„Nesioperuojant laiku smarkiau dėvisi kremzlės, tai pagreitina artrozės progresavimą, tad uždelsus gali tekti keisti ir sąnarį“, – perspėja „Northway“ medicinos ir chirurgijos centro gydytojas Kęstutis Bliznikas. Dešimtmetį šioje srityje dirbantis ortopedas traumatologas apgailestauja, kad lietuviai vis dar gyvena kęsdami skausmą, ir primena, jog uždelsus padėti gali būti tiesiog per vėlu.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

– Artroskopinės kelio sąnario operacijos – vienos dažniausių mūsų šalyje ir pasaulyje atliekamų ortopedinių operacijų. Ar galėtumėte apibūdinti pacientų amžių?

– Daugelis jų jauni, darbingi, aktyviai sportuojantys asmenys. Jau kelintus metus stebime išaugusį fizinį gyventojų aktyvumą: jie daugiau slidinėja, dažniau užsiima vandens ir ekstremaliu sportu, taigi juos lydi ir daugiau traumų. Atitinkamai daugėja ir artroskopinių operacijų. Pagrindinės problemos yra kelio sąnario – kryžminių raiščių, menisko plyšimai, kremzlės pažeidimai, kitaip tariant, pažeistos struktūros, kurios savaime sunkiai sugyja. Buitinių traumų taip pat pasitaiko, bet rečiau.

– Ar seniai Lietuvoje atliekamos šio tipo operacijos? Kuo jos skiriasi nuo įprastinių?

– Šios operacijos Lietuvoje atliekamos daugiau kaip 20 metų. Artroskopinių operacijų metu mažiau žalojami aplinkiniai audiniai, jos atliekamos ne atviru būdu, o naudojant video-optinę sistemą, pasitelkiant specialius instrumentus. Per mažas angutes įeinama į sąnarį ir atliekamos tiek diagnostinės, tiek gydomosios procedūros, todėl pooperaciniu laikotarpiu vyksta spartesnė reabilitacija, jaučiamas mažesnis skausmas, greičiau atkuriama funkcija, randai būna beveik nepastebimi. Jei operacija sėkminga, žmogus gali vėl taip pat aktyviai sportuoti, kaip ir iki jos, taigi šios operacijos pratęsia sportuojančiųjų amžių. Tiksli ir laiku atlikta diagnostika šiuo atveju nepaprastai svarbi. Kuo anksčiau operuojame, tuo greičiau grįžtama į aktyvų gyvenimą. Po tokių sudėtingų operacijų ligoniai išleidžiami namo jau po dviejų parų.

– Minėjote, kad artroskopinės operacijos atliekamos ir vyresnio amžiaus žmonėms.

– Tiesa, operuoti tenka ir gana garbaus amžiaus pacientus. Vyriausiai mano pacientei buvo 87 metai, dabar ji jaučiasi puikiai. Nors būna ir taip, kad žmogus negali įvardyti traumos, tiesiog skundžiasi skausmu, kuris dažniausiai užklumpa dėl trauminio menisko plyšimo. Vis atkreipiame žmonių dėmesį, kad sportuojant reikėtų paisyti rekomendacijų, o jei skausmas tęsiasi ilgiau nei keturias savaites, būtina ieškoti kvalifikuotos pagalbos. Praktika rodo, kad lietuviai moka gyventi su skausmu gerokai ilgiau, tačiau pernelyg uždelsus padėti gali būti tiesiog per vėlu.

– Kuo gresia ilgalaikis skausmo kentimas ir delsimas kreiptis į specialistus?

– Esant sužalotam kryžminiam raiščiui ilgalaikis kelio sąnario nestabilumas gali kelti komplikacijų, menisko plyšimų, kurie sunkiau operuojami ir atitinkamai operuojant rezultatai nebūna tokie geri, kaip būtų iki atsiradus komplikacijų. Todėl į skausmą nereikėtų numoti ranka.

– Kokiais dar atvejais pasitelkiate artroskopines operacijas?

– Pagal naujausias medicinos metodikas minimaliai invaziniu būdu rekonstruojame kelio sąnario raiščius, atnaujiname ir atkuriame kremzles, prisiuvame arba per nedidelius pjūvelius netraumuodami aplinkinių audinių pašaliname pažeistą menisko dalį. Visas meniskas šiais laikais nebešalinamas. Dažniausiai šios operacijos atliekamos esant menisko sužalojimų, bet esant galimybei jis išsaugomas ir prisiuvamas.

– Ar artroskopinėms operacijoms svarbu sezoniškumas? Jaučiate jį?

– Jis nėra labai ryškus: darbo užtenka visus metus. Bet taip, pacientų srautai labai padidėja link pavasario: grįžta slidininkai susižaloję ir visi tie, kuriems nepavyko pasveikti be operacijos, o į vasaros pabaigą sulaukiame vandens sporto mėgėjų.

– Ar operuojantis jūsų klinikoje operacijos kainą dengia teritorinės ligonių kasos?

– „Northway“ medicinos ir chirurgijos centras yra sudaręs sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis (TLK), todėl bazinė operacijos kaina pacientams, apsidraudusiems privalomuoju sveikatos draudimu, apmokama Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšomis.

– Kiek laiko įprastai gyja pacientai po šių operacijų?

– Jaunam pacientui po menisko dalies pašalinimo gijimas trunka apie 2–4 savaites, savaitę tenka vaikščioti su ramentais, bet jei meniskas siuvamas ir išsaugomas – apribojimai didesni. Tuomet pacientas su ramentais vaikšto apie keturias savaites. Sveikimas ir reabilitacija trunka gerokai ilgiau, gali išsitęsti iki trijų keturių mėnesių. Atsigavimas iki normalaus fizinio krūvio trunka iki pusės metų. Po skirtingų operacijų – skirtingi terminai. Vyresnio amžiaus pacientams adaptacijos laikotarpis ilgėja, jį lemia ir lydintys sužalojimai (kuo jie gilesni, tuo atsigavimo laikotarpis ilgesnis).

Apie alternatyvų ir dar gana naują gydymo metodą, kai pasitelkiamos kamieninės ląstelės, Lietuvos visuomenė žino gana mažai, bet susipažinusi maloniai nustemba, mat tai įžiebia jau užgesusias viltis.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Kai sulaukiame paciento su užakusiomis kraujagyslėmis ar kritiniu kraujotakos nepakankamumu, turime būdą, kaip jam pagelbėti“, – operacinės kasdienybe dalijasi „Northway“ medicinos ir chirurgijos centro kraujagyslių chirurgas med. dr. doc. Gintaris Vilkevičius.

– Jau ne vienus metus viešai diskutuojama apie kamieninių ir regeneracinių ląstelių naudą žmogaus organizmui. Ar mūsų visuomenė pasirengusi priimti modernius pokyčius?

– Pasitelkę kamieninių ir regeneracinių ląstelių mišinį gydyti galime kur kas daugiau nei iki tol. Tačiau visuomenė apie tai mažai informuota: dalis žmonių nė nežino, kokiems tikslams būtų galima taikyti kamienines ląsteles. Apie tai, kad tai inovatyvi priemonė, leidžianti gydyti daugelį ligų, spręsti sudėtingas problemas, kai kurie pacientai vis dar nėra girdėję. Į mūsų kliniką žmonės įprastai kreipiasi, kai tradicinės medicinos metodai būna neefektyvūs arba kyla grėsmė netekti galūnės. Kalbu apie kritinę galūnių išemiją (gangreninius audinių pokyčius ir opas), cukrinio diabeto ir veninės patologijos sukeltas žaizdas.

– Kuo unikali naujoji gydymo metodika, o svarbiausia – ar prieinama kiekvienam norinčiajam, kuriam ji būtina?

– Mūsų metodas unikalus tuo, kad paciento gydymui siūlo ne atskiras ląsteles, bet jų mišinį. Štai kamieninių ląstelių jame gali būti vos 2 ar 3 proc., o pagrindą sudaro regeneracinės ląstelės. Taigi pacientui suleidus mišinio aplink pažeistą vietą, toje srityje pagerėja kraujotaka, paskatinamas gijimas. Kai kurie pacientai jau po dviejų mėnesių džiaugiasi visišku žaizdų užgijimu. Paciento riebalų paėmimas ir apdorojimas, kamieninių ląstelių mišinio gavimas ir įšvirkštimas į audinius kainuoja apie 2 tūkst. eurų. Didžioji dalis šios sumos tenka techninėms priemonėms, t.y. medicininiams įrenginiams ir brangiai aparatūrai.

– Kiek laiko įprastai trunka naujoji procedūra ir kieno kamieninės ląstelės jai pasitelkiamos?

– Gydymui kamieninėmis ląstelėmis naudojame to paties paciento ląsteles, kurias išskiriame iš riebalinio audinio, nes tai to paties žmogaus ląstelės, organizmas jį pažįsta, nėra atmetimo reakcijos. Didžiausias pliusas, kad visa procedūra atliekama vienoje patalpoje, tai saugu, sterilu ir patikima. Pacientui klinikoje įprastai prireikia praleisti kelias valandas. Jam taikoma vietinė nejautra, po procedūros pasilikti gydymo įstaigoje nebūtina. Taigi gydymas apytiksliai trunka apie 5–6 val.

– Kokiuose organuose yra kamieninių ląstelių?

– Jų yra įvairiuose žmogaus organuose (kraujyje, kaulų čiulpuose, žarnyne, riebaluose, odoje ir t.t.). Pačiomis kamieniškiausiomis vadinamos embriono ląstelės, bet jų mes naudoti negalime, tai draudžia įstatymai, taigi savo praktikoje dirbame tik su somatinėmis (suaugusiųjų kamieninėmis ląstelėmis).

– Galėtumėte iliustruoti pavyzdžiu, kokios ligos gydomos kamieninėmis ląstelėmis?

– Geriausiai žinomas kamieninių ląstelių panaudojimo pavyzdys būtų kaulų čiulpų transplantacija (ji naudojama kraujo ligoms gydyti). Mūsų klinikoje kamieninėms ląstelėms išskirti naudojame riebalinį audinį. Jos sugeba diferencijuotis į įvairias kitas ląsteles, todėl vadinamos multipotentinėmis ląstelėmis. Riebalų audinio ląsteles galima panaudoti ir plastinės chirurgijos srityje (tada, kai įprastai reikalingi užpildai, kai reikia atnaujinti odą), ir sergant sąnarių ligomis, ir randų, nudegimų gydymui. Kaip matote, panaudojimo galimybių išties gana daug.

– Papasakokite plačiau, kaip jums pavyksta išskirti minėtų ląstelių mišinį?

– Nuo praėjusių metų kovo klinikoje pasitelkiame amerikiečių gamybos aparatą –„Cytori“, kuris leidžia pagaminti kamienines ląsteles iš riebalinio audinio toje pačioje operacinėje. Iš paciento paėmus riebalinio audinio, šis dedamas į specialų aparatą, ir po pusantros valandos jau turime regeneracinių ir kamieninių ląstelių mišinį, kurį galime naudoti gydymo tikslams.

– Kaip vertinate mokslininkų prognozes? Ar jie nepervertina gydymo kamieninėmis ląstelėmis? O gal išties stovime prie ilgai laukto perversmo slenksčio?

– Tai išties labai naujas ir inovatyvus gydymo metodas, jau artimiausiu metu žadantis perversmą medicinos srityje, kai kalbama apie organų atauginimą. Kadangi medicinos mokslas vystosi labai sparčiai, manau, jau netrukus sulauksime inovatyvių dalykų.

BFL

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Oro užterštumas kietosiomis dalelėmis Vilniuje ūgteli užklupus sausiems ir karštiems orams. Jei ne atostogų metas, matyt, gatvių prieigose ir toliau springtume išmetamosiomis automobilių dujomis, tačiau dabar galime įkvėpti bent kiek švaresnio oro.

Žinant, kad per parą žmogus įkvepia apie 10–20 tūkst. litrų oro (vaikas – dvigubai daugiau nei suaugęs), nesunku suvokti, kokia svarbi jo kokybė žmogui. Europos aplinkos ir sveikatos centro duomenys fiksuoja, kad oro užterštumas prisideda prie visuomenės sveikatos ligų: kosulių, akių, plaučių ir širdies uždegimų, todėl svarbu tirti jo sudėtį ir žinoti apie žalingą poveikį žmogui ir jo aplinkai.

Azoto dioksidas ir pažemio ozonas vadinami didžiausią poveikį žmonių sveikatai darančiais teršalais. Ilgalaikio ir maksimalaus jų po­veikio padariniai – nuo kvėpavimo takų pa­žei­dimų iki ankstyvos mirties.

Oro teršalų koncentracija vis dar per didelė, todėl oro kokybės problema išlieka.

Mokslininkams nustačius, kad oro tarša trum­pina žmogaus gyvenimo trukmę, pasipylė prognozės, esą jau 2050-aisiais ji kasmet nusineš daugiau negu 6,5 mln. gyvybių (t.y. dvigubai daugiau mirties atvejų, nei nustatoma šiuo metu). Kinai, mėgindami užbėgti šiam faktui už akių, puolė iš Kanados pirkti šviežio kalnų oro flakonų, o štai lietuvius ekspertai ramina: esame viena švariausių Europos sostinių.

Pastaraisiais dešimtmečiais Europoje gerokai sumažėjus daugelio į orą išmetamų teršalų kiekiui, oro kokybė regione gerėjo. Tačiau oro teršalų koncentracija vis dar per didelė, todėl oro kokybės problema išlieka. Šiuo metu didelė dalis Europos gyventojų įsikūrę zonose, kuriose nesilaikoma oro kokybės standartų, o tai kenkia jų sveikatai.

Maždaug 90 proc. miesto gyventojų Eu­ropoje yra veikiami tokios teršalų koncentracijos, kuri viršija sveikatai kenksmingus oro kokybės lygius. Pavyzdžiui, ore esančios smulkios kietosios dalelės tikėtiną gyvenimo trukmę ES sutrumpina daugiau nei aštuoniais mė­nesiais.

Kietosios dalelės – ore esančių dalelių ir skysčio lašelių mišinys, kurio sudėtyje yra rūgščių, sulfatų, nitratų, organinių junginių, metalų ir pan. Įkvėpti jų tenka ilgiau pabuvus judrioje gatvėje, o tada pasireiškia tam tikri negalavimai, tokie kaip bronchito paūmėjimas, obstrukcinės plaučių ligos, kvėpavimo takų infekcijos ar pa­dažnėję astmos priepuoliai. Žmogui žalingiausias ilgalaikis kietųjų dalelių poveikis, todėl ma­žinti oro taršą – daugelio valstybių prioritetas.

Gyventojai neabejingi oro taršai

Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) Oro kokybės vertinimo skyriaus vyriausiosios specialistės Vilmos Bimbaitės teigimu, pastaraisiais metais ir Lietuvoje tampa vis populiariau domėtis oro tarša perkant būstą, laukiantis at­žalų ar slaugant sunkesnėmis ligomis sergančius ligonius. Žmonėms ne vis vien, kokioje ap­linkoje jie kuriasi, vis aiškiau suvokiamas ap­lin­kos veiksnių poveikis sveikatai.

Lietuvoje oro taršos matavimai atliekami nuo 1978 m. automatizuotose oro kokybės mo­nitoringo stotyse. 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę atnaujinami oro taršos žemėlapiai siekiant informuoti žmones apie oro taršos lygį jų gyvenamose teritorijose.

Gyvenantiems arti gatvės specialistė pataria neatidarinėti langų, poilsiauti žalesnėse miesto erd­vėse, kur mažesnis automobilių srautas.

„Automatizuotų oro kokybės monitoringo stočių duomenys iš toje aplinkoje veikiančių teršalų analizatorių patenka į stoties kompiuterį, o iš jo – į pagrindinį oro kokybės duomenų serverį, esantį Aplinkos apsaugos agentūros centrinėje būstinėje Vilniuje. Visų duomenų peržiūra ir vertinimo procesas kiekvieną darbo dieną vyksta prie kompiuterio mūsų agentūroje“, – apie oro kokybės stebėjimo procesus pasakoja V.Bimbaitė.

Gyvenantiems arti gatvės specialistė pataria neatidarinėti langų, poilsiauti žalesnėse miesto erd­vėse, kur mažesnis automobilių srautas. Jau­nėjant automobilių parkui ši problema ga­lėtų mažėti, tačiau, deja, vis dar esame aktyvūs dėvėtų automobilių pirkėjai.

O Baltijos aplinkos forumo cheminių me­džiagų specialistė Sigita Židonienė įspėja, kad karštomis vasaros dienoms kenksmingos me­džiagos, reaguodamos su ultravioletiniais spinduliais, žmogaus organizmui tampa pavojingesnės nei įprastai, todėl ragina tausoti sveikatą ir laikytis atokiau nuo užterštų pramonės rajonų ar gatvių.

Miesto oras stebimas matuojant kietųjų da­lelių – anglies monoksido, azoto dioksido kie­­kius. Tarša ypač padidėja, kai vyrauja rytų krypties vėjai, pučiantys nuo Baltarusijos ar Ru­si­jos. Galbūt išeitis – drėkinti sostinės gatves van­­­deniu kaitriomis vasaros dienomis, kaip būdavo sovietiniais laikais?

Aplinkos apsaugos agentūros Oro kokybės vertinimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Zita Šilienė mano, kad tai problemos neišspręstų, nes vanduo gatvėse greitai išgaruotų, o dulkės vėl pakiltų.

Vilniaus miesto savivaldybės atstovai patikslina, kad šlapiuoju būdu švarinamos tik reprezentacinio pobūdžio gatvės, tačiau leidžia su­prasti, jog tai brangus malonumas: 1 tūkst. kv. m tokio drėkinimo atsieina 10 eurų. Bran­gu, o nauda, jei už lango tvoskia 35 laipsnių karštis, tetrunka vos penkias minutes. Tad ar verta? Matyt, greičiau sulauksime, kol prapliups lietus, o jei kurį laiką nelis, oro tarša dar padidės, nes prie kietųjų dalelių prisidės žiedadulkės, kurios irgi veikia savijautą.

Nerimą kelia ir vėžinės ligos

Nacionalinio vėžio instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Giedrė Smailytė dalijasi rezultatais mokslinių tyrimų, kuriuos atliekant vertinta vėžio rizika tarp žmonių, gyvenančių didesnės oro taršos regionuose, vairuotojų profesionalų, miesto policininkų ir kitų gyventojų grupių, gyvenančių ar dirbančių didesnės oro taršos aplinkoje. „2015 m. ekspertų grupė pa­skelbė, jog mokslinių tyrimų duomenų pakanka, kad oro tarša būtų pripažinta kancerogenišku žmogui veiksniu, taip pat – kad ji didina plaučių vėžio riziką ir yra galbūt susijusi su šlapimo pūslės vėžiu“, – Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros monografijoje paskelbtus duomenis komentuoja mokslininkė.

Užuot ėję pėsčiomis ar važiavę dviračiu, žmonės renkasi pa­to­gumą, o ne fizinį sveikatingumą, ir net trumpus atstumus nori įveikti automobiliu.

Jos teigimu, oro užterštumas – labai rimta šiuolaikinio pasaulio problema: užuot ėję pėsčiomis ar važiavę dviračiu, žmonės renkasi pa­to­gumą, o ne fizinį sveikatingumą, ir net trumpus atstumus nori įveikti automobiliu. Galbūt todėl Lietuvoje kasmet diagnozuojama beveik 18 tūkst. naujų vėžio atvejų, iš kurių dalis neabejotinai susiję su oro tarša. Tik keisdami savo gyvensenos įpročius, rinkdamiesi švaresnę darbo ir gyvenamąją aplinką galime išvengti pagrindinių oro taršos elementų: ozono, sieros oksido, anglies monoksido, azoto oksido, benzolo, butadieno, formaldehido, gyvsidabrio, švino ir kietųjų dalelių.

Pakanka visą gyvenimą gyventi mieste, ir su­laukus 60-ies plaučiai taps tokie juodi, kaip rū­kius tabaką. Ne veltui lėtinė obstrukcinė plau­čių liga kamuoja vis daugiau žmonių (pa­gal dažnumą tai ketvirta mirties priežastis pa­saulyje).

Lietuva sudarytuose taršos žemėlapiuose raudonuoja dėl benzipireno, kurio gausu išmetamosiose dujose, – dėl to kalti nekokybiški ka­tilai namams šildyti ir seni automobiliai.

Ir nors išmetamų teršalų kiekiai Lietuvoje vis dar skaičiuojami šimtais tūkstančių tonų, didžiausios įmonės teršalų kiekį nuo sovietmečio yra sumažinusios. Paisyti aplinkosaugos rei­kalavimų jas paskatino užsienio investuotojai, griežti europiniai aplinkosaugos reikalavimai ir noras eksportuoti į Europos Sąjungos šalis: ap­linkosaugos reikalavimus ignoruojanti įmo­nė paprasčiausiai nerastų klientų Europos rinkoje.

Kasmet tyrimus visoje Europoje atliekanti Europos aplinkos agentūra atkreipia dėmesį, kad Lietuva sudarytuose taršos žemėlapiuose raudonuoja dėl benzipireno, kurio gausu išmetamosiose dujose, – dėl to kalti nekokybiški ka­tilai namams šildyti ir seni automobiliai.

Dar iki 2020 m., Lietuva yra įsipareigojusi 55 proc. sumažinti sieros dioksido, 48 proc. – azoto oksidų, 32 proc. – lakiųjų organinių junginių, 20 proc. – smulkiųjų kietųjų dalelių ir 10 proc. – amoniako kiekį.

Visą straipsnį ir savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Per tris savaites intensyvių vasaros kalbos kursų „Soros International House“ (SIH) programose išmokstama panašiai tiek, kiek per vieną semestrą. Atostogų laiku rengiamų kursų grafikai lankstesni, formuojami atsižvelgiant į individualius lankytojų poreikius, tereikia nugalėti karštymečio tingulį ir pasirinkti tinkamą programą.

Net 13 populiariausių pasaulio kal­bų kursus rengiančios VŠĮ „Soros In­ter­national House“ di­rektorė Daiva Malinauskienė pripažįsta, kad vasaros mėnesiais daugelis, ma­tyt, mieliau rinktųsi poilsį paežerėje, o ne in­tensyvias vasaros studijas. Tačiau trečią dešimtmetį pasauliniam tinklui priklausanti SIH siūlo mokytis kalbų ir įgyti dar­bo praktikos įvairiose pasaulio valstybėse (daugiau nei 50 pasaulio šalių).

Kai kada žmonės įsivaizduoja, kad norimą kalbos lygį pasieks vos per dvi savaites, tačiau kalbų mokymasis – visą gyvenimą trunkantis procesas.

Kasmet kūrybiškai nekasdienėje aplinkoje, išvažiuojamosiose vasaros stovyklose, vaikai ir jaunimas užsienio kalbas tobulina tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse. Lietuvoje tėvai gali registruoti 9–17 metų atžalas į anglų kalbos vasaros stovyklas (liepos 10–22 ir rugpjūčio 1–12 d.), vyksiančias Bertašiūnų vienkiemyje, o dienos mokyklėlės 6–13 metų vaikams rengiamos Vilniuje. Priebėgos senelių sodyboje vasarą neturintiems miestiečių vaikams – tai puikus būdas praleisti laiką ir pagilinti kalbos žinias.

„Gana dažnai sulaukiame tėvų prašymų, kad jaunimas žinias tobulintų anglakalbėje aplinkoje, tuomet siūlome kalbų (anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų) programas užsienyje“, – pasakoja pasaulinei or­ganizacijai priklausančios SIH vadovė.

Užsiėmimus SIH itin palankiai vertina ir jauniausios moksleivių kartos tėvai:  pa­mokų metu ugdomas vaikų kūrybingumas, gaivinami gyvo bendravimo, kurį vis dažniau nustelbia virtualus, įgūdžiai.

D.Malinauskienė sutinka, kad besimokančiųjų šioje mokykloje poreikiai labai skirtingi: vieni siekia palaikyti esamą kalbų lygį, kiti nori laisviau bendrauti užsienio kalbomis, tretiems reikia kalbos žinių dėl geresnio darbo perspektyvų. „Kai kada žmonės įsivaizduoja, kad norimą kalbos lygį pasieks vos per dvi savaites, tačiau kalbų mokymasis – visą gyvenimą trunkantis procesas. Nors pasitaiko ir labai gabių mokinių“, – pasakoja SIH vadovė.

Paklausta, kokių kalbų mieliausiai mokosi lietuviai, direktorė sako, kad jau keletą metų po­puliarumo pozicijų kitoms kalboms SIH neužleidžia anglų kalba „Ji ir toliau išlieka numeris vienas, po jos eina vokiečių, ispanų, japonų, por­tugalų ir kt.”

Nuolat ją girdėdami ir patys tik ja bendraudami žmonės greičiau pramoksta ja mąstyti, o tai paspartina ugdymo procesą ir duoda norimų rezultatų.

Nuo pat pirmų užsiėmimų į besimokančiuosius užsienio kalba besikreipiantys SIH dėstytojai neslepia, kad daugelis mokinių mieliau pasiliktų galimybę perklausti naujos kalbos niuansų gimtąja kalba, tačiau SIH metodika griežta: nuo pirmos iki paskutinės pamokos visi kalba tik ta kalba, kurios mokosi.

Nuolat ją girdėdami ir patys tik ja bendraudami žmonės greičiau pramoksta ja mąstyti, o tai paspartina ugdymo procesą ir duoda norimų rezultatų. Paskaitose naudojamos šiuolaikinės technologijos, darbas grupėse ir porose, tad jau po pirmo semestro pasaulinė kalbų mokymo praktika pasiteisina: kursų lankytojai užvėrę SIH duris geba pakankamai laisvai bendrauti užsienio kalba daugelyje gyvenimiškų situacijų.

Pastaraisiais metais SIH centre keli­s-kart padaugėjo ir užsieniečių, besi­mo­kan­čių lietuvių kalbos. „Planuojantys savo verslą Lietuvoje atvykėliai tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų į kalbų mokymąsi investuoja daug laiko ir jėgų, kiekvienoje situacijoje stengiasi bendrauti lietuviškai“, – išaugusiu domėjimusi lietuvių kalba džiaugiasi D.Malinauskienė.

SIH vadovė prasitaria, kad kitose šalyse „International House“ centrų kalbų kur­­sai dažnai derinami su pažintinėmis iš­vykomis po šalį ar regioną, kuriame rengiami mokymai. Kituose centruose taip pat siūlomas aktyvus poilsis – nardymas ir pan. O Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Aus­­­trijoje, Vokietijoje kalbos mokymąsi ga­­lima derinti ir su profesine praktika.

SIH vasaros mėnesių užsiėmimai at­veria kur kas didesnes galimybes tobulėti ir suaugusiesiems: pasirinkus pageidaujamą kalbos mokymosi intensyvumą ir pobūdį (grupėje ar individualiai) galima pasirengti tam tikro lygio užsienio kalbų egzaminams, mokytis specializuotos už­sienio kalbos arba pastiprinti vienus ar kitus kalbos įgūdžius.

Pir­mieji mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursai organizuojami jau liepos 25–rugpjūčio 19 d.

Nuo šių metų SIH bus siūloma dar viena naujovė – mokytojų kvalifikacijos kė­­­­limo, arba CELTA, kursas. Jis skirtas ang­­lų kalbos specialistams, įgijusiems aukš­­­­tojo mokslo diplomą, bei žmonėms, studijavusiems aukštojo mokslo institucijose užsienyje anglų kalba ar dirbusiems anglakalbėje aplinkoje, bet neįgijusiems praktinės kal­bos mokymo patirties arba turintiems jos per mažai. Šio kurso metu įgyjama teorinių žinių bei praktinių įgūdžių apie kalbos mokymą, susisteminamos mokymo žinios, sustiprinamos bendrosios mokytojo kompetencijos, o svarbiausia – suteikiamas tarptautinėje mokymo ben­­druomenėje pripažįstamas sertifikatas. Pir­mieji mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursai organizuojami jau liepos 25–rugpjūčio 19 d.

Užs. Nr. VPL1217

"Shutterstock" nuotr.

Riba tarp galimybės skelbti asmeninę informaciją ir neatsakingo elgesio su savo asmeniniais duomenimis yra plonytė. Kaip ir riba tarp duomenų tvarkytojų intereso kaupti duomenis ir prievolės juos ištrinti.

Apie mus galima sužinoti absoliučiai viską: kas esame, ką mėgstame, kur ir ką perkame, kada ir kur, su kuo ir kaip atostogaujame. Kuo daugiau „pripėduojame“ internetinėje erdvėje, tuo sunkiau šiuos pėdsakus ištrinti. Kai kuriais atvejais – net neįmanoma.

Į interneto vartotojų ir duomenų valdytojų bei tvarkytojų santykius vis labiau kišasi ir teisininkai. Balandį Europos Parlamento patvirtintas reglamentas turėtų padėti rasti balansą tarp abiejų pusių. Tačiau ekspertai sako, kad svarbu ne tik apkrauti prievolėmis duomenų valdytojus ir tvarkytojus, bet ir didinti pačių vartotojų atsakomybės jausmą.

Savaitraščio „Veidas“ iniciatyva surengtoje apskritojo stalo diskusijoje apie naujoves internetinėje erdvėje kalbasi Europos vartotojų centro direktorius Tomas Kybartas, LR ryšių reguliavimo tarnybos Interneto priežiūros skyriaus vedėjas Vilius Nakutis, elektroninės komunikacijos, technologijų ir rinkodaros ekspertas Džiugas Paršonis bei bendrovės „Teo“ reguliavimo vadovas, Mykolo Romerio universiteto profesorius, teisės mokslų daktaras Darius Štitilis.

A.Brazauskas: Šiandien kalbėsime apie privatumą internete, apie jo ribas, apie ES ir Lietuvos priemones, susijusias su privatumu, apie asmenines ribas, pagaliau kas už tai yra atsakingas – kas kaltas, o kas ne. Tokie yra tradiciniai klausimai. Ir iš pradžių kiekvieno diskusijos dalyvio prašyčiau glaustai pasakyti, kas jam atrodo svarbiausia.

D.Štitilis: Kaip teisininkas, turbūt turėčiau kalbėti apie teisę. Vis dėlto sakyčiau, kad svarbiausia – kelti kultūrą. Tai susiję tiek su asmens duomenų apsauga, įskaitant ir asmens duomenų saugumą. Kultūrą reikėtų suprasti ir kaip vartotojų, ir kaip duomenų valdytojų, nes dabar duomenų aspauga yra toks procesas, kuris neapsiriboja valstybių sienomis. ES ta kultūra jau keliama tam tikromis reguliacinėmis priemonėmis, tačiau svarbu kultūrą tam tikromis iniciatyvomis kelti netgi pasauliniu mas­tu. Čia galima nusifilosofuoti iki pat pa­grindų, bet iš esmės svarbu palaikyti tam tikrą duomenų apsaugos supratimą, kultūros lygį.

Įvairūs socialiniai tinklai asmeninių duomenų prašo nemažai, tačiau ir patys vartotojai kelia savo duomenis.

T.Kybartas: Atstovauju institucijai, kuri visą situaciją mato iš vartotojų teisių apsaugos perspektyvos. Taip pat atstovauju Europos vartotojų centrų tinklui, kuris yra sukurtas Europos Komisijos iniciatyva. Galima pasidžiaugti dėl ką tik priimto Bendrojo duomenų apsaugos reglamento, kurį prieš tai paminėjo kolega.

D.Štitilis: Apie reglamentą galėsime atskirai pakalbėti. Aš, kaip teisininkas, turiu savo nuomonę, kiek tas reglamentas palengvina, o kiek kai kuriais atvejais apsunkina situaciją.

T.Kybartas: Juo labiau kad yra ne tik reglamentas, bet ir teisės aktų perkėlimas į nacionalinę teisę.

V.Nakutis: Norėčiau atkreipti dėmesį į vartotojų elgesį internete, kai jie ten kelia savo duomenis net neprašomi. Įvairūs socialiniai tinklai jų prašo nemažai, tačiau ir patys vartotojai kelia savo duomenis. Ko jie nedarytų viešoje erdvėje, pavyzdžiui, nekabintų savo nuotraukų iš atostogų skelbimų lentoje, daro tai feisbuke ar kituose socialiniuose tinkluose. Dėl to jie gali patirti daug nepatogumų ir problemų ateityje. Tarkime, jeigu jie skelbia nuotraukas iš atostogų su visa šeima, kas šiuo metu labai populiaru, galbūt piktavalis galėtų pagalvoti, kad butas yra tuščias, ir jį apvogti.

Skelbiamos ir nuotraukos iš įvairių vakarėlių, kas šiuo metu atrodo smagu, bet tai gali būti ne visai smagu, kai žmogus ieškos darbo, o darbdavys tikrins informaciją apie žmogų. Taigi patys vartotojai turėtų išmokti elgtis atsakingiau.

Ar žinote, kad jūs esate pirmieji pasaulyje žmonės, kurių biografijos rašomos nuo gimimo, nepaisant to, ar jūs garsūs, ar ne, ar kažkuo tapsite, ar ne.

Dž.Paršonis: Pratęsiu kolegos mintį iš sociologinės perspektyvos. Neseniai man teko lankytis vienoje mokykloje, skaitmeninio raštingumo laboratorijose. Ir tiems jaunuoliams aš sakau: ar žinote, kad jūs esate pirmieji pasaulyje žmonės, kurių biografijos rašomos nuo gimimo, nepaisant to, ar jūs garsūs, ar ne, ar kažkuo tapsite, ar ne. Tai fenomenas, to niekada anksčiau nebuvo.

Anksčiau „bylutę“ pas saugumiečius turėjo tik tam tikri žmonės, biografijas rašydavo tik apie tam tikrus žmones. O jei rašydavo, faktus reikėdavo susirankioti iš atsiminimų: „Pamenu, jis buvo plikas. O gal ne plikas, nes man atrodo, kad buvo rudaplaukis.“
Viskas buvo paremta atsiminimais, interpretacijomis. O dabar yra absoliučiai viskas, spragų labai mažai. Kažkada būsimo biografo darbas bus sėdėti prie kokių trijų terabaitų duomenų ir tiesiog paversti tai pasakojimu.

A.Brazauskas: Iš didesnių negu „Panamos dokumentai“ failų sudėlioti, ko žmogus yra „pripėdavęs“ internete?

Dž.Paršonis: Būtent. Nemanau, kad mes tai suvokiame. Kad suvokiame šio dalyko apimtis ir reikšmę. Nes įpratome būti nesvarbūs. O tai, kad kiekviena mūsų sekundė, kiekvienas metras ir kiekvienas gramas – užfiksuoti, yra nauja.

A.Brazauskas: Įžvelgiu dvi diskusijos kryptis: viena yra kultūrinė, kita – saugumo. Techninio ir juridinio. Vienas dalykas – kiek mes turime proto socialiniuose tinkluose ir internete, o kitas – kiek mus saugo valstybė. Pone Tomai Kybartai, jūs minėjote, kad esate parengęs prezentaciją. Gal galite ją trumpai pristatyti?

T.Kybartas: Po ilgai trukusių trišalių derybų tarp Europos Komisijos, Europos Parlamento ir Europos Tarybos buvo pasiektas kompromisas dėl bendrojo duomenų apsaugos reglamento teksto, ir šių metų balandžio 14 d. Europos Parlamentas jį formaliai patvirtino. Reglamentas įsigalios per dvejus metus, tad tiek institucijos, tiek įmonės galės prisitaikyti prie naujojo dokumento. Naujasis reglamentas pakeis ES duomenų apsaugos direktyvą 95-46 ir iš dalies pakeis Lietuvos duomenų apsaugos teisinės apsaugos įstatymą.

Naujovės apima aiškesnį informavimą apie duomenų tvarkymą, teisę būti pamirštam, t.y. vartotojai galės reikalauti, kad bendrovė ištrintų ir toliau nebetvarkytų jo duomenų.

Žiūrint iš vartotojo perspektyvos, naujasis reglamentas siekia pakeisti jėgų pusiausvyrą tarp vartotojo – duomenų subjekto, ir bendrovių, valdančių bei tvarkančių duomenis. Reglamentas suteikia daugiau galimybių vartotojams kontroliuoti savo duomenis. Naujovės apima aiškesnį informavimą apie duomenų tvarkymą, teisę būti pamirštam, t.y. vartotojai galės reikalauti, kad bendrovė ištrintų ir toliau nebetvarkytų jo duomenų. Taip pat bus užtikrinta teisė sužinoti, jei prieigą prie jūsų duomenų gavo įsilaužėliai, ir veiksmingesnė pažeistų teisių gynyba.

Palengvinimų bus ne tik vartotojams, bet ir institucijoms bei įmonėms. Vadovaujantis vienu teisės aktu, visoje ES bus taikomas vieno langelio principas. Kita vertus, numatyta griežtesnė administracinė atsakomybė už padarytus pažeidimus, o sankcijos kai kuriais atvejais galės siekti iki 20 mln. eurų arba 4 proc. metinės apyvartos.

D.Štitilis: Netgi nuo visos įmonių grupės, o ne nuo įmonės. Aišku, ne už bet kokį pažeidimą, o už tikrai rimtą, kai paliečiami kelių valstybių vartotojai. Bet sankcijos tikrai yra atgrasančios.

T.Kybartas: Bet jos neįsigalios iš karto, ir Lietuvos įmonės turės laiko prisitaikyti.

A.Brazauskas: Pone Dariau, jūs norėjote oponuoti.

D.Štitilis: Aš tik turiu savo požiūrį ir noriu jį išdėstyti. Reglamentą reikia vertinti kaip teigiamą žingsnį, nes toks įspūdis, kad su jo pagalba kartu keliama kultūra.Vien dėl to, kad visuomenėje ir tarp įmonių kilo didžiulis susidomėjimas. Vien išgirdus apie sankcijas įmonėms už pažeidimus tai jau skatina susimąstyti, ir tai yra gerai. Bet kas reglamente parašyta, nėra ypatinga revoliucija, o tik evoliucija. Kad ir teisė būti pamirštam, kuri spaudoje labai dažnai pristatoma kaip naujovė.

Jie pašalina viešą prieigą prie duomenų, bet nieko, absoliučiai nieko netrina. Niekas nėra pamirštas ir niekas nepamiršta.

Realiai teisė prieštarauti duomenų tvarkymui egzistuoja nuo 1995 m., kai buvo priimta Bendroji duomenų apsaugos direktyva 95/46/EB. Yra ir bylų, pavyzdžiui, gerai žinoma precedento neturinti Gonzaleso byla dėl teisės būti pamirštam paieškos sistemose. Reglamentas tada dar nebuvo priimtas, tačiau ES Teisingumo teismo buvo pasakyta, kad ir esamo teisinio režimo kontekste tokia teisė gali būti realizuota.

Taigi taip, reglamentas įveda tam tikrų naujovių, tam tikrų detalizacijų, bet tai nėra kažkas revoliucinga. Pavyzdžiui, pranešimas apie duomenų apsaugos pažeidimus. Jau dabar yra prievolė pranešti Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai apie asmens duomenų apsaugos pažeidimus.

A.Brazauskas: Dėl teisės būti pamirštam. Kas gali būti pamiršta, reikalaujant subjektui, ir kokiu būdu?

D.Štitilis: Teisė būti pamirštam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, žmogus, padaręs nusikaltimą, neturėtų teisės reikalauti, kad informacija apie veiklą, kuri pavojinga visuomenei, būtų ištrinta, kol nėra panaikintas teistumas.Teisė būti pamirštam turi būti suderinta su visuomenės teise žinoti. Tai nėra tik subjekto teisė į privatumą. Tokiomis nuostatomis vadovaujantis tai veiks praktikoje.

Štai „Google“ jau įvedė elektroninę formą, kurią galima užpildyti prašant pamiršti tam tikrus duomenis, t.y. konkrečiu atveju – pašalinti iš paieškos rezultatų. Ir ši teisė kuo toliau, tuo bus aktualesnė. Jei kalbėsime apie jau minėtas biografijas, žmonės, įgiję visuomenėje didesnį svorį, norės valdyti informaciją, kuri gali paveikti jų reputaciją elektroninėje erdvėje. Ir jiems ši teisė bus labai aktuali.

A.Brazauskas: Ar tam pakanka paprasto prašymo laiško, pavyzdžiui, portalo redaktoriui?

D.Štitilis: Pagal dabartinį režimą yra numatyta teisė prieštarauti duomenų tvarkymui, ir pagal tai duomenų valdytojas, įvertinęs visas aplinkybes, turėtų spręsti, ar ir kaip įgyvendinti šią subjekto teisę.

Dž.Paršonis: Noriu atkreipti dėmesį, kad teisę būti pamirštam ir teisę į duomenų ištrynimą kartais vartojame kaip sinonimus, bet tai labai skirtingi dalykai. Ką daro „Google“ ir kai kurie kiti? Jie pašalina viešą prieigą prie duomenų, bet nieko, absoliučiai nieko netrina. Niekas nėra pamirštas ir niekas nepamiršta. Viskas yra ir bus. Ir, ko gero, trynimui bus labiausiai priešinamasi, nes, pasak technologų, trynimas gali pakenkti struktūriniams dalykams. Daug kas yra indeksuota, o atsiradusios „skylės“ gali sugriauti sistemą, kuri tam nepritaikyta.

Mums tik sudaroma iliuzija, kad kažkas ištrinta, bet iš tiesų absoliučiai niekas neištrinama, nes duomenų valdytojai ir jų „draugai“ prieigą turėjo ir turės.

Trynimas – vienas dalykas, pamiršimas – kitas. Panašiai, kaip feisbukas. Kaip juokauja patys jaunuoliai, ištrini nuotrauką, ir atrodo, kad nieko neliko. Po kiek laiko įkeli tą pačią nuotrauką, o feisbukas sako – tokią mes jau turime, galime įdėti atgal. Taigi mums tik sudaroma iliuzija, kad kažkas ištrinta, bet iš tiesų absoliučiai niekas neištrinama, nes duomenų valdytojai ir jų „draugai“ prieigą turėjo ir turės.

O dėl ištrynimo iš viso yra klausimas, ar tai įmanoma realizuoti, ar įmanoma tik ištrinti, arba panaikinti, viešą prieigą.

D.Štitilis: Kiek pamenu, reglamente yra konkrečios sąlygos, numatančios ištrynimą. Teisė būti pamirštam apima ir po tuo paslėptus ištrynimo dalykus. Ten numatytos konkrečios sąlygos. Tai nebus paprastos situacijos, bet daugumai duomenų valdytojų reikės tapti ekspertais. Jiems reikės tam tikrų specialių žinių. Įgyvendinant šią teisę, reikės vertinti ir per išsireiškimo laisvės, viešojo intereso prizmę.

V.Nakutis: Teisė ištrinti informaciją egzistuoja jau dabar, vartotojams kreipiantis į didžiuosius socialinių tinklų paslaugų teikėjus. Feisbuko taisyklėse numatyta, kad jeigu asmuo mano, jog be jo žinios yra įkelta asmeninė informacija, jis turi teisę užpildyti pranešimą, nurodyti tikslią vietą socialiniame tinkle ir prašyti, kad ta inormacija būtų pašalinta. Dažnai ji ir pašalinama, jeigu asmuo įrodo, kad informacija yra būtent apie jį. Bet tam paprašoma jo duomenų.

A.Brazauskas: Kokie yra tie duomenys, dėl kurių galima bylinėtis, prašyti ištrinti ir taip toliau?

V.Nakutis: Asmens duomuo yra vardas, pavardė, gimimo metai, adresas, veido atvaizdas.

D.Štitilis: Bet kokia informacija, iš kurios galima identifikuoti konkretų fizinį asmenį. Tiesa, netgi turint labai mažai duomenų,  asmenį galima identifikuoti. Bet egzistuoja toks principas, kad identifikavimo procesas turi vykti protingomis laiko sąnaudomis. Žiūrint per protingumo prizmę, asmens duomenimis laikomi bet kokie duomenys, pagal kuriuos per protingą laiką galima identifikuoti asmenį. Tačiau vertinant pagal technologijų pasaulio pavyzdžius IP adresas irgi laikomas asmens duomeniu. Ne visuomet, bet dažniausiai. Telefono IMEI kodas – taip pat.

V.Nakutis: Telefono IMEI kodas yra labiau asmens duomuo, nes jis susijęs su konkrečiu telefono aparatu. O, pavyzdžiui, IP adresas nebūtinai yra asmeninis duomuo.

A.BRAZAUSKAS: Neretai interneto komentatorių IP adresas skelbiamas automatiškai. Parašiau komentarą ir čia pat iššoko mano adresas.

V.NAKUTIS: Sakyčiau, kad tai labiau drausminanti priemonė: vartotojai gali jungtis iš interneto kavinės ar darbovietės, ten IP adresas bendras visiems vartotojams. Taip pat asmuo gali jungtis iš namų, kur gali būti keletas kompiuterių ir vienas IP adresas.

D.ŠTITILIS: Turint IP adresą apie asmenį galima sužinoti išties daug. Vieno seminaro metu studentams daviau užduotį – pagal IP adresą pateikti kuo daugiau informacijos apie asmenis. Taigi sulaukiau asmens biografijos su vaikų ir žmonos nuotraukomis, darbovietėmis, atostogų kelionių nuotraukomis ir pan. Sunku patikėti, kad studentas, žinodamas tik asmens slapyvardį internete, iš viešų šaltinių pagal jį ištraukė beveik visą biografiją.

A.BRAZAUSKAS: Kaip tai atrodytų technologiškai? Kokiu keliu įprastai einama? Informacija apie asmenį tampa vieša užsakinėjant bilietus, kelialapius, bendraujant su turizmo agentūromis?

D.ŠTITILIS: Kompleksiškai. Asmeniui dalyvaujant socialiniuose tinkluose, taip pat – kažką perkant ar parduodant.

D.PARŠONIS: Duomenys, kuriuos viešai paskelbiame patys, yra tik dalis viso paveikslo. Dar egzistuoja metaduomenys (kaupiami automatiškai), pagal kuriuos galime nustatyti „protingą“ asmens kelionės laiką į darbą. Taigi, jei mano telefonas žinomas, galima tiksliai pasakyti, kiek laiko ir kokia priemone važiavau į darbą. Pakanka turėti kompiuterį ir prieigą prie nebylių duomenų, įprastai mes į juos nekreipiame dėmesio, ir per kelias sekundes galiu nustatyti apie žmogų labai daug: kur jis vedžioja šunį, kokius būrelius lanko jo vaikai ir pan.

D.ŠTITILIS: Dar vienas pavyzdys: norint išmėginti naują programėlę – žingsniamatį, manęs prašo prieigos prie trumpųjų SMS žinučių, telefono knygelės. Tie duomenys išties vertingi, bet ar žinome, kam juos atiduodame, neturėdami laiko pasigilinti? Privatumas – subjektyvi kategorija, į kurią jaunesni žmonės retai kada gilinasi. Jie sako: mums pasiūlys pagal mūsų judėjimo duomenis geresnę reklamą – puiku. Bet apie saugumą negalvojama.

A.BRAZAUSKAS: Išties, kai pagal ankstesnes paieškas internete ar išmaniajame telefone imami siūlyti nauji adresai, apima keistas jausmas… Nejauku būti sekamam.

D.PARŠONIS: Sakyčiau, tai yra pirmo susidūrimo dalykas: kai žmonių buvo klausiama, kaip jie reaguoja į reklamą, kuri seka juos iš vienos svetainės į kitą, jie nematė nieko blogo, tačiau dabar dauguma tuo pasibaisėję.

D.ŠTITILIS: Dalyvaudamas teisininkų konferencijoje paprašiau pakelti rankas tuos kolegas, kurie mato problemą dėl slapukų (angl. „cookies“ – maži tekstiniai dokumentai, turintys unikalų identifikacijos numerį, kuris perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matytų jo veiklą internete), pakilo iki 10 proc. rankų. Paklausus, ar tai problema, jei slapukų informacija bus sujungta su kita informacija ir atsiras galimybė apie jus sužinoti viską, pakilo ne ką daugiau rankų.

D.PARŠONIS: Žmonės vis dar nelinkę sieti problemos aprašymo su asmenine nelaime.

A.BRAZAUSKAS: Dėl paskelbtos informacijos galima kreiptis į teismą. Tai, matyt, žmogaus ir jo aplinkos požiūrio reikalas. Kur peržengiama leistina riba?

T.KYBARTAS: Tikslas komercinis, juo nesiekiama kurti vieno ar kito asmens portreto. Šie įrankiai pasitelkiami siekiant sukurti efektyvesnį pardavimą, kažkas iš to uždirbs daugiau pinigų, gaus geresnį pelną. Kitas dalykas – asmens apsauga ir  informacija apie slapukus žmogui nėra lengvai prieinama.

D.PARŠONIS: Jei slapuke būtų parašyta, kad ši svetainė renka ir parduoda jūsų duomenis reklamos agentūroms, žmonių reakcija būtų kiek kitokia, padaugėtų teisminių kreipinių. Dabar žmonės į tai arba visai dėmesio nekreipia, arba spaudžia sutikdami, kad informacija apie juos būtų renkama.

D.ŠTITILIS: Duomenų subjektai turėtų būti informuoti aiškiai ir nedviprasmiškai. Dėl slapukų atlikti tyrimai ir su valstybinėmis institucijomis parodė, kad kai kuriose jų dar nedavus sutikimo kompiuteryje jau atsiranda slapukas. Tai nusižengimas teisės aktų reikalavimams, taip pat – saugumo kultūros nebuvimas.

D.PARŠONIS: Manyčiau, laikui bėgant tai pasikeis. Įdomu, koks šiuo klausimu žiniasklaidos ir tų pačių duomenų valdytojų vaidmuo? Ar jie jaučia moralinę teisę paaiškinti žmonėms šiuos dalykus suprantama kalba, ar tik moralizuoja, kad anksčiau slapukai jiems buvo nesvarbūs?

A.BRAZAUSKAS: Su paaiškinimais Lietuvoje prastai. Kai kalbama apie techninius dalykus – visiška maišalynė. Dalis visuomenės, matyt, ir šiandien nežino, kas tas „cookies“.

V.NAKUTIS: Tai nedidelis failas, kuris įrašomas į naršyklę. Iš jo, vėl jungiantis prie tos pačios svetainės, įvyksta atpažinimas, kad šioje svetainėje jau lankėtės. Patikimoje svetainėje slapukas gali patobulinti naudojimo patirtį, leisdamas svetainei sužinoti prioritetus arba leisdamasis nesiregistruoti kaskart, kai einate į svetainę. Tačiau kitose svetainėse iš karto jums gali būti pasiūloma kažkokia reklama ar produktas.

D.ŠTITILIS: Patys vartotojai turėtų spręsti, kokią informaciją skelbia, o kokios ne, kur lankosi, ar tie tinklalapiai saugūs, – tai kompleksinis dalykas.

D.PARŠONIS: Ar bandėte kada aktyviai prižiūrėti slapukus? Aš bandžiau ir turiu pasakyti, kad baisu. Kai kurie jų nė neišsitrina, yra tokių, kurie įsirašo ir juos tenka išrankioti kaip virusus. Žmonės turėtų domėtis, bet įstatymai egzistuoja todėl, kad ne kiekvienas gali apginti savo teises, atsilaikyti vienas prieš galingas grupes.

D.ŠTITILIS: Technologijoms žengiant į priekį negarantuočiau, kad teisinis reglamentavimas išspręs visas problemas, tačiau taip pat svarbu, kad duomenų valdytojai gerbtų duomenų subjektus ir imtųsi tam tikrų apsaugos priemonių. Beje, kai kuriais atvejais, teisinis reguliavimas ar jo aiškinimas netgi riboja asmens duomenų tvarkymą ir technologijų pasirinkimą.

Tinkamiausias pavyzdys – asmens duomenys, kurie tvarkomi panaudojant biometrines technologijas. Vienas variantas, kai paliekame piršto atspaudo kopiją, kitas variantas – tik piršto atspaudo tam tikrą kopiją.

Prieigos sistemos sukurtos taip, kad nenufoto­grafuoja viso atspaudo, jos ima tam tikrą ma­te­matinę formulę. Kuo geresnis antras atvejis? Ant­ruoju atveju negalima atgaminti piršto at­spaudo, taigi privatumui didelė grėsmė nekyla.

Kai kuriose ES valstybėse draudžiama naudoti biometrines technologijas, tačiau jos galėtų palengvinti mūsų gyvenimą, nebereikėtų kortelių, išnyktų piktnaudžiavimas. Daug kur praeitume pridėję piršto atspaudą. Pavyzdžiui, sporto klubuose. Tokį asmens duomenų tvarkymą, kai negalima atgaminti paties piršto antspaudo, reikėtų leisti.

A.BRAZAUSKAS: Pakaktų rasti balansą, tačiau vis dar nemažai spragų, nepakankamas visuomenės švietimas. Žinoma, interneto vartotojas taip pat neturėtų būti apkiautęs.

V.NAKUTIS: Ryšių reguliavo tarnyba turi svetainę  www.esaugumas.lt. Joje daug informacijos apie tai, kaip saugiai reikėtų elgtis internete, so­cia­liniuose tinkluose, apie privatumo nustatymus, saugią el. bankininkystę, antivirusines programas. Į mus kreipiasi vartotojai, praradę savo paskyras feisbuke, taigi juos konsultuojame ir paaiškiname, kaip tokiais atvejais elgtis.

D.PARŠONIS: Labai geras pavyzdys – licencinės sutartys, kurios pateikiamos programos diegimo metu. Be teisininkų, niekas nėra jų skaitęs. Taigi galime sakyti, jog vien tai, kad nesugaištame per metus dviejų dienų jas skaitydami, pastato mus į keblią padėtį. Verslas sukuria tam tikras taisykles, teisininkai surašo keliasdešimties puslapių sudėtingas sutartis, kad tau negalioja jokios garantijos. Mano vertinimu, tai labai nedora: mes taikome į žmogaus sąmoningumą, sakome – domėkis, žiūrėk, ką jie kaupia, bet kada tą daryti? Tai didžioji problema.

D.ŠTITILIS: Jūs sakote, kad tekstai sudėtingi, ir esate teisus. Todėl norėčiau atkreipti teisininkų dėmesį ir paskatinti perimti paprastumo principą. Teisinės sutartys turėtų būti kuo paprastesnės. Yra posakis: atsiprašau, parašiau ilgą laišką, nes neturėjau laiko parašyti trumpo. Tai čia tas pats. Profesionalumas atsiranda tada, kai sugebi sutartį sutrumpinti ir įdėti pagrindines nuostatas, kurių reikalauja įstatymas, į vartotojui suprantamą tekstą. Tuo keliu ir turėtume eiti. Tai tinka kalbant ir apie visus kitus teisinius dokumentus. Jie mūsų vartojimo ir kultūros dalis.

T.KYBARTAS: Teisinio reglamentavimo verslo subjektams tenka atsakomybė už aiškiai pateiktas sutarties sąlygas, taigi kalbame ir apie reglamentavimo viziją, ne tik apie kultūrą.

A.BRAZAUSKAS: Jungdamiesi prie interneto turėtume suvokti, kad galimybių pasislėpti jame nėra. Ten patekę esame atsakingi už tai, ką darome. Nuo sovietmečio likęs nesaugumo ir nuogumo jausmas. Kalbu apie asmeninių duomenų panaudojimą, kai asmuo nežino, ar teismui leidus specialiosios tarnybos gauna prieigą prie jo duomenų.

D.ŠTITILIS: Nors visi suprantame, kad kitaip ne­bus, vis tiek atsisakome dalies privatumo. Ga­lime išjungti kompiuterius, telefonus, bet ak­tyviam žmogui neilgai pavyks pagyventi be tech­nologijų. Reikia stebėti, kad nebūtų piktnau­džiavimo, kad būtų saugios didelių valdytojų sistemos, kad kuo mažiau būtų tokių atvejų, kai „LinkedIn“ paskyros paskelbiamos su slapta­žodžiais ir t.t.

A.BRAZAUSKAS: Būtina galvoti apie švietimą. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje vaikams paaiškinama, kad yra pornografija, bet jie raginami nedaryti skubotų išvadų apie intymius santykius.

D.PARŠONIS: Pats blogiausias būdas, matyt, ir egzistuoja Lietuvoje, kai pasakoma, kad tai – už įstatymo ribų, bet internete tai šalia. Kažin ar jaunam žmogui pavyksta išvengti kontakto naršant po pramogų svetaines. Jei tai nelegalu ir nelegalaus sekso nėra, kaip apie jį kalbėti?

V.NAKUTIS: Pornografija Lietuvoje draudžiama, o šalyse aplink Lietuvą – ne.

D.PARŠONIS: Galbūt tai buvo sugalvota, kai Lietuva dar nebuvo pasauliniame tinkle?

A.BRAZAUSKAS: Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatymas visiškai neadekvatus dabartinėms gyvenimo sąlygoms.

V.NAKUTIS: Lietuvos svetainėse draudžiama skleisti pornografiją, todėl tokio pobūdžio informacija šalinama. Taip įpareigoja įstatymai arba teismas. Taigi žiniasklaidos priemonių savininkai privalo žalingą informaciją šalinti.

D.ŠTITILIS: Galime kontroliuoti tik tai, kas skelbiama Lietuvoje, bet tai – lašas jūroje. Daug šviečiamosios ir rekomendacinio pobūdžio informacijos, kaip saugiai elgtis internete, kovoti su žalingu turiniu, neskelbti asmeninės informacijos adresu www.draugiskasinternetas.lt.

Įsteigta ir karštoji linija, kuria galima pranešti apie blogą turinį. Jos tikslas – sudaryti visuomenei galimybę pranešti apie žalingą arba neteisėtą turinį, kad jis būtų pašalintas vietoje. Lietuva bendradarbiauja su pasauline karštųjų linijų asociacija, kuriai priklauso 48 karštosios linijos iš 43 pasaulio šalių.

V.NAKUTIS: Net jei žmogus ir netyčia nuspaudė nuorodą su vaikų pornografija, uždarius naršyklę tai liks naršymo istorijoje, laikinajame faile, jei ji nebus ištrinta.

D.ŠTITILIS: Situacija dėl duomenų apsaugos gerėja, tereikia domėtis šia sritimi ir neperlenkti lazdos, nesuabsoliutinti nei teisių, nei problemų.

T.KYBARTAS: Jei norime teisių į asmens duomenų apsaugą, turime ir savo pareigų nepamiršti. Sugaiškime šiek tiek laiko įvertindami, kur sutinkame dalyvauti, pasižiūrėkime, ką pasirašome, ir jokiu būdu nepasirašinėkime neperskaitytų sutarčių. Niekas neapsaugos žmonių, jei jie patys nesisaugos.

V.NAKUTIS: Pritarčiau, kad vartotojai turi saugoti savo asmens duomenis, žiūrėti, ką pasirašo ir ką kelia į internetą. Saugiai elgtis internete būtina mokytis nuo mažens.

D.PARŠONIS: Galime sakyti, kad įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, bet tai neturi nuplauti rankų. Šioje vietoje ne reguliavimas, ne teisiniai aktai svarbiausi, o žmogus, jo saugumas.

Man, kaip vartotojui, sakoma: domėkis, švieskis, taigi sistema verčia žmogų tai daryti, net jei jis skaityti nemoka. Tikiu, kad visada atsiras žmonių, kurie padės apginti nukentėjusįjį nuo sistemos. Bet kalbantiems ir galvojantiems apie saugumą internete būtina pralenkti laiką.

D.ŠTITILIS: Kartais pervertiname savo privatumą. Kodėl mane seka, kodėl tos kameros stebi, klausiame tik tol, kol pagrobia kažką iš artimųjų. O ką sakyti apie privatumą, kai staiga prireikia vietos nustatymo tiriant nusikaltimą?

D.PARŠONIS: Jungtinė Karalystė garsėja kaip turinti bene daugiausiai vaizdo kamerų kvadratiniame metre, bet nusikaltimų atskleidimas toje šalyje nėra proporcingai didesnis nei kitose.

Komentaras

Lietuvos vartotojų instituto prezidentė dr. Zita Čeponytė

Vienas iš aktualių klausimų, su kuriuo vis dar susiduriama Lietuvoje, yra asmens duomenų suvokimas. 2014 m. Lietuvos vartotojų instituto atliktas reprezentatyvus tyrimas visoje Lietuvoje parodė, kad gyventojai dar nepakankamai žino, kas yra asmens duomenys. Tyrimo metu paaiškėjo, kad dauguma gyventojų neabejotinai asmens duomenimis laiko vardą, pavardę, asmens kodą (83,3 proc.), tačiau, priešingai nei tikėtasi, daug mažesnis procentas apklaustųjų kitus duomenis priskyrė prie asmens duomenų, pavyzdžiui, kompiuterio IP numerį nurodė tik 17,2 proc., elektroninio pašto adresą – tik 23,8 proc., telefono ryšio numerį – tik 30,4 proc.

Apie pusę respondentų kaip asmens duomenis nurodė mokėjimo kortelės numerį (45 proc.), vartotojo vardą ir slaptažodį (48,5 proc.) bei atsiskaitomosios sąskaitos duomenis (51,9 proc.).

Gauti rezultatai rodo, kad gyventojai neturi pakankamai žinių, kas yra asmens duomenys. Nepakankamos žinios gali lemti tai, kad dar per daug asmens duomenų yra atskleidžiama socialiniuose tinkluose ar perkant prekes ir paslaugas.

Stebėtina, tačiau net dešimtadalis apklaustųjų atsakė, kad antivirusinė kompiuterinė programa („Eset“, „Avira“, „Avast“ ar pan.) (10,6 proc.) ir internetinė parduotuvė, kurioje apsiperka (10,4 proc.), yra asmens duomenys. O net apie 5 proc. asmenų iš viso nežino, kas yra asmens duomenys. Vardą, pavardę, asmens kodą dažniau paminėjo aukščiausio išsimokslinimo atstovai.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Nors vietinių braškių kokybės lietuviams galėtų pavydėti daugelio šalių gyventojai, kiekvieną birželį mus pasiekia kone prasčiausios kokybės uogos ES. Lenkų augintojai braškių sezoną pradeda mėnesiu anksčiau, geriausias uogas parduodami Didžiajai Britanijai, Vokietijai, Olandijai, o likusią produkciją mažiausiomis kainomis veža į Lietuvą“, – apie kasmet Lietuvos braškių augintojus ištinkantį galvosūkį, kaip atlaikyti pigių uogų konkurenciją, pasakoja šeimos uogininkystės tradicijas tęsiantis Lietuvos braškių augintojų draugijos ir Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybos pirmininkas Vidas Juodsnukis.

Taupydami eurus žmonės renkasi ir perka pigiausias, lenkų braškynuose skintas uogas, tik nesusimąsto, kad jos purškiamos du tris kartus per savaitę, taip naikinant piktžoles ir apsaugant derlių nuo ligų. Lietuvos ūkininkai organiniu fungicidu braškes purškia tik kartą, bet mūsų stalo jos greičiausiai nė nepasiekia: dėl nelygios konkurencijos braškės išvežamos į Latviją ar Estiją.

Paradoksali situacija susiklosto dėl nesamos valstybės paramos braškių augintojams, taigi nukenčia ir vartotojas, ir augintojas. Jei ne ūkininkų turgeliai, padėtis būtų visai apverktina, bet šiems neįsileidžiant lenkiškų produktų laimi kokybiškų lietuviškų uogų išsiilgęs Lietuvos vartotojas.

Noras auginti braškes – paveldėtas

Pastaraisiais metais prabangos preke vadinamos braškės nepigios ir šiemet. Kilogramas pirmųjų lietuviškų uogų kainavo iki 10 eurų, vėliau kaina smuktelėjo. Braškininkai sako, kad ji priklauso nuo to, kiek braškių ūkininkas skina iš hektaro. Jei mažiau nei septynias tonas, savikaina nemažėja. Derlius priklauso ir nuo agrotechninių priemonių. Štai Vakaruose braškės per laistymo sistemą maitinamos aminorūgštimis, nuolat tręšiamos, todėl derliai ten siekia nuo 15 iki 25 tonų iš hektaro. Tačiau taip prarandamas natūralus braškių skonis.

„Braškininkystė – šeimos genuose“, – juokauja 29 ha žemės sklypą iš šeimos paveldėjęs kaunietis.

V.Juodsnukis braškes augina natūraliomis sąlygomis, todėl jos skoniu smarkiai skiriasi nuo Vakaruose užaugintų. Ūkininkas atskleidžia, kad šias uogas parduoti vežimais į Vilijampolę veždavo ir jo seneliai: žemė uogininkystei netoli Kazlų Rūdos esančiame braškyne itin tinkama, uogos čia visad puikiai dera. „Braškininkystė – šeimos genuose“, – juokauja 29 ha žemės sklypą iš šeimos paveldėjęs kaunietis.

Kadangi pavasaris į Lietuvą neskubėjo, braškės noksta lėčiau nei įprasta, šiek tiek koją kaišiojo ir šalnos, bet ūkininkai, žinodami perkamąją žmonių galią, uogų kainų nedidino. Pirmosios uogos, V.Juodsnukio vertinimu, išties buvo brangesnės nei paprastai, tačiau vėliau jų kaina smuktelėjo iki  3–4 eurų.

V.Juodsnukio braškyną kasmet birželio mėnesį prisimena daugybė lankytojų iš miesto: ūkininkas tęsia iš Helsinkio parsivežtą tradiciją kviesti visus norinčiuosius nusipirkti užderėjusių uogų tiesiog iš jo ūkio lysvių. Šia tradicija, V.Juodsnukio nuomone, užsikrečia vis daugiau šalies ūkininkų.

Žmones tokia paslauga itin vilioja. Iš­tuš­tė­jus kaimams galimybe pasibraškiauti miestiečiai džiaugiasi vis rečiau, o patiems skinantis dar ir uogų kaina nedidelė: 1 kg atsieina vos 1 eurą.

Štai pats V.Juodsnukis sezono metu į savo prekybos vietas turgeliuose braškes veža net kelis kartus per dieną.

„Pirkėjai, atvykę pasiskinti braškių, ne tik pinigų sutaupo, pabūna gamtoje su šeima, bet ir pamato, kaip braškės auga, gali pasirinkti, kurios iš 10 rūšių jiems gardžiausios. Su­si­do­mėjimas šia paslauga kasmet vis labiau didėja, nereikia nė reklamuotis, o žinant, kad kaimas Lietuvoje vis labiau traukiasi, šios veiklos perspektyvos neblogos“, – pasakoja antrą dešimtmetį viena rizikingiausių žemės ūkio šakų besiverčiantis ūkininkas.

Paklaustas, kur dar galima rasti kokybiškų lietuviškų braškių, jis siūlo ieškoti ūkininkų turgeliuose, nes prekybos centuose braškės kartais užsistovi, o štai pats V.Juodsnukis sezono metu į savo prekybos vietas turgeliuose braškes veža net kelis kartus per dieną. Taigi sąmoningas ir išrankus pirkėjas laimi šviežumą ir tikrą skonį.

Draudžiamosios situacijos – lyg komedija

Braškių augintojų nuo galimų nuostolių Lietuvoje nedraudžia jokios draudimo bendrovės, o tai reiškia, kad po šaltesnės žiemos gali tekti skaičiuoti didžiulius nuostolius. Vienas didžiausių braškių augintojų šalyje prisimena, kad prieš septynetą metų sausio mėnesį paspaudus 31 laipsniui šalčio iššalo 5 ha jo braškių, atsodinti jas teko savo lėšomis.

Kasmet apie septynias tonas gardžių uogų 10 ha plote užauginantis ūkininkas neslepia, kad ne visos braškių rūšys kasmet džiugina derliumi, bet esą jo pakanka.

Kitas kuriozas – vasarą ilgapirščiams pavogus laistymo sistemą, atvažiavę žalos vertintojai niekaip nesuprato, kodėl ši buvusi ne sandėlyje, o tiesiog lysvėse, taigi draudimo pinigų vėl neišmokėjo. Šis ir kiti pavyzdžiai, pasak V.Juodsnukio, rodo, kad Lietuvos uogininkai paliekami likimo valiai.

Prieš kurį laiką žmonos netekusiam ūkininkui didžiausia parama ir paguoda – dukra Diana su sūnumi. Jie labiausiai ir gelbsti braškių versle.

„Tėtis mums autoritetas: energingas, darbštus, stiprus, nuolat visur spėjantis“, – šiltų žo­džių apie V.Juodsnukį nešykšti jo šeimos nariai.

Kasmet apie septynias tonas gardžių uogų 10 ha plote užauginantis ūkininkas neslepia, kad ne visos braškių rūšys kasmet džiugina derliumi, bet esą jo pakanka, dar ir pagalbininkų ieškoti tenka. Kiekvieną vasarą ūkininkui į pagalbą atskuba norintys užsidirbti paskutinių klasių moksleiviai. Tiesa, ne visi pasižymi darbštumu, daliai pakanka uogų paskanauti, ir kitą dieną jų jau nesulauksi. Žinoma, pinigai taip pat nėra dideli: už dieną braškių skynėjui ūkininkas siūlo 20 eurų.

Vis sunkiau rasti darbo jėgos braškėms skinti, todėl kasmet tai tampa šiokiu tokiu išsigelbėjimu.

Darbuotojai sezoniniams darbams dažniausiai samdomi pagal paslaugų kvitus, juos užpildęs ūkininkas sumoka pajamų mokestį, apie įdarbintą žmogų informuoja Darbo inspekciją, o su pagalbininku atsiskaito dvišaliu susitarimu. Paslaugų kvitas leidžia ūkininkams įdarbinti žmogų iki 60 parų. Nuo emigracijos nukentėjusioje Lietuvoje, V.Juodsnukio teigimu, vis sunkiau rasti darbo jėgos braškėms skinti, todėl kasmet tai tampa šiokiu tokiu išsigelbėjimu.

Artimas uogų augintojo bičiulis Dalius Tumynas sutinka, kad braškių priežiūra reikalauja itin daug rankų darbo, o jas kišti į žemę šiandien vis mažiau norinčiųjų: „Užsiėmimas sunkus ir reikalaujantis laiko, dirbti tenka susirietus, taigi tinkamas ne visoms amžiaus grupėms, tačiau Vidas – vienas sėkmingiausiai dirbančių šiame segmente.“

Paprašytas prisiminti, kaip pats kūrė savo braškyną, V.Juodsnukis pasakoja, kad tuo metu Lietuvos sodininkystės-daržininkystės institutas neturėjo tarptautinio įdirbio, nežinojo, kokias braškių veisles augina skandinavai ir olandai, taigi iniciatyvos teko imtis patiems augintojams. Ilgą laiką su bendraminčiais po Lenkiją, Olandiją ir Suomiją važinėjęs V.Juod­snukis atsirinko perspektyviausias desertinių braškių veisles, kurios tinka ilgesniam transportavimui, yra gardesnės ir paklausesnės Lietuvoje. Ūkininką nustebino tai, kad braškės mėgsta piktžolių kaimynystę: žiūrėk, kur tik žolė įsimetusi, ten ir uoga saldesnė. Šią braškių savybę yra pastebėję ir italų braškininkai.

Ne kartą esu matęs, kaip susižavėję būsimais braškių pelnais žmonės išsinuomoja žemės, pasodina braškių sodinukų ir iki naujo derliaus juos tiesiog užmiršta.

Tačiau lietuviai, V.Juodsnukio manymu, šiuo klausimu lazdą dažnai perlenkia ne į tą pusę. Kai kurie naiviai įsivaizduoja, kad braškės esą pačios auga, tereikia jų derlių kartą per metus nuimti. „Ne kartą esu matęs, kaip susižavėję būsimais braškių pelnais žmonės išsinuomoja žemės, pasodina braškių sodinukų ir iki naujo derliaus juos tiesiog užmiršta. Tai didžiulė klaida: žolės netrunka nustelbti daigų, šiems būtina nuolatinė priežiūra, drėkinimas, o svarbiausia – tinkamai paruošta dirva. Įrengti plotą, kuriame derės braškės, užtrunka iki dvejų metų, o kišti daigų į kenkėjų ir piktžolių pilną dirvą neverta“, – savo patirtimi dalijasi uogininkas, ne kartą konsultavęs greito pelno siekiančius braškių augintojus.

Lietuvos braškynai neprilygsta kaimynams

Paprašytas palyginti Lietuvos braškininkus su danais, olandais, vokiečiais ar lenkais, V.Juod­snu­kis neslepia – mūsų padėtis apgailėtina. Tuo me­tu, kai minėtų šalių vyriausybės braškių ūkiams skyrė didžiules investicijas, padėjusias prasiskverbti į kitų šalių rinkas, lietuviai kapstėsi ir iki šiol tą daro savo jėgomis. Šiuo metu šalyje pramoniniai braškynai užima 800 ha, ūkininkai juos puoselėja išimtinai tik savo iniciatyva. Tačiau V.Juodsnukis neabejoja, kad jų galėtų būti kur kas daugiau. Švedijoje ir Suomijoje braškynams tenka net trečdaliu didesni plotai, palyginti su Lietuva, o Lenkijoje jie siekia 20 tūkst. ha.

„Lenkijoje tiesioginės išmokos, skiriamos sodininkystei ir daržininkystei, kur kas didesnės, o mes už uogas gauname panašiai tiek, kiek ir už auginamas pievas. Kai kurie ūkininkai susiklosčiusią situaciją vadina išmuiluota virve, kurią užsinėrus ant kaklo ši netruktų užsmaugti, bet rizikuojančiųjų vis dar pasitaiko“, – vaizdžiai padėtį, į kurią pateko Lietuvos braškių augintojai, piešia V.Juodsnukis.

„Darbštus, išradingas, gebantis atlaikyti lenkų konkurenciją“, – taip braškininką apibūdina jo bičiulis Elektrėnų valstybinės veterinarijos inspektorius Albertas Amšiejus. Jis tikras dėl vieno: uogininkystės versle geriausių pelnų ir pasisekimo sulaukia pirmieji jį pradėję, o 20 metų braškes auginantis Vidas – vienas jų.

Braškių sodinukus iš Panevėžio rajono ūkinin­ko Alekso Speičiaus perkantis V.Juodsnukis sako, kad tai vienintelė braškininkų viltis gauti ES paramą (Lietuvoje braškių daigai pripažįstami kaip tinkamos išlaidos). Juk braškių veislynui įveisti reikia daug sąnaudų ir laiko, o kur dar sodinukų priežiūra. Vis dėlto labiausiai braškininkai apgailestauja, kad jų nepalaiko valstybė.

Tiki braškių perspektyvomis

Braškininkų rytojumi tikintis V.Juodsnukis mano, kad šios uogos pasižymi nemenkomis perspektyvomis. „Šiandien žmonės mažiau verda braškių uogienių, labiau mėgsta jas šaldyti ar tik nupirktas valgyti, bet po tris ar penkis kilogramus dar perka, vitaminų poreikis išliko“, – apie pirkėjų poreikius pasakoja pašnekovas.

Kasmet apie mėnesį braškių pasiutpolkės ritmu gyvenantis jų augintojas žino ir kitiems pataria, kaip atskirti lietuviškas uogas nuo at­vež­tinių. Pirmiausia reikia žiūrėti į uogų dydį, blizgumą, skonį, taip pat verta paprašyti produkcijos kokybę patvirtinančio kilmės dokumento.

Kadangi lenkiškos ir ispaniškos braškės auginamos naudojant dirbtines laistymo sistemas, skatinančias cheminių medžiagų pasisavinimą, jos ne tokios kvapios ir ne tokio skonio kaip lietuviškos. Taigi jei tik yra galimybė, ūkininkas pataria uogas ragauti.

Ar pakanka vasaros verslo pelno, kad būtų galima išgyventi visus metus? „Kur ten“, – ranka moja ponas Vidas.

Iš vieno hektaro braškių galima gauti pakankamai pajamų, tačiau išgyventi vien iš jų Lietuvoje būtų sudėtinga, todėl mūsų ūkininkai augina juoduosius serbentus, avietes, kurios dera iki pat šalnų. Pats V.Juodsnukis uogininkystei yra paskyręs 10 ha, likusią žemę sako nuomojantis grūdų augintojams.

„Nuo žemės niekad per daug nuklydęs nebuvau, vasaros metu nuo uogų ūkio praktiškai neatsitraukiu (braškes keičia avietės, šias – juodieji serbentai), o šaltesniu metu prižiūrėti jų važinėju iš Kauno“, – atskleidžia uogininkų bendruomenės autoritetu Braškių augintojų draugijos pirmininkas.

Dosjė

l         Amžius: 60 metų.

l         Išsilavinimas: geologas.

l         Alma mater: Kauno technologijos universitetas (buvęs Kauno politechnikos institutas, žemėtvarkos studijos).

l         Sritis: uogininkystė (braškės, avietės,

juodieji serbentai).

l         Turima žemė: 50 ha.

Kristinos KANIŠAUSKAITĖS-ŠALTMERĖS nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Vieni mane sveikina kaip bočelį Dapkų, kiti kaip Valiukonioką. Tiek Pilaitės bobutės, tiek „bomžikai“ linksi vienodai, nes pažįsta, o klausimai, kada bus kartojamas serialas – nuolatinis mano palydovas“, – kuklinasi savo vaidmenų kine ir televizijoje įkaitu tapęs Ferdinandas Jakšys.

Pernai aktorius nusifilmavo brangiausiame visų laikų Lietuvoje filmuotame BBC ir amerikiečių kompanijos „The Weinstein Company“ šešių serijų televizijos filme „Karas ir taika“.

Reikia prisiversti, nes fiziškai nebepajėgiu. Nors per literatūrinius vakarus po pusantros valandos skaitau ir ant scenos dar užropoju.

Senąjį grafą Bezuchovą pirmoje televizijos filmo, sukurto pagal rašytojo Levo Tolstojaus romaną, serijoje suvaidinęs aktorius Fer­di­nan­das Jakšys juokauja, kad iš jo suvaidinto grafo tik vardas liko, nes popas atgiedojo šio šermenyse: „Vertinu šią galimybę kaip karjeros viršūnę, po kurios vaidinti niekur kitur nebenoriu. Vien filmo biudžetas – 60 mln. eurų, tad ar ver­ta stebėtis, kodėl filmavimo metu visi ant pirščiukų lakstė, o aktoriai mėgavosi išskirtiniu dė­mesiu? Jau pirmoje Lietuvoje pradėto rodyti filmo serijoje galima atpažinti Gedimino pilį, Vilniaus universitetą, Trakų Vokės dvarą. Tai iš tiesų itin vykusi Andrew Davieso L.Tolstojaus romano „Karas ir taika“ adaptacija“, – įspūdžiais dalijasi dešimtis vaidmenų teatre ir kine sukūręs aktorius, pastaraisiais metais vaidinęs paties režisuotame monospektaklyje „Vaiž­gantas“.

Teatre pagal sutartis vis dar vaidinantis F.Jak­šys neslepia palengva save stabdantis: „Li­teratūrinių projektų dar turiu, su jais važinė­ju po Lietuvą, bet su ilgesniais tekstais jau sun­ku. Reikia prisiversti, nes fiziškai nebepajėgiu. Nors per literatūrinius vakarus po pusantros valandos skaitau ir ant scenos dar užropoju.“

Lietuvos teatro ir kino aktorius Rimgaudas Karvelis, tais pačiais metais kaip ir F.Jakšys pradėjęs vaidinti Jaunimo teatre, juokauja, kad jo bičiuliui su sveikata prastai tik tol, kol nesiekia scenos, o į ją užkopęs jis vėl virsta Dievu: ne vieną aktorių nuo ligoninės scena yra išgelbėjusi, F.Jakšys – ne išimtis.

Stipriausia trauka – į tėviškę

Iš tų pačių Svėdasų, kaip ir jo numylėtas Vaižgantas, kilęs F.Jakšys, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, su šeima siauruku atvažiavo į Utenos geležinkelio stotį ir apsigyveno Duokiškyje. F.Jakšiui ši vieta ypatinga prisiminimais ne tik apie motinos tėviškę, gražius vaikystės metus, senelius, bet ir apie trėmimo į Sibirą vaizdus. Šių vietovių iš savo širdies taip lengvai nepaleisi, matyt, tai ir veda aktorių kiekvieną vasarą į Duokiškio festivalį, prie kurio organizacinių reikalų ir pats yra ne kartą prisidėjęs.

Tai vie­nas geriausių žmonių, nes kilęs iš Aukš­taitijos, ne žemaitis ar suvalkietis, bet prireikus tvirtesnį žodį ir iš jo išgirsi.

„Tamsiems ežerams su baltai pražydusiomis lelijomis, literatūrinėms programoms, dvasingiems pašnekesiams jis randa laiko pasirodęs širdžiai brangiame krašte. Savo paprastumu, lengvu bendravimu ir geru ūpu prie kiekvieno pritinka“, – apie vasaromis sutinkamą aktorių atsiliepia Rokiškio Juozo Keliuočio bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė.

Jai antrina rytais ir vakarais bičiulį telefonu kalbinantis R.Karvelis: „Ferdinandui dabar gyventi neduoda išvykos į mokyklas, kaimus, bet tai jo sveikatai gerai, visas ligas keliaudamas pamiršta.“

Netgi pagal gimimo vietą apie šį žmogų, anot R.Karvelio, nieko blogo nepasakysi: „Tai vie­nas geriausių žmonių, nes kilęs iš Aukš­taitijos, ne žemaitis ar suvalkietis, bet prireikus tvirtesnį žodį ir iš jo išgirsi.“

F.Jakšio šeimai persikėlus į Uteną, būsimąjį aktorių likimas suvedė su neeiline asmenybe – mokytoju Rapolu Šalteniu, pakvietusiu jį lankyti literatūros ir dramos būrelį. Jaunajam Ferdinandui tai padarė didžiulį poveikį, todėl 1956 m. į Utenos medicinos mokyklą jis stojo dantis sukandęs, o pirmai progai pasitaikius taikė į Lietuvos valstybinės konservatorijos Teatro fakultetą.

Medicina liko tik scenoje

„Nedaug trūko, kad būčiau tapęs akušeriu: buvau keturis gimdymus priėmęs, koją nupjovęs, operacijose dalyvaudavau drąsiai. Tačiau labai džiaugiausi nusimetęs baltą chalatą ir išlaikęs egzaminus Konservatorijoje. Vadinu tai savo mokytojo R.Šaltenio nuopelnu, nors aktoriaus profesijos tuo metu niekas nevertino (aktoriai buvo vadinami cirkininkais). Visą gyvenimą jaučiausi dėkingas jam už įskiepytą intelektualųjį teatro supratimą“, – sako kitais metais 80-metį pasitiksiantis pašnekovas.

Gerai, kad Ferdinando netraukė medicina, teatro pasaulis būtų netekęs puikaus aktoriaus, šis žmogus neturėjo nei cinizmo, nei chamizmo, iki šių dienų išliko kuklus.

Ilgą laiką balti chalatai jį dar persekiojo Šiaulių dramos teatro scenoje (Ferdinandui vis tekdavo vaidinti medikus), bet ilgainiui nuo jų paspruko ir, kaip pats tvirtina, niekada to nesigailėjo. Vaidinti aktoriui buvęs vienas malonumas: „Dirbau su talentingais režisieriais, kolegos buvo įdomūs, su kai kuriais iš jų bičiuliavomės ir už teatro sienų.“

Studijų metais su F.Jakšiu tame pačiame bendrabutyje gyvenęs aktorius Vytautas Tom­kus apibūdina savo kambario draugą kaip talentingą žmogų, su kuriuo kalbą rasdavo bet kokia tema: „Gerai, kad Ferdinando netraukė medicina, teatro pasaulis būtų netekęs puikaus aktoriaus, šis žmogus neturėjo nei cinizmo, nei chamizmo, iki šių dienų išliko kuklus.“

Išgirdus minimą bičiulio pavardę giedrėja ir Ferdinando veidas: „Žirmūnuose mudu vienas priešais kito namą gyvenome, dažnai skambindavomės, artimai bendravome, kaip dabar su R.Karveliu.“

„Vaižgantas“ ir toliau keliaus per parapijas

Per gyvenimą sutiktus žmones itin mylintis ir branginantis F.Jakšys nepaprastai laimingas, kad yra sutikęs tokių, kurie šiandien padeda įgyvendinti ir jo paties svajones. Vienas jų – Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ pirmininkas Algis Narutis. Vis rečiau prie automobilio vairo sėdančiam Ferdinandui šis žmogus – tikras išsigelbėjimas, kaip juokauja, – tiltas, padedantis pasiekti numylėtą kraštą, į kurį vis veržiasi širdis. „Algi, Algi, kada į gimtinę važiuojame? Jau pasiilgau žmonių ir poezijos“, – sako telefone kartkartėmis žvalų aktoriaus balsą išgirsta A.Narutis. Jis žino, ką reiškia ilgėtis gimtųjų vietų, todėl F.Jakšį mielai pagloboja, į kelionę drauge pakviečia.

Pašnekovas neslepia, kad jo bendrakeleivis, kaip aktorius, itin reiklus ir profesionalus, kaip kompanionas kelyje – nepamainomas. „Tik su­si­pažinęs išgirdau apie jo norą aplankyti visas Rokiškio parapijas ir suvaidinti „Vaižgantą“. 12 parapijų jau įveikėme, liko dar kelios“, – vasaros planais dalijasi A.Narutis.

Paklaustas apie artimiausius planus F.Jakšys sako, kad pabėgimų į sodybą šią vasarą bus, juk laukia kieme dygstantys grybai, tačiau nepaleidžia miesto pulsas: planuose – naujas scenarijus, kurio filmavimai vyks Alantos ir Siesikų dvaruose. Netrukus iš užsienio grįš aktoriaus dukra su anūkais, taigi veiksmo netrūks. Tačiau švenčiausių kasdienybės ritualų net ir tai nepakeis: kasdien aktorius telefonu bendraus su R.Karveliu.

„Mudu taip susibendravome, jog nėra dienos, kad nepakalbėtume. Prasidėjo viskas nuo vaidmenų „Skapeno klastose“, „Paskendusioje vasaroje“. Žinote, Ferdinandas savo intelektu ir išsilavinimu Jaunimo teatre man iki šiol numeris vienas. Bet kuria tema su juo diskutuoti galima, nedažnai tokių asmenybių sutiksi“, – savo telefoniniu kompanionu neatsidžiaugia R.Karvelis.

Futbolo, krepšinio, teatro ir kino aktualijas pokalbių metu aptarinėjantys bičiuliai sako, esą dabar jų kojos nebe tos, kad lakstytų pasikalbėti prie kavos, taigi apsiriboja pašnekesiais telefonu.

„Tuo metu, kai Jaunimo teatras dar tik kūrėsi, nė nenumanėme, kad jo spektakliai bus nuskambėję per visą pasaulį, rengdavome kūrybinius vakarus su poetais, klausydavomės Sigito Gedos poezijos“, – prisimena F.Jakšys, nuo 1994 m. dirbęs Vilniaus senjorų teatro režisieriumi ir meno vadovu.

Aktyvus visuomenininkas yra parengęs ir monospektaklių ciklą „Gintaro paukštė“ apie Lietuvos rašytojus: Vaižgantą, A.Vienažindį, A.Strazdą, V.Kudirką, A.Vienuolį, A.Miškinį.

Tačiau uždirbti iš to, kaip sako pats F.Jakšys, vis nepavyksta. Kviestiniams aktoriams ar dainininkams pinigus už pasirodymus moka, o jam, kaip kraštiečiui, gražiai padėkoja.

„Ne iš aktoriaus profesijos uždirbti – tik es­trados štukmeisteriams gausesnius honorarus moka“, – nusišypso pašnekovas, ne kartą dėl rimtų bėdų jau guldytas į ligoninės lovą, tačiau ilgesnį laiką joje neužsibuvęs.

Dėl artimiausių žmonių, įdomių vaidmenų, sentimentų, vedančių į gimtąjį kraštą, F.Jakšys – jaunatviškas, pasitempęs ir visad pasiruošęs eiti į sceną. Gal todėl jo telefonas vis netyla ir kvietimai liejasi?

Dosjė

l         Amžius: 79 metai.

l         Išsilavinimas: aktorius, teatro režisierius.

l         Alma mater: Lietuvos valstybinė konservatorija (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Teatro meno institutas Maskvoje.

l         Karjera: dirbo Šiaulių dramos teatre, Jaunimo teatre, Vilniaus senjorų teatre, dėstė Lietuvos konservatorijoje, vaidino kine, TV filmuose, serialuose.

Vaidmenys Valstybiniame teatre:

1966 m. Eskalas – „Romeo ir Džuljeta“ (rež. A.Ragauskaitė), 1969 m. Argantas – „Skapeno klastos“ (rež. V.Čibiras), 1972 m. Algis – „Lenktynių aitvaras“ (rež.  G.Žilys), 1976 m. B.Kaušyla – „Škac, mirtie, visados škac“ (rež. D.Tamulevičiūtė), 1981 m. kunigaikštis – „Pirosmani, Pirosmani“ (rež. E.Nekrošius), 1985 m. Vasilijus – „Daukantas“ (rež. D.Tamulevičiūtė), 1987 m. Pulmonas – „Duokiškis“ (rež.  A.Latėnas), 1995 m. Vaižgantas – „Vaižgantas“(rež. I.Bučienė).

Vaidmenys kine:

1967 m. vargonininkas Ramonas „Suaugusių žmonių žaidimai“ (rež. I.Rudas-Cercovskis), 2008 m. senelis „Nepalikit prašau“ (rež. R.Šarknickas), 2006 m. senjoras „Ostija“ (rež.V.Chlebinskas), 2009 m. vairuotojas „Lernavan“ (rež. M.Sargsyanas), 2011 m. tarnas „Tadas Blinda. Pradžia“ (rež. D.Ulvydas).

Vaidmenys televizijos serialuose:

1984–1985 m. Ferdinandas – „Sveika, Irena“ (rež. G.Dauguvietytė), 1992–1993 m. „Mudu abudu“ (rež. G.Dauguvietytė), 2002–2005 m. Bočelis Dapkus – „Dapkai ir Butkai“ (rež. V.Babaliauskas), 2011 m. Vaiciekus – „Naisių vasara“ (rež. R.Banionis).

BFL

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Šaukiniu „Alio alio, kalba Kaunas“ 1926-ųjų birželio 12-ąją į klausytojus prabilęs Lietuvos radijas pradėjo jau devynis dešimtmečius trunkančią transliacijų erą. Bendruomenės telkėju iškart pramintas nacionalinis transliuotojas savo veidą keitė modernėdamas: šiandien jis ne tik girdimas, bet ir nepaliaujantis kurti gyvas eterio legendas.

Viena jų – neabejotinai į Lietuvos radijo istoriją įėjusi, 25-erius metus radijo diktore dirbusi jo bendrametė Undinė Nasvytytė. „Atėjusi į radiją maniau, kad skaitysiu vien literatūrinius tekstus, vesiu vaikų ir jaunimo valandėles, o čia liepė domėtis politika. Radijo studijoje diktoriai dirbdavo po du – vyras ir moteris… Abu sėdėdavo susiglaudę šo­nais ir žinias skaitydavo pakaitomis. Užsi­degus raudonai lemputei diktoriai nuščiūdavo, vienas spustelėdavo mažytę pulto svirtelę ir įjungdavo mikrofonus“, – prisimindama tiesioginį eterį pasakoja garsių architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių sesuo.

Kontrolės sovietiniais laikais būdavo daug: už ne taip ištartą žodį grėsė ne tik atleidimas iš darbo, bet ir belangė.

Žinias diktoriams parengdavo redaktoriai, tekstą, kuris patekdavo į jų rankas, jau būdavo perskaitęs ir antspaudą uždėjęs „Glavlito“ atstovas. Kontrolės sovietiniais laikais būdavo daug: už ne taip ištartą žodį grėsė ne tik atleidimas iš darbo, bet ir belangė.

„Radijuje mezgėsi nepaprastos pažintys, dirbo neeilinės asmenybės, skaityti radijo tekstų čia užsukdavo ne vienas aktorius, tarp jų ir – dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus močiutė Lidija Kupstaitė-Drobnienė. Priešingai nei televizijoje, čia galėdavai ir saldainį suvalgyti, ir pasipudruoti, ir batus nusiavęs basas sėdėti“, – gyva istorija dalijasi radijo diktorių Loretos Jankauskaitės, Bernadetos Lukošiūtės, Alvydos Bajarūnaitės mokytoja U.Nasvytytė.

LRT naujienų tarnybos korespondentei, laidų vedėjai Agnei Kairiūnaitei sunku įsivaizduoti, kad anksčiau radijo darbuotojai galėjo būti atsipalaidavę ar nesusišukavę: „Tie laikai seniai praeityje. Per pastaruosius dešimtmečius radijas stipriai pasikeitė: jo transliacijas galima stebėti internetu, o tai skatina pasitempti“, – sako 13-us metus radijuje savo balsą įdarbinusi pašnekovė.

Šiuolaikiškumas – viena iš radijo galimybių nenumirti multimedijų pasaulyje.

Šiandien netrūksta tvirtinančiųjų, kad ne matyti, o girdėti ir mėginti įsivaizduoti tai, kas sakoma, visais laikais buvo radijo esmė. Tačiau tai, kas vyksta šiandien – naršymas socialiniuose tinkluose ar stebėjimas, kas vyksta už stiklinių radijo „akvariumo“ sienų, esą paneigia šios komunikacijos priemonės prigimtį: nebėra ko įsivaizduoti, nebelieka paslapties, radijo kuriamo stebuklo. Vis dėlto Lietuvos radijo programų direktorė Guoda Litvaitienė mano, kad šiuolaikiškumas – viena iš radijo galimybių nenumirti multimedijų pasaulyje: „Klausytojai šiandien jau gali matyti, kaip atrodo radijo žmonės, ko­kia jų darbo virtuvė – radijo studija. Taip bando­me ne­atsilikti nuo šiuo metu vyraujančių tendencijų.“

G.Litvaitienė nesutinka, kad radijas savo auk­so amžių jau išgyveno, ir mato jį šiuolaikinių me­dijų konvergencijos epicentre. Ji sako, kad per 90 metų radijo ratas apsisuko, o jo darbuotojai turėjo galimybę įsitikinti, jog tiesioginis ete­­ris – geriausias būdas bendrauti su klausytojais.

Galimybę girdėti 1926-ųjų birželį tiesiogines transliacijas pradėjusį Kauno radiją turėjo Amerikos (Klivlando, Kalifornijos, Mičigano, Čikagos), Anglijos, Islandijos, Austrijos, Belgijos, Čekoslovakijos, Gruzijos, Italijos, Olandijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Vengrijos, Vokietijos, taip pat okupuotos Lietuvos dalies – Vilniaus krašto, Latvijos, Estijos, Rytų Vokietijos gyventojai.

Užėjęs į bet kurią įstaigą ar parduotuvę galėdavai girdėti radijo diktorių balsus, visi juos gerai pažinojo, net gatvėse atpažindavo.

Tuo metu, beje, kaip ir šiandien, radijas priminė gyvą organizmą, kuriame skambėjo radijo or­kestro tiesiogiai atliekami kūriniai, skaitomos ži­nios, vedamos tiesioginės laidos. Tiesioginio ete­rio neliko tik sovietmečiu, įrašai tuo metu buvo daromi iš anksto, informacija griežtai kon­tro­liuojama, tačiau atkūrus nepriklausomybę na­cionalinis radijas grįžo prie tiesioginio eterio iš­takų.

Darbas virė ir sunkiomis sąlygomis

Ilgametis Lietuvos radijo darbuotojas, U.Na­svytytės sutuoktinis Jonas Mašanauskas, dešimtmetį dirbęs Lietuvos radijo orkestre, pasakoja, kad tuo metu nebuvo jokių kompiuterių, taigi radijas laikytas viena pagrindinių informacijos ir kultūros priemonių. Užėjęs į bet kurią įstaigą ar parduotuvę galėdavai girdėti radijo diktorių balsus, visi juos gerai pažinojo, net gatvėse atpažindavo. 1986 m. kas trečias gyventojas radiją nurodydavo kaip svarbiausią informacijos šaltinį.

Žurnalisto Gintaro Aleknonio tvirtinimu, ne­maža dalis Lietuvos visuomenės ir anuomet klausėsi užsienio radijo stočių: Vatikano radijo, „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ radijo (remiantis sociologiniais tyrimais, vien Anykš­čių rajone tokių šviesuolių buvo 37 proc.).

Matyt, tada ir supratau, kad prie darbo teks taikyti savo gyvenimą, taigi visus šiuos metus dirbau, o ne gyvenau.

Neturėdamas vaizdo galimybės, radijas daug ką perteikdavo garsu, muzikos kūriniu. Tuo metu į jį buvo kviečiami operos solistai, todėl ir radijo orkestras buvo be galo svarbus komponentas, kurio esminė funkcija buvusi populiarinti estradinę muziką.

„Pradėjusi dirbti radijuje radau diktorius, dirbančius keturiomis pamainomis. Matyt, tada ir supratau, kad prie darbo teks taikyti savo gyvenimą, taigi visus šiuos metus dirbau, o ne gyvenau“, – šypteli ne kartą asmenines progas dėl atsakingo darbo praleidusi diktorė, vėliau praminta Teta Beta, Bernadeta Lukošiūtė.

Sovietinių metų radijuje ji neidealizuoja, sakydama, kad radijas buvęs tam tikros ideologijos dalis, o dirbti tekę primityviomis sąlygomis: „Magnetofonai buvo spintelės dydžio, o juos­tų ritinius vadindavome blynais. Tik vienas pranašumas iš tų laikų – mikrofonus išjungti pa­tys ga­lė­davome, tarkim, juokui suėmus, o da­bar ši galimybė atiteko žmogui, dirbančiam prie pulto.“

Juostiniai magnetofonai 1985 m. pradėjusią dirbti Lietuvos radijuje pasitiko ir G.Litvai­tie­nę. Ji dar sako menanti juostinį radiją, kai laidos buvo montuojamos žirklėmis ir lipnia juostele: „Įrašinėdavome laidas į juostą ir iš jos transliuodavome, tiesioginiame eteryje buvo skaitomos tik žinios, o į studiją galėjo patekti ribotas skaičius žmonių. Pirmoji tiesioginė ryto laida pradėta 1987 m. Ją vedė Benas Ru­peika, radijo klausytojams šiandien pažįstamas iš Lietuvos radijo laidų „Kaip žmonės gy­vena“, „Klausiate – atsakome“.

Tiesioginės transliacijos pasiteisino ir greitai išpopuliarėjo, o po metų jos sudarė daugiau nei trečdalį visos radijo programos.

Radijo istorijos tyrinėtoja Virginija Krivic­kienė sako, kad pirmieji laidos klausytojai skambindavo į studiją labiau iš smalsumo, norėdami pasitikrinti, ar laida tikrai tiesioginė, nei tikėdamiesi atsakymo į savo klausimą. Jie apstulbdavo išgirdę aukšto rango vadovus, atsakinėjančius į jų klausimus. Tiesioginės transliacijos pasiteisino ir greitai išpopuliarėjo, o po metų jos sudarė daugiau nei trečdalį visos radijo programos.

Auksiniai metai – praeityje

Daugelis radijo darbuotojų – profesionalūs žurnalistai ar muzikologai, tačiau pasitaiko ir išimčių. Viena jų – naujienų tarnybos redaktorė Janina Mateikienė. „Jau pirmaisiais darbo metais tapau geriausia radijo žurnaliste, dar mama stebėjosi, kad gal nėra kam ten pas mus dirbti, jei jau man tokie nuopelnai priskirti“, – juokiasi diplomuota ekonomistė.

1985 m. į radijo kolektyvą įsiliejusi J.Ma­teikienė savo darbą apibūdina kaip intuityvų ir sako, kad dirbant radijuje balsas sensta daug vėliau nei pats žmogus.

Kuo gi skiriasi nacionalinis radijas nuo ko­mercinių radijo stočių? „Esame vienintelė radijo stotis, transliuojanti žinias 24 val. per parą. Jei įsijungtumėte mus naktį, išgirstumėte radijo „žiniuką“, skaitantį žinias“, – aiškina G.Lit­vaitienė.

Ji pasakoja, kad geriausius laikus LRT radijas išgyveno 2000-aisiais, tuomet jame dirbo apie 2 tūkst. kūrybinių darbuotojų. Šiuo metu Lietuvos radijuje – per 100 etatinių darbuotojų, kiti ateina vesti laidų pagal autorines sutartis ir pan. „Žinant, jog transliuojame tris programas, esamas darbuotojų skaičius nėra didelis, bet svarbiausia, kad išlipome iš sunkmečio, daugėja žmonių ir vedamų laidų“, – sako G.Lit­vaitienė.

Programų direktorė džiaugiasi, kad į radijo žurnalistiką ranka nenumoja ir jaunoji žurnalistų karta: sunku įsivaizduoti geresnę terpę jiems atsiskleisti, nei radijuje.

Tai intensyvus ir įdomus darbas, bet žmonės geranoriški, nes Lietuvos radijas – solidi žiniasklaidos priemonė.

Pasidomėjus seniausiomis radijo laidomis G.Litvaitienė mini net kelias: „Gamta – visų na­mai“, „Gimtoji žemė“, „Ryto garsai“. Pa­staroji – pačių žurnalistų pasiūlytas ir daug metų gy­vuojantis laidos formatas, kai pateikiami pokalbiai, reportažai ir žinios. „Šią laidą pakaitomis veda trys vedėjų poros, dirbti tenka panašiai kas antrą dieną. Iš vakaro tariamės su pa­šnekovais dėl ankstyvų ryto pokalbių. Tai intensyvus ir įdomus darbas, bet žmonės geranoriški, nes Lietuvos radijas – solidi žiniasklaidos priemonė“, – tikina drauge su A.Ba­ja­rū­nai­te dirbantis Artūras Matusas.

Darbą radijuje nuo reporterio pradėjęs pa­šnekovas atskleidžia, kad su technologijų kai­ta jo ir kolegų kasdienybė tapo nepalyginti leng­­vesnė. „Įsivaizduokite, jei pašnekovas įstringa spūstyje ar pramiega, jį jau galime kalbinti telefonu, o anksčiau tokios galimybės neturėjome. Ope­ra­tyvumo požiūriu radijas labai patobulėjęs“, – džiaugiasi drauge su saule darbingais rytais ky­lantis vienas laidos „Ryto garsai“ rengėjų.

O U.Nasvytytė springsta juokais prisimindama, kaip vienas iš jos kolegų, nesulaukdamas, kol eteryje bus skaitomos žinios, tris kartus iš eilės leido į eterį „Turkų maršą“, vis ragindamas klausytojus gerai įsiklausyti į šį puikų kūrinį. „Komiška, bet mūsų dienų radijo galimybių nesulyginsi su dabartinėmis. Tekdavo suktis iš keblios padėties“, – sako įtaigiu žemu balsu garsėjusi diktorė.

Diktoriai – senojo radijo vizitinė kortelė

„Lietuvos radijas man buvo pirmoji, o rudenį taps ir paskutine darboviete. Iš jos žadu išeiti į pensiją. Ne veltui mane vadina paskutiniąja radijo diktore“, – sako darbui eteryje dar U.Na­svytytės rengta L.Jankauskaitė.

Ji, B.Lukošiūtė, D.Rutkutė, J.Šalkaus­kas, D.Stonytė ir daugelis kitų buvo vadinami vizitine Lietuvos radijo kortele. Pagal šių dik­­torių tarimą žmonės tikrindavosi nežinomo žo­džio kirčiavimą, iš čia ir posakis, kad kalba kaip per Lietuvos radiją (oficialiai, taisyklingai).

Pati radijo laidos „Sveikinimų ratas“ vedėja L.Jankauskaitė mano, kad sėsti prie mikrofono gali ne kiekvienas. Tam būtina gera dikcija, taisyklingas kirčiavimas, vidinė bendravimo kultūra. „Palyginčiau šį darbą su kelių eismo taisyklėmis. Jei jų nemoki, nei važiuoti į gatves, nei dirbti prie mikrofono negali. Bet šio principo paiso tik mūsų radijas. Įsijungęs bet kurią kitą radijo stotį girdi vienas į kitą panašius saldžius berniukų balsus, o jau taip nušneka, kad kalbininkams nėr kur dėtis. Aš pati dėl siaubingo kirčiavimo daugelio laidų žiūrėti ir klausytis negaliu – ima kraujagysles traukti“, – prisipažįsta senosios diktorių mokyklos atstovė.

Pusiau juokais kalbos kultūrą su vairavimu Lietuvos gatvėse lyginanti pašnekovė apgailestauja, kad Lietuvoje važinėja vienos markės au­to­mobiliai. „Bent jau diktorių plejadai norėtųsi, kad kiekvienas per radiją girdimas balsas būtų savitas, o dabar tuo savitumu tampa tarmiška kalba arba nusikalbėjimas“, – pipirų komerciniams transliuotojams negaili L.Jan­kaus­kaitė.

„Senieji radijo žmonės disciplinuoti, visai kaip sportininkai: nevėluojantys ir nepasiruošę studijoje nesirodantys. Juk klausytojui nepasakysi, kad vakar draugų gimtadienį šventei, todėl kelias minutes pavėlavai. Ne kartą esu spektaklius praleidusi ir į draugų pasibuvimus nenuėjusi. Tai ne tik darbas – toks pasirinktas gyvenimo būdas“, – pasakoja iki šiol radijo eteryje girdima B.Lukošiūtė.

42 metus radijo eteryje dirbanti jos kolegė L.Jankauskaitė savo karjerą vadina įgyvendinta svajone. Vos 19 metų laimėjusi diktorių konkursą, ji gavo galimybę mokytis iš kolegų profesionalų. „Kai kolektyvas užgožia intelektu, išprusimu, kasdienis darbas tampa nuolatine pastanga dirbti profesionaliai, kiekvieną iššūkį priimi kaip galimybę tobulėti“, – pasakoja 17 metų gyvuojančio sveikinimų koncerto vedėja.

44 metus radijuje diktoriumi išdirbęs J.Šal­kauskas šiandien apgailestauja, kad diktoriaus pozicijos neliko: šį darbą perėmė žinių redaktoriai, kurie informaciją ne tik rengia, bet ir skaito. „Nuo vaikystės Lietuvos radijas kalba mūsų namuose, tik dabar ir jame prasilenkiama su kalbos kultūra. Anksčiau reikalavimai buvo gerokai griežtesni. Tokie ir turėtų išlikti, juk šis radijas atstovauja valstybės pozicijai, jo analogu galėtume vadinti CNN ar BBC“, – teigia pastaruoju metu Vilniaus rotušės ceremonmeisteriu dirbantis radijo profesionalas.

LRT – lietuviškasis BBC analogas

Nepaisant interneto ir televizijos sklaidos, radijas ir šiandien tebėra vienas didžiausių žiniasklaidos kanalų, per savaitę pasiekiančių daugiau nei 80 proc. Lietuvos gyventojų (15–74 m.). Iki šiol tai viena stabiliausių žiniasklaidos priemonių šalyje.

Kaip rodo atlikti rinkos tyrimai, nacionalinio radijo klausosi gyventojai, sulaukę brandos, apie 55-uosius gyvenimo metus: iki tol ieškoma pramogos, todėl dažnai keliaujama su komercinio radijo programa.

Trečioji nacionalinė LRT radijo programa „LRT Opus“ taip pat orientuota į jaunus, 20–35 metų amžiaus klausytojus. Jai vadovaujantis muzikologas Darius Užkuraitis mano, kad rytojus neišvengiamai priklauso skaitmeninei rinkai: tam tikrų užuominų, jo nuomone, galima matyti jau šiandien. Kur kas greitesnis, interaktyvesnis, mobilesnis, bet kokias ribas tarp radijo studijos ir klausytojo ištrinantis, vis labiau segmentuotas – taip atrodo rytojaus radijas. Ir nors senajai radijo darbuotojų kartai šie pokyčiais neatrodo patrauklūs, jie supranta: pokyčiai neišvengiami, gyvenimo tėkmė pakitusi.

Pasak D.Užkuraičio, Lietuvos radijas su­bren­do ir ėmė keliauti su laiku. „Mūsų radijuje jau kuris laikas niekas kanklėmis neskambina, taigi pasakyti, kad esi iš nacionalinio transliuotojo – išdidu“, – tikina muzikologas.

Apie tai kalba ir jaunoji radijo žurnalistų karta, apibūdinant LRT radiją kaip britiškąjį BBC analogą. Dirbi jame – ne tik garbė, bet ir atsakomybė visų pirma išlaikyti atitinkamą radijo laidų standartą, nenuleisti reikalavimų kartelės.

Kaip vieną perspektyviausių Lietuvos radijo laidų galima paminėti Agnės Skamarakaitės ir Deivido Jursevičiaus „60 minučių“, didžiulio atgarsio sulaukia Beatos Tiškevič ir Richardo Jonaičio vedama laida „Paraštės“ ir pan.

Per išmaniuosius telefonus, ausinukus ar automobiliuose girdimas radijas kinta išoriškai, tačiau turinys ir toliau lieka kokybiškas. „Kur kitur girdėjote įdomesnių ir įvairesnių laidų nei mūsų radijuje? Gilios ir analitinės – jos mūsų visų pasididžiavimas, šiek tiek gėda tik dėl skam­bančios muzikos“, – užmigti ant laurų ne­ketina ilgametė radijo diktorė L.Jankauskaitė.

G.Litvaitienė džiaugiasi, kad radijo kanalas iki šiol yra pats operatyviausias: „Jei kas skubaus nutiko, turime galimybę nutraukti visas programas ir transliuoti iš įvykio vietos.“

Tai paliudija ir ne tokia sena radijo istorija, 1991 m. sausio 13-osios įvykiai, kai radijo klausytojai girdėjo B.Lukošiūtės pažadą kalbėti tol, kol bus galimybė. „Jūs tikriausiai girdite šūvius, mes dar kalbame, dar gyvi, mes iš studijos neišeisime, nors sužvėrėję kareiviai metėsi į ataką… Girdit šauksmus, riksmus. Jau tranko mūsų duris… Mes kalbėsime tol, kol būsime gyvi. Mes čia… Kalba Lietuvos radijas…“ – Lietuvai skaudžius įvykius prisimena radijo inžinierius Algirdas Vydmontas.

Prisimindama sukrečiantį potyrį G.Litvai­tienė sako, jog šie įvykiai parodė, kad Lietuvos radijas gali dirbti ir išvarytas iš savo namų, kad įmanoma per porą dienų pradėti įrašinėti įvairiausias kultūrines, literatūrines laidas, žinias.

Radijo proveržį stabdė dažna vadovų kaita

Paklausta, ko tikisi iš 90-mečio sukaktį mi­ninčio radijo jubiliejaus, G.Litvaitienė atskleidžia – vėl pamatyti radijo senbuvius, išgirsti jos ir radijo klausytojų numylėtus balsus. „Da­bar­tinė radijo karta nebepasižymi tokiais stipriais balsais kaip legendinių radijo diktorių. Pakako U.Nasvytytei prisėsti prie mūsų mikrofono, ir tai iškart pajutome. Ji, kaip Vytautas Širka bei daugelis kitų, atstovauja etaloninės taisyklingos kalbėsenos radijo diktorių kartai“, – apibendrina G.Litvaitienė.

Jubiliejaus proga naujam gyvenimui prikeliama Kaune esanti LRT Kauno redakcija, jos viduje bus galima aplankyti seniausią Lietuvoje veikiančią radijo ir televizijos studiją, kurioje Kauno radiofono laikais dainavo Kipras Pe­t­raus­kas, juokus laidė Pupų Dėdė (Petras Bir­žys), o po 1991 m. sausio 13-osios ši studija ku­riam laikui buvo tapusi Nepriklausomos Lie­tu­vos televizijos transliacijų centru. Taigi iki pat birželio 12 dienos radijas kvies klausytis, kas buvo nuveikta per devynis dešimtmečius.

Kalbai pasisukus apie radijui sunkius laikus G.Litvaitienė mini 2001-uosius, kai pradėjus pagrindines radijo ir televizijos pertvarkas, diegiant naujausias skaitmenines technologijas, daugiau nei perpus sumažėjo darbuotojų. Tuo metu nesutarta dėl radijo ir televizijos finansavimo – šie klausimai vis strigdavo. Savotišku išsigelbėjimu  vadintas abonentinis mokestis, tačiau taip ir nebuvo sukurtas tokio mokesčio surinkimo mechanizmas.

Akivaizdu, kad sudėtingos kelio paieškos bei nevienareikšmiškai vertinti santykiai su šalies valdžia ir politikais lėmė dažną Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generalinių direktorių bei radijo direktorių kaitą (13 kartų). „Kiek­vienas jų ateidavo su savo idėjomis ir būtinai sugriaudavo prieš tai buvusias. Laikinumas ir nežinojimas, kas bus toliau, labai ilgai trukdė žengti pirmyn, imtis reikiamų pokyčių ir atsakyti į klausimą, ko reikia radijo klausytojui XXI amžiuje“, – prisimena G.Litvaitienė.

Išgyventi sunkius laikus padėjo pozityvus darbuotojų požiūris. „Daugelis suvokė, kad dirbti ten, kur visuomeninis transliuotojas, – garbė ir iššūkis. Ši žiniasklaidos priemonė visą laiką stengiasi perteikti įvykių, temų, nuomonių spektrą. Lietuvos radijas profesionalus, turintis pakankamai jaunų ir perspektyvių žurnalistų. Net sumažėjus atlyginimams daugelis dirbo ir išlaikė kokybinį programų turinį. Kiekvienas žinojo, kad situacija pagerės“, – tikina programų direktorė.

Būtent pastarasis dešimtmetis lėmė radijo prisitaikymą ir ilgai lauktą pagerėjimą: šiandien jis transliuoja ne tik radijo bangomis, bet ir palydovu, internetu.

Pokalbio metu G.Litvaitienė svarstė, jog ateityje radijas, matyt, neišliks esamu pavidalu, bet ji tikra dėl vieno: klausytojams ir toliau reikės žinių, kurios būtų pranešamos operatyviai, norėsis įdomių istorijų, susitikimų su žmonėmis. Taigi tikėtina, kad ir ateityje išliks poreikis šviesti, auklėti, vertinti ir dalytis sukaupta informacija.

„Iš prigimties mes tingūs, o klausantis žinių bagažas išsiplečia greičiau. Todėl, manau, kokia nors forma radijas būtinai išliks, kokia tiksliai – klausimas futurologams“, – neabejoja G.Lit­vaitienė.

Aktualusis interviu su Edvinu Butkumi, ilgamečiu radijo laidų užsieniui redaktoriumi, pirmuoju nepriklausomos naujienų agentūros „Baltic News Service“ įkūrėju

– LRT radijas mini solidų 90-mečio jubiliejų. Kaip manote, daug tai ar mažai valstybiniam transliuotojui?

– Žinoma, daug. Nereikia siekti rekordų. 90 metų – brandi sukaktis. Pakanka prisiminti, kiek žmonių per tą laiką yra dirbę radijuje prieš­kariu, karo metais, pokariu. Atlaikytas ideologinis spaudimas, nors daug kas jam buvo smarkiai pasidavę. Tai labai buvo juntama atgimimo metais. Juk buvo nepaprasta stagnacija, didžiulis ideologinis įšalas: jusdavai tą eidamas Radijo ir televizijos pastato koridoriumi. Taip pat slėgė pokyčių baimė. Kai kurie, norėdami išvengti problemų, laikėsi nurodytos linijos, bet laikmetis keitėsi ir kiekviena radijo laida galėjo tos laisvės pasisemti, tik klausimas, ar sėmėsi.

Vertinant nuo 1926 m. radijas labai pasikeitęs. Nors tąkart būdavo vien tiesioginės laidos, galima sakyti, susidarė labai graži laiko kilpa: LRT radijas grįžo prie tiesioginės transliacijos ištakų. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad prieš 90 metų radijas buvo vienintelis, o šiandien kiek komercinių

stočių.

– Buvote tarp tų, kurie patyrė, kas yra cenzūra, nors gal laidoms užsieniui buvo leista šiek tiek daugiau?

–Tuo metu būdavo labai stiprių išgyvenimų: sudalyvauji kokiame mitinge, parengi reportažą vakarui, išvažiuoji namo, bet niekaip negali iš galvos išmesti to, ką matei. Juk mitinguose dalyvaudavome ne tik kaip reporteriai, bet ir kaip žmonės. Tai buvo nuostabių išgyvenimų metas. Tačiau to meto tiesioginis eteris, priešingai nei daug kas įsivaizduoja, laisvės nesuteikė. Jos tiesiog negalėjo būti. Žinias diktoriai iš dviejų lapelių perskaitydavo.

– Ar vis dar vertinate per LRT radiją girdimą informaciją kritiniu žvilgsniu, kaip buvote įpratęs?

– Nacionalinis transliuotojas kiekvienoje šalyje tęsia tas pačias tradicijas. Jis pasižymi labai plačia palete žanrų, laidų, temų. Kiekvienas rimtas žurnalistas orientuojasi į nuosaikų gilinimąsi – tai nacionalinis turtas. LRT taip pat tęsia senąsias tradicijas. Esamomis aplinkybėmis nacionalinė pozicija labai svarbi. Manau, kad LRT tai atlieka tikrai neblogai, nors kartais nustembu išgirdęs, kad nepaisoma taisyklingos kalbos standarto, daroma kirčiavimo klaidų. Tokiais atvejais norėtųsi, kad būtų pasitempta. Juk tai mūsų pasididžiavimas, todėl tartis ir dikcija pageidautina ne­priekaištinga: kalbame ne gatvėje susitikę, transliuodami skleidžiame žinią.

– Atsiradus naujų žiniasklaidos priemonių prognozuojama, kad senosios gali išnykti. Kaip manote, kokia ateitis laukia radijo? Ar jis išliks?

– Technologiniai dalykai man nelabai rūpi, technologijos radijo žurnalistų darbą labai supaprastino: nebeliko juostinių magnetofonų, viskas kompiuteryje. Tačiau neabejoju, kad radijas išliks. Teisiniu ir finansiniu požiūriu Lietuvoje tam labai geros prielaidos. Manau, kurti šiuo metu galimybės puikios, o tai gali duoti naudos visuomenei.

– Sąjūdžio laikais radijas tapatintas su laisva Lietuva. Iš ko tuo metu mokėsi radijo žurnalistai?

– Iš BBC, „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ radijo. Ne kartą esu girdėjęs, kad tuo metu mūsų rengiamos laidos uždavė naują stilių. Mums pavyko įtvirtinti radijo kalbą.

BFL

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Žemaitė pradėjo rašyti 40-ies, aš sulaukusi 80-ies nusprendžiau, kad gal jau laikas, paskui nebus kada – memuaruose kiti gali privelti daug netikslumų. Taip pačiai save papeikiant ir pagiriant dvi knygos ir sugulė“, – išpažįsta lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Laima Abraitytė, keturis dešimtmečius skyrusi vaikų ugdymui ir iki šiol laikoma viena autoritetingiausių šalies pedagogių.

Jai labiausiai širdį sopa dėl nuvertinamo mokytojo autoriteto ir šalies švietimo, kuris paliekamas posūnio vietoje, taip pat dėl klaidų, kurių neišvengia kolegos.

– Viena profesorė, vertindama Lietuvos švietimo sistemą, sugretino ją su greitojo maisto užkandine ir prognozavo, kad jei jos artimiausiu metu nereformuosime, turėsime bėdų, apie kurias nė nenumanome. Ar gali būti, kad tos dienos sulaukėme?

– Krantai jaunam žmogui būtini. Jis negali savivaliauti viską aplink pamindamas. Kalbu apie Kauno mokyklos direktorių, kurį iš mokyklos išėdė ne vietoje užsirūkiusi mokinė. Štai jums skirtingi dydžiai: mokinė, kuri nesilaiko mokyklos nuostatų, ir direktorius, kuris sukūrė vieną geriausių Lietuvos mokyklų, bet neteko darbo.

Negalima taip, lygiai taip pat negalima, kad kalinys diktuotų, kokiais takučiais jam vaikščioti.

Dar viena istorija, kai nesusivaldžiusi mokytoja trenkia antausį mokiniui. Mėginu įsivaizduoti klasę, kuri dirba, o vienas, nešvankybių prisipiešęs, nešioja jas po klasę ir kaišioja prieš mokytojos akis… Kaip gali tokį elgesį pakęsti?

Netgi Vilniaus Š.Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas taip nedrąsiai gina mokytojo autoritetą, tarsi bijodamas. Dieve mano, tokiu elgesiu auginame nusikaltėlių plejadą, o ne demokratišką šalies ateitį kuriame. Tai panašėja į išvirkščią demokratiją. Negalima taip, lygiai taip pat negalima, kad kalinys diktuotų, kokiais takučiais jam vaikščioti.

– Vos prieš kelias dienas pristatytoje knygoje „Atsigręžus: iš mokytojos užrašų“ išpažįstate, kad ir pati esate trenkusi mokiniui… Galėtumėte prisiminti, kaip tai nutiko?

– Ne tik tai – ir daugiau sau nepalankių dalykų esu į tą knygą sudėjusi. O jei kalbėsime apie antausį, mane kone pusę metų terorizavo, nesusivaldžiau, kai įžeidė kaip moterį, ir trinktelėjau. Paskui dėl šio savo poelgio labai sielojausi. Bet ir šiandien manau, kad negalima leisti iš savęs tyčiotis. Kartais tiesiog būtina save apginti. Tačiau šioje situacijoje mokytojas, atliekantis savo pareigą, yra visiškai beteisis, o kažkoks išpaikintas lepūnas diktuoja gyvenimo tvarką…

Ar galime stebėtis susidariusia padėtimi, kai švietimas daugelį metų atiduodamas atsitiktiniams žmonėms?

Daugelis mokytojų su tuo susitvarko, tačiau yra ir mažiau kvalifikuotų, tokių, kurie nesuvaldo situacijos. Bet ar galime stebėtis susidariusia padėtimi, kai švietimas daugelį metų atiduodamas atsitiktiniams žmonėms? Kam atitenka ministrų postai? Laimėjusiems rinkimus, o kiek jie turi kompetencijos – niekas neklausia. Viskas turėtų prasidėti nuo mokyklos, joje – mūsų ateitis.

– Dirbdama 23-iojoje mokykloje išlydėjote daug mokinių, kurie šiandien pripažinti ir daug pa­siekę (Eugenijus Laurinaitis, Rimantas Sakalauskas, Vytautas Kernagis ir kt.). Kaip sekėsi sutarti su šia klase?

– Susikalbėti iš karto nebuvo lengva. Formaliai jie mane priėmė: tu dirbk savo, mes dirbame savo, netrukdykime vieni kitiems. Bet paskui labai susikalbėjome. Buvo visas mano klasės vyrukų ansamblis, gyvenome labai aktyvų kultūrinį gyvenimą. Dauguma mokinių nebuvo linkę į tiksliuosius mokslus, tačiau savo energijos tuščiam siautėjimui neeikvojo. Daugelis jų buvo kilę iš šviesių inteligentų šeimų, o aš pati, pokario vaikas, nesidrovėdama iš jų mokiausi elgesio kultūros, gaudavau informacijos apie būsimus spektaklius, koncertus (nemažai buvo aktorių vaikų). Tuo metu pati mokiau kalbos, jos pajautimo niuansų, etnografijos, liaudies dainų.

– Naujausioje knygoje pasakojate apie savo auklėtinius. Smalsu, kokį prisimenate šviesaus atminimo V.Kernagį.

– Aštrų, ironišką, gana konfliktišką, talentingą, gabų, labai giliai užgriebiantį literatūrą (jau mokykliniais metais jis apie Trakų pilį dainavo). Mano auklėtinis jis buvo iki vienuoliktos klasės, vėliau iš mūsų išėjo.

– Kuo jus patraukė mokykla, mokytojo profesija?

– Ne mokykla mane traukė – literatūra. Nuo pat mažens žinojau, kad jos mokysiuosi (vos penkerių pradėjau skaityti). Tėvas didžiuodavosi, kad aš, penkiametė, skaitau. Dabar ir ketverių metų vaikai skaito. Mano šeimoje keturi vaikai buvo vyresni už mane, aš tiesiog jų nusiklausiau. Labai didelį pomėgį knygai turėjau. Ne tik knygai – viskam, kas parašyta, išspausdinta. Močiutė bardavo mano mamą, kam man leidžia skaityti, bijodavo, kad akis sugadinsiu.

O aš ką sugriebusi – laikraštį ar degtukų dėžutę skaitydavau prie pilnaties, prie krosnies ugnies. Skaitydavau pokariu, kai žiburys buvo suplota gilzė, aliejaus pripilta, dagtis iš kažkokio vilnonio audinio. Šviesos būdavo, bet jau dūmų ir smarvės – beprotiškai. Šitaip buvo perskaityta ir „Vinetu“, ir „Raitelis be galvos“, ir „Vargdieniai“, ir „Raupsuotoji“.

Skaitydavau, ką nugriebusi, tačiau širdžiai pašaukus, o partijai paliepus ėjau ten, kur reikėjo, – į mokyklą. Niekas neklausė, kuo noriu būti. Taigi galvoti apie rašymą negalėjau. Rašyti tuo metu galėjo tik labai talentingas, ezopinę kalbą įvaldęs žmogus. O aš rašiau savo prisiminimus, nebuvau rašytoja ir šiandien nesu. Į knygas sugulė tik tai, kas pačiai užkliuvo gyvenime, ties kuo stabtelėjau.

Svarsčiau, kad svetimiems mano kūryba gal nebus įdomi, nors kaip laiko ženklas –  kodėl ne?

Tačiau su mokytojais man labai sekėsi. Jie buvo šviesūs ir talentingi. Marijampolės mokytojų seminarijai tuo metu vadovavo Pranas Naujokaitis. Daugelis jį iki šiol kaip gyvą stebuklą prisimena. Jis buvo subūręs kolektyvą, kuriame netrūko kolegiškumo, pagarbos. Visa tai kirtosi su sovietiniais pedagogikos principais. Tokioje terpėje formavausi kaip pradinės mokyklos mokytoja, o universitete teko laimė bendrauti su Juozu Balčikoniu, Vanda Zaborskaite, Meile Lukšiene, Jurgiu Lebedžiu, Donatu Sauka. Taigi prisiliečiau prie labai šviesių žmonių.

– Jų pavyzdys ir paskatino imtis rašymo? O gal ir pačiai tai buvo gana netikėta?

– Iš tiesų norėjau, kad mano vaikaičiai, jau atėję į protą, turėtų galimybę prisiliesti prie giminės istorijos. Pamaniau, laikui bėgant nebebus ko paklausti, o gal jie domėsis? Po pokalbio su žurnaliste Rūta Oginskaite ir jos knygos apie V.Kernagį pristatymo pajutau poreikį rašyti. Sėdau ir dėliojau savo mintis, labai chaotiškai, pasiklysdama tuose lapuose. Kompiuteriu dirbti taip ir neišmokau, viską rašiau ranka. Svarsčiau, kad svetimiems mano kūryba gal nebus įdomi, nors kaip laiko ženklas –  kodėl ne?

– „Pradžiose“ sutalpinote ir humorą, ir sukrėtimus, ir nerimo akimirkas. Memuarus itin puošia jūsų emocijos, besiskleidžiančios Lietuvos ir Sibiro peizažų fone. Toks ir buvo sumanymas ar forma išsigrynino rašant?

– Sakau, kad knygoje sugulė visa tai, ką dar prisimenu iš anos Lietuvos, tarkime, 1940 m. birželio 15 diena, kai man tebuvo septyneri. Prisiminimai mano pačios, tėvų ir senelės. Okupacija, pokaris, vaiko, o vėliau – paauglio išgyvenimai. Viešnagė Sibire ir pirmieji darbo metai Viešvilėje. O antroji knyga „Atsigręžus: iš mokytojos užrašų“ tarsi pratęsia pirmąją. Ją rengdama daug ką atkapsčiau iš savo dienoraščių, kai kas iš atminties išniro. Išleisti gal būčiau ir neprisiruošusi, bet mokiniai viską už mane sutvarkė, taigi joje mano metai mokykloje, mokinių laidos, visa mokytojos gyvenimo patirtis.

Po tų dviejų knygų galvoje vėl sumaištis, bet trečios knygos neberašysiu. Kas žino, kiek liko to sąmoningo laiko, bet kol jo turiu, džiaugtis gyvenimu moku.

– Jūsų biografija panaši į sėkmės istoriją. Kad ir kur patekdavote, susiklostydavo palankios aplinkybės, net ir Sibire. Galėtumėte prisiminti, kokiomis aplinkybėmis ir kuriuo metu ten vykote?

– Stalinas jau buvo nusibaigęs. Nepasakyčiau, kad vykau iš labai didelio patriotizmo: universitete buvau pakankamai įsukta į sovietinį mechanizmą, galbūt tik Sibire ir atsirinkau, kas yra kas. Pusseserės tėvai buvo ištremti, ji norėjo per vasarą juos aplankyti, nebuvo kaip devintokės vienos išleisti, kai vien traukiniu tenka važiuoti septynias paras. Taigi man krito likimo burtas lydėti ją. Pamačiusi tremtinių gyvenimą nusprendžiau dar metams likti, padirbti.

Kartais pagalvoju, kad tuomet žmonės daugiau įgimto gerumo turėjo, vieningesni buvo.

Pusseserės mama Ona Gratkauskienė, lituanistė, buvusi žurnalo „Moteris“ redaktorė, buvo labai aktyvi, telkė vietinę bendruomenę. Man tai buvo pilietinės, žmogiškosios brandos metai. Jei būčiau grįžusi dvejais metais vėliau, tikrai būtų iš universiteto išmetę, o tąkart tik charakteristikos iš Sibiro paprašė.

Baigusi universitetą ir apgynusi diplominį darbą pagal paskyrimą išvykau į Viešvilę prie Nemuno. Tuo metu galva buvo pilna sumanymų, tačiau iš Vilniaus įšokau į tokią mažytę kultūros terpę, net pieno ar sviesto tekdavo važiuoti į Tilžę ar Jurbarką, o juk autobusų nebuvo, taigi ne kartą esu ant kelio balsavusi ir keliavusi pakeleivingais sunkvežimiais. Kartais pagalvoju, kad tuomet žmonės daugiau įgimto gerumo turėjo, vieningesni buvo. Sovietizacijos penkiasdešimtmetis tai iš mūsų atėmė, išdarkė žmogaus ryšį su žmogumi.

– Ar prisimenate save, kilusią iš šešių vaikų šeimos ir tik į Vilnių atvažiavusią?

– Jauna, iš juodo pokario, kruvinos ir tamsios aplinkos ištrūkusi. Šiandien gal sunku patikėti, bet iki įstojimo į universitetą buvau mačiusi tik Alytų ir Kauną. Papuolusi į Vilnių po krisliuką tą kultūrą tiesiog gerte sugėriau. Labai daug davė galimybė šlietis prie šviesių žmonių.

– Tačiau vėliau tie horizontai plėtėsi, siekėte Izraelį, ir ne tik jį.

– Drauge su sūnumi buvau nuvykusi į jų Nepriklausomybės šventę. Net širdį suspaudė: suvažiavę tie žydeliai, ratu susistatę vaikų vežimėlius, kiekviename pulkelyje po keturis penkis vaikus.

Daugelis šiandien pasinešę į turtėjimą, keliones, o tai, kas svarbiausia, šeima, ryšys su artimiausiais, likę kaip antraeiliai dalykai.

Dažnai pagalvoju, kad dabar žmonės siekia ne pagal savo galimybes. Per savo karjerą mokiau nemažai žydų vaikų ir man labai įstrigo vienas dalykas: jie visuomet labai pasveria vaiko galimybes.

Mūsiškiai „gelbėja“ savo vaikus per pakišas ir aplinkinius kelius. Jie tempia, o vaikas nesitempia.

Kartą sulaukiau raudančios mamos: kas iš jos sūnaus bus? Patikinau, kad su jo žiniomis nieko gero nebus. Tuomet įtaisė jie tą vaiką į graverių profesinę mokyklą, ilgainiui ir patys pamatė, kad vaikas tam gabus. Išmintis tokia: kam eiti keliu, kuris niekur neveda?

Žydai labai jaučia savo kompetencijos lubas, gal todėl dažno jų gyvenimas sėkmingas. O mūsiškiai tuo metu „gelbėja“ savo vaikus per pakišas ir aplinkinius kelius. Jie tempia, o vaikas nesitempia. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad auga prastesnis žmogus, – niekuomet nereikėtų tapatinti savo vertės su profesija.

– Nemanote, kad palengva keičiasi visuomenės požiūris į „juodą“ ir „baltą“ darbą? Vis daugiau žmonių renkasi mokslus profesinėse mokyklose.

– Lietuvoje vis dar gyvybingas toks pseudobajoriškas požiūris į užimamas pareigas. Jei kažkokio ypatingo posto neužimi, nieko vertas esi. Su kolege Violeta Tapiniene esame tokį dėsnį suformulavusios: mokiniai būna auksinio proto, auksinių rankų, bet būna ir tokių, kurie nei to auksinio proto, nei tų auksinių rankų neturi, bet labai dažnai turi auksinę širdį. Todėl reikalauti vienodai iš visų mokytojas negali. Kiekvienam duota skirtingai, tik klausimas, ką su tuo darai. Juk ir duoną pelnyti galime labai skirtingais būdais.

Bet Lietuvoje vis dar daug nepagrįsto zyzimo. Atrodytų, džiaukis, žmogau, kad šiandien dar gyveni, nei cunamių, nei taifūnų ar potvynių mūsų platumose nėra, gyvename kaip Dievo užantyje, bet vis negerai…

– O gal Lietuvai trūksta lyderių, kad to geresnio, tikrų europiečių gyvenimo vis nepasivejame?

– Talentingų, patrauklių ir sugebančių vesti paskui save minias Lietuvoje yra, tik su jų sąžine bėda, o be jos žmogaus nėra. Paimkime Artūrą Zuoką, Ričardą Malinauską ar tą patį Eligijų Masiulį. Atrodo, rimti, padorūs, tik širdį suspaudžia, kai žmonės geba taip sugriauti savo gyvenimą ir kitų pasitikėjimą jais.

Tik mūsų, mokytojų, klaidos, priešingai nei gydytojų, yra ne iš karto pamatomos ir lieka ilgam.

Taigi pagal savo valstybės galimybes turėtume gyventi lengviau, bet viskas siejasi su žmogaus sąžine. Mūsų liaudis turi labai gerą pasakymą: įkapėse kišenių nėra. Nieko ten nenusinešime, bet tas pinigų grobstymas vis nesibaigia. Gal iš didelio skurdo išlindus taip pasireiškia žmogaus prigimtis?

Kai pasižiūri į civilizacijų istoriją, tautų likimus, ko tik nepasitaikydavo. Bet iš tiesų gyvename sau skirtu laiku, per daug jo pakeisti negalėdami. Manau, nuo žmogaus, jo polėkio ir sąžinės labai daug priklauso, bet pagrindus įgyjame mokykloje. Tik mūsų, mokytojų, klaidos, priešingai nei gydytojų, yra ne iš karto pamatomos ir lieka ilgam.

– Kokioms socialinėms grupėms, jūsų vertinimu, Lietuvoje šiandien sunkiausia verstis?

– Man labiausiai gaila jaunų, įsitvirtinti bandančių porų. Jos neturi kada gimdyti vaikų, o biologinis laikrodis vis tiksi… Senus žemina nuolatinis centų skaičiavimas. Galima sakyti, kad laimė ne piniguose, bet jų reikia. Pati neapsikenčiu, kai pensininkai zyzia. Kita vertus, jei visą gyvenimą dirbo, vadinasi, turi butą, drabužių, tereikia pasitenkinti mažu. O kiek tokių, kurie nesugeba atsisveikinti su nomenklatūriniu butu?

Didelėje erdvėje tik dulkės kaupiasi, o jie verkia, kad visa pensija mokesčiams išeina. Gyvenimą keisti reikia. Užsienyje įprasta užaugus vaikams persikelti į mažesnį būstą, bet mūsiškiams svarbu verkšlenti.

– Kartą esate apibūdinusi save kaip filologę, kuri liko be svetimų kalbų. Nejau mokate tik gimtąją kalbą?

– Vokiečių okupacijos metais visai neblogai buvau pramokusi vokiškai. Netgi vertėjavau. Tik kartą, kai vokietukai paklausė, kiek mano sesei metų, sumaišiusi skaičius vietoje 16, 60 pasakiau, tai taip kvatojo.

Užėjus rusų frontui pramokau rusiškai. Šią kalbą tobulinau ir mokykloje. Su anglų tik vidurinėje susipažinau, bet kadangi užsienio kalba nebuvo privaloma, greitai ją numečiau. Įstojusi į Vilniaus universitetą labai triūsiau, kol vokiečių išmokau reikiamu lygiu. Bet, žinote, kai egzaminui išmoksti, labai greitai pamiršti. Laisvai skaitau ir lenkiškai, bet geriausiai jaučiu ir moku gimtąją kalbą.

– Visus 82-ejus metus nugyvenote Lietuvoje. Nebuvo pagundų, minčių emigruoti?

– Taip, visus tuos metus gyvenau čia, tačiau bijojau mažai, daugiausia dėl mokinių, bet mintys apie emigraciją aplenkė. Kur jau čia emigruosi, nebent tik ten (juokdamasi baksnoja pirštu į žemę), bet, ačiū Dievui, nors savoje žemėje.

Gyvenimas būna visoks, ne vien tik lengvas. Man jį džiaugsmo pripildo knygos, gamta, artimi draugai, kurių neturėjau daug, bet mūsų draugystė tęsėsi dešimtmečiais. Artumo jausmas ypatingas, gaila, kad mūsų emigrantai ilgainiui jį praranda.

Petro Malūko nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Raseinių rajono Girkalnio miestelio sodininkų Almos ir Vytauto Okockių verslas – įkvepianti šeimos istorija siekiantiems prisidurti iš mėgstamos veiklos, o kino kūrėjams – neparašytas scenarijus apie paveldėtą žemę ir darbščias lietuvių rankas.

Itin neįprastų derinių uogienės (avietės su liepų žiedais, mėtų lapeliais, imbieru, šermukšniai su avietėmis, avietės ir raudonieji serbentai), kurias ragaudami galvas kraipo ne tik vengrai, bet ir išrankūs lietuviai, raseiniškiams leidžia gyventi oriai, kaip sako jie patys – aukštai pakelta galva, per mėnesį prie šeimos biudžeto prisiduriant kone po vieną vidutinį atlyginimą.

Žmona kaip tik tuo metu atgavo senelių žemę, ėmėme sodinti vaismedžius, uogų krūmus, tačiau perdirbti sodo gėrybes nusprendėme tik po kurio laiko.

Matematikos mokytojo ir buhalterės šeimoje sprendimas imtis sodininkystės subrendo augi­­nant vaikus. „Nelengvos gyvenimo sąlygos ir šeima, kurią išlaikyti iš dviejų algų buvo ne taip jau paprasta, vertė ieškoti geresnio uždarbio. Žmona kaip tik tuo metu atgavo senelių žemę, ėmėme sodinti vaismedžius, uogų krūmus, tačiau perdirbti sodo gėrybes nusprendėme tik po kurio laiko“, – prisimena 57-erių matematikas V.Okockis.

Turguje didžiulius kiekius uogų ir vaisių anksčiau parduodavę sutuoktiniai apie cechą, kuriame šiandien šaldo ir džiovina uogas, galvoti ėmė tik tuomet, kai vaisių ir uogų prekyba turguje sumažėjo. „Neparduotos produkcijos antrą kartą į turgų neveši, taigi ėmėme ją šaldyti, išsikėlėme tikslą parduoti ne žaliavą, o koncentruotą produktą“, – pasakoja ūkininkai.

Tik pačių sode augančias gėrybes perdirbantys sutuoktiniai cechą įsirengė savomis išgalėmis (per ilgą laiką teko investuoti apie 29 tūkst. eurų), o valstybės deklaruojama parama smulkiajam verslui nusivylė. „Ji mažam žmogeliui neprieinama“, – tvirtina tik savo atkaklumu ir užsispyrimu norimą rezultatą pasiekę su­tuoktiniai.

Šilauogių sodinukų 1999 m. Okockiai pirko iš Varšuvos, o aviečių – iš Liublino. Vėliau sodino vyšnių sodą, bet šis nepasiteisino, kaip ir juodųjų serbentų auginimas. Parduoti uogų turguje neapsimokėjo dėl itin žemai kritusių kainų, taigi kone trejus metus serbentų derlių tekdavo palikti paukščiams.

Tačiau iš praeities klaidų pasimokę sodininkai šiandien randa naujų sprendimų. „Jei uogų supirkimo kaina atėjus jų sezonui nepalanki, jas užšaldome ir gaminame uogienes, traškučius, džemus“, – išmoktomis pamokomis dalijasi Okockiai, iki šiol dirbantys nuolatiniuose darbuose. Sodininkystė jiems – vasaros ir kiekvieno laisvesnio vakaro užsiėmimas.

Bene labiausiai nusisekusiu savo gaminiu sodininkai vadina graikiniais riešutais ir šokoladu gardintą obuolių sūrį.

Liepos ir rugpjūčio mėnesiais itin aktyviai sodo gėrybes renkantys, parduodantys ir iš jų produkciją gaminantys Okockiai šį pavasarį didžiąją dalį gaminių jau pardavė. Į Kauną, prie miesto pilies vykstančius turgelius, iki naujo derliaus sutuoktiniai jau nevyks, tačiau produkciją į ekologiškų produktų parduotuves Vilniuje žada tiekti iki naujo uogų ir vaisių derliaus pradžios.

Bene labiausiai nusisekusiu savo gaminiu sodininkai vadina graikiniais riešutais ir šokoladu gardintą obuolių sūrį. „Tai karščiausia mūsų naujiena, kuriai ir patys sunkiai atsispiriame. Metėme iki tol valgytus saldumynus į šalį ir kur buvę, kur ne – vis prie obuolių sūrio“, – juokiasi matematikas, besidžiaugiantis darnia kaimynyste su Dainiumi Šerkšnu, buvusiu savo mokiniu, šiandien vienu garsiausių Lietuvos bitininkų. Gražiuoju sutariantys kaimynai vienas kitam gelbėja veždami gurmanišką produkciją į Vilniaus parduotuves.

Moderniai sode ir ceche besitvarkantis Vytautas, pasak buvusio jo mokinio, visad buvo labai inteligentiškas ir sumanus žmogus, sutarė su mokiniais, o tai, ką sukūrė su žmona, D.Šerkš­no vertinimu, yra išskirtinė istorija.

Ateityje šių uogienių asortimentą žadame smarkiai plėsti, esame pasodinę apie šimtą šermukšnio sodinukų.

„Pagrindinis mūsų uždavinys – pasiūlyti tai, ko nėra parduotuvėse. Kasmet rinkai pateikiame po vieną ar dvi naujienas, šių metų atradimas – uogienė su šermukšnių uogomis. De­sertinė, silpnai karti, pirkėjų gana retai ragaujama šermukšninė itin patraukli dėl skoninių savo savybių. Ateityje šių uogienių asortimentą žadame smarkiai plėsti, esame pasodinę apie šimtą šermukšnio sodinukų“, – pasakoja V.Okockis.

Iš šiauriau gyvenančių tautų šermukšnių uogienės receptą perėmęs lietuvis pasakoja, kad estai ar latviai neįsivaizduoja žiemos be šios uogienės.

Sunokusias uogas ir vaisius sodininkams apdoroti padeda Prancūzijoje įsigytas įrenginys, iš uogų pašalinantis sėklas, supjaustantis ir džiovinantis. Jei ne jis, daug sunkiau būtų išvirti aviečių ir vyšnių džemo.

Pakeisti lietuvių požiūrį į džemą bandantys raseiniškiai pripažįsta: pramoninė gamyba smarkiai sugadino jo įvaizdį, o juk išvirti džemą daug sunkiau nei uogienę (reikia tiksliai nustatyti cukraus ir pektino santykį, pašalinti uogų žieveles, kauliukus).

Smagiausias uogų ir vaisių rinkimo procesas, o gamyba ir pardavimas, ypač turguje, sekasi ne taip lengvai.

Pirkėjai dėl natūralumo itin vertina Okoc­kių gaminamus obuolių traškučius (šie nepraradę ne tik obuolių skonio, bet ir žalsvos spalvos), o patys sodininkai džiūgauja, kad pirkėjai iš naujo atranda agrastus. „Be reikalo žmonės juos taip primiršo: juose daug ląstelienos, natūralaus cukraus, organinės rūgšties. Iš mineralinių medžiagų daugiausiai kalio, natrio, magnio, geležies, vario“, – apie uogas, kurias naudoja ir savo uogienėms virti, pasakoja sodininkai.

A.Okockienė prasitaria, kad jai smagiausias uogų ir vaisių rinkimo procesas, o gamyba ir pardavimas, ypač turguje, sekasi ne taip lengvai: nuo 8 iki 12 val. tenka sparčiai suktis, nes pirkėjų eilutė netrumpėja, o laukti niekas nemėgsta. Dėl to sutuoktiniai į turgų keliauja drauge, kad galėtų vienas kitą pavaduoti.

Į sodo gėrybes kėsinasi ir dvikojai

Birželio pradžioje bendro gyvenimo trisdešimtmečio sukaktį minėsiantys Okockiai pasvajoja daugiau jėgų ir laiko skirti savo sodininkystės verslui, bet kol kas neapleidžia ir įprastų darbų, juolab kad gegužę jų sode darbai tik įsibėgėja. Palaimingas atokvėpis truks iki liepos, o tuomet – tik spėk suktis: derės šviežios uogos, teks jas turguje pardavinėti, traškučius, sirupus ir vaisių trapučius ruošti. Darbščioms sodininkų rankoms dar gelbės samdoma darbininkė. „Mūsų pačių vaikai šiame versle savęs nemato: sūnus Vilniuje, dukra į Ispaniją nutekėjusi, va­saros pradžioje ketiname ją aplankyti“, – prasitaria šeimoje už buhalteriją atsakinga ponia Alma.

Pagyrų už preciziškai gaminamą produkciją ir iš pačių artimiausių, ir iš svetimų sulaukian­tys Okockiai šilauoges augina aplink na­mus, esą tik taip pavyksta apsaugoti jas nuo spa­r­nuotų ir dvikojų vagišių, o avietės ir juodieji serbentai sirpsta laukuose.

Laukdami naujo uogų derliaus sodininkai eksperimentuoja ir išbando ne vieną uogienės ar džemo receptą, kol rezultatas tenkina abu. Štai su kepenų paštetu ir juodos duonos užkandėle Okockiai rekomenduoja išmėginti džiovintą ir plikytą juodųjų serbentų uogienę, su panakota – pikantišką šilauogių uogienę (pagardintą juodaisiais pipirais, muskatu, gvazdikėliais, lau­ro lapeliais). Ši, pasak garsaus virtuvės vadovo Roberto Ščesnavičiaus, itin tinka ir prie varškės sūrio ar baltos mėsos patiekalų – vištienos, an­tienos ir pan. Ne vienam garsiam Kauno restoranui pikantišką uogienę su šilauogėmis ir kitas pačių ruoštas uogų tyres tiekiantys Raseinių sodininkai sutaupo virtuvės vadovų laiko.

„Jų produkcija labai aukštos kokybės. Štai aviečių trapučiuose ir džiovintuose obuoliuose labai mažai cukraus, o tai leidžia panaudoti juos gaminant daugelį patiekalų, juos puošiant. Gaminių antkainis nėra mažas, bet jie kokybiški ir taupantys mūsų laiką“, – apie trečius me­tus besitęsiančią partnerystę su Okockiais pa­sakojo R.Ščesnavičius.

Jo teigimu, Almos ir Vytauto gaminami trapučiai prilygsta vitaminų bombai,  o džemai ir uogienės – be konservantų, produkciją atpiginančių skonio stipriklių. Į verdamus džemus ir uogienes vietoj citrinų rūgšties, kurią naudoja daugelis gamintojų, pilama citrinų sulčių, suteikiančių reikiamo skonio ir blizgesio.

Parduodant gaminius turguje už 250 gramų juodųjų serbentų uogienės sodininkai prašo 1,15 euro, tačiau gurmaniškų ar ekologiškų pro­duktų parduotuvėse šie gaminiai įprastai kai­nuoja brangiau, nes nori uždirbti ir pardavėjas.

Valandų valandas apie savo produkciją pa­sakoti galintys sodininkai – išties įkvepiantis pavyzdys, kuriuo galėtų pasekti ne vienas savo svajonių bent kiek prisidurti prie kuklios lietuviškos algos nerealizavęs pilietis.

Laiko, skiriamo šeimos verslui, neskaičiuojantys sutuoktiniai į savo darbą žvelgia išmintingai: dirbdami mėgaujasi kūrybos procesu, nesikoncentruoja į baigtinį rezultatą, gal todėl ir rezultatai juos taip džiugina.

„Ko tik iki sodininkystės nebandėme – ir grybus, ir daržoves auginome, bet uogininkystė pasirodė kur kas patrauklesnė ir gardesnė. Su­pratome, kad didžiausi mūsų konkurentai bus lenkai (jie didžiausi Europos sodininkai), bet nuosavo verslo nepabūgome, o ilgainiui jis ta­po saugesnio gyvenimo uostu, taigi jame ir iš­me­tėme savo inkarą“, – nuotaikingai pasakoja matematikas, ne tik mokyklinėje lentoje, bet ir gyvenime tiksliai rikiuojantis savos kūrybos uogienių ir džemų formules.

Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas Vidas Juodsnukis teigia, kad Okockiai verti pagiriamojo žodžio: „Jų produkcija itin sėkmingai išperkama turgeliuose, ja neatsistebi užsieniečiai. Gaminiai nėra labai pigūs, tačiau paklausūs ir pelnę vietinių bei atvykstančiųjų pripažinimą.“

Nuo 2013 m. su sodininkais bendradarbiaujančios gurmaniškų ir ekologiškų prekių elek­troninės parduotuvės „Biosala“ komercijos va­dovė Vaida Tilmantienė atskleidžia, kad populiariausios Okockių prekės sostinėje – obuolių traškučiai ir šaldytos avietės. „Šiuos produktus mūsų klientai jau įvertinę ir pamėgę. Dirbti su šiais sodininkais itin paprasta, jų produkcija kokybiška, atitinkanti reikiamus sertifikatus, pa­­sižymi itin didele paklausa. Uogų ir vaisių produkcijai įtakos turi sezoniškumas: šį pavasarį jos likučiai eina į pabaigą. Kol kas dar sulaukiame įvairių šaldytų uogų tyrių (aviečių, juodųjų serbentų, agrastų), uogienių (aviečių, ši­la­uogių), obuolių sūrių, obuolių traškučių papildymo“, – pasakoja V.Tilmantienė.

Ji atskleidžia, kad rinkdamasi ūkininkų siūlomą produkciją pirmiausia peržiūri gaminių sudėtį, jų sertifikatus, o ar gaminys bus paklausus, netrukus parodo pirkėjai. Pastaruoju metu itin išpopuliarėjusi ūkininkų produkcija mieste vertinama dėl ekologiškumo ir aukštos kokybės, todėl artimiausiais metais jai žadamos geros perspektyvos.

Uogienių ir džemų paslapties neatskleidžia

Į sostinę savo produkciją atvežę Okockiai pasakoja čia pasirodantys, kai prisikaupia daugiau užsakymų – paprastai savaitgaliais. Tikra panacėja jie vadina pačių gaminamus vaisių trapučius ir traškučius. O uogienės tokio didelio pasisekimo parduotuvėse neturinčios: „Lie­tu­viai produkto reikalingumą įvertina pa­klausę savęs, ar gali patys tokį namie pagaminti. Daž­nas vis dar turi uogienės atsargų, taigi kol ne­paragauja ir nežino, kad mūsų – kitokio skonio, verdamos ant garų specialiuose puoduose dvigubu dugnu, pirkti nesiryžta.“

Tačiau ruošdamiesi į užsienį aplankyti giminaičių daugelis jau įsitikino, kad nėra geresnių lauktuvių, nei Okockių obuolių sūriai. Dvejus metus tobulinti ir šiandien jau su šokoladu ir graikiniais riešutais lyg šokoladukai į gurmaniškų ir ekologiškų produktų parduotuves tiekiami saldumynai pastebėti ir atvykstančių turistų. Nedideli, kelių kąsnių saldumynai parduotuvėse neužsiguli, o jų sumanytojai netveria džiaugsmu.

Raseiniškiai atskleidžia, kad aplinkiniai ne kartą mėgino pagaminti tokių pat produktų, bet lygiai tokių pačių dar niekam nepavyko „90 proc. savo gaminių sudėties neslepiame, tačiau 10 proc. užkeikimo neatskleidžiame“, – juokauja ponas Vytautas.

Filosofiškai į gyvenimą žvelgiantis pašnekovas mano, jog Lietuva galėtų būti kur kas verslesnis kraštas, jei tik žmonės įsisąmonintų, kad nėra padėties be išeities. „Dažnai žmogus susitaiko su prasta savo padėtimi, manydamas, kad išeities nėra, todėl ir papildo išmaldos prašančiųjų gretas, o jei paklaustų savęs, ką dar moka, kokius savo gebėjimus galėtų įdarbinti, situacija tikrai keistųsi“, – atsispirdamas nuo savo šeimos pavyzdžio svarsto raseiniškis.

Iš baimės likti be pragyvenimo šaltinio puoselėti nuosavą sodą pradėjęs mokytojas į jį įdėjo daug meilės ir išmonės, o jo žmona netikėtos sudėties ir nepamirštamo skonio uogienėmis, matyt, pranoko visas pažįstamas šeimininkes.

Pavyzdžiu, kaip atkakliai kabintis į gyvenimą, ne tik savo vaikams, bet ir aplinkiniams tapę sodininkai iki šiol nepaliauja svajoti, kaip gyvens sulaukę pensijos. Raseinių miesto Viktoro Petkaus pagrindinės mokyklos matematikos mokytojas V.Okockis ir Girkalnio degalinės buhalterė A.Okockienė sutaria, kad gal tuomet pagalvos ir apie tarptautinę savo produkcijos prekybą, nes kol kas vos spėja suktis ir vietinėje rinkoje.

Televizoriaus pultelio į rankas jau daug me­tų neimantys sutuoktiniai sutaria, kad preciziškumas ir planavimas turint šeimos verslą itin svarbu, o jie abu tokių gebėjimų turi – matyt, tai ir yra varomoji jųdviejų jėga. „Mums tai smagi, skani sritis, padedanti gyventi oriai“, – apie savo verslą sako Okockiai.

„Jų ceche vyrauja pavyzdinė tvarka, viskas iki smulkmenų apgalvota“, – apie kaimynų patalpas, įrengtas 40 kvadratinių metrų pastate, anksčiau buvusiame šeimos ūkiniame pastate, pasakoja D.Šerkšnas. Ten, jo tikinimu, išsitenka ir virtuvė, ir šaldytuvas, ir šaldiklis.

Šešias dienas per savaitę dirbantys Okockiai poilsiui skiria tik sekmadienį. Esą, kai patinka tai, ką darai, daugiau poilsio ir nereikia. „Šį sezoną stengsimės dar labiau mažinti cukraus kiekį savo uogienėse, nors be jo uogų neišlaikysi“, – dėsto pavyzdiniais šalies sodininkais vadinami sutuoktiniai.

Jiems ne vis vien, kaip jų sode užderėjusią produkciją vertina aplinkiniai, todėl prieš pa­siūlydami naujų gaminių visuomet rengia jų degustacijas, laukia atsiliepimų. „Jei žmonėms patinka, jei gardu, ar reikia didesnio įvertinimo?“ – kukliai šypsosi ponia Alma.

Ji, kaip ir sutuoktinis, sakosi esanti patenkinta tuo, ką pavyko sukurti per pastaruosius penkerius metus. Moteriai širdį suspaudžia tik pagalvojus apie šios veiklos perspektyvas: vaikai toli, nebus kam perimti šeimos verslo. Tačiau liūdėti – ne Okockių būdui. Sutuok­ti­niai pasakoja, kad ir Madride per vykusias jų dukters Vaivos vestuves neapsieita be uogienių: 120 svečių apdovanota jaunųjų meilės uo­giene su mėtomis.

Vytauto Okockio dosjė

Amžius: 57 metai.

Išsilavinimas: matematika.

Alma mater: buvęs Vilniaus pedagoginis institutas (dabar Lietuvos edukologijos universitetas).

Sritis: sodininkystė.

Turima žemė: 2,5 ha.

Sukurta darbo vietų: 1.

BFL

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Ką daryti, jei skausmas nepaleidžia 24 valandas per parą: trukdo dirbti, bendrauti, o pasąmonėje kirba vienintelė mintis – kaip jo atsikratyti? Pacientai, praradę kantrybę laukdami eilės į valstybines gydymo įstaigas, sako jau pramynę takelį į privačią Baltijos ir Amerikos kliniką. Šią tendenciją klinikoje dirbantis neurochirurgas Arūnas Šitkauskas vadina kasmet vis labiau didėjančia.

– Šiandien pacientas jau gali rinktis valstybinę arba privačią mediciną. Kaip vertinate pastarosios galimybes atliekant neurochirurgines operacijas Lietuvoje?

– Privačių neurochirurgijos paslaugų atsiradimas yra geras požymis, tačiau siekiant teikti kokybiškas medicinos paslaugas privačiame sektoriuje reikalingos didžiulės investicijos į operacinių gerinimą, medicininės įrangos įsigijimą (mikroskopus, endoskopus), profesionalios komandos subūrimą. Tik tuomet galime teikti pagalbą, adekvačią valstybiniam sektoriui. Privačiuose medicinos centruose dažniausiai gydomi pacientai su nugaros skausmais, radikulitais, išvaržomis, slankstelių uždegimu ir pan.

Man tenka konsultuoti daug ligonių, kuriems operacijos nereikia: iš tiesų pirmasis specialistas, į kurį kreipiasi pacientas, turėtų būti ne neurochirurgas, o neurologas. Bet taip nėra dėl ydingos mūsų medicinos sistemos.

Privačios medicinos poreikis visada buvo ir bus, šiandien jis tebedidėja. Iki šiol jį kiek stabdė investicijų stoka.

Nors atsiradus magnetiniam rezonansui skausmus sukelianti patologija įvardijama labai greitai, ligonių eilės valstybinėse įstaigose netrumpėja. Specializuotuose centruose daroma viskas, kad konsultacijos pagerėtų, bet iš tiesų žmonėms specialistų konsultacijų tenka laukti po mėnesį ar du.

Ligonių srautai privačioje įstaigoje didėja ir dėl socialinio draudimo neturinčių pacientų: tai ir mūsų išeivija, grįžtanti gydytis į Lietuvą dėl dvigubai mažesnių ir kokybiškesnių paslaugų, taip pat – atvykstantys užsieniečiai. Privačios medicinos poreikis visada buvo ir bus, šiandien jis tebedidėja. Iki šiol jį kiek stabdė investicijų stoka. Tačiau sprendimą, kur daryti operaciją – privačioje ar valstybinėje klinikoje, lemia ne pinigai, o medicininės indikacijos (visų pirma paslaugos saugumas). Kadangi privačios medicinos srityje pasiektas aukštas lygis, medicinines paslaugas galime teikti ir privačioje klinikoje.

– Taigi privati medicina lygiavertė valstybinės konkurentė?

– Rizikingų operacijų (pvz., trunkančių 12 ir daugiau valandų) privatūs medikai niekada neatliks, bet įsigyta įranga, itin kokybiški ir brangūs pasaulinės kompanijos lazeriai „Biolitec“ (toks lazeris yra vienintelis Rytų Europoje), naujas mobilus „Siemens Sire­mobil Compact L“ rentgeno aparatas, endoskopinė įranga „EasyGo“ ir mikroskopas leidžia rimtai konkuruoti su valstybinio sektoriaus paslaugomis.

Nėra jokių abejonių, kad privatus sektorius turėtų sparčiai vystytis ir ateityje: tarkime, stuburo chirurgija mažai invazyvi, saugi, būtent jai ir priklauso ateitis. Operacijos, atliekamos su minimaliomis sąnaudomis ir be pjūvio, naudingos visų pirma ligoniui. Tokios pasaulinės tendencijos. Norint pritaikyti naują gydymo metodą valstybiniame sektoriuje, tenka valdininkams įrodinėti, kad negali būti kitaip, o privati struktūra kur kas lankstesnė, greičiau reaguojanti į naujoves, neturinti apribojimų dėl viešųjų pirkimų.

Dievas niekada nemano, kad jis yra neurochirurgas, o neurochirurgui – pasitaiko.

Baltijos ir Amerikos klinikoje jau šiandien yra visos prielaidos minimaliai invazyvios spinalinės ir skausmo chirurgijos plėtrai. Nė viena kita privati klinika Lietuvoje negali pasigirti neurochirurginiu mikroskopu, naujausios kartos lazeriu „Biolitec“ ar endoskopine aparatūra.

– Kaip manote, ar pagrįstai žmonės baiminasi neurochirurginių operacijų?

– Neurochirurgija pasižymi tam tikru mistikos elementu (ryžtis galvos smegenų operacijai daugeliui baisu), o kur dar visuomenėje sklandantys anekdotai. Ar žinote, kuo skiriasi Dievas nuo neurochirurgo? Dievas niekada nemano, kad jis yra neurochirurgas, o neurochirurgui – pasitaiko (juokiasi). Iš tiesų būna akimirkų, kai neurochirurgo judesys operacinėje gali kainuoti žmogui gyvybę. Tačiau rizika gula net tik ant medikų, bet ir ant artimųjų pečių. Kaskart žmogui išaiškiname, kodėl operacija daroma (dažniausiai todėl, kad kito kelio tiesiog nėra). Tačiau jei kalbame apie stuburo operacijas, daugeliu atvejų žmogui padėti galime, išsprendžiame jo problemas, o rezultatai, net ir Europos mastu, nėra prasti.

– Kokių problemų prispirti žmonės kreipiasi į Baltijos ir Amerikos terapijos ir chirurgijos klinikos Skausmo centrą?

– Įprastai žmones atveda problemų kompleksas, kai kada įgimtos genetinės ligos, ilgos sėdimo darbo valandos, fizinio krūvio nebuvimas arba per didelės fizinės apkrovos organizmui. Raumenų, sąnarių ir nervų sistemos masė yra kompleksinis stuburo vienetas (kad ir kuo užsiimate – sėdite, vaikštote ar gulite, jis visą laiką dirba). Kadangi stuburo problemos formuojasi per daugelį metų, per vieną dieną jų irgi neišspręsi, tenka išsiaiškinti, kuri problema vyraujanti, ir jau tuomet priimti sprendimą, kuo galime padėti.

Ligų, sukeliančių skausmus, labai daug. Mūsų pacientai dažniausiai skundžiasi nugaros, sąnarių, galvos skausmais. Laiku negydytas arba netinkamai gydytas ūminis skausmas tampa lėtinis, kurį sunku iškęsti, dėl jo nebeįmanoma normaliai išsimiegoti, dirbti, užsiimti mėgstama veikla. Skausmas šiandien nebevertinamas vien kaip fiziologinė reakcija – tai sudėtingas žmogaus nervų sistemoje vykstantis reiškinys, kuris ilgainiui gali peraugti į savarankišką patofiziologinį reiškinį – skausmo ligą. Mūsų Skausmo centre gydytojai įvertina kompleksą problemų ir tuomet sprendžia, kokį gydymo metodą taikyti: nuskausminti, atlikti operaciją ar taikyti reabilitaciją. Neretai, kai niekas nebegelbsti, prireikia neurochirurgo. Šiandien kokybišką neurochirurgo pagalbą pacientas gali gauti visose didžiųjų Lietuvos miestų ligoninėse: Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje, taip pat ir privačioje Baltijos ir Amerikos klinikoje. Čia sukaupta pakankamai technikos ir patirties, o tai leidžia išspręsti daugelį pacientų problemų (išskyrus labai retas patologijas).

Taigi neurochirurginė pagalba Lietuvoje kokybiška, tik investicijos į ją nesubalansuotos, ir tai nekinta jau 20 metų.

– Neurochirurgijos pažanga per pastarąjį dešimtmetį akivaizdi. Ką iš to laimi jūsų pacientai?

– Per pastaruosius 20 metų pagerėjo pacientų išgyvenamumas po neurochirurginių operacijų. Taip pat gerėjo ligonių slauga, pagreitėjo ligų diagnostika. Medikai iki šiol atlieka techninį darbą ir dar tebėra labai priklausomi nuo turimos gydymo aparatūros kokybės, nuo investicijų, nuo gebėjimo naudotis ta aparatūra (tenka patiems rūpintis stažuotėmis, jas apmokėti ir pan., valstybei tai dar nėra prioritetas). Priešingai nei kitiems specialistams, neurochirurgams operacijų metu būtina didelė komanda – šalia esančių kitos srities specialistų pagalba.

Licenciją gauname po 14–15 metų, bet ją gavę nesijaučiame tikri neurochirurgai: dar reikia 10 metų praktikos, daugybės specializacijų.

Nervų sistema yra vienas iš žmogaus valdymo organų. Pažeidus vieną valdymo centrą gali sutrikti endokrininė sistema, taigi žmogui prireiks endokrinologo, pažeidus kitą centrą – neurologo ir t.t. Bet reikia pripažinti, kad ne visuomet chirurgija efektyvi, tas pats kraujo išsiliejimas vienu atveju operuojamas, o kitu – ne. Dėl to daugeliui ir kyla neaiškumų, kodėl kaimyną operavo, o mūsų šeimos nario – ne. Tačiau nepamirškime, kad vieni augliai yra gerybiniai, kiti piktybiniai, taigi vienus šaliname, kitiems tokių techninių galimybių tiesiog neturime. Kas kartą situacija ir rizika – vis kita.

– Kiek metų prireikia, kol parengiamas geras neurochirurgas?

– Geram neurochirurgui parengti reikia daug laiko. Licenciją gauname po 14–15 metų, bet ją gavę nesijaučiame tikri neurochirurgai: dar reikia 10 metų praktikos, daugybės specializacijų. Esu skaičiavęs, kad stažuodamasis užsie­nyje praleidau pustrečių metų (JAV, Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Suo­mijoje, Švedijoje), tačiau to negana, nes technika tobulėja kiekvieną dieną, ši profesija reikalauja nuolatinių investicijų. Gaila, kad valstybė tuo visai nesirūpina: neurochirurgai tai daro už asmenines lėšas.

– Kiek įprastai trunka neurochirurginė operacija?

– Vidutinė neurochirurginės galvos smegenų operacijos trukmė – trys keturios valandos. Tačiau vien pasirengimas jai trunka ilgiau nei valandą – kad būtų sujungtos visos reikiamos technologijos. Operacijos laikas labai priklauso nuo pobūdžio, sudėtingais atvejais ji gali užsitęsti ir iki 20 val., tačiau medikai stengiasi, kad operacija netruktų ilgiau nei 12 val. Juk sunku ne tik operuojantiems, bet ir žmogui. Pasaulis jau nustojo žavėtis ilgos trukmės operacijomis – jos reikalauja įtempto darbo, ištvermės, rodo medikų profesionalumą. Didžiuotis mes taip pat turime kuo: per pastarąjį dešimtmetį Lietuva pasivijo geriausius Europos centrus.

– Esate minėjęs, kad jei ne sprendimas rinktis neurochirurgiją, matyt, būtumėte tapęs psichiatru?

– Aiškesnis apsisprendimas dėl neurochirurgijos gimė paskutiniame kurse. Iki šiol ji man atrodo kaip unikali specialybė (nors aukščiausiu standartu medicinoje vadinama kardiochirurgija, tą patį galiu pasakyti apie neurochirurgiją). Su kiekvienu ligoniu šioje srityje atrandu pakankamai vietos kūrybai, interpretacijai ir mechaniniam darbui.

Medikai dirba daug ir atsakingai, todėl manau, kad valstybė turėtų šiai sričiai skirti kur kas daugiau dėmesio.

Kiekvienas neurochirurgas jaučia didžiulę atsakomybę, nes žino, kad atėjęs į operacinę gali patirti komplikacijų, ligonis gali mirti. Net jei ir viską atliksi techniškai taisyklingai, rezultatas gali būti prastas, taigi tai yra vaikščiojimas peilio ašmenimis. Medikai dirba daug ir atsakingai, todėl manau, kad valstybė turėtų šiai sričiai skirti kur kas daugiau dėmesio.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Nemanau, kad erkių koncentracija didelė tik tame poligone, kur vyksta mūsų pratybos“, – svarsto kapitonas Alfonsas Bičkus, motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ viešųjų ryšių karininkas. Galimybės užsikrėsti erkiniu encefalitu nelaimingam šauktiniui, į kurį ne taip seniai įsisiurbė per šimtą voragyvių, jo vertinimu, nėra: jaunuolis tarnybos pradžioje paskiepytas nemokama vakcina, tik dėl Laimo ligos nuo jo akių nenuleidžia medikai. Sutikite, menki juokai, kai kūną suvarpo tiek erkių straublių.

„Matyt, Klaipėdoje į medikų rankas pa­tekęs Lietuvos didžiojo kunigaikš­čio Butigeidžio dragūnų ba­ta­­lione tarnaujantis vyras atsidūrė teritorijoje, ku­­­rioje gausi erkių koncentracija“, – apie situaci­ją, kai šauktinis „pasigavo“ kone šimtą erkių, svars­to Kauno Tado Ivanausko zoologijos mu­zie­jaus Vabzdžių skyriaus vedėjas Romas Fe­ren­ca.

Tiek miškininkams, tiek karininkams, nuolat leidžiantiems laiką miškingose vietovėse, erkės atrodo įprastas reiškinys.

Vienas žinomiausių šalies vabalininkų tikina, kad per pastaruosius metus kone dešimtkart ūg­te­lėjus erkių populiacijai jų viename kvadratinia­me metre galima aptikti dešimtis. Saulėtas, krū­mingas ir atviras vietas mėgstantys voragyviai pavasarį tik ir tyko šiltakraujės aukos, o ži­nant, kad per sezoną jiems būtina bent kartą pasimaitinti šiltakraujų krauju (įprastai erkės gy­vena apie 4 metus), galite įsivaizduoti, kaip jūsų tyko gamtoje. Tiek miškininkams, tiek karininkams, nuolat leidžiantiems laiką miškingose vietovėse, erkės atrodo įprastas reiškinys.

„Jokios panikos ar nerimo, kas dieną matydamas jas įsisiurbusias ar dar ropojančias, ne­jau­čiu, tereikia tinkamai apsižiūrėti ir nepamiršti asmeninio saugumo“, – sako R.Ferenca.

Vilniaus miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro specialistai įspėja: erkinio encefa­lito ar Laimo ligos virusu užsikrėtęs kas de­šim­tas voragyvis, todėl budrumo prarasti nevertėtų.

Tačiau kodėl sovietmečiu apie erkių sukeliamas ligas praktiškai nebuvo girdėti, o per pastaruosius dešimtmečius užsikrėtusiųjų pagausėjo?

Erkė – vienas seniausių voragyvių, neturinčių gamtoje jokių priešų: nė paukščiai jų nelesa.

„Ekonomines priežastis ne visuomet suprantame – kur ten gamtą supaisysi, bet akivaizdu, kad tai ne vien klimato šiltėjimo padarinys. Erkė – vienas seniausių voragyvių, neturinčių gamtoje jokių priešų: nė paukščiai jų nelesa“, – nuo kalbų apie kraujasiurbes kilusiu niežuliu stebėjosi gamtininkas Selemonas Paltanavičius.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro medicinos entomologė dr. Milda Žygutienė, ilgą laiką tyrinėjusi erkes, išskiria kompleksines priežastis – žmonės nešienauja pievų, neprižiūri pamiškių. O Darbėnų girininkijos miškininkas Vilius Per­kamas pamini ir žmonių augintinius – kates, šunis, tampančius erkių maitinimosi terpe. „Pa­siklausius žmonių susidaro įspūdis, kad erkės tik ir puola žinduolius, o iš tiesų jos gyvena įprastą savo gyvenimą. Tiesiog jų egzistencijai užtikrinti reikalingas kraujas“, – aiškina miškininkas.

Žinant, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione tarnauja apie 500 šauktinių, atrodo keistoka, kad išskirtinio krau­jasiurbių dėmesio sulaukė vos vienas šauktinis, tačiau miškininkams tai jokia naujiena.

Pažįstu žmonių, kurie lyg ko­kie siurbliai eidami miško takeliu „surenka“ vi­sas pakely pasitaikiusias erkes, o jų kompa­nionų erkės neliečia.

„Erkės, visai kaip uodai, vienus žmones puo­la, o kitų – ne. Didžioji paslaptis slypi žmogaus organiz­mo biochemijoje. Pažįstu žmonių, kurie lyg ko­kie siurbliai eidami miško takeliu „surenka“ vi­sas pakely pasitaikiusias erkes, o jų kompa­nionų erkės neliečia“, – atskleidžia S.Pal­ta­navičius.

Gamtininkas patikslina, kad erkės mėgsta drėg­mę ir šilumą, todėl mielai lenda į menkiausius aprangos plyšelius, stovyklautojų palapines, daug kas jų parsiveža iš iškylų gamtoje. Jei neužsikrėtusios – menka bėda, prasčiau, jei vieta, į ku­rią nelaboji įsisiurbė, paraudo iki monetos dy­džio. Tada būtina medicininė pagalba. Įprastai encefalito virusas tūno užkrėstos erkės seilėse, todėl jai įsisiurbus didelė tikimybė virusui patekti į žmogaus kraują.

Pirmieji erkinio encefalito požymiai pasireiškia praėjus keletui dienų po erkės įsisiurbimo: pakyla temperatūra, stipriai skauda galvą, krečia šaltis, pykina, sutrinka miegas. Gali atsirasti ir įvairių galvos arba nugaros smegenų pažeidimo simptomų.

Pasaulyje erkiniu encefalitu kasmet suserga 10–13 tūkst. žmonių. Didelis sergamumas re­gis­truo­jamas visame Baltijos regione – Estijoje, Lat­vijoje, Lietuvoje, todėl iškylaujant gamtoje reikia pasirūpinti tinkama apranga, o grįžus atidžiai apžiūrėti visą kūną.

Nuo kitos erkių platinamos – Laimo ligos vak­­cinos nėra. Sergamumas šia liga mūsų šalyje dar di­­desnis. Per pastaruosius penkerius metus serga­mumo rodiklis siekė 74–87 atv./100 tūkst. gy­ventojų.

Vietose, kur gali būti paplitę voragyviai, reikėtų rengtis šviesiais drabužiais, kelnes susikišti į kojines, užsisegti rankogalius, nešioti galvos ap­dangalą, pasipurkšti repelentais.

Pasak entomologės M.Žygutienės, riziką susirgti erkiniu encefalitu mūsų šalyje didina tai, kad sąlygos veistis erkėms nepaprastai geros: daugiau negu trečdalis Lietuvos yra miškingos teritorijos, vyrauja mišrių lapuočių miškai, drėgmės užtenka. O štai gyventojai stokoja atsargumo: vietose, kur gali būti paplitę voragyviai, reikėtų rengtis šviesiais drabužiais, kelnes susikišti į kojines, užsisegti rankogalius, nešioti galvos ap­dangalą, pasipurkšti repelentais.

„Daugelis susidūrimą su erkėmis įsivaizduoja kaip animacinį filmuką, kai pasirodžius žmogui plikomis blauzdomis erkės puola dideliu bū­riu, tačiau iš tiesų yra išsidėsčiusios mozaikos prin­­cipu ir puola pavieniui“, – aiškina M.Žy­gu­tienė.

Specialistė sako dažnai sulaukianti nepagrįstų kaltinimų, esą žmonės medikų gąsdinami tik tam, kad išpirktų visą vakciną, tačiau minėto šauk­­tinio atvejis rodo, jog ne visai taip.

Miškininkai įsitikinę, kad savotišką paniką vi­suomenėje kelia skelbiamos istorijos apie sunkias susirgimo erkiniu encefalitu pasekmes (kai liga baigiasi mirtimi).

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, pernai Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų teko net 12 susirgimų erkiniu encefalitu, o ankstesniais metais – ir daugiau. Tai beveik 2,5 karto dau­­­giau negu Pasaulio sveikatos organizacijos re­­­komenduojama riba. Utenos, Panevėžio, Šiau­­lių, Radviliškio, Kazlų Rūdos rajonuose ser­­ga­mumo rodikliai siekė net 14–44 atvejus 100 tūkst. gyventojų, tai yra 5–8 kartus daugiau nei riba, nuo kurios rekomenduojama skiepytis.

Taigi erkės puola be išlygų, šauktinis ar verktinis – joms vienodai patrauklus.

Naująjį savaitraščio “Veidas” numerį galite įsigyti ČIA