Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovas ir Anykščių rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Žilvinas Augustinavičius kol kas miega ramiai. Jo avių bandą aptvaruose sergsti elektrinis piemuo ir dvi aviganės, bet artėjant rudeniui vilkų išpuoliai dažnėja. „Vilkai užsuka naktimis, tad naktinių sargybos valandų tenka ir man“, – apie beveik dvidešimties metų gyvenimą avių ūkyje pasakoja ūkininkas.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Iš Vilniaus kilęs Anykščių ūkininkas gyvenimą kaime pasirinko po veterinarijos studijų Kaune. Tačiau į Pasusienio kaime Kavarsko seniūnijoje esančią motinos tėviškę 43-ejų Ž.Augustinavičius grįžo ne iš karto: dar studijuodamas vienus metus dirbo avių ūkyje Airijoje. Ten geriau susipažinęs su avių auginimu nusprendė: ir jis kurs avių ūkį.

100 km nuo Vilniaus įsikūrusiame Ž.Augustinavičiaus ūkyje gyvenimas verda nuo ankstyvo ryto iki išnaktų. 280 hektarų ūkio ganyklose ganosi per 1500 avių. Dalis jų skerdienos, kaip ir ankstesniais metais, bus eksportuota į Latviją, kita dalis – į Vokietiją ir tik nedidelė dalis liks Lietuvoje.

Dar ne taip seniai pats užaugintus ėriukus pjovęs ir avienos pardavimu rūpinęsis ūkininkas prieš pusmetį su 9 bendraminčiais įkūrė kooperatyvą „Avininkas“, kuriame šviežios ėrienos ir avienos netrūksta kasdien.

Ūkininkų laikas teka kitaip

„Galbūt žmogui iš miesto sunku patikėti, bet gyvenimo tempas kaime šiandien ne mažiau greitas nei Vilniuje. Diena ilga, o savaitė – be laisvadienių. Karvių nemelžiu, su saule keltis lyg ir nebūtina, bet darbų kartais ir per 12 valandų neįveikiu“, – dėsto studentus į avių ūkį atlikti praktikos priimantis Ž.Augustinačius. Veterinarijos akademijos studentai ūkyje ir semiasi praktikos, ir smulkesnius darbus atlieka.

Mėsinių ir pieninių avių augintoja iš Biržų Kristina Milišiūnienė, pažįstanti Ž.Augustinavičių daugiau nei dešimtmetį, apibūdina jį kaip nuoširdų, visada į pagalbą ateinantį jų asociacijos vadovą: „Kadangi jis – veterinarijos gydytojas, kilus reikalui skambiname ir patarimų prašome bet kokiu paros laiku.“

Matydama sutuoktinio įsitraukimą, ūkininko žmona Neringa juokauja: „Ūkininko žmona negali žiūrėti į laikrodį, o juo labiau priekaištauti vyrui, kad šis per anksti išėjo ar per vėlai namo grįžo. Paleidęs darbininkus, jis pats dar kelias valandas prie avių sukasi. Namų duris įprastai praveria su tamsa.“

Iki vėlumos tvarkydamasi ūkyje trijų vaikų motina vienatvės nejaučia: prasidėjus mokslo metams dirba etikos mokytoja šalia esančioje mokykloje, o vasarą įsisuka į darbus ir namų ruošą.

Sekmadieniais visa Augustinavičių šeima keliauja į bažnyčią, po pamaldų sėda prie stalo, bendrauja. Kurti šeimos gyvenimo tradicijas atokiau nuo Vilniaus, Žilvino žmonos vertinimu, paprasčiau: viskas šalia, kieme, regis, net kvėpuoti nuo erdvės pojūčio lengviau.

Ūkiai tarpusavyje nekonkuruoja

Tokių ūkininkų kaip Ž.Augustinavičius ar Giedrius Prakopavičius pastangomis Lietuvos avių augintojai atvertė naują avininkystės puslapį – pritraukė mėsinių ir pieninių avių augintojų, kurie nedrįso ateiti į asociaciją anksčiau, ėmė rūpintis teisiniu avininkystės reglamentavimu. Kaip tikina Ž.Augustinavičius, Lietuvos avių augintojai tarpusavyje nekonkuruoja, nes avininkystė dar tik stojasi ant kojų.

„Mėgstu kartoti – visiems bus geriau, kai Lietuvoje bus sukurta avininkystės infrastruktūra. Mūsų šalyje dar nėra tiek avių augintojų, kiek buvo tarpukariu, kai avys augintos kiekviename ūkyje“, – pasakoja Ž.Augustinavičius.

Dauguma avių augintojų jas augina dėl mėsos, bet ne dėl vilnos. Ūkininko teigimu, norint iš to sukurti verslą reikėtų auginti merinosus, plonavilnes avis, bet Lietuvos klimatinės sąlygos nėra tam tinkamos: žiemą vilna užsiteršia, mažos vilnos supirkimo kainos. Jei ją pardavęs susigrąžini pinigus už kirpimą, būna labai gerai.

Pasak Ž.Augustinavičiaus, tikrai nereikia pavydėti lenkų kirpėjams uždarbio už avių kirpimą, nes šis darbas labai sunkus. Mėsinės plonavilnės avys kerpamos kartą, o šiurkščiavilnės – du kartus per metus.

Vokietijos juodgalves ir mišrūnes Anykščių ūkininkas perka užsienyje. Už ėriuką po 200 eurų mokantis ūkininkas sako, kad kol jis užauga, mėsos kaina taip pat šokteli. Tai lyg ir paaiškina, kodėl aviena, palyginti su kiauliena ir vištiena, tokia brangi.

Laukuose ganomos Ž.Augustinavičiaus avys į ganyklas išvaromos pavasarį, o į tvartą pargenamos rudenį. Mažesniame ūkyje galima avis dieną laikyti lauke, o naktį tvarte, bet didesniame ūkyje net didžiulis tvartas bus per mažas.

Ūkį kūrė kelerius metus

Paklaustas, kiek laiko prireikia norint pastatyti avių ūkį ant kojų, Ž.Augustinavičius mini kelerius metus: „Anksčiau kreditų sąlygos bankuose buvo sudėtingesnės, tačiau atsiradus garantiniam paskolų fondui gauti paskolą ir pradėti verslą tapo lengviau.“

Jau pusmetis, kai Lietuvos avių augintojai įkūrė kooperatyvą ir išsinuomojo skerdyklą. „Iki tol tekdavo skerdieną pačiam į Vilnių gabenti, o dabar keliai jau ir į Latviją atsivėrę – latvių įmonės užsiima avių ir ėriukų skerdimu, ten dalį produkcijos eksportuojame“, – džiaugėsi ūkininkas. Eksportuojamai avienai reikalavimai keliami  didesni nei vidaus rinkoje.

Krankliai pavojingesni už vilkus

Pokalbiui pasisukus apie vilkus ir kitus rizikos veiksnius, Ž.Augustinavičius atkreipia dėmesį, kad ne vien vilkai yra jo ir kolegų galvosūkis, nors gerai išalkę jie ir elektrinio piemens saugomą teritoriją įveikia. Dar vienas avininkystė priešas – krankliai. Nors kranklių Lietuvoje nėra daug, tik apie 200 ar 300, nėra metų, kad jie nepadarytų žalos avių augintojams.

„Krankliai gal net daugiau nuostolio padaro nei vilkai, nes puola besiėriuojančias avis, joms akis iškapoja. Kovoti su jais ūkininkams šiandien padeda garsinės patrankos, bet ilgainiui ir prie jų plėšrūs paukščiai pripranta: apsukę ratą nusileidžia ir vėl tyko avių. Nereikėtų pamiršti ir parazitinių ligų. Tik iš pažiūros auginti avis atrodo paprasta: iš tiesų jas puolančių bjaurybių netrūksta“, – apibendrina ūkininkas.

Vyrauja maži avių ūkiai

„Atskirti savo ūkį nuo visuomeninių reikalų Žilvinui nepavyksta, juk iš tokių ūkių kaip mūsų ir susideda avių augintojų bendruomenė“, – svarsto N.Augustinavičienė.

Perpus 280 hektarų teritoriją padalijęs Ž.Augustinavičius sako, kad vienoje jo pusėje ganosi avys, o kitoje auga ekologiški kviečiai, vasarinių javų mišinys, pašarinės pupos ir grikiai. Visa tai ūkininkas eksportuoja į Vokietiją ir Austriją.

Lietuvos avių augintojų asociacija vienija per 150 ūkininkų, tačiau ūkiai nedideli. Vidutinis Lietuvos avių ūkis – 16,7 avies. „Šioje srityje vis dar smarkiai atsiliekame. Negalime konkuruoti nei su Didžiosios Britanijos, nei su Škotijos ūkiais, kur avių vidurkis ūkyje skaičiuojamas šimtais“, – lygina pašnekovas.

Tačiau kooperatyvo „Avininkas“ vadovas Danius Malinauskas džiaugiasi, kad ūkininkai vis palankiau vertina avių auginimą: šalyje jau auginama apie 163 tūkst. avių.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

100 tonų žaliašonių lauko agurkų Kėdainių konservų fabrikui kasmet iš savo ūkio pristatanti ūkininkė Salvina Kievinienė – tarp agurkų augintojų nepralenkiama jau 15 metų. Konkuruoti su darbščia ramygaliete įstengia tik Lenkijos ūkininkai. Seniausiai lauko agurkus auginančiai ūkininkei Lietuvoje lygių nėra.

Pasigirti didžiuliais lauke auginamų agurkų plotais Lietuvoje mažai kas gali. Dėl permainingų oro sąlygų, kenkėjų, ligų ir kintančių supirkimo kainų agurkų verslas – nepatrauklus. „Tik patys atkakliausi, nuolat besidomintys agurkų auginimo technologijomis ir naujovėmis, pasiekia rezultatų. Salvina – viena jų“, – pabrėžia Lietuvos daržovių augintojų asociacijos (LDAA) vadovė Zofija Cironkienė.

Daugiau nei prieš dešimtmetį S.Kievinienę į asociacijos veiklą įtraukusi pašnekovė vadina ją ryškiausia figūra visoje LDDA.

„Jei tik atsiranda susidomėjusių, siunčiame juos pasikonsultuoti pas Salviną. Ji nuoširdi ir geranoriška, neturinti pavydo jausmo“, – ūkininkę, su kuria bendradarbiauja daugiau nei dešimtmetį, apibūdina Kėdainių konservų fabriko pirkimo vadovė Kristina Čiulkevičienė.

Už kilogramą lauko agurkų Kėdainių konservų fabrikas siūlo nuo 0,25 iki 0,55 euro. Kainą lemia derliaus gausa ir orai.

Birželio pradžioje – nuo vėtrų, liepą – nuo dažno lietaus ar sausros agurkus po plevele sauganti ūkininkė pasakoja, kad tiek vandens stygius, tiek jo perteklius derliui pražūtingas. Įsirengę agurkų drėkinimo sistemas Kievinai problemų sumažino.

Mokslus krimto agurkų lysvėje

„Pirmiausia šeimą sukūriau ir vaikus užauginau, tada į verslą ir mokslus panirau. Viskas mano gyvenime atbulai“, – šypsosi ūkininkė, nuo vasario sodinanti tūkstančius sodinukų.

Kievinų pavasaris stiebiasi baklažanų, pomidorų ir paprikų daigais. „Pernai pardaviau 600 surfinijų ir 15 tūkst. daržovių daigų. Kai šie užsibaigė, stovėjau Panevėžio žemdirbių turguje su braškėmis, o pardavusi uogas ėmiausi agurkų“, – pasakoja S.Kievinienė.

Ramygalos seniūno pavaduotojo Kęstučio Dangvecko tikinimu, ši ūkininkė garsėja kaip itin patikima: „Pirkdami daigus iš Salvinos žmonės žino – jie su garantija, derlius bus geras. Nieko keisto, kad dar sėjai neįsibėgėjus jos telefonas įkaista nuo norinčiųjų užsisakyti sodinukų skambučių.“

Ramygaloje augusi moteris už savo vyro Alvydo ištekėjo neturėdama 17-os. Jei ne jaunavedžių noras prasigyventi, lauko agurkų nė nebūtų. Du vaikus su vyru auginusi pašnekovė dirbo darželio auklėtoja. Vyras vežiojo pieną.

„Mūsų algos nebuvo didelės, norėjosi ir vaikams kažką duoti, ir patiems gražesniame name gyventi, todėl ėmėmės verslų. Tapau bendrovės direktore, o žemės įsigijome prieš 15 metų. Tada ir nutarėme pamėginti lauke agurkus auginti. Sulaukę Kėdainių konservų fabriko generalinio direktoriaus Vyganto Vanago padrąsinimo taip ir padarėme“, – prisimena ūkininkė.

Pradžia nebuvo lengva, ne kartą apėmė noras pabėgti į miestą. Ūkininkavimas moterį ir į Kauno technologijos universiteto vadybos ir buhalterinės apskaitos mokslus nuvedė. „Mokiausi vildamasi, kad pabėgsiu į miestą. Reikėjo pamatyti mano namų darbus nuolat agurkų lysvėse ant kuolelių iškabintus: taip pritvirtintus užrašus dirbdama skaitydavau, egzaminams ruošdavausi“, – pasakoja Salvina.

Po studijų noras gyventi mieste prislopo, ji ėmė didžiuotis savo ūkiu.

Apgynė ūkininkės įvaizdį

„Avėdama aukštakulnius ir nuvežusi parduoti pirmą agurkų derlių į turgų piktindavausi, kodėl žmonės kreipiasi į mane „ūkininke“. Ką reiškia iš tiesų ja būti, supratau po gerų dvejų metų, įstojusi į Lietuvos daržovių augintojų asociaciją“, – smagiai juokiasi pašnekovė.

Asociacijos narės seniai sugriovė apsileidusios ūkininkės įvaizdį. „Nė vienos jų nepamatysite juodomis panagėmis. Pasitempusios, išsipuošusios, duok Dieve, kad visos tokios būtų“, – pasakoja Salvina.

Ji priduria, kad rekordiniais derliais besidžiaugiantys asociacijos nariai – pirmiausia didžiausias turtas vieni kitiems. Dalydamiesi patirtimi, stiprėja patys ir suteikia galimybę smulkesniems ūkiams.

Bent penkias naujas agurkų rūšis per sezoną išbandanti daržininkė savo laukuose sodina olandiškų savidulkių veislių agurkus, todėl visi jie tinka ir konservuoti, ir rauginti. Vasarą su darbininkėmis nuo pat ankstyvo ryto į laukus išsiruošianti Salvina jau įprato, kad ūkis daugiausia gula ant jos pečių.

Vyras kas kelias savaites vyksta uždarbiauti į Norvegiją, pas sūnų. Bet šiam pavasariui abu ruošiasi drauge. „Vyras jau trečią šiltadaržį rengia (šiltnamiai užima 15 arų), paprikos jau pasėtos, netrukus turiu suberti pomidorų sėklas, o tada jau laikas prieskoniniams augalams, gėlėms“, – planus į eilę rikiuoja ramygalietė.

Kai tenka hektare išsodinti 22 tūkst. sodinukų, ūkininkė samdo gimnazijos mokines, ieško žmonių darbo biržoje.

Gyvenimas pagal sezoną

„Paskutiniai vakarai, kai taip ramiai skaitau“, – į šalį atidėjusi Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ atsidūsta ūkininkė. Ji giria Ramygalos knygyno paslaugą: nebūtina knygų pirkti, jas galima tiesiog išsinuomoti. Nauja knyga savaitei kainuoja 0,7 euro. Grąžinta atpinga ta pačia suma. Kitas nuomotojas ją dar labiau atpigina, ir taip toliau, kol atsiranda norintis ją nusipirkti.

Labiausiai S.Kevinienei širdį suspaudžia išgirdus žmones skundžiantis ir prašant labdaros. „Ne dykumoje gyvename: rudenį pilni laukai obuolių, ūkininkai visada parduos pigiai bulvių, morkų pusvelčiui atiduos, bet žmonėms lengviau labdaros kaulyti, nei patiems stengtis. Pažiūrėkite, kiek kaimuose tuščių namų, kuriuose galima pigiai gyventi. Juose dar ir senovinės krosnys išlikusios, taigi tik malkų susirask ir gyvenk, bet lietuviams niekas neapsimoka: nei vištų auginti, nei jų kiaušinių rinkti. Kodėl lenkai ir olandai tai sugeba?“ – klausia ūkininkė.

Su vyru nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens atidirbę ūkyje, šalčiausius metų mėnesius sutuoktiniai leidžia keliaudami ir skirdami laiko savo pomėgiams.

Nauja kryptis – moliūgai

„Aš panyru į knygas, lankau dramos būrelį, mezgu ir, žinoma, naujų sėklų ieškau. Šįmet su vyru sodinsime aliejinių moliūgų, o rudeniop iš jų sėklų spausime aliejų“, – planuoja naujus darbus ūkininkė.

Austrijoje šaltai spausto moliūgų sėklų aliejaus ragavusi Salvina buvo sužavėta jo skonio, todėl jau šį pavasarį tikisi užsodinti nemažą ūkio plotą moliūgais.

Nuolat netikėtais sumanymais stebinanti ūkininkė rudenį jau surengė ūkyje užaugintų moliūgų parodą, į ją atėjusieji pamatė iš džiovintų dekoratyvinių moliūgų sukurtas žvakides, kalėdinius žaisliukus.

„Žmonės nepakankamai vertina šią daržovę. Moliūgai – tinkamas maistas kūdikiams, kai kurių rūšių moliūguose karoteno daugiau nei morkose, o suaugusieji itin mėgsta cukatas (saldžius džiovintų moliūgų saldainius)“, – pašnekovė neabejoja, kad šios turėtų paklausą.

Ant šildomų grindų namuose moliūgus rudenį džiovinanti S.Kevinienė kepa jų pyragus ir apkepus. Be abejo, ūkyje užaugintos gėrybės pasiekia ir jos vaikus bei anūkus. Lauknešėliai su Ramygaloje užaugintomis daržovėmis, šaldytomis uogomis, vietiniame malūne maltais miltais ir naminiais viščiukais keliauja į Kauną, kur gyvena dukra Jurgita, ir Norvegiją, kur įsikūręs sūnus Donatas.

Per sezoną 80 viščiukų patys užsiauginantys Kevinai sako, kad tokio kiekio pakanka jų poreikiams patenkinti ištisus metus. „Šaldikliai pilni naminės paukštienos, tik šviežių daržovių vis labiau ilgimės“, – prasitaria gegužės 7-osios, kai jau galima skinti pirmus lauko agurkus, laukiantys sutuoktiniai.

Ūkininkai juokauja, kad žmonės juos dažnai pagal Salvinos vardą identifikuoja. „Ramygaloje jis vienintelis toks retas, taigi pakaktų pasiteirauti, kur gyvena ūkininkė, auginanti agurkus, ir tikslaus adreso nežinodami mus pagal vietinių nuorodas surastumėte“, – juokiasi A.Kevinas.

Sveikata. Pasaulyje pripažinta ir penktą dešimtį metų skaičiuojanti delfinų terapija Lietuvoje ne taip seniai peržengė pirmąją dešimtmetį. Tačiau mokslininkai sutaria, kad ateityje panašių terapijų poreikis dar labiau didės.

„Delfinų terapija niekada nebuvo alternatyva tradicinei medicinai. Matyt, ir ateityje jos nepakeis, tačiau tai nepakeičiama sveikatinimo programa protinę ir fizinę negalią turintiems asmenims“, – tikina Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos skyriaus vadovė socialinių mokslų daktarė Brigita Kreivinienė, antrą dešimtmetį tyrinėjanti delfinų terapijos poveikį žmonėms, turintiems negalią.

Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose neįgalumo psichologiją dėstanti klaipėdietė mokslininkė, kurios disertaciją recenzavo garsus vokiečių mokslininkas klinikinis psichologas Erwinas Breitenbachas, šiandien pagalbos ranką tiesia tėvams, kurių atžalos serga autizmu, Dauno sindromu ar cerebriniu paralyžiumi.

Nuo gegužės mėnesio besiregistruojančiųjų į rekonstruotą Lietuvos jūrų muziejaus Delfinų terapijos centrą antplūdžio sulaukiantys darbuotojai neslepia, kad jų siūloma paslauga domina ne tik vietos gyventojus: užklausų esama ir iš kaimyninių šalių – Latvijos, Baltarusijos, Vokietijos.

Terapijos seansai nėra pigūs – dešimt jų kainuoja 800 eurų, bet matydami atžaloms teikiamą jūros žinduolių naudą (moksliniai tyrimai įrodo, kad jie padeda gerinti psichoemocinę ar fizinę būklę daugiausia autizmu, Dauno sindromu ir cerebriniu paralyžiumi sergantiems vaikams), tėvai lėšų ieško per Europos Sąjungos fondus ir kitais keliais.

B.Kreivinienė, lygindama Lietuvos jūrų muziejaus kompleksinės sveikatinimo programos įkainius su Baltarusija (10 seansų kainuoja 1000 eurų) ar Turkija (10 seansų – 3,5 tūkst. eurų), neslepia, kad Lietuvos kaina mažiausia visame regione. Ir nors delfinų terapijos seansai skirti žmonėms, turintiems problemų dėl negalios, išgyvenantiems netektį, sukrėtimus, bandantiems atsitiesti po insultų, eilės jau šiandien nemenkos.

Šiuo metu delfinų terapija yra vienintelė Lietuvoje oficialiai Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtinta gyvūnų terapija, laikoma sveikatinimo (psichoemocinio ir fizinio lavinimo) paslauga. Nors Lietuvoje ji įteisinta tik 2013-aisiais, seansai delfinariume vyko nuo 2003-iųjų. Tik 2010-aisiais, uždarius delfinariumą dėl rekonstrukcijos darbų, jie galutinai nutrūko. Didžiulio visuomenės susidomėjimo sulaukusi paslauga per minėtus metus keitė ne vienos šeimos gyvenimą, todėl žinią apie tai, kad ji vėl pasiekiama, žmonės sutiko itin entuziastingai.

Mokslinių studijų autoriai sutaria, kad delfinai puikiai jaučia žmogaus nuotaikas, supranta gestus, todėl jų terapija apibūdinama kaip itin veiksminga uždariems ir bendrauti nelinkusiems vaikams, pasižymintiems negalios sutrikimais.

Neįgalumo psichologiją dėstanti B.Kreivinienė tikina, kad vien šio gyvūno prisilietimas žmogų veikia ypatingai ir žadina teigiamas emocijas: „Delfinai – išskirtiniai gyvūnai, galintys žaisti nenuvargdami valandų valandomis. Fenomenaliais jie vadinami dar ir dėl to, kad miega tik viena puse smegenų, o kita tuo metu budi. Vidutiniškai per parą jis miega vos 12 minučių.“

Vis dėlto visuomenę šiandien bene labiausiai domina išaiškintos šių gyvūnų gydomosios galios. Plaukiodami ir žaisdami kartu su vaikais jie rodo itin didelį nuovokumą. Tą patvirtina ir Klaipėdos delfinariume savo neįgalius vaikus delfinų terapijai patikėję tėvai.

Viena jų – Dauno sindromu sergančiu sūnumi Vakariu (8 m.) besirūpinanti mama Sonata Vžesniauskienė. „Veidui“ ji atskleidžia, kad tai, ką patyrė delfinų terapijos metu, yra vienas įsimintiniausių jos gyvenimo įvykių: „Vakariui tebuvo treji, todėl abejojau, ar jis norės liesti slidžius delfinų kūnus. Tačiau sūnus buvo sužavėtas, o ir jo elgsenos pokyčių netrukus sulaukėme: pagerėjo dėmesio koncentracija, mielesni jam tapo piešimo ir muzikos užsiėmimai, ėmė daugiau kalbėti ir dukart ištarė žodį „mama“…“

B.Kreivinienės tikinimu, prieš įsibėgėjant delfinų terapijos seansams kaskart su šeima aptariama, kokių tikslų bus siekiama (suvokti priežasties ir pasekmės ryšį, išmokti socialinių įgūdžių, susitelkimo ar atsipalaidavimo ir pan.), tuomet atsižvelgiama į esamą diagnozę ir kryptingai dirbama.

Nuo 2003 m. su autizmu sergančiais žmonėmis užsiimanti psichologė tikina, kad kiekvienais metais ligonių sutrikimų sąrašas darbe su delfinais vis plėtėsi ir šiandien jis apima ir cerebriniu paralyžiumi, ir Dauno sindromu, ir onkologinėmis ligomis sergančius pacientus.

Prisimindama savo patirtį, kai atliko disertacijos tyrimą ir stebėjo, kaip delfinai elgiasi su cerebriniu paralyžiumi sergančiais vaikais, B.Kreivinienė šiuos jūrų žinduolius apibūdina kaip neišpasakytai komunikabilius gyvūnus: „Nors jų nemokėme, kaip bendrauti su specialių poreikių turinčiais vaikais, prie kiekvieno jų delfinai rado savitą priėjimo būdą. Iš pradžių jie nesuprato, kodėl į juos netiesiamos rankos, kodėl jie neglostomi. Bet vėliau neapsakomai švelniai plukdydavo vaikučius ant savo nugaros.“

Idėją, kad delfinai gali padėti bendrauti žmonėms, septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje iškėlė JAV mokslininkas Johnas Lilly. Galima sakyti, kad tai ir tapo postūmiu tyrinėti neįgalių vaikų ir delfinų ryšį bei kurti įvairias terapijos programas, kurios šiandien taikomos daugelyje pasaulio šalių: JAV, Vokietijoje, Italijoje, Turkijoje, Ukrainoje, Rusijoje ir kitose.

Prieš kelerius metus siekdama išsiaiškinti, kokią įtaką delfinų terapija daro vaikams, B.Kreivinienė dalyvavo tyrime, kuriame buvo tiriamos 42 šeimos. Lygindama jas su kontroline grupe ji pamatė, kad delfinų terapija paliko ryškių pokyčių: vaikai giliau miegojo, aktyviau bendravo, noriau ir aiškiau reiškė savo poreikius, labiau susitelkdavo ties viena veikla, ilgiau tęsdavo užduotį. Sumažėjo arba visai išnyko įvairios buvusios fobijos ir neadekvatus elgesys.

„Mūsų patirtis parodė, kad viena ar kita liga sergančio vaiko tėvai ne visada žino, kaip su juo bendrauti, kaip į jį reaguoti, ne visada geba ji suprasti. Delfinų terapija – geriausia pamoka, kaip bendrauti su vaiku. Delfinas – pats geriausias mokytojas. Stebint, kaip vaikas jam atsiveria, pasiduoda jo mokomas, atsako savo emocijomis, lengviau suprasti, kaip tai taikyti tėvų ir vaiko tarpusavio santykiuose“, – per dešimtmetį sukaupta patirtimi dalijasi B.Kreivinienė.

Ji atskleidžia, kad Lietuvos jūrų muziejuje atlikus biomedicininį tyrimą „Delfinų terapijos įtaka vaikų su negalia psichosocialinei reabilitacijai“ paaiškėjo, kad ši terapija iš tiesų veiksminga siekiant pagerinti vaikų, turinčių autizmo sutrikimą, psichoemocinę būklę. Bendraujant su delfinais ne tik atkuriama emocinė pusiausvyra, bet ir patiriamas katarsis. „Esame turėję suaugusįjį, kuris atsisėdęs ir apsikabinęs delfiną praverkė. Įspūdis būna toks stiprus, kad net sunku žodžiais nusakyti, ką tuo metu jaučia žmogus“, – apie susitikimą su delfinariumo gyvūnais kalba mokslininkė.

Lietuvos jūrų muziejuje delfinų terapijos programa, kaip minėta, sudaryta iš dešimties seansų: penkios dienos po 30 minučių bendravimo su delfinais. Pasak B.Kreivinienės, anksčiau delfinų terapijos užsiėmimai vykdavo tik žiemą, todėl per metus buvo įmanoma priimti apie 70 vaikų. Po delfinariumo rekonstrukcijos šis skaičius turėtų gerokai padidėti, nes lankytojų laukia trys skirtingi, prie atvyksiančiųjų būklės pritaikyti baseinai bei devyni jūrų žinduoliai.

Vilniaus universiteto dėstytoja psichologijos mokslų daktarė Vilmantė Pakalniškienė mano, kad netolimoje ateityje delfinų ir kitų gyvūnų (šunų, triušių, roplių ir pan.) terapijos poreikis dar labiau didės. „Jei individui, sergančiam autizmu, nėra motyvacijos bendrauti su žmonėmis, ši motyvacija gimsta užsimezgus kontaktui su gyvūnu. Jis pacientą gali išjudinti, padėti palaikyti akių kontaktą. Jei nieko nebegali tradicinė medicina, žmonės ieško pagalbos terapijose“, – aiškina psichologė. Kaip vieną seniausių ji nurodo kanoterapiją (kontaktą su šunimis). Anglijoje ji pradėta taikyti XVIII a., o JAV – XX a. pradžioje.

Panašios prognozės visai nestebina Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentės Rasos Kavaliauskaitės. Jos teigimu, šiandien aktyviai visuomenės gyvenime dalyvauja tik nedidelė dalis šalies neįgaliųjų.

Pasak Lietuvos darbo biržos atstovės Mildos Jankauskienės, 2014 m. sausio mėnesį registruoti 12 904 darbingi negalią turintys asmenys, 2013 m. jų registruota 12 689, o 2012 m. – 12 297.

Viena iš prielaidų, kodėl kasmet vis didėja darbo nerandančių neįgaliųjų skaičius, – spartus naudojimasis šiuolaikinėmis technologijomis. „Vis didesnė gyventojų dalis aktyviai naudojasi kompiuteriu, internetu, gali dirbti iš namų, taigi atsiriboja nuo visuomenės. Virtualus gyvenimas socialiniuose tinkluose ir interneto pokalbių svetainėse didina atskirtį ir nestiprina profesinių įgūdžių“, – sako Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė. Tačiau ji pati, ištikta kairės pusės cerebrinio paralyžiaus, sugebėjo nugalėti save, baigė du aukštuosius ir tapo vienos didžiausių neįgaliuosius vienijančių nevyriausybinių organizacijų vadove.

Dar viena „Veido“ pašnekovė, sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė ir įkūrėja Dana Migaliova, auginanti neįgalų 35 metų sūnų, baiminasi vieno – numirti anksčiau laiko. Moterį slegia nežinomybė dėl savo ir sūnaus ateities. „Norėčiau gyventi šimtą ir daugiau metų, kad tik galėčiau juo pasirūpinti… Šiandien nesijaučiu saugi ir užtikrinta, nes nežinau, kas bus su juo man išėjus“, – daugelio tėvų būgštavimus išsako moteris.

Jei ne šiandien Lietuvoje veikiantys dienos užimtumo centrai, D.Migaliova negalėtų dirbti ir rūpintis sūnumi, kuriam pagalba reikalinga 24 valandas per parą. Ne vieną emociškai ir psichologiškai sunkią situaciją atlaikiusi pašnekovė prasitaria – jos gyvenime būta metų, kai dėl noro būti drauge su sūnumi teko keisti dieninį darbą į naktines pamainas. Taigi pašlijo sveikata – prasidėjo širdies sutrikimai.

Kalbėdama apie ankstesnius metus ji jaučiasi dėkinga savo darbdaviams už galimybę būti su vaiku ir neabejoja, kad šiandien likimo nuskriaustais vaikais tėvams pasirūpinti nepalyginti lengviau nei anksčiau, tačiau Lietuvos situacija šioje srityje vis dar nesulyginama su mus gerais 15–20 metų lenkiančiais skandinavais, čekais, airiais ar britais.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad drauge su gerėjančia gyvenimo kokybe šalyje keičiasi ir neįgaliųjų padėtis. Kaip pavyzdį šiuo atveju galima minėti Lietuvos jūrų muziejuje gegužę duris atvėrusį Delfinų terapijos centrą, kuriame kartu su neįgaliuoju bei jo šeima dirba visa komanda: delfinų treneris, socialinis darbuotojas, psichologas, kineziterapeutas.

Atnaujintam Delfinų terapijos skyriui vadovaujanti B.Kreivinienė pabrėžia, jog labai svarbu, kad į reabilitacijos procesą įsitrauktų visa šeima: „Vieno jos nario liga nėra vien tik jo liga – tai visos šeimos likimas. Mūsų tikslas – pagalba visai šeimai.“

Moksliniais tyrimais ir jų išvadomis besivadovaujanti pašnekovė pasakoja, kad į delfinų terapijos užsiėmimus užsiregistravę asmenys visų pirma bendrauja su specialistais, pokalbiai su jais numatomi ir po terapijos. Taip pat ji pabrėžia, kad gyvūnai niekada neverčiami elgtis taip, kaip jie nenori.

„Vyriausiasis mūsų veterinarijos mokslų daktaras Žilvinas Kleiva stebi, kad gyvūnai nepavargtų, nuolat atlieka medicininius tyrimus, o tai, kada ir kaip bei su kuriuo vaiku bendraus, delfinai renkasi patys. Turime pavyzdžių, kai vaikas iš pradžių nenori bendrauti, o delfinas jį ragina: „kalbina“, meta kamuolį ir pan. Delfinų terapijoje kontaktas – pats svarbiausias dalykas. Šie gyvūnai labai socialūs ir norintys bendrauti, taigi dažnai jie nesupranta, kodėl po 30 minučių tenka atsisveikinti.“

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Klaipėdos universiteto Psichologijos katedros vedėjas prof. dr. Mindaugas Rugevičius.

VEIDAS: Ką rodo atlikti moksliniai tyrimai? Kokių pokyčių gali tikėtis psichinę (autizmas, Dauno sindromas) ir fizinę (cerebrinis paralyžius) negalią turintys asmenys, išbandantys delfinų terapiją?

M.R.: Klaipėdos universiteto Psichologijos katedros mokslininkų tyrimai įrodo, kad po šių seansų įgaunama daugiau drąsos, savarankiškumo, pasitikėjimo savimi. Jei kalbėsime apie autizmo diagnozę, vaikai po to pasižymi didesniu dėmesingumu ir atsipalaidavimu, tampa ramesni. Iš atliktų tėvų apklausų duomenų matyti, kad, be įvairiausių psichologinių pokyčių, pakinta ir elgesys: vaikai išmoksta užsirišti batų raištelius, bando apsikabinti, savarankiškai užlipti laiptais, rečiau nubunda naktimis, ima žaisti su kitais vaikais (nors anksčiau kontakto su jais nebuvo), išmoksta rodyti užuojautą ir pan. Atrodytų, smulkmenos, bet iš tiesų tai akivaizdus pagerėjimas.

Žinoma, negalime atmesti galimybės, kad galbūt tėvai pamato tai, ką nori pamatyti. Kita vertus, atlikti moksliniai tyrimai įrodo, kad neišbandžiusieji delfinų terapijos taip ir nesulaukia elgesio ar bendravimo pokyčių. Dar vienas įdomesnių pastebėjimų – po delfinų terapijos vaikai pradeda siekti bendravimo su kitais gyvūnais: katėmis, šunimis ir pan. Išeitų, kad įvyksta ankstesnės terapijos tęsinys, tik jau kitu lygmeniu.

VEIDAS: Kokius argumentus mini aršiausi delfinų terapijos priešininkai?

M.R.: Jie kalba apie nelaisvėje gyvenančių gyvūnų patiriamą stresą, nuolatinį kontaktą su žmonėmis, infekcinių ligų pavojų (rizika užsikrėsti nuo žmonių ir pan.). Galbūt tai labiau pasakytina apie jūrų žinduolius, kurie gimę laisvėje ir vėliau jiems tenka keisti mitybą bei socialinius kontaktus. Šiuo atveju verta prisiminti Lietuvos jūrų muziejaus šūkį: pagalba vaikams nekenkia delfinams. Mūsų atlikti tyrimai tai pagrindžia. Delfinai pasižymi skirtingais elgesio kodais, iš kurių galima spręsti, kaip jie jaučiasi, koks jų patiriamas streso lygis ir pan. Pastaraisiais metais stengiamasi kiek įmanoma gerinti jų aplinką, siūlant jiems įvairiausių žaislų ir papildomų stimulų.

VEIDAS: Teigiate, kad išmatuoti po delfinų terapijos vykstančius pokyčius ne visuomet paprasta?

M.R.: Bent jau tėvų apklausos rodo neabejotiną naudą: pagerėja ne tik autizmu, Dauno sindromu ar cerebriniu paralyžiumi sergančių vaikų prisitaikymas prie aplinkos, bet ir pačių tėvų savijauta. Šioje srityje mokslinius tyrimus atliekantys psichologai fiksuoja psichologinius žmonių pokyčius.

VEIDAS: Ar sutiktumėte, kad panašiai kaip delfinų terapija individą gali veikti ir bendravimas su žirgais, ropliais ar šunimis?

M.R.: Bent jau aš pats iki šiol nesu matęs, kad būtų atliktas palyginamasis tyrimas, kuri iš terapijos rūšių efektyviausia. Kiekviena jų turi savų privalumų, kita vertus, sunku lyginti bendravimą su šuniuku ir su tokiu egzotišku gyvūnu, kaip delfinas.

Tačiau vienas delfinų terapijos pradininkų ir žymiausių specialistų JAV neuropsichologas ir psichiatras dr. Davidas T.Nathansonas, ilgą laiką tyrinėjęs delfinus, priėjo išvadą, kad tuomet, kai dirbama su visišką negalią turinčiais individais, nėra skirtumo, ar terapijos metu naudojamas gyvas, ar dirbtinis (animatroninis) delfinas. Iki šiol svarstoma, kas privertė šį mokslininką taip kardinaliai pakeisti savo nuomonę.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Vaikų, kuriems pirmą kartą nustatytas neįgalumas, skaičius pagal gyvenamąją vietovę

Metai      Miestas    Kaimas     Iš viso

2012       1535                  572                   2107

2011       1443                  597                   2040

2010       1455                  519                   1974

2009       1593                  629                   2222

2008       1576                  667                   2243

2007       1435                  735                   2170

2006       1287                  681                   1968

Šaltinis: Neįgalumo ir darbingumo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

"Dremstime" nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Dėl galimybės dažniau matytis su keturmete dukra jau pusmetį teismuose kovojantis ir Prezidentei laiškus rašantis vilnietis kompiuterių inžinierius Donatas Čereška (30 m.) sako, jog buvusių sutuoktinių bendravimą Lietuvoje apsunkina teisėjai, kurie ir toliau vadovaujasi sovietų principu, kad vaikui geriausia gyventi su motina.

„Teisėjai negirdi argumentų, kodėl vaikui būtina matyti tėvą dažniau nei kartą per savaitę“, – piktinasi D.Čereška. Jam pritaria ir neseniai įkurtos ir jau 30 tėvų vienijančios Asociacijos prieš tėvų atstūmimą (APTA) valdybos narys Andrius Chranovskis: „Tai aukščiausio lygio egoizmas ir neišprusimas.“

Palikti vaiką ramybėje?

„Įsisukus skyrybų procesui netrūksta kartojančiųjų, kad svarbiausia palikti vaiką ramybėje. Daug vyrų taip ir padaro – nusileidžia, o sulaukę atžalos pilnametystės išgirsta klausimą: kur anksčiau buvai, kai man tavęs reikėjo? Dažnam jų priekaištaujama: kodėl dėl manęs nekovojai?“ – guodžiasi D.Čereška.

Pašnekovas sutinka, kad dukters motina, kurios iniciatyva jie ir išsiskyrė, su vaiku leistų kuo daugiau laiko, tačiau mano, jog du savaitgaliai per mėnesį – tikrai per mažai būti su vaiku.

„Jei neišgalime daugiau, įrašykime į Civilinį kodeksą, kad tėvas – tik spermos donoras, turintis mokėti alimentus, nes šiandien po skyrybų leidžiama tik finansiškai išlaikyti savo atžalą, tačiau visavertiškai bendrauti, dalyvauti jo ugdyme – ne“, – piktinasi vilnietis.

Skyrybų procesą su karu lyginantis pašnekovas tvirtina, kad jo vaikas naudojamas kaip priemonė pasiekti to, ko iš jo nori motina.

Šeimos teisės advokatas Mindaugas Vaičiūnas sako, kad su vaiku negyvenantis tėvas ar motina dažnai skundžiasi neturintys pakankamai galimybių pasimatyti su atžala, o su juo gyvenantis manipuliuoja vaiku, sudaro dirbtines kliūtis pasimatyti su juo.

Psichologė, programos „Vaikystė be smurto“ vadovė Ieva Daniūnaitė pasakoja, kad vidutiniškai bylos dėl teisių į vaiką trunka apie 6 mėnesius, bet būna, jog užtrunka ir dvejus metus, ir ilgiau: „Bylai keliaujant iš vienos instancijos į kitą vaikai tampa paaugliais, o tada paaiškėja, kad jie visai nenori gyventi su tėvu, kuris dėl jų nuėjo kryžiaus kelius.“

Su skyrybų bylomis dirbantys teisininkai apibūdina jas kaip vienas sudėtingiausių, nes retai abi pusės išsiskiria bendru sutarimu, kur kas dažniau tai būna panašu į karą. Ir Vilniaus miesto teismo teisėja Sigita Gudavičiūtė-Montvilienė pritaria nuomonei, kad visos šeimos kategorijai priskiriamos bylos, susijusios su vaikais, yra liūdnos ir sudėtingos.

Pataria neatlygintinai

Vyrai, kurie kreipiasi pagalbos į APTA, jau žino, kad blogiausia, ką jie gali padaryti savo vaikui, tai paviešinti skyrybų istoriją. Dėl galimybės dažniau matyti savo vaikus kovojančius vyrus asociacijos teisininkai įspėja, kad jų vaikai gali sulaukti patyčių.

„Tėvai, pasirinkę šį kelią, tik dar labiau apsunkina savo dalią: motinos panaudoja tai kaip sunkinantį argumentą teisme, ir vyrų galimybės matytis su vaiku dar labiau apribojamos“, – pasakoja prieš ketverius metus įkurtos asociacijos valdybos narys A.Chranovskis.

Lygių galimybių kontrolierė Agneta Lobočevskytė pasisako už tai, jog vaiką prižiūrintis tėvas ir motina nebūtų diskriminuojami dėl išankstinės nuostatos, kad visais atvejais vaikui geriau su mama: „Žinau pavyzdžių, kai tėvas į vaiko auginimą įsitraukęs kur kas labiau.“

„Nors Skandinavijoje nesusituokusių žmonių nepalyginti daugiau nei Lietuvoje, tai dažniausiai neatsiliepia tėvystės pareigų kokybei. Lietuvoje dar ne visi tėvai iširus santuokai suvokia, kad vaikas yra asmenybė, kurio teisės privalo būti užtikrintos, jis neturėtų tapti manipuliacijos įrankiu, leidžiančiu pasipelnyti skyrybų metu“, – pabrėžia Lygių galimybių plėtros centro (LGPC) ekspertė Margarita Jankauskaitė.

Tėvystė – visam gyvenimui

„Įsivaizduokite, kas dedasi vaiko galvoje, jei išsiskyrę tėvai nekenčia vienas kito ir apie tai kalba jam girdint. Vaikas ima save kaltinti ir svarstyti, kad dėl jo ši drama ir įvyko. Jei tėtis nebemyli mamos, matyt, nebemyli ir jo? Praradęs ramybę ir pasitikėjimą savimi jis išgyvena nuolatinį karą“, – besiskiriančių tėvų vaiko savijautą apibūdina Prancūzijoje gyvenanti žurnalistė Erika Umbrasaitė. Jos ir buvusio vyro sprendimas likti draugais leido sūnui Jokūbui užaugti matant abu tėvus.

Pasidomėjus, kodėl po skyrybų vyrams tenka patirti vargų dėl pasimatymų su vaikais, advokatė Marina Gušauskienė, kone kasdien dalyvaujanti skyrybų bylose, sako: „Išsakyti pageidavimą, su kuriuo iš tėvų norėtų likti gyventi, vaikas gali tik nuo 12 metų, bet net ir tai negarantuoja, kad jo nuomonė lems teismo sprendimą.“

„Buvusi žmona pasistengė, kad savo dukrą matyčiau tik kartą per savaitę, ir vos valandą, – sako teismų duris varstantis Marius M. – Skaudžiausia, kad ryšys su ja vis labiau silpsta: mergaitė nuolat girdi iš motinos, koks blogas jos tėvas. Galite įsivaizduoti, kaip noriai po tokių kalbų ji eina į susitikimus su manimi.  Net pažvelgti į mano pusę meiliau bijo, nes žino, kad tai sukels motinos pyktį“, – pasakoja vyras, daugiau nei metus negalintis susitikti su dukterimi vienas.

Kaip elgtis esant tokiai situacijai, kai vaikas nuolat nuteikinėjamas prieš jį, Marius klausė ir teisininkų, ir psichologų. Sulaukė pasiūlymo išdėstyti savo nuoskaudas popieriuje – rašyti laiškus dukrai į ateitį, neva tapusi pilnametė ir perskaičiusi laiškus mergaitė viską susivoks, tada abu viską ir išsiaiškins.

„Bet kas kompensuos prarastus mūsų bendravimo metus?“ – klausia kitą šeimą sukūręs vyras. Išmaniajame telefone jis rodo dukters nuotrauką. Mergaitė – teismo posėdžių salės fone, įsitaisiusi ant mamos kelių, į žemę įsmeigtomis akimis.

Karas dėl teisės į vaiką po skyrybų

„Kone trečdalyje bylų šiandien norą po skyrybų gyventi su vaiku išreiškia tėčiai. Jie kur kas brandesni ir atsakingesni tėvai nei jų pirmtakai, suvokiantys savo teises, siekiantys jas įgyvendinti ir apginti“, – sako teisėja A.Bugelevičienė.

Lygindama teismų praktiką prieš kelias dešimtis metų ir dabar teisėja teigia, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje ryškiai keitėsi išsituokusių vyrų nuostatos dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir aktyvesnio jų įsitraukimo į ugdymo procesą.

„Vyrai nebenori likti nuošalyje ir po skyrybų vis labiau įsitraukia į vaikų auginimo procesą“, – sutinka ir teisėja S.Gudavičiūtė-Montvilienė.

Kiek tikslai vyrų prašymų po skyrybų auginti vaikus nagrinėjama šiandien teismuose, Nacionalinė teismų administracija pasakyti negali. „Tektų pakelti visas bylas. Vieną standartinę bylą sudaro tomas medžiagos – apie 200 lapų informacijos apie vaiko gyvenimą nuo pat gimimo iki sprendimo jo tėvams apriboti valdžią ir ieškoti naujų, šiltesnių bei saugesnių namų“, – atsiprašo jos atstovė Miglė Pavliukovičienė.

Kasmet teismai išnagrinėja apie 21 tūkst. šeimos bylų. 2011 m. gyventojų surašymo duomenys rodo, kad Lietuvoje nepilnamečius vaikus augino 48 870 vienišų motinų ir tik 4400 vienišų tėvų. VDU mokslininkė sociologė Aušra Maslauskaitė teigia, kad Lietuvoje vienišų tėvų yra 3 proc., o Danijoje – 23 proc., Švedijoje – net 30 proc.

„Mano atmintin ryškiausiai įsirėžė skyrybų byla, kai dar išsituokti nespėjusi sutuoktinė paliko savo vyrą su vaiku, o pati apsigyveno su kitu partneriu“, – stereotipą, kad rūpintis vaiku po skyrybų gali tik motinos, griauna A.Bugelevičienė.

Situaciją vykstant civilinėms ir administracinėms byloms švelnina jau antrus metus teismuose dirbantys psichologai. „Per mano darbo praktiką taip pat ne kartą vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu. Tikrai nėra tokios praktikos, kad tėčiai  ignoruojami, o vaikas paliekamas tik su mama“, – pasakoja Šiaulių apygardos teismo psichologė Vaida Šarauskienė.

Psichologai tampa savotiškais tarpininkais tarp teismo, šeimos ir vaiko. Dažniausiai teisėjai į juos kreipiasi su prašymu išklausyti vaiko nuomonę dėl gyvenamosios vietos nustatymo ar pakeitimo su vienu iš tėvų, bendravimo tvarkos. Anksčiau tuo užsiimdavo vaiko teisių apsaugos specialistai, bet dabar tai psichologų funkcija.

Po pokalbio su psichologu kur kas lengviau prakalbinti vaiką teismo salėje. Deja, pasikviesti šį specialistą gali tik didžiųjų miestų teismai.

Prancūzų pavyzdys

„Kodėl trečdalis prancūzų ir po skyrybų geba palaikyti darnius tarpusavio santykius su buvusiais mylimaisiais, o mums tai sekasi kur kas sunkiau?“ – svarsto knygų „Vienos krūties istorija“ ir „Moteris katė ir jaunas mėnulis“ autorė E.Umbrasaitė.

Ji neabejoja, kad buvę sutuoktiniai gali bendrauti ir po skyrybų. „Pati buvau liudininkė istorijos, kai pora, drauge pragyvenusi šešerius metus, po skyrybų susirinko į buvusios žmonos gimtadienį su naujos šeimos nariais ir sugyventais vaikais. Kodėl buvęs mylimasis turėtų būti išbraukiamas iš gyvenimo? Jis visada liks jo dalimi, prancūzai tai suvokia, galbūt todėl lengviau žiūri į meilės dramas. Lietuviai taip pat galėtų pasimokyti civilizuoto bendravimo“, – siūlo E.Umbrasaitė.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako šeimos teisės advokatas Mindaugas Vaičiūnas.

– Ar tiesa, kad Lietuvos teismuose, sprendžiant skyrybų bylas, vyrauja „promoteriškos“ nuostatos, todėl tėvams skiriantis vaikų gyvenamoji vieta dažniausiai nustatoma su motina?

– Visuomenėje netrūksta tokių kalbų. Tačiau teismai nesivadovauja stereotipais. Mano darbo praktikoje nemažai pavyzdžių, kai vaikai po tėvų skyrybų paliekami gyventi su tėčiu. Taigi nenorėčiau sutikti, kad vyrauja promoteriškos nuostatos. Iš kitos pusės, ne taip svarbu, su kuriuo iš tėvų vaikas liks gyventi. Psichologų pripažįstama, kad jei vaikas neturi pakankamo ryšio su kartu negyvenančiu tėvu, silpnėja ryšys ir su drauge gyvenančiu.

–  Kodėl prieš patenkant į teismo posėdžių salę patariama pasikonsultuoti su psichologu ar vaiko teisių specialistu?

– Besiskiriantiems tėvams kartais pritrūksta motyvacijos kultūringai bendrauti tarpusavyje, rūpintis vaikais. Valstybė galėtų parodyti daugiau iniciatyvos skatindama programas, prisidedančias prie to, kad besiskiriančių pusių konfliktas nesiplėstų. Tačiau pas mus žmonės paliekami vien teismui (neskaitant kelių psichologų didžiuosiuose Lietuvos miestuose).

Sistema turėtų funkcionuoti taip: kilo konfliktas – valstybės institucijos pareigūnas, socialinis darbuotojas, kuris stebi besiskiriančias poras, sprendžia, kokią pagalbą jiems pasiūlyti (psichologo ar teisininko). Teisme ginčai sprendžiami lėtai ir ilgai, o besiskiriantiems pagalbos reikia esamu momentu, taigi šis darbuotojas galėtų būti lyg tarpininkas, padedantis skyrybų metu bendradarbiauti.

– Kalbate apie teisminę mediaciją, kuri Vakarų Europoje jau taikoma?

– Taip, Lietuvą ji pasiekė su tam tikru uždelsimu, apie 2008 m. Tai ginčų sprendimo procedūra, kurios paskirtis – padėti šalims civilinėse bylose išspręsti ginčą taikiai, tarpininkaujant vienam ar keliems mediatoriams (tarpininkams), specialiai apmokytiems teisėjams, jų padėjėjams arba kitiems atitinkamą kvalifikaciją turintiems asmenims.

Didžiausias šios paslaugos privalumas, kad ant vienos kėdės „sėdi“ psichologas ir teisininkas. Teisinė mediacija nėra panacėja, bet yra laimėjimas, jei tėvai sutinka ja pasinaudoti. Ji nemokama ir teis­mo skiriama tik tuomet, kai abi pusės sutinka. Esminis mediacijos siekis – išsiaiškinti, ar yra galimybių spręsti klausimus abiejų pusių sutarimu. Mediacija gelbsti ir tuomet, kai po teismo sprendimo viena iš pusių susitarimo nesilaiko.

– Kaip klostosi įvykiai, kai vienas iš tėvų draudžia kitam matytis su vaiku?

– Tuomet teismo sprendimas vykdomas priverstine tvarka. Nukentėjusioji pusė kreipiasi į antstolį ir prašo padėti įvykdyti teisingumą. Tai reiškia, kad antstolis kartu su policijos pareigūnu vyksta ten, kur gyvena vaikas, ir bando motinai (tėvui) išaiškinti jo pareigas, prašo, kad sudarytų sąlygas kitam sutuoktiniui matytis su vaiku. Pasimatymas įvyksta, bet nelabai išeina kalbėti apie vaiko ir tėvo bendravimo kokybę.

Šis kelias – ne išeitis. Taigi būtina stengtis, kad konfliktai nenueitų iki tokių aštrių situacijų.

– Ar pasitaiko, kad po teismo sprendimo dėl gyvenamosios vietos nustatymo vaikas nesutinka gyventi su jam paskirtu tėvu?

– Taip nutinka su paaugliais. Liūdniausia, kad šioje situacijoje teisė nelabai ką gali padaryti. Įsivaizduokite, jei paauglės gyvenamoji vieta nustatyta su motina, bet ji protestuoja ir gyvena su tėvu. Maža to, tėvas pagal teismo nutartį dar įpareigotas užtikrinti vaiko išlaikymą motinai, su kuria jo dukra negyvena.

Shutterstock

Dar prieš metus 34-erių Ruslanas R. planavo vestuves, jautėsi mylintis ir mylimas, kupinas vilčių. Tačiau nuotakos suknelę prisimatavusi jo mylimoji, likus porai savaičių iki vestuvių, užmerkė akis amžino poilsio. „Sustojo širdis“, – iki šiol slogiai žodžius renka programuotoju dirbantis vyras. Netekęs dvejais metais jaunesnės sužadėtinės Ruslanas prarado susidomėjimą gyvenimu – atsiribojo nuo draugų, užmetė pomėgius.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Tėvai mirę, daugiau artimųjų neturiu, ko galiu tikėtis iš ateities būdamas vienas kaip pirštas? Neturiu jėgų, negaliu užmigti naktimis, nejaučiu prasmės“, – nepakeldamas akių apie sutrikusį socialinį gyvenimą kalba vyras.

Ruslanas neslepia ne kartą svarstęs ir apie pasitraukimą iš gyvenimo. „O kam aš toks?“, – be užuolankų dėsto jau metus su širdgėla nesusigyvenantis vyras.

Depresija ir alkoholis

Ruslanui diagnozuota depresija. Pas gydytoją jį lydi buvusios sužadėtinės motina, bet naudos iš to maža – išrašytus antidepresantus Ruslanas maišo su alkoholiu. Kalbėti apie savo problemas jis, kaip ir daugelis kitų sergančiųjų depresija, vengia. Savo ligą vyras slepia, nes nemano, kad bus suprastas, taip pat bijo prarasti darbą.

Pastaruoju metu sergančių depresija žmonių Lietuvoje pagausėjo dukart. Net 164 tūkst. lietuvių gydėsi dėl psichikos sveikatos sutrikimų. Depresija sukelia dėmesio, atminties ir nuotaikos sutrikimų, didina nuovargį, nerimą, pažeidžia širdies ir kraujagyslių sistemą. Ši liga pakerta darbingiausio amžiaus žmones, ypač 18–45 metų moteris.

Eurobarometras skelbia, kad antidepresantus per pastaruosius kelerius metus vartojo 7 proc. europiečių, o Lietuvoje šis rodiklis viršijo europinį ir siekė net 11 proc. Šiek tiek daugiau antidepresantų už lietuvius vartoja tik portugalai. 2001 m. depresija sergančių žmonių skaičius tūkstančiui lietuvių buvo 9,8, 2005 m. – 10,6, 2010 m. –14,4, o 2014 m. – 16,2.

Prognozuojama, kad jau po 15 metų depresija taps didžiausią ekonominę naštą sukeliančia liga pasaulyje.

„Depresija yra dažniausiai Lietuvoje pasitaikantis psichinės sveikatos sutrikimas“, – konstatuoja ne vienus metus depresiją tyrinėjanti ir gydanti psichodinaminės krypties psichoterapeutė dr. Rima Viliūnienė.

Išskirti vieno veiksnio, dėl kurio žmonės serga depresija, nepavyktų. Paprastai tai nutinka sukritus keletui nepalankių aplinkybių. Tarkim, žmogus neteko būsto, darbo, artimojo, susidūrė su priešiška aplinka, o gali dar prisidėti ir genetinis paveldimumas, biocheminiai ar hormoniniai organizmo pokyčiai. Susirgti depresija skatina ir sumaterialėjimas, vis greitėjantis gyvenimo tempas.

Psichiatrai sutaria, kad labai svarbu laiku diagnozuoti šią ligą ir pasiūlyti tinkamiausią jos gydymo būdą.

Kaip pasireiškia depresija?

„Depresija susirgęs žmogus užsiima saviėda ir net savigriova – jis tarsi rausia vis gilesnę duobę klaidingai mąstydamas, koncentruodamasis ne į išeičių, o į kliūčių ir pasiteisinimų ieškojimą. Geriausiu atveju šie sutrikimai sutrikdo įprastą gyvenimą, o blogiausiu – asmenybę pražudo“, – pasakoja psichologas, psichoterapeutas Zenonas Streikus.

Graso dvasios ir kūno negalavimais

Depresija pasireiškia motyvacijos stoka, pesimizmu ar sprendimų priėmimo baime.

„Elgesys, kai susiriečiama į gemalo būseną ir laukiama pagerėjimo pačiam savo gyvenime nieko nekeičiant, veda prie pakitusio elgesio ir besikaupiančių problemų“, – aiškina Z.Streikus.

Gydytojas cituoja amerikiečių psichologo M.Seligmano žodžius, kad žmogui pavojingiausias yra išmoktas bejėgiškumas ir įtikėjimas, jog nuo jo niekas nepriklauso.

„Savo praktikoje dažniausiai sutinku žmonių, kurių depresiškumas sietinas su asmenybės reakcija į gyvenimo iššūkius. Jų vis daugėjant tiek profesinėje, tiek asmeninėje veikloje nuotaikos ir depresijos sutrikimai pasireiškia kaip nesėkmingas asmenybės psichikos tvarkymasis su iššūkiais, nepakankamas atsparumas stresui“, – dėsto R.Viliūnienė.

Lietuva medikamentiniam psichinių ligų gydymui kasmet skiria įspūdingas sumas. 2011 m. – 4,69 mln., 2012 – 5 mln., 5,6 mln., 2013 m. – 5,38 mln. eurų, bet akivaizdu, kad jų nepakanka, nes psichoterapija lieka už ligonių kasų apmokėjimo ribų: jei pacientas turi pinigų, jis gali tai nusipirkti, jei ne – lieka vienas su liga ir piliulėmis.

Pasidomėjus, kiek trunka depresijos gydymas, R.Viliūnienė mini, kad vartoti antidepresantus tenka skirtingai, tačiau jau po dviejų savaičių savijauta gerėja. Svarbiausia – nesustoti pusiaukelėje ir tęsti gydymą: tikrasis sveikimas ateina po keleto mėnesių, kai kada ir po metų.

Tačiau kas laukia depresija sirgusio žmogaus?

Psichoterapeutas Z.Streikus pripažįsta, kad vaistai nekeičia asmenybės brandos, gebėjimo tvarkytis su iššūkiais ar stresu, taigi, jei grįžtama prie ankstesnio gyvenimo, o aplinkoje lieka veiksnių, paskatinusių šią ligą, galima atkristi.

Gydytojo teigimu, geru depresijos gydymo modeliu galima laikyti tokį, kai medikamentinis gydymas derinamas su psichoterapiniu (juo siekiama ne vien simptominio pagerėjimo). Sušvelninus depresijos simptomus ir sustiprinus gyvenimo kontrolės jausmą, savo tapatumo įtvirtinimą, žmogui tampa lengviau tvarkytis su mintimis ir jausmais, jis geba atsipalaiduoti, taigi susigrąžina į gyvenimą ramybę.

Šiuo atveju itin svarbi artimųjų parama ir globa. Z.Streikaus nuomone, būtent jie turėtų paskatinti sergantįjį daugiau laiko ir jėgų skirti savo savijautai gerinti: po gydymo vaistais pasitelkti psichoterapiją ir fizinį aktyvumą.

Klinikiniai duomenys patvirtina, kad taikant kompleksines gydymo priemones pagerėja fizinė sergančiojo savijauta ir atsparumas stresui. Išmokęs interpretuoti savo nelaimes, nesėkmes, rasdamas pozityviąją bet kokios situacijos pusę žmogus tampa savo draugu nelaimėje. O tai – vienas didžiausių gyvenimo sėkmės garantų.

Sergančiojo geismas slopsta

Kai kurių antidepresantų vartojimas daliai pacientų sukelia šalutinių poveikių – paspartėja širdies plakimas, sutrinka miegas, seksualinė funkcija. Individualios psichologijos analitikas, psichiatras ir seksologas Viktoras Šapurovas pasakoja, kad per jo darbo praktiką yra pasitaikę atvejų, kai antidepresantai sukėlė ir seksualinio pobūdžio sutrikimų. Dažniausiai jie pasireikšdavo moterims dingusiu noru mylėtis. „Daliai pacientų apie tai kalbėti pernelyg nepatogu, bet ryžtis atvirumui reikėtų“, – sako trečią dešimtmetį panašius atvejus gydantis medikas.

Jo teigimu, šalutinės reakcijos ankstesniais metais būdavo dažnesnės, o šiandien naudojami antidepresantai (naujos kartos) retai kada trikdo seksualinę individo funkciją (labiau veikia dopamino, noradrenalino sistemą, tai reiškia, kad veikia psichinę, o ne fizinę sergančiojo būklę).

Taigi net ir sergant depresija seksualinė sveikata išlieka svarbi paciento gyvenimo dalis. Svarbu žinoti, kad nors depresija ir slopina žmogaus geismą, tinkamas gydymas padeda šią funkciją atkurti.

„Klaidinga manyti, kad lytinis potraukis nuo antidepresantų mažėja (jį mažina depresija, o antidepresantai atstato). Galbūt gali prireikti daugiau laiko, kad moteris susijaudintų ir patirtų orgazmą. Kur kas dažniau tenka girdėti, kad lytinis aktas pailgėja vyrams“, – daug kam rūpimus, tačiau garsiai neištariamus klausimus gvildena seksologas.

Paprašytas detalizuoti, kada gydymas antidepresantais būtinas, V.Šapurovas išskiria depresijos simptomus: liūdną nuotaiką, nerimą, nemigą, dėmesio stoką, oro trūkumą, prarastą gyvenimo džiaugsmą. „Depresijos atveju pirmiausia gelbėjame sergančiojo gyvybę (didėja savižudybės tikimybė), padedame atkurti darbingumą, ir tik tuomet, jei vaistai netinka, koreguojame jų vartojimą“, – sako seksologas.

Kaip nepalyginti efektyvesnio gydymo pavyzdį jis pateikia JAV, Didžiąją Britaniją, Suomiją. Supratusios, kad gydymas vien tik antidepresantais neefektyvus, šios šalys pasuko kompleksinio gydymo keliu, kuomet pasitelkiami ir antidepresantai, ir psichoterapija. O Lietuva trypčioja toje pat vietoje.

Akivaizdu, kad koją kiša ne lėšų trūkumas. Jei būtų ši priežastis, jų trūktų ir kitiems gydymo metodams medicinoje bei psichiatrijoje. Lietuvos sveikatos apsaugos sistema diskriminuoja psichoterapiją ir kitus mokslo žiniomis pagrįstus psichologinės pagalbos metodus. Tai sisteminė Lietuvos sveikatos politikos problema.

Maža to, lietuvius į depresijos liūną klampina ir jų būdas: kantrumas ir ryžto gerinti savo savijautą trūkumas.

V.Šapurovas kaip pavyzdį pateikia netinkantį darbą ar gyvenimo partnerį: „Pakaktų apie nerimą keliančias problemas pasikalbėti ir rasti abi puses tenkinančią išeitį, bet žmonės mieliau atsitveria tylos ir nebendravimo siena. Taigi, užuot sau padėjęs, žmogus save alina, o aplinkiniai nė neįtaria, kas jį slegia.“

Z.Streikus dėl pastarąjį dešimtmetį visuomenėje išaugusios nervinės įtampos linkęs kaltinti žmogaus kraujyje padidėjusį streso hormonų, katecholaminų kiekį: „Jei individas nuolat įsitempęs, įsivaizduokite, kaip alinamos jo gyvybinės funkcijos. Į aplinkinius nuolat lygiuodamasis ir save su jais lygindamas žmogus sukelia sau vidinį nerimą, išsenka.“

Keisti susiklosčiusią situaciją V.Šapurovas siūlo lėtinant gyvenimo tempą ir daugiau judant. Suomija, skyrusi tam pakankamai dėmesio, ne tik sumažino savižudybių ir depresijos paplitimą, bet ir tapo kur kas sveikesnė.

Kaip pakeisti rusišką požiūrį?

„Lietuvos psichiatrijoje per penkis sovietų okupacijos dešimtmečius įsitvirtino Maskvos psichiatrijos mokykla. Jos atstovai iki šiol tebelemia Lietuvos sveikatos sistemos vadovų sprendimus šioje srityje. Dėl to psichologiniai gydymo metodai yra blokuojami, jų plėtrai ar kompensavimui iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo kuriamos dirbtinės kliūtys“, – tokius psichinės sveikatos stabdžius vardija Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos docentas Dainius Pūras.

Būtent dėl pasipriešinimo šiuolaikiniams principams daugiau kaip šimtas psichikos sveikatos centrų neturi pajėgų teikti kokybiškų paslaugų – jų pagalba prasideda ir baigiasi vaistų išrašinėjimu.

„Sunku pasakyti, kodėl ministerijos vadovai remiasi psichiatrų, kurių pozicija neatitinka modernių psichikos sveikatos politikos principų, patarimais. Sveikatos politikams tenka visa atsakomybė už tai, kad Lietuvos psichikos sveikatos paslaugų infrastruktūra šiuo metu yra be galo atsilikusi“, – konstatuoja vaikų psichiatras, svarstantis, kad prie šio apgailėtino reiškinio galėjo prisidėti ir neskaidrūs procesai Lietuvos sveikatos apsaugos srityje.

Kaip kitaip paaiškinti, kodėl iki šiol neatsižvelgiama į mokslininkų rekomendacijas, todėl net nesunkios depresijos formos gydomos vaistais? „Jei antidepresantai skiriami tada, kai jų nereikėtų skirti, pvz., esant lengvai depresijai, tai galima traktuoti kaip rimtus teisės į sveikatą pažeidimus“, – apibendrina D.Pūras, primenantis, jog kaskart reiktų kalbėti apie individualizuotą depresijos gydymą. Taigi Ruslano R. ligos istorija šiuo atveju klostysis visai kitaip nei ligonių, depresija sergančių, bet nevartojančių alkoholio.

BFL

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Klasėje su sustiprintu matematikos mokymu buvo formuojama nuostata domėtis mokslu. Gal todėl iš vienos A.Vienuolio vidurinės mokyklos (dabar Vilniaus jėzuitų gimnazija) klasės išaugo 12 mokslo daktarų, 5 Nacionalinės premijos laureatai, 2 Mokslo akademijos tikrieji nariai. Vienas jų – 1967 m. laidos absolventas, Gamtos tyrimų centro direktorius, tikrasis Lietuvos mokslų akademijos narys Vincas Būda.

Ajovos universitete 2003 m. dirbusį V.Būdą, pasiekė žinia, kad už nuopelnus biologijos srityje jam skirta Nacionalinė mokslo premija kartu su moksliniais bendradarbiais: dr. Alina Šveistyte, dr. Aleksandru Jurkevičiumi dr. Vidmantu Karaliumi (pastarasis – V.Būdos mokinys). Grįžus į Lietuvą atsiimti premijos laukė maloni staigmena: už pasiekimus matematikoje ji buvo įteikiama ir mokyklos suolo draugui – Vilniaus universiteto profesoriui Vigirdui Mackevičiui.

Cheminės ekologijos pradininku Lietuvoje laikomas prof. V.Būda didžiausią dėmesį savo darbuose sutelkė gyvūnų išskiriamų cheminių medžiagų, dar kitaip vadinamų feromonais, tyrimams. Jo atlikti tyrimai leidžia taikyti naujus kovos su kenkėjais būdus, o tai įgyja praktinę reikšmę apsaugant daugiametes sodininkystės kultūras.

Mokslininkas tiria ne tik vabzdžių, bet ir žinduolių, pavyzdžiui, karvių ir arklių, feromonus. Šie tyrimai itin svarbūs veiksmingesnei gyvulių reprodukcijai užtikrinti. Štai žirgų augintojams netinkamu laiku panaudota sperma reiškia tuščiai išmestus pinigus, tačiau profesoriaus atlikti tyrimai su cheminiais junginiais suteikia galimybę tiksliai nustatyti, kada turėtų įvykti apvaisinimas.

„Kai kurie tyrimai išsitęsia po keletą metų, kol numanomą faktą įrodai, kol reikiamą aparatūrą susikonstruoji, o jiems nupasakoti pakanka kelių minučių“, – apie gyvenimo ir mokslo paradoksus, į kuriuos leidosi po baigtos disertacijos, pasakoja V.Būda, už mokslo nuopelnus visuomenei nominuotas šių metų „Mini Nobeliu“.

Pasak dr. Algimanto Jakimavičiaus, V.Būda savo moksline veikla nuo pat karjeros pradžios siekė būti naudingas ir įdomus visuomenei, norėjo, kad jo darbai turėtų praktinį pritaikomumą: „Siekdamas eiti dar nepramintu keliu jis ėmėsi tirti vabzdžių skleidžiamus feromonus, aiškinosi, kaip juos pasitelkdami gyvūnai bendrauja. Savo darbe apėmė biologinį, ekologinį bei cheminį aspektus ir įėjo į mokslo istoriją.“

Kaune gimęs, vėliau į Vilnių su tėvais persikėlęs ir Vilniaus universitete biofiziko specialybę įgijęs mokslininkas visus šiuos metus domėjosi originaliais gyvosios gamtos tyrimais, sukūrė savitą mokyklą ir pelnė tarptautinį pripažinimą. Mokslo darbuotojui būtinos patirties sėmėsi Oksfordo, Lundo, Berlyno Humboldtų universitetuose, dirbo Švedijos, Estijos, Čekijos ir JAV universitetų laboratorijose.

„Anksčiau Lietuvoje turėjome rankas, galvas ir daug laiko skaityti, bet apie modernią įrangą, su kuria galėtume dirbti, galėjome tik pasvajoti. Mane tai vedė į užsienio universitetus“, – sako svarbiausiais savo tyrimų objektais drugius, medunešes bites, dvisparnius vabzdžius pasirinkęs profesorius, kurį tiksliųjų mokslų atstovai mato kaip biofiziką su humanitariniu polinkiu.

Sukūręs originalių metodikų bei aparatūros, leidžiančios automatizuoti vabzdžių elgsenos tyrimus, kiekybiškai įvertinti elgesio reakcijas, 1997 m. V.Būda parengė ir apgynė habilitacinį darbą „Drugių cheminė komunikacija (biologiniai, ekologiniai ir cheminiai aspektai)“. Dideliu savo darbo įvertinimu ir pripažinimu jis laiko tai, kad kai kurie jo tyrimų rezultatai buvo panaudoti žinynuose bei vadovėliuose Lietuvoje, Prancūzijoje, Ukrainoje.

Mokslininkas niekada nesigailėjo Vilniaus universiteto Gamtos fakultete įgijęs biofiziko specialybę. Kaip pats sako, tai jam atvėrė plačius horizontus. Ekologijos institute ištyręs svarbiausius ekologinius ir fiziologinius veiksnius, lemiančius drugių reakcijas į feromonus, apgynė disertaciją apie kenkėjo – obuolinio vaisėdžio feromoninės komunikacijos ypatumus.

1999 m. Vilniaus universitete ėmė vesti cheminės ekologijos ir elgsenos ekologijos kursus, kurie padėjo įtvirtinti šias disciplinas universiteto lygiu. 2003 m. tapo Cheminės ekologijos ir elgsenos laboratorijos vadovu, nuo 2007 m. – profesoriumi, o 2008 m. buvo išrinktas Lietuvos mokslo akademijos (LMA) nariu ekspertu.

Mokslininkas, ieškantis auksinių protų

Iš prigimties būdamas plataus akiračio, profesorius neapsiriboja vien siaura profesine veikla, laisvu metu su žmona Audrone aktyviai domisi daile, šokiu, keliauja. Jaunystėje yra rengęs mokslo populiarinimo laidų ciklą per Lietuvos radiją.

Ilgametis mokslininko kolega astrofizikas Vladas Vansevičius prasitaria, kad jo bičiulis ir toliau randa laiko visuomeninei veiklai: „Su studentais dirba visi profesoriai, o jis po darbų laboratorijoje ir Gamtos tyrimų centre užsiima su vidurinių mokyklų mokiniais, skatina juos domėtis mokslu.“

Pavydėtina kantrybe ir užsispyrimu pasižymintis V.Būda į jo kabinetą užsukusiajam niekada neparodys durų ir neleis suprasti, kad žmogus jam trukdo. „Tai ir aukščiausio kalibro vadovas“, – apie mokslininkų vertinamą V.Būdos autoritetą kalba jo kolegos.

„Aš potylis, bet kolektyvo man vis tiek labai reikia: vienas nelabai ką nuveiksiu“, – rankomis skėsteli „sukalbamu“ pakrikštytas žemaitis.

Gamtos tyrimo centro vyresnysis mokslo darbuotojas Eduardas Budrys džiaugiasi, kad V.Būdai tapus šio centro vadovu dirbti tapo maloniau: jis skatina sveiką darbuotojų konkurenciją, rūpinasi jų motyvacija, atsiradus galimybei algas doktorantams padidino nors 70 eurų.

Lietuvos entomologų draugijos narys Dalius Dapkus pasakoja, kad profesorius turi įgimtą dovaną sužavėti ir uždegti jaunimą mokslui. Sudėtingus dalykus aiškindamas visiems suprantama kalba, jis pataiko į kiekvieno klausančiojo širdį.

„Labai norisi į mokslininkų gretas pritraukti daugiau jaunimo: mūsų karta sensta, todėl auksinių protų, kaip pasakytų Arūnas Valinskas, moksle dabar reikia kaip niekada. Mokslo tyrimai jauniesiems tampa nekonkurencinga veiklos sritimi (ypač sukūrus šeimas). Reikia kur kas didesnių atlyginimų, kad gabiųjų lengvai nenuviliotų kitos sritys, kuriose tų gabumų nelabai ir prireikia. Ar galite įsivaizduoti operą ar baletą be puikių atlikėjų? Kas spektaklių su prastais atlikėjais eitų žiūrėti? Lygiai taip pat ir moksle: reikia jaunimo, bet ne bet kokio, o gabaus, labai gabaus ir motyvuoto. Kartų kaita neišvengiama“, – apie dėl emigracijos gerokai praretintas mokslininkų gretas užsimena V.Būda, kurio ugdyti mokslininkai dirba JAV, Švedijoje.

Šiandien minimalus pradedančio mokslininko atlyginimas Lietuvoje siekia 400, patyrusio – apie 575 eurus. Žinoma, prisidurti galima dirbant su projektais, užsakomaisiais darbais, bet mokslininkui svarbu juose „nepaskęsti“ – jo publikacijos turi būti aktualios ir tarptautinei bendruomenei, gyvendamas vien iš pinigus uždirbančių užsakymų ilgainiui prarandi kvalifikaciją. Mokslininko keliones į konferencijas ar tarptautinius renginius V.Būda lygina su sportininkų kelionėmis į varžybas ir neslepia, kad retai kada lieka laiko pasižvalgyti po svetimą šalį, nes tenka koncentruotis į mokslą.

Kvapų pasaulio paslaptys

Naujausiu mokslininko atradimu, kuris šiomis dienomis patentuojamas, galima vadinti sukurtą metodą, padedantį aptikti pelėsinius grybus grūduose.

Kaip sako pats profesorius, jo tyrimai gana skirtingi, apimantys gyvūnų, vabzdžių, augalų cheminį pasaulį. „Galbūt artimiausiais dešimtmečiais žmogui tas pasaulis plačiau atsivers, bet kol kas apie kvapus suprantame tik tiek, kiek naudojame juos parfumerijoje. Bet jie mūsų smegenis veikia kur kas labiau, nei galime numanyti. Kalbu apie dalykus, susijusius su į feromonus panašiais kvapais, kurie pasiekia mus visai ne per sąmonę“, – intriguoja V.Būda.

A.Jakimavičius, paprašytas įvertinti V.Būdos nuopelnus visuomenei, svarsto: „Kai jis dirba, tai nei dienos, nei nakties nelieka.“

Intensyviausiai su Karališkuoju technologijų institutu, kuriame plėtojami nuoseklūs organinės chemijos tyrimai, Švedijoje bendradarbiavęs mokslininkas skaitė pranešimus, dalyvavo daugelyje konferencijų Europoje, JAV, Japonijoje, šiandien jo pramintu keliu eina jo doktorantai. Vienas jų – Raimondas Mozūraitis.

Daugiau nei 150 mokslinių publikacijų, dviejų išradimų, mokomosios knygos studentams ir per 80 mokslo populiarinimo publikacijų autorius V.Būda sureikšminti savo darbų nelinkęs – pasak jo, tegul juos skaičiuoja ir vertina aplinkiniai.

Būtent taip ir nutiko 1992 m., kai jis buvo įvertintas Britų entomologijos ir gamtos istorijos draugijos prof. Heringo memorialinio fondo premija.

Mokslininko potencialą ir pasiryžimą prisimena ir LMA prezidentas biochemikas Benediktas Juodka, kuris V.Būdai Ekologijos institute ginant habilitacinį darbą yra pavadinęs jį tikru papuošalu, siektinu kiekvienoje disertacijoje.

LSMU nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Drauge su profesore habil. dr. Vaiva Lesauskaite dirbantis Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas Rimantas Benetis sako, kad jos tyrimai prasmę įgyja ligoninių operacinėse, kai chirurgai svarsto: operuoti ar ne? Pasak jo, LSMU Molekulinės kardiologijos laboratorijos įkūrėjos darbai inovatyvūs ir keičiantys žmonių likimus.

Stambiausias žmogaus organizmo arterijas – plyšusias aortas – operuojantis R.Benetis su V.Lesauskaite, kuri ir tiria aortas, dirba kaip kumštis.

„Ji aiškinasi priežastis, kodėl aortos sienos lygiųjų raumenų ląstelės keičia savo fenotipą, sukeldamos šios didžiausios arterijos sienos išsiplėtimą ar net plyšimą, ji gilinasi į širdies ir kraujagyslių ligų molekulinius mechanizmus“, – V.Lesauskaitės nuopelnus mokslui apiben­drina buvusi jos doktorantė Giedrė Šinkūnaitė-Maršalkienė.

„Širdies ir kraujagyslių ligų genetinius, epidemiologinius ir farmakogenetinius tyrimus atliekanti, aortos išsiplėtimo riziką vertinanti mokslininkė prisideda prie mokslo pažangos“, – paprastai paaiškina ne vieną dešimtį metų mokslines problemas drauge su V.Lesauskaite sprendžianti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kardiologijos instituto bendradarbė kardiologė Rūta Babarskienė.

Mokslo bendruomenė jos ir bendraautorių tyrimus, kuriais įrodoma, kad programuota ląstelių mirtis nėra svarbus veiksnys formuojantis širdies nepakankamumui, arba palyginama krūtinės ir pilvo aortos plėtimosi morfogenezė esant aortos aneurizmai, vadina ne tik aktualiais, bet ir nepakeičiamais.

Lietuvoje mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų yra pasiekęs epidemijos lygį: kas antrą mirtį sukelia kraujotakos sistemos ligos ir tai kasmet sudaro apie 55 proc. visų mirčių, kai pasaulio vidurkis – 29 proc., o Kauno mokslininkai atlikdami epidemiologinius tyrimus yra įvertinę įvairių rizikos veiksnių įtaką galimybei susirgti išemine širdies liga.

Epidemiologams bendradarbiaujant su V.Lesauskaitės vadovaujamais mokslininkais pradėti genetiniai epidemiologiniai tyrimai. Jais siekiama nustatyti ne vien aplinkos, bet ir genetinių veiksnių įtaką susergant širdies ir kraujagyslių ligomis. Profesorė juokauja, kad mūsų genai nėra prasti, todėl norint išvengti šių ligų visų pirma reikia vengti gerai žinomų rizikos veiksnių: nerūkyti, kontroliuoti aukštą kraujospūdį, daugiau judėti. „Mūsų žmonių bėda, kad žvelgia į tai pernelyg atsainiai ir vis dar mano, jog tai tuščias laiko švaistymas“, – neslepia gydytoja patologė.

Savo tyrimais stabdo mirtį

Su jaunais ir veržliais mokslininkais dirbanti bei įsitvirtinti jiems, kaip savo srities profesionalams, padedanti V.Lesauskaitė neabejoja, kad jos mokslo darbai bus tęsiami, o klinikinė praktika praturtinta naujomis idėjomis. „Svarbiausia mano užduotis, kad doktorantai prisidėtų prie tarptautinės mokslo bendruomenės ir pajustų jos svarbą“, – sako viename seniausių Italijos universitetų – Sienoje mokslinius tyrimus atlikusi V.Lesauskaitė.

1998 m. laimėjusi prestižinę Europos kardiologų draugijos stipendiją darbui Sienos universiteto Patologinės anatomijos institute ji grįžo į Lietuvą – plėtoti molekulinės patologijos ir fundamentinių kardiologijos tyrimų.

Kad idėja virstų modernia laboratorija, prireikė 10 metų. V.Lesauskaitė džiaugiasi, kad jos projektas, kuriame buvo numatyta fundamentinių tyrimų kardiologijoje plėtra, 2005 m. laimėjo ES paramą iš struktūrinių fondų. To pakako, kad 2008 m. būtų įkurta Molekulinės kardiologijos laboratorija. Sumanymas pasiteisino, ir šiandien mokslininkė vadovauja savo kurtai laboratorijai.

„Šis pavyzdys tik įrodo, kad ji ne tik mokslininkė, bet ir nepralenkiama mokslo organizatorė. Viename žmoguje tai labai retai dera“, – atkreipia dėmesį buvusi V.Lesauskaitės doktorantė G.Šinkūnaitė-Maršalkienė, pirmoji parengusi daktaro disertaciją naujai sukurtoje laboratorijoje.

„Ją taikliausiai apibūdina pareigos universitete. Ji ne tik Molekulinės kardiologijos laboratorijos vadovė, bet ir mokslo prorektorė, atsakinga už universiteto mokslo organizavimą, kurį puikiai įvertino universiteto studijų, mokslo ir vadybos vertinimą atlikę užsienio ekspertai“, – pasakoja kardiochirurgas R.Benetis.

V.Lesauskaitės diena neretai tęsiasi iki išnaktų, o kartais darbo netrūksta ir savaitgaliais. Bet ji džiaugiasi, kad jos mokslininkų tyrimai jau duoda rezultatų, o tai reiškia, jog netolimoje ateityje aortos plėtimąsi bus galima gydyti ir vaistais, ne tik chirurgine operacija. Daugiausia problemų dėl šių ligų turi 50–60 metų ir vyresni žmonės, taigi tikėtina, kad jau ateityje intervencijų į žmogaus organizmą mažės.

Medicinos įvaizdis keičiasi

„Tirdamas žmogaus organizmo audinius ir ląsteles gydytojas patologas tiksliai diagnozuoja, kokiam gydymui pasiduos liga“, – taikliu pavyzdžiu V.Lesauskaitės pasirinktą patologo profesiją iliustruoja Lietuvos patologų draugijos valdybos narė Inga Gudinavičienė.

Lietuvos kardiologų draugijos prezidentas Rimvydas Šlapikas pritaria, kad tokių mokslininkų kaip profesorė iš Kauno Lietuva turi nedaug: „Visi nori ligonius gydyti, o dirbti juodą tyrimų darbą ne kiekvienas ryžtasi. V.Lesauskaitė šioje srityje – nepralenkiama. Be jos mes – nė iš vietos. Ji geriausia.“

Komandinio darbo šalininke save vadinanti mokslininkė pastaruoju metu pagauta idėjos sukurti tarptautinį mokslininkų tinklą, kuris vienytų tyrėjus, dirbančius besiplečiančios aortos tyrimų srityje. Į Kaune vykdomus mokslinius projektus jau įsitraukia ir kitų šalių mokslininkai.

Paklausta, ko reikia siekiant pritaikyti mokslo tyrimus praktikoje, profesorė mini kūrybiškumą: „Inovacijos yra procesas, kai žinios transformuojamos į paslaugas arba produktus, o kad tai įvyktų sėkmingai, turi būti kūrybingi ir mokslininkai, ir verslininkai, kurie sugeba pritaikyti jų idėjas“, – sako LSMU mokslo prorektorė.

Jai ypač patinka Renesanso ir senoji flamandų dailės mokykla. Netapanti, bet dailę mėgstanti mokslininkė sako, kad vaizdų suvokimas, jų palyginimas ir analizė vienodai svarbūs tiek tiriant žmogaus audinį, tiek vertinant dailės kūrinį.

Pagrindiniais darbo prietaisais mikroskopą ir kompiuterį vadinanti V.Lesauskaitė juokauja, kad balto chalato jos gyvenime vis mažiau, dažniau tenka užsiimti administraciniu darbu.

Darbštumo ir atsakomybės už darbą, kurio imasi, iš savo mokytojos prof. Elenos Sta­lioraitytės siekusi išmokti V.Lesauskaitė yra daugiau nei 180 mokslinių publikacijų autorė ir bendraautorė.

Paveldėtas pasirinkimas

Pagarbos mokslui ir kultūrai V.Lesauskaitė mokėsi savo šeimoje. Jos senelis pulkininkas Pranas Lesauskis, baigęs fiziką Vytauto Didžiojo universitete ir artilerijos mokslus Karo mokykloje, parengė daktaro disertaciją Turino karo akademijoje ir ją sėkmingai apgynė Romoje. Tėvas – taip pat fizikas. Senelio dėdė – rašytojas ir kunigas Vaižgantas, apie kurį jis mėgdavo pasakoti anūkėms Vaivai ir Vitai.

O mediciną seserys Lesauskaitės pasirinko sekdamos motinos odontologės pėdomis. V.Le­sauskaitės sesuo Vita tapo LSMU Geriatrijos klinikos vadove ir profesore.

Nuoseklumu ir atkaklumu pasižyminčios profesorės kelias klostėsi labai nuosekliai.

„Programuoju save 100 metų ir čia ne humoras“, – prieš pasitikdama 80-ąją sukaktį kuo ramiausiai „Veidui“ dėsto Kauno miesto savivaldybės politikė, praeityje žinoma medikė, šokėja, legendinio sportinių šokių kolektyvo „Sūkurys“ trenerė ir siela – Jūratė Norvaišienė.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Juozo Gruodžio muzikos mokykla, grojimas fortepijonu, sportinės gimnastikos treniruotės ir aukso medaliu baigta vidurinė mokykla kažkada J.Norvaišienei atvėrė duris į Medicinos institutą be stojamųjų. Ilgus metus dėstytoja Kauno medicinos universitete dirbusi Jūratė tuo pat metu buvo ir pramoginių šokių šokėja, viena  garsiausių sportinių šokių trenerių.

Televizijos režisierius Vytenis Pauliukaitis svarsto, kad sportinių šokių pedagogei užkopti ant aukščiausio profesinio laiptelio padėjo nepaprastas muzikalumas: „Gražiu žemu ir aksominiu balsu skambantys jos romansai nepalikdavo abejingų. Be jokios abejonės, tai prisidėjo prie auksinės Jūratės ir Česlovo poros laimėjimų.“

Norvaišų kaimynystėje įsikūręs Kauno meras Visvaldas Matijošaitis nuveiktų darbų reikšmingumu Norvaišas tapatina su prezidento Valdo Adamkaus ir jo žmonos Almos pora. „Sūkurio“ vadovų trofėjų kolekcijoje – dešimtys apdovanojimų iš pasaulio, Europos ir tarptautinių šokių konkursų.

Jų vadovaujamame Kauno klube išaugo trijų amžiaus grupių planetos čempionai: jaunių – Andrius Ivašauskas ir Karolina Skorupskaitė (1997 m.), jaunimo – Donatas Vėželis ir Lina Chatkevičiūtė (1998 m.), suaugusiųjų – Arūnas Bižokas ir Edita Daniūtė (2006 m.).

Norvaišos iš viso paruošė per 100 šalies sportinių šokių čempionų, keliasdešimt vicečempionų. „Ne kartą stebėjau Norvaišas sportinių šokių. Eleganciją, muzikalumą, o vietomis ir baleto elementus demonstruodami jie sugebėdavo savo pasirodymu paimti kiekvieną toje patalpoje esantį“, – apie sportinių šokių meistrų talentą atsiliepia ilgametis jų bičiulis V.Pauliukaitis.

Į šokius atvedė noras plėsti akiratį

Jūratė ir Česlovas susipažino dar studijuodami, o vėliau, kaip tuomet burbėjo konservatyvūs jų kolegos gydytojai, šokiais baltus chalatus sutepė. Nuo 1962-ųjų tik mėgėjiškai, o po kelerių metų jau ir profesionaliai, kaip šokių treneriai, įsitraukė į „Sūkurio veiklą.“

„Šokti nuėjome dėl bendro išsilavinimo: su Česlovu manėme, kad gydytojui nepakanka vien medicinos žinių, jo akiratis turi būti gerokai platesnis. Pasigirdus muzikai, išsilavinęs asmuo privalo žinoti, kaip dėlioti šokio žingsnelius“, – savo apsisprendimą susieti gyvenimą su šokiu prisiminė J.Norvaišienė.

Jei ne Medicinos institute dėstytojavusios medicinos daktarės Jūratės ir tuomečio sanatorijos vyriausiojo gydytojo Česlovo žingeidumas, sunku pasakyti, kaip būtų pasisukęs iki šiol Lietuvos vardą pasaulyje garsinančio sportinių šokių kolektyvo „Sūkurys“ likimas. „Vieną dieną Jūratė pamatė, kad organizuojami dviejų savaičių šokių kursai. Ji paragino mane, kad pasimokytumėme šokti – tiesiog dėl savęs. Užteko kelių savaičių, kad pajustume aistrą šokiui“, – prisimena Č.Norvaiša.

Jau po metų tapę pirmaisiais Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos šokių čempionais, šio titulo Norvaišos dešimtmetį niekam neatidavė. Po metų pora buvo išsiųsta studijoms į Didžiąją Britaniją, kur studijavo standartinius ir Lotynų Amerikos šokius pas garsiausius to meto šokių pedagogus. Bešokdama šokėjų pora išmaišė kone visą pasaulį, o 1974 m. perėjo į profesionalus ir stojo prie „Sūkurio“ vadovų vairo.

Norvaišų dėka Kaune pradėtos rengti tarptautinio lygio „Gintarinės poros“ varžybos. „Be jų sportiniai šokiai Lietuvoje nebūtų tokie populiarūs. Jų vardai ir nuveikti darbai dar ilgai gyvuos jų mokinių atmintyje“, – sakė Norvaišų auklėtinė, sportinių šokių trenerė Sandra Kniazevičiūtė.

V.Pauliukaitis kartoja tą patį: „Norvaišų studijoje mokoma ne tik šokti – jų mokiniai išsineša daug gyvenimiškos patirties, bendravimo, taisyklingos laikysenos – išeina gyvenimo mokyklą. Visi, kurie pažįsta Jūratę, patvirtins – tai labai ryški ir šviesi asmenybė, niekada neišdavusi svarbiausio dalyko – profesionalumo.“

Itin disciplinuota, kontroliuojanti kiekvieną judesį ir žodį – toks įspūdis susidaro su šia moterimi bendraujant pirmą kartą, tačiau, „Veido“ pašnekovų nuomone, artimiau pažįstantys ją sako, kad moteris apdovanota ir humoro jausmu, ji pasižymi nutrūktgalviškumu.

Nuo mokyklos laikų Jūratė buvo labai padykusi ir dabar tokia liko. Trykštanti energija ir prigalvojanti pačių netikėčiausių dalykų“, – apie mergaičių klasės mokytojams krečiamas bendraklasės išdaigas prisiminė Norvaišienės klasiokė Adrijana Petraitienė. Tačiau, jos nuomone, žmones prie Jūratės labiausiai traukė kitos jos savybės – pareigingumas ir atsakomybė.

Žurnaliste netapo

Medicinos istorija, naujausi moksliniai atradimai ir dar daug kas drumsdavo pono Česlovo žmonos ramų miegą. Nuo jaunystės apie žurnalistikos studijas svajojusi Jūratė save realizavo visai kitose srityse, nors aistra rašymui ir skaitymui ją lydėjo visą gyvenimą: „Atmintį turėjau gerą – per dieną įveikdavusi tai, ko reikia studijoms ir darbams, naktimis skaitydavau, o ir mokslinių publikacijų per gyvenimą sunku suskaičiuoti, kiek parengiau.“

„Ji visuomet puikiai planavo savo laiką, nei aš, nei dukra nesame dėl to kentėję. Pusę savo disertacijos parašė skrydžių lėktuvu metu, ji visada pasižymėjo troškimu  lyderiauti. Matyt, kitaip nebūna gimusiais po Liūto žvaigždynu“, – moterį, su kuria nugyveno 55-erius metus, linkęs girti ir Č.Norvaiša.

Ne vieną dešimtmetį kaunietę pažįstantis choreografas Jurijus Smoriginas svarsto, kad Jūratės disciplinuotumą gyvenime lėmė ne tik jos profesinė veikla, bet ir puiki genetika: „Madam neištaškė savo sveikatos, visus šiuos metus puikiai save kontroliavo ir prižiūrėjo, taigi nieko stebėtino, kad ir į politinius vandenis išplaukė.“

Vienuoliką metų į aktyvų politinį Kauno miesto gyvenimą įsitraukusi J.Norvaišienė sako, kad šiuo keliu pasuko ne iš karto: „Amžiną atilsį Irena Matijošaitienė paskambino ir pakvietė prisidėti prie „Vieningo Kauno“. Atsisakiau iš pradžių, bet tik atsisakiusi pagalvojau, o kodėl ne? Nuolat sau kartodavau: „Nestovėk atsiskyrusi ir abejinga po medžiu, jei kas nors vyksta ne taip. Būkaktyvi, reaguok, keisk tai, kas nuo tavęs priklauso, taip jau antrą kadenciją Kauno miesto taryboje.“

Sportinių šokių trenerę ir aktyvią visuomenininkę pažįstantys kauniečiai tikina, kad tiek savo elgsena viešojoje erdvėje, tiek bendravimu ir pagarba aplinkiniams ji visada išsiskyrė ypatingu savo vertės pajautimu.

„Bendraudamas su Jūrate kaskart pasitempiu. Diplomatija, puikiu humoro jausmu ir savo srities profesionalumu pasižyminti šokio pedagogė niekuomet nenusileidžia iki prastų ir pigių televizijos laidų juokelių“, – apie šokių projektus televizijose komentavusią Jūratę atsiliepia V.Pauliukaitis. Viena efektingiausių, stilingiausių, moteriškiausių ir protingiausių Lietuvos moterų, žinomo režisieriaus vertinimu, verta didžiosios šokėjos vardo – Grande dame de la dance. Lietuvoje, skirtingai nei Prancūzijoje, nusipelnę šokėjos tokio įvertinimo nesulaukia.

Tapo reikšmingų atradimų liudininkais

Pasidomėjus, kaip savo karjerą ir asmeninį gyvenimą dabar vertintų pati legendinė sportinių šokių šokėja ir trenerė J.Norvaišienė suskumba pasidžiaugti didžiausiu savo gyvenimo patarėju ir draugu – sutuoktiniu.

„Neįsivaizduoju, ar būčiau šiandien tuo, kuo esu, jei ne Česlovas. Mes ne tik šokių aikštelę, bet ir buitį per pus dalijomės. Žinotumėte, kaip skaniai jis gamina“, – su meile ir pagarba apie vyrą atsiliepia pašnekovė, neslepianti, kad jai dėl vyro dėmesio jaunystėje tekę nemažai pasistengti.

„Iš pradžių nelabai jam tepatikau. Česlovas turėjo paklausą – protingas, sklidinas genialių sumanymų. Kurį laiką sumuštiniais vaišinau tiek jį, tiek jo draugus. Tuo metu jis skurdžiai vertėsi – jo tėvas sirgo, tačiau jam išdidumo nestigo. Bet abiems mums nepaprastai nuskilo: gimėme ir gyvenome nepaprastai įdomiu metu. Tapome radijo ir televizijos, mobiliojo telefono, interneto, lazerių atsiradimo liudininkais. Tai apie ką savo knygose rašė prancūzų rašytojas, mokslinės fantastikos žanro pradininkas Jules‘is  Verne‘as, viskas išsipildė, o mes tai matėme“, –  džiaugėsi ponia Jūratė.

Per gyvenimą kryptingu ir tiesiu keliu ėjusi pašnekovė didžiausiu savo laimėjimu vadina šeimą. Artimai su dukra ir jos šeima bendraujanti sportinių šokių trenerė apgailestauja, kad labai norėjo, bet nespėjo susilaukti antrosios atžalos: „Buvome per dideli egoistai, per daug gyvenome sau.“

Tačiau J.Norvaišienės anūkė Indrė Liaudanskienė sako, kad būtent močiutė jai buvo ir iki šiol tebėra sektinas pavyzdys, kaip reikia elgtis šeimoje ir viešumoje: „Ji – man daugiau nei močiutė, todėl norėdama pabrėžti pagarbą visuomet kreipiuosi vardu. Nuolat aktyvi, judesyje, nepriklausomai nuo metų naštos besidominti mokslo pažanga, o svarbiausia, jog siekdama asmeninių tikslų ji per tuos metus netapo abejinga supančiai aplinkai: prireikus išklausydavo, paguosdavo, patarimus man ir šiandien telefonu dalija.“

Iš J.Norvaišienės Indrė išmoko ir rūpintis savo sveikata (praustis po kontrastiniu dušu, sveikai maitintis, maudytis upėje). 13 metų profesionaliems šokiams atidavusi Norvaišų anūkė pati laukiasi ir su malonumu prisimena vasaras, leistas Kaune, pas senelius.

Jei ne pažanga, tai sveika gyvensena

„Visas mano ir Česlovo gyvenimas nuėjo į kultūros sferą: daugiau nei 50 metų su vyru vadovavome sportinių šokių klubui „Sūkurys“, organizavome tarptautinius konkursus „Gintarinė pora“, daug skaitėme, galbūt tai ir padėjo neatsilikti nuo laikmečio“, – svarsto  J.Norvaišienė.

„Ji visad buvo valingesnė, disciplinuotesnė ir kovingesnė už mane. Spinduliavo pavydėtina ištverme ir valia, o to pakako norint užkrėsti šokių virusu aplinkinius“, – apie ilgametę varžovę šokių aikštelėje atsiliepia trenerė Dalia Kamaitienė, tačiau prideda, kad per visus šiuos metus nėra su J.Norvaišiene susipykę ar užgaulaus žodžio viena kitai pasakę.

32 metus medicinai atidavusi sportinių šokių šokėja, trenerė ir pedagogė mano, kad labai svarbu gyvenime žinoti, kuria kryptimi judi, ko sieki, tuomet ir aplinkybės padeda, kaip sako ponia Jūratė, vis palankiai sukrenta. Tačiau kartais ir pačiam tenka įdėti nemažai pastangų norint pasirūpinti geresne rytdiena.

„Buvo laikas, kai įstojusi į J.Gruodžio vokalo klasę sirgdavau angina, todėl paskatinta dėstytojos ėmiau grūdintis, praustis po kontrastiniu dušu, nuo tada nei skersvėjų,  nei sušlapusių kojų nebijau“, – juokauja sveikuole pačių artimiausiu kaimynų vadinama J.Norvaišienė.

„Nuo ankstyvo pavasario iki tol, kol Nemuną aptraukia ledas, Jūratė kas rytą Nemune maudosi“, – apie pavydėtiną dabar jau ne tik kaimynės, bet ir politinės bendražygės discipliną atsiliepia jos akyse nuo mažens augęs Kauno meras V.Matijošaitis.

Mokslo pažanga besidominti sportinių šokių trenerė neabejoja, kad ateities medicinai pavyks prailginti šiandieninę žmogaus gyvenimo trukmę.

„Jau 2030 m. dėl sparčios mokslo ir technologijų pažangos individo amžius sieks 120 metų“, – su užsidegimu naujausias mokslininkų prognozes komentuoja iki spalio iš Nemuno neišlipanti sveikuolė. Tačiau, jei šios prognozės ir nepasiteisintų, ponia Jūratė sako turinti atsarginį planą – savo sveikata, mityba ir aktyvumu ji rūpinasi tiek, kiek save prisimena. Ilgaamžiškumas – ne tik Aukščiausiojo, bet ir jos pačios rankose.

TRUMPASIS INTERVIU

Šokis ar medicina?

– Jūrate, šokis ar medicininis išsilavinimas jums davė daugiau?

– Matyt, viskas kartu sudėjus. Pridėčiau dar ir muzikinį išsilavinimą. Suprasti ir pažinti žmogų, gebėti nustatyti jo diagnozę reikia ne mažesnių sugebėjimų nei muzikai ar choreografijai. Be medicinos žinių būti geru šokio pedagogu neįmanoma, turi žinoti, kokie raumenys, kokiam judesiui dirbant būtini. Iki šiol su Česlovu didžiuojamės, kad mūsų klubas vienintelis, išugdęs tris pasaulio čempionus.

– Kuo skiriasi profesionalus šokių treneris nuo mėgėjo?

– Profesionalui būtinos geros medicinos žinios. Tik tuomet pamatuojama, kuo gali baigtis per dideli krūviai jaunam organizmui. Žinomas ne vienas mirties atvejis sporto salėse dėl pernelyg apkrauto širdies raumens darbo.  Pernelyg mažam kraujo kiekiui patenkant į širdį, smegenims pritrūksta deguonies ir žmogus praradęs sąmonę miršta.

– Ar keičiasi visuomenės požiūris į mediciną?

– Šiandien į mediciną žiūrima labiau kaip į amatą, o žmogus nustumiamas į antrą planą. Mano nuomone, neturėtų taip būti. Bet viskas keičiasi.

– Teigiate, kad mūsų mintys lemia gyvenimo kokybę. Kodėl?

– Moksliškai įrodyta, kad visas žmogaus gyvenimas dėliojasi atspindžio ar bumerango principu: išmetei gerą žodį, ir tau geru sugrįš, tik blogas turi savybę kvadratu pasididinti prieš grįždamas. Todėl nereikėtų galvoti, kad kiti už jus prastesni, leisti sau juos užgaulioti ar įžeidinėti. Žodžiais turėtume išmokti naudotis labai atsargiai.

– Gyvenime jums teko įdėti daug pastangų, o gal jums atrodo, kad viskas lengvai dėliojosi?

– Ne kartą buvau atsidūrusi tokiose situacijose, kai angelas sargas ranką tiesė. Viena tokių situacijų buvo prieš pat Černobylio atominės elektrinės avariją (1986 m. balandžio 26 d.). Tuo metu buvau Kijevo medicinos instituto kvalifikacijos kėlimo kursuose. Tačiau naktį prieš pat avariją drauge su kitais fakulteto studentais išskridau. Kitus užklupo didžiulis radiacijos debesis virš Kijevo oro uosto.

Kita panaši patirtis ištiko skrendant į Vladivostoką: turėjome skristi apie 10 valandų, tačiau netrukus pajutau, ką reiškia įkaitęs lėktuvas. Kilus avarinei situacijai negalėjome nutūpti, teko sukti ratus danguje kol išdeginome degalus. Taip ir nesužinojome, kas tiksliai tąkart nutiko, bet nusileidę ant žemės radome laukiančias ugniagesių ir greitosios pagalbos automobilius, o visi į mus žiūrėjo išplėtę akis.

Jūratė Norvaišienė

Gimė 1935 m. rugpjūčio 19 d. Kaune.

1954 m. baigė Kauno 3-ąją mergaičių gimnaziją (dabar – Kauno Gedimino sporto ir sveikatingumo gimnazija), 1960 m. – Kauno medicinos institute įgijo gydytojos terapeutės specialybę.

Nuo 1960–1992 m. Kauno medicinos instituto dėstytoja, o nuo 1988 m. – docentė. Per tą laiką parašė vadovėlių socialinės higienos, sveikatos apsaugos organizavimo temomis.

Nuo 1960 m. kartu su savo vyru Česlovu Norvaiša lankė Kauno profsąjungų kultūros rūmų pramoginių šokių kursus, kuriuos vedė Vidas Kamačis.

1963–1985 m. J. ir Č.Norvaišos Kauno profsąjungų kultūros rūmų pramoginių šokių ansamblio šokėjai.

1965 m. drauge su vyru organizavo tarptautinį pramoginių šokių konkursą „Gintarinė pora.“

1964–1974 m. Lietuvos sportinių šokių čempionė.

1967–1974 m. pasaulio ir Europos pramoginių šokių čempionatų dalyvė.

1972 m.  1-ojo balinių šokių konkurso Maskvoje nugalėtoja.

Nuo 1974 m. kartu su Č.Norvaiša – Kauno profsąjungų kultūros rūmų ansamblio „Sūkurys“ vadovė ir trenerė.

Nuo 1975 m. tarptautinės kategorijos sportinių šokių teisėja.

1975–1989 m. treniravo Lietuvos, Bulgarijos ir Kazachijos pramoginių šokių rinktines.

Nuo 1988 m. docentė.

1996 m. Prezidentas apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

Nuo 2011 m. Kauno miesto savivaldybės tarybos narė (koalicija „Vieningas Kaunas“).

Ūkininko profilis. Iš Dotnuvoje gyvenusios septynių vaikų šeimos kilęs šiltnaminių gėlių augintojas Algimantas Žemaitis yra antros, o gal ir trečios gėlininkų kartos atstovas – gėles augino ir jo tėvas. Bet agronomiją studijavęs Algimantas sako, kad polinkį ir meilę augalams jis paveldėjo iš močiutės Aleksandros. Gėlininkas į savo verslą įtraukė ir žmoną Vitaliją bei penkis vaikus: dukras Vaidą ir Aušrą (iš pirmos santuokos) bei sūnus Eimantą, Evaldą ir Rūtenį.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Savaitraštis „Veidas“ kartu su Žemės ūkio rūmais tęsia rašinių ciklą „Metų ūkininkas“, skirtą pažangaus ir sėkmingo ūkininkavimo pavyzdžiams atskleisti. Šį kartą pasakojame apie Alytaus rajone, Punios kaime, didžiausią Lietuvoje šiltnaminės gėlininkystės ūkį sukūrusį Algimantą Žemaitį.

Per 24-erius veiklos metus gėlininkystės ūkio savininkas pelnė aplinkinių pripažinimą, įsitvirtino rinkoje ir tapo didžiausiu šiltnamyje auginamų vazoninių gėlių tiekėju Lietuvoje. Nuoseklumu, racionalumu ir ilgalaike patirtimi pasižymintį gėlininką daugelis apibūdina kaip šiltnamininko idealą.

A.Žemaitis prisimena senovišką ir labai gausų močiutės gėlių darželį. „Kai kurie dalykai mūsų atmintin ir širdin įsirašo dar vaikystėje, taigi, matyt, ir man panašiai nutiko“, – svarsto gėlininkas. Studijų metais jis senelės gėlynui pats parūpindavo įvairių augalų.

Ieškodamas, kur parduoti pirmaisiais savo aktyvaus ūkininkavimo metais užaugintus žiedus, Algimantas gabendavo juos į Sankt Peterburgą, Rygą. Kol atsitiktinai Alytuje pamatė skelbimą apie Punioje parduodamą namą. Pasiskolinęs pinigų, jį nusipirko, o 1979-aisiais šalia jau sodino pirmuosius tulpių svogūnėlius. Šiandien ne vieną sėkmingos gėlininkystės dešimtmetį skaičiuojantis pašnekovas tikina, kad jei turėtų galimybę viską pradėti nuo pradžios, matyt, eitų tuo pat keliu.

Punios gyventojai šiltnamių gėlynų savininką apibūdina kaip itin ramų, sukalbamą, reiklų sau ir kitiems žmogų. Ne tik už šeimos narius, bet ir už 60 samdomų darbuotojų atsakomybę jaučiantis A.Žemaitis kasdien darbus gėlių ūkyje baigia su tamsa – apie 23 valandą. „Reikia gėlynus apeiti, apžiūrėti, tačiau negaliu skųstis – tai mano pomėgis“, – net ir po 30 metų įvairiausių augalų auginimo pripažįsta gėlių milijonieriumi vietinių pakrikštytas ūkininkas.

Jo ūkis – per 200 rūšių vazoninių augalų 30 tūkst. kvadratinių metrų besitęsiančiuose moderniuose šiltnamiuose. Vasarą juose karaliauja petunijos, pelargonijos, surfinijos, begonijos, portulakos, sprigės, gvazdikai, žiemą auginamos puansetijos, raktažolės, hiacintai, ciklamenai, narcizai, tulpės, o rudenį – chrizantemos.

Dar ne taip seniai 1,5 ha šiltnamiuose tarpo rožės, tačiau jau treti metai, kai jų vietą užėmę agurkai. „Atlaikyti iš Nyderlandų įvežamų skintų rožių konkurenciją per sunku“, – pripažįsta A.Žemaitis.

Kasmet su žmona jie apsvarsto kiekvienos augalų rūšies likimą savo ūkyje. Nors per metus prancūziškuose (dengtuose specialia plėvele) ir olandiškuose (stikliniuose) šiltnamiuose užauginama vazoninių augalų, vertų beveik 1,6 mln. eurų, išsiversti be paskolų nepavyksta. „Tai į kelią, tai į kitą infrastruktūrą tenka investuoti, o jei kriziniai metai ar žiema labai šalta – be nuostolių neapsieiname“, – pasakoja didžiausias šiltnaminių gėlių augintojas Lietuvoje.

Nors šėlstanti gamtos stichija gėlininko derliui žalos nepridaro, naujų sprendimų tenka ieškoti nuolat. Vazoninėms gėlėms auginti ūkininko šiltnamiuose įrengta moderni stelažinė sistema, o klimato kontrolę, tręšimą, šilumą valdo kompiuterizuota įranga.

A.Žemaitis ne kartą yra dalyvavęs europinėje programoje, gavęs paramą ūkiui modernizuoti, plėsti, naujoms technologijoms diegti, tačiau jam, kaip ir daugeliui kitų Lietuvos gėlininkų, priešingai nei daržovių augintojams, jokios valstybės dotacijos nepriklauso.

Geriausi verslo sprendimai A.Žemaičiui kyla vaikštant nuo vienų gėlių žiedų prie kitų ir imantis žemės ūko darbų. „Tokiomis valandomis jį sunkiai prakalbinsi“, – prasitaria 28 metus su Algimantu gyvenanti žmona.

Gėlių pardavimu užsiimanti V.Žemaitienė atskleidžia, kad labiausiai vazoninės gėlės vertinamos Lietuvoje, tačiau tokias gėles jie dar eksportuoja į Latviją ir Estiją. Žemaičiai atlaiko Nyderlandų ir Lenkijos gėlininkų konkurenciją, mat jų ūkyje auginamos tik vazoninės gėlės, o didžiausia konkurencija būna dėl skintų žiedų – rožių, bijūnų. Gėlininkų šeima džiaugiasi, kad lietuviams būdingas įgimtas noras puošti namų ir biurų aplinką, jie nepamiršta prižiūrėti artimųjų kapų, taip pat vazoninėmis gėlėmis dažnai puošiami miesteliai, pakelės.

Paprašytas prisiminti ūkininkavimo pradžią, A.Žemaitis mini 1991-uosius, kai dabartiniuose laukuose plytėjo neįžengiami brūzgynai: „Neturėjome nei vandens, nei elektros.“

Lietuvos šiltnamių asociacijos prezidentas Antanas Šležas juokauja, kad iš pradžių Žemaičių žemėje gyveno tik pelė ir varlė, o šiandien jų ūkis tapo pavyzdinis. „Tai, kaip šie žmonės tvarko aplinką ir kiek skirtingų rūšių augalų geba kasmet parduoti, turėtų tapti užkrečiamu pavyzdžiu daugeliui mūsų šalies augintojų“, – neabejoja A.Šležas.

„Veido“ paklaustas apie ūkio plėtrą, A.Žemaitis tik šypteli, kad jam su žmona ir 3,5 ha gana: „Tai mūsų ūkio riba. Plėtra rūpinsis jau mūsų vaikai.“ Jis džiaugiasi, kad vaikai, išmėginę laimę užsieniuose, apsisprendė kurti gyvenimą Lietuvoje, o savo ateitį regi būtent tėvų ūkyje.

Kaip didžiausią problemą, su kuria tenka susidurti gėlininkams, A.Žemaitis nurodo darbo jėgos trūkumą: „Esu surizikavęs ir įdarbinęs žmogų, atsiųstą Darbo biržos, bet šis kontingentas nori tik pinigų, o ne dirbti. Kvalifikuoti specialistai dirbti Lietuvos gėlių ūkiuose nelinkę, o veiklos čia tikrai daug: tai rankų darbui viena imliausių sričių.“

„Rasti tinkamų ūkio darbininkų ir ateityje nebus lengva. Tai išliks viena rimčiausių smulkiojo verslo problemų. Daug kas vis dar įsivaizduoja, kad Danijoje, Anglijoje ar Norvegijoje lyja keptais balandžiais. Žmonės vertina vien gautą uždarbį, pamiršdami įskaičiuoti būsto nuomą, maisto kainas, o kur dar mūsų darbo sezoniškumo specifika“, – pabrėžia šiltnaminių gėlių augintojas Rimas Olisevičius. Jo, kaip ir A.Žemaičio, veikla prasidėjo ne nuo gėlių, o nuo agurkų. Tik po kelerių metų jo bičiulis nusprendęs, kad yra lengvesnių būdų uždirbti pinigų, suprask – auginant gėles.

Dar tėvų namuose gražiausius gėlių žiedus puoselėjusį A.Žemaitį daugelis „Veido“ pašnekovų apibūdina kaip šiltnaminių gėlių augintojų idealą. „Šis žmogus žino, ką daro, jis nėra savo pirkėjų apvylęs. Tai šiltnamininko idealas. Jam būdingas nuoseklumas, ilgalaikis įdirbis ir racionalus mąstymas“, – pasakoja bendrovės „Kietaviškių gausa“ direktorius Mindaugas Pupienius.

Jo manymu, kai žmogus žino savo gyvenimo kryptį ir nestokoja noro, pasiekti galima labai daug. A.Žemaitis su savo gėlininkystės ūkiu – geriausias pavyzdys. „Vakarų Europoje tokių ūkininkų šeimų, kaip Žemaičiai ar Olisevičiai, kuriose verslumo tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, matome keliskart daugiau, bet ir Lietuvoje galima jaunimą sudominti ir patraukti“, – neabejoja daugelį metų su A.Žemaičiu bendraujantis M.Pupienius. Gėlininko ūkis yra Lietuvos šiltnamių asociacijos ir žemės ūkio kooperatyvo „Agrolit“, o pats ūkininkas – Lietuvos ūkininkų sąjungos Alytaus skyriaus „Dzūkijos ūkininkas“ narys.

„Šiuo metu Lietuvoje šiltnamine gėlininkyste verčiasi apie 10 stambių ir per tūkstantį smulkiųjų vazoninių ir skinamų gėlių augintojų“, – pasakoja Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Krasuckis.

Pasak jo, daugelis jų yra mėgėjai entuziastai, tad ir uždirba skirtingai. „Kiekvienas ūkininkas savo veiklą vertina kitaip. Vieni tikina nieko neuždirbantys, bet važinėja brangiais visureigiais, o kiti važinėja troleibusais ir jiems atrodo, kad oriai gyvena, todėl tai – savivertės klausimas“, – mano „Veido“ pašnekovas.

Iš Lietuvos statistikos departamento duomenų matyti, kad pernai gėlininkai daugiausiai gėlių eksportavo į Rusiją (62,1 mln. Eur), Kazachstaną (765 tūkst.), Latviją (287 tūkst.), Baltarusiją (22 tūkst.), o daugiausiai importavo iš Nyderlandų (57,6 mln.), Vokietijos (4,1 mln.), Latvijos (328 tūkst.) ir Lenkijos (70 tūkst. Eur).

Šiltnaminių žiedų augintojų produkcija – itin trapi. Šis verslas reikalingas rankų darbo, nuolatinės augalų priežiūros, apsaugos nuo kenkėjų – kokia gėlė apgraužtais lapais? Tam gėlininkai skiria visą laisvą laiką. Dažnas jų savo darbą prilygina kūdikio auginimui. „Nepamiršk geros žemės, vandens, šilumos, tinkamų trąšų, nes jei tik kas ne taip – lapai ir žiedai tuoj nusvirs. Didžiausias mūsų rūpestis, kad gėlės būtų gražios ir gerai perkamos“, – apibendrina V.Žemaitienė.

Bent jau artimiausiu metu šiam gėlininkystės ūkiui rimta konkurencija negresia, nes, kaip aiškina ilgametę darbo patirtį turintis klaipėdietis floristas Sigitas Kaminskas, lietuviai smarkiai aptingę: „Daugelį gėlių, kurias šiandien tenka įsivežti iš Lenkijos ar Nyderlandų, galėtume auginti patys. Dabar už bijūno žiedą turguje mokame 0,7, už olandišką – 0,4 euro, o kur dar transportavimo išlaidos. Tas pats ir su vazoniniais augalais.“

Lietuvos gėlių importas ir eksportas 2014 m. (tūkst. Eur)

Valstybė   Eksportas  Importas

Baltarusija           22                    –

Kinija                –                     1

Čekija     –                     0,3

Vokietija  2                     4141

Estija                175                   –

Ispanija   –                     12,8

Suomija    –                     18,1

Italija               –                     8

Kazachstanas          765        –

Latvija    287                   328

Malta                 –                     10

Nyderlandai           –                     57 601

Lenkija    –                     70

Rusija     62 100     –

JAV                   0,2                   –

Iš viso    63 351     62 190

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2014 m.

Algimanto Žemaičio dosjė

Amžius: 61 metai.

Išsilavinimas: agronomas.

Alma mater: Kauno I.Mičiurino ūkis-technikumas (dabar – Kauno kolegija).

Sritis: gėlininkystė.

Turima žemė: 3,5 ha, bendras šiltnamių plotas – 35 tūkst. kv. m.

Sukurta darbo vietų: 60.

"Scanpix" nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Mados pasaulio netikėtumu tapusi „Dolce&Gabbana“ pavasario-vasaros kolekcija arabų šalims su abajomis ir hidžabais paskatino ir kitus dizainerius atsigręžti į musulmonų pasaulio rinkas.

Pernai Švedijos bendrovės „H&M“ reklamoms pozavo hidžabą vilkinti musulmonė, o tokios garsios drabužių įmonės, kaip „Monique Lhuillier“, „Oscar de la Renta“, „Tommy Hilfiger“, išleido specialiai ramadanui skirtas kolekcijas. Musulmonėms skirtų kolekcijų anksčiau yra kūrę „Oscar de la Renta“, DKNY, „Mango“, „Tommy Hilfiger“. Musul­monių galimybes pirkti jau pastebėjo „Zara“, „Forever 21“, „Bergdorf Goodman“, „Macy’s“, „Nordstrom“, „Barney’s New York“.

Žvelgiant istoriškai hidžabo dėvėjimo praktika islamo pasaulyje skirtingais amžiais kito, o iki šiol galvos apdangalas pagal įstatymą privalomas dėvėti moterims Irane ir Saudo Arabijoje. Kodėl Vakarų dizaineriai bando įtikti musulmonių skoniui?

Žurnalas „Vogue“ sako, jog taip yra todėl, kad iš to jau galima neblogai uždirbti.  2013 m. musulmonės garderobui papildyti išleido 266 mlrd. eurų. „Reuters“ skaičiavimais, iki 2019-ųjų musulmonės drabužiams ir apavui išleis 484 mlrd. eurų.

Prancūzijoje gyvenanti ir už musulmono ištekėjusi Jurgita Masoodi taip pat neabejoja, kad aukštosios mados namų sprendimai pagrįsti pragmatizmu: „Kadangi arabų šalys turtingos, atsiranda vis daugiau dizainerių, norinčių uždirbti iš šios rinkos. Prabangą, auksą, blizgučius ir gerus audinius mėgstančios musulmonės už siuvinėtą abają (apdarą, dengiantį moterį nuo galvos iki kojų) gali pakloti kur kas daugiau nei europietės už suknelę (2–6 tūkst. eurų). Tačiau naujoji „Dolce&Gabbana“ kolekcija nėra tinkama islamui, nes joje per daug prabangos.“

Pašnekovė svarsto, kad galbūt Vakarams jau pabodo apsinuoginusios moterys: „Tuo metu, kai europiečių apranga vis labiau paprastėja, Rytuose dar gajos tradicijos puoštis. Taigi dizainerių saviraiškai ir kūrybiniam jų potencialui atsiskleisti kur kas palankesnė mados rinka Rytuose. Kitas momentas – veido ir kūno pridengimas Vakaruose tampa egzotika, o juk to ir reikia siekiant išsiskirti.“

Pirmą kartą Italijos mados namų sukurtoje hidžabų kolekcijoje vyrauja juodos spalvos ir baltų ornamentų žaismas, ramunių elementai, romantiški nėriniai ir masyvūs akiniai nuo saulės. Tiesa, kol kas nežinoma naujosios kolekcijos drabužių kaina.

Nors islamas mados tendencijas atmeta, globalizacija ir šioje pasaulio dalyje daro savo. Norėdami prisivilioti konservatyvių klienčių dizaineriai pasirengę kompromisams. Kaip pavyzdį galima paminėti buvusio futbolininko Davido Beckhamo žmonos Victorios kolekciją, kuri pasižymi Didžiojoje Britanijoje gyvenančių musulmonių gatvės aprangos stilistika.

Kaip „Dolce&Gabbana“ kolekciją vertina pačios musulmonės?

Aštuonerius metus Londone gyvenanti ir du sūnus auginanti lietuvė Maryjam Hassan veidą dengia tik lankydamasi vyro tėvynėje. „Dangstyti veido vyras neliepia, tačiau „Dolce&Gabbana“ kritikuojama už tai, kad abajos apnuogina kur kas daugiau, negu tradiciškai įprasta musulmonių pasaulyje“, – sako moteris.

Internetu pirktą abają dėvinti Paryžiaus priemiestyje aštuonerius metus gyvenanti 31 metų Giedrė Cherfaoui ja pasipuošia eidama į mečetę, o įprastai dėvi ilgus sijonus, tunikas, plačias kelnes, kurias įsigyja tose pačiose parduotuvėse. Pašnekovė plaukus prisidengia hidžabu, kurį pagal nuotaiką išsirenka iš daugybės turimų. Įprastai aprangai ji neišlaidauja ir vardinių drabužių sau neleidžia: musulmonams, kaip ir europiečiams, lemiamu veiksniu kuriant asmeninį stilių tampa finansai.

Dizainerė Julija Janus specialias kolekcijas, skirtas musulmonėms, vertina skeptiškai: „Galbūt „Dolce&Gabbana“ kolekciją ir galima vadinti naujiena, bet tik ne arabų rinkose, kur hidžabų ir abajų pasiūla viršija paklausą.“

BFL

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Prieš kelerius metus Vilniaus rajono ūkininko Algio Kaušakio žirgyne nugaišo daugiau kaip 20 žirgų, o likusieji 108 buvo konfiskuoti. Tačiau ir jie netrukus pateko po mėsininko peiliu. O vienas garsiausių ir gražiausių Lietuvoje Žagarės žirgynas, kuriame išliko grafo Dmitrijaus Naryškino laikų klinkerio plytomis klotos grindys, po privatizavimo pateko į rankas verslininkui, norėjusiam staigiai praturtėti. Paskui Žagarėje šeimininkavo vokietis, kol galiausiai žirgynas atiteko dabartiniam savininkui Gediminui Gutkauskui.

Tuoj po nepriklausomos valstybės at­kūrimo į šalies žirgynus įsisuko giltinė. Tūkstančius Lietuvoje augintų arklių priglaudė Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos mėsinės. Kol mūsų žemdirbiai už ES paramą pirko techniką žemei arti ir akėti, užsieniečiai trynė rankas, iš importuotos arklienos darydami aukščiausios klasės dešras. Kiek arklių perėjo per šią mėsmalę?

Žirgų katastrofiškai mažėja

Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė nemato nieko blogo, jei mėsinė arklininkystė taptų labiau plėtojama ir Lietuvoje, ypač jei tokia mėsa būtų skirta eksportui. Ar ši nuomonė susijusi su žirgų skaičiaus mažėjimu, ar ne, bet tendencijos – įspūdingos. 1927 m. Lietuvoje auginta 617 tūkst. arklių, 1985 m. jų  dar buvo 85 tūkst., 2006 m. arklių sumažėjo iki 60 tūkst., 2014 m. liko 30 tūkst., o pernai – vos 18 tūkst.

„Veislinių žirgų – dar mažiau, apie 47,3 proc. Metų pradžioje turėjome 8277 žirgus, kurie dalyvauja pripažintų veislininkystės institucijų veisimo selekcinių programų veikloje“, – pasakoja Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Arklininkystės skyriaus vedėjas Juozas Barisevičius.

Pasak jo, Lietuva arklių skaičiumi tūkstančiui gyventojų tarp Europos Sąjungos šalių užima 15 vietą (1 tūkst. gyventojų turime 9,1 arklio). Tarp ES šalių pagal laikomų arklių skaičių pirmauja Prancūzija – 840,259 tūkst. arklių. Vertinant pagal arklių skaičių, tenkantį 1 tūkst. šalies gyventojų, pirmauja Belgija – 47,8 arklio. Antroje vietoje yra Rumunija (36,5 arklio), trečioje – Airija (34,6), ketvirtoje – Švedija (23,7). Iš viso ES šalyse pernai buvo 6,69 mln. arklių.

Pagal 1 tūkst. gyventojų tenkančių arklių skaičių Lietuva lenkia Italiją (7,7 arklio), Vengriją (7,8), Lenkiją (7,2), Graikiją (6,4), Estiją (6,3), Vokietiją (5,9), Latviją (5,5).

„Veislės, kurias anksčiau puoselėjome, šiandien atsidūrusios prie išnykimo ribos. Žirgininkai dėl tokios situacijos labai sunerimę, tačiau valdžiai ir visuomenei tai mažai rūpi“, – neslepia buvusio Vilniaus žirgyno direktorius 81 metų Stasys Svetlauskas.

Žirgininkas prisimena, kad po nepriklausomybės atkūrimo jis buvo surengęs arklienos degustaciją ir Lietuvos valdžiai: „Visiems patiko arklienos konservai, bet kumeliena įspūdžio nepadarė.“

„Lietuviška arkliena domina lenkus, italus, vokiečius, bet šalyje susidomėjimas menkas. Vis dėlto Vilniuje yra viena arklienos gaminių parduotuvė“, – pasakoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto lektorė Vilma Kliševičiūtė.

Arklienos nugarinės kilogramas Europoje kainuoja 13 eurų. Arkliena yra sveika, lengvai virškinama. Dešroms tinka ir senesnių gyvulių, kepsniams ir troškiniams – pageidautina jaunesnių arklių mėsa.

Specialiai mėsai auginami arkliai užauga per pustrečių metų, tačiau Lietuvoje šios veislės nėra, o į mėsines dažniausiai siunčiami Lietuvos sunkieji.

Žirgininkų tvirtinimu, būtent ši veislė labiausiai ir nukentėjo nuo mėsos eksporto, todėl jau yra priskirtini prie saugomų rūšių.

„Sunkieji žirgai jau mažai naudojami žemės ūkyje, šiandien juos pakeitė technika. Bet kaip lietuviška veislė yra saugotina ir laikoma Lietuvos paveldu, kaip ir žemaitukai“, – sako 100 Lietuvos sunkiųjų arklių savo žirgyne Biržų rajone auginantis ūkininkas Vigantas Indrašius.

„Aš žirgą geriau pakasiu, nei į mėsinę vešiu“, – piktinasi Lietuvos žirginio sporto federacijos teisėja ir trakėnų veislės žirgų augintoja Raminta Sakalauskienė.  Giedrai­čiuose vaikus elgtis su žirgais mokanti trenerė žino, kad ne visi šalies žirgininkai jai pritartų.

Žemaitukai – prie išnykimo ribos?

Romano Žebenkos premija už žemaitukų veislės arklių išsaugojimą apdovanotas S.Svetlauskas sutinka, kad lietuviui žirgas visais laikais buvo šventas, todėl nei viduramžiais, nei tarpukariu arkliai mėsai nebūdavo atiduodami. Bet Žaliųjų ir valstiečių partijos pirmininkas ir stambus žemvaldys Ramūnas Karbauskis sako, kad Lietuvoje jam dar neteko sutikti valdininko, kuriam rūpėtų žirgininkystė, o kalbėdamas apie tradicinę Lietuvos žemaitukų veislę jis esamą padėtį prilygina šios veislės genocidui.

Nors Lietuvoje net šimtas ūkininkų augina žemaitukus, šios veislės žirgų yra tik apie 600, tačiau ne visi jie tinkami veisimui. Jų bandų yra Vilniaus valstybiniame, Baisogalos gyvulininkystės instituto žirgynuose, R.Karbauskio žemaitukų veislyne Naisiuose ir Mindaugo Sekmoko žirgyne Panevėžio rajone.

„Rauname savo praeitį ir stumiame užmarštin tai, kuo privalėtume didžiuotis. Liūdniausia, kad nei Lietuvos, nei ES valdantiesiems asociacijos pastangos gelbėti žemaitukus neįdomios. Lietuva arabų veislės žirgams skiria kur kas didesnę paramą nei genofondiniams žemaitukams, o derėdamiesi dėl ES paramos šiai veislei mūsų veikėjai sužiba kaip paskutiniai kvailiai, nurodydami, kad žemaitukų veislė auginama mėsai. Jų dėka parama sumažėja. Absurdas, nes žemaitukų niekas mėsai niekada nepjovė“, – svaidosi kaltinimais R.Karbauskis.

Privatūs žemaitukų augintojai iš ES gauna keliskart mažesnę paramą, nei Lietuva skiria valstybiniams žirgynams. O kitų pajamų šaltinių jie neturi. Tų ašarų, kurias žemaitukų augintojai gauna teikdami jodinėjimo, kaimo turizmo ar kitas paslaugas, jų augintojų tvirtinimu, neužtenka net apkaustams ir treniruočių procesui.

Suaugusio, gerai parengto žemaituko kaina siekia 870–1450 eurų, kumeliuko – 435 eurus. Kitų veislių žirgai – nepalyginti brangesni. Lietuvoje nesukurta ir žirgų pardavimo sistema. Jei nuspręsite įsigyti tam tikros veislės žirgą, kurio asociacijos šalyje nėra, negalėsite jo įregistruoti, kitaip sakant, jis taps Lietuvos jojamuoju, o tai numuša kainą.

Politiniuose postuose – arklio nematę kandidatai

Paradoksali situacija šalies žirgininkystės sektoriuje ėmė klostytis sujungus tris iki tol savarankiškus Sartų, Vilniaus ir Nemuno žirgynus bei įkūrus valstybinę bendrovę „Lietuvos žirgynas“, kurios 90 proc. akcijų atiteko Žemės ūkio ministerijai.

Senieji žirgynų vadovai neslepia, kad jau iš pradžių buvo aišku, jog tokia valstybinė įmonė bus pasmerkta nuostoliams. Ją imta šelpti iš valstybės biudžeto. Žirgyno vadovo vieta tapo vos ne politiniu postu.

Panaši situacija klostosi ir mokslo sektoriuje. Pasibaisėję ten esančia politika darbą palieka ne vieną dešimtmetį mokslinius tyrimus arklininkystės srityje kuravę mokslininkai. Viena jų – gražiausius gyvenimo metus žemaitukų išsaugojimo darbui paskyrusi ir mokslinį vardą iš šios veislės tyrimų apgynusi dr. Valė Macijauskienė. Ilgą laiką LMSU Gyvu­lininkystės institute Baisogaloje dirbusi moteris praėjusią žiemą kalbėjo apie minusinėje temperatūroje laikomus genofondui priklausančius žirgus.

Neapsikentusi ir iš Baisogalos universiteto išėjusi mokslininkė šiuo metu ieško darbo. „Kur pasisuksi, ten nekompetencija ir neišmanymas. O jei mokslininkas kelia aliarmą, ieškoma būdų, kaip jo atsikratyti“, – sako V.Macijauskienė.

Žirgininkams kelia nerimą ir tai, kad veterinariją studijuojantys jaunuoliai pasišovę gydyti kates ir šunis, bet tik ne žirgus. Kas juos gydys po kelerių metų?

Administraciją išplėtė žirgų stipimo sąskaita

Pasidomėjus Lietuvos žirgininkystės situacija „Lietuvos žirgyno“ filialuose, bene daugiausia nusiskundimų iš „Veido“ šaltinių sulaukė Nemuno žirgynas. Po Seimo rinkimų nesaikingai išsiplėtus žirgyno administracijai ir neproporcingai sumažėjus darbininkų skaičiui ėmė kristi geriausi žirgai. Jų tiesiog neliko kam prižiūrėti.

Pakanka palyginti Vilniaus ir Nemuno žirgynus, gyvūnams sudarytas sąlygas, ir skirtumai akis bado. Pirmajame žirgai nupenėti, blizgančiu kailiu, o antrajame – sulysę, kone peršviečiamais kaulais. Šerti žirgus ir valyti gardus patikėta traktorininkams, kurie tokių darbų kratosi. Taip laikomi 360 trakėnų ir 60 Lietuvos sunkiųjų.

„Privatininkas nėra ir nebus saugojimo garantas, jis neprivalo geriausio eržilo išlaikyti ateičiai, o valstybės remiamas žirgynas yra flagmanas, užtikrinantis veislinės medžiagos plėtrą. Jis dalyvauja genetinių išteklių saugojimo programoje“, – primena J.Barisevičius.

Po atlikto „Veido“ tyrimo aiškėja, kad nė kiek ne mažesni iššūkiai žirgų mylėtojų ir augintojų tyko veislininkystės sektoriuje. „Lobistų grupės buvo tiek suįžūlėjusios, kad leido sau už užsienietiškus arklius nustatyti 10 kartų didesnį įkainį nei už lietuviškus. Matydama nelygią konkurencinę kovą raginau šalies žirgininkus nepasiduoti, neapsikentę parodėme skaičius ministrei V.Baltraitienei, ji mus išgirdo, įkainius suvienodino. Situaciją šįkart dar suvaldėme“, – niūriai konstatuoja V.Macijauskienė.

Biržietis žirgų augintojas V.Indrašius sako pasigendąs valstybės pozicijos, kuria kryptimi juda šalies žirgininkystė. Bandome išsaugoti vietines veisles ar metamės į sportinę žirgininkystę? Pastaraisiais metais ritamės žemyn ir rizikuojame, kad arkliai išnyks su didžiaisiais šalies ūkiais.

„Arklininkystės sektorius pasmerktas, bet veislinių žirgų palengva daugėja“, – tikina mokslininkė V.Macijauskienė.

Žirgininkystė sunkiai prognozuojama

Brangiausiai už žirgus moka arabai, taip pat pirkėjai iš Prancūzijos, Vokietijos, Ny­derlandų. Bet norint, kad jie atkreiptų dėmesį į vietinės veislės žirgą, būtina patekti į pasaulinį reitingą ir išlieti ne vieną kilogramą prakaito žirgą treniruojant.

Vakarų Europoje žirgų kainos nustatomos aukcionuose, kur mažiausias kumeliukas vertinamas nuo 3 tūkst. eurų, o veislinio žirgo spermos dozė kergimui prasideda nuo tūkstančio eurų. Lietuvių auginamus vidutinės klasės žirgus laisvalaikiui perka skandinavai. Vokiečiams svarbi ne tik žirgo sveikata, bet ir jo išvaizda, aplinka, kurioje augo.

Siekiant, kad žirgas taptų čempionu, reikia labai daug sąlygų. Po kergimo tenka laukti 11 mėnesių, kol kumelė atsiveda kumeliuką. Jaunas žirgas mokytis pradeda nuo ketverių, o suauga 7–8 metų, tačiau dalyvauti varžybose gali tik nuo 12 iki 16 metų. O juk visą tą laiką tenka jį šerti, prižiūrėti, treniruoti, jei nėra nuosavo maniežo, pakloti už jo nuomą, už trenerio paslaugas.

Ne iš kiekvieno kumeliuko išeina čempionas, žirgininkai mėgsta juokauti, kad žirgas čempionu tampa tik tada, kai ant jo sėdi čempionas. Žinoma, vieną dieną, jei ristūnas sužiba tarptautinėse sporto varžybose, tai atsiperka, o kas, jei ne? Per treniruotes patiriama traumų, žirgus užpuola ligos. Labai daug problemų, o pelnas – aukštai danguje.

Bet ne visi paiso sunkumų. Regis, kaip tik Žagarės žirgynui nusišypsojo laimė. „Nus­prendžiau žūtbūt dalyvauti Žagarės žirgyno aukcione ir koncentruoti čia žirginio sporto veiklą, garsinti Žagarės vardą“, – yra sakęs žirgyno ūkininkas Gediminas Gutkauskas. Jį įkvėpė senoviniai dvaro mūrai ir liepų alėja. Žirgininko keliu pasuko ir jo sūnus Benas Gutkauskas, jau žinomas raitelis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Ligitos Vaitkutės-Survilienės nuotr.

Savo kūrybą Paryžiuje pristačiusi lietuvė juvelyrė Jurga Karčiauskaitė-Lago (41) džiaugiasi, kad tarptautinė bendruomenė suprato jos kūrybos namų „Yurga“ papuošalų kalbą. „Anksčiau apie savo įvertinimą Paryžiuje būčiau pranešusi visam pasauliui, bet dabar švenčiu tyliai. Galbūt tai brandos ženklas?“ – santūriai šypsosi juvelyrė.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Jurga įsitikinusi, kad dizaineris neturėtų kurti dar vieno žiedo, cukrinės ar puodelio vien todėl, kad tai gražu. „Jei nežinai, ką savo darbu pasakysi, nė nepradėk“, – dėsto grafinį dizainą ir ofortą Dailės akademijoje baigusi ir su juvelyrikos namais Ispanijoje, Anglijoje, Danijoje, Latvijoje bendradarbiaujanti menininkė.

Paauglystėje ir studijų metais nuo juvelyrikos bėgusi (Jurgos tėvai – žinomi Klaipėdos juvelyrai Vytautas ir Eugenija Karčiauskai), ji nenorėjo būti juvelyrė. Kūrybinį savo, kaip kūrėjos, kelią pradėjo nuo drabužių dizaino, o juvelyrikos ėmėsi tik laimėjusi avangardinės mados festivalyje „Armada“.

Meną, kaip nepakeliamą lengvumą, apibūdinantis V.Karčiauskas sako, kad geras juvelyras sugeba nuo papuošalo nukratyti nereikalingas detales ir atsispiria norui išreikšti jame visą pasaulį. Tačiau tai, jo vertinimu, pavyksta tik dideliems talentams.

J.Karčiauskaitė-Lago, priešingai nei jos tėvas ar daugelis to meto juvelyrų, nekūrė savo galerijos, ji populiarino rankų darbo juvelyrikos ženklą „Yurga“, kurį šiandien prancūzai apibūdina kaip vieną poetiškiausių.

Chaotiškas gyvenimas

„Chaotiškai ir išbarstytai, dažnai – ant lagaminų ar iki išnaktų darbo lovoje dėliodama popieriuje būsimų papuošalų eskizus“, – paklausta, kaip gyvena, atskleidžia su Ispanijos ir JAV rinka dirbanti J.Karčiauskaitė-Lago.

Visus metus, išskyrus vasaros mėnesius, keliaujanti juvelyrė pati stebisi savimi: jei kas nors anksčiau jai būtų pasakęs, kad ji taip gyvens ir jai tai patiks, nebūtų patikėjusi: „Esu sėsli, linkusi prisirišti prie vietos, žmonių, tačiau kuo toliau, tuo daiktų reikia mažiau. Dabar norisi, kad daiktai ir bendravimas su žmonėmis būtų kokybiški.“

2015-uosius juvelyrė prisimins kaip parodų metus, kurie įsibėgėjo nuo Niujorko, po to buvo Majamis, Miunchenas ir galiausiai Paryžius.

Save, kaip menininkę, galinčią nupiešti priešais esančio žmogaus kaulus, raumenis, odą, aprengti jį drabužiais ir išgauti šimtaprocentinį panašumą, apibūdinanti kūrėja neslepia, kad akademijoje buvo gera piešėja: „Galėjau nupiešti arklį, ožką, namą ar sodybą, bet baigusi studijas taip jomis nusivyliau, kad daugiau nebepiešiau.“

Didžiausias variklis, stūmęs ją pirmyn, buvo nepasitikėjimas savimi. Namie mokoma būti kukli, gera ir teisinga, o mokykloje girdėdama, kad yra niekam tikusi ir nieko nepasieks, Jurga mokėsi prastai – jai nesisekė tikslieji mokslai. Gal todėl ir šiandien mano, kad tradicinė mokykla būsimą menininką traumuoja. „Nusvilau joje sparnus, todėl savo sūnus Nojų ir Luką leidžiu į privačias mokyklas“, – sako su ispanų tapytoju Lino du sūnus auginanti lietuvė.

Vos metus Ispanijoje su juo drauge pagyvenusi J.Karčiauskaitė-Lago dabar gyvenimą dalija pusiau: vaikus augina Lietuvoje, o darbus ir pasimatymus su vyru derina Ispanijoje.

Į Ispaniją Jurga perkėlė dalį aukso ir briliantų papuošalų gamybos. „Dėl saugumo ir profesionalių meistrų“, – dėsto nuo ilgapirščių pernai vasarį Klaipėdoje nukentėjusi kūrėja. Daugiau nei 50 tūkst. eurų nuostolį juvelyrė patyrė užpuolikams apsilankius jos papuošalų salone.

Pardavėją surišę ir jai ginklu grasinę plėšikai jau kitą dieną po nusikaltimo  buvo sugauti ir apklausti. „Po šio incidento daug kas sakė, kad neturiu jausmų, nes sureagavau pernelyg ramiai. Per aštuonerius metus, kai kuriu savarankiškai, tai buvo pirmas užpuolimas. Žinojau, kad juvelyrams tokių dalykų nutinka“, – pasakoja J.Karčiauskaitė-Lago.

„Stengiuosi kurti tokį papuošalą, kad žmogus nenorėtų jo nusiimti ir jam nereikėtų dar 17 panašių“, – kūrybos principus brėžia juvelyrė, kuriai dovanoti papuošalų nesiryžta net artimiausi bičiuliai. Papuošalų dizainerė juokauja, kad būtų įdomu pažiūrėti, ką šie išrinktų.

Užtai jos pačios kurtais dirbiniais puošiasi iškilios asmenybės: vieną jos papuošalą yra įsigijusi demokratų kandidatė į JAV prezidentus Hillary Clinton, buvusi ES užsienio reikalų įgaliotinė Catherine Ashton, Ispanijos karalienė Letizia.

Iš balto, geltono ir raudono aukso ir sidabro papuošalus kurianti J.Karčiauskaitė-Lago džiaugiasi, kad šiandien jau atrado būdą, kaip tuo pat metu apdirbti skirtingas žaliavas. Anksčiau dėl skirtingų brangiųjų metalų lydymosi savybių tekdavę kaip reikiant pavargti: „Būdavo, kad sidabras jau išsilydė, o auksas dar neįkaito.“

Dirbiniai, brangesni už gyvenimą

Prancūzų spaudos juvelyrinių istorijų pasakotoja pakrikštyta Jurga sako, kad kūryboje labai daug lemia sėkmė, atsitiktinai sutikti žmonės, gebėjimas atsidurti tinkamoje vietoje reikiamu laiku ir komanda. Su J.Karčiauskaitė-Lago dirba 15 žmonių – Vilniuje,  Klaipėdoje, Ispanijoje ir JAV.

Jurgos sėkmė Paryžiuje bent kiek jos kūrybą pažįstančiųjų nenustebino: meninių gebėjimų ir darbštumo kombinacija ilgainiui leidžia tikėtis teigiamo rezultato.

Daugiau nei 290 tūkst. eurų į juvelyrikos ženklo plėtrą vien tik Lietuvoje investavusi kūrėja atskleidžia, kad tėvynėje parduodama 40 proc. jos kūrinių, kita dalis tenka užsienio šalims.

„Lietuvoje nuperkami pigesni, o brangesnius parduodu Ispanijoje, Amerikoje. Kai kurių mano kūrinių akys įvertintos tiek, kiek trys mano gyvenimai: ne kartą užsakovai pageidavo žiedo su briliantu už 300 tūkst. eurų. Pati briliantų nestatau, patikiu šį darbą meistrui Chose, kuris tai padaro per pusvalandį. Nors brangakmenis ir atrodo kietas, iš tiesų jis labai skalus, net menkiausias rankos sudrebėjimas gali nuvaryti juvelyrą į bankrotą.“

2014 m. iš aukso sukurtų ir brangakmeniais (rubinais, safyrais, smaragdais) puoštų pakabukų kolekciją „Love Con Decorations“ visuomenei pristačiusi kūrėja sako besilaikanti taisyklės, jog neužtenka, kad papuošalas būtų gražus, – jis dar turi būti reikalingas.

„Jurgos kūriniai labai grafiški, išgrynintų linijų, žėrintys brangiais akmenimis – tokia ir turėtų būti juvelyrika“, – penkeriais metais vyresnę seserį giria Prancūzijoje gyvenanti vitražininkė Laura Karčiauskaitė-Potet.

„Ant mano žiedų ir kitų papuošalų nutūpę paukščiai minimalistiniai, primityvūs, persmelkti vaikiškų piešinių, kartais gal naivoki. Pirmą kartą juos pamatęs tėvo meistras pasibaisėjo: „Čia dabar kas?“ Bet bendrą kalbą ir su juo radome“, – pirmuosius savo, kaip savarankiškos kūrėjos, atsiskyrusios nuo tėvo juvelyrikos, žingsnius prisimena Jurga.

Skiriamuoju savo juvelyrikos ženklu ji vadina paukštelį, kuris yra džiaugsmo ir laisvės simbolis, pats vietą žmonių širdyse susiradęs.

V.Karčiauskas, prieš gerą dešimtmetį iš dukters išgirdęs, kad ji nori sukurti lietuvišką prekės ženklą, ne prastesnį už „Gucci“ ar „Armani“, net pyktelėjo. „Bet jau tuomet tiksliai žinojau, kaip atrodys mano prekės ženklas“, – pradžią prisimena juvelyrė.

Priimdama užsakymą Jurga ne visuomet žino, kas būtent pasipuoš jos pagamintu vėriniu ar žiedu: kartais užsakymai būna konfidencialūs, todėl pasirašoma paslapties išsaugojimo sutartis, draudžianti kalbėti apie klientą ir jam sukurtą papuošalą.

Vilniaus knygų mugei – Jurgos knyga

J.Karčiauskaitė-Lago nesitenkina vien juvelyrika. Iki Vilniaus knygų mugės ji žada parašyti knygą paaugliams „Lietaus žemė“. Knygą juvelyrė iliustruos senovine graviūros technika, kurios mokėsi Dailės akademijoje. Po 15 metų tai bus pirmas kartas, kai ji paims į rankas plunksnakotį ir vėl pieš. Jurga sako svajojusi tapti rašytoja, Klaipėdoje priklausė jaunųjų literatų klubui, yra laimėjusi nacionalinį literatų konkursą.

2012-aisiais Metų klaipėdiete išrinkta J.Karčiauskaitė-Lago šiandien trumpas, kasdienybės prisodrintas savo kūrybos istorijas dėlioja ir feisbuke, bet iš šio užsiėmimo pinigų nesitiki. „Kai ką reikia pasilikti tik sau“, – mirkteli.

Ji neabejoja, kad žmogaus laimė nėra tiesiogiai proporcinga pinigų kiekiui: „Svarbu, kad gerbtume vieni kitus ir neperžengtume ribos, kai įskaudiname kitą žmogų. Šiandien vis dar vertiname stipresnį, šiurkštesnį, „naglesnį“: nenusakomu tempu mus užkariavęs kapitalizmas paliko savo atspaudą. Bet tai praeis, nes žmonėms norisi grįžti prie gražaus šilto bendravimo.“

Save kaip hiperaktyvią iš prigimties apibūdinanti kūrėja juokauja turinti tiek idėjų, jog kartais jai atrodo, kad joms realizuoti neužteks viso gyvenimo. Mokykloje nepritapusi, su pirmuoju vyru išsiskyrusi, viena sūnų auginusi Jurga sako, kad sunkumai grūdina.

Nezyzti, neverkšlenti, įstengti džiaugtis gyvenimu net ir tada, kai jis gerokai papurto ar į sunkumų duobę įstumia, išmokusi J.Karčiauskaitė-Lago Lietuvos niekada neišsižadėjo: „Man labai gera namuose, nes čia mano artimieji, draugai… Bet ne prasčiau jaučiuosi Niujorke, kurį tiesiog įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Namais mūsų šeima vadina ir šiaurinę Ispaniją, Galiciją, kur mano vyro gimtinė.“