Rugsėjo 4 dieną Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pradės dar vieną žygį, kurį stebės visa šalis. Pasaulio krepšinio ekspertų nuomone, mūsų komanda yra pajėgi laimėti Europos čempionato medalius ir galbūt po 10 metų pertraukos vėl tapti čempione.

Šių metų Europos vyrų krepšinio čempionatas vyks Slovėnijoje. Visų Lietuvos gyventojų akys kryps į Jesenices, kur mūsų nacionalinė komanda žais turnyro B grupės rungtynes su Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Juodkalnijos, Makedonijos bei Latvijos rinktinėmis. A grupės ekipos kovos Slovėnijos sostinėje Liublianoje, C grupės – Celėje, o D grupės – Koperyje.

FIBA strategams – proga pagalvoti

Šių metų Europos čempionato šeimininkai neriasi iš kailio, kad kuo geriau išreklamuotų turnyrą. Slovėnų pastangų neįmanoma nepastebėti: „EuroBasket 2013“ burtų traukimo ceremonija surengta įspūdingame Postoinos urve, visų šalių krepšinio gerbėjai kviesti internetu kartu atlikti Europos čempionato himną, parodomosios krepšinio rungtynės surengtos net jūroje ant milžiniško plausto. Deja, turnyro šeimininkų pastangos norimų vaisių neduoda, nes jas užgožia vis nauji pranešimai apie Europos čempionate nedalyvausiančias žvaigždes.
Tai chroniška bėda, kurią Senojo žemyno krepšiniui vadovaujanti organizacija „FIBA Europe“ turėtų spręsti kuo greičiau. Akis bado faktas, kad kiekvienas iš karto po olimpinių žaidynių vykstantis Europos čempionatas susiduria su ta pačia problema: ryškiausios pasaulio krepšinio žvaigždės renkasi ne žaidimą rinktinėje, o poilsį. Visai kitaip būna tais metais, kai Europos čempionatuose kovojama dėl kelialapių į olimpines žaidynes.
Kartu tai yra ir rimtas signalas pasaulinei FIBA dar kartą gerai pagalvoti apie jos stumiamą krepšinio čempionatų sistemos reformą. FIBA planuoja, kad nuo 2017 m. Europos čempionatai vyks kas ketverius metus, ir būtent poolimpiniais metais. Po šio čempionato būtų vienų metų pertrauka, tuomet komandos susirinktų į pasaulio čempionatą ir jame išsidalytų kelialapius į olimpines žaidynes. Akivaizdu, kad Europos čempionatai būtų pasmerkti vykti be ryškiausių žvaigždžių, nes Senojo žemyno pirmenybėse jie negalėtų pelnyti net kelialapių į planetos pirmenybes, kaip yra dabar.

Favoritų nuostoliai – didžiausi

Šiais metais įvairiose rinktinėse atsisakiusių žaisti krepšininkų sąrašas ypač ilgas, dėl to nuostolių patyrė beveik visos stipriausios komandos.
Įspūdingiausi nuostoliai – Europos čempionės titulą ginančioje Ispanijos rinktinėje. Jai nepadės ilgamečiai lyderiai Pau Gasolis ir Juanas Carlosas Navarro, pailsėti taip pat nusprendė rinktinės senbuvis Felipe Reyesas.
Kita bėda ispanus ištiko netikėtai. Buvo galima nuspėti, kad anksčiau ar vėliau prisidėti prie komandos atsisakys natūralizuotas ispanas Serge’as Ibaka. Šiemet taip ir atsitiko. Pagal ispanų planus, jo vietą turėjo užimti Juodkalnijoje gimęs, tačiau įvairaus amžiaus jaunųjų krepšininkų čempionatuose Ispanijos rinktines į priekį vedęs Nikola Mirotičius. Tačiau kylanti Europos krepšinio žvaigždė pakeisti S.Ibaką sutiko tik tuo atveju, jei ateityje turės garantuotą vienintelio natūralizuoto žaidėjo vietą (krepšinio rinktinėse leidžiama turėti tik vieną tokį žaidėją). Ispanijos krepšinio federacija atsisakė suteikti tokią garantiją, ir N.Mirotičius nusprendė kol kas nesusieti savo ateities su Ispanijos rinktine. Jaunasis talentas turi teisę užsivilkti gimtosios Juodkalnijos komandos marškinėlius. Tiesa, to daryti jis taip pat neskuba – šiais metais nežais ir istorinės tėvynės rinktinėje.
Tokios netektys nesumenkino ispanų ambicijų. Europos čempionai nusiteikę apginti 2009 ir 2011 m. iškovotus titulus.
„Niekas iš mūsų nėra pasakęs, kad į Slovėniją vykstame ne aukso medalių, – pareiškė Ispanijos rinktinės įžaidėjas Ricky Rubio. – Mūsų komanda vis dar labai aukšto lygio. Gal nesame laikomi tokiais tvirtais favoritais, kaip ankstesniais metais, tačiau vis tiek esame tarp pretendentų į medalius. Kodėl gi ne auksinius? Mes vykstame nugalėti.“
Labai reikšmingi ir prancūzų nuostoliai. Vidurio puolėjai Joakimas Noah ir Ronny Turiafas šią komandą paverstų neabejotina Europos čempionato favorite, tačiau jų Slovėnijoje nebus. Prancūzijos rinktinę šiemet ant savo pečių turėtų tempti šalies krepšinio legendomis tampatys Tony Parkeris, Nicolas Batumas ir Borisas Diaw.
Taip pat nemaloniai žaidėjų netektys smogė italams. Vieni potencialių Europos čempionato favoritų turi iš anksto susitaikyti su menkais tikslais, nes be traumas patyrusių Danilo Gallinari ir Andrea Bargnani komandos galimybės tampa labai miglotos. Vienintelis komandoje likęs aukščiausio lygio žaidėjas Marco Belinelli italų iki prizininkų pakylos tikriausiai nenuves.
Na, o labiausiai nukentėjusia komanda galima vadinti Didžiosios Britanijos rinktinę. Pernykščių olimpinių žaidynių šeimininkai Europos čempionate turės verstis be visų geriausių savo žaidėjų – Beno Gordono, Luolo Dengo, Popso Mensah-Bonsu ir Joelio Freelando. Tokie nuostoliai stiprius turnyro vidutiniokus negailestingai nubloškė į visiškų autsaiderių gretas.
Tarp visų Europos čempionate atsisakiusių žaisti krepšininkų šiemet labiausiai išsiskyrė šeimininkų įžaidėjas Beno Udrihas. Su Niujorko „Knicks“ neseniai kontraktą sudaręs krepšininkas žadėjo atvykti į nacionalinės komandos treniruočių stovyklą, tačiau pakeitė nuomonę ir apie tai Slovėnijos krepšinio federacijos vadovus teikėsi informuoti tik trumpąja žinute. Taip B.Udrihas gimtinėje tapo viena labiausiai nemėgstamų asmenybių.

Keturi klausimai Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo direktoriui, LKF vykdomajam direktoriui Pauliui Motiejūnui.

VEIDAS: Sakykite, ar jau pavyko rasti ne epizodinių, o nuolatinių krepšinio klubo “Žalgiris” finansinių rėmėjų?
P.M.: Kol kas ne, bet jų aktyviai ieškome tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Dabar, kol vyksta derybos, pasakyti ką nors tikresnio sunku. Tikroji padėtis turėtų būti aiškesnė vasaros pabaigoje, nes sezonas eina į pabaigą. Patys rėmėjams nelabai ką galėtume pasiūlyti. Tiesa, laisvos reklaminės pozicijos buvo parduotos.
Norėčiau paminėti, kad susidomėjimo sulaukta tiek iš Rusijos, tiek iš už Atlanto, bet kol kas tai tik kalbos ir apčiuopiamų rezultatų dar nėra. Ieškome visur, teikiame reikalingą informaciją visiems besidomintiems, klausiantiems dėl rėmimo ir tikimės, kad kažkur kažkas atsiras. Kita vertus, sėdėti ir laukti rėmėjų – irgi ne sprendimas, todėl daugiau dėmesio skiriame tam, ką patys galime padaryti. Bandome išnaudoti savo rinkos galimybes, svarstome, kaip pritraukti į rungtynes daugiau žiūrovų, kartu stengiamės prisitaikyti ir prie mažesnių įplaukų.
Reikėtų suprasti, kad dabartinės skolos ir yra dažniausia priežastis, dėl ko pasakoma „ne“. Gal rėmėjų šiemet ir nerasime, bet pavykti gali kitais metais. Svarbu įrodyti, kad sugebame nuosekliai mažinti skolas. Pasisekus potencialiems rėmėjams ateiti būtų drąsiau. Jei per dvejus metus ateitų naujų investuotojų, būtų galima sakyti, kad dirbame sėkmingai.

VEIDAS: Kokio dydžio susidariusios skolos žaidėjams ir kaip planuojama jas padengti? Kiek tai galėtų užtrukti?
P.M.: Šiuo metu skolos siekia maždaug 25 mln. Lt. Nors jos šiek tiek mažėja, bet nestipriai. Su žaidėjais tikimės atsiskaityti per kelerius artimiausius metus. Kito varianto kol kas nėra. Kalbamės su jais, nemeluojame, kokia tikroji padėtis susidarė, ir jie žino, kad nesiruošiame bėgti nuo skolų. Komanda neišsibėgiojo, laimėjo LKL čempionatą – atrodo, sezoną pabaigs. Tai ir yra šiuo metu svarbiausia, o paskui su kiekvienu sėsime ir dėliosime skolų grąžinimo grafikus. Kaip nors tuos pinigus sumokėsime.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, ar Lietuva apskritai pajėgi išlaikyti Kauno „Žalgirį“ ir kokios sumos tam reikėtų?
P.M.: Po to, kai klubas atsigaus, sumokės turimas skolas, manau, su 25 mln. Lt biudžetu būtų galima siekti gerų rezultatų. Jei norime, kad Kauno „Žalgiris“ būtų konkurencingas ir pretenduotų patekti tarp šešiolikos ar net aštuonių geriausių Eurolygos komandų, klubui reikia stabiliai dirbti bent trejus ketverius metus išlaikant komandos, trenerių branduolį. Vis dėlto tokio dydžio biudžetą pasiekti tikrai nerealu ir veikiausiai jis bus kur kas mažesnis – apie 15 mln. Lt.
Maždaug tiek įmanoma surinkti su rėmėjų ir miesto pagalba, taip pat iš bilietų pardavimo, o kitų 10 mln. Lt nei iš pardavimo, nei iš reklaminių pozicijų tikrai nesurinksime. Tam Lietuvos rinka tiesiog per maža.

VEIDAS: Kaip planuojama elgtis su legionieriais? Galbūt kitą sezoną “Žalgirio” klube jų bus gerokai mažiau?
P.M.: Pirmasis prioritetas – pasirašyti sutartis su lietuviais žaidėjais. Jie, aišku, nebus lyderiai, veikiau komandai padedantys žaidėjai. O kalbant apie legionierius padėtis taps šiek tiek aiškesnė tik artėjant vasaros pabaigai, pats komandos stuburas turėtų susiformuoti tik rugpjūtį ar rugsėjį.

Kas daro Lietuvą bananine respublika
Sarkastišku terminu “bananinė respublika”, kaip JAV rašytojas O.Henry 1896 m. pavadino Hondūrą, lig šiol pašaipiai vadinamos atsilikusios, korumpuotų oligarchų valdomos valstybės. “Veidas” jau šešioliktą kartą balandžio pirmąją, melagių ir pašaipų dieną, trispalvių bananų ordinus prisega tiems, kurie Lietuvai trukdo tapti modernia vakarietiškos demokratijos valstybe.
Tarp ordininkų tradiciškai vyrauja politikai, o pastaruosius porą metų – dar ir bankininkai. Kandidatų gauti bananinius ordinus, deja, tik daugėja. Nes tikrai bananine valstybe galima virsti, kai į parlamentą politikai bando patekti nusipirkę kalinių balsus, o Vyriausiosios rinkimų komisijos narys neva “trolina” politikus, nuo kurių priklauso užsakymas jo firmai.

Rygoje gyvenantys Normundas ir Nauris Maciai vis labiau nusipelno Lietuvai. Pusiau lietuviai, pusiau latviai dvyniai dievina Lietuvą ir jos krepšinį, bet kadangi tėra 175 cm ūgio, nutarė šlovę Lietuvai daryti ne krepšinio aikštelėje, o šalia jos.

Aistringi sirgaliai važiuoja paskui „Žalgirį“ ir Lietuvos rinktinę, kad ir kur mūsų krepšininkai kautųsi, bet net niekur nejudėdami jie visada su komanda lyg vienas kūnas. Ir tai jokia metafora: ant dvynių kūnų ištatuiruotas visas Lietuvos krepšinio elitas – ir Arvydas Sabonis, ir skrybėlėtas Jonas Valančiūnas, o kad nereikėtų broliams kaskart mautis riešinių su trispalve, jie jas išsitatuiravo ant riešų.
Rygoje gyvenantys broliai net atsisakė Latvijos pilietybės ir šiemet tapo Lietuvos piliečiais. O netrukus savo „patriotizmu“ išgarsino Lietuvą visoje Europoje. Nedidukas Nauris nepabūgo beveik dvimetrinės Ispanijos krepšinio žvaigždės Rudy Fernandezo ir žiebė jam į galvą, mat, pagal Macių pasakojamą įvykių versiją, teko ginti Lietuvos garbę, nes ispanas po Madrido “Real” laimėtų rungtynių su Kauno “Žalgiriu” eidamas į autobusą įžeidęs Lietuvą. Ką tiksliai pasakė ispanas, pacituoti broliai negali, mat tasai kalbėjo ispaniškai, bet Nauriui nuojauta kužda, kad jis apšaukė lietuvius komunistais ir kvailiais. Normundas neatsiliko nuo brolio – puolė ispanų krepšininkų apsaugininką.
„Patriotizmą“ Lietuvos policininkams teko malšinti elektrošoku, nes kitaip būrys uniformuotų vyrų dvynių nesuvaldė. Bet naujai iškepti  Lietuvos piliečiai tautiškai policijai pretenzijų neturi, net atvirkščiai – sako, kad buvo „labai faina toks masažas“.
Eurolyga dvyniams visam gyvenimui uždraudė lankytis Eurolygos ir Europos taurės turnyro varžybose, o „Žalgiriui“ už tai, kad neužtikrino saugumo, skyrė 86 tūkst. Lt baudą. Bet Macių tai nesustabdys: jie jau prasmuko į Eurolygos varžybas Maskvoje, be to, žada įkurti fondą „Braliukai“ ir surinkti pinigų baudai sumokėti.
Tiesa, brolių “patriotizmą” kaitina ne tik pusiau lietuviškas kraujas, bet ir alkoholis: Nauriui buvo nustatytas sunkus – 2,62 promilės girtumas, Normundui vidutinis – 2,22 promilės. Bet broliams tai įprasta: jie sako, na, buvo išgėrę „biškį, penkis bokalus alaus, bet ar tai daug lietuviui?”
Žinia, suteikiant Lietuvos pilietybę matuojama, kiek kraujyje yra lietuviškumo, o ne kiek lietuviško alaus. Todėl žiemos olimpinėse žaidynėse ir vėl liksime be ledo čiuožėjų, nes Deivido Stagniūno partnerės Isabellos Tobias kraujyje nerasta lietuviško alaus, ji neturi nė vienos lietuviškos tatuiruotės, o pelnyti teisę tarp keliolikos geriausių pasaulio sportininkų atstovauti mūsų valstybei Lietuvai kažkodėl atrodo jokie nuopelnai.

Geriausia lietuviška komedija, įkvėpimo šaltinis, odė antrajai Lietuvos religijai – taip šią vasarą kino ekranuose rodytą režisieriaus Andriaus Lekavičiaus filmą “Mes už… Lietuvą” apibūdino krepšinio fanai. Šią savaitę pirmasis filmas apie Lietuvos rinktinės užkulisius išleidžiamas DVD formatu.
Filmas „Mes už… Lietuvą!“ pasakoja apie Lietuvos rinktinės kelią Europos krepšinio čempionate Lietuvoje. Keli šimtai valandų unikalios filmuotos medžiagos sugulė į pramoginį pusantros valandos filmą. Filmo autoriai fiksavo visas Lietuvos rinktinės gyvenimo smulkmenas nuo 2010 m. bronzinio čempionato Turkijoje iki pat Europos krepšinio čempionato Lietuvoje pabaigos.
„Vasarą kino teatruose filmo daug kas pamatyti nespėjo. Dabar filmą bus galima žiūrėti namuose. Tėvai vaikus galės supažindinti su krepšinio užkulisiais, darbdaviai su trenerio K. Kemzūros pagalba įkvėpti darbuotojus, o Lietuvos rinktinės sirgaliai nesuks galvos, ko prašyti dovanų iš Kalėdų senelio“, – džiaugiasi filmo režisierius Andrius Lekavičius.
Filme rodomi nesurežisuoti kadrai iš rūbinės, atviri krepšininkų pokalbiai apie nematomą rinktinės pusę, sirgalius ir mylimiausią darbą – krepšinį. Patys rinktinės žaidėjai po filmo premjeros džiaugėsi, kad jų darbas ir kasdienybė buvo profesionaliai įamžinti.
„Filme mačiau vieningą komandą. Tokia ji yra ir bus. Mes – ne aktoriai, niekas prieš kameras nevaidino. Todėl realybė nuo filmo nesiskiria“, – sakė rinktinės kapitonas Robertas Javtokas.
„Mes už… Lietuvą!“ kūrėjai tikisi, kad filmas atsidurs kiekvieno save gerbiančio rinktinės sirgaliaus lentynoje. Filmo kūrybinė grupė taip pat tiki žiūrovų sąmoningumu ir viliasi palaikymo lietuviškam kinui – tikėdamiesi, kad filmas nebus platinama „Torrent“ tinklais ar kitais „piratiniais“ būdais.
„Mes už… Lietuvą!“ DVD išleidžiamas lietuvių kalba su angliškais titrais, disko kaina – 19,99 Lt.
Filmą sukūrė „Audiovizualinio meno centras“, bendradarbiaudamas su Lietuvos krepšinio federacija ir Kauno kino studija.

Apie filmą „Mes už… Lietuvą!“:
Nuoroda: http://www.youtube.com/watch?v=hlppIbBWcDo

Jei ne tėvų užsispyrimas sūnų išauginti ne amerikiečiu, o lietuviu, dokumentinio filmo „Kita svajonių komanda“ režisierius Marius Markevičius tikrai nebūtų jo sukūręs.

Apie už Atlanto gyvenantį 36-erių metų lietuvį Marių Markevičių, gimusį JAV išeivių šeimoje Santa Monikoje (Kalifornijos valstija), iki šio rudens Lietuvoje nežinojo beveik niekas. Bet štai jis atvyksta į savo tėvų gimtąją šalį, kurioje iki tol lankėsi tik keletą kartų, pristatyti debiutinio režisūrinio darbo – dokumentinio filmo, ir kone akimirksniu tampa žvaigžde.
Į premjerą Vilniuje susirenka politikos, krepšinio, verslo ir meno elitas. Premjeras Andrius Kubilius ateina pasipuošęs firminiais filmo marškinėliais su ant krepšinio lanko pakibusiu skeletu: panašiais į tuos, kuriais Lietuvos krepšininkus prieš 1992-ųjų Barselonos olimpiadą aprūpino legendinė amerikiečių roko grupė „Grateful Dead“. Prezidentas Valdas Adamkus seanso metu susigraudina, vėliau „Kitą svajonių komandą“ pavadina svajonių filmu. Legendiniai krepšininkai Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis prisipažįsta, kad žiūrint jiems šiurpo oda. Po premjeros šeši šimtai žiūrovų atsistoję plojo apstulbusiam M.Markevičiui apie dešimt minučių. Šitokio sutikimo Lietuvoje jis nieku gyvu nesitikėjo.
Premjerinį savaitgalį „Kita svajonių komanda“ surinko per 114 tūkst. Lt pajamų ir tapo sėkmingiausiai startavusiu dokumentiniu filmu nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Dabar lietuviui linkima tą patį pasiekti ir JAV: šiuo metu filmas rodomas ne tik Vilniuje, bet ir Niujorke bei Los Andžele, vėliau juosta pasieks kitų miestų kino sales.

Papuošė marškinėliais 115 Slavikų kaimo vaikų

Pirmoji kalba, kurios Marius išmoko, buvo lietuvių, nors Santa Monikoje 1976 m. rugsėjo 3 d. gimęs būsimasis režisierius apie kažkur neįsivaizduojamai toli esančią Lietuvą pirmiausia sužinojo tik iš savo tėvų Albino ir Vitos Markevičių pasakojimų. Jis iki šiol neblogai kalba lietuviškai, tiesa, su amerikietišku akcentu.
Įpratinti vaiką namie kalbėti lietuviškai, nors su draugais, mokykloje ir kitur bendraujama angliškai, tėvams yra tikras iššūkis. Tad ir lietuvių išeiviams Albinui ir Vitai Markevičiams, iš represijų siaubiamos Lietuvos į Vakarus pasitraukusiems 1944 m., teko pasitelkti geležinę valią, kad abu jų vaikai – pirmagimė dukra Zina ir jaunėlis Marius – išmoktų lietuvių kalbą.
„Los Andžele lankiau šeštadieninę lietuvių mokyklą. Tiesą sakant, ėjau ten nenoromis: užuot ir savaitgalį mokęsis lietuvių kalbos, istorijos, tautinių šokių bei kitų dalykų, mieliau būčiau leidęs laiką su draugais, žaidęs krepšinį ar futbolą“,  – dabar prisipažįsta M.Markevičius.
Bet tėvų pastangos nenuėjo perniek. Jie ne tik išmokė sūnų ir dukrą kalbėti lietuviškai, bet ir įskiepijo pagarbą dar nepažintai Lietuvai, šalies istorijai, tradicijoms. M.Markevičius amerikiečiams, kurie paprastai nesugeba ištarti jo pavardės, visada pabrėžia, kad yra šimtaprocentinis lietuvis, tik gimęs Amerikoje. Taip įsiplieskė ir didžioji jo meilė Lietuvos krepšiniui, padėjusi pamatus būsimam filmui.
Žinant, kokie dideli Lietuvos patriotai yra režisieriaus tėvai, visa tai nė kiek nestebina. M.Markevičiaus tėvas, Kalifornijoje besiverčiantis nekilnojamuoju turtu, lig šiol palaiko ryšius su gimtojo Šakių krašto bendruomene, jau keliolika metų remia Šakių rajono Slavikų kaimo pagrindinę mokyklą. Lietuvoje jis žinomas pirmiausia kaip filantropas.
Tėvo prašomas M.Markevičius su seserimi rugsėjį lankėsi Šakių rajone – susitiko su Slavikų mokyklos mokiniais ir mokytojais, nukako į sodybą už dviejų kilometrų esančiame Žiūrių kaime, kurioje kadaise gyveno režisieriaus tėvas. Šią sodybą jau be išlikusių pastatų, atsidėkodama už ilgametę paramą, prižiūri Slavikų mokyklos bendruomenė. „Įrengėme suolelius, gėlių pasodiname. Graži vieta, kitoje pusėje pušynas“, – pasakoja mokyklos direktorius Juozas Rakickas.
Jis su Markevičių šeima bendrauja jau daugiau nei dešimtmetį. „Išeivis A.Markevičius – vienas didžiausių mūsų rėmėjų: padėjo mums įrengti kompiuterių klasę, prisideda prie mokyklos atnaujinimo“, – teigia J.Rakickas.
Ne tuščiomis į Šakių rajoną atvyko ir „Kitos svajonių komandos“ režisierius: kiekvienam mokiniui – o jų mokykloje daugiau nei šimtas – jis įteikė po marškinėlius su legendiniu 1992-ųjų olimpiados skeletu. Mokiniai, net ir patys mažiausi, kuriems marškinėliai buvo gerokai per dideli, nedelsdami jais apsirengė, kiti dar keletą dienų taip pasipuošę vaikščiojo į pamokas.
Mokiniai režisierių apibėrė klausimais apie filmą, parodė koncertinę programą. Kaimo vaikai dar nebuvo matę filmo, bet jo kūrėją sutiko ir išlydėjo kaip tikrą žvaigždę. Direktorius J.Rakickas paprašė vaikų saugoti marškinėlius: “Kai važiuos į kokias nors sporto varžybas mokyklos vardu žaisti, galės pasipuošti – būsim labai gražūs.“
Beje, mums pavyko sužinoti, kad premjeras A.Kubilius vilkėdamas šiais marškinėliais į filmo premjerą atėjo neatsitiktinai. Pasirodo, premjeras su Lietuvos išeivių Markevičių šeima bendrauja jau daug metų. 2001 m. A.Kubilius su žmona porą savaičių netgi viešėjo Markevičių namuose Santa Monikoje, kur buvo labai svetingai sutikti. Na, o rugsėjį, „Kitos svajonių komandos“ premjeros Lietuvoje metu, Vyriausybės vadovo namuose buvo apsistojusi režisieriaus sesuo Zina.
Pasak A.Kubiliaus, režisieriaus tėvas puikiai pažįstamas ir su profesoriumi Vytautu Landsbergiu, rašytoju Kaziu Saja. „Tikras doras Lietuvos patriotas“, – taip apie režisieriaus tėvą atsiliepia ministras pirmininkas. Beje, būtent premjero žmona Rasa Kubilienė prieš keletą metų supažindino filmą ėmusį kurti Markevičių sūnų su krepšininku Š.Marčiulioniu, tapusiu filmo herojumi ir rėmėju, kitais svarbiais asmenimis.
Premjeras filmą „Kita svajonių komanda“ matė jau net du kartus. Sako esąs sužavėtas: „Įspūdis – didžiulis. Ir juokas, ir ašaros, įtampa, jaudulys ir pasididžiavimas – viskas kartu. Atmintis atgaivina daugybę tiesioginių prisiminimų, įvykių iš tų laikų: ir krepšinio, ir Sąjūdžio. Man Mariaus filmas yra labai stiprus mūsų šiuolaikinės istorijos ir didžiulio azarto mišinys. Ir labai geras būdas pristatyti Lietuvą pasaulyje. Tiesiog puikus filmas“, – giria Vyriausybės vadovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kuri stipresnė – į Londono olimpiadą besiruošianti Lietuvos krepšinio rinktinė, ar legendinė komanda, kuri 1992 m. Barselonoje pirmą kartą žaidė už nepriklausomą Lietuvą ir pelnė olimpinę bronzą?

Apie tai svarsto buvęs krepšininkas Sergėjus Jovaiša, dabartinės rinktinės narys Jonas Valančiūnas, krepšinio sirgalių lyderis Tomas Balaišis – Sėkla bei sporto komentatorius Linas Kunigėlis.
Neseniai vienas JAV rinktinės lyderių Kobe Bryantas viešai pareiškė, jog šių metų amerikiečių rinktinė galėtų įveikti vadinamą „Svajonių komandą“, kuri 1992 m. Barselonos olimpiadoje be konkurencijos pelnė auksą. Tokios kalbos išprovokavo pasvarstyti, kuri Lietuvos komanda yra geresnė – dabartinė, ar taip pat žengusi ant apdovanojimų pakylos Barselonoje, su tokiais žaidėjais, kaip Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius, Artūras Karnišovas, Šarūnas Marčiulionis ir kiti. Tąkart žemėlapyje ką tik atsiradusios Lietuvos krepšininkai nustebino visą pasaulį, ant kaklo užsikabindami olimpinius bronzos medalius.
„Amerikiečių dabartinė komanda yra stipresnė, o mūsų stipresnė yra ana, 1992 metų“, – mano buvęs Lietuvos rinktinės žaidėjas Sergėjus Jovaiša, – „Stipresni buvome dėl individualių žaidėjų meistriškumo, iš kurių visada sulaukdavai, ko tikiesi. O dabartiniai žaidėjai irgi stiprūs, bet jiems reikia tinkamų aplinkybių, kad parodytų aukščiausias savo galimybes“. Pasak S. Jovaišos, 1992 m. komanda nebuvo tokia atletiška ir fiziškai pajėgi, kaip dabartinė, tačiau jie jautėsi esantys krepšinio elite.
Lietuvos krepšinio sirgalių lyderis Tomas Balaišis – Sėkla mano, kad komandas lyginti yra sunku – kiekviena turi savų pliusų ir savų minusų. „Dėl centrų niekas nesiginčys – Sabonis yra geriausias. Bet dabartinėje komandoje geri centrai yra ir R.Javtokas bei J. Valančiūnas. Jiems – dar viskas prieš akis. O tokio įžadėjo, kaip Šarūnas Jasikevičius, manau, senoji rinktinė neturėjo“, – sako barzdotasis krepšinio sirgalius.
Krepšinio komentatorius Linas Kunigėlis taip pat mano, kad apie komandų pranašumą galima tik spėlioti.  „Aš geriau pasakyčiau taip – iš tų abiejų rinktinių būtų galima suburti tokį Lietuvos rinktinės dvyliktuką, kuris galėtų varžytis su bet kuria pasaulio komanda. Gal tos originaliosios 1992-ųjų JAV “Svajonių komandos” mūsiškiai ir neįveiktų, bet, manau, įtampa būtų iki paskutinių sekundžių“,- mano L. Kunigėlis.
Dabartinės Lietuvos olimpinės rinktinės narys, jaunoji krepšinio žvaigždė Jonas Valančiūnas komandų stiprumo lyginti nesiryžo.  Tačiau  žaidimų skirtumus pakomentavo: „Kai buvo žaidžiamos legendinės rungtynės Barselonoje 1992 m., aš gulėjau vystykluose, man tebuvo keli mėnesiai.  Vėliau mačiau tų rungtynių įrašus. Žaidimas nuo tada pagreitėjo, patobulėjo. Tada vyrų žaidimas buvo labiau paremtas vidine jėga, o ne techninėmis galimybėmis. Man tų laikų krepšininkai visi yra didvyriai, visi anuo metu dėl Lietuvos guldė savo galvas“,- telefonu iš pasirengimo Olimpiadai stovyklos Druskininkuose komentavo J. Valančiūnas.
Lietuvos krepšininkai jau kitą savaitę išskris Londoną, kuriame jų laukia olimpinės kovos. O išvysti, kaip žaidžia 1992 komanda, dar kartą progą turėsime šį rugsėjį, kuomet didžiuosius kino teatrų ekranus pasieks jos legendą pasakojantis filmas „Kita svajonių komanda“.

Krepšinis, sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais buvęs Lietuvos kovos už laisvę simboliu, šiandien tapo tuo įrankiu, kurio pagalba Rusija atkūrinėja vieningą posovietinę erdvę.
Lietuviams nereikia aiškinti, kad sportas – tai politika. Legendinės sovietmečio „Žalgirio“ kovos su Maskvos centriniu armijos sporto klubu (CASK) buvo ne šiaip krepšinio varžybomis, bet tikriausia kova su okupantu, kurios esmę po pirmosios pergalės trumpai nusakė „Amerikos Balsas“: Kauno „Žalgiris“ įveikė Sovietų sąjungos rinktinę. Kadangi tuometis CASK tokiu ir buvo, kovos su juo de facto tapo tarpvalstybinėmis varžybomis, rodančiomis nepalaužtą Lietuvos kovos dvasią, o žalgiriečių sutiktuvės oro uoste – pirmaisiais masiniais mitingais, kurių nebedrįso vaikyti okupacinė valdžia.
Savaime suprantama, kad iškovojus nepriklausomybę, Lietuvos krepšininkai nedelsdami pasitraukė tiek iš Sovietų sąjungos pirmenybių, tiek iš SSRS rinktinės. 1992-siais Barselonoje jų iškovota olimpinė bronza, padauginta iš ankstesnių nuopelnų, lietuvių akyse užtemdė netgi Romo Ubarto auksą. Ši santykinė krepšininkų sėkmė buvo pakartota 1996 m. Atlantoje ir 2000 m. Sidnėjuje, bet tuo viskas ir baigėsi – olimpinės pergalės perėjo į lengvaatlečių, pirmiausia – disko metiko Virgilijaus Aleknos – rankas. Kadangi disko metimo rungtis yra Olimpinių žaidinių simboliu, tai V.Aleknos iškovoti olimpiniai aukso medaliai yra patys auksiausi iš visų įmanomų olimpinių medalių ir jis vienas savo pasiekimais daro visus krepšininkus, kaip bulius ėriukų bandą.
Visi tie politikų organizuojami „olimpiečių sutikimai“, kuriuose kažkodėl lig šiol didžiausias dėmesys tenka kasmet vis prasčiau žaidžiantiems krepšininkams, tėra bandymas nematyti, kuo šiandieną Lietuvoje virto kadaise legendinė sporto šaka: 1) Krepšinis šiandien tapo ne pergalių, o apmaudžių pralaimėjimų simboliu; 2) Krepšinis negarsina Lietuvos vardo pasaulyje, nes jis populiarus tik tarp Pietų slavų, kelių tūkstančių rusų bei ispanų ir Amerikos juodaodžių; 3) Pasinaudodama krepšinio populiarumu, Rusija neskubėdama, bet nuosekliai ir kryptingai susigrąžina Lietuvą į posovietinę erdvę.
Prieš kokius šešerius metus atsidūrus šalia Kauno Sporto halės per akis rėžė didžiulis užrašas ant jos sienos: „Žalgirį“ remia Rusijos Vieningoji energetinė sistema. Kad įvairios su rusišku kapitalu susijusios įmonės bando sustiprinti savo pozicijas, remdamos sportą, buvau girdėjęs. Bet faktas, kad sovietinio imperinio revanšizmo simboliu esanti Inter RAO JES faktiškai perėmė laisvės legenda buvusį Kauno „Žalgirį“, sukėlė lengvą šoką. Į klausimą – kaip tai galėjo atsitikti? – pažįstami kauniečiai numykė nuleistomis akimis: Pinigai….Pats supranti.
Taigi, kad pinigai, kuriuos sovietiniai lietuviai myli labiau už viską. Kai 2006-siais buvęs sovietų olimpietis Aleksandras Volkovas pasiūlė sukurti krepšinio lygą, vienijančią „stipriausias buvusios Sovietų Sąjungos šalių komandas“, jis irgi kalbėjo apie pinigus: „Lietuva, Latvija ir Estija verda savose sultyse, ne gana to, anksčiau ar vėliau šiose šalyse baigsis finansiniai resursai <…> Iš nacionalinių čempionatų komandos turės išeiti. Prie Rusijos, Ukrainos ir Baltijos šalių turėtų prisijungti Baltarusija, Gruzija, Kazachstanas. Potencialūs naujojo turnyro rėmėjai gaus unikalią rinką – beveik 300 milijonų žmonių, gyvenančių posovietinėje erdvėje”. Jam antrino tuometis „Žalgirio“, o dabar Rusijos profesionalų lygos direktorius Ginas Rutkauskas: „Idėja įdomi. Jeigu ją suvyniotume į kitokį popieriuką, o ne vadintume Sovietų Sąjungos lyga“.
Štai taip – jeigu rusai duos pinigų ir suvynios į grąžų popieriuką, tai lietuviai patys grąžins savo ir kitų posovietinių respublikų krepšinio komandas į vieningą čempionatą. O kad jis (bent pradžioje) vadinsis ne Sovietų sąjungos ar Rusijos atviruoju, o kokia VTB – tai koks skirtumas? Svarbu esmė – kad Lietuvos „antrąja religija“ vadinamo krepšinio sirgaliai priprastų, jog jų dievukai žaidžia ne Sietle, Los Andžele, Barselonoje ar Madride, o Maskvoje, Tiumenėje, Kubanėje, kalba ne angliškai ar ispaniškai, bet rusiškai (spėkit, kokia tos VTB darbinė kalba?), kad į „Siemens areną“ suvažiuoja pažaisti Sovietinė krepšinio rinktinė, o Lietuvos krepšinio simboliais tapę Arvydas Sabonis ir Šarūnas Marčiulionis kaulija iš prezidento Valdo Adamkaus Lietuvos pilietybę sovietų rinktinės treneriui Aleksandrui Gomelskiui. Kas pamiršo – okupacinės sovietinės kariuomenės generolui. O prezidentas duoda, nes – krepšinis.
Saviapgaulė būtų manyti, esą po pastarojo skandaliuko, kuomet VTB, perdėm grubiai bandžiusi perimti tiesę skirstyti kelialapius į Eurolygą ir panaikinti nacionalinius čempionatus, turėjo atsitraukti, kažkas iš esmės pasikeis. Rusija posovietinio krepšinio atžvilgiu jau priėmė savo strategiją ir ją nuosekliai vykdys iki galo. Tam ji turi ir laiko, ir pinigų.
Žinoma, laisvoje Lietuvoje privačių krepšinio klubų savininkai turi teisę patys spręsti, kur jei nori žaisti – atgaivintame Sovietų sąjungos čempionate ar kur kitur. Bet ir Lietuvos Vyriausybės turi teisę spręsti: ar jos remia mokesčių mokėtojų pinigais Rusijos revanšistinius planus, ar tas sporto šakas, kurios skina Lietuvai šlovę Olimpiadose ir integruoja ją ne į posovietinę erdvę, o į Europą. „Nors daugelis šalių vis dar didžiavosi savo sporto šakomis ir sporto renginiais – Čekija ledo rituliu, Lietuva ir Kroatija (kad ir kaip būtų keista) krepšiniu, žemyno mastu tai buvo tik atskiri įvykiai, – rašo britų istorikas Tony Judt neseniai ir lietuviškai išleistoje knygoje „Pokaris“. – Iš tikrųjų Europą vienijo futbolas“. Jis žinojo, ką rašo.

Rusija posovietinio krepšinio atžvilgiu jau priėmė savo strategiją ir nuosekliai vykdys ją iki galo. Tam Rusija turi ir laiko, ir pinigų.

Sėkmingai atlikti paskutinius pasiruošimo nacionalinei premjerai darbus galima ir esant beveik 6 tūkst. km atstumu nuo Lietuvos. Tuo įsitikino pirmosios juostos apie vyrų krepšinio rinktinės užkulisius „Mes už… Lietuvą!“ režisierius Andrius Lekavičius, šiuo metu studijuojantis ir dirbantis Malaizijos sostinėje Kvala Lumpūre.
„Iki didžiosios premjeros likus kiek mažiau nei pusantro mėnesio, daugelis darbų juda į pabaigą. Jau braukau kalendoriuje dienas – norisi pamatyti krepšininkų reakcijas, išgirsti jų įspūdžius. Neslėpsiu, kad vidinis jauduliukas yra, vis dėlto nacionalinė rinktinė – daugeliui lietuvių šventas reikalas. Ypač laukiu trenerio Kęstučio Kemzūros, kuris dėl savo žmogiškų savybių tapo mano autoritetu, nuomonės“, – prisipažįsta A. Lekavičius, į Lietuvą sugrįšiantis prieš pat premjerą.
Iškart po Europos čempionato, dar būdamas Lietuvoje, A. Lekavičius beveik apsigyveno montažinėje, kur iki išvykos į Malaiziją lapkričio pabaigoje praleido du mėnesius. Kartu su montažo režisieriumi Ričardu Matačiumi jis kruopščiai atrinko ir paruošė įdomiausius kadrus. Tad į Malaiziją režisierius išskrido ramus – viena iš svarbiausių filmo kūrimo užduočių buvo atlikta. Paskutiniai filmo tobulinimo darbai su montažo režisieriumi vyko nuotoliniu būdu. „Mes už… Lietuvą!“ plakatas taip pat buvo kuriamas ne Lietuvoje – jis buvo patikėtas Malaizijoje dirbančiam lietuvių dizaineriui Pauliui Staniūnui.
Reklamos kūrybos magistro laipsnio siekiantis A. Lekavičius atskleidžia, kad iš kolegų Malaizijoje sulaukė teigiamų atsiliepimų apie filmo kūrimą. „Reakcijos ir komentarai tik pozityvūs. Visgi daugelis nesupranta filmo aktualumo, jo svarbos ir to, kad krepšinis Lietuvoje seniai jau nebėra vien tik žaidimas“, – pasakoja A. Lekavičius.
Pasak jo, krepšiniu Malaizijoje beveik niekas nesidomi, išskyrus kai kuriuos entuziastus, daugiausia Malaizijos kinus: „Nors Kvala Lumpūras ir turi profesionalią komandą, žaidžiančią Azijos lygoje, bet bendras krepšinio lygis ir populiarumas yra panašus kaip, tarkim, badmintono Lietuvoje.“
Režisierius nuolat seka krepšinio naujienas internetu, tačiau dėl laiko skirtumo varžybų nežiūri – jos dažniausiai vyksta naktį Malaizijos laiku. „Kai grįšiu į Lietuvą, būtinai nueisiu į LKL finalo rungtynes. O vėliau, žinoma, visų krepšinio fanų lauksiu kino teatre“, – sako A. Lekavičius.
Pirmasis filmas apie Lietuvos krepšinio rinktinės užkulisius kino teatruose visoje Lietuvoje jau nuo gegužės 31 dienos.

Vilniaus savivaldybė metė gelbėjimo ratą „Lietuvos ryto“ krepšinio klubui, kurio pamatai susvyravo žlugus „Snorui“. Ar buvo verta tai daryti?

Vilniaus savivaldybė ir anksčiau daug dosniau nei kitus privačius sporto klubus rėmė „Lietuvos rytą“ – pastaraisiais metais skirdavo jam po mažiau nei milijoną litų kasmet, taigi čia jokia naujiena. Bet 2011-ųjų gruodžio pabaigoje įvyko esminis šios istorijos posūkis: savivaldybė tapo „Lietuvos rytą“ valdančios viešosios įstaigos „Krepšinio rytas“ dalininke.
Visiems mokesčių mokėtojams tai visų pirma reikš, kad savivaldybės parama „Lietuvos ryto“ krepšinio klubui smarkiai padidės. Iki šiol skelbta, kad savivaldybė klubui skirs 2–3 mln. Lt per metus. Daug tai ar mažai, kas savivaldybei iš to ir ar ji apskritai gali sau tai leisti?

Skola artėja prie 900 mln. Lt

Kad ir kaip sostinės meras Artūras Zuokas ir kiti lietuviai mėgtų krepšinį, nuneigti Vilniaus savivaldybę slegiančios skolos, artėjančios prie 900 mln. Lt, – neįmanoma. Kaip ir fakto, kad miestas turi begalę problemų, kurioms spręsti verkiant reikalingi milijonai.
Savivaldybę smaugia rekordinio dydžio skolos, bet A.Zuokas, sukirsdamas rankomis su „Lietuvos ryto“ vadais, kuriems skubiai žvalgytis naujo rėmėjo teko bankrutavus „Snorui“, į tai numojo ranka.
Vilniaus savivaldybės tarybos opozicijai atstovaujantis konservatorius Raimundas Alekna įsitikinęs, kad visiškai be reikalo: esą A.Zuokas diriguodamas miestui keistai kelia prioritetus. „Sprendimas absoliučiai neišdiskutuotas. Tai yra verslas, ir turime gerai pasverti, kiek mes jame galime dalyvauti ir kokios naudos ar žalos tai duos visiems vilniečiams. To padaryta nebuvo. O gal jie tik mokės mokesčius klube žaidžiantiems užsieniečiams išlaikyti? Tuo labiau kai savivaldybė šitaip prasiskolinusi. Nemanau, ar nors vienas prasiskolinęs pilietis, norėdamas pasipuikuoti prieš svečius iš užsienio, dar labiau lįstų į skolas, kad surengtų gražesnį priėmimą“, – stebisi R.Alekna.
Štai Vilniaus „Sakalų“ krepšinio klubo atstovas Edgaras Pulkovskis atkreipia dėmesį, kad sostinėje beveik nebeliko krepšinio salių, kuriose būtų galima padoriomis sąlygomis rengti Lietuvos krepšinio lygos (LKL) varžybas. „Krepšinio salės – baisios būklės, o arenas nuomotis brangu“, – teigia E.Pulkovskis ir pateikia skaičiavimus, kad kuklią penkių šimtų vietų krepšinio salę, kuri galėtų tapti pigesne alternatyva brangiai „Siemens“ arenai, būtų galima pastatyti maždaug už 1,5 mln. Lt. Tai mažiau, nei kasmet numatoma skirti „Lietuvos rytui“ paremti. Taigi apstu net ir krepšinio sričių, kurioms reikalingas didesnis valdžios dėmesys.
Be abejo, šiemet iš savivaldybės vos 50 tūkst. Lt gavusiems „Sakalams“, kaip ir kitiems klubams, toks valdžios žingsnis širdies nepaglostė. Kauno meras konservatorius Andrius Kupčinskas tikina, kad A.Zuokui priglaudus po sparnu „Lietuvos rytą“ nesantaika su kitais klubais, o ypač – kitų sporto šakų, tik didės. Tai jau parodė Kauno savivaldybės, kuriai anksčiau priklausė 35 proc. „Žalgirį“ valdžiusios bendrovės akcijų, patirtis.
Priminsime, kad daugiau kaip prieš trejus metus Kauno savivaldybė nusprendė grąžinti savo valdytas akcijas Arvydui Saboniui, nes įsipareigojimas skirti „Žalgiriui“ paramą pagal valdomų akcijų skaičių (iš viso po maždaug 6,5 mln. Lt kasmet) tapo per didele našta. „Tai buvo klaida“, – šiandien pripažįsta A.Kupčinskas. Jis atitinkamai kritikuoja ir sostinės savivaldybės sprendimą. Atsisakęs „Žalgirio“ akcijų Kaunas nustatė paramos klubui ribą – ji nebegali viršyti 5 mln. Lt per metus. Tiek „Žalgiriui“ paremti buvo skirta ir pernai, panaši suma numatoma ir 2012 m.
Taigi parama „Žalgiriui“ išlieka didelė ir gerokai pranoksta tą, kurią dabar numatoma atseikėti „Lietuvos rytui“, tačiau ir prasiskolinęs Kaunas mažiau nei Vilnius.

Naujas iššūkis Kaunui

Tačiau kad A.Zuokas turi verslumo gyslelę, šito taip pat nepaneigsi. Premjero patarėju ką tik paskirtas buvęs „EuroBasket 2011“ organizacinio komiteto vykdomasis direktorius Mindaugas Špokas neabejoja, kad A.Zuokas žino, ką daro.
M.Špoko, kaip sporto vadybininko, požiūriu, Europoje žinomo krepšinio klubo dalies įsigijimas yra gera investicija, nes gali duoti didelę ekonominę naudą – atsiveria naujos galimybės gerinti Vilniaus įvaizdį ir jį reklamuoti pasaulyje, o tai, tikėtina, lemtų turizmo plėtrą. Prie to prisidėtų ir klubo pavadinimo pakeitimas, jei jame atsirastų Vilniaus miesto vardas. „Štai už tokius grandus, kaip futbolo klubas „Barcelona“, visame pasaulyje serga milijardai žmonių, ir turizmo požiūriu Barselonos miestui tai yra didžiulis dalykas“, – teigia M.Špokas.
Jis pabrėžia, kad savivaldybė, tapdama dalininke, įgijo ne tik įsipareigojimų, bet ir teisę dalyvauti krepšinio klubo valdymo procese: rinkti žaidėjus, dalyvauti priimant strateginius sprendimus. Iš esmės M.Špokas šį savivaldybės žingsnį vertina kaip siekį stiprinti miestą reprezentuojančią krepšinio komandą ir tam tikra prasme mesti iššūkį Kaunui. „Turėti stipresnę krepšinio komandą nei Kaunas, žaisti Eurolygoje – Vilniaus prestižo reikalas“, – įsitikinęs vienas Lietuvoje vykusio Europos krepšinio čempionato organizatorių.
Kad įsigydamas dalį „Lietuvos ryto“ klubo Vilnius pirmiausia tikisi sulaukti daugiau turistų, pabrėžia ir pats meras. A.Zuokas taip pat vardija kitus pranašumus: savivaldybei dabar priklausys „Lietuvos ryto“ arenos dalis ir butai, kuriuose gyvena sportininkai, todėl bus galima padėti kitoms sporto komandoms, pavyzdžiui, rengti arenoje varžybas. „Juk ir iki šiol komanda buvo remiama, tik dabar ir mes turėsime naudos“, – neabejoja A.Zuokas, pridurdamas, kad paramos klubui dydis priklausys nuo bendro miesto biudžeto.
Meras daug kalba apie tai, kad Vilniui reikia stiprios krepšinio komandos, bet nutyli, kad skolose klimpstančiam miestui tam dabar ne pats tinkamiausias metas. Tuo labiau vėl tuščiai lenktyniauti su „Žalgirį“ turinčiu Kaunu.
Išties skurstant leisti milijonus miesto įvaizdžiui gerinti – ganėtinai drąsu. Juk ir savivaldybės įtaka klubo valdyme, kaip dabar aiškėja, nebus ženkli – ji įgijo vieną iš keturių balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, taigi lemiamą žodį ir toliau tars „Lietuvos ryto“ žmonės, tai yra trys senieji dalininkai. „Savivaldybė dalyvaus valdyme, bet didelės įtakos sprendimams neturės“, – to neneigia ir „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo direktorius Martynas Purlys.
Kyla klausimas, ar vieno savivaldybės balso pakaks, kad „Lietuvos rytas“ taptų „Vilniaus rytu“. Apie tokį pavadinimo variantą yra užsiminęs A.Zuokas, ir net miesto taryba sprendimui tapti dalininkais pritarė tik su sąlyga, kad klubo pavadinime atsiras žodis „Vilnius“. Tačiau dėl to šiandien kyla didelių abejonių.
„Pavadinimo keitimas kol kas nesvarstomas, apie tai diskutuosime vėliau. Šį sezoną, kuris jau įpusėjo, klubo pavadinimas tikrai nesikeis“, – patikino M.Purlys. Pats A.Zuokas apie klubo pervadinimą taip pat nebekalba taip užtikrintai: „Svarstysime įvairius variantus, kad tai tenkintų visus dalininkus“, – dabar jau sako meras.
Taigi visą šį sandorį kol kas lydi daug neaiškumų. O svarbiausias klausimas, jei klubo pavadinime nebus žodžio „Vilnius“, ar Vilniaus savivaldybė trimis milijonais litų rems „Lietuvos ryto“ koncerną, nes juk reklamuojamas bus šis pavadinimas, tad apie kokį tuomet turistų pritraukimą į Vilnių galima kalbėti?

Daugumą sandorių sporto pasaulyje lemia pažintys

Rimanto Mikalausko, Lietuvos kūno kultūros akademijos Sporto vadybos, ekonomikos ir sociologijos katedros docento, komentaras

Šiandienos sporto vadyba Lietuvoje – tai pažintys ir ryšiai. Tokia sistema egzistuoja visų rūšių versle, tad ir sportas, o tuo labiau krepšinis, ne išimtis. Geriausiais vadybininkais galima vadinti tuos, kurių geri draugai yra įtakingas pareigas einantys valdininkai. Be to, visoje Lietuvoje privačios investicijos į sportą sukasi užburtame rate. Verslininkai neduoda pinigų, nes nėra rezultato, o sportininkai teigia jų nepasiekiantys todėl, kad nėra pinigų. Kelią iš šio labirinto pavyksta rasti vos vienam kitam. Rasti būdų, kad sporto klubas būtų remiamas valstybės pinigais, gal ir geras dalykas, tačiau tai kartu parodo, kad privatus verslas jau pavargo remti. Ir čia matomos kelios esminės priežastys, kurios nesprendžiamos jau ilgą laiką.
Pirma, kai kuriose Vakarų valstybėse valdžia pradedantiesiems verslą sporto paslaugų srityje sudaro palankias sąlygas, taiko įvairias lengvatas: kelerius metus atleidžia tokį verslininką nuo mokesčių, suranda reikiamas patalpas, jas suremontuoja – tik teik paslaugą. O pas mus šioje srityje nematyti jokių pokyčių.
Antra, visi supranta, kad miesto ar šalies valdžia privalo skatinti sportą, tačiau jo rėmimas, arba, kitaip tariant, teikiamos finansinės injekcijos, gali būti ir ydingos. Pavyzdys – Kauno savivaldybės parama krepšinio klubui „Žalgiris“. Tai tikrai daro neigiamą poveikį sporto klubų plėtotei, reklamuoja akivaizdų protekcionizmą, kurio moto – prieinu, pažįstu, galiu gauti ir sėkmingai gyvenu. Taip iškraipoma rinka, konkurencija, menkinami kitų laimėjimai. Manau, kad ir Vilnius savivaldybės pasirinkimas yra neteisingas, galima rasti daug kitų būdų miesto komandai paremti. Tai ypač neteisinga kitų sporto šakų atžvilgiu, o apie konkurencingumą net kalbos nėra.

Vilniaus savivaldybės skola (mln. Lt, atitinkamų metų sausio 1 d.)

2007    327,1
2008    457,3
2009    607,6
2010    704,6
2011*    863

* 2011 m. gruodžio 1 d. duomenimis
Šaltinis: Vilniaus miesto savivaldybė

Krepšinio klubo „Lietuvos rytas“ trofėjai

Turnyras    Trofėjai    Metai

Europos taurė („Eurocup“)    2    2005, 2009
Šiaurės Europos krepšinio lyga (NEBL)    1    2002
Baltijos krepšinio lyga (BBL)    3    2006, 2007, 2009
Baltijos krepšinio lygos taurė (BBL taurė)    1    2008
Lietuvos krepšinio lyga (LKL)    5    2000, 2002, 2006, 2009, 2010
Lietuvos krepšinio federacijos taurė (LKF taurė)    3 1998, 2009, 2010

Šaltinis: bc.lrytas.lt

Be abejonės, vienas įsimintiniausią 2011 m. įvykių – Lietuvoje vykęs Europos krepšinio čempionatas.

Tądien, kai nuo Lietuvos ir Makedonijos krepšininkų dvikovos akių neatitraukė net krepšiniu nesidomintys tautiečiai, „EuroBasket 2011“ organizacinio komiteto vykdomasis direktorius Mindaugas Špokas tam neturėjo laiko. „Mačiau tik varžybų atkarpą. Supratau, kad mūsiškiams blogai“, – prisimena M.Špokas.
Europos čempionato pagrindinis organizatorius prisipažįsta čempionato metu neturėjęs kada pasimėgauti krepšiniu ir priduria: „Gaila, kad nelaimėjome medalių.“
Tačiau tai, kad likome be medalių, buvo vienas iš nedaugelio čempionato nusivylimų. Tiesa, tikėtasi sulaukti daugiau svečių, bet dėl to kaltas ne organizacinis komitetas, o mūsų viešbučių lupikavimas ir turizmo organizatorių vangumas. O kas priklausė nuo organizacinio komiteto, sulaukė aukščiausių įvertinimų. „Pagal finansinius ir žmogiškuosius išteklius padarėme daugiau, nei leido mūsų galimybės“, – nesikuklina M.Špokas.
Kuklintis tikrai nėra reikalo: organizatoriams dėkojo ir žarstė komplimentus FIBA, o „Eurobasket 2013“ šeimininkai slovėnai stebėjosi, kaip Lietuvai pavyko pastatyti tokias arenas ir taip sklandžiai suorganizuoti tokį didelį Europos krepšinio čempionatą, kuriame pirmąkart dalyvavo ne šešiolika, kaip būdavo lig šiol, o 24 komandos.

Valstybė uždirbo 2 mln. Lt
Europos vyrų krepšinio čempionatas ne tik visą Lietuvą užkrėtė oranžiniu virusu, ne tik suteikė galimybę pamatyti didžiausias krepšinio žvaigždes. „Vyriausybei per PVM sugrįžo 2 mln. Lt daugiau, nei ji įdėjo į čempionato organizavimą. O kur dar pridėtinė vertė – „EuroBasket 2011“ padidino mūsų šalies žinomumą, pagerino įvaizdį, krepšininkai ir čempionato svečiai buvo nustebinti arenomis, kurios toliau funkcionuoja, nors dažnai, pastatytos specialiai renginiui, pavyzdžiui, olimpiadoms, jos nugriaunamos“, – privalumus vardija M.Špokas. „EuroBasket 2011“ vyr. organizatorius džiaugiasi, kad Vyriausybei, savivaldybėms ir organizaciniam komitetui pavyko dirbti vieningai.
Dar vienas išskirtinis pavyzdys: būdamas nevalstybinė įstaiga, organizacinis komitetas pirko prekes ir paslaugas viešųjų pirkimų būdu, kad visuomenė matytų, jog stengiamasi lėšas naudoti taupiai ir skaidriai. „Beje, visos lėšos liko Lietuvoje, nes prekės ir paslaugos pirktos iš Lietuvos įmonių, o PVM papildė valstybės biudžetą“, – pabrėžia M.Špokas.
Jis taip pat primena, kad krepšinio varžybos sudarė tik 10–15 proc. „EuroBasket 2011“, nes tai buvo didžiulis renginys su daugeliu komponentų: IT tarnyba, apsauga, savanoriais, svečiais, su daug kitų renginių net šešiuose miestuose – Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje, Klaipėdoje, Vilniuje ir Kaune. O M.Špokui teko būti lyg viso šio didžiulio skirtingų instrumentų orkestro dirigentu.

Plaukikas šalia krepšinio aikštelės
36-erių metų M.Špokas – ir pats nemažai pasiekęs sporto arenose, tačiau ne krepšinio aikštelėje. 1996-aisiais jis netgi dalyvavo Atlantos olimpinėse žaidynėse ir užėmė 28-ą vietą plaukimo nugara rungties 100 m distancijoje. Dabar M.Špokas žaidžia vandensvydį, bet tikru čempionu tapo sporto vadybos srityje. Jis – Liono universiteto sporto organizacijų valdymo ir administravimo specialybės magistras. Yra dirbęs LKKA sporto centro direktoriumi ir komercinės grupės vadovu, Lietuvos krepšinio federacijos projektų vadovu, moterų ir vyrų Lietuvos krepšinio rinktinėse, buvo Lietuvos nacionalinės komandos administratorius 2008 m. Pekino olimpiadoje, Europos šešiolikmečių ir aštuoniolikmečių čempionatų Lietuvoje 2009 ir 2010 m. direktorius.
Visų „EuroBasket 2011“ nuopelnų M.Špokas sau neprisiima. „Subūrėme puikią organizacinę komandą“, – giria savo kolegas. Šiuo metu kaip tik eina į pabaigą įmonės, organizavusios čempionatą, uždarymo darbai, rengiamos paskutinės ataskaitos. M.Špokas sako turįs planų, kur toliau panaudoti savo žinias ir patirtį visuomenės labui. Jis džiaugiasi, kad „EuroBasket 2011“ organizacinės komandos patarimai dabar praverčia Užsienio reikalų ministerijai besirengiant Lietuvos pirmininkavimui ES 2013 m.

Apie „EuroBasket 2011“ skaičiais
Tiesioginės pajamos – 34,8 mln. Lt, išlaidos – per 32,5 mln. Lt.
Valstybė čempionatui surengti skyrė 9,8 mln. Lt, o į biudžetą per PVM grįžo 11,8 mln. Lt.
Parduota 158 tūkst. bilietų – 75 proc. buvusių rinkoje (per 2007 m. čempionatą Ispanijoje – apie 50 proc.).
Rungtynes arenose stebėjo 135 tūkst. vietinių žiūrovų, o pramogų zonose – 120 tūkst.
Lietuvoje apsilankė per 20 tūkst. svečių iš užsienio.
90 tiesioginių televizijos transliacijų buvo matomos 150-yje šalių.
„EuroBasket 2011“ talkino apie 1,5 tūkst. savanorių.
Saugumu rūpinosi beveik 4 tūkst. žmonių iš privačių saugos tarnybų, policijos, Viešojo saugumo tarnybos, Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, Radiacijos saugos centro ir operatyvinių tarnybų.
Akredituota 1,3 tūkst. žiniasklaidos atstovų.
Čempione, kaip ir prieš dvejus metus, tapo Ispanija, Lietuva liko penkta.
Šaltinis: „EuroBasket 2011“

Citata
M.Špokas: „Pagal finansinius ir žmogiškuosius išteklius padarėme daugiau, nei leido mūsų galimybės.“

Lietuvos suaugusiųjų rinktinės debiutantas, 2011-ųjų pasaulio devyniolikmečių čempionato lyderis ir naudingiausias žaidėjas, Vilniaus “Lietuvos ryto” vidurio puolėjas Jonas Valančiūnas avansu jau vadinamas antruoju Lietuvos Saboniu.

Vos devyniolikos sulaukęs Jonas Valančiūnas šiemet tapo didžiausia krepšinio sensacija Lietuvoje. J.Valančiūnas pirmasis ir vienintelis per pastarąjį dešimtmetį gavo tris svarbiausius Senojo žemyno pirmenybių prizus. 2008 m. jis buvo išrinktas naudingiausiu Europos jaunučių (iki 16 metų), pernai – jaunių iki 18 metų, šiemet – jaunimo iki 19 metų čempionatų žaidėju.
Šiemet vasarą Rygoje vykusiame jaunimo iki 19 metų pasaulio čempionate jis stebino nepriekaištingu ir netgi žaismingu žaidimu bei padėjo Lietuvos jaunių rinktinei pasidabinti aukso medaliais. Po šio įspūdingo pasirodymo J.Valančiūnas buvo pakviestas debiutuoti ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje, su kuria atstovavo savo šaliai Lietuvoje vykusiame Europos vyrų krepšinio čempionate.
Tačiau didžiausiu komplimentu šiuo metu “Lietuvos ryto” komandoje žaidžiančiam vidurio puolėjui tapo Kanados komandos “Toronto Raptors” kvietimas kitais metais žaisti stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje – komanda J.Valančiūną vadinamojoje naujokų biržoje pakvietė penktuoju numeriu.
“Rungtyniauti NBA – didžiausias krepšininko laimėjimas. Būsiu labai laimingas, jei ši svajonė išsipildys. Tačiau kol kas visi per daug šneka apie NBA. Niekas dar niekur nevažiuoja, o visi man jau krauna lagaminus”, – prisipažįsta J.Valančiūnas, kurio galimybė žaisti NBA galutinai paaiškės 2012-aisiais.

Komplimentai – avansu

Sporto analitikai pripažįsta, kad daugelį komplimentų J.Valančiūnas gauna avansu. Jis iš tiesų yra labai perspektyvus ir galima beveik neabejoti, jog taps viena ryškiausių krepšinio žvaigždžių pasaulyje, tačiau yra dar labai jaunas ir turi įdėti daug pastangų, kad šios trenerių ir gerbėjų viltys pasiteisintų.
“Lietuvos ryto” treneris Aleksandras Džikičius pripažįsta, kad J.Valančiūnui, kaip ir kitiems krepšininkams, pasitaiko geresnių ir blogesnių varžybų, bet neabejoja, jog laikui bėgant krepšininko lygis augs ir taps stabilus. “Esu tikras, kad J.Valančiūnas ateityje žais geriau, o jo pastangos tikrai atsipirks”, – žada A.Džikičius.
“Visi mes nuolat pamirštame, kad Jonui – vos 19 metų. Jis tik pradeda savo profesionalią karjerą. Ir fizinė, ir psichologinė jo forma dar nėra tokia, kokios laukiame. Todėl turime jam padėti vildamiesi, kad sunkus darbas ir palaikymas duos norimą rezultatą”, – tikina J.Valančiūno treneris.
Vis dėlto daug prie J.Valančiūno įvaizdžio prisideda ne tik sunkus jo darbas, bet ir žiniasklaida bei gerbėjai. Pavyzdžiui, jaunių pasaulio čempionate Jonas pelnė visuotines simpatijas, kurių pakako, kad ir vyrų čempionate, kuriame sekėsi prasčiau, jis būtų vertinamas kaip aukščiausio lygio žaidėjas.
Panašus pavyzdys – ir “Toronto Raptors” gerbėjai, kurie, išgirdę, kad į komandą kviečiamas “kažkoks jaunas europietis, ir dar aukštaūgis, nors reikėtų žemesnio žaidėjo”, negailėjo kritikos nei pačiam J.Valančiūnui, nei “Toronto Raptors” savininkams. Tačiau Lietuvos sirgaliai Kanados krepšinio forumuose ėmėsi formuoti teigiamą nuomonę apie Lietuvos krepšininką – kėlė vaizdo įrašus su gražiausiomis jo žaidimo akimirkomis ir liaupsino jo laimėjimus čempionatuose. Rezultatas akivaizdus – net ir nepabuvęs Kanadoje, J.Valančiūnas čia jau yra vienas populiariausių krepšininkų.
Beje, Jonas visuomet spėja įšokti į traukinį, kurio keleiviu būti jam dar lyg ir per anksti. Į pirmąjį vyrų klubą “Perlas” J.Valančiūnas, kaip pats sako, pateko iš “vaikų amžiaus”. Lygiai taip pat jis pateko ir į Lieuvos rinktinę – tiesiai iš jaunių lygos. Vos spėjęs apšilti kojas Lietuvoje, jis jau kviečiamas į NBA. Taigi viskas J.Valančiūno sportinėje karjeroje iš tiesų vyksta tarsi avansu.
“Svarbiausia – J.Valančiūnui reikia užmiršti dabar nuolat jam sakomas liaupses, nekreipti į jas dėmesio ir toliau dirbti. Jis bus fantastiškas žaidėjas”, – apibendrina buvęs Lietuvos rinktinės ir dabartinis Rusijos CSKA komandos treneris Jonas Kazlauskas.

Didžiausi J.Valančiūno laimėjimai
2008 m.
Išrinktas naudingiausiu Europos jaunučių iki 16 m. čempionato žaidėju

2010 m.
Išrinktas naudingiausiu jaunių iki 18 m. čempionato žaidėju

2011 m.
Pripažintas naudingiausiu jaunimo iki 19 m. čempionato žaidėju
Debiutavo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje
Penktuoju numeriu pakviestas žaisti NBA komandoje “Toronto Raptors”

149 dienas NBA (Angl. National Basketball Association, NBA) lygą kaustęs lokautas baigėsi. Per Kalėdas pajėgiausi pasaulio krepšininkai ir vėl iš bėgs į aikšteles ir įspūdingu žaidimu džiugins milijonus sirgalių.

Komandos tuo tarpu pradės eilinį žygį link vietos atkrintamosiose varžybose ir galimybės kovoti dėl čempionų žiedų.
Bet ar tikrai reguliarusis NBA sezonas yra tik geriausių planetos krepšininkų šou, labiau skirtas krepšinio sirgaliams? Ar tai tik 82 rungtynių maratonas, kurio finišą komandos privalo pasiekti, norėdamos startuoti atkrintamosiose varžybose (Į atkrintamąsias varžybas patenka tik po 8 Rytų ir Vakarų konferencijų komandas – Aut. past.)? O gal pergalės reguliariajame sezone suteikia komandoms daugiau nei galimybę įsirašyti dar vieną „W“ (Angl. Win) į savo sąskaitą ir namų aikštės pranašumą atkrintamosiose varžybose? Atsakymas toliau.
Nugalėtojų kelias
Nuo NBA ir Amerikos krepšinio asociacijos (Angl. American Basketball Association, ABA) susijungimo 1976 m. sužaisti jau 35 stipriausios pasaulio krepšinio lygos sezonai. Absoliučių lygos čempionų taurė per tą laiką aplankė 12 skirtingų miestų. Reguliariojo sezono nugalėtojų titulą per tą patį laiką bent po kartą iškovojo 14 ekipų. Ar egzistuoja ryšys tarp šių čempionų titulų?
Taip. Net 16 kartų per 35 sezonus stipriausia reguliariojo sezono komanda vėliau įveikė savo varžovus ketvirtfinalyje, pusfinalyje, konferencijos finale ir, galiausiai, didžiajame finale bei tapo lygos čempionais. Taigi tikimybė, kad geriausia reguliariojo sezono ekipa triumfuos ir didžiajame finale yra beveik 1 iš 2 (45,7 proc.). Pripažinkime, tai yra daug.
Dažniausiai tokiu keliu čempionų žiedus iškovodavo Čikagos „Bulls“ bei Bostono „Celtics“ ekipos, atitinkamai, 5 ir 4 kartus, o taip pat Los Andželo „Lakers“ (3 kartai) bei San Antonijaus „Spurs“ (2 kartai) krepšininkai.
Kadangi NBA nustatomi ne tik absoliutūs lygos, reguliariojo sezono, bet ir atskiri Rytų bei Vakarų konferencijų nugalėtojai, pažvelkime ir į jų statistiką. Reguliariojo sezono čempionai automatiškai yra ir kažkurios konferencijos nugalėtojai, todėl 16 absoliučių nugalėtųjų titulų konferencijos čempionams jau turime. Pasirodo, kad stipriausia konferencijos komanda po reguliariojo sezono, net ir nepasiekusi absoliučiai geriausio rezultato lygoje, vėliau vis tiek triumfavo atkrintamosiose varžybose dar 7 kartus. Taigi – net 23 absoliučių nugalėtojų titulai per 35 sezonus (65,7 proc.).
Tiems, kas šį straipsnį skaito tik norėdami sužinoti, kokia ta papildoma reguliariojo sezono NBA reikšmė, jau dabar galiu atsakyti – čempioniškas žaidimas 82 rungtynių maratone net 2 atvejais iš 3 komandas daugiau ar mažiau vingiuotu keliu nuveda link svarbiausio sezono trofėjaus – NBA čempionų žiedų. Dabar, matyt, būtų pats laikas pataisyti ir straipsnio pavadinimą – „(Ne)“ reikėtų išbraukti.

Ankstyvos čempionų atostogos
Visos taisyklės turi išimčių. Kartais išimtys būna itin didelės. Kartais geriausios NBA reguliariojo sezono komandos iš kovos dėl čempionų žiedų pasitraukia jau po pirmojo atkrintamųjų varžybų etapo. Tiksliau, ne kartais, o keturis kartus.
1993–1994 m. pirmenybėse po trijų iš eilės iškovotų čempiono žiedų iš krepšinio, kaip vėliau paaiškėjo, laikinai pasitraukus geriausiu visų laikų krepšininku tituluojam Michaelui Jordanui, reguliariojo sezono metu atrodė, kad niekas negalės sulaikyti Sietlo „SuperSonics“ ekipos. Shawno Kempo ir Gary Paytono vedama ekipa per 82 mačus iškovojo 63 pergales ir užtikrintai tapo ne tik Vakarų konferencijos, bet ir visos lygos nugalėtojais. Tačiau sulaikė. Jau pirmajame atkrintamųjų varžybų etape Sietlo krepšininkus po 5 varžybų serijos rezultatu 2:3 (Tuo metu pirmajame atkrintamųjų varžybų ture buvo žaidžiama iki 3 pergalių. – Aut. past.) įveikė Denverio „Nuggets“ (42 pergalės ir 8 vieta Vakarų konferencijoje).
Anksti atostogos prasidėjo ir geriausiai 2006–2007 m. reguliariojo NBA sezono ekipai Dalaso „Mavericks“. Net 67 kartus per 82 susitikimus triumfavusius Dalaso krepšininkus, savo gretose turinčius naudingiausiu reguliariojo sezono krepšininku (Angl. Most Valuable Player, MVP) pripažintą vokietį Dirką Nowitzkį, likimas pirmajame atkrintamųjų varžybų etape suvedė su Oklendo „Warriors“. Komanda, kuri reguliariajame sezone iškovojo net 25 pergalėmis mažiau, komanda, kuriai „Mavericks“ reguliariajame sezone nusileido visus 3 kartus… Nerado pergalės recepto Dalaso klubas ir atkrintamosiose varžybose – serija iki 4 pergalių pralaimėta 2:4.
Iki pat paskutinių 2010–2011 m. reguliariojo sezono rungtynių atrodė, kad San Antonijaus „didysis trejetas“ – Timas Duncanas, Emanuelis Ginobili ir Tony Parkeris – atves „Spurs“ link geriausios reguliariojo sezono komandos titulo ir taip aukšta nata pradės kovą atkrintamosiose varžybose dėl dar vieno čempionų žiedų komplekto. Deja, paskutinę reguliariojo sezono dieną San Antonijaus krepšininkus aplenkė Rytų konferencijos nugalėtojai Čikagos „Bulls“, o dar labiau „Spurs“ nepasisekė taip įprastose atkrintamose varžybose (San Antonijaus ekipa į atkrintamąsias varžybas patenka jau 14 sezonų iš eilės. – Aut. past.). Vakarų konferencijos reguliariojo sezono čempionus rezultatu 2:4 jau pirmame etape eliminavo Memfio „Grizzlies“ krepšininkai.
„Spurs“ ekipa nebuvo pirmoji konferencijos nugalėtoja, netolimoje praeityje pasirodymą atkrintamosiose varžybose baigusi jau pirmajame jų etape. 1998–1999 m. pirmenybėse toks pats likimas ištiko ir Rytų konferencijos reguliariajame sezone daugiausiai pergalių iškovojusią Majamio „Heat“. Majamio krepšininkus po atkaklios kovos eliminavo Niujorko „Knicks“. Niujorko klubą netrukus atsiminsime ir dar kartą…

Mažieji čempionai
Rašydamas straipsnio įžangą ne veltui paminėjau sutrumpinto reguliariojo sezono galimybę. Tokia situacija NBA jau yra buvusi, kai prieš 1998–1999 m. sezoną lygą taip pat buvo sukaustęs lokautas (Lokautas truko 191 dieną, komandų savininkai ir žaidėjai susitarimą pasiekė tik 1999 m. sausio 18 d. – Aut. past.). Komandų savininkams ir žaidėjams pagaliau pasiekus susitarimą, reguliariojo sezono maratonas buvo sutrumpintas iki 50 rungtynių.
Sutrumpintą ir tik 1999 m. prasidėjusį sezoną vangiai pradėjusi (vos 6 pergalės per 14 rungtynių) San Antonijaus „Spurs“ ekipa finišavo laimėdama 12 iš paskutinių 13 susitikimų ir kartu su Jutos „Jazz“ klubu pasidalino tiek geriausios Vakarų konferencijos, tiek ir visos NBA reguliariojo sezono komandos titulą. Nesumažino apsukų San Antonijaus krepšininkai ir atkrintamosios varžybose, kur per 17 susitikimų varžovams nusileido vos 2 kartus, finale nušlavė jau ir taip didžiulę staigmeną pateikusią Niujorko „Knikcs“ (Niujorko ekipa 1998–1999 m. sezone tapo pirmąja komanda lygos istorijoje, reguliariajame sezone užėmusia vos 8 vietą savo konferencijoje, tačiau sugebėjusia prasimušti į didįjį finalą. – Aut. past.) bei pelnytai tapo absoliučiais lygos čempionais, taip pakartodami straipsnyje surastą „nugalėtojų kelią“.

Istorija palanki Čikagai
Tyrimą ieškodamas ryšio tarp komandos rezultatų reguliariajame sezone ir jos galimybių triumfuoti didžiajame finale atlikau dar prieš 2010–2011 m. NBA pirmenybių reguliariojo sezono pabaigą, todėl itin įdėmiai sekiau galingą Čikagos „Bulls“ krepšininkų spurtą sezono pabaigoje ir jų kovą dėl, pirmiausiai, stipriausios Rytų konferencijos, o vėliau ir visos lygos ekipos vardo. Žinojau, kad legendinio M. Jordano vedama Čikagos ekipa pakeliui link 6 savo čempionų žiedų net 5 kartus iškovojo ir daugiausiai pergalių 82 rungtynių reguliariojo sezono maratone. Ramybės nedavė klausimas, ar naujajai „Bulls“ žvaigždei Derrickui Rose‘ui su kompanija pavyks pratęsti šią Čikagos tradiciją.
62 pergalės leido „Bulls“ krepšininkams po reguliariojo sezono įsitvirtinti pirmoje Rytų konferencijos vietoje bei aplenkti visus varžovus ir kovoje dėl absoliučiai geriausios lygos komandos vardo po 82 susitikimų. Namų aikštės pranašumą užsitikrinusi Čikagos ekipa pirmajame atkrintamųjų varžybų rate nesunkiai susidorojo su Indianos „Pacers“, o konferencijos pusfinalyje rezultatu 4:2 įveikė ir Atlantos „Hawks“ krepšininkus. Dar vienas čempioniškas žygis atrodė vis realesnis, tačiau konferencijos finale „Bulls“ laukė susitikimas su ambicijų pasimatuoti čempionų žiedus nuo pat sezono pradžios neslėpusiais Majamio „Heat“.
Susitikimas tapo lemtingas. Čikagos krepšininkai nesugebėjo pasipriešinti Majamio ekipai su dukart naudingiausiu lygos krepšininku LeBronu Jamesu ir vieną čempiono žiedą jau turinčiu Dwyane‘u Wade‘u priešakyje. Serija pralaimėta 4:1. D. Rose‘ui teks laukti kito šanso papildyti „Bulls“ titulų kolekciją.

Namų aikštės pranašumas

Atkrintamosiose varžybose susitinkant dviem komandoms namų aikštės pranašumas suteikiamas tai, kuri reguliariajame sezone iškovojo daugiau pergalių. Tai reiškia, kad geriausia lygos ekipa namų aikštės pranašumą turi visuose atkrintamųjų varžybų etapuose, konferencijos nugalėtojai – kovodami su savo konferencijos komandomis, antra geriausia konferencijos komanda – pirmuose dviejuose atkrintamųjų varžymų etapuose ir t.t. 5–8 vietas po reguliariojo sezono savo konferencijoje užėmusios ekipos svarbiausiose kovose galimybės remtis savo aikštės pranašumu neturi galimybės.
Tad kiek svarbus savos aikštės pranašumas komandai, pradedančiai kovą dėl čempionų žiedų atkrintamosiose varžybose? Pasirodo, itin svarbus. Per pastaruosius 35 sezonus net 34 kartus absoliučia lygos nugalėtoja tapdavo komanda, turėjusi namų aikštės pranašumą bent pirmajame atkrintamųjų varžybų etape. Būsimi NBA čempionai savo sienų persvara galėjo naudotis ir konferencijos pusfinalyje net 29 kartus per minėtas 35 pirmenybes.
Ta vienintele komanda, sugebėjusia triumfuoti didžiajame finale neturint namų aikštės persvaros nė viename atkrintamųjų varžybų etape, tapo Hiustono „Rockets“. Vos prieš metus iškovoję pirmąjį savo trofėjų (1993–1994 m. sezone „Rockets“ pirmą kartą komandos istorijoje tapo NBA čempionais. – Aut. past.), 1994–1995 m. pirmenybių reguliariajame sezone Hiustono krepšininkai nedemonstravo čempioniško žaidimo, iškovojo vos 47 pergales ir galutinėje Vakarų konferencijos rikiuotėje liko tik šešti. Tai nesutrukdė patyrusių, tačiau dar puikiai rungtyniaujančių Hakeemo Olajuwono ir Clyde‘o Drexlerio vedamai „Rockets“ įveikti galingas Jutos „Jazz“, Fynikso „Suns“ ir absoliučiai geriausią reguliariojo sezono komandą San Antonijaus „Spurs“ Vakarų konferencijoje, o po to ir Orlando „Magic“ didžiajame finale bei parvežti į Hiustoną antrąją čempionų taurę iš eilės.
Dabar jau aišku, kad 2011–2012 m. sezone 30-čiai lygos komandų teks įveikti 16 susitikimų trumpesnį 66 rungtynių maratoną. Galime net neabejoti, kad ir būdamas trumpesnis nei įprastai jis ir vėl užkariaus milijonų krepšinio sirgalių dėmesį nuo pirmojo ginčo kamuolio iki paskutinių rungtynių finalinės sirenos. Ir tada žiūrėdami į pergalių grafą turnyrinėje lentelėje nepamirškim, kokia visgi didelė pergalių reguliariojo sezono maratone svarba.