Šį savaitgalį Nacionaliniame operos ir baleto teatre – Eduardo Balsio „Eglės žalčių karalienės“ naujo pastatymo premjera. Spektaklyje stebėkite Eglės plaštakas, simbolizuojančias skirtingus, vienas kito prisibijančius ar net naikinančius pasaulius: Žemę ir Jūrą. Stebėkite, kaip Žalčių karalienė neryžtingai grąžo rankas, neįstengdama vieno iš jų pasirinkti. Grąžo tol, kol praranda ir vieną pasaulį, ir kitą. O tada jau nebelieka namų.
Renata BALTRUŠAITYTĖ
Kokia šios baleto kalba perpasakotos poetiškos istorijos moralė? „Žmogus negali vienu metu turėti visko. Todėl saugokite tai, kas jums brangiausia, ir neleiskite savo meilės rūmo ardyti niekam – net tėvams, seserims ar broliams. Kad medžiais nepavirstumėte“, – sako 26-erių balerina Kristina Gudžiūnaitė, kuriai šiandien ir rytoj patikėta šokti premjeriniuose baleto „Eglė žalčių karalienė“ spektakliuose.
Pradėjo nuo tolimų kraštų teatrų
Pačios Kristinos pasirinkimas kol kas aiškus: jos pasaulio centre – teatras, kuriame dvi savaites iki premjeros gyveno, į namus teužsukdama pamiegoti. Tam mergina ir išsirinko butą teatro kaimynystėje, kad po spektaklių ar ilgiau užtrukusių repeticijų netektų sukti galvos, kaip pasiekti namus.
„Pati užaugau Vilniaus pakraštyje – Ožkiniuose. Tėvai kas rytą mane ir pora metų vyresnį brolį šeštą valandą versdavo iš lovų, kad laiku išvežiotų po mokyklas miesto centre. Už tai, kuo tapome, pirmiausia turėtume dėkoti tėvų pasiaukojimui“, – neabejoja Kristina.
Balerinos brolis Darius įgyvendino svajonę valdyti orlaivius: jis dirba pilotu oro bendrovėje, aptarnaujančioje užsakomuosius skrydžius. O štai Kristina netrukus po brandos egzaminų, kuriuos šokėjai „čiurlioniukai“ išlaiko metais anksčiau, nei gauna mokyklos baigimo atestatą, pati išskrido pasidairyti po pasaulį. Iš pradžių – į Miuncheno baleto akademiją: norėjosi pamatyti naujų pedagogų, paragauti kitos šokio mokyklos. Ir lūkesčiai su kaupu išsipildė: būtent Miunchene iš garsaus šokėjo Kirilo Melnikovo gavo vertingiausias duetinio šokio pamokas.
Iš Vokietijos ankstesnio savo mokytojo Petro Skirmanto dėka su mokyklos laikų šokio partneriu Voicechu Žuromsku K.Gudžiūnaitė patraukė į Australiją, kur dalyvavo dviejuose jungtiniuose koncertuose. Pasirodymą garsiajame Sidnėjaus operos ir baleto teatre Kristina iki šiol vadina vienu įspūdingiausių savo karjeroje.
„O tada sulaukiau kvietimo šokti Honkongo balete, kurio vadovė švedė Madeleinne Onne buvo mačiusi mano pasirodymą viename tarptautiniame konkurse. Įveikiau Stokholme surengtą šokėjų atranką ir tapau kordebaleto nare“, – pasakoja šokėja.
Pirmuosius mėnesius žavėjo didžiulio metropolio egzotika ir rasių bei tautų mišinį primenanti baleto trupė. Vėliau atsėlino namų ilgesys: Honkongas – ne tas pasaulio taškas, iš kurio, turėdama kelias laisvas dienas, sentimentaliai brauktum į Vilnių aplankyti namiškių.
Naujam sezonui sutarties su Honkongo trupe Kristina nebepratęsė ir grįžusi tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto trupės nare. Savo gimtajame mieste šoka jau šeštą sezoną. Pakako vos ketverių metų, kad iš kordebaleto merginų būrio K.Gudžiūnaitė išaugtų į primabaleriną, kuriai choreografai drąsiai patiki pagrindinius vaidmenis.
Karjerą paspartino sėkmingas duetas
Neįprastai greitam Kristinos skrydžiui į trupės viršūnes padėjo ir sėkmingai atrastas scenos duetų partneris.
Metais vėliau Nacionalinio operos ir baleto teatro trupę papildė du iš Baltarusijos nacionalinio baleto „emigravę“ šokėjai – Genadijus Žukovskis ir Stanislavas Semianiura. Abu vaikinai, po trupės vadovo kaitos nebematydami perspektyvos Minske, jau buvo įveikę artistų atranką viename iš Vokietijos teatrų, tačiau ten jų paprašė metus palūkėti – trupėje tiesiog neliko laisvų etatų. Tuos metus baltarusiai nusprendė praleisti šokdami arčiau namų – Vilniuje, kur buvo pasitikti išskėstomis rankomis: mūsų trupėje vyko baleto solistų kaita ir stigo pajėgių, klasikinių vaidmenų „bagažą“ jau parengusių vyrų. Vokietijon Genadijus ir Stanislavas taip ir nebeišvažiavo: po metų abu apsisprendė likti Lietuvoje, kur sparčiai „susirinko“ pagrindinius vaidmenis ir tapo vedančiaisiais trupės šokėjais.
K.Gudžiūnaitės ir G.Žukovskio pora, profesionalų vertinimu, kūnų proporcijomis artima idealiam standartui: taip sakoma, kai visa pėda stovinčios balerinos viršugalvis liečia vyro smakrą, o jai pasistiebus ant puantų šokio partneriai tampa lygūs. Puikiai vizualiai derinasi ir kiti duetui svarbūs poros fiziniai parametrai – kojų ir rankų ilgis, liemens sudėjimas. O kaipgi charakteriai?
„Metais vyresnis Genadijus – konkretesnis, žemiškesnis ir mane nuleidžia ant žemės ne tik per šokį, nors svajokle savęs irgi nepavadinčiau. Duetas balete – fizinio kontakto menas, kuriame nebūna nesvarbių detalių, todėl pradėjus šokti drauge teko daug aiškintis, daug kalbėtis. Bet kartą išsiaiškinę daugiau prie tų dalykų nebegrįžtame. Dabar jau pasiekėme etapą, kai iš akių neklysdami diagnozuojame vienas kito nuovargio laipsnį“, – pasakoja Kristina.
Darbo veidrodžių salėse kasdienybę ši baleto pora linkusi paįvairinti ir abipusėmis kandžių pastabų strėlytėmis, prie kurių repetitoriai ir kolegos jau priprato. Nors pašaliniams stebėtojams galėtų nuskambėti kraupokai, kai, suėmęs pakeltą balerinos koją, partneris konstatuoja: „Na ką, ir vėl virta dešra?“, o ši nesutrikusi atrėžia: „Ne, dabar dešra rūkyta.“
„Profesionalūs šokėjai supras, kad kilnoti suglebusį balerinos kūną partneriui sunkiau nei tuomet, kai ji raumenis būna įtempusi. Tad tokie pašmaikštavimai iš esmės tėra draugiškas raginimas susiimti, kad repetuodami veltui nešvaistytume jėgų“, – aiškina Kristina.
Per ketverius Vilniuje praleistus metus G.Žukovskis pramoko lietuviškai, o sostinėje užaugusi K.Gudžiūnaitė šneka rusiškai. Todėl bendravimo kalbą pora renkasi pagal nuotaiką ir situaciją: kartais, kai greta būna iš Vakarų atvykusių trupės šokėjų, pasipila ir angliški pokštai. Komplimentais tarpusavyje nesižarsto, tačiau nesidrovi vienam kitam pasakyti, kad partneris, kuriuo scenoje gali pasikliauti ir kurio kiekvieną šokio niuansą puikiai pažįsti, – didžiulis džiaugsmas.
Pasikeitus baleto trupės vadovams, artistų pageidavimu buvo grįžta prie nuolatinių solistų porų politikos, o tinkamo partnerio įtaka individualiai karjerai tapo dar reikšmingesnė. Kristinos nuomone, tokia politika scenoje pasiteisina, nes bet kaip rotuojant atlikėjus nemažai laiko repeticijose tenka gaišti ne šokio elementams, bet abipusiam supratimui gludinti. Nuolatinis duetas gali sparčiau tobulėti, visą dėmesį sutelkdamas tik į šokio kokybę.
Ar nekilo minties abiem kartu išbandyti jėgas tarptautiniuose baleto konkursuose? „Kilo, bet kai susigriebėme, paprasčiausiai nebespėjome. Juk balete karjera sukasi sparčiau nei kituose menuose, ir konkursuose mums leidžiama dalyvauti tik iki 26-erių“, – neslepia K.Gudžiūnaitė.
Eglė turės šokančią antrininkę
Nesupraskite neteisingai: Kristina ir Genadijus – pora scenoje, bet ne asmeniniame gyvenime. G.Žukovskis, įsikūręs Vilniuje, iš gimtinės atsivežė ir savo sužadėtinę, tad laisvalaikį abu šokėjai planuoja atskirai.
K.Gudžiūnaitė neslepia, kad sau artimiausią žmogų norėtų rasti ne baleto pasaulyje. Tačiau tiek valandų praleidžiant veidrodžių salėse tai nebūna taip paprasta, kaip, iš šalies žvelgiant į grakščias baleto merginas, atrodytų.
„Kartais išeini vėlyvą savaitgalio vakarą į prospektą ir sugauni save galvojant: kiek žmonių, ir kodėl jie visi nemiega? Kai prisimeni, kad dešimtą ryto su triko turi stovėti pamokoje, ilgai linksmintis mieste nebelieka įkvėpimo, nors bendrauti mėgstu“, – prisipažįsta balerina.
Kol kas bendrauti mėgstančios merginos gyvenime dominuoja ne nauji draugai, o nauji vaidmenys. Anksčiau šoktas pas de deux variacijas pamažu keičia pagrindinės partijos, spektaklyje nesuteikiančios nė minutėlės atokvėpio. Balete „Eglė žalčių karalienė“ pagrindinio vaidmens atlikėja kone visą spektaklį praleidžia scenoje.
„Tai galima lyginti su trumpų ir ilgų nuotolių bėgimu: šokdamas „sprintą“ privalai maksimaliai atsiduoti kelioms savo solinio šokio minutėms, kad žiūrovas jį pastebėtų ir įsimintų. Neatskleisi kuriamo personažo per tas minutes – nebeturėsi kitos galimybės. O pagrindinis vaidmuo jau reikalauja „stajeriško“ gebėjimo protingai paskirstyti jėgas visam spektakliui ir suvaldyti visą atliekamo veikalo dramaturgiją“, – aiškina K.Gudžiūnaitė.
Už save jaunesnio brito George’o Williamsono kurtą „Eglės žalčių karalienės“ choreografiją šokėja apibūdina kaip mišrią, sudėliotą iš skirtingų žanrinių elementų neoklasiką. Vieni baleto epizodai primins choreografo Boriso Eifmano stilių, kiti bus artimesni britų stilistikai, pasižyminčiai sudėtingais technikos elementais: perspektyvus duetas čia gaus progų pademonstruoti tiek šuolius, tiek sukinius, tiek palaikymų kompozicijas.
Tačiau siekiama, kad technika neužgožtų svarbiausio dalyko – Eglės ir Žilvino meilės istorijos. Scenografijoje bus aiškiai atskirtos Žemės ir Jūros stichijos, tačiau pastarosios gyventojai primityviai rangydamiesi nevaidins žalčių: tiesiog jie bus kitokie, tolimo, nepažįstamo krašto atstovai. Dramatizmą, magijos pasaulį akcentuos ryškios spalvos.
Etnografiniai motyvai stipriau išreikšti E.Balsio muzikoje, nei regimi spektaklio scenografijoje, kuria siekta Eglės ir Žilvino istorijoje paryškinti bendražmogiškus motyvus. Tam pasitelkiamos metaforos: pavyzdžiui, įspėdama Eglę apie gresiančias bėdas, scenoje pranašiškai ritinėjasi saulė, o lemtingos išdavystės simboliu pasirinkta kriauklė.
„Pamačiusi apsiašarojusias dukros akis, klausiu jos, kas nutiko. O ji vietoj atsakymo ištiesia man kriauklę… Ir tada viską suprantu. Nepaisydama Drebulės maldavimų atleisti, lekiu prie jūros kranto, bet nuo bangų nusigręžiu: bijau į jas pažvelgti. Kai papučiu kriauklę, tik žiūrovai regi atplaukiančią kraujo putą“, – nuosekliai dėsto Eglė-Kristina, tarsi šokio tekstas būtų taip pat aiškiai skaitomas, kaip ir knygoje surašyta pasaka.
Tam tikra prasme šio spektaklio kūrimas irgi buvo skirtingų pasaulių susidūrimas: violončelės virtuozui Davidui Geringui – su Nacionalinio operos ir baleto teatro orkestru bei baleto artistais, Žilvino vaidmens atlikėjui G.Žukovskiui – su lietuvių literatūra ir tautosaka, o britams, atsakingiems už choreografiją ir vizualinę spektaklio pusę, – su lietuvių kultūra apskritai.
Jiems greičiausiai nebuvo lengva, tačiau choreografas G.Williamsonas „Eglę žalčių karalienę“ išnagrinėjo taip nuodugniai, kad turėjo parengtus atsakymus į visus šokėjams kylančius klausimus dėl personažų interpretacijos. Beje, E.Balsio balete veikėjų mažiau nei pasakoje: čia Eglė turi ne keturis, o tik tris vaikus. Tačiau scenose, kur ji, trokšdama pasisvečiuoti krante, bando įveikti Žilvino skirtas užduotis, choreografo valia pati Eglė įgyja savo antrininkę, savo vidinį „aš“.
Žizel tipo balerina
Operoje skirstant vaidmenis atsižvelgiama į solisto balso tipą: vieni balsai labiau tinka Wolfgango A.Mozarto vokalinei muzikai atlikti, kiti – Richardo Wagnerio veikalams. Ar panašiai skirstomi ir baleto artistai?
„Anksčiau aukštos, ilgas galūnes turinčios balerinos šokdavo gulbes Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“, o žemesnės ir smulkesnės – plevenančias Žizel to paties pavadinimo Adolphe’o Adamo balete. Šiuo metu baletas universalėja ir tradiciniai standartai jau nebetekę ankstesnės reikšmės: tos pačios merginos šoka ir gulbes, ir Žizel“, – tvirtina Kristina.
Save ji priskirtų prie Žizel tipo balerinų, nors kol kas šio vaidmens K.Gudžiūnaitės vaidmenų sąraše nėra: iki jo, kaip ir iki daugelio kitų, dar teks profesiškai užaugti. Susižerti sau visus pagrindinius vaidmenis svajoja tik labai jaunos balerinos: brandesnės suvokia, kad labiau apsimoka vaidmenimis dalytis ir netempti ant savo liaunų pečių viso trupės repertuaro.
Kaip ir daugelis pasaulio šokėjų, Kristina svajoja pasirodyti Davido Dawsono ir Johno Neumeierio kurtuose baletuose. Norėtų padirbėti ir su choreografu Kirilu Simonovu, Vilniuje pastačiusiu Leo Delibes „Kopeliją“. Kaip žiūrovė teatre nepraleidžia nė vieno B.Eifmano „Raudonosios Žizel“ spektaklio: taip jaudina šiame balete pasakojama istorija. Ir planuoja vykti į Sankt Peterburgą išvysti naujausių šio choreografo pastatymų.
K.Gudžiūnaitę žavi tokios tvirto charakterio pasaulinio baleto žvaigždės, kaip prancūzė Sylvie Guillem, italė Alessandra Ferri ir rusė Diana Vyšniova. O ryškiausia nūdienos lietuvių balerina vadintų ketveriais metais už save vyresnę Jurgitą Droniną, su kuria susidraugavo dar mokykloje. Šiuo metu Kanados nacionaliniame balete šokančios J.Droninos benefisą vilniečiai išvys jau netrukus, gruodžio 6-ąją.
„Mus dažnai lygina, nors pati tų panašumų daug neįžvelgiu. Tačiau esu viena iš nedaugelio, kuriai Jurgita, pasiekusi Vilnių, visada skambina ir sako: „Labas, aš jau čia“, – prisipažįsta K.Gudžiūnaitė, kurią žiūrovai irgi išvys minėtame koncerte. Svarbiausio savo pačios įvertinimo Kristina sulaukė pasitikdama 2015-uosius, kai teatre buvo pripažinta Metų baleto soliste. „Sužinojusi, kad naujametį vakarą turėsiu būti teatre, iškart paklausiau, ką reikės šokti. Nė minties apie apdovanojimus nebuvo. Bet man liepė apsivilkti gražią suknelę ir tiesiog būti salėje“, – prisimena staigmeną šokėja.
Baleto artisto karjera trumpa, todėl jei apdovanojimų nesulauki jaunas – mažai vilčių, kad jų apskritai sulauksi. „Paskaičiavusi suvokiu, kad teatre šoku šeštą sezoną, vadinasi, trečdalis mano baleto kelio jau nueita“, – atsidūsta vaikiško veido mergina.
Dėlionės padeda rikiuoti mintis
Galvodama apie ateitį, ji įpusėjo kultūros vadybos studijas Vilniaus kolegijoje. Kodėl ne Muzikos ir teatro akademijoje? „Net nesvarsčiau tokio varianto, nes ten dėsto daug žmonių iš teatro. O aš juk ieškojau kito pasaulio, – primena Kristina. – Ir įvertinti savąjį kitu, vadybiniu žvilgsniu buvo labai naudinga. Smagu klausytis tokių dėstytojų, kaip Saulius Jurgelėnas arba Rasa Bartkutė. Iš jų kolegijoje pasisemiu tiek įkvėpimo, kad, rodos, kursinį darbą prisėdusi vienu ypu parašyčiau. Bet iš tikrųjų tam atsiras laiko tik po premjerinių spektaklių.“
Ar įgytas žinias ketina pritaikyti karjeros pabaigoje Vilniuje įkūrusi dar vieną vaikų šokio mokyklėlę? „Nežinau, tai nėra paprasta. Ne visiems pavyksta sukurti originalų, savitą mokyklos modelį. Čia kaip dėlionėje – turi sėkmingai sutapti kelių gretimų detalių kraštinės“, – svarsto K.Gudžiūnaitė.
Draugai žino, kad Kristina namuose saugo įrėmintas savo pačios surinktas dėliones. Žinoma, tai – ne vaikiški, o „rimti“, išlavintų įgūdžių reikalaujantys, po tūkstantį ir daugiau detalių turintys paveikslai. Daugiausia balerinos kantrybės pareikalavo nespalvota Paryžiaus miesto panorama, tačiau dabar ši dėlionė Kristinos akiai – pati mieliausia. „Dėlionės man – kaip meditacija. Sukiodama paveikslo detales, iš tikrųjų galvoje tvarkingai rikiuoju mintis“, – neslepia pašnekovė.
Tačiau neskubėkite jos po spektaklių užversti dėlionių dėžutėmis: kaip ir visi tikri šio užsiėmimo fanai, dėlionių parduotuvėse Kristina mėgsta dairytis pati. Tai tarsi įvadas į būsimą malonumą, savotiška spektaklio uvertiūra, padedanti nusiteikti būsimam detalių šokiui.
Loading ...