"Scanpix" nuotr.

Dar prieš šimtą metų Asirijos bažnyčios patriarchai savo laiškuose Artimuosius Rytus vadino Edeno sodais, tačiau paskutinį šimtmetį krikščionių situacija kasmet blogėja. Ekspertai yra nustatę, kad jau labai greitai kai kuriose regiono šalyse krikščionių nebeliks visai, o kitose jų smarkiai sumažės.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

„Sostų karai“ Sirijoje ir Irake

Libano naujienų svetainės NOW redaktorė Hanin Ghaddar konfliktą Sirijoje pavadino „sostų karais“ – daugybė kovotojų grupių kovoja neaišku su kuo, neaišku kodėl ir neaišku už ką. Tačiau viena yra akivaizdu: krikščionims šis chaosas neša mirtiną grėsmę.

Daugybė pranešimų iš Sirijos apie terorą, kankinimus ir žudymus vien dėl religinių įsitikinimų sulaukė popiežiaus Pranciškaus pasmerkimo. Jis tai pavadino genocidu. Tą patį pakartojo ir Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas rezoliuciją 2015 m. gruodį.

Sirijos Alepo mieste, kur prieš ketverius metus gyveno 400 tūkst. krikščionių, šiandien beliko vos 50 tūkstančių.

Tarptautinių organizacijų duomenimis, per konfliktą Sirijoje ir Irake tūkstančiai krikščionių buvo kankinami, verčiami priimti islamą arba žudomi. Tai privertė juos masiškai bėgti. Vien Sirijos Alepo mieste, kur prieš ketverius metus gyveno 400 tūkst. krikščionių, šiandien beliko vos 50 tūkstančių.

Su „Islamo valstybės“ teroru susiduria ne tik krikščionys, bet ir įvairių pakraipų musulmonai, tačiau krikščionys diskriminuojami ir vadinamųjų „nuosaikiųjų“ musulmonų. Jie persekiojami kitose šalyse, pabėgėlių stovyklose ir net atvykę į Europą. Vokietijos vidaus reikalų ministro ataskaitoje sakoma, kad „daugelį pabėgėlių krikščionių iš Sirijos, Irako arba Kurdistano baugina arba puldinėja musulmonai pabėgėlių centruose. Krikščionims jie bando primesti šariatą, iš jų, kaip mažumos, visaip tyčiojasi.“

Prarastasis rojus

Krikščionybė visame Artimųjų Rytų regione paplito dar Jėzaus laikais. Maždaug VI amžiuje ji tapo vyraujančia religija, tačiau vėliau, atsiradus islamui, po truputį ėmė prarasti pozicijas. Vis dėlto XX a. pradžioje apie 20 proc. gyventojų buvo krikščionys. Bendruomenės buvo izoliuotos nuo viso krikščioniškojo pasaulio, todėl išlaikė daug senovinių apeigų ir kalba senosiomis kalbomis. Susiformavo įvairios tradicijos – graikų, sirų, koptų, armėnų, chaldėjų, kiekviena su savo apeigomis, liturgija, teologija ir papročiais.

Sirijoje XX a. pradžioje kas trečias išpažino krikščionybę, dabar tokių sumažėjo iki vos kelių procentų.

Iki Pirmojo pasaulinio karo krikščionių bendruomenės gausiai gyveno visose Artimųjų Rytų regiono valstybėse. Nors pasitaikydavo konfliktų religiniu pagrindu, bendruomenės gebėjo sugyventi kartu. Kai kuriose teritorijose krikščionys sudarė net daugumą gyventojų. Libane 1926 m. pirmą kartą surašius gyventojus, krikščionių buvo per 84 proc., dabar liko apie trečdalį. Sirijoje XX a. pradžioje kas trečias išpažino krikščionybę, dabar tokių sumažėjo iki vos kelių procentų.

Gerą tarpusavio sugyvenimą liudija ir buvusi plati krikščionių visuomeninė veikla bei įtaka. 1860–1930 m. net trys Egipto premjerai buvo krikščionys. „Ba‘ath“ partijos, kuriai priklausė Irako prezidentas Saddamas Husseinas ir Sirijos diktatorius Basharas al Assadas, įkūrėjas buvo graikų ortodoksas Michaelis Aflaqas. Krikščionys vadovavo dviem nacionaliniams Palestinos judėjimams, o kai kurie užėmė svarbias pareigas nacionaliniame kurdų judėjime.

Krikščionys tapo nepageidaujami

Pirmas didelis išpuolis XX amžiuje prieš krikščionis įvyko per Pirmąjį pasaulinį karą. Pralaiminčioje karą Osmanų imperijoje smarkiai sustiprėjo nacionalizmas ir Jaunųjų turkų judėjimas. Kerštas dėl nesėkmingo karo su krikščioniškomis valstybėmis – Rusija, Anglija, Australija ir Prancūzija, krito ant vietos gyventojų krikščionių. Buvo nužudyta apie 2 mln. armėnų, asirų ir graikų. Daug pasaulio valstybių tokį elgesį yra pripažinusios genocidu.

Vėliau kaskart įvykus neramumams Artimųjų Rytų šalyse ar reaguojant į tarptautinius įvykius krikščionys tapdavo teroro taikiniu. Izraelio valstybės sukūrimas, žydų karas su musulmoniškomis šalimis, Irano revoliucija, pilietinis karas Libane, Arabų pavasaris ir kt. įvykiai vis labiau didino musulmonų nepakantumą vietos krikščionims.

Tai nereiškia, kad diktatoriai mėgsta krikščionis, tačiau jie suinteresuoti šalies stabilumu, todėl mažumos gali tikėtis didesnės apsaugos.

Iki 2003 m. JAV intervencijos Irake dar gyveno apie 1,5 mln. krikščionių. S.Husseino laikais ministro pirmininko pavaduotojas buvo Chaldėjų bažnyčios narys Tariqas Azizas, tačiau nuvertus diktatorių situacija ėmė smarkiai blogėti. Vietos krikščionys kaltinti bendrininkavimu su JAV. Chaldėjų arkivyskupas Basharas Warda iš Irako miesto Erbilo pasakoja, kad buvo nužudyta daugybė kunigų, susprogdinta per 60 bažnyčių, o tūkstančiai tikinčiųjų buvo priversti bėgti. Tai nereiškia, kad diktatoriai mėgsta krikščionis, tačiau jie suinteresuoti šalies stabilumu (siekdami išsaugoti režimą), todėl mažumos gali tikėtis didesnės apsaugos.

Religinis konfliktas

Tyrinėtojai teigia, kad antikrikščioniškų nuotaikų stiprėjimas sutapo su didėjančiu visuomenės, ypač jaunimo, pasinėrimu į islamą. Ši tendencija ypač sustiprėjo XX a. 7 dešimtmetyje, kai Artimuosiuose Rytuose staigiai padidėjo gimstamumas ir gyventojai iš kaimo ėmė kraustytis į miestus.

Stingant lyderystės, neapykanta kitokiems musulmoniškose valstybėse tapo kasdieniu reiškiniu, nuo kurio kenčia ne tik krikščionys.

Libano rašytojas Aminas Maaloufas sako, kad miesto gyvenimas ir globalizacija naikina tradicinę arabų kultūrą, todėl musulmonų jaunimui religija tapo vienintele savimonės išraiška ir nacionalinio pasididžiavimo šaltiniu. Prie šio reiškinio dar pridėjus prastą švietimo sistemą, skurdą, radikalius dvasininkus ir silpną politinę valdžią, susidaro pavojingos aplinkybės religinei nesantaikai kilti. Stingant lyderystės, neapykanta kitokiems musulmoniškose valstybėse tapo kasdieniu reiškiniu, nuo kurio kenčia ne tik krikščionys, žydai ar kitokios konfesijos musulmonai. Teroro taikiniu gali tapti bet kas.

Vakarų valstybių lyderiai noriai pasisako prieš moterų, seksualinių ar rasinių mažumų diskriminaciją, tačiau jiems sunku pripažinti, kad krikščionys tampa teroro taikiniu dėl savo religijos. Daug amžių Bažnyčia buvo stiprioji pusė ir pati engdavo kitaminčius. Tiek JAV prezidentas Barackas Obama, tiek kiti Vakarų valstybių lyderiai vengia įvardinti religinius nesutarimus kaip tikrąją konfliktų priežastį. Tokia pozicija atsispindi ir valstybių darbotvarkėse, kur šiai problemai nėra skiriama pakankamai dėmesio.

Nuostolis pasaulio civilizacijai

Kalbėdamas Jungtinių Tautų agentūroje UNESCO, kardinolas iš Libano Bechara Rai sakė, kad krikščionių išnykimas būtų didelis nuostolis visam regionui. Pasak jo, Artimųjų Rytų valstybės ir visuomenės prarastų savo įvairovę, tikėjimų ir etninių grupių sugyvenimo tradiciją, prie kurios krikščionys taip esmingai prisideda. Buvęs britų diplomatas Gerardas Russellas antrina, kad didžiausios sėkmės ir gerovės islamo pasaulis sulaukė tais laikotarpiais, kai įvairovė buvo laikoma pranašumu, o ne trūkumu. Artimieji Rytai be krikščionių taps ne tokie liberalūs, vienodesni ir rizikuoja dar labiau izoliuotis.

Dauguma apžvalgininkų, net ir islamo pasaulyje, sutinka, kad Artimųjų Rytų krikščionių išnykimas yra nuostolis ne tik vietos kultūrai, bet ir visam pasauliui, tačiau situacija kasdien blogėja ir vargu ar artimiausiu laiku pasitaisys. Tai geriausiai iliustruoja Irako Mosulo miesto pavyzdys, kur per šventes nebesuskambo Kalėdų varpai, nors tokia tradicija nepertraukiamai buvo tęsiama 2000 metų.

Straipsnis pirma kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 12 d.

"Scanpix" nuotr.

Į „Veido“ klausimus atsako Krikščionių partijos vadovas Gediminas Vagnorius

VEIDAS: Du kartus buvote Lietuvos premjeru, tačiau pastaruosius dešimt metų iškritote iš aktyvios politikos – ar nesijaučiate politiniame užribyje?
G.V.: Tikrai nesijaučiu, o Krikščionių partija (KP) yra labai aktyvi. Be abejo norėtųsi geresnių rezultatų. Pastaruosiuose Europos Parlamento rinkimuose partija gavo 3 proc. balsų, savivaldybių rinkimuose peržengėme 4-5 proc. ribą,  o šį rudenį Seime tikimės dar geresnių rezultatų ir, manau, kad patekimo į Seimą barjerą tikrai įveiksime. Jeigu vis dėlto nepavyktų patekti į Seimą, toliau stiprinsime partiją ir ieškosime naujų žmonių, kurie padėtų laimėti kitus rinkimus.
VEIDAS: Galbūt KP susijungs su kita centro partija? Galbūt su silpstančiais liberalcentristais?
G.V.: Nemanau, kad liberalcentristai turi kokią nors ateitį – tikiu, kad KP procentas bus didesnis už kai kurias kitas partijas. Apskritai nemanau, kad potencialūs partneriai susijungimui su KP yra tam pasiruošę.
Ne kartą siūlėme Tėvynės sąjungos vadovams suvienyti jėgas – tiek prieš Seimo rinkimus, tiek praeitais metais prieš Savivaldybių rinkimus. Tačiau šioje partijoje yra keletas lyderių, kurie vengia konkurencijos ir tenkinasi esama padėtimi.
Visgi prognozuoju, kad ateityje Lietuvoje išliks tik viena centro dešinės partija.
VEIDAS: Keletas kontrolinių klausimų, parodančių, ar gerai žinote kasdienio gyvenimo problemas. Tarkime, ar žinote kiek šiandien Lietuvoje kainuoja elektros energija? Kiek kainuoja vienas litras benzino?
G.V.: Šitai aš žinau gana gerai, nes pats moku už elektrą. Tarkime, mūsų šeima moka dviem tarifais – dieninis berods yra apie 49 centus, o naktinis – apie 34 centus už kilovatvalandę (gana tiksliai – 49,7 ct/kWh ir 37,2 ct/kWh). Na, litras benzino jau kainuoja apie penkis litus (iš tiesų – apie 4,78 Lt už litrą).
VEIDAS: Koks iki šiandien susikaupęs apytikslis „Sodros“ įsiskolinimas?
G.V.: Jei neklystu, tai „Sodros“ skola šiandien turėtų siekti apie 3 mlrd. Lt (iš tiesų ji triskart didesnė – apie 9 mlrd. Lt). Užtat galiu pasakyti, kad valstybės įsiskolinimas šiandien sudaro apie 40 proc. bendrojo vidaus produkto ir per pastaruosius tris metus jis padidėjo beveik 2,5 karto.
VEIDAS: Iš ko šiandien gyvenate ir kokios jūsų pajamos? Galbūt dirbate privačiame versle?
G.V.: Ne, visą laiką atiduodu partijos veiklai. Mano darbas partijoje yra nemokamas, mat gaunu valstybės rentą kaip signataras, todėl turiu galimybę nemokamai dirbti partijai – visas pajamas skiriu partinei veiklai. Rentos pakanka, juolab, kad žmona taip pat gauna pajamų. Nuo pat 1990-ųjų nedirbau privačiame sektoriuje, nes iki pat šiandienos užsiimu politika.
VEIDAS: O tai, kad imate iš valstybės rentą (2700 Lt), nors dar galėtumėte dirbti, jums neatrodo nesuderinama su deklaruojamomis vertybėmis?
G.V.: Ne, nematau nieko nesuderinamo. Gaudamas rentą, galiu nuo ryto iki vakaro užsiimti politine veikla ir atlikti partijos pirmininko pareigas. Manau, kad tai nepalyginamai naudingiau nei dirbti privačiame versle ir būti įtakojamu interesų grupių.

Parlamentaras Rokas Žilinskas antradienį palieka opozicinę Seimo Krikščionių partijos frakciją.

“Išstojau iš partijos ir išėjau iš frakcijos”, – BNS sakė politikas.

Jis kol kas dirbs Mišrioje Seimo narių grupėje.

R.Žilinsko pareiškimą dėl pasitraukimo iš frakcijos perskaičius Seimo salėje, Krikščionių partijos frakcijoje liks aštuoni nariai.

“Pastaruoju metu man darėsi vis sunkiau sutarti su šios partijos vadovais dėl Lietuvai būtinų sprendimų, ypač energetikos srityje. Todėl suprantama, kad palieku Krikščionių partiją ir jos frakciją ieškodamas politinės jėgos, su kuria galėčiau konstruktyviai ir produktyviai dirbti”, – pranešime spaudai Seimo narys.

Krikščionių partija praėjusią savaitę išplatino pranešimą, kad R.Žilinskas, remiantis partijos Etikos komisijos išvada, šalinamas iš partijos narių jam “dar kartą nusižengus etikai ir sukompromitavus Seimo nario vardą”. Parlamentaras tokį partijos sprendimą vadina farsu, per kurį buvo pažeistos procedūros, bet ir “krikščioniškos moralės principai, kuriuos propaguoja Krikščionių partija”.

“Ką reiškia “dar kartą nusižengus etikai”? Kada aš dar buvau pripažintas jai nusižengęs? – viešame pranešime stebisi R.Žilinskas. – Ir kur yra įrodymai, kad etikai nusižengiau dabar?”

Seimo narys mano partijos vadovybei neįtikęs dėl įsitikinimų.

Krikščionių partija praėjusį ketvirtadienį pranešė iš savo gretų pašalinusi R.Žilinską, naujienų portalams superlt.lt ir lrytas.lt paskelbus vaizdo medžiagą, kurioje skelbiama, kad R.Žilinskas galimai būdamas neblaivus trečiadienį vedė Seimo Atominės energetikos komisijos posėdį.

Krikščionys ilgą laiką galvojo, kad Jėzaus Kristaus ir jo mokinių paskutinė vakarienė vyko Didįjį ketvirtadienį, tačiau pirmadienį paskelbtoje naujoje studijoje teigiama, kad ji vyko trečiadienį prieš nukryžiavimą.

Kembridžo universiteto profesorius Colinas Humphreysas (Kolinas Hamfrisas) įsitikinęs, kad ši klaida įsivėlė kaitaliojant kalendorius. Mokslininkas taip pat tvirtina, jog ši jo išvada dar labiau pagrindžia pasiūlymą nustatyti pastovią Velykų datą.

Remdamasis Evangelijomis, taip pat istoriniais ir astronominiais duomenimis, C.Humphreys mėgino tiksliai nustatyti, kodėl ir kada Jėzus paskutinį kartą prieš savo mirtį susirinko vakarieniauti su savo mokiniais.

Tyrinėtojus ilgą laiką glumino Šventajame Rašte pastebėtas neatitikimas.

Evangelijose pagal Matą, Morkų ir Luką sakoma, kad Paskutinė vakarienė vyko žydams pradedant švęsti Paschą (Neraugintos duonos švetę). Tuo tarpu Evangelijoje pagal Joną teigiama, jog tai vyko Paschos išvakarėse.

C.Humphreysas savo naujoje knygosje “Paskutinės vakarienės paslaptis” (The Mystery Of The Last Supper) daro išvadą, kad Jėzus ir jo apaštalai Matas, Morkus ir Lukas veikiausiai naudojo kitokį kalendorių negu apaštalas Jonas.

“Kad ir ką galvotumėte apie Bibiliją, faktas, jog žydai niekada nesupaniotų Paschos vakarienės su kokia nors kita, todėl šiuo atveju prieštaravimą tarp Evangelijų iš tikrųjų sunku suprasti”, – nurodė C.Humphreysas.

“Daug Biblijos tyrėjų sako, jos šiuo atžvilgiu Evangelijomis visiškai negalima pasitikėti. Tačiau jeigu vienu metu naudojame mokslą ir Evangelijas, iš tikrųjų galime, įrodyti, kad nėra jokio prieštaravimo”, – pridūrė jis.

Pagal C.Humphreyso teoriją, Jėzus laikėsi senojo žydų kalendoriaus, o ne oficialaus naujo mėnulio kalendoriaus, kuris labiau paplito maždaug tuo metu, kai buvo nukryžiuotas Jėzus ir tebenaudojamas iki mūsų dienų.

Jeigu ši teorija teisinga, Paschos vakarienė ir Jėzaus paskutinė vakarienė vyko trečiadienį. Be to, tai paaiškintų, kodėl labai daug įvykių suspėjo įvykti nuo Paskutinės vakarienės iki nukryžiavimo.

Po Paskutinės vakarienės Jėzaus suėmimas, tardymas ir atskiri teismai iš tikrųjų vyko ne vieną naktį, o per ilgesnį laikotarpį.

C.Humphreysas mano, kad pagal šiuolaikinį saulės kalendorių Velykų data galėtų būti pastovi, o ne kilnojama. Remiantis prielaida, kad nukryžiavimas vyko balandžio 3 dieną, Velykos galėtų būti švenčiamos balandžio 5 dieną.