BFL

Kokią įtaką valstybės raidai turi organizuoto nusikalstamumo lyderiai? Pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje dėl tiesioginės jų įtakos abejonių kyla nedaug: dar „perestroikos“ laikais suvešėjęs reketas kita kryptimi pasuko daugelio pirmųjų šalies verslininkų veiklos kryptį, o masinė privatizacija sukrovė turtus daugumai mafiozų ir legalizavo nešvarius jų pinigus. Vėliau šiuos pereinamojo laikotarpio ir ekonominės suirutės procesus pakeitė labiau „tradiciniai“ nusikalstami užsiėmimai: prekyba narkotikais, kontrabanda, pinigų padirbinėjimas, prostitucijos organizavimas.

Dovaidas PABIRŽIS

Nuo kriminalinių susivienijimų rankos jau nepriklausomoje Lietuvoje daugiausia nukentėjo jiems nepaklusę ir duoklę atsisakę mokėti pirmieji verslininkai bei kitų organizuotų grupuočių nariai, tapę nesibaigiančių gaujų tarpusavio kivirčų aukomis. Bet per nepriklausomybės 25-metį banditai įvykdė ir keletą rezonansinių nužudymų, kuriuos galima traktuoti kaip pasikėsinimą į Lietuvos valstybės pamatus.

Savo nevaržomo siautėjimo aukštumoje „Tulpiniai“ nužudė Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiąjį prokurorą Gintautą Sereiką bei „Mažeikių naftos“ vadovą Gedeminą Kiesų, jo sūnų Valdą ir vairuotoją Alfonsą Galminą. „Vilniaus brigada“ suorganizavo jų veiklą visuomenei nušvietusio žurnalisto Vito Lingio nužudymą, kaunietis Vladas Beleckas – kunigo Ričardo Mikutavičiaus žmogžudystę ir jo meno kolekcijos pagrobimą.

Buvusiomis nusikaltėlių pasilinksminimo vietomis, dvarais ir vilomis iki šiol nusėtas Lietuvos miestų ir miestelių peizažas. Daugelis jų – „Tulpinių“ dvaras Ėriškių kaime, restoranas „Vilija“ Kaune, Henriko Daktaro vasarvietė, Dekanidzių dvaras ir kiti savo „šlovingą“ praeitį menantys pastatai virtę apleistais, krūmais ir medžiais apaugusiais vaiduokliais, prie kurių daugeliui ir dabar nejauku artintis.

Ir šiandien šešėlinio pasaulio atstovų istorijos kausto visuomenės dėmesį. Žurnalisto Dailiaus Dargio knygos, pasakojančios Lietuvos mafijos istorijas, sulaukė milžiniško populiarumo ir ne vieno papildomo leidimo. Kai kuriose televizijose „Kriminalų“ rubrika sudaro per trečdalį dienos naujienų eterio laiko, o šiai temai skirtų publicistinių laidų reitingai visada išlieka aukštumose.

„Mafijos tėvu“ tituluojamas Vidas Antonovas kone kas savaitę šmėžuoja televizijos laidose, o nusikalstamo pasaulio kronikos yra tarp populiariausių pranešimų naujienų portaluose. Dešimtmetį visuomenę intrigavo H.Daktaro 2001 m. kalėjime parašyta autobiografinė knyga „Išlikti žmogumi“, kuri dešimtmetį plito neoficialiai, iš rankų į rankas, kol 2011-aisiais sulaukė oficialaus leidimo 3 tūkst. vienetų tiražu.

Nusikalstamo pasaulio lyderiai ir jų „pasiekimai“ neabejotinai formavo, o daliai visuomenės iki šiol tebeformuoja supratimą apie tai, kas yra „tikrasis“ vyriškumas, garbė, santykiai, koks yra siektinas gyvenimo būdas, stilius ir laisvalaikis. Šie žmonės darė įtaką kai kurių visuomenės sluoksnių įvaizdžiui, skoniui ir estetikos suvokimui.

Nevaržomas organizuotų gaujų, peržengusių nacionalinių valstybių sienas, siautėjimas vertė glaudžiau bendradarbiauti su kaimyninėmis šalimis. Borisas Dekanidzė buvo sulaikytas Rygos senamiestyje ir beveik slapta pergabentas į Lietuvą, bendros operacijos vykdytos su Rusijos, Lenkijos pareigūnais.

Kartais banditų siautėjimas net sukiršindavo kaimynines valstybes: dėl vilkikų grobimu užsiėmusios gaujos veiklos Latvija Lietuvai 2002-aisiais net įteikė notą. Įstojus į ES, atsivėrus sienoms ir prasiplėtus nelegalios veiklos geografinėms galimybėms, neišvengiamai suintensyvėjo bendradarbiavimas su Vakarų Europos teisėsauga.

Įtakingiausios – didžiųjų miestų gaujos

Įtakingiausio nusikaltėlio vardas atiteko Henytei, kuris daug metų buvo ir iki šiol tebėra organizuoto nusikalstamumo Lietuvoje simbolis. Ilgą laiką H.Daktaras sugebėjo išlikti nebaudžiamas: kalėjimu iki gyvos galvos Klaipėdos apygardos teismas jį nuteisė tik 2013-aisiais. Šiemet Lietuvos apeliacinis teismas atmetė H.Daktaro skundą ir paliko galioti tą pačią bausmę.

Nustatyta, kad „Daktarų“ grupuotę jos lyderis kūrė nuo 1992–2000 m. „Daktarai“ nuteisti už 6 žmogžudystes, turto prievartavimą, ginklų laikymą ir kitus sunkius nusikaltimus. Nusikalstamo pasaulio „autoritetą“ nuspręsta suimti 2008-aisiais, tačiau tuomet H.Daktaras pasislėpė užsienyje. Po metų jis buvo sulaikytas Bulgarijoje ir į tėvynę parskraidintas Lietuvos karinių oro pajėgų lėktuvu „Spartan“.

Įtakingiausių kriminalinio pasaulio žmonių dešimtuke aukščiausios vietos atiteko asmenims, kurie kadaise „valdė“ didžiausius Lietuvos miestus: „Vilniaus brigada“ – sostinę, H.Daktaras ir Remigijus Daškevičius – Kauną, Sigitas Gaidjurgis – Klaipėdą, „Princų“ grupuotė – Šiaulius, „Tulpiniai“ –  Panevėžį.

Jau kuris laikas visos šios grupuotės yra išardytos, o jų vadeivos arba leidžia laiką kalėjime, arba iškeliavo anapilin. H.Daktaras, S.Gaidjurgis, „Tulpiniai“ Virginijus Baltušis, Algimantas Vertelka ir Audrius Andrušaitis šiuo metu įkalinti iki gyvos galvos. „Vilniaus brigados“ lyderiui B.Dekanidzei 1995 m. įvykdyta mirties bausmė. Iš „Princų“ lyderių ketverto gyvi liko Vladas Baranauskas ir Vladas Stanaitis. Kauno Žaliakalnio nusikaltėlių autoritetas R.Daškevičius krito nuo žudiko kulkos 2001-aisiais.

Organizuotas nusikalstamumas nemiręs

7-oje ir 8-oje vietoje atsidūrė naujosios kartos kriminalinio pasaulio veikėjai, išgarsėję senajai kartai jau nulipus nuo pjedestalo. Kaune veikusių „Agurkinių“ lyderis Saulius Velečka nuo 2013-ųjų už grotų laukia teismo nuosprendžio. Per plačią operaciją tuo metu buvo suimta apie pusšimtį su grupuote siejamų asmenų.

Tų metų lapkritį pranešta, kad Lietuvos ir Rusijos teisėsaugininkams pavyko uždaryti narkotikų tranzito iš Rusijos į Europos Sąjungą kanalą. Sutriuškinta grupuotė per savo veiklą galėjo uždirbti iki pusantro milijardo JAV dolerių, o jos vietininkas Lietuvoje ir buvo S.Velečka.

„Agurkiniai“ kaltinami ir verslininko Vidmanto Sadausko nužudymo organizavimu, pasikėsinimu nužudyti, neteisėtu ginklų ir šaudmenų laikymu bei kitais nusikaltimais. Manoma, kad gauja turėjo užtarėjų Kauno teisėsaugoje, o jų veikla rimčiau pradėta tirti, kai iš sostinės buvo komandiruoti Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai.

Apie tai, kad senuosius banditus keičia naujoji karta, dar kartą išgirdome 2010-aisiais, kai „Aro“ pareigūnai suėmė daugiau nei 50 „Lapinų“ grupuotės, kuriai vadovavo iki šiol nuo teisėsaugos besislapstantis Justas Belousovas, narių. Nusikaltėliai maždaug nuo 2002-ųjų užsiėmė nelegalia prekyba narkotikais stambiu mastu ir siekė perimti visą šią prekybą į vienas rankas. Tačiau narkotikai nebuvo vienintelis nusikaltėlių pajamų šaltinis – jie taip pat kaltinti sukčiavimu, turto prievartavimu. Per kratas grupuotės arsenale buvo rasta apie 40 ginklų, jiems priskiriama bent viena žmogžudystė.

Šių metų vasarą pagrindiniams „Lapinams“ skirtos 10–16 metų laisvės atėmimo bausmės. Kita dalis grupuotės vadeivų už grotų pasiųsti dar pernai.

Pranešimų apie stambų reketą, automobilių sprogdinimus, susišaudymus ir užsakomąsias žmogžudystės pastarąjį dešimtmetį labai sumažėjo, tačiau kita organizuota nusikalstama veikla – nelegali kontrabanda per sieną – iki šiol yra dažna ir galutinai nepažabota. Dėl kontrabandos, kurią vykdo ir pavieniai pasienio gyventojai, ir stambios organizuotos grupuotės, valstybės biudžetas kasmet netenka nemažų sumų, skaičiuojamų šimtais milijonų. Vien pernai, tyrimų duomenimis, ši suma galėjo siekti apie 300 mln. Lt. Todėl paskutinės dvi pozicijos įtakingiausių kriminalinio pasaulio atstovų dešimtuke atiteko būtent kontrabandos stambiu mastu organizatoriams.

„Tikruoju kontrabandos tėvu“ tituluojamas Marijanas Taraškevičius šiemet nuteistas dėl per žaibiškus apiplėšimus pavogtų daiktų įsigijimo bei realizavimo, pernai – dėl kokaino įgijimo ir pardavimo. Kitoje byloje M.Taraškevičiaus, kuris buvo sulaikytas 2011-ųjų lapkritį, gauja kaltinama padariusi milijoninę žalą valstybei, kontrabanda gabenant cigaretes ir narkotines medžiagas. Šioje byloje valstybė yra pareiškusi 23 mln. Lt (6,6 mln. Eur) civilinį ieškinį.

„Kontrabandos karaliaus“ titulą jau anksčiau pelnęs Vilius Karalius šiuo metu yra teisiamas didžiausioje kontrabandos byloje nepriklausomos Lietuvos teisėsaugos istorijoje.

Tyrimo duomenimis, cigarečių kontrabanda iš Baltarusijos bei Rusijos ir neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis jo vadovaujamos grupuotės buvo vykdoma Lietuvoje, Lenkijoje ir Vokietijoje 2009–2011 m. Per šį laikotarpį vilkikais neteisėtai buvo įvežta ir išvežta cigarečių, kurių muitinė vertė viršijo 35 mln. Lt, o bendra kyšių, kurie perduoti Baltarusijos ir Lietuvos muitinės pareigūnams, suma siekia daugiau nei milijoną litų.

Shutterstock

Tendencija. „Apie Henriką Daktarą dvyliktoje klasėje rašiau baigiamąjį rašinį, kai buvo pasiūlyta tema „Autoritetas“. Labai džiaugiuosi, kad taip baigiau vidurinę mokyklą. Žinau, kad Henrikas – stiprus žmogus ir ištvers šį didžiulį spaudimą, o aš visada už jį“, – taip rašė Simonu prisistatęs kaunietis interneto puslapyje ~henrikasdaktaras.lt~. Jame galima perskaityti daugybės Kauno Daktarų grupuotės garsenybe vadinamą Henriką Daktarą, pravarde Henytė, šlovinančių gerbėjų komentarų.

Jei tada Simonas už minėtą rašinį buvo įvertintas aukščiausiu pažymiu ir po to nutarė imtis rašytojo amato, šiandien jis galėtų parašyti kur kas įdomiau. Netrukus ir antrasis – Lietuvos apeliacinis teismas paskelbs verdiktą senosios Daktarų gaujos gvardijos nusikaltimų, padarytų 1993–2000 m., byloje.

Užvirė nematoma kova

Nors oficialiai teigiama, kad Lietuvoje nusikalstamumas kasmet mažėja, tačiau reti, bet itin šiurpūs ir žiaurūs įvykiai sukelia didžiulį rezonansą visuomenėje.

Paskutiniais 2015-ųjų pavasario mėnesiais Kauno gatvėse aidėję šūviai iš pradžių teisėsaugininkams užminė daug mįslių. Kas tai – kerštas, asmeninių sąskaitų suvedinėjimas ar kova dėl miesto kriminalinio pasaulio sosto? Pareigūnai iki šiol tiria kelias tokių plataus atgarsio visuomenėje sulaukusių konfliktų, pasibaigusių jaunų vyrų žmogžudystėmis bei suluošinimais, versijas.

Po minėtų šaudynių vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis žiniasklaidai suskubo viešai pranešti, kad tokie atvejai Kaune vis dėlto nėra siejami su organizuoto nusikalstamumo gaujomis. Kaltuosius kaip ir sudėtinga surasti, nes šiuo metu už grotų sėdi, o kai kurie jau ir teisiami didžiausi pastarojo meto kauniečių „berniukų” autoritetai iš Agurkinių, Kamuolinių ar Aguoninių nusikalstamų susivienijimų.

Tačiau dabar jau beveik neabejojama, kad mirtini šūviai aidėjo po to, kai jaunieji nusikaltėliai norėjo įrodyti savo autoritetą antrajame Lietuvos mieste, nuo seno garsėjančiame specifiniais, gaujoms priskiriamais nusikaltimais, bet pastaraisiais metais likusiame be aiškaus kriminalinio pasaulio lyderio.

Kai kurie šnekinti kriminalistai pripažįsta, kad ankstesniais laikais, kai Kauno banditams vadovavo iki gyvos galvos nuteistas Henrikas Daktaras ir kiti nusikaltėlių šulai, tokių nusikaltimų beveik nebūdavo. Jeigu tarp žemiausio lygio gaujos narių kildavo ginčų, besivaidijančios pusės kreipdavosi į vieną iš pagrindinių miesto kriminalinių šeimininkų. Jų žodis kruvinaisiais 1990-aisiais buvo lemiamas, o kaltu pripažintas banditėlis paprastai turėdavo susimokėti baudą.

Šūviais santykius aiškinosi Šančių gangsteriai?

Anksčiau ne tik Kauno, bet ir kitų šalies miestų kriminalinį pasaulį valdę ir nerašytų „zonose“ sugalvotų įstatymų laikytis vertę šulai – šiandien išblaškyti arba šalies kalėjimuose priversti atlikti ilgametes bausmes. Kai kurie iš jų nuteisti ir aukščiausia bausme – kalėjimu iki gyvos galvos.

Tačiau policininkai tarsi susitarę tvirtina, kad gyvi likę senieji kriminalinio pasaulio šulai beveik neturi jokios įtakos jaunajai kartai. Ši veikia pagal visiškai kitus principus, o neretai dėl greitų pinigų ar prabangaus gyvenimo yra pasiryžusi imtis kraštutinių priemonių.

Kai buvo rašomos šios eilutės, Kauno kriminalistai vis dar karštligiškai ieškojo gegužės pabaigoje per vieną mirtinu konfliktu pasibaigusį vakarą Aukštuosiuose Šančiuose automobilyje sėdintį 20 metų jaunuolį nušovusių brolių – 23 metų Ryčio Gudyno bei septyniolikmečio Deivido Š. Teisėsaugininkai skelbė, kad per išpuolį broliai sužeidė dar du šalia nužudytojo jaunuolio buvusius draugus. Oficialiai paskelbta, kad jaunieji gangsteriai slapstosi apsiginklavę koviniais ginklais. Neabejojama, kad jaunuoliai galėjo pasitraukti iš Lietuvos ir šiuo metu tūno vienoje iš kaimyninių šalių.

Nors Kauno Šančiai ilgą laiką buvo pasitraukę iš kriminalinių įvykių suvestinių, šio laikinosios sostinės rajono istorija išties verta dėmesio.

Būtent šiame rajone sovietiniais metais klestėjo ir pačiomis pelningiausiomis laikytos Kauno pramonės įmonės – vilnos gamybos susivienijimas „Drobė“, kojinių fabrikas „Cotton“, J.Greifenbergerio (anksčiau „Metalo“) santechnikos dirbinių, šokolado ir „Kauno baldų“ gamyklos. Visa tai šiandien tik prisiminimas, tačiau Kauno kriminalinės policijos senbuviai šių eilučių autoriui teigia, kad būtent šiose anuomet Šančiuose deficitines prekes gaminusių pramonės gigantų užkulisiuose susiformavo laikinosios sostinės kriminaliteto ištakos.

Sovietmečiu šiame proletariniame Kauno rajone buvo susibūrę daug anų laikų žymiausių ir įtakingiausių pogrindinių milijonierių, meno vertybių perpardavinėtojų. Kai kurie iš jų buvo užmezgę bičiuliškus santykius su partinės nomenklatūros viršūnėmis ir kriminalinių grupuočių lyderiais.

Šančiuose savo jaunystę yra praleidę ir kur kas ryškesni šalies visuomenės šviesuliai: dabartinis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, 2012 m. miręs bokso ringo džentelmenu tituluotas Algirdas Šocikas, aktoriai Kostas Smoriginas, Eglė Mikulionytė, estrados žvaigždės Laima Žemaitytė, Aleksas Lemanas, „Pūko“ muzikos krikštatėvis ir dabartinis Kauno miesto tarybos skandalistas Kęstutis Pūkas.

Prasidėjo nevaldomų jaunuolių metas

Šių metų balandžio pradžioje taip pat iš kriminalinių įvykių suvestinių tarsi pranykusiame Kauno Partizanų rajone vėl aidėjo šūviai. Vidury dienos šalia judrios gatvės buvo pasikėsinta į dviejų kriminaline praeitimi garsėjančių vyrų gyvybę. Tąkart vienam iš jų peršautos kojos, o kitas bandydamas pasprukti buvo partrenktas užpuolikų automobiliu.

Vėliau per apžiūrą klinikose paaiškėjo, kad netrukus 50-metį švęsiantis ir mirtinų šūvių išvengęs Giedrius Taujanskis, neblogai pažįstamas narkotikų prekeivius Kaune ir Jonavoje stebintiems kriminalistams, savo kišenėse turėjo bemaž 20 vienetų suklastotų 200 eurų nominalo banknotų. Kartu buvęs 36 metų Vidmantas Stankevičius atsipirko lengvesniais sužalojimais. Tačiau neabejojama, kad abu vyrai tapo jaunųjų miesto gangsterių aukomis.

Po šio įvykio viename iš Kauno butų buvo aptiktas įspūdingas ginklų arsenalas. Tačiau šie įvykiai nebuvo susieti.

Labai aiškus senosios ir naujosios nusikaltėlių kartos konfliktas atsispindi ir šių metų vasarį Kauną sudrebinusioje, iki šiol galutinai neištirtoje išpuolio prieš buvusio garsiausio visų laikų Lietuvos kontrabandos šulo Viliaus Karaliaus parankinį kaunietį Gintarą Simanyną istorijoje. Neoficialiai pasakojama, kad galbūt per vieną buitinį konfliktą užmiesčio sodyboje praeityje stambaus masto kontrabandininkų bylose minėtas G.Simanynas įsivėlė į žodinį konfliktą su keliais apgirtusiais ir jauniesiems Kauno banditų sluoksniams priskiriamais veikėjais, o galiausiai buvo sumuštas.

Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas Rolandas Kiškis patvirtino, kad minėtas atvejis išties pateko į elitiniu kriminalistų laikomo centro akiratį. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl turto prievartavimo, kuriame nukentėjusiuoju pripažintas G.Simanynas. Tarp įtariamųjų buvo patraukti keturi asmenys, trims iš jų teismas buvo paskyręs kardomąsias priemones – keliems mėnesiams buvo apribota laisvė.

Vis dėlto, šio įvykio aplinkybes tiriančių pareigūnų žodžiais, įtariamųjų negalima priskirti naujosios kartos kriminalinėms gaujoms – tarp į kriminalistų akiratį patekusiųjų yra ir 1974, ir 1994 m. gimusių vyrų.

Keisčiausia, kad šiems faktams pasklidus žiniasklaidoje G.Simanynas smarkiai pasipiktino ir ėmėsi žygių šių eilučių autoriui užčiaupti. Mat atrodo, kad Kaune vis dar „nemadinga“ net ir ištikus kritinei situacijai dėl gyvybės turėti akistatų su teisėsauga.

Prieš keletą metų panašūs įvykiai klostėsi ir šalies provincijoje: vietinius Biržų ūkininkus bandė terorizuoti itin įžūliai besielgiantys jaunieji gangsteriai, sumaištį Raseiniuose sukėlė Sajanų gaujos atstovai. Tačiau nukentėję verslininkai ir ūkininkai ėmė bendradarbiauti su policijos pareigūnais, todėl netrukus banditai buvo neutralizuoti bei pagarsinti šalies žiniasklaidos.

„Ko gero, H.Daktaro ir kitų panašaus lygio veikėjų autoritetas krito dar prieš dešimtmetį. Kartu atsirado daug naujų įžūlių besiformuojančių gaujų. Jų nariai, matydami silpnėjantį Daktarų gaujos autoritetą, jų ekonominį potencialą, ne visada paklusdavo net ir stiprių tarptautinių gaujų nuomonei, – pasakojo aktyviai prie Daktarų gaujos sužlugdymo prisidėjęs buvęs ilgametis Kriminalinės policijos biuro darbuotojas, dabartinis Seimo narys Vitalijus Gailius. – Vienas organizuoto nusikalstamumo klasikas dar maždaug 1997–1998 m. yra sakęs, kad ateina nevaldomų jaunuolių, kuriems negalioja jokie banditų įstatymai, metas. Vienintelis dalykas, kas juos motyvuoja, – pinigai.“

Prieš pasitraukdamas iš pakaunėje esančio Užliedžių dvaro 2008-ųjų pabaigoje H.Daktaras dar mėgino užmegzti kontaktus su Kaune tuo metu karaliavusia Agurkinių gauja. Manoma, kad jis norėjo išsiaiškinti dėl nuskriausto savo pažįstamo, o gal net prisišlieti prie ryškiai suklestėjusių Daktarų įpėdinių. Tačiau tokie bandymai Henai baigėsi viešu pažeminimu.

„Bandė jis šlietis ar atstovauti kažkokios kitos asmenų grupės interesams – čia yra dvi skirtingos versijos. Man yra tekę girdėti, kad keletą kartų jo buvo mandagiai paprašyta palikti susitikimo vietą, jis buvo pasiųstas tuo metu galvą kėlusių jaunimo gaujų“, – savą versiją pateikė ne vieną garsią šalies nusikaltėlių bendriją su kolegomis sutriuškinęs V.Gailius.

Kaune vieša paslaptis, kad per vieną tokių susitikimų Daktarų patriarchas buvo pasiųstas trimis raidėmis.

Šiurpina provincijos banditai

Atidžiau pažvelgus į pastarojo meto Lietuvos kriminalinę panoramą pastebima, kad žiauriuose ir visuomenę sukrėtusiuose nusikaltimuose itin ryškus nepilnamečių braižas. Tiesa, pilnametystės nesulaukę jaunuoliai tampa ne tik jaunaisiais žudikais, užpuolikais ar narkotikų platintojais, bet ir aukomis.

Net ir šiandien tarptautinėje žiniasklaidoje tenka matyti publikacijų, kuriose rašoma, kad vienos ar kitos išsivysčiusios Europos šalies žmonių likimus suluošina, ilgai kauptus turtus grobia ar kvaišalų vietiniams bando įbrukti mafijos atstovai iš Lietuvos. Tačiau tokia nuomonė klaidinga. Norėtųsi iškart nuraminti europiečius kaimynus, drąsiai pareiškiant, kad užsienyje veikia ne Kauno Daktarai ar Panevėžio Tulpiniai, o patys žiauriausi, neraštingi, neišsilavinę „atmarozkai“ iš Lietuvos provincijos miestelių.

Tarp tokių yra ir nemažai atvykėlių iš Šiaurės Lietuvoje esančių Biržų, kurie prieš dvejus metus tapo „populiariausiu“ ir banditų sostine vadinamu mūsų šalies miestu. Vietiniai garsiai šaukė, kad šiame nedideliame mieste suklestėjo naujoji kadaise šalį šiurpinusių Pašto karvelių gaujos vyrukų pamaina. Ji išties garsiai ir aukštai kėlė galvas iki vieno 2013-ųjų rugpjūčio pabaigos įvykio.

Tuo metu Lietuvą sukrėtė kruvinas incidentas, kai Biržų centre buvo apšaudyti du nepilnamečiai. Septyniolikmetis, kuris praeityje buvo tapęs Lietuvos šaudymo sporto jaunių ir jaunimo čempionu, tą kartą nužudytas šūviu į nugarą. Po kelių dienų Vilniaus policininkams pasidavė mirtiną šūvį paleidęs Dainius Miliukas.

Nors praeityje su organizuotais banditais sietas vyras geranoriškai prisipažino apie konflikto aplinkybes, šiuo metu yra teisiamas, tačiau Panevėžio apygardos teisme prasidėjęs procesas vyksta su trukdžiais, nes kaltinamuoju patrauktas vyras dangstosi psichine negalia.

Kaip jau anksčiau skelbta žiniasklaidoje, praeityje 38 metų D.Miliukas buvo Biržų nusikaltėlių autoritetas. Vienu metu mažame miestelyje važinėjosi, daugeliui aplinkinių keldamas nuostabą, itin prabangiu „Mercedes-Benz“ automobiliu. Tačiau vietiniai gyventojai pareiškė, kad pastaraisiais metais jis buvo sostą praradęs autoritetas. Jam teko patirti jaunųjų banditų atakas, todėl netrukus vyras persikėlė į sostinę. Bet, regis, noras susigrąžinti prarastas pozicijas ir užsidirbti daugiau pinigų D.Miliuką prieš dvejus metus grąžino į Biržus. Jo tikslą vėl dominuoti vietos šešėliniame pasaulyje sužlugdė kruvinas 2013-ųjų rugpjūčio pabaigos vakaras.

Tą vakarą iš kovinio 9 mm kalibro pistoleto „Makarov“ girtas D.Miliukas paleido šūvius į niekuo dėtus namo einančius du paauglius. Vienas jų, sunkiai sužalotas septyniolikmetis, nubėgęs vos 30 metrų, mirė po daugiabučio namo balkonu. Kitam, penkiolikmečiam jo draugui, pavyko pabėgti nuo apsvaigusio Biržų šaulio.

Išsigelbėjęs paauglys vėliau tėvams pasakojo, kad grįždami su draugu namo ir išvydę iš privažiavusio automobilio BMW išlipusį D.Miliuką su į juos nukreiptu ginklu pamanė, jog vyras nori tik pagąsdinti žaisliniu pistoletu.

Kad pateko į rimtą bėdą, paaugliai suvokė tada, kai D.Miliukas, mojuodamas ginklu, liepė gultis ant žemės. Gelbėdamiesi jie puolė bėgti. Į sprunkančius nepilnamečius vyras iš kovinio ginklo paleido net aštuonis šūvius. Vienam jų kulkos pataikė į kairę šlaunį ir nugaros kairės pusės apatinę dalį. Sužeidimai buvo mirtini. Jo draugas didelių sužalojimų išvengė tik dėl laimingo atsitiktinumo. Rikošetu atšokusi kulka paaugliui pataikė į viršutinę lūpą.

Šioje byloje ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai konstatavo, kad D.Miliukas kėsinosi nužudyti abu paauglius, tačiau kruvino akto nebaigė vien dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių – pistolete baigėsi šoviniai.

Liepsnojantis „tūsas“ Šilainiuose

Praėjusių metų spalį Kauno apygardos teisme paskelbtas nuosprendis byloje, kurioje aštuoniolikmetis Paulius Sasnauskas, devyniolikmetis Lukas Buckus ir 23 metų Paulius Diliūnas buvo nuteisti dėl to, kad sudegino Kaune butą su žmonėmis. Kaskart į teismo posėdžius atvežti jaunieji nusikaltėliai dangstėsi laikraščiais ir rankomis, vengė bendrauti su žurnalistais ir prisileido tik advokatus. Į teismą atvykę nukentėjusiųjų giminės piktinosi, kad teisiamieji yra ramūs ir nereaguoja į pastabas.

2012-ųjų kovo pabaigoje Kaune, Šilainių mikrorajone, Baltų prospekto daugiabutyje tarp kelių jaunuolių kilo konfliktas, pasibaigęs liepsnomis. Netrukus jaunimo vakarėlyje dalyvavę vaikinai ir merginos šoko pro septintame daugiabučiame name tyčia padegto buto langus, balkonus.

Bute tą vakarą gimtadienį šventęs devyniolikmetis žuvo, 11 žmonių sužeista, 30 evakuota. Vienam iš degančio buto pro langą iššokusių jaunuolių nustatytas neįgalumas.

Netrukus sulaikyti keli įtariamieji tyčiniu padegimu. Vienam iš šios jaunųjų žudikų gaujos narių buvo tik 17 metų.

Nežinia, kieno įkalbėtas ar pavargęs nuo bėglio gyvenimo, o gal pasvarstęs, kad atsipirks švelnesne bausme, jeigu nebesislapstys, į policiją pats atėjo beveik penkis mėnesius ieškotas 22 metų Andrius Lukoševičius.

Į Kauno policijos Centro komisariatą atvykęs A.Lukoševičius, kaip pats teigė, ištisus mėnesius slapstėsi Anglijoje – iškart po gaisro nuvykęs į Londoną apsigyveno pas ten esančius draugus. Tačiau galiausiai nusprendė sugrįžti į gimtąjį Kauną ir atskleisti pareigūnams tikrąsias šio kraupaus įvykio aplinkybes.

Per tyrimą nustatyta, kad A.Lukoševičius išties bandė sukliudyti girtiems draugams įvykdyti kraupią egzekuciją, tad baudžiamoji byla jo atžvilgiu buvo nutraukta. Įtakos šiam sprendimui turėjo ir geranoriškai suteikti jo parodymai, įvardijant konkrečius egzekutorių veiksmus, – jie apliejo benzinu gyvą vaikiną ir jį padegė.

Nusikaltime dalyvavęs P.Diliūnas nuteistas 15 metų laisvės atėmimo bausme, P.Sasnauskas, kuris nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, teismo sprendimu už grotų pasiųstas septyneriems su puse metų. Teismas nusprendė, kad trečias nuteistasis, L.Buckus, neturėjo tikslo nužudyti, todėl jam skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė vykdymą atidedant. Jiems priteista solidariai sumokėti daugiau kaip 300 tūkst. Lt civilinius ieškinius – atlyginti neturtinę ir turtinę žalą nukentėjusiesiems.

Savo kaltės nė vienas iš butą su jaunu vaikinu padegusių jaunuolių taip ir nepripažino. Tačiau pareigūnams surinkus visų nusikaltimo dalyvių liudijimus paaiškėjo, kad pagrindinis šio išpuolio organizatorius – P.Sasnausko brolis, 24 metų Martynas Sasnauskas. Jis iki šiol slapstosi nuo teisėsaugos, neabejojama, kad gali slėptis pas draugus Anglijoje arba Airijoje. Yra duomenų, kad bėgliu tapusio M.Sasnausko tėvas praeityje galėjo palaikyti glaudžius ryšius su Kaune klestėjusiais anų laikų autoritetais iš nusikalstamo pasaulio.

Neseniai Lietuvoje viešėjęs ir apie Skandinavijoje veikiančius automobilių vagišius iš mūsų šalies dokumentinį filmą sukęs norvegų kriminalinių televizijos laidų, knygų apie organizuotas gaujas autorius Steinas Mortenas Lieras prisipažino, kad jo pažintis su lietuviais nusikaltėliais prasidėjo po vienos į jo rankas patekusios bemaž prieš dešimtmetį Norvegijos žiniasklaidoje pasirodžiusios publikacijos. Šiame rašinyje, kurį jis pateikė ir šių eilučių autoriui, pasakojama, kad nemažai į Norvegiją atvykstančių nuosavus namus ir automobilius grobstančių asmenų yra kilę iš Kauno. Minėtas straipsnis iliustruotas niūra fotografija, kurioje užfiksuoti senos statybos daugiabučiai iš Šilainių mikrorajono.

Norvegų žurnalistui S.M.Lierui susidarė įspūdis, kad Kauno Šilainiai – tarytum getas, kuriame vidury baltos dienos prekiaujama narkotikais, o tamsiuoju paros metu į gatves išrieda ginkluoti ir nevaržomi jaunuoliai. Mandagiai bandžiau paaiškinti, kad to mūsų šalyje, o juo labiau Šilainiuose, dabar nebūna. Tą patį svečiui iš Norvegijos minėjo ir Kaune sutikti kriminalinės policijos darbuotojai. Tačiau norvegas mūsų tikinimais kažkodėl nebuvo linkęs patikėti ir pats savarankiškai nutarė automobiliu pervažiuoti Šilainių mikrorajoną skersai ir išilgai. Tiesa, geidžiamų vaizdų savo televizijos reportažui jis taip ir neišvydo.

Nepaisant to, savo naujausioje knygoje „Mafija Norvegijoje“ (išleista 2013 m.) S.M.Lieras drąsiai skelbia, kad nemažą „kriminalinio eksporto“ dalį Skandinavijos šalyse – Norvegijoje, Švedijoje sudaro įvairiausiais nusikaltimais užsiimantys jaunuoliai iš Lietuvos.

Nepilnamečius klupdo plėšimai

Naujausias Lietuvą sukrėtęs akibrokštas įvyko paskutinėmis gegužės dienomis, kai prabangiuose pačiame Kauno centre esančiuose apartamentuose septyniolikmetis iš skurdžios daugiavaikės šeimos mirtinai subadė pasiturimai gyvenusį, tačiau viešumos vengusį 31 metų tarptautinio IT verslo specialistą Aurimą Rapalį. Nors viešojoje erdvėje pasklido žinių, kad kraupiam nusikaltimui nepilnametis ryžosi dėl turtinių reikalų, norėdamas tiesiog apiplėšti, tačiau sklando ir kitos iki šiol slepiamos versijos. Pareigūnai vis dar aiškinasi šio nužudymo motyvus ir, kaip įprasta tokiais atvejais, žiniasklaidai atsikerta įprastu paaiškinimu: „Vyksta ikiteisminis tyrimas, tad jokių komentarų neteiksime.“

Neabejojama, kad po šio įvykio žudiku tapęs nepilnametis keliaus į Kauno nepilnamečių koloniją, mat jo pavardė minima dviejuose iki šiol neužbaigtuose ikiteisminiuose tyrimuose – paauglys įtariamas dalyvavęs plėšime ir bandęs pavogti automobilį.

Remiantis oficialia Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos statistika, kurioje užregistruotos nusikalstamos veikos, kurias padarė nepilnamečiai, teigiama, kad padėtis kasmet gerėja.

Statistinėje lentelėje matyti, kad 2004 m. Lietuvoje ištirta 5021 nepilnamečių padaryta nusikalstama veika ir po to kasmet jų sparčiai mažėja. 2005 m. – 4759, 2006 m. – 4244, 2007 m. – 4051, 2008 m. – 4325, 2009 m. – 4023, 2010 m. – 3589, 2011 m. – 3296, 2012 m. – 3127, 2013 m. – 3126.

Šių eilučių autoriaus kalbintas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas Almantas Atkočaitis tvirtino, kad minėta įstaiga yra vienintelė šalyje, kurioje laikomi suimti, taip pat laisvės atėmimo bausmę atlieka nepilnamečiai bei pilnamečiai iki 21 metų.

Remiantis 2015 m. birželio 2-osios duomenimis, nepilnamečių pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliko 69 nuteistieji (33 pilnamečiai). Tą dieną nepilnamečių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas 61 suimtasis, iš jų 11 laukiančių nuosprendžio įsiteisėjimo, trys atliekantys arešto bausmę, viena suimtoji nepilnametė, trys nuteistieji, dirbantys ūkio darbus.

2014 m. vidutinis laisvės atėmimo bausmės laikas, paskirtas teismo nuosprendžiu, buvo 3 metų 6 mėnesių 5 dienų laisvės atėmimo, vidutinė realiai atlikta laisvės atėmimo bausmės dalis – 1 metai 10 mėnesių 29 dienos laisvės atėmimo, praleistas tardymo izoliatoriuje laikas iki nuteisimo – 5 mėnesiai ir 20 dienų.

2015 m. birželio 2 d. nepilnamečių pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių 69 nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos: plėšimai – 40 proc., vagystės – 30 proc., nužudymas – 13 proc., išžaginimas – 8,6 proc.

Su probleminiais nepilnamečiais dirbančio A.Atkočaičio teigimu, nuo praėjusių metų rugsėjo 1-osios dalis nuteistųjų (nuteistieji turi pasirinkti, mokytis vidurinėje ar profesinėje mokykloje) ir visi suimtieji mokosi Kauno „Aitvaro“ vidurinėje mokykloje, kita dalis nuteistųjų – Kauno mechanikos mokyklos skyriuje, kur nuteistieji mokomi profesijos (yra sudaryta po vieną stalių, duonos ir pyrago gaminių kepėjų bei virėjų grupę).

Skirstant nuteistuosius pagal gyvenamąją vietą pabrėžtina, kad iš kaimo bei gyvenviečių jų yra 47,8 proc., iš vaikų globos namų – 14,9 proc., iš Klaipėdos – 10,1 proc., iš Kauno – 7,2 proc., iš Vilniaus, Mažeikių, Alytaus, Palangos, Kėdainių – 2,8 proc. Didžioji dalis patekusiųjų į pataisos namus yra iš asocialių šeimų.

Pataisos namai kaupia ir sistemina duomenis apie išėjusius iš įstaigos nepilnamečius grįžtamajam ryšiui įvertinti. Nuteistajam nepilnamečiui išėjus iš įstaigos tęsiamas bendradarbiavimas su probacijos tarnybomis, Vaiko teisių apsaugos tarnybomis, darbo biržomis bei kitomis organizacijomis.

Nepilnametį paleidus iš kolonijos šioms įstaigoms siunčiami paklausimai dėl informacijos apie jo integravimąsi į visuomenę. Iš gautų duomenų, A.Atkočaičio teigimu, matyti, kad pakartotinai į nepilnamečių pataisos namus sugrįžta iki 10 proc. jaunuolių, dažniausiai už teismo paskirtų įpareigojimų nevykdymą (pavyzdžiui, probacijos tarnybos atstovai nustatytu laiku neranda jų namie).

Apie nuteistuosius, kurie padaro naujas nusikalstamas veikas ir atlieka laisvės atėmimo bausmes suaugusiųjų pataisos namuose, minėta įstaiga duomenų neturėjo.

Brangios BPC klaidos

Po šiurpaus 2013-ųjų rudenį Lietuvą šokiravusio įvykio Dembavoje (Panevėžio rajone), kai du praeityje su teisėsauga reikalų turėję vyrai išžagino ir automobilyje sudegino septyniolikmetę merginą, šalies sociologai atliko keletą apklausų, per kurias šalies gyventojų buvo teiraujamasi, ar jie išties jaučiasi saugūs.

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ kartu su naujienų portalu „Delfi“ parengtos apklausos duomenys atskleidė, kad Lietuvoje žmonės jaučiasi gana saugūs. Klausiami apie tai 15,5 proc. respondentų sakė besijaučiantys saugūs, 36,8 proc. savo būseną apibūdino kaip greičiau saugią.

Nesaugiai mūsų šalyje jaučiasi 14,5 proc., greičiau nesaugiai – 27 proc. gyventojų.

Saugiau mūsų šalyje jaučiasi apklausoje dalyvavę vyrai iki 45 metų amžiaus, kurių išsimokslinimas aukštesnis, pajamos didesnės ir kurie gyvena didmiesčiuose. Mažiau saugiai sakė besijaučiantys vyresni nei 55 metų amžiaus vidurinio išsimokslinimo ir mažesnių pajamų atstovai, taip pat moterys.

Tačiau kur kas didesnis triukšmas kilo paaiškėjus, kad žudyti bagažinėje vežama 17 metų mergina net keletą kartų skambino bendruoju pagalbos numeriu, tačiau pagalbos nesulaukė, nes policijai ir Bendrajam pagalbos centrui (BPC) nepavyko nustatyti jos buvimo vietos. Nors apklausiami žmonės dažniausiai minėjo, kad norėtų, jog iš užimamų pareigų trauktųsi tuometis vidaus reikalų ministras Dailis Barakauskas, tačiau netrukus savo noru pasitraukė BPC vadovas Artūras Kedavičius.

Šiandien, praėjus beveik dviem metams nuo šių įvykių, šių eilučių autorius bandė per BPC susisiekti su A.Kedavičiumi. Tačiau šis per savo buvusius kolegas perdavė su žiniasklaida bendrauti nenorintis. Paaiškėjo, kad buvęs BPC vadovas šiuo metu dirba vienoje tarptautinėje verslo bendrovėje.

Tačiau tuo BPC bėdos nesibaigė, mat šiemet gegužę paaiškėjo, kad ši tarnyba vėl smarkiai suklydo: balandį Alytaus rajone per gaisrą žuvo pagalbos bandžiusi prisišaukti moteris su trimis vaikais. Po šio tragiško įvykio atsistatydinimų iš aukščiausių postų kažkodėl buvo išvengta.

Po Panevėžio tragedijos paaiškėjo, kad du iš trijų mobiliųjų tinklų operatorių, tai yra „Bitė Lietuva“ ir „Omnitel“, neteikia vietos nustatymo paslaugos BPC, kai skambinama iš telefono be SIM kortelės, nors tą daryti privalėtų.

Šiandien, paklausti žurnalisto, didžiausių šalies mobiliojo ryšio operatorių atstovai kalba kitaip. „Nelaimės atveju kriminalinės policijos pareigūnai informaciją apie žmogaus buvimo vietą gali gauti iš karto. Buvimo vieta nustatoma mobiliojo ryšio tinkle celės tikslumu“, – teigia „Bitė Lietuva“ ryšių su visuomene vadovė Žana Jakevičienė.

„BPC informaciją apie skambinančiojo buvimo vietą iš „Omnitel“ gauna automatiškai realiuoju laiku. Vietos nustatymo tikslumas priklauso nuo to, kiek konkrečioje vietovėje yra „Omnitel“ bazinių stočių: kuo jų daugiau, tuo tikslumas didesnis. O teisėsaugos institucijoms įstatyme numatytais atvejais teikiame informaciją pagal atskirą užklausą. Verta pabrėžti, kad mobilieji tinklai skirti balso skambučių ir duomenų perdavimui, todėl negali vietos nustatymo funkcijų atlikti taip pat tiksliai, kaip GPS ar kitos pozicionavimo sistemos“, – atsakė „Omnitel“ atstovas spaudai Mindaugas Snicorius.

Automobilio bagažinėje sudegintos nepilnametės budeliai 2014-ųjų gruodį išgirdo griežčiausią teismo sprendimą – įkalinimą iki gyvos galvos. Per teismą paaiškėjo, kad žiaurų nusikaltimą įvykdę Julius Jakubaitis bei Deividas Antanaitis praeityje teisti net po keletą kartų: už vagystes, plėšimą, įsibrovimą į kito žmogaus būstą bei kitus nusikaltimus.

Dailius Dargis

Lietuvos nusikalstamos grupuotės nebūtų pasiekusios tokios galios, jei ne ryšiai su korumpuotais pareigūnais.

Praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje Kauno Daktarų grupuotė pasiekė savo klestėjimo viršūnę. Bene pagrindinis jų konkurentas – Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė, buvo prislopintas, nes atliko bausmę Pravieniškių kolonijoje. Tada bene garsiausios Lietuvos nusikalstamos gaujos galia laikėsi ant trijų stulpų. Pirmas ir pats svarbiausias – pinigai. Pagrindiniai pajamų šaltiniai buvo du.

„Tais laikais spiritas eidavo ne po šimtą litrų, eidavo fūromis. Natūralu, nes spiritą pardavinėdavo, po to ir alkoholį. Paskui per taškus pardavinėdavo – tai buvo dideli pinigai. Paskui buvo privatizacija. Jeigu kuris nors iš to pasaulio veikėjų nupirkdavo objektą už 100 tūkstančių, netrukus jį parduodavo už milijoną“, – tuomečius Kauno mafijos klestėjimo laikus minėjo tada Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyboje (ONTT) trumpai dirbęs, o šiuo metu Kauno savivaldybėje aršiai su oponentais diskutuojantis Artūras Tepelys.

Pinigų buvo tiek, kad Daktarų gaujos vyrai juose tiesiog maudėsi. Gaujos vadeivos nesismulkindami tenkino kiekvieną savo įgeidį.

„Pamenu, Henrikas Daktaras sėdi mano kabinete, išėmėme aukso, jis sako: „Ką tu čia išiminėji, pas mane dar šeši tokie stiklainiai užkasti“, –  prisimena Jurijus Liaškinas, buvęs Kauno Karolio Požėlos milicijos skyriaus kriminalinės milicijos vyriausiasis inspektorius, kuriam vėliau buvo pavesta narplioti turtinius bei ekonominius nusikaltimus. – Jie reketavo, važinėdavo, kur vykdavo tie konkursai, pinigų prisirinko. Kokios ten plaukiojo sumos? Didelės. Milijonai. Todėl jie su niekuo ir nesiskaitė.“

A.Tepelys sako, kad Daktarų gaujos šlovės laikotarpiu vilijampoliečiai elgėsi kaip garsiausių pasaulio kriminalinių „šeimų“ atstovai. „Pas juos buvo tokie pinigai, kad jiems jau tekdavo pirkti skaičiuotuvus, mat abiem rankom nebesugebėdavo jų suskaičiuoti. Už kapeikas paimdavo norimus objektus, o parduodavo 10 kartų brangiau“, – pasakojo A.Tepelys.

Kauniečiai turėjo ypatingų galimybių

Antrasis Daktarų gaujos galios šaltinis – korumpuoti pareigūnai. Daktarai niekada nebūtų tapę galingiausia Lietuvos nusikalstama grupuote, jei ne glaudus bendradarbiavimas su vietos teisėsauga. Atrodo, kad korupcijos vėžiu iš visų didžiųjų Lietuvos miestų labiausiai sirgo būtent Kaunas.

Apie tokius dalykus Kaune prasitarė ir buvęs šalies policijos vadovas Vytautas Grigaravičius: „Kaunas turi savo specifiką, kaip ir, be abejo, kiekvienas kitas šalies miestas. Mane ilgą laiką kamavo klausimas, kas teikė informaciją nusikalstamam pasauliui. Skyrėme tam dideles pajėgas ir lėšas, kad išsiaiškintume. Ieškojome dviveidžių pareigūnų, kurie lyg ir dirbdavo tėvynei, garbingai tarnaudavo policijai, bet kartu spėdavo darbuotis ir nusikaltėliams.“

V.Grigaravičius atvirai pareiškė, kad netgi nusikaltimų tyrimas Kaune vykdavo kitokiais būdais nei kituose šalies miestuose. „Kaune tai ypač jausdavome. Tarkime, žmogus pradeda kalbėti, duoda parodymus daugeliu atvejų tik tada, jeigu prieš jį sėdi pareigūnas iš Vilniaus. Nukentėjusieji sakydavo: jeigu iš Kauno – ne, nekalbėsiu, nenoriu. Rodės, tvyrojo baimė, kad tą informaciją kiekvienas pareigūnas ims ir nutekins“, – pažymėjo V.Grigaravičius.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 352014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2014-m