"Shutterstock" nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Lietuva, žadėjusi tapti ekonomiškai stipresnė ir klestinti sveikatos apsaugos srityje, trypčioja ties katastrofos riba: me­di­kams emigruojant ir senstant periferijos gyventojai skandinami tuberkuliozės liūne, tęstinę sveikatos apsaugos po­li­tiką iki šiol graužia alzheimeris, o įstrigę e. sveikatos ir elektroninio recepto projektai jau pašiepiami kaip šalies gėda.

Komiška, bet sveikatos reforma, turėjusi pa­cientą ginti ir stiprinti, per pastarąjį dešimtmetį jį tik dar labiau susargdino. Dėl medikų trūkumo kai kuriuose šalies rajonuose sveikatos priežiūros paslaugos tapo ne­be­­prieinamos: vizito pas šeimos gydytoją iki šiol ten­ka laukti keletą savaičių, o pas nukreiptą spe­cialistą – ir keletą mėnesių. Gyventojų ap­klau­sos rodo, kad, numoję ranka į valstybinę, ko­ne 6 proc. pacientų pasuko į privačią me­di­ci­ną.

Ne­sunku suvokti, kad jau po 2020-ųjų Lietuvos situacija sveikatos srityje prastės, o didžiausios ligos ims badyti akis.

Chaotiška situacija susiklostė sveikatos ap­sau­gos ministrams nesilaikant tęstinės politikos. Su kiekvienu nauju prasidėdavęs laikotarpis baig­davosi daugmaž taip pat. Būtent tai ir lėmė mo­nopolinį valstybinį sveikatos draudimą, milžiniš­ką korupciją ir medikų emigraciją dėl mažų al­gų.

Nejau nebuvo galima pasitelkus Europos Są­­jungos struktūrinių fondų paramą bent kiek pri­artėti prie šias problemas išsprendusių estų, ku­rie prieš gerus du dešimtmečius medicinos srityje įvykdė dvi svarbias reformas?

Jų šeimos gydytojai tapo sveikatos sistemos pamatu. Antra, Estija patvirtino 19 strateginių ligoninių. Jos įsikūrusios didesniuose miestuose, turi visą parą veikiančias tarnybas. Ma­žes­­nė­se li­go­ninėse liko tik slauga. Lietuva prie to pereiti iki šiol nesugebėjo.

Esminių pokyčių nesiimta

Lietuva nuo įstojimo į Europos Sąjungą da­ly­­vauja jau trečiame ES fondų investicijų laikotarpyje, tačiau, kaip pastebi Nacionalinės sveika­tos tarybos pirmininkas Juozas Pundzius, gau­tos lėšos investuotos į neperspektyvias sritis: dau­giausia į pastatų infrastruktūrą.

„Be abejo, tai labai gerai, bet taip ir nesusivok­ta, nerasta politinio ryžto atlikti teisingų po­­litinių sprendimų reformuojant sveikatos sek­torių“, – kritikos negaili prof. Irena Mi­se­vi­čienė.

Nuo 2004 iki 2020 m. Lietuva yra įsipareigojusi įgyven­dinti 181 projektą už 226,03 mln. eurų Eu­ro­­pos Sąjungos lėšų.

Žinant, kad ES paramos teikimas – laikinas, ne­sunku suvokti, kad jau po 2020-ųjų Lietuvos situacija sveikatos srityje prastės, o didžiausios ligos ims badyti akis. Tačiau lėšų nebebus, nes ES milijonų aruodai bus išsemti: teliko ketveri me­tai ES struktūrinių fondų paramai panaudoti, bet susidaro įspūdis, kad pasirinkti kiti priori­tetai, nei reikėtų Lietuvos sveikatos sektoriui.

Remiantis Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) ES paramos skyriaus duomenis, nuo 2004 iki 2020 m. Lietuva yra įsipareigojusi įgyven­dinti 181 projektą už 226,03 mln. eurų Eu­ro­­pos Sąjungos lėšų.

Penktą kadenciją Seimo Sveikatos reikalų komitete dirbantis Antanas Matulas neslepia, kad kiekvieno euro skyrimas – sveikatos mi­nis­tro kompetencija, o kartu tai ir priežastis, ko­dėl jie taip trumpai išsilaiko poste (per 25-erius metus – 17 ministrų). Situacija, parlamentaro ver­tinimu, dar galėtų pasukti reikiama linkme, tačiau tam reikėtų pertvarkos.

A.Matulo įsitikinimu, savarankiška sveikatos apsaugai lėšas skirstanti įstaiga galėtų būti Vals­tybinė ligonių kasa, o ministerijai liktų kon­trolės funkcija. Beje, panaši sistema veikia Es­ti­joje, Slo­vėnijoje bei kitose šalyse, tačiau ne taip se­niai ministerijoje kojas apšilęs Juras Po­že­la už­siėmęs šiek tiek kitokiais reikalais: dėl jau­nys­tės ir patirties stokos kritikuojamas sveika­tos ap­saugos ministras socialiniame tinkle skai­čiuo­ja ne sveikatos apsaugos, o asmeninius sa­vo žingsnius. Vidurkis per dieną – beveik 9 tūkst.

Kolegos anekdotu vadina e. recepto startą, kuriam vaistinės sugebėjo pasirengti per ke­lis mėnesius, o pati sveikatos sistema nepasirengusi iki šiol.

Taigi kol ministras žingsniuoja, sveikatos ap­saugos viceministras Valentinas Gavrilovas ar­gumentuoja, kad paskutinio ES finansavimo lai­kotarpio lėšos skirtos dviem kryptims: netolygumui mažinti (visiems Lietuvos gyventojams suteikiant kiek įmanomą vienodą prieigą prie sveikatos priežiūros paslaugų) ir sveikam gy­ven­tojų senėjimui užtikrinti (gerontologijos paslaugoms jau pagyvenusiems žmonėms).

Su globaliomis problemomis susidurianti Lietuva netrukus, kaip ir visa Europa, pajus dir­­bančiųjų ir senjorų disproporciją, taigi sveikatos sistemai būtų tikras išganymas nuimti nuo jos dešimtmetį neveiksnų e. sveikatos (elek­troninės sveikatos) prakeiksmą.

Gydytojas psichiatras Aurelijus Veryga neslepia, kad jo kolegos anekdotu vadina e. recepto startą, kuriam vaistinės sugebėjo pasirengti per ke­lis mėnesius, o pati sveikatos sistema nepasirengusi iki šiol: „Svarstau, jei taip koks verslas ap­skaitos ar valdymo sistemą kurtų tiek laiko, ar nebūtų penkis kartus iš eilės bankrutavęs? Maža to, jei paskaitytumėte apie sumas, kurios buvo skirtos tai sistemai kurti, jos išverstų iš kojų.“

27 mln. eurų paleisti vėjais, o rezultato vis nė­ra. A.Matulas tikina, kad šiuo metu atsakymo lau­kiama iš Valstybės kontrolės, bet iš tiesų reikė­­tų kreiptis tiesiai į prokuratūrą. Pakanka tik įsi­­vaizduoti, kokios galimybės atsivertų, jei me­di­kas, o kartu ir pats pacientas, per mobiliuosius įren­­ginius galėtų stebėti kraujospūdį, širdies rit­mą, jo sutrikimus, gliukozės kiekį ir pan. Galbūt tai netgi leistų išvengti nereikalingų vizitų į gy­dy­mo įstaigą? O jei tokie duomenys būtų kaupia­mi, matyt, būtų galimybė daug paprasčiau gau­ti svei­katos pažymą ir kitus reikalingus do­ku­mentus.

Naujasis ministras – visų lauktas išganytojas?

Svarstydama, kuria kryptimi pasuks Lie­tu­vos sveikatos sistema, I.Misevičienė nėra nusitei­kusi labai optimistiškai: „Jei ir toliau neturėsime išmintingų politikų ir sveikatos ministrų, esminių reformų nebus.“

Sveikatos sektoriaus profesionalų, turinčių pa­tirties, šiandien SAM sako pasigendantys ir ki­ti pašnekovai: už sveikatą ir maisto saugą at­sakingas Europos Komisijos komisaras Vy­tenis Povilas Andriukaitis, A.Matulas ir kt.

„Anksčiau partijose buvo profesorių, patyrusių vadybininkų, o dabar ministerijose į viceministrus ateina jaunimas, nedirbęs jokio kito dar­bo, tik politikų patarėjais ar padėjėjais. Abe­­­­joju, ar 28–30 metų jaunuolis jau turėtų tam patirties“, – ironizuoja mediko išsilavinimą tu­rintis A.Matulas.

Tačiau sveikatos ministru paskirtas J.Požela tikina neketinantis žlugdyti privačios medicinos, nežada uždarinėti ir mažesnių ligoninių ar jų skyrių, ką bandė daryti ankstesnė Vy­riau­sybė. Galbūt būtent jis išdrįs priimti drąsius, nors ir nepopuliarius sprendimus?

I.Misevičienė sako, kad pirmieji ministro J.Po­­­žėlos žingsniai jai padarė įspūdį: jie tvirti ir kol kas labai teisingi. Gal SAM ministru paskyrus jauną energingą asmenį, suprantantį pa­grin­dinius sveikatos sistemos funkcionavimo prin­ci­pus, išmanantį vadybą, besiremiantį kom­pe­ten­tinga komanda, tinkamai atsovaujantį sveikatos klausimams Vyriausybėje ir pasiryžusį imtis tik­rų sveikatos reformų, dar ne viskas prarasta?

A.Matulas nėra toks optimistas: jo vertinimu, šią kadenciją sveikatos apsaugos srityje val­dan­tieji nieko nepadarė ne tik dėl to, kad ke­i­tėsi ministrai, bet ir todėl, kad jie vykdė vie­na kitai prieštaraujančią politiką: „Bandęs ig­no­ruoti privačią mediciną V.P.Andriukaitis iš­ei­da­mas iš darbo pasirašė, rodos, 17 įsakymų ir pa­reiškė, kad sistemoje įvyks negrįžtamų pakitimų. Bet Rimantė Šalaševičiūtė ištaisė jo klaidas, du trečdalius tų įsakymų panaikindama.“

Buvęs medikas sako, kad visų ankstesnių svei­­­katos ministrų bėda – neracionalus lėšų nau­­dojimas. I.Misevičienė siūlo esant nedideliam sveikatos sektoriaus finansavimui vadovautis Europos naujosios sveikatos politikos gairėmis „Sveikata 2020” ir įgyvendinti principą „sveikata visose politikose”.

Abu pašnekovai sutaria, jog lėšų poreikis sveikatos sektoriui didės ir ateityje, juolab kad pinigų sveikatos sistemoje šiandien tiek mažai, kad išlaikyti gerą specialistą, netgi slaugytoją, nebeįmanoma.

Lemiamas Lietuvos sveikatos sistemos skirtumus, palyginti su kitomis šalimis, būtų tas, kad Lietuvoje slaugytojų tūkstančiui gyventojų yra daug mažiau. Pas mus šis rodiklis siekia vos 1,7, Danijoje – 4,4, Suomijoje ir Liuksemburge – 4,3. ES vidurkis – 2,3.

Mūsų šalyje, priešingai nei, tarkime, Pran­cū­zi­joje, kitaip organizuotas medicinos sistemos dar­bas: medikams daug labiau gelbsti slaugytojos. Taip yra kone visose ES šalyse, tačiau, kitaip nei Belgijoje, Suomijoje ar Austrijoje, kai iš ligoninės į namus išleidžiamas beveik nepaeinantis žmogus, jis ir namie gauna visą reikiamą valstybės siunčiamų medicinos darbuotojų slaugą. Lie­tuvoje iki tokio lygio paslaugų dar nepriaugo­me.

Bene mažiausiai Europoje atlyginamą darbą dirbančios mūsų slaugytojos šiandien noriai mo­kosi norvegų kalbos ir keičia gyvenamąją vietą į kur kas labiau jų darbą vertinančią šalį. Taigi po­kyčių reikėtų šiek tiek anksčiau, nei iš Lietuvos išvyks paskutinės slaugė.

„Panaikinus biurokratinius suvaržymus me­dikams, įtvirtinus paskolų sistemą būsimiems gy­dytojams, kurie vėliau atidirbtų kelerius me­tus periferijoje, griežtinant gyventojų sveikatos pa­tikrą (tas, kuris savęs netausoja – rūko, svaiginasi alkoholiu ar nesitikrina pagal prevencines pro­gramas poliklinikoje, turėtų mokėti didesnę svei­katos draudimo įmoką, nei motyvuotas dėl sa­vo sveikatos) – galime išbristi”, – mano A.Ma­tu­las.

25 metus gydytoju chirurgu dirbantis Lie­tu­vos gydytojų sąjungos Vilniaus rajono filialo va­dovas Eduardas Pabarčius iki šiol stebisi, ko­dėl Lietuvoje skirtingų ligų gydymas kompensuojamas skirtingu valstybės indėliu, ir klausia, kodėl naujausio ir efektyviausio vaisto pacientui tenka laukti metų metus – bene ilgiausiai Eu­ropos Sąjungoje.

„Gydant žmones nebeliko žmogiškumo, tik bėgančios biudžeto eilutės ir lėšų skirstymas, kurį vykdo valdininkai“, – sugrąžinti pacientą ir jo interesus į sveikatos apsaugos sistemą siūlo pašnekovas.

Tačiau kai vidutinė sveikatos apsaugos mi­nistro kadencija Lietuvoje – tik pusantrų metų, tai tampa rimtu iššūkiu.

Scanpix nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Nėra kito kelio, tik tolesnė integracija į Europos Sąjungą mažinant šalių narių skirtumus, gerinant gyvenimo kokybę. Nesutinku su besiskaldančios Europos apibrėžimu. Mūsų tikslas – dar energingiau ją stiprinti”, – ankstyvą rytą telefonu iš Briuselio tikino už sveikatą ir maisto saugą atsakingas Europos Komisijos komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis.

– Spauda mirga nuo antraščių, prognozuojančių Europai liūdnus laikus. Kaip manote, ar iš tiesų sulauksim ES šalių narių išsivaikščiojimo?

– Reikėtų labai aiškiai pasakyti, kad antraštėmis apie ES skaldymąsi norima daryti įtaką visuomenės nuomonei. Štai dabar Europos Parlamente yra dvi frakcijos, viena atstovauja Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijai, antroji – Nacionalinio fronto suburta, siekianti sugriauti ES. Ji ir siunčia įvairaus turinio žinutes, dėl kurių užvirė visa ši košė. Tai sunkina integracijos darbą, bet kito kelio tiesiog nėra. Tik ji prisideda prie ES šalių narių skirtumų mažinimo, gyvenimo kokybės gerinimo Vidurio ir Rytų Europos šalyse, padeda prisivyti pirmaujančias valstybes.

Su besiskaldančios Europos idėja aš nesutinku: ją gali siuntinėti nacionalistai, tačiau sudėtingų klausimų akivaizdoje nacionalistinės tendencijos nepadeda priimti rimtų sprendimų.

– Vis dėlto neatrodo, kad britai juokautų: pakaks referendume balsų persvaros, ir sudie Europai…

– Jungtinė Karalystė yra ir liks išskirtinė. Ji ir stojo į ES su įvairiausiomis finansinėmis išlygomis, susigrąžinimais savo įnašo ir pan. Tačiau jos atstovai visada palaikė vieningos Europos idėją. Jiems patiems naudingiau būtų bendra rinka, bet britų konservatoriai dešimtmetį maitino visuomenę abejotinais pareiškimais ir kritika. Jų pastangos reformuoti Europą juokingos, nes apima nedidelę dalį jų problemų. Britų atvejis panašėja į pavyzdį tų šalių, kurios vis bando stoti, bet niekaip neįstoja (pvz., Norvegija).

Net ir pasitraukdama iš ES Jungtinė Karalystė liktų asocijuota sutartimis, tik tiek, kad nebedalyvautų priimant sprendimus, kaip ir Norvegija, Šveicarija.

Didžioji Britanija negali egzistuoti be asocijuotos sutarties su Rytų Europos Sąjunga, kaip ir negali nutraukti rinkos santykių, prekybos sutarčių ir daugelio kitų dalykų. Tai utopija, tačiau britams patiems teks spręsti. Asmeniškai aš manau, kad visa tai – išpūstas reikalas. Net ir pasitraukdama iš ES Jungtinė Karalystė liktų asocijuota sutartimis, tik tiek, kad nebedalyvautų priimant sprendimus, kaip ir Norvegija, Šveicarija. O likusios ES narės toliau ir energingiau stiprins šią sąjungą.

– O jei britų pavyzdžiu nuspręstų pasekti ir daugiau ES šalių?

– Nenoriu kalbėti apie jokius nenumatytus pokyčius – bus tik numatyti! Visame pasaulyje netrūksta veikėjų, norinčių ES projekto griūties. Visiems jiems atsakau: ES gavo Nobelio taikos premiją, taigi esame pasauliniai lyderiai! 28 valstybių sostinėse turėtų kaboti šios premijos simbolika.

Nors Lietuvoje ir kurstomos Rytų politikos fobijos, Vladimiro Putino režimas nėra amžinas.

Net Amerikos žemynams nepavyko sukurti nieko panašaus, todėl visos šios skeptikų kalbos – niekai. Visada bus radikalų ir nacionalistų, kurstančių įvairias fobijas, turinčių potraukį prie jėgos kulto, diktato, bet jie praloš. Nors Lietuvoje ir kurstomos Rytų politikos fobijos, Vladimiro Putino režimas nėra amžinas. Šie procesai judės, o mes ir toliau kursime Europą be dalomųjų ir skiriamųjų linijų. Lietuva turi tvirtą perspektyvą.

– Kokius pokyčius sveikatos sektoriuje lėmė Lietuvos narystė ES? Kokių permainų sveikatos apsaugos sistemoje galime tikėtis artimiausiu metu?

– Netrukus visoje ES kursime retų ligų cen­trus, tai leis užtikrinti daug kokybiškesnį gydymą. Šiuo metu Lietuvoje tai neįmanoma: nėra nei klinicistų, nei klinikinės patirties, nei klinikinių tyrimų. Tačiau integravęsi į bendrą referencijos tinklų sistemą turėsime retų ligų cen­trą su dar keturiomis ar penkiomis Vidurio Europos valstybėmis. Tokie centrai sudarys tinklą, kuris taps didžiuliu postūmiu mokslui, gydymui, tyrimams. Įsivaizduokite, kiek galimybių atsivers.

Lietuva pasienyje turi puikių ligoninių, tai kodėl tuo nepasinaudoti latviams, kuriems iki Rygos šiandien tenka važiuoti 80 km?

ES šalių narių infrastruktūra nevienoda, taigi susidaro paradoksali situacija: Ispanijos pasienyje pakankamai daug ligoninių, o Portugalijos teritorijoje 100 km spinduliu gerų centrų nėra. Tai kodėl portugalams nepasinaudoti kasdieniu gydymusi Ispanijos gydymo įstaigose? Tą patį galėtume pritaikyti ir kitoms šalims kaimynėms: Bulgarijai ir Rumunijai, Slovakijai ir Čekijai, taip pat – Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Lietuva pasienyje turi puikių ligoninių, tai kodėl tuo nepasinaudoti latviams, kuriems iki Rygos šiandien tenka važiuoti 80 km?

Taip pat visuomenei būtina nuolat priminti, kad sveikata nėra vien tik sveikatos ministro rankose.

– Kaip Lietuvai pavyksta panaudoti ES lėšas?

– Kadangi žinau visų 28 ES šalių padėtį, galiu lyginti ir matyti, kad Lietuva priklauso prie tų šalių, kurios ES lėšas panaudoja gana efektyviai. Laikyčiau mūsų šalį geru pavyzdžiu. Lietuvos pastangos davė rezultatų – sukurti funkcionuojantys klasteriai. Galima sakyti, dėl jų mažėja mirštamumas nuo ūmių insultų ir infarktų, vis dar džiaugiamės ir mažiausiu naujagimių mirtingumu ES.

– Į ką dar siūlytumėte atkreipti dėmesį Lietuvos sveikatos srities politikams?

– Kaip komisaras, negaliu nurodyti Lietuvai, bet kaip Lietuvos pilietis ir buvęs sveikatos apsaugos ministras, pakankamai gerai išmanantis šį sektorių, manau, kad lėšos iš struktūrinių ES fondų turėtų būti naudojamos elek­troninių paslaugų teikimui užtikrinti, sveikatos sistemos paslaugų prieinamumui gerinti. Pirminė ir antrinė sveikatos priežiūra turėtų būti sujungtos į bendrą sistemą. Taip pat kviesčiau pasinaudoti Europos fondo strateginėmis investicijomis. Lietuva galėtų pasekti Airijos pavyzdžiu: ten pirminei sveikatos priežiūrai sukurta platforma leido sustiprinti integruotų modelių kūrimą savivaldybėse. Socialiniai ir medicinos darbuotojai, psichologai dirbdami drauge kompleksines paslaugas gali teikti ir pacientų namuose.

Lietuva galėtų pasekti Airijos pavyzdžiu: ten pirminei sveikatos priežiūrai sukurta platforma leido sustiprinti integruotų modelių kūrimą savivaldybėse.

Medicinos infrastruktūra dažniausiai finansuojama iš struktūrinių fondų, bet pritraukti lėšų galima ir pasinaudojant Airijos patirtimi – pasitelkiant privačius investuotojus: taip iki 2020 m. būtų galima turėti ne tik struktūrinių fondų asignavimus, bet ir papildomų lėšų, pritrauktų per Europos investicijų banką.

– Medikai ir slaugytojai Lietuvoje uždirba vis dar labai mažai, palyginti su kitų ES valstybių sostinėmis. Kokia priežastis neleidžia esamos situacijos keisti?

– Lietuvoje nemėgstame solidarizuotis, ignoruojame galimybę sukurti bendrą galimybę. Norime turėti atskiras pinigines, tik va bendra nacionalinė šalies piniginė per maža. Tačiau situacija nesikeis, jei patys prie jos neprisidėsime. Mūsų medikai tebedirba už menkus atlyginimus, nes nenorime prisidėti prie bendros pinginės, tad lieka mokėti iš kišenės papildomai. Tai kur logika? Siūlyčiau nesitaikstyti su tokiu prastu piniginės turiniu ir jį padidinti. Pakaktų lėšų perskirstymo, ir jau turėtume papildomą milijardą eurų į biudžetą.

Šiandien šalyje skirtumas tarp turtingesnių piliečių ir „biedniokų“ be galo didelis. Pagal šį skirtumą Lietuva pirmauja ES.

Bet tai ne Europos Komisijos, o visų Lietuvos rinkėjų reikalas. Formuojant šalies mokesčių politiką reikėtų atsižvelgti į tai, kokią dalį savo pajamų gyventojai skiria maistui. Ji neturėtų sudaryti didžiosios pajamų dalies, kad dar liktų sveikatai, mokslui ir pan. Perskirstę lėšas turėtume iš ko sustiprinti sveikatos, švietimo, kultūros sektorius, sumažintume skurdą, šiek tiek gerėtų skurstančiųjų padėtis. Šiandien šalyje skirtumas tarp turtingesnių piliečių ir „biedniokų“ be galo didelis. Pagal šį skirtumą Lietuva pirmauja ES.

– Matyt, dėl valstybės skurdo galvą naujam gyvenimui kelia ir tokios ligos, kaip tuberkuliozė?

– Tuberkuliozė – socialinė liga, atgyjanti, kai valstybės piniginėje nebėra pakankamai lėšų. Laikas kalbėti apie didesnį jų perskirstymą. Tokiu pat keliu nori sukti ir dešinioji Amerika, priešingu atveju 36 mln. žmonių neturės sveikatos apsaugos, tačiau tai nepriimtina demokratams. Taigi neturėtume pamiršti, kad sveikata – bendras reikalas, labai svarbus visos valstybės išteklius, ir į jį negalima žiūrėti pro pirštus.

– O kaip siūlote spręsti mažesniuose Lietuvos miestuose medikų laukiančių, bet vis rečiau jų  sulaukiančių pacientų problemą?

– Ne viskas taip juoda, kaip piešiate. Štai, pavyzdžiui, Radviliškyje situacija – ne pati prasčiausia: yra poliklinika, ligoninė, iki Šiaulių vos 17 km, bet jei gyvenate Dysnoje ar Nemunėlio Radviliškyje – sutinku, medikai toli. Ką daryti? Dabartinę situaciją galima keisti suteikiant studentams galimybę mokytis už valstybės biudžeto lėšas. Pasirašius susitarimą, kad studijuojantieji, įgiję reikiamą kvalifikaciją, atsižvelgs į visuomenės poreikį ir kelerius metus atidirbs paskirtoje ligoninėje.

Kodėl Vyriausybė negali parengti kontraktinių susitarimų? Atrodytų, sąžininga: jei studijuodamas naudojaisi viešaisiais finansais, baigęs studijas trejus ar ketverius metus padirbėsi Nemunėlio Radviliškyje. Dėl to atsirastų daugiau aiškumo, nepanorusiems dirbti pagal paskyrimą tektų susimokėti pinigų sumą, kuri buvo skirta valstybės. Tačiau šiandien už viešuosius finansus mokslus baigę medikai lieka kurti visuomenės poreikiams ir renkasi darbą didmiestyje. Taigi baigiau mokslus, ir čiau, bambino.

– Septynioliktasis Lietuvos sveikatos apsaugos ministras Juras Požela kritikuojamas dėl jaunystės (34 m.), nesamos patirties, autoriteto trūkumo… Jūsų vertinimu, ar pakanka ministrui vien ambicijų daryti reformas sveikatos sektoriuje?

– Yra sričių, kuriose būtina turėti bazinių žinių, nepakanka vien politinio lojalumo,  priešingu atveju žmogus, atsidūręs toje kėdėje, negalės priimti strateginių sprendimų. Ne todėl, kad nenorėtų, – jis tiesiog neturi reikiamos kompetencijos.

BFL

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Nuo tada, kai gyvuliai buvo pjaunami patvoryje ir vežami į parduotuves, Lietuva padarė milžinišką pažangą. Pagal maisto saugą Europos Sąjungos vidurkį šiandien lenkiame 2 proc.“, – šaknis įleidusiomis maisto saugos tradicijomis šalyje džiaugiasi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas dr. Jonas Milius.

– Tokios ligos kaip paukščių gripas ar kiaulių maras, jūsų vertinimu, Europą skaldo ar vienija? Ar Lietuva pajėgi kovoti su kylančiais iššūkiais? Ar visuomet sprendimus lemia objektyvūs ES interesai, o gal – atskirų valstybių požiūris?

– Šios ligos nepripažįsta sienų, todėl plinta ne­paisydamos jokių ribų. Štai paukščių gripas la­biausiai išplitęs Prancūzijoje, Olandijoje, Vo­kie­tijoje, o Lietuva jau trečius metus pažįsta af­rikinį kiaulių marą. Nustatę jį sulaukėme ES va­dovų skambučių, buvome konsultuojami, mo­komi, taigi esame labai vieningi ir tikrai ne­si­skaldome. Europoje daug problemų, bet diskutuodami su Pasaulio gyvūnų sveikatos or­ga­nizacija, gaudami Europos Komisijos patarimų, esame daug stipresni.

– Kiaulininkystės sektorius pastaraisiais metais patyrė nemažai sunkumų. Kaip vertinate jo perspektyvas? Ar pavyks atsitiesti?

– Kiaulių šiandien auginame beveik tiek pat, kiek ir prieš marą (praėjusiais metais kiaulininkystės sektoriaus pelnas sparčiai didėjo). Gy­ventojams leidžiama jas auginti, tik jie turi imtis atitinkamų saugos priemonių – įvertinti riziką ir prisiimti atsakomybę. Iš tiesų sunku prognozuoti, kiek afrikinis kiaulių maras dar plis Europoje. Tai yra stichija, kurią prognozuoti sunku. Visi matė mūsų tarnybos darbą bandant kontroliuoti situaciją. Lietuvoje jo eiga lėta, bet kai kuriose šalyse šios ligos plitimas tęsėsi 50 metų.

Ūkininkams vertėtų galvoti apie ūkių specializaciją, juolab kad yra galimybė pa­sinaudoti europinėmis programomis.

Bet tenka pastebėti, kad Lietuvoje vis dar la­bai trūksta mėsinių galvijų augintojų. Šveicarai už šiuos galvijus šiandien siūlo labai geras supirkimo kainas, vien jie galėtų supirkti iš mū­sų augintojų keturis kartus tiek, kiek užauginama šiandien. Ūkininkams vertėtų galvoti apie ūkių specializaciją, juolab kad yra galimybė pa­sinaudoti europinėmis programomis. Lie­tu­vo­je labai sėkmingai plečiasi paukštininkystė (kol kas ji labai pelninga), taip pat vertėtų valstybiniu mastu kalbėti apie vaikų darželių rėmimo politiką. Galbūt juose turėtų būti ne pusę metų galiojančio pieno pakuotės?

– Ar, jūsų manymu, Lietuva pakankamai ambicinga eksporto srityje? Ar maisto gamintojai tinkamai išnaudoja atsiradusias galimybes?

– Atidarius didžiules rinkas (Kinija, Azijos ša­lys ir pan.) mūsų maisto gamintojams atsivėrė ne­ribotos produkcijos siūlymo galimybės. Nu­veikta labai daug, tačiau lietuvių mentalitetas per lėtas. Kalbu ne vien apie žemdirbius, bet ir apie mūsų pramonininkus. Žinodami, kad atveriame didžiules rinkas, jie galėjo rimčiau pa­siruošti. Kaip pavyzdį paminėsiu Olandiją ir JAV, kurios jau veža mėsą masiškai, tuo metu mūsų verslui dar trūksta žinių, o gal nesame to­kie verslūs kaip senųjų ES šalių gyventojai? Sunku būtų rasti kitą valstybę, investavusią tiek daug lėšų atidarant naujas rinkas, tačiau šalies verslininkai kol kas nerodo didelių pastangų.

– Į kiek šalių Lietuva gali eksportuoti savo produkciją?

– Šiandien maisto produktais prekiaujame su be­veik 170 valstybių. Galime tik pasidžiaugti, kad nuošalyje nepalikome nė vieno segmento, ku­ria­me būtų pražiūrėta maisto sauga, pradedant nuo dirvos, vandens, vaistų vartojimo ir pan. Visi at­skiri fragmentai sujungti į bendrą. Ne­liko jokių klausimų, nes gyventojų sveikata ir ge­rovė užtikrinama pagal Europos direktyvas. Vi­sais klausimais Lietuva turi savo poziciją, de­rasi, tariasi.

Pa­staruosius penkerius metus mokėme 15 ES valstybių, kaip įdiegti sistemą nuo lau­­ko iki stalo.

Įstoję į ES nepaprastai pasitempėme: neįsivaizduoju, kokios būtų maisto pakuotės, kontrolės sistema be jos. Maisto ir veterinarijos tarnybos veiklą reglamentuoja daugiau nei 500 ES direktyvų. Esame nepaprastai laimingi ga­lėdami būti ES. Maisto kokybės ir sanitarijos reikalavimų atžvilgiu Lietuva padarė stiprią pažangą: pa­staruosius penkerius metus mokėme 15 ES valstybių, kaip įdiegti sistemą nuo lau­­ko iki stalo.

– Kiek svarbi valstybei pusiausvyra tarp ūkininkų ir perdirbėjų? Jie šiuo metu atsidūrę lyg ir skirtingose barikadų pusėse.

– Ekonomikos diktatą mes jau turėjome, o esant laisvajai rinkai reikia didesnės žemdirbių vienybės. Aš matau tai kaip didžiausią trūkumą: savivalda turėtų būti kur kas vieningesnė. Ar normalu pieno įmonę statyti šešerius me­tus? Leiskite bet kuriam verslininkui, ir jis pa­da­rys tai per pusmetį. Čia jau mūsų pačių problemos ir pavyzdys, kas nutinka, kai Vyriausybė pradeda kištis į ekonomiką ir kainų reguliavimą. Iš kai­myninių valstybių pavyzdžių matome, kad di­dėja krizė tarp perdirbėjų ir žemdirbių. Esant laisvajai rinkai ir ekonomikai su žemdirbiu reikia dirbti, jį mokyti. Mūsų žemdirbiai savivaldos galėtų pasimokyti iš danų, ten ji labai stipri.

– Pasaulinė pieno krizė iškėlė iki tol nespręstą klausimą, ar Lietuvoje išliks pieno ūkiai. Kas ga­lėt­ų padėti sušvelninti tokių krizių padarinius ir ko­kia linkme turėtų būti plėtojama pienininkystė?

– Pagal pieno eksportą iki krizės Lietuva buvo 20 vietoje pasaulyje, po jos eksportuojame apie 50 proc. savo pieno produkcijos. Kitos valstybės (Lenkija, Vokietija, Prancūzija) eksportuoja vos 10 proc., o visą likusią suvartoja šalies vi­duje. Mūsų bėda, kad žemdirbiams trūksta vie­­nybės, nėra kooperacijos. Rinka iškraipoma, ga­mybos įmonės piktnaudžiauja, galiausiai pa­tys žemdirbiai apgaudinėja vieni kitus.

– Globali prekyba ir prekių judėjimas ES neatsiejamas nuo maisto klastojimo skandalų, kartais atskleidžiamos ir nusikalstamos schemos. Ar Lietuvai ši problema aktuali? Galbūt vietos produkcija galėtų tapti išsigelbėjimu?

– Aptikę nesaugų maistą ar klastotę iš karto pranešame skubiuoju pranešimu (jį gauna visos ES šalys), taip pat ir patys gauname informaciją apie ligas, maisto krizes. Daug skandalų yra buvę, bet mes itin operatyviai vieni kitus informuojame. Skubiųjų pranešimų sistema veiksminga, nes padeda iš karto įvertinti riziką, sutelkti dėmesį į kontrolę.

Pagal maisto sau­gą ES vidurkį šiandien lenkiame 2 proc.

Jei kalbėsime apie Maisto ir veterinarijos tar­nybą, galima tik pasidžiauti, kad mūsų Na­cionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas šiandien jau dirba molekuliniu lyg­meniu. 80 proc. instituto laboratorijų įkurtos pa­gal europinius projektus. Šiame sektoriuje Lie­­­tuva padarė ženklią pažangą: nuo tada, kai gyvuliai buvo pjaunami patvoryje ir vežami į par­­duotuves, padaryta daug. Pagal maisto sau­gą ES vidurkį šiandien lenkiame 2 proc.

– Netyla diskusijos, kad veterinarijos gydytojus (kaip, beje, ir daugelio kitų sričių specialistus) Lietuva rengia Europai, nors netrukus jų trūks beveik kiekviename šalies rajone. Ar yra kažkoks sprendimas?

– Tai visos Europos problema: jauni specialistai nenori likti rajonuose, visus vilioja perspektyvos užsienyje arba Kaune, Vilniuje. Geros ini­ciatyvos kyla veterinarus vienijančioje asociacijoje, kur veterinarai gali dalyvauti europiniuose projektuose. Jau šiandien kaimuose pa­sigendama šios srities specialistų, todėl reikia galvoti apie jų vienijimąsi. Kaip pavyzdį ga­lė­tume paminėti Kėdainiuose esantį veterinarijos konsultacijų centrą, kurio specialistai gali paimti gyvūno kraujo, nustatyti, kokių medžiagų trūksta, taip pat ištirti jautrumą antibiotikams. Neabejoju, kad tokių centrų ateityje dau­­gės, šiandien – pereinamasis laikotarpis.

– Ar smarkiai per Lietuvos buvimą ES keitėsi šalies vartotojai?

– Lietuvos vartotojai kiekvieną dieną vis išrankesni, tačiau senųjų Europos šalių lygio savo reiklumu dar nepasiekė. Jei kokioje Danijoje gamintojas skelbtų, kad jo produkcija be E, o maisto ir veterinarijos tarnyba tokių priedų ap­tik­tų, prekiautojas nuo šalies žemėlapio iškart išnyktų. Mūsų žmonės šiuos pažeidimus vis dar gana greitai pamiršta, tačiau gamintojai turėtų žinoti, kad apgauti vartotoją galima tik kartą. Taip pat vis dar neišmokome tausoti maisto iš­teklių: išmetame apie 30 proc. jų, o tai kelia ne­rimą. Turėtume kur kas labiau tausoti savo ap­linką ir būti atsakingesni.

– Kaip manote, ar ateityje maisto saugos reikalavimai vis dar smarkiai keis žmogaus kasdienybę?

– Tikėtina, kad sukurtos elektroninės nosys pa­sienyje dirbantiems specialistams padės nustatyti kvapus, patobulės ir sutrumpės maisto ko­ky­bės nustatymas, kiekvienas gyventojas turės prie­taisus, leidžiančius įvertinti leistiną taršos nor­mą. Technologijos tobulėja ir keičiasi nepapras­tai sparčiai, tačiau veterinarijoje išlieka ir kai kurie klasikiniai dalykai – užkrečiamosios li­gos. Su jomis teks ir toliau dirbti klasikiniais bū­dais. Vis dėlto turėtume labiau tausoti gam­tą, kad neatsirastų naujų sunkiai įveikiamų ligų.

– Pasaulio mokslininkai ieško išeičių, kaip išspręsti antimikrobinio rezistentiškumo problemą: bakterijų ir mikroorganizmų nebeveikia vaistai, kurie dar prieš dešimtmetį buvo efektyvūs. Žmonijai tai graso fatališkomis pasekmėmis, užmiršų ligų protrūkiais. Kokių sprendimų žadama imtis ES?

– Jei susirgus gripu ar plaučių uždegimu nebeveiks antibiotikai, žmonijai tai gali tapti didžiule rykšte. Jau šiandien kalbame apie 25 tūkst. mir­­čių Europoje. Prognozuojama, kad iki 2050-ųjų pasaulyje apie 10 mln. žmonių mirčių priežastis bus atsparumas antibiotikams. Ne­se­niai su galvijų, paukščų ir kiaulių augintojų aso­­ciacijomis diskutavome, kaip mažinti anti­biotikų naudojimą (profilaktika, vakcinacijos, probiotikai ir pan.). Lietuvoje, palyginti su ki­tomis ES šalimis, antibiotikų naudojama ma­žiau, tačiau siekiama į rinką įvesti gamintojų ženklą, vartotojams parodantį saikingą antibiotikų naudojimą auginant galvijus, kiaules ar paukščius. Tokie gamintojai turėtų pirmumo tei­sę tiekti maistą vaikų udgymo įstaigoms ir pan. Turime visas sąlygas gaminti ekologišką, švarų ir išskirtinį produktą.

Senatvė. Kiekvienu savo pasirinkimu artėjame prie senatvės, ir kuo didesniu progresu pasižymi visuomenės gyvenimas, tuo didesnis atotrūkis ryškėja tarp jaunimo ir vyresnės kartos atstovų.

Psichologijos mokslų daktarė Aistė Pranckevičienė laimingą senatvę apibūdina kaip prasmingo gyvenimo pasekmę. Deja, Lietuvos visuomenėje gana dažnai matome elementarios pagarbos vyresnio amžiaus žmonėms stoką ir jų eliminavimą iš visuomeninio gyvenimo.

Senėjančios Lietuvos visuomenės problemos susijusios ne tik su pagarbos stoka, bet ir su daugybe sveikatos, socialinių, ekonominių iššūkių. Apmaudu, tačiau su kiekvienu dešimtmečiu vyresnio amžiaus žmonių savo šalyje matysime vis daugiau. Dėl šios priežasties būtina siekti, kad lietuviai kuo ilgiau išliktų sveiki, laimingi, ilgiau dirbtų ir gebėtų oriai pasitikti lėtąjį senatvės amžiaus tarpsnį.

Laiku investavę į dabartinį jaunimą, skatindami jį planuoti savo senatvę ir prisiimti didesnę atsakomybę, galime tikėtis, kad senstama būtų kur kas laimingiau.

Taigi senatvės stigmos mažinimą ir senyvo amžiaus žmonių išstūmimą iš visuomenės galima vadinti šiuo metu esminiais valstybės uždaviniais. Laiku investavę į dabartinį jaunimą, skatindami jį planuoti savo senatvę ir prisiimti didesnę atsakomybę už savo gyvenimo kokybę vyresniame amžiuje, galime tikėtis, kad senstama būtų kur kas laimingiau.

Deja, kol kas tenka pripažinti, kad būti senam Lietuvoje, priešingai nei Vokietijoje, JAV ar Skandinavijoje, – nieko palaimingo, mat tenka susidurti su daugybe ekonominių ir socialinių sunkumų.

Tuo metu, kai turtingesnių kraštų senjorai mėgaujasi saulėtais paplūdimiais ir dar neaplankytais kraštais, lietuviai augina anūkus, lūkuriuoja prie medikų durų kompensuojamųjų vaistų ir „užtarnauto“ poilsio metus leidžia gana nykiai. Tačiau net ir tenkinantis skurdžiomis lietuviškomis pensijomis, tarptautinės sėkmės sulaukusio dokumentinio filmo „Amžinai stilingos“ režisierės Linos Plioplytės teigimu, įmanoma į senatvę žvelgti kur kas pozityviau.

Ne taip seniai Lietuvoje pristatyta jaunos režisierė kino juosta, dažnai įvardijama kaip stiliaus biblija, skirta pagyvenusiems, pasakoja apie 62–95 metų niujorkietes, savo gyvenimo būdu griaunančias stereotipus apie senatvę ir raginančias mėgautis kiekviena išauštančia diena. Visi mačiusieji šį spalvingą režisierės kūrinį sutiks, kad kokybiškas ir įdomus gali būti ir senstančio žmogaus gyvenimas.

Lietuvės filme nusifilmavusios niujorkietės nesidairo atgal, negaili savęs, geba pasijuokti iš to, kas neišvengiama, ir išsaugo sveiką požiūrį į save, aplinkinius bei senatvę. Spręsdamos savo stiliaus problemas moterys pasitelkia pačius netikėčiausius sprendimus: madingus aksesuarus gaminasi iš sunaudoto tualetinio popieriaus rulono, savo garderobą atnaujina dėvėtų drabužių parduotuvėse ir pan. Dažnai jų pasijusti gražesnei, nugalėti slogutį dėl senstančio kūno ir patiriamo skausmo ar lėtumo padeda raudonas lūpdažis ar netikėtai nusipirktas drabužis.

Bendraudama su „Vedu“ filmo režisierė L.Plioplytė svarsto, kad jei ne pažintis su viso pasaulio dėmesį į stilingas senjoras ir jų fotografijas savo tinklaraštyje „Advanced Style“ atkreipusiu fotografu Ari Cohenu, galbūt „Amžinai stilingų“ ir nebūtų. Išvydusi pirmąsias savo bičiulio darytas nuotraukas, vienuoliktus metus JAV gyvenanti lietuvė pasijuto įkvėpta: jai norėjosi sutikti tas stilingas ir gyvenimu džiaugsmu spinduliuojančias senjoras Niujorko gatvėse. Su pora iš jų lietuvė susibičiuliavo, vis sugrįždavo jų pafilmuoti, taip po penkerių metų pasaulį išvydo kino juosta.

Apie tai, kaip pažintis su vyresnio amžiaus niujorkietėmis pakeitė jos pačios ir jos aplinkos žmonių gyvenimą, – „Veido“ pokalbis su filmo „Amžinai stilingos“ režisiere.

VEIDAS: Senatvė Lietuvoje gana dažnai suvokiama kaip stigma. Menką pensiją gaunantis asmuo paskutines savo dienas leidžia pamiršęs daugelį gyvenimo malonumų. Tuo metu kino juostoje „Amžinai stilingos“ matome gyvenimo pilnatve spinduliuojančias damas. Galbūt Niujorkas suteikia joms visiškai kitokių galimybių?

L.P.: Manau, kad labai svarbu išmokti pajusti pasigėrėjimą savo gyvenimu. Mano filmo herojės taip pat nekeliauja, tačiau jos netiki pensiniu amžiumi. Sutikite, ir Lietuvoje yra nemokamų ar pigių pramogų, muziejų, filmų seansų, vyksta įvairiausios parodos – veikti tikrai ką yra, jei tik norisi. Taigi tik nuo paties individo priklauso, kaip jis gyvens ir kaip pasens. Ir Lietuvoje esama labai entuziastingų senjorų, kurie ragauja gyvenimą su pasimėgavimu, net ir gaudami itin kuklią pensiją.

VEIDAS: Kas, jūsų manymu, mus sendina labiausiai?

L.P.: Mėginimas išvengti tikrojo savo amžiaus ir bambėjimas! Tiesa, pastarasis – ne tik senatvės yda.

VEIDAS: Psichologai senatve, kaip santykinai „auksiniu“ laiku, vadina amžių nuo 65–75 metų, tačiau vėliau gyvenimo kokybę itin blogina ligos, artimųjų netektys. Vėlyvoji senatvė – fiziškai ir psichologiškai sudėtingas laikas, bet ne jūsų kino juostos herojėms, kurių amžius nuo 62-ejų iki 95-erių metų. Kaip jos išsaugo gyvenimo džiaugsmą?

Nesakau, kad turėtume aklai kopijuoti tai, ką daro ryškiosios niujorkietės, bet viską galima daryti su saiku ir skoniu.

L.P.: Nežinau, kaip joms tai pavyksta, bet neabejoju, kad tai yra raktas į palaimingą senatvę. Gal tai, kad jos nekreipia dėmesio į kritikus ir nusistovėjusias visuomenės normas, o kuria savo gyvenimo taisykles, ir yra atsakymas? Nors mano filmo herojės kartais save tiesiog priverčia išlipti iš lovos, pasigražinti lūpas ryškiu lūpdažiu ar apsivilkti dailią suknelę. Esant prastos nuotaikos tik tai ir padeda išsijudinti, pasipuošti ir nueiti bent iki parduotuvės… Nesakau, kad turėtume aklai kopijuoti tai, ką daro ryškiosios niujorkietės, bet viską galima daryti su saiku ir skoniu. Juk apsirengti žaismingai labai paprasta, tereikia bent kiek linksmesnio požiūrio į save.

VEIDAS: Kiek stiliaus pojūtis susijęs su pinigų kiekiu?

L.P.: Apie tai, kad stilius visiškai nepriklauso nuo pinigų kiekio, kalbame ir kino juostoje. Norint gerai atrodyti nereikia milijonų, taigi manau, kad skurdžiau besiverčiantys lietuviai galėtų rengtis įspūdingai rinkdamiesi drabužius iš antrų rankų parduotuvių. „Viskas slypi aksesuaruose“, – sako ne viena mano filmo herojė, todėl įdomesnė segė, skara ar batai gali sukurti itin stilingą ansamblį.

VEIDAS: Gyvenant visuomenėje, kurioje senatvė stigmatizuota, gana sudėtinga jaustis gražiam, vertingam ir reikalingam. Kur kas dažniau patirtis turi užleisti vietą jaunystei. Nejau Niujorke tai nejuntama?

L.P.: Mano filmo moteriškės nekreipia dėmesio į stereotipus: tiesiog gyvena taip, kaip joms patinka, taip laužydamos jaunystės kultą ir pačios sukurdamos naują mados tendenciją. Filmo herojės kalba ir apie tai, kad moterys, vyresnės nei 40-ies, įprastai tampa nepastebimos, nes nustoja būti vyrų geidžiamais sekso objektais. Įstrigusi šiuo klausimu ir mūsų žiniasklaida, vaizduojanti vien dvidešimtmetes merginas.

Atkreipkite dėmesį: visur žiniasklaidoje senėjimas pateikiamas kaip baisus ir nenorimas reiškinys. Kaip grožio etalonas mums brukamos lygiaodžių mergaičių nuotraukos… Bet yra ir personų, su tuo kovojančių ryškiais šalikais, sveika arogancija ir savo amžiaus kultu.

VEIDAS: Kaip manote, ar sulauksime dienos, kai Lietuvos senjorai paliks anūkus ir ims keliauti tiek pat, kiek skandinavai ar vokiečiai?

L.P.: Mūsų senoliams dar nepriimta keliauti pamatyti pasaulio, mokytis naujų dalykų – juos stabdo įsisenėjusios baimės, taigi išėjus į pensiją telieka virti bulves ir laukti mirties. Bet neabejoju, kad ateis laikas, kai ir lietuviai bus judrūs, žvalūs, per pasaulį traukiantys pensininkai. Kita vertus, tai lemia žmogaus požiūris. Vienas vyno taurę mato kaip pustuštę, o kitas – kaip puspilnę. Aš tikiu, kad optimizmą, kaip raumenį, galima auginti!

VEIDAS: Kodėl vieni žmonės „suauga“ ir tampa nuobodūs ne tik aplinkiniams, bet ir patys sau, o kiti geba save išreikšti būdami ir aštuoniasdešimties?

L.P.: Klausiu to savęs nuo pat filmo kūrimo pradžios ir niekaip į šį klausimą neatsakau. Svarsčiau, kad gal vaikų neturėjimas tam turi įtakos, bet, pasirodo, ne: trys iš septynių filmo herojų – močiutės. O gal tiesiog pakanka gyventi kūrybingai ir žiūrėti į kasdieną smalsiai ir žaismingai? Bent pati senatvėje taip mėginsiu: važinėsiu motociklu, rūkysiu cigarus ir keliausiu po pasaulį kurdama filmus bei pasakodama istorijas. Neabejoju, kad senatvė suteikia daug laisvės ir žinių, taigi senti – privilegija.

VEIDAS: Bet ji visiems mums neišvengiamai primena apie laikinumą, mirtį, prastėjantį socialinį gyvenimą, tam tikrų vertybių (tokių kaip grožis, seksualumas, įtaka) trapumą. Senatvė neatsiejama nuo prastėjančios sveikatos, vienatvės, artimųjų praradimo. O jūs teigiate, kad atsikratyti baimės senti vis tiek galime?

Požiūrį į senatvę lemia ne vien aplinka – ir pats individas prie to daug prisideda. Juk jei senjorai užsimanys šokti, niekas jų nesustabdys.

L.P.: Aš nuoširdžiai tuo tikiu. Jei įmanoma nugalėti skrydžio baimę, matyt, ir pasenti nebijant galima, tereikia daugiau bendrauti su pozityviai nusiteikusiais žmonėmis, neužsidaryti savo kiaute, ir pasaulis pasirodys visai kitomis spalvomis. Požiūrį į senatvę lemia ne vien aplinka – ir pats individas prie to daug prisideda. Juk jei senjorai užsimanys šokti, niekas jų nesustabdys.

VEIDAS: Kaip kino „odę“ senatvei priėmė artimiausia jūsų aplinka?

L.P.: Mano šeima labai džiaugiasi šiuo filmu. Prisimenu, kai mamai per skaipą parodžiau filmo anonsą (viso filmo dar neturėjau), įvyko tai, ko visai nesitikėjau. Panašiai po savaitės prisijungusi elektroninio pokalbio su mama išvydau ją su dirbtinėmis blakstienomis. Kai pasiteiravau, ar tik ne dirbtinės blakstienos puošia jos akis, ji visai nesutriko: „Žinai, jei tavo moteriškės gali jomis dabintis, tai ir aš galiu!“ Buvau labai patenkinta tokiu 62 metų savo mamos požiūriu į save ir gyvenimą.

VEIDAS: Jūsų mama puikiai iliustruoja tai, kad kartais siekiant didesnių pokyčių visai pakanka pakeisti detales. Tikriausiai ne ją vienintelę po filmo premjeros apniko mintys įvertinti save kritišku žvilgsniu – pradedant išvaizdos ir baigiant vidiniais pokyčiais?

L.P.: „Amžinai stilingos“ žiūrovams sukelia netikėtų ir smagių reakcijų. Vieni po filmo seanso verkia, kiti juokiasi, treti dėkoja už įkvėpimą ar priminimą, kad galime puoštis ir gyventi visavertį gyvenimą, nepaisydami metų skaičiaus. O filmo herojėms metai apskritai nesvarbu. Jos nesirengia „jaunai“ ar „senai“ – jos tiesiog tai daro dėl savęs.

VEIDAS: Kokią esminę žinutę stengėtės perduoti kino juosta „Amžinai stilingos“?

L.P.: Kadangi filmą kūriau beveik penketą metų, norėjau perteikti tai, ką jaučiau būdama su šiomis moterimis. Jos mane įkvėpė gyventi visavertį gyvenimą, ir tikiuosi, kad visi peržiūrėję šią juosta tai pajus ir išmėgins patys!

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. kovo mėnesį.

Sveikata. Daugiau nei 50 proc. lietuvių turi antsvorio, 20 proc. jų kenčia nuo nutukimo, kasmet vis daugiau suserga cukriniu diabetu. Palyginti su latviais ir estais, atrodome bene labiausiai nutukę ir didžiausią antsvorį turintys Baltijos šalių gyventojai.

Kaip matyti iš naujausių Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijų, pakaktų savo mitybos racione peržiūrėti ir iki 10 proc. sumažinti laisvųjų cukrų (gliukozės, fruktozės) vartojimą, ir galėtume sumažinti antsvorio, nutukimo bei dantų ėduonies riziką. Tačiau, kad ir kaip garsiai mokslininkai skambina pavojaus varpais dėl leistinas normas peržengusio šiandieninio cukraus vartojimo, didžiosios visuomenės dalies tai neveikia.

Cukrinio diabeto diagnozė Lietuvoje šiandien dukart dažnesnė nei prieš dešimtmetį.

Tai lyg ir paaiškina, kodėl cukrinio diabeto diagnozė Lietuvoje šiandien dukart dažnesnė nei prieš dešimtmetį. Pasaulyje ši liga jau pasiekė epidemijos lygį, o jei tikėsime mokslininkų prognozėmis, 2025 m. ja sirgs 6 proc. 20–79 metų amžiaus gyventojų.

„Civilizacija suteikė mums daug komforto, tačiau pridarė ir nemažai žalos. Deja, dalis žmonių tiesiog ignoruoja naujausius mokslininkų tyrimus, nes jiems taip gyventi patogiau. Mano pačios šeimoje jau daug metų niekas nevartoja cukraus grynu pavidalu. Pakankamai jo gauname su kitais maisto produktais (duona, padažais, jogurtais, sūreliais, sultimis ir pan.)“, – atskleidžia gydytoja endokrinologė Birutė Vaidakavičienė.

Daugiau nei keturis dešimtmečius cukrinio diabeto pakirstus pacientus konsultuojanti specialistė neslepia, kad nekeičiant gyvenimo būdo juos ištinka insultai, infarktai, tenka daryti inkstų hemodializę ar net amputuoti kojas.

Nors cukrus atsirado palyginti neseniai, jo vartojimas augo tūkstančius kartų.

Medikės teigimu, šiandien daugelis nė nesusimąsto, kad mūsų protėviai kai kurių produktų visai neturėjo arba vartodavo juos tik per šventes, o mes jais gyvenimą saldiname kasdien ir nepalyginti mažiau judame. Pavyzdžiui, Europoje tik pasirodžius cukrui (XVIII a.), britas per metus jo suvartodavo panašiai du kilogramus (tuo metu tai buvo tik turtingųjų privilegija, paprastam žmogui neprieinama). Prabėgus keliems šimtmečiams Didžiojoje Britanijoje šiandien jo suvartojama jau iki 70 kg. Panaši tendencija pastebima ir kitose šalyse. Taigi, nors cukrus atsirado palyginti neseniai, jo vartojimas augo tūkstančius kartų. O cukrinio diabeto pagrindas, kaip žinome, yra fizinio krūvio ir mitybos neatitikimas.

„Sėdėdami prie kompiuterių ar televizorių ir nuolat valgydami perdirbtą, nesveiką maistą žmonės šias proporcijas pamiršta: anksčiau sunkų fizinį darbą dirbantis vyras galėdavo suvartoti iki 6 tūkst. kalorijų per dieną, bet šiandien, nepatirdamas fizinio krūvio ir dirbdamas biure, jis neturėtų suvartoti daugiau kaip 2 tūkst. kalorijų“, – teigia endokrinologė.

Paklausta, kas padėtų gyventojams praregėti ir sumažinti suvartojamo cukraus kiekį, ji mini padidintą akcizą cukrui ir kitiems saldėsiams (kepiniams, gėrimams ir pan.). Galbūt negalėdami jų įpirkti ar mokėdami brangiau nei įprastai gyventojai perrikiuotų savo mitybos prioritetus? Saldumynų vartojimą B.Vaidakavičienė vadina savotiška narkomanijos forma ir lygina ją su priklausomybe nuo rūkalų ar alkoholio.

Pabandykite žmogui patarti, kad liautųsi vartoti cukrų, ir pasipils pasiteisinimai: jam skanu, norisi, jo tėvai vartojo ir pan.

„Cukraus perteklius žmogaus organizme virsta riebalais, tuomet didėja rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, ateroskleroze, insultu, taip pat išlieka invalidumo rizika (išsivysčius antrojo tipo cukriniam diabetui). Gana dažnai dėl šios ligos žmogui sutrinka mineralinių medžiagų apykaita (iš kaulų išsiurbiamas kalcis), o vienu metu į organizmą patenkantis didelis kiekis cukraus sumažina imuniteto atsparumą (tai trunka apie dvi valandas). Tačiau pabandykite žmogui patarti, kad liautųsi vartoti cukrų, ir pasipils pasiteisinimai: jam skanu, norisi, jo tėvai vartojo ir pan.“, – ilgamete patirtimi dalijasi gydytoja.

Išties, mūsų visuomenėje daugelis savo įpročių nekeičia tol, kol nepakerta skausmai, – atkreipti dėmesį į kaimyno patirtį lietuviui vis dar nebūdinga. Todėl šiandien gydymui išleidžiame kur kas daugiau nei prevencijai.

Paprašyta įvertinti, ar lietuviai smarkiai prasilenkia su PSO rekomenduojamomis cukraus normomis, Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) Mitybos skyriaus vedėja Ilona Drulytė neslepia, kad cukraus suvartojame gerokai daugiau, nei turėtume. Viena, kiek jo įsidedame į kavą ar arbatą, ir kas kita, kiek pasisaviname su maisto produktais (pvz., gazuotais gėrimais ar saldumynais), kuriuose netrūksta sacharozės (cukraus), krakmolo hidrolizatų (pvz., gliukozės ar fruktozės sirupo). Norintiems išvengti sveikatos sutrikimų medikai pataria atidžiau rinktis maisto produktus, dažniau gaminti namie ir palengva mažinti cukraus vartojimą.

„Patikėkite, tai pripratimo reikalas. Tas, kas šiandien jums atrodo saldu ir skanu, jau po metų sąmoningesnio gyvenimo gali kelti pasibjaurėjimą“, – apibendrina B.Vaidakavičienė.

Vartojant mažiau cukraus vėžinėms ląstelėms sugrąžinama priešvėžinė struktūra.

Medikės žodžiais neleidžia abejoti ilgą laiką eksperimentams su laboratorinėmis pelėmis vadovavęs Jutos universiteto akademikas Wayne’as Pottsas. Kuri laiką pelės buvo šeriamos tuo, ką žmonės įvardytų kaip sveiką maistą, ir kasdien vaišinamos trimis skardinėmis gazuoto gėrimo. Po ilgalaikio stebėjimo (32 savaičių) paaiškėjo, kad pelių patelių, gavusių didesnį kiekį cukraus (palyginti su tomis, kurių ėdale cukraus nebūta), nugaišo dvigubai daugiau. Kad būtų nugaišę daugiau pelių patinėlių, užfiksuota nebuvo, tačiau pakito jų elgsena: jie patyrė teritorijos išsaugojimo ir dauginimosi problemų. Taigi remdamasis šiais stebėjimais mokslininkas daro išvadą, kad cukrus labai kenksmingas žinduolių, vadinasi, ir žmonių, sveikatai.

Kitas mokslininkas, su savo kolegomis patvirtinęs, kad per didelis kiekis suvartojamo cukraus pagreitina onkogenezės vystymąsi, buvo Yasuhito Onodera. Jis su kolegomis mokslininkais išsiaiškino, kad glikolizės suaktyvėjimą sukelia gliukozės nešiklio ekspresija nepiktybinėse krūtų ląstelėse. Kitaip tariant, vartojant mažiau cukraus vėžinėms ląstelėms sugrąžinama priešvėžinė struktūra.

Taigi šio tyrimo rezultatai patvirtino būtinybę sureguliuoti mitybą, norint išvengti vėžio ar sėkmingai jį gydyti. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad suvartojant mažiau cukraus ir angliavandenių, o daugiau dėmesio skiriant sveikiems riebalams ir baltymams galima įveikti net agresyviausias vėžio rūšis.

Moterims per dieną reikėtų gauti apie 100 kalorijų iš cukraus (30 g), o vyrams – 150 (40 g).

Apžvelgus atliktus tyrimus ir įvertinus kylančias cukraus perdozavimo grėsmes taip ir norisi savęs perklausti, kiek šaukštelių baltosios mirties teko mano organizmui šiandien. Sveikos mitybos specialistė Vaida Kurpienė kritine riba vadina 13 arbatinių šaukštelių per dieną ir neslepia, kad dažnas Lietuvoje šią normą viršija (18 ir daugiau arbatinių šaukštelių). „Moterims per dieną reikėtų gauti apie 100 kalorijų iš cukraus (30 g), o vyrams – 150 (40 g), tačiau žmonėms atrodo, kad suvartoja tik tiek, kiek įsideda į kavą ar arbatą. Iš saldžių gaminių, saldumynų ir gazuotų gėrimų jo gauname didžiulius kiekius“, – atkreipti dėmesį į savo organizmo nuodijimą cukrumi ragina specialistė.

Paklausta, kaip vertina atsisakymą vengti cukraus savo racione, V.Kurpienė patikina, kad tokie žmonės nieko naudingo nepraranda. Taigi ji, kaip ir kiti „Veido“ kalbinti ekspertai, mano, kad išsivadavę iš baltojo cukraus gniaužtų tik laimime.

Deja, kai kalbama apie pavyzdinį vaikų kūno masės indeksą, iki pergalių mums dar gana toli. Analizuojant mokinių sveikatą pagal kūno masės indeksą Kauno miesto mokyklose matyti, kad nutukusių vaikų jau yra 1 proc., turinčių antsvorio – beveik 3 proc.

2013 m. pirmokų tyrimo duomenys atskleidžia, kad antsvoris ir nutukimas palengva didėja, taigi šiandien jau neabejojama, jog dabartinės Lietuvos vaikų kartos gyvenimo kokybė ir trukmė bus nepalyginti prastesnė nei šiandienos suaugusiųjų.

Remiantis VU Medicinos fakulteto mokslininkų tyrimu Vilniaus mieste matyti, kad antsvorio ir nutukimo paplitimas dažnesnis tarp mergaičių (18,2 proc.) nei tarp berniukų (12,4 proc.).

Antsvorio ir nutukimo paplitimas dažnesnis tarp mergaičių (18,2 proc.) nei tarp berniukų (12,4 proc.).

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Profilaktinės medicinos katedros docentė Aušra Petrauskienė Lietuvos vaikų ir paauglių nutukimo dar nelinkusi vadinti labai grėsmingu: „Dideliu tarptautiškumu pasižyminčiame moksleivių gyvensenos tyrime, kuriame dalyvauja 40 pasaulio šalių, iki 2010 m. Lietuvos paauglės vertintos kaip pačios liekniausios, o antsvorio paplitimas ir nutukimas įvardytas kaip vienas mažiausių.“

Tačiau dabar padėtis šiek tiek pakitusi. „Antsvoris bei nutukimas didėja ir tarp vaikų, deja, šiandien situacija dar nevaldoma“, – sako A.Petrauskienė.

Priminsime, kad antsvoris ir nutukimas neatsiejamas nuo tokių sveikatos sutrikimų, kaip cukrinis diabetas, širdies kraujagyslių ligos, sąnarių patologijos, akmenligė, kepenų suriebėjimas, įvairios onkologinės ligos ir pan.

PSO duomenimis, šiuo metu pasaulyje suskaičiuojama daugiau kaip 17,6 mln. turinčių antsvorio vaikų iki penkerių metų. Daugelyje šalių nutukusių vaikų ir paauglių skaičius per pastaruosius 20–30 metų padvigubėjo. O nutukusių ikimokyklinio amžiaus vaikų skaičius svyruoja nuo 10 iki 20 proc.

Nutukimo rizika didėja žiūrint televiziją ilgiau nei dvi valandas.

Turint prieš akis šiuos skaičius sunku suvokti: jei cukrus toks kenksmingas, kodėl esame pratinami prie jo nuo pat mažens? Saldūs sūreliai, jogurtai, saldainiai… Taigi ar tik ne patys tėvai iškasa duobę, iš kurios paskui niekaip neišlipa jų vaikai?

Londono Midlsekso ligoninės pediatrijos skyriaus specialistas Russellas Weineris daro išvadą, kad nutukimo rizika didėja žiūrint televiziją ilgiau nei dvi valandas. Laikas, praleistas pasyviai sėdint prie televizoriaus ekrano, o ne būnant gryname ore ar užsiimant fiziniais pratimais, gresia papildomais kilogramais ir pasyvaus laisvalaikio tradicijomis.

Lietuvos mokslininkai palengva didėjantį vaikų ir paauglių nutukimą linkę sieti su artimiausia jų aplinka: per mažu fiziniu aktyvumu, nepakankamai išplėtota infrastruktūra (kiemai, stadionai ir aikštynai prie namų), netinkama mityba (vis dažniau mintama pusfabrikačiais) bei per mažu vaisių ir daržovių vartojimu.

Sveiką mitybą propaguojančios Guodos Azguridienės teigimu, žmogaus organizmui cukrus naudingas tik pavieniais ir išskirtiniais atvejais (sergant, davus kraujo kitam ir pan.), tačiau visa kita – mūsų patiriamas cukraus pramonės poveikis.

Vienas svarbiausių mūsų visuomenės uždavinių – atpratinti jaunimą nuo cukraus, parodyti, kad kur kas geriau suvalgyti figą ar obuolį nei saldainį.

Daug metų visuomenę šviečianti B.Vaidakavičienė atkreipia dėmesį, kad su žalingo cukraus pramonės poveikio pasekmėmis pirmoji susidūrė Amerika: „Kiek atsitokėjusi ji išvydo baltosios mirties sėjamą žalą: aptukusius ir invalidais virtusius piliečius. Tačiau vos tik pabandė parodyti, kokių problemų kyla dėl cukraus pramonės, vos tik paskelbė mokslininkų studijas, netrukus atsirado baltosios mirties sėjamą žalą paneigiančių mokslininkų. Pinigai gali daug, tačiau visiems jais burnos neužčiaupsi, juolab kad daugėja sąmoningų, savo sveikata besirūpinančių žmonių.“

Endokrinologė mano, kad vienas svarbiausių mūsų visuomenės uždavinių – atpratinti jaunimą nuo cukraus, parodyti, kad kur kas geriau suvalgyti figą ar obuolį nei saldainį. Pragiedruliais Lietuvos padangėje, jos nuomone, galima vadinti ir iš mokyklų išgyvendintus gazuotų gėrimų, traškučių pardavimo automatus.

„Šiandien daugelis įpratę savo problemas spręsti gerdami piliules, tačiau visuotinio nutukimo klausimo tokiu būdu neįveiksime: tai ne tik medicininė, bet ir ekonominė problema, itin sparčiai besiplečianti visame pasaulyje“, – sako Vilniaus universitetinės ligoninės abdominalinės chirurgijos gydytojas prof. habil. dr. Gintautas Brimas. Pasak jo, nutukimas gana dažnai įvardijamas kaip daugelio ligų katilas. Tarkime, antsvoris užkrauna didelį krūvį sąnariams, taip pat graso cukriniu diabetu, akmenlige, hipertenzija, moterims gali sukelti vaisingumo sutrikimų, dažną lydi psichologinės problemos.

Ne vienus metus sostinės vaikų dantis gydantis odontologas Artūras Maršalka sako, kad daugeliui sveikatos neprideda gerėjančios ekonominio gyvenimo sąlygos bei vis didėjanti perkamoji galia. Jo manymu, tai blogina ir dantų būklę. Odontologas atkreipia dėmesį, kad šiandieninio maisto racione labai daug chemiškai ir termiškai apdorotų produktų, kuriuose gausu lengvai fermentuojamų angliavandenių, kenkiančių dantims. Jis taip pat pastebi, kad jau kelinti metai prastėja vaikų burnos higienos įgūdžiai.

Žvelgiant, kaip pakito situacija nuo 1991 iki 2014 m., skaičiai pakankamai iškalbingi: ėduonies paplitimas nuo 85,4 proc. šoktelėjo iki 88 proc.

Taigi specialistas, „Veido“ paprašytas įvertinti pastarųjų metų vaikų dantų būklę Lietuvoje, pateikia išvadą, kad ji prasta: „Ėduonies paplitimas tarp mažų vaikų vis didesnis. Naujausiais duomenimis, 7–8 metų vaikų grupėje jis siekia 86 proc., 9–10 metų– 89 proc., o 12 metų grupėje – 70 proc. Žvelgiant, kaip pakito situacija nuo 1991 iki 2014 m., skaičiai pakankamai iškalbingi: ėduonies paplitimas nuo 85,4 proc. šoktelėjo iki 88 proc.“

Daug pasiekusiose Vakarų Europos (Olandijos, Šveicarijos ir kt.) bei Skandinavijos šalyse (Norvegijoje, Švedijoje) ėduonies paplitimas tarp vaikų nepalyginti mažesnis. Švedijoje ėduonies pažeistų dantų turi 37 proc. dvylikmečių, Olandijoje – 32 proc., Danijoje – 45 proc., o Lietuvoje – 70 proc. Žinoma, daug prie prastėjančios vaikų dantų būklės prisideda ir nepakankamas tėvų dėmesys: odontologai sutaria, kad mažamečiai vaikai savarankiškai dantis valosi ne itin gerai, tačiau neginčijama, jog saldumynai ir cukrus šiuo atveju griežia taip pat ne paskutiniu smuiku.

Tad gal verta cukrų keisti stevija, ksilitoliu ar medumi? Saldumą patirtume, tačiau mažiau žalotume dantis ir netuktume?

„Turėtume suprasti, kad siekiant išgauti šių medžiagų koncentratą taip pat naudotas ilgas cheminis procesas, taigi šios žaliavos mažiau kenksmingos nei baltasis cukrus, tačiau turėtume apskritai atpratinti savo organizmą nuo saldumo. Jei mityba subalansuota ir nestokojama miego, žmogaus neturėtų kankinti saldumynų ar miltinių patiekalų protrūkis“, – teigia V.Kurpienė.

Kur kas didesne bėda už baltąjį cukrų dietologai vadina fruktozės sirupą. Japonų iš kukurūzų išgautas sirupas maisto pramonei pasirodė daug saldesnis ir patrauklesnis už baltąjį cukrų. Taigi šiandien viešojo maitinimo įstaigos dažnai renkasi būtent jį. Vartotojai didelio skirtumo nejaučia: gardu, saldu, tik bėda, kad sveikatos neprideda.

Nesižavi „Veido“ ekspertai ir ruduoju cukrumi. Nors teigiama, kad jis daug sveikesnis nei baltasis, verta žinoti, kad kai kada jis būna tiesiog dažytas.

Apibendrinant norisi pridėti, kad būtina skaityti produktų etiketes, sekti naujausius mokslo tyrimus ir palengva atprasti nuo cukraus vartojimo. Galbūt vieną rytą išties nubusite nejausdami noro pasisaldinti išaušusios dienos?

Į „Veido“ klausimus atsako sveikos mitybos specialistė Vaida Kurpienė

VEIDAS: Kaip patartumėte mažinti cukraus vartojimą, kad organizmo neištiktų šokas?

V.K.: Jeigu žmogus labai emociškai prisirišęs prie saldumynų, didelis jo potraukis prie miltinių patiekalų ir saldumynų gali būti ženklas, kad stokojama miego arba kenčiama dėl nesubalansuotos mitybos. Jei žmogus sveikai maitinasi, pakankamai fiziškai juda, neturėtų norėti tokių nesveikų produktų. Tačiau jei vartojant saldumynus juntamas tam tikras emocinis pasitenkinimas, rekomenduoju šiek tiek jų sau leisti. Visiškai sau juos uždraudę vieną kartą galite persivalgyti.

Kita blogybė, ką daro saldumynai, – skatina apetitą ir alkio jausmą.

Įprastai organizmui reikiamų angliavandenių turėtume gauti iš maisto produktų, o grynasis cukrus, staiga virtęs gliukoze, labai greitai išderina mūsų organizmą, imuninę jo sistemą. Šiuo atveju žmogaus organizmą galima palyginti su automobiliu, kuriam degalai taip pat ne iš karto supilami, o paduodami po truputėlį.

Kita blogybė, ką daro saldumynai, – skatina apetitą ir alkio jausmą.

VEIDAS: Kaip vertinate dietas? Esant antsvoriui daug kas būtent jomis stengiasi atkurti norimą organizmo būseną.

V.K.: Laikausi nuomonės, kad jų visai nereikėtų laikytis. Svarbu pasiekti, kad mityba būtų subalansuota. Kas gi nutinka ją apribojus? Rizikuojame, kad daugelio medžiagų tiesiog nebegausime. Net jei mūsų pasirinktas produktas ir labai vertingas, pats savaime jis negali atstoti visų organizmui reikalingų medžiagų. Taigi norimas rezultatas lyg ir pasiekiamas: svoris krinta greitai, bet sutrikdomas sotumo jausmas, sulėtėja medžiagų apykaita.

Kitas dalykas – laikantis dietų daugiau prarandama raumens audinio negu riebalinio, o tai reiškia, kad prarastas svoris grįžta su kaupu.

VEIDAS: Kaip vertinate cukraus pakaitalus?

V.K.: Visų cukrų ir jų pakaitalų reikėtų vartoti kuo mažiau. Nėra saldžių dalykų, kuriuos būtų galima vartoti neribotai. Pastaraisiais metais vėl išpopuliarėjo medus. Daugelis jį vartoja vietoj cukraus. Bet vėlgi, jeigu šeima nusiperka jo 30 kg per sezoną, nereikėtų pamiršti, kad tai tolygu 30 kg cukraus.

Tai absoliučiai tuščios kalorijos, silpninančios vaikų imunitetą, didinančios valstybės ir sveikatos apsaugos išlaidas.

Taip pat dažnai pamirštama, kad tirpinamas karštoje arbatoje jis praranda naudingąsias savybes. Nors ir natūralus, turintis naudingų medžiagų, medus vis dėlto skatina alkį, padidina insulino kiekį, taigi veikia panašiai kaip cukrus. Nereikėtų vartoti jo neribotais kiekiais (iškeisti šaukštelius į stiklainiukus).

VEIDAS: O kaip, jūsų manymu, maitinami mūsų vaikai?

V.K.: Jei vertinsime, kas siūloma jiems reklamų metu per televiziją, pradedant saldžiais sūreliais, jogurtais ir baigiant sausais pusryčiais, kurių dažnai net 40 proc. kiekio sudaro cukrus, išeitų, kad jų mityboje nieko vertingo nėra. Tai absoliučiai tuščios kalorijos, silpninančios vaikų imunitetą, didinančios valstybės ir sveikatos apsaugos išlaidas. Vis dažniau vaikų maisto racione randamas cukrus yra raktas klausimo, kodėl taip auga mamų biuleteniams skiriami pinigai, daugėja alergijų, lėtinių ligų, vis prasčiau atrodo vaikų dantys.

Stevija

Charakteristika: nekaloringa ir šimtus kartų saldesnė už cukrų.

Steviją (dar kitaip vadinamą medaus žole) Europos Komisija leido naudoti maisto gamyboje, tačiau Lietuvoje ji vis dar draudžiama. Saldiklis gaminamas iš Pietų Amerikos augalo stevijos lapų ir yra 250–300 kartų saldesnis už cukrų, tačiau nekaloringas (tinkamas ir diabetikams). Nepaisant stevijų populiarumo daugelyje šalių, iki šiol nesutariama, koks kiekis jų produkto vartotojui yra leistinas.

Ksilitolis

Charakteristika: saldus kaip cukrus, tačiau turintis 40 proc. mažiau kalorijų.

Ksilitolis yra cukraus pakaitalas. Dar kitaip jis vadinamas beržų cukrumi (pačioje pradžioje buvo išgaunamas iš Suomijos beržo medienos). Šiandien tai – dirbtinis saldiklis. Klinikinių tyrimų metu pateikta įrodymų, kad ksilitolis apsaugo nuo dantų ėduonies, todėl apibūdinamas kaip dantims palankus produktas. Tačiau pernelyg dažnai vartojamas gali laisvinti vidurius.

Medus

Charakteristika: šiek tiek saldesnis už cukrų, tačiau turintis 25 proc. mažiau kalorijų.

Medus vadinamas bene seniausiu žmonijos saldikliu, savo sudėtyje turinčiu nedidelį kiekį mineralų (0,2 proc.), vitaminų, baltymų (0,4 proc). Bene didžiausiu jo trūkumu laikomos galimos alerginės reakcijos (dėl šios priežasties jis nerekomenduojamas kūdikiams iki vienų metų). Šiuo atveju ėduonies rizika didesnė nei rafinuoto cukraus.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. kovo mėnesį

Psichologija. Analizuojant visuomenės kaitą itin svarbus tampa individo gebėjimas prisitaikyti, įsiklausyti ir suprasti antrosios pusės lūkesčius. Išmoktas elgesys, turimos nuostatos ir ekspromtu ištarti žodžiai dažnai tampa kokybiško bendravimo išbandymu.

Mūsų visuomenėje vyriškumo ir moteriškumo sampratos nuolat keičiasi – visai kaip garsaus prancūzų prozininko, žurnalisto ir meno kritiko Guillaume’o Apollinaire’o siurrealistinėje dramoje „Teiresijo krūtys“ (istorija apie žmoną, nusprendusią tapti vyru, ir jos paliktą sutuoktinį, kuriam tenka prisiimti moters vaidmenį ir išgelbėti šalį nuo vis mažėjančio gimstamumo pasekmių).

Esminė šiandienos bėda, kad realybė neatitinka viešojoje erdvėje formuojamo ir mums brukamo tarpusavio santykių įvaizdžio.

„Kadangi ideologiniu lygmeniu brukami vieni elgesio modeliai, o realybėje susiduriame su visai kitais, ilgainiui abi lytis apninka dvejonės: moterys svarsto, ar viskas taip su jos išrinktojo vyriškumu (jis neparneša pakankamai pinigų, nėra toks dėmesingas kaip draugių vyrai, skiria per mažai dėmesio šeimai), o vyrai, ganydami akis į viešojoje erdvėje gyvenimu besimėgaujančias ir nuolat besiilsinčias poniutes, irgi primiršta, kad jų moterys nuolat dirba, o namus pasiekia ne mažiau pavargusios nei jie. Esminė šiandienos bėda, kad realybė neatitinka viešojoje erdvėje formuojamo ir mums brukamo tarpusavio santykių įvaizdžio“, – tvirtina Lygių galimybių plėtros centro atstovė Margarita Jankauskaitė.

Vertinant lyčių lygybę pagal išsilavinimą, užimtumą, užmokestį už tą patį darbą, atotrūkis mūsų šalyje tarp skirtingų lyčių mažėja, o kai kur ir visai išnyksta, tačiau gana dažnai Lietuvoje moteris nepriklausoma tik tol, kol dirba. Situacija gerokai keičiasi gimus pirmajam kūdikiui.

„Veido“ kalbintų sociologų teigimu, Lietuvos visuomenėje vyraujančios nuostatos dažnam vyrui vis dar trukdo pasinaudoti esamomis galimybėmis ir išeiti tėvystės atostogų. nors labiau išsivysčiusiose Vakarų valstybėse tai itin populiaru. Tarkime, Skandinavijos šalyse šį klausimą išsprendė vadinamoji tėčio kvota. Dalį valstybės atostogų, jei šeima jų nori, gali paimti kitas asmuo. Taigi įstatymu skatinamas partnerių dalijimasis vaiko priežiūra. Deja, Lietuvos darbdaviams tik dalį dienos dirbantis vyras ir išeinantis vaikui susirgus – vis dar gana neįprastas reiškinys.

Siekiant pakeisti vyraujančius stereotipus ir žmonių elgseną, M.Jankauskaitės įsitikinimu, būtina labai aiški nuostata, kad vaikų priežiūra – gyvybiškai svarbi visuomenės išlikimui abiejų tėvų pareiga.

Šalia stiprios, įvairią atsakomybę prisiimančios ir dar šeimai pinigus uždirbančios moters vyro vaidmuo, tenka pripažinti, sumenko.

„Dar prieš trisdešimt metų moters rūpinimasis vyru, šeima, vaikais ir buitimi buvo suvokiamas kaip visuomenės norma“, – primena psichologas Andrius Kaluginas. Galbūt tai ir lėmė kai kurių šiandienos vyrų infantilumą?

Šalia stiprios, įvairią atsakomybę prisiimančios (atliekančios namų buities darbus, prižiūrinčios vaikus ir pan.) ir dar šeimai pinigus uždirbančios moters vyro vaidmuo, tenka pripažinti, sumenko. Nuo vyro pečių nukritus daliai atsakomybės už buitį, sumažėjo ir jo, kaip sprendimų priėmėjo, vaidmuo. Daugumai moterų tai neatrodo svarbu, taigi jos mielai prisiima ir tai, tačiau kas gi nutinka poros santykiams?

M.Jankauskaitės nuomone, sustiprėjęs moterų noras viską valdyti sietinas su virtualios erdvės įtaka: šiandien dauguma mūsų raginamos kontroliuoti savo išvaizdą, emocijas (koncentruojamasi į tobulybę), tuo pat metu esame raginamos būti atsakingos už šalia esančio vyro ir vaikų gyvenimo kokybę. „Atsipalaiduoti ir pasijusti laimingoms tai tikrai nepadeda, anaiptol – moterims vis primenama, kad tobulumui ribų nėra“, – dėmesį atkreipia pašnekovė.

A.Kaluginas dramatizuoti situacijos dėl matriarchato stiprėjimo vis dėlto nelinkęs. Jo įsitikinimu, kai kurioms moterims tai netgi labai patinka, o tos, kurios nebepasitiki vyrais, ima kur kas labiau pasitikėti savimi. „Žinoma, visoms pasitaiko silpnumo akimirkų, kai norisi globos, dėmesio, tačiau globaliai moterys tampa stipresnės, atsakingesnės ir valdančios daugiau resursų“, – tikina psichologas.

Ar galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi vidutinį mokytojo atlyginimą gaunantis vyriškis, kurio žmona dirba privačiame sektoriuje ir namo parneša triskart daugiau?

Bet jei moterys nebeleidžia už jas mokėti, joms nebereikia pagelbėti, nes viską šiandien sugeba pačios, kam tada reikalingi vyrai? Psichologai sutaria, kad šiandienos visuomenėje itin juntama stiprių moterų įtaka (jos paklaikusios dėl savo teisių ir pareigų), o vyrams, reikia pripažinti, šalia jų ne visuomet jauku. Taip išties slopinamas vyriškių galantiškumas, būdamas šalia moters jis nebesijaučia užtikrintas.

„Ar galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi vidutinį mokytojo atlyginimą gaunantis vyriškis, kurio žmona dirba privačiame sektoriuje ir namo parneša triskart daugiau?“ – klausia ne vieną tokio pobūdžio šeimos dramą išklausęs psichologas Antanas Mockus.

Tokių problemų slegiami vyrai retai kada ryžtasi atviram pokalbiui su antrąja puse. Slegiami nevisavertiškumo, jie mieliau beldžiasi į psichologų duris.

Kaip matyti iš gyventojų nuomonių apklausos, vyriškumas Lietuvoje suvokiamas kaip vyro gebėjimas uždirbti ir parnešti į namus pinigų, atlikti specifinius buities darbus, pasirūpinti vaikais, globoti mylimą moterį ir turėti tam tikrą statusą visuomenėje. Tad, atrodytų, nieko keista, kad vyrui ėmus uždirbti mažiau nei žmonai kyla rimtų bėdų dėl jo savivertės (jis jaučiasi niekam tikęs, nes, priešingai nei anksčiau, pats negali pakankamai prisidėti prie šeimos gerovės). Stereotipiškai „subobėjusiu“ Lietuvoje laikomas pernelyg jautrus (savo emocijas ašaromis išreiškiantis) ar homoseksualus vyras.

Psichologas Gediminas Navaitis Lietuvos visuomenę apibūdina kaip matriarchalinę, o vyrus joje – tik kaip diskriminuojamą mažumą.

Gana dažnai tarptautinėse konferencijose dalyvaujanti M.Jankauskaitė pastebi, kad ir patys vyrai užsimena, jog būtų laikas permąstyti tradicines vyriškumo normas, nes šiandieninės labai kenkia vyrų gyvenimo kokybei. Mokslininkė daro prielaidą, kad senosiose Europos valstybėse šis diskursas pasistūmėjęs į priekį gerokai stipriau nei Lietuvoje. Antra vertus, matome, kad dominuojantis vyriškumas visuomenėje nenoriai užleidžia savo pozicijas (vis mėginama jį gražinti tam tikrais pavidalais). Hegemoninis vyriškumas susijęs su galia, kurios savo noru, žinia, niekas neatiduoda.

„Veido“ kalbintas psichologas Gediminas Navaitis Lietuvos visuomenę apibūdina kaip matriarchalinę, o vyrus joje – tik kaip diskriminuojamą mažumą. Siekdamas pagrįsti savo teiginį jis primena, kad pirmaisiais savo veiklos metais Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba Lietuvoje sulaukdavo nepalyginti daugiau dėl diskriminacijos visuomenėje besikreipiančių moterų nei vyrų (santykis 100 ir 3), o šiandien skundų skaičius beveik susilyginęs, gal vyrų net šiek tiek daugiau. Tačiau visuomenė iki pat šiol nelinkusi pripažinti ją stebinančio fakto, kad vyrai mūsų šalyje diskriminuojami. Norint tuo įsitikinti pakanka peržvelgti pagrindines žmogaus teises: kaip žinome, vyrai Lietuvoje gyvena kone 10 metų trumpiau nei moterys, dažniau žudosi, mažesnis jų procentas įgyja aukštąjį išsilavinimą ir jie kur kas dažniau neturi darbo.

Apie tai, kad šiandien vyrai uždirba mažiau, o dalis jų į šeimą parneša tik darbo biržos išmoką, pasakoja Vilniaus darbo biržos vedėjo pavaduotoja Rasa Montvidienė.

„Veido“ kalbintos specialistės tvirtinimu, situacija vyrų nenaudai šalyje keitėsi po 2009 m. krizės: „Darbo neteko vairuotojai, statybininkai, nuo krizės nukentėjusių įmonių darbuotojai, taigi situacija, kai Lietuvoje daugiau darbo neturinčių vyrų nei moterų, tęsiasi jau beveik šešti metai.“

Moterims dabar įsidarbinti nepalyginti lengviau, nes sektoriai, kuriuose jos dirba, nuo Rusijos embargo taip stipriai nenukentėjo.

Šiuo metu Vilniaus apskrityje (į ją patenka Širvintos, Ukmergė, Šalčininkai, Švenčionys, Trakai ir Vilniaus miesto rajonai) vasario mėnesį užregistruota 54 proc. darbo ieškančių vyrų ir 46 proc. moterų. Panašios proporcijos daug metų nusistovėjusios ir kitose šalies savivaldybėse: Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Utenoje, Marijampolėje. Darbo biržos atstovės teigimu, moterims dabar įsidarbinti nepalyginti lengviau, nes sektoriai, kuriuose jos dirba, nuo Rusijos embargo taip stipriai nenukentėjo.

G.Navaičio nuomone, sudėtinga svarstyti ir apie fizinį bei psichologinį šalies vyrų atsparumą – jų nusižudo kone dešimtkart daugiau nei moterų. Konkurencinę kovą vyrai pralaimi ir intelektinio pranašumo bei išsilavinimo požiūriu (gerokai didesnis procentas tenka dailiajai lyčiai). Net dirbančių vyrų šiuo metu gerokai mažiau nei moterų.

Taigi, jei šiuo metu karjera geriau klostosi jūsų žmonai, kodėl jums neperėmus daugiau namų ruošos darbų ir neskyrus daugiau savo dėmesio vaikams? Žinoma, tai šiek tiek skausminga (sunku pakeisti įsitvirtinusią nuostatą), bet veiksminga. Kita vertus, vidinės sumaišties šiais laikais netrūksta ir moterims: pačios užsidirbdamos, kartais kur kas daugiau laiko skirdamos profesinei veiklai, o ne šeimai, jos patiria ne tik vidinę sumaištį, bet ir tapatumo krizę.

Vienas žymiausių šeimos bei vedybinio gyvenimo konsultantų ir dvasininkų Markas Gungoras teigia, kad kartais pakanka išgirsti, kaip sutuoktinis jaučiasi, ir suteikti jam grįžtamąjį ryšį. „Atrodo, paprasta, tačiau kokybiškai bendrauti mums trukdo nuostatos, išmoktas elgesys ir nesusimąstant sakomi žodžiai“, – teigia pats santuokoje 32 metus nugyvenęs lektorius.

Netikinčiųjų gyvenimo kokybė blogesnė negu tų, kurie praktikuoja religinį gyvenimą. Pirmieji tampa kur kas pažeidžiamesni, vienišesni, neturi socialinės paramos.

VU profesorius Arūnas Germanavičius sutinka, kad šiuo metu vis daugiau moterų perima vyriškus vaidmenis, tačiau didieji pinigai, jo manymu, tebelieka vyrų rankose (Lietuvoje moterys vis dar uždirba gerokai mažiau nei vyrai). Tačiau vyrų ir moterų vaidmuo, jo manymu, keičiasi ne tik dėl socialinių ir ekonominių veiksnių, bet ir dėl sumenkusio religinio gyvenimo: „Atlikti tyrimai įrodo, kad netikinčiųjų gyvenimo kokybė blogesnė negu tų, kurie praktikuoja religinį gyvenimą. Pirmieji tampa kur kas pažeidžiamesni, vienišesni, neturi socialinės paramos.“

Kita vertus, tapatumo krizė vyrus ištinka ir dėl moterų, laikančių save šeimos židinio puoselėtojomis. Prisiėmęs visą finansinę gyvenimo naštą sutuoktinis bando palaikyti mylimos moters idėją, leisdamas jai rūpintis tik namais ir vaikais. Tačiau mėgindamas užtikrinti šį modelį jis dažnai viršija savo galimybes (patiria didžiulį stresą ir atsakomybę, būdamas vienintelis šeimos maitintojas, kai kada pyksta, kad moteris finansiškai neprisideda, ir svajoja apie kur kas labiau realybę atitinkančius tarpusavio santykius).

Svarstant, kas palengvintų ir išgrynintų žmonių tarpusavio ryšį, padėtų atsiskleisti jų individualumui, leistų geriau suprasti vienam kitą, G.Navaitis siūlo žvilgtelėti į atliktus tyrimus. Iš ilgalaikių stebėjimų ir lyginimų psichologams jau žinoma, kad vaikystėje fizinių vaikų bausmių atsisakę tėvai leidžia jiems užaugti gerokai laimingesniems.

Išeitų, kad pradėję keisti vaikų auklėjimą galime išugdyti kur kas laimingesnę kartą.

Taigi šiandien visuomenės gyvenime stebimas porų keitimasis vaidmenimis gali būti apibūdinamas kaip tam tikras tradicinės visuomenės iššūkis. Kita vertus – tai globali tendencija, būdinga modernioms visuomenėms. Mokslininkai sutaria, kad Lietuvoje šis reiškinys nėra labai senas (skaičiuoja tik daugiau nei antrą dešimtmetį), o kultūros istorikai ir sociologai neabejoja, kad vyriškumo ir moteriškumo samprata kinta kartu su laikmečiu.

Šiandien transformuotas klausimas skambėtų taip: ar konkretus vyras atitinka konkrečiu laikotarpiu toje kultūroje keliamus reikalavimus?

Istoriškai susiformavusi tradicija, kaip vertinti, ar vyras pakankamai vyriškas, o moteris – pakankamai moteriška, susijusi su kapitalistinių santykių raida. Tuo metu buvo labai svarbu atstovauti vyriškajai ir moteriškajai sritims. Kaip žinome, vyrams buvo priskirta viešoji, moterims atiteko privačioji. Tačiau dar feodalinėje visuomenėje kur kas svarbesnė skirtis buvo ne lyties, o luomų susisluoksniavimas. Taigi šiuo atveju reikšminga buvo išlaikyti ribą, nukreiptą į prigimtinius dalykus.

Šiandien transformuotas klausimas skambėtų taip: ar konkretus vyras atitinka konkrečiu laikotarpiu toje kultūroje keliamus reikalavimus? Kadangi šių kaita priklauso nuo to, kas juos kelia, turime visą spektrą įmanomų interpretacijų ir reakcijų.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos docentas dr. Arūnas Germanavičius.

VEIDAS: Kodėl nepakankamai savo vyriškumą ar moteriškumą realizavę individai patiria tapatybės krizių?

A.G.: Tikėtina, kad per daug į vieną konkrečią sritį (pvz., profesinę) susikoncentravęs žmogus gali būti apleidęs kitas gyvenimo sritis. Kompensuoti socialinius vaidmenis šiandien mėginama pačiais įvairiausiais pakaitiniais būdais: samdant korepetitorius vaikams, namų šeimininkes ir pan. Tačiau žmogaus smegenis jų tyrinėtojai dar apibūdina kaip socialinį organą. Šiandien jau žinoma, kad kuo daugiau socialinių vaidmenų tenka individui, tuo mažesnė tikimybė, jog jį ištiks tapatumo krizė.

VEIDAS: Kas, jūsų manymu, padeda socialinių vaidmenų kūrimo pagrindus individo gyvenime?

A.G.: Neabejoju, kad jauną žmogų formuoja mokykla. Žinoma, jei jos vaidmuo nėra tik žinių prikišimas dėl aukštosios ar aukštesniosios mokyklos… Labai svarbu, kad mokykloje būtų išmokstama prisitaikyti prie įvairių gyvenimo transformacijų, gebama susikurti įvairių socialinių vaidmenų: vaikas gali būti įdomus pašnekovas mokytojams, gali pasižymėti įdomiais pomėgiais. Tai neabejotinai padės pagrindus įvairių jo vaidmenų kūrimui ateityje.

Taigi esminė mokyklos funkcija yra žmogaus parengimas gyvenimui ir jo transformacijoms. Šiandien visame pasaulyje pabrėžiama, kad depresijos ir nerimo sutrikimų prevencija turėtų būti pradedama dar pirmose mokyklos klasėse, taigi mokykla atlieka labai svarbų vaidmenį.

VEIDAS: Kada individai patiria tapatybė krizes?

A.G.: Tapatybės krizės dažniausiai susijusios su tam tikru žmogaus psichologinės raidos etapu. Vienus krizės ištinka, kai vyksta socialinių vaidmenų transformacija: laukiama gimstant vaikų, imamasi naujų pareigų, pakeičiama gyvenamoji vieta, emigruojama, kitiems tai susiję su psichologine raida ir vaikystėje patirtais įvykiais. Kaip tinkamą pavyzdį galime minėti vyrų ketvirto dešimtmečio krizę, kai nebepasitenkinama esama situacija ir ieškoma daug jaunesnių partnerių.

Taigi šiuo laiku moterys iš tiesų dažniau perima vyrų vaidmenis, tačiau nesakyčiau, kad tampa šeimų išlaikytojomis.

Sendami žmonės praranda savo artimuosius, vyksta jų kūno pokyčiai, todėl svarbu išmokti savęs paklausti, ką aš galiu padaryti su esama situacija. Koks mano tolesnis vaidmuo gyvenime? Šiuo atveju apibrėžti, koks turėtų būti žmogaus elgesys, būtų labai ribota ir vienpusiška. Galbūt todėl dalis visuomenės klaidinama pseudoversijomis, manekenų kultais ir pan.

VEIDAS: Pastaruosius šešetą metų Lietuvoje fiksuojamas kur kas didesnis bedarbių vyrų nei moterų skaičius. Kaip tai interpretuojate?

A.G.: Kiek esu susipažinęs su moksliniais sociologų tyrimais ir darbo biržoje užsiregistravusiųjų statistika, iki 2009 m. daugelis Lietuvos vyrų dirbo nelegaliai. O atsiradus būtinybei gauti socialines garantijas jie ėmė registruotis biržoje. Taigi šiuo laiku moterys iš tiesų dažniau perima vyrų vaidmenis, tačiau nesakyčiau, kad tampa šeimų išlaikytojomis. Jei lyginsime lyčių atlyginimų skirtumus, atotrūkis tarp vyrų ir moterų atlygio, kaip ir ankstesniais metais, išlieka.

VEIDAS: Nors vyrų ir moterų keitimasis socialiniais vaidmenimis vadinamas modernios visuomenės požymiu, akivaizdu, kad prie vyrų savivertės gerėjimo tai neprisideda.

A.G.: Savižudybių statistika Lietuvoje iš principo negerėja, o vyrų savižudybių rodikliai netgi blogėja. Jie vis dar tebėra pažeidžiamiausia grupė. Vidutiniškai tai 35–50 metų amžiaus vyrai, gyvenantys kaime, piktnaudžiaujantys alkoholiu ir neturintys nuolatinio darbo.

VEIDAS: Kokių priemonių reikia, kad ši statistika pakistų?

A.G.: Socialinis gyventojų kapitalas įprastai matuojamas žmonių tarpusavio santykiais (bendravimas paremtas socialiniais vaidmenimis). Kuo daugiau socialinių vaidmenų pasižymima, tuo didesnis tos valstybės socialinis kapitalas. Didžiausias jis Rytų Azijos valstybėse, nes gyventojai priklauso įvairioms socialinėms organizacijoms, yra aktyviai įsitraukę į vietinės bendruomenės gyvenimą. Žmonės vieni kitais pasitiki ir tiki valstybe. O mažiausias socialinis kapitalas yra tose šalyse, kuriose pačios valstybės idėja yra žlunganti. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo mažiausias socialinis kapitalas buvo Moldovoje. Valstybė tuo metu balansavo ties bankroto riba, smarkiai sumažėjo žmonių pasitikėjimas ja ir valstybinėmis organizacijomis.

Taigi socialiniai santykiai ir atsparumas įvairioms transformacijoms būtų vienas svarbiausių kiekvienos visuomenės veiksnių.

Bedarbių pasiskirstymas 2015 m. pagal lytį teritorinėse darbo biržose (proc.)

Apskritis  Vyrai      Moterys

Vilnius    54,4       45,8

Kaunas     52,7       47,3

Klaipėda   51,4       48,5

Šiauliai   49,9       50,1

Panevėžys  54,2       45,8

Marijampolė           51,6       48,4

Utena                 54,1       45,9

Šaltinis: LDB, vasario 1 d. duomenys

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. kovo mėnesį

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Kiekvienas pavasaris Lietuvos paežerėse ir šiukšliadėžėse pažeria aklų kačių ir šunų jauniklių. Į prekybos centrų maišelius supakuoti ir nuo mamų atskirti nelaimėliai galo laukti paliekami miestų prieigose. Ne vienam toks nepageidaujamų gyvūnų atsikratymo būdas įprastas, vis dėlto dauguma – kur kas žmoniškesnė. Būtent dėl jų Gyvūnų globos draugijos telefonas nuolat kaista iki raudonumo.

„Kačiukams reikia žindančios mamos,  SOS”, – tokių ir panašių skelbimų gyvūnų globos puslapyje – ne vienas ir ne du. „Nors baudos už gyvūnų kankinimą ir neprie­žiūrą Lietuvoje gana nemažos, jos vis dar mažai veiksmingos”, – įsitikinusi Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus pirmininkė Danutė Navickienė.

Kai kurių lietuvių mentalitetas dėl žiauraus elgesio su gyvūnais dar šlubuoja, todėl numatytos baudos už neatsakingą elgesį ir laisvės atėmimas nėra per didelė atsakomybė.

Su šiuo teiginiu linkęs sutikti ir kasmet Eu­ro­pos Komisijai ataskaitas apie lietuvių elgesį su gyvūnais teikiantis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus atstovas Giedrius Blekaitis. Jo vertinimu, elgesio su gyvūnais pažeidimų kreivė šalyje mažėja, vis daugiau ūkinių gyvūnų laikymo vietų atitinka reikalavimus (2008 m. juos atitiko tik 86 proc., 2015 m. – jau 95 proc.), žmonės sąmoningėja ir pilietiškėja, žinoma, su tam tikromis išimtimis.

„Kai kurių lietuvių mentalitetas dėl žiauraus elgesio su gyvūnais dar šlubuoja, todėl numatytos baudos už neatsakingą elgesį ir laisvės atėmimas nėra per didelė atsakomybė”, – tikina žiauraus elgesio pavyzdžius su gyvūnais spaudoje viešinančios tarnybos specialistas.

Naudodami agresiją prieš aplinkinius de­mons­truojame nepasitenkinimą savimi: pažemindami kitą, save tarsi išaukštiname, įgyjame tam tikrą pranašumą, tačiau tai – silpnų asmenų kelias.

Jis išskiria priežastis, skatinančias žmones elgtis neatsakingai, susijusias su ūkinių gyvūnų laikytojų požiūriu, jų amžiumi ir sveikatos būkle, kuri neleidžia tinkamai pasirūpinti silpnesniais už save. Ta­čiau psichoterapeutas Raimundas Alekna įžvelgia kur kas gilesnes priežastis, tikindamas, kad žmonių elgesį su gyvūnais lemia jų auklėjimas: „Jei as­me­nybė harmoninga, tai ir su gyvūnais, ir su žmo­nėmis jos elgesys bus pagarbus. Tai, kaip mes elgiamės su kitais, atspindi mūsų santykį su pačiu savimi. Naudodami agresiją prieš aplinkinius de­mons­truojame nepasitenkinimą savimi: pažemindami kitą, save tarsi išaukštiname, įgyjame tam tikrą pranašumą, tačiau tai – silpnų asmenų kelias.”

Lietuvoje pakyrėjusių augintinių ar neplanuotų jų palikuonių žmonės atsikrato neįtikėtino žiaurumo priemonėmis (išniekindami, išmesdami pro langą, sužalodami smurtaujant ir pan.) arba pristato į globos organizacijas kaip nebereikalingus.

Kaip stabdyti žiaurų elgesį su gyvūnais, ne vienus metus diskutuojama viešojoje erdvėje, tačiau D.Navickienė mano, kad kol nebus gyvūnų policijos, situacija negerės: ir toliau matysime juos išmetamus lyg nereikalingas šiukšles.

Jei neužsimerksime prieš netinkamą aplinkinių elgesį su gyvūnais, situacija keisis greičiau, nei galime numanyti.

„Liūdniausia, kad neatsakingai besielgiantys žmonės lieka nenubausti, iš mūsų organizacijos vis dar atvirai tyčiojamasi policijoje ir teismuose. Ne vienas atviras teismo posėdis yra virtęs farsu, kai teisėjas pateisino smurtautoją”, – šalyje besiklostančią praktiką atskleidė D.Navickienė.

Pokalbio metu ji minėjo liūdnai pagarsėjusią istoriją, kai universiteto profesorius negyvai užtampė savo šunį, tačiau taip ir liko nenubautas. „Jei neužsimerksime prieš netinkamą aplinkinių elgesį su gyvūnais, situacija keisis greičiau, nei galime numanyti. Taigi, kiek dar ilgai tylėsime?” – piktinasi  Lietuvos gyvūnų globos draugijos atstovė.

Šaukštu deguto visą statinę, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus atstovo G.Blekaičio teigimu, gadina rizikingiausių socialinių sluoksnių asmenys, kuriems nerūpi skriaudžiamų gyvūnų gerovė. „Tokie gyvūnų laikytojai savaitėmis pamiršta savo augintinius, ką jau kalbėti apie kasdien būtiną pašarą ir vandenį, tad ar verta stebėtis, kad išsiblaivę ir užsukę į tvartą randa tik gyvūnų gaišenas”, – pasakojo per metus dešimtis gyvūnų kankinimo ir marinimo atvejų fiksuojantis Vals­tybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovas.

Kai kurie kaimo gyventojai, jo tvirtinimu, iki šiol vadovaujasi nuostata, kad šuns gyvenimas turi būti kančia, todėl jis ir rišamas prie būdos. G.Blekaitis primena, kad kai kurių rūšių gyvūnai yra daug jautresni už žmones, todėl įsipareigojus juos auginti nepriežiūra nepateisinama.

Tre­jų ar penkerių metų vaikui, tampančiam katę už uodegos, empatijos jausmas dar tik vystosi, tačiau jei dešimtmetis taikosi nukirpti gyvūnui uodegą, tai rimtas signalas, kad vaikui jau kažkas ne taip.

Galime tik svarstyti, kas skatina žiaurų žmonių elgesį su gyvūnais. Psichologas Gediminas Na­vaitis linkęs jį sieti su empatijos (gebėjimo atjausti) visuomenėje stoka: sunku įsivaizduoti asmenį, kuris kankina gyvūną ir yra paslaugus, rūpestingas bendraudamas su artimaisiais. Priežasčių, kodėl šis jausmas jam liko svetimas, gali būti daug: šeimyniniai santykiai, bendravimo patirties stoka. „Tre­jų ar penkerių metų vaikui, tampančiam katę už uodegos, empatijos jausmas dar tik vystosi, tačiau jei dešimtmetis taikosi nukirpti gyvūnui uodegą, tai rimtas signalas, kad vaikui jau kažkas ne taip”, – aiškina MRU dėtytojas.

Psichologai sutaria, kad empatija yra sėkmingo bendravimo pagrindas, o ugdyti ją patariama dar ankstyvoje vaikystėje. Ši savybė itin vertinga bendraujant: padeda ugdyti užuojautą ir yra daugelio moralinių sprendimų esmė.

Psi­chiatrijos klinikų pacientų tyrimai taip pat patvirtina, kad asmenys, kurie kankino šunis ir kates, pasižymėjo dideliu agresyvumu ir žmonių atžvilgiu.

Mokslinių tyrimų rezultatai atskleidžia, kad tyčinis žiaurumas gyvūnų atžvilgiu (priešingai nei aplaidumas ir nepriežiūra) susijęs su smurtu ir žiaurumu žmonėms. Individai, jaučiantys malonumą skriausti gyvūnus, dažniau linkę smurtauti ir prieš žmones. JAV federalinis tyrimų biuras yra nustatęs, kad vadinamųjų serijinių prievartautojų ir žmogžudžių gyvenimo aprašymuose dažnai pa­si­k­artoja faktai apie žiaurų elgesį su gyvūnais. Psi­chiatrijos klinikų pacientų tyrimai taip pat patvirtina, kad asmenys, kurie kankino šunis ir kates, pasižymėjo dideliu agresyvumu ir žmonių atžvilgiu.

R.Alekna samprotauja, kad vi­suomenės elgesys su gyvūnais rodo jos brandą. „Jau vien tai, kad viešinami neigiami pavyzdžiai rodo, jog visuomenė vystosi reikiama linkme. Pakanka prisiminti, kaip su gyvūnais elgtasi sovietinėse sistemose, ir tampa aišku, kad judame vakarietiška kryptimi.”

Austrijoje neatitikus vežamų gyvūnų kontrolės kelyje gali tekti susimokėti iki 12 tūkst. eurų.

Už žiaurų elgesį su gyvūnais ir jų kankinimą Lietuvoje administracines nuobaudas  skiria policija, o jai pranešti apie netinkamą elgesį su keturkojais gali kiekvienas. Gyvūną pražudžiusiam, jį suluošinusiam ar kankinusiam asmeniui gresia nuo 300 iki 1750 eurų. Palyginti su gerokai senesnes gyvūnų apsaugos tradicijas turinčiomis šalimis, šios sumos nėra didelės. Tarkime, Austrijoje neatitikus vežamų gyvūnų kontrolės kelyje gali tekti susimokėti iki 12 tūkst. eurų.

Pastebėjus netinkamą elgesį su gyvūnu R.Alek­na ragina nelikti nuošalyje, užsukti į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tinklalapį, užpildyti anketą, kurioje pateikiami visi būtini duomenys apie susidariusias aplinkybes, neprižiūrimo gyvūno šeimininką, ir dovanoti mažajam draugui galimybę gyventi be smurto.

gatve

Gatvės veidas. Palyginti su senosiomis Europos sostinėmis, Vilniaus gatvės gyvenimas nebuvo toks spalvingas ir triukšmingas, kaip daugelis įsivaizduoja. Tačiau tiek viduramžiais, tiek Renesanso laikotarpiu didikų dvaruose smagaus šurmulio netrūko.

„Rėžti į akis nepatogias tiesas, pašiepti visuomenės ydas ir nevykusią politiką, sugebėti pasijuokti iš savęs, o tada jau ir iš kito – tam tikras stiprybės ženklas, kuriuo anksčiau pasižymėdavo po kauke veidą slepiantis juokdarys“, – pasakoja gatvės teatro festivalių užsienyje dalyvis, bene vienintelis šio žanro puoselėtojas Lietuvoje aktorius Viačeslavas Mickevičius.

„Le Artist“ pseudonimu prisistatantis 31 metų artistas ir šiandien geba įsijausti į viduramžių ar Renesanso laikotarpio juokdario vaidmenį: žongliruoti, važiuoti vienračiu, užburti gatvės žiūrovus taip, kad šie pamiršę viską akimirksniui sustotų.

Tai, kad Lietuvos dvaruose buvo juokdarių, – Vytauto Didžiojo nuopelnas. Jis pats turėjo jų net keletą.

Kratytis gana dažnai lipdomos juokdario etiketės V.Mickevičius neskuba: jo teigimu, šią profesiją daug kas interpretuoja neteisingai. „Pasakyti tiesą į akis šiandien reikia ne mažesnės drąsos nei anuomet“, – savo argumentą pateikia Jono Vaitkaus auklėtinis.

„Tai, kad Lietuvos dvaruose buvo juokdarių, – Vytauto Didžiojo nuopelnas. Jis pats turėjo jų net keletą“, – patvirtina Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja istorikė Jolanta Karpavičienė.

Tačiau išties juokdario fenomenas Lietuvoje suklestėjo Žygimanto Senojo, jo žmonos Bonos Sforcos bei jų sūnaus Žygimanto Augusto valdymo laikais. Jam iki gyvos galvos tarnavo dešimtimis skaičiuojami juokdariai lenkai, vokietis, graikas ir pan. Vieni jų miegojo prie valdovo miegamojo, kiti lydėdavo jį kelionėse ir nuolat patarinėjo, linksmino. Jie turėjo skaityti ar groti jam valgant. Mirus juokdariui, valdovas skubiai jį pakeisdavo kitu. Juokdariai buvo raštingi, grojo kokiu nors instrumentu, išmanė istoriją, gerai orientavosi užsienio realijose ir kaip penkis pirštus išmanė dvaro gyvenimą.

Renesanso epochoje, kai žmogus išmoko pasijuokti iš savęs, valdančiųjų dvarai buvo sunkiai įsivaizduojami be juokdario vaidmens. Šiuo metu bene žinomiausias ir į istoriją įėjęs Žygimanto Senojo mylimas juokdarys – Stanislovas Stančikas, garsėjęs savo gebėjimu itin taikliai pasijuokti iš dvarui nepalankių asmenų. Rašytiniuose šaltiniuose išlikę duomenų, kad amžininkai jo labai nemėgo, nes bijojo jo įžvalgų.

Jei tikėsime istoriniais duomenimis, XVIII a. juokdario reikšmė valdovo rūmuose menko, ir, tikėtina,  persikėlė į gatvės gyvenimą.

Taigi, kaip tuo metu atrodė Lietuvos gatvės?

Siauresnės, tamsesnės ir pavojingesnės

XVII a. tyrinėjantis kultūros istorikas humanitarinių mokslų daktaras Mindaugas Paknys sako, kad šurmulio, tarkime, Vilniaus gatvėse nebūdavo daug: saulei nusileidus žmonių jose praktiškai nelikdavo. Tai lėmė mūsų miesto specifika. Žiburiai atsirado tik XIX a., o XVII–XVIII a. ieškoti nuotykių tamsoje ryždavosi retas.

Keliaujantys gatvės artistai ir jų trupės į mūsų kraštą dažniau užsukti ima po 1862 m., pradėjus eksploatuoti geležinkelį Varšuva–Sankt Peterburgas.

To meto visuomenės gyvenimo neapibūdinsi kaip itin liberalaus: net ir iš kitų šalių atvykę amatininkai turėdavo įsirašyti į miesto bendruomenę ir mokėti mokesčius. Viešesni visuomenės renginiai buvo bažnytinės šventės ir didikų atvykimas į Vilnių, tuomet būdavo rengiamos medžioklės, repetuojami šokiai, vykdavo iškilmingos didikų puotos.

Dailės istorikės Jolitos Mulevičiūtės teigimu, keliaujantys gatvės artistai ir jų trupės į mūsų kraštą dažniau užsukti ima po 1862 m., pradėjus eksploatuoti geležinkelį Varšuva–Sankt Peterburgas. Taigi gatvėse vis dažnesni galima pamatyti vaidinimą, ypač populiarus tampa įvairių mokslo pasiekimų demonstravimas.

Tiesa, bet kokiam viešam susibūrimui būtinas valdžios leidimas. „Netgi norint surengti teatro trupės pasirodymą ar koncertą visuomet reikia leidimo. Repertuaras turi būti iš anksto suderintas. Net jei dainininkė atlieka biso nenumatytą kūrinį, ir dar, neduok Dieve, lenkų kalba, gali tikėtis labai didelių nemalonų“, – istorija virtusius įvykius primena J.Mulevičiūtė.

Panašūs pasirodymai būdavo rengiami geležinkelio stotyje, nuomojamose salėse, o gatvėse praeivių nuotaiką skaidrindavo tik barzdotų rusų rylininkų melodijos bei gazuoto vandens ir ledų prekeiviai.

Apie ankstesnį Vilniaus gatvės gyvenimą paklaustas etnologas Libertas Klimka skaičiuoja jį nuo savo vaikystės metų. „1947 m. Vilnius skendėjo griuvėsių krūvose. Jos buvo virtusios to meto vaikų žaidimo aikštelėmis. Jose rasdavome visko, ko reikia žaisti karui“, – pokario metus prisimena pašnekovas.

Bet gyvenimas palengva tvarkėsi: J.Stalinas liepė griuvėsius sutvarkyti, tada radosi aikščių ir skverų, Vilniaus senamiesčio gatvės praplatėjo. Tiesa, šurmulio ir linksmybių gatvėse dėl to daugiau neatsirado. Kaip bene didžiausią to laikotarpio pramogą etnologas prisimena vaikų pamėgtą reginį – kartą per savaitę pasirodančius šungaudžius, kurie gaudydavo benamius šuniukus. Vaikai kaip įmanydami mėgindavo nelaimėlius išlaisvinti, bet šungaudžiai būdavo akyli.

Iš kultūrinių to laikotarpio pramogų „Veido“ pašnekovai mini visų lauktą cirką, kurio palapinė nusidriekdavo ties Baltuoju tiltu, vasaros teatrus, tačiau akivaizdu, kad šurmulio nebūdavo daug: žmonės nesijautė saugūs, bijojo dėl savo likimo (saugumiečiai iš pamokų išsivesdavo vaikus, bet kam galėdavo būti užvesta asmens byla).

Iki šiol Lietuvoje nesama tikros miestelėnų kartos (nors nepriklausomos Lietuvos dvidešimtpenkmetis leidžia to tikėtis): tebežalojama architektūra, apstu neskoningų iškabų.

Bėgant metams gatvės gyvenimo daugėjo, radosi neformalių judėjimų: vadinamuoju brodu su kompanija vaikštinėjo Vytautas Kernagis, Lukiškių aikštėje šurmuliavo mūsų kultūros elitas – Tomas Venclova su bendraminčiais ir kt.

L.Klimka linkęs apgailestauti, kad iki šiol Lietuvoje nesama tikros miestelėnų kartos (nors nepriklausomos Lietuvos dvidešimtpenkmetis leidžia to tikėtis): tebežalojama architektūra, apstu neskoningų iškabų. Kartais išties susidaro įspūdis, kad kaimiečiai, atsikėlę į miestą, tvarkosi pagal savo supratimą, tačiau vis dar nejaučia Vilniaus specifikos, grožio, unikalios jo istorijos.

Nepaisant paminėtų tamsiųjų pusių, vis dėlto akivaizdu, kad situacija šiandienos miestų gatvėse nepalyginti šviesesnė nei ankstesniais dešimtmečiais.

V.Mickevičius – aktorius su gatvės juokdario kauke

Viduramžių dvasia alsuojančius pasirodymus šiandien Vilniaus skveruose didžiųjų švenčių metu miestelėnams rengiantis Rusų dramos teatro aktorius V.Mickevičius svajoja, kad ir Lietuva ateityje galėtų pasigirti savu Monmartru. Nors daugelis teatralų nėra susižavėję dainas rašančio ir jas atliekančio bardo artistine veikla gatvėje, jis pats sako, jog tai artima jo širdžiai, todėl nesiliauja svajoti, kad gatvės artistų veikla ilgainiui galėtų pakeisti miesto veidą.

Reikia gyvybės suteikti, įsileisti gatvės artistus, o ne leidimais riboti šurmulį.

Žinoma, prie to turėtų prisidėti ir miesto valdžia. „Tarkime, šiandien dažną artistą atbaido vien popierizmas: nesu girdėjęs, kad kitoje kurioje šalyje gatvės artistams reikėtų vietos valdžios pritarimo norint rodyti savo trukius. O Vilniuje net policija nežino, kaip reaguoti į ugnimi spjaudantį gatvės juokdarį. Kitas momentas – dalis išdailintų miesto erdvių vilniečiams tapo neprieinamos. Tarkime, atnaujintame Bernardinų sode lankytojus pasitinka lentelė su užrašu, kad draudžiama važiuoti dviratininkams ir vaikščioti su šunimis. Įsivaizduokite, kokia dalis žmonių jau atkrinta. Nors vieta sutvarkyta, be žmonių ji – lyg automobilis be degalų. Reikia gyvybės suteikti, įsileisti gatvės artistus, o ne leidimais riboti šurmulį“, – įsitikinęs V.Mickevičius.

Išties pakanka įsivaizduoti, kaip tai trauktų vietinių ir miesto svečių dėmesį. Kodėl Vilniaus ar Pilies gatvė negalėtų panėšėti į Vakarų Europos gatves? Anglija garsėja Koven Gardenu, Prancūzija – Monmartru, Barselona, Olandija taip pat turi senas, savo istorija ir gyvybe pulsuojančias gatves, kuriose rengiami įspūdingi artistų pasirodymai. Vienas labiausiai turistų ir pasaulio artistų dėmesį prikaustančių renginių kasmet vyksta Škotijoje. Kodėl nepasekus šios šalies pavyzdžiu?

„Būtent joje pirmą kartą ir išvydau profesionalų gatvės teatrą. Galima sakyti, kad jis tapo savotiška mano mokykla bei galimybe tobulėti“, – pasakoja gatvės praeiviams savas žaidimo taisykles primetantis artistas.

Stebint jo pasirodymus sunku atsakyti, kas būtent praeivius priverčia stabtelėti ir išstovėti nekrustelėjus kone valandą. Žongliruojantis, balansuojantis, vienračiu važinėjantis, spjaudantis ugnimi ir pavydėtinai puikų ryšį su publika išlaikantis V.Mickevičius daugelį savo gerbėjų pirmųjų pasirodymų metu pribloškia tuo, kad neprašo pinigų.

Kiekvienam reikėtų pamatyti, kas nutinka su publika po šio žmogaus triukų: tiek seni, tiek maži nekantraudami laukia, kada galės įmesti po banknotą ar monetą. Taigi šio gatvės artisto kepurė netrukus sužvanga ir suspindi naujomis eurų monetomis ir kupiūromis.

Paklaustas, ar bent įtaria, kodėl gatvės praeiviai jam tokie dosnūs (per vieną gatvės pasirodymą Viačeslavas susižeria apie šimtą eurų), pašnekovas neslepia, kad beprotišku tempu alsuojančiame gyvenime sustabdyti savais reikalais užsiėmusį ir skubantį žmogų nėra paprasta. Tačiau jis turi savų gudrybių, kaip išlaikyti dėmesį, todėl žmogus dažnai ir pamiršta kur ėjęs, o po pasirodymo negaili pinigėlio.

Daugėja pliurpalų, mažėja triukų, o liūdniausia – artistas ima nurodinėti, kiek žiūrovas jam turėtų mokėti.

Iš keturių vaikų šeimos kilęs V.Mickevičius sako, kad didžiosiose Europos sostinėse gatvės pasirodymai išsigimsta: „Daugėja pliurpalų, mažėja triukų, o liūdniausia – artistas ima nurodinėti, kiek žiūrovas jam turėtų mokėti. Tarkime, iš tų, kurie atėjo po vieną, prašoma svaro, o iš visos šeimos – jau penkių. Žinote, tuomet visa magija ir prigęsta. Gatvės artisto honoraras – lyg Kalėdų stebuklo laukimas. O čia staiga viso to nebelieka, pasirodymas išvirsta į eilinį apsipirkimą prekybos centre… Žmones atbaido kas kelias minutes su kepure praeinantys ir už vieną ar kitą pokštą susimokėti prašantys juokdariai.“

Iš aktorinio bado (po uostamiestyje baigtų studijų, dramos teatrą uždarius dėl itin prastos būklės, Viačeslavui, kaip ir daugeliui jo bendrakursių, teko galvoti, kuo verstis) bene seniausio amato ėmęsis aktorius pripažįsta: šis užsiėmimas viliojo jį nuo mažumės. Įsiklausęs į savo tėvų (istorikų) patarimą gyvenime užsiimti tuo, kas iš tiesų patinka, sako šiandien suprantantis, kad jis ne dirba, o mėgaujasi mėgstama veikla.

Kandumą, aštrų protą ir liežuvį iš savo amžiną atilsį temperamentingos močiutės paveldėjęs V.Mickevičius gimė ir augo Vilniuje, tačiau kone septynetą metų su visa šeima praleido Trakų rajone, kur vertėsi tuo, ką užsiaugindavo savame ūkyje. „Prieš eidamas į mokyklą pamelždavau karves, o į parduotuvę su tėvais vykdavome kartą per pusmetį degtukų ir kavos“, – prisimena ypatingą meilę žirgams ir knygoms iki šiol puoselėjantis pašnekovas.

Ne kartą kritęs nuo žirgo, susilaužęs stuburą ir pėdos kaulus, jis medikų buvo raginamas pereiti per kabinetus ir „susiveikti“ invalidumą, tačiau į tokius pasiūlymus numojo ranka. Nepaprastai įdomų gyvenimą susikūręs V.Mickevičius sako šiandien gyvenantis iš teatro, renginių vedimo ir gatvės cirko.

Savo pasirodymus miesto gatvėse vadindamas Dievo dovana, jis linki kiekvienam aktoriui išmėginti šį kelią „Jei tikėsime, kad yra karjeros laiptai, tai gatvė – kiekvieno aktoriaus karjeros liftas“, – juokauja rusiško kraujo turintis Viačeslavas.

Pasirodymų temas jam dažniausiai diktuoja gyvenimas, draugai, kurie dosniai dalijasi įvairiomis nuorodomis socialiniuose tinklalapiuose, taip pat šeimos nariai.

Savo dainų tekstais ir pasirodymais jis pasakoja aplinkiniams unikalias istorijas ir svarsto, kad dainuoti apie vidinius savo išgyvenimus bei patiriamas būsenas neverta: jos įdomios tik jam pačiam. O štai socialinė tematika ir vadinamosios nepatogios dainos randa atgarsį daugelio žmonių širdyje. Taigi pasirodymų temas jam dažniausiai diktuoja gyvenimas, draugai, kurie dosniai dalijasi įvairiomis nuorodomis socialiniuose tinklalapiuose, taip pat šeimos nariai.

Priešingai nei daugelis jaunų žmonių, Viačeslavas šiandien nesiblaško: jis žino, kad gerasis vyrų amžius teatre prasideda tik nuo penkiasdešimties (būtent tada galima tikėtis daugiausiai vaidmenų). O gatvėje vaidinti, jo nuomone, galima dar ilgiau. Kaip pavyzdį jis mini kone 70 metų sulaukusį italą Dino Lampa ir žada sekti jo pėdomis.

Įsipareigoti ir susituokti lietuvis neskuba: žavėdamasis savo tėvų santuoka prasitaria, kad ir pats norėtų moters visam gyvenimui. Bet atsitrenkti į tokią, kuri daug skaitytų ir suprastų jį vos iš poros žodžių esą nėra lengva.

Silpnybę XIX a. ir viskam, kas su juo susiję, jaučiantis menininkas daug ką tinkamo savo namams randa sendaikčių turguose, o tuomet telieka daiktus atgaivinti ir prikelti naujam gyvenimui.

Buvusiame tėvų sodo namelyje (12 km už Vilniaus) šiandien įsikūręs aktorius tikina kartais nė nežinantis, kur dėti savo algą, – jo poreikiai gana kuklūs. Pamatęs, kad drabužiai išeina iš mados, o mašinos sugenda, V.Mickevičius vis dažniau investuoja į gyvenamąją erdvę ir jo gatvės pasirodymams būtiną atributiką.

„Reiklus sau, nuolat atnaujinantis ir peržiūrintis savo repertuarą ir pastebintis, ką daro jo kolegos kituose kraštuose“, – paklaustas, ko reikia norint būti geru gatvės artistu, vardija Viačeslavas.

Amerikiečių rašytojas Markas Twainas yra labai gerai pasakęs apie lobių ieškotojus: negalima nustoti kasti, net jei ir labai pavargote, – gal kaip tik šią akimirką iki aukso skrynios tetrūksta vienintelio kastuvo grybšnio. „Kartais visiems mums atrodo, kad labai pavargome, nebeturime jėgų, bet tokiomis akimirkomis iki tikslo, iki didžiojo lūžio būna likusios penkios minutės“, – neabejoja V.Mickevičius.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. kovo mėnesį.

K.Kanišauskaitės nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Natūralią ruginės duonos, kurią girdavo Kauno dainininkas Kipras Petrauskas, receptūrą atkūrė panevėžietė Jūratė Vytėnienė. Ji juokauja sulaukusi sėkmės ir pagaliau išsivadavusi iš sutuoktinio, garsaus Panevėžio skulptoriaus, Algimanto Vytėno šešėlio.

Kone metus nepakitusias skonines savybes išlaikanti duona jos kepėją Jūratę Vytėnienę išgarsino Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Italijoje, ne kartą buvo vežama į Briuselį. Į lino audinį suvynioti senovinės duonos kepalai lydėjo ir pasaulį jachta apiplaukusius lietuvius.

Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas Vidas Juodsnukis svarsto: kažin ar yra Lietuvoje kita tokia garsi ir tiek pasaulio šalių apkeliavusi duona, nei J.Vytėnienės?

Nedidukę kepyklą Panevėžyje, pirmame namo, stovinčio ant Nevėžio kranto, aukšte greta sutuoktinio dirbtuvės įkūrusi duonos kepėja daugiausiai pirkėjų sulaukia prieš didžiąsias metų šventes. Ir nors ant namo tvoros nėra jokio informacinio stendo, pirkėjai kepyklą suranda pagal kvapą (duona čia nekepama tik sekmadienį ir pirmadienį).

Kaskart joje pamatau nutįsusią 20–30 žmonių eilę, Vilniuje mūsų tikrai labai laukia.

Joje darbus pagal senovišką technologiją ri­kiuojanti moteris neslepia, kad pati jau kuris laikas duonos neminko: „Nebeturiu rankų dėl sąnarių ligos, tačiau samdau duonos minkytojus (vienas jų – profesionalus boksininkas, šiuo metu tarnaujantis savanoriu) ir kepėjus.“ Kelioms valandoms per dieną užsukantys J.Vytėnienės pagalbininkai, be šio užsiėmimo, turi ir kitų veiklų.

„Kadangi rankomis užminkyta tešla mediniuose induose rūgsta apie 20 valandų, susiplanuoti dienos darbus nėra sunku, tereikia viską numatyti“, – sako pagalbos ir patarimų iš šiuo metu Vilniuje įsikūrusio sūnaus Teodoro sulaukianti Jūratė.

Kelis prekybos taškus, kuriuose pardavinėjama mamos kepykloje kepta duona, sostinėje prižiūrintis sūnus itin daug padėdavo ir mokykliniais metais, dar gyvendamas tėvų namuose. Nuo šešių ryto minkęs duonos tešlą, jis išskubėdavo į mokyklą, o grįžęs vėl gelbėdavo mamai.

Dabar šeima gyvena šiek tiek kitu grafiku: kiekvieną ketvirtadienį ponia Jūratė su sūnumi ir jo drauge susitinka Tymo turgavietėje, į kurią ir vežama Panevėžyje iškepta duona. „Kaskart joje pamatau nutįsusią 20–30 žmonių eilę, Vilniuje mūsų tikrai labai laukia“, – džiaugiasi pašnekovė.

Priešingai nei Panevėžyje, lankytojams čia siūlomi pjaustyti duonos kepaliukai. „Raikyti duoną stora pluta – ne moteriškas užsiėmimas, bet Teodoras su tuo susitvarko, gal laikui bėgant šis užsiėmimas jam taps pagrindine veikla?“ – svarsto susitikimo dieną 58-ąjį gimtadienį minėjusi meniškos prigimties sukaktuvininkė.

K. Kanišauskaitės nuotr.

Vertinama už gydomąsias savybes

Iš trijų vaikų šeimos kilusi J.Vytėnienė – itin kruopšti ir principinga duonininkė, galbūt todėl jos produkcija taip vertinama. Kepyklos aplinką kruopščiai nuo produktų, turinčių mielių, sauganti pašnekovė neslepia, kad pakaktų men­kiausio jų kiekio, ir duona prarastų savo ver­tę, įsigautų pelėsis, o tada jau viskas. „Mie­li­nis produktas ilgai nesilaiko, o su natūraliu raugu kepta duona ir po metų gali būti valgoma“, – amžiną atilsį medikės Filomenos Taunytės išgirta duonos produkcija džiaugiasi J.Vytėnienė.

Ši iš lietuviškos duonos plutos gamina gydomuosius užpilus.

Sveikatai naudingas šio gaminio savybes, kaip ir daugelio raugintų produktų (kopūstų, obuolių ir pan.), pastebėjo ne tik panevėžiečiai, bet ir vilniečiai: kardinolas Audrys Juozas Bačkis, medicinos mokslų daktaras Remigijus Valdemaras Nargėla (gydantis Prezidentą Valdą Adamkų), taip pat – Estijoje gyvenanti žiniuonė. Ši iš lietuviškos duonos plutos gamina gydomuosius užpilus. Duonininkė neslepia, kad jai malonu, kai net duonos pluta pagal paskirtį panaudojama. Su medikais ne kartą apie ją diskutavusi pašnekovė žino: kad organizme nuo saldžiarūgštės duonos minkštimo nekiltų rūgštys, būtina ją prikąsti juoda stora pluta (organizme ji veikia kaip angliukas, gerinantis virškinimą).

Dvi valandas krosnyje kepama Jūratės duona kepimo pabaigoje nuprausiama: karštą plutą suvilgius vandeniu ši įgauna blizgesio. Iš ruginių ir kvietinių miltų bei natūralaus raugo suformuoti kepaliukai dar kurį laiką bręsta duonos spintoje, tik tuomet yra pasirengę keliauti ant pirkėjo stalo.

Ne vienas, sužinojęs, kiek laiko ir jėgų iš moters pareikalauja šis užsiėmimas, siūlė jai kepti duoną pramoniniu būdu, įsigijus maišytuvą, tačiau Jūratė tik numojo ranka: netekusi žmogiškos rankų šilumos duona nebebus tokia. Taigi iki šiol rankomis minkoma ir tokiu pat būdu formuojama J.Vytėnienės duona ir kainuoja brangiau nei parduotuvėje kepama – už tris kilogramus sveriantį kepaliuką prašoma septynių eurų.

Nuolatiniai raginimai ją išjudino, o bičiulių reklama iš lūpų į lūpas prisidėjo prie to, kad kepykloje šiuo metu dirba 12 žmonių.

J.Vytėnienė neslepia, kad kepti duoną ėmė tik iš moteriško pavydo, nes jos vyras vis sulaukdavęs kaimynystėje gyvenančios senutės kvietimo paskanauti namie keptos duonos. Iš senųjų Kauno inteligentų, kurie prieškariu Laisvės alėjoje turėjo savo knygyną, kilusi jų kaimynė Antanina Burbienė buvusi vaišinga, o kartą Vytėnams ir duonos raugo atseikėjo. Taip palengva namine duona pakvipo dar vienoje šeimoje.

Tik menininkams susilaukus pirmagimės visi kepimai apstojo, o po gero dešimtmečio, kai vėl sugalvojo pradžiuginti namiškius savo pačios kepta duona, J.Vytėnienė susigriebė, kad jų kaimynei mirus nebeliko ir duonos raugo recepto. Ilgą laiką eksperimentavusi Jūratė vieną dieną namiškius vis dėlto nudžiugino iš atminties atgaivintu ankstesnės duonos kvapu ir skoniu.

Netrukus geroji žinia pasiekė šeimos bičiulius, ypatingesne proga Jūratė vis sulaukdavo duonos užsakymų, ir šiandien jai atrodo, kad jei ne bičiulių noras, gal tebūtų kepusi duoną savo šeimai. Tačiau nuolatiniai raginimai ją išjudino, o bičiulių reklama iš lūpų į lūpas prisidėjo prie to, kad kepykloje šiuo metu dirba 12 žmonių.

Pažintis su dėstytoju – iš kojų verčiantis likimo pokštas

K.Kanišauskaitės nuotr.

Studijuoti Dailės akademijoje norėjusi Jūratė mokykliniais metais lankė dailės mo­kyklą. Joje pirmą kartą ir pamatė būsimą vyrą, gerokai už ją vyresnį skulptorių Algimantą. Menams atsidėti žadėjęs dėstytojas ir šiandien mano, kad tai likimas juodu suvedė. Jie abu prisimena komišką situaciją, kai jis, griežtasis dėstytojas, vaikščiodamas po klasę imdavo stuksenti žiedu į lazdą, jei tik būdavo nepatenkintas mokinio piešiniu. Jūratė taip bijojo to stuksėjimo, kad kartą, dėstytojui dar nespėjus prie jos priartėti, tiesiog apalpo…

Pakako jos žvilgsnio, ir visi principai būti laisvu menininku kažkur nulėkė… Nors planuose šeimos nebuvo.

„Tąkart romantiškų minčių nė vienam dar nebuvo kilę, tačiau bėgant laikui ir artėjant Naujiesiems metams man vis ramybės nedavė mintis apie Jūratę. Pamaniau, pamėginsiu jai paskambinti, ir jei pažins, kad tai aš, vesiu“, – apie savo ketinimus daugiau nei prieš keturis dešimtmečius pasakoja A.Vytėnas. Jūratė buvusį dėstytoją pažino ir po studijų Dailės akademijoje juodu sukūrė šeimą.

„Pakako jos žvilgsnio, ir visi principai būti laisvu menininku kažkur nulėkė… Nors planuose šeimos nebuvo“, – papsėdamas pypkę intriguojančią istorijos pradžią prisiminė žinomas skulptorius.

Pora neslepia, kad sutilpti po vienu stogu dviem kūrėjams ir jų ambicijoms nebuvę paprasta, užtat kaip įdomu, todėl tiek metų kartu ir nugyventa.

Ilgą laiką dailininke vienoje didžiausių Panevėžio miesto parduotuvių dirbusi Jūratė sako, kad jos vyras – valdingo charakterio: kažkada neleido jai net vairavimo egzamino laikyti. Tuo metu, kai ji svarstė to imtis su bičiule, jis pasakęs, kad ji turinti vieną didelį trūkumą – esanti jo žmona, vadinasi, jis galintis ją nuvežti ten, kur reikia. Tačiau ir tai buvo laikina – vairavimo egzaminą J.Vytėnienė išlaikė drauge su dukra, antraip nežinia kaip šiandien vežiotų savo kepamą duoną į sostinę.

Prisimink, kiek apnuogintų moterų nupiešiau, ir visose jose tave mačiau.

Dėl tvirto charakterio savo sutuoktinį juokais ir šiandien Dzeržinskiu pravardžiuojanti pašnekovė neslepia, kad Algimantas – labai dėmesingas ir be jo savo gyvenimo ji neįsivaizduojanti. „Su juo labai sunku, nes jis be galo stiprus, gal todėl aš visą šį laiką buvau tik trąša jo kūrybingumui atsiskleisti“, – atsidūsta ne dailėje, o duonos alchemijoje savo talentą išgryninusi pašnekovė.

Atidžiai pokalbio metu žmonos klausęsis skulptorius atgyja ir pareiškia kategoriškai nesutinkantis su jos žodžiais – jam Jūratė esanti įkvėpimo šaltinis. „Prisimink, kiek apnuogintų moterų nupiešiau, ir visose jose tave mačiau“, – savo argumentais ir puikiu humoro jausmu gyvenimo partnerę nuginkluoja A.Vytėnas.

Sutuoktinė neatlyžta primindama, kad ilgą laiką nesulaukė jo palaikymo dėl duonos kepimo, šis nenorėjęs jos už virtuvės ribų išleisti. Juokais bara jį ir už tai, kad nenorėjęs užleisti dalies savo dirbtuvės patalpų. Algi­man­tas atsikerta, kad vedybinio gyvenimo priekaištai ir yra tikroji priežastis, kodėl jis pražilęs.

Naminės duonos trauka

Sutuoktiniai sutaria, kad nedidukė pirmame jų namo aukšte įkurta kepykla dabar lyg magnetas traukia žmones į jų namus iš pačių atokiausių Lietuvos kampelių, o kai kurie prašo duonos atsiųsti ir į Ameriką.

Ypatingomis progomis lininio audinio juosta perrišta ir ant rugio varpos suvertais mažais duoniukais išpuošta J.Vytėnienės duona vežama į ambasadas. Kaip turėtų atrodyti duona, skirta oficialiems sutikimams ir vizitams, J.Vytėnienei padėjo išsiaiškinti specialūs užsakymai. „Ne vieną naktį svarsčiau, kaip ją pateikti nesugriaunant jos šventumo, – galbūt meniniai mano sugebėjimai padėjo rasti išeitį“, – svarsto daug metų dailininke apipavidalintoja dirbusi skulptoriaus žmona.

Šiandien jos siūlomame asortimente – kelių rūšių duona: juoda ruginė (smulkiai arba rupiai maltų miltų, pagardinta kanapėmis), šviesi kvietinė (gardinta saulėgrąžomis arba linų sėmenimis) ir proginė, skirta išskirtinėms progoms.

„Nežinia, kuo užsiimčiau šiandien, jei ne Algimanto įprotis vis aplankyti garbaus amžiaus damą, į Panevėžį iš Kauno persikėlusią jau sulaukus gyvenimo saulėlydžio. Norėdama praskaidrinti kasdienybę ji tęsė naminės duonos, kurios receptas buvo perduodamas iš kartos į kartą, kepimo tradiciją. Taip pat buvo minėjusi, kad jos duonos receptūrą yra gyręs ir legendinis dainininkas Kipras Petrauskas“, – pasakoja ponia Jūratė.

Taigi ilgainiui J.Vytėnienės užsiėmimu ir tapo duonos kepimas, kurio priešistorė veda į Kauną. Ji prisimena, kad su pirmuoju iškeptu savos duonos kepaliuku nuskubėjo pas recepto savininkę, ši paragavusi ją pagyrė, tuomet kepėja ir pajuto augant sparnus. „Supratau, kad jų man niekas nebesuglaus“, – sėkmės skonį prisimena pašnekovė.

Nors ilgą laiką stokojo pasitikėjimo savimi ir nesulaukė sutuoktinio pritarimo, ji vis dėlto išdrįso pabandyti, įsirengė būtiniausią duonos kepimo įrangą, o šiandien juokauja, kad jos duona nustelbė bet kokius jos menus. „Nesu tokia apsukri kaip sūnus su drauge, bet man patinka su žmonėmis bendrauti, išgirsti, kuri duona jiems skani. Gal dėl to lėtapėdiškumo taip ilgai ir vyras manimi netikėjo?“ – svarsto šiandien vien iš duonos kepimo gyvenanti panevėžietė.

Pradėjusi kepti duoną J.Vytėnienė sako nė nepastebėjusi, kada iš namų dingo parduotuvėje pirkta duona, o po ilgesnio laiko pirktinės paragavęs sutuoktinis sulygino ją su pjuvenomis; „Taigi, jei mano kepta pasibaigia, pirktinės į burną niekas mūsų šeimoje nebeima.“

Pasidomėjus, ar nemėgino prie švento duonos gamybos proceso prisidėti namų šeimininkas, paaiškėja, kad minkė tvirtos Algimanto rankos duonos tešlą, bet sienos buvo taip nutaškytos, kad pakartoti nebuvo kviečiamas. „Pirmas kartas ir buvo paskutinis“, – iš vyro pagalbos juokiasi J.Vytėnienė.

Ne taip entuziastingai kaip brolis į mamos duonos verslą įsitraukusi poros dukra Marija juokauja, kad jai geriausiai tinka direktorės pareigos. Bet jai niekas ir neprieštarauja, esą toks mergaitės būdas – vadovauti.

Paklausta, ar smarkiai išaugo duonos kepimo apimtys, J.Vytėnienė linkteli, o netrukus patikslina, kad sutuoktinis ją iki šiol dėl to per dantį traukia: „Kadangi dabar jo užsakymų apmažėjo, tai aš su duona, kaip tas piktas vėžys, vis plečiuosi ir vis daugiau vietos užimu.“

Klausydamiesi charizmatiškos duonininkės pasakojimo trumpam stabtelėjome ties šeimos istorija: Vytėnus per gyvenimą lydėjo ne tik laimingi atsitiktinumai, teko ir nemažai iššūkių. Ponui Algimantui ir šiandien nelemta vaikščioti, bet optimizmo ir iš jo galėtų pasimokyti kiekvienas.

Tvirtas, užtikrintas ir visa savo esybe menui ir šeimai atsidavęs skulptorius optimizmą iki šiol vadina savo gyvenimo varikliu: „Privalai džiaugtis kiekviena išaušusia diena, tuo, ką turi, jei nori gyventi, o svarbiausia – turėti gyvenimo tikslą.“ Jam antrindama žmona pasiūlė atverti jo dirbtuvės duris, tačiau šeimininkas nepanoro gąsdinti mūzų, esą skulptūra dar nebaigta, o žiūrovo akis įpratusi vertinti galutinį rezultatą.

Privertė prisiminti eiles

Prireikė vos kelerių metų, ir Jūratei duonos kepimas virto verslu. Panevėžio mieste sklandė gandai apie fantastiško skonio naminę duoną, kurią kepa skulptoriaus žmona. „Ilgainiui prie jos taip pripratau, kad net kelionės metu į kuprinę įsimesdavau, galvodavau – bus kuo drauges pavaišinti, o šiandien matau, kad tokia veikla apsimoka ir iš jos gyventi tikrai įmanoma“, – verslumo giją savyje užčiuopusi džiaugiasi J.Vytėnienė.

„Pirkėjai juokauja, kad mes privertėme juos prisiminti tarybinius laikus, kai norint įsigyti kokybiškesnį produktą eilėse tekdavo pastovėti gerą pusdienį. Būtent tokia situacija klostosi Tymo turguje ketvirtadieniais“, – įspūdžiais dalijasi savą sėkmės istoriją sukūrusi dailininkė.

Paklausta, kokio kelio linki savo vaikams, ji neslėpė, kad tikisi jų sulaukti Panevėžyje, bet galutinį žodį ir sprendimo teisę palieka jiems patiems, šiuo metu mėginantiems savo laimę Vilniuje. O jos sutuoktinis pasidžiaugė, kad atžalos pasirinko kur kas labiau apčiuopiamas profesijas nei jų tėvai, taigi gal jiems gyvenime teks mažiau kompromisų su savimi ieškoti, priešingai nei jam pačiam kuriant antkapinius paminklus ir tuo pat metu statant namus šeimai.

Tiesa, Jūratei ėmus kepti duoną ir sutuoktinio dalia palengvėjo, kaip tikina pats – rankos šiek tiek atlaisvėjo: šiandien Algimantas jau laisvas pasirinkti, kurį užsakymą priimti, o kurį atmesti. „Galiu dirbti dėl malonumo, nebe dėl pinigų“, – džiaugiasi pripažintas skulptorius, kurio skulptūros puošia ne tik Lietuvą – jų yra ir Kanadoje, ir kitose šalyse.

Vertindamas savo gyvenimą iš laiko perspektyvos Vilniuje gimęs skulptorius tikina, kad gyvenimo nesulyginsi su kilimu į kalną, nes vieną dieną blogai, kitą, žiūrėk, jau gerai: „Kai žmogus kopia  į kalną, atrodo, kad jam viskas gerai, bet vos tik ima leistis žemyn, puola į depresiją. Nereikia pamiršti, kad  kiekvienas nukritimas yra kaip startas į dar didesnį pakilimą. Svarbiausia išlaikyti ramybę ir nepanikuoti, juolab kad viskas mūsų gyvenime iš anksto nulemta.“

Gyvenimo išminties, verslumo ir lengvesnio požiūrio į daugelį situacijų iš Vytėnų būtų galima ilgai mokytis, bet, kaip tikina jie patys, svarbiausia nusiteikimas ir tikslas, kurio link judate, net jei tai būtų tik kepalėlis šviežios duonos.

Shutterstock nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

XXI amžiaus rykšte pramintas lėtinio nuovargio sindromas koją kiša geriausiems įmonės darbuotojams. Nuolat pirmi, aplinkinių giriami ir vertinami, bet už tai sumokantys asmeninės sveikatos kainą.

„Pakeičiau darbą, taigi reikėjo įrodinėti, kad nesu iš kelmo spirta: nešdavausi namo šūsnis dokumentų, sėdėdavau prie jų iki išnaktų, norėjosi pateisinti darbdavio pasitikėjimą, lūkesčius. Nežinau, kiek ilgai dar būčiau taip save alinusi, jei ne sušlubavusi sveikata“, – prisimena 28-erių šiaulietė Ilona.

Į ligoninę dėl patinusių limfmazgių ir šoktelėjusios temperatūros paguldyta moteris vis nerimo, atsakinėjo į darbo skambučius, kol iš medikų išgirdo, kad jai, matyt, onkologinė liga. Per naktį bluosto nesudėjusi šiaulietė prisiekė sau, kad jei pakils iš patalo, pakeis savo gyvenimą 180 laipsnių kampu.

Labai greitai pavargdavau, dėl menkiausio mažmožio puldavau į ašaras, slėgė laukiantys darbai ir nežinomybė dėl ateities.

Ryte vėžio diagnozę atšaukę medikai jos ligos istorijoje įrašė virusinę infekciją ir pasiūlė nuvykti konsultacijos į Santariškių klinikas. Dar ne kartą konsultacinės poliklinikos duris varsčiusi moteris iš medikų girdėjo skirtingas diagnozes. Jos negalavimų simptomai priminė kone baisiausias galimas ligas, tik nuo kurios iš jų tiksliai gydyti, niekas nežinojo.

„Labai greitai pavargdavau, dėl menkiausio mažmožio puldavau į ašaras, slėgė laukiantys darbai ir nežinomybė dėl ateities: su vyru buvome tik pasiėmę paskolą būstui, o čia iškrito kone mėnesio nedarbingumas“, – pasakoja pusmetį nežinia nuo ko gydyta pacientė.

Po lovos režimo, atidesnio žvilgsnio į poilsį ir mitybą jos gyvenimas grįžo į įprastas vėžias. „Matyt, labiausiai padėjo ramybė ir sumažėjęs darbo krūvis“, – svarsto pašnekovė, tikrąją sa­vo diagnozę sužinojusi tik pagerėjus savijautai.

Apie lėtinio nuovargio sindromą iki tol ji nebuvo nieko girdėjusi, o aplinkiniams jos diagnozė skambėjo kaip geras anekdotas. „Nė nenoriu prisiminti, kiek per tą pusmetį mane siuntinėjo iš kabineto į kabinetą ir vis piktinosi, kad sveika būdama ligų ieškau“, – stebisi Ilona.

Respublikinės Kaunos ligoninės Krizių intervencijos centro vedėja gydytoja psichiatrė Aušra Andriuškevičienė sako, kad tik pačių pacientų atkaklumas ir atveria duris į pasveikimą. „At­metus netinkamas diagnozes pacientui lieka tikroji jo negalavimo priežastis, svarbu iki jos nueiti. Niekada nepasiduokite“, – ragina vis dažniau persidirbusių žmonių sulaukianti psichiatrė.

Kur jūs matėte, kad darbininkas kastų griovį 18 valandų per parą? Bėda, kad dirbant biure žmogaus darbo diena išsitęsia iki neriboto skaičiaus valandų prie kompiuterio.

Tokią tendenciją ji vadina XXI amžiaus rykšte ir primena, kad smegenims negaunant poilsio organizmo veikla išsiderina: „Kur jūs matėte, kad darbininkas kastų griovį 18 valandų per parą? Bėda, kad dirbant biure žmogaus darbo diena išsitęsia iki neriboto skaičiaus valandų prie kompiuterio. Ta pačia veikla užsiimame darbe, namie, kelionėse, viešajame transporte, jei prireikia – ir atostogų metu. Nieko stebėtino, kad po tokio savęs alinimo juntama tik emocinė tuštuma.“

Lėtinio nuovargio sindromą Respublikinės Kauno ligoninės Krizių intervencijos centro vedėja apibūdina kaip daug pasiekusių ir sėkmės lydimų žmonių negalavimą. Jis pasireiškia tuomet, kai žmogus net ir po 24 valandų poilsio ar atostogų jaučiasi mažiau aktyvus nei iki tol. Medikė siūlo atskirti natūralų nuovargį, juntamą po sunkios darbo dienos, nuo to, kuris reikalauja nuolatinio gydymo.

Taigi, jei nuovargio jausmas, bendras silpnumas ir raumenų skausmas, kartkartėms pasireiškiantis šaltkrėčiu, jūsų neapleidžia jau pusmetį, reikėtų skubiai atlikti tyrimus, padėsiančius nustatyti, ar tai ne XXI amžiaus beždžione medikų pramintas lėtinio nuovargio sutrikimas, įprastai mėgdžiojantis daugelio ligų simptomus.

Realybės šou ištisą parą

1984 m. pirmą kartą spaudoje aprašytas lėtinio nuovargio sindromas (LNS) medikų apibūdinamas kaip itin sekinantis ir komplikuotas sutrikimas, galintis pasireikšti visišku organizmo išsekimu.

Šis negalavimas atkartoja daugelį ligų: pradedant skydliaukės ir antinksčių patologija, baigiant onkologinėmis ligomis.

„Įprastai pacientai nesupranta, kas jiems darosi: dažnas skundžiasi bendru silpnumu, neapleidžiančiu nuovargio jausmu (net ir po laisvadienių), kai kuriems jų laikosi kelios dalys temperatūros, patinsta limfmazgiai, labai greit pavargstama emociškai ir fiziškai. Ieškodami negalavimo priežasties žmonės apsilanko ne pas vieną gydytoją, tačiau rasti negalavimų priežastį pavyksta retai. Šis negalavimas atkartoja daugelį ligų: pradedant skydliaukės ir antinksčių patologija, baigiant onkologinėmis ligomis (silpnumas ir mieguistumas gana dažnai išskiriamas ir kaip pirmasis onkologinių ligų simptomas)“, – pasakoja ne vietą tokį atvejį savo darbo praktikoje turėjusi A.Andriuškevičienė.

O knygos „Kaip įveikti nuovargį ir jaustis puikiai“ autorė bendrosios praktikos medikė dr. Sohere Roked atkreipia dėmesį, kad sutrikus antinksčių veiklai (jų išskiriami vadinamieji streso hormonai adrenalinas, kortizolis ir pan.) vystosi lėtinis pervargimas, tačiau šeimos gydytojai tam skiria vis dar per mažai dėmesio, o kai kurie jo tiesiog neatpažįsta. Taigi paprasta kaip dukart du: kuo daugiau žmogus stresuoja, tuo greičiau pervargsta. Sutrikus antinksčių veiklai po akimis pasirodo juodi ratilai, pilvo srityje kaupiasi riebalai ir pan.

Imunologinių pakitimų žmogaus kraujyje sukeliantis lėtinio nuovargio sindromas,  kartais dar vadinamas neurastenija, žmogaus organizme „aptinkamas“ atlikus kraujo tyrimą ir užfiksavus sumažėjusį limfocitų skaičių. Gana dažnai medikai aiškina, kad tai esanti virusinė liga, tačiau jai užsitęsus iki pusmečio ar metų savo diagnozę keičia.

Nors šiandien šio negalavimo priežastys iki galo nėra žinomos, manoma, kad jis pasireiškia po tam tikrų infekcinių ligų, sutrikdančių žmogaus imuninę sistemą, persirgus plaučių uždegimu, Epšteino-Baro virusu (EBV), viršutinių kvėpavimo takų infekcija, raudonuke ar pienlige. Esama hipotezių, kad šį sindromą gali lemti ir hormonų apykaitos sutrikimai. Tyrimais nustatyta, kad žmonių, sergančių šiuo sindromu, kraujyje pastebėtas šiek tiek mažesnis kiekis antinksčių hormono kortizolio.

„Uždegimą slopinančiu poveikiu pasižymintis hormonas padeda pavargusiam kūnui atsigauti, o šio hormono drastiškai sumažėjus neapleidžia nuovargio, nusivylimo gyvenimu jausmas“, – pasakoja psichoterapeutas Zenonas Streikus.

Jis aiškina, kad daugelis mūsų koncentruodamiesi į fizinio kūno maistą pamiršta kur kas svarbesnį – emocinį: „Nuolatinis neišsimiegojimas, pervargimas, nerimas, baimės ir abejonės itin sekina žmogaus adaptacinę sistemą. Stresogeninis mąstymas, kai įkyrios mintys ir emocijos nepaleidžia ištisą parą, organizmą gana greitai nualina. Todėl labai svarbu išmokti susitvarkyti su didžiausiais mūsų energijos vagimis – juodomis mintimis.“

Išmokti savęs nebegraužti galima vos per kelias savaites, bet kaip išmokti sustoti ir pasakyti greitam gyvenimo tempui „ne“?

Psichoterapeutė Genovaitė Petronienė sako, kad norėdami daugiau uždirbti tapome išmanūs, kiaurą parą iš rankų nebepaleidžiantys išmaniojo telefono, darbdavys, kaip ir el. laiškai, pasiekia nuolat, klanksėjimas netyla pertraukėlių metu, vakarieniaujant, pietaujant, savaitgaliais, pabūti tik su savimi šiandien nebėra kada.

Bendrovės „Idea Group“ strateginės ko­man­dos vadovas, lektorius Andrius Gri­gorjevas šiuolaikinio žmogaus kasdienybę prilygina lindėjimui informaciniame burbule, kai net to nesiekiant gaunama informacija, o kasdienis gyvenimas tarsi kokiame „Trumano“ šou dėliojasi visiems visus stebint ir neabejotinai daro įtaką augančiai kartai. Mūsų kasdienybei būdingas ribų tarp asmeninio gyvenimo ir darbo išsitrynimas, įsigalėjimas įrenginių, kurie kuriami taip, kad niekada nebūtų išjungti (televizorius, kompiuteris, išmanusis telefonas ir pan.) ir kuo ilgiau išlaikytų žmogaus dėmesį. Įsikniaubus į virtualią realybę į žmogaus gyvenimą lyg kokia bacila įsimeta skubėjimas: nuolat nėra laiko, kantrybės, santykiai su aplinkiniais ir su partneriu tampa nebe tokie gilūs, nebe tokie kokybiški, vis mažiau judama ir pan.

Karjera sveikatos sąskaita nepasiteisina

Pasidomėjus, kokia išeitis siūloma nuo lėtinio nuovargio kenčiantiems pacientams, paaiškėja, kad šiuo atveju gydymosi metodą renkasi pats žmogus. Psichoterapeutas Z.Streikus siūlo pradėti nuo įtampos, kuri sekina žmogaus kūną, trikdo centrinę nervų sistemą (būtent dėl jos įsitempia raumenys), šalinimo, tik tuomet vertėtų domėtis psichologine puse – ko trūksta žmogaus gyvenime: „Supraskime, pašalinus depresiją džiaugsmo savaime neatsiranda, priešingai – atsiveria tuštuma, kuriai užpildyti būtinas fizinis aktyvumas, pomėgiai ir pan.“

A.Andriuškevičienė antrina, kad kai kada lėtinio nuovargio sindromas sietinas su depresija, tais atvejais be antidepresantų neišsiverčiama, tačiau prireikia ir vaistų nuo skausmo: dažnas pacientas skundžiasi raumenų sunkumu (kai kada pasireiškia fantominiai skausmai), taigi tenka skirti ir vaistų nuo uždegimo.

Veiksmingiausiais metodais, pašnekovų sutarimu, galima vadinti malonumų sąrašą (jame nurodoma, kokių atokvėpio minučių smegenys sulauks už gerai atliktą darbą, tarkime, po darbų planuojama pusvalandį pasivaikščioti, išsirinkti vakarinį filmą ir pan.). Dėliodamas savo darbo­tvarkę žmogus sau tarsi primena, kad laiko užteks darbui, miegui, sportui, laisvalaikiui. Bent trumpas atsitraukimas nuo aktyvios veiklos suteikia jėgų, naujų minčių, neleidžia pamiršti artimiausių bi­čiulių, pomėgių.

Dar viena „Veido“ herojė – vilnietė, me­dikų duris dėl keistos jausenos varstanti trečius metus. „Rytais nubundu krečiama šalčio, o vakarais temperatūra siekia 37,5 laipsnio. Nuolat skauda galvą, įsijungus kompiuterį ji ima tvinkčioti. Jausmas toks, lyg akmenis per dienas kraučiau, o juk dirbu biure, prie kompiuterio“, – pasakoja nuo šios jausenos pavargusi Eglė.

Šiaip ne taip savaitę darbe atkenčianti vilnietė neslepia, kad mėgino keisti veiklos pobūdį, kurį laiko dirbo pagal autorines sutartis ir iš namų, taip bandydama lėtinti darbų tempą, ir tuo metu savijauta buvo šiek tiek pagerėjusi. Tačiau sulaukusi pelningo darbo pasiūlymo nusprendė grįžti į darbo rinką, taigi vėl gyvena nuovargio lydima.

Paklausta, kaip šią problemą siūlo spręsti medikai, Eglė juokiasi sulaukusi patarimų kuo daugiau ilsėtis, tačiau jos kasdienybė neleidžia rinktis. „Tris savaites turėjau nedarbingumo lapelį, bet tai juk ne amžina. Reikia iš kažko gyventi“, – sako šiuo metu viena butą sostinėje besinuomojanti 30-metė.

Jai diagnozuotas lėtinis nuovargis nėra iš piršto laužtas – Eglė pasakoja pastaruosius kelerius metus išties labai daug dirbusi ir savęs visai nežiūrėjusi: „Numodavau ranka, sakydavau – esu jauna, kiek man to miego reikia, dirbau savęs negailėdama, tačiau, matyt, kažkurio metu persitempiau.“

Atsakydama į klausimą, kuo būtent ji skundžiasi, moteris mini nusilpusį imunitetą ir padažnėjusį polinkį sirgti. Anksčiau nepraleisdavusi progos pavakaroti su bičiuliais, ji stengiasi nebenaktinėti, nes jau nuo vienos taurės vyno apgirsta, ko anksčiau niekad nepasitaikydavo.

Norėdama bent kiek pagerinti savijautą Eglė paiso medikų rekomendacijų: stengiasi anksčiau baigti darbus, gulasi ir keliasi tuo pat metu, stiprina imunitetą, mažiau laiko praleidžia prie kompiuterio, bet kada organizmas atsigaus, niekas tiksliai pasakyti negali.

Vilnietę konsultavę medikai sutaria, kad lėtiniam nuovargiui tapus neišvengiamu greitėjančio gyvenimo palydovu žmogaus kūnas tiesiog nebesugeba atlaikyti įtampos, kuri dar kitaip vadinama perdegimo sindromu. Tai būdinga žmonėms, įpratusiems iš savęs reikalauti maksimumo tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime.

Psichologai pabrėžia, kad laiku neišsprendus šios problemos galima ilgam iškristi iš darbo rinkos. „Vieni slepiasi už alkoholio, kiti – už narkotikų, bet juk visada yra galimybė keistis. Kodėl miškininkai nepatiria streso ir nekenčia nuo perdegimo sindromo? Todėl, kad jie nuolat gamtos apsuptyje. Pagal tai, kokiomis ligomis sergate, galite spręsti, ar esate pasirinkę teisingą egzistavimo šioje žemėje būdą“, – filosofiškai dėsto Z.Streikus.

Druskininkietis posichoterapeutas sako, kad prieš žmogaus išsekimą organizmas siunčia simptomus, bet dažnas į tai tik numoja ranka ir sukasi savo kasdienybės verpete.

Iš lėtinio nuovargio budina malonumai

Vienas didžiausių talentų norint išlikti produktyviam ir lydimam sėkmės šioje visuomenėje, Z.Streikaus teigimu, yra gebėjimas laiku atsitraukti. Tą žino ir didžiausi investuotojai. „Pajutę, kad gyvenimas nebeatrodo džiaugsmingas, nebeteikia pasitenkinimo, daugelis jų, nelaukdami, kol priartės prie perdegimo momento, kraunasi lagaminus ir keliauja atostogų. Jei energijos limitas neviršytas, jau po keleto dienų pasaulis pagražėja. Tačiau norint patirti malonumą svarbu atitrūkti nuo įprastos aplinkos – neužsiimti buto remontu ir pan.“, – pataria specialistas.

Žinoma, kad nuo lėtinio nuovargio kenčia darbingi 25–45 metų asmenys, o juk įprastai būtent iš šios grupės ir tikimasi didžiausio aktyvumo, produktyvumo ir įsitraukimo į darbo procesą.

Mokslininkai jau ne vienus metus svarsto, kodėl tokiame moderniame pasaulyje, kur žmogui tarnauja ir jo gyvenimą palengvina daugybė technikos, vis greičiau pavargstama?

Psichoterapeutai sakosi į šį klausimą jau atsakę: lėtinio nuovargio sindromas pasireiškia dėl psichohigienos nebuvimo. Taigi fiziniu kūnu mes rūpinamės, o psichinį (psichinę savijautą) esame linkę palikti likimo valiai, tačiau laikmetis reikalauja ko kito – nuolat save stiprinti, motyvuoti ir „perkrauti“, kad galėtume funkcionuoti toliau.

Todėl ir besibaigiančią darbo dieną Z.Streikus siūlo vertinti ne pagal tai, kiek naudingų darbų atlikote, o pagal tai, kokia jūsų savijauta po jų: „Jei nesinori po darbo dainuoti ir švilpauti, galbūt gyvenime ne tuo užsiimate? Žmonės nepaprastai sekina darbas, prasilenkiantis su jų pačių vertybėmis, pasirinkus jį dirbti netenkama dvasinės ramybės, apsėda žlugdančios mintys, nerimas dėl ateities, abejonės. Jei šios eilutės apie jus – galbūt reikėtų peržiūrėti gyvenimo planą, tempą, atliekamų darbų kiekį, o jei jaučiate, kad įsipareigojimai per dideli ir slegiantys, kodėl dar kartą visko nepermąsčius ir nepriėmus su esminėmis vertybėmis derančio sprendimo?“

"Dreamstime" nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Šiandienos studentai: tėvų remiami, savarankiškai į gyvenimą besikabinantys ar neišsiverčiantys be paskolų? Kiek pinigų jiems prireikia siekiant patenkinti būtiniausius poreikius ir ar galime jų studijas apibūdinti kaip orias?

Per dešimtmetį studentiškas biudžetas praktiškai nesikeitė: finansų ekspertai su­­­taria, kad didžiausi priešai buvo ir išliko studentų gyvenimas pagal nežabotus poreikius ir norus, o ne pagal turimus išteklius.

Per pastaruosius penkerius metus studentų pajamos siekė nuo 5 iki 2 tūkst. eurų per mė­nesį. Studijuojantys ketvirtame kurse uždirbo daug ir visiškai save išlaikė, o žemesnių kursų studentus gelbėjo tėvų parama, stipendijos ir gebėjimas derinti studijas su darbu.

Studentų klaidas brangina laikmetis

Banko „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto apklausa rodo, kad dalis studentų, pradėjusių savarankišką gyvenimą, vis dar nustemba, kaip brangu gyventi savarankiškai (26 proc.), kaip sunku taupyti (22 proc.) ir su kiek daug finansinių pasirinkimų tenka susidurti (13 proc.). Didžiausios klaidos, būdingos didmiesčiuose savarankišką gyvenimą pradedantiems jaunuoliams, – turimų išlaidų kontrolės stoka, savo biudžeto nežinojimas ir jo nevaldymas.

Minimalus studento išlaidų krepšelis Vilniuje sudaro 247 eurus.

Asmeninių finansų instituto skaičiavimais, minimalus studento išlaidų krepšelis Vilniuje sudaro 247 eurus. Didžioji dalis išlaidų tenka maistui (82 Eur), gyvenamajai vietai, bendrabučiui (49,3 Eur), aprangai (29 Eur), kur kas mažesnė – kelionėms namo (20 Eur), transporto išlaidoms mieste (6 Eur), mobiliojo telefono išlaidoms (7 Eur), laisvalaikiui (15 Eur), grožio paslaugoms (11 Eur).

Nors šis krepšelis atrodo kuklus, „Swed­bank“ Asmeninių finansų instituto vadovės Odetos Bložienės tvirtinimu, jis neatrodytų toks menkas, jei mažas pajamas gaunantys studentai gebėtų planuoti savo biudžetą, kontroliuotų išlaidas ir ieškotų būdų, kaip prisidurti prie pragyvenimo studijuojant. Tačiau patirties ir disciplinos stoka studentams, atsidūrusiems toliau nuo namų, pridaro rūpesčių.

Siekis savo finansinėmis galimybėmis ne­nusileisti bendraamžiams dažnai tampa pražūtimi jaunam ir finansinio raštingumo pa­grindų neturinčiam žmogui. Nuolat didėjantis jaunuolių skolinimasis iš bankų Lie­tuvoje nėra toks intensyvus kaip visoje Va­karų Eu­ropoje, tačiau ekspertus suklusti verčia jų skolinimasis ne studijoms, o kasdieniam vartojimui.

Ge­bėjimas valdyti finansus nesusiformuoja perskaičius vieną knygą, jis ugdomas metai po metų.

„Jaunas žmogus ne visuomet gerai įvertina savo poreikius ir galimybes. Vartojimui paimti pinigai išleidžiami labai greitai, o grąžinti juos sunku. Manau, tai lendančios finansinio raštingumo spragos (mokyklose asmeninių finansų valdymui Lietuvoje skiriamos 4 val., iš to, kaip jaunimas nevaldo savo išlaidų, akivaizdu, kad šių valandų per maža). Ge­bėjimas valdyti finansus nesusiformuoja perskaičius vieną knygą, jis ugdomas metai po metų. Bėda, kad daugelyje šeimų ši tradicija nėra puoselėjama“, – apgailestauja O.Blo­žienė.

Ji atskleidžia, jog nemenka dalis studentų tėvų laikosi pozicijos, kad jų vaikai turėtų mokytis iš savo klaidų, tačiau pamiršta, kad atsiradus galimybių naudotis finansų sektoriaus paslaugomis (imti vartojimo paskolas ir pan.) vaikų klaidos gali kainuoti nepalyginti daugiau nei jų pačių jaunystėje. Prasta kredito istorija ir įsiskolinimas bankams žmogų lydi visą gyvenimą.

Siekiant užkirsti kelią panašioms bėdoms ekspertė pataria būsimiems studentams pasitarti su tėvais dėl studentiško biudžeto dar mokykloje. Nutarus, kaip pasiskirstys mokėjimas už studijas, jei mokslas bus mokamas, bus lengviau sudaryti ir gyvenimo kitame mieste biudžetą.

Gyvenimas didmiestyje plonina studentų pinigines

Remiantis LAMA BPO duomenimis, 2014 m. Lietuvoje 46 proc. jaunuolių už studijas mokėjo patys, 2015 m. valstybės finansuojamų vietų skaičius aukštosiose mokyklose dar labiau sumažėjo (dėl demografinių priežasčių mažėjant abiturientų skaičiui, proporcingai 9 proc. sumažintas ir valstybės skiriamas studijų finansavimas), o pabrangus studijoms už mokslą į bendrabučius nepatekusiems studentams teko rimtai susiimti norint pragyventi didmiestyje.

„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto duomenimis, 65 proc. Lietuvos studentų gyvena atskirai nuo tėvų ar senelių, taigi pinigai už būsto nuomą jų biudžete sudaro didžiąją išlaidų dalį.

Lietuvos turto vertintojų asociacijos valdybos nario Sauliaus Vagonio vertinimu, apsisprendus studijuoti viename iš didžiųjų Lie­tuvos miestų, su išaugusiomis išlaidomis būsto nuomai ir transportui reikėtų tiesiog susitaikyti, nes jau per vienus mokslo metus jos gerokai paplonintų studento piniginę. O juk mokslai universitete įprastai trunka ketverius metus, taigi suma susidaro gana nemaža.

Dviejų ar trijų kambarių buto nuoma Vilniuje svyruoja nuo 280 iki 600, Kau­ne – nuo 240 iki 420, o Klaipėdoje – nuo 200 iki 410 eurų.

Tačiau nusistovėjusi praktika, kad studentai, nepatekę ar dėl asmeninių priežasčių ne­norintys gyventi bendrabutyje, renkasi būstą, kurį įprastai nuomojasi su keletu draugų. Tik išskirtiniais atvejais renkamasi nuomotis būstą vienam. Jei lygintume vieno kambario būsto nuomą Vilniuje su kitais didžiaisiais Lietuvos miestais, matytume, kad sostinėje šis pasirinkimas kainuotų nuo 150 iki 320 eurų, o Kaune ir Klaipėdoje atsieitų 30 proc. mažiau.

„Studentai žino, kad nuomotis kelių kambarių butą didesniam skaičiui asmenų gerokai naudingiau, juolab kad dviejų trijų kambarių buto nuoma apie 30 proc. brangesnė, palyginti su vieno kambario“, – pasakoja S.Vagonis.

Jo teigimu, dviejų ar trijų kambarių buto nuoma Vilniuje svyruoja nuo 280 iki 600, Kau­ne – nuo 240 iki 420, o Klaipėdoje – nuo 200 iki 410 eurų.

Ne ką menkesnė studentų pajamų dalis iš­leidžiama maistui, tačiau kaip pagrindinį pi­nigų šaltinį studentai nurodo šeimą. 80 proc. studentų teigia sulaukiantys tėvų paramos, kuri dažnai daugiau nei perpus sumažina būtinąsias jų išlaidas.

Štai ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto trečiakursė Ieva Bernotaitė skaičiuoja, kad gyvenimas Vilniuje jai per mėnesį neišbrangs­ta tiek, kiek galėtų: mergina dalijasi nuo­mojamu kambariu Jeruzalės rajone su se­serimi, o šalia jų, greta esančiame kambaryje, įsikūręs dar vienas nuomininkas. Kiek­vie­nai iš seserų mėnesio nuoma atsieina 80 eurų, tik šalčiausią žiemos mėnesį ūgteli iki 120 eurų.

Maisto kaina priklauso nuo to, ar dažnai pašnekovė lankosi pas tėvus: šie remia ne tik pinigais, bet ir maisto produktais. Taigi, jei na­mo grįžtama rečiau, per mėnesį Vilniuje pri­reikia panašiai 150 eurų. „Visuomet stengiuosi pataupyti, bet retai kada iš tiesų išeina: pa­gundų aplink daug, norisi ir prasiblaškyti, ir kul­tūros renginius aplankyti. Jei ne darbas pu­se etato, pragyventi būtų nepalyginti sunkiau. Šiandien dar nesu finansiškai nuo tėvų atitrūkusi, bet pusę sumos, reikiamos pragyventi Vil­niuje, jau užsidirbu“, – pasakoja iš Šiau­­lių kil­usi I.Bernotaitė.

39 proc. šalies studentų per mėnesį tegauna iki 227 eurų, o 40 proc. jų teigia patiriantys finansinių sunkumų.

Paklausta, kaip atrodytų jos gyvenimas, jei tektų mokėti už studijas, studentė svarsto, kad tuomet visą jų naštą, matyt, tektų patikėti tė­vams, o ji pati mėgintų užsidirbti bent pragyvenimui sostinėje. Žinant, kad 39 proc. šalies studentų per mėnesį tegauna iki 227 eurų, o 40 proc. jų teigia patiriantys finansinių sunkumų, nesunku įsivaizduoti, kad tai viena iš galimų išeičių.

Startui Vakarų Europoje – bent 15 tūkst. eurų

S.Vagonio vertinimu, Vilniaus nekil­no­ja­mo­jo turto nuomos kainos panašios kaip Rytų Europos valstybėse (tai Bulgarija, Kroatija, Čekija, Slovakija, Vengrija), tačiau palyginti su labiau išsivysčiusiomis Vakarų Europos šalimis (Austrija, Danija, Belgija, Suomija, Airija), Lietuvoje jos kone dukart mažesnės.

Dvejus metus Šveicarijoje finansų inžineriją studijavęs banko „Nordea“ vyr. ekonomistas Baltijos šalims Žygimantas Mauricas pa­stebi, kad užsienyje studentai neturi galimybės gyventi itin pigiuose bendrabučiuose ar prastos kokybės butuose, kaip yra Lietuvoje. As­meniškai jam vieno mėnesio gyvenimo išlaidos užsienyje sudarydavo tūkstantį eurų, dar pusantro karto tiek reikėdavo maistui.

„Galvojantiems studijuoti užsienyje karpyti būtiniausių išlaidų nepatarčiau, nes pernelyg taupydami galite patekti į blogą aplinką ir pakenkti studijų kokybei. Neturėkite iliuzijų, kad su maisto biudžetu sutilpsite į 500 eurų. Žinoma, galima pretenduoti į socialinę paramą ar stipendiją. Kitas momentas – bet kurioje Vakarų Europos šalyje užsidirbti tūkstantį eurų nėra sudėtinga (vien puse etato dirbant pakanka lėšų visoms išlaidoms padengti), ne­bent studijos labai intensyvios“, – sako jau po pusmečio studijų Šveicarijoje pats dirbti pradėjęs ekonomistas.

Jei bandote įsivaizduoti, koks vis dėlto turėtų būti mėnesinis studento pragyvenimo krepšelis užsienyje, pasidomėkite minimalia alga nusižiūrėtoje šalyje. Tai, pasak Ž.Maurico, be­ne taikliausias kriterijaus planuojant gyvenimo išlaidas, į jį ir reiktų orientuotis. „Be 15 tūkst. eurų apie vienų metų studijas Šveicarijoje ge­riau negalvokite“, – pataria pats toje šalyje stu­­dijavęs ekonomistas.

Jis taip pat siūlo apsvarstyti, ar pakaks pinigų būtiniausiems poreikiams patenkinti, ar pa­vyks jaustis komfortiškai ir oriai. Be to, pataria pagalvoti, gal verčiau ne susispaudus studijuoti užsienio universitete, o rinktis profesinį išsilavinimą gimtojoje šalyje.

Šveicarus Ž.Mauricas apibūdina kaip itin uždarus ir prisipažįsta, kad bendrauti su lenkais ar airiais jam buvo kur kas lengviau: „Ne­galėdamas prisitaikyti aplinkoje, kurioje studijuoja, jaunuolis persiima nerimo ir nepasitikėjimo savimi jausmu, o tai sunkina jo adaptaciją. O jei dar prisideda finansiniai sunkumai? Tuo metu, kai bendrakursiai atsipalaiduoja po studijų, jums tenka ieškoti išeičių, stengiantis gauti pinigų. Kurso draugui iš Indonezijos tai baigėsi prarastomis lėšomis ir neišlaikytais egzaminais, o kitas bendramokslis, įprastai die­­nas leisdavęs baro ir visų iš eilės klausinėdavęs, kaip ir ką mokomės, kursą baigė nelankydamas paskaitų.“

Orumas svarbiau nei universitetinės studijos?

Vienoje brangiausių šalių studijas baigusiam Ž.Mauricui kliūva tai, kad Lietuvoje į stu­dentus vis dar žiūrima kaip į skurdžiausią vi­suomenės sluoksnį. Jo įsitikinimu, taip būti ne­turėtų – praleisti gražiausius metus kenčiant ir bandant sudurti galą su galu nėra kokybiškų studijų požymis.

Ekonomisto nuomone, svarbu, kad gyvenime būtų pusiausvyra ir studentas turėtų galimybę įkvėpti oro, o ne vien tik zubrintų bibliotekoje.

Galimybių tam, jo nuomone, yra visokių, viena jų – studijų programų trumpinimas iki dvejų metų ir pan. Ž.Mauricas mano, kad jei nepakanka lėšų oriai gyventi, galbūt nereikėtų savęs spausti į kampą, gal verčiau rinktis studijas profesinėje mokykloje ar metus kitus pakeliavus ir užsidirbus lėšų grįžti prie to, kas šiandien atrodo neįperkama.

Universitetų dekanai taip pat jau ne vienus metus svarsto, kad geriausiems šalies studentams išgyventi studijuojant turėtų padėti universitetų rėmėjų lėšos. Būtent tokia rėmimo kultūra susiklosčiusi Vakarų Europoje, o Lietuvoje apie tai dar tik svajojame.

Kaip dar viena iš galimų išeičių minima lankstesnė studentų paskolų sistema. Užsie­nyje įprasta imti paskolas ir atidavinėti jas 20 ar net daugiau metų, tačiau Lietuvoje tikimasi viską gauti nemokamai. Tačiau O.Bložienė palaiko tuos, kurie pritrūkę pinigų stengiasi mažinti vartojimą, pasvarsto, ko galėtų atsisakyti, o ne neria stačia galva į greitųjų paskolų liūną.

Asmeninių finansų instituto vadovė primena, kad didžiąją studentų pajamų dalį sudaro tėvų parama, o lįsti į paskolas, jei būsima specialybė nėra paklausti, jos vertinimu, kažin ar reikia. Galbūt IT srities studentai, kurie dar nė nepabaigę studijų tampa itin paklausūs, ir ga­lėtų tam ryžtis, tačiau mažiau populiarių stu­dijų programų klausytojams ekonomistė siūlo gerai įvertinti riziką. Juk baigę studijas daugelis jaunų žmonių kurs šeimas, tuomet reikės paskolos šeimos būstui ir pan.

„Vis dar susiduriu su tuo, kad žmonės ne­mato reikalo daryti išlaidų suvestinės, nežino, kam išleidžia daugiausiai ir kodėl nuolat pritrūksta pinigų. Atsakę į klausimą, kas tas pinigų vagis, jie ne tik savo gyvenimą planuotų sėk­­­mingiau, bet ir atžalas labiau kontroliuotų, žinotų, kur ir kam tiksliai šie išleidžia pinigus“, – teigia O.Bložienė.

Meškos paslaugą savo vaikams daro tėvai, niekad neįtraukdami jų į namų biudžeto valdy­mą. Palikę tėvų namus šie taip ir neturi suvokimo apie išlaidas, kurių patirs gyvendami sa­va­rankiškai. Tuomet ir paaiškėja, kokia nedidelė ta pirma alga, palyginti su visomis sąskaito­mis, kurias teks apmokėti.

„Susidūrus ribotiems studentų ištekliams ir dideliems poreikiams itin praverčia namie įgytos finansinio raštingumo žinios, o jei jų nėra, tampa sudėtinga paskirstyti lėšas per tam tikrą laiką, juolab kai pagundų studentų kelyje visad daugiau nei reikia“, – neslepia O.Bložienė.

Taigi gyvendami gana susispaudę studijų me­tais ir laukdami šviesesnės dienos, kai bus at­lyginta už visas bemieges naktis, studentai vi­liasi, kad jų gyvenimas sparčiai gerės įgijus finansinį nepriklausomumą.

Pasidomėjus finansinio savarankiškumo lū­kesčiais po studijų paaiškėjo, kad vidutinė at­lyginimo suma, kurios tikisi mokslus baigęs jaunimas, siekia 638 Eur/mėn. (po mokesčių), o tai – kone trečdaliu daugiau nei vidutinis at­ly­ginimas šalyje.

O.Bložienė tokius lūkesčius vadina gerokai nepamatuotais ir primena, kad studentas visų pir­ma turėtų savęs paklausti, ką pats gali darbdaviui pasiūlyti, užuot reikalavęs jo keliskart didesnės algos.

BFL/A.Ufarto nuotr.

“Prie to prisideda spartėjantis gyvenimo tempas, negerėjantis psichologinis klimatas darbe, ypač mieste. Įmonėse, kurios sunkiau verčiasi ar atsiduria ties ekonominio išlikimo riba, darbdavių spaudimas didesnis. Taip pat – metų metais neišsprendžiamos šeimos problemos”, – interviu “Veidui” teigia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Psichiatrijos klinikos docentas dr. Arūnas Germanavičius.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

– 5,5 proc. Lietuvos visuomenės serga psichikos ligomis. Koks sergamumas  kitose ES šalyse?

– Gyventojų sergamumas depresija Lietuvoje nuo Vakarų Europos skiriasi ne taip smarkiai, bet ligotumas žmonių, kurie serga ir jų liga tęsiasi keletą metų, gerokai didesnis. Lietuvos, priešingai nei Vakarų Europos, situacija prastesnė, nes netaikome psichosocialinės pagalbos metodų. Psichiatrijoje labai svarbu sudaryti kiekvienam pacientui individualų gydymo planą, gydymą pritaikyti atsižvelgiant į paciento amžių, specialiuosius poreikius, somatinę būklę, kitas ligas, kuriomis pacientas serga.

– Kokios priežastys lemia didėjantį gyventojų sergamumą psichikos ligomis?

– Psichikos ligos yra nepaprastai paplitusios ir gali paveikti kiekvieną. Prie to prisideda spartėjantis gyvenimo tempas, negerėjantis psichologinis klimatas darbe, ypač mieste. Įmonėse, kurios sunkiau verčiasi ar atsiduria ties ekonominio išlikimo riba, darbdavių spaudimas didesnis. Taip pat – metų metais neišsprendžiamos šeimos problemos.

Ši liga pakerta darbingiausio amžiaus žmones (18–45 metų), todėl reikėtų būti atidesniems sau ir savo aplinkos žmonėms.

Priminsiu, kad tokia depresija sukelia dėmesio, atminties ir nuotaikos sutrikimus, didina nuovargį, nerimą, pažeidžia širdies ir kraujagyslių sistemą. Ši liga pakerta darbingiausio amžiaus žmones (18–45 metų), todėl reikėtų būti atidesniems sau ir savo aplinkos žmonėms.

– Kuo graso negydoma liga?

– Ilgą laiką negydoma depresija gali pasireikšti psichoze – depresinio turinio kliedesiais ar haliucinaciniais pojūčiais kūne: žmogui ima atrodyti, kad jo kūnas nyksta, kad nebeveikia plaučiai ar kad jis miršta. Atsisakoma ne tik gydymo, bet ir maisto. Kartais tai pasireiškia perdėtu kaltės jausmu dėl nebūtų dalykų. Didžiausios bėdos kyla, kai negydoma depresija vis praskiedžiama alkoholiu. Vis dėlto depresija – išgydoma liga. Ankstyvas gydymas gali sustabdyti jos perėjimą į sunkesnę ar lėtinę formą.

– Medikai skundžiasi, kad sergantieji psichikos ligomis gana dažnai ieško kitų ligų, taip kankindami ne vieną specialistą. Ar galima depresiją supainioti su kita liga?

– Reumatinės ar endokrininės ligos išties gali priminti depresiją, todėl gydytojas neurologas turėtų profesionaliai atlikti savo darbą, atmesdamas kitas ligas. Skydliaukės veiklos sutrikimas ar galvos smegenų auglys kai kada savo simptomais gali panašėti į depresiją.

– Psichikos ligos – bene labiausiai stigmatizuotos. Kokia pacientų reakcija išgirdus, kad jiems reikia gydytis?

– Stigma egzistuoja iki pat šiol, todėl visiems susiduriantiems su psichiatrija pirmą kartą, tai yra didžiulis stresas, nežinomybė. Keliami klausimai, kaip reikės toliau dirbti, jei apie ligą sužinos bendradarbiai, ir pan. Dažniausiai pacientai renkasi slėpimo taktiką.

Iš dalies suprantama, kodėl žmonėms šis kelias patrauklesnis, tačiau dažnai liga vis tiek išaiškėja, o sergančiajam tai nėra geriausias kelias. Nežinodami, kad žmogus ligotas, aplinkiniai gali su juo netinkamai elgtis.

– Dažnai sergantysis atsisako kreiptis į medikus. Ką patartumėte tokio žmogaus artimiesiems?

– Su baime kreiptis į psichikos sveikatos specialistus žmonės susiduria daugelyje šalių. Šioje situacijoje artimieji, konsultuodamiesi su medikais, pasitelkia visus įmanomus būdus. Svarbu žinoti, kaip su pacientu kalbėti, kaip jį motyvuoti, kad žmogus nebijotų ieškoti pagalbos.

– Ar dažnai savo darbo praktikoje pastebite užleistos ligos atvejų?

– Pastebime smarkiai didėjantį piktnaudžiavimą raminamaisiais ir migdomaisiais vaistais tarp vyresnio amžiaus moterų. Gydytojai šių medikamentų išrašo pernelyg dažnai, todėl jų veiksmingumas sumažėja. Pacientams išsivysto depresijos požymiai, tenka gydyti priklausomybę. Tik ją išgydžius galima imtis depresijos.

– Kaip vertinate nuo depresijos gydomų pacientų pagijimo sėk­mę? Kas galėtų ją paspartinti?

– Kaip matyti iš kompleksiškai gydytų pacientų, sergančių sunkiomis depresijos formomis, kuriems buvo taikomos visos iki šiol Lietuvoje buvusios prieinamos gydymo priemonės, tik dviem trečdaliams gydymas buvo efektyvus, o trečdaliui nedavė laukiamų rezultatų, todėl labai padidėjo savižudybių rizika. Jei tik valstybė kompensuotų efektyvaus individualaus gydymo plano sudarymą, remiantis paciento DNR tyrimais, tiems, kuriems tai yra reikalinga, Lietuvoje gerokai padaugėtų nuo depresijos išgydytų žmonių.

– Kodėl Lietuvoje psichologų paslaugos vis dar nėra apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF)?

– Sveikatos apsaugos ministerija iki galo nesusitaria su politikais. Nepasiektas konstruktyvus sprendimas, kuris valstybėje galėtų išspręsti ne vieną svarbią problemą. Tai paaiškina, kodėl psichologai ir psichoterapeutai mieliau imasi privačios praktikos. Psichoterapija įteisinta ir kompensuojama iš PSDF, bet nėra psichologų ir psichoterapeutų, kurie dirbtų už tokį mažą įkainį. Sakome, kad ši paslauga visuomenei tiesiog neprieinama, priešingai nei vaistai.  n