A.Kiškis

Kai žiniasklaidoje paviešinamas kraupus nusikaltimas ar žmogus pats tampa nusikaltimo auka, žmogiškoji reakcija būna vienoda – nusikaltėlis turi būti kuo griežčiau nubaustas. Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad daug nusikaltimų padaroma ir dėl to, kad bausmės yra pernelyg švelnios, todėl jos turėtų būti dar labiau sugriežtintos. Kai kas net siūlo grąžinti mirties bausmę. Manome, jog nusikaltėlis turi atsakyti už savo veiksmus, o griežtos bausmės atgrasins nuo nusikaltimų ateityje.

Alfredas KIŠKIS, kriminologas, viktimologas, Mykolo Romerio universiteto docentas

Skirtingi įvairiose pasaulio šalyse atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad bausmių griežtinimas didelio sulaikomojo poveikio neturi. Vieni tyrimai atskleidžia, kad bausmių griežtinimas turi tik nežymų poveikį kai kurioms nusikalstamų veikų rūšims ar asmenims. Kiti – kad jokio sulaikomojo poveikio bausmių griežtinimas apskritai nedaro.

Žinoma, skirtingoms nusikaltimų rūšims, bausmių poveikis skiriasi. Tarkim,  nesunkių nusikalstamų veikų, administracinių teisės pažeidimų ir neformalių socialinių normų pažeidimų atvejais nedidelis bausmių poveikis yra pastebimas.

Smurtinių nusikaltimų atvejais (ypač nužudymų, išžaginimų ir pan.) bausmių griežtinimas praktiškai neturi jokio poveikio. Viena iš priežasčių yra ta, kad smurtiniai nusikaltimai dažniau nei turtiniai daromi veikiant emocijoms neįvertinant visų pasekmių.

Skirtingi įvairiose pasaulio šalyse atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad bausmių griežtinimas didelio sulaikomojo poveikio neturi.

Apskritai bausmių už nusikaltimus griežtinimo poveikis nusikalstamumui yra nežymus arba jo iš viso nėra. Kodėl? Taip, nusikalsti linkę asmenys nėra patys sau priešai – žinodami, kad gresia griežtesnė bausmė, jie tarsi turėtų pasverti, kokią žalą jiems patiems padarytų paskirta bausmė, o tai tarsi turėtų skatinti vengti nusikalstamo elgesio. Dėl to bausmių griežtinimo efektas psichologiniu požiūriu yra laikinas. Žmogaus psichologija veikia kitaip: darydami nusikaltimą daugelis tikisi, kad… tiesiog nebus pagauti ir nubausti. Daugelis nusikaltusių žmonių net nežino, kokia bausmė jam numatyta už konkretų padarytą nusikaltimą. Ir darydami nusikaltimą jie tikrai negalvoja, ar ji dar ir sugriežtinta…

Bausmė pati savaime žmogaus nepakeičia. Svarbu, ar keičiasi žmogaus požiūris į nusikalstamą elgesį. Deja. Kalėjimo įtaka nuteistiesiems taip pat dažniausiai negatyvi, o po ilgų metų iš kalėjimo išėjusiam žmogui labai sunku integruotis į visuomenę.

Kalėjimo įtaka nuteistiesiems taip pat dažniausiai negatyvi, o po ilgų metų iš kalėjimo išėjusiam žmogui labai sunku integruotis į visuomenę.

Ką jau kalbėti apie nuteistuosius, kurių niekas nenori priimti, jų vengia. Dėl to dalis nusikaltėlių tapę visuomenės atstumtaisiais vėl daro nusikaltimus, kartais net specialiai, kad grįžtu į kalėjimą, kur yra pripratę prie kalėjimo subkultūros, gauna pavalgyti ir turi stogą virš galvos. Nusikaltimai ir bausmės jiems tampa įprasta kasdienybe, gyvenimo būdu.

Nusikalstamumo problema, priežastys slypi ne mažose ar didelėse bausmėse, o siekis mažinti nusikalstamumą bausmėmis – neracionalus ir pavojingas. Jei žmogus nedaro nusikaltimo tik dėl gresiančios bausmės, tai situacijose, kai jis tikėsis, kad jo niekas nepagaus, jis elgsis nusikalstamai. O tikimybė, kad jį pagaus ir nubaus apskritai yra labai maža. Svarbu, kad žmogus pats iš vidaus suprastų, kad taip elgtis negerai, nesvarbu, ar kas sužinos apie tai, ar ne.

Dar vienas svarbus klausimas svarstant bausmių, jų griežtinimo klausimą – kiek nusikaltimų išaiškinama ir kiek žmonių realiai nubaudžiami. Tai priklauso nuo nusikaltimo rūšies. Pavyzdžiui, nužudymų išaiškinimas  Lietuvoje siekia 80-100 procentų ir realios bausmės paskyrimo tikimybė yra labai didelė. Nesunkių nusikalstamų veikų atveju tikimybė būti nubaustam yra žymiai mažesnė.

Remiantis Mykolo Romerio universiteto mokslininkų atlikto tyrimo rezultatais, realios bausmės neišvengė tik 1 procentas nusikalstamas veikas padariusių nusikaltėlių, o tiksliau – tik kas 120-tas nusikalstamą veiką padaręs nusikaltėlis buvo nubaustas realia bausme.

Didžiausia tikimybė neišvengti realios bausmės yra sukčiavimų atvejai (13 proc.), mažiausia – reikalavimo kyšio reikalavimas, seksualinis priekabiavimas ir neteisėtas poveikio elektroniniams duomenims atvejais (po 0,01 proc.).

Kodėl tiek mažai nusikaltėlių nubaudžiama? Apie dalį nusikalstamų veikų nukentėję asmenys nepraneša policijai, dalį praneštų veikų policija neužregistruoja, dalį neištiria, o už dalį nusikalstamų veikų teismai neskiria realios bausmės.

Ir galiausiai skaudžiausias klausimas – ar mūsų baudžiamojo teisingumo sistema atitinka nusikaltimų aukų poreikius? Įprasta manyti, kad tiesioginės nusikaltimų aukos labiausiai nori, kad nusikaltėlis būtų nubaustas. Tačiau tyrimai rodo, kad apskritai nusikaltimų aukos pirmiausia nori… žalos atlyginimo. Ir tik paskui – nusikaltėlio nubaudimo.

Išeitis yra ne bausmių, jų griežtinimo sistemos kūrimas, bet veiksmingos nusikaltimų prevencijos kūrimas.

Tad ar tinkamai išdėlioti išteklių panaudojimo prioritetai nusikalstamumo problemoms spręsti? Realią bausmę gauna apytiksliai tik 1 iš 120 nusikalstamų veikų padariusių asmenų. Nepaisant to, Lietuvoje yra vienas didžiausių Europoje įkalintų asmenų skaičius, tenkantis 100 tūkstančių gyventojų. Jei dabartinės tendencijos išsilaikys, mus aplenks ir Rusija, ir Baltarusija – jose šis rodiklis bus mažesnis.

Ką rodo ši paradoksali situacija? Kad išeitis yra ne bausmių, jų griežtinimo sistemos kūrimas, bet veiksmingos nusikaltimų prevencijos kūrimas.

Šiandien Lietuvoje nusikalstamumo prevencija yra apgailėtinos būklės – be reikiamų tyrimų, be strategijos, kaštų ir naudos analizės. Gal rimtai susimąstyti padės užsienio šalių tyrimai, pagal kuriuos nusikaltimų prevencijai išleisto 1 dolerio grąža siekia net iki 22 dolerių?

Per 1,5 mlrd. eurų arba 5 proc. bendrojo vidaus produkto – maždaug tiek turtinės žalos Lietuvoje kasmet padaro nusikalstamumas.

Lietuvoje prieš porą metų veikė Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras, sukurtas remiantis pažangiausių valstybių patirtimi. Šio centro įsteigimui Jungtinių Tautų organizacija skyrė apie pusę milijono litų, o kasmet iš valstybės biudžeto jam buvo numatyta apie 400 tūkstančių litų. Per krizę 2009 metais centrui buvo nutrauktas finansavimas, ir per kelis metus jo sukurti ir plačiai naudoti produktai, kainavę milijonus, atsidūrė visuomenei nepasiekiamuose archyvuose.

Valstybė pati iš esmės sunaikino instituciją, kuri buvo atsakinga už nusikalstamumo analizę, prevencijos strategijos ir taktikos pagrindimą, prevencinių veiklų inicijavimą, organizavimą ir pagalbą. Logiška būtų kuo skubiau atkurti šio centro veiklą, numatyti finansavimą ir priskirti jam Nacionalinės nusikalstamumo prevencijos tarybos aptarnavimo funkciją.

Per 1,5 mlrd. eurų arba 5 proc. bendrojo vidaus produkto – maždaug tiek turtinės žalos Lietuvoje kasmet padaro nusikalstamumas. 2018 metais planuojame 2 procentus nuo BVP skirti krašto apsaugos finansavimui, ką esame įsipareigoję NATO.  Nusikalstamumo turtinė žala – per 5 procentus nuo BVP. Kokia didelė erdvė jos mažinimui, išmintingiems, racionaliems, pagrįstiems sprendimams ir naudai iš to!

Algimantas Čepas

Šiuo metu Lietuvoje kali 6828 asmenys, iš kurių 119 – iki gyvos galvos. Absoliutus skaičius nėra didelis, be to, jis mažėja, tačiau kalinčiųjų skaičius šimtui tūkstančių gyventojų išlaiko Lietuvos vietą daugiausiai kalinių turinčių Europos šalių dešimtuke.

Gytis KAPSEVIČIUS

Ką reikėtų daryti, kad sumažintume į įkalinimo įstaigas patenkančių asmenų ir kodėl investicijos į naujovišką kalėjimo infrastruktūrą gali duoti naudos? Kalbamės su Nusikaltimų prevencijos Lietuvoje centro direktoriumi dr. Algimantu Čepu, neseniai tapusiu ir Lietuvos kriminologų asociacijos vadovu.

– Vienas pagrindinių aspektų, į kurį kreipia dėmesį jūsų asociacija, – dabartinė bausmių politika. Teigiate, kad griežtesnės bausmės ir nusikaltusių asmenų izoliavimas nesumažina nusikaltimų. Kaip šiuo atveju Lietuva atrodo užsienio kontekste?

– Prieš keletą metų teko dalyvauti tarptautiniame tyrime, kuriame vertinome ilgalaikes laisvės atėmimo bausmes atliekančių asmenų kalinimo sąlygas. Tyrimo grupėje buvo svarstoma, ką laikyti ilgalaike laisvės atėmimo bausme. Apsispręsta, kad jeigu jos trukmė yra penkeri metai ar daugiau – bausmė jau ilgalaikė. Reikėjo apklausti 50 žmonių, atliekančių tokias bausmes. Mums užteko vieno apsilankymo laisvės atėmimo įstaigoje, o, pavyzdžiui, vokiečiai turėjo apvažiuoti penkias įstaigas skirtinguose Vokietijos miestuose. Pas juos tokio ilgio bausmės – retas atvejis, o mūsų vidurkis yra netgi didesnis, maždaug 6 metai ir 6 mėnesiai. Šis vidurkis nuo 2009-ųjų sparčiai didėjo, dabar, atrodo, ėmė šiek tiek mažėti.

– Užsienio šalių visuomenės vis dar skiriasi nuo mūsiškės, tad ar racionalu mūsų politiką derinti prie jų? Taip pat daugelio pavyzdinių šalių ekonomika stipresnė. Ar tai padeda joms išlaikyti mažesnį, pavyzdžiui, vagysčių ar plėšimų skaičių?

– Visiškai nebūtinai, tai nėra tiesiogiai susiję. Nereikėtų žiūrėti per ekonomikos prizmę – gal greičiau per socialinės integracijos prizmę. Pas mus visuomenėje yra labai daug žmonių, kuriuos kiti laiko nereikalingais, manydami, kad su jais nieko nebus, nėra dėl ko dėl jų stengtis. Jiems duodama kažkiek pinigų, ir gyvenk, kaip tau sekasi gyventi. Iš čia daugiausia ir atsiranda smulkios vagystės, muštynės gatvėse, tie patys nužudymai.

Jei pasižiūrėtume nusikalstamų veikų skaičių 100 tūkst. gyventojų, Lietuva yra maždaug Europos viduryje. Nieko ypatingo. Aišku, kitas dalykas, kad pas mus vairavimas esant neblaiviam vis dar nelaikomas nusikaltimu. Dabar Baudžiamajame kodekse atsirado tokia atsakomybė, tačiau ji taip ydingai suformuluota, kad sunku spręsti, kaip ši norma veiks praktiškai. Kita vertus, sakyti, kad pas mus nusikalstamumas nedidelis, irgi negalima, nes vien nužudymais lenkiame ES vidurkį 5–6 kartus.

Niekas ir iš kriminologų nesako, kad nereikia bausti už nusikaltimus, – bausti reikia, tačiau bausti tuos, kuriuos būtina. Mūsų Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtinta, kad reikia nubausti visus, o Europa remiasi diskrecinio baudžiamojo persekiojimo principu – pirmiausia įvertinama, ar yra reikalas žmogų gaudyti ir bausti. Jei, pavyzdžiui, pavogtas senas dviratis, pas mus pradedama byla ir ieškoma – penki policininkai vaikšto ir ieško, kur jis ir kas jį pavogė. Palyginkime, kiek kainuoja senas dviratis ir vieno policininko darbo diena, ir pamatysim, kad valstybė išleidžia keturgubai daugiau, nei padaryta žalos.

Bausmė turėtų būti problemos sprendimo priemonė, o pas mus ji yra tapusi savitiksle. Baudžiame tik tam, kad kažkas būtų nubaustas, atkentėtų.

Bausmė turėtų būti problemos sprendimo priemonė, o pas mus ji yra tapusi savitiksle. Baudžiame tik tam, kad kažkas būtų nubaustas, atkentėtų. Kažkodėl nuo sovietmečio preziumuojama, jog pagrindinis nukentėjusiojo interesas byloje – kad kaltininkas būtų uždarytas, o ne kad būtų atlyginta žala, kad nukentėjęs asmuo vėl kiek įmanoma gerai jaustųsi. Pas mus dėmesys sutelkiamas tik į bausmę, keršto troškimo patenkinimą.

– Turtiniuose nusikaltimuose tai suprantama, tačiau žmogžudysčių atveju juntamas nepasitenkinimas iš visuomenės pusės, keliamas klausimas, kiek kainuoja gyvybė. Reikalaujama kalėjimo, kyla tam tikras spaudimas, o daugelis mažesnių bausmių, leidžiančių išvengti laisvės atėmimo, dažnai laikomos neteisingomis.

– Teisininkai labai mėgsta aiškinti, kad jie būtų švelnesni, bet visuomenė reikalauja kraujo. Nereikalauja. Tokie aiškinimai, kad tai visuomenė, o ne teisėsauga yra represyvi, girdimi visame pasaulyje. Yra vienas specifinis daugelyje šalių taikomas ir visur panašius rezultatus duodantis kriminologinis metodas: paimama kokia nors byla ir nupasakojama apklausiamiems asmenims. Tuomet klausiama – kokią bausmę skirtumėte, ir jie ją „paskiria“. Ta bausmė būna didesnė nei reali teisėjo paskirta bausmė. Tačiau vėliau su žmonėmis pasišnekama – ne argumentuojama, o tiesiog pasišnekama apie bylą, prašoma, kad jie daugiau pagalvotų apie tai. Tuomet dauguma, net ir tie, kurie nusiteikę represyviai, linksta skirti švelnesnes bausmes, nei realiai paskirtos. Tiesiog žmonės pirmiausia sako bet ką, visiškai neįsigilinę.

– Kita vertus, dalis žmonių tokiais atvejais reiškia pritarimą mirties bausmei. Kaip manote, iš kur kyla šis pritarimas ir kodėl tai atrodo kaip aukščiausias teisingumas?

– Kyla iš pykčio. Žmonės nori mirties bausmės, kai reaguoja į kokį nors pranešimą apie žiaurų nužudymą. Jie pyksta, klausia „kaip taip galima?“ ir reikalauja mirties bausmės. Pyktis susikaupia iš labai daug kur: supykdė darbe, parduotuvėje, kieme, daug smulkių dalykų, ir staiga atsiranda kažkas, dėl ko galima nesvarstant susikaupusį pyktį išleisti. Tai ir pykstama.

Kitas dalykas – turi būti pagarba gyvybei, net ir gyvybei tų žmonių, kurie mums atrodo neverti nieko. Pagarba gyvybei yra didelis gėris ir jis vertintinas. Prieš keletą metų buvo pasirodęs paskubomis parengtas vieno parlamentaro siūlymas grąžinti mirties bausmę už itin žiaurius nusikaltimus. Nesmerkiu, kad žmogus pasisako už mirties bausmę, jis yra laisvas taip manyti, laisvas ir kitus įtikinėti. Tačiau negalima rengti įstatymų projektų dėl gyvybės atėmimo kaip kažkokių popiergalių. Gyvybė – absoliuti konstitucinė vertybė, pagarba konstitucinėms vertybėms turi būti.

– Panaikinus mirties bausmę Lietuvoje didžiausia taikoma bausmė yra įkalinimas iki gyvos galvos. Tačiau dar liberalesnėse visuomenėse net ir tokia bausmė būtų gana didelė. Bene pats ryškiausias, ko gero, yra 69 žmones Norvegijoje nužudžiusio Anderso Breiviko atvejis. Jis nuteistas 21 metams ir turi galimybę būti paleistas. Kartais tai atrodo sunkiai suvokiama: per tokį ilgą laiką galima padaryti daug ką, tačiau ar galima pakeisti žmogų iš esmės?

– A.Breiviko atvejis daug ką pasako apie norvegų visuomenę: net ir po tokio įvykio jie rado savyje stiprybės reikalauti ne keršto, bet teisingumo, ir tai daug ką pasako. Jie suvokia jį kaip absoliutų blogį, ir vis tiek jis kalėjime atsidūrė 21 metams, taip pat kaip visi. Jie vertina savo teisinę sistemą, nes tai yra jų sistema, jų valstybė ir dėl vieno žmogaus nubaudimo ji nekaitaliojama.

– Ar toli mes esame nuo norvegų, jei lygintume teisėsaugos politiką?

– Visi paaiškinimai, kad mums reikia lygiuotis į Skandinavijos šalis, – nonsensas. Pirmiausia lyginkime save su Lenkija ar Čekija. Prilygtume joms – ir tai jau būtų daug.

– Bet yra tokių atvejų, kai rimtai gali abejoti, ar išleisti žiaurius nusikaltėlius – teisinga.

– Gali būti, kad šiais metais turėsime įtvirtinti lygtinio paleidimo galimybę nuteistiesiems iki gyvos galvos. Europos Žmogaus Teisių Teisme panašią bylą yra pralaimėję anglai, ir dabar aštuoni nuteistieji yra kreipęsi į Strasbūro teismą. Aš neįsivaizduoju, kad jis priimtų kitokį sprendimą mūsų atžvilgiu.

Mes vienintelė Europos valstybė, netaikanti lygtinio paleidimo nuteistiesiems iki gyvos galvos. Kitose valstybėse to nebuvo galima taikyti kai kuriems nuteistiesiems iki gyvos galvos, pas mus – visiems. Tą bylą pralaimėsime, jei iki to laiko nepakeisime įstatymų. Gal bus susiprasta pakeisti įstatymus iki teismo sprendimo, ir valstybė bent išvengs didelių sumų, kurias reikės mokėti tiems asmenims.

Tai, jog atsiras lygtinio paleidimo galimybė, tikrai nereiškia, kad jie bus paleidžiami. Galimybė nėra teisė reikalauti, tai teisė prašyti.

– Dažnai spaudoje nušviečiami atvejai, kai nusikaltimus padaro ir, tarkime, dar 25 metų nesulaukę žmonės, kurie yra jau kelis, jei ne keliolika kartų teisti. Neatrodo, kad tokia dabartinė bausmių sistema veikia, tad gal veiksmingesnės būtų švelnesnės bausmės?

– Kas vyksta, kai žmogui paskiria švelnesnę bausmę, tarkime, laisvės apribojimą? Na, turi žmogus vakare sėdėti namie, porąsyk per savaitę nuvykti į Probacijos tarnybą. Kokią įtaką šita bausmė gali turėti? Jam uždraudžiama kažką daryti ir jis nieko nedaro. Nei dirbama su juo, kad jis keistųsi, nei ką. Nors pastaraisiais metais, stiprėjant probacijos sistemai, tam tikrų pokyčių atsiranda.

Kitas dalykas, kad visiems teisingiausia bausmė atrodo laisvės atėmimas, – bet ką tas laisvės atėmimas padarys? Mūsų Bausmių vykdymo kodekse įrašyta, kad pagrindinis tikslas yra socialinė integracija. Tačiau kaip galima žmogų integruoti į visuomenę, iš pradžių išėmus jį iš tos visuomenės?

Turi būti dirbama su tais, kurie padarė nedidelius nusikaltimus, su tais, kurie dar nenusikalto, su nepilnamečiais. Jei matai, kad vaikas linksta ne ten, reikia pakreipti vystymąsi. Pas mus net minimalios ir vidutinės vaiko priežiūros priemonės, kurios turėtų prisidėti prie vaikų ugdymo, socializacijos, iš tikrųjų tėra represinės, vaikams priderintos Baudžiamajame kodekse numatytos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės.

– Na, bent jau viešai deklaruojama, kad kaliniai įstaigose ne tik sėdi, – kai kurie ir dirba. Kiek tai prisideda prie tolesnės jų integracijos ir ką dar reikėtų padaryti šia kryptimi?

– Vienas dalykas – neturime tikrų duomenų, kiek tokių žmonių įdarbinama. Rezultatai, kurie yra skelbiami, Europos mastu labai maži – kartais apie 20–30 proc. Jei nuteistajam vieną dieną liepiama ką nors iškrauti, bet iki tos dienos jis nieko nedarė ir po tos dienos nieko nedarė, statistikoje atsiranda, kad jis per tą laikotarpį buvo įdarbintas.

Antras dalykas – viešieji darbai. Iš šalies tai atrodo labai teigimai, bet viešiesiems darbams probacijos tarnybos tik priima paraiškas iš organizacijų, kurioms reikia darbo jėgos. Jos gauna paraišką, pasižiūri, ką iš nuteistųjų galima pasiųsti viešųjų darbų, juos nusiunčia ir vėliau gauna raštą iš organizacijos ir savivaldybės, kad nuteistasis kažką dirbo. Nei ieškoma, kur jiems dirbti, nei iš tikrųjų žiūrima, kaip ir ką jie dirbdami darė. Apskritai į viešuosius darbus pasižiūrėta kaip į nuteistųjų išnaudojimą: tegul jie atkenčia už tai, ką padarė.

Kitose valstybėse tokia bausmės rūšis nyksta – ne visos ir turėjo viešuosius darbus. Viešieji darbai gali būti tik sudėtinė vadinamųjų bendruomeninių bausmių dalis. Atlikdami bausmes žmonės dalyvauja pykčio valdymo programose, jiems padedama susivokti, išmokti gyventi visuomenėje. Be to, viešieji darbai ne kažką gero gali duoti, jau vien dėl to, kad dažnai nuteisti žmonės neturi jokių darbo įgūdžių.

Daugelio mėgstama frazė, kurią pasakė vienas klasikinių kriminologijos teoretikų Franzas von Lisztas: „Geriausia baudžiamoji politika yra gera socialinė politika.“ Tuos žmones reikia įtraukti į visuomenės gyvenimą, kad jie jaustųsi nors kiek reikalingi.

– Tačiau ar reikalavimas atidirbti visuomenei nėra nepagrįstas? Vėlgi, dalis žmonių apeliuoja į tai, kad, nepaisant laisvės suvaržymo, nuteistieji turi stogą virš galvos, maitinimą, kai kada ir televizorių, biblioteką, galimybę mokytis, kitų teisių ir yra išlaikomi iš mokesčių.

– Vieno nuteistojo laisvės atėmimo bausme išlaikymas kainuoja 18,6 euro kasdien. Žiniasklaida linkusi pasigauti ir savaip sureikšminti tokius skaičius. Tačiau iš jų maistui, patalynei, higienos priemonėms iš tikrųjų tenka euras, gal vos vos daugiau. Aišku, kai kas gauna perlaidas, kai kas turi kažkiek pinigų, kiti gauna kokį nors darbą ten, yra galimybė nueiti į parduotuvę.

Mums atrodo, kad išlaikymą skiriame kaliniams, tačiau pinigai daugiausia nueina kalinių ir senų kalėjimų priežiūrai. Pavyzdys apie vieną laisvės atėmimo įstaigą: karšta vasaros diena, nuo drėgmės iš sienų patalpoje – tirštas rūkas. Išimti visi langai. Kodėl? Todėl, kad per metus „išsidaužo“. Pavasarį išimami, rudenį įdedami.

Algimantas Čepas

– Kita dažnai minima kalėjimo problema: patekimas į tokią aplinką nesprendžia problemos, tačiau ją gilina, nes dėl vyraujančios kalėjimo subkultūros kaliniai susiduria su fiziniu ir psichologiniu smurtu, be to, gali užmegzti naujus, ne visada teigiamus ryšius. Ar yra galimybių ją prislopinti ar naikinti?

– Yra. Estai jau spėjo gerokai sumažinti jos mastus. Jie tiesiog pastatė kamerų tipo įstaigas – kaliniai turi savo kameras. Pas mus – bendrabučio tipas, kai esi nakčiai užrakinamas su 12 kitų žmonių ir tuomet kas vyksta, tas vyksta. Tačiau nepritariu įsitikinimui, kad jei atsiras kamerų sistema, hierarchijos neliks. Kalėjimo subkultūra liks – vien tik namo pakeisti neužtenka, reikia, kad keistųsi ir gyventojai. Reikalingos programos, kaip tai suvaldyti. Vis dėlto patalpos gerokai palengvintų problemos sprendimą.

Pas mus pagrindinė bėda, kad įkalinimo įstaigos labiau sutelktos Pietų Lietuvoje. Pirmiausia tai neturi būti rezervatai. Kita, dalykinė problema, – žmonės iš kalėjimo vis tiek išeina. Ir prieš jiems išeinant juos reikėtų perimti į probacijos sistemos priežiūrą. Bet kai pareigūnas yra Skuode, o kalinys išeina iš Marijampolės, koks gali būti pasirengimas jį priimti? Pagal Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategiją norima, kad įkalinimo įstaigos būtų išdėstytos tolygiai ir būtų mažesnės. Mūsų kalėjimai labai dideli. Normalus vakarietiškas kalėjimas skirtas 300–400 žmonių, pas mus – tūkstančiams. Jei jie būtų tolygiai išdėstyti, visi probacijos tarnybų skyriai galėtų geriau pasirengti priimti išėjusius kalinius.

– Neseniai Kalėjimų departamentas pranešė, kad domisi galimybe įkurti naują tardymo izoliatorių netoli Skuodo. Turint omenyje požiūrį į kalinius, naujos įkalinimo įstaigos taip pat gali sulaukti visuomenės ir atskirų bendruomenių pasipriešinimo, juk joms įrengti ne tik skiriama biudžeto lėšų, bet ir greičiausiai mažai žmonių nori gyventi šalia kalėjimo?

– Amerikoje kaip tik norima gyventi šalia kalėjimo, nes paskui jį ateina pinigai. Atsiranda darbo: iš pradžių statybininkams, paskui aptarnaujančiam personalui ir panašiai. Tai yra tam tikra investicija į tam tikrą regioną, tik pas mus tokia žinia neiškomunikuojama.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA