažai kuo skyręsis nuo bendraamžių vaikinukas aplinkinių dėmesį atkreipė šiek tiek vėliau, kai kokioje ketvirtoje klasėje pradėjo sparčiai tįsti. „Jo pėdos, kurios ir taip buvo nemažos, pasidarė dvigubai didesnės nei kitų vaikų, ir rankos ištįso“, – puikiai mena S.Bartaševičiūtė.

Iš pradžių būsimajam krepšininkui ilgos kojos ne visada padėdavo. „Kartą per treniruotę bėgo, koja už kojos užkliuvo, griuvo – koja lūžo. Kitąsyk dviračiu važiavo, bet stabdžiai dingo, todėl kišo į ratą koją, kad dviratį kaip nors sustabdytų, apvirto – ranka lūžo. Kaip ir visiems, Jonukui visko pasitaikydavo, tik jis, kaip didelis vaikas, vis kur užkliūdavo“, – gražia uteniškių tarme apie šešerius metus ugdytą auklėtinį pasakoja pirmoji jo trenerė.

Išstypusiam vaikinui ir su kitokiomis negandomis tekdavo susidurti, pavyzdžiui, kur gauti reikiamo dydžio batų. „Paskutiniais metais, kai dar jį treniravau, važiavau į Vilnių Jonukui 51 dydžio sportinių batų pirkti, bet į sezono pabaigą jie jam ėmė spausti. Tada jis gal kokių trylikos buvo. Sportinių kedų dar rasdavome, bet va kur nupirkti žieminius batus? Juk tokio dydžio jų tiesiog nebūdavo. Pamenu, kaip jo mama netgi prašė, kad kas pasiūtų“, – apie nepaprasto auklėtinio neįprastus rūpesčius prasitaria S.Bartaševičiūtė.

O šią vasarą trenerės auklėtiniams J.Valančiūnas atvežė dovanų sportinių batų. „Tiksliai nepamenu, kokio dydžio tie jo batai – arba 54 su puse, arba 55 su puse. Bet mano vaikai tokių kojų neturi“, – juokiasi ir toliau tarp uteniškių krepšinio perliukų ieškanti specialistė.

Utenoje būsimasis krepšininkas augo apsuptas moterų – mamos, močiutės, trenerės. Pasak S.Bartaševičiūtės, auklėtinį mokyti nebuvo sunku, moralų nereikėdavo. „Dėl krepšinio tikrai nesipykom – jis žinojo, ko nori, ir ėjo to tikslo link. O va dėl mokslų kartais pasibardavome, nes gal pritingėjo truputį, gal ne tas galvoj buvo. Visada raginau anglų kalbos mokytis, sakydavau, kad stiprus matematikas ar lituanistas gal tu ir nebūsi, bet va užsienio kalbos prireiks. Ir prieš išvykas į užsienio turnyrus vaikams primindavau, kad jie už trenerę turės angliškai kalbėti, nes pati vokiečių mokiausi, todėl prašiau man gėdos nepadaryti“, – prisiminusi šypsosi pašnekovė.

Ar galėtų ką bloga apie savo garsųjį auklėtinį pasakyti? „Jis buvo geras, labai darbštus, puikaus charakterio vaikas. Talento jam irgi netrūko. Ir dabar jis toks pat, tik jau nebe Jonukas, o Jonas“, – gerų žodžių auklėtiniui negaili iki šiol su juo ryšį palaikanti trenerė.

Ir pats stengėsi, ir kitus vertė

Kai būdamas keturiolikos J.Valančiūnas atvyko į Vilnių, Sostinės krepšinio mokyklos treneris Gintautas Regina, į kurio rankas pateko, prieš save pamatė tvirtai žinantį, dėl ko jis čia yra, ir motyvuotą jaunuolį. „Nei jis blaškėsi, kaip būdinga paaugliams, nei ką – žinojo, ko atvažiavo. Didelių paauglystės pagundų irgi nepastebėjau. O jeigu jų ir buvo – viską užgoždavo krepšinis“, – apie talentingą auklėtinį pasakoja treneris, pabrėždamas, kad nei papildomai skatinti dirbti, nei jo spausti niekada nereikėjo.

O kai sportininkas yra talentingas ir nestokoja motyvacijos, su juo dirbti lengva. J.Valančiūnui, pasak G.Reginos, nei vieno, nei antro netrūko. „Vienas tikslų, su kuriuo jis puikiai susitvarkė, buvo patekti į metais vyresnių vaikinų rinktinę. Ir būdamas penkiolikos jis žaidė Lietuvos šešiolikmečių krepšininkų rinktinėje. Jonas greit įsisavindavo įgūdžius ir norėdavo vis kažko naujo. Tai versdavo ir mane rimčiau ruoštis treniruotėms, stengtis, kad jos būtų įdomios, – prisipažįsta Sostinės krepšinio mokykloje tebedirbantis specialistas. – Jeigu ateidavau prastai pasirengęs, žinodavau, kad Jonui bus neįdomu ir jis be užsidegimo dirbs. Treniruodamas tokį žaidėją negali atsipalaiduoti, nes jei kartelė nebus nuolat keliama aukštyn, žaidėjas netobulės ir sustos.“

Jaunučių ir jaunių rinktinėse su J.Valančiūnu dirbęs Kazys Maksvytis pabrėžia stiprų šio krepšininko charakterį, išskyrusį jį iš kitų komandos narių. „Jonas motyvuotas, jam nesvetimas sportinis pyktis, o tai labai gera savybė, nes susidūręs su kliūtimis toks sportininkas nepasitraukia – jis nori sunkumus įveikti ir tai, kas nepavyko, atlikti dar geriau“, – paaiškina krepšinio specialistas.

J.Valančiūnas – kol kas vienintelis vyrų rinktinėje įsitvirtinęs žaidėjas iš auksine karta pramintos K.Maksvyčio kariaunos, bet treneris nenurašo ir kitų vaikinų. „Kai kuriuos, pavyzdžiui, Deividą Pukį, Mantą Partiką, pristabdė sudėtingos traumos, kiti žaidžia ir yra matomi. Manau, kad ir Vytenis Čižauskas, ir Edgaras Ulanovas, ir Rokas Giedraitis, ir dabar pas mane rungtyniaujantis Arnas Butkevičius dar tikrai kaip reikiant iššaus“, – tikisi dabartinis Klaipėdos „Neptūno“ vyriausiasis treneris.

Rugsėjo 8-ąją svarbiausios pasaulio krepšinio organizacijos FIBA padalinys Senajame žemyne „FIBA Europe“ paskelbs valstybę, kurioje kitais metais vyks Europos vyrų krepšinio čempionatas.

Šios pirmenybės turėjo būti rengiamos Ukrainoje, tačiau dėl itin nestabilios padėties bei Rusijos agresijos šioje šalyje „FIBA Europe“ komitetas birželio viduryje nusprendė perkelti čempionatą į kitą šalį.

Šiuo metu čempionatą organizuoti pretenduoja aštuonios valstybės: Kroatija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Izraelis, Turkija bei mūsų kaimynės Latvija ir Lenkija.

Galimybę trečiąkart rengti stipriausią Europos vyrų krepšinio turnyrą svarstė ir Lietuvos krepšinio federacija. Tiesa, mūsų šalies krepšinio vadovai norėjo rengti ne visą čempionatą, o vieną iš jo etapų. Vis dėlto „FIBA Europe“ už tai paprašė daugiau nei milijono eurų, todėl Lietuva šios minties atsisakė.

2015 m. Europos krepšinio čempionate pirmą kartą nuo 2001 m. kartu dalyvaus visos trys Baltijos valstybės.

“Iš 5000 vaikų, kurie kiekvienoje amžiaus grupėje pradeda žaisti krepšinį, tik 12 patenka į geriausius savo metų rinktinės žaidėjų sąrašus“, – pabrėžė Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Špokas, susitikęs su jaunuosius krepšinio talentus globojančio projekto „Samsung karta“ dalyviais.

LKF generalinio sekretoriaus ir 14 perspektyviausių penkiolikmečių krepšininkų, praėjusių didelę atranką dalyvauti jų įgūdžius lavinančiame projekte „Samsung karta“, susitikimas vyko savaitgalį Šiaulių arenoje prieš pirmąsias kontrolines Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės rungtynes. Ten draugiškomis rungtynėmis tarp lietuvių ir Suomijos nacionalinės 15-mečių rinktinės pasibaigė savaitę vykusi „Samsung kartos“ vasaros stovykla.

M.Špokas džiaugėsi, kad „Samsung kartos“ vaikinai suomius įveikė įspūdingu rezultatu – 97:51. Po rungtynių suomių rinktinės vyr.treneris  Antti Koskelainenas pripažino lietuvių pranašumą. „Mes labai gerbiame Lietuvos krepšinį ir jo istoriją. Per šias rungtynes pamatėme aukštesnį jūsų lygį. Lietuviai mums parodė, kaip reikia žaisti krepšinį“, – sakė suomių rinktinės vyr.treneris.

Vis dėlto M.Špokas ragino jaunimą neužmigti ant laurų ir suprasti, kad iki tikrojo pripažinimo krepšinyje jų laukia dar labai tolimas kelias.

Pasak LKF generalinio sekretoriaus, norint tapti krepšinio žvaigžde Lietuvoje vien talento nepakanka – reikia ir itin sunkiai dirbti. M.Špokas penkiolikmečiams pateikė ne vieną pavyzdį, kuriuo siekė motyvuoti juos dar atkakliau siekti užsibrėžtų tikslų.

„Panagrinėkime 1985 m. gimusių vaikų statistiką: dabar nacionalinėje rinktinėje yra likęs vienintelis tų metų gimimo žaidėjas Jonas Mačiulis. Anksčiau dar buvo Linas Kleiza, bet jo dėl tam tikrų priežasčių nebėra rinktinėje.  1986 m. gimimo yra du vyrukai – Mantas Kalnietis ir Martynas Pocius. Iš 1987 m. kartos rinktinėje nėra nė vieno, o 1988 m.  gimimo  yra vienintelis Deividas Gailius. Gal šiek tiek linksmiau su 1989 m. karta, kuriai atstovauja keturi žaidėjai – kandidatai, konkuruojantys dėl vietos rinktinėje“, – pavyzdžių, iliustruojančių didžiulę konkurenciją krepšinio pasaulyje, pateikė M.Špokas.

LKF administracijos vadovas pridūrė, kad siekdami iškilti jauni sportininkai pirmiausia turi kovoti patys su savimi.

„Geras pavyzdys yra Donatas Motiejūnas. Kas Donatą pažįsta, žino, kiek jis dirba, ypač šiuo metu. Galima sakyti, jis dirba 110 proc. Apie tai, ar jo darbas atsiperka, jis visada sako taip: „Aš žinau, kad man dabar reikia dirbti dar sunkiau, laukti savo šanso ir jį išnaudoti“. Deja, situacija NBA jam kol kas nesiklosto labai palankiai, dėl to jis ir važiavo į NBA vasaros lygą – ne parodyti klubui, kaip gerai jis žaidžia, o daugiau pasirodyti kitiems, kad yra tikrai gero lygio, nes galbūt jį kas nors norės parduoti ar išpirkti. Kas buvo D.Motiejūno stovykloje, taip pat pamatė, ką jis veikia per atostogas – kai vieni renkasi paplūdimį ir kitas atrakcijas, žmogus rinkosi darbą su vaikais ir pats kasdien treniravosi po 2,5 val., nes jis investuoja į save“, – sakė M.Špokas.

LKF generalinis sekretorius prisiminė vieną frazę, kuri jam įstrigo bendraujant su vienu amerikiečių treneriu. Ji leido suprasti, kuo skiriasi baltaodžiai ir juodaodžiai vaikai krepšinyje. „Juodaodis iki 22 metų dirba labai sunkiai ir neturi jokio laisvalaikio, nes visą savo laiką skiria krepšiniui. Tuo tarpu baltaodis iki 22 metų turi labai daug laisvalaikio ir pramogų ir tik vėliau suvokia, kad krepšinis jam yra labai svarbus, ir tada pradeda sunkiai dirbti. Aišku, tokiu atveju didžiausi šansai ko nors pasiekti jau yra nebent veteranų krepšinyje, – sakė M.Špokas. – Taip, talentas labai svarbus, nes jei nebūtų talento, tada turbūt ir nė vieno iš jūsų čia nebūtų. Tačiau tik darbas ir dar kartą darbas gali jus priartinti prie tobulybės krepšinyje.“

M.Špokas ragino jaunuolius savęs paklausti, ar jie tikrai sunkiai dirba ir kiek neišnaudotų rezervų dar turi savyje. Pasak jo, taip pat reikia atsižvelgti į su jais dirbusių geriausių Lietuvos trenerių pastabas ir pamėginti ištaisyti savo klaidas, o silpnybes paversti stiprybėmis.  Anot M.Špoko, sporte taip pat itin svarbu saugoti savo kūną laisvu nuo treniruočių metu. „Tai visi pavojingi dalykai, susiję su dviračiais, motoroleriais, vandens atrakcionais ir t.t. Prieš ką nors darydami visada pagalvokite, ar tai saugu, nes vienas nelaimingas atsitikimas gali nulemti visą jūsų karjerą. Tarkime, Martynas Pocius yra nukritęs ir pakilęs, net didžiuliai sunkumai jį mobilizavo, bet tokių pakilimų turbūt nė vienas iš jūsų nenorėtumėte patirti“, – pabrėžė M.Špokas.

Kalbėdamas apie sportininkų rūpinimąsi savo kūnu, M.Špokas taip pat pastebėjo, kad jauniausi nacionalinės krepšinio rinktinės žaidėjai apšilimui prieš varžybas skiria mažiausiai laiko ir dėmesio. Savo ruožtu labiau patyrę žaidėjai, kaip niekas kitas žinantys, kaip svarbu gerai paruošti savo kūną kovai po krepšiu, į tai žiūri kur kas atsakingiau.

„Pavyzdžiui, broliai Darjušas ir Kšištofas Lavrinovičiai turi, kaip aš sakau, savo „krabų pratimus“, kurie iš šono atrodo gal ir juokingai, bet užtat duoda jiems labai daug naudos, nes jie kūną varžyboms paruošia maksimaliai gerai, – sakė M.Špokas. – Beje, Lavrinovičiai gerai prisimena, kad kai buvo maždaug jūsų amžiaus ir treniravosi Š.Marčiulionio akademijoje, pats Š.Marčiulionis kartą buvo prie jų priėjęs ir pasakęs: ką šitie du čia veikia, jie tik laiką gaišina. Na, o dabar Darjušas ir Kšištofas yra rinktinės nariai ir, manau, turi didelį šansą žaisti dar labai ilgai, nes turi labai daug motyvacijos. Šiemet stovykloje nė vienas iš brolių nei gydytojams, nei treneriams nesiskundė, kad jiems ką nors skauda.“

Susitikimo metu LKF generalinis sekretorius pasidžiaugė projektu „Samsung karta“ ir vylėsi, kad daugumą projekto dalyvių jau kitąmet pamatysime iš pradžių U16, o vėliau ir kitose Lietuvos rinktinėse.

Jei Lietuva taptų bent futbolo vidutinioke, tai būtų finansiškai naudingiau, nei užimti pirmaujančias pozicijas krepšinio srityje. Vis dėlto valstybė ir toliau kasmet krepšiniui skiria dešimt kartų didesnes sumas nei futbolui.

Brazilijoje aukščiausią tašką pasiekė viena didžiausių sporto švenčių – pasaulio futbolo čempionatas. Gatvėje paklausinėję praeivių, kurią rinktinę jie palaiko, turbūt sulauktume pačių įvairiausių atsakymų – nuo Argentinos iki Vokietijos. Greičiausiai būtų ir tokių, kurie visa širdimi sirgo už Dramblio Kaulo Kranto ar čempionato atradimo Kosta Rikos rinktines.
Taigi mūsų šalies gyventojai nuolat turi rinktis, kurią užsienio rinktinę palaikyti, nes Lietuvos futbolo komandos niekada nėra buvę ir, ko gero, dar ilgai nebus tarp svarbiausių sporto karaliaus turnyrų dalyvių. Net kaimynai latviai 2004 m. galėjo eiti iš proto matydami, kaip jų nacionalinė futbolo rinktinė Europos čempionate garbingai priešinasi stipriausioms žemyno komandoms.
Vis dėlto daug kam tokia situacija nekelia nė mažiausių nepatogumų: juk yra nacionalinis pasididžiavimas, džiaugsmas ir liūdesys, antroji religija – krepšinis.

Bendraminčiai – Libanas ir Filipinai
Nors lietuviai didžiuojasi ir kaskart džiaugiasi nacionalinės krepšinio rinktinės laimėjimais, realybė yra tokia: ši sporto šaka – pasaulinio sporto paraštėje, o finansinė nauda iš krepšinio tėra lašas jūroje, palyginti su tuo, ką gauna daugiau dėmesio futbolui skiriančios valstybės.
Krepšinis populiariausia sporto šaka laikomas Lietuvoje, Libane ir Filipinuose. Švelniai tariant, ne pati garbingiausia sportinė kompanija. Visur kitur dominuoja futbolas. Tad net kaskart kopdami ant aukščiausių Europos ar pasaulio krepšinio čempionatų pakylų turėtume pripažinti, mes esame įdomūs tik patys sau.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

Lietuvoje auga nauja talentingų krepšininkų karta, turinti visus šansus užtikrinti, kad Lietuva ir toliau išliktų viena krepšinio pasaulio lyderių.

Savaitgalį į įgūdžių tobulinimo sesiją Vilniuje susirinko projekte „Samsung karta“ dalyvaujantys talentingiausi šalies jaunieji krepšininkai – Lietuvos krepšinio federacijos, trenerių ir mokyklų vadovų atrinkti 1999 metų gimimo gabiausi Lietuvos krepšinio mokyklų auklėtiniai. Keturiolika atrinktų gabiausių jaunųjų krepšininkų dalyvauja kompanijos „Samsung“ globojamame projekte „Samsung karta“, kurio tikslas – jaunajai šalies krepšinio kartai suteikti geresnes sąlygas tobulėti ir siekti sportinių tikslų.

Lietuvos rinktinę ir toliau matyti tarp pirmaujančių pasaulyje svajoja visi krepšinio mėgėjai. Ir tai – ne utopija, o reali perspektyva. Su vaikinų keturioliktuku Vilniuje padirbėję specialistai pripažįsta, jog dauguma jų turi potencialo tapti tikromis krepšinio žvaigždėmis. „Vaikinai tobulėja tiesiog akyse. Neabejoju, kad dauguma jų jau netrukus pasibels į savo amžiaus šalies rinktinių duris, o jeigu motyvuotai dirbs, ateityje jiems gali atsiverti kelias ir į nacionalinę šalies komandą. Nedrįsiu prognozuoti, ar kuris nors iš keturioliktuko gali tapti nauju Arvydu Saboniu ar Šarūnu Marčiulioniu, tačiau galimybių išaugti į puikius krepšininkus turi jie visi“, – sakė projekto „Samsung karta“ ambasadorius Linas Kvedaravičius.
Vilniuje surengto įgūdžių tobulinimo savaitgalio metu vaikinai turėjo galimybę pasisemti patirties iš buvusio garsaus krepšininko Andriaus Giedraičio. 2000 metų Sidnėjaus olimpinių žaidynių prizininkas vaikinams aiškino, kaip pergudrauti savo tiesioginį oponentą žaidžiant vienas prieš vieną. „Andrius – tikras žaidimo vienas prieš vieną asas, kurio prasiveržimas už galvos versdavo griebtis daugelį tiesioginių varžovų ir komandų trenerių. Tokio žmogaus patarimai moksleiviams įsimins ilgam“, – pažymėjo L.Kvedaravičius.
A.Giedraitis augančią naują profesionalių krepšininkų pamainą mokė klaidinančių judesių, taisyklingos stovėsenos gynyboje ir puolime, atskleidė  tam tikrus varžovus gluminančius žaidimo elementus, kuriais jis puikiai naudodavosi savo profesionalios karjeros metais.
„Nors mes dažnai akcentuojame komandinius veiksmus, be gerų individualaus meistriškumo įgūdžių šiuolaikiniame krepšinyje nėra ką veikti. Juk net ir NBA žaidėjai per atostogas samdo trenerius ir tobulina tiek savo metimo, tiek perdavimo ir kitų veiksmų techniką, – pažymėjo A.Giedraitis. – Faktas toks, kad visoms jaunimo komandoms lemta išsiskirstyti – vaikinai atsiduria naujuose kolektyvuose, kur pasitikėti belieka vien pačiu savimi. Pagalbos iš šalies išvažiavus į užsienį tikėtis naivu – klubuose visi turi asmeninių interesų. Dėl šios priežasties jaunuoliai turi suvokti ne tik komandinio žaidimo principus, bet ir būti stiprūs individualiai, kad išsikovotų vietą po saule.“

Naudingų patarimų apie savimotyvaciją ir jos būdus projekto „Samsung karta“ dalyviams suteikė kitas savo srities ekspertas – konsultacijų įmonės „DOOR Training&Consulting Baltic“ partneris Remigijus Savickas. Jis projekto dalyviams surengė paskaitą, kurioje kalbėjo apie keturis svarbiausius savimotyvacijos šaltinius. „Smegenys, fizinis kūnas, jausmai ir sąmoningumas – tai šaltiniai, iš kurių galima semtis savimotyvacijos. Tikiuosi, jog po paskaitos jaunimas sau galės išsikelti ir užsirašyti ambicingus, realius ir laike apibrėžtus tikslus. Krepšininkams turėti ateities viziją yra labai svarbu“, – teigė lektorius R.Savickas.
Laisvu nuo treniruočių ir paskaitų metu jaunieji krepšininkai atliko ir socialinę misiją – kartu su Maltos ordino savanoriais aplankė Vilkpėdės slaugos ligoninėje slaugomus senelius. Paaugliai pradžiugino senelius (tarp jų buvo ir aistringų krepšinio gerbėjų) šiltu bendravimu, pasakojimais apie krepšinį, nuvežė dovanų.
Krepšinio ekspertai pabrėžia, kad gerus sportinius rezultatus lemia sunkus kasdienis darbas treniruotėse, o jei nebus gerų treniruočių sąlygų, motyvacijos ir palaikymo – gali žlugti net ir didžiausi talentai. Tad norint, kad Lietuva užsiaugintų pamainą dabartinėms krepšinio žvaigždėms, būtina sudaryti kuo geresnes sąlygas jaunimui tobulintis bei skintis kelią krepšinio olimpo link. Toks ir yra Lietuvoje nuo 2012 metų vykdomo projekto „Samsung karta“ tikslas.

S. Mazeika (DELFI)

Šiemet pagaliau ir vėl žengėme ant Europos krepšinio geriausiųjų trejeto pjedestalo. To teko laukti net šešerius metus. Du iš eilės čempionatai nebuvo sėkmingi, o „Eurobasket 2011“ medalių nepadėjo laimėti net savos sienos – juk žaidėme namie, Lietuvoje. Užsitęsusį europinių medalių sausros laikotarpį apkartino ir vos aštunta vieta Londono olimpinėse žaidynėse 2012 m. Apie lietuviško krepšinio šlovę pasauliui priminė tik 2010-aisiais pasaulio čempionate laimėta bronza.
Jau labai buvome pasiilgę medalių spindesio. Šiemet grįžimo į Europos krepšinio olimpą viltis stiprino ir tai, kad po vienuolikos metų pertraukos rinktinę vėl ėmėsi treniruoti geriausiu šalies krepšinio treneriu vadinamas Jonas Kazlauskas. Ir viltys išsipildė – triumfo laimint Europos auksą, kaip Lietuvos krepšininkams pavyko prieš dešimtmetį, pakartoti nepavyko, bet sidabrinę šlovę sau ir visai Lietuvai jie iškovojo.

Tarp pergalės euforijos ir pralaimėjimų kartėlio
Kaip mėgstama sakyti, kamuolys apvalus, tad ir lietuviams krepšinio čempionatuose pastaruosius dvidešimt trejus metus teko patirti ir pergalių, ir karčių nuopuolių – nuo Europos aukso iki nesėkmių, kai net nepatekdavome į čempionatus ar suklupdavome pirmuose jų etapuose. Nedaug trūko, kad ir šiemet iš Slovėnijos mūsų krepšinio dievai būtų grįžę nuleistomis galvomis po grupės etapo rungtynių su Bosnija ir Hercegovina. Bet tai buvo saldus pralaimėjimas, nes mažesnis nei 10 taškų skirtumas lietuviams atvėrė duris į kitą etapą.
Dėl permainingo žaidimo rinktinė sulaukdavo ir piktos kritikos, tvirtinta, kad 2003-iųjų rinktinė šiemetinę sumaltų į miltus. Na, sulyginti jų tiesiog neįmanoma, bet negali ginčytis: jei anoji buvo auksinė, o šioji sidabrinė, vadinasi, tikrai 2003-iųjų buvusi stipresnė. Šįsyk auksą atidavėme prancūzams, pralaimėdami jiems finale, nors ankstesniame čempionato etape juos buvome įveikę. Bet būti antriems Europoje daugeliui galingų rinktinių liko neįgyvendinta svajonė. O mūsiškis Linas Kleiza dar pateko ir į simbolinį „Eurobasket 2013“ geriausiųjų penketuką.
Ekspertai jaunai Lietuvos sidabrinei rinktinei prognozuoja dar daug pergalingų metų, tad, reikia tikėtis, kitų, gal dar aukštesnės prabos medalių laukti neprailgs.

Po euforijos, kai iš Europos čempionato mūsų krepšininkai parvežė į Lietuvą sidabrą, – sprogimas krepšinio bendruomenėje: atsistatydino Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas – krepšinio legenda vadinamas Arvydas Sabonis, nacionalinės rinktinės vairo atsisakė ją iki sidabrinės pakylos atvedęs vienu geriausių trenerių Europoje laikomas Jonas Kazlauskas.
A.Sabonio įvardytos pasitraukimo priežastys – nenoras dalyvauti intrigose, nuoskauda dėl kritiškų rinktinės atžvilgiu rašinių žiniasklaidoje – kai kam tik sukėlė juoką. Pasitraukiantis J.Kazlauskas priežastimi nurodė nesutarimus su LKF generaliniu sekretoriumi Mindaugu Balčiūnu. Taip pat besitraukiantis LKF vykdomasis direktorius Paulius Motiejūnas tai šiek tiek sukonkretino, tačiau ir jo argumentai – ne tie, kurie tokius krepšinio ąžuolus iš postų verstų.
Dar vienas krepšinio autoritetas – buvęs rinktinės treneris ir LKF prezidentas, dabar LKF garbės prezidentas Vladas Garastas dar kliustelėjo parako į ugnį, pareikšdamas, kad tai J.Kazlauskui nereikėtų kaltinti M.Balčiūno, nes asmeniniai reikalai negali būti aukščiau už valstybinius, o “Basketnews.lt”, kuris šiame konflikte buvo akmenėlis, išvertęs vežimą, pilną krepšinio žvaigždžių, pateikė visai konkrečią prielaidą, jog J.Kazlauskas gal gavęs vertingą kontraktą, todėl ieškojęs preteksto pasitraukti.
Dėl ko šios aistros – dėl krepšinio ir Lietuvos garbės, asmeninių ambicijų ar pinigų? Kas vyksta krepšinio bendruomenėje ir kaip tai gali atsiliepti krepšinio aikštelėse? Šiame aistrų katile arbitro rasti turbūt neįmanoma, tad „Veidas“ nutarė tai išsiaiškinti su LKF generaliniu sekretoriumi M.Balčiūnu, kuris, vienos konflikto pusės tikinimu, ir yra šios situacijos blogio šaknis.

VEIDAS: Verda aistros, o jūs kartojate, kad LKF viduje nėra jokių piktumų. Ar esate tuo tikras?
M.B.: Aš ant nieko LKF nepykstu, nematau, kad kas ant manęs tiesiogiai pyktų. Bet kai kurie žmonės viduje nešiojasi pyktį ir paskui sprogsta. Nors, tiesą sakant, nemanau, kad tai tikrosios trenerio J.Kazlausko pasitraukimo priežastys. Jis pasirinko tokią taktiką ir jos niekaip nenoriu komentuoti. Niekada nesu tiesiogiai girdėjęs nė vienos jo pastabos man. O gerbiamo Arvydo – visai kita istorija, ir jokiu būdu nereikėtų painioti šitų dviejų išėjimų. Jis išėjo dėl asmeninių priežasčių. Dėl P.Motiejūno, tai seniai buvo sutarta, kad jis pasitrauks (nes grįžo į „Žalgirio“ direktoriaus pareigas).
O LKF vykdomasis komitetas – vieningas kaip kumštis, krepšinio bendruomenė kiekvieną dieną ramiai, nešūkalodama, nerengdama demaršų dirba krepšinio labui, visa sistema puikiausiai veikia. Bet būna – susireikšmina koks žmogus ir taip padaro. Nežinau, ar J.Kazlauskas būtų taip padaręs, jei, neduokdie, būtume pralaimėję grupės varžybose. Viskas čia daug paprasčiau, negu piešiama, – yra kažkokios asmeninės ambicijos, niuansai, nuoskaudos, bet nepasakyta nė vieno konkretaus fakto, kodėl tas vyksta.
VEIDAS: Tai kodėl, jūsų žiniomis, A.Sabonis atsisakė LKF prezidento pareigų?
M.B.: Gal pabodo – jis laisvas žmogus, pripratęs prie kitokio ritmo. Arvydas – nuostabus žmogus, padėjo, kiek galėjo, esame jam dėkingi. Aš manau, jis bus šalia federacijos, tik gal ne taip įpareigotas.
VEIDAS: P.Motiejūnas, V.Garastas užsiminė, kad konflikto šaknis – jūsų ir trenerio J.Kazlausko nesutarimai.
M.B.: Kokie gali būti nesutarimai visai nebendraujant? Nesu jam skambinęs, jis man nėra skambinęs. Vienintelis bendravimas – penkiolikos minučių pokalbis dėl krepšininkų draudimo, kurį išsprendžiau per parą. Įvardykime daiktus tikraisiais vardais – tai senos nuoskaudos, tie patys žmonės – Šarūnas Marčiulionis, J.Kazlauskas, dar vienas kitas jas lieja nuo 2007 m., kai treneris V.Garastas laimėjo LKF prezidento rinkimus. Visą laiką bangom eina atakos, bet mes ramūs, dėl savo veiklos teisintis neturime ko. O jei Lietuvos krepšiniui bus nuo to geriau, jei Lietuvos krepšinio bendruomenė manys, kad geriau, jei manęs LKF nebūtų, ji taip ir nuspręs.
VEIDAS: Intrigos gal ir iš kelių žmonių, tačiau jie – krepšinio autoritetai.
M.B.: Yra du žmonės, kurie periodiškai atakuoja. Tai ką man daryti – teigiamas rekomendacijas apie save rinkti? Supraskite, yra aštuoniolikos manimi pasitikinčių žmonių LKF vykdomasis komitetas, 140 juridinių vienetų atstovų yra federacijos nariai, na, jie gal ne visi šimtu procentų manimi pasitiki. Jie – kritinė masė, kuri sprendžia krepšinio vystymosi kryptį, o ne tie, kurie garsiausiai šaukia, tegu ir krepšinio autoritetai. Bet ar mažiau gerbiamas V.Garastas, Vydas Gedvilas, Sergejus Jovaiša, Modestas Paulauskas?
VEIDAS: Sakote, senos nuoskaudos. Bet J.Kazlauskas – nacionalinės rinktinės treneris, V.Garastas – nebe LKF prezidentas. Jokio preteksto nuoskaudoms nelikę.
M.B.: Aš irgi taip manau. Pasakykite konkrečiai, kas blogai LKF. Kažkodėl niekas to nepasako.
VEIDAS: Pasako: P.Motiejūnas jus kaltina, kad labiau rūpinatės rėmėjais nei komanda, kad jiems reikia nuolat atidirbinėti, nuolat lenda kažkokie interesai.
M.B.: P.Motiejūno nuomonės nenoriu komentuoti. Jis – buvęs LKF darbuotojas, dabar turintis spręsti daug problemų „Žalgiryje“. Jo veiklą tegu vertina kiti. P.Motiejūno elgesio negaliu vadinti garbingu, bet tuo ir baigiu.
Taip, teisingai, aš rūpinuosi krepšinio rėmėjais – krepšinio biudžetu. Tai mano pareiga užtikrinti jos materialinę ir finansinę būklę. Rinktinė turi viską, ko reikia. Užsakomieji skrydžiai, viešbučiai – viskas padaryta. Tai kur čia problema? Jei to nebūtų, tada kiltų problema, galima būtų kaltinti, kad neatlieku savo pareigų.
VEIDAS: O kaip dėl kaltinimų, kad reikia nuolat atidirbinėti rėmėjams?
M.B.: Niekas neduoda pinigų už dyką. Iš 10 mln. Lt, ką šiemet turime LKF biudžete, tik 2,2 mln. gauname iš savivaldybių, tad arti 8 mln. Lt reikia susirasti patiems. Niekas neklausia, už kokius pinigus išvežame vienuolika rinktinių, ar turime pinigų draudimui. Grįžkite į tuos laikus, kai treneris J.Kazlauskas anksčiau dirbo rinktinėje, – kokiuose viešbučiuose tada gyveno, kokie skrydžiai buvo. Dabar visi turėtume tik pasidžiaugti.
Taip, už pinigus rėmėjams reikia atsilyginti reklama. Krepšininkai už ją gauna tik „ant arbatos“, kitkas atitenka LKF. Bet LKF juos išleidžia krepšiniui, administracinis biudžetas LKF aparato algoms nesiekia nė 10 proc. Nenoriu aiškintis, bet LKF, kaip organizacija, atitinka aukščiausios vadybos kokybės standartus. Tai kai kam nepatinka, o kai nėra prie ko prikibti, prasideda asmeniškumai, miglos pūtimas.
VEIDAS: Pasak P.Motiejūno, J.Kazlausko kantrybė trūko, kai dėl jūsų asmeninių principų su Belgijos krepšininkais teko žaisti Sporto halėje, kur buvo galima ir traumą gauti dėl prastos aikštelės dangos.
M.B.: Mano pasiūlymas buvo važiuoti į Alytų – naują modernią salę, bet norėta žaisti Kauno “Žalgirio” arenoje. Aš esu atsakingas už biudžetą ir negaliu leisti neracionaliai naudoti pinigus. „Žalgirio“ arenai būtume sumokėję neadekvačiai: pažiūrėti kovos su belgais būtų atėję 2–3 tūkst. žiūrovų, salės nebūtume užpildę, o mokėti būtų reikėję 30 tūkst. Lt, kaip kad už rungtynes su gruzinais. Bet čia detalės, neesminiai dalykai, sliekų ieškojimas smėlyje, kur jų nėra.
VEIDAS: Sakoma, kad štai jūs nugalėjote A.Sabonį. Kur slypi jūsų galia, jei iš pareigų išeina jus paskyręs LKF prezidentas, o ne atvirkščiai?
M.B.: Absurdas, gerbiamas Arvydas yra dovana mano karjerai – kad aš su juo susitikau ir kartu galėjau dirbti. Tai nuostabi, didi asmenybė. Jis išėjo matydamas tą aplinką. Pasiaiškinkite, iš kur jo minėtos intrigos kyla. Federacijoje ramu. Visos intrigos kyla iš pašalinių žmonių, pakeleivių, kurie ateina – išeina, bando pasinaudoti proga, gauti postą. Mes nuo to atsiribojame. LKF jokių pykčių nėra. Ateikite į vykdomąjį komitetą, kuriame aštuoniolika žmonių, deleguotų skirtingų organizacijų, ar LKF konferenciją ir pamatysite, kokia nuostabi atmosfera. Raskite ten tą konfliktą. Konfliktai – intrigantų galvose.
VEIDAS: Vis dėlto ar dera pavadinti atsitiktiniu asmeniu trenerį J.Kazlauską?
M.B.: Pasakykit, kodėl J.Kazlauskas mane taip iškėlė? Aš nevertas tiek dėmesio.
VEIDAS: V.Garastas sako, kad jūsų J.Kazlauskas nemėgsta. Ar jūs nepanašūs į vaikus smėlio dėžėje: kažkas kažką mėgsta, kažkas nemėgsta?
M.B.: Nesistengiu, kad mane mėgtų, aš stengiuosi gerai atlikti savo darbą ir tai – pasitikėjimo, paramos pagrindas. Nesuprantu tų nesutarimų, nes, kaip sakiau, nesu turėjęs su J.Kazlausku jokių reikalų. O treneris V.Garastas už mane mūru stoja ir žino daugiau nei eiliniai žmonės.
VEIDAS: V.Garastas pateikia užuominą, o “Basketnews.lt” daro prielaidą, kad J.Kazlauskas siekia asmeninių tikslų, esą gal gavo pelningesnį kontraktą ir ieškojo atsistatydinimo preteksto. Ar tai logiška prielaida – ar treneris ką praranda finansiškai, atsisakydamas kontrakto su rinktine?
M.B.: Aš irgi girdėjau, bet nei tvirtinti, nei paneigti negaliu, pamatysim artimiausiu laiku. O nacionalinės rinktinės trenerio kontrakto nutraukimas J.Kazlauskui finansiškai niekaip neatsilieptų.
VEIDAS: Vis dėlto ar šis skandalas – ne dėl kokių pinigų dalybų?
M.B.: Nėra jokių finansinių nesutarimų. Visi gauna algas, kokias patvirtina LKF vykdomasis komitetas, kiti federacijos organai. Čia didelis burbulas dėl nieko.
VEIDAS: Vis dėlto skandalo ašis sukasi apie jus. Ar jūsų postas toks viliojantis, kad į jį taip visi nusitaikė, o jūs štai septynerius metus nepajudinamas?
M.B.: Šis postas – galvos skausmas, nes esi atsakingas už 10 mln. Lt ir nelabai kas klausia, iš kur jų gauti. Mano alga fiksuota, nepriklauso nuo pritrauktų lėšų, ją nustato LKF vykdomasis komitetas.
VEIDAS: A.Sabonis sakė, kad paskutinis lašas buvęs “Basketnews.lt”, LKF informacinio partnerio, rašinys, nekorektiškai kritikuojantis rinktinę bei jos trenerį. Ir šiame kontekste pasigirdo įtarinėjimų, neva straipsnis buvo LKF užsakytas, iš jo kyšo jūsų ausys. Rašinio autorius kategoriškai neigia, kad straipsnis užsakytas. Kaip vertinate šią istoriją?
M.B.: Matot, koks aš galingas – net baisu kartais į veidrodį pažiūrėti. Neturiu ko komentuoti – absurdas. O LKF turi sutartį ne tik su “Basketnews.lt”, bet ir su “Viasat”, “Delfi”, kita žiniasklaida.
VEIDAS: Jums pareikšti įtarimai organizavus sunkų nusikaltimą nuosavybei, kai prieš Europos čempionatą Lietuvoje skirta beveik 2,4 mln. Lt privataus Panevėžio viešbučio „Romantic“ remontui. Ar tebemanote, kad krepšinio pinigai turėjo atitekti privačiam viešbučiui?
M.B.: Ten viskas taip aišku, kad aiškiau ir būti negali. Pateikėme 360 dokumentų, įrodančių veiklos skaidrumą. Krepšiniui skirti pinigai nuėjo krepšiniui, o skirti viešbučiui – viešbučiui. Tai buvo Europos čempionato išgelbėjimas. Teisybė ir čia triumfuos.
VEIDAS: Vis dėlto ar manote, kad jums įmanoma toliau dirbti po skandalo, kurio ašimi esate įvardijamas?
M.B.: Dirbsiu, kol turėsiu pasitikėjimą, ir nė sekundės ilgiau. LKF ir krepšinio bendruomenė neapsiriboja vienu asmeniu – treneriu J.Kazlausku, kad ir koks jis būtų gerbiamas. Turime ne vieną ne mažiau nusipelniusį trenerį – ir V.Gedvilą, ir V.Garastą, ir kitus, kurie kitaip mąsto. Nereikia absoliutinti vieno žmogaus nuomonės.
VEIDAS: Ar neketinate atsistatydinti?
M.B.: Aš jau atstatydintas, jei norite tai girdėti. Mano kontraktas galioja tiek, kiek mane laiko LKF prezidentas, o mane skyręs LKF prezidentas atsistatydinęs. Dabar mano statusas – laikinasis. Suorganizuoju LKF konferenciją, ir naujas prezidentas pasirinks naują generalinį sekretorių. Konferencija – po mėnesio.

Ar tikrai šių metų Lietuvos krepšinio rinktinė neprilygtų 2003-iųjų, kaip pareiškė vienas sporto specialistas? Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas sako, kad toks lyginimas – absoliučiai subjektyvus, nes tikrai objektyvus nebent vienas rodiklis: anoji užėmė pirmą, o ši – antrą vietą.
Vis dėlto jei lyginsime čempionatų statistiką, dabartinė krepšinio karta, ko gero, tikrai gautų į kaulus nuo anuometės. Tačiau, pasak M.Balčiūno, reikia turėti omeny, kad 2003 m. čempionatas vyko priešolimpiniais, o šis – poolimpiniais metais. Prieš olimpines žaidynes į čempionatą paprastai suvažiuoja visas žvaigždynas, o dabartiniame skaičiuota, kad nedalyvavo apie 40–50 labai gerų žaidėjų. Todėl ir komandų pajėgumas išsilygino: pagal vienus rodiklius viena komanda pirma, pagal kitus – jau šešiolikta, todėl ir staigmenų tiek buvo – turkai, rusai, graikai net į ketvirtfinalį nepateko, nors jiems vos ne medaliai buvo kabinami. Be to, 2003 m. čempionate dalyvavo šešiolika, o dabar – 24 komandos, o kuo mažiau komandų, tuo čempionatas stipresnis. Dabar žaista ir trečdaliu daugiau rungtynių, tai taip pat darė įtaką statistiniams rodikliams.
„Iš tiesų didžiuojamės abiem rinktinėmis. O dabar reikia džiaugtis ir žiūrėti į priekį. Turime labai perspektyvią ateities komandą, kuri dar ne vieną kartą džiugins tautą“, – prognozuoja M.Balčiūnas.

Per metus krepšinio organizacijų biudžetai sudaro 145 mln. Lt – daugiausiai šių pinigų suneša privačios įmonės, valstybė ir savivaldybės. Kokios naudos tai duoda šaliai ir visuomenei?

Faktas, kad krepšinis iš visų sporto šakų priglaudžia daugiausiai tiek valstybės, tiek privataus verslo lėšų ir aistras kaitina jau daugelį metų. O kiek gi iš tiesų kainuoja krepšinis? Lietuvos sporto universiteto surinktais duomenimis, metinis Lietuvos krepšinio organizacijų biudžetas siekia 145 mln. Lt: iš jų 49,6 mln. Lt tenka krepšinio mokykloms, o 53 mln. Lt – Lietuvos krepšinio klubams ir Lietuvos krepšinio lygai (LKL). Kaip informavo LKL generalinis direktorius Linas Gilys, šiek tiek prisiduriama iš bilietų į rungtynes pardavimo, tačiau didžiąją dalį pinigų klubai susirenka iš privačių rėmėjų ir savivaldybių. Štai vien Vilniaus miesto savivaldybė pastaruosius penkerius metus kasmet krepšiniui skiria po 4–5 mln. Lt. 2013 m. iš savivaldybės biudžeto atseikėta 6,6 mln. Lt, iš kurių net 4 mln. Lt atiteko „Lietuvos ryto“ krepšinio komandai.
Skaičiuojant, kiek Lietuvoje kainuoja krepšinis, prie šių sumų iš dalies būtų galima pridėti 450 mln. Lt ES ir valstybės lėšų, skirtų sporto arenų ir kitų Europos krepšinio čempionatui būtinų pastatų statyboms. Kita vertus, dabar arenose ne tik krepšinio rungtynės rengiamos – ten vyksta koncertai, kultūriniai renginiai, kitų sporto šakų varžybos.
Tad ar atsiperka ir kokios naudos šaliai ir jos gyventojams duoda krepšiniui išleidžiami milijonai? Ar verta tiek remti vieną sporto šaką, nors ji ir vadinama antrąja Lietuvos religija? Kaip krepšinis veikia ekonomiką, šalies įvaizdį, galų gale visuomenės emocinę būklę?  Į šiuos klausimus vienareikšmio atsakymo nėra, nes krepšinis Lietuvoje jau tapęs daugiau nei sportu.

Ar krepšinis skatina vartojimą

Rudens pradžioje prasidedančių krepšinio čempionatų ne mažiau nei ištikimiausi sirgaliai laukia parduotuvės, gėrimų ir užkandžių gamintojai bei kavinės ir barai. Lietuvos barų ir kavinių asociacijos prezidentas, vyninės „Tappo D‘oro“ vadovas Raimondas Pranka įsitikinęs, kad krepšinis Lietuvoje tikrai skatina vartojimą, nes vieni žiūrovai rungtynes stebi namuose, kiti – arenoje, o treti – baruose.
„Kai vyksta svarbios krepšinio varžybos, apyvarta padidėja 30–40 proc. Tokie renginiai ir verslui naudingi, ir pats baras tampa jaukesnis, laisvesnis, kai daug vieningų žmonių kartu žiūri ir serga už rinktinę. Todėl žmonės ir mėgsta sambūriais žiūrėti – euforija stipresnė“, – pasakoja R.Pranka.
Kita vertus, vyninės savininkas čia pat priduria, kad baruose krepšinį lietuviai žiūri tik tuomet, jei žaidžia lietuvių komanda – o jei ji pralaimi ir į tolesnį etapą nepatenka, barams džiaugsmas dėl padidėjusio vartojimo kaipmat išgaruoja. Tuo požiūriu krepšinio aistruoliai skiriasi nuo futbolo, mat pastarieji svarbias rungtynes stebi nepaisydami to, kokios šalies rinktinės žaidžia.
Didesniu pardavimu prasidėjus čempionatui džiaugiasi ir prekybos tinklai. „Maxima LT“ komunikacijos vadovė Renata Saulytė teigė, kad krepšinio čempionatas kiekvieną kartą paskatina vartojimą, bet kur kas didesnis pardavimas buvo fiksuotas, kai čempionatas vyko Lietuvoje. „Kai čempionatas vyksta ne Lietuvoje, ištikimiausi sirgaliai žiūri rungtynes, daugiau perka, o kiti prisideda kažkiek pasidavę manijai – nuo kelių iki keliolikos procentų padidėja pardavimas tautinės atributikos, tokios kaip vėliavėlės, taip pat įvairių suvenyrų, krepšinio ar tautine atributika puoštų drabužių (palaidinių, kepuraičių, šalikų, džemperių), alaus, bulvių traškučių, užkandžių“, – vardija R.Saulytė.
Tad tai, kad krepšinis paskatina vartojimą, pripažįsta visi – nuomonės išsiskiria tik, kokia apimtimi ir ar ilgam. Juk pralaimėjus Lietuvos komandai, neretai dingsta ir visas optimizmas bei nusiteikimas vartoti. Štai DNB banko analitikai suskaičiavo, kad per pastaruosius penkerius metus teigiamas krepšinio poveikis Lietuvos ūkiui sudarė vidutiniškai po milijardą litų kasmet – esą kiekvieno šiai sporto šakai skirto lito grąža 40 proc. Pasak DNB banko vyr. ekonomistės Baltijos šalims Jekaterinos Rojakos, krepšinis yra svarbus impulsas vidaus vartojimui bei smulkiajam verslui, nes vien registruotų krepšininkų skaičius Lietuvoje siekia 25 tūkst., o įskaičiavus mėgėjus reguliariai krepšinį žaidžiančių Lietuvos gyventojų skaičius siekia 100 tūkst.
Tiesa, dalis ekonomistų skeptiškai įvertino tokią banko analitikų apskaičiuotą grąžą iš krepšinio šalies ekonomikai. „Jei žmonės į kavines nesusirinktų krepšinio žiūrėti, išleistų pinigus kitur – eitų į alaus šventes ar koncertus“, – mano ekonomistas Romas Lazutka.