Shutterstock

Santykiai. Gausiu ištuokų skaičiumi viršijame rekordus Europoje ir vis labiau prarandame gebėjimą kurti tvirtus ir artimus ryšius. Psichologijos mokslininkai prognozuoja, kad jei situacija nesikeis, artimiausioje perspektyvoje matysime santuoką, kurią sudarys tik vienas asmuo.

„Investuodami į gyvenimo tempą, protą, bet ne tarpusavio ryšį neturėtume stebėtis likę vienui vieni. Greičiu paremtoje visuomenėje net ir susidūrę su tam tikra tarpusavio santykių problema nebesame linkę skirti tam savo laiko. Tai rodo ir mūsų skyrybų statistika“, – apie mūsų šalį, kuri jau trečią dešimtį metų stebina Europą vienu didžiausių ištuokų rodiklių, atsiliepia psichoterapeutas Raimundas Milašiūnas.

Drauge 60 metų santuokoje praleidę Vilius ir Ona Kaušiniai neslepia, kad net ir po tiek metų bendro gyvenimo visko pasitaiko: ir pykstasi, ir nesikalba vienas su kitu, bet kur dingsi – namai bendri, taigi vėl susitaiko. Apie jokius sėkmingos ir laimingos santuokos receptus sutuoktiniai sako negalvoję: „Nebuvo kada – namus statėmės, vaikus auginome. Žinote, kaip toje patarlėje: santuokos tik pirmi 25 metai sunkūs, o paskui vis lengviau. Nors šiandien kažin ar daug pasiryžusiųjų nugyventi drauge tiek metų.“

Apie tai, kad užmegzti ir palaikyti santykius – sunkus darbas, kalba ir dar viena mūsų pašnekovė klaipėdietė Dalia Bytautienė, su vyru užauginusi tris atžalas. Pasak jos, sunkiausia buvo augant vaikams. „Mūsų niekas nemokė, jokių seminarų neorganizavo, kaip bendrauti, taigi supykusi trenkdavau durimis ir išlėkdavau nakvynės pas seserį, o vyras kelias paras spėliodavo, ką pasakė ar padarė ne taip“, – pripažįsta šiandien poras padrąsinančius ir įkvepiančius DVD seminarus „Per juokus į geresnę santuoką“ organizuojanti moteris.

Tačiau, kaip matyti iš Gyventojų registro tarnybos statistikos, vien per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje susituokė 5,7 tūkst., o išsiskyrė 3,9 tūkst. porų (pernai tą patį pusmetį buvo užregistruota 8,2 tūkst. santuokų ir 5 tūkst. skyrybų). Akivaizdu, kad sutuoktinių, kuriems vedybinis gyvenimas nusisekė iš pirmo karto, mūsų šalyje ne tiek jau daug. Pasak Lietuvos socialinių tyrimų centro darbuotojų, ryžtis skyryboms žmones skatina patys įvairiausi motyvai: emigracija, sutuoktinių įsipareigojimas bankams, įsiskolinimai greitųjų kreditų bendrovėms, ūgtelėjęs individualizmas, pagerėjusi ekonominė moterų padėtis, sumenkęs noras aukotis ir pan.

Pasak sociologės Aušros Maslauskaitės, skyrybų priežastys Lietuvoje turi ir vieną specifinį bruožą: labai dažnai jų iniciatorės yra moterys. Įvairiais santuokos etapais jų pradeda netenkinti vyrų ekonominės arba psichologinės investicijos į santuoką.

Vis dėlto negalime lietuvių vadinti tauta, skubančia išsiskirti. Kita vertus, kaip pastebi Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė prof. Dalia Leinartė, žvelgiant istoriškai, lietuviai turi šimtametę sugyventinių tradiciją, tiesa, neturinčią nieko bendro su palaidu seksualiniu gyvenimu. Tačiau poros gyvenimas drauge santuokos neįregistravus Lietuvoje egzistavo visada. Profesorės teigimu, matyt, ir ateityje to neišvengsime, todėl reikia ugdyti žmonių atsakomybę vienas kitam.

Psichologas, psichoterapeutas, savivaldybių mokymo centro „Dainava“ direktorius Zenonas Streikus neslepia, kad jam daugelio lietuvių bandymas gyventi santuokoje panašėja į pasivažinėjimą linksmybių traukinuku: kai tik pramogos baigiasi, norima skirstytis. Jo nuomone, šiandien vis dar per mažai pabrėžiama, kiek pastangų ir darbo reikia įdėti, kad santuoka klestėtų. Net Motina Teresė yra minėjusi, kad šeimai sukurti pakanka įsimylėti, o kad ją išlaikytum, tenka išmokti atleisti ir kentėti.

Tačiau, kaip pastebi bažnytiniame Panevėžio vyskupijos teisme pirmininkaujantis ir kasmet keliasdešimt skyrybų prašymų sulaukiantis kunigas Romualdas Dzanys, besituokiantieji šiandien negalvoja apie altruizmą, o egoizmas poroje, deja, toli neveda: „Siekis išlaikyti ryšį su šalia esančiu žmogumi reikalauja žmogiškųjų investicijų: pasiaukojimo, atsidavimo, kantrybės. Santuokoje būtina galvoti apie tą, kurį myliu, o tik po to apie save. Meilė nėra duotybė, todėl tik pajungus valią ir pastangas galima ją išsaugoti. Bet daugelis santuoką renkasi įsivaizduodami lengvą ir patogų gyvenimą drauge.“

O štai vokiečių seksologas Davidas Schnarchas nuolatinius poros tarpusavio santykius apibūdina kaip žmogiškojo tobulėjimo mechanizmą: „Tik tas, kuris nenori tobulėti, nes jam tai atrodo greičiausiai per sudėtinga, ieško naujos meilės ar romantiškų nuotykių, skiriasi arba tampa abejingas antrajai pusei.“

Seksologas neneigia, kad ne vienus metus trunkanti santuoka slopina tarpusavio geismą, tačiau kaip galimą išeitį jis siūlo partnerių augimą ir tobulėjimą poroje. Jo vertinimu, tai vienintelis būdas įpūsti aistros į poros gyvenimą, nes laikui bėgant intymumas blėsta, teikdamas vis mažesnį pasitenkinimą.

Vienu iš santuokos rūdijimo požymių, „Veido“ ekspertų nuomone, galime laikyti sutuoktinių nesikalbėjimą apie jausmus. Jokia santuoka nebus sėkminga, jei vienas iš dviejų nesijaus visavertis ir nesistengs būti savimi. Norintiems sustiprinti savo šeiminius ryšius Z.Streikus siūlo šnekamojoje kalboje dažniau vartoti itin mobilizuojančius ir kiekvieno žmogaus lūkesčius išpildančius žodžius: aš tave myliu, tu nuostabus, labai tavęs ilgiuosi, pagelbėsiu tau, kad ir apie ką tu svajoji, kad ir ką norėtum nuveikti drauge ir pan. „Jie geriau nei kas kitas išreiškia jūsų pagarbą, saugumo jausmą ir norą būti drauge“, – paaiškina Z.Streikus.

Vašingtono universiteto psichologijos profesorius Johnas Gottmanas, apibendrinęs atliktus tyrimus, sako, kad siekdami darnių tarpusavio santykių sutuoktiniai per savaitę vienas kitam turėtų skirti bent penkias valandas. Į jas turėtų tilpti bendra vakarienė, pasivaikščiojimas gryname ore ar bet kokia kita veikla, kuria užsiimdavote įsimylėję. Drauge leidžiamo laiko esmė – atnaujinti tarpusavio ryšį. Kartais tam pakanka ir apsikabinimo, kurio metu organizmas gamina meilės hormoną oksitociną, kelias sekundes ilgiau trunkančio žvilgsnio į akis, kuriuo be žodžių patvirtinate savo jausmus.

Norvegų psichiatras, kultūrologas Finnas Skarderudas naujausioje savo knygoje „Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“ dėsto, kad šiandienos visuomenę į priekį varo nerimas, pakeliui griaunantis komforto, ramybės, pasitenkinimo jausmą. Žmones, jo nuomone, galima skirstyti pagal tai, kaip kiekvienas jų žvelgia į skirtingas situacijas: kaip jas įveikia, ką jose mato (privalumus ar tik trūkumus).

Su vadinamuoju tarpusavio santykių stresu gali būti susiję ir mažesni poros socialiniai bei ekonominiai ištekliai. Taigi poros, patiriančios daugiau materialinių sunkumų, kenčia nuo įtemptų santykių (moksliškai įrodyta, kad materialiniai nepritekliai, socialinis ir ekonominis nesaugumas gali turėti įtakos ir destruktyviam sutuoktinių elgesiui).

Lietuvos sociologai (A.Maslauskaitė, A.Jasilionienė, V.Stankūnienė ir D.Jasilionis) daro išvadą, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų vakarietiškų visuomenių, dažniau skiriasi skurdesnio sluoksnio atstovai.

Antrindamas sociologams Z.Streikus išskiria asmeninei žmogaus laimei ir gerovei būtinus elementus: savęs priėmimą, socialinių santykių su aplinkiniais palaikymą, savarankiškumą ir gyvenimo tikslo turėjimą. Psichologas pabrėžia, kad tik aktyviai savo aplinką formuodamas ir nuolat augdamas žmogus yra pasirengęs kurti darnius tarpusavio santykius su kitu.

Remdamasis naujausiais psichoanalizės duomenimis, R.Milašiūnas prideda, kad kiekvienu atveju itin svarbi ir asmenybės branda. Psichoanalitikas nesiūlo vadovautis vien skaičiais, tačiau pabrėžia, kad greičiau bręsta tėvų pagarbą nuo mažens jaučiančios atžalos.

Drauge su kolegomis santuokų ir skyrybų fenomeną tyrinėjusi sociologė A.Maslauskaitė nustatė, kad santuokos, sudarytos vyresniame amžiuje, susijusios su mažesne ištuokos rizika (tai būdinga tiek Lietuvos moterims, tiek vyrams). Be to, šie rezultatai siejasi su daugelio kitų šalių patirtimi. Taigi moksliškai įrodyta, kad vyresniame amžiuje sukurta santuoka yra stabilesnė ir neretai trunka ilgiau.

Kalifornijos universiteto genetikas Stevenas Cole’as santuokinį ryšį lygina su uždegimą slopinančiais vaistais, kurie ne tik pagerina gyvenimo kokybę, bet ir dažnai pailgina jo trukmę.

Vis greičiau besisukančiame ir materialėjančiame pasaulyje išsaugoti santuokos ryšius tampa tam tikru iššūkiu. Vis dėlto „Veido“ pašnekovai sutaria, kad jei poros į tarpusavio santykius investuotų tiek pat laiko ir jėgų, kiek į pinigų uždirbimą, rezultatas būtų to vertas.

Lakmuso popierėliu, galinčiu parodyti santuokos tvirtumą, Z.Streikus vadina bendrą juoką: „Jei santykiai vėsta ar apkarsta, dingsta šypsena, o juokas prityla.“

Gana dažnai ties skyrybų slenksčiu atsidūrusiems sutuoktiniams pritrūksta noro susidoroti su kilusiais sunkumais ir dažnas renkasi pabėgti nuo problemų.

„Kai kurie mūsų gyvenimą nugyvena, bet taip ir nesuvokia, kad emocijos nėra nuolatinė būsena. Sėkmingų santykių esmė – išmokti susikurti teigiamų emocijų ir nepamiršti jomis dalytis su šalia esančiu žmogumi. Tai bene geriausiai atsako į klausimą, kodėl po skyrybų kai kurios poros nesugeba net kalbėtis: jie nespėjo išmokti gerbti vienas kito, o žvelgė į partnerį tik kaip į meilės subjektą“, – apibendrina Z.Streikus.

Įtakos santuokai bei tarpusavio santykiams turi ir vaikai. Kauno technologijos universiteto (KTU) Politikos ir viešojo administravimo instituto atliktas socialinis tyrimas „Šeima ir lyčių vaidmenys“ atskleidžia, kad, dažno lietuvio supratimu, šeimoje turėtų augti du vaikai. Pageidautina, jog prieš jiems gimstant tėvai susituoktų ir būtų pasirengę tam, kad vaikai apribos jų laisvę, karjeros galimybes ir finansinius išteklius, tačiau vaikų turėti verta, nes stebėti, kaip jie auga, – didžiausias gyvenimo džiaugsmas.

Vis dėlto Harvardo universiteto psichologijos profesorius Danielis Gilbertas, remdamasis JAV ir Europoje atliktais tyrimais, padarė išvadą, kad pasitenkinimo jausmas santuokoje išauga tik pirmaisiais metais, o gimus kūdikiui – atslūgsta.

Nepaisant tokių apibendrinimų, dažnos poros asmeninė patirtis liudija visai ką kita.„Nepažįstu nė vieno asmens, kuris gailėtųsi susilaukęs vaikų. Juk tai ir yra didžiausia gyvenimo prasmė“, – sako daug metų motinystei nesiryžusi Dovilė Ramoškienė. Su vyru daug keliavusi ir pradinei būsto įmokai taupiusi vilnietė po dukters gimimo santuoką pamatė visai kitoje šviesoje.

Šiandien jau ir mokslo įrodyta, kad, nepaisant visų vedybinio gyvenimo sunkumų, susituokę žmonės kone visais aspektais laimingesni ir sveikesni, nei nesukūrę ar neišsaugoję šeimos. Taigi apibendrinant galima teigti, kad jokia sėkmė viešajame gyvenime negali atstoti nesėkmės poros tarpusavio santykiuose. Tačiau jei priežastys rimtos ir santykių išgelbėti iš tiesų nebegalima, blogiausia, ką galima padaryti, – nuspręsti drauge gyventi dėl vaikų ar tėvų. „Tokiais atvejais neverta savęs apgaudinėti, nes tapsime pavyzdžiu, kad šio kelio nereikėtų rinktis kitiems“, – pataria pozityviosios psichologijos krypties atstovai.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako individualiosios psichologijos analitikas, seksologas Viktoras Šapurovas

VEIDAS: Poras konsultuojate ne vieną dešimtį metų. Kokių problemų dažniausiai kyla sutuoktiniams?

V.Š.: Jau kurį laiką apie lietuvius galvoju kaip apie labai kantrius žmones. Net ir nepatirdami tarpusavio džiaugsmo ir abipusio artumo, daugelis jų sugeba likti drauge. Susipažinę, susituokę, tačiau nejausdami seksualinio pasitenkinimo žmonės nesišneka ir pagalbos neieško metų metais. Tik tuomet, kai jau užaugina vaikus ir galutinai nusivilia vienas kitu, praveria specialistų duris.

VEIDAS: Kaip manote, ar žmonės nedrįsta, o gal neprisiruošia kreiptis seksologo pagalbos?

V.Š.: Man regis, didžioji dalis vyrų iki galo nesuvokia, kad jei mylėsis su žmona ir abu patirs malonumą, bus laimingesni. Seksualinis poros pasitenkinimas – viena svarbiausių bendro gyvenimo dalių, tačiau kuo ilgiau dirbu, tuo labiau suprantu, kad mūsų visuomenėje džiaugtis labai nepopuliaru. Kapitalistinėje visuomenė įprasta pakeisti savo nepasitenkinimą gausesniu vartojimu, bet tikro artumo tai vis tiek neatstoja. Žmonės, patirdami nepasitenkinimą, kantriai gyvena metų metus, kol vieną dieną kantrybė išsenka, tuomet ir praveriamos seksologo durys.

VEIDAS: Taigi dažniausiai sprendžiate uždelstas poros tarpusavio santykių problemas?

V.Š.: Jei per penkerius santuokinio gyvenimo metus porai nepavyko patirti pasitenkinimo lytinių santykių metu, jie praranda viltį, kad kas nors gali keistis. Taigi gyvenama nuolatiniu nusivylimu. Didžiausia klaida – per ilgas delsimas ieškoti profesionalios pagalbos. Jei vienos ar kitos problemos pora neišsprendžia per vidutiniškai 20 lytinių aktų, išeičių vertėtų ieškoti tariantis su seksologu.

VEIDAS: Atrasti tarpusavio artumą poroms padedate ir po dešimtmečiais trukusių nusivylimų?

V.Š.: Kuo ilgiau delsiama, tuo daugiau darbo ir pastangų tenka įdėti siekiant perkonstruoti nekokybiškus tarpusavio santykius. Kalbu apie pusmetį ir ilgiau trunkantį psichoterapijos kursą. Greitas gyvenimo tempas šiandien kuria iliuziją, kad pakanka paspausti mygtuką, ir situacija pasikeis. Bet žmogiškajam ryšiui, kaip ir bet kokiam pokyčiui, reikia laiko. Ne visi esame tokie kantrūs, todėl kartais einama tik iš pirmo žvilgsnio paprastesniu keliu: skiriamasi ir ieškoma naujo partnerio.

Mūsų visuomenei itin būdingas nesugebėjimas kurti tvirtų ir artimų tarpusavio santykių. Žinoma, čia daug ką lemiančiu veiksniu tampa ir intensyvus gyvenimo tempas: panaršiau internete, susibėgau, pasimylėjau ir man nereikia per daug stengtis. Labai svarbu laiku atkreipti jaunosios kartos dėmesį, kad nepaklystų elektroninio bendravimo džiunglėse. Tarpusavio santykiuose skubėti negalime: šiuo atveju abiejų partnerių pastangos yra didžiausia vertybė.

VEIDAS: Ką rodo mūsų statistika? Kaip greitai po pažinties poros ryžtasi pradėti lytinį gyvenimą?

V.Š.: Jei tikėsime neoficialia Lietuvos statistika, nuo pažinties pradžios šiandien įprasta pasimylėti po mėnesio laiko, tačiau jei pažintis užsimezgė internetu, suartėjimas galimas ir po pirmo ar antro pasimatymo. Kodėl viskas klostosi taip greitai? Vyras pageidauja, o moteris mano, kad jei iš karto neatsiduos, daugiau jos niekas nebekvies.

VEIDAS: Bet juk tokia mąstysena – tiesiausias kelias į aklavietę…

V.Š.: Iš tiesų, kaip rodo žmonių, susipažinusių internetu, apklausos, tokios istorijos dažnai neturi laimingo tęsinio. Per įmonės vakarėlį ar draugų gimtadienį pajutę vienas kitam simpatiją žmonės net dorai nepasikalbėję pasimyli. Kas būna toliau? Nusivylimai ir nepateisinti lūkesčiai. Viena iš mano klienčių skundėsi, kad vaikinas, su kuriuo ji jau kurį laiką mylisi, nekviečia jos į pasimatymą. Nelabai įsivaizduoju, kaip galėtų kviesti, kai pradedama ne nuo to galo… Tarpusavio santykiams reikia laiko, kad pora emociškai ir psichologiškai pažintų vienas kitą. Kaip mėgstu pajuokauti, kiekvieniems santykiams reikalingos pasivaikščiojimo paupiu valandos, į kurias telpa prisilietimai, šypsenos, pokalbiai, geresnis vienas kito pažinimas.

VEIDAS: Ar turite paaiškinimą, kodėl virtualioje erdvėje užsimezgusios pažintys evoliucionuoja greičiau nei realiame gyvenime?

V.Š.: Virtualių santykių palaikymas sukuria įspūdį, kad kontaktas visavertis, tačiau iš tiesų žmogaus nei lieti, nei jauti… Tačiau jausmas toks, tarsi pažįsti jį jau labai seniai, taigi viskas rutuliojasi greičiau: greitai susitinkama, greitai pasimylima, bet dažnu atveju tai ir lieka tik mechaninis veiksmas. Virtualus bendravimas žmonėms kuria iliuziją, kad galima apsieiti be gyvo kontakto, bet tai netikra.

VEIDAS: Kaip manote, kodėl Lietuvoje tiek daug ištuokų?

V.Š.: Skyrybos – viena iš demokratijos išraiškos priemonių, sakyčiau, net ir sovietiniais metais priežasčių nesiskirti buvo daugiau nei šiandien. Žmonės drauge išlaikydavo bendras gyvenamasis plotas. Šiandien tai – jau jokia kliūtis, taigi galimybių išsidalyti padaugėjo. Tačiau nevadinčiau lietuvių tauta, skubančia išsiskirti.

Kitas klausimas, kiek pastangų jie įdeda siekdami išsaugoti ir atkurti tarpusavio ryšį. Nepaneigsi, ištuokų mūsų šalyje iš tiesų labai daug (šimtui santuokų tenka 50 skyrybų), o jei dar priskaičiuotume tuos, kurie gyvena nesusituokę, šis skaičius gerokai ūgtelėtų. Deja, iki šiol jokia statistika to neatskleidžia.

Santuokų ir ištuokų Lietuvoje skaičius 2015 m. I pusmetį

Miestas    Vedybų     Skyrybų

Vilnius               1624                  784

Kaunas     545                   585

Klaipėda   276                   276

Šiauliai   203                   179

Panevėžys 160                   116

Alytus                99                    71

Marijampolė           113        97

Iš viso               5735       3972

Šaltinis: LR gyventojų registro tarnyba, 2015 m. gegužės 31 d. duomenys

Kada iš tiesų verta ryžtis skyryboms

Psichologė, psichoterapeutė Aušra Griškonytė pateikia keturias priežastis, kurios visame pasaulyje pateisina skyrybas. Jei savo santuokoje pastebėjote bent vieną iš jų, pats laikas pagalvoti apie santuokos nutraukimą.

1. Fizinis ir emocinis smurtas. Nors Lietuvoje imamasi priemonių kovoti su fiziniu smurtu, emocinis smurtas vis dar toleruojamas. Iki šiol mūsų šalyje taikstomasi su žeminimu, klyksmais, keiksmais ir pan., tačiau taip neturėtų būti.

2. Neištikimybė. Gana dažnai ji pasitelkiama kaip būdas spręsti savo problemas. Užuot susėdus ir pasikalbėjus su nuolatiniu partneriu(-e) apie tai, kas slegia, pasitelkiama neištikimybė. Reikėtų atminti, kad jei žmogus išdavė kartą, labai didelė tikimybė, jog tai pasikartos ir dar kartą.

3. Finansinė neištikimybė. Vertėtų sunerimti, jei partneris(-ė) bendras šeimos biudžeto santaupas naudoja lošimams, gėrimams, taip apgaudinėdamas bei apvaginėdamas savo šeimą. Šalia esantis partneris turi teisę nesileisti išnaudojamas.

4. Priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų ar kitų žalingų medžiagų. Žmonės, gyvenantys su priklausomais nuo psichotropinių medžiagų sutuoktiniais, tiki, kad jų pastangomis žmogus pasikeis. Deja, tai didžioji iliuzija. Pasikeisti gali tik pats priklausomasis.

Shutterstock

Priklausomybė. „Artimųjų prašymai liautis gerti dėl priklausomybės kenčiančiam asmeniui dažnai skamba kaip daug kartų girdėtas fonas, neturintis jokio reikšmingo svorio“, – tikina pats prieš aštuonetą metų kunigystę ir aplinkinių pasitikėjimą dėl priklausomybės praradęs kunigas Kęstutis Dvareckas.

Laiku atsitiesęs ir „Caritas“ priklausomų asmenų bendruomenę „Aš esu“, skirtą panašaus likimo žmonėms, įkūręs Kęstutis šiandien atsakingas už daugiau nei dviejų dešimčių žmonių likimus.

„Simboliška, kad mūsų bendruomenė įsikūrusi virš šarvojimo salės“, – pokalbį apie priklausomybes, kurios dažną ir atveda prie ribinių situacijų, pradeda šeštus metus nuo alkoholio, psichotropinių vaistų ar narkotinių medžiagų vartojimo besivaduojantiems asmenims padedantis kunigas.

Pirmą pusmetį jo įkurtos bendruomenės gyventojams pagalbą ir reabilitaciją teikia dvylikos profesionalių specialistų komanda (psichiatrai, psichologai, dvasininkai, socialiniai darbuotojai ir pan.), po to laukia integracijos programa, padedanti sugrįžti į visuomenės gyvenimą. „Perėję reabilitacijos ir integracijos etapus žmonės privalo pradėti legaliai dirbti, susidurti akis į akį su antstoliais, paliktomis skolomis“, – pasakoja pats šiuos etapus įveikęs dvasininkas.

Paklaustas, kokios priežastys atveda žmones į šiuos laikinuosius namus, K.Dvareckas mini dažnai tik išoriškai patogų, tačiau giliai viduje daug nusivylimų slepiantį visuomenės gyvenimą. Bėgdami nuo vidinių konfliktų, jo nuomone, žmonės kurį laiką gyvena gana neblogai, tačiau ilgainiui tampa per sunku, tuomet ir suklumpama.

Kaip veiksnius, prisidedančius prie priklausomybių klestėjimo, pašnekovas mini nepakankamą asmens savivertę ir darboholizmą. Lietuvoje, jo vertinimu, tai ypač paplitę: „Daug ir kruopščiai dirbantys asmenys įprastai užgeria savaitę, o paskui jiems vėl nieko neprikiši: pavyzdingi, geri, bet gyvenantys jau su slegiančiu kaltės jausmu.“

Didžioji dalis asmenų bendruomenės duris praveria nebeturėdami kur eiti, kitus priverčia artimieji, tačiau, kaip tikina K.Dvareckas, šiuo atveju svarbu, kad žmogus pokyčių norėtų pats dėl savęs.

„Retai kur dar prie pietų stalo pamatysite tokio skirtingo socialinio sluoksnio žmonių. Didžioji jų dalis turi aukštąjį išsilavinimą: gydytojai, aukšto rango pareigūnai, kunigai, mokytojai, menininkai, taip pat ir socialiai pažeidžiami asmenys – našlaičiai, kaliniai“, – apie priklausomų asmenų bendruomenę pasakoja kartu su ja gulantis ir keliantis kunigas.

Paklaustas, ką tokio reikėtų pasakyti artimam, nuo vienokios ar kitokios priklausomybės formos kenčiančiam asmeniui, kad jis pasiryžtų susiimti ir keistis, pašnekovas sako turintis blogų žinių. „Nuliūdinsiu, bet artimųjų žodžiai priklausomybę patiriančių asmenų neveikia. Ko tik nebūna išbandę šeimos nariai, pradedant grasinimais, kad namo neįleis, baigiant meilės prisipažinimais… Liūdna, bet tai nedaro jokio poveikio. Priklausomybę patiriantiems asmenims šeimos narių žodžiai skamba kaip fonas: nors ir grasina neįsileisti girto į namus, naktį vis tiek duris atrakina, o ryte sultinio įpila, drabužius išplauna ir išlygina, tai kodėl turėčiau negerti?“

Taigi iš kunigo lūpų nuskamba šiek netikėta ir šokiruojanti išvada: būtent netinkamas šeimos narių elgesys ir gali leisti artimo žmogaus priklausomybei tarpti daugelį metų. Siekiant tai pakeisti, jau kuris laikas dirbama ir su priklausomų asmenų artimaisiais (tarkime, alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija „Al-Anon“ vienija panašaus likimo žmones, kurie gauna žinių ir patarimų, kaip gyventi šalia girtaujančių asmenų, keisti savo, o laikui bėgant – ir jų elgseną). Taigi kartais pakeliui link norimo pokyčio reikia visai nedaug: pasirūpinti savimi ir liautis aptarnauti girtaujantį asmenį.

Iliustruodamas šį teiginį K.Dvareckas pasakoja apie vieną motiną, kuri daug metų kentė į narkomanijos liūną įklimpusio sūnaus psichologinį ir fizinį terorą: „Jai negelbėjo niekas, todėl nusprendė įsiklausyti į mūsų bendruomenėje išgirstą patarimą – nustojo skalbti ir gaminti valgį. To pakako, kad sūnus susierzintų ir išjudėtų.“

Pašnekovo teigimu, gyvendamas su sergančiu asmeniu ilgainiui ir pats imi elgtis liguistai: prisiimi atsakomybę už jo žodžius, veiksmus ir pan. Blogiausia, ką artimas žmogus gali padaryti, yra gesinti pasekmes. Pavyzdžiui, įvykus eismo įvykiui gelbėdama neblaivų vairuotoją žmona sutinka prisiimti atsakomybę ir praranda savo vairuotojo pažymėjimą, o vyrui toliau sudaromos sąlygos sėkmingai girtauti. Todėl tikėtina, kad ir ateityje jis sės prie vairo neblaivus.

Nuo priklausomybės kenčiančiam asmeniui ir taip sunku (toks asmuo sunkiai susieja savo pasirinkimą su pasekmėmis, taigi jei žmogus buvo atleistas iš darbo, tikėtina, jog tvirtins, kad į jo vietą buvo pasodintas vadovo pažįstamas; jei prarado teises – sakys, kad policija be reikalo prisikabino ir pan.), o jei dar artimieji darys meškos paslaugą, žmogus įstrigs ilgam.

Viena didžiausiu bėdų, pasak K.Dvarecko, ta, jog kalbėdami su priklausomybę patiriančiais asmenimis sveiki visuomenės nariai nenori suvokti, kad šie serga. „Dažnai nusiviliama, nes žmogus pažadėjo negerti, o vis tiek nesiliauja… Gal jis ir stengėsi, bet juk negali kaltinti sergančiojo. Deja, didžioji dalis artimųjų to nesuvokia“, – apibendrina pašnekovas ir priduria, jog ilgą laiką žmogui vartojant psichotropines medžiagas ar alkoholį pažeidžiamos smegenys, o tam, kad jos atsigautų, reikia laiko.

Septintus metus Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ laikinuosiuose namuose dirbanti psichologė Elžbieta Malūnavičienė antrina, kad smegenyse formuojantis naujiems įpročiams (žinome, kad negalime eiti per gatvę degant raudonai šviesoforo šviesai, bet ne visada šių taisyklių laikomės) natūralu prisiminti ir senuosius, taigi atsiranda rizika paslysti (tai patiria apie 80 proc. iš priklausomybių besivaduojančių žmonių), bet niekada nevėlu sugrįžti į pratęsti gydymą.

Žinant, kad mūsų šalyje vienam šalies gyventojui per metus vidutiniškai tenka 15,2 litro alkoholio, aiškinti, kodėl tiek daug žmonių patiria psichikos ir elgesio sutrikimų, lyg ir nebereikia.

Kaip pastebi Valstybinio psichikos sveikatos centro Priklausomybės ligų skyriaus psichologė Lina Ignatavičiūtė, Lietuvoje alkoholizmo problema gerokai didesnė, nei atskleidžia statistika: „Kadangi priklausomybė vystosi gana ilgai, jau kuris laikas pastebima itin niūri tendencija: nuo priklausomybių kenčiantys asmenys, net ir patirdami psichozes, nesikreipia į medikus (siekia, kad neliktų įrašų asmens medicinos bylose), taigi su egzistuojančia problema užsidaroma namie, o tai labai pavojinga.“

Kaip matyti iš Lietuvos statistikos duomenų, šalies kaimuose prasigėrusių asmenų problema, priešingai, nei įprasta manyti, šiandien gerokai mažesnė nei mieste. Specialistai linkę tai aiškinti mažesniu alkoholio prieinamumu (parduotuvės įsikūrusios atokiau nuo gyvenviečių, darbo laikas neprilygsta didiesiems prekybos centrams), o mieste panašių sunkumų nekyla.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės pavaduotojas Antanas Matulas mano, kad ši praktika itin pasiteisintų ir mieste. Dar labiau apribojus alkoholio prekybą iki tam tikros valandos ir pardavinėjant jį tik tam skirtose, specializuotose parduotuvėse, tikėtina, mažėtų geriančių ir priklausomybių bei psichozių šiandien dėl to patiriančių asmenų.

Kaip „Veidą“ patikino jau penkerius metus nuo tėvo alkoholizmo kenčiantis sūnus (redakcijai vardas žinomas), tokių sprendimų labai reikia. Pasakodamas savo istoriją pašnekovas atskleidė, kad jo gimdytojas jau seniai ir vairuotojo pažymėjimo netekęs, bet jam tai nėra kliūtis, trukdanti nusipirkti alkoholio, – juk galima nuvažiuoti ir dviračiu. „Visos šeimos šventės ir ypatingesnės progos baigiasi jo psichozėmis. Nebeturime kantrybės nei mama, nei aš. Kartais net laukiame, kad užgertų ir eitų miegoti“, – prisipažino jaunuolis.

Tokių istorijų, kunigo K.Dvarecko teigimu, Lietuvoje ne viena ir ne dvi: „Kai kada antrai pusei toks sutuoktinio įprotis net patogus: galima apžaisti, kad neištaškytų viso šeimos biudžeto, o kai išsiblaivo, vėl jaučiasi kaltesnis už kaltą, neturi šeimoje jokio balso, taigi labai patogu. Per mano darbo praktiką yra pasitaikęs ne vienas atvejis, kai iš alkoholizmo liūno išlipusį sutuoktinį žmona paliko ir išėjo ieškoti kito vargšiuko.“

Ieškant atsakymų, kokios gi priežastys verčia lietuvius tapti alkoholio vergais, priežasčių galima rasti daugiau nei vieną. Kad ir ką kaltintume – sovietmečio palikimą, visuomenės susvetimėjimą ar negebėjimą perlipti per sustabarėjusius kompleksus, nepaneigsime, kad dažną lietuvį nuo lopšio iki kapo duobės lydi alkoholis. Tik jo pavartojus atsiranda iki tol neturėtos drąsos išreikšti jausmus, pabendrauti ir pan.

Ilgą laiką su priklausomybėmis dirbęs psichologas Arūnas Žiedelis alkoholizmą apibūdina kaip lėtinę, progresuojančią ir mirtį sėjančią visuomenės ligą. „Jei žmogus pats savyje neranda motyvacijos, ir specialistas mažai kuo padės, todėl kartais norint atsitiesti būtina pasiekti dugną“, – apie akis badančią savižudybių ir psichozių statistiką Lietuvoje kalba specialistas.

Paklaustas, kokiomis mintimis tuo metu vaduotis tokio žmogaus šeimos nariams, psichologas primena, kad ne visuomet reikia kankintis drauge: „Svarbu, kad prisimintumėte, jog kiekvienas jūsų pasirinkimas turi savo kainą. O jei ryžotės, neturėtumėte užsidaryti su šia problema vienumoje – galima jungtis į savipagalbos ir palaikymo grupes nuo priklausomybių kenčiantiems artimiesiems ir pan.“

O štai gerai žinomas gydytojas toksikologas dr. Robertas Badaras, ne vieną ištraukęs iš mirties nagų, kalba apie genetinę alkoholizmo priežastį. Galbūt ji ir neturi lemiamos įtakos, bet šis veiksnys neabejotinai labai stiprus. „Jei žmogus turi įgimtą polinkį, užtenka gyventi netvarkingai, ir bėdos prasidės. Kaip žinome, priklausomybė – menkos savivertės liga. Taigi ir susirgimo priežasčių visa kupeta“, – tikina specialistas. Tačiau jis, kaip ir dauguma kalbintų „Veido“ ekspertų, mano, kad netrukus Lietuvą pasieks nauja priklausomybių banga, kurią sukels psichotropinių vaistų vartojimas.

JAV jau niekas nebekalba apie narkomaniją – netrukus ir Lietuva tai pajus. Nors jau ir šiandien esama atvejų, kai nuo priklausomybių gydomam pacientui per dieną paskiriama išgerti iki 14 tablečių.

Paklaustas, kas tokio blogo buvo nutikę, kad teko gerti tiek vaistų, žmogus mini jautęs kaltę, nerimą ir gėdą. Bet kas to nejaučia? Taigi kai kada tenka ieškoti, kas išplautų žmogaus organizmą nuo per didelių vaistų kiekių.

VU Farmakologijos katedros lektorius farmakologas Kostas Ivanauskas sutinka, kad jau kuris laikas lietuviai suvartoja nepaprastai didelį kiekį vaistų (vien 2009–2013 m. laikotarpiu antidepresantų vartojimas šalyje išaugo apie tris kartus). Nieko keista, nes medikai savivaliauja išrašydami receptus, todėl Lietuva pagal antidepresantų vartojimą lenkia kaimynines Estiją ir Latviją.

Raminamųjų vartojimo skirtumus sako pastebintis ir K.Dvareckas: „Anksčiau per laidotuves žmonės stovėdavo nuo ašarų šlapiomis akimis, o šiandien žiūri apspangusiu žvilgsniu. Vaikai, norėdami gero, po tėvo mirties prigirdo motiną raminamųjų, taigi tiek laidotuvių procesą, tiek gedėjimą ji tarsi prasapnuoja, o kai pradeda busti, pasijunta vienui viena: nebėra kam nei paguosti, nei ašaros nušluostyti.“

Paklausti, kas gelbėtų Lietuvai artimiausiu metu mėginant išbristi iš alkoholizmo ir kitų priklausomybių liūno, „Veido“ skaitytojų apklausoje dalyvavę asmenys mini alkoholio prekybos ribojimą (39.8 proc.) bei antialkoholinę reklamą ir švietimą (28,4 proc.). Taigi norisi tikėtis, kad įstatymų projektai dėl šių klausimų neužsigulės kanceliarijų stalčiuose ir jau kitąmet gyvensime blaivesnėje, visuomenę geriau nuo svaigalų apsaugančioje Lietuvoje.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Komentaras

Antanas Matulas, Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės pavaduotojas

Kas bent kiek domisi sveikos gyvensenos politika, sutiks, kad Lietuvoje alkoholio suvartojama gerokai per daug: kas trečia mirtis mūsų šalyje siejama su alkoholio, o kas penkta – su tabako vartojimu. Svarstant, kada tokia situacija susiklostė, tenka prisiminti 2000-uosius, kai ir buvo liberalizuota alkoholio reklama ir prekyba visą parą. Daugiausia tai ir lėmė 2007 m. smarkiai Lietuvoje išaugusį psichozių skaičių (100 tūkst. gyventojų teko 12 psichozių).

Šiandien mūsų šalyje veikia per 19 tūkst. alkoholio pardavimo taškų (viena parduotuvė tenka vidutiniškai 150 gyventojų, o Estijoje – 400, Skandinavijoje – 2 tūkst. gyventojų). Norėdami šią situaciją keisi, turėtume atsižvelgtume į Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas, o tai reikštų, kad turėtume atsisakyti bet kokios alkoholio reklamos. Suvokus, kad tai pirmoji sveikatos ir demografijos problema Lietuvoje, Vyriausybė turėtų uždrausti jo reklamą.

Taip pat vertėtų mažinti alkoholio prieinamumą: pakaktų jį pardavinėti tik specializuotose parduotuvėse, į kurias nebūtų įleidžiami nepilnamečiai. Smarkiai prie teigiamų pokyčių prisidėtų ir alkoholio pardavimo ribojimas asmenims iki 20 metų. Tarkime, Švedijoje asmenys iki 20 metų gali įsigyti tik 3,5 laipsnio stiprumo alkoholinių gėrimų. Išeitimi galėtų tapti ir geroji prancūzų ar šveicarų patirtis, šiuo atveju kalbama apie gerokai trumpesnį parduotuvių darbo laiką. Didžioji dalis mūsų žmonių tingūs, taigi tikėtina, kad, nespėję po darbo nusipirkti svaigalų, atidės tai kitam kartui.

Kad panaši praktika veiksminga, galime įsitikinti prisiminę dar ne taip seniai Lietuvoje įsigaliojusį draudimą rūkyti viešosiose vietose (per metus rūkalių sumažėjo iki 4 proc.). Šiuo metu Seime esu užregistravęs ir įstatymo projektą dėl trimis valandomis trumpesnio alkoholio parduotuvių darbo laiko.

Jei kompleksinės priemonės įsigaliotų nuo kitų metų, sulauktume ilgai siektų pokyčių, neabejoju, kad mažėtų ir alkoholio vartojimas. Negalime ilgiau klampinti savo gyventojų, būtina formuoti sveikesnio gyvenimo tradicijas.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako ilgametis Klaipėdos priklausomybės ligų centro psichiatras Vladimiras Šupinis.

VEIDAS: Kaip patartumėte elgtis nuo priklausomybių kenčiančių žmonių artimiesiems?

V.Š.: Visuomet verta skatinti nuo vienos ar kitos priklausomybės kenčiantį asmenį ieškoti pagalbos, taip pat pasidomėti, ką gydytojas jam patarė, nes ligos paveikto asmens supratimas gali būti kitoks. Kuo labiau įsitrauksite į pagalbos procesą, tuo didesnė tikimybė, kad galėsite jam padėti. Juk taip pat elgtumėtės artimąjį ištikus širdies infarktui.

VEIDAS: Gana dažnai nuo girtavimo kenčiančių asmenų artimieji nebežino, kaip su artimuoju bendrauti, nes visos jų kalbos yra bergždžios. Kaip reikėtų elgtis?

V.Š.: Jei žmogus pats nebepajėgia nutraukti girtavimo, tai rodo ligotą jo būseną. Tokiais atvejais kvalifikuota pagalba būtina. Vertinant situaciją reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip žmogus vertina savo problemą: mato ir supranta ją ar neigia? Mūsų siekis – kad pacientas pradėtų save vertinti kritiškai, suvoktų ligos esmę ir nebegertų. Kaip pavyzdį paminėsiu moterį, kuri šiandien atėjusi į konsultaciją išsakė rūpestį, kad alkoholį vartoja nebe taip kaip anksčiau. Išsiaiškinome, kad ji geria ir sunkiai kontroliuoja savo elgesį. Pokalbio metu aptarėme, ką darysime, tačiau ji pripažino, kad pati nebesusitvarko, taigi yra pasirengusi priimti pagalbą. Savo priklausomybę pripažinęs asmuo yra pasiruošęs gydytis, kartu jis nebesijaučia vienas ir suvokia, kad vilties yra.

VEIDAS: Su asmenimis, kenčiančiais nuo priklausomybių, dirbate daugiau nei 40 metų. Ar galėtumėte išskirti, kokiems žmonės didžiausiai kyla rizika paslysti?

V.Š.: Priklausomybė išsivysto tam tikro tipo asmenybėms: dažnu atveju – kenčiantiems dėl nevisavertiškumo komplekso, nebrandos, esant psichikos sutrikimams. Alkoholis – visų pirma mūsų psichiką veikiantis ir keičiantis veiksnys. Ilgainiui asmenys, vartojantys alkoholį, ima patirti praradimų – tiek emocinių, tiek fizinių ar jausminių. Toli gražu ne visi besikreipiantieji įvardija priežastį, dėl kurios atėjo, bet svarbiausia, kad įvyko lūžis ir žmogus išsijudino.

VEIDAS: Kaip derėtų vertinti situacijas, kai iš priklausomybės besivaduojantis žmogus vėl atkrinta?

V.Š.: Artimieji turėtų žinoti, kad gali taip atsitikti. Net jei žmogus ir labai stengiasi, įveikti ligą ne taip paprasta. Kai kada iš tam tikrų simptomų galima numatyti artėjantį atkritį: sutrinka miegas, emocijos, svyruoja nuotaika ir pan. Pastebėjus šiuos ženklus reikėtų žmogų paskatinti kreiptis konsultacijos į psichologą ar psichiatrą. Kai kada pakanka vien pokalbio, o kartais skiriamas ir medikamentinis gydymas.

VEIDAS: Kuo pavojinga negydoma priklausomybė nuo alkoholio?

V.Š.: Negydoma ji sukelia psichikos ir somatinius sutrikimus, trumpina gyvenimo trukmę, kenkia gyvenimo kokybei. Kai kada pablogėjus sveikatai žmogus išsigąsta ir ateina prašyti pagalbos pats. Baisiausias pirmas žingsnis, tačiau pamatęs, kad su juo kalbamasi, patariama, klausomasi, nuo priklausomybės kenčiantis asmuo ryžtasi keistis.

VEIDAS: Kaip manote, kas lėmė, kad mūsų šalyje alkoholis vartojamas taip nesaikingai?

V.Š.: Nesaikingas alkoholio vartojimas ir iš to plaukiančios priklausomybės neatsiejamos nuo tautos tradicijų. Nė viena šeimos šventė lietuvių šeimoje nepraeina be „laistymo“, kita vertus, priklausomybės egzistuoja tiek, kiek ir pati žmonija, klausimas, kaip mes su jomis elgiamės, kiek sąmoningi esame, kiek gebame save kontroliuoti.

Gyvenimo planavimas. Nors daugelis visuomenės narių nuolat apsiginklavę teiginiu „neturiu laiko“, dar nereiškia, kad iš tiesų jo neturi. Perskirsčius prioritetus ir išgryninus tai, kas svarbiausia, situacija gali netikėtai keistis.

„Jei sekate madą, tikriausiai jau pasimatavote laiko neturėjimą? Dar nespėjote? Turėtumėte suskubti, ypač jei norite atrodyti svarbi ir autoritetinga persona“, –  juokauja psichologė, psichoterapeutė Genovaitė Petronienė, sakydama, kad turėti laiko šiuo laikmečiu itin nepopuliaru, nes visuomenės akyse mažėja jūsų autoritetas, populiarumas ar net honoraras.

Mokslininkai sutaria, kad tokiu chaotišku laikmečiu tinkamai planuoti laiką geba tik itin stiprios ir žinančios, ko nori iš gyvenimo, asmenybės, o dauguma, deja, plaukia pasroviui.

„Vis rečiau, bet dar pasitaiko harmoningų asmenybių, kurios geba tinkamai paskirstyti savo dienotvarkę, taigi laiko užtenka ir šeimai, ir darbams, ir draugams. Deja, aplinkiniai į tokius žmones žiūri labai nepatikliai. Didžioji dalis visuomenės linkusi persidirbti arba nusivažiuoti į kitą kraštutinumą – nenorą dirbti (bedarbiai, išlaikomi antrųjų pusių, ir pan.). Asmenybių, kurios aistringai dirbtų, o paskui su tokiu pat atsidavimu ilsėtųsi, mūsų visuomenėje vienetai“, – laiko neturėjimo ir negebėjimo atitrūkti nuo darbinių nuotaikų net laisvadieniais tendencijas įžvelgia G.Petronienė.

Apie vis labiau išsitrinančias darbo ir laisvo laiko ribas kalbanti psichologė neslepia, kad daugėja žmonių, kenčiančių nuo neribotų darbo valandų: „Su darboholikais pačių įvairiausių dalykų nutinka, vienas populiariausių pastaraisiais metais – vadinamasis chroniško nuovargio sindromas. Simptomai labai panašūs į depresijos: žmogui nieko nesinori, gyvenimas praranda savo žavesį, jaučiamas nuolatinis nuovargis, o sustoti  ir atsikvėpti kasdienybė neleidžia. Vis kartojama, kad galimybės sustoti nėra.“

Psichologės nuomone, šiuo atveju dviejų savaitgalio dienų poilsiui išties nebepakanka: žmogus nebesugeba pailsėti, todėl jam reikia bent mėnesį skirti sau, pasidžiaugti gamta ir ramybe. Tačiau kol dar neperdozuota darbų, reikėtų kruopščiai peržiūrėti dienotvarkę – galbūt efektyviausias ir produktyviausias jūsų valandas vagia esantieji aplink?

Plepūs kolegos, gerokai ilgesnės ir dažnesnės, nei turėtų būti, kavos pertraukėlės ar nuolat į kabinetą užsukantys interesantai gali būti priežastis, kodėl tenka užsisėdėti prie darbų ar grįžti su neatlikta jų našta į namus.

Nuo to itin gerai gelbsti įžvalgumas ir gebėjimas karščiausius dienos darbus atlikti tuo metu, kai ramiausia (anksti ryte, o gal kaip tik į pavakarę, kai susirinkimai jau nutilę ir visi interesantai išsiskirstę). Žinoma, labai griežtas laiko planavimas nėra pati geriausia išeitis, tačiau bent jau minimalus būsimos dienos planelis yra tai, kas padeda judėti į priekį ir nepasimesti tarp užgriuvusių reikalų.

Bene didžiausiais kliuviniais, ryjančiais mūsų laiką, ekspertai vadina socialinius tinklus ir naršymą juose, taip pat nuolatinį dirsčiojimą į elektroninio pašto laiškų dėžutę. Jei tik yra galimybė, geriausia tam skirti numatytas valandas ryte ir vakare – taip laimėsite galimybę susikoncentruoti į kažkurią vieną veiklą.

„Jei norite rasti laiko tam, kas šiuo metu jūsų gyvenime svarbiausia, ir siekiate, kad nuo to nenukentėtų darbas ir šeima, būtina mokytis, kaip elgtis su laiku“, – įsitikinęs verslo valdymo konsultantas Saulius Jovaiša.

Aukščiausio lygio vadovus profesiniais klausimais konsultuojantis pašnekovas atskleidžia, kad problemų dėl laiko planavimo dažnai kyla tuomet, kai žmogus pervargsta ir praranda prasmės pojūtį (nebetiki tuo, kuo užsiima).

„Kai kurie mūsų į darbus įninka per smarkiai vien tam, kad nepastebėtų kasdienių problemų, pašlijusių tarpusavio santykių ir pan. Dažnai tai trunka gana ilgą laiką, kol pablogėja sveikata arba kol pasiekiama branda, – tuomet atrandama būdų, kaip perskirstyti prioritetus. Daugelis Lietuvos vadovų savo gyvenimą suvokia kaip verslo darymą ir į šį procesą įsitraukia nepaprastai stipriai, net patikėję savo pareigas įpėdiniui dar kurį laiką kankinasi ir patarinėja“, – apie dažnai matomus pavyzdžius pasakoja S.Jovaiša.

Daugelį metų gyvenant tik savo verslu, persiorientuoti ir rasti laiko sau, savo pomėgiams daugeliui nėra taip paprasta, tačiau jei pasiseka, nustebina daug malonių atradimų.

Paklaustas, ar tiki teiginiais, kad vienai ar kitai veiklai žmogus tiesiog neranda laiko (atidėlioja ilgesnį vakarą su vaikais, apsilankymą sporto klube ir pan.), verslo valdymo konsultantas sako, jog daliai tiesiog patogu „operuoti“ šia sąvoka, o dalis išties nemoka reikiamai paskirstyt laiko limitų. „Mano darbo praktikoje matomi verslininkų pavyzdžiai rodo, kad įprastai kitas jų veiklas nukonkuruoja noras uždirbti, investuoti ir pan.“, – aiškina S.Jovaiša.

Svarstydama, ar Lietuvoje kada aprims šiuo metu taip įsisiūbavęs greitas gyvenimo tempas, G.Petronienė tikina, kad italai, ispanai ar prancūzai ir šiandien geba rasti laiko norimiems užsiėmimams, pietums ar pokalbiams su draugais gurkšnojant vyną. „Daugiausia tai nulemta tautos kultūros ir mentaliteto, – neabejoja psichologė. – Deja, Lietuvoje to dar negreit sulauksime. Mūsų tautiečių psichologija paremta vergo samprata: lekiama, skubama, dirbama, kol nebeapeinama, o pasidžiaugti dažniausiai taip ir nebelieka kada. Tarkime, rusams toks darboholizmas nėra būdingas.“

Ši tendencija pastebima netgi kai kalbama apie vaikų auklėjimą: tėvai moko savo atžalas paklusti (jiems, mokytojams, paskui viršininkams, ir taip be pabaigos), tai ar reikia stebėtis, kad nesame laisvi savo dvasia? O kur dar kapitalistinės vertybės, skatinančios dirbti ir uždirbti, nes tik taip esi kažko vertas ir naudingas. Psichologė svarsto, kad gal Lietuvai tapus stipresne ir turtingesne šalimi tai gali keistis, bet kol kas esame gyvi karjeros planavimu ir dirbame, kol galime.

Labai taikliai modernios civilizacijos primestą beprasmybę ir dvasinės tuštumos pojūtį, kylantį iš tokios kasdienybės, atskleidė JAV kino režisieriaus ir aktoriaus Sidney Polako 1969 m. sukurtas filmas „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“.

Būtent tai ir stebime Lietuvos visuomenėje: darbštūs ir savęs pakankamai neįvertinantys piliečiai dirba tol, kol yra pakeičiami jaunesniais ir perspektyvesniais. Tai skatina susimąstyti ir atsakyti sau į esminį klausimą: ar verta dirbti žmogui, kuris tavęs nevertina? Juk tai pats tikriausias laiko, gebėjimų ir sveikatos švaistymas.

Iraniečių šeimoje gimęs kompanijos „Google“ naujų verslų plėtros vadovas Omidas Scheybani teigia, kad gyvenime labai svarbu užsiimti tuo, kam jauti aistrą, ir nešvaistyti laiko darbams, kurių iš tavęs tikisi visuomenė. Neatsakę sau į esminį klausimą, kas man sekasi geriausiai, daugelis žmonių gyvenime veikia ne tai, dėl ko degtų aistra ir kas rytą keltųsi degančiomis akimis.

Aišku viena: gyvenimas per trumpas nerasti laiko tam, kas mums svarbiausia. O pradėti visuomet galima nuo esminio klausimo ir plano: ką darysime, kad laiko ir noro būtų daugiau, nei turime šiandien?

Gal tuomet po gero dešimtmečio šiuo metu Lietuvoje taip stipriai juntami globalizacijos bruožai sušvelnės, o itališkas gyvenimo tempas, kuris atrodo kaip nesibaigianti laisvadienio popietė, pakeis iki šiol Lietuvoje besitęsiantį skubėjimą.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentas dr. Antanas Kairys.

VEIDAS: Kuo skiriasi šiandienos ir prieš šimtą metų gyvenusio žmogaus darbo dienos planavimas?

A.K.: Šiandien gyvenama gerokai kitokiu gyvenimo ritmu nei prieš šimtmetį. XIX a. kaime saulei patekėjus ir pašėrus gyvulius darbai tekėdavo ramiai, be jokio blaškymosi. Niekas nedirbdavo vienu metu dviejų ar trijų darbų, būdavo aišku, kada diena prasideda, o kada pasibaigia. Tačiau šios ribos tapo labai santykinės įžengus į informacinę postmodernistinę visuomenę. Iki tol ramiai tekėjęs laikas tarsi subyrėjo į šipulius – šiandien vienu metu sugebame atlikti keletą veiksmų: ir telefonu kalbame, ir rašome, ir pan. Dauguma profesijų tapo labai neapibrėžtos: kūrybiniams darbuotojams planuojant savo laiką, darbo diena kartais nusitęsia į vėlyvą vakarą ar naktį, nedirbama savaitės viduryje, tačiau tam skiriama viena iš laisvadienio dienų.

Viena vertus, toks lankstumas sveikintinas, bet būtent dėl jo žmonės netenka asmeninio laiko. Darbo diena nuo gamyklos švilpuko iki gamyklos švilpuko nebeegzistuoja, o tai pratrynė griežtą ribą tarp darbo ir laisvalaikio.

VEIDAS: Ar sutiktumėte su mintimi, kad žmonės vis daugiau laiko skiria darbui, vis vėliau užveria biuro duris, taigi šeimai ir laisvalaikiui laiko lieka vis mažiau…

A.K.: Mokslininkai pastebi, kad dabartinė karta vis mažiau laiko skiria socialiniam bendravimui, ir tai tampa didele visuomenine problema. Laiką, kurį būtų galima skirti artimiems žmonėms ar tarpusavio santykių stiprinimui, suryja darbas arba mintys apie jį. Taigi kartais nė nedirbama, tačiau mintys apie tai, ką reikės padaryti, nepalieka asmens ramybėje visą savaitgalį. Bet pakanka sau priminti: darbas anksčiau ar vėliau pasibaigs, o kas tada liks? Greitas gyvenimo tempas prisideda prie to, kad darbai tampa vis nestabilesni, projektiniai ir trumpalaikiai, taigi būtent socialinė sfera gali šioje vietoje pasiūlyti tam tikrą atsvarą. Prieš skubant viską atiduoti darbui verta savęs paklausti, ar jis išties gali pakeisti artimiausią mano ateitį.

VEIDAS: Kaip manote, kas lemia vis ilgiau nusitęsiančią ir, regis, jau ribų neturinčią darbo dieną (dažnai darbai pratęsiami namie, savaitgaliais ir pan.)?

A.K.: Kai kuriose įmonėse įprasta dirbti iki „nukritimo“, intensyviai ir ilgai, taigi pasitaiko, kad 17 val. iš darbo išeinantys darbuotojai gali būti vadinamai baltomis varnomis. Kai kada užsilikti biure ilgiau gali priversti ir socialinė aplinka, kitas dalykas – draugų įtaka (jei sužinos, kad biure esu tik iki 17 val., nuvertins – pažiūrės kreivai ir sakys: et tik popieriukus dėlioja), šiuo atveju kalbame apie įvaizdžio arba organizacinės kultūros dalykus. Tačiau nuolat dirbant kyla rizika perdegti viena ar kita veikla, tai gali turėti ir neigiamos įtakos sveikatai.

Psichologų siūlomos technikos, kaip tinkamai planuoti savo laiką, gana veiksmingos ir paprastos, bet tik tuomet, jei paisoma savidisciplinos ir gebama susikoncentruoti į esamą veiklą. Būtent tai ir vadinama sunkiąja laiko planavimo dalimi (dėl to, kad viena ar kita veikla gana monotoniška, nukrypstama į kur kas malonesnius užsiėmimus: pokalbius su kolegomis, naršymą socialiniuose tinkluose ir pan.).

VEIDAS: Pastaruoju metu daug diskutuojama apie tai, kad kūrybinių darbuotojų įsitraukimas į vieną ar kitą veiklą tarsi ištrina darbo biure valandas, tačiau, tarkime, valdininkų valandos spartesnio pagreičio taip ir neįgavo…

A.K.: Tiesa, ir šiuolaikinėje visuomenėje netrūksta žmonių, turinčių per daug laisvo laiko ir nežinančių, kur jį padėti. Kiekvienas, gerai apsižvalgęs savo aplinkoje, tokių žmonių, matyt, pastebėtume. Esminis jų klausimas, 17 val. užvėrus valstybinio darbo duris, ką veikti. Taigi ir šiandien ne visi gyvena pagal aktyvų ir įtemptą gyvenimo ritmą, jo išryškėjimą Lietuvoje siečiau su perėjimu nuo pramoninės gamybos prie informacinės, žinių visuomenės. Informacinės technologijos lėmė pakitusią darbo organizavimo tvarką, atsiradusį lankstumą ir po truputį ėmė ardyti anksčiau vyravusį nuoseklesnį mūsų visų gyvenimo būdą.

VEIDAS: Tačiau, sutikite, nesibaigiančios darbo valandos – puikus pabėgimo planas (kad ir nuo ko bėgi – nuo savęs, nenorimos kompanijos ar tiesiog nepageidaujamų minčių).

A.K.: Nuolatinis užimtumas išties padeda pabėgti nuo nepageidaujamų minčių ar žmonių. Netgi tie asmenys, kurie mėgina išsivaduoti iš vienos ar kitos priklausomybės, renkasi daug dirbti. Įsitraukimas leidžia bent jau kuriam laikui pasislėpti nuo problemų gausos. Tiesa, jei nenorite prarasti socialinių ryšių, žmonėms reikėtų paaiškinti, kada artimiausiu metu būsite jiems dėmesingesnis, nes po ištartų trijų „ne“ jūsų telefonas gali daugiau ir nebesuskambėti.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Svajonę ūkininkauti taip, kaip kadaise ūkininkavo jos seneliai ir proseneliai, ūkininkė Dalia Ėmužytė (50 m.) ekologiniame ožkų ūkyje realybe pavertė per 19 metų. Širvintų rajono Griciūnų kaime jos įkurtas ekologinis ožkų ūkis šiandien vertinamas kaip itin modernus ir šiuolaikiškas.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Be ožkos pieno ir pačios spaustų 56 rūšių sūrių, D.Ėmužytė sostinės Tymo turgelio ir Kauno pirkėjams kiekvieną savaitę siūlo ir ožkienos. Stirnieną primenanti ožkų mėsa priskiriama dietinės mėsos klasei, tačiau, priešingai nei ėriena ar aviena, gardi valgoma ir šalta.

„Svarbiausia gaminant patiekalą iš ožkienos, kaip ir iš kitos liesos mėsos, druską berti pabaigoje, antraip mėsa bus kieta. Dalis medžiotojų, ruošiančių žvėrieną, vis dar daro šią klaidą“, – pasakoja vieno didžiausių ožkų ūkio savininkė ir sūrių gamintoja, kasmet organizuojanti gurmanų festivalį.

Į Griciūnų kaimą, kuris nuo Vilniaus – kone ranka pasiekiamas, D.Ėmužytė atsikėlė paveldėjusi senelio žemes. Dar studijuodama Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) Dalia aktyviai dalyvavo aplinkosaugos veikloje.

„Mąsčiau apie pasekmes. Kas atsitinka, kai žmogus geria antibiotikais gydomų gyvulių pieną, valgo sūrį, mėsą? Kai suserga, vaistai nebepadeda“, – prisimena pradžią ūkininkė, vadinanti save ekologe iš įsitikinimo.

Vilniuje gimusi ir augusi, tačiau visą laiką mačiusi save kaime, į Vokietiją Dalia keliavo užsidirbti ūkio pradžiai. Po kelerių metų grįžo su santaupomis, bet sudaužyta širdimi: meilė vedusiam vokiečiui baigėsi.

Laimingo šeimos gyvenimo pašnekovei nepavyko susikurti ir Lietuvoje – skaudžiai išduota, liko su mėnesio kūdikiu ant rankų. Nepritapusi prie gyvenimo mieste, ji su kūdikiu persikėlė į apšepusį namą be vandens ir elektros Širvintų rajono laukuose ir nusprendė sekti močiutės pėdomis – pagal senovinį receptą gaminti sūrius.

Iš pradžių nusipirko 10 baltųjų čekų ožkų ir vieną ožį. Šią veislę pasirinko neatsitiktinai, nes ožkos duoda daug pieno ir yra nereiklios pašarams. Kitas pranašumas – šių ožkų pienas neturi specifinio kvapo.

Istorija, primenanti pasaką, nežadėjo nieko gero: nei ožkų melžti, nei elgtis su besiožiuojančiomis augintinėmis Dalia nemokėjo. Ašaromis aplaisčiusi įkurtuvių kaime pradžią, pamokų sėmėsi iš mamos.

Sėkmę lėmė pasitikėjimas savimi

Niekas iš aplinkinių Dalios užmojais netikėjo, bet ji nepasidavė, laikėsi savo: kiekvieną uždirbtą litą investavo į sūrių gamybą, pirko technikos, didino ožkų bandą. „Nenuleidau rankų net tada, kai vieną po kitos atmetė mano paraiškas ES paramai gauti. Saulė nušvito, kai Žemės ūkio ministerijai ėmė vadovauti Kazys Starkevičius. Buvusi ministrė vykdė kitą politiką. Jai nerūpėjo tokie smulkūs ūkiai kaip mano“, – prisimena daugiau nei 600 ožkų, avių, sportinių žirgų savininkė.

Pasinaudojusi ES parama ji atidarė 144 810 eurų kainavusią sūrinę, kuri pagaliau leido sudurti galą su galu. Taip pat įsirengė mėšlidę, paramos lėšų gavo ir aptvarui statyti, ir keliui į ūkį asfaltuoti. Ūkis tapo pavyzdinis, o Dalia ėmė skaičiuoti pelną.

Šios svajonės ji siekė kone du dešimtmečius. „Buvo metų, kai diena iš dienos su sūnumi ir mama mitome ožkiena, kuri jau per gerklę lindo: duonai pinigų nepakako. Netu­rėdama kur trauktis įsispyriau į minkštąją ir ėmiausi to, ko nebuvau mėginusi“, – pasakoja Lietuvos pieninių ožkų augintojų asociacijos pirmininkė D.Ėmužytė.

Ilgą laiką pusvelčiui savo produkciją pardavinėjusi pašnekovė netruko įsitikinti, kad tik tuomet, kai pakankamai vertini save, nusišypso sėkmė. Padidinusi ožkų produkcijos kainą iki derančios ekologiniam ūkiui, D.Ėmužytė maloniai nustebo: nusidriekė ilgesnė pirkėjų eilė, nei ji galėjo tikėtis.

Lietuvos ūkininkių draugijos pirmininkė Virginija Žliobienė tokia ūkininkės sėkme nesistebi. Jos manymu, neverkšlenantys, iniciatyvą rodantys ir labai daug dirbantys žmonės visada išsikovoja savo vietą, o D.Ėmužytės sūriai jau kurį laiką visų perkami ir giriami.

Kurį laiką juos gaminti ūkininkei talkinusi prieskonių technologė Virginija Mace­navičienė prisipažįsta tokių žmonių kaip Dalia iki tol nepažinojusi. „Ši moteris pati tikriausia vizionierė ir įkvėpimo pavyzdys aplinkiniams. Jausdama jos paramą ryžausi pradėti nuosavą prieskonių verslą. Priimdama į darbą ji žinojo, kad nedirbsiu visą laiką drauge, bet metai, praleisti jos ūkyje, pakeitė mano gyvenimą“, – pasakoja sunkiu gyvenimo metu nuoširdžią ūkininkę pažinusi V.Macenavičienė.

Būtent iš jos moteris sako išmokusi, kaip kabintis į gyvenimą. „Gali būti geriausia proga, bet jei nė pirštelio nepajudinsi – kaltink save“, – D.Ėmužytę cituoja iki šiol jos sūriams prieskonių mišinius kurianti pašnekovė.

Vartotojai ožkų produkciją dar tik atranda

Tokios ožkos pieno sūrių įvairovės, kokią siūlo ožkų karaliene praminta ūkininkė, matyt, niekur kitur Lietuvoje nerasi: desertiniai, rūkyti, brandinti, rūgštaus pieno su česnakais, kmynais, aitriosiomis paprikomis, saldaus pieno – su aguonomis, kokosais, šokoladu, razinomis, o kur dar likę nemėginti! Lyg spausti 56 rūšių sūrius būtų maža, D.Ėmužytė atidarė parduotuvę, kurioje galima įsigyti ūkyje užaugintos ar pagamintos produkcijos.

Kuo patraukė ožkų auginimas? „Širvintų rajone žemės nederlingos, o aš norėjau gyvulius auginti. Alternatyvos tebuvo dvi – avys arba ožkos. Pastarosios atrodė pelningesnės, nes melžiamos kasdien. Čekų baltosios nelepios, produktyvios, o pienas ir mėsa – labai kokybiški, skanūs“, – dėsto iš vienos ožkos 7 litrų pieno primelžianti ūkininkė.

Pasak stambaus ūkininko Ramūno Karbauskio, toks primilžis skamba kaip fantastika, kuria nepasigirs vieną kitą ožką laikantys ūkininkai. Tačiau lietuviai į ožkų pienininkystę, jo vertinimu, žiūri vis dar labai atsargiai. Užtat D.Ėmužytė neabejoja, kad jau artimiausiu metu tai keisis: gyvenimo būdas daug žmonių vers atsigręžti į primirštus produktus.

„Nemažai alergiškų vaikų jau šiandien negali mėgautis karvės pieno ledais, tad kodėl jų nepakeitus pagamintai iš ožkos pieno? Šiandien ožkos pieno produktai perkami mažiems, seniems, ligotiems žmonėms“, – pasakojo ūkininkė, jau ne vienus metus pratinanti lietuvius pamėgti ožkos pieno gaminius.

Vis naujas ožkininkystės pieno sektoriaus gaires brėžianti pašnekovė intriguoja šį pavasarį pakviesianti jau į savo pačios įkurtus svečių namus su specifine ožkų virtuve. Svečiams svetinga šeimininkė rengs ekskursijas po ožkų ūkį ir apylinkes, jai žada talkinti vietiniai medžiotojai, kviesdami į parodomąsias medžiokles.

Lietuvos kaimo turizmo asociacijos vadovas Linas Žabaliūnas sutinka, kad daugelyje šalies regionų vis dar trūksta lankytojams pritaikytų vietų, kuriose būtų galima ir ūkyje vykstantį gamybos procesą stebėti, ir degustacijoje dalyvauti. D.Ėmužytės ūkis – viena tų retų išimčių: kiekvieną į jos ūkį atvykusį šeimininkė tinkamai pasitiks, su savo augintinėmis supažindins, produkcijos ragauti pakvies.

Jos ūkyje auginamos ožkos negauna kombinuotųjų pašarų. Vasarą banda ganosi tik sertifikuotose aptvertose pievose. Prisimindama savo ūkininkavimo pradžią D.Ėmužytė pralinksmėja. Dar kol jos banda apylinkėse ganėsi laisvai, būta visokiausių nuotykių. Vieno tarptautinio renginio metu jos ožkos yra pastojusios kelią į sostinę važiuojančiam Latvijos prezidentės kortežui, o pamiškėje užsnūdęs medžiotojas pradėjo rėkti ne savo balsu, kai pabudęs prieš akis išvydo barzdotą ožio snukį.

Ožkų ūkiui prisiduria iš turizmo

Vokiečius ožkų sūriais ūkininkė jau seniai pavergė. Nišinis, netoli magistralinio kelio esantis Dalios ūkis turistams labai patrauklus. Jame jau viešėjo JAV, Izraelio, Australijos delegacijos, čia užsuka mokykliniai autobusai. Tačiau ne kiekvienas ūkininkaujantis supranta, kad atverdamas savo ūkį visuomenei gali iš to laimėti: ir žinomumą, ir uždarbį iš parduotos produkcijos. Kaimo turizmo sektoriui tai vis patraukliau ir aktualiau.

„Papildomos pajamos ūkiui visad labai reikalingos. Dažnai su manimi susisiekia turizmo bendrovės, domisi, ar priimsiu jų svečius skandinavus. Šie mėgsta atsipalaiduoti, vietinių gėrimų paragauti, tereikia tinkamai pasiruošti ir vartus į ūkį atverti. Keletą metų bendradarbiavau ir su prancūzų dėstytojais, kurie studentų atsiveža. Lietuviams dar per brangu už šią paslaugą mokėti, todėl dažnai priimu labdaringiems tikslams“, – sako ožkų ūkio savininkė, kurios didžioji dalis gaminamos produkcijos lieka Lietuvoje.

Kelių šimtų ožkų kailius šeimininkė kol kas tik sandėliuoja. Sako mėginusi bendradarbiauti su kailininkais, bet verslas nenusisekė: „Ožkų oda plona, todėl vertinama odos apdirbimo pramonėje: gaminamos pirštinaitės, rankinės, sijonai, suknelės klostės iš jos gražiai krinta. Netolimoje ateityje turiu vilties išmokti perdirbti kailius.“

Ožkas kaip įnoringas ir kerštingas įnames charakterizuojanti ūkininkė juokauja, kad tik po vieną ožką auginantieji gali sau leisti su jomis bučiuotis, o ten, kur bandos didelės, būdinga gyvulių hierarchija. Kiekviena jų turi savo vadą, o jei kyla nesutarimų, šie sprendžiami surėmus ragus.

Veislinės ožkos kaina rinkoje siekia 300, ožiukų – 250 eurų. „Mūsų produkcija brangi, ne kiekvienas ją įperka ir mėgsta, bet per tiek metų jau turime ištikimų pirkėjų“, – pasakoja ūkininkė, už bet kurios rūšies ožkos pieno sūrį prašanti 2 eurų.

Įprastai Dalios darbo diena ūkyje trunka 18 valandų. Atrodytų, žiemą darbo mažiau, nes ožkos duoda mažiau pieno. Tačiau tuomet jos ima vesti jauniklius, ir Dalia negali palikti tvarto, nes ožiukams reikalinga priežiūra. Darbai kaime niekada nesibaigia. Šeimininkė juokauja, kad šventinių ir laisvų dienų ūkininkams nebūna.

Ar pavargusi, ar nemigusi, ar prastai besijaučianti – vis tiek turi kas rytą ir vakarą melžti ožkas. Su mama ir sūnumi ūkyje įsikūrusios pašnekovės rytas žiemą prasideda gerokai vėliau, apie 6 val., nei vasaros – 4 val. Vartytis lovoje iki pietų jai neleidžia augintiniai ir šviežios produkcijos lūkuriuojantys pirkėjai. Didesniais ožkų produkcijos gurmanais moteris vadina kauniečius, pas kuriuos ir skuba kiekvieną šeštadienį.

Geriausias įvertinimas – svečių čepsėjimas

Labiausiai Dalia mėgsta kurti naujus sūrių receptus. Vienas tokių – „Vegetariškas lašinys“, rūkytas sūris, be kurio D.Ėmužytės sūrių asortimentas jau neįsivaizduojamas.

Per sūrių gamybą atsiskleidžia šeimininkės kūrybingumas, o jei jos kūrinius su pasimėgavimu šveičia italai, prancūzai ar šveicarai, ūkininkei – tai didžiausias įvertinimas.

„Užsieniečius ji geba nustebinti ne tik ekskursija po ūkį, bet ir sūrių skoniu. Pati esu girdėjusi, kaip skaniai atvykėliai čepsi ragaudami Dalios spaustus ožkos pieno sūrius“, – pagiriamųjų žodžių didžiausio ekologinio ūkio Baltijos šalyse savininkei nešykštėjo išskirtinių renginių organizatorė Kristina Kaikarienė, su ožkų karaliene tituluojama ūkininke susipažinusi televizijos realybės šou „Pavojingi aukštakulniai.“

Dalyvauti šiame projekte D.Ėmužytė ryžosi norėdama pakeisti gyvenimo būdą ir išvaizdą. Ne kartą patyčias dėl apkūnumo kentusi moteris po dalyvavimo TV projekte ne tik sulieknėjo, bet ir išmoko daugiau laiko skirti sau, atsipalaiduoti. „Anksčiau Dalia gyveno tik verslu ir sūnumi, o po projekto dažniau iš namų ištrūksta, bičiules prisimena“, – D.Ėmužytės pokyčiais džiaugėsi V.Macenavičienė.

Jos darbštumą vertina ir susipažinti su ja nori ne vienas Širvintų kaimo gyventojas. Kaimo seniūnaitė Rima Jasevičienė sako, kad ožkos pieno produkcija pasižymi specifiniu skoniu: kas dieną jos gal ir nevalgysi, bet paskanauti prie taurės vyno ar atklydusį svečią pavaišinti – puiki išeitis: „Tik darbštus ir sumanus žmogus gali produkciją iš ožkų imperijos kurti.“

Ūkininkės gerumą patyrusi V.Mace­navičienė pritaria: „Jei ši moteris ko nors imasi, sudeda į tai visą savo širdį. Nuoširdumas ir meilė jai atvėrė daugelį kelių. Kiek gerų emocijų ji sudeda į sūrių gamybą.“

Spausdama sūrius ūkininkė ir maldą įpinanti, kiekvienam perkančiajam sveikatos palinkinti. „Labai šviesus žmogus“, – vienkiemyje įsikūrusią ožkų augintoją apibūdina aplinkiniai.

Ne vienus metus ūkininkė džiaugiasi naujomis sūrių brandinimo patalpomis, modernizuotomis melžimo aikštelėmis (ūkininkė vienu metu gali melžti iki 12 gyvulių), be jų 600 ožkų, sako, niekaip neapeitų. Su siaubu moteris prisimena laiką, kai buvo sugedusi melžimo aparatūra, o ožkas dvi savaites teko melžti rankomis. Dėl nutirpusių rankų nė miegoti negalėjo, tačiau ir tai įveikė.

Nuogąstauja dėl žemės ūkio ateities

Dalia ūkyje tvarkosi su 88 metų mama Pelagija ir 19 metų sūnumi Edmundu. Šis neabejingas technikai – jau seniai traktoriumi išvežioja pašarą ar kitų darbų prie namų imasi. „Be samdomų žmonių niekaip neišsiversi, ūkis didelis, tačiau rasti tinkamą darbuotoją nelengva. Retas kuris atėjęs iš darbo biržos nori dirbti“, – tikina ūkininkė.

Vasarą į darbą ji priima gyvulių šėriką, traktorininką, kurie šienauja ir padeda kitus būtinus darbus nudirbti. Tačiau ne kartą yra patyrusi, ką reiškia būti paliktai užgėrusio darbininko. „Viena moteris dirbo 13 dienų ir dingo, „užbaliavojo“, nė uždarbio pasiimti neatėjo“, – karčia patirtimi dalijasi pašnekovė, kurios nuomone, rasti norinčiųjų dirbti – vienas didžiausių iššūkių kaime.

Su nerimu ji vis pasvarsto apie Lietuvos žemės ūkio perspektyvas: jaunimas žemės darbų kratosi, nebebus kam dirbti, o melžėjų jau šiandien labai trūksta.

Ne kartą apgauta darbininkų, ožkų augintoja išmoko pasikliauti tik savo jėgomis: pati sukasi sūrinėje, pati porą kartų per savaitę veža pagamintą produkciją į Kauną ir Vilnių.

Žemės ūkio rūmų vadovas Andriejus Stančikas sako, kad Lietuva dar turi tokių užsispyrusių, gerąja to žodžio prasme fanatikų ūkininkų, nuosekliai įgyvendinančių savo idėjas. „Ožkų pienininkystė įdomi, o produkcija vertinama Prancūzijoje. Ten ir fermos didžiulės, ir ožkininkystė išplėtota, gal tik labiau į perdirbamąją pramonę orientuota. Lietuva pasidžiaugti kažkuo panašiu kol kas negali, bet tai tik laiko klausimas“, – dramatizuoti situacijos nelinkęs A.Stančikas.

Dreamstime nuotr.

Vilniaus universiteto mokslininkai, prognozuodami klimato pokyčius, išskiria 4 įmanomus scenarijus. Pagal juodžiausią iš jų vidutinė metinė temperatūra Lietuvoje nuo 7 laipsnių šokteli iki 12 laipsnių pagal Celsijų. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus specialistas Justinas Kilpys sako, kad pesimistinis scenarijus įmanomas, jei atmosferos tarša nemažės.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Kylanti metinė temperatūra ateityje vers keisti auginamas kultūras. Jei manote, kad dėl to kaltas transporto išmetamas anglies dioksidas, klystate, nes, pagal Jungtinių Tautų klimato kaitos analizę, gyvulininkystė atsakinga net dėl 14,5 proc. visos klimato kaitą sukeliančią dujų emisijos. Tai kone toks pat kiekis kaip ir transporto. Karvių bandos kaltos dėl metano dujų (CH4), kurios daugiau nei 20 kartų pavojingesnės už anglies dioksidą (CO2).

„Šiltėjant klimatui ilgalaikėje perspektyvoje išsaugoti kai kuriuos įprastus mūsų augalus taps problemiška – su šiluma į Lietuvą plūstelės ir dar nepažįstamos čia ligos, kenkėjai. Labiausiai pažeidžiama kultūra – rapsai“, – aiškina Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys Macijauskas.

Visa kita liks beveik kaip buvę – Lietuvoje bus ekologiškai auginamos sojų pupelės, kukurūzai, grikiai, kviečiai.

„Jei mūsų klimatas supanašės su viena didžiausių kviečių augintojų Prancūzija, kur vidutinė metinė temperatūra siekia 12 laipsnių, grūdams sąlygos bus dar palankesnės“, – teigia „Amilinos“ bendrovės vadovaujantis ekonomistas Mindaugas Gedvilas.

Žiemkenčiai miegos, nevegetuos esant ir aukštesnei temperatūrai. Dabar, kai nėra sniego, pasėlius sunaikina dideli temperatūrų svyravimai ir atšiaurūs vėjai. „Manau, keliais laipsniais pakilusi metinė temperatūra nieko nepakeis, gal tik piečiau augančių veislių dairysimės“, – sako žinomas Lietuvos žemvaldys Ramūnas Karbauskis.

Paklausta, į kokias rinkas Lietuva netolimoje ateityje eksportuos grūdus, bendrovės „Imlitex grūdai“ direktorė Asta Laktiomkinienė pamini Pietų Ameriką.

Naujų rinkų lietuviai žvalgosi nuolat, nes situacija keičiasi. Pavyzdžiui, anksčiau viena pagrindinių šalies eksporto rinkų buvęs Iranas šiemet pirko daugiau rusiškų grūdų, taigi Lietuvai savo produktus teko siūlyti kitoms šalims.

Derlingumo potencialas

Pernai Lietuva prikūlė 6,2 mln. tonų. Užpernykštis derlius viršijo 5,3 mln., o 2013 m. – 4,6 mln. tonų. Bendrovės „Agrokoncerno grūdai“ vadovo K.Šimo tvirtinimu, Lietuva eksportuoja daugiau kaip 4 mln., Latvija – 2 mln., o Estija – milijoną tonų grūdų. Pasak R.Karbauskio, nors Lietuvos derliai rekordiniai kasmet, neišnaudotas potencialas dar siekia apie 30–40 proc.

A.Macijauskas pabrėžia, kad dabar blogiausi šalies ūkiai prikulia tiek grūdų, kiek anksčiau prikuldavo geriausi kolchozai. Tai lėmė geresnės grūdų veislės, pažangi nauja technika ir ES parama. Nors ūkininkai kalba apie neišnaudotą potencialą, nerimą kelia tai, kad prastėja šalies dirvožemių kokybė.

„Derlingiausios dirvos yra Šiaurės, Vidurio ir Pietvakarių Lietuvoje. Mažiau derlingos – Rytų bei Pietryčių“, – detalizuoja biomedicinos mokslų daktaras Vytautas Rauckas, pats ūkininkaujantis Aukštaitijoje.

Ne vien tai neduoda ramybės grūdų augintojams. Vis sudėtingiau tampa sandėliuoti ir transportuoti gausėjantį derlių, ypač jei orai lietingi. Problema – ir  dirvonuojanti žemė.

GMO Lietuva įsileis paskutinė

Kol kas Lietuva pasisako prieš genetiškai modifikuotus organizmus (GMO). ES šiuo metu įteisinta daugiau kaip 30 genetiškai modifikuotų augalų produktų, skirtų maistui ir pašarams: 17 – kukurūzų, 6 – rapsų, 5 – medvilnės, 2 – sojų veislės.

„Matyt, būsime paskutiniai, kurie įsileis GMO, – svarsto K.Šimas, neskubantis sureikšminti genetiškai modifikuotų augalų derlių. – Palyginę genetiškai modifikuotų augalų derlių su dabartiniu mūsų pamatytume, kad prieaugis nėra didelis. Tačiau GMO kultūros atsparesnės klimato kaitai, staigioms orų permainoms.“

Buvęs žemės ūkio ministras, Seimo narys konservatorius Kazys Starkevičius vis dar neabejoja, kad kur kas daugiau mūsų kraštas laimėtų augindamas natūralius augalus, o ne genetiškai modifikuotus. Tam linkusi pritarti ir Lietuvos ekologinio ūkio krikštamote vadinama profesorė emeritė Dalia Marija Brazauskienė. Jos nuomone, Lietuva išsaugotų natūralų savo veidą išvengusi GMO, nes tai ypač pavojinga ekologiniams ūkiams.

Abu pašnekovai sutaria, kad įsileisti genetiškai modifikuotus augalus į Lietuvą pakaktų dienos, tačiau užteršus jais žemę kelio atgal nebūtų. Su tokia pozicija nesutinkantis V.Rauckas mano, kad ekologinę žemdirbystę turėtų valdyti rinkos dėsniai, o ne padidintos išmokos.

Daugės azotą kaupiančių kultūrų

„Jei tik rinkai reikės, ir dramblių Lietuvoje užauginsime. Viską reguliuoja paklausa“, – juokauja Žemdirbystės instituto direktorius doc. dr. Vytautas Ruzgas. Jis aiškina, kad Lietuvos ūkininkai augina tai, kas geriausiai perkama. Anksčiau tai buvo cukriniai runkeliai, šiuo metu – kviečiai ir rapsai.

Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas prideda, kad paklausą skandinavų rinkoje atrado ir Lietuvoje auginami žirniai bei pupos. Jų plotai pernai buvo maždaug dvigubai didesni nei užpernai. Žirnių 80-yje tūkst. hektarų galima užaugti apie 200 tūkst. tonų, o pupų 61 tūkst. ha – apie 170 tūkst. tonų.

Auginti azotą kaupiančius augalus apsimoka ne tik dėl politikos, bet ir dėl dirvožemio, nes ankštiniai – azotą kaupiantys ir dirvožemį tausojantys augalai.  Prognozuojama, kad ir ateinančiais metais ankštinių kultūrų bus sėjama daugiau nei pernai.

Gal sugrįš į Lietuvos laukus linai? XIX a. pradžioje pagal auginamų linų plotus Lietuva užėmė trečią vietą pasaulyje. Šiandien šalyje nebėra net linų fabrikų. „Tai viena liūdniausių netekčių“, – neabejoja A.Stančikas.

Užtat atgyja kanapių ūkiai. Vos per dvejus metus kanapių plotai išaugo iki 3 tūkst. hektarų, ir ėmėme lipti ant kulnų ES pirmaujantiems prancūzams.

Vis dėlto tikėtina, kad artimiausiu metu labiausiai šalyje plėsis javų plotai. Lietuva, stodama į ES, derėjosi dėl milijono hektaro javų ploto, bet jau užpernai jų turėjo 1,5 mln. ha. Tikėtina, kad kasmet šie plotai didės dešimtadaliu. Galimas daiktas, kad Lietuva jau netrukus pasieks 1989 m. dirbamos žemės kiekį – 3,5 mln. ha. Tačiau negalima pamiršti, kad javų plotai plečiasi besitraukiančios gyvulininkystės sąskaita.

Svarbu prisitaikyti prie klimato pokyčių

Pasak Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vyriausiojo specialisto J.Kilpio, Lietuvoje klimatas stebimas per 200 metų, o jo kaitos padariniai jau aiškiai regimi: „Matome, kad vidutinė oro temperatūra per pastaruosius 40–50 metų pradėjo sparčiai keistis. Ypač šiltėja žiemos.“

Dėl sumažėjusio sniego kiekio žiemą greičiau ir giliau įšąla žemė, įšąla arba iššunta žiemkenčiai, išgyvena daugiau parazitinių gyvūnų, vabzdžių.

J.Kilpys prognozuoja, kad per artimiausią šimtmetį reiškinių dėl besikeičiančio klimato daugės: „Tai, kas atsitiks po 10 metų, ūkininkams turėtų rūpėti jau šiandien. Kai kurie ūkininkai, pastebėję, kad žiemkenčiai dera vis prasčiau, ir be mūsų prognozių perėjo prie vasarinių javų.“

Sveikata. „Jei jūsų motina nėštumo laikotarpiu ribojo save dietomis, tikėtina, kad ne tik turėsite polinkį tukti, bet ir sunkiau adaptuositės erdvėje, patirsite neurologinių sutrikimų ir būsite mažiau atsparūs navikinėms ligoms“, – įspėja prof. Janina Tutkuvienė, kuri vadovauja Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkų kolektyvui, tyrinėjančiam sąlygas iki nėštumo ir nepakankamos mitybos įtaką palikuonims.

„Veidas“ su profesore kalbasi apie tai, kodėl pastaruoju metu vis labiau tunkame ir kiek reikšmės tam turi paveldimumo, aplinkos bei kiti, iki galo dar neištirti veiksniai.

VEIDAS: Vaikų ir paauglių nutukimas Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus ūgtelėjo 1–3 proc., o antsvoris – maždaug 5–7 proc. Ar žinoma, kas lemia tokį spartų rodiklių prastėjimą?

J.T.: Prognozių, kad taip gali atsitikti, turėjome panašiai prieš 15 metų. Su užsienio kolegomis auksologais (augimo ir brendimo specialistams) nagrinėdami Lietuvos vaikų tyrimų rezultatus, pasiekusius turbūt žemiausią (ypač tarp mergaičių) liesumo tašką apie 2000 metus, diskutavome, kad netrukus galime sulaukti to, kas jau keletą dešimtmečių vyko JAV. Nuolat stebėjome vaikų ir paauglių ūgio, svorio bei kūno masės indekso dinamiką, kuri palyginti ilgai buvo stabili, tačiau negalėjome patikėti, kad mūsų vaikų ir paauglių kūno stambėjimas prasidės taip greitai. Lietuvoje iki 2010 m. nutukimo paplitimo procentas buvo dar palyginti nežymus, tačiau užteko penkerių metų, ir mes sparčiai pradėjome vytis daugelį Vakarų šalių. Šiandien jau nereikia būti mediku ar mokslininku, kad pastebėtum, jog stambių vaikų  kur kas daugiau nei prieš 10 metų.

Daugelyje šalių (ir Lietuvoje) XX a. viduryje ir antroje pusėje įvyko labai akivaizdi ūgio akceleracija (t.y. kūnas padidėjo į aukštį), o štai dabar stebime storėjančius vaikus (ūgiui nustojus didėti, veikiant vadinamiesiems kūno didinimo, t.y. akceleracijos, veiksniams, kūnas pradeda stambėti – auga svoris). Lietuvoje nutukusių vaikų dar nėra tiek daug kaip daugelyje kitų šalių, tačiau anksčiau niekada neturėjome tiek daug kraštutinai nutukusių vaikų. Sunku patikėti, kad šios prognozės išsipildė taip greitai.

VEIDAS: Gyvename šalyje, kurioje kas penktas gyventojas turi antsvorio. Ką rodo jūsų tyrimai? Kada padėtis ėmė prastėti ir kaip tai bando aiškinti mokslininkai?

J.T.: 2008 m. atlikome tyrimą ir pastebėjome, kad darželinio amžiaus vaikai jau gerokai stambesni, nei buvo prieš dešimtmetį. Padėtis dar labiau prastėjo 2013–2015 m.: kai kuriose amžiaus grupėse nutukimas padvigubėjo. 2010 m. atliktas žvalgomasis tyrimas parodė, kad nutukimo paplitimas kai kuriose amžiaus grupėse per dešimtmetį padidėjo 1–3 proc., antsvorio, tai yra padidėjusio svorio, bet dar ne nutukimo, užfiksuota 5–7 proc. daugiau.

VEIDAS: Daugelis dėl papildomų kilogramų skuba kaltinti prastą ir nesubalansuotą mitybą. Kokias problemas įžvelgia mokslininkai?

J.T.: Mokslinių teorijų labai daug, bet jei susiklosčiusią situaciją vertinsime nuo Antrojo pasaulinio karo metų – mūsų mityba keitėsi drastiškai. Per visą savo evoliuciją žmogus dar niekada nevalgė tiek daug ir tokių koncentruotų maisto produktų, kaip šiandien. Ypač svarbu – ėmėme vartoti labai daug baltymų (tiek augalinių, tiek gyvulinių), o tai mūsų organizmui buvo gana netikėta. Jei kalbėsime apie vaikus, jau įrodyta, kad per didelis baltymų kiekis jų maiste yra nė kiek ne mažiau žalingas nei didesnis riebalų kiekis.

Šiuo metu mokslininkai svarsto, ar tik nebus pasaulio pediatrai prieš 30–40 metų padarę klaidos, kai buvo nuspręsta sumažinti vadinamojoje maisto medžiagų suvartojimo formulėje riebalų kiekį, pakeičiant juos statybine organizmo medžiaga – baltymais. Pastarųjų septynerių aštuonerių metų studijų tyrimai rodo, kad gausiai baltyminiu maistu maitinti vaikai labiau nei kiti pasižymi medžiagų apykaitos, tai yra metaboliniais, sutrikimais, polinkiu tukti.

Įdomu tai, kad vienos kartos mitybos ypatumai fiksuojami epigenetiniu lygmeniu, todėl gali lemti kelių palikuonių kartų kūno sudėjimą.

VEIDAS: Gilinantis į priežastis, lemiančias, kad planetos gyventojai tampa vis sunkesni, susidaro įspūdis, kad jos kompleksinės. Ar galite išskirti svarbiausias?

J.T.: Yra laba daug teorijų, tačiau svarbiausios priežastys – netinkama mityba, mažas fizinis aktyvumas ir sutrikusi ekologinė aplinkos pusiausvyra, su kuria siejasi ir hormoninė organizmo tarša. Manoma, kad galvijų augimą skatinantys pašarai, daugelis konservantų, su maistu patekę į organizmą, trikdo medžiagų apykaitą, dažnai turi estrogeninį, tai yra moteriškų hormonų poveikį, be to, tai gali turėti įtakos ankstesniam mergaičių brendimui. Šiandien jau sutariama, kad brendimas ir kūno sudėjimas – tarpusavyje susiję dalykai. Juos veikia daugelis audinių hormonų. Žinoma, ir paveldimumas turi reikšmės, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad epigenetiniai veiksniai gali keisti genų veikimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje pakako kelerių metų pasikeitusių sąlygų, ir mūsų paauglių brendimas vyksta jau visai kitaip.

Kita  vertus, nereikia pamiršti ir kintančio gyvenimo būdo: pasak vadinamosios psichoneuroendokrininės teorijos, augančios kartos brendimas ankstėja, nes aktyvėja mūsų gyvenimo tempas, patiriame daugiau streso, jaučiamės nesaugūs ir pan. Tačiau, net ir vykstant globaliai migracijai, išlieka vadinamosios geografinės kūno stambumo taisyklės (šiaurinių kraštų gyventojai aukštesni), be to, dar iš šiandien įvairių kraštų vaikai bręsta skirtingai (pavyzdžiui, pietiečiai – anksčiau).

VEIDAS: Dar ne taip seniai mokslininkai tyrėjo gerokai atokiau gyvenančias tauteles, ilgą laiką išvengusias civilizacijai būdingų ligų. Gal iš tiesų šiandienos panacėja – kuo natūralesnis ir kuo arčiau gamtos tekantis gyvenimas?

J.T.: Kai kurios Afrikos tautelės, taip pat Samoa, kai kurios Indonezijos salyno populiacijos, ilgą laiką gyvenusios gana uždarą gyvenimą, šiandien neatlaiko vakarietiškos kultūros ir ypač tokio maisto invazijos. Pažįstu beveik 40 metų Samoa tautą tyrinėjusį mokslininką Stepheną McGarvey, kuris minėjo, kad pirmą kartą ten nuvykus apie 1976 m. beveik niekas nesirgo metaboliniu sindromu, nutukimu, ateroskleroze, širdies ir kraujagyslių ligomis. Maždaug po 10 metų jau rasta keli procentai sergančiųjų, o dar po 30 metų beveik du trečdaliai gyventojų jau sirgo metaboliniu sindromu, nutukimu, antrojo tipo cukriniu diabetu, daugiau nei pusė – hipertenzija. Mokslininkas ir daro išvadą, kad atsivėrus sienoms buvo atneštos civilizacijos ligos.

VEIDAS: Teorijos, aiškinančios individų nutukimą, kinta panašiai kas dešimtmetį. Kaip manoma šiandien: aplinka ar vis dėlto genai turi didesnės įtakos individo svorio pokyčiams?

J.T.: Neabejojama, kad paveldimumas turi reikšmės, tačiau vis daugiau diskutuojama apie epigenetinius veiksnius (tuos, kurie gali veikti paveldimumo kitimus: gyvenimo sąlygos, socialiniai veiksniai, mityba, fizinis aktyvumas, streso lygmuo populiacijoje ir pan.). Šiandien mes kaip tik ir stebime, kas atsitinka, kai naujos kartos gauna tokias sąlygas, kokių neturėjo jų tėvai ar seneliai, kai įvyksta organizmo medžiagų apykaitos perprogramavimas. Be jokios abejonės, prie to prisideda ir maisto produktuose esančios medžiagos, galinčios iškreipti metabolinį foną. Apie žalingą natrio glutamato poveikį žmogaus organizmui bene pirmasis prakalbo vokiečių mokslininkas prof. Michaelis Hermanussenas. Jo darbus Lietuvoje paviešinau maždaug prieš 10 metų, nuo to laiko daugelis žmonių permąstė savo mitybą, pakeitė nusistovėjusius įpročius.

VEIDAS: O kurios lyties atstovai mūsų šalyje statistiškai labiau nutukę?

J.T.: Mūsų tyrimai rodo, kad paauglių berniukų antsvoris keletą dešimtmečių buvo didesnis nei mergaičių, tačiau pastarąjį dešimtmetį, ypač per pastaruosius penkerius metus, mergaitės pastambėjo labiau, o kraštutinai nutukusių vaikų procentas panašus. Tarp mergaičių didesnis kūno masės indeksas gerokai dažniau siejasi su riebalinio audinio gausa, o tarp berniukų, kaip ir tarp vyrų, – rečiau. Didesnį kūno masės indeksą jiems lemia stambus skeletas ir raumenų masė, nors išimčių pasitaiko. Norint tiksliai nustatyti nutukimą būtina tirti kūno masės sudėtį ir riebalinį audinį.

Kūno masės indeksas (KMI) – labai geras rodiklis pirmam įspūdžiui susidaryti: sutariama, kad suaugusiųjų normalus KMI yra 20–25 kg/m?, nuo 25 iki 30 kg/m? – tai vadinamasis antsvoris, o nuo 30 – jau nutukimas. Šis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) pasiūlytas normatyvas bendras visam pasauliui, tačiau žvelgiant į kiekvieną populiaciją reikia įvertinti paveldėtą kūno stambumą ir pan. Tarkime, indai yra smulkių kaulų, nedidukai, todėl jiems įprastiniai kūno masės indekso standartai netinka. Taip pat minėti KMI normatyvai netinka ir šiaurinių populiacijų gyventojams, nes šie yra aukštaūgiai, dažnai stambaus skeleto, gausesnio raumenyno (todėl ir jų santykinis kūno svoris didesnis). O jei kalbame apie vaikus ir paauglius, jų KMI kinta nuo gimimo iki pat brendimo pabaigos praktiškai kasmet, be to, dinamika yra banguojanti.

VEIDAS: Pagal kokius požymius galime spręsti, kad kenčiame nuo antsvorio ar nutukimo?

J.T.: Vertinant vaikus kartais būna sudėtinga pastebėti kokių nors kitų, nei padidėjusi kūno masė, požymių. Tačiau jeigu vaikas tampa nejudrus, apatiškas, pakinta jo dėmesys, gebėjimas susikaupti – derėtų pasikonsultuoti su endokrinologu, dietologu ar kitos artimos srities specialistu. Didesnė paauglių ir suaugusiųjų liemens apimtis – svarbus metabolinės rizikos veiksnys, rodantis, kad sutriko endokrininė sistema, o riebalai gali kauptis ir apie vidaus organus. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad moterys net ir normos atveju yra linkusios kaupti riebalinį audinį vadinamosiose saugiose vietose (klubų ir galūnių srityje): tai neatsiejama nuo reprodukcinių galimybių.

VEIDAS: Kiek individo mitybą lemia priklausymas vienai ar kitai socialinei grupei?

J.T.: Pastarojo dešimtmečio vaikų tyrimai rodo, kad jų kūno stambumas skiriasi pagal socialines grupes. Išsivysčiusių šalių atžalos iš aukštesnio socialinio sluoksnio – įprastai liesesnės: jų mityba subalansuota, vyrauja kokybiškesni produktai. Vaikai iš žemesnio socialinio sluoksnio dažniau būna nutukę. Šis fenomenas pastebėtas daugelyje šalių. Įprastai po įvykusio socialinio ar ekonominio kataklizmo visuomenei atsigaunant greičiausiai tunka aukštesnio socialinio sluoksnio grupės (jos turi lėšų, todėl gali sau leisti gausiai maitintis), tačiau visuomenei tobulėjant, gausėjant žinių apie nutukimo žalą labiau išsilavinę žmonės stengiasi taisyklingiau gyventi, sveikiau maitintis. Pavyzdžiui, mažesnes pajamas gaunantys JAV gyventojai dažniau turi antsvorio ar kenčia nuo nutukimo. Panašios tendencijos stebimos ir Lietuvoje.

VEIDAS: Medikai neslepia – esame labiausiai nutukę Baltijos valstybių gyventojai. Kas taip keičia mūsų gyvenimo kokybę?

J.T.: Nutukimas – liga, svarbi kitų ligų vystymuisi (padidėjęs kraujospūdis, cholesterolio kiekis, cukrinis diabetas tik įrodo, kad išaugęs kūno svoris yra daugelio ligų rizikos veiksnys). Sutariama, kad pastaraisiais metais nutukimas mūsų šalyje nuolat didėja dėl plūstelėjusio vakarietiško maitinimosi modelio: tai greitas, skanus, kaloringas, bet nesveikas maistas, jame esantys skonio stiprikliai, per menkas lietuvių mitybos ir sveikatos raštingumas.

Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad dabartinė Lietuvos gyventojų mityba paveldėta iš ankstesnių laikų. Tuomet žmonės dirbo sunkesnį fizinį darbą, o dabar mūsų fizinis aktyvumas ir suvalgomų daržovių kiekis smarkiai sumenkęs. Kadangi negauname daug antioksidantų, riebalai oksiduojasi ir kaupiasi kraujagyslių sienelėse. Dėl šios priežasties širdies kraujagyslių sistemos ligos sergamumo ir mirštamumo struktūroje užima pirmą vietą, sudarydamos per 50 proc. visų priežasčių.

VEIDAS: Vienų tautų žmonės tukti linkę labiau nei kitų. Kas tai lemia?

J.T.: Manoma, kad baltai iš protėvių neturėjo paveldėti polinkio tukti, nes gyveno geografinėje vietoje, kurioje netrūko maisto atsargų (miškuose buvo pilna žvėrių, žmonės vertėsi žemdirbyste). Šiandien jau žinoma, kad mažiausiai tukti linkusios tautos, kurių protėviai gyveno sočiai (kaip pavyzdį galime minėti skandinavus). Tokiomis sąlygomis jų organizmui nebuvo būtinybės kaupti energijos juodai dienai. Tačiau tautos, kurių racionas buvo skurdus, turi vadinamąjį taupųjį genotipą ir taupųjį fenotipą. Jų palikuoniams, gavusiems maisto perteklių, nepanaudota energija greičiau virsta papildomais kilogramais (geriausias to pavyzdys šiandien – JAV juodaodžiai ir meksikiečiai).

VEIDAS: Atrodo, kad visuotinio nutukimo epidemija mažai aktuali ne tik skandinavams, bet ir italams, prancūzams?

J.T.: Tiek italus, tiek prancūzus vadinu teisinga tauta su teisingu požiūriu į maistą: jie laikosi savo mitybos tradicijų, maistą gamina namie, valgo neskubėdami, mėgaudamiesi. Taigi net ir skanus bei riebus (kepenėlių paštetai ir pan.), tačiau negausus maistas nelemia nutukimo. Be to, sudėtinga ir pastaruoju metu vis labiau kylanti psichoneuroendokrinoimunologinė teorija aiškina, kad mityba turi daug įtakos mūsų emocijoms, aktyvumui, smegenų darbui ir kt.

VEIDAS: Kaip ir miegui? Ar sutiktumėte, kad per mažos jo valandos kompensuojamos maistu, ilgainiui virstančiu antsvorio kilogramais?

J.T.: Iš tiesų, daugelis mokslininkų daro išvadą, kad dėl noro suvalgyti daugiau nei įprasta gali būti kaltos pernelyg trumpos miego valandos. Persivalgymo priklausomybė nuo miego trūkumo aiškinama tuo, kad miegant organizme keičiasi hormonų fonas, atsakingas už apetitą.

VEIDAS: Kas, jūsų vertinimu, šiuo metu daro didžiausią žalą lietuvių organizmui? Ar žmonės suvokia, kodėl taip smarkiai auga Lietuvos vaikų antsvoris ir nutukimo procentai?

J.T.: Dauguma lietuvių turi pakankamai žinių apie antsvorį, tačiau nekreipia dėmesio į savo ar atžalų svorį tol, kol nekyla rimtų sveikatos problemų. Aš sakyčiau, kad lietuviai didžiausią žalą patiria vartodami saldžius ir gazuotus gėrimus. Visuomenės sveikatos specialistai rekomenduoja keisti juos vandeniu. Bet šiandien dar retas suvokia, kokį kiekį cukraus įsisavina išgėręs du tris litrus tokio gėrimo. Saldikliai ir kancerogenai medicinoje žinomi kaip medžiagų apykaitos ardytojai, taigi nesunku suvokti, kaip tai veikia mūsų organizmą. O kur dar saldumynai ir skonio stiprikliai (Lietuvoje apie juos pirmą kartą prabilta prieš 15 metų), skatinantys vartoti daugiau rizikingo maisto, kuris sukelia nutukimą, metabolinį sindromą, skatina širdies ir kraujagyslių ligas.

Šiandien jau gyvename tokioje pačioje aplinkoje kaip ir daugelis Vakarų šalių: mažai judame, mintame pusfabrikačiais, retai gaminame namie, tad nieko keista, kad ilgainiui tai atsisuka prieš mūsų pačių sveikatą. Dar galime tai keisti, skatindami jaunimą dažniau gaminti namie, domėtis sveiku maistu ir pan.

VEIDAS: Minėjote, kad drauge su doktorante Violeta Araminaite-Bartuškiene tyrinėjate nepakankamos mitybos įtaką palikuoniams. Gal jau pavyko išsiaiškinti esmines priežastis, kodėl lietuviai vis labiau tunka?

J.T.: Iki šiol labai daug tyrimų atlikta siekiant išsiaiškinti vaiko augimą gimdoje, tačiau beveik nėra tyrimų apie motinos mitybos iki nėštumo ryšį su palikuonių fizine būkle. Mes bandėme atsakyti į pastarąjį klausimą – kaip sąlygos iki nėštumo veikia būsimą palikuonį. Ar tai pasireiškia antroje ar trečioje kartoje? Iš atliktų eksperimentų pamatėme, kad jei būsima motina nėštumo laikotarpiu ribojo save dietomis, tikėtina, kad jos atžala dažniau bus linkusi tukti, dažniau patirs neurologinių sutrikimų ir bus mažiau atspari navikinėms ligoms (tai ypač aktualu vyriškos kartos palikuoniams).

VEIDAS: PSO duomenimis, šiuo metu pasaulyje suskaičiuojama daugiau kaip 17,6 mln. vaikų iki penkerių metų, turinčių antsvorio. Daugelyje šalių nutukusių vaikų ir paauglių skaičius per pastaruosius 20–30 metų padvigubėjo. Kaip siūlytumėte spręsti šią problemą?

J.T.: Dar daugiau dėmesio turėtume skirti visuomenės švietimui, tinkamų mitybos įpročių formavimui, fiziniam krūviui. Reikėtų nepamiršti, kad antsvoris ir nutukimas neatsiejamas nuo tokių ligų, kaip cukrinis diabetas, širdies kraujagyslių ligos, sąnarių patologijos, akmenligė, kepenų suriebėjimas, įvairios onkologinės ligos ir pan. Nors Lietuvos vaikų situacija pradėjo prastėti, beveik neturime tokių atvejų, kai jau negalime nieko pakeisti. Taip pat verta permąstyti šiuolaikinio gyvenimo būdo įtaką besiformuojančiai asmenybei: dažnai pernelyg įsitraukiama į šiuolaikines technologijas, nebesidomima supančia aplinka, per mažai judama. Įnikę į kompiuterio ekranus ar knygas, ta pačia poza vaikai prasėdi po keletą valandų, o tai gali provokuoti sprando raumenų spazmus ir sudėtingiausias vegetacines reakcijas, net širdies veiklos ir kvėpavimo sutrikimus.

Tačiau galime pasidžiaugti, kad prie vaikų nutukimo situacijos gerinimo Lietuvoje gana sparčiai prisideda visuomenės sveikatos specialistai, pastaraisiais metais itin atkakliai kovojantys, kad vaikų mokymo įstaigose būtų tiekiamas kokybiškas maistas (mokyklose neliko greitojo maisto automatų ir pan.).

VEIDAS: Visuomenės sveikatą tyrinėjate antrą dešimtį metų. Kokių principų laikotės pati?

J.T.: Niekuomet nepuolu į kraštutinumus, mėgstu valgyti skaniai, todėl retai kada persivalgau, stengiuosi nepamiršti fizinio judėjimo ir skirti pakankamai dėmesio miegui. Pati nepuolu ir kitiems nepatarčiau strimgalviais pulti mėginti naujausių technologijų, neįsitikinus, ar jos tikrai nekenkia žmogaus sveikatai.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

BFL

Toronte gimęs lietuvis Edmundas Putrimas (56 m.), kurį į kunigus lygiai prieš trisdešimt metų Romos Šv. Petro bazilikoje įšventino popiežius Jonas Paulius II ir kuris asmeniškai pažįsta dabartinį popiežių Pranciškų, daugiau nei dešimtmetį rūpinasi užsienio lietuvių sielovada. Apie valandas, praleistas lėktuvuose, tolimuose trečiojo pasaulio šalių kalėjimuose ir akistatą su Aukščiausiuoju – pokalbis su E.Putrimu.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

– Greitai bus dvylika metų, kai esate Lietuvos Vyskupų Konferencijos deleguotas rūpintis lietuvių katalikų sielovada. Kitaip sakant, jūsų paskyrimas beveik sutapo su didžiąja emigracijos banga. Jūsų nuomone, ar užsienyje atsidūrę lietuviai – arčiau Dievo nei mes čia, Lie­tuvoje, ar priešingai?

– Didžiausia lietuvių bėda vadinčiau tai, kad mes linkę per greitai nusivilti ir pasiduoti. Bai­mė, abejingumas, nusivylimas, alkoholizmas ir noras pabėgti nuo realybės – ne mažesnės grėsmės nei pašonėje snūduriuojantis priešas.

Žinoma, negalime užsimerkti ir prieš kaimyninių kraštų keliamas grėsmes. Ji yra, tai ma­tome iš įvykių Ukrainoje, Čečėnijoje, Gru­zi­joje, Sirijoje. Pradėkime kiekvienas nuo sa­vęs, savo šeimos, savo valstybės. Honkongo, Švei­carijos ar Singapūro šalių teritorijos ma­žes­nės ir už Lietuvos, tačiau jos klesti. Dažnai vis dar klaidingai manoma, kad stiprios tik tos valstybės, kurios gali pasigirti gausiais žemės ištekliais ir turtais. Savigarba – daug svarbiau.

– Apie ką dažniausiai kalbatės su emigrantais?

– Lietuviams be galo svarbu išlaikyti religinę ir tautinę tapatybę nepriklausomai nuo to, kur jie šiandien – Šiaurės Amerikoje, Brazilijoje ar Ka­nadoje. Integruodamiesi į kitas kultūras tu­rime išmokti vietines kalbas, bet jokiu būdu neturėtume atmesti savo kilmės. Net ir emigracijoje gyvenant įmanoma šeimose išsaugoti lietuvių kalbą, tačiau ji nuolat silpnėja.

Žmonės pamiršta tėvų ir senelių vertybes, vis daugiau laiko skiria pinigams uždirbti. Taip, lietuviai be galo darbštūs, apsiimantys dirbti juodžiausius ir sunkiausius darbus, bet jų vaikai auga be tėvų dėmesio, palikti likimo valiai. Pamiršę savo šaknis ir tiek persidirbę, kad nebelieka laiko nė su šeima pabendrauti. Bū­tent tai veda mus į pražūtį. Gal žmonės ir praturtės, bet kas iš tų pinigų, jei sutrūkinės ryšiai su šeima?

Nerimą kelia ir tai, kad labai susilpnėjo ry­šys su parapija. Jei dar kunigas lietuvis, bažnytinė veikla gyvybingesnė. Tai galima pasakyti apie Čikagos, Toronto, Bostono bendruomenes. Bet jei kunigas vietinis, bažnyčioje telikęs mišių ritualas.

Dar vienas nejaukus momentas – po nepriklausomybės atgavimo užsienyje nėra įkurta nė viena nauja lietuviška parapija. Jei perverstumėte lietuviškų parapijų sąrašą išeivijoje, pa­matytumėte, kad jų steigimo tradiciją pradėjo pirmieji emigrantai, tačiau šiandien, atrodo, tai niekam nebeaktualu. Kaip lengvai užmiršome esminę jų funkciją.

– Esate atstovas profesijos, kurią Lietuvoje kasmet renkasi vos vienas kitas absolventas. Ar sutinkate su nuomone, kad jei ir toliau taip bus, ganytojų neliks?

– Daug katalikiškų kraštų išgyvena pašaukimo krizę: visi prašo kunigų, parapijų kapelionų, bet iš kur jų ištraukti? Visuomenė dar nėra su­brendusi skirti savo laiko ir dėmesio kitam žmo­gui, jei už tai nieko negauna.

Taip pat smarkiai sumažėjo šeimos, persimaišė vertybės, be to, gerokai smuktelėjo Baž­nyčios įvaizdis, pirmiausia dėl dvasininkų vardą suteršusių kunigų pedofilų. Krikščionis kritiškai ir nepatikliai žvelgia į Bažnyčios veidą, juolab kad ir spaudoje tas veidas pristatomas ne visuomet teigiamai. Tačiau neturėtume pamiršti tikrojo Dievo namų pašaukimo, stiprybės tu­rime pasisemti iš pačios Bažnyčios šaknų.

– O gal visuomenė iš kunigų tikisi kitokio bendravimo? Regis, tikinčiųjų lūkesčiai prasilenkia su dvasininkų galimybėmis. Rezultatas – tuš­tėjančios bažnyčios.

– Taip, bažnyčios perpildytos tik tris kartus per me­tus – per Kalėdas, Velykas ir Vėlines, o likusį laiką saujelei tikinčiųjų bažnyčios jau per erdvios. Padidėjus atstumui tarp Bažnyčios ir šeimos religija nebetenka visuomenės telkėjos funkcijos. Mes uždarome Kristų tarp sienų ir ne­beišleidžiame.

– Tą patį pasakytumėte ir apie JAV katalikus?

– Amerikiečių katalikai statistiškai labiausiai lanko mišias. Jie itin dosnūs ir savo parapijoms. Netgi ant dolerio parašyta: „Mes pasitikime Die­vu“. Krikščionys sudaro per 40 proc. JAV gy­ventojų. Taigi jie neatmeta maldos ir religinės tradicijos. O ko reikia sėkmingai pastoracijai? Gerų pamokslų, patrauklios liturginės mu­zikos ir gero bendravimo su tikinčiaisiais. Tai sėkmingos veiklos raktas.

Lietuvoje tikėjimas suprantamas labai siaurai. Galbūt tai susiję ir su sovietų okupacijos me­tais, kai jis buvo siejamas su mąstymu, kad tikintis žmogus yra tas, kuris ateina į bažnyčią ir joje būna.

Toks tikėjimas vyresnei kartai išties teikė at­ramą, pasitikėjimą ir ramybę. Bet šiuolaikinis žmogus išgyvena tikėjimą kitaip, nesitenkina pa­buvimu pamaldose.

– Kodėl pats pasukote dvasininko keliu?

– Juokaudamas sakau, kad jau gimiau su ku­nigo sutana, bet iš tiesų vedė stipri vidinė jėga. Šis kelias įdomus ir kupinas iššūkių. Nuo ma­žens neabejojau, kuo noriu būti: jutau pašaukimą.

Kalbėdamas apie jį visada galvoju apie žmones. Apie juos turėtume galvoti ir švęsdami šv. Kalėdas. Žmogiškumas itin svarbus bendraujant su artimaisiais, draugais, bendradarbiais. Neturėtume pamiršti, kad Dievas gyvena kiekviename mūsų.

– Lietuvą pažinojote tik iš tėvų, kurių kelias driekėsi iš tėviškės per perkeltųjų asmenų stovyklas Vokietijoje į Kanadą, atsiminimų. Kokią Lietuvą įsivaizdavote?

– Ilgą laiką Lietuva man buvo tik iš tėvų pasakojimų pažįstamas pasakų kraštas. Per naktį pasitraukę iš Lietuvos, ryšį su likusiais namuose jie palaikė per retus laiškus ir telegramas. Pa­siekdavo jos mus ypatingomis progomis, daž­niausiai kažkam mirus.

Paėmęs telegramos lapelį rankon svarstydavau, prieš kiek valandų jis dar buvo Lietuvoje. Vis mėgindavau girdėtus pasakojimus mintyse su­jungti su popierine telegramos skiaute. Tik 1978-aisiais, prieš vykdamas studijuoti į Ro­mą, gavau 5 dienų vizą apsilankyti Lie­tu­vo­je. Man įstrigo sovietinės Lietuvos pilkuma, žmo­­­­nių baimė kalbėti, iš paskos vizito metu pas­­kui mus vaikščiojo saugumo „arkangelai“.

– Ar tiesa, kad prieš tris dešimtmečius jus į ku­­­ni­gus įšventino pats popiežius Jonas Pau­lius II?

– Tai viena giliausių ir įsimintiniausių mano gy­venimo akimirkų. Lietuvius Jonas Paulius II la­bai mylėjo. Studijuojant Romoje bent kartą per metus tekdavo patarnauti mišioms, taigi kartkartėm tekdavo laimė būti šalia jo.

– O kaip susipažinote su dabartiniu Romos Ka­talikų Bažnyčios vadovu popiežiumi Pranciš­kumi?

– Pirmą kartą su juo susitikau lankydamas Ar­gen­tinos lietuvius. Tuo metu Jorge Mario Ber­goglio buvo Buenos Airių arkivyskupas. Siek­damas, kad jis susipažintų su lietuvių bendruomene, surengiau susitikimą. Atėjome truputį anks­čiau, raštinėje mus pasitiko neaukštas žmo­­­­gelis, kuris stumdė kėdes, ruošė stalą ir kai­­tė kavą.

Pasiteiravome, kada ateis pats kardinolas, o jis nusišypsojo ir atsakė esantis tas, kurio laukia­me. Kuklus arkivyskupas mus ne tik nustebino, bet ir priėmė labai šiltai, pavaišino.

– Lankote ne tik legaliai užsienyje dirbančius, bet ir Peru, Brazilijos, Ekvadoro, Urugvajaus ka­­­­­­lėjimuose atsidūrusius lietuvius. Ar yra pras­­­mės tai daryti?

– Savo vizitais siekiu praskaidrinti ten kalinčiųjų kasdienybę, palaikau juos maldomis, atnešu ir maisto, o kalėjimo administracijai bandau pri­­minti, kad rūpinamės savo žmonėmis. Noriu pa­rodyti, kad mums ne vis tiek, kokiomis sąlygomis jie kali.

Pietų Amerikos šalyse kalėjimai tikrai baisūs. Ankštose kamerose po kelis ant vieno čiužinio susirietę, iki kraujo parazitų apgraužtomis kojomis, maitinami koše ir papuvusiais vaisiais, tik per Kalėdas į jų dubenėlį įmetamas koks gabalėlis mėsos.

Tai paaiškina, kodėl per pietus į kalėjimą nusidriekia ilgiausios lankytojų eilės su maisto nešuliais. Kalinių lietuvių motinos kitapus At­lanto savo vaikų nepasiekia. Išimtį mačiau vos viename kalėjime. Ten turėdamas lėšų gali sau leisti gardesnį kąsnį nusipirkti, bet lietuviams tai maža paguoda. Papuolus į Peru kalėjimą atliekama lagamino krata, po kurios dalis daiktų tiesiog dingsta negrįžtamai. Įvyksta amžinasis pasiskolinimas. Taigi jei draugai ar giminės kaliniui kažką siunčia, jam tai nebūtinai perduodama.

Papuolęs ten labai greitai supranti, ką reiškia vienatvė. Kitas dalykas – kalėjime nieko ne­gausi veltui. Jei nenori miegoti ant plikos že­mės, pirk čiužinį. Norėdamas nusišluostyti vei­dą – rankšluostį. Jei neturi pinigų, dalysiesi čiužiniu su panašaus likimo kaimynu.

Be to, Peru kalėjimų sistema labai korumpuo­ta. Prižiūrėtojai iš kalinių sunkia paskutinius gra­šius, o paleisdami į laisvę negrąžina ver­tin­ges­­­nių asmeninių daiktų.  Išėjęs iš kalėjimo ne vi­suomet išvyksi ir iš šalies, nes kalėjime atimto pa­so dažnai tiesiog neberandama. Mat juodojoje rinkoje Lietuvos pasai irgi turi pa­klausą.

Man svarbu, kad žmonės nesutriktų, žinotų, jog gali kreiptis į Lenkijos ambasadą Limoje, ir jiems bus suteiktas laikinas asmens dokumentas, kurio pakaks sugrįžti namo. Taip pat yra ga­­­limybė kreiptis į San Paulo konsulę Laurą Guo­­­­­bužaitę. Šiuo metu tai vienintelė mūsų dip­­­­­­lomatinė atstovybė Pietų Amerikoje.

– Kaip sužinote apie Lotynų Amerikos kalėjimuo­se atsidūrusius lietuvius? Kiek jų iš viso ten kali?

– Anksčiau esu dėstęs Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje, kur mokėsi nemažai lietuvių iš­eivijos jaunuolių iš tų kraštų. Prieš keletą me­tų teko lankytis Urugvajuje ir padėti vietos lietu­­­vių bendruomenei surengti sąskrydį, taigi apie lietuvių kilmės kalinius sužinojau, galima sakyti, atsitiktinai.

Apytiksliais duomenimis, kuriuos lankantis ka­lėjimuose pavyko surinkti iš tų šalių teisėsau­gos institucijų, Pietų Amerikos šalyse šiuo me­tu sėdi per 100 lietuvių, nors iš tiesų jų gali būti ir daugiau.

– Ko jūsų prašo kaliniai?

– Dažniausiai tiems žmonėms reikia tiesiog iš­sikalbėti ar drauge sukalbėti maldą. Jie psichologiškai palūžę, pasmerkti nežiniai, praradę žmo­­giškąjį orumą.

Tai žmonės, kalintys už narkotikų gabenimą ar bandymą tai daryti. Pernai per Kalėdas Li­mos kalėjimo administracijai leidus surengti mi­­­šias lietuviškai kaliniai nenorėjo skirstytis nė pie­tų. Tokie apsilankymai psichologiškai sunkūs net ir dvasininkui.

– Jūsų nestebina ten įkliuvusių lietuvių naivumas? Juk kalbame apie narkotikus.

– Anglai mėgsta sakyti, kad nemokamų pietų ne­būna. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie lengvų pinigų uždirbimą. Jeigu jais susiviliojama, pra­­sideda tragedijos. Vieni į kriminalinio po­bū­džio istorijas pakliūva dėl savo naivumo ar avantiūrizmo, kiti bėgdami nuo vargingo gyvenimo ir skolų. Kalbėdamas apie lietuvius, turėčiau minėti dviejų tipų lagaminus: vienus – su asmeniniais daiktais, kitus – įbrukamus narkotikų prekeivių.

Narkotikų kurjeriai vietinių vadinami mu­lais arba gyvaisiais konteineriais, bet man – tai pirmiausia gailesčio verti ir už savo nuodėmes atgailaujantys žmonės. Pavyzdžiui, tolimas Pre­zi­dento Kazio Griniaus giminaitis parūpino leidimą aplankyti Montevidėjo kalėjime kalintį lie­tuvį. Į susitikimą su manimi ten atvedė ap­gai­­lėtinai atrodantį, suvargusį ir išsekusį vyrą iš Pa­nevėžio. Viso pokalbio metu akis badė grandi­nėmis surakintos jo rankos.

Paklaustas, kaip čia atsidūrė, kalinys papasa­kojo savo istoriją: Panevėžyje draugo draugai pasiūlė jam lengvai užsidirbti krūvą pinigų, pa­žadėjo apmokėti kelionę iki Brazilijos, pasirūpinti nakvyne, o į Lietuvą atgabenus lagaminėlį su milteliais dosniai atsilyginti.

Toliau visų kalinių istorijos, o gal reikėtų sa­kyti dramos, kone identiškos: narkotikų perdavi­­mo operacijai nepavykus – sulaikymas ir ka­lė­­ji­mas. Viena užsienyje kalinti lietuvė dalijosi pa­­tir­timi, kaip prieš skrydį narkotikų prekeiviams turėjo įrodyti, kad moka gerai „krovinį“ pra­­ryti. Nedaug trūko, kad būtų ir į lėktuvą įlipu­si, bet sukėlė įtarimų policijai, todėl buvo nu­­­­vežta į li­go­ninę išplauti skrandžio, o vėliau su­laikyta.

– Kaip šie žmonės įsivaizduoja savo gyvenimą po kalėjimo?

– Dauguma supranta padarę didelę klaidą, ta­čiau dalis ir toliau žada rizikuoti, sako, kad nie­kas laisvėje jų vis tiek nelaukia. Kiekvieno istorija vis kitokia. Kai kada net sunku pasakyti, kas pastūmėjo griebtis nusikaltimo – skurdas ar noras pralobti.

– Rūpindamasis lietuvių sielovada įvairiuose pa­­saulio kraštuose gyvenate nuo skrydžio iki skry­džio?

– Jei tik nestreikuoja oro bendrovių pilotai ir lei­džia oro sąlygos – skrendu. Pasitaiko, kad lėk­­­­tuvui sugedus tenka rymoti oro uostuose. To­­­kias akimirkas vadinu Dievo pirštu: jos su­teikia laiko pasimelsti, pabūti tyloje su savimi, lei­džia daug ką apmąstyti. Panašiai jaučiuosi ir skrydžių metu: aplinkinių nepažįstu, telefonu ir elektroniniu paštu naudotis negaliu, taigi visą savo laiką išnaudoju ruošdamasis pamokslams.

– Jei tik skrydis sėkmingas. Bet juk ne visi jie tokie?

– Yra pasitaikę labai nemalonių momentų. Vie­­­­­nas tokių ištiko netoli Grenlandijos, kai lėk­­­­tuvas įskrido į stiprią liūtį: keleiviai sulaukė ra­ginimo skubiai prisisegti diržus, o lėktuvo pi­lo­tas situacijai pagerėjus atskleidė, kad buvome pakliuvę į stiprią oro duobę, jis nė radaro (įrenginio objektams erdvėje aptikti ir koordinatėms nustatyti) įžiūrėti negalėjęs.

Kitą kartą lėktuvas mėgino leistis, bet dėl per didelio vėjo dukart iš eilės nesėkmingai, te­ko skristi į kitą oro uostą. Įgula į mane žvilgčio­jo leisdama suprasti: kunige, dirbkite. Priėjusi italų kilmės stiuardesė išreiškė viltį, kad mano malda išgelbės lėktuvą ir juo skrendančius žmo­­­nes. Mažoje lėktuvo erdvėje, kur kiekvienas – su savo norais ir kaprizais, nelengva tiek pi­lo­tams, tiek kunigams. Bet, ačiū Dievui, atomazga buvo sėkminga. Esu dėkingas neprie­kaiš­tin­gai savo darbą atlikusiems pilotams.

BFL / T.Lukšio nuotr.

Juozo Statkevičiaus nuoširdus ir atviras interviu “Veidui”: apie pasirinktą karjerą, gyvenimą, pomėgius ir madą.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

– Kas jums padėjo pasirinkti gyvenimo kryptį?

– Dar mokydamasis Kauno 24-ojoje mokykloje buvau geras plaukikas (12 metų lankiau baseiną), apie nieką kitą, išskyrus sportą, negalvojau, bet Amerikoje gyvenanti teta vis ragindavo mane piešti. Ji rašydavo: jeigu nori, kad tau ką nors atsiųsčiau, nupiešk man ką nors ir atsiųsk.

Dar ir dabar prisimenu, kaip mano tėvai sakė: ką tu uždirbsi iš tų sijonų?

Esu dėkingas ir savo mamos draugei Genutei Krištopaitienei, kuri jau anapilin išėjo. Ji, pamačiusi mano piešinius, liepė mamai juos į tuometį S.Žuko technikumą nunešti ir neapsiriko. Mama ėjo kartu su manimi. Drauge su ja nešėme mano piešinius (namie buvo likę tik blogieji pavyzdžiai, nes geruosius buvau išsiuntęs tetai), o juos priėmusios dėstytojos apstulbo. Jau tuomet jos matė, kad tai pirmo ar antro kurso lygio studento piešiniai. Labai didžiuojuosi, kad buvau priimtas į technikumą.

Daugybė žmonių man darė įtaką, kad tapčiau madų dizaineriu, nors tuo metu tai buvo tamsus miškas ir mažai kam įdomu. Dar ir dabar prisimenu, kaip mano tėvai sakė: ką tu uždirbsi iš tų sijonų? Bet man leido rinktis, ką noriu. Manęs taip lengvai nepastumsi: po Svarstyklių, tokiu savotišku ženklu gimęs esu, taigi rinkausi tai, kas iš tiesų patiko, ir iki šios dienos nesigailiu.

– Ar svarstėte, iš ko paveldėjote charizmą?

– Mano charizma, matyt, iš mamos, o jos – iš mano proprosenelio, kuris iš Napoleono armijos. Neži­nau, kas tiksliai telpa šioje sąvokoje, bet kad būtum cha­­­­riz­­­­ma­­tiškas, turi būti ir atitinkamas būdas, ir tam tikri charakterio bruožai. Bet visų pirma turi būti žmogiškumas, gebėjimas bendrauti su žmonėmis, o tai – didelis menas. Ne visi mandagūs, ne visi moka laiku pasakyti ačiū, ne visi moka draugystę tęsti. Didelis dalykas yra bendrauti su žmonėmis. Aš tuo užsiimu jau 27 metus: dirbu su žmonėmis teatre, su privačiais klientais, daug ko iš jų išmokau.

Charizma niekados negali pakišti kojos, nes ji arba yra, arba nėra. Arba tu kaip tešla, arba visus užkabini ir savo dėmesį jiems dalini.

– Kaip pats pristatytumėte save?

Aš lyg daktaras Aiskauda, kurio kiekvieną kartą vis reikia ir reikia, ir reikia.

– Esu nepaprastai smalsus ir niekad nesimėtau toli nuo savo specialybės. Man artima tai, kas susiję su grožiu: interjerų kūrimas ir ne tik tai.
Štai Maskvoje su mano pagalba kuriamas oro uostas. Yra daugybė dalykų, kurie man patinka: mėgstu kurti, fotografuoti, o nuo madų tiesiog džiūstu. Kartais jos tokios nuobodžios, kad jūs net neįsivaizduojate. Esu klientų įkaitas, paskendęs jų noruose. Aš lyg daktaras Aiskauda, kurio kiekvieną kartą vis reikia ir reikia, ir reikia.

Pusę gyvenimo atidaviau žmonėms, todėl man svarbu pajusti bent truputį malonumo kuriant kostiumus spektakliams ar lėktuvų interjerus. Dažnai tenka griebtis darbų todėl, kad negaliu išsimokėti. Taigi darau viską, kad tik užsidirbčiau: šioje šalyje užsidirbti vis dar labai sunku, nes viskas iš žmogaus atimama. Bet nieko nepadarysi, tokia šalis, tokios taisyklės ir tenka kažkaip prisitaikyti. Aš taikausi dirbdamas.

– Kartą pavadinote madą prostitute, pataikaujančia kiekvieno skoniui.

Taigi būni didžiausia prostitutė, užsimerki ir net neprisiuvi savo vardo etiketės.

– Mada tampa prostitute todėl, kad turi pataikauti klientui. Šis ne visada nori to, ką jam siūlo kūrėjas, bet juk būtent dėl to pas tave žmogus ateina. Esmė ta, kad ši demokratija labai keista ir nepatogi. Kartais dėl jos prarandi savo veidą, stilių, braižą. Daug dalykų netobulų, ypač Lietuvoje dėl mokesčių, tenka pataikauti ir imtis to, ko žmogus nori, nes kitaip neišgyvensi, neišmokėsi atlyginimų darbuotojams. Taigi būni didžiausia prostitutė, užsimerki ir net neprisiuvi savo vardo etiketės: reikalavimai ir klientas yra šventas dalykas. Nepaprastai sunku su tuo susitvarkyti ir suvokti, kad darai tai dėl pinigų, bet kitaip neišlaikytum didžiulės mašinos, kuri vadinasi „kutiūro“ namai.

– Ar kada svarstėte, kaip ši niša atrodytų be Juozo Statke­vi­čiaus?

– Nežinau, kaip ta Lietuva atrodytų, bet kad mados kultūros joje trūksta – akivaizdu, ir niekas tuo nesirūpina.

– Galbūt tai susiję su tuo, kad Lietuva – skurdi šalis?

– Mūsų valstybė nepaprastai skurdi. Nors ne tiek skurdi, kiek apvogta. Pikta. Lyderystės, kaip ir kultūros, mūsų šalyje niekas neskatina. Bet jei mūsų tvarka būtų kaip Japonijos, Lietuva būtų prašmatnesnė nei Šveicarija. Dėl informacijos gausos ir prarasto individualumo būti lyderiu labai sunku. Viską šiandien galime surasti paieškų sistemoje „Google“, bet kiek tai tikra ar originalu? Kas kita, kai remiesi savo pavyzdžiu ir supratimu. Kalbu apie politikos ir sporto lyderius, nors sporte rezultatai parodo, ko esi vertas, o madoje pristatant kolekciją kaskart tenka iš naujo tai daryti.

– Kritiškai atsiliepdavote apie lie­tuvių rengimosi stilių. Gal nuo­monė keičiasi?

– Nuomonei reikia laiko. Ji keičiasi ne taip greitai. Esame neturtingų ir pavydžių žmonių šalis, neturinti mados kultūros. Visą laiką gyvenome užguiti tai vienų, tai kitų, vis kažko bijojome.

Jei moki gyventi, aplink tave buriasi panašūs žmonės, tada tu ir sau, ir jiems įdomesnis.

Pirmiausia turėtume pradėti gyventi savo gyvenimą, išmesti kalėjimą iš galvos, atsipalaiduoti. Svarbu turėti vidinę laisvę. Žmonės žiūrėdami į mane stebisi, klausia, kaip galiu sau tą ar aną leisti. Aš tiesiog moku gyventi, o tai didelis dalykas. Ne aš, o aplinkiniai prisigalvoja kažkokių taisyklių ir gyvena kaip močiutės po užraktais, bijodami, ką žmonės pasakys, kad jie ne taip apsirengė, ne tą žodį pasakė.

Esame labai įtarūs, netrūksta manančių, kad žino, kaip iš tiesų viskas turėtų būti. Bet tiesa ta, kad gyvenimas – be taisyklių ir jame viskas normalu. Nėra dalykų, kurie blogi. Nekalbu apie kriminalus, bet menas gyventi – mums vienas svarbiausių. Jei moki gyventi, aplink tave buriasi panašūs žmonės, tada tu ir sau, ir jiems įdomesnis.

Juozas Statkevičius (BFL / T.Lukšio nuotr.)

– Kas svarbiausia jums pačiam?

– Svarbu atrasti save. Būti savimi, nemeluoti sau ir aplinkiniams yra didelis dalykas. Ne mažiau svarbu būti spalvingam, teatrališkam, šmaikščiam, kad vieną gražią dieną kažkas atkreiptų dėmesį. Kad nenutiktų kaip tai varlytei, kuri įkritusi į pieną plakasi plakasi ir lieka be jokio dėmesio. Kaskart atrandu savyje norą keistis ir vis kažką naujo atrasti, nes jei sustosiu – sensiu, o iš to nieko gero. Bet aš dar sugalvosiu jums įdomių ėjimų ir sprendimų.

Apskritai jaučiuosi 25-erių. Neseniai atradau sportą. Kadaise sportavau labai daug, o dabar atradau iš naujo. Mano figūra visada buvo gera, bet dabar dar labiau patobulėjo. Sportas man svarbus ir kaip atsipalaidavimas po sunkaus darbo.

– Jums vis vien, ką žmonės pa­sakys?

– Taip, aš nekreipiu dėmesio į žmonių nuomonę, nes kai kada ji būna pro šalį. Seniai išmokau pasistatyti sieną ir dirbti. Jeigu turiu tikslą, jo siekiu ir pats užsidirbu, labai erzina žmonių nesupratimas – lietuviai niekada nevertina to, ką daro kitas. Bet darbais, o ne žodžiais mes tėvynę mylim. Man geriau baigti vieną darbą, negu sėdėti bare prie kampo apšnekinėjant žmones.

Tegul kuklinasi ir kuklūs būna tie, kurie nieko nenuveikė, o aš užsidirbu pats ir esu laimingas, sėkmingas ir dar varysiu taip iki senatvės.

– Feisbuke parašėte, kad gyvenimas – lyg juoda ir balta mada. Ko­dėl mūsų kasdienybė praranda spalvas?

– Kadangi mūsų gyvenimas internetinis, telefoninis ir nepaprastai spartus, renkamės pačius patogiausius variantus, juoda ir balta visada gerai – nesuklysi. Madoje, kaip ir gyvenime, viena diena balta, kita juoda, vis dėlto mes prarandame savo individualumą, tampame vienodi, „ofisiniai“, o greitas gyvenimo tempas diktuoja savo taisykles. Juoda ir balta – vienas patogesnių variantų.

– Kokią prognozuojate aukštosios mados ateitį?

– Niekas nežino, kokia ji bus. O jei žinotų, taptų neįdomu, kaip skaitant knygą ar žiūrint filmą, jei žinai, kas bus pabaigoje. Aš svarstau, kad greitai „kutiūras“ taps retenybe, kaip ir visi rankų darbai ar amatai. Bet vietoj jo atsiras naujų technologijų, medžiagų, kompiuterinių dalykų, kurie įvilks mus į naujus „kutiūrinius“ kompiuterinius drabužius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL / T.Lukšio nuotr

Vienų liaupsinamas ir mylimas, kitų puolamas dėl neįprastų dar Lietuvai fotosesijų ar kandžių pasisakymų viešumoje 47-erių dizaineris Juozas Statkevičius abejingų nepalieka. „Juozas Statkevičius mados pasaulyje yra tai, kas Arvydas Sabonis – Lietuvos krepšinyje. Jo sukurti kostiumai tampa personažų oda ir kalba patys“, – sako scenoje ne vieną jo kurtą kostiumą vilkėjusi operos solistė Asmik Grigorian.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Didžiausias jo priešas – jo paties lie­­žuvis. Bet argi žinotume apie ka­ra­lių Saulę, jei jis pats nebūtų sa­vęs taip pavadinęs?“ – svarsto prieš trisdešimt metų Stepo Žuko technikume Juozą pažinusi drabužių dizainerė Sandra Straukaitė.

Šarmingas, talentingas ir daug kur pirmas. Jo darbus pristatė tokie mados žurnalai, kaip „Vogue“, „L’Officiel“, „Elle“. S.Straukaitė pri­­simena, kad 1985 m. Juozas buvo vienintelis vyras gausiame drabužių modeliuotojų bū­ryje ir jau tada išsiskyrė – savo išvaizda buvo panašus į vakarietį: nešiojo fantazijas su žirneliais, aptemptus džinsus ir trumpus švarkus. „Tuo metu daugiau tokių nebuvo“, – apie J.Stat­kevičiaus gebėjimą išsiskirti iš minios užsimena S.Straukaitė.

„Jo smegenys gerai sukdavosi, todėl iš vis­ko, kas tik pakliūdavo jo akiratin, Juozas ge­bėdavo sukurti įspūdingas kolekcijas: vienais metais parodė vyriškų trumpikių kolekciją, ki­tais – sukurtą iš pagalvėlių ir kilimėlių“, – prisimena Dailės akademijos dėstytoja Gie­drė Fledžinskienė.

Apie sūnaus gerąsias savybes ilgai galėtų pasakoti ir aukštosios mados pradininko Lie­tuvoje mama Vanda Statkevičienė, dirbusi Kau­no šilko fabrike.

Per pietus grįždavusi sūnui pašildyti pietų, moteris ėmė pastebėti, kad sūnus nuo jos kaž­ką po lova slepia. „Juozeli, parodyk, kas ten. – Ai, mama, nereik“, – prisimena ji pirmas sū­naus pieštas madas, kurių tuo metu jis labai gėdijosi.

J.Statkevičiaus kolekcijos pristatymas (BFL / T.Lukšio nuotr.)

Nors „kablukus“ Juozukas į mokyklinius są­siuvinius piešė nuo pirmos klasės, savo dar­bų niekam nerodydavo. Nei ponia Vanda, nei jos vyras Juozas atžalos polinkiu piešti ne­sipiktino, tik vylėsi, kad sūnus taps plaukiku. Bet aplinkiniai, pamatę Statkevičių sūnaus pie­šinius, tėvams vis kartojo, kad iš jų vaiko kažkas išaugs. Į šias kalbas V.Statkevičienė dėmesį atkreipė tik sūnui mokantis vyresnėse klasėse, kai jau ir pats Juozukas kalbėjo apie S.Žuko dailės technikumą, įsikūrusi Kaune ant Pelėdų kalno.

Išgryninti sūnaus talentą septintoje klasėje poniai Vandai padėjo gera jos bičiulė dailininkė. Ji ir paskatino tėvus nuvesti sūnų į Kauno menų technikumą, prašydama nedaryti iš jo plaukiko.

J.Statkevičiaus kolekcijos pristatymas (BFL / T.Lukšio nuotr.)

Šešiolikmetį Juozą su šūsnimi eskizų ir ma­ma stovinčius tarpduryje gerai prisimena ir viena pirmųjų jo dėstytojų Audronė Šakienė: „Vos tik įstojus jam mokytis drabužių modeliavimo aplinkiniai aikčiojo nuo besiskleidžiančio talento, berniukas buvo išties labai gabus.“

Paprašyta prisiminti, kuo jos sūnus išsiskyrė iš bendraamžių, V.Statkevičienė mini, kad jis mėgdavo kurti drabužius lėlėms, vyresnis piešdavo manekenes ilgomis riestomis blakstienomis, o įstojęs į dailės technikumą pirmas pasisiuvo vadinamąsias banankes (į apačią siaurėjančias kelnes), nė vienas iš jo draugų dailės technikume tokių nemūvėjo. „Žmonės matė, kad jo talentas įgimtas, tokių dalykų nenusipirksi – tai Dievo dovana“, – neabejoja V.Statkevičienė.

J.Statkevičiaus kolekcijos pristatymas (BFL / T.Lukšio nuotr.)

„Norint kurti Lietuvoje reikia kur kas daugiau stiprybės nei užsienyje, čia esi nuolat kriti­kuojamas, daug kam atrodo, kad galėčiau bū­ti kuklesnis, kad per daug giriuosi, bet tegul kuk­linasi tie, kurie nieko nenuveikė, – ranka nu­moja dizaineris, kiekvieną rudenį erdviose are­nose pristatantis madų šou. – Manote iš di­de­lio džiaugsmo rengiu per sezoną 8 spektaklius? Taip, jie man teikia džiaugsmo, bet tai pir­­miausia yra proga užsidirbti savo kolekcijai.“

Padrąsintas mados istoriko ir istorinių kostiumų kolekcininko Aleksandro Vasiljevo, J.Stat­kevičius atvėrė duris ir į Paryžių. Pa­sa­kojama, esą pirmą kartą apsilankęs kolekcinin­­ko bute Paryžiuje dizaineris pasijuto pri­slėgtas, kad pats tokio lygio niekada nepasieks.

J.Statkevičius jau seniai pranoko pats save: senoviniu, rankiniu būdu madą kuriantis dizaineris darbą pradeda nuo maketo, tuomet ranka dygsniuoja audinį, jį siuvinėja, kol pa­teikia pretenzingų lietuvių teismui kaip teatralizuotą reginį ant podiumo. „Niekas kitas Lietuvoje to nedaro“, – įvertinti jo nuopelnus ma­dos pasaulyje padeda Julija Janus.

J.Statkevičiaus kolekcijos pristatymas (BFL / T.Lukšio nuotr.)

2011 m. įvertintas ordinu „Už nuopelnus Lie­tuvai“,  2012 m. už geriausius kostiumus – „Auk­siniu scenos kryžiumi“, tapęs pirmuoju iš Lietuvos, parodžiusiu kolekciją Paryžiaus aukštosios mados savaitėje, apie savo pasiekimus ir pažintis su „Vogue“ vyriausiąja redaktore Anna Wintour ar Švedijos princese Ma­rie su pasididžiavimu pasakojantis J.Stat­ke­vi­čius ne mažiau entuziastingai rėžia, kad Lie­tu­voje mados nėra, o dizaineriais save vadinan­tys žmonės tėra siuvėjai.

Antros eilės J.Statkevičiaus pusseserė Sei­mo konservatorė Irena Degutienė neslepia, kad daug kas jo giminaičio nemėgsta ne tiek dėl atvirumo, kiek dėl pavydo (šios versijos lai­kosi ir pats J.Statkevičius): „Jis iš tų, kurie nevynioja žodžių į vatą, ką galvoja, tą ir sako. Kartais gal kiek per griežtai ar per tiesmukai. Bet reikėtų žmogų priimti tokį, koks jis yra, nepainiokime asmens charakterio ir jo darbų. Neįsivaizduoju „bohemiečių“ spektaklių be J.Stat­­kevičiaus drabužių, o rudens – be jo ko­lek­cijų.“

J.Statkevičiaus kolekcijos pristatymas (BFL / T.Lukšio nuotr.)

Nuo Dailės akademijos Juozą pažįstanti di­zainerė J.Janus apibūdina jį kaip jautrų, ga­bų, talentingą, tačiau vadina neprilygstamu intrigantu, pasižyminčiu puikiu rinkodaros talentu: „Kad ir kokias reklamos kampanijos priemones jis pasirinktų, kaskart pasieks savo tiks­­lą, o į jo kolekcijų pristatymus trauks mi­nios žiūrovų.“

„Nebūtina kaskart pačiam dizaineriui tapti s­a­vo kolekcijos manekenu, tačiau Juozui šou ele­mentai tinka“, – sako ir G.Fledžinskienė.

Toks elgesys nė kiek nestebina ir Juozo mo­tinos: „Palaikau Juozelį, dar ne tokių dalykų per jo karjerą mačiau, studijuodami pus­plikiai fotografuodavosi.“

Ne kartą pabrėžęs, kad mada skirta ne masėms, o tiems, kurie nori ugdyti savo skonį, J.Statkevičius lyg ir atsakė, kodėl rengia didžiulius kolekcijų pristatymus. Ne vieną dešimtį metų visuomenę mados paslapčių ant podiumo ir nuo jo nulipęs mokantis kūrėjas nepaliauja viltis, kad mada atras savo vietą lietuvių širdyje, nors dažnai išpažįsta, jog atvesti Lietuvą į pasaulinį mados žemėlapį – vis dar jo siekiamybė.

Bet kol ateis ta diena, eurus taupančius lietuvius dizaineris aprūpina ribotos kolekcijos kelioniniais krepšiais už lipdukus degalinėse. Kritikų nuomone, tai jo Achilo kulnas ir proga pasišaipyti, nes atsiranda tvirtinančių, kad J.Statkevičiaus kūrinių galima įsigyti ir turguje.

Tačiau kalbų apie nusipiginimą dizaineris negirdi. Kiek ilgai Lietuva stebėsis juo, geriausiai žino jo motina: „Juozelis yra sakęs – iki mano mirties, o paskui, matyt, pasuks ten, kur seniai laikas, į mados sostinę, į Paryžių.“

Jei tai tiesa, pamėginkite bent akimirką įsivaizduoti, kaip atrodytų 2014 m. Anželikos Cholinos pastatytas miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ be J.Statkevičiaus kostiumų.

BFL

„Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei (RVUL) vadovaujantis traumatologas dr. Algimantas Pamerneckas (56 m.) profesiniu požiūriu aukso amžių išgyveno Kauno klinikose, tačiau, jei ne jis, buvusi Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė, matyt, ir šiandien vis dar dirbtų labai nuostolingai. Naujam gyvenimui ją prikėlęs medikas juokauja nekilęs be sparnų, bet pastangų siekiant užtikrinti ligoninės gyvenimą ir šiandien reikia daug.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

– Teko girdėti, kad dėl taupumo jūsų vadovaujamoje ligoninėje ir šiandien nėra tualetinio po­pie­riaus, o nakčiai visame pastate gesinama švie­sa?

– Pradėjęs vadovauti ligoninėje radau daug so­vie­tinio raugo. Viskas valdiška, taigi švaistoma. Vie­nas iš mano argumentų kalbantis su dar­­buo­tojais buvo toks, kad visas mūsų turtas – vienoje sąskaitoje. Jei vandens čiaupai sugedę ir vanduo pliaupia, o mes nekreipiame į tai dė­me­­sio, paromis deginame elektrą, o vietoj vien­­­kartinio naudojimo imame daugkartinio nau­dojimo brangias pašluostes, tai tuština visų mūsų kišenes.

Ligoninę galėčiau palyginti su visaverte, vaikus auginančia šeima, kuri funkcionuoja pagal tam tikrus verslo dėsnius, susiduria su ekonominiais iššūkiais. Taigi nakčiai šviesa ten, kur jos nereikia, mūsų ligoninėje gesinama. Atei­tyje tai išspręsime pasitelkę judesio daviklius, kurie pacientui ar gydytojui praėjus automatiškai užges. Taip bus taupomos visų mūsų lėšos.

– Pradėjęs vadovauti ligoninei radote  5 mln. Lt metinių nuostolių, kuriuos per porą metų pa­keitėte į 8 mln. Lt pelną. Net Vyriausybėje nuo tokio jūsų indėlio į šalies sveikatos apsaugą stojo nejauki tyla: juk dažniausiai kaulijama trūkstamų lėšų, o čia – pliusas.

– Nepakilau be sparnų ir toliau nežadu be jų skris­ti. O jei kalbėtume apie skrydį, imk vašką, lip­­dyk sparnus ir bandyk mosuoti rankom. Jei­gu Ikaras pakilo, gal ir tau pavyks. Tik nekilk per arti saulės, kad vaškas neištirptų, – pavyzdžiai iš istorijos žinomi. Taigi ir žmogus gali kilti.

Džiaugiuosi ne tik keisdamas vienos ligoninės gyvenimą, o per metus mes dirbame su 130 tūkst. pacientų, bet ir galėdamas prisidėti prie sveikatos apsaugos sistemos formavimo. Tai nėra lengva: penkias dienas per savaitę dirbu po 13 ar 14 val. per dieną, iškrinta savaitgaliniai budėjimai, rytai įsibėgėja 7 val., o darbai baigiasi 21 val.

– 2013 m. didesnį minusą nei jūsų turėjo tik Šiaulių (8 mln. Lt) ir Panevėžio (10 mln. Lt) li­go­­ninės. Kaip jums pavyko sutvarkyti finansus?

– Pagerėjusį finansinį rezultatą lėmė didelis dė­­­mesys viešiesiems pirkimams. Ligoninė – lyg di­džiu­lis kombinatas, perkantis ir prekes, ir pa­slau­­­gas: maitinimo, remonto, infrastruktūros pa­­­­­­­lai­kymo. Anksčiau ji visas medicininės įrangos re­­monto paslaugas pirko, nieko neremonta­­vo pa­ti. Įsivaizduokite, reikia įkalti vinį į sie­ną, ir jau kviečiamas meistras. Taupydami lėšas įs­­­tei­gėme medicinos technikos priežiūros pa­da­linį.

Taip pat ėmiau gilintis į įspūdingo dydžio li­go­­ninės sąskaitų apmokėjimą, ėmiau tikrinti at­lik­tų darbų aktus ir radau įdomių dalykų. Kaip pa­vyzdį paminėsiu, kad vienos bendrovės at­s­tovas mūsų ligoninei remontavo prietaisą 32 va­­­landas, nors dirbo tik vieną dieną, o už 15 min. ligoninė mokėjo 500 Lt. Detalių nežinau, prieš akis – tik sąskaita, sutartis ir darbų aktas. Ta­­čiau juk kažkas priiminėjo tuos darbus, yra pa­­da­linio administratoriaus parašas, taigi su­kvie­čiau vyriausiąsias slaugytojas ir pranešiau, kad mus apvogė. Padėjau ant stalo aktus ir pa­sa­kiau: tai įrodymas, kad ir jūs dalyvavote va­gys­tėje. Rei­kė­jo matyti jų akis. Jos ėmė tvirtinti, kad kai pa­sirašinėjo dokumentus, valandų įra­šyta nebuvo, o gal į tai tiesiog nebuvo gilinamasi?

Ateityje paprašiau ranka įrašyti samdomo dar­buotojo darbo valandas, o jei mato, kad jos ra­­šomos neteisingai, – turėti drąsos pasipriešin­­­ti. Taip ir pasakiau: jei jums atneša už tai šo­ko­lado, nustatykite ir jo kainą. Jei ir toliau taip, neturėsime galimybių jums atlyginimų ne tik didinti, bet ir esamų išmokėti.

– Nejau tai taip paprasta – nustatyti, kur prasideda korupcija?

– Iš motinos esu paveldėjęs gebėjimą sujungti iš pažiūros tarpusavyje nederančius elementus, leidžiančius išvysti sistemos vaizdą. Ši savybė man pravertė ir gilinantis į dezinfekcinių vienkartinių ligoninės pašluosčių kainas.

Negalėdamas patikėti, kad mūsų ligoninei jų prireikia net 10 tūkst., leidau sau užsukti į sa­nitarines patalpas ir pats tuo įsitikinti. Ant len­tynos išvydau užrašą „Vienkartinės šluostės“, nors iš praktikos žinau, kad jos skirtos daugkartiniam naudojimui. Taip supratau, kad ligoninėje naudotos daugkartinio naudojimo šluostės, kurių ir kaina atitinkama.

Norėdamas sužinoti, kiek tiksliai jų panaudojama, įdarbinau šiukšlių rūšiuotoją ir paprašiau atmesti į šalį spalvotas pašluostes, kad bent kiek suprasčiau, kiek jų patenka į šiukšles, bet žmogus mane patikino, jog į šiukšliadėžes jų visai nepatenka. Tada ėmiau darbuotojų klau­­­sinėti, kur jos dingsta. Kai kuriuos ši tema taip suerzino, kad jie trenkė man ant stalo pa­reiš­kimus išeiti iš darbo.

Į smulkesnes detales nesileisiu: tiesiog visos sutartys iki man tampant ligoninės vadovu bu­vo nenaudingos ligoninei. Po pusmetį trukusios mano analizės ir stebėjimų darbas ligoninėje ėmė styguotis, pradėjome ginti ligoninės interesus, normaliai dirbti su tiekėjais, todėl tai ir leido pasiekti 8 mln. Lt pliusą.

Daug kas buvo labai nustebę, kad ligoninės direktoriaus konkursą laimėjo praktikuojantis traumatologas. Vieni žinojo, kad prieš tai bu­vau dirbęs skyriaus vadovu, kiti mane laikė tik vie­nu iš 350 gydytojų.

– Tačiau vis tiek buvote ligoninės vadybos naujokas?

– Vadyba ir organizavimas mane visą laiką trau­kė. Dar medicininių stažuočių metu ėmiau tuo do­­­mėtis, juolab kad ir terpė tam buvo pa­lanki: tu­­rėjau galimybę pamatyti geriausias pa­saulio mo­­­kyklas, padirbėti geriausiose pasaulio kliniko­­se. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad or­ga­ni­za­ci­niai dalykai – raktas į sėkmingą pa­cien­tų gydymą.

Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė mano darbo praktikoje – ketvirta. Prieš tai dirbau Telšių, Klaipėdos ir Kauno klinikose, taigi savo patirtį galiu lyginti. Tačiau dar dirbdamas skyriaus vadovu pastebėjau, kad mūsų ligoninės administracijos darbas labai uždaras.

–  Kaip apskritai funkcionuoja didelė ligoninė?

– Ligoninėje dirba 1500 žmonių: 1000 slaugyto­­jų, 350 gydytojų, 150 administracijos ir ūkio spe­cia­­listų. Iki 2010-ųjų ši gydymo įstaiga buvo

p­a­­­­­­­­­­­­­­val­di savivaldybei, o po to perėjo Sveikatos ap­sau­­­gos ministerijos globon, bet profilio ne­pa­kei­tė.

Kas 10 dienų ligoninė teritorinei ligonių ka­sai pateikia ataskaitą apie išgydytų pacientų skai­čių. Už tai gauname iš jos pinigų. Mes taip pat atsiskaitome su paslaugų teikėjais. Kaip vers­­­lo partneris esame patikimas – skolų niekam neturime.

Norėdami dar labiau taupyti nusprendėme patys gaminti maistą ligoninėje ir kreipėmės į ministeriją leidimo.

– O tam dar reikia leidimo?

– Į ministeriją kreipėmės kaip į steigėją, kuris leistų ligoninės struktūroje turėti pacientų maitinimo skyrių ir patiems jį organizuoti. Žinome, kad SAM skiria lėšų Klaipėdos ir Kauno li­go­ninėms būtent maitinimui organizuoti, taigi nebūtume pirmieji.

– Klausydamasis jūsų pasigyrimų, kaip iš minus 5 mln. Lt ligoninė ėmė generuoti 8 mln. Lt pel­ną, kiekvienas bent kiek ekonomiką iš­ma­nantis žmogus pasakys, kad kažką juk labai nu­skriau­dėte: kažkas nebegavo savo dalies, me­di­ka­men­tų, technikos tiekėjai nebegauna to­kių di­de­­lių viršpelnių. Nebijote, kad jums ker­šys?

– Esu girdėjęs kalbų, kad būtent už tai norima mane atleisti. Bet taip, iš tiesų kai kurie verslai la­bai daug prarado ir vis dar praranda dėl to, kad įvedėme elementarią viešųjų pirkimų tvarką. Jei tik kai kurie verslininkai Lietuvoje ne­bū­­­­tų pernelyg godūs, sąžiningai dalyvautų konkur­­­suose, jokių bėdų nekiltų. Juk rengiami kon­­­­­kursai, siūloma paslaugų kainą, natūralu, kad kažkas pralaimi, bet yra žmonių, nepripažįs­tančių pralaimėjimo. Jie įsitikinę, kad privalo laimėti bet kokia kaina. Jei nelaimi konkurenciniu būdu, ieško kitų poveikio priemonių, kurios užtikrintų jiems laimėjimą.

Vadovaudamas ligoninei su tuo susiduriu kas­­­dien ir galiu tik įtarti, kad tie dalykai vienaip ar kitaip lemia kai kuriuos sprendimus.

– Nepikta?

– Ši tema labai sudėtinga, bet pokyčiai vyksta. Tuo metu, kai įstojau į Medicinos institutą, ma­no motina neatsigynė bendradarbių klausimų: kiek reikėjo sumokėti, kad Algis į mediciną įstotų? Ma­­ma ilgai ir nuobodžiai joms aiškino, kad pa­kako gerai išlaikyti egzaminus. Tikiuosi, kad nei ma­mos, nei savo mokytojų – amžiną atilsį są­narių pro­tezavimo pirmtako Lietuvoje dr. Vy­tau­to Pur­lio, belgų profesoriaus, kurį va­di­nu sa­vo krikštatėviu, dr. Polo Maria Ro­m­men­so ne­nu­vyliau.

– 2013 m. duomenimis, pagal vidutinę apskaičiuo­tąją stacionarių paslaugų balo vertę uni­ver­sitetinėms ligoninėms teko 0,82 cento, respub­likos lygio ligoninėms – 0,76 ct, o jūsų ligoni­nei – vos 0,68 ct. Kodėl? Kaip pavyko tai pa­keisti?

– 2009–2015 m. vidutinis finansavimo balas bu­vo 0,91, tačiau mūsų ligoninė – RVUL – ga­vo vos 68 cento. Pernai su ligonių kasomis su­tar­tį pasirašiau paskutinis Lietuvoje: iš viceminis­tro girdėjau, kad jei to nepadarysiu, kils po­litinis skandalas. Bet pasiekėme šalies lygį.

Ministerijai teko pripažinti, kad mes pacientus dažniausiai guldome, nes jie sunkūs ligoniai (85 proc.), todėl mūsų įstaigai buvo koreguojamas standartinis paslaugų apmokėjimo modelis: su įprastiniu finansavimu būtume neišgyvenę.

– O gydytojams ir slaugytojoms yra naudos iš to, kad ligoninei sekasi geriau?

– Nuo liepos 1-osios atlyginimus slaugytojoms padidinome 10 proc. Tai neliko nepastebėta: su manimi ėmė sveikintis vis daugiau darbuotojų. Einu ligoninės koridoriumi ir nesuprantu, ko­dėl girdžiu tiek daug „labas“. Svarstau, gal iš­gra­žėjau?

Trys ketvirtadaliai pacientų, patekusių į mū­sų ligoninę, sunkūs, taigi mūsų medikams nuolat tenka būti geros formos, kad prireikus galėtų gesinti kilusį gaisrą. Žinodami, kad mūsų darbas galbūt sunkesnis nei artimiausių kaimynų, neturime kito pasirinkimo, kaip tik siūlyti darbuotojams konkurencingą atlyginimą.

Valstybės politikos šioje srityje nėra, nors man atrodo, kad skubi pagalba turėtų būti ge­riau apmokama. Todėl ir šiemet svarstome ga­li­­mybę visiems ligoninės darbuotojams išmokėti vienkartinę priemoką. Tai nebūtų 13-asis at­ly­ginimas, bet vis šiokia tokia paskata.

– Ar tiesa, kad pastaruoju metu jūs vis dažniau kviečiamas į Sveikatos apsaugos ministeriją? Už ką patekote sveikatos apsaugos ministrės Ri­mantės Šalaševičiūtės nemalonėn?

– Numanau, kodėl ministrė taip elgiasi ir kodėl vis sukyla jos ambicijos. Bet mūsų ligoninė niekuo neprasikalto: juk atlyginimai padidėjo tūks­tančiui darbuotojų! Kariauti su ministrais nėra lengva, bet jei to neįvardysiu garsiai, tik sa­­ve ap­gaudinėsiu, neįvertinsiu situacijos adek­­vačiai.

Esu nusiteikęs ginti savo žmones, ir jei jau kažkas skelbia mums karą, turiu atsakyti tuo pa­čiu.

– Ko reikia, kad karo dėl ambicijų nebūtų, o svei­katos apsaugai skirti mokesčių mokėtojų pi­nigai atitektų tik pacientams ir juos gydantiems medikams?

– Sovietinės okupacijos metais 80 proc. sveikatos priežiūros problemų sprendėme ligoninėse ir 20 proc. ambulatoriškai, o šiandien siekiamy­bė – tik 20 proc. gydymo problemų spręsti sta­cio­­­naruose ir net 80 proc. ambulatoriškai arba su šeimos gydytoju. Tačiau kalbėdami apie sveika­tos priežiūrą pirmiausia turime pasiūlyti žmo­nėms alternatyvą, o ne imtis radikalių pokyčių.

Apskaičiuota, kad 1000 gyventojų turėtų tek­­­­­ti vienas šeimos gydytojas, tačiau žiūrint į su­­­tartį su Valstybine ligonių kasa aiškėja, kad šei­mos gydytojas turi būti pasiekiamas visą pa­rą ištisus metus. Išeina, kad vienas lauke – ne karys, reikia ir slaugytojų, ir transporto priemo­­nių, ir ne vieno automobilio, nes jam išvažia­vus 60 km už miesto šis lieka be mediko, ga­linčio suteikti pagalbą. Kitaip sakant, mums rei­­kia išplėtoto šeimos gydytojų ir socialinės rū­­pybos tinklo.

– Tarsi viskas paprasta, tai kodėl tada net ketvirtį amžiaus tokie pokyčiai sveikatos apsaugos sistemą aplenkė?

– Galbūt prie to prisidėjo didelė sveikatos mi­nistrų kaita, nebuvo sveikatos apsaugos politikos tęstinumo. Palyginti su Estija, kurioje po­ky­čių siekta radikaliomis priemonėmis mažinant ligoninių skaičių, Lietuvoje eita labiau evo­­liuciniu keliu, kuris, kaip dabar visi jau ma­tome, norimų rezultatų  nedavė.

– Stažavote Davose, Šveicarijoje, Vokietijoje. Kodėl nesusiviliojote tarptautinės karjeros galimybėmis?

– Mano tėvas daug metų sunkiai sirgo. Gy­ven­damas Lietuvoje galėjau jam padėti. Iš kitos pusės, niekada neturėjau nei dviejų burnų, nei dviejų užpakalių, taigi nereikėjo vienu metu sė­dė­ti ant dviejų kėdžių. Todėl net po tėvo netekties minčių apie emigraciją nekilo.

Turėjau galimybę išvažiuoti į pasaulines stažuotes, kuriose ir pamačiau Lietuvos medicinos ateitį. Grįžęs dirbau ta kryptimi, o šiandien jau galima sakyti, kad daug kas pavyko.

Kaip ir kiekvienas chirurgas, penkiskart per mėnesį budėdavau naktimis, nenakvodavau na­mie, o tuo metu, kai Kauno klinikose mo­kiau savo komandą kalti vinis (vakarietiškas, daug mo­dernesnis chirurginis gydymo metodas, nei taikytas anksčiau Lietuvoje esant daugybiniams kūno sužalojimams), ir visas 7 savaitės naktis kar­tais praleisdavau ligoninėje. Žmo­na manęs klausė, ar dabar visada taip ir bus. Tačiau po ke­lių mėnesių į darbą įsitraukė mano skyriaus me­dikai ir viskas grįžo į įprastas vėžes.

– Keliomis užsienio kalbomis gebėtumėte susikal­bėti su pacientais ar kolegomis užsieniečiais?

– Anglų, vokiečių, rusų – tikrai. Be to, nemanau, kad mane parduotų lenkiškai, na, ir latviškai. Negana to, mano senelė buvo latvė, taigi pa­­gal tikėjimą esu liuteronas. Prosenelis, kurį lai­ką dirbęs dvarų ūkvedžiu, susitaupė ir nusipir­ko žemės Joniškio rajone. Ten ir bėgo mano ma­žo vasaros, belgiškais dviračiai važinėjant ir ark­liais varomą vežimą matant. Iki šiol prisime­nu, kaip vaikystėje nesuprasdavau, apie ką ma­ma su seserimi latviškai šnekasi. Bet mokydamasis Medicinos institute ir šią spragą ištaisiau: turėjau merginą latvę. Taigi gyvenime nė­ra nieko atsitiktinio.

– Apie mediciną galėtumėte pasakyti tą patį? Kodėl tapote gydytoju?

– Baigęs mokyklą aukso medaliu turėjau daug galimybių. Vienu metu mąsčiau apie architektūrą, bet nebuvau lankęs dailės mokyklos, tad supratau, kad susimaučiau. Traukė ir tarptautinė teisė, bet vėlgi supratau, kad tai ne mano šeimos padėties žmogui.  Kadangi pirmosios dvi galimybės atkrito, liko medicina.

Ko gero, tik po 30-ies metų darbo praktikos supratau, kad mane visą laiką traukė ten, kur sunkiausia, kur didžiausi iššūkiai. Jei dauguma sako, kad tai neįmanoma, aš lendu – juk laukia tiek įdomaus! Išoperavai pacientą ir, jei viską atlikai teisingai, pajunti neapsakomą pasitenkinimą savo darbu. Tas žinojimas veža ir įkvepia.

– Kodėl profesiniu aukso amžiumi vadinate sa­vo darbą Kauno klinikose?

– Dirbdamas skyriaus vedėju Kaune turėjau stipriausią traumatologijos skyrių Lietuvoje, pir­mieji ėmėme daryti naujoviškas operacijas. Savo komandą išmokiau per mažą pjūvį įkalti į tuščiavidurį kaulą intramedulinių vinių, kurios gali užrakinti lūžusią kaulo dalį, taigi darėme tai, apie ką anksčiau būtume tik svajoję.

2001 m. Rommenso pastangomis į Lietuvą at­­vyko 15 klinikų vadovų iš viso pasaulio, jie da­lijosi savo patirtimi, Lietuvos traumatologams tai buvo neįkainojama mokykla.

– Kaip jus, gydytoją traumatologą, keitė tarptautinės stažuotės?

– Vienas užsienyje mano išmoktų dalykų – pa­si­­belsti prieš įeinant pas pacientą į palatą. Anks­čiau Lietuvoje to nebuvo – jausdavomės li­­goninės šeimininkais. Bet iš tiesų tai – privati teritorija (tuo metu žmogus gali kasytis pažastį, ir ne tik, o išgirdęs beldimą spėja susitvarkyti). Taip pat ėmiau kalbėtis su pacientais, aiškinti jiems, kodėl skirtas būtent toks gydymas, nors kai kurie mano kolegos dar ir dabar nesivargina to daryti.

– Ar laisvės metai pakeitė ir pacientą?

– Prieš 30 metų nesutikdavome pacientų, kurie ge­riau už gydytoją išmanytų, koks gydymas jiems reikalingas. Šiandien tokių turime nemažai. Man tai šiek tiek primena anekdotą apie naująjį rusą, kuris bando veją išauginti kaip Anglijoje ir jam vis nepavyksta. Tuomet klausia brito, ką daryti. Britas aiškina, kad nieko ypatingo – tiesiog pjauti žolę taip, kaip pastaruosius 300 metų! Gal tuomet ir pacientas, perskaitęs kokį puslapį internete, nepuls aiškinti gydytojui, kuris 12–13 metų mokosi ir tik 30-aisiais gyvenimo metais imasi gydyti.

BFL

Nors per pastarąjį dešimtmetį šalyje likviduota net 800 sąvartynų, prireiks mažiausiai 20 metų, kol jie grąžins mums prarastas žemes. Kaip jas valysime ir ką jose auginsime? Tai klausimai mokslininkams, o kol kas kabinamės į atliekų rūšiavimo pradžiamokslį.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Jei žmogus rūšiuoja buitines šiukšles į specialius konteinerius, už atliekų tvarkymą jis neturėtų mokėti. Tokią mokesčių metodiką esame pateikę ir Vy­riausy­­bei“, – pasakoja Aplinkos ministerijos At­lie­kų departamento direktorius Dalius Kri­nickas.

Iki šiol nė viename teisės akte tokio siūlymo nebuvo. Gal tai padidintų norą rūšiuoti? Lie­tu­va per metus perdirba 21 proc. atliekų ir tuo lenkia Estiją, Lenkiją, Latviją, bet atsilieka nuo ES vidurkio (28 proc.).

Nors komunaliniame sraute susidarančių pakuočių atliekų perdirbimo procentas vienam gyventojui palengva didėja (2013 m. perdirbta 7,66, 2014 m. – 8,59, 2015 m. prognozė – 10,5 kg), tai nė iš tolo neprilygsta geriausioms ša­lims rūšiuotojoms. Belgijoje per metus sutvarkoma 75 kg atliekų, skaičiuojant vienam gyventojui. Vokietijoje – 90, Prancūzijoje – 73 kg.

Vis dėlto Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro (KRATC) atstovas Arūnas Liu­bi­na­vičius mano, kad jau turime kuo pasidžiaugti: sukurta europinė atliekų tvarkymo sistema, su­valdyti ir vis mažiau dvokia sąvartynai.

Atliekos tvarkomos senoviškai

2013 m. į šalies sąvartynus nukeliaudavo 90 proc., šiandien – 60–70 proc. lietuvių buitinių at­liekų.

Valstybės strateginiame 2014–2020 m. atliekų tvarkymo plane kasmet numatoma surinkti ir panaudoti ne mažiau kaip 60 proc. pakuočių at­liekų, tačiau nei 2013, nei 2014 m. perkopti šios ribos nepavyko. Situacijai negerėjant Eu­ropos Komisija imsis finansinių sankcijų, ku­rias šalies vartotojai pajus kaip išaugusį mokestį už atliekų tvarkymą.

Alytaus regioninių atliekų tvarkymo centrų vadovo Algirdo Reipo vertinimu, tai būtų neatleistina, nes žmonės jau ir taip permoka už at­liekų tvarkymą (pirkdami supakuotus gaminius, kurių pakuočių tvarkymo sąnaudos iškart įskaičiuojamos į jų kainą, ir mokėdami už perdirbtų atliekų šalinimą sąvartyne ar deginimą atliekų jėgainėje): „Vaikydamasi statistikos Ap­­linkos apsaugos agentūra dalį atliekų pateikia kaip perdirbtas, nors iš tiesų jos vis dar šalinamos sąvartynuose ir deginamos.“

Pernai į Lietuvos vidaus rinką kartu su ga­miniais pateko apie 340 tūkst. tonų pakuočių. Tai maždaug 116 kg pakuočių atliekų vienam žmogui. Nors šiukšliname mažiau, nei yra ES vidurkis (157 kg žmogui), nuo jų vaduojamės vis dar labai sunkiai.

Palyginti 54 proc. Lietuvoje su Austrija, ku­rioje sutvarkoma 92 proc. atliekų pakuočių, Bel­gija (90 proc.), ar Vokietija (80 proc.), akivaiz­du, kad tobulėti dar yra kur. Kas trukdo per­dirbti daugiau atliekų?

D.Krinicko vertinimu, tai lemia nepakanka­mai išplėtota infrastruktūra ir žmonių sąmonin­gumo trūkumas. „Išmečiau šiukšles pro du­ris, ir tai jau ne mano problema“, – dalies lietuvių požiūriu į aplinką piktinasi ir A.Liu­bi­navičius.

Dalis kaime gyvenančių žmonių atliekų klausimą sprendžia senoviškai: užkuria laužą ir sumeta viską. Nepaisant to, kad žmogui kenksmingų atliekų deginimas pažeidžia aplinkos ap­saugos reikalavimus ir užtraukia piliečiams baudą nuo 28 iki 57 eurų, o daržininkystės at­liekų pleškinimas graso nuo 57 iki 189 eurų bauda. Bet juk nepagautas – ne vagis.

Pakuočių tvarkymo organizacijos apklausų duomenimis, pasyviausiai atliekas pernai rūšiavo jaunimas, šiek tiek daugiau entuziazmo ro­dė vyresnio amžiaus žmonės ir namų šeimininkės. Nenorą rūšiuoti buityje esančių atliekų respondentai grindė vietos stygiumi namuose (36 proc.),  laiko ir noro stoka (28 proc.), o 27 proc. buvo įsitikinę, kad jų darbas nueitų perniek, nes visos atliekos nukeliauja į tą pačią šiukšliavežę.

„Veido“ kalbinti specialistai sutinka, kad lie­tuviai rūšiuoti nėra linkę. O kam rūšiuoti, jeigu iš perdirbtų atliekų pagamintų prekių, priešingai nei kiti europiečiai, nė nepirktume? Švedijoje užrašas „pagaminta iš perdirbto popieriaus“ taptų pranašumu renkantis prekę, o Lietuvoje – priešingai: 49 proc. žmonių tokių prekių nepirktų.

Tačiau Inžinerinės ekologijos asociacijos vadovas Rimantas Budrys primena, kad pasaulyje nėra nė vienos šalies, kurioje būtų įdiegta atliekų rūšiavimo sistema, paremta vien žmonių sąmoningumu. Jis įsitikinęs, kad atliekų rū­šiavimą išjudintų tik finansiniai svertai.

„Užmigdyti“ sąvartynai ir toliau dirba

Šalyje veikia 14 moderniai įrengtų sąvartynų: 11 regioninių, komunalinės paskirties, vienas pavojingų atliekų ir du statybinių atliekų. Visi jie įrengti ir prižiūrimi pagal ES reikalavimus, o tai reiškia, kad yra aptverti nuo laukinių gyvūnų, suformuotais ir užpiltais šlaitais, vis mažiau dvokia ir teršia aplinką.

A.Liubinavičius uždarytus sąvartynus lygina su gęstančiais ugnikalniais ir primena, kad ir po uždarymo puvimo bei irimo procesai juose vyksta dar 10–20 metų.

Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos moks­lų fakulteto profesorius Audrius Maruška aiškina, kad sąvartynams suirus darbas patikimas tam tikrų rūšių grybams, gebantiems išvalyti dirvožemį, o vėliau sodinami valymo už­duo­tį užbaigiantys augalai: „Lietuvoje augančių grybų galimybės mažai tyrinėtos. Mūsų tyrimas leido sukurti technologiją, kurios esmė ta, kad gyvosios aplinkos organizmai skaido kenks­min­g­us teršalus. Per pusantro mėnesio grybai su­naikina apie 70 proc. kenksmingų medžiagų, o likusia dalimi pasirūpina karklai, serenčiai, baltieji ar raudonieji dobilai, miglės.“

Gamtosaugininkų ir mokslininkų darbą ap­sunkina tai, kad jie nežino, koks turinys pa­lai­dotas sąvartynuose, nes sovietų okupacijos me­­tais apie rūšiavimą nebūta nė kalbos, ta­čiau ži­no­ma, jog ten slypi nemenkas antrinių žaliavų re­zervas. Kalotės sąvartyne prie Klai­pėdos įreng­ti gręžiniai padeda surinkti metano dujas ir nukreipia jas į šalia sąvartyno esan­tį generatorių. Deginant dujas miestui ga­­minama elektra.

Švedijoje vadinamoji žemės energija gaunama deginant atliekas, o iškastinio kuro naudojama labai mažai (Skandinavijos šalyse jam taikomi didesni mokesčiai), tad atliekų, skirtų deginti, valstybė nuolat žvalgosi užsienyje.

Nors prieš keletą metų buvo sunku įsivaizduoti, kad Lietuvoje galėtų pritrūkti deginti reikalingų atliekų, ateity, iškilus atliekų deginimo jėgainėms Kaune ir Vilniuje, prof. Gintaro Denafo teigimu, taip atsitiks.

„Šveicarija yra pasistačiusi 4 atliekų deginimo jėgaines, norvegai ir švedai importuoja at­liekas iš Pietų Europos ir degina jas savo at­lie­kų deginimo jėgainėse“, – apibendrina A.Liu­binavičius. Pasak jo, po deginimo liekantis kenks­­mingas pelenų šlakas laidojamas.

Sudeginti toną atliekų kainuoja 200 eurų, bet Lietuvoje nėra net tam reikalingų įstatymų.

Už atliekų tvarkymą atsakingas aplinkos viceministras Algirdas Genevičius aiškina, kad iš svetur atvežtos išrūšiuotos atliekos Lietuvoje tik perdirbamos, bet nedeginamos. Tačiau šį rudenį suomių valdoma termofikacinė jėgainė „Fortum Klaipėda“ pažeidė įstatymus degindama atliekas, atgabentas iš Airijos. Kiek tokių at­vejų dar neužfiksuota?

Šiaulių rajone veikiantis atliekoms tvarkyti skirtas valstybinės reikšmės objektas – pavojingų atliekų tvarkymo įmonės „Toksika“ deginimo įrenginys, nepaisant to, kad Lietuva investavo į jį keliasdešimt milijonų eurų, sunaikina tik nedidelę dalį medicininių atliekų. Šį pusmetį „Toksika“ sudegino daugiau kaip 200 tonų me­dicininių atliekų, o daugiau nei 900 tonų bu­vo išvežta deginti į Latviją.

„Simpatiška, protinga, labai taktiška, mokanti laikyti liežuvį už dantų – ko dar reikia politikoje?“ – taip į Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) akiratį pakliuvusią ir staigiai atsistatydinusią premjero Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės sekretoriato vadovę, kuri yra politinio pasitikėjimo darbuotoja, Džiuljetą Žiugždienę „Veidui“ charakterizavo buvęs jos kolega universitete.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Džiuljetą Žiugždienę (59 m.), 2004 m. įvertintą medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“, galima vadinti Socialdemokratų partijos, ir ne tik jos, vertinta, savo vietą žinančia ir seniai įtakingiausius LSDP vyrus lydinčia karjeros moterimi.

Pradėjo su A.Brazausku

Istorijos studijas Vilniaus universitete baigusi ir ilgai Pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) dėsčiusi Dž.Žiugždienė ryškesnę karjerą pradėjo tuometį LDDP lyderį Algirdą Brazauską išrinkus Lietuvos prezidentu.

Įdomios ir Dž.Žiugždienės sąsajos su tolimos komunistinės Lietuvos praeities herojais. Ji buvo bolševikų valdžią Lietuvoje bandžiusio įvesti stalininio „liaudies komisaro“, Lietuvos istorijos faksifikatoriaus Juozo Žiugždos anūko Giedriaus žmona. Jos vyras jau miręs.

Prezidentas A.Brazauskas Dž.Žiugždienę į Prezidentūrą atsivedė iškart po laimėtų rinkimų – 1993-iaisiais. Baigęs kadenciją Prezidentas ją buvo paskyręs savo labdaros fondo direktore, o grįžęs į politiką iš pensijos ir tapęs premjeru 2001 m. pasikvietė su savimi į Vyriausybės rūmus.

„Kiekvienam politikui reikia tokių patikimų ir lojalių žmonių kaip Džiuljeta“, – buvusią kolegę, su kuria dirbo Pedagoginiame institute, apibūdina Mykolo Romerio universiteto docentas politologas Vytautas Dumbliauskas.

Kad A.Brazauskas Dž.Žiugždienę brangino, liudija ir tai, jog tuometė premjero sekretoriato vadovė iškart buvo įvertinta 60 proc. algos priedu.

„Simpatiška, protinga, labai taktiška, gebanti liežuvį už dantų nulaikyti – ko dar reikia politikoje?“ – geriausias Dž.Žiugždienės savybes vardija V.Dumbliauskas. Kaip itin patikimą ir pavydėtina saviironija garsėjantį žmogų, su kuriuo galima eiti ir į kalnus, buvusią kolegę apibūdinantis politologas apgailestauja dėl nutrūkusios jos karjeros.

Keisti kairiųjų vingiai

Kodėl staiga nutrūko premjero dešiniąja ranka laikytos Dž.Žiugždienės karjera?

Utenos meras socialdemokratas Alvydas Katinas, kurį Panevėžio miesto apylinkės teismas dviem mėnesiams nušalino nuo pareigų, vienos statybų bendrovės paprašė suremontuoti Utenos rajone esantį Dž.Žiugždienės namą. STT teigia, kad brangiai kainavęs prašymas buvo įvykdytas.

Įtariama, kad A.Katinas kyšio reikalavo premjero Algirdo Butkevičiaus sekretoriato vadovės naudai. Šio fakto nei paneigti, nei patvirtinti negalėjusi premjero atstovė Evelina Butkutė-Lazdauskienė informavo, kad Dž.Žiugždienė pareigas paliko lapkričio 2 dieną: „Nežinau, ar tai konkrečiai susiję su Utenos meru, bet sekretoriato vadovė savo noru išėjo iš darbo. Tiesiog paprašė ją atleisti iš pareigų ir Vyriausybės kanceliarijoje nebedirba.“

Dž.Žiugždienė buvo iškviesta į apklausą kaip liudytoja. Dėl pareikštų įtarimų A.Katinas suspendavo savo narystę partijoje.

Pamatuotai į gyvenimą žvelgiantis Lietuvos edukologijos universiteto istorijos profesorius Juozas Skirius, vadinantis save ir Dž.Žiugždienės kolega, „Veidui“ išsakė tokią nuostatą: „Į politiką įsivėlęs, vieną dieną ir pats jos pačiupinėtas būsi.“

Regis, taip ir nutiko išeivijos istoriją Lietuvos edukologijos universitete dėsčiusiai J.Skiriaus kolegei ir Utenos merui. Kaip nuoširdų ir draugišką žmogų Dž.Žiugždienę apibūdinantis profesorius susiklosčiusios situacijos nedramatizuoja ir mano, kad būtina išlaukti, o STT, užuot narpliojus šią istoriją, siūlo pasidomėti Lietuvos paežerėmis, kur pūpso išties nelegaliai suręstos medinės vasaros rezidencijos.

Slapta Džiuljetos biografija

Susisiekti su pačia Dž.Žiugždienė „Veidui“ nepavyko. Iš pareigų pasitraukusi premjero A.Butkevičiaus politinio pasitikėjimo darbuotoja ankstesniu telefono numeriu nepasiekiama, o naujuoju ją globojantys partijos draugai ir bičiuliai pasidalyti neskuba, tik perdavė „Veidui“ jos žinią, kad su advokatu yra sutarę tylėti tol, kol vyksta ikiteisminis tyrimas.

Dž.Žiugždienės bičiuliai jos tikrai neapleido. Antai Lietuvos televizijos laidų vedėja, anksčiau su Dž.Žiugždiene dirbusi Gedimino Kirkilo Vyriausybėje, Nemira Pumprickaitė Džiuljetą sako aplankanti, bet naujojo numerio dar neturinti. Ji kolegiškai pasiūlė skambtelėti po poros dienų. Buvęs kolega V.Dumbliauskas lyg ir sutiktų pasidalyti bičiulės kontaktu, bet, atsiprašęs, kad reikia pasiteirauti Džiuljetos leidimo, dingo kaip į vandenį.

Arūnas Valinskas, kuris, būdamas Seimo pirmininku, taip pat buvo pasikvietęs pas save dirbti Dž.Žiugždienę, „Veidui“ aiškino, kad Džiuljeta niekur nedingo, tik su žiniasklaida bendrauti nenori. „Visus sprendimus ji patikėjo teismams, o tai labai išmintingas sprendimas. Mūsų žmonės greit visus prikala prie kryžiaus“, – buvusią sekretoriato darbuotoją gina A.Valinskas.

TV laidų vedėjas atskleidžia, kad prieš kelias dienas buvo su Džiuljeta susisiekęs ir palinkėjo jai stiprybės. Jis, kaip ir „Veido“ kalbinti Džiuljetos bičiuliai, tarkim, Aloyzas Sakalas ir kiti, yra įsitikinęs, kad ši istorija teismo tikrai nepasieks: kaip ir daugelis kitų STT kurptų bylų, ji bus numarinta.

Nenoriai, net kelis kartus paraginta, buvusios premjero sekretoriato vadovės pareigybinių funkcijų aprašą atsiuntė Vyriausybės kanceliarijos atstovė, o paprašyti Dž.Žiugždienės gyvenimo aprašymo Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai ima tarpusavyje stumdytis ir akivaizdžiai ieškoti priežasties, kodėl jo pateikti negali.

Formaliai iš einamų pareigų pasitraukusi Džiuljeta nebėra viešas asmuo, taigi dalyti jos CV nebeišeina. Galiausiai į elektroninį paštą įkrinta tik laikotarpiai, kai sekretoriato vadovė dirbo premjero pašonėje, tačiau visa kita lieka įslaptinta.

Kultūros ministerijos personalo skyriaus vadovė apgailestauja, jog Dž.Žiugždienės byla jau išvežta į archyvą, o tokiu atveju būtinas pačios Džiuljetos prašymas, kad ją būtų galima įteikti žurnalistams.

Vyriausybės rūmuose Dž.Žiugždienė dirbo Ministro Pirmininko sekretoriato vadove, o 2006 m. A.Brazauskui atsistatydinus perėjo į premjeru paskirto socialdemokrato Gedimino Kirkilo komandą.

Viena versija sako, esą Dž.Žiugždienę G.Kirkilui primygtinai įsiūlė pats A.Brazauskas, siekdamas, kad ši prižiūrėtų naująjį premjerą ir išlaikytų brazauskinių reikalų tęstinumą. Mat G.Kirkilu socialdemokratų patriarchas A.Brazauskas nelabai pasitikėjo – jo kandidatas į premjerus buvo dabartinis europarlamentaras Zigmantas Balčytis.

Todėl premjero G.Kirkilo sekretoriato vadove, kuri taip pat yra politinio pasitikėjimo pareigūnė, ir buvo paskirta iki šiol šias pareigas ėjusi Džiuljeta.

Tautos prisikėlimo partijos stovykloje

Kai 2008 m. Seimo rinkimus laimėjo konservatoriai, Dž.Žiugždienė iš valdžios kabinetų neprapuolė. Patyrusią valdžios moterį į savo komandą iškart įtraukė Seimo pirmininku tapęs Tautos prisikėlimo partijos lyderis A.Valinskas.

„Į sekretoriatą dirbti pasikviečiau žurnalistę N.Pumprickaitę. Gavusi įgaliojimus suburti komandą ji ir pateikė Džiuljetos kandidatūrą. Tai buvo N.Pumprickaitės prioritetas, o aš jį patvirtinau ir puikiai dirbome. Jokių paveldėjimų iš ankstenių partijų ar kitų sąmokslo teorijų nebuvo“, – „Veidui“ sakė A.Valinskas.

Kai jis buvo priverstas pasitraukti iš Seimo pirmininko posto, jau 2010 m. Dž.Žiugždienė pasirodė A.Valinsko partijos deleguoto kultūros ministro Arūno Gelūno dešinėje – tapo jo patarėja ir atstove spaudai. Kartu su ministru ji inspektavo Valdovų rūmų statybas.

Nedaug trūko, kad Džiuljeta būtų tapusi Valdovų rūmų administracijos direktoriaus pavaduotoja, bet 2012 m. ji baigė karjerą Kultūros ministerijoje Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamento direktore.

Buvęs kultūros ministras, o dabar Lietuvos ambasadorius prie UNESCO A.Gelūnas prisimena, kad dirbdama kultūros ministro patarėja viešųjų ryšių klausimais Dž.Žiugždienė buvo mėgstama ir gerbiama, gerai sutarė su kolegomis patarėjais: „Per beveik dvejus su puse metų bendro darbo neturėjau jai nė vieno priekaišto dėl išskirtinai profesionaliai atliekamų pareigų. Šių savybių nepakeitė net ir netikėta jos vyro mirtis – sunkus likimo smugis, kuris ją stipriai paveikė. Ji sugebėjo išlikti žmogiška net didžiausio streso sąlygomis.“

Paprašytas detalizuoti, kaip Dž.Žiugždienė atėjo į Kultūros ministeriją, A.Gelūnas atskleidė, kad pakvietė ją pats, vadovaudamasis patirtimi ir įspūdžiais dirbant drauge Vilniaus dailės akademijos rektorate (jis tuo metu dirbo studijų prorektoriumi, o Dž.Žiugždienė – rektoriaus patarėja viešųjų ryšių klausimais): „Matydamas jos profesionalumą, erudiciją, disciplinuotumą ir malonų bendravimą su žmonemis, išeidamas iš VDA į Kultūros ministeriją pakviečiau ją prisidėti prie naujos komandos.“

2012 m., premjeru tapus A.Butkevičiui Dž.Žiugždienė vėl grįžo vadovauti Ministro Pirmininko sekretoriatui ir, jei ne STT įsikišimas, galbūt būtų vadovavusi jam iki šios Vyriausybės kadencijos pabaigos.

A.Butkevičius viešai išsižadėjo

Tačiau A.Butkevičius prieš pat Utenos mero A.Katino problemas su Specialiųjų tyrimų tarnyba atsistatydinusios Dž.Žiugždienės išsigynė kaip Simonas – Jėzaus: „Daugelis pagalvos, kad jei ji čia dirba, tai čia kažkas yra susieta su Vyriausybe. Kiekvienas taip pagalvoja.“

A.Butkevičius norėjo pasakyti, kad neatsako net už tuos artimiausios savo aplinkos žmones, kuriuos pasirinko ne tik jis pats, bet ir visi kiti socialdemokratų premjerai iki jo.

Svarstant, kam galėjo užkliūti iki šiol nematoma socialdemokratų premjerų aparato valdytoja, vienas iš „Veido“ šaltinių sakė, kad STT gavo iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės užduotį rimtai pasidomėti šia partija.

Todėl, priešingai nei vieši A.Butkevičiaus žodžiai, kuriais jis išsigynė savo Džiuljetos, visai kairiųjų premjerų triadai – A.Brazauskui, G.Kirkilui ir A.Butkevičiui tarnavusios Dž.Žiugždienės pasitraukimas Socialdemokratų partijos aplinkoje vertinamas kaip didžiulė netektis.

Nors premjeras ir bando aiškinti, kad Dž.Žiugždienė savo nekilnojamąjį turtą remontavo pasinaudodama asmenine pažintimi su nuo pareigų nušalintu Utenos rajono meru A.Katinu, o ne užimama padėtimi Vyriausybės sekretoriate, A.Katinas  pažintį su Dž.Žiugždiene vis dar neigia.

Ar buvo ir Romeo?

„Negaliu prisiimti to, ko nedariau. Ar jūs įsivaizduojate tai, kaip meras reikalauja suremontuoti namelį žmogui, kurio nė nepažįsta?“ – įtarimus kyšininkavimu BNS komentavo A.Katinas.

Kurį laiką su Džiuljeta dirbęs M.Romerio universiteto docentas V.Dumbliauskas mano, kad ši istorija – ne daugiau nei eilinis politinis muilo burbulas prieš artėjančius rinkimus: „Galbūt Utenos merą ir Džiuljetą siejo romantiškas ryšys nuo ankstesnių laikų? Gal buvo kokia jaunystės meilė? Sunku pasakyti, bet kad pinigų ji turėjo – faktas, juk dirbo aukštos kategorijos valstybės tarnautoja, o ten atlyginimai geri.“

Taigi V.Dumbliauskas lyg ir leidžia suprasti, kad šioje istorijoje galėjo būti ir Romeo.

Ministro Pirmininko komandoje dirbęs šaltinis „Veidui“ patvirtino, kad iš pažiūros niekuo neišsiskirianti ir visuomenei nematoma sekretoriato vadovė yra kur kas įtakingesnė, nei kai kam gali pasirodyti.

Tai asmeninė Ministro Pirmininko padėjėja, jo darbotvarkės, susitikimų, reikalų bei pavedimų tvarkytoja, tarpininkė, o kartu ir visų slaptų ar pusiau slaptų reikalų patikėtinė. Pašnekovas atskleidžia, kad kai kada ir apsaugos karininkai žino daug mažiau nei sekretoriato vadovė, taigi kalbame apie asmenį, kuris žino tiesiausią kelią pas premjerą, dažnai jam ir patarinėja.

Kitaip sakant, Dž.Žiugždienės vaidmuo atitiko socialdemokratų politikos pilkojo kardinolo – ne sprendimus priimančio, bet stumtelėjančio sprendimų link. Psichologas Gediminas Navaitis sako, kad labai retai kada vienas žmogus geba atlikti ir sprendimų priėmėjo, ir vykdytojo vaidmenį, todėl gerai sutvarkytose politinėse valdymo struktūrose įprastai matome dvi figūras: „Istorijoje pasitaikydavo asmenybių, turinčių abi minėtas savybes, pavyzdžiui, Napoleonas Bonapartas. Šalia jo pilkojo kardinolo, regis, nebuvo, bet gal tai ir tapo jo žlugimo priežastimi?“

Ką palies netektis?

Žinant, kokios bėdos kamuoja premjerą A.Butkevičių, kuris kartais net kelis kartus per dieną keičia savo nuomonę, o paskui tvirtina, kad žurnalistai ne taip interpretavo informaciją, Dž.Žiugždienės praradimas gali jam brangiai kainuoti.

„Veido“ kalbintiems Finansų ministerijos darbuotojams tuometis ministras A.Butkevičius įsiminė kaip ministras, nevaldantis liežuvio: „Pas mus nuolat ateidavo žurnalistai ir sakydavo: ministras pasakė tą ir tą, kaip šitai suprasti? Mes griebdavomės už galvos, bėgdavome pas ministrą, o tas tvirtindavo nieko panašaus nesakęs, žurnalistai viską išsigalvoję.“

Nepaisant to, kad sekretorioato vadovės vardas rinkėjams nėra žinomas, o, daugelio supratimu, ji tik telefono ragelį premjerui kilnojo, netektis gali pasireikšti visai kitose vietose ir kitomis formomis. Todėl premjeras ir paskubėjo visuomenei aiškinti, kad jis nežino, ką veikė jo kanceliarijos vadovė.

Brandesnėje politinėje visuomenėje toks faktas vargu ar būtų toleruojamas, bet Lietuvoje, regis, po tokių skandalų vis dar įmanoma išplaukti sausam. Todėl A.Butkevičius kalba apie tai, kad STT tyrimas neturi nieko bendro su Vyriausybe.

Socialdemokratai nuo komentarų susilaiko. Telefonu neatsiliepia ne tik Dž.Žiugždienė – kelias dienas iš eilės telefonu nepasiekiami buvo ekspremjeras G.Kirkilas, Seimo narys Bronius Bradauskas, Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas A.Sakalas. Sutapimas? Galbūt.

„Kai esi viešas žmogus, kiekvieną žingsnį privalai gerai apgalvoti. Jei atvirai, netikiu, kad Džiuljeta, tiek metų sukdamasi didžiojoje politikoje ir būdama jau trečio premjero komandoje, galėtų būti šešėlinis žmogus. Neabejoju, kad šiuo ėjimu norima pakenkti A.Butkevičiui“, – samprotauja V.Dumbliauskas.

Galime tik svarstyti, kiek dar į akis nekrintančių ir plačiajai visuomenei nepažįstamų džiuljetų triūsia Vyriausybės ir ministerijų kabinetuose.

Grįžtelėję atgal turėtume įvertinti ir Seimo pirmininko Artūro Paulausko sekretoriatui vadovavusią, 1997 m. A.Paulauską per prezidento rinkimų kampaniją konsultavusią Rasą Razgaitienę. JAV gimusi ir politikos mokslus studijavusi moteris vėliau buvo ir Darbo partijos pirmininko, ūkio ministro Viktoro Uspaskicho patarėja, o nuo 2001 m. dirbo ir Vilniaus mero Artūro Zuoko patarėja.

Dar viena Džiuljeta, arba pilkąja socialliberalų lyderio A.Paulausko kardinole, neabejotinai galima vadinti buvusią jo sekretoriato vadovę Rimą Pumputienę. Ji jau mirusi. Ši moteris su A.Paulausku dirbo Generalinėje prokuratūroje, 2001 m. socialliberalų lyderiui tapus Seimo pirmininku vadovavo jo sekretoriatui, o 2004 m. iš prezidentų atstatydinus Rolandą Paksą, kai A.Paulauskas laikinai ėjo prezidento pareigas, R.Pumputienė buvo vyriausioji jo patarėja.

Savo karjerą ji baigė, kaip ir Dž.Žiugždienė, atsistatydinusi iš pareigų, nes  tarnybiniu automobiliu važinėjo iš namų užmiestyje į darbą ir atvirkščiai. Žinoma, pati R.Pumputienė jai primetamus prasižengimus neigė.

Politinėmis intrigomis besidominčios ir atitinkamais gebėjimais pasižyminčios džiuljetos nėra eilinės moterys iš gatvės. Politinių senbuvių pasitikėjimą pelniusios ir už lojalumą itin vertinamos džiuljetos yra deficitas, jos geidžiamos ir graibstomos.

Visi siekiantys palankaus ryšio su valdžios aparatu ir norintys sutvarkyti savo reikalus puikiai žino, kad nėra tiesesnio kelio pas Vyriausybės vadovą, nei per sekretoriato valdovę.