Ar hipertrofuotas dėmesys ir hipertrofuotos lėšos, skiriamos krepšiniui, žlugdo kitas sporto šakas?

Krepšinis Lietuvoje – valstybė valstybėje: su savo valdžia, politika, su savo gyvenimu, kurį kartu gyvena ir beveik trys milijonai Lietuvos žmonių. Tokių pozicijų, kokias užsitarnavo krepšinis, mūsų šalyje daugiau neturi nė viena kita sporto šaka. Kodėl būtent krepšinis išsikovojo neginčijamą tautos meilę ir valstybės palaikymą? Reikėtų prisiminti, kad krepšinyje pirma buvo pergalės, o tik po to atėjo pinigai.
Tautos identitetas
Krepšiniui didžiausią postūmį davė geri rezultatai – 1937 ir 1939 m. laimėti Europos čempionatai. Antrasis, vykęs Kaune, turbūt ir pasėjo į derlingą dirvą – pilnutėlę sporto halę – meilės krepšiniui sėklą. Ši sudygo ir suvešėjo, išleido šaką, pavadintą “Žalgiriu”. Ši šaka subrandino ir asmenybes – Modestą Paulauską ir Arvydą Sabonį. Su pastaruoju vardu jau siejamas ne tik krepšinis, bet ir apskritai Lietuvos vardas pasaulyje. Kur dar kiti visame pasaulyje garsūs įvairių kartų Lietuvos krepšininkai.
Vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšinio trenerių Jonas Kazlauskas neabejoja, kad krepšinis yra Lietuvos vizitinė kortelė: “Šį sportą tapatiname su valstybe, nes matome, kokią įtaką krepšinis daro mums. Krepšinis užsitarnavo pripažinimą dėl to, kad tokiai žmonių skaičiumi mažai šaliai šio sporto laimėjimai yra labai aukšti, netgi fantastiški, kaip stebuklas. Tai ir yra mūsų fenomenas, nes neturėjome nei gerų sporto salių, nei stiprių ekonominių struktūrų, kurios galėtų išlaikyti labai galingus klubus. Vis dėlto vieną dalyką turime tikrai gerą – labai stiprias krepšinio mokyklas, kurios, nepaisant nuolatinių nepriteklių, užaugina vis naujas pajėgias krepšininkų kartas. Nuo vaikystės krepšiniu gyvena vaikai, jų tėvai, o iš to ir atsirado mūsų tautos meilė krepšiniui, visas tas ažiotažas.”
“Lietuvos krepšinio fenomenas susiklostė istoriškai. Tradicijos prasidėjo nuo 1937 ir 1939 m. Tuo metu Lietuvoje daugiau nebuvo jokių aukštesnių sportinių laimėjimų, ir tai davė impulsą būtent krepšinio vystymuisi pokario metais, – svarsto Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinio direktoriaus pavaduotojas Ritas Vaiginas. – Tie laimėjimai Europos čempionatuose įsirėžė į tautos atmintį. Kitas dalykas, – Lietuva visais laikais buvo žaidimų kraštas. Sovietų laikais turėjome stiprų ne tik krepšinį, bet ir rankinį, palyginti pajėgių tinklininkų, futbolininkų. Krepšiniui išpopuliarėti leido geri mūsų komandų rezultatai ir asmenybės – Stepas Butautas, Justinas Lagunavičius, Stasys Stonkus ir kiti, kurie dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Vėliau – Modestas Paulauskas, po jo – ir jaunesnioji Sergejaus Jovaišos, Rimo Kurtinaičio, Valdemaro Chomičiaus, Šarūno Marčiulionio ir Arvydo Sabonio karta. Krepšinyje visais laikais buvo labai gerų krepšininkų ir aukštų rezultatų, todėl šio sporto populiarumas nuolat tik didėjo.” Kitos sporto šakos per ištisus dešimtmečius išaugino po vieną kitą pasaulyje gerai žinomą sportininką, o kiekviena lietuvių krepšinio karta išugdė po visą grupę garsių žaidėjų.

Vis dėlto pašnekovai vienu balsu tvirtino, kad krepšinis pirmiausia yra sportas, o ne religija, kaip Lietuvoje dažnai vadinamas. “Tačiau politika, manau, krepšinį galima vadinti. Dabar gal politikos ir mažiau, bet kai “Žalgiris” sovietų laikais kovėsi su Maskvos CSKA, tai buvo tikra politika, mes kovojome su okupaciją, tarsi pasisakydami prieš Raudonąją armiją, – primena R.Vaiginas. – Vis dėlto reikia pripažinti, kad sportas ir dabar neretai naudojamas politiniais tikslais, krepšinis – ne išimtis.”

Išskirtinio finansavimo neturėjo
Vieninteliai, keiksnojantys krepšinį, Lietuvoje yra kitų sporto šakų atstovai, kurie piktinasi nevienoda meile, skirstant valdiškus pinigus. O ir privačių rėmėjų rasti ne krepšininkams yra gerokai sunkiau. Tačiau ar iš esmės kas nors pasikeistų, jeigu staiga kitos sporto šakos pradėtų gauti pinigų tiek, kiek krepšininkai? R.Vaiginas mano, kad visų sporto šakų vienodai vertinti negalima: “Galbūt vieniems sudarius geresnes sąlygas jie pasiektų ir aukštesnių rezultatų, bet kai kuriems pinigų duok kiek nori, o rezultatų nebus.”
Jis tikino, kad maždaug prieš 30 metų panašiai buvo finansuojamos visos žaidimų sporto šakos. “Nebuvo taip, kad krepšinis pradėjo gauti daugiau pinigų, tada atsirado ir rezultatai. Krepšininkai pergalių turėjo visais laikais. Tik atkūrus nepriklausomybę, kai pinigai imti skirstyti pagal laimėjimus, Lietuvos krepšininkai, ir toliau skynę pergales, savo sporto šakai uždirbo daugiau ir biudžeto lėšų”, – aiškino vienas KKSD vadovų.
Dabar iš biudžeto už parengtus žaidėjus nacionalinei rinktinei pinigų gauna ir profesionalūs krepšinio klubai – Kauno “Žalgiris”, Vilniaus “Lietuvos rytas”, jų gaudavo ir buvusi Vilniaus TEO komanda. Ar valstybei remti privačius klubus yra teisinga?
“Manau, tai yra teisinga. Be to, išmokamos labai nedidelės sumos – keli šimtai tūkstančių litų. Valstybei minimaliai prisidėti prie šitų klubų, ugdančių žaidėjus rinktinei, yra visiškai normalus dalykas. Be to, šie klubai turi jaunimo komandas, sporto mokyklas, kurioms valstybė netgi turėtų skirti didesnę paramą, tačiau šiuo metu nepajėgi to padaryti”, – dėstė R.Vaiginas.
Trenerio J.Kazlausko manymu, užauginti vieną talentingą sportininką yra paprasčiau nei suburti stiprią komandą. “Imkime Kinijos pavyzdį – ten daug talentingų pavienių sporto šakų atstovų, o stiprių komandų nėra, nors šalies galimybės milžiniškos. Lyginant Lietuvą ir Kiniją labai aiškiai matyti mūsų šalies krepšinio fenomenas. Turime tuo didžiuotis”, – sakė treneris.

Reikia sporto strategijos
Lietuvos kūno kultūros akademijos profesorius Antanas Skarbalius, buvęs geriausių Kauno rankinio komandos “Granitas” laikų ir Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris pripažino, kad krepšinis yra nusipelnęs išskirtinumo. Tačiau, jo teigimu, daug mažiau iečių dėl to būtų sulaužyta, jeigu Lietuva turėtų sporto strategiją. Ją visas pasaulis turi, o tokia sportiška Lietuva – ne. A.Skarbalius tvirtai įsitikinęs, kad sporto strategija būtina.
“Lietuva tikrai nepajėgi rengti sportininkų, visų olimpinių rungčių programos dalyvių. Krepšinis, mano manymu, yra nusipelnęs būti išskirtinė sporto šaka Lietuvoje, – neabejoja žinomas specialistas. – Bet šalia to turėtų būti strategija, kuri leistų siekti maksimalių rezultatų ir kitų sporto šakų atstovams. Ne visi norintys sportuoti gali būti geri krepšininkai, jie renkasi ir kitas sporto šakas. Tačiau nesulaukus bent minimalaus dėmesio, iš akiračio dingsta ir tas sportininkas, kuris galėtų garsinti Lietuvą būdamas kitos sporto šakos atstovas. Štai šiuo atžvilgiu pernelyg didelis dėmesys ir piniginės lėšos skiriamos krepšiniui, nesant kito sporto plėtros strategijos, žlugdo tą sporto šaką.”
Profesorius pateikė konkretų pavyzdį, kuris, jo manymu, yra negatyvus. Utenoje pastatyta nauja sporto salė, šio miesto krepšinio komanda pateko į Lietuvos krepšinio lygą. “Nesakau, kad sukurti stiprią krepšinio komandą blogai. Tačiau ji sužlugdė Utenoje rankinį. Lygiai taip pat atsitiko ir Pasvalyje, kuris visais laikais garsėjo išauginamais rankininkais. O už Pasvalio komandą Nacionalinėje krepšinio lygoje nežaidžia nė vienas pasvalietis, tik vienas sėdi ant suoliuko. Pasvalio savivaldybė rankinio komandai davė aštuonis tūkstančius litų, o krepšinio komanda gavo gerokai didesnę sumą. Tokios disproporcijos – nenormalios. Juk Pasvalys yra išauginęs pasaulio ir olimpinę rankinio čempionę Sigitą Mažeikaitę-Strečen.”
Kaunas vyrų rankinio klubams “Granitas” ir “Lūšis” skyrė po 50 tūkst. Lt, 25 tūkst. Lt – “Žalgirio” rankininkėms, o iš Vilniaus į Kauną persikėlusiai moterų “Viči-Aistės” krepšinio ekipai skyrė beveik pusę milijono. A.Skarbalius neabejoja, kad tokia pinigų skyrimo tvarka (apie Kauno “Žalgirį”, kuris yra miesto vizitinė kortelė, nediskutuojama) yra neteisinga.
“Neabejoju, kad su tokiais pinigais rankinio komandų rezultatai Europos mastu būtų geresni, o ir žiūrovų sporto halėje būtų daugiau”, – tvirtina A.Skarbalius.
A.Skarbalius retoriškai klausia, kam sukurta Sporto federacijų sąjunga, jeigu ji nekovoja dėl kitų sporto šakų? Blogiausia, kad Lietuva niekaip iki šiol neparengia sporto strategijos. Prieš keletą metų tuometinis premjeras Gediminas Kirkilas buvo sudaręs vyriausybinę komisiją sporto plėtros strategijai parengti, tačiau iš viso to, A.Skarbaliaus teigimu, keli politikai tik pasidarė sau partinę programą rinkimams.
Box1
Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšos, skirtos sporto federacijoms (2010 m., tūkst. Lt)
Lietuvos krepšinio    3560
Lengvosios atletikos     650
Šiuolaikinės penkiakovės    470
Plaukimo    380
Imtynių    332
Dviračių sporto    320
Futbolo    258
Bokso    210

Box2
Valstybės lėšų liūto dalis – krepšiniui (2010 m., mln. Lt)
Krepšinio reikalams:
Klaipėdoje ir Kaune kylančioms arenoms ir kelioms kitoms arenoms renovuoti          60
Nusipelniusių krepšininkų rentoms mokėti     kaip 4
2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionato organizaciniam komitetui – 1,1
Kitoms sritims:
Kitoms sporto šakų federacijoms, Lietuvos olimpiniam sporto centrui ir įvairiems sporto projektams įgyvendinti    38
Iš viso     103 mln. Lt:
2011 m. valstybės biudžete skirta 99,4 mln. Lt, iš jų atnaujinamoms arba statomoms krepšinio arenoms (48 mln. Lt) ir Europos vyrų krepšinio čempionatui pasirengti (9,9 mln. Lt).
Iš visuomeninių sporto organizacijų didžiausią paramą 2010 m. gavo Lietuvos krepšinio federacija (LKF) – 4,4 mln. Lt: iš Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo – 3,6 mln. Lt,  KKSD iš savo biudžeto krepšininkams pridėjo 835 tūkst. Lt. Į LKF biudžetą įtrauktas 1,7 mln. Lt mokestis “FIBA Europe” už teisę rengti 2011 m. Europos čempionatą.
Šaltinis: Kūno kultūros ir sporto departamentas

Svarbiausiame Lietuvai 2011 m. sporto renginyje – mūsų šalyje rugsėjį vyksiančiame Europos krepšinio čempionate mūsų šalies rinktinės galimybės nugalėti realios, o ir prielaidų tokiam optimizmui netrūksta.

Po 2010-ųjų pasaulio krepšinio čempionato, kur, daugelio nuostabai, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė iškovojo bronzos medalius, pergalėmis niekada nepasisotinančių mūsų šalies krepšinio mėgėjų mintis užvaldė vienas tikslas – aukso medaliai Europos čempionate. Ar turime šansų laimėti? Atsakymas vienareikšmis – taip. Kokie veiksniai lems Lietuvos rinktinės rezultatus Europos čempionate ir galimybę tapti čempionais?

Komanda gali keistis

Kokios sudėties Lietuvos rinktinė turėtų kovoti Europos čempionate – ta, kuri laimėjo pasaulio čempionato bronzos medalius, ar tokia, į kurią sugrįžtų garsiausi šalies krepšininkai?
Jokių abejonių nekelia rinktinės vėliavnešio – vyriausiojo trenerio Kęstučio Kemzūros – kandidatūra. Iš ganėtinai jaunų, žvaigždžių statuso dar neturinčių žaidėjų sugebėjęs suburti tikrą komandą, kuri pasaulio čempionate pralaimėjo tik būsimiems čempionams amerikiečiams, K.Kemzūra ir jo trenerių štabas nė akimirką neleido suabejoti savo profesionalumu.
Tačiau didelė tikimybė, kad pasaulio čempionate visus žavėjusi rinktinė Europos pirmenybėse Lietuvoje gali būti šiek tiek kitokia, nes apie norą grįžti į nacionalinę komandą yra pareiškę ir kai kurie garsiausi Lietuvos krepšininkai. Tai – Šarūnas Jasikevičius, Rimantas Kaukėnas, broliai Lavrinovičiai. Be to, prie rinktinės slenksčio stovi ir talentingiausias Lietuvos jaunimas – Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas.
Nors naujos kartos rinktinė su Kęstučiu Kemzūra jau įrodė ką gali padaryti vieninga ir noru laimėti deganti komanda, tačiau kartu sakyti, kad rinktinei nebereikia legendinių mūsų krepšinio žvaigždžių, kurie dar neatsisveikino su nacionaline komanda, būtų nusikaltimas. Taip mano “Prognozių” pašnekovai.
“Į rinktinę reikia kviesti visus stipriausius šalies krepšininkus. Ir treneris turi nebijoti reikšti kategoriškos nuomonės siekdamas aukščiausių tikslų, – įsitikinęs legendinių “Žalgirio” laikų krepšininkas, pasaulio čempionas, olimpinių žaidynių prizininkas Sergejus Jovaiša. – Pasaulio čempionate mūsų rinktinę lydėjo ir sėkmė, kurios Europos čempionate vargu ar sulauksime. Be to, kiek teko girdėti, į Lietuvą žada atvažiuoti ir kitų šalių didžiausios žvaigždės, tad konkurencija bus milžiniška. Lietuvos ekipai prireiks daugiau meistriškumo ir patirties. Todėl reikės  stipriausiųjų šalies krepšininkų paramos, ir žaidėjai, kurie kovojo pasaulio čempionate, tačiau 2011 m. rinktinėje turės užleisti vietą vyresniems ir labiau patyrusiems kolegoms, neturėtų įsižeisti. Viskas priklausys nuo trenerio, jam neturi būti jokio spaudimo iš šalies”.
“Šarūną Jasikevičių Lietuvoje turime vienintelį. Žaidžiant Lietuvoje, kai rinktinės krepšininkus slėgs milžiniška atsakomybė ir psichologinė įtampa, toks žaidėjas kaip Šaras būtų aukso vertės. Ir stebint Kšyštofo Lavrinovičiaus žaidimą Eurolygoje neabejoju, kad jis rinktinei būtų reikalingas. Apsispręsti bus sunku, – svarsto olimpinis čempionas ir prizininkas, legendinių “Žalgirio” laikų gynėjas, o dabar – vienas Lietuvos rinktinės trenerių Valdemaras Chomičius. – Tačiau žvaigždėms – jokių privilegijų. Į rinktinę turi patekti tie, kurie yra geriausiai pasirengę ir dega noru kautis už Lietuvą. Geriausius turėsime atrinkti pasirengimo metu. Manau, burdami rinktinę turėsime žiūrėti ir į ateitį. Didelė konkurencija mums turėtų būti į naudą. Tačiau skubėti su prognozėmis neverta, nes sezonas dar tik įsibėgėja, nežinia, ar visi rinktinės kandidatai galės ir norės vasarą skirti darbui, o ne ilsėtis”.
“Rinktinėje turi kovoti patys stipriausi krepšininkai, neatsižvelgiant į jų amžių. Jeigu mūsų žvaigždės neatsisakys žaisti Europos čempionate, jie turėtų būti rinktinėje. Š.Jasikevičiaus, brolių Lavrinovičių, R.Kaukėno pagalba būtų labai vertinga nacionalinei komandai, – dėsto ir Rimantas Grigas, buvęs Kauno “Žalgirio” vyriausiasis treneris. – Mano manymu, kai kuriais momentais šių žaidėjų trūko pasaulio čempionate. Jauna komanda yra jauna komanda. Pasaulio čempionate mums pavyko, jaunos Lietuvos rinktinės galbūt kai kurie varžovai neįvertino. O Lietuvoje vyksiančiame Europos čempionate šeimininkai jau bus laikomi favoritais, todėl visi priešininkai su jais kovos iš visų jėgų ir atitinkamai nusiteikę. Todėl laimėti nebus lengva”.

Slėgs atsakomybė

Europos čempionate mūsų komandą jau slėgs didžiulė atsakomybė, kurios ji nejautė pasaulio pirmenybėse. “Sirgalių parama taip pat bus lietuvių koziris, tačiau kartu didės ir atsakomybė, psichologinė įtampa. Esant tokiai situacijai gali pradėti jaunesniems žaidėjams drebėti rankos, noras padaryti kuo geriau neretai duoda atvirkščią rezultatą. Ir štai tuomet itin praverčia labiausiai patyrę žaidėjai. Toks Š.Jasikevičius, žaidęs daugybę finalų, matęs ir karšto, ir šalto, būtų labai naudingas rinktinei”, – mano R.Grigas.
Buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės žaidėjas Darius Maskoliūnas, Sidnėjaus olimpinių žaidynių prizininkas, dabar – vienas Vilniaus “Lietuvos ryto” komandos trenerių, taip pat laikosi nuomonės, kad rinktinė, kuri pasaulio čempionate Turkijoje iškovojo bronzos medalius, Europos pirmenybėse kovos truputį pasikeitusi.
“Rinktinės branduolys turėtų išlikti tas pats, treneriai – taip pat. Tai – labai svarbu, nes vieni kitus jau pažįsta, žaidėjai žino, ko treneriai iš jų nori. Rinktinei sudarytos pačios geriausios sąlygos, komandoje yra pasitikėjimas, didžiulis pliusas – sirgaliai. Tad Lietuvos rinktinė turės visas sąlygas gerai žaisti. Tačiau žaidžiant Lietuvoje didžiausias klausimas, ar krepšininkai išlaikys psichologinę įtampą? Juk pasaulio pirmenybėse tapus prizininkais niekas nebešneka apie jokios kitos spalvos medalius Europos čempionate, kaip tik aukso, – pastebi D.Maskoliūnas. – Todėl be jokių abejonių sakau, kad Š.Jasikevičius ir kiti garsiausi ir labiausiai patyrę Lietuvos krepšininkai būtų labai reikalingi rinktinei. Jau dabar matome ir dar turėsime progos pamatyti, ką Šaras sugeba. Jaunimui jis labai daug padėtų – ir psichologiškai, ir visomis kitomis prasmėmis. Be to, žinau, kaip su visais krepšininkais sutaria ir bendrą kalbą randa K.Kemzūra, kaip jis sugeba išnaudoti gerąsias kiekvieno savybes. Bet jau esu girdėjęs spekuliacijų, esą sugrįžusios žvaigždės tik trukdytų rinktinei, todėl noriu pasakyti, kad tai visiška nesąmonė. Galų gale, treneriai žaidėjus pasirinks tuos, kurie pasirengimo metu bus geriausi. O sveika konkurencija dėl vietos rinktinėje turėtų tapti gero žaidimo varikliu”.
Legendinių “Žalgirio” laikų krepšininkas S.Jovaiša įsitikinęs, kad pagrindinis lietuvių varžovas bus psichologinė įtampa.
“Visos tautos noras matyti Lietuvos rinktinę kovojančią finale psichologiškai užguls trenerių ir žaidėjų pečius. Nuo to, kaip jie išlaikys tą naštą, ir priklausys galutinis rezultatas, nes daug lengviau žaisti, kai iš tavęs niekas nelaukia ir nereikalauja aukščiausių rezultatų. Taip žaidėjai jautėsi pasaulio čempionate – laisvomis galvomis ir degančiomis širdimis, – vaizdingai aiškino gudriuoju krepšinio lapinu iki šiol vadinamas S.Jovaiša. – Savitvarda, susitaikymas su savimi, sugebėjimas esant ekstremaliai situacijai atskleisti geriausius savo sugebėjimus ir lems pergalę”.
S.Jovaiša prisipažino laukiantis Lietuvos rinktinės sėkmės: “Tikiu, kad galime laimėti Europos čempionatą, nes turėsime ir šeštąjį žaidėją – sirgalius. Jie taip pat gali atlikti labai svarbų vaidmenį, siekiant aukso medalių. Juk ir Turkijos rinktinė iki pasaulio čempionato finalo nukeliavo tik todėl, kad jų varžovai dėl sirgalių spaudimo žaidė tarsi pragare”.

Lietuviai namie jau yra laimėję

Vienas Lietuvos rinktinės trenerių V.Chomičius tiki, kad mūsų šalies rinktinė galėtų laimėti Europos čempionatą. Tačiau tai padaryti bus pajėgios ir dar kelios Europos šalių komandos.
“Svarbiausia – pasirengimas. Jis ir lems vienos ar kitos komandos galutinę pergalę. Taip pat daug priklausys nuo žaidėjų nuotaikos, noro kovoti. Siekiant Europos čempionų titulo, visi taškai turės sueiti”, – dėstė šiuo metu Rusijoje Maskvos srities “Triumf” komandos vyriausiuoju treneriu dirbantis V.Chomičius.
“Lietuvos rinktinė gali dar kartą laimėti Europos čempionatą, ji savo pajėgumą jau įrodė pasaulio čempionate. Juolab kad galime surinkti dar galingesnę komandą”, – tikino buvęs Kauno “Žalgirio” vyriausiasis treneris R.Grigas.
Istorija rodo, kad Europos čempionatą retai laimi šeimininkų komanda. Per 36 kartus vykusius Europos čempionatus šeimininkai nugalėtojais tapo devynis kartus. Paskutinį kartą 1993 m. tai pavyko padaryti Vokietijai.
Optimizmo niekada nestokojantis V.Chomičius neabejoja, kad Lietuvoje vyksiančios Senojo žemyno pirmenybės galėtų būti vienas tų retų atvejų, kai laimės būtent šeimininkai. Prisiminkime ir istoriją – Lietuvos krepšininkai jau yra laimėję namie vykusį Europos čempionatą 1939 m.

Trečiadienį sostinėje pasirašyta Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos krepšinio federacijos sutartis (LKF) dėl 2011 metų Europos vyrų krepšinio čempionato antrojo etapo organizavimo.

“Nors tai ir ne finalas, tačiau labai svarbus etapas, į kurį suvažiuos daugiau komandų, nei į bet kurį kitą miestą, kuriame vyks Europos krepšinio čempionato kovos. O Vilnius jau yra įrodęs, kad sugeba puikiai surengti aukščiausio lygio varžybas ir priimti užsienio svečius”,- sakė Vilniaus miesto meras Raimundas Alekna.

Į Vilnių po grupių varžybų atvyks 12 stipriausių pirmenybių komandų, kurios bus suskirstytos į dvi grupes. Po Vilniaus etapo 8 komandos pateks į finalinį etapą, kuris vyks Kaune.

Sutartį su Vilniaus miestu LKF vardu pasirašė 2011 metų Europos krepšinio čempionato organizacinio komiteto direktorius Mindaugas Špokas.

“Per vasarą vykusį Europos jaunių iki 18 metų čempionatą Vilnius surengė tikrą krepšinio šventę, apie kurią puikiai atsiliepė ir dalyviai, ir svečiai, ir tarptautinės krepšinio federacijos FIBA atstovai”,- sakė M. Špokas.

Europos vyrų krepšinio čempionatas kitais metais rugpjūčio 31 rugsėjo 18 dienomis vyks šešiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Alytuje. Pirmą kartą pirmenybėse dalyvaus 24 geriausios Senojo žemyno komandos.

Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) ir naujienų portalo delfi.lt surengtuose geriausių 2010 metų Lietuvos krepšininkų rinkimuose nugalėjo Linas Kleiza ir Sandra Linkevičienė. Gruodžio 1-20 dienomis delfi.lt portale vykusiame balsavime 35 kandidatai susilaukė 30289 skaitytojų balsų.

Pasaulio čempionate Turkijoje bronzos medaliu pasidabinęs Lietuvos vyrų rinktinės lyderis L. Kleiza geriausio žaidėjo laurus nuskynė antrus metus iš eilės. Toronto “Raptors” puolėjas gerokai aplenkė kitus pretendentus ir surinko net 43,1 proc. respondentų balsų (8143).

“Didžiulė garbė sulaukti tokio pripažinimo. Tiesa, asmeniniai titulai man tikrai nėra pats svarbiausias dalykas karjeroje. Pirmasis ir antrasis geriausio Lietuvos krepšininko titulai yra skirtingai malonūs, išskirti kurį nors vieną nesinorėtų”, sužinojęs, kad vėl tapo geriausiu Lietuvos krepšininku, sakė L. Kleiza.

Antrąją vietą geriausių krepšininkų rinkimuose užėmė kitas Lietuvos rinktinės žaidėjas, Kauno “Žalgirio” gynėjas Martynas Pocius. Už kurį balsavo 19,1 proc. delfi.lt skaitytojų (3603 balsai).

Trečioji pozicija atiteko Vilniaus “Lietuvos ryto” talentui Jonui Valančiūnui, kuris su Lietuvos vaikinų jaunių (iki 18 metų) rinktine iškovojo Europos čempionato aukso medalį ir buvo išrinktas naudingiausiu turnyro žaidėju. Vidurio puolėjui savo simpatijas skyrė 13,7 proc. (2583) balsavusiųjų.

Geriausios krepšininkės rinkimuose nugalėjusi Lietuvos rinktinės ir Kursko “Dinamo” (Rusija) klubo gynėja S. Linkevičienė surinko 26,6 proc. balsų (3033). Ji aplenkė geriausią 2009-ųjų mūsų šalies žaidėją, Stambulo “Galatasaray” (Turkija) vidurio puolėją Gintarę Petronytę (22,6 proc., 2584 balsai).

Trečioji vieta atiteko 13,9 proc. (1586) balsų surinkusiai Kauno “Viči-Aisčių” gynėjai Aušrai Bimbaitei.

Rinkimų prizininkių pastangomis Lietuvos moterų rinktinė vasarą užtikrintai įveikė atrankos į 2011 metų Europos čempionatą varžybų barjerą ir pateko tarp pajėgiausių Senojo žemyno komandų.

“Net nežinau, ką pasakyti… Šis titulas man netikėtas. Kas galėjo nulemti tokius balsavimo rezultatus? Rinktinėje galbūt ir neblogai pasirodžiau, bet klube sekėsi prasčiau: niekaip nesugebame patekti į geriausiųjų trejetą, vis liekame ketvirtos, kuklinosi S. Linkevičienė, prisipažinusi, kad pati titulą būtų skyrusi rinktinės kolegei Agnei Abromaitei. Žinoma, šis pripažinimas man nepaprastai malonus. Manau, bet kuris žmogus džiaugtųsi sulaukęs tokio įvertinimo. Ačiū visiems balsavusiems, gerų Jums švenčių. Linkiu, kad kiti metai būtų geresni mums visiems, ir pergalių tiek moterų, tiek vyrų krepšinyje būtų dar daugiau”.

Geriausių 2010 metų Lietuvos krepšininkų rinkimų lyderiai:

1. Linas Kleiza        43,1 proc. (8143)
2. Martynas Pocius     19,1 (3603)
3. Jonas Valančiūnas   13,7 (2583)
4. Mantas Kalnietis     6,6 (1253)
5. Tomas Delininkaitis  2,8 (534)
6. Robertas Javtokas    2,6 (496)
7. Jonas Mačiulis       2,3 (436)
8. Martynas Gecevičius  1,5 (276)
8. Šarūnas Jasikevičius 1,5 (276)
10. Ramūnas Šiškauskas  1 (195)

Geriausių 2010 metų Lietruvos krepšininkių rinkimų lyderės:

1. Sandra Linkevičienė 26,6 proc. (3033)
2. Gintarė Petronytė   22,6 (2584)
3. Aušra Bimbaitė      13,9 (1586)
4. Rima Valentienė     10,1 (1149)
5. Eglė Staknevičienė   4,9 (560)
6. Irena Vizbarienė     4,5 (515)
7. Santa Okockytė       3,7 (422)
8. Giedrė Paugaitė      2,8 (321)
9. Daina Staugaitienė   2,4 (272)
10. Agnė Abromaitė      2,2 (254)

Jaunimo ir sporto reikalų komisijos posėdyje bendru sutarimu buvo pritarta komisijos pirmininko Žilvino Šilgalio pasiūlymui oficialiai kreiptis į darbo grupę prie Lietuvos radijo ir televizijos komisijos ir pasiūlyti į visuomenei reikšmingų įvykių sąrašą įtraukti Eurolygos krepšinio turnyrą.

“Seimas, svarstydamas Visuomenės informavimo įstatymo naują redakciją ir pritaręs mano pataisai, aiškiai išreiškė valią bei žengė pirmą svarbų žingsnį grąžinant aukščiausio lygio krepšinio tiesiogines transliacijas į nemokamus kanalus. Tikiuosi, kad procesas nebebus vilkinamas ir Vyriausybė pagaliau priims sprendimą, kurio iš jos tikisi šimtai tūkstančių Lietuvos krepšinio mėgėjų. Argumentų įrodyti Europos Komisijai krepšinio, taip pat ir Eurolygos varžybų, kuriose žaidžia Lietuvos komandos, svarbą – apstu. Tai ir krepšinio populiarumas, ir tradicijos, ir pergalės, ir t.t. Tik, kaip rašte teigia pati Europos Komisija, pirmiausia pati Lietuva turi atlikti namų darbus, t.y. įtraukti Eurolygą į visuomenei reikšmingų įvykių sąrašą”, – teigia Ž. Šilgalis.

"Veido" archyvas

Prie “Lietuvos ryto” vairo stojus A.Trifunovičiui, komandos žaidimas pagerėjo, tačiau pergalių tarptautiniuose turnyruose vilniečių gerbėjai dar nesulaukė

Šiuo metu beveik dešimt buvusių garsių Lietuvos krepšinio trenerių neturi darbo arba dirba konsultantais. Jie teigia, kad net ir neturint darbo ryžtis sezono metu perimti komandos vadžias iš kito specialisto yra ganėtinai sunku.

Vos prasidėjus 2010–2011 m. sezonui Lietuvos krepšinį sudrebimo permainos Vilniaus “Lietuvos ryto” organizacijoje. To paties pavadinimo krepšinio klubo vyriausiojo trenerio vietą turėjo palikti vos vasarą ją užėmęs kroatas Draženas Anzulovičius, kartu su juo namo iškeliavo ir nuo “Lietuvos ryto” priklausomo Vilniaus “Perlo” strategas, taip pat kroatas, Ivanas Sunara. “Veidas” iš arčiau pažvelgė į įvairiuose klubuose sezonui jau prasidėjus vykstančias permainas. Treneriai teigia, kad net ir neturint darbo ryžtis sezono metu perimti komandos vadžias iš kito specialisto yra ganėtinai sunku.

Trūksta laiko

Jei esi krepšinio klubo savininkas, turi pakankamai storą piniginę ir nori pakeisti savo ekipos vyriausiąjį trenerį, net ir sezonui prasidėjus galėsi rinktis iš didelio būrio kandidatų. Tokioms permainoms vos prasidėjus šiam sezonui jau ryžosi “Lietuvos ryto” vadovai. D.Anzulovičius buvo atleistas, jo asistentas Robertas Štelmaheris stojo prie “Perlo” vairo, o į “Lietuvos rytą” atėjo serbas Aleksandras Trifunovičius ir buvęs Kauno “Žalgirio” strategas Darius Maskoliūnas.

Pastarasis dėl “Lietuvos ryto” paliko “Kauno” komandos vyriausiojo trenerio vietą, ją užėmė Mindaugas Lukošius.

Vykstant šioms permainoms vyriausiojo trenerio duonos spėjo paragauti ir kiti treneriai. “Perlui” trumpai vadovavo Nerijus Zabarauskas, o “Kaunui” – Rimvydas Samulėnas. Be to, R.Štelmaheris ir D.Maskoliūnas po kartą vadovavo ir “Lietuvos ryto” mačams.

“Lietuvos ryto” žaidimas jau pagerėjo, tačiau pergalių tarptautiniuose turnyruose vilniečių gerbėjai dar nesulaukė. Naujasis komandos strategas A.Trifunovičius nuolat pabrėžia, kad jam trūksta laiko, todėl žaidimas dar nėra toks geras, koks turėtų būti.

Pakėlė iš dugno

Apie trenerių keitimus nusprendėme pakalbinti tokias permainas du kartus išgyvenusį buvusį Kauno “Žalgirio” ir Kijevo “Budivelnik” vyriausiąją trenerį Rimantą Grigą. Šis krepšinio specialistas 2006-ųjų gruodį perėmė “Žalgirio” vairą iš Ainaro Bagatskio, o 2008-ųjų spalį, palikęs Kauno klubą, persikėlė į “Budivelnik”.

Perimti “Žalgirio” vadžias R.Grigui nebuvo sunku, mat jis buvo A.Bagatskio asistentas, puikiai pažinojo visus žaidėjus, pats dalyvavo pasirengimo sezonui procese. Naujasis treneris gretai sustygavo kauniečių žaidimą ir komanda 2 sezonus iš eilės laimėjo visus titulus “namuose” – Lietuvos ir Baltijos krepšinio lygas ir Lietuvos krepšinio federacijos taurės turnyrą. Prieš pasitraukdamas iš “Žalgirio” 2008-aisiais R.Grigo vadovaujami krepšininkai dar spėjo laimėti Aleksandro Gomelskio taurės turnyrą Maskvoje (pusfinalyje buvo nugalėtas Maskvos CSKA, finale – Atėnų “Panathinaikos”).

Kauno klubą R.Grigas paliko, kai “Žalgirį” sukrėtė finansų krizė ir klube pasikeitė vadovybė. Treneris ilgai be darbo nebuvo – priėmė “Budivelnik” kvietimą.

– Treneri, ar sunku priimti sprendimą stoti prie kitos komandos vairo, kai sezonas jau būna prasidėjęs? Dažnai treneriai, negavę darbo prieš sezoną, nusprendžiau geriau metus visai nedirbti, nei kur nors imtis gelbėtojo vaidmens.

– Tokius sprendimus priimti sunku. Komanda jau būna pradėjusi čempionatą, o trenerių keitimai vyksta tada, kai ji būna duobėje. Jei klubo vadovai ryžtasi keisti trenerius, vadinasi, yra didelių nesklandumų, ir jie – ne vien taktiniai ar fiziniai. Tokiais atvejais prisideda ir psichologija, nuolat pralaimintys žaidėjai praranda pasitikėjimą savo jėgomis.

Naujam treneriui reikia nuveikti didelį darbą, kad krepšininkai vėl patikėtų savo galimybėmis. Todėl daug trenerių ir svarsto, ar verta eiti, ar sugebės su to klubo turimais žaidėjais pakeisti padėtį, pasiekti teigiamų rezultatų.

Man Kijeve pavyko. Komandą pakėliau beveik iš dugno, laimėjome taurę, nacionaliniame čempionate patekome į finalą. Tiesa, apsisprendžiant dėl darbo Ukrainoje, man daugiau abejonių buvo dėl paties išvažiavimo. Visą gyvenimą praleidau Lietuvoje, reikėjo palikti šeimą, todėl sunku buvo nutarti dėl gyvenamosios vietos keitimo.

– Ko treneris, atėjęs į naują komandą, turi imtis pirmiausia: kabėtis su žaidėjais, tikrinti fizinį pasirengimą?

– Pirmiausia reikia peržiūrėti labai daug komandos žaidimo vaizdajuosčių. Reikia analizuoti, ką komanda daro blogai, ką reikėtų pakeisti, kad pagerėtų rezultatai.

– Kiek reikia laiko, kad komanda priprastų prie naujo trenerio ir pradėtų žaisti pagal jo schemas?

– Tai labai priklauso nuo krepšininkų ir komandos lygio. Kuo aukštesnio lygio žaidėjai, tuo greičiau galima viską pakeisti. Profesionalai, kurie yra matę daug trenerių, įvairių krepšinio filosofijų, gali greitai persiorientuoti. Su jais pasikalbi, viską išdėstai, pradedi dirbti ir po truputį pajudi. O mažiau patyręs žaidėjas gali priprasti prie vieno stiliaus ir jį pakeisti gali būti labai sunku.

Kijeve įgyvendinti savo idėjas man pavyko gana greitai. Jau po mėnesio pradėjome demonstruoti labai gerą žaidimą. Tačiau turėjau atsikratyti daug amerikiečių. Iki manęs “Budivelnik” treniravo amerikiečiai, komandoje buvo net 7 žaidėjai iš JAV. Jie diktavo savo sąlygas, žaidė kaip norėjo, galima sakyti, NBA stiliumi, tik žemesniu lygiu. Kai atėjau į komandą, iš karto atsisveikinome su 2 amerikiečiais, po savaitės – dar su vienu, dar po savaitės – su kitu. Vėliau “Budivelnik” liko tik 2 krepšininkai iš JAV.

– Dažnai pažymima, kad trenerio pasikeitimas komandai suteikia naujų emocijų, todėl kurį laiką ji žaidžia lyg ant sparnų. Ar pastebi tai ir treneriai savo komandose?

– Toks dalykas, be abejo, būna. Gal labiau dėl to, kad kiekvienas žaidėjas pradeda aktyviau reikštis, nori naujam treneriui parodyti, ką gali. Pasikeitus treneriams, buvęs pagrindinis krepšininkas gali tapti atsarginiu, o atsarginis – pagrindiniu. Ypač stengiasi pasirodyti tie, kas turėjo mažiau galimybių atsiskleisti. Kartu pasitempia ir savo pozicijų nenorintys užleisti pagrindiniai žaidėjai. Bet tai trunka trumpai, jei su komanda dirbi netinkamai. Krepšininkai trenerį dažnai patikrina kaip išdykę vaikai naują mokytoją. Jei gauna per nagus, visus metus būna ramūs, o jei ne – užlipa ant galvos.

– Kokia dabar padėtis trenerių rinkoje, ar sulaukiate pasiūlymų?

– Kažkas vyksta. Buvo pora pasiūlymų, pasikalbėjome, bet viskas tuo ir baigėsi. Neseniai skambino pažįstami, sakė, kad vėl gali būti sukrėtimų tarp trenerių, teiravosi, ar dalyvaučiau galimose permainose.

Jaunimas perdegė

Dar prieš mėnesį trenerių rinkoje M.Lukošių buvo galima pavadinti R.Grigo konkurentu. M.Lukošiui gauti įdomią darbo vietą padėjo jau minėtos permainos “Lietuvos ryte”. Naujasis “Kauno” strategas pritarė kolegai, kad sezonui prasidėjus imtis darbo naujoje komandoje labai sunku.

“Sunku, nes iš karto laukia rungtynės, reikia atmesti treniruočių procesą. Mano atvejis dar nebuvo toks sudėtingas, nes D.Maskoliūnas išvyko ne dėl blogų komandos rezultatų. Komanda yra gerai parengta, demonstravo gerus rezultatus. Man reikia tik įsitraukti į darbą. Tačiau atsakomybė, be abejo, didelė, reikia, kad rezultatai, žaidimas neprastėtų”, – pasakojo naujasis “Kauno” strategas.

Tiesa, M.Lukošius patyrė kiek kitokius didelio žaidėjų noro pasirodyti naujam treneriui rezultatus. “Be abejo, padidėjęs entuziazmas juntamas. Krepšininkai nežino, ko iš jų naujasis treneris reikalaus, kaip vertins vieną ar kitą veiksmą, todėl daugelis stengiasi iššokti net aukščiau savo galimybių. Deja, tai ir pakiša koją. Ypač tokioje jaunoje komandoje kaip mūsų. Subrendę krepšininkai žino, kaip vertinamos jų galimybės, juos ne vienus metus stebi, jei ne tas treneris, tai kiti specialistai, skautai. O “Kaune” yra daug visiškai žalio jaunimo. Per pirmąsias mano rungtynes Utenoje visi labai stengėsi, labai norėjo, bet viskas nesigavo. Tai puikus pavyzdys, kaip krepšininkaigali perdegti norėdami pasirodyti naujam treneriui”, – dalijosi patirtimi M.Lukošius.

Naujasis “Kauno” strategas neabejodamas teigė, kad dar reikia nemažai laiko, kol komanda pradės žaisti taip, kaip norėtų jis. “Jei vyktų tik treniruočių procesas su kontrolinėmis rungtynėmis, būtų galima greičiau. Dabar sezonas jau vyksta, reikia ir rezultatų siekti, ir suprasti kai ką naujo. Aš dirbu dar tik porą savaičių, dar pati pradžia. Šiuo metu negaliu pasakyti, kiek reikės laiko, kad komanda žaistų taip, kaip aš noriu”, – tvirtino M.Lukošius.

"Veido" archyvas

Nors ir iškovoja medalius, rėmėjų antplūdžio Lietuvos krepšinis nesulaukia

Turkijoje vykusiame pasaulio čempionate Lietuvos krepšinio rinktinės iškovoti bronzos medaliai ypač pradžiugino ne tik komandos gerbėjus, bet ir rėmėjus. Vis dėlto nemažą medalių derlių pasėjusi krepšinio vasara naujų rėmėjų ar solidesnių sutarčių Lietuvos krepšinio federacijai (LKF) negarantuoja.

Kelias savaites mūsų šalyje trukusi krepšinio šventė baigėsi. Į pasaulio elitą Lietuvą sugrąžinę nacionalinės komandos krepšininkai išsivažinėjo po savo klubus ir vienas po kito pradeda kovas Europos ir NBA turnyruose. Tuo tarpu sėkminga vasara trumpai pasidžiaugę LKF vadovai visas jėgas skiria rengdamiesi kitąmet mūsų šalyje vyksiančiam Europos vyrų čempionatui. Vienas didžiausių LKF laukiančių darbų – sutarčių su rėmėjais pratęsimas ir naujų partnerių paieška. Tačiau, pasak LKF generalinio sekretoriaus Mindaugo Balčiūno, po sėkmingo nacionalinės komandos pasirodymo planetos pirmenybėse norinčių prisidėti prie rinktinės rėmėjų būrio nepadaugėjo.

Rasti rėmėją – nelengvas darbas

“Tikrai nėra taip, kaip Vokietijoje, kur stovi eilė rėmėjų, norinčių padėti šios šalies futbolo rinktinei. Viena vertus, ieškoti vyrų krepšinio rinktinės rėmėjų yra labai sunku, kita vertus, ir lengva, nes tai geriausias produktas, kurio nereikia pristatinėti”, – “Veidui” sakė M.Balčiūnas.

Pasak vieno LKF vadovų, po pergalių užplūstančiomis emocijomis besivadovaujančių rėmėjų šiais laikais nebūna. Visi skaičiuoja, kokią naudą jiems duos rinktinei skirtos lėšos.

“Neseniai teko derėtis su viena Lietuvos krepšinį norinčia paremti bendrove. Su jos vadovais labai konstruktyviai pasikalbėjome ir man buvo pažadėta pasirašyti paramos sutartį, jeigu kompanijos metinė apyvarta Lietuvoje pasieks bent 20 mln. Lt. Tačiau apyvarta siekė tik 3 mln. Lt. Emocijomis nieko nepagausi – visi potencialūs rėmėjai žiūri į objektyvius skaičius, ir mes tą puikiai suprantame, – pasakojo M.Balčiūnas. – Mūsų krepšinio rinktinė gali būti trečia ar netgi pirma pasaulyje, bet viskas atsiremia į mažą rinką. Jeigu rėmėjai nematys potencialių galimybių padidinti savo pardavimo, jie krepšiniui pinigų neskirs”.

Didžiulis iššūkis LKF gen. sekretoriaus M.Balčiūno laukė 2010-ųjų balandį, kai paramos sutartį netikėtai nutraukė generalinė nacionalinės komandos rėmėja – naftos produktų kompanija “Orlen Lietuva”.

“Tai buvo vienintelis atvejis per ketverius darbo LKF metus, kai rinktinės rėmėjas nutraukė galiojančią sutartį, – patikino M.Balčiūnas. – Viduryje metų rasti naują generalinį rėmėją itin sunku. Beveik visos rinktinę remiančios įmonės priklauso tarptautinių bendrovių grupei ir savo biudžetus planuoja metams į priekį. Džiugu, kad atsirado tokių patriotiškai nusiteikusių žmonių, kaip Antanas Guoga, kuris galėjo padėti rinktinei”.

"Veido" archyvas

Pokerio profesionalas A.Guoga neatsisakė padėti rėmėjo staiga netekusiai Lietuvos krepšinio rinktinei

Profesionalus pokerio žaidėjas A.Guoga, pasaulyje puikiai žinomas Tony G pravarde, išgirdęs apie LKF ištikusią bėdą neatsisakė padėti. Lažybų bendrovę “TonyBet” įkūręs Australijos lietuvis dvejiem metams tapo generaliniu LKF ir vyrų rinktinės rėmėju bei skyrė lėšų komandos lyderių sveikatos draudimui.

“Esu Lietuvos ir Lietuvos krepšinio patriotas. Kai rinktinė kreipėsi dėl pagalbos, man buvo paprasta apsispręsti. Noriu girdėti žmones skanduojant “Lietuva”. Kai buvau vaikas, man tai suteikė labai stiprių jausmų”, – sakė A.Guoga.
Jis džiaugėsi turėjęs galimybę iš arti stebėti nacionalinės komandos triumfą Turkijoje ir prisidėti prie krepšininkų iškovotų bronzos apdovanojimų. Kita vertus, rinktinės sėkmė itin svariai prisidėjo ir prie naujojo prekės ženklo – “TonyBet” lažybų bendrovės įvedimo į Lietuvos rinką.

Vyrų rinktinė maitina jaunimą

Pasirašius paramos sutartį su A.Guogos valdoma lažybų bendrove, nuo LKF pečių nusirito didžiulis akmuo – vyrų rinktinės rėmėjai išlaiko ir moterų bei nacionalines jaunimo komandas. Pastaraisiais metais jaunieji mūsų šalies krepšininkai kiekvieną vasarą iš Europos bei pasaulio čempionatų grįžta su apdovanojimais. Pasak M.Balčiūno, tai tiesiogiai susiję su komandoms skiriamu finansavimu.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, per du dešimtmečius mūsų šalies jaunieji krepšininkai iškovojo trylika medalių komplektų. Net aštuoni jų buvo pelnyti per pastaruosius ketverius metus, kai LKF nusprendė likviduoti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės rėmimo fondą. Vyrų rinktinei perėjus LKF globon, iš rėmėjų nacionalinės komandos surinkos lėšos buvo padalytos ir jaunimo rinktinėms.

“Nesame protingesni už kitus – tiesiog suteikėme jaunimo rinktinėms daug geresnes pasirengimo sąlygas ir jos ėmė skinti medalius. Anksčiau jaunimo rinktinės gyvendavo labai varganai ir čempionatams rengdavosi vos dvi tris savaites. Dabar jos čempionatams rengiasi šešias savaites, keliauja į draugiškus turnyrus užsienyje ir turi viską, ko reikia. Po šių permainų rezultatų ir medalių ilgai laukti nereikėjo”, – kaip vyrų rinktinė prisideda ir prie nacionalinių jaunimo komandų, atskleidė M.Balčiūnas.

Šią vasarą LKF vadovai pasirašė naują rėmimo sutartį su sportinės aprangos gamintoja “Nike”. Iki šiol rengusi tik vyrų rinktinę, dabar “Nike” sportinę aprangą tiekia dešimčiai mūsų šalies nacionalinių komandų ir merginų krepšinio centrams. “Tai akivaizdus pavyzdys, kaip vyrų rinktinė pasitarnauja bendrai krepšinio plėtrai”, – pabrėžė M.Balčiūnas.

Galimybe prisidėti prie Lietuvos krepšinio pergalių džiaugėsi ir trejų metų paramos sutartį su LKF sudarę prekybos tinklo “Iki” atstovai. Jų reklaminiame klipe arbūzus į krepšį metantis gynėjas Martynas Gecevičius atitinka bendrovės lietuviškų tradicijų puoselėjimo strategiją.

“Svarbiausia, kad mūsų parama skirta visoms nacionalinėms krepšinio rinktinėms, todėl galime prisidėti prie lietuviško krepšinio tradicijų stiprinimo ir jaunų talentų ugdymo. Pasirašėme su LKF ilgalaikę paramos sutartį ir tai yra geriausias įrodymas, kad mums nėra svarbus vienadienis rezultatas. Tikime Lietuvos krepšinio ateitimi ir norime būti jos dalimi, net jei kartais ir nepavyksta iškovoti pergalės”, – “Veidui” sakė “Iki” komunikacijos skyriaus vadovas Valdas Lopeta.

Rėmėjus vilioja žvaigždės

Nacionalinės komandos rėmėjus labiausiai masina rinktinės lyderiai. Kiekvienas LKF rėmėjas, atsižvelgiant į paramos sumą, turi galimybę į savo reklaminę akciją pasikviesti kai kuriuos rinktinės krepšininkus.

Tyrimai rodo, kad žvaigždžių reklamuojami produktai ir paslaugos vartotojams daro kur kas didesnę įtaką, palyginti su tomis akcijomis, kuriose vaidina profesionalūs, bet menkai žinomi aktoriai. Tuo tarpu Lietuvos krepšinio didžiavyrius puikiai pažįsta visų gyventojų amžiaus grupių atstovai.

“Pagalvokite, kiek šašlykų gamintojai turėtų sumokėti Linui Kleizai ar Robertui Javtokui, norėdami, kad jie reklamuotų jų produkciją, – svarstė M.Balčiūnas. – Bandydamos dėl reklamos tiesiogiai susitarti su krepšininkais, įmonės jiems turėtų sumokėti gerokai daugiau, nei remdamos federaciją ir gaudamos visus žaidėjus. Žinau, kad buvo bandymų su krepšininkais tartis atskirai, bet įvardytos sumos buvo itin didelės”.

Ar krepšininkai noriai dalyvauja rinktinės rėmėjų reklamos akcijose? M.Balčiūnas džiaugėsi, kad žaidėjai yra sąmoningi ir supranta, kad tik dėl jų geranoriškumo LKF gali išlaikyti jaunimo ir moterų rinktines, kurios rėmėjams mažiau patrauklios. “Turime nusilenkti ir nukelti kepurę prieš krepšininkus. Norint su jais susitarti, nekyla didelių sunkumų, bet reikia viską logiškai paaiškinti ir sudėlioti taip, kad krepšininkai nebūtų tampomi – kai kurių reklamos akcijų filmavimas kartais trunka iki penkių šešių valandų”, – prasitarė M.Balčiūnas.

Ilgamečiai rinktinės partneriai kartu su komanda džiaugiasi pergalėmis, kartu liūdi ir po nesėkmių. Vis dėlto po praėjusiais metais nesėkmingai susiklosčiusių Europos pirmenybių nacionalinės komandos rėmėjų gretos nesumažėjo. Bendradarbiavimu su LKF ypač džiaugėsi visi be išimties “Veido” kalbinti vyrų rinktinės rėmėjai. Tarp jų ir vienas seniausių LKF partnerių – “DnB Nord” bankas, nacionalinę komandą remiantis dar nuo auksinių 2003-iųjų.
“Džiaugiamės, kad su rinktine galėjome būti ir 2003-aisiais, kai ji iškovojo Europos čempionės karūną, ir praėjusiais metais, kurie nebuvo patys lengviausi tiek krepšininkams, tiek šalies ekonomikai. Tai buvo puikus mūsų partnerystės patikimumo išbandymas”, – sakė “DnB Nord” banko atstovas spaudai Andrius Vilkancas.

Lietuvos krepšinio gerbėjai puikiai įsiminė “DnB Nord” banko reklaminę akciją, kurioje “Krepšinio indėlio” planą siūlė banko tarnautojo kėdėje įsitaisęs nacionalinės komandos įžaidėjas Mantas Kalnietis. Pasak A.Vilkanco, šį planą pasirinkę banko klientai laimėjo dvigubai – džiaugėsi rinktinės pergalėmis ir skaičiavo 2,4 proc. punkto šoktelėjusias indėlių palūkanas.

"Veido" archyvas

Šiandien didžiausia dilema – ką kviesti į kitų metų Europos čempionatą: rinktinės veteranus ar naujokus

Po pasaulio vyrų krepšinio čempionato Lietuvos aistruolių širdyse – sumaištis. Šalies rinktinė be didelio būrio, atrodė, nepakeičiamų krepšininkų užkopė ant prizininkų pakylos. Jaunoji karta parodė, kad yra pasirengusi užimti labiau patyrusių žaidėjų vietą. Tačiau ar naujosios Lietuvos krepšinio žvaigždės jau gali vadintis geresniais žaidėjais už nacionalinės komandos veteranus?

Geriausio Lietuvos krepšininko titulas pastarąjį dešimtmetį priklausė Šarūnui Jasikevičiui, o nacionalinės komandos rezultatai atrodė tiesiogiai priklausomi vien nuo jo buvimo rinktinėje. Su Šaru lietuviai 2000 m. laimėjo Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzos medalius, 2003-iaisiais tapo Europos čempionais, 2004 ir 2008 m. olimpinėse žaidynėse užėmė ketvirtą vietą, o 2007-aisiais iškovojo Europos čempionato bronzos apdovanojimus. Vienintelis prisvilęs blynas Š.Jasikevičiaus karjeroje – 2001-ųjų Europos čempionatas. 2005 m. be Šaro lietuviai Senojo žemyno pirmenybėse finišavo penkti, 2006-ųjų pasaulio čempionate liko septinti, o pernai Europos čempionate – vos vienuolikti.

Šiemet daug kas manė, kad lietuvių, vėl likusių be Š.Jasikevičiaus, pasaulio čempionate laukia dar viena didelė nesėkmė. Bet paaiškėjo, kad atėjo laikas perkainoti vertybes. Mantas Kalnietis puikiai dirigavo lietuvių žaidimui ir diskusijų pobūdį pakeitė 180 laipsnių. Dabar aistruoliai, kalbėdami apie kitąmet Lietuvoje vyksiantį Europos čempionatą, jau svarsto, kad Š.Jasikevičius rinktinėje būtų reikalingas tik M.Kalniečiui pakeisti. Vos prieš tris mėnesius tokių minčių autorius būtų negailestingai išjuoktas. Lygiai taip pat klaustukus dabar galima rašyti ir prie Ramūno Šiškausko, Rimanto Kaukėno, Dariaus Songailos, Žydrūno Ilgausko ar brolių Lavrinovičių pavardės, prakalbus apie jų reikalingumą kitų metų Lietuvos rinktinei. Galbūt Turkijoje pasaulio čempionato bronzos medalius iškovoję jaunieji krepšininkai yra tiesiog geresni?

Permainų reikia kuo mažiau

“FIBA Europe” apžvalgininkas anglas Paulas Nilsenas, bandydamas atsakyti į šį klausimą, išskyrė aukšto meistriškumo ir komandinius krepšininkus į atskiras grupes. Lietuvos rinktinę savo antrąja komanda vadinantis krepšinio ekspertas tvirtino, kad į geriausių Lietuvos žaidėjų dešimtuką įtrauktų vienus žaidėjus, bet rinktųsi kitus, jei būtų komandos treneris. P.Nilseno treniruojamoje komandoje atsidurtų beveik visa šių metų Lietuvos rinktinė, tik Tomą Delininkaitį pakeistų Š.Jasikevičius, Martyną Andriuškevičių – dėl traumos šiemet negalėjęs žaisti Marijonas Petravičius, o Tadą Klimavičių – Donatas Motiejūnas.

Paprašytas sudaryti, jo nuomone, geriausių Lietuvos krepšininkų dešimtuką, P.Nilsenas iš šių metų rinktinės joje vietos rado tik Linui Kleizai (pirma vieta) ir Martynui Gecevičiui (aštunta vieta). Vis dėlto pašnekovas prisipažino, kad jo širdžiai mielesnis pirmasis sąrašas.

“Ar lietuviai turėtų kitąmet sugrąžinti senąsias žvaigždes į rinktinę? Man tai yra vienas didžiausių klausimų, kokie kada nors yra kilę krepšinio šalims. Tai yra aukščiausio lygio dilema, žiauria forma kankinsianti krepšinio manijos apsėstą tautą. Kad ir kokį sprendimą priimsite, jo teisingumą parodys tik galutinis rezultatas. Jei užkopsite ant prizininkų pakylos – su veteranais ar be jų, tai bus sėkmė. Jei pasirodysite panašiai kaip pernai Lenkijoje, tai bus katastrofa.

Mano instinktas sako, kad nereikėtų siekti susigrąžinti visų žvaigždžių. Garsūs vardai negarantuoja pergalių – pažiūrėkite į praėjusio sezono Madrido “Real”. Lietuva puikiai žino, kad vien talentas negali toli nuvesti. Tarpusavio supratimas, atmosfera komandoje, vadovavimas ir daugelis kitų dalykų – taip pat labai svarbūs. Visa tai lėmė sėkmę Turkijoje. Teisingas atsakymas tikriausiai yra kažkur per vidurį. Galbūt svarbiau ne senųjų žvaigždžių statusas, o sportinė forma, motyvacija ir asmeniniai niuansai. Jei reikėtų spręsti man, kviesčiau vieną ar du žaidėjus iš senųjų žvaigždžių su sąlyga, kad jie bus tinkamai nusiteikę. Tačiau dėl to jokiomis aplinkybėmis neaukočiau nė vieno elemento, atvedusio jus į sėkmę Turkijoje. Apsispręsti Lietuvos rinktinės treneriams bus sunku. Ką pamanys Turkijoje rungtyniavę žaidėjai, jei kitą vasarą į rinktinę atvyks keturios ar penkios žvaigždės vien dėl to, kad šį kartą jiems grįžti jau bus patogu?” – klausė pašnekovas.

Kompanijos “Basketball World News Ltd.” įkūrėjas ir savininkas Jeffas Tayloras taip pat yra didelis Lietuvos krepšinio gerbėjas, rašantis apžvalgas FIBA ir “FIBA Europe”. Po pasaulio čempionato mažojo finalo J.Tayloras savo straipsnį, išspausdintą oficialiame FIBA tinklalapyje, pavadino taip: “Bronza kaip auksas”.

Nuo 1996 m. Europoje gyvenantis ir apie viso pasaulio krepšinio reikalus rašantis amerikietis, apibendrindamas pasaulio čempionato rezultatus, kaip vieną didžiausių atradimų įvardijo Martyną Pocių. “Didžiausias M.Pociaus privalumas – jis nuolat kovoja iš visų jėgų ir nenuvargdamas dirba visu 100 proc. pajėgumu, kai tik yra įleidžiamas į aikštelę. Treneris Kęstutis Kemzūra turi žmogų, kuris jam labai padės 2011-aisiais”, – rašė J.Tayloras.

Nenuostabu, kad amerikietis surado vietą M.Pociui ir “Veido” paprašytas sudaryti geriausių Lietuvos krepšininkų dešimtuką. Beje, į šį dešimtuką J.Tayloras įtraukė vos vieną pasaulio čempionate nedalyvavusį lietuvių – antroji vieta atiteko R.Šiškauskui.

Todėl ir amerikiečio atsakymas į klausimą apie galimą veteranų sugrįžimą į Lietuvos rinktinę buvo aiškus iš anksto. “Jūsų naujoji rinktinė ir jos sistema visiškai pasiteisino. Nekviesčiau veteranų, nes jų nebuvo, kai labiausiai reikėjo. Tačiau K.Kemzūra, be abejo, žino geriau, ko jam reikia, kad laimėtų. Vis dėlto, mano asmenine nuomone, žaidėjai turi sulaukti atlygio, jei dirba ir pasiekia gerą rezultatą”, – sakė J.Tayloras.

Trūksta individualaus meistriškumo?

Tačiau net ir pasaulio čempionate bronzos medalius iškovoję lietuviai netapo aukščiausio lygio užsienio klubų geidžiamiausiais pirkiniais. Renaldas Seibutis jau po pasaulio čempionato pasirašė sutartį su mažai kam žinomu Turkijos klubu Edirnės “Olin Genclik”, ilgai dėl ateities nebuvo tikras ir T.Delininkaitis, jam paskutinę akimirką kontraktą nusprendė pasiūlyti Kauno “Žalgiris”. Vienas Lietuvos rinktinės lyderių Simas Jasaitis, kai šis straipsnis buvo rengiamas, dar nebuvo suraitęs parašo po sutartimi su jokiu klubu.

“Jau nežinau, kiek kartų esu girdėjęs teiginį, kad lietuviai nėra stiprūs individualiai, bet puikiai tinka komandiniam krepšiniui, – sakė P.Nilsenas. – Lietuva parengė ne vieną pasaulinio lygio krepšininką, tačiau galbūt ne tiek daug, kiek būtų galima tikėtis. Manau, iš kai kurių lietuvių žvaigždžių šis statusas buvo tiesiog pavogtas. Europoje Lietuvos krepšininkų paveikslai tarsi tapyti tuo pačiu teptuku: jie turi visus reikalingus įgūdžius, bet trūksta atletiškumo arba žvaigždėms reikalingo spindesio”.

J.Tayloras tą faktą, kad S.Jasaitis liko ilgiausiai kontrakto nepasirašiusiu Lietuvos rinktinės žaidėju, pavadino neįtikėtinu. “Nebent jo agentas prašo per daug pinigų. Toks universalus žaidėjas sustiprintų bet kurią komandą”, – įsitikinęs amerikietis.

Krepšinio ekspertas vis dėlto sutiko, kad lietuviai rinktinėje parodė galbūt daugiau, nei pademonstruos klubuose. “Manau, posakis, kad suma yra daugiau nei atskirų dalių visuma, šiuo atveju teisingas. Lietuviai rinktinėje sugebėjo gerokai pakelti savo žaidimo lygį. Manau, teisinga nuomonė ir apie tai, kad lietuviai yra puikiai tinkami komandiniam krepšiniui, bet nėra ypač stiprūs individualiai. Todėl garsūs klubai ir renkasi kitus krepšininkus”, – sakė J.Tayloras.

Laukia tinkamų pasiūlymų

Pavardės nenorėjęs minėti lietuviškos krepšinio agentūros “East Players” atstovas teigė, kad Lietuvos rinktinės žaidėjai Turkijoje vis dėlto pakėlė savo vertę.

“Visų žaidėjų kaina po tokio pasirodymo pasaulio čempionate šoktelėjo, tik vienų daugiau, o kitų – mažiau. Vien patekimas į vyrų rinktinės dvyliktuką, kuris žaidžia pasaulio čempionate, pakelia žaidėjo vertę. R.Seibutis, T.Delininkaitis ir S.Jasaitis ilgai be kontraktų buvo likę dėl skirtingų priežasčių. Tiesa, viena priežastis vis dėlto bendra – jie nesulaukė savęs vertų pasiūlymų.

S.Jasaitis krepšinio rinkoje – labiausiai vertinamas krepšininkas iš minėtos trijulės, jis visada solidžiai žaidžia klube, gerai pasirodo rinktinėje. Jo kaina viršija pusę milijono eurų, o klubų, galinčių mokėti šią sumą, yra labai nedaug.

Todėl Simas ir laukia, kol kažkas pasiūlys jo vertą atlyginimą. Jeigu jis nuleistų kainą, jau seniai būtų pasirašęs kontraktą. Bet vieną kartą susimažinus kainą po to būna sunku ją pakelti, todėl geriau šiek tiek palaukti. R.Seibučiui patekimas į rinktinę padėjo, nes praėjęs sezonas Ispanijoje buvo blankokas. T.Delininkaitis per sezoną pakeitė du klubus, o tai irgi nėra gerai įvaizdžiui ir vertei. Nenuostabu, kad pasaulio čempionato bronza ir jo žudantys tritaškiai atkreipė “Žalgirio” vadovų dėmesį”, – tvirtino pašnekovas.

"Veido" archyvas

Sporto komentatoriumi R.Petrauskas dirba jau dešimt metų

Krepšinio komentatorius po įtemptų transliacijų Turkijoje skaitydavo knygą apie karą. Maža to – pats jau įteikė leidyklai rankraštį, pavadintą “Trečiojo Reicho triumfas”.

Krepšinio gerbėjus turiu nuvilti: šlovingas Lietuvos rinktinės kovas šiame straipsnyje minėsime retai (bent jau tiesiogiai). Tačiau karo bus daug. Antrojo pasaulinio karo, apie kurį istoriko diplomą turintis sporto komentatorius Robertas Petrauskas gali be pertraukėlių pasakoti ilgiau, nei paprastai trunka krepšinio rungtynės (įsitikinom).

Tik ar turi kam pasakoti, lydėdamas mūsų komandą, tarkim, į pasaulio krepšinio čempionatą? “Jei atvirai – stengiuosi niekam neūžti smegenų. Kiekvienas turi savų minčių ir temų, nuo kurių jo akyse užsiplieskia žiburiukai. Pamenu, treneris Kęstutis Kemzūra tikėjosi, kad padovanosiu jam savo knygą dar prieš išvykstant į Turkiją. Juk knygą rašiau pirmąkart gyvenime ir todėl įsivaizdavau, kad trijų mėnesių tokiam darbui – per akis. Pirmąjį sakinį, pasiėmęs kūrybinių atostogų, džiaugsmingai suraičiau praėjusių metų lapkričio pirmosios rytą. Bet paskutinį tašką padėjau ne sausį, kaip tikėjausi, o vidurvasarį – prieš pat prasidedant futbolo čempionatui. Labai jau norėjosi be rūpesčių stebėti rungtynes, o nebaigus rankraščio tai būtų buvę absoliučiai neįmanoma. Ištisą pusmetį užmigdavau mintyse dėliodamas būsimą pastraipą, o pabusdavau besistengdamas sujungti sapną su rašomu tekstu”, – pasakoja Robertas.

Tačiau jis vis tiek nesupranta žmonių, visas savo jėgas ir laiką teskiriančių tiesioginiam darbui. “Jiems turėtų būti labai sunku, nes niekad neatsipalaiduoja ir nesugeba ilsėtis. Man labai patinka komentuoti rungtynes, bet istorinės knygos po to – pats geriausias poilsis. Kai po varžybų transliacijos būni išsikrovęs emociškai, jauti nuovargį ir vis tiek negali užmigti – geriausiai padeda knyga, kuri perkelia tave į kitą situaciją ir kitą laiką. Pavyzdžiui, Turkijoje su savimi turėjau įdomią studiją apie “Barbarosos” planą bei vokiečių ir rusų mūšius 1941-aisiais”, – neslepia “Veido” pašnekovas.

Lemiamų mūšių analogijos

Antrasis pasaulinis karas, Roberto nuomone, – puikus įrodymas, kad ilgalaikė vienos armijos sėkmė nėra joks galutinės pergalės garantas (Lietuvos rinktinė šią tiesą ne kartą įrodinėjo krepšinio aikštelėje…). “Trečiojo Reicho armija karą pradėjo triuškindama priešus visuose frontuose. Hitleris, nukariavęs Prancūziją, netgi pareiškė, kad tai pati didžiausia ir reikšmingiausia šio karo pergalė, o tai, kas toliau laukia Rytuose, palyginti tebus vaikų žaidimas. Realybė pasirodė visiškai kitokia: mažiausiai trys ketvirtadaliai Antrojo pasaulinio karo kovų vyko esant Hitlerio ir Stalino akistatai”, – aiškina R.Petrauskas.

Prieš čempionato ketvirtfinalį, lietuvių rungtynes su Argentina, komentatoriui norėjosi priminti mūsų krepšininkams Stalingradą, nes kiekviename kare anksčiau ar vėliau ateina toks žūtbūtinis mūšis: “Tuomet galima staiga prarasti viską, dėl ko buvo labai ilgai kovota, sėkmingai skinant pergalę po pergalės. Vokiečiai sumušė tarybinę armiją ir prie Smolensko, ir prie Kijevo, tačiau patys buvo žiauriai sumušti prie Stalingrado”.

Tik krepšinio varžybos, netgi pačios dramatiškiausios, jau tą patį vakarą tampa sporto istorija, o į politines batalijas, neprabėgus pusei amžiaus, istorikams, anot Roberto, geriau nekišti nosies. “Ir šiandien, tarkim, Jungtinėje Karalystėje dar ne visi karo laikų archyvai atverti: laikomasi nuostatos, kad jų išslaptinimas galėtų pakenkti tų laikų veikėjų vaikams ir anūkams. Asmeninės nuoskaudos, interesų grupės – tai tarsi debesys, kurių mes nematome, bet iš kurių ant mūsų nuolatos lyja. Todėl šiandien būtų per anksti rašyti knygas apie Sąjūdį ar apie Algirdą Mykolą Brazauską”, – įsitikinęs pašnekovas.

Istorija kaip hobis

Savęs istoriku Robertas vadinti nedrįsta, tvirtindamas, jog tikrieji istorikai metų metus lindi archyvuose tam, kad atrastų dalykus, apie kuriuos anksčiau niekam nebuvo žinoma. “O aš dirbu daugiausia su knygomis ir naudoju jų tyrinėjimų rezultatus. Jungiu, lyginu, kompiliuoju ir stengiuosi neprimesti asmeninės nuomonės, bet esu dėstomų įvykių pasakotojas”, – sako R.Petrauskas.

Roberto mama – istorijos mokytoja. “Mokykloje neprisiversdavau mokytis dalykų, kurie man pačiam neatrodė įdomūs, todėl atestatas nebuvo blizgantis. Gerai sekėsi humanitariniai mokslai, prasčiau – tikslieji. Į Klaipėdos universitetą stojau studijuoti politologijos ir vėliau nesigailėjau, nes Istorijos katedroje tuo metu buvo susirinkusi labai įdomi “komuna”. Alvydas Nikžentaitis mums aiškino archeologiją, Vygantas Vareikis pasakojo apie XX amžių. Vokietijos istoriją dėstė tikras vokietis, o viduramžius – mokslininkas iš Oksfordo universiteto. Visi kartu jie įskiepijo supratimą, kad istorija – tai nebūtinai A.Šapokos vadovėlis ir paminklas savo tautai. Studijuodami rinkomės labai nestandartines užduotis. Tarkim, aš verčiau prieškarinę lietuvių spaudą ir lyginau įvairių tautų atstovų šaržus tuometinėse karikatūrose. Padariau išvadą, kad Lietuvoje įsitvirtinę nacionalinių bruožų stereotipai (lenkas – suktas, vokietis – tvarkingas, rusas – girtuoklis ir t.t.) neatsirado iš niekur, visi jie turėjo konkretų istorinį pamatą”, – pasakoja iš pajūrio kilęs Robertas.

Tačiau tapęs bakalauru studijų atsisakė: “Tuomet jau dirbau radijo stotyje ir supratau, kad nei mokslininku, nei mokytoju greičiausiai netapsiu. Keletą metų po universiteto istoriją buvau apskritai pametęs. Tačiau kai perėjau dirbti televizijon (o varžybas komentuoju jau dešimt metų), pagalvojau: kas dabar bus mano hobis? Ir pradėjau siųstis knygas apie karą iš Amazon.com. Kodėl apie karą? Todėl, kad šiaip esu menkas kompiuterinių žaidimų specialistas, bet jeigu jau žaisdavau, tai tik strateginius Antrojo pasaulinio karo žaidimus”, – prisipažįsta R.Petrauskas.

Po keturių penkių knygų pastebėjo, kad skaityti studijas apie karą tampa vis įdomiau, o jose aprašomi įvykiai pamažu klostosi į vientisą paveikslą, tarsi tai būtų didžiulė penkių tūkstančių detalių dėlionė… Pradėjo ryškėti būsimo darbo apmatai. Apie juos prasitarė leidėjams, ir galiausiai viskas baigėsi knygos “Trečiojo Reicho triumfas” autorine sutartimi.

“Pagal mano sudėliotą schemą Antrojo pasaulinio karo studiją turėtų sudaryti keturios knygos. Tačiau tai nereiškia, kad visos jos guli parašytos. Jei pirmoji neįtiks skaitytojams, tai kitų greičiausiai nebus”, – neslepia istorikas entuziastas.

Nors tuoj pat priduria, kad kūrybinis procesas jam patiko: “Likęs vienas su savo mintimis, patiri atsiskyrimo jausmą. Rašydamas gali neskubėdamas rinktis žodžius, ko negali sau leisti komentuodamas varžybas. O žodis yra didelis ginklas. Ir Hitleris, ir Stalinas tai suprato”.

Nugalėtojų teisybė

Pirmoji studijos knyga, pasirodysianti dar šįmet, prasideda 1919 metais Paryžiuje, kur braižomi Europos valstybių kontūrai po Pirmojo pasaulinio karo. Baigiasi – taip pat Paryžiuje, bet jau 1940-ųjų vasarą, hitlerininkams švenčiant pergalę šiame mieste. “Iš tikrųjų ketinau baigti garsiuoju generolo Žukovo skambučiu Stalinui 1941 metų birželio 22-osios ketvirtą valandą ryto: “Drauge Stalinai, vokiečiai bombarduoja mūsų miestus”. Bet medžiagos prisikaupė tiek, kad dar vieni metai į knygą tiesiog netilpo”, – neslepia autorius.

Lietuva, kuri, pasak Roberto, šiame kare tebuvo maža nereikšminga šalis, minima vos keliuose epizoduose: tai kelių valandų Hitlerio viešnagė Klaipėdoje, Ribbentropo-Molotovo paktas bei Vilniaus sugrąžinimas. Šiuo metu autorius archyvuose dairosi knygai tinkamų iliustracijų.

“Sako, mergaitės, skaitydamos Levo Tolstojaus “Karą ir taiką”, karo epizodus praleidžia. Tada mano knyga bus labiau berniukams”, – šypteli sporto žurnalistas. Tačiau tikisi, kad skaitytojus jo darbas įtrauks tarsi detektyvas, nors siužeto pabaiga visiems iš anksto žinoma.

“Mes skaitome istoriją iš kito galo, todėl patys sau atrodome gudrūs. Vis dėlto daugybė iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų niuansų ir posūkių galėjo pasukti karo eigą visai kitaip. Stalinas man nėra šėtonas, o Hitleris – blogio demonas, nes jų aplinkos žmonių liudijimai leidžia apčiuopti abiejų vadų elgsenos logiką. Man nesvarbu, kuris iš jųdviejų pražudė daugiau gyvybių, nes tai nebūtų joks antrojo pateisinimas. Labiau rūpi, kad politinėje arenoje ir šiandien tebėra teisus tas, kuris stiprus. Štai Rusija “priglaudžia” dalį Gruzijos teritorijos, o amerikiečiai mėto bombas ant Afganistano… Dar nebuvo tokio karo, po kurio būtų objektyviai atkurta istorinė teisybė. Žmonija nieko iš savo patirties nepasimokė. Tėra vienintelė nugalėtojų teisybė”, – tvirtina R.Petrauskas (čia, kad nebaigtume taip pesimistiškai, siūlau vėl prisiminti krepšinį).

Antradienį paaiškėjo 2010-2011 metų Baltijos vyrų krepšinio lygos (BBL) dalyviai.

Pagrindiniame turnyre – Elito divizione – žais keturiolika komandų: šešios iš Lietuvos – čempionas Kauno “Žalgiris”, vicečempionas Vilniaus “Lietuvos rytas”, “Šiauliai”, Kėdainių “Nevėžis”, Prienų “Rūdupis” ir Vilniaus “Perlas”; keturios iš Latvijos – “Ventspils”, Rygos VEF, “Valmiera” bei Liepojos “Lauvas”; trys iš Estijos – Talino “TTU-Kalev”, Tartu “Rock” ir Talino “Kalev-Cramo” bei viena Švedijos ekipa – Noršiopingo “Dolphins”.

Antrajame pagal pajėgumą BBL turnyre – Iššūkio taurės (Challenge cup) varžybose – kovos į dvi grupes suskirstytos vienuolika komandų.

A grupėje žais Klaipėdos “Neptūnas”, Alytaus “Alytus”, Palangos “Naglis-Adakris”, Jelgavos “Zemgale” (Latvija) ir Atyrau “Barsay” (Kazachstanas), o B grupėje kovos Utenos “Juventus”, Vilniaus “Sakalai”, Panevėžio “Techasas”, Kauno “Kaunas” ir Rakverės “Tarvas” (Estija).

Vėlų šiltą pirmadienio vakarą visi ištikimiausi Lietuvos krepšinio aistruoliai Vilniaus Rotušės aikštėje susirinko, kad pasidžiaugtų ir prisiliestų prie legendinės šalies nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės pergalės.

Sirgalių čia susirinko tūkstančių tūkstančiai, tačiau, policijos teigimu, didesnių teisės pažeidimų įvykių išvengta. Iškilmingoje nugalėtojų pagerbimo ceremonijoje buvo pasveikinti Lietuvos krepšinio didvyriai, kurie pirmą kartą į tėvynę atvežė pasaulio čempionato bronzos medalius ir tokiu būdu atvertė naują šalies krepšinio istorijos puslapį.

21.45 val. Vilniaus oro uoste išsilaipinusią Lietuvos rinktinę prie lėktuvo trapo pasitiko premjeras Andrius Kubilius, Seimo jaunimo ir sporto reikalų komiteto pirmininkas Žilvinas Šilgalis, kiti politikai, KKSD vadovas Klemensas Rimšelis, LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas. Mūsų šalies komandai buvo patiestas raudonas kilimas. Po trumpų sveikinimų krepšininkai, treneriai ir komandos personalas sėdo į atvirą autobusą bei patraukė Rotušės aikštės link, kur įspūdingų pergalių kalvių su nekantrumu laukė didžiulė it jūra minia ištikimiausių krepšinio aistruolių. Aikštėje susirinko ne mažiau kaip 10 tūkst. žmonių. Ant pakylos užlipus visiems žaidėjams, prie jų prisijungė ir treneris Kęstutis Kemzūra. Krepšininkai kartu su savo strategu sudėjo rankas ir visai šaliai dar kartą pasiuntė savo pergalingą šūkį „Mes – už Lietuvą!“.

Šiandien oficialius krepšininkų priėmimus rengia Prezidentūra ir Vyriausybė.

Šiandien vakare, 19 val. Kauno rotušės aikštėje vyks pasaulio vyrų krepšinio čempionate Turkijoje bronzos medalius iškovojusios Lietuvos rinktinės sutikimas.
Mūsų šalies komandai bus įteikta skulptoriaus Aloyzo Jonušausko sukurta Didžioji mero taurė.
Renginio metu Rotušės aikštėje koncertuos grupės “16 Hz” ir ŽAS.
Nuo 17 val. Kauno Rotušės aikštėje bus uždarytas eismas. Sirgaliai kviečiami atvykti viešuoju transportu, o automobilius statyti Jonavos gatvėje arba prie Kauno pilies esančioje aikštelėje.

“Lietuvos rytas” rašo:

Bronzą pasaulio čempionate iškovoję krepšininkai sėkmingai parskrido į Lietuvą. Jie pasiekė daugiau, negu kas nors slapta vylėsi. Tūkstančiai lietuvių stebėjo, kaip Vilniaus oro uoste nusileido lėktuvas su komanda.

Pirmasis ant trapo žengė treneris Kęstutis Kemzūra, oro uosto darbuotojai išvyniojo raudoną kilimą. Vilniaus Rotušės aikštėje skambėjo “Lietuva!”.

Nužengusius iš lėktuvo krepšininkus pasitiko premjeras Andrius Kubilius, Seimo jaunimo ir sporto reikalų komiteto pirmininkas Žilvinas Šilgalis, ministrai, kiti veikėjai.

Iš lėktuvo išlipęs Vladas Garastas sakė netikėjęs, kad treneriui K.Kemzūrai pavyks per pusantro mėnesio sulipdyti tokią nuostabią komandą, kuri žaidžia greitai, intensyviai, veržliai ir geba parklupdyti galingus priešininkus.

Prakaitą Turkijoje lieję krepšininkai Lietuvai dovanojo jūrą gerų emocijų. Lietuviai vėl parodė, kad mūsų šalis priklauso pasaulio krepšinio elitui ir turi neišsenkančių energijos šaltinių.

Išlipę iš lėktuvo vyrai susėdo į bestogį autobusą, kuris juos vežė per Vilnių iki Rotušės aikštės. Sostinės centre juos pasitiko neregėti džiaugsmo fontanai. Laukiantieji tiesė rankas į savo dievaičius ir sveikino su pergale. O prie Rotušės skambėjo “We are the Champions” daina, kurią atliko Kauno šampaninis choras.

Su žurnalistais iš autobuso kalbantis K.Kemzūra neslėpė jaudulio, užsiėmęs už galvos jis šypsojosi ir braukė džiaugsmo ašarą. Minia šaukė “Ačiū! Ačiū!”.   Pirmadienį po darbų, artėjant nakčiai, Vilniaus Rotušės aikštėje vis daugėjo žmonių. Krepšinio aistruoliai iš Plungės, Prienų, Panevėžio, Kauno ir kitų Lietuvos miestų ir miestelių.

Sostinėje visi susiliejo į minią, norinčią garsiai padėkoti Linui Kleizai, Robertui Javtokui, Simui Jasaičiui, Martynui Pociui, Martynui Andriuškevičiui, Martynui Gecevičiui, Mantui Kalniečiui, Tomui Delininkaičiui, Jonui Mačiuliui, Tadui Klimavičiui, Pauliui Jankūnui, Renaldui Seibučiui, Kęstučiui Kemzūrai ir jo padėjėjams.

Rotušės aikštėje skambėjo muzika ir plevėsavo vėliavos. Senamiesčio centras buvo sausakimšas.

Greta krepšinio ąžuolų norėjo pasirodyti kuo daugiau muzikos žvaigždžių. Su “Skamp” grupe traukę “Mūsų dienos kaip šventė”, žiūrovai nuščiuvo, kai išgirdo, kad scenoje pasirodo “Yva”.

Krepšininkai su šypsenomis sutiko blizgančias kelnes dėvinčių merginų dainelę apie pergalę.

Krepšinio aistruoliai sportininkus lydėjo per visą jų žygį Turkijoje. Iš pradžių lietuvių būgnai aidėjo Izmyre. Vėliau maršai persikėlė į Stambulą.

Lietuvos rinktinė įveikė daug pajėgių varžovų ir suklupo tik kartą – pralaimėjo JAV komandai, kuri sekmadienį iškovojo auksą.

R.Javtokas per sutiktuves sakė, kad Turkijoje paliko abi kojas ir dabar šokti į klubą eis “su vežimėliu”. M.Andriuškevičius pripažino, kad tai, ką mato prieš save yra nesuvokiama.

Prieš vidurnaktį skambant melodijai “Trys milijonai” krepšininkai gautus vainikus metė į šėlstančią žiūrovų jūrą ir kartu traukė gerai žinomą dainą.

“Lietuvos žinios” informuoja:

Pasaulio krepšinio čempionate Turkijoje bronzos medalius iškovojusi Lietuvos rinktinė vakar vakare sugrįžo namo.

Vilniaus Rotušės aikštėje savo didvyrius sutiko tūkstančiai sirgalių. Visi jie norėjo ištarti nuoširdų ačiū komandai, kuri daugiau nei dvi savaites džiugino Lietuvą puikiu žaidimu. Kęstučio Kemzūros auklėtiniai pakeliui link bronzinės pakylos parklupdė net aštuonis varžovus ir pralaimėjo tik JAV rinktinei, kuri Turkijoje tapo pasaulio čempione.

Vakar vėlai vakare Vilnius skendo šypsenų ir geros nuotaikos jūroje. Dar gerokai iki numatyto krepšininkų nusileidimo oro uoste, Rotušės aikštė prisipildė žmonių, juos linksmino įvairūs dainininkai. Iš oro uosto bronzinė komanda atviru turistiniu autobusu buvo atvežta pas savo gerbėjus.

“Norėčiau, kad būčiau toks pat populiarus ir po čempionato”, – prieš kelionę į Turkiją prieš tris savaites sau palinkėjo K.Kemzūra. Trenerio lūkesčiai išsipildė su kaupu.

Aistruolių minia dėkojo šiems 12 vyrų, parvežusiems bronzą: Linui Kleizai, Robertui Javtokui, Simui Jasaičiui, Martynui Pociui, Martynui Andriuškevičiui, Martynui Gecevičiui, Mantui Kalniečiui, Tomui Delininkaičiui, Jonui Mačiuliui, Tadui Klimavičiui, Pauliui Jankūnui ir Renaldui Seibučiui. K.Kemzūrai pasaulio čempionate talkino Robertas Kuncaitis, Donaldas Kairys ir Mantas Šernius. Krepšininkų sveikata rūpinosi Evaldas Kandratavičius, Rimtautas Gudas, Vytenis Trumpickas, Aidas Buzelis, Aleksejus Peletskis ir Juozas Petkevičius.

“Prieš save matote geriausią komandą, kurios žaidėjai atidavė visą save”, – komandos draugus gyrė L.Kleiza.

“Vilniaus diena” praneša:

“Tautos didvyriai sugrįžo. Vilniaus Rotušės aikštėje vakar vėlai vakare per kraštus liejosi euforija. Tūkstantinė minia pasitiko iš Turkijos bronzos medalius parskraidinusius Lietuvos krepšininkus. “Ačiū, Ačiū, – krepšininkams kopianti į sceną skandavo aistruoliai. dėkodami už Pasaulio krepšinio čempionate išplėštas pergales. Kaip ir per visą čempionatą, taip ir per iškilmingą tautos milžinų pagerbimo ceremoniją sirgaliai tapo vienu pagrindiniu mūsų pergalių akcentu.

Sekmadienio euforija iš miesto neišsisklaidė. Lietuvos krepšinio rinktinei iš serbų išplėšus medalius, senamiestyje susirinkę žmonės išgyveno tikrą emocijų audrą.

Po pergalės vairuotojai visa jėga spaudė automobilių garso signalus ir žybsėjo šviesomis.

”Respublika” rašo:

Lėktuvas, gabenantis Lietuvos rinktinę iš Stambulo, Vilniuje nusileido apie 21.30 val. Pirmasis ant patiesto raudono kilimo žengė  vyriausiasis rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra. Tuo tarpu Rotušės aikštėje minia vienbalsiai skandavo “Lietuva!”. Tiesiai iš lėktuvo krepšininkai sėdo į atvirą autobusą ir skambant “Queen” superhitui “We are the champions”, kurį atliko Kauno Šampaninis choras, nacionalinė krepšinio rinktinė pasiekė gerbėjus.

K.Kemzūra, pamatęs aistruolių minią, neslėpė jaudulio, užsiėmęs už galvos jis šypsojosi ir negalėjo patikėti savo akimis. Minia šaukė “Ačiū! Ačiū!”.

Krepšininkai po vieną lipo ant Rotušės laiptų ir klausėsi tik jiems skirtų epitetų. Ant pakylos užlipus visiems žaidėjams, prie jų prisijungė ir vyriausiasis treneris K.Kemzūra. Visi jie vieningai sudėjo rankas ir kartu su pašėlusia minia dar kartą sušuko “Mes už Lietuvą!”.

Lietuvos strategas K.Kemzūra aistruoliams tarė: “Jeigu ši komanda pranoko jūsų lūkesčius, tai jūs irgi pranokot mūsų lūkesčius. Už šito rezultato, už šitų nuostabių akimirkų – didelis, sunkus darbas, tikėjimas, didelė širdis ir vienybė. Ačiū jums už šitas akimirkas!”

Krepšininkai buvo papuošti ąžuolo lapų vainikais. Priblokštas tokio sutikimo  Martynas Gecevičius ištarė: “O kas būtų buvę, jeigu būtume laimėję auksą?”

Sostinės širdyje šį vakarą švenčia ne tik vilniečiai – čia gausu svečių iš kitų miestų ir miestelių. Scenoje pasirodė dainininkė Džordana Butkutė, atlikusi savo hitą “Dėl tavęs”, Linas Adomaitis, Egidijus Sipavičius, Justas, “Skamp”, “InCulto”, “YVA”, “G&G Sindikatas”, Jurga Šeduikytė.

Lietuvos rinktinė pasaulio čempionate suklupo tik kartą – pralaimėjo JAV komandai, kuri iškovojo aukso medalius. Lietuvos krepšininkai planetos pirmenybių medalius pelnė pirmąjį kartą. Trečiąjį kartą pasaulio čempionate dalyvavę lietuviai 1998 ir 2006 metais buvo septinti.

“Respublikai” komentuodamas lietuvių pergalę, Rimas Kurtinaitis – krepšinio treneris, olimpinis čempionas sakė:

”Tyliai galvojau, kad siurprizų pateikti Lietuvos krepšininkai gali. Tačiau tikrai nesitikėjau, kad klupdysime vienus varžovus po kitų ir pralaimėsime vien tik amerikiečiams. Treneris Kemzūra sugebėjo individualų žaidėjų meistriškumą panaudoti bendram komandos labui. Tai – aukštasis pilotažas.

Tiesą sakant, pagal parodytą žaidimą mes netgi buvome verti aukštesnės vietos nei trečioji. Tikrai galėjome kautis finale, bet to padaryti neleido neparanki varžybų sistema. Nėra teisinga, kai dar prieš čempionatą tu jau žinai, su kurios grupės komandomis žaisi atkrintamosiose varžybose.

Prieš pernykštį čempionatą Lenkijoje mūsų rinktinė liko be keturių pagrindinių žaidėjų. Buvome atsidūrę neįprastoje situacijoje, tarsi dalyvavome eksperimente. Dabartiniai treneriai turėjo laiko įvertinti pernykštę nesėkmę ir padarė teisingas išvadas. 2009-ųjų pralaimėjimai visiems pridėjo patirties.

Man asmeniškai džiugu dėl Manto Kalniečio, kuris daug metų buvo tarsi šešėlyje, o Turkijoje atsiskleidė. Turime aukščiausios klasės žaidėją Liną Kleizą, kovotoją Joną Mačiulį. Tačiau nenorėčiau išskirti tik jų – mes buvome stiprūs kaip komanda. Agresyvumas, entuziazmas, noras laimėti – tai buvo mūsų raktas į pergalę.

JAV rinktinei įkąsti buvo įmanoma nebent grupės varžybose, kuriose vienas pralaimėjimas dar nėra tolygus krachui. Atkrintamosiose varžybose amerikiečiai visus varžovus pranoko fizinėmis galiomis. Jokios jų žaidimo taktikos neįžvelgiau, jie rėmėsi tik individualiu meistriškumu, bet to pakako, kad taptų pasaulio čempionais.

Apie kitų metų Europos čempionatą ir mūsų rinktinės galimybes jame kalbėti dar kiek ankstoka. Džiaukimės tuo, ką turime dabar. Tai yra didi pergalė, didi šlovė treneriams, žaidėjams ir visai šaliai. Juk važinėdami po Europą galime garsiai kalbėti – mes iš Lietuvos, kuri aikštelėje nugali ir serbus, ir ispanus. Tai yra mūsų visų pergalė. Aišku viena – kitais metais lengva nebus. Po tokių pasiekimų į mus pro didinamąjį stiklą žiūrės visų komandų treneriai, visi krepšinio ekspertai”.

Trečia vieta pasaulyje yra neįtikėtinas laimėjimas. Pasaulio čempionate buvo tik viena komanda, kurią įveikti mums buvo turbūt neįmanoma“, – pasibaigus Pasaulio čempionatui kalbėjo LKF prezidentas V. Garastas.

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kovas Turkijoje stebėjęs Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Vladas Garastas į Lietuvą grįžta puikios nuotaikos, – praneša Lietuvos krepšinio federacija.

Jau prieš pasaulio čempionatą optimistiškai nacionalinės komandos galimybes vertinęs legendinis treneris didžiuojasi viso rinktinės kolektyvo nuveiktu titanišku darbu ir pirmą kartą Lietuvos istorijoje iškovotais planetos pirmenybių medaliais.

V. Garastas neabejoja, kad ir kitais metais per Europos čempionatą Lietuvoje mūsų rinktinė kovos dėl aukščiausių vietų.

„Pasaulio čempionatas suteikė tikrai daug optimizmo. Be to, turime žaidėjų, kurie šią rinktinę kitais metais gali dar sustiprinti. Ateitis yra šviesi. Reikia pasidžiaugti, kad turime pasaulinio lygio trenerį Kęstutį Kemzūrą. Neabejoju, kad jis šiuo metu yra vienas geriausių specialistų pasaulyje.

Komandą jam reikėjo sulipdyti vos per pusantro mėnesio, turėjome tik vieną tikrą vidurio puolėją Robertą Javtoką, bet ir jis žaidė traumuotomis kojomis. Nepaisant to, treneris sugebėjo taip parengti komandą, kad ji demonstravo gražų, greitą, aktyvų krepšinį su gera gynyba.

Lietuvos rinktinės atliktas darbas yra fantastiškas. Aišku, nereikia užsnūsti, reikia galvoti, kaip galima būtų dar pagerinti pasirengimą kitų metų Europos čempionatui“, – sakė V. Garastas.

LKF prezidentas taip pat pažymėjo, kad puikus krepšininkų žaidimas suteikė puikią reklamą Lietuvai. „Pasaulio čempionatas buvo transliuojamas į 180 valstybių, kovas stebėjo per milijardą žiūrovų. Jei kas ir nežinojo, kur yra Lietuva, dabar tikrai žinos“, – džiaugėsi V. Garastas.