Liepos 29–rugpjūčio 4 d. minėsime žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų. Kokios įtakos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raidai turėjo tai, kad žemaičiai, paskutiniai Europos pagonys, 1413 m. buvo pradėti krikštyti?

„Be žemaičių krikšto visa Lietuvos tolesnė istorija būtų buvusi ir labiau duobėta, ir tragiškesnė, ir gerokai skurdesnė, – pabrėžia istorikas dr. Darius Baronas, šia tema parengęs ne vieną mokslinį straipsnį bei knygą. – Žemaičių krikštas nebuvo Naujojo pasaulio atradimas, nebuvo čia tiek sielų kiek Indijoje, Kinijoje ar Japonijoje, kurias ankstyvųjų naujųjų laikų misionieriai buvo pasiryžę gelbėti. Žemaičių krikštas visų pirma – Lietuvos pergalė.“
Deja, nemaža dalis mūsų visuomenės yra linkusi romantizuoti praeities įvykius. Tad, atvirkščiai, reikšmingesniu vadina faktą, kad žemaičiai – paskutiniai pasikrikštiję europiečiai. Be to, neretai didžiuojamasi, kad Žemaitijos gyventojai neva tik dėl atkaklaus priešinimosi ir noro išlaikyti senąsias pagoniškas tradicijas krikštytis pradėjo 30 metų vėliau nei likusi Lietuvos dalis ir beveik puse šimtmečio vėliau nei kitos Europos valstybės, pavyzdžiui, danai, lenkai ar rusai.
Beje, atsiranda net tokių iš piršto laužtų kalbų, kai krikštas lyginamas su žemaičių genocidu. „Taip kalbantys veikėjai yra pasiekę pavojingą iracionalumo dugną. Jeigu kam tokia kvaila mintis šauna į galvą, reikia pa(si)klausti, kas žemaičių krikšto akcijoje buvo tie turkai, kas – armėnai, kiek pagonių gyvybę paaukojo dėl savo „prigimtinio“ tikėjimo. Tokių pagonių neatsirado net tada, kai tam buvo pati palankiausia proga“, – teigia D.Baronas.
Istorikas priduria, kad skaitant lenkų kronikininko Jono Dlugošo aprašymus matyti, jog „parodomosios akcijos“, kai buvo kertami šventieji medžiai, užgesinama amžinoji ugnis, buvo reikalingos siekiant pagonis įtikinti, kad jų dievai jau visai nusilpę ir bejėgiai.

Žemaičiai savo senąjį tikėjimą tiesiog pametė

„Įsivaizdavimas, kad buvo masiškai kertamos šventųjų ąžuolų giraitės, tėra romantizuotas istorijos supratimas. O kalbos, kad žemaičiai krikštyti ugnimi ir kalaviju, – istorinė nesąmonė“, – neabejoja buvęs Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto, kultūros istorikas ir filosofas doc. dr. Vytautas Ališauskas.
Pasirodo, atvejų, kai buvo iškirsti šventieji medžiai, per šimtmetį suskaičiuojama vos keliolika. Tiesa, žemaičiams jie darė įspūdį, nes nukirtus šventu vadintą medį nė viena dievybė nepradėdavo nei žaibais svaidytis, nei kitaip pyktį rodyti. Pasak D.Barono, tokiais veiksmais ir juos lydinčiais žodžiais įtikinti, pagonys senąjį savo tikėjimą tiesiog pametė.
Beje, autentiški šaltiniai, kalbantys apie krikšto akcijas 1416 ir 1417 m., visai nemini pagonybės ar jos atributų – žmonės patys miniomis, savo noru ėjo pasitikti krikštytojų. „Tais laikais džiugių minių suvaryti į apsimestinius renginius nebuvo įmanoma, todėl drąsiai galima sakyti, kad didžioji dalis žemaičių savo noru priėmė katalikų tikėjimą. Visą Lietuvos krikštą galima vertinti kaip naujos Konstitucijos, naujojo įstatymo priėmimą“, – pabrėžia D.Baronas.
Istoriko nuomone, didžiuotis tuo, kad buvome paskutiniai pagonys, – visiškas nesusipratimas: „Kuris suaugęs žmogus gali didžiuotis tuo, kad klasėje buvo paskutinis liurbis ar mušeika?“
Apie pirmąsias krikšto akcijas Žemaitijoje išlikę nedaug duomenų, tačiau žinoma, kad krikštyti žemaičius 1413 m. pradėjo Lietuvos valdovai Vytautas ir Jogaila. Jie plaukė laivais Dubysos upe, o kelionę baigė pėsčiomis prie Luokės ant Šatrijos kalno. Manoma, kad būtent čia buvo pagrindinė krikšto vieta, kurioje Vytautas su Jogaila patys vietos gyventojams žemaičių kalba aiškino krikščioniškąsias tiesas ir ragino krikštytis. Atvykus Lietuvos valdovams į Žemaitiją buvo pakrikštyta keli tūkstančiai pagonių, vėliau šį darbą tęsė kunigai.

Prieš 625 metus, 1387-ųjų vasarį, Vilniuje buvo pakrikštyti pirmieji mūsų tautiečiai.

Tuo metu Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo likusi vienintelė iš dalies pagoniška valstybė Europoje. O tas jai lėmė daugybę bėdų ir nelaimių, ne tik dažnus Kryžiuočių ordino įsiveržimus su plėšimais, taikių gyventojų žudynėmis, jų grobimais. Didelę žalą valstybei ir jos gyventojams darė ir politinė, ekonominė, kultūrinė izoliacija nuo Vakarų pasaulio, kuri didino mūsų atsilikimą, trukdė normaliai raidai.
Mūsų valdovai puikiai suprato, kad krikštas yra būtinas, tačiau tam trukdė keletas rimtų kliūčių. Svarbiausia – nebuvo palankių sąlygų jį gauti. Nors į LDK atkakliai brovėsi kryžiuočiai, skelbdami savo norus apkrikštyti pagonis – lietuvius, jiems rūpėjo ne nešti mums Dievo žodį, ne ginti krikščionis, kam tas ordinas buvo įkurtas. Tikrasis jų tikslas buvo užgrobti svetimas žemes, pavergti vis naujas tautas, nes tada buvo priimta, kad tas, kuris pakrikštija, tas ir viešpatauja. Tokie krikštytojai netiko dar ir todėl, kad žmonės, žinodami jų juodus darbus, nejautė simpatijų ir krikščionybei, priešinosi jos nešėjams kaip įmanydami.

Nesėkmingi bandymai

Vis dėlto buvo aišku, kad tai problema, ir pirmas ją pabandė išspręsti Mindaugas, vienintelis mūsų karalius. Siekdamas apkrikštyti savo karalystę, jis visai pagrįstai tikėjosi taip ne tik įveikti jos tarptautinę izoliaciją, padaryti galą kryžiuočių agresijai, bet ir sustiprinti jauną valstybę, galutinai įveikti savo varžovus vienijant Lietuvos žemes. Todėl 1250 m., tarpininkaujant Livonijos magistrui, Mindaugas pasiuntė savo pasiuntinius pas popiežių Inocentą IV, prašydamas, kaip rašoma popiežiaus bulėje, priimti ypatinguoju Romos bažnyčios sūnumi. 1251 m. vasarą Mindaugas su žmona Morta ir, anot kronikos, „su didele pagonių daugybe“ buvo pakrikštyti, o 1253 m. Mindaugui ir jo žmonai Livonijos magistras uždėjo karalių vainikus.
Šis pirmasis Lietuvos krikšto bandymas buvo ir pats rimčiausias: Romos popiežius įkūrė visai savarankišką, tiesiogiai jam pavaldžią Lietuvos vyskupiją, paskyrė vyskupą, 1254 m. pavasarį buvo pastatyta katedra. Tik istorikai tebesiginčija, kur buvo Mindaugo sostinė ir kur ta katedra stovėjo. Taip pat lieka neaišku, ar mūsų karalius 1263 m. žuvo nuo konkurentų rankos būdamas krikščionis, ar jis prieš tai tos krikščionybės atsisakė. Šiaip ar taip, mūsų protėviai tada taip ir liko pagonimis.
Didysis kunigaikštis Gediminas buvo gerai susipažinęs su krikščionių tikėjimu, žinojo ir apie Mindaugo bandymus apkrikštyti šalį, susirašinėjo su popiežiumi Jonu XXII, o vieną savo laiškų, rašytą 1322 m., užbaigė taip: „Mes, kaip ir kiti krikščionių karaliai, esame pasirengę visuose dalykuose jums paklusti ir priimti krikščionių tikėjimą…“ Popiežius sveikino tokius jo planus, vadino jį lietuvių ir daugelio rusų garsiu karaliumi. Tačiau dėl nežinomų priežasčių šie planai taip ir nebuvo realizuoti, greičiausiai tam sutrukdė tarptautinės LDK padėties pokyčiai.
Dar keli krikšto bandymai įvyko didžiojo kunigaikščio Algirdo laikais (1345–1377 m.), bet ir jie baigėsi be rezultatų. Rusų istorikai tvirtina, kad iš Vakarų tuo klausimu atvykusiems pasiuntiniams šis mūsų valdovas pareiškęs: LDK sutiktų priimti krikščionybę, jeigu Kryžiuočių ordinas sugrąžintų visas jo užgrobtas lietuvių žemes ir išsikraustytų į Rytus – krikštyti Aukso ordos totorių, o kartu ir rusų…

„Pusė Vilniaus priėmė vokiečių tikėjimą“

XIV amžiui baigiantis atsirado dar viena rimta priežastis Lietuvai apkrikštyti – jos valdovo Jogailos norai vesti Lenkijos karalaitę Jadvygą ir tapti karaliumi. Derybos dėl to prasidėjo 1383 m., kaip rašo vienas metraštis, lenkai pradėjo „siuntinėti iš Krokuvos pasiuntinius pas didįjį kunigaikštį Jogailą, kad jis priimtų senosios Romos krikštą ir kad vestų jų karalaitę Jadvygą ir taptų jų karalium Krokuvoje ir visoj Lenkų žemėj“. Krikšto reikalavimas buvo būtina Jogailos karaliavimo sąlyga, ji įrašyta greta kitų šiuo reikalu sudarytoje 1385 m. Krėvos sutartyje, greta sąlygos paleisti visus turimus lenkų belaisvius ir „savo Lietuvos ir Rusijos žemes prijungti prie Lenkijos“.
1386 m. vasarį Jogaila su broliais ir pusbroliais atvyko į Krokuvą, netrukus visi jie čia buvo pakrikštyti, vasario 18 d. įvyko jo jungtuvės su Jadvyga, o kovo 4-ąją jį labai iškilmingai karūnavo Lenkijos karaliumi. Atėjo laikas ir jam vykdyti savo pažadus. Tais pačiais metais pats Jogaila su lenkų dvasininkais atvyko į Vilnių vadovauti krikštui – taip pabrėžiant politinę įvykio reikšmę.
Apie Lietuvos krikšto pradžią LDK sostinėje 1387 m. vasarį, kada, kaip rašo rusų metraštis, „pusė Vilniaus priėmė vokiečių tikėjimą“, nesąžiningi istorikai paskelbė nemaža prasimanymų. Pavyzdžiui, Kryžiuočių ordino metraštininkas parašė, kad krikštijamieji turėję bristi į Neries vandenį, bet to Bažnyčios kanonai nereikalavo – pakako apšlakstymo švęstu vandeniu, o upė tuo metu buvo užšalusi…
Patikimesnis atrodo Jono Dlugošo aprašymas: žmonės buvo skirstomi į grupes, ir visai grupei buvęs duodamas vienas bendras vardas – kad būtų sparčiau; visi pakrikštytieji iš karaliaus gavo dovanų baltus marškinius, kurie daugeliui buvę svarbiau už krikšto apeigas…
Tada mieste ir jo apylinkėse buvo apkrikštyta apie 30 tūkst. žmonių, pačiam karaliui teko raginti juos atsisakyti senųjų dievų, raginti gesinti šventąsias ugnis, iškirsti šventas giraites ir priimti naują, krikščionių tikėjimą. Mat atvykėliai dvasininkai – lenkai, čekai nemokėjo lietuvių kalbos, o vilniečiai tada – lenkiškai.
Tuo metu buvo įkurtos ir pirmosios septynios parapijos: Medininkų, Maišiagalos, Ukmergės, Nemenčinės, Krėvos, Hainos ir Obolčių. Kiek vėliau jos atsirado Bistricoje, Merkinėje, Trakuose, Lydoje, Ašmenoje ir kitur. Valdovai Jogaila ir Vytautas parapijas apdovanojo žemėmis, gyventojams nustatė mokesčius ir duokles jų tarnams išlaikyti. Nemažai privilegijų gavo ir apsikrikštiję bajorai: buvo sutvirtinta jų ir jų palikuonių teisė į žemės nuosavybę – kaip ir lenkų šlėktos, bajorai atleisti nuo ūkio darbų ir t.t. Krikštas buvo privalomas, krikščionybė tapo LDK valstybine religija.
Tuo pat metu imta organizuoti ir Vilniaus vyskupiją. Jai išlaikyti Jogaila paskyrė milžiniškus žemės plotus apie Tauragnus, Molėtus, Labanorą, Drogičino apskrityje ir kitur, dovanojo Vilniaus miesto dalį. Tačiau ši vyskupija nebuvo savarankiška, kaip kadaise Mindaugo įkurtoji, o pavaldi Lenkijos Gniezno arkivyskupui – nepaisant Vytauto pastangų to išvengti. Todėl šios vyskupijos vadovybė paprastai būdavo lenkų rankose ir tarnavo Vilnijos nutautinimui.
Žemaitija apkrikštyta vėliau, 1413 m., nes į ją vis pretendavo kryžiuočiai. Dėl to pirmasis Žemaičių vyskupas Motiejus Trakiškis įsikūrė Varniuose tik 1417 m.

Rezultatai ir pasekmės

Kryžiuočiai dar ilgokai nenorėjo atsisakyti savo planų užvaldyti LDK, todėl ir po jos krikšto puldinėjo, net degino bažnyčias, žudė kunigus. Tik Žalgiris privertė juos nusiraminti. Sumažėjo Lietuvos izoliacija nuo Vakarų – per Lenkiją juos pasiekti nebuvo sunku. Tačiau istorikai, be abejo, teigiamai vertindami krikštą, vis dėlto randa nemažai jo įgyvendinimo trūkumų.
Zenonas Ivinskis, nemažai laiko praleidęs Vatikano archyvuose, tvirtina, kad „naujasis tikėjimas Lietuvoje – bent taip galėjo atrodyti pagoniui – buvo užmestas iš viršaus, paskubomis. Pasiruošimas prie krikšto buvo paviršutiniškas, nerūpestingas“. Todėl nei 1387 m. aukštaičiai, nei 1413 m. krikštijami žemaičiai naujam tikėjimui nebuvo tinkamai pasirengę. Daugiausia tą lėmė skubėjimas ir ta aplinkybė, kad krikštytojai buvo „nebylūs apaštalai“, mokančių vietos gyventojų kalbą dvasininkų iš anksto nebuvo parengta.
Dar reikia pridurti, kad paprastiems žmonėms, valstiečiams atsisakyti tėvų, protėvių papročių ir tradicijų buvo nelengva dar ir todėl, kad jie už tai nieko gero negavo, priešingai – įgijo naujų prievolių, todėl neretai naujajam tikėjimui atkakliai priešintasi. O vietoj įtikinėjimo, suprantamo to tikėjimo tiesų aiškinimo buvo naudojama prievarta. Ji minima Jogailos 1387 m. vasario 22 d. rašte, kuriame parašyta: „Didysis kunigaikštis Jogaila… nori priimti Šv. Romos bažnyčios katalikų tikėjimą. Visus abiejų lyčių lietuvius… patraukti, pašaukti ir net jėga priversti į katalikų tikėjimą ir Šv. Romos Bažnyčios paklusnumą.“ Žinoma, toks būdas naujam tikėjimui įvesti ne pats geriausias.
Kitas didelis mūsų krikšto trūkumas: paprastai krikščionybė tautoms atnešdavo raštą vietos gyventojų kalba, kultūrą, civilizaciją, padėjo stiprinti, vienyti valstybes. Taip dar IV–VI a. buvo Armėnijoje, Gruzijoje, X a. – Kijevo Rusioje. Pas mus, deja, taip neįvyko iš dalies dėl mūsų valdovų, kurie nesirūpino kultūra, kaltės, iš dalies – kad krikštytojai lenkai nemokėjo LDK gyventojų kalbų (ne tik lietuvių, bet ir latgalių, baltarusių, ukrainiečių). Maža to, jie demonstratyviai jų nesimokė, skelbdami, kad tai pagoniškos kalbos, versdami žmones melstis visai jiems nesuprantama lenkų kalba.
Dar viena bėda: kadangi LDK gyventojų daugumą sudarė slavai – stačiatikiai, tai katalikybės, kaip valstybinės religijos, įvedimas suskaldė ir susilpnino valstybę tuo metu, kai jai teko sunkiai gintis nuo išorės priešų.
Pagaliau, kaip pagrįstai teigia prof. Alvydas Butkus, faktiškai XIV–XVI a. mūsų protėviai, taip pat ir latviai su estais, taip ir liko pagonimis, „nes nebuvo reikiamo bažnyčių tinklo periferijoje, nebuvo krikščioniškojo švietimo provincijoje“. Padėtis iš esmės pasikeitė tik tada, kai Katalikų bažnyčiai prireikė gintis nuo reformacijos, ir jos hierarchai, dvasininkai ėmėsi gerinti pastoracijos darbo kokybę. Todėl tik nuo XVII–XVIII a. slenksčio mes tikrai tapome krikščioniška šalimi.

Jonas Rudokas