Naujasis kultūros renginių ir mokymosi sezonas neaplenkia Nidoje įsikūrusio rašytojo Thomo Manno muziejaus bei kultūros centro: rudenį kurorto gyventojų bei svečių laukia muzikos vakarai, kūrybiniai užsiėmimai visiems norintiesiems bei mokslininkus į pajūrį sukviesiantys tarptautiniai renginiai.

Anot Th. Manno kultūros centro direktorės Linos Motuzienės, subūrus gausius veiklos partnerius, istoriniame rašytojo vasarnamyje retą savaitgalį būna tylu, o po intensyvios vasaros su tarptautiniu Th. Manno festivaliu bei kultūros savaite ir įvairiais koncertais laukia ne ką mažiau turiningas ruduo.

Muzikos vakarai bei fotopeizažai

Sezono pradžią Th. Manno muziejaus svetainėje rugsėjo 3 d., trečiadienį, 18 val. skelbs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fondo pristatomas pianisto, tapytojo Viktoro Paukštelio (Lietuva-Prancūzija) rečitalis, kuriame skambės lietuvio mėgstamų kompozitorių Jeano-Philippe Rameau, Césario Francko, Roberto Schumanno kūriniai.

Rugsėjo šeštadieniais į muzikos renginių ciklą kvies kamerinės muzikos festivalis „Vox Academia“. Anot rengėjų, klausytojai kviečiami į keturis spalvingus koncertus, kurie leis užmiršti kasdienius rūpesčius ir pasinerti į svaiginantį muzikos pasaulį. Rugsėjo 6, 13, 20, 27 d. 18 val. laukia susitikimai su Raimondo Sviackevičiaus (akordeonas) bei Povilo Jacunsko (violončelė) duetu, akordeonininkais Tadu Motiečiumi ir Agne Dūkštaite, ansambliu 4TANGO. Paskutiniajame koncerte skambės Nerijaus Bakulos (akordeonas) ir Remigijaus Rančio (saksofonas, fleita) džiazo improvizacijos.

Ruduo – puikus metas ilgiems pasivaikščiojimams pamariu bei pajūriu, įkvepiantiems fiksuoti jų grožį. Rugsėjo 17 d. 16.30 val. muziejuje atidaroma žinomo vilniečio fotografo Vytauto Daraškevičiaus paroda „Tarp vandenų ir smėlynų. Neringa 1969–2010“. Socialinėmis, etnografijos temomis besidomintis fotomenininkas šiame iš įvairių laikotarpių akimirkų sudarytame cikle atskleidžia nekintantį Neringos peizažo žavesį.

Nuo kalbos užuovėjų iki magijos

Rugsėjo 18–21 d. Th. Manno muziejuje, Neringos savivaldybėje ir Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje vyks trečioji stovykla „Užuovėjos“, kurią rengia Lietuvių kalbos instituto jaunieji tyrėjai. Renginio metu bus skaitomi pranešimai bei diskutuojama keturiomis temomis: „Nuo baimės iki populizmo“, „Kalba ir vizualumas medijose“, „Tapatybė kaip vertybių kaukė“ ir „Šiuolaikinio žinojimo architektūra“.

Įvadinius pranešimus šiomis temomis skaitys komunikacijos ekspertas Arūnas Augustinaitis, filosofas, atliekantis ir kalbos tyrimus, Mintautas Gutauskas, menotyrininkė ir meno kritikė Laima Kreivytė, žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas Jonas Ohmanas, kalbininkė, Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė ir kt. Kultūrinę stovyklos erdvę dalinsis rašytojai Herkus Kunčius ir Paulina Pukytė bei kino režisierė Marija Stonytė.

Pranešėjai bei dalyviai kviečiami registruotis el. paštu uzuovejos@gmail.com iki rugsėjo 5 d., išsamiau apie renginį – interneto svetainėje www.užuovėjos.lt.

Visų besidominčiųjų kalbos galimybėmis laukia rugsėjo 19 d. pajūryje viešėsianti poetė Ilzė Butkutė, Th. Manno namelyje 16 val. surengsianti „Efektyvių žinučių dirbtuves“ – praktinį seminarą apie kasdienės mūsų kalbos magiją, sudėliotą ilgamečių eksperimentų pagrindu.

Anot I. Butkutės, seminare populiariai paaiškinama ir praktiškai išmėginama, kaip destruktyvias žinutes neutralizuoti ar net paversti konstruktyviomis, kas mūsų kalbą daro įtaigią, kodėl gyvenime daugėja to, ką giriame arba už ką dėkojame, kokią žinutę siunčiame sau patiems ir kokią – aplinkiniams bei daugybė kitų dalykų, susijusių su kasdiene kalbos magija. Renginys – nemokamas.

Primins istoriją ir aptars aktualijas

Spalio 15 d. muziejuje vyks tarptautinė konferencija, atversianti mažai nagrinėtą buvusio Klaipėdos krašto bei Rytų Prūsijos istorijos puslapį, skirtą paminklosaugos sistemos atsiradimui ir formavimuisi bei vienai ryškiausių šios srities asmenybių – architektui, menotyrininkui, muziejininkui Richardui Jepsenui Dethlefsenui.

Danų kilmės architektas, menotyrininkas, muziejininkas R. Dethlefsenas šiame krašte ne tik suformavo sisteminę paminklosaugą, parašė teorinių paminklosaugos darbų, bet ir buvo vienas Rytprūsių tėviškės muziejaus po atviru dangumi Karaliaučiuje steigėjų. Muziejaus, kuriam pats R. Dethlefsenas ir vadovavo nuo įkūrimo 1911 m. iki savo mirties, ekspozicijoje daugiausia buvo reprezentuojamas Lietuvos krašto etninis savitumas.

Konferencija orientuojama į menkai žinomų R. Dethlefseno nuopelnų atskleidimą. Kartu tai yra proga atkreipti dėmesį į paminklosaugos sistemos kūrimo ištakas Klaipėdos krašte ir Rytprūsiuose XIX–XX a. sandūroje bei pirmuosius bandymus pripažinti vertybėmis ir viešai pristatyti lietuvišką Rytų Prūsijos paveldą. Šiame procese, be R. Dethlefseno, dalyvavo A. Bezzenbergeris, H. Scheu, A. Kuršaitis ir kt. žinomos šio krašto asmenybės.

Renginys, dedikuotas 150-osioms R. Dethlefseno gimimo metinėms, organizuojamas drauge su Klaipėdos universiteto (KU) Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu.

Spalio pabaigoje KU istorikas dr. Vytautas Jokubauskas supažindins su netrukus knygynuose pasirodysiančia savo knyga „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas. Tarpukario Lietuvos atvejis“, kurios tematika aktuali šių dienų geopolitinių įvykių šviesoje, bei kartu su istoriku ir politologu dr. Vygantu Vareikiu aptars partizaninio pasipriešinimo tarpukario Lietuvoje patirtį ir dabartines Ukrainos galimybes.

Išsamiau apie renginius – interneto svetainėje www.mann.lt.

kasiulis_spaudai_11

Pasaulyje pripažinto lietuvių menininko Vytauto Kasiulio (1918–1995) darbai nuo šiol turi savo nuolatinius namus tėvynėje – praėjusią savaitę Vilniuje atvertas dailininko palikimui skirtas muziejus. Taip atiduota pagarbos duoklė išeivijos menininkui, kurio kūriniai puošia Paryžiaus ir Niujorko moderniojo meno muziejus, Prancūzijos, JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos, Švedijos Danijos, Šveicarijos, Vokietijos, Argentinos, Australijos ir kitų šalių dailės galerijas.
V.Kasiulis meno kritikų pelnytai buvo laikomas vienu įdomiausių dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės Paryžiaus mokyklos tapytojų. Įsikurti Paryžiuje buvo dailininko jaunystės svajonė, kurią jis ryžtingai įgyvendino 1948-aisiais. Ir nors iš pradžių teko paragauti benamio imigranto duonos, stengėsi intensyviai kurti ir pajusti miesto meninį pulsą.
Pripažinimo ilgai laukti neteko: jau po metų amerikiečių galerijos „Hallmark“ Paryžiuje skelbtame konkurse V.Kasiulio drobė „Bėgimas į Egiptą“ buvo atrinkta tarp geriausiųjų ir su kilnojamąja paroda apkeliavo Šiaurės ir Pietų Ameriką. Tais pačiais 1949-aisiais Raymond’o Duncano galerijoje Paryžiuje surengta V.Kasiulio personalinė paroda, o 1960 m. dailininkas įsigijo pirmąją nuosavą dailės galeriją. Vėliau ją iškeitė į didesnę ir respektabilesnę „Galerie Royal“ Paryžiaus centre, kurioje B.Kasiulienės energijos dėka kelis dešimtmečius vyko aktyvi parodinė ir komercinė veikla.

Našlės ašarų vaisius

Lietuvos dailės muziejaus vadovas Romualdas Budrys su dailininku susipažino 1973-aisiais, kai Paryžiaus senamiestyje buvo rengiama Lietuvos gintaro dirbinių paroda. V.Kasiulis su žmona Brone, atėję į šios parodos atidarymą, pakvietė tautietį apsilankyti savojoje „Galerie Royale“. Vėliau jie kartu apvaikščiojo daug Paryžiaus senamiesčio galerijų ir vyninių.
„Galiu pasakyti, kad tai buvo neišpasakytai jautrus, subtilus menininkas. Šiomis savybėmis į jį panašus ir dailininko sūnus Vytautas. Kai anuomet mačiau jį Paryžiuje, tai buvo subtilus jaunuolis, nedalyvavęs mūsų pokalbiuose, tik tyliai sėdėdavęs šalia“, – tvirtina R.Budrys.
Šiandien, kai nei dailininko, nei jo žmonos gyvųjų tarpe nebėra, inžinierius Vytautas Kasiulis jaunesnysis su žmona Nelly vadinami Lietuvos meno mecenatais, kurių dėka išeivijos menininko kūriniai sugrįžo į tėvynę. „Žinoma, pirmiausiai turėčiau padėkoti savo motinai ir talentingam tėvui, be kurio nei manęs, nei jūsų šiandien čia nebūtų“, – muziejaus atidaryme kukliai kalbėjo dailininko sūnus.
Dėl vyro kūrinių dovanojimo Lietuvai apsisprendė jo našlė Bronė Kasiulienė po 2009-ųjų pabaigoje Vilniaus paveikslų galerijoje surengtos retrospektyvinės parodos „Vytauto Kasiulio rojaus sodai“. Šis apsisprendimas anaiptol nebuvo lengvas, nes, viena vertus, B.Kasiulienė jau buvo pradėjusi tartis dėl nuolatinio darbų eksponavimo Paryžiuje, o kita vertus – bijojo, kad Lietuvoje vyro palikimas liks tinkamai nepristatytas ir neįvertintas. R.Budrys prisimena, kad tik gavus Vilniuje surengtos parodos albumą skeptiškai nusiteikusi našlė pravirko ir pažadėjo visą dailininko palikimą atiduoti Lietuvai, „jei tik muziejų įkursit“.
„Taip gavome daugiau, nei svajojome – ne tik V.Kasiulio darbus, bet ir jo archyvą, eskizus ir asmeninius dailininko įrankius, net molbertą“, – aiškina R.Budrys. Šie daiktai dabar eksponuojami vienoje iš muziejaus salių, kur pamėginta atkurti paryžietiškos dailininko dirbtuvės interjerą. Į Vilnių persikėlė jo teptukai, dažai ir knygos. Kabo netgi V.Kasiulio chalatas, kuriuo pasipuošęs, kaip liudija archyvinės nuotraukos, jis mėgdavo tapyti.

Gyvenimo pradžia skendi miglose

V.Kasiulio muziejui jo šeima perdavė 950 kūrinių. „Žinoma, tai ne vien aliejinė tapyba – tokių paveikslų turime 260. Visi kiti darbai – pastelės, guašas, akvarelės, litografijos ir piešiniai, kurių kokybė ne prastesnė nei didelio formato drobių. Juolab V.Kasiulis bet kurią savo drobę pradėdavo būtent nuo pastelinio eskizo, kuriame atrasdavo bendrą kompozicinį sprendimą, numatydavo spalvines dėmes, ir tik po to tapydavo aliejumi. Tokia buvo jo tapybinė virtuvė“, – pasakoja meno istorikė Laima Bialopetravičienė.
Monografiją apie V.Kasiulio kūrybinį palikimą rengianti muziejininkė pasakoja, jog išlieka tam tikra paslaptis, susijusi su dailininko gimimo data ir vieta. Nėra visiškai aišku, ar Vytautas Kasiulis gimė 1918-aisiais, kaip įprasta teigti, ar šiek tiek anksčiau. Stodamas į Kauno meno mokyklą 1937-aisiais, jis nurodė, kad gimė 1918-aisiais Smolensko srityje, tačiau visuose vėlesniuose dokumentuose kaip gimimo vieta įrašytas Simnas. Dailininko gimimo metrikų įrašų buvo ieškoma kartu su Lietuvos valstybės istorinio archyvo specialistais. Simno bažnytinių knygų tėra išlikę atskiri fragmentai, tačiau Krosnos bažnyčios mirčių registracijos knygoje pavyko aptikti įrašą, darytą 1925-aisiais, mirus dailininko tėvui Matui, pažymėtam Mateušo Kasiulevičiaus vardu. Šiame įraše nurodoma, kad velionis paliko našlę ir sūnų Vytautą, kuriam tuo metu buvo vienuolika metų. Tai istorikams tapo netiesioginiu liudijimu, kad V.Kasiulis visgi galėjo būti gimęs 1914-aisiais.

Pernai, kai Lietuvoje buvo minimi Muziejų metai, atnaujinta daugelis ekspozicijų, visoje šalyje įkurta nemažai naujų muziejų. Lietuvos muziejų asociacijos atsakingoji sekretorė Lolita Valužienė pabrėžia, kad Muziejų metų proga buvo gauta daugiau lėšų, todėl 2012 m. išsiskiria tiek naujų ekspozicijų, tiek naujai rekonstruotų ar atidarytų muziejų gausa.

Viena didžiausių naujienų – pernai rudenį duris lankytojams atvėrusi atstatyta Medininkų pilis. Čia eksponuojamos patrankos, akmeniniai sviediniai, archeologiniai radiniai, ginklai, Lietuvos auksakalių sidabro dirbiniai.
Molėtų rajone, Mindūnuose buvo atidarytas Ežerų žvejybos muziejus, kuriame galima pamatyti įvairius XIX a. žvejybos įrankius, autentišką žvejo pirkią, žuvų rūkyklas.
Praėjusių metų vasarą atgimė Kretingos dvaras – rekonstruotas senasis dvaro vandens malūnas, ratinė, sutvarkyti pagrindiniai rūmai ir žiemos sodas, įrengtos naujos ekspozicijos. Taip pat buvo restauruoti Dionizo Poškos Baubliai, kuriuose prieš 200 metų įsikūrė pirmasis Lietuvoje kraštotyros muziejus.
Nuo pavasario lankytojus priima ir restauruota Šv. Jonų bažnyčios varpinė bei joje įrengtas muziejus.
Bene moderniausia ekspozicija pristatoma po septynerių metų rekonstrukcijos darbų atidarytame Kernavės archeologinės vietovės muziejuje. Čia naudojant liečiamuosius ekranus ir kitas interaktyvias priemones galima susipažinti su Kernavės archeologine vietove, jos priešistore ir viduramžiais, o edukacinėse dirbtuvėse išbandyti archajiškos veiklos užsiėmimus.
Įdomu tai, kad pernai duris atvėrė ir keli privatūs muziejai. Tai Žaislų muziejus Vilniuje, kuriame su visus eksponatais galima žaisti, ir Šokolado muziejus Šiauliuose. Šokolado muziejaus vadovė Odeta Kirnienė pasakoja, kad čia lankytojai išgirsta šokolado istoriją nuo majų ir actekų laikų, pamato seniausius indus, iš kurių buvo geriamas šokoladas, pavyzdžiui, tūkstančio metų senumo majų naudotą puodelį. Be to, patys gali pasigaminti šokolado.

Sprendžiant rašytojo Kristijono Donelaičio muziejaus, esančio Kaliningrado srityje, likimą nugalės sveikas protas ir bus priimtas abiem pusėms tinkamas sprendimas, sako Rusijos Kaliningrado srities Dūmos pirmininkas Sergejus Bulyčiovas.

“Svarbu, kad pradėjome dialogą šiuo klausimu, juk diskutuojant ir randamas tinkamiausias sprendimas. Šiandien pradžia padaryta. (…) Manau, sveikas protas nugalės ir rasime abiems pusėms priimtiną išeitį”, – trečiadienį po Lietuvos ir Rusijos Kaliningrado Dūmos parlamentarų susitikimo Vištytyje BNS sakė S.Bulyčiovas.

Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininkas Emanuelis Zingeris tvirtino Rusijos atstovams pristatęs didžiulį Lietuvos susirūpinimą dėl ketinimų K.Donelaičio muziejų Tolminkiemyje (Čystyje Prudy) perduoti stačiatikių bažnyčiai.

“Pareiškėme, kad Lietuvai nepriimtinas Kristijono Donelaičio muziejaus pasaulietinio pobūdžio pakeitimas, muziejus negali būti atskirtas nuo maldos namų (…) Pasakėme, kad Lietuvos visuomenė būtų sukrėsta, jeigu muziejus būtų perduotas provoslavų bažnyčiai. Tai yra žinomiausio lietuvių rašytojo palikimas”, – BNS sakė E.Zingeris.

E.Zingeris tvirtino iš Kaliningrado srities Dūmos vadovo išgirdęs, kad jis supranta Lietuvos susirūpinimą. Juoba kad kaliningradiečių pastangomis iš federalinio įstatymo per pirmąjį svarstymą K.Donelaičio muziejus buvo išbrauktas.

Tačiau svečiai atkreipė dėmesį, kad įstatymą dėl valstybės ir municipalinio turto perdavimo religinėms organizacijoms priims visos Rusijos Dūma.

S.Bulyčiovo teigimu, šiam įstatymui pateikta apie 200 pataisų. Jis išreiškė viltį, kad Dūma atsižvelgs į kaliningradiečių politikų pareikštą poziciją.

“Kaliningrado Dūmos atstovai pareiškė gana geranoriškas pozicijas, kad jie nenorėtų, jog tas objektas taptų rusų cerkvės dalimi”, – URK pirmininkas sakė tokią nuomonę išgirdęs per neformalų susitikimą Vištytyje.

E.Zingeris tvirtino pranešęs Kaliningrado politikams, kad “jeigu Rusijoje nebus atsižvelgta į Lietuvos prašymus dėl muziejaus, šis klausimas bus keliamas Europos Sąjungos ir UNESCO lygiu”.

Kaliningrado srities Dūma ketino perduoti lietuvių literatūros pradininko K.Donelaičio muziejų Rusijos stačiatikių bažnyčiai, tačiau tokio sprendimo prašo atsisakyti Lietuva.

Seimas antradienį su prašymu išsaugoti dabartinį K.Donelaičio memorialinio muziejaus statusą kreipėsi į Rusijos Federacijos Tarybą ir Rusijos Federacijos Valstybės Dūmą.

Susirūpinimą dėl K.Donelaičio muziejaus pirmadienį išreiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė.

Trečiadienį Vištytyje susitikę parlamentinio forumo kopirmininkai taip pat aptarė Kaliningrado srities ateitį, ten numatomos statyti atominės elektrinės poveikį aplinkai, naujo tilto per Nemuną statybą, keleivių srautus per sieną ir pan.