Būsimoji Seimo rinkimų naujokė, matyt, tiki, kad naujai partijai iš politinio užribio išsiveržti pakaks prezidento, premjero ir žymaus politiko žmonos vardo.

Šių metų balandžio viduryje Teisingumo ministerija leido įregistruoti Demokratinę darbo ir vienybės partiją (DDVP), kurios įkūrėja ir vadovė yra prezidento Algirdo Mykolo Brazausko našlė Kristina Brazauskienė. Tai buvo antras šios politikos naujokės bandymas registruoti naują partiją – kovo mėnesį dėl kai kurių neatitikimų DDVP įregistravimo prašymas buvo atmestas.
Atrodo, kad ši partija lyg ir dalyvaus rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose, todėl įdomu panagrinėti K.Brazauskienės asmenybę ir tai, kokie motyvai atvedė ją iki partijos kūrimo. Smalsu ir kaip Lenino frazę, kad kiekviena virėja (šiuo atveju “bufetava”) gali valdyti valstybę, praktiškai bandysianti įgyvendinti K.Brazauskienė bent jau žodžiais ruošiasi pagerinti Lietuvos piliečių gyvenimą.

Politiniai takai ir klystkeliai

Pastaruoju metu politinė K.Brazauskienės karjera patyrė permainingą laikotarpį – po A.M.Brazausko mirties ji paliko (nors nesuklystume ir sakydami, kad buvo išprašyta) Socialdemokratų partiją, kurion pateko, kai 2001-aisiais ši susijungė su Lietuvos demokratine darbo partija. Čia svarbu paminėti, kad LDDP buvo tiesioginė komunistų partijos įpėdinė, kurios pirmininkas buvo buvęs LKP pirmininkas A.M.Brazauskas, – šios partijos gretose K.Brazauskienė atsidūrė dar 1990-aisiais. Nors niekada socdemų partijoje ji neužėmė aukštesnės pozicijos, tačiau A.M.Brazausko žmonos padėtis, ko gero, iškėlė ją aukščiau už daugelį senbuvių.
Konflikto su socdemais priežastis – per didelis K.Brazauskienės pasitikėjimas savimi ir dažnos kalbos apie dalyvavimą Seimo rinkimuose, kurios papiktino LSDP pirmininką Algirdą Butkevičių. Lyg to būtų maža, prezidento našlė vienoje TV laidoje A.Butkevičių išvadino bailiu. Socdemų kantrybės taurė buvo perpildyta, ir K.Brazauskienė, gavusi nuobaudą partijos viduje, nepateko į savivaldos rinkimų sąrašus.
Tiesa, „Veido“ šaltiniai teigia, kad K.Brazauskienė Socialdemokratų partijoje nebuvo mėgstama ir A.M.Brazauskui gyvam esant, mat nuteikinėjo jį prieš kai kuriuos partijos narius. Žinant, kaip galingasis politikas mylėjo savo žmoną, neturėtų stebinti, kad jos įtaka partijos pirmininko sprendimams buvo svari.
Praėjusių metų vasarą K.Brazauskienė ryžosi dar vienam viražui – bandė suvienyti jėgas su dar vienu politikos užribio herojumi Vytautu Šustausku. Deja, nepavykus sutarti dėl naujosios partijos pavadinimo ir dėl to, kas jai vadovaus, šių dviejų spalvingų asmenybių keliai išsiskyrė. Neapsieita ir be apsižodžiavimo. Beje, K.Brazauskienė mėgsta spalvingą retoriką, mėgsta būti giriama, o jei niekas negiria, tada giriasi pati.
Tad šiandien turime dar vieną naujai užgimusią partiją, kuriai bent teoriškai priklauso beveik du tūkstančiai narių (tiesa, absoliuti jų dauguma labai paslaptingi ir viešumos vengia, o kaip teigia pati K.Brazauskienė, jie dabar pažindinasi su partijos programa ir ją tobulina). Kita vertus, DDVP ideologijos kol kas nesugeba nupasakoti net pati jos steigėja. „Nu aš negalėčiau įvardyt, kad mes labai jau į kairę – niekad nebuvom labai kraštutiniai“, – teigia K.Brazauskienė. Ji sako įsiklausanti į kiekvieno nuomonę: svarbu, kad žmogus būtų protingas, o kokios jo pažiūros – kairiosios ar dešiniosios, nėra svarbu.
Vis dėlto tokia partijos ideologijos formuluotė nelabai suvokiama politologams (nes, tiesą sakant, ir suvokti čia nelabai yra ko), tad šie su turima informacija tegali prognozuoti partijos nesėkmę per rinkimus ir visišką užmarštį po jų. Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologo Lauro Bielinio, šios partijos neišskiria nei vertybiniai, nei ideologiniai veiksmai. „Kol kas matome tik žiniasklaidoje mirgantį partijos pavadinimą su žinomu veidu, tačiau to nepakanka, kad būtų galima laimėti rinkimus valstybės mastu“, – dėsto L.Bielinis.
Bet K.Butrimienei-Brazauskienei politologų vertinimai ir prognozės neįdomios. Pati ji sau atrodo tikra šaunuolė ir dabar išradinėja dviratį, tai yra žengia politikos populistų kadaise numintais takais. Vertinant hiperbolizuotai, ją būtų galima pavadinti moteriškos lyties politikos Uspaskichu.

Neskaidri meilės ir verslo istorija

Stebint žmones, kurie iš politikos užribio nori įšokti į politikos elitą, visada naudinga įvertinti ligšiolinius tokių asmenybių nuopelnus ir biografijos detales. O K.Brazauskienės jos tikrai spalvingos.
Iš Kauno kilusi K.Brazauskienė, tuomet dar Butrimienė, 1973–1978 m. Vilniaus universitete studijavo prekybos ekonomiką – studijų baigimo diplomo nuotrauką rudenį ji paskelbė socialiniame tinkle „Facebook“. Tačiau “bufetavos” pravardė jai jau kelis dešimtmečius kabinama ne veltui, juk sovietmečiu ji daugiausia dirbo maitinimo įstaigose: „Vilniaus“ restorane, „Šešupės“ valgykloje, „Neringos“ kavinės, „Draugystės“ restorano, tuometės LSSR Ministrų Tarybos valgyklos vedėja. Natūralu, kad tokių prestižinių maitinimo įstaigų vedėja turėjo nemažą įtaką ir turbūt todėl, kalbėdama su pasididžiavimu prisimena, kad sovietų laikais Lietuva klestėjo.
Regis, Ministrų Tarybos valgykloje ją ir nusižiūrėjęs tuometis LKP CK sekretorius A.M.Brazauskas. Tai nestebina, nes, vertinant pagal tuomet filmuotą medžiagą, Kristina buvo neeilinio grožio moteris. Ši slapta meilės istorija tęsėsi ilgai ir natūralu, kad aplipo įvairiais gandais. Oficialiai pora susituokė tik 2002-aisiais, nuo tarnybinio romano pradžios praėjus daugiau nei dešimtmečiui (beje, nesusituokti jau nebuvo galima, nes jų meilės romanas tapo žinomas visai visuomenei). Iki vestuvių pora palaikė slaptus santykius, daugelį metų abu apgaudinėdami savo sutuoktinius. Tuomečio K.Brazauskienės vyro Antano Butrimo paskyrimas dirbti ambasadoje Suomijoje, keistomis aplinkybėmis įvykusios skyrybos, apie kurias abiejų sutuoktiniai iš pradžių net nežinojo, – tokie dalykai nemažai pasako tiek apie K.Brazauskienės, tiek apie A.M.Brazausko moralinių normų suvokimą.
Bet kokiu atveju K.Brazauskienė tikrai stipri asmenybė – ji dažnai turėjo atlaikyti žiniasklaidos ir visuomenės įtarimus ne tik dėl santykių su prezidentu. Iki pat 2007-ųjų ji valdė „Crowne Plaza Vilnius“ viešbutį (buvusią „Draugystę“), kurio įsigijimo procesą iki šiol supa neaiškios, korupcijos kvapu dvelkiančios aplinkybės. Pati K.Brazauskienė neabejoja viešbučio savininke tapusi todėl, kad buvo talentinga verslininkė, tačiau visuomenės ji tuo niekada nesugebėjo įtikinti. Ši iki dabar tebemano, kad tai tebuvusi brangi AMB dovana savo meilužei.
Po A.M.Brazausko mirties apie jo našlę nuolat buvo girdima prieštaringų žinių: apie kovą dėl rentos, tylius konfliktus su politiko dukromis dėl automobilio ar ginklų kolekcijos bei kitus smulkius ir garbaus politiko našlei nederančius skandalus. Ir nors pati K.Brazauskienė teigia niekada nieko nereikalavusi ir visada nusileisdavusi kitų reikalavimams, mažų mažiausiai keistai atrodo nuolat su jos asmeniu susiję orumo nepridedantys įvykiai.

Didžiulės ambicijos, klaidinančios iliuzijos

Visi „Veido“ kalbinti politologai sutaria, kad K.Brazauskienė neadekvačiai suvokia politiką Lietuvoje, nes klaidingai mano, jog einant į rinkimus pakanka fakto, kad ji buvo žymaus šalies politiko žmona. Ilgą laiką buvusi vos ne pirmoji šalies ponia, savo akimis mačiusi, kaip daroma politika, K.Brazauskienė šiandien mano, kad jos vyro vardo pakaks norint įeiti į rimtąją politiką ir netgi galbūt prisidėti prie vadovavimo šaliai.
„Manau, jei garbaus vyro žmona mano, kad velionio vyro garbę automatiškai paveldi žmona ir kad to užtenka naujai partijai kurti, tai rodo jos intelekto spragas“, – teigia buvęs Socialdemokratų partijos pirmininkas Aloyzas Sakalas. Pasak jo, ši partija yra proginė vieno žmogaus partija, kurią įkurti paskatino garbėtroškos jausmas: rinkimus šis darinys pralaimės, o ilgainiui ir visai išsikvėps.
Nevykęs bandymas suvienyti jėgas su V.Šustausku taip pat rodo K.Brazauskienės politinį nenuovokumą. „Keista, kad ji, buvusi taip arti politikos ir, atrodytų, turinti patirties, nusprendė lipti su V.Šustausku į vieną valtį, – tai tik rodo, kaip neadekvačiai ji supranta politiką“, – svarsto Vytautas Dumbliauskas, Mykolo Romerio universiteto politologas.
Trumpiau tariant, K.Brazauskienė yra tai, ką Lietuvai paliko A.M.Brazauskas, – sovietiniams laikams nostalgiją jaučianti ir nevykusiai buvusio LSDP pirmininko frazes bei elgesį pakartoti besistengianti politikė. Jos partija puikiai papildys stebuklus už politinį pasitikėjimą žadančių populistų gretas ir, ko gero, atras šiokį tokį elektoratą. Pasak istoriko dr. Algimanto Kasparavičiaus, prieš kiekvienus rinkimus susikuriančios partijos iš dalies atspindi visuomenės sandarą. Tad ir DDVP atitinka tam tikrą Lietuvos gyventojų jaučiamą nostalgiją “teisingai” ir tvirtai iš sovietinių laikų atėjusių politikų rankai.
„Ir dar norėjau pasakyti, kad praėjo tie laikai, kai verta buvo naudotis posakiu „duok durniui kelią“. Nes paskui kvailiai užima pozicijas ir visi stebisi, kad kažkas ne taip vyksta“, – reziumuoja K.Brazauskienė.
Išties pagirtinas būsimosios politikės nuovokumas, tik gaila, kad trūksta savikritiškumo ir bent trumpo žvilgtelėjimo į veidrodį.